Visą tai apie J. Krikštaponį, kaip labai aukšto meistriškumo sportininką nuo Lietuvos gyventojų buvo nuslėpta, nes iš gretimo J. Krikštaponio gimtojo kaimo buvo irgi žymus pasaulyje disko metikas - tai mano 1963 m. kūno kultūros dėstytojas  Kauno Politechnikume Algimantas Baltušnikas, kuris buvo du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku, o jojo 3 dėdės J. Krikštaponio vardo Partizanų rinktinės kovotojais - vienas iš jųjų Jonas Baltušnikas-"Vienuolis" (buvo labai pamaldus) buvo net tos J. Krikštaponio rinktinės vadu, ir jie visi didvyriškai žuvo nuo sovietų-okupantų. Todėl A. Baltušniko skraidinti diskai buvo kaip J. Kriškštaponio sportinių siekių tąsa.

Juk tai išvykai įsakymas Nr. 42 (čia jo pirmo viso lapo vaizdas) buvo rašomas 1941 m. „spalių 6“-tai dienai  (tokia  mėnesio pavadinimo daugiskaitos forma parašyta) ir buvo rašomas, tikrai, ne traukinyje, nors  jame labai keistai naudojamas būtojo kartinio laikas „išvyko“. Be to, įsakymo vieta pasirašymo nurodyta „Kaunas Šančiai“ ir juose nebuvo galima žinoti, kas išvyks, o kas ne. Aišku, per 500 pavardžių atspausdinti reikėjo laiko. Todėl tas keistas būtojo kartinio laiko rašymo stilius toliau kitame Nr. 44 įsakyme paneigtas, nes juose neišvykusiems atšaukti išvykimo Nr. 42 įsakymas. Atšaukimui-ATITAISYMUI turėjo būti pateikti pagrindai, kaip raportai, susirgusiam gydytojo pažyma. Net sauvaliai pasišalinusiems viskas apiforminama. Na, o pakliuvusiam į kalėjimą, kokį „raportą“ ir kaip jį rašyti galima? O J. Krikštaponiui įsakymas Nr. 43 kaip vedusiojo priedui gauti, iš komendantūros atsiųstos telefonogramos pagrindu, ar gali būti sulaikytas tas priedas, jei su pateisinama priežastimi suserga ar kitos valstybės represinės struktūros sulaiko-įkalina? Todėl labai keistai Ukmergės konferencijai Pažymos ... psl. pateikiamas tas priedas prie atlyginimo kaip, „kaltės įrodymu“ už žudynes.

    Toks „atsitiktinumas“ į jokias tikimybių teorijas ar gali įsipaišyti, kai ne tik vardai ir pavardės vienodos, bet, net laipsniai ir pareigos kuopų vadų vienodi? Knygoje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ yra du Jonai Klimavičiai, bet vienas iš jų už dalyvavimą voldemarininkų maište karo kalėjime buvo kalinamas ir slaptu įsakymu išleistas į atsargą. Todėl istorikai nerodo niekur šių dviejų tokių bendravardpavardžių, matyt, kaip spausdinimo klaidą? Ar tikrai taip?    

        11.      Svarbiausia, mokslininkams reikia savo LGGRTC sudarytus straipsnius, kaip „Tautinio darbo apsaugos ... karininkai “ juos žinoti ir ne klaidinti minėtos Ukmergės konferencijos dalyvius ir visos Lietuvos istorijos mėgėjus, besiklausiusią tą konferenciją, kaip tai darė Alfredas. Rukšėnas, pasakodamas, jog, neva, „2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius.? Jisai prašė Krištaponio, kad tarpininkautų išėjimui iš tarnybos...“.  Taigi, raudoną klaustuką aš padėjau, nes minimas Jonas Klimavičius buvo ne 2-troje kuopoje, o buvo 3-čios kuopos vado Jono Ūselio pavaduotoju, kuris 1962 m. Vilniaus teismu buvo nuteistas mirties nuosprendžiu ir tas nuosprendis buvo įvykdytas. Apie tą Joną Klimavičių yra aprašyta minėtoje karininkų enciklopedijoje ir taip pat minėtame Centro straipsnyje, kuriame jokio kito iš „2-osios kuopos J. Klimavičiaus“ NĖRA. Iš to seka, kad KRIŠTAPONIS NE SAVO PAVALDINIUI TARPININKAUTI TEISĖS NETURĖJO. Jei tai buvo daroma, tai, akivaizdu - daryta GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti, tai, kaip sesuo savo Atsiminime minėjo. Juolab, J. Klimavičius savo raporte yra grubių netikslumų, jis jokiu „mirtininku“ išlaisvinimo dieną būti negalėjo - sovietai mirtininko net nebūtų palikę, nes labiau sovietams nusidėję Minske ir Červenėje sušaudyti buvo. Todėl J, Klimavičius taip kvailai apgaudinėti bataliono vadą A. Impulevičių negalėjo - tai buvo daroma, matyt, sutarus? Juolab, ir antras J. Klimavičiaus „liuosavimosi“ raportas irgi neatitinka istorinės tiesos, nes K. Klimavičius tik po metų 1942-09-30 atleistas į atsargą. Tai, gal,  tas jo „susirgimas“ BUVO VAIDYBA, arba sulaikytas, kai J. Krištaponis,  ištrauktas iš kalėjimo, - į batalioną negrįžo?

        12.   Nuostabiausia GESTAP-o apgavimo technologija per galimai J. Krikštaponio sesers paminėtus DRAUGUS ir vieną iš tų draugų ar  ne vyresnį bendramokslį iš Jono Rygiškių gimnazijos Joną Klimavičių, sukurpusiu „raportą -pasaką“ tokį:

  
48 pav.: keistas ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima pasididinti

      Kad tame tekste „pasaka“, tai matosi plika akimi, jau pažiūrėjusį skaičius - minimas „mirties nuosprendžio laukimo dienų skaičiaus“, kadangi J. Klimavičius raporte mini Sovietų karo Tribunolo balandžio mėn. 11 d. nubaudimą mirties nuosprendžiu, tai iki jojo birželio 24 d. pagal kalendorių išlaisvinimo „laukimo mirties nuosprendžio“ gaunasi ne „47“, o 74 dienos. Tai, panašu, kad mašininkė ar kanceliarijos raštininkas (o gal, ir pats J. Klimavičius?)  supainiojo spausdinimo mašinėlės klavišus skaičių  7-ių ir 4-ių, sukeičiant vietomis?

      Tačiau, pasirodo, pagal minėtą Lietuvos karininkų ... knygą, jis mirtininku buvo  šiek tiek mažiau – tik 32 dienas, nes gegužės 13 d. jam buvo pakeista bausmė į 10 m lagerio. O tai J. Klimavičius raporte nutylėjo, nes po perteisimo iki išlaisvinimo turėjo net 41-ą dieną savo sveikatai pataisyti, džiaugiantis, kad mirties nuosprendžio nebus. Juolab,  jis rašo, kad po Kalėjimo Raudonojo kryžiaus buvo išsiųstas į Birštoną pataisyti sveikatos.  Todėl tarnyboje sveikatos „pablogėjimas“ keistai atrodo.

      Kad šio J. Klimavičiaus raporto paskirtis yra vokiškajai organizacijai – įrodymas: lygiai tokio pat teksto vokiškai atspausdinto teksto raportas. Daugiau tokių analogiškų dvikalbių raportų to archyvo segtuve nepastebėjau, nors visus dokumentus peržiūrėjau. Vokiški raportai yra tarp dokumentų, bet tai, matyt, su vokiškų tautybių asmenimis, matyt, jie yra susiję (taip manau, bet nestudijavau), o dvigubų dviem kalbomis dokumentų nepastebėjau. Be to, tas vokiškasis J. Klimavičiaus raporto egzempliorius yra labai prasto skaitomumo, su išsidėvėjusia juoda kalke spausdintas ir keliais egzemplioriais, archyvui palikus paskutinįjį labai neaiškų egzempliorių. Todėl nuotrauką šio dokumento padariau labai kontrastingą;

... pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir  ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką.

    Matote RUDU STORU PIEŠTUKU skaičių 399 – tai archyvinį dokumentų susegimo eiliškumo numerį, kai pats lietuvių kalba J. Klimavičiaus raporto numeris yra 398, o vėlesnis (paskutinis) J. Klimavičiaus išvykimo į Kauną liuosuotis raportas turi kažkodėl 397-tą numerį.

Keista, kad LGGRTC istorikas nepatyrinėjo to „tarpininkavimo“ dokumento ypatybių. Tas „tarpininkavimas“ buvo atliktas ant Jono Klimavičiaus raporto kitos pusės, nes dėl popieriaus taupymo raportai buvo pusės lapo formoje. Todėl Juozui Klimavičiui atspausdinto raporto pusės lapo kita pusė atrodė taip:

54 pav.: Ant kitos pusės Juozo Klimavičiaus raporto  J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto „tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl  spausdinimo mašinėle tarpininkavimo  žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis  išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? . Galima pasididinti.   10-ta tema: 10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“ 1.      Įdomu, kodėl, išvis, spausdinama?     2.        Ar sunku savo ranka parašyti „Tarpininkauju“, ir po šiuo žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ, nurašyti tarpininkavimo numerį  bei jo datą? 3.       Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra? 4.       Ką byloja toks „vokiškasis PEDANTIŠKUMAS“ ir dar to paties  raporto kopija vokiečių kalba? (P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo?) 5.       Kodėl toks „pedantiškumas“ netaikomas bataliono vadui A. Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir jis viską savo ranka užpildo? 6.       Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių - 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ tarpininkavimo? 7.       Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data „sutapo“ su labai svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios „garbei“ Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net paskutinei savaitės dienai? 8.       Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios - Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją „neįsiminti“ ir suklysti? 9.       Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio 8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo nepriimtinas?  55 pav.: Išdidinta J. Krikštaponio parašo aplinka, kurią galima dar labiau pasididinti.     Svarbiausia yra tai, kad iš karto, tik pažiūrėjus į Jono Klimavičiaus Raporto antrąją pusę, iš karto į akis krenta viskas labai nenatūraliai„tarpininkauta“.         Aišku, kai negyvenus tarpukaryje, tai tokia „raštvedyba“, taupant popierių, kažkaip, jau 2-trame tūkstantmetyje nelabai įsivaizduojama. Toks vaizdas, kad kitoje lapelio pusėje, kažką norėta nuslėpti.? Klaustukas, nes nesu tarpukario raštvedybos ekspertu.         Kadangi žodis „Minskas“, atspausdintas, o ne ranka parašytas, tai ar gali būti „įrodymu“, kad tas neteisėto „tarpininkavimo“ raportas J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ pakištas pasirašyti Minske"?        O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje pasirašė?     10.       Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje ir po to sugražintas tas raportas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?        Toks kontraversiškas klausimas iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje. 56 pav.: A. Impulevičiaus ranka parašyta Jono Klimavičiaus raporto  data. Atsiprašau, bet net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti        Juk data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašais. Prieš palyginimą, verta palyginti J. Krikštaponio-"Krištaponio" parašus jo raporto ir „tarpininkavimo": 57 pav.: Krikštaponio-"Kristaponio" parašai Atestacijos ištraukoje ir neteisėtame „tarpininkavime“. Galima pasididinti. 58 pav.:  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.         Matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“ rašo į kitą-normaliai priimtiną pusę, o skaičius „2“ visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus. 59 pav.: Jono Klimavičiaus raporto registracija. Galima pasididinti.  Kaip, matome, Jono Klimavičiaus raporto registracijos datą; - tą patį skaičių „4“ irgi su stora plunksna ir irgi pakrypusį į priešingą pusę, nei  įprasta rašant (tokį patį charakteringą pakrypimą į priešingą pusę turi ir skaičius „8“), todėl akivaizdu, kad tie vienodos rašysenos skaičiai, sutampantys su „tarpininkavimo“ registracija yra rašyti raštvedžio, arba, paties Jono Klimavičiaus, kurio taip pat rašysenos pakrypimas yra į tą pačią-priešingą pusę, nei įprasta ir skaičius „4“ taip pat yra į priešingą pusę pakrypęs; jojo ranka rašytame raporte, kuriame nurodo, jog lapkričio 14  d. iš Minsko J. Klimavičius grįžo PASILIUOSAVIMUI. Bet, kodėl jis tik po metų 1942 m. rugsėjo 30 d. buvo paleistas į atsargą? Pastarojo rankraščio nelyginu, nes ir taip akivaizdžiai labai panašus, su tokiu pat keistu pakrypimu į priešingą pusę.

 

   Pateikus visą aibę klausimų, su naujomis aplinkybėmis dėl J. Krikštaponio kaip sportininko būsenos, todėl dar labiau aštrėja tokia problema:

     Jau virš metų karo Ukrainoje akivaizdoje - kreipiuosi  į LRT viešai: nustoti pastoviai šmeižti Ukmergės savivaldybę ir joje  gimusį bei Didvyriškai žuvusį Pirmojo Prezidento A. Smetonos sūnėną Juozą Krikštaponį, kurį turėtų pradėti gerbti ir Žydų bendruomenė, nes buvo nukentėjęs ir nuo vokiškų okupantų, išvaikiusiųjų LLV ir pradėjusių Holokaustą. Atrodo, būtent, tada, gal būt, dvasiškai neatlaikęs masinio žydų naikinimo, Juozas Ukmergės restorane sukonfliktavo,  gal, net su žudynių organizatoriais? Todėl čia pat tapo GESTAP-o suimtu, žiauriai sumuštu, bei kelis mėnesius kalinamu Kauno kalėjime tol, kol jo draugų ir jojo artimo giminaičio generolo Stasio Raštikio pastangomis nebuvo iš to kalėjimo ištrauktu, galimai, dėka supainiotų A. Impuliavičiaus bataliono dokumentų, kuriuos aš LLV archyve nufotografavau ir per nuorodas Jums parodysiu žemiau.
        Kada tas Ukmergės restorane įvykis įvyko, nėra žinoma, bet VISŲ ISTORINIŲ FAKTŲ VISUMA galėtų leisti daryti prielaidą, kad tai galėjo įvykti 1941 m. rugsėjo-spalio mėnesių sandūroje, prieš jam ruošiantis su  2/12 batalionu  išvykti į Minską? Klaustuką dedu, nes GESTAP-o dokumentai, nurodantys suėmimą-kalinimą, matyt, išvežti į Maskvą (dėl KGB dokumentų  naikinimo-išvežimo  R. Ozolas  dar sovietinėje AT sesijoje ...), kuriuos, tikriausiai, NKVD bei KGB tuos dokumentus matė, ir todėl J. Krikštaponio nerodė tame batalione, o vėliau nerodė jojo ir Baltarusijoje. Taip, kad J. Krikštaponis ten "vykdyti žudynių", kaip ir negalėjo?  Manau, Rusija senai būtų tuos dokumentus parodžiusi, jeigu suėmimas-kalinimas „ne 1941 m.“ būtų buvęs.
        Tačiau nerimą kelia ar ne Rusijos politikos labui ne tik pastovūs LRT šio Didvyrio šmeižimo faktai, bet ir šiuo įtemptuoju karo metinių karo Ukrainoje proga sveiku protu nesuvokiami dar, ir, nusišnekėjimai-nusirašinėjimai, štai, tokie:

 
        Todėl Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona savo sūnėnui ir rekomenduoja į Marijampolę važiuoti, kur tradicijos pačios puikiausios SAVIUGDAI vystyti. Juk, Smetonų šeimoje gilios ŠVIETĖJIŠKOS tradicijos buvo. Juozo Krikštaponio mama Morta Smetonaitė-Krikštaponienė buvo žemdirbė-kaimo šviesuolė, o josios sesuo (Juozo teta) Julija SMETONAITĖ,   buvo pradinių klasių mokytoja, švietėja ir visuomenės veikėja - moterų sąjungoje aktyviai veikė Vilniuje. Laike sovietų okupacijos, po jos suėmimo-tremties į Rešiotų lagerį, 1944-09-03 d. paleista - 1947 m grįžo į Lietuvą ir mirė po metų - palaidota Užupušių kapinėse.
        Taip pat ir dar viena  Juozo teta; taip pat mokytoja buvo - tai  Elena Marija Smetonaitė, buvo Žiežmarių ir Jonavos mokytoja, ištekėjusi už generolo S. Raštikio - turėjo dvi dukras, gyvenusias Jonavoje.
        PAPILDAU naujausią ir tik šalutinę informaciją, jog viena jaunesnioji dukra, kurią šiek tiek pažinojau kaip pediatrę Meilutę, tai ji mirė prieš metus-du, - apie jos gyvenimą ir mirtį daug buvo rašyta, o prieš porą-trejetą savaičių vyresnioji Laimutė palaidota ir jokios neduota žinios visuomenei! (Labai gerai  pažinojau pastarosios dukrą Romą, ir kokios jai bėdos ištiko, galimai, užsienio valstybės spec. struktūrų dėka, detaliau informuoju LGGRTC išplėstinėje studijoje.) Bet, laikantis svarbiausios informacijos principo, tęsiu apie Juozo Krikštaponio ugdymo-saviugdos sąlygas bei jojo jaunystės aplinką. Manyčiau, kad logiškai galvojantiems ta aplinka turi daug ką sakyti, abejojant dėl to, kuo jį buvo bandyta paversti ir dabar toliau  tai bandoma.
         Svarbiausia, sugrįžtant prie paminėtos Rygiškių Jono gimnaziją baigusiųjų Šačkaus-Puskunigio-Krikštaponio trijulės fenomeno, atkreipiu, kad jųjų Sporto Karalienės Lietuvos čempionatų draugais ir varžovais priskaičiavau net apie 20 žydų tautybės Lietuvos čempionus bei daugiakartinius čempionatų prizininkus. Todėl pagal Sporto psichologijos praktiką, kažkaip, sunku išsivaizduoti, kad prasidėjus Holokaustui, sportininkas ir rungtyniavęs-draugavęs su naikinti pradėta tautine mažuma, būtų abejingas vykdomam nusikaltimui? Gal. todėl Ukmergės restorane ir įvyko konfliktas, po kurio J. Krikštaponis atsidūrė nacių kalėjime?
        Dar svarbiau, kad Juozui Krikštaponiui geru sporto kolega galėjo būti iš Ukrainos Komargorodo LDK kilmės Ukmergės pavieto kardininko Mikalojaus Komaro anūkas - labai aukšto meistriškumo lengvaatletis - Lietuvos vėliavą nešęs per pirmąjį Europos čempionatą (1934 m. Turine) - minėtas grafas   Vladislovas (Vladas) Komaras, kurio tėvas gyveno Raguvėlės dvare. Beje, J. Krikštaponis buvo  ir šuolyje su kartimi III-čios vietos prizininku, o Vladas Komaras 1940 m. čempionu (iš Lietuvos čempionatų prizininkų sąvado 29-32 psl.) tapo jau sovietams ateinant? Jo tėvą Konstantiną - Raguvėlė dvaro valdytoją gerai pažinojo Baltušnikai - tai man pasakė minėto disko metiko A. Baltušniko seserys. O Konstantino dukra  Akvilina Komaraitė-Rimševičienė - dabartinė Raguvėlės dvaro paveldėtoja man irgi pasakė, kad Baltušnikus gerai pažinojo jos tėvus ir ji apie juos žino. Tai ir J. Krikštaponis , tikriausiai, turėjo pažinoti šį dvarininką Konstantiną, pas kurį lankėsi ir Prezidentas Antanas Smetoną, kaip pas pavyzdingiausią žemės ūkio organizatorių. (Visi Komarai buvo geri-pavyzdingi agronomai.) Todėl su šio Raguvėlės dvarininko sūnumi J. Krikštaponis galėjo bendrauti per savo vyresnį Rygiškių Jono gimnazijos bendramokslį Stasį Šačkų, ir per bendraklubį („Grandies“ sporto klubo) Vladą Balkūną, kurie su V. Komaru tame Europos čempionate trise Lietuvą atstovavo. Juk Raguvėlės dvaras nelabai toli nuo J. Krikštaponio gimtojo Užulėnio.

        O kai buvo formuojama  Vietinė rinktinė - J. Krikštaponio išgelbėtojas nuo hitlerininkų nagų generolas S. Raštikis atsisako jai vadovauti - vadovuti sutinka generolas Povilas Plechavičius. O kaip pats J. Krikštaponis reaguoja, kai atvykęs į Karo mokyklą, vadovauti 6-tai kuopai, - neranda Marijampolės apskrities Sporto vadovo ir savo draugo bei dėstytojo L. Puskunigio, į Študhofą išvežto? Ten išvežta ir daugiau Marijampolės inteligentų. Ir kitas Krikštaponio sporto draugas bei jo sporto klubo „Grandis“ pirmininkas, o taip pat  Sporto rūmų dėstytojas jau minėtas |

`  Vladas Balkūnas (Valdo Adamkaus sporto draugas) irgi 1943-1944 m. m. nacių kalinamas. Pastarieji du ir Stasys Šačkus galėjo būti Juozo Krikštaponio dėstytojais, jį rengiant kariuomenės fizinio lavinimo instruktorių. Be to, Juozo sporto vadas nuo Jono Rygiškių gimnazijos suolo laikų Stasys Šačkus galėjo buvusį bendramokslį įtraukti ir į Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) veiklą? Kokia buvo Marijampolės visuomenės reakcija po minėtų suėmimų ir kaip Vietinės rinktinės narių ginčai su vokiečiais vyko dėl priesaikos žodžių;  „prisiekti Hitleriui“? Kokia asmeniškai nuo vokiečių nukentėjusio J. Krikštaponio nuotaika buvo dėl tokio absurdiško hitlerininkų reikalavimo?

      Liūdna,  bet 1944 m. birželį 20 d. Juozas praranda savo sporto kolegą jau Raguvėlės dvaro paveldėtoju tapusį Vladislovą Komarą, kuris kaip lietuvių vaikų švietimo iniciatoriaus sūnus ir Lietuvos vėliavnešys minėtame pirmame Europos čempionate, pačių lietuvių nužudomas per Glitiškėse vykdomas žudynes.  O po to Dubingiuose atsakomosios lietuviškai kalbančiųjų gyventojų žudynės. Keista, kad V. Komaras buvo BELORUTENIJOS pirmojo sekretoriaus Vilhelmo Kube pavaduotoju žemės ūkiui O nužudytojo V. Komaro sesuo - jau minėta dabartinė Raguvėlės dvaro valdytoja  man pasakė, kad jos mama labai pyko, jog jos sūnus buvo įtrauktas į „Armija krajovos“ aprūpinimą. Apie šios tragedijos sąsają su J. Krikštaponio veikla detaliau ... Kai hitlerininkai grubiai išvaiko Karo mokyklą, kokia J. Krikštaponio laikysena vokiečių atžvilgiu galėjo būti? Kaip jis panaudoja su jais diplomatiją, kad iš Vokietijos lėktuvu parskraidinti ginklus? Ar jis būtų tai galėjęs atlikti, jei jis ne seniai būtų iš kalėjimo išleistas, kaip Ukmergės konferencijoje istorikas M. Pocius teigė? Ar būtų vokiečiai bendravę, tik, tik su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiu? Ir, išvis, ar komunistai kalėjime galėjo būti okupacijos pabaigoje? Kodėl istorikas nepagrindė abejotino teiginio? Kaip pagal šį istoriką, jog, neva, Krikštaponis kalinamas galėjo būti, net „iki 1944 m. liepos mėnesio“, kai jis tuo metu organizavo iš Vokietijos ginklų gavimą ir nuo tų metų pradžios Vietinėje rinktinėje būti turėjo?