S V E I K I N U su Gegužės 8-tos

Skirta siūlomai Liepos 20 dienai -
Pasipriešinimo pradžios prieš antrąją Lietuvos okupaciją dienai - kitąmet Pasipriešinimo antrajai okupacijai 80-mečiui
VISIEMS Lietuvos ISTORIKAMS
ir jos mėgėjams

Keliautojo-kraštotyrininko,
buvusio Jonavos Sąjūdžio tarybos nario
Vytenio Aleksandraičio

         Jau perkopus 500-tajai karo Ukrainoje dienai, bei NATO viršūnių pasitarimui įvykus, J. Krikštaponio biografijos falsifikacijos aktualija sustiprėjo, nes dabar vykstančio karo proga, toliau sutartinai per centrinę žiniasklaidą Lietuvos visuomenė dezinformuojama ir bandoma neteisėtais veiksmais įtakoti Ukmergės merą, į ką atkreipė dėmesį Lietuvos Žmogaus teisių ir kitos visuomeninės organizacijos, kurios pabrėžė ANTIMOKSLINĘ „tyrimo metodiką“, vertinant abejotinus to meto okupacinio režimo tardytojų išgautus prisipažinimus, dalis kurių yra selektyviai nukreipti prieš mirusį asmenį. Tą selektyvumą visuomenininkai atkreipė dėmesį, kai okupaciniams tardytojams duomenys pakišami tik mirusio-žuvusio žmogaus, kad tyrimą suklaidinti. Net tame Pareiškime atkreiptas dėmesys, jog esama ir dokumentų, kurie paneigia mirusio asmens kaltę. Juolab, šie paneigiantys kaltę faktai yra gausiai nuslėpti ir šiame Mindaugo Pociaus straipsnyje, kas grubiai prieštarautų mokslo principams. Tai išaiškėjo jo paruoštoje Pažymoje, skirtoje 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje, kurioje pranešimų ir užsakytų „diskusijų“ klausytojai buvo apgaudinėjami melagingais „faktais“, į kuriuos kitose konferencijose, kurios buvo žadėtos tęsti, reikėjo aiškintis dėl pateiktų naujų ne tiesų. Todėl čia tokius gėdingus „faktus“ žymiu šia fiziologinio raudonėjimo spalva.
        Bet, deja, tuoj po Ukmergėje Pirmosios konferencijos, prasidėjus Kinijoje žiemos Olimpinėms Žaidynėms, jau tada tapo aišku, kad jos buvo skirtos leisti karui prieš Ukrainą pradėti. Po vasario 20 d., - tą dieną po Žaidynių uždarymo - kitą dieną neliko jokių abejonių, jog karas bus. Todėl vasario 21 dienos pradžioje (1:51) teko man pradėti prasidedančio karo temą, jo eigos faktų kaupimui, nes PRASIDĖJUSIAM DABARTINIAM KARUI VISUOMENĖS DĖMESYS PASIDARĖ AKTUALESNIS, NEI PRAEITIES PERIPETIJŲ PROBLEMOS. Todėl ir buvęs Ukmergės meras nutraukė žadėtų konferencijų ciklą, nes visuomenė bei savivaldybės bendruomenė nebūtų supratusi tos praeities nagrinėjimo svarbos, kai čia pat liejasi mūsų broliškos Tautos kraujas. Aš irgi nutraukiau pradėtus tyrimus apie J. Krikštaponį, nes mano tėvas ir močiutė yra gimę Kremenčiuge.
        Taip, kad, jei ne karas, aš seniai būčiau parengęs žymiai išsamesnę studiją, nei čia dėstau, ir, manau, J. Krikštaponis būtų reabilituotas.
        Tačiau šokiruoja nesąžiningas naudojimasis šio Maskvos Kremliaus politikos primesto klastingo karo situacija, kai šis straipsnis 200 egzempliorių tiražu išeina 2022-06-14 paties karo apogėjaus metu, dar labiau gilinant jau minėtoje Pažymoje parašytos netiesos sklaidą. Kaip galima karo metu straipsnyje drįsti kritikuoti buvusį Ukmergės merą, kuris laikėsi L. R. įstatymų ir numatytas konferencijas nepratęsė tik dėl prasidėjusio karo? Ar ne to karo metinių - vasario 24-osios „progai“ eilinį kartą LRT (Indrė Makaraitytė) 2023-02-05 pašmeižė, jog, neva, ir „Lietuvoje“ J. Krikštaponis „žudė“? Kaip galima tokius dalykus be įrodymų rašinėti? Ar tai ne pagal Juodąsias technologijas kovo 5 d. savivaldybių rinkimams skirta buvo tokia šokiruojanti dezinformacija? Prie tų pačių Juodųjų technologijų ir karo Ukrainoje situacija naudojimąsi negalima užskaityti?
        O šiame garbingame moksliniame žurnalo 36 psl. šio straipsnio „išvados“, nuo pačios pirmosios; besikertančiomis su Ikimokyklinės programos aplinkos pažinimo logika, ne kompromituoja Lietuvai labai svarbų leidinį? Kaip, net pirmojoje „išvadoje“ galima ignoruoti tėvų vaikams duodamas pavardes? Kaip galima ir kitose „išvadose“ ignoruoti elementariausius net Gamtos pažinimo elementus, jau nekalbant apie naujausių-svarbiausių duomenų nuslėpimą bei netiesos rašymą? Jeigu žurnalas GENOCIDAS IR REZISTENCIJA pavadinimą turi, negi negalima buvo prisiderinti prie šiuolaikinių karo nusikaltimų, paveldėtų iš antrosios Lietuvos okupacijos praktikos?

Juk, dabar: artėjančios Liepos 20 d. proga, kai Juozas Krikštaponis surengė pirmąjį Partizanų sąskrydį su tikslu gelbėti vyrus nuo MOBILIZACINIO GENOCIDO, koks vyko 1944 m. liepos 12-30 dienomis Šventosios upės mūšyje tarp Jonavos-Ukmergės, apie tai ar ne reikia Hagos teismą informuoti, jog Rusija ir dabar taiko tokį pat nusikalstamą karo vedimo metodą? Apie tai vėliau pateiksiu faktus. Juk, kitais metais bus Pasiprieš inimo antrajai okupacijai 80-metis. Kai kas siūlo tą dieną liepos 6 d. skelti pagal kažkokį įsakymą priešintis ar liepos 7 d., į Lietuvą įžengus okupacinei armijai. Nežinau, ar kas kalba, bet yra ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) steigėjo Kazio Vieversio 1944 liepos 1 d. paskelbta karo padėtis. Bet, ar ne bus politinė klaida Pasipriešinimo dieną laikyti nuo pat pirmosios dienos, kai Sąjungininkų kariuomenės tikslas buvo sutriuškinti nusikalstamą nacizmą? Ar Vakarų valstybės ne skeptiškai pažvelgs į tokią dieną, kai Kremlius pasipiktins? Ar ne geriau tą dieną vėlesnę skirtį, kai Lietuvoje išaiškėjo nusikalstamas karo vedimo metodas su nusikalstamu Šventosios upės mūšiu? Juk, J. Krikštaponis ir rengia liepos 20 d. pirmąjį Partizanų sąskrydį, kad gelbėti vyrus nuo beprasmių žūčių, kokios buvo Šventosios upės šturme.
Bet, pirmiau, gal, reikia išteisinti J. Krikštaponį, aiškiai, nepagrįstai jį apšmeižus ir nedelsiant informuoti visuomenę, jog jojo „buvimas Baltarusijoje“, gali būti meistriškos Kremliaus pakyšos problema, kurią būtina ištirti net kriminologiškai. Juk okupantų tardymų protokolus gal turi tirti Kriminologijos specialistai, išmanantys ir kriminologinę psichologiją? Ar ne todėl L. R. Generalinė prokuratūra ir atmetė J. Krikštaponiui „kaltinimus“ raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829, kaip nesant objektyvių duomenų? Tai kaip galima reikalauti Ukmergės savivaldybei pažeidinėti pačią elementariausias teisines procedūras, kai net teisės specialistai nematė objektyvių duomenų? O„tyrinėjimų“ klaidos nuo gatvės. net ne specialistams matosi šios:

        Pirmiausiai, nuo Lietuvos gyventojų nuslėpta, jog Juozas Krikštaponis buvo žymus sportininkas, lengvaatletis - metikas ir šuolininkas su kartimi, tapęs 3 kartus Lietuvos čempionu ir 3 kartus prizininku! Jo aukšti rezultatai disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse, bei jojo varžovų - sporto draugų nuo gimnazijos laikų, buvusių garsiausių Lietuvos sportininkų įtaka yra akivaizdi, kad Lietuvos metikai pradėjo garsinti Lietuvą pasaulyje net nuo 1957 metų, o J. Krikštaponio vieno varžovo sūnus (Wladislow-as Komar-as) tapo 1972 m. Miuncheno olimpiados čempionu rutulio stūmimo rungtyje, kai jo tėvas ir mama buvo irgi žymiausiais Lietuvos bei Lenkijos sportininkais ir daugkartiniais rekordininkais. O Juozas, kaip tik tėvą V. Komarą, kaip 1934 m. pirmojo Europos l. a. čempionato Turine Lietuvos vėliavnešį 1936 m. čempionate 6-iais centimetrais apstūmė rutulio stūmimo rungtyje. Be to, J. Krikštaponis kaip disko metikas turėjo dar geresnius pasiekimus. Juo pavyzdžiu pasekė netoli J. Krikštaponio gimtinės; prie pat Raguvos gimęs, ir, du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku tapęs Algimantas Baltušnikas. Jis buvo ir mano dėstytoju Kauno Politechnikume, - mus skatinęs savarankiškai sportuoti. Bet Sporto enciklopedijoje nuo Lietuvos gyventojų nuslėpta, kad jis politiškai negalėjo nei Romos ir nei Tokio, o gal, ir Melburno olimpinėse žaidynėse dalyvauti, nes jo dėdės kovojo J. Krikštaponio rinktinėje ir Jonas Baltušnikas-„Vienuolis“ buvo tos rinktinės vadu. Negi todėl, net dabar uždėta cenzūra šiam žymiausiam pokario laikų diskininkui, kuris ir atkūrė J. Krikštaponio rinktinės bunkerį?
        Be to, Juozo sporto draugai, dar buvo žymiausiais Lietuvos sporto teoretikais - Sporto rūmų (dabar Sporto universitetas) dėstytojais, tikriausiai, paruošę J. Krikštaponį teoriškai būti kariuomenės fizinio lavinimo instruktoriumi? Kad ir visų laikų geriausias sportininkas, Jono Rygiškių gimnazijos berniukų „Vaidotas“ sporto klubo vadovas, Sporto rūmų dėstytojų rengėjas Stasys Šačkus ir Juozo bendramokslis - nuolatinis jo varžovas bei taip pat Sporto rūmų dėstytojas, ar ne Juozo teorinis rengėjas Fizinio lavinimo instruktoriaus pareigoms Leonas Puskunigis, kuris, Študhofo Dievų miške ir GULAG-e prie Onegos atkentėjęs, parengė pirmąją planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę Kalėdienę! Kodėl J. Krikštaponio bendrystę su šiomis sporto žvaigždėmis reikėjo nuslėpti?
        Ar ne todėl, kad Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis galėjo didžiuotis savo žmonos pusbroliu, kurį nacių laikais ištraukė iš Kauno kalėjimo? Juolab, J. Krikštaponis galėjo būti šalia savo pusseserės ir jos vyro-generolo, kai jiedu prarado tris mažametes dukrytes, išvežtas į Sibirą.
        O tada generolas nuo LLV ir vedė nesėkmingas derybas su vokiečių vadovybe dėl žydų žudynių nutraukimo. Apie tai J. Krikštaponis galėjo būti informuotas ir apie 46-ių Alytaus šaulių ir Birželio sukilėlių sušaudymą. Kad naciai juos sušaudė, vadovybei ir generolui buvo žinoma, ir J. Krikštaponis apie tai ar ne galėjo sužinoti, nes sušaudytus ar ne galėjo pažinoti, 1940-1941 m m. tarnaudamas Dzūkijoje? Juolab, J. Krikštaponis, pastoviai dalyvaudamas Lietuvos čempionatuose, turėjo stadione bendrauti ir net su 20-čia žydų tautybės čempionais bei pastoviais prizininkais iš Makabi klubo. Be to, Juozas, kaip geriausios Lietuvoje Jono Rygiškių gimnazijos gimnazistas, turėjo turėti suformuotą Humanistinį požiūrį į žmogų. Apie tai byloja Lietuvos Centriniame valstybiniame archyve (LCVA) J. Krikštaponio ranka parašyta atestacija aspirantui, kaip Humanistinės pedagogikos pavyzdžio etalonas, o jam kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lape duomenys byloja apie PAPILDOMĄ Juridinį-universitetinį išsilavinimą.

-2-

        Visą tai apibendrinus ir išstudijavus visas psichologines situacijas, ar ne galima daryti prielaidą, kad Holokausto metu Ukmergės restorane tarp J. Krikštaponio ir net, gal, žydšaudžių vadovų konfliktas galėjo įvykti dėka frustracijos, kurią galėjo iššaukti šokiruojantys įvykiai, suformavę prastą emocinę situaciją? Ji ar ne galėjo ir privesti prie nesusitvardymo; net turinčiam teisinį išsilavinimą? Juk, kam, ne kam, bet teisinį išsilavinimą turinčiam, civilių žmonių masinis naikinimas ar ne galėjo ir šoką sukelti?
        Įvertinus visas istorines aplinkybes, kurias čia teikiu, kitokiu laiku tokiam konfliktui įvykti galimybės beveik atmestinos visais aspektais..
        Bet, svarbiausia, yra tai, kad Ypatingojo archyvo NKVD ir KGB dokumentai ne tik nerodo J. Krikštaponio Baltarusijoje, bet vietoje jo; kaip jį pavadavusį, KGB tyrėjai parodo kitą asmenį, kuris gyveno JAV ir jo išsaugojimui nuo teisinės atsakomybės, matyt, buvo sugalvota „liudininkų“ legenda apie „J. Krikštaponį žudynių vadovą“? Juk didesnėms netektims išvengti, net buvo taisyklė sovietiniams tardytojams pakišinėti žuvusius-mirusius - jiems visas „kaltes“ versti. Apie tai plačiai pasakoja buvę rezistentai.
         Juk J. Krikštaponio tarnybos kolega - 3-čios kuopos vadas Juozas Ūselis kelis metus Ukmergės apylinkėse vadovavo Partizanams. Todėl jis turėjo žinoti, kad jojo kolega jau buvo žuvęs. Tai ar ne todėl J. Ūselis (prieš jį sušaudant 1962 m.; po Vilniaus teismo nutarties) ir „liudijo“, apgaudinėdamas tardytojus, ir, matyt, kitus taip daryti pamokė?
        Dar įdomiau, kad iš čia mano pateiktų LCVA saugomų dokumentų fotokopijų galima bus įsitikinti, jog jie ne tik neįrodo apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ buvimą, bet, dar, net atvirkščiai; - Pakėlimo lapas ir, ypatingai, neteisėtas J.Krikštaponio „tarpininkavimas“ ne savo, o J. Ūselio pavaduotojui Jonui Klimavičiui tapo labai puikia manipuliacija GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti; tikriausiai, generolo J. Raštikio įtakos dėka atlikta? Juolab pats J. Klimavičius, kaip J. Krikštaponio bendramokslis ir, gal, net draugas, puikią legendą apie „savo ligą“ sukūrė, o majoras A. Impulevičius dar ir savo pagrindinį įsakymą Nr. 42 išvykai į Baltarusiją falsifikuoja, prirašydamas dar vieną J. Klimavičiui BENDRAVARDPAVARDĮ, kurio jokie istoriniai šaltiniai nerodo, kad toks „egzistavo“.
         Šioje studijoje įrodau, jog M. Pocius su A. Rukšėnu visai net nėra matę svarbiausius LCVA dokumentus, kad, ir dėl J. Klimavičiaus „ligos“ ir paisto visai ne taip, kaip jie atrodo - keičia jų esmę. Ir kodėl? Ar visuomenei apgauti, ar kažkas nurodė to dokumento išvaizdą ne tokią dėstyti? Juolab, šiame autoriaus straipsnyje ir jo minėtoje Pažymoje nuslėpti du liudininkai, liudiję, kad kuopai po J. Krikštaponio kiti vadovavo. O kas „liudijo“ J. Krikštaponį „vadovaujant“, tai, gal, buvo karinė paslaptis, kad jų vadas į kalėjimą pakliuvo, ir todėl daug kas laikė jį „vadu“, kaip laikinai. kažkur išvykusį?
        O dėl karo belaisvių žudynių Minske, pasirodo, irgi, „liudininkai“ „liudijo“ apie žudynes, kurios visai ne ten vyko. Tai ne svarbu, kai J. Krikštaponio Baltarusijoje nebuvo. Bet, svarbu, kad žudynės vyko ir istoriniuose šaltiniuose, atrodo, irgi susipainiota, arba ...? Todėl tragedijas ir jų priežastis reikia žinoti tiksliau, - be Kremliaus komunistinių paistalų. Ypač, kai dabar Ukrainoje kartojasi įvykiai. Todėl M. Pociaus straipsnio analizę teikiu Holistiškai - platesniu spektru: 208 nuorodų, .217 paveikslėlių ir 77 psl. apimtimi pagal temas tokias:

Bereikalingos aistros dėl asmenvardžio.

Negi priedai prie atlyginimo mokami už žudynes?
Kodėl istorikas nuslėpė nuo skaitytojų priedo pavadinimą

1.	Pagrindinis klausimas: Ar tikrai J. Krikštaponis buvo Baltarusijoje?	2 psl.
2.	Negi istorikai aprašinėja dokumentus jų akyse nematę? .............................................	10 psl.
3.	Ar ne GESTAP-ui apgauti ir iš kalėjimo ištraukti sugalvota apgavystė? ......................	13 psl.
4.	Nėra jokio įrodymo, jog J. Krikštaponis buvo Baltarusijoje ......................................	17 psl.
5.	10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“ .................................	18 psl.
6.	Negi sovietai Holokausto aukas vertė į „karo belaisvių“ žudymą? ...........................	26 psl.
7.	Bet garsiojoje NKVD-istų knygoje apie jokį „karo belaisvių naikinimą“ net neužsimenama .................... ........................ .................................. ..........................	28 psl.
8.	Nuokrypa pagal Holizmo Sinerginį ryšį .......................................................................	30 psl.

9.	Kas ir kaip vyko Minske, atidėkime svarstymą į pabaigą - pratęskime M. Pociaus straipsnio pabaigą ......................................................................................................	35 psl.
10.	Tai, kur už Minsko „Krištaponio žudymo“ aukų palaikai ilsisi? ....................................	43 psl.
11.	Minsko istorijos sąsajos su J. Krikštaponio sportavimo aplinka ..............................	46 psl.
12 .	Štai, A. Bubnio, A. Rukšėno ir A. Pociaus klaidų priežastis! Negi tai nemokėjimai perkaityti istorinį dokumentą? .....................................................................................	60 psl.
13	Istorinės Minsko paslaptys .............................................................................................	67 psl.

Bereikalingos aistros dėl asmenvardžio

Norėtųsi paabejoti, ar būtina buvo tiek daug dėmesio Pažymoje bei šiame GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnale skirti labai daug vietos tokiam paprastam ir labai aiškiam klausimui dėl skirtingų asmenvardžių?

Aš irgi maniau,, kad, neva, pakištas kitas asmuo, kad tai, neva, „skirtingi asmenys“ ir todėl, net 21-vienu klausymu į LGGRTC kreipiausi

18 pav.: Juozo Krikštaponio metrikų išrašas kunigo ranka įrašyta pavardė lietuviška. Galima vaizdą pasididinti.

. Aišku, vėliau IŠ SPORTINIŲ Lengvosios atletikos PROTOKOLŲ ir minėto Pakėlimo lapo pasidarė aišku, kad J. Krikštaponis turi dvi pavardes - vieną nuo gimimo tėvų duotą, kitą dėl paso išrašymo, matyt, klaidos. Todėl aistros turi atslūgti.
Kad KriKštaponis ir KriŠtaponis vienas ir tas pats asmuo, aiškiai patvirtina Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečiui skirto visų Lietuvos čempionatų sąvadas, kuriame aiškiai matosi, jog J. Krikštaponis save vadina Krištaponiu ir jokių daugiau klausimų kilti net negali dėl tos pačios asmenybės skirtingomis pavardėmis naudojimo.

Skirtingos Juozo pavardės tapo, tikriausiai, jam išrašius ne tokį pasą, kai jam suėjo 16 metų? Todėl šokiruoja istoriko Mindaugo Pociaus sukelta vos ne isterija savo Pažymoje, skirtoje Ukmergės konferencijai ir jo straipsnyje išspausdintame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA, įrodinėjant, kad, neva, „asmenvardis Krikštaponis yra klaida“, dėl ko jis užsimanė pakeisti pavardę ir jo seseriai. Todėl kuom verti šio istoriko „moksliškumo principai“, kai M. Pocius ignoruoja tėvų pavardžių įtaką savo vaikams?

Juk, yra Krikštaponio tėvų santuokos liudijimas, išrašytas rusiškai dar caro laikais, kurį galima susirasti yra e-pavelde, ir kur pavardės viduryje aiškiai galima įžiūrėti K raidę gimimo liudijimas Vadoklių kunigo išrašytas, prie kurio M. Pocius minėto „G... ir R...“ žurnalo 11-tame puslapyje irgi be jokių įrodymų prisikabino, kad, neva, šio kunigo „įraše, ... daug gramatinių klaidų“, kai jų, išvis, nei vienos nėra ir istorikas, matyt, nežino kas yra gramatinė klaida, jas maišydamas su kalbiniu netikslumu.

19 pav.: Juozo Krikštaponio tėvų (knygnešio Jono ir Mortos Smetonaitės 1900 m. sausio mėn. sutuoktuvių liudijimas. Galima pasididinti.

Bet prie ko pačios pavardės esmė, kai kunigo ranka išrašyto gimimo liudijime įrašyta pavardė lygiai tokia pati, kaip ir tėvų santuokos liudijime su pavardės viduryje aiškia „k“ raide yra ir jų sūnaus Juozo

Tą pačią KriKštaponio pavardę turėjo ir jo tėvas Jonas. Tai įrodo Juozo Krikštaponio tėvų 1900 m. sausio mėn. santuokos įrašo liudijimas, kurį matote 19 pav.:surašytą rusų kalba, kuris yra e-pavelde (dešinėje apačioje). Žmonės sako, jog Užulėnio apylinkėse vien KriKštaponiai ir nei vieno KriŠtaponio – pastarųjų daug kitose vietovėse. Ir su A. Smetonos seserimi susituokė Jonas, o ne joks Karolis – tai LGGRTC istorikams turėjo būti aišku.

O A. Rukšėnas Generalinei prokuratūrai to gimimo liudijimo pristatyti negalėjo, kad dėl tapatybės abejonių nebūtų buvę?

Būtent, AŠ Juozo PAVARDĖS STILIŲ NAUDOJU TĖVŲ DUOTĄ: JAM NUO GIMIMO, o ne klaidingą vėliau su praleista K raide, pasininkui nemokant visų raidžių perrašyti. Juk tokių kuriozų daug pasitaikydavo visur, todėl dokumentininkų klaidas netoleruoju ir Šviesiosios Atminties ŠVIETĖJŲ šeimai taikau jų tikrąją-LIETUVIŠKĄ pavardę

Kaip galima moksliniame žurnale paistyti apie kažkokias „gramatines klaidas“, jųjų net nenurodant ir abejoti asmeniui išrašytu gimimo liudijimu, ignoruojant jo tėvų pavardę? Todėl N. Pociaus paistalais dėl „klaidos“ Juozo tėvų pavardėje ar ne rodo šio „istoriko“ antimokslinę nuostatą, nors jo parašytą Pažymą rašau iš didžiosios raidės?

1. Ar tikrai J. Krikštaponis buvo Baltarusijoje?

ISTORINIAM ŠALTINIUI SUVOKTI, AR NEREIKIA PASIKELTI KVALIFIKACIJĄ PRADINĖJE MOKYKLOJE IR GAL REIKIA NUSTOTI MANIPULIUOTI FAKTAIS?

       Prieš pateikdamas tokius klausimus, pirmiausiai istorikui Mindaugui Pociui AČIŪ tariu už ištaisytas jo kolegos Alfredo Rukšėno pridarytas 2014 m. klaidas LGGRTC „pažymoje“ ir jau naujoje Mindaugo rašytoje Pažymoje, vertoje iš didžiosios raidės rašyti, kurios 12 psl. pripažinusiam esamos PRIEŠTARINGOS žinios apie J. Krikštaponį! Tai Didvyrio sesers atsiminimai su Kauno kalėjime J. Krištaponio nacių kalinamo faktu bei Nikodemo Reikalo paminėjimas, kuris, matyt, pavadavo J. Krikštaponį, kai jį naciai kalino? Juk, tą faktą, panašu, kad A. Rukšėnas sąmoningai nuslėpė, Generalinei prokuratūrai tą „pažymą“ rašydamas, kurią rašau kabutėse, nes jei istorikas nuslepia svarbius faktus pažymoje, tai ji tik kabutėse ar neturėtų būt vertinama?
        Aišku, kai 2021-08-18 aš Ypatingajame archyve atradau NKVD generolo Kapralovo tokį pat J. Krikštaponio kalinimo teiginį, kokį pasakojo jo sesuo apie savo brolio kalinimą Kauno kalėjime ir kaip jį naciai suėmė, tai tapo mano pergalė prieš LGGRTC „istorikus“, iš kurių vienas 2021-07-18 rašė, jog jo (giminės), neva, „ne tiesą“ teigė. Todėl man nesuprantamas buvo Centrą atstovaujančio A. Rukšėno to NKVD generolo raštelio pateikimas Generalinei prokuratūrai ir toje savo „pažymoje“, net nepaminėjimas, apie ką NKVD generolas rašo.
         Todėl man 2021-09-15 teko paskelbti ir KGB tyrėjų dokumentą; teigiantį, kad J. Krikštaponis Baltarusijoje kaip ir ne buvo ir vietoje jo Nikodemą Reikalą, kaip 2/12 bataliono 2-osios kuopos vadą rodantį nuo 1941 m. spalio mėnesio - išvykos į Baltarusiją mėnesio. Jis irgi, kažkodėl istorikų buvo nutylėtas, nors tų KGB-istų kompetencijos, ne manau, kad reikia ignoruoti, jei jie Lietuvos Didvyrio nerodė Baltarusijoje buvus? Nerodė ir minėtas NKVD generolas, kuris buvo atsakingas už mūsų Didvyrio sunaikinimą. Dar svarbiau, kad generolas Kapralovas apie J. Krikštaponio sunaikinimą rašo ataskaitą net po 7,5 mėnesių nuo jo nužudymo, ar NKVD-istai ne „po kaulelį išnarstę“ savo auką ir ją Baltarusijoje neradę? O, gal joje ir neieškojo, nes jie turėjo GESTAP-o dokumentą, gal, kuriame buvo J. Krikštaponio kalinimo data, nurodanti ...? Sutikime, tokį faktą ne iš „gandų“ generolas parašė, nors M. Pocius Ukmergės konferencijoje tai „gandais“ pavadino. Pavadino, nes kažkas paslėpė GESTAP-o dokumentus, o gal ir į Maskvą išvežė?
        Ar ne dėl tokio ir kitokių KGB dokumentų į Maskvą išvežimo bei naikinimo Romualdas Ozolas kėlė triukšmą Kovo 11-osios išvakarėse dar LTSR AT 1990 m. vasario 12 d. sesijoje!!!?

-3-

Primenu, jog čia pastarosios nuoroda Šviesiosios Atminties Romualdo Ozolo kalbos vaizdo įrašas yra saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve adresu:

„ f. K-38,ap. 2, b. 18. “
Įspėju, jog šis adresas buvo apkrėstas virusu!
Po šitu adresu tekstai griuvo ir nieko negalėjau porą savaičių daryti tol,
kol nepašalinau šio adreso ir po to ranka jį perrašiau.

     Taigi, šis vaizdo įrašas - tai dokumentas labai svarbus, apie tai, kai posėdyje R. Ozolas informavo apie Lietuvos SSR KGB dokumentų naikinimą ir išvežimą iš Lietuvos, pateikė Aukščiausiosios Tarybos nutarimo dėl jos 1989 m. gruodžio 7 d. nutarimo dėl Lietuvos valstybinių ir žinybinių archyvų fondų išsaugojimo vykdymo projektą, kuriame pasiūlytos priemones KGB dokumentams išsaugoti. Tai, ar negalėjo KGB išvežti tuos GESTAP-o dokumentus ir užplanuoti numatomos Nepriklausomybės efektingiausią niekinimą bei šantažavimą per Pirmąjį ir ilgiausiai tarpukaryje valdžiusio Lietuvą Antano Smetonos sūnėno Juozo Krikštapnio galimai šmeižimą; tokį, kokiu užsiima dabar už Partizanų šmeižtus prokuratūros paieškomas ir Rusijoje politinį prieglobstį pasiprašęs Giedrius Grabauskas.
        Ar jam netalkina istorikai savo neobjektyviais ir iš konteksto trauktais tyrimais, nieko bendro su mokslu neturinčiais?
        Kaip tik apie tai ir skirtas šis straipsnis-studija, išnarstanti Mindaugo Pociaus straipsnį.

Tai, nieko nuostabaus, kad Generalinė prokuratūra ir atmetė Centro „parengtą“ prašymą dėl J. Krikštaponiui savanorio statuso panaikinimo, nesant objektyvių duomenų

1 pav.: L. R. Generalinės prokuratūros atmetimo pabaiga,
kuriame istorikų „įrodymai“ dėl „Baltarusijoje J. Krikštaponio“
2015-01-22 Nr. 17.2-829 Generalinė prokuratūra atmetė „kaltinimus“ jam, kaip duomenų.

Sutikim, koks gali būti „objektyvumas“, kai visoje „pažymoje“ ne konkretu - net nėra J. Krikštaponio demobilizacijos įrodymo? Kaip galima teigti, kad jis buvo „į atsargą išleistas“, jei nėra įsakymo? O gal, nėra todėl, buvo dezertyravęs ar šiaip pasitraukęs iš tarnybos? Tai, kaip Gen. prokuratūra gali pripažinti „objektyviais“ duomenimis, kai jie be įrodymų - tik prielaidos? Jei ne tos prielaidos - seniai Ukmergėje paminklinio akmens nebūtų. Tokias aš kalbas iš savivaldybės aktyvo girdėjau, kurie ne tik šiek tiek gaudosi istorijoje, bet ir gerai teisėje nusimanantys.

     Tai, gal, todėl A. Rukšėnas ir nuslėpė savo „pažymoje“ J. Krikštaponio kalinimo faktą? Ar tai nebus 1-oji manipuliacija šioje istorijoje? Kaip prokurorai būtų sureagavę, jei „pažymoje“ būtų kalinimo faktas minimas, nenurodant to kalinimo laikotarpio ir tuo pačiu iš Didvyriui prašant savanorio statusą atimti? O jeigu to kalinimo laikotarpis atitinka Didvyrį inkriminuojamiems įvykiams Baltarusijoje? Kur suėmimo-kalinimo laikotarpio įrodymai? Ar buvusi Centro direktorė Terėsė Birutė Burauskaitė žinojo, kad J. Krikštaponis ir nuo nacių buvo nukentėjęs? Mano supratimu, nuo jos gal ir buvo nuslėptas tas faktas?
        Juk, pagal susiklosčiusią istorinę situaciją, J. Krikštaponis į Kauno kalėjimą greičiausiai ir galėjo pakliūti ar ne vokiečių okupacijos pradžioje?
        Manau, kad tai įtartų net 10-tos klasės moksleivis. Juolab, net J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimų pasakojimo chronologija bei logika apie įvykį Ukmergės restorane ar ne panašiausia į vokiečių okupacijos pradžią? O, gal, net panašiausia į Holokausto vykdymo miestelyje laikmetį, kai J. Krikštaponis galėjo nerviškai neišlaikyti žydų žudymo akivaizdą ir todėl sukonfliktuoti restorane ar ne su tų žudynių organizatoriais!? Iš kur tų vokiečių-kariškių ten tiek daug buvo, kad jam pabėgus iš restorano, jis vis tiek sučiuptas-primuštas ir Kauno kalėjimą nuvežtas? Kodėl karininkas, turintis net papildomą juridinį išsilavinimą, nenumatė pasekmių konflikte? Ar tai ne frustracijos požymis dėl kokio nors psichinio sukrėtimo neeilinio? Juk sesers frazė po kelių mėnesių kalėjime atsėdėjimo ir išlaisvinimo, - VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI, ... Nuo ko? Ar ne nuo tarnybos savo batalione, kuriame, pagal KGB duomenis, tarnavo 1941 m. tik rugsėjo mėnesį? O kalinimas vienoje kameroje kartu su komunistais, negi, irgi ne rodo okupacijos pradžią ir masinį valymą nuo komunistų? Pasakojime „diedelio“ SERMĖGOS detalė nerodo pereinamąjį periodą tarp vasaros ir žiemos? Juk žiemą rūbinė būtų, gal, veikusi restorane?

-4-

Be to, š. m. kovo 15 d. Kauno Viešojoje bibliotekoje pristatytoje mokslininko Simono Jazavitos apie K. Škirpą knyga. Tos knygos 143-144 psl., yra paminėtas bataliono vadas majoras Antanas Impulevičius, kuris turėjo psichinį sukrėtimą.

1 a pav.: Simono Jazavitos knygos apie K. Škirpą su pavadinimu KOVOK! pristatyme dalyvavo Karo istorikai profesorius Vaičenonis ir dr. Egidijus Papečkys. Į mano klausimą dėl K. Škirpos alėjos, Simonas atsakė, jog sostinės tarybos nariai, perskaitę šią knygą, alėjos pavadinimą turėtų atstatyti Galima pasididinti.

Knygoje pažymėta jog A. Impulevičius buvo NKVD kankintas, dėl ko „tai galėjo pažeist psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. lepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų. (452 Ibid p. 19). Kankinimus patyrę ar artimuosius praradę asmenys dažnai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms.“

Deja, J. Krikštaponis sovietų nebuvo suimtas, o sukrėstas galėjo būti nuo vokiečių, kurie Alytuje sušaudė 46 Birželio sukilėlius, buvusius Šaulių sąjungos narius, kuriuos J. Krikštaponis ar ne galėjo pažinoti, tarnaudamas Dzūkijoje (Varėnos poligone) iki pat karo-sukilimo pradžios?

2 pav.: Mokslininkas Simonas Jazavita pristato savo knygą. Galima pasididinti.

Tai, jei J. Krikštaponis nebūtų nacių suimtu-kalintu Kauno kalėjime ir būtų išvykęs į Baltarusiją, tai, kaip teisę išmanantis, gal būtų sulaikęs majorą A. Impulevičių nuo Karo nusikaltimų?

Apie šią tragediją J. Krikštaponis galėjo sužinoti ir iš savo pusseserės vyro - generolo S. Raštikio, nes tas įvykis buvo žinomas LAF-o vadovybei ir tai aprašomas viskas tos knygos 218-219 psl., kur buvo aprašomos S. Raštikio pastangos stabdyti žydų žudymą. Tai ar įmanoma J. Krikštaponį įtraukti į tas žudynes, kurio pusseserės vyras prieš jas buvo nusistatęs ir veikė dėl jųjų nutraukimo, o nepasisekus, pergyveno? Negi ir J. Krikštaponis negalėjo taip pat pergyventi dėl prasidėjusių žudynių? O po LLV išvaikymo, gal, galėjo būti tik formalioje bataliono „tarnybos“ būsenoje, daugiau namuose būdamas prie ūkio darbų - bulviakasio ir tada Ukmergės restorane sukonfliktavo ar ne su žydų žudymo organizatoriais?

Liūdna, kad istorikai nekreipia dėmesio, jog J. Krikštaponis buvo labai artimas savo aukščiausiajam Kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui, kurio dėka pagal jo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimus, jos brolis po kelių mėnesių kalinimo, tapo ištrauktu iš kalėjimo.
Kodėl istorikai archyvuose ne ieško, kokiu pagrindu jį iš kalėjimo ištraukė? „Už gražias akis?“

. Apie tai aš atradau ir žemiau teikiu iš LCVA įrodymus. O, svarbiausia, kai generolas S. Raštikis sugrįžo į Lietuvą, tai nerado savo 3-jų mažamečių dukryčių! Jauniausioji mirė iš karto. O liko:

2 a ir b pav.

3-čioji; pati jauniausioji Raštikičių dukrytė dėl nepakeliamai blogų trėmimo sąlygų iš kart Sibire mirė.

Todėl Juozas Krikštaponis dėl jo pusseserės šių dukryčių netekties, turėjo ypatingai bendrauti su ja ir su jos vyru - LLV Krašto apsaugos ministru ir per jį susidaryti apie nepavydėtiną Lietuvos padėtį, kaip joks kitas jojo bendraamžis karininkas.

3 pav.: Galima atsivesti visą laikraštį.

-5-

Neleistinas istorikų aplaidumas yra ir tas, kad jie neatkreipė dėmesio į J. Krikštaponio bei generolo S. Raštikio artumą ne vien artimos giminystės ryšiu. Dar svarbiau, kad nuo Lietuvos gyventojų nuslėptas ir toliau slepiamas faktas, kad J. Krikštaponis, besimokydamas geriausiojoje Rygiškių Jono gimnazijoje, tapo žymiausiu Lietuvos sportininku, net 3 kartus Lietuvos čempionu disko metime ir rutulio stūmime. Dar nuo gimnazijos laikų, dalyvaudamas šiuose čempionatuose, turėjo bendrauti ir su 20-čia žydų tautybės čempionais bei nuolatiniais prizininkais. Ar ne dėl šios priežasties ir galėjo įvykti tas įvykis Ukmergės restorane?

Tai, tada panagrinėkime mano aukščiau pagirtos Pažymos straipsnį, šiek tiek platesnį, nei toji Pažyma. Pagal Mindaugo Pociaus 10-tame psl. teiginį tokį: „D. Noreikos atskirų regioninių partizanų struktūrų tyrimu, kuris nereprezentuoja visos Lietuvos, Holokauste dalyvavusių partizanų skaičius vidutiniškai siekia 6 procentus“. Tai kaip suprasti iš elitinės Lietuvos giminės bei švietėjiškosios Pirmojo Lietuvos Prezidento šeimos dviejų mokytojų ir Juozą Krikštaponio mamos - kaimo Šviesuolės bei tėvo knygnešio, o jųjų sūnų Juozą „įtrauktą į tą 6-ių %-tų skaičių“? Tai tada kas matematiškai pagal statistiką gaunasi? Ar ne visa lietuvių tauta grūdama į tuos 6 %-nį ir net didesnį skaičių? Juk J. Krikštaponio pusseserė buvo Jonavoje žydų vaikų mokytoja. Tai kaip jųjų mokytoja turėjo pasijusti, kuri ne tik savo dukrytes per sovietus prarado, bet ir po to, kai jos auklėtinių tėvai rugpjūčio 14 d. Jonavoje sušaudyti, o tarp rugpjūčio 31 d - rugsėjo 02 d. sušaudyti ir jos mokiniai? Negi J. Krikštaponis galėjo būti „abejingu“, tokiems jo pusseserės auklėtinių nužudymams, kai jos vyras vedė derybas dėl žudynių nutraukimo? Todėl keista to žurnalo 13 psl. M. Pociaus citata:

„1941 m. rugpjūčio 1 d. priimtas į Kauno komendantūros Tautinio darbo apsaugos (toliau – TDA) batalioną 2-osios kuopos vadu. Būtina pasakyti, kad TDA batalionas jau liepos mėnesį dalyvavo kelių tūkstančių žydų žudynėse VII forte Kaune, o rugpjūčio 2 d. – kelių šimtų žydų žudynėse IV forte33. Nėra žinoma, ar J. Krikš- taponis (Krištaponis) dalyvavo rugpjūčio 2 d. žudynėse (didelė tikimybė), tačiau aišku, kad apie jas turėjo žinoti..“

     Tai, būtent, ar šiomis žudynėmis, J. Krikštaponis negalėjo pasibaisėti, apie jas sužinojęs? Kai TDA batalionas liepos mėnesį VII-tame forte dalyvavo kelių tūkstančių žydų žudynėse, tai į jas įtraukti tik iš vakaro naujai priimtus, - tai sunkiai suvokiama, kai dar reikia aprangą, inventorių, ginklus įsigyti, juos išvalyti, prišaudyti, instruktažus praeiti ir taip be apmokymų pradėti spec. priemones - neįtikėtina. Ypač, kai yra kam tas priemones atlikinėti. Todėl labai neaišku, kokiais „motyvais“ M. Pocius skliausteliuose savo nuomonę įterpia, jog „didelė tikimybė“, kad aptariamasis „dalyvavo žudynėse“? Ar tai, išvis, „teisinis“ mąstymas be argumentų? Toks įspūdis, kad istorikas nėra, matyt, kariuomenėje tarnavęs, kad sovietiškai-rusiškai dar neparuoštus karius-vadus į užduotį iš karto varytų ir šlykščią sovietinę-rusišką praktiką inkriminuotų lietuviškiems junginiams? Ar tai ne bus 3-čioji manipuliacija?
        Bet, svarbiausia, jei istorikas mini VII-tame forte žydų žudynes (gal pradžioje buvo komunistų žudynės?), tai tada kodėl M. Pocius savo Pažymoje ir šiame straipsnyje nuslėpė patikimiausią 1948 m. liepos 28 d. tardymo protokole Stanislovo Gervino parodymą, matomą čia 20-tame psl. 34 pav.: , jog 2-ai kuopai VII-te forte žydų žudynėse vadovavo Nikodemas Reikalas? Kodėl M. Pocius slepia tikrą VII-tame forte žudynių ir 2-os kuopos vadovą N. Reikalą ir pastarojo nusikaltimus bando pripašyti J. Krikštaponiui? Kodėl M. Pocius ir toliau tęsia A. Rukšėno pradėtą N. Reikalo atliktų veiksmų slėpimą nuo visuomenės?
        Labai neaišku, kai M. Pociaus citatoje matome nuorodą 33-čią, nurodančią „33 A. Bubnys, Lietuvių policijos..., p. 51–52.“, kurios 51-52 psl. nėra nurodyta atskirai 2-os kuopos dalyvavimo, juolab, aprašomas karių ir vadovų nepasitenkinimas, dalyvavimu žudynių akcijose ir veiksmai siekiant išvengti jose dalyvavimo, o tarp daug paminėtų pavardžių, Krikštaponis net nėra visai minimas. Tai kokiu pagrindu M. Pocius po nuorodą J. Krikštaponį prikergia dr. A. Bubniui, jei pastarasis jo net nemini? Tad, jeigu A. Bubnys aprašo karių nepasitenkinimą, tai, akivaizdu, jog tas nepasitenkinimas galėjo būt perduotas ir J. Krikštaponiui.
        Ar tai jau ne 4-oji manipuliacija? Todėl jau nepatikimo - tendencingo „tyrėjo“ M. Pociaus rankiojimus toliau galima cituoti, tame pačiame žurnalo 13 psl. rašant:

-6-

„Svarbu tai, kad giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad jis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinio darbo batalioną34.“
Po 34-ta nuoroda rašoma, jog „34 LLKS pirmininkas J. Burokas rašė, kad 1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. Esą J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Šiuos liudi-jimus reikia vertinti rezervuotai, nes artimieji galėjo būti suinteresuoti nuslėpti jo tarnybą 2-ajame batalione, žr.: J. Burokas, „Kas apgins pulkininko Juozo Krikštaponio garbę?!“, prieiga internete: https:// slaptai.lt/jonas-burokas-kas-apgins-pulkininkojuozo-krikstaponio-garbe/ [žiūrėta 2022-01-12].“

     Ir vėl M. Pocius apgaudinėja skaitytojus, nes LLKS pirmininkas J. Burokas nerašė, jog, neva, „Šiuos liudi-jimus reikia vertinti rezervuotai, nes artimieji galėjo būti suinteresuoti nuslėpti jo tarnybą 2-ajame batalione,“. Pastarąjį išsityčiojantįjį iš artimųjų teiginį pats M. Pocius nesąžiningai prilipdo prie nurodytos 34-toje nuorodoje J. Buroko citatos   ir prilipdo žodį „Esą“, kurio M. Burokas irgi nerašė. Jeigu istorikas savo tekste atpasakotų J. Buroko išsakytas mintis, tai būtų tik nekorektiškas-neaiškus perpasakojimas, bet, tikrai, niekas nepagalvotų, jog J. Burokas tyčiojasi iš artimųjų. O pačioje citatoje, nenaudojant kabučių, cituojamam lipdyti svetimus sakinius, dar net priešingus pagal įsitikinimus cituotojui, kad apšmeižti Didvyrio Didvyrio artimųjų jų gynėjų vardu - tokios šlykščios manipuliacijos dar neteko regėti. Tai ar jau ne 5-toji manipuliacija? Įdomu, kaip sureaguos žurnalo redkolegija į tokią „mokslinę etiką“? Ar tai ne panašu į Kremliaus terorizmą, sprogdinant Kachovkos hidroelektrinę, kad šiuo teroru apkaltinti skandinamų gyventojų vadovybę Kijeve? Ar ne Kijevo apkaltinimui buvo numuštas MH17 laineris, tik ne tą numušė - ne ten raketinį įtaisą, tikriausiai nuvežė? Todėl ne tą numušus, karo pradėti nebuvo galima. Ar tai ne panašus veiksmas, cituojamąjį chuliganiškai pavertus savo bendraminčių dergiku?
     Juolab, tyčiojosi iš artimųjų ir LGGRTC istorikas vienas, kai Didvyrio sesuo minėjo savo brolio nukentėjimą nuo nacių. Tada valstybinės įstaigos tyrėjas viešai parašė, atseit, „ne tiesą sako“, kad nuo jų buvo nukentėjęs, nors to istoriko įstaiga saugo dokumentą apie tą nukentėjimą!
        Ir kaip suprasti M. Pocius dar dvejopą patyčią iš artimųjų, kad, neva jie „slepia“ ir tuo pačiu pagal J. Buroką, M. Pociui rašant, jog „Giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad J. Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną, ...“?
        Dar įdomiau, kad prieš tą pripažinimą, laike žygio Didvyrių takais, J. Burokas pabendravęs su artimaisiais, buvo parašęs, ir tai, kad „Giminės, artimieji, kaimynai abejoja. kad J. Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną“.
        Tai ar normalu, kad giminės tampomi įvairiausiomis nuomonėmis tarp abejonėmis ir pripažinimo? Ir kaip galima nepripažinti, jei tarnavo kokius du nepilnus mėnesius iki suėmimo?
        Bet, apie gimines ir artimuosius moksliniame žurnale ar moksliška rašyti bilę ką? Ką jie gali žinoti, jau nelikus J. Krikštaponio sesei Veronikai Krikštaponytei-Juodienei? Po Kovo 11-tosios ji buvo kartą garbingai iškviesta į Seimą apdovanojimui. Bet tada ir buvo iš jos pasityčiota. Ją - jau senyvo amžiaus moterį lydinčioji matė, kad prieš pat apdovanojimą kažkas pradėjo tarpusavyje šnibždėtis-tartis, ir po to priėjo apdovanojimų teikėja - atsiprašė, kad įteikimo Didvyrio sesei nebus.
        Tai pasakykite, kaip reikėjo pasijausti nuo komunistų nukentėjusiajai - GULAG-uose iškankintai? Net niekas nepaaiškino priežasties dėl nesusipratimo. Ir taip iš šio pasaulio išėjo GULAG-uose atkentėjusioji, net nesužinojusi, jog brolis kraupiu nusikaltimu bus kaltinamas iš kart po jos mirties, tik mėnesiui-dviem praėjus! Kodėl tai reikėjo slėpti nuo sesers, kai ji dar gyva buvo? Kaip tada reikia jaustis į Amžinybę išėjusios dukroms, kurios jau negali prie mamos kapo pasitikslinti detalių? Tai nuo į Anapilį išeinančio nulėpimas apie brolį „Baltarusijoje“ nebus 6-toji manipuliacija?

Atskirai reiktų aptarti mokslininkų Nerijaus Šepečio ir Mindaugo Pociaus požiūrį į žurnalo 22 psl. pabaigoje atpasakotą Bognopolio kaimo išgelbėjimą, parašius Mindaugui taip:

„Šie liudijimai, jei atpasakotas įvykis atitinka tikrovę, kalba ne tik apie J. Krikštaponio (Krištaponio) siekį išgelbėti kaimynus, bet ir jo sąsajas su nacių okupacine valdžia, tam tikrą autoriteto galią, įtaką, nes niekuo vokiečiams nenusipelnęs, jokių ryšių su karine policine vadovybe neturėjęs žmogus kažin ar galėjo paveikti baudėjus. Jie taip pat netiesiogiai neigia artimųjų prisiminimuose esančią informaciją apie J. Krikštaponio (Krištaponio) savavališką pasitraukimą iš 2-ojo bataliono (dezertyravimą), nes tokiu atveju jis turėjo vengti bet kokių kontaktų su vokiečių policija (grėstų kalėjimas, sušaudymas).“

     Dėl DEZERTYRAVIMO, tai jis ir vyko iš Raudonosios armijos, o 3-jų mėnesių laikotarpyje „dar vieną dezertyravimą“ turėti ar ne per daug? Ar istorijos mokslininkas negali kritiškai vertinti „sugedusio telefono“ efektą, perpasakojant atsiminimus? Ar mažos dukrytės vaikystėje galėjo išskirti mamos pasakojime karinio dalinio pavadinimą, pasakojant apie brolio dezertyravimą? Ar atsiminimuose yra fiksuoti „du dezertyravimai“ daugiskaitos formoje? Jei jie abu būtų, tai, gal, tie abu ir būtų akcentuoti?
        O iš vokiečiams pradėjusio priklausyti bataliono pasitraukimas J. Krikštaponio, gal, irgi buvo? Juk, pagal sesers Atsiminimus, IŠ KALĖJIMO J. KRIKŠTAPONIS, gal, NEGRĮŽO Į BATALIONĄ, - pagal juos jis VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ, „o po to ir nuo raudonųjų banditų“! Gal toks yra paliktas Atsiminimas, gerbiami istorikai? Jei tas nutikimas Ukmergės restorane nebūtų vokiečių okupacijos pradžioje, tai, gal, pasakojime nebūtų pabrėžimo apie VISĄ vokiečių okupacijos laikotarpį? Nuo tų vokiečių, gal, slapstytis reikėjo, kad negrįžti į batalioną ir į darbus vokiečių planuojamus nepatekti, kai vyko gyventojų 1942 m. surašymas? Pirmiausiai, iš kalėjimo J. Krikštaponis buvo išimtas dėl A. Impulevičiaus dirbtinai sukurpto „karininkų trūkumo“ batalione, ką byloja LCVA archyvo dokumentai, kurie net akis duria iš gatvės pašaliniui, - net ne istorikui pažvelgus? Ar istorikai į juos negali kritiškai žvelgti iš kito kampo ir pamatyti kitokį politinės spalvos spektrą? (Apie tai detaliau žemiau ...)
        O dėl M. Pociaus paminėto „savavališko“ pasitraukimo iš 2-ojo policijos bataliono, ir, neva, „grėstų kalėjimas, sušaudymas“, tai kodėl taip tiesmukiškai istorikas mąsto? Negi „su galva“ iš bataliono oficialiai negalima pasitraukti, turint draugus ir, juolab, giminaitį-generolą S. Raštikį, kuri juos sesuo akcentavo?
        Negi „negalima“ iš sesers pasakojimo detalių sudaryti istorinių įvykių mozaiką? Juk ji pasakojo apie vienoje kalėjimo kameroje komunistus, dėl kurių jis prašė jam nenešti maisto, kad jo neįtarinėtų šnipo. Juk, tie, komunistai kalėjime ar ne brėžia istorinį faktą tik vokiečių okupacijos pradžiai priklausantį?
        Taigi, dėl papildomo maisto nenešimo į kalėjimą, pagal seserį, brolis iš kalėjimo sugrįžo sulysęs. Be to, sesuo kaip draugą pasakojo ir garsų Karo gydytoją Mikalauską, su kuriuo, pagal istorinius šaltinius, J. Krikštaponis su juo tarnavo Varėnos poligone ir abu dezertyravo, o po to tas J. Krikštaponio draugas-gydytojas tapo žymiausiu Ukmergės gydytoju - jam taip pat parkelyje prie ligoninės atminimo akmuo įrengtas Nepriklausomybės pradžioje.
        Tai, kokiu galima būti „kariškiu“ batalione, tik išėjus iš kalėjimo sulysusiam? Juk, J. Krikštaponis, pagal liudijimus, buvo aukštaūgis - 1 m. 90 cm. ir garsus sportininkas, kurio ši savybė nuslėpta nuo Lietuvos gyventojų. Todėl, pagal kalėjimo normas, jam kaip aukštaūgiui ir dar sportuojančiam, ar, „papildomos porcijos“ kalėjime „priklausė“? Tai ar nebuvo proga ir „suvaidinti“ ORGANIZMO IŠSEKIMĄ, kuris ir be vaidybos turėjo būti matomu medikams?. Tai, ką, gydytojai negalėjo pasiūlyti reabilitaciją atsigavimui, kai gydytojas yra draugas, pagal seserį? O namiškiams ar būtina pasakoti visas smulkmenas, kokiomis manipuliacijomis į batalioną negrįžta?
        O kaimui nuo sudeginimo išgelbėti, kokio „vokiečiams nenusipelnymo“ ir „ryšių su karine policine vadovybe“ reikia turėti, kad „paveikti baudėjus“? Tai tada kokio perkūno, PENKIS SEMESTRUS (2,5 metų) TEISĖS FAKULTETE ir kažkokios TEISĖS SKYRIAUS ar ne Vytauto Didžiojo universitete   reikia trinti auditorijos suolą, kad nemokėti išgelbėti žmonių nuo planuojamo sudeginimo? Kodėl istorikas privalo ignoruoti LCVA archyve saugomą dokumentą, kurį naudoja ne Didvyriui apginti, o tik apkaltinti?

3 b. pav.: DIPTIKAS iš J. Krikštaponiui skirto Pakėlimo lapo įrašai ir jo Didvyrio AUKŠTASIS TEISINIS IŠSILAVINIMAS SLEPIAMAS nuo Lietuvos gyventojų. Galima VISĄ lapą pamatyti ir taip pat ORIGINALĄ raiškų, be kontrasto užkėlimo.

Turintis aukštąjį teisinį išklausytą išsilavinimą (ar tarp karininkų daug tokių pasitaiko?), žmonių gelbėjimo operacijoje pasitelkia Lėno kleboną ir dvare stovėjusio kažkokio karinio vieneto aukšto laipsnio karininką, su kurio, matyt, automobiliu ir atvažiuoja apie 5,1 km atstumą įveikdami kuo skubiausiai, kol dar žmonės nenužudyti. Ir baudėjams įtaką daro, gal, ne J. Krikštaponis, o klebonas su aukšto lygio karininku, o J. Krikštaponis, tik kaip teisę išmanantis tarpininkauja, dar ir liudininku būdamas, gal, kad buvo sutikęs raudonuosius banditus? Ar tokių elementariausių dalykų istorikui M. Pociui „ne galima“ suvokti? O, dar, jau mirusio Juliaus Čeponio pasakytas įkalčius paneigiančias surūdijusias gilzes nuo šovinių seniai iššaudytų, kurios netiko, kaip „įrodymu“, dėl nušautų vokiečių?
O kuo blogai yra kad ir J. Krikštaponio vokiečiams M. Pociaus pabrėžta „autoriteto galią“, kad gauti (lėktuvu iš Vokietijos parskraidinti ginklus Pasipriešinimui? Tai, čia Lietuvai dirbantys istorikai tai vadina „kolaboravimu“? Ir, aplamai, žmonių gyvybių išgelbėjimo fakto priskirimo prie „koloboravimo“ (per 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje sukeltą isteriją - vaizdo įraše „pasigrožėti“ galima), nėra 7-toji manipuliacija?

27 pav.: iš XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima paskaityti ČIA.

Atkreiptinas dėmesys, jog J. Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų SĄSKRYDĮ dar, kai prie Šventosios upės vyksta žiaurus mūšis ir kai į Ukmergę sovietai įžengs tik po 5-ių dienų!

Ir, išvis, kaip istorikas gali smerkti atsidūrimą TDA batalione, persekioti už tai artimuosius, jei buvusiems raudonarmiečiams būtina buvo stoti į tą batalioną? Juk reikėjo rinktis, ar į karo belaisvių stovyklą, arba į batalioną. Tokias sąlygas nauji okupantai-naciai statė. Ir tai patvirtina Jono Semaškos-„Liepos“ sūnus Alvydas Semaška. Apie jo tėvą bei jo sūnų-orientacininką ir diplomatą parašiau alegoriją, nes tėvą Alvydą kaip Kauno Sąjūdžio veikėją pažįstu.

3 a pav.: J. Semaškos ir J. Krikštaponio portretų diptikas, kurį galima 11 kartų pasidintinti ir palyginti Juozo portreto detalumą, fotodailininko Juozo Valiušaičio atliktą.

Mano žiniomis, kiek teko bendrauti su artimųjų aplinka, tai artimieji apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ išgirdo tik iš žiniasklaidos, kai jau sesuo Veronikos Krikštaponytės-Juodienės neliko. Ji šį pasaulį paliko 2011 m. vasario mėnesį. Ir kaip tik, paskutinės liudininkės kaip ir sąmoningą laukimą, kol paskutinė liudininkė paliks šį pasaulį, tai šio žurnalo 23 psl. pabaigoje patvirtimo M. Pocius, parašydamas taip:

-7-

„Pirmasis publikaciją apie J. Krikštaponio (Krištaponio) istorinio atminimo problemą 2011 m. paskelbė Evaldas Balčiūnas92.“
Nuoroda 92 nurodo, jog „92 E. Balčiūnas, „Trys naciams tarnavę Lietuvos laisvės armijos (LLA) pulkininkai“, prieiga internete: http://www.anarchija.lt/aktualijos/81-istorija/32771- trys-naciams-tarnave-lietuvos-laisves-armijos-llapulkininkai.html, [žiūrėta 2021-04-10].“

Taigi matome, jog ta E. Balčiūno publikacija buvo 2011-04-10; t.y. mėnesis-du po V. Krikštaponytės-Veronikos mirties. Ar tai ne sąmoningai buvo laukta, kol numirs? Apie tai plačiau čia 39 psl.
Apie sąmoningą nenorą tirti istoriją paliudija liūdna žinia; per pasitarimą pas Ukmergės merą gauta, jog mirė J. Krikštaponį pažinojęs jo kaimynas J u l i u s Č E P O N I S .

3b pav.: TRIPTIKAS: Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] direktoriaus pavaduotojas Aurimas Švedas, paėmęs raštelį, skelbia jo autoriaus pavardę, ir pradėjo atsiprašinėti, kad jam žodis nenumatytas. Bet, paskelbtasis, išgirdęs pavardę savo, jau pradėjo eiti prie tribūnos, tikriausiai, jau negirdėdamas, ką konferencijos vedantysis toliau kalba?

Per Ukmergės 2021-12-03 konferenciją jam nebuvo leista liudyti, nes, matyt, (...?) šoką gavo, jog dar vienas liko gyvas J. Krikštaponio biografijos liudininkas? Nors jis užsirašė iš anksto kalbėti, bet be jokios teisės buvo bandoma neleisti kalbėti, nors po pranešimų buvo numatytos diskusijos.

3c3 pav.: Bet, mūsų šalies „istorijos“ instituto direktorius A. Nikžentaitis, neleidęs pasakyti paskutiniam J. Krikštaponio liudininkui, koks tąsai buvo žmogus, - dabar konferencijos diktatorius gali triumfuoti, nes išvarytasis iš liudijimo procedūros, jau išėjo netik iš konferencijos, bet ir iš šio pasaulio jau išėjo. Gal tas išvarymas ar negalėjo pridėti ...? .

O jam kalbant, po LII (Lii) direktoriaus sukeltos isterijos, taip J. Čeponiui ir nebuvo leista pabaigti-pasakyti, jog J. Krikštaponis visą karo laikotarpį buvo pas tėvus namuose. Ar tai ne galima priskirti prie 8-tos manipuliacijos?

Senyvo amžiaus žmogus, gal nenugirdo atsiprašymo, kad jam nenumatyta kalbėti, ar nesuprato, ir išėjo kalbėti.

3c2 pav.: CIKLAS BANDYTI TIESĄ PASAKYTI: „Jūs nežinote, koks jis buvo žmogus!“

Tai į Anapilį išėjęs, sako, kad tik raštu yra parašęs, jog pamena Didvyrį visą laiką namuose buvusį. karo metu. Bet specialistai jį galėjo apklausinėti, išgaunant labai svarbias kokias nors detales, liudijimo tikslumui patikrinti. Juk yra apklausų metodai. Bet, Lietuvos „istorijos“ institutui, gal, tiesos nereikia?

Įdomu, kaip sureaguotų į šį Ukmergės konferencijos įvykį Lietuvai Trojos arklį sugebėjusiojo įpiršti Viačeslavo MOLOTOVO ANŪKAS; irgi Viačeslavas Nikonovas, kuris yra garsių istorikų-tėvų vaikas, dabar Rusijos Dūmoje Švietimo komitetui vadovaująs, ir kaip politologas - didžiausias JAV Respublikonų partijos žinovas (iš jos dvi disertacijas rašęs), o jo tėvas mokslų daktaras NKVD istorijos ir buvo ideologinio žurnalo KOMUNIST redaktoriumi. Taigi, Molotovų šeima istorikams aplinkinių šalių įtakos nedaro?

Apgailestauju, kad aš pats pas jį nenuvažiavau jo paklausinėti. Tam yra visokie metodai ir psichologiją išmanantys tai turėjo atlikti, kurie ir vaikiško amžiaus psichologiją turėjo išmanyti. AČIŪ, kad nors Alfonsas RUKŠĖNAS ATSIPRAŠĖ IŠVARYTO liudininko.

-8-

             Mat, vaikiško amžiaus atsimintoms detalėms išsiaiškinimui, gal, reiktų papildomų klausimų?
           Jam pasakojant apie tai, kaip J. Krikštaponis gyvybę išgelbėjo jam, jo šeimai ir visam Bagnopolio kaimeliui nuo Pirčiupis-2 likimo, pabandžiau iš vietos jo paklausti apie metus. Jis susijaudinęs atrėžė - „41-mi!“. O tai neįtikinama, kad tai galėjo būt vokiečių okupacijos pradžia-vasara. Gal nesuprato mano klausimo, nes jau pradėjo kalbėti apie apkasų kasimą, gynybai nuo sovietų.
      Aišku. J. Čeponio pasakojimas yra fiksuotas LLKS „Varpas“ tinklalapyje, bet tame jo pasakojime nėra paties svarbiausio - tai, bent apytikslaus laiko. O tai jau didelė netektis, kai Istorijos institutui nereikia istorinės tiesos.
        Taigi, konferencijoje sukeltos aistros, nes, kadangi J. Krikštaponis išdrįso išgelbėti žmones nuo sudeginimo - todėl buvo išvadintas „kolaborantu“.

Taigi, grįžtant prie to, kad Giminės, artimieji pripažįsta, jog J. Krikštaponis buvo įtrauktas į TDA batalioną, tai kas čia „blogo“? Ką, jam kaip buvusiam „raudonarmiečiui“ reikėjo karo belaisvių stovyklą Štalag-ą Minske pasirinkti? O, kad „dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais“, tai tas „pabėgimas“ galėjo būti, kai buvo išleistas iš kalėjimo ir negrįžimas į batalioną, gal, galėjo būt suprastas kaip „pabėgimas“? Gal taip namiškiams pasakė? O gal per perpasakojimus vaikiškame amžiuje duktė, gal, ar ne galėjo sumaišyti pabėgimą iš raudonosios armijos su batalionu? Ar kas nors fiksavo pasakymą „pabėgo iš Baltarusijos“? Manau, kad, turbūt, nebuvo? O, šiaip, sesers tardymo protokolas turėtų būt paskelbtas. Kodėl jis slepiamas?

Stebino istoriko Mindaugo Pociaus konferencijos Pažymos pradžioje ir po to žurnalo straipsnyje ar ne PER DIDELIS DĖMESYS ASMENVARDŽIUI skirtas? Ir Pažymoje ir šiame straipsnyje žurnale nuo 10 psl. net 2,5 puslapio apimtimi atskiru skyriumi pripaistymas! Ar tai ne per daug? Juk, dėl to asmenvardžio „problemos“- aš irgi galvojau, kad tai, neva, „kitas“ asmuo batalione buvo, kol nesužinojau apie Pakėlimo lape nurodytą gimimo datą ir vietą tą pačią. Po tokios žinios bet kam atpuls abejonės. Tai kam tiek daug reikėjo įrodinėti? Juolab, aš atradau ir Lengvosios atletikos 100-mečio protokolą, su jame J. Krikštaponio pakeista-sutrumpinta į Krištaponį pavarde. Greičiausiai, tai pasų išrašinėtųjų klaidelė ir M. Pocius, manyčiau, be reikalo „klaidų“ ieško pas Vadoklių kleboną, be jokio pagrindo kabinėjasi prie Juozo sesers pavardės ir lietuviškos kilmės pavardę nori suslavinti - sulenkinti, aiškindamas, kad, neva, pagal M. Pocių „dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų (raštvedybos klaidų) pradėtas klaidingai rašyti kaip Krikštaponis“. Todėl aš, tikrai, nenorėčiau, kad Mindaugas Pocius mano anūkams, kurie pradės lankyti mokyklą, pradėtų „klaidas“ nustatinėti jųjų klasiokų pavardėse, kai, paprastai, pavardžių paveldėjimas priklauso nuo tėvų. Šią tiesą, manyčiau, gal, privalo žinoti istorikas Mindaugas Pocius? Juk J. Krikštaponio tėvų santuokos liudijime yra įrašyta pavardė su K raide - išrašyta caro vietininko ir išrašyta ne slaviška, o lietuviška atmaina. Todėl čia straipsnyje vis tik Juozą aš miniu pagal tėvų duotą pavardę, o ne pasininko praleistą raidę.

     Na, o žurnale 15 psl. dėl parašymo „1941 m. spalio ir lapkričio mėnesiais maždaug šešių akcijų metu batalionas sušaudė ne mažiau kaip 2360 Minsko karo belaisvių stovyklos Nr. 352 kalinių“, skaičius didokas, bet ginčytis negaliu, nes nenurodyta, katra šios Nr.352 stovyklos dalis, nes ji skaitėsi ir Minsko rytinėje dalyje, kurioje ten, tikrai didelės žudynės vyko - daug kartų daugiau nužudyta, nei čia pateikta. Apie jas detalę analizę žemiau teikiu.

        Turiu pabrėžti jau didelę pažangą M. Pociaus, lyginant su pirmine A. Rukšėno 2014 „pažyma“, kur visos „kaltės“ buvo suverčiamos tik J. Krikštaponiui, o Nikodemas Reikalas net nebuvo minimas. Tai, kaip matau, po mano sukelto triukšmo dėl N. Reikalo, jau M. Pocius rašo, kad „Atskirai aptartinas klausimas dėl duomenų, rodančių, kad 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas 1941 m. rudenį ir žiemą ėjo du asmenys: ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas“.
        Bet, atsiprašau, man 3-is metus buvusiam sovietinės armijos „rekrūtu“, tikrai, nesuprantama, kaip gali kažkokiam junginiui vadovauti du vadai? Kažkaip vaikystėje ir kino filmuose apie karą neteko matyti, kad būtų kur nors „du vadai“. Ar gali kas nors nurodyti, kur tokia „praktika“ buvo „taikoma“? Parodykite, kur nors įmonę, ar įstaigą su „dviem“ direktoriais? „Negi, J. Krikštaponis atsisakinėjo žudyti, ir todėl prie jo N. Reikalą statydavo“? Kas čia per „pasakos“?

-9-

Savo Pažymos 2 psl. ir šio „G. ir R.“ žurnalo 14 psl. M. Pocius parašė, kad, neva, „1941 m. spalio 6 d. į Baltarusiją išvykusių 2-ojo bataliono karininkų visame sąraše 2-osios kuopos vadu įrašytas „ltn. Juozas Krištaponis36“ “. Matosi, jog istorikas Mindaugas Pocius, šio sąrašo, lyg, nematė, nes žurnale 36 rodykle nurodo Alfredą Rukšėną? Bet, vis tiek, net ir perrašytu tekstu iš įsakymo, kodėl abu istorikai negalėjo suabejoti NETEISINGU-APGAULINGU ĮSAKYMO RAŠYMO stiliumi? Negi negalima „galvos ant pečių turėti“, kad pamatyti įsakymą jį skaitantįjį apgaudinėjantį? Tai kodėl dabar istorikai privalo aklai nurašinėti neteisingą-apgaulingą įsakymą ir tuo nurašymu po to visus istorijos skaitytojus apgaudinėti, kad, neva, J. Krikštaponis įrašytas „išvykusiųjų ... karininkų sąraše“? Kodėl istorikai nemato, jog įsakymas melagingas? Kaip galima įsakyme žodį rašyti „išvyko“ - rašyti būtajame kartiniame laike? Juk, įsakymas rašytas ne traukinyje važiuojant, o Šančiuose. Iš kur Šančių kanceliarijoje rašantis raštvedys galėjo žinoti iš anksto, kas išvyks, o kas ne?

3 a pav.: Įsakymo Nr. 42. pradžia

Kaip matome čia 22 psl. 31 pav.:, tas KGB sudarytas Sąrašas, vadovaujantis šiuo 159-tojo įsegimo A. Impulevičiaus 42-uoju įsakymu, kuris tame KGB Sąraše nurodomas, bet KGB specialistams, matyt, neįrodė J. Krikštaponio "išvykimo", nes akivaizdu, jog įsakymas buvo rašomas PRIEŠ IŠVYKĄ Šančiuose, o ne traukinyje.

Prašome „pasigrožėti“ pirmojo įsakymo lapo antra puse, kuriame 2-trame paragrafe yra normalus žodis „išvyks“, ar „išvyksiu“ (žemiau išdidintas tas neaiškios galūnės žodis), o to paties puslapio 4-tame paragrafe nurodyti karininkai jau „išvyko“:

4 pav.: A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 paragrafai nuo 2 iki 4 su karininkų sąrašo pradžia. Galima pasididinti.

5 pav.: įsakymo N. 42 antrojo lapo pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinys.
Galima ORIGINALĄ pasididinti be pabraukimo ir be kontrasto užkėlimo

5 a pav.: Atsidaryti ir VISĄ -1-ąjį lapą galima. O čia matoma padidinta įsakymo Nr.42 1-ojo puslapio vidurinioji dalis su 2-ajame ir 4-tajame paragrafuose skirtingais žodžiais dėl išvykimo, pirmiau rašant, jog „išvyks ar „išvyksiu“ (neaišku), o po to tame pačiame lape parašyta, jog, neva, jau „išvyko“ (su aiškia gale raide o) ir po jo pridedamas, neva, „išvykusiųjų“ karininkų sąrašas, kuris į lentelę surašytas

5 b, c, d pav.: raidžių analizė žodžio „išvyks“, kurio gale aiški raidė „s“, o tarpas, matyt, netyčia gavosi, gal, greičiausiai, norint parašyti „išvyksiu“, nes kabliataškio (;) klavišas spausdinimo mašinėlėje yra šalia raidės „i“?

5 g pav.: žodis „išvyko“ parašytas ir žemiau to 42 įsakymo 5-tame paragrafe, skirtame kareiviams pradėti išvykstantiesiems vardinti..

5 e. pav.: A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 2-ojo lapo vidurys, iš karto po karininkų sąrašo prasideda po 5-tuoju paragrafu nurodymas kariams, kurie, atseit, jau „išvyko“, rašant (spausdinimo) to įsakymo momente. Žemiau teksto matosi lentelė išvardijamiems, neva, jau „išvykusiems“ kariams, kurių apie 0,5 tūkstančio pavardžių tame įsakyme.

5 f. pav.: kareiviams skirto žodžio „išvyko parodymas, kur „o“ raidė neturi jokių „s“ raidės simptomų ir ją su „o“ raide neįmanoma, nes jos skirtingose klaviatūros pusėse.

Aišku, šio mano tyrimo-pastebėjimo kritikai gali bandyti aiškinti, jog, neva, įsakymas buvo pasirašytas jau po 24 valandos, tik prasidėjus spalio 6-tai dienai, arba Šančiuose kanceliarija išspausdino tą įsakymą jau po bataliono narių PATIKRINIMO prieš išvykstant. Tokia procedūra visad yra būtina, bent, sovietinėje kariuomenėje rikiuotėje aš tikrindavausi save vidutiniškai, bent 1,5-2 kartus per dieną.
Deja, čia mes matome akivaizdžią KARINĘ NESĄMONĘ, kai įsakymas rašomas jau POSST FAKTUM, lyg , neva, ne kariuomenė, o kokia nors „savanorių gauja“ nutarė į Baltarusija važiuoti, jie susirinko Kauno geležinkelio stotyje ir po patikrinimo, neva, „išvykstančiųjų sąrašą perdavė į Sančius“, kur aš vaikystėje vaikščiodavau su seneliu šalia raudonų plytų kareivinių, ir man senelis pasakodavo apie jų architektūrą, ...

Bet, deja, KOMANDIRUOTĖS NUMATOMOS IŠ ANKSTO ir įsakymai privalėtų būt rašomi irgi iš anksto. Tai, todėl klausimas: Kodėl ne liepiamoji nuosaka arba kitokia forma tas įsakymas nebuvo parašytas? Ar istorikai ne privalo tokia rašymo forma suabejoti? Kodėl M. Pocius ir A. Rukšėnas „nematė“, kad A. Impulevičius naikino savo tą savo garsųjį įsakymą Nr. 42, tiems, kurie neišvyko?

6 pav.: Atitaisymo įsakymas Galima ORIGINALĄ be subraukymų pažiūrėti.

-10-

Tai, štai, 6 pav. įsakymu Nr.. 44 A. Impulevičius naikina (atitaiso) prieš savaitę rašytą garsųjį įsakymą Nr. 42. To įsakymo naikinimo-atitaisymo pagrindas yra j. ltn. Jono Stankaičio raportas Nr. 338 su gydytojų pažyma. O kokį„raportą“ J. Krikštaponis iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo parašyti? Ir, išvis, kodėl A. Impulevičius turi naikinti savo karininką, jei jis per kažkokį nesusipratimą restorane pateko į ne Lietuvos - į vokiečių teisėsaugos rankas ir dėl jojo išlaisvinimo daromos pastangos, kaip minėjo jo sesuo savo Atsiminime?
Prašome tame įsakyme Nr. 44 žemiau pažiūrėti:

Čia 7 pav. nusišalinimui nuo tarnybos konstatavimui buvo dieną prieš išvyką spalių mėn. 5 d. sauvaliai pasišalinimas nuo kažkokio uždavinio vykdymo ir į Minską neatvykimo faktas konstatuojamas dar ir raportu Nr. 340

Taigi, A. Impulevičiaus įvykdyti įsakymo Nr. 42 atitaisymai ar „neįrodo“, kad ir daugiau galėjo būti neišvykusiųjų, kurių neišvykimo priežastys galėjo būt nenustatytos? Juk, kaip matome, bataliono vadas išvykimo atšaukimą rašo tik esant aiškiai priežasčiai. Kad ir SAUVALINIS pasišalinimas yra akivaizdžiai užfiksuotas neginčytinu faktu, patvirtintu kuopos vado raportu Nr. 340. O kokiu "faktu" kas galėjo konstatuoti J. Krikštaponio galimą neatvykimą kaip „sauvalinį“, jei neatvykimo priežastis ar nebuvo žinoma, arba buvo žinomas suėmimas ir buvo planuojamas jo iš kalėjimo išėmimas?

Ir, jeigu, koks nors karininkas dingsta, neatvyksta į tarnybą ir neišvyksta į komandiruotę, tai, gal, po kokios svaitės, per Ukmergę ir su namiškiais pavyksta išsiaiškinti dėl J. Krikštaponio sulaikymo ir kalinimo atvejo? Tai tada bataliono vadovybė kokius veiksmus turi imtis, kad kažkokiu būdu iš vokiečių išlaisvinti karininką?

Negi priedai prie atlyginimo mokami už žudynes?
Kodėl istorikas nuslėpė nuo skaitytojų priedo pavadinimą?

Šokiruoja Mindaugo Pociaus Pažymos 7 psl. apie kažkokį PRIEDĄ PRIE ALGOS, nenurodant, kas tai per priedas ir iš karto toje pačioje pastraipoje minimos Rudensko miestelyje žydų žudynės. Neaišku, ką gali turėti bendro žudynės su gaunamu priedu? Dar įdomiau, ir visai kitaip, nei Pažymoje, M. Pocius jau minėto „G. ir R. “ žurnalo 18 psl. parašo, štai, kaip:

„Pažymėtina, kad ltn. J. Krikštaponis (Krištaponis), kaip gaunantis priedą prie algos, 1941 m. spalio 9 d. minimas 2-ojo bataliono vado Minske pasirašytame įsakyme69. Šis faktas leidžia teigti, kad dieną prieš žudynes Rudensko gete J. Krikštaponis (Krištaponis) turėjo būti Minske, nuolatinė- je 2-ojo bataliono dislokacijos vietoje. Apie 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) dalyvavimą likviduojant Rudensko miestelio žydų getą liudija buvusio 2-osios kuopos policininko jaunesniojo karininko Martyno Kačiulio parodymai.“
(P. S.: tekste skaičius 69 tekste yra kaip indeksas, nuorodoms numeruoti ir nurodoma, jog „69 - 2-ojo bataliono vado mjr. A. Impulevičiaus 1941 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. 43, LCVA, f. R-1444, ap. 1, b. 3, l. 164.“)

     Pirmiausiai, iš kur M. Pocius „išpaišo“ Martynui Kačiuliui „jaunesniojo karininko“ kažkokį statusą, jei tokio kariuomenėje nėra ir A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 tarp 27-ių karininkų net nėra tokio? Nėra ir LGGRTC sudarytame „Tautinio darbo apsaugos bataliono (1-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono; 1-ojo apsaugos bataliono; 13-ojo savisaugos bataliono) karininkai“ sąraše. Todėl apie jį dar žemiau detaliau klausimai bus net šokiruojantys.
        Bet, pirmiausiai, kas per priedas prie atlyginimo? Kodėl istorikas jo nenurodo? Sugretinus gaunamą priedą prie atlyginimo ir jį sugretinus su atliktomis žudynėmis, skaitytojui ar ne kils mintis, apie priedą už tas žudynes? Jeigu istorikas nenurodo tekste to priedo, tai galvok ką nori. Todėl aš ir buvau priverstas važiuoti į LCVA archyvą ir pasižiūrėti į tą priedą paslaptingąjį, nes finansiniai dokumentai privalo būt išsamūs ir visi priedai privalo būt nurodomi.
        Taigi, pasižiūrėkime į įsakymą Nr. 43 ir aprašo numerį 164 pastaboje nurodytą:

.8 pav.: vedusiųjų priedui gauti įsakymas. Galima pasididinti.

Pasirodo, priskirtas prie atlyginimo yra VEDUSIŲJŲ priedas! Tai, kodėl M. Pocius nuslėpė nuo skaitytojų tą Vedusiųjų priedą, nieko bendro su žudynėmis neturintį? Ką gali „bendro“ turėti visai tarpusavyje nesusiję faktai? Kaip vykdytos žudynės gali priklausyti šiam Vedusių priedui prie atlyginimo?

Jau nuvykus į Minską, po 3-jų dienų, čia aukščiau 8 pav.: matote rašomą įsakymą Nr. 43 priskirti ATLYGINIMUI VEDUSIŲ PRIEDUI gauti, kuriame matome ir Juozą Krikštaponį („Krištaponį“) ir pastaboje paminimi karininkų raportai bei dokumentai, kuriais remiantis priskiriami atlyginimai. Be to, to įsakymu pagrindu pažymimas Kauno Komendantūros telefonograma Nr. 4

Tai, pasakykite, o jeigu kas neatvyko-susirgo, tai kokią „teisę“ batalionas turi sulaikyti Komendantūros telefonogramoje nurodomą privalomą priedą? Ar ne todėl J. Pocius ir nutyli pavadinimą, kad tai ne įrodymas tokiu sunkiu nusikaltimu kaltinti garbingos Lietuvos šeimos atstovą ir Lietuvos Didvyrį? Juk, jei jis buvo prieš pat išvykimą GESTAP-o sulaikytas ir bataliono vadovybė to įvykio dar nežino, ar žino, dėl ko karininkas neišvyko, tai ar gali būti tam pagrindas nerašyti šio įsakymo dėl priedo, jeigu yra Komendantūros telefonograma ir kiti dokumentai pateikti? O, jeigu ir žinojo apie jojo suėmimą, tai, ką, po ištraukimo iš kalėjimo jis turės tarnauti be to priedo? Pagal kokią „teisę“ žmona gali būti palikta be to priedo, jei jos vyrą suėmė kitos valstybės GESTAP-as ir dėl jojo išlaisvinimo vyksta aukščiausios derybos, pakišant „susirgusiojo“ J. Klimavičiaus „pasaką“? Pavyzdžiui, jeigu nėra žinoma, dėl kokių priežasčių J. Krikštaponis neišvyko, arba jei ir iš kokių nors nuogirdų žinoma buvo, kad J. Krikštaponis į GESTAP-ą ir į kalėjimą pateko, ar iš nuogirdų bataliono vadas turi „ teisę“ jam naikinti išvykimo įsakymą Nr.42; be jokio raštiško pagrindo ir kokią „teisę“ turi jo žmoną palikti be pragyvenimo šaltinio dėl kažkokios neaiškios sulaikymo priežasties; net svetimos šalies institucijų? Taip, kad priedo prie atlyginimo rūšies nuslėpimas ir jo prilyginimas prie įvykusių žudynių ar nėra jau 9-toji manipuliacija?

2. NEGI ISTORIKAI APRAŠINĖJA DOKUMENTUS,
JŲ AKYSE NĖ NEMATĘ ? ? ?

Taigi, toliau ką M. Pocius parašė šio garbingo žurnalo 15 psl., esu šokiruotas. Todėl čia plačiau aiškinu ir vietoje citatos nuotrauką dedu to parašymo:

Čia 9 pav.: žurnalo 15-tame psl. paženklinta M.Pociaus citata

Labai panašiai M. Pocius rašė ir Pažymoje, teiktoje Ukmergės konferencijai, kuri mane glumino. Todėl palyginimui teikiu „vaizdelį“ (kabutėse, nes jis nekoks), kaip ta pati frazė atrodė minėtoje M. Pociaus Pažymoje, skirtoje 2021-12-03 konferencijai Ukmergėje:

-11-

10 pav.: M. Pocius Pažymos 2 psl. pabaigoje, kurioje apie asmenvardžio painiavą M. Pocius aiškina, čia jis parašė, jog, neva, 1941 m lapkričio 4 d. „ltn. Krikštaponio raštas“ bataliono vadui su raudonai pažymėtu archyviniu skaičiumi 398, ir dar kažkoks J. Krištaponio raštas minimas jau kitose 2.1.segtuvuose su archyviniu skaičiumi 15. Kažkodėl nėra datos tam raštui? Pagal šios NUOTRAUKOS kairės viršuje raudonai pabrauktą pakėlimo kapitono laipsniu dokumentą, akivaizdu, kad 2,1, aprašų segtuvas turėtų pakėlimo laipsnius atspindėti ir pagal Pažymos rašymą net du „J. Krikštaponio raštai“ Kauno kalėjime versiją turi atmesti?

Toks M. Pociaus Pažymoje RAŠYMAS GLUMINO APIE „J. KRIKŠTAPONIO Baltarusijoje RAŠYTUS RAŠTUS“, nes, pagal ISTORINĘ LOGIKĄ, tuo metu J. Krikštaponis Kauno kalėjime turėjo būti. Ir jeigu „J. Krikštaponis 1941 m. lapkričio 4 d., ir dar vėliau raštus rašinėja“, tai, AKIVAIZDU, KAD ŽMONĖS TARNYBINIUS RAŠTUS IŠ KALĖJIMO RAŠINĖTI KAIP IR NEGALĖTŲ. Kokie kalėjimo kaliniui „tarnybiniai“ reikalai gali rūpėti? Todėl versija apie J. Krikštaponio buvimo kalėjime 1941 m. pabaigoje tos M. Pociaus Pažymos skaitytojams turėtų atkristi, nes net „du kalinio raštai“ jau visai ne tik braukia tuo metu kalinimo hipotezę, bet ir darosi labai įdomu; apie ką kalinys gali rašyti savo kariniam batalionui? Taigi, M. Pociaus dar vieną J. Krikštaponio raštą LCVA, f. R-1444, ap.1,b. 2. 1. 15 minimą kaip pavyzdį, bet, kažkodėl datos neparašyto, jau darosi visai ne aišku. Juk, dokumentas be datos kaip ir būti negalėtų? Jeigu istorikas po 398 dokumento, rašyto 1941 m. lapkričio 4 d., rašo kitą dokumentą be datos, tai pagal rašymo tvarką, tas „bedatis“ dokumentas turėtų būti dar vėlesnio laiko. O, kad J. Krikštaponis „rašo Baltarusijoje“, neįtikėtina, nes tuo metu jis Kauno kalėjime turi būti. Todėl iš Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) žvilgterėkime į mano nufotografuoto M. Pociaus minimą LCVA, f. R-1444, ap.1,b. 2. 1. 15 dokumento datą:

11 pav.: Atestacijos ištrauka rašyta J. Krikštaponio ranka. Galima VISĄ ATESTACIJĄ pamatyti.

Pasirodo, 11 pav.: pamatome, Atestaciją Lietuvoje J. Krikštaponio parašytą! Tai ar galima istorinius tekstus ir Pažymas tvarkingiau rašyti? Iš to pirmo atvejo negalima teigti, kad tokiomis manipuliacijomis sąmoningai Pažymos skaitytojus norima įtikinti „Krikštaponiu Baltarusijoje“ buvimu. Bet glumina M. Pociaus ne tik toje Pažymoje dar ir lapkričio 04 d. „Krikštaponio rašto 398“ parašymas, bet ir tolimesnis apie tą patį „Krištaponio raštą 398“ rašymas šiame garbingame žurnale. Todėl tenka, kad būtų aiškiau, šią unikalią M. Pociaus VISĄ citatą pateikti išdidintą:

-12-

12 pav.: Neeilinės manipuliacijos SKAITYTOJŲ APGAUDINĖJIMO PAVYZDYS

   Tai vėl DIDELIS KLAUSTUKAS, kad, neva, „J. Krikštaponio raštas“. Negi, tikrai, J. Krikštaponis rašė, kai kalėjime turėjo tada būti? Kodėl į kabutes paimta „kuopos vado ltn. Krikštaponio“? Aukščiau 11 pav.: pažvelgus į VISĄ J. Krikštaponio Atestacijos rašymą ir pamatysime, kad, būtent, taip J. Krikštaponis ir pasirašo, kaip M. Pocius paėmė į kabutes.
        Pirmiausiai, kas čia per „tarpininkavimo raštas“? Jeigu J. Krikštaponiui reikia kažkokiu klausimu tarpininkauti, tai nuo kada reikia rašyti kažkokius „tarpininkavimo“ raštus? Net gyvenime nesu sutikęs su kažkokiais atskirais „tarpininkavimų“ raštais. Manau, jie gali būti politikoje ar ekonomikoje, bet karinėje struktūroje apie kažkokius atskirus „tarpininkavimo“ raštus net neįsivaizduoju.
        Dar įdomiau - dėl to paties rašto į mano pateiktus klausimus man labai išsamiame-moksliniame 14 psl. apimties LGGRTC atsakyme istorikas A. Rukšėnas su direktoriaus Arūno Bubnio parašu apie tą 398 dokumentą parašė taip:

.13 pav.: labai unikalus EZOPINĖS KALBOS STILIAUS parašymas Alfredo Rukšėno,
arba savo akyse nemačiusio to 398 dokumento ir jam taip liepta rašyti,
nors tas dokumentas visai ne taip atrodo, arba ...?
Be to, neva, „raštas Nr. 221 (Minskas)“ tokio užrašo nėra, nes pagal aprašą 398, iš žemiau pagal 14 pav.:, matosi, kad tai dokumentas yra Nr. 8
Tai iš kur „Nr. 221“ atsirado - neaišku? Tai numeris visiškai ne „rašto“, o ... (žemiau aiškinu).

O, čia JAU LABAI PANAŠU, KAD J. Krikštaponis IŠ Kauno KALĖJIMO SAVO RAŠTU PRANEŠA BATALIONO VADUI, jog jis TAMPA ARTISTU IR ATLIEKA „Tarpininko“ VAIDMENĮ, nes, šiaip, ar kalėjime sėdintis gali kokius „vaidmenis“ atlikinėti, ir, iš vis, iš kalėjimo raštus rašinėti apie tuos vaidmenis? Gal generolas S. Raštikis su vokiečiais sutarė, kad kalinčiajam leistų vaidmenis atlikinėti ir susirašinėjimo laisvę davė? Net iš sesers Atsiminimų žinoma, kad brolis iš kalėjimo, parašė-prašė maisto nenešti, nes vienoje kameroje sėdintys komunistai neįtarinėtų, jog jis šnipas.
O, šiaip, JEIGU Baltarusijoje J. KRIKŠTAPONIS BŪTŲ, TIKRAI, JAM NEREIKĖTŲ JOKIŲ RAŠTŲ RAŠINĖTI SAVO BATALIONO VADUI APIE SAVO VAIDMENIS, NES GALĖTŲ IR ŽODŽIU PASAKYTI, kad nutarė kažkokia vaidyba užsiiminėti. Bet, jeigu ir iš kitos istorijos tyrinėjimo įstaigos kitas istorikas rašo apie tą patį „Krištaponio rašytą“ raštą, dar ir net „tarpininkavimo“, tai jau pasijutau kaip ir „kvailio“ vietoje, kažko nesuprantantis.

Tai, ką ten tokio vaidino J. Krikštaponis, rašydamas savo bataliono vadui, tą stebuklingą-paslaptingą 398, pagal M. Pocių „1941 m. lapkričio 4 d. Minske rašytas tarpininkavimo raštas 2-ojo bataliono vadui su autentišku J. Krikštaponio (Krištaponio) parašu 42“? Ir, išvis, kaip raštas gali būti be autentiško parašo? To „J. Krikštaponio rašto" tame žurnale 42-tra nuoroda yra tokia:

13a pav.: žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA M. Pociaus to stebuklingojo 398 dokumento
istorinio šaltinio aprašas, kuris yra archyve ir žemiau 14 pav.: atrodo taip:

-13-

14 pav.: ŠVIESIAI RAUDONAI PASPALVINTA aiškumo dėlei į pagrindinę mintį. Galima VISĄ dokumentą pamatyti.

Tai kur čia „J. Krikštaponio raštas“ ir, išvis, nuo kada visai kito asmens RAPORTAS vadinamas „J. Krikštaponio raštu“? KODĖL TOKIAIS DVIEM M. POCIAUS RAŠINIAIS APGAUDINĖJAMI Ukmergės KONFERENCIJOS STEBĖTOJAI ir visuomenė ir šio žurnalo skaitytojai? Kodėl tas raštas J. Krikštaponiui pripaišomas, jei tai J. Klimavičiaus Raportas? Negi tik tam, kad visuomenė nepradėtų įtarinėti, kad J. Krikštaponis galėjo tada kalėjime sėdėti? Negi tuo tikslu pripaišomas tas J. Krikštaponiui raštas?

Dar svarbiau - APGAUDINĖJAMA DVIEJŲ Lietuvos ORGANIZACIJŲ ATSAKINGŲ UŽ ISTORIJĄ VARDU: ne tik Istorijos instituto, bet ir Gyventojų genocido-rezistencijos tyrimo centro vardais, negi kartu susitarus? Juk pastarajame Centre dirbantis A. Rukšėnas, rašydamas apie „J. Krikštaponį artistą“, kad jis pranešė vadui ne bet kur, o irgi, neva „J. Krištaponio raštu“, o ne J. Klimavičiaus, nors apie pastarojo motyvacijas tyrinėjęs, lyg, A. Rukšėnas ir žinojo, nes rašė, kad tai J. Klimavičiaus raštas. Tai matosi profesoriaus Arūno Bubnio knygos „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ 38-to puslapio pabaigoje, kur rodiklių skyriuje parašyta aiškiai:

126 2-ojo apsaugos bataliono ltn. J. Klimavičiaus 1941 11 04 raportas, ibid., b. 18,1. 398.

Tai, gal, profesorius A. Bubnys ištaiso - parašo, kaip yra, o A. Rukšėnas tai „nežino“ ir toliau mano, kad ne J. Klimavičus o „J. Krištaponis“ rašo? Juk, pastarasis tik pasirašo ir daugiau nieko nerašo; a nei vienos raidės ir nei vieno skaičiaus - už J. Krikštaponį, matyt, J. Klimavičius surašo ir skaičių „221“ įrašo tik kitoje to raporto pusėje, kaip tarpininkavimo registracijos numerį. Ir tai matosi žemiau 14 psl. 23 pav. bei 24 pav.:, kur bus išsamus paaiškinimas. Todėl, tik parašo iš J. Krikštaponio išgavimas - tai nereiškia, kad tai „Krištaponio raštas“, kuriame jis nei vienos raidės daugiau neparašė. Tai su šiuo, neeva, „J. Krikštaponio raštu“ paskutiniuoji nėra pati riebiausioji-jubiliejinė 10-toji manipuliacija?
Kuo ypatingas tas dokumentas (126 2-ojo apsaugos bataliono ltn. J. Klimavičiaus 1941 11 04 raportas, ibid., b. 18,1. 398.), jeigu, net šių dviejų organizacijų vardu vardu, rodant ne J. Klimavičių, o melagingai „J. Krištaponį“, dėmesys nukreipiamas nuo šio 398 dokumento, jį aprašant visai ne taip, kaip jis iš tikro turi atrodyti?

15 pav.: Jono Klimavičiaus raportas.
Galima analizei didelės raiškos originalą su normaliu kontrastu atsiversti

-14-

      Pirmiausiai, man; kaip ne istorikui, iš karto pasidarė įtartina, kad „mirtininkas“ paliktas Kauno kalėjime, kai visi „pavojingi“ per Jonavą-Ukmergę išvežti į Minską, kuriame vieni sušaudyti, o kiti nuginti į Červenę ir joje visi sušaudyti! Kaip galėjo „mirtininką“ palikti Kaune? Nors, Kaune mirties nuosprendį mirtininkui galėjo įvykdyti?
        Be, to, neteisingai rašomas Raportas. Nuo balandžio 11 dienos, kada buvo paskelbtas mirties nuosprendis, iki išlaisvinimo birželio 24 d. yra ne „47“, o 74 dienos.
        Vadinasi, SPAUSDINIMO MAŠINĖLĖS KLAVIŠAI ŠIŲ SKAIČIŲ SUMAIŠYTI. Ir tiek (net 74 dienas) po mirties nuosprendžio paskelbimo - taip ilgai laikyti negalėjo. Todėl suradus Andrejaus Stoliarovo magistrinį darbe vietą apie Joną Klimavičių, jame matome1941 m. gegužės 13 d. perteisimą į 10 m. lagerio. Tai, ką, nuo gegužės 13-tosios negalėjo džiaugtis, kad gyvas paliekamas ir per tas likusias 44-ias dienas savo sveikatą pataisyti? Tą patį teigia ir knyga apie Lietuvos karininkus.
        Tai negi J. Klimavičius apgaudinėjo savo bataliono vadą?
        O gal, vis tiktai, buvo su A. Impulevičiumi suderinta šita apgavystė? Gal ir patsai A. Impulevičius tą apgavystę ne tik laimino, bet ir patsai apgavystę atliko savo įsakyme Nr. 42, skirtame išvykai į Baltarusiją?

3. Ar ne GESTAP-ui apgauti ir iš kalėjimo ištraukti sugalvota apgavystė?

P. S.: Beja, šią A. Impulevičiaus bataliono manipuliaciją, skirtą GESTAP-ui apgauti ir ..., į numeraciją netraukiu.

Tai, negi J. Klimavičius apgaudinėja savo bataliono vadą, kuris irgi buvo kalinamas ir NKVD-istų kankinamas, kaip dabar minėtoje Simono Jazavitos knygos 143-144 psl. paminėta? Kodėl M. Pocius „nemato“, kad du Jonai Klimavičiai yra? Ar įmanoma pagal tikimybių teoriją, kad tokiame mažame tik 23-jų karininkų kolektyve atsirastų du BENDRAVARDPAVARDŽIAI ir dar vienodo laipsnio leitenantai ir dar vienodų pareigų? Jeigu du bendravardpavardžiai, kodėl nenurodomi tėvų vardai?

16 pav.: Du Jonai Klimavičiai įsakyme Nr.42. Šio šifro raidžių ištyrimui galima pasididinti ir pamatyti visą įsakymo Nr. 42 II-ąji puslapį.

Juk, toliau LCVA dokumentus verčiant, yra kitas ranka rašytas J. Klimavičiaus raportas jau nuvykus į Kauną PASILIUOSAVIMUI, kuris man labai keistai atrodo, nes aš, kai po J. Gagarino žūties, savo radaru fiksavęs labai keistą didelį naikintuvo greitį, buvau neteisėtai ne demobilizuotas tik tam, kad savo tėvui nesutrukdyčiau šmeižti J. Gagarino žuvimo priežastį „alkoholį“ (tai Maskvos Liublianka jį įpareigojo - tai mano spėlionė pagal jo pasakojimus), todėl mano tėvo sesuo, kaip vyr. gydytoja, irgi sukūrė man „ligos“, priežastį ir iš kariuomenės irgi liuosavausi panašiai, bet į savo karinį dalinį, komisariatą ar "ryšių karininkams", tikrai, jokių raportų nerašiau.
Ar čia nėra kokia nors vaidyba? Ar tas antrasis raportas nebuvo skirtas irgi GESTAP-ui apgauti ir nurašyti neegzistuojantį antrąjį Joną Klimavičių? Juk tikrasis Jonas Klimavičius niekur nepasiliuosavo ir dar metus karinėje tarnyboje tarnavo - į atsargą tik 1942-09-30 buvo išleistas? Tiksliau apie tai žemiau,

17 pav.: įsakymo N. 42 antrojo lapo pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinys.
Galima pasididinti pasididinti be pabraukimo ir be kontrasto užkėlimo

-15-

Kad šio J. Klimavičiaus raporto paskirtis yra vokiškajai organizacijai – įrodymas: lygiai tokio pat teksto vokiškai atspausdinto teksto raportas. Daugiau tokių analogiškų dvikalbių raportų to archyvo segtuve nepastebėjau, nors visus dokumentus peržiūrėjau. Vokiški raportai yra tarp dokumentų, bet tai, matyt, su vokiškų tautybių asmenimis, matyt, jie yra susiję (taip manau, bet nestudijavau), o dvigubų dviem kalbomis dokumentų nepastebėjau. Be to, tas vokiškasis J. Klimavičiaus raporto egzempliorius yra labai prasto skaitomumo, su išsidėvėjusia juoda kalke spausdintas ir keliais egzemplioriais, archyvui palikus paskutinįjį labai neaiškų egzempliorių. Todėl nuotrauką šio dokumento padariau labai kontrastingą:

18 pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką.

Matote RUDU STORU PIEŠTUKU skaičių 399 – tai archyvinį dokumentų susegimo eiliškumo numerį, kai pats lietuvių kalba J. Klimavičiaus raporto numeris yra 398, o vėlesnis (paskutinis) J. Klimavičiaus išvykimo į Kauną liuosuotis raportas turi kažkodėl 397-tą numerį.
Įdomu ir labai svarbu, kad iš profesoriaus Arūno Bubnio knygos „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ 38 psl. matome, kad Joną Klimavičių tyrė Alfredas Rukšėnas - tyrė jo įstojimo į TDA motyvaciją, viską aklai nuo to raporto nurašius ir tik papildžius-paminėjus, kad jojo tėvas dirbo Saugume ir tapo sovietų represuotų. Ar tai galima vadinti „tyrimu“, panaudojus tik du šaltinius ir nepatyrinėjus istorinių aplinkybių, bei „“nepamačius" tikrų motyvacijų to raporto rašyme?

, Ir kadangi, KITO JONO KLIMAVIČIAUS NĖRA - jo nerodo knyga-enciklopedija apie Lietuvos karininkus, (joje yra tik voldemarininkas Jonas Klimavičius, kuris teistas-kalintas buvo ir 2/12 batalione jis nerodomas) ir nerodo kito Jono Klimavičiaus ne tik A.Stoliarovo magistrinis darbas, bet nerodo net ir LGGRTC sudarytas bataliono karininkų sąrašas, todėl griūva „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ versija. Todėl ar ne LGGRTC istorikas A. Rukšėnas tą sąrašą sudaręs, negi jis SĄMONINGAI APGAVO Ukmergės konferencijos dalyvius, jog, neva, „2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius“, toliau apie jį „pasakas“ pasakodamas, matyt, paties A. Impulevičiaus sugalvotas GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį įš kalėjimo ištraukti? Juk A. Rukšėnas turėtų žinoti, kad visuose istoriniuose šaltiniuose J. Klimavičius minimas kaip 3-čios kuopos vado Ūselio pavaduotoju, kuris pastarasis 1962 m. teismo sprendimu Vilniuje buvo sušaudytas. Tą sušaudymą net aš prisimenu, nes man buvo 16 metų ir puikiai pamenu, ką spauda rašė ir radijas kalbėjo apie tą teismą.
Taigi, J. Krikštaponį ištraukus iš kalėjimo, kadangi jis, gal, negrįžo į batalioną, todėl J. Klimavičius išvažiavęs į Kauną liuosuotis, nepaliuosuojamas, o toliau „sirgdamas“ tarnauja vos ne metus iki 1942-09-30, kai tą dieną ir paleidžiamas į atsargą? Vadinaisi, J. Klimavičiaus „raportas apie sirgimą“ buvo fikcija tik GESTAP-ui apgauti ir ...? Tas Jonų Klimavičių sudvejinimas A. Impulevičiaus 1941-10-06 įsakyme Nr. 42 ar ne įrodo, kad apie J. Krikštaponio suėmimą jau žinojo bataliono vadovybė per jo artimą giminaitį generolą S. Raštikį? Ar ne jo įtakos dėka sugalvojama su „kodiniu“ pavadinimu „Jonas Klimavičius“ operacija? Ar ne apie tokią operaciją J. Krikštaponio sesuo savo Atsiminimuose paminėjo? Jos paminėjimas yra toks:

-16-

19 pav.: J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės Juodienės atsiminimų originalas, užrašytas 1990 m. liepos mėn. Šiluose. Galima pasididinti. Visą Atsiminimą galima perskaityti

Atkreipkime dėmesį, jog J. Krikštaponio

sesuo paminėdama savo ir Juozo pusseserę Eleną Smetonaitę, kuri ištekėjusi buvo už generolo S. Raštikio, vaizdžiai nupasakoja konflikto aplinkybes Ukmergės restorane taip:

„Juozas tą vokietį pakėlė su visa kėde ir trenkė ant žemės. Dar du puolė, bet ir tuos partrenkė. Kada išbėgo į lauką,

ten jau ir daugiau vokiečių atsirado.“

Tai tas momentas, kad LAUKE DAUGIAU VOKIEČIŲ ATSIRADO, ar tai ne įrodo, kad tai vokiečių okupacijos pradžia? Kodėl tų vokiečių buvo tiek daug Ukmergėje? Ar ne todėl. kad jiems reikėjo vykdyti žydų naikinimą, vykusį rugsėjo-spalio mėnesį? Ar vėlesniu laiku būtų Ukmergėje buvę tiek daug vokiečių, kad J. Krikštaponis nebūtų sugebėjęs pabėgti?

Jeigu vėliau tiek daug tų vokiečių būtų buvę kiekviename Lietuvos miestelyje, tai tada kas Rytuose būtų kariavę prie Maskvos-Staliningrado ir kas naujai sovietų okupuotas sritis būtų prižiūrėję?
        Matome sesers pasakymą, jog jos brolis po nacių kalinimo VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI. Ši frazė „nebenurodo“ suėmimą okupacijos pradžiai? Juk tą laikotarpį šnekamoje kalboje buvo priimta greitakalbėje sakyti „prie vokiečių“; be jokių papildymų. O jeigu sesuo pamini „vokiečių OKUPACIJOS“ laikmetį, tai ar ne požymis, kad Smetonų-Krikštaponių šeimoje jau tada buvo nusivilta vokiečiais, kaip „išvaduotojais“ ir todėl jie irgi buvo vadinami okupantais? Tai J. Krikštaponis iš principo ar galėjo tarnauti vokiečiams po LLV išvaikymo ir važiuoti į Baltarusiją, matydamas, kad vokiečiai savivaliauja, naikinti pradėjo ne tik žydus, bet ir Birželio sukilimo dalyvius Alytuje sušaudė; jau čia aukščiau mano paminėtus? Tuos smulkius požymius „nereikia“ į bendrą VISUMĄ dėti - „reikia ignoruoti“ VISUMINIO-HOLISTINĮ TYRIMO PRINCIPĄ pagal stalinistų-komunistų pavyzdį?
        Sesers pasakojime detalės paminėjimas, kad brolis KARTU SU KOMUNISTAIS SĖDI, - tai negi, istorikams nieko nesako, kad komunistų valymas - jųjų suiminėjimai buvo tik vokiečių okupacijos pradžioje? Iš kur galėjo atsirasti „vėliau komunistai“ kalėjime? Negi diversantais iš Maskvos primėtytais? Tai, gal, jie tada „komunistais“ nebūtų vadinami ir ...?

Kaip matome, .19 pav.::, sesuo mini, jog brolį DRAUGAI IŠTRAUKĖ IŠ KALĖJIMO. Tai kas tie per draugai, galėję naujus okupantus-vokiečius paveikti, jei ne patsai A. Impulevičius su J. Krikštaponio vyresniu bendramoksliu iš Rygiškių Jono gimnazijos Jonu Klimavičiumi bei jam „blogos sveikatos“ medicininę pažymą sukurpęs Karo gydytojas ar ne tas pats; irgi, gal, sesers minimas kaip geras draugas?

Tik glumina 2021-12-03 Ukmergės konferencijos pagrindinio pranešėjo Mindaugo Pociaus pasakyta frazė:

„Viešai skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos.“.

Pagal kokį istorinį principą „gandais“ pavadintas:
1.) nuo sovietų labai nukentėjusios J. Krikštaponio sesers
2.) bei J. Krikštaponio būrio ryšininko, irgi represuoto žymaus tautodailininko - LGGRTC istorikams gerai žinomo Mykolo Dirsės,
3.) o taip pat ir trečio NKVD generolo, tokio pat teiginio apie J. Krikštaponio kalinimą mininčiojo tokius pat teiginius? Tai, ką, aš irgi dabar čia „gandus skleidžiu“, ar istorinių požymių situaciją dėstau? Kaip galima ignoruoti tą kalinimą ir jį vadinti „gandais“ ir pagal kokį „principą“ nustatytas toks ilgas kalinimo laikotarpis? Kodėl istorikas konferencijos klausytojams net nesiteikė paaiškinti savo teiginio pagrindimą?

20 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje M. Pocius J. Krikštaponio „kalinimą 1944 m. liepos mėnesiui“ net priskyrė. Galima pasididinti.

-17-

Jeigu J. Krikštaponis būtų kalinamas jau demobilizuotas, tai pagal kokį „teisinį pagrindą“ generolas S. Raštikis galėtų įtakoti GESTAP-ininkus dėl civilio asmens? Ir, išvis, ar generolas turėtų tada teisę kištis į civilio asmens suėmimą? Ar jis pats dar nenukentėtų už tą kišimąsi dėl kažkokio civilio asmens, ir pagal kokią „teisę“, gestapininkai generolui nuolaidžiautų dėl civilinio asmens?
Kad GESTAP-ininkų SUIMTASIS J. KRIKŠTAPONIS BUVO KARIŠKIU, įrodo tokia sesers pasakyta frazė:

21pav.: J. Krikštaponio sesers pasakojimo detalė

Jeigu tik KARTĄ nuėjo CIVILIŠKAI APSIRENGĘS, tai akivaizdu, kad VAIKŠČIODAVO VISĄ LAIKĄ tik KARIŠKAI APSIRENGĘS. Vadinasi, pagal sesers pasakojimo logiką. J. Krikštaponis buvo karinėje tarnyboje suėmimo metu , nes sesuo net neminėtų civilinio apsirengimo, jeigu tai būtų, neva, „po demobilizacijos, pagal M. Pocių.“

      Pagal pasakojimo psichologiją, galima numanyti, jog sesuo norėjo pabrėžti broliui neįprastą civilinę aprangą, dėl kurios labai nukentėjo. Manykime, kad KARINĖS UNIFORMA BŪTŲ DRAUSMINUSI KARIŠKĮ IR Į KONFLIKTĄ NEBŪTŲ ĮSIVĖLĘS, arba turėtų lengvinančias aplinkybes, nuvežus į komendantūrą, o ne kalėjimą su komunistais į vieną kamerą? Pati sesers pasakojimo chronologija, nuo brolio tarnavimo pėstininkų pulke ir iš karto nuo Šančių, praleidžiant Varėnos poligoną sovietmetyje, peršokimas iš karto apie vokiečio sumušimą, irgi pagal psichologijos taisykles, tas vokiečio sumušimas siejasi su karine tarnyba. Jei būtų didelis laiko tarpas, sesuo pasakojime kitaip būtų mintį dėsčiusi, turbūt? Ar yra istorijos psichologijos tokia mokslo šaka?
     Ir, aplamai, kodėl J. Krikštaponis tada KARTĄ nuvažiavo CIVILIŠKAI apsirengęs?
        Gal, pas, per artimą giminaitį-generolą S. Raštikį, kurį su jo žmoną reikėjo guosti, praradus 3-is mažas dukrytes, per jį jau žinojo ir matė prastą Lietuvos likimą, gal jau buvo tokia nuotaika, kad vokiečiai ne ką geresni už sovietinius okupantus? Tai, gal jis ir į Baltarusiją nebūtų važiavęs, jei į ne būtų įkliuvęs restorane? Gal tada su savo sporto draugais, kaip su savo dėstytoju dėl karių fizinio lavinimo teorijos su Sporto rūmų dėstytoju bei vienu iš 3-jų 1934 m. pirmojo Europos L. a. čempionato Turine dalyviu Valdu Balkūnu (mūsų Prezidento Valdo Adamkaus sporto draugu) būtų kartu naciu represuotų 1943-1944 m. m. laikotarpyje, ar su savo bendramoksliu, ir artimu varžovu bei taip pat savo dėstytoju, buvusiu Sporto rūmuose, o vėliau Marijampolės apskrities sporto vadu Leonu Puskunigiu 1943 m. kovo 16 d. būtų iškeliavęs į Študhofo Dievų MIŠKĄ, kurį žymiai geriau aprašė kunigas Stasys Yla, nei Balys Sruoga? Juk, kaip tik, ar ne tada J. Krikštaponis Vietinės rinktinės Marijampolėje Karo mokyklos 6-tosios kuopos vadu tapo? Jei nebūtų J . Krikštaponis nukentėjęs anksčiau nuo nacių, tai, gal jam nereiktų slapstytis buvę, kaip sesuo jo minėjo, ir tada būtų labiau su savo bendramoksliu-varžovu bendravęs, būtų ruošęsis rimčiau Karo mokykloje dirbti, ir per tai ...?
        Todėl, ne kaip nesuprantamas istoriko M. Pociaus manymas, kad, neva, „ po 1942 m. rugsėjo“ buvo kalinamas. Tai tada, kaip J. Krikštaponis iš kalėjimo, ar po jo į Vietinę rinktinę būtų patekęs? Apie kitas aplinkybes čia žemiau paliesiu.

4. Nėra jokio įrodymo, jog J. Krikštaponis buvo Baltarusijoje

Pirmiausiai, nėra jokio įrodymo, kad „J. Krikštaponis pasirašė Minske" NETEISĖTĄ TARPININKAVIMĄ ne savo pavaldiniui Jonui Klimavičiui. Šokiruoja tas „tarpininkavimas“, kuris buvo atliktas kitoje Raporto pusėje, lyg, „vietos nebūtų“ to raporto antroje pusėje. Tokių kitoje pusėje vizavimų nepastebėjau tarp to bataliono kitų dokumentų. Todėl labai panašu, kad IŠVENGTI TEISINĖS ATSAKOMYBĖS DĖL NE SAVO PAVALDINIUI TARPININKAUJANT. Manau, kad tik su tokia sąlyga sutiko neteisėtai „tarpininkauti“, nes J. Krikštaponis turėjo ir gerą juridinį išsilavinimą. Buvo numatyta, kad kalėjime buvo priverstas rašytis, jeigu naciai būtų iššifravę neteisėtą „tarpininkavimą“? Ar ne taip? Prašau pažvelgti į kitą to „Raporto“ pusę:

22 pav. Jono Klimavičiaus raporto forma, kurį galima originalą pamatyti.

-18-

23 pav.: Ant kitos pusės Juozo Klimavičiaus raporto J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto„tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl spausdinimo mašinėle tarpininkavimo žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? . Galima pasididinti.

5-toji tema: 10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“

1. Įdomu, kodėl, išvis, spausdinama?

2. Ar sunku savo ranka parašyti „Tarpininkauju“, ir po šiuo žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ, nurašyti tarpininkavimo numerį bei jo datą?

3. Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra?

4. Ką byloja toks „vokiškasis PEDANTIŠKUMAS“ ir dar to paties raporto kopija vokiečių kalba? (P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo?)

5. Kodėl toks „pedantiškumas“ netaikomas bataliono vadui A. Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir jis viską savo ranka užpildo? Ar tai ne įrodo, jog „tarpininkautojas“ J. Krikštaponis buvo ypatingoje situacijoje (mūšio lauke ar kalėjimo susitikimų kambaryje) ir jam su mašinėle atspausdinama, kad žinotų, kur tik parašą dėti?

6. Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių - 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ tarpininkavimo? Ar ne tam, kad „tarpininkavimą“ prašančiajam reikėjo suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?

7. Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data „sutapo“ su labai svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios „garbei“ Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net paskutinei savaitės dienai?

8. Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios - Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją „neįsiminti“ ir suklysti?

9 Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio 8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo nepriimtinas?

24 pav.: Išdidinta J. Krikštaponio parašo aplinka, kurią galima dar labiaupasididinti.

Kadangi žodis „Minskas“, atspausdintas, o ne ranka parašytas, tai ar gali būti „įrodymu“, kad tas neteisėto „tarpininkavimo“ raportas J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ pakištas pasirašyti Minske"?
O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje pasirašė?

-19-

Svarbiausia yra tai, kad iš karto, tik pažiūrėjus į Jono Klimavičiaus Raporto antrąją pusę, iš karto į akis krenta viskas labai nenatūraliai „tarpininkauta“.
Aišku, kai negyvenus tarpukaryje, tai tokia „raštvedyba“, taupant popierių, kažkaip, jau 2-trame tūkstantmetyje nelabai įsivaizduojama. Toks vaizdas, kad kitoje lapelio pusėje, kažką norėta nuslėpti.? Klaustukas, nes nesu tarpukario raštvedybos ekspertu.

10. Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje ir po to sugražintas tas raportas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?

Toks kontraversiškas klausimas iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje. Keliu HIPOTEZĘ, kad, gal. J. Krikštaponio, kaip teisininko išsilavinimą turinčio, reikalavimu ar patarimu, J. Klimavičius rašo raportą keistai ant pusės lapo formato tam, kad tas NETEISĖTAS „ t a r p i n i n k a v i m a s “ būtų kitoje pusėje, prevencijai prieš GESTAP-ą, apsisaugojimui, numatant tokią situaciją, jeigu vokiečiai būtų nustatę, jog kito „Jono Klimavičiaus“ nėra. Todėl, matyt, parašas „tarpininkavimui“ ant kito lapo pusės ar gali būt užskaitomas kaip juridinis? Ar negalima išsisukinėti, kad „du lapeliai suklijuoti“ buvo?

25 pav.: A. Impulevičiaus ranka parašyta Jono Klimavičiaus raporto vizavimo data - ypatinga; labiausiai pasaulyje žinoma data. Ar prie jos „ s u k l y s t i “ įmanoma buvo? Ką reiškė toks „suklydimas“ tokią ypatingą dieną? Susijaudinimą ir ...?

Atsiprašau, bet, net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti

Juk data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašais. Prieš palyginimą, verta palyginti J. Krikštaponio-"Krištaponio" parašus jo raporto ir „tarpininkavimo":

26 pav.: Krikštaponio-"Kristaponio" parašai Atestacijos ištraukoje ir neteisėtame„tarpininkavime“. Galima pasididinti.

27 pav.: Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.

Matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“ rašo į kitą-normaliai priimtiną pusę, o skaičius „2“ visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus.

-20-

30 pav.: Jono Klimavičiaus raporto registracija. Galima pasididinti.

Kaip, matome, Jono Klimavičiaus raporto registracijos datą; - tą patį skaičių „4“ irgi su stora plunksna ir irgi pakrypusį į priešingą pusę, nei įprasta rašant (tokį patį charakteringą pakrypimą į priešingą pusę turi ir skaičius „8“), todėl akivaizdu, kad tie vienodos rašysenos skaičiai, sutampantys su „tarpininkavimo“ registracija yra rašyti raštvedžio, arba, paties Jono Klimavičiaus, kurio taip pat rašysenos pakrypimas yra į tą pačią-priešingą pusę, nei įprasta ir skaičius „4“ taip pat yra į priešingą pusę pakrypęs; jojo ranka rašytame raporte, kuriame nurodo, jog lapkričio 14 d. iš Minsko J. Klimavičius grįžo PASILIUOSAVIMUI. Bet, kodėl jis tik po metų 1942 m. rugsėjo 30 d. buvo paleistas į atsargą?

Pastarojo rankraščio nelyginu, nes ir taip akivaizdžiai labai panašus, su tokiu pat keistu pakrypimu į priešingą pusę.
Iš praktikos pamenu, kai sovietų armijoje reikėdavo dažnai budėti mūsų karinio (в/ч 71537) štabe pasiuntinio pareigose, tai, kaip tik šalia budinčiojo stalo buvo netoli kanceliarija, kurios raštvedžiu buvo mano geras kolega ukrajinas ir man tekdavo iškvietinėti kariškius visokiems suderinimų veiksmams raštu forminti ir tuos suderinimus (tarpininkavimus) mačiau, kaip registracijos žurnale buvo registruojami numeriais. Todėl keista, kad istorikai „nepamatė“ tokio keisto „tarpininkavimo“. Jeigu kariuomenėje istorikui netarnavus, ar galima „tyrinėti“ paskutinįjį karo laikmetį?

Taigi, toliau 15-tame psl. jau po čia išnagrinėto plačiai, ką kitame sakinyje M. Pocius čia parašė, kol kas komentuoti nėra ką, kai nurašomas Krištaponio pakėlimo lapas be jokių paaiškinimų. Bet, štai, dėl žudynių parašo M. Pocius taip:

„Juozą Krikštaponį (Krištaponį) 1941 m. rudenį ir žiemą Baltarusijoje vykdytų civilių žudynių metu ėjus 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas liudija dešimt skirtingu laiku apklaustų buvusių 2-ojo bataliono policininkų44. Geriausiai žinoję, kas ir kokiai kuopai tuomet vadovavo, buvo patys 2-ojo bataliono kuopų vadai, todėl jų parodymai labai svarbūs ir svarūs. Po karo teistas buvęs 1-osios kuopos vadas ltn. Zenonas Kemzūra 1961 m. rugsėjo 27 d. per apklausą kalbėjo: „Pirmos kuopos vadu buvau aš – Kemzūra Zenonas, antrosios kuopos vadas buvo leitenantas Krištaponis Juozas, trečiosios kuopos vadu buvo Ūselis.“45 “

Mano, kaip 3-is metus atitarnavusio supratimu, kai J. Krikštaponis atsidūrė kalėjime kitos valstybės - pasirodžiusios okupantės ir LLV-ę išvaikiusios, jojo ištraukimo iš kalėjimo labui, kito vado neskyrė, jojo pareigas atlikinėjo jojo pavaduotojas T. ir epizodinis Nikodemas Reikalas, kuris privalėjo įtikinėti karius, kad jie yra J. Krikštaponio kuopos kariai, nes jo suėmimas ir kalinimas Kauno kalėjime turėjo būti KARINE PASLAPTIMI. Todėl kariai negalėjo žinoti, kur ir kokiam laikui, dėl kokių nors užduočių išvykusio nėra jųjų kuopos vado. Todėl 2-oskuopos kariai ir neturėjo jokios teisės J. Krikštaponio nelaikyti savo vadu ir tokie „liudijimai“, iš konteksto traukti, turėtų būti niekiniais. Bet, svarbiausia, čia istorikas M. POCIUS PATĮ SVARBIAUSIĄ FAKTĄ nuo skaitytojų NUSLĖPĖ - nuslėpė, jog teistas Zenonas Kemzūra 1962 m Vilniaus teismo sprendimu buvo nuteistas mirties nuosprendžiu - jam mirties nuosprendis įvykdytas ir todėl jis savo gyvybės bei savo draugo Nikodemo Reikalo gelbėjimo tikslu privalėjo meluoti - privalėjo visas kaltes versti žuvusiajam J. Krikštaponiui, nes tai buvo nerašyta taisyklė.

Toliau, M. Pociaus citata, manau, yra niekinė rašymo tokio:

„Po karo teistas buvęs 3-iosios kuopos vadas kpt. Juozas Ūselis 1962 m. sausio 8 d. per apklausą parodė: „Antrojo bataliono antros kuopos vadas buvo leitenantas Krištaponis Juozas, tėvo vardo nežinau. Krištaponis 1932 m. baigė Kauno karo mokyklos 14-ąją laidą (iš tiesų 16-ąją – M. P.). Po to tarnavo antrajame pulke Šančiuose būrio vado pareigose.“47 1962 m. sausio 26 d. vykusios apklausos metu J. Ūselis taip pat tvirtino 2-osios kuopos vadu buvus Krištaponį48. 2-osios kuopos ambulatorijos felčeris Juozas Vosylius 1961 m. liepos 20 d. per apklausą parodė, kad 2-ajai kuopai vadovavo leitenantas Krištaponis49. 2-osios kuopos policininkas Stasys Arštikaitis 1962 m. vasario 19 d. per apklausą liudijo, kad 2-osios kuopos vadas buvo leitenantas Krištaponis50. 2-osios kuopos karys Martynas Kačiulis 1961 m. rugsėjo 3 d. per apklausą parodė: „Aš buvau paskirtas į 2 kuopos 3 būrį. Kuopos vadu buvo leitenantas Krištaponis, vardo nežinau, o būrio vadu buvo leitenantas Juodis, vardo nežinau.“51 1980 m. liepos 14 d. vykusios apklausos metu M. Kačiulis taip pat tvirtino 2-osios kuopos vadu buvus Krištaponį52. 2-osios kuopos policininkas Motiejus Migonis 1961 m. liepos 21 d. per apklausą parodė, kad 2-osios kuopos vadas buvo leitenantas Krikštaponis53. 2-osios kuopos policininkas Petras Andriuškevičius 1961 m. vasario 22 d. per apklausą liudijo, kad 2-osios kuopos vadas buvo ltn. Krištaponis54. 2-osios kuopos policininkas Edvardas Guoga 1961 m. rugpjūčio 7 d. per apklausą parodė, kad 2-osios kuopos vadas buvo ltn. Krištaponis55. 2-osios kuopos policininkas Henrikas Salelionis 1961 m. liepos 20 d. per apklausą liudijo, kad 2-ajai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo – ltn. Tamošiūnas56. 2-osios kuopos policininkas Jonas Rutkauskas 1961 m. lapkričio 18 d. per apklausą parodė, kad 2-osios kuopos vadas buvo leitenantas Krištaponis57“ (P.S.: pabraukiau aš, liudininkų išskyrimui-suskaičiavimui ir skirtingų apklausos datų, kaip J. Ūselio bei M. Kačiulio pabrėžti.)
Todėl siūlyčiau „pasigrožėti“, ką Mindaugas Pocius iš karto ką toliau parašė:„Šie pasikartojantys parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai58. “
Tada, kodėl M. Pocius Henriko Salelionio pridėjo prie, neva, „pasikartojančių“, kai jis kardinaliai visai kitoks? Kur iš H. Salelionio liudijimo „vadovavimas vykusių žudynių metu, jei J. Krikštaponį liudiją kuopai vadovavusį tik IŠ PRADŽIŲ, o PO JO nurodo kitą vadovą - t.y., jojo pavaduotoją, pagal statutą, tikriausiai, kaip I-ojo būrio vadą? Kokios galėjo IŠ PRADŽIŲ „žudynės“ būti, jei kuopa buvo iš pradžuų tik pasirengimo-rengimosi stadijoje ir ta stadija tik Lietuvoje buvo? “ Nuo kada kariniai vienetai į užduotis važiuoja be parengties periodo? Iš kokios čia „karinės „teorijos“ metamas toks kaltinimas? Ir, aplamai, kur dingo J. Krikštaponis, kai jojo pavaduotojui reikia keisti? Kodėl paslepiamas-UŽMASKUOJAMAS šis priešingasis Henriko Salelionio liudijimas tarp kitų ir po to Jonu Rutkausku pridengiamas? Kodėl pastarasis visur pridengia Stasį Rutkauską ir kur liudija Stasys Rutkauskas, pakišami Jono Rutkausko tardymo protokolai. Kaip čia suprasti jau dvigubą atliekamą .11-toji manipuliaciją?

-21-

O DĖL VISŲ LIUDIJIMŲ J. KRIKŠTAPONĮ VADU BUVUSĮ, šiuose visų liudininkų teiginiuose yra tikra teisybė, kad J. Krikštaponis buvo 2-sios kuopos vadu, nes jam sėdint kalėjime, jo, tikrai, nuo pareigų niekas neturėjo teisės nuiminėti, taip, kaip niekas nuo pareigų nenuima ir susirgusiųjų, kurie turi greitai pasveikti. Lygiai taip pat ir dėl J. Krikštaponio, generolui S. Raštikiui prižiūrint (pagal sesers V. Krikštaponytės-Juodienės pabrėžimą savo Atsiminimuose), J. Krikštaponį neturėjo nuiminėti nuo pareigų, nes dėl jo, matyt, vyko derybos, kad jįjį išlaisvinti? Todėl dėl visų šių liudijimų apibendrinimų labai keistai istorikas M. Pocius daro „išvadą“, negi „iš antros Mėnulio pusės“ ištrauktą, parašius taip:

„Šie pasikartojantys parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai58“?

Tai pats elementariausia apgavystė NEATIDŽIAI SKAITANTIEMS skaitytojus, nes čia pateiktuose visų liudijusiųjų žodžiuose, iš visų 8-ių apklaustųjų paminėtųjų niekas nepasakė, kad „J. Krikštaponis (Krištaponis) Baltarusijoje ...“. Kartoju, PAREIGAS J. KRIKŠTAPONIS „atlikinėti“ GALĖJO IR KALĖJIME, formaliai jo nenuėmus nuo pareigų ir liudininkus matome tik pareigas kuopos vado atlikimo-skaitymosi, matyt, teigiant. Ginčytis, nesiruošiu, kaip iš tikrųjų tuose liudijimuose yra, bet nurašyti iš kontekstų liudininkų žodžiuose nėra to, ką čia rašo M. Pocius. Juolab, į tų TRAFARETINIŲ ATSAKYMŲ patikimumą reikia žiūrėti rezervuotai, nes jie buvo atlikti visi 1961-1962 m. m. tarpsnyje, gal vieno ir to paties tardytojo, ar tardytojų grupės, turinčių kokių nors, gal, politinių tikslų? Negi juos „nereikia“ irgi įdėmiai sekti?
Be, to, Mindaugas Pocius ANTRĄ KARTĄ BANDO SKAITYTOJĄ APGAUTI, pakišęs ir Mindaugo Salelionio liudijimą, visai priešingai liudijančio ir jį priskaitančio prie „Krištaponį" teigiančio, nors jis atvirkščiai liudija. Todėl M. Salelionio liudijimą pakartoju:

„2-osios kuopos policininkas Henrikas Salelionis 1961 m. liepos 20 d. per apklausą liudijo, kad 2-ajai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo – ltn. Tamošiūnas56.“ (P.S.: Paryškinau aš)

Tai, kur dingo J. Krikštaponis? Ar ne į kalėjimą pateko? Ar ne lygiai taip pat liudiją, tai, ką nustatė KGB tyrėjai teigdami irgi taip pat šitaip:

31 pav.: KGB-istų sudarytas J. Krikštaponio 2-os kuopos SĄRAŠAS, kurį rodo tik 1941 m rugsėjyje kuopai vadovavusį. Tas Sąrašas sudarytas ne vėliau, kaip 1981 m. nes tie metai yra minimi ir juos pamatyti galima pasididinant.

-22-

Greičiausiai, KGB-istai, taip, kaip ir NKVD generolas Kapralovas, matė J, Krikštaponio suėmimo-kalinimo dokumentus, todėl J, Krikštaponio ir nerodė Baltarusijoje? O, kad J. Krikštaponiui atsidūrus kalėjime, jo pareigas LABAI NORMALIAI PRADĖJO EITI kaip ir po J. Krikštaponio antruoju tame Sąraše rašomas gal JOJO PAVADUOTOJAS - BŪRIO VADAS Vladas TAMOŠIŪNAS - J. Krikštaponio žemietis nuo Ukmergės krašto metais už Juozą vyresnis nuo Valtūnų kaimo (Siesarčio slėnyje netoli Šventosios santakos) gimimo, kurie abu galėjo būti ir vienodo intelekto. Galima įtarti, kad kaime gimusiam Vladui galėjo būt nepriimtinas žmonių žudymas ir todėl žudynėms vadovauti buvo skiriamas N. Reikalas? Aišku, čia tik prielaida - spėlionę keliu tyrimui. Bet, kaip buvo-nebuvo, o Mindaugo SALELIONIO PASTEBĖJIMAS YRA ĮŽVALGUS, nurodant, ne kas formaliai skaitėsi vadovu, o kas realiai vadovavo. Kodėl M. Salelionis visai kitaip pateikė padėtį kuopoje, teikia pačius protokolus apklausos-tardymų pastudijuoti. Pas KGB-istus 3-čiuoju rašomas leitenanto V. Tamošiūno būrio vado pavaduotojas viršila Augustas PANUŠKIS, KURIS DEZERTYRAVO - greičiausiai masinėse žudynėse dalyvauti nenorėjo. Be to, supainiojo pastarojo gyvenamąją vietą, nes Raudondvario Ukmergės krašte nėra, o Kaniukų kaimas yra šalia Raudondvario prie Kauno miesto - dabar net miesto teritorijoje.

Taip, kad M. Pociaus dėstymas darosi įdomesnis, jam rašant, kad, „2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas, minėtasis M. Kačiulis 1948-ųjų vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesį 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Kodėl M. Kačiulis tuomet nepaminėjo J. Krikštaponio (Kriš- taponio) – neaišku.“
O man neaišku, kodėl taip Mindaugas Pocius J. Krištaponio pasigedo - susirūpino, kad jo nerodo iš kart po karo 1948 m. apklausoje? Dar įdomiau, kodėl M. Pocius susirūpino ne tuo, ko labiausiai reiktų? Kodėl ponas Mindaugas savo Pažymoje buvo iškėlęs labai rimtą problemą dėl Mindaugo Kačiulio, o dabar šiame straipsnyje tą problemą tušuoja? Mat, jojo mintis apie M. Kačiulio akibrokštą buvo priešinga ir Ukmergės konferencijos išvakarėse buvo šokiruojančiai tokia:

32 pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti.

Kaip matome, iš karto po karo M. Kačiulis žudynių vadovą mini N. Reikalą, kai pagal atminties fiziologinę būseną ankstesnis liudijimas turėtų būti patikimesnis. Bet, net, po 23-jų ir po 38-ių (1982 m.) metų toks kardinalus„liudijimo“ pasikeitimas ar ne byloja kažką ne taip?
Juolab. M. Pocius ir minėtos Pažymos 10-11 psl. rašo. jog „ 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas, Martynas Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas (P.S.: pabraukta mano), kuris vadovavo kuopai Slucko, Klecko, Minsko ir Borisovo žydų getų kalinių žudynėse. Išvardindami visus jiems žinomus 2-ojo bataliono karininkus, B. Simonavičius, S. Gervinas ir M. Kačiulis 1948 m. kažkodėl nenurodė J. Krikštaponio (Krištaponio) pavardės, tačiau liudijo, kad N. Reikalas dalyvavo tik šių keturių miestų žydų žudynėse.“

Apie tai rašė ir a. a. A. Ališauskas, kad iš karto po karo tardymuose-apklausose niekas J. Krikštaponio neminėjo. Taigi, kaip matome, tą patį ir M. Pocius šioje Pažymoje pabrėžia parodymų kaitą ir rašo, kad reikia tirti.

-23-

Todėl per konferencijos pagrindinį pranešimą kardinaliai istoriko-mokslininko M. Pociaus pasikeitusi pozicija šokiravo ir net žiniasklaidos atstovus, kurie pabrėžė net taip

33 pav.: matote istoriko "teisėju" tapusio, reikalaujančio paminklinio akmens demontavimą atlikti ištrauką iš straipsnio, kurio autoriumi yra Vidmantas Misevičius, galima pasididinti, o taip pat ir plačiau galima pasiskaityti visą straipsnį apie šią Ukmergės konferenciją..

Tai jeigu su M. Kačiulio akibrokštu Mindaugas Pocius šokiravo apie liudijimų kaitos įrodymą, ką a a. A. Ališauskas jau pastebėjo, kad niekas J. Krikštaponio po karo nerodė, tai dabar M. Pocius susirūpino J. Krikštaponio nerodymu, kai liudijimai po karo buvo žymiai patikimesni ne tik dėl FIZIOLOGINIO ATMINTIES STABILUMO PROCESO, bet ir NKVD buvo mažiau suinteresuota ideologinėmis manipuliacijomis, nei KGB, kuriai visų sovietinių ir soc. lagerio tautų rezistencinį pasipriešinimą užgniaužus, jau darbo nebeliko tai represinei struktūrai, ir pradėta, matyt, visokias manipuliacijas kurti, žlungančios komunistinės ideologijos paramstymui?

Taigi, M. Pocius toliau dar „gražiau“ rodosi, rašydamas taip:

„Be to, 2-osios kuopos buvęs policininkas Jonas Arlauskas 1961 m. rugsėjo 1 d. tardomas liudijo, kad 2-osios kuopos vadas buvo N. Reikalas59. Iš kitų dokumentų matyti, kad ltn. N. Reikalas 1941 m. rugpjūčio 28 d. buvo priimtas tarnauti į 2-ąjį batalioną ir paskirtas ginklininku, priskirtas „algai kuopos vado teisėmis“60. Dokumentai rodo, kad 1941 m. gruodžio 17, 19, 23 ir 27 d. ltn. N. Reikalas turėjo būti Kaune ir tikrinti sargybas prie Karo ligoninės61. Žinoma, kad gruodžio 25–28 d. Berezino miesto žydų geto kalinius šaudė 1-oji ir 2-oji kuopos, todėl N. Reikalas niekaip negalėjo vadovauti 2-ajai kuopai, nes buvo Kaune62. Logiška ir galima numanyti, kad Berezino miesto žydų žudynėse 2-ajai kuopai turėjo vadovauti J. Krikštaponis (Krištaponis).“

Na, žinoma, „geras vadovavimas“ žudynėms iš kalėjimo kameros! Iš kur tokia nuosta mokslininko, kad jeigu N. Reikalo nėra, tai be jo tik J. Krikštaponis privalėjo žudymams vadovauti? Ir, iš vis, kodėl M. Pocius pradėjo advokatauti N. Reikalui? Kai tik dar vienas (Jonas Arlauskas) atsirado N. Reikalą liudijantis, kad žudynėms vadovavo, tai, tuoj tam žudynių organizatoriui žiemą darbą Kaune suranda. O, kad visos pagrindinės žudynės masinės minimos iki gruodžio mėnesio, tai kodėl ginklininkas N. Reikalas negalėjo į Kauną grįžti, kai jau nėra ką žudyti? Juk, vokiečiams užstrigus žiemą prie Maskvos, sužeistųjų padaugėjo ir prie Karo ligoninės sargybos klausimas svarbus.
Tik ne aišku, kodėl M. Pocius slepia Pažymoje ir šiame straipsnyje Nikodemo Reikalo patirtį, žudant žydus Kauno VII-tame forte liudijime paminėtą?

-24-

34 pav.:
34 pav.: Kaip galima užsimerkti į pačius patikimiausius pokario 1948 m. liudijimus,
kai liudininkams dar nėra atmintis sušlubavusi? Tada dar nebuvo KGB, kuri tik nuo 1954 m. pradėjo veikti.

Toliau M. Pocius parašė:

„Anksčiau minėti ir kiti su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas pakaitomis ėjo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas (tvirtai galima teigti, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) šias pareigas ėjo nuo rugpjūčio 1 d. iki spalio pabaigos ir gruodžio mėnesį, o N. Reikalas – nuo spalio pabaigos iki lapkričio pabaigos, tiksliau nustatyti nepavyko), todėl aktualu atskleisti ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose.“

     Pirmiausiai, kas per „dokumentai“, galintys rodyti NESĄMONĘ kuopos vadų kaitoje? Kur tokia „praktika“ naudojama, kad pagrindinis įstatyminis būrio vadas nuimamas ir vietoje jo kitas junginiui vadovauja, ar keičiasi? Kas ir kur matė įmonių ar įstaigų direktorius kaitaliojant taip? Todėl Ukmergės konferencijos stebėtojus, kiek man teko kalbėti, suglumino M. Pociaus jo Pažymoje „išradimas“ apie kuopos vadų kaitą. Ji galima tik, (mano supratimu) kai pavaduojantys keičia tikrąjį vadą ar vadovą, tai tada suprantama, kad pavaduotojai gali ir kaitaliotis. Negi J. Krikštaponis atsisakinėjo žudynėms vadovauti, ir todėl N. Reikalas jį kaitaliojo? O, gal, atvirkščiai, aplamai J. Krikštaponio Baltarusijoje nebūtą, nes tuo metu Kauno kalėjime buvo ir todėl M. Pocius ir negali J. Krikštaponio vaidmenį nustatyti?
        O, kaip matome, 34 pav.: yra Stanislovo Gervino labai svarbus liudijimas apie Nikodemo Reikalo patirtį žudant žydus Kaune, ir kadangi S. Gervino parodymus citavo M. Pocius, tai „nematyti“ N. Reikalą, kaip žydų žudyme patyrusį, kaži, ar galėjo? Todėl ar galima tai priskirti prie 12-tosios manipuliacijos?
        Bet, kodėl M. POCIUS VĖL NUO SKAITYTOJŲ (šio žurnalo ir Ukmergės konferencijos Pažymos) NUSLĖPĖ LABAI SVARBAUS LIUDININKO - 2-os kuopos kario Juozo VĖSOS PARODYMUS, kodėl M. Pocius, aplamai, Juozo Vėsos nemini, kuris labai aiškiai paaiškino apie tą kaitą? Ar čia per aplaidumą, ar SĄMONINGAI PRALEISTAS J. KRIKŠTAPONIO Baltarusijoje NEBUVIMO įrodymas tiek Pažymoje ir tiek šiame straipsnyje?   Juk Juozas Vėsa parodymą pateikė tokį:

35 pav.: Priešpaskutinėje eilutėje NEPRISIMINĖ 2-os kuopos ne„ vadų“, o PAVADUOTOJŲ KAITOS, kas yra vadybiškai tikimiausia, dingus įstatyminiam-oficialiajam kuopos vado J. Krikštaponiui. Tikėkimės, kad čia maan LGGRTC parašęs pastabą, gal pakoreguos, kai atliks išsamesnius tyrimus? Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat Stanislovo Gervino, lyg. ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.

-25-

Pagal liudininko Juozo Vėsos logiką, keisdavosi Tamošiūnas su Reikalu, nes KRIŠTAPONIO NEBUVO, nes jis buvo tik iš pradžių, o vėliau jį pavaduojantys tapo Tamosiūnas ir Reikalas, kurie ir keisdavosi, ar ne Tamošiūnui atsisakant vadovauti žudynėse? O tai labai natūralu, kad J. Krikštaponiui kažkur dingus (akivaizdu, kad į kalėjimą pakliuvus), tinkamą pavaduotoją iš karto sunku parinkti, todėl tarp pavaduotojų, kad vyksta kaita - stebinti tai neturėtų. Taip, kad, Juozo Vęsos parodymas atsirado su naujai atliktu tyrimu, tų nieko nesakančių 99-ių„liudininkų“, ir kad jau asmeniškai M Pociaus jis abiejose darbuose nuslėptas, jau ar nee galima ženklinti „velnio skaičiaus“ 13-tąją manipuliacija labai svarbia šioje istorijoje?Todėl

NUSLĖPTO Juozo VĖSOS parodymo ypatumas ir detaliau apie šį iš Punios kilusįjį

     Čia, 35 pav liudijimas iš pirmo žvilgsnio, lyg, ir nuvykus į Baltarusiją, bet pastaroji paminėta tik dėl bataliono numerio pakeitimo iš 2-ojo į 12-tąjį. (tą bataliono numerio pakeitimą A. Rukšėnas tos savo „pažymos“ 1-me psl. nurodo nuo 1942 m. vasario 15 d. pakeitimą į 12-tąjų batalioną), tačiau jis nuvykti tik 1942 m. vasaryje, kaip ir negalėjo, nes minėtame KGB-istų tyrėjų sudarytame Sąraše jis pridėtas prie išvykusiųjų 1941 m. spalio 06 d. pagal garsųjį A. Impulevičiaus įsakymą Nr. 42, tai pagal karinės praktikos logiką galiu spėlioti, kad tą 2-ąjį batalioną, jau nuvykusį į Baltarusiją ir iš karto neoficialiai pradėjo visi vadinti 12-įuoju batalionu? Juk šalia buvo Bet tolimesnis Juozo Vėsos dėstymas, kuris 1907 m yra gimęs ir iš Punios kaimo Alytaus rajono, dėstymas nėra susietas vien tik su Baltarusija, nes į ją irgi atvyko pagal įsakymą Nr. 42, pirmiau praėjęs paruošiamąją tarnybą Lietuvoje. Ir tai įrodo minėtas KGB-istų sudarytas Sąrašas, kuriame matos J. Vėsa 167 eilės numeriu kaip sovietiškai jaunesnysis seržantas, įiaip, lietuviškai Jaunesnysis puskarininkas, kuris 1943 m. buvo ir dezertyravęs. Jau vien dėl to, kad DEZERTYRAVO, gal, neapsikentęs žudynių, ir pamatęs, kad Hitleriui galas artėja? Todėl, jau vien dėl to Juozo Vėsos parodymai kaip ir patys patikimiausi gal turėtų būti?

25 pav.: Alytaus rajono Garbės pilietis, kraštotyrininkas iš Punios Petras DŽERVUS atsimena Juozą VĖSĄ

Juk, jis yra kilimo nuo Punios, ir Vėsų giminė, kaip sena lietuviška-dzūkiška giminė būdinga tik Punios apylinkėmis, sudaranti kelias atšakas. O patsai Juozas Vėsa, pagal vieno iš dabartinių Vėsų manymą, gali būti nuo Inausos upelio, šalia Vežiongirės kilimo. Šio metu Punios ansamblį garsina vokalistas Gintautas Vėsa, o apie pačią Vėsų giminės istoriją turi žinoti mokytojas-kraštotyrininkas Petras Džervus, kurį teko man žinoti ir kaip moksleivių turizmo bei orientavimosi sporto propaguotoją, kuris apie savo Punios kraštą nemažai knygelių yra parašęs ir su kuriuo, turinčiu jau 93 metus, pabendravau. Pasirodo, kraštotyrininkas P. Džervus yra ir Alytaus rajono Garbės pilietis, ir vienas seniausių Punios gyventojų Tad,Petras DŽERVUS ATSIMENA Juozą VĖSĄ, kaip (tas kraštotyrininkas 1930-04-09 gimimo), „Gudijoje policininką kovojusį ir atostogų į Punią parvažiavusį su kariška apranga bei pistoletą prie šono turėjusį“.“ - toks buvo Petro; kaip vaiko prisiminimas. Pasakė jis man, jog Juozas Vėsa gyveno pačioje Punioje, bet jo name jau nuo labai seniai gyvena kiti žmonės. Tada P. Džervui buvo apie 13 metų. Jis ir Pradinę ir progimnaziją baigė Punioje, o, kai mokėsi vidurinėje ir aukštojoje - Punioje būdavo mažiau ir ... Todėl atsiminimai apie mokslus ir Pedagoginiame institute dar sename pastate prie Aušros vartų. Mėgo šokti ansamblyje, tačiau į pasaulinį Jaunimo festivalį Maskvon jo neleido, nes jis nebuvo komjaunuoliu, o jo brolis buvo Partizanu. Todėl nenuostabu, kad Petras Džervus yra bendravęs su Adolfu Ramanausku Vanagu, jį Petras ir nufotografavo su dukryte Auksute - ta nuotrauka žinoma. Pasakė jis man, kad foto mėgėju nebuvo, bet tą nuotrauką (nuotraukas) jam pagamino ji draugas, ir, aišku, jam nesakė, kas toje nuotraukoje. Be to, P. Džervaus prisiminimas svarbus su Punios žydais labai gero bendravimo Petro Džervaus tėvo. Todėl pagal Holistinę VISUMOS analizę galima paaiškinti ir PUNIŠKIO J. Vėsos 1943 m. iš A. Impulevičiaus bataliono, ar jo tęsinio kitos karinės struktūros DEZERTYRAVIMO faktą, KGB-istų tyrėjų nustatytą tame svarbiame jųjų 2/12 bataliono 2-os kuopos Sąraše - jau čia minimą daug kartų.

Todėl iš tos visumos bei suformuotos aplinkos, kurioje gyveno tiriamasis ir šiojo, kaip Juozo VĖSOS PALIUDIJIMAS J, KRIKŠTAPONIO BYLOJE TURĖTŲ BŪTI PAČIU SVARBIAUSIU šio apšmeižtojo Lietuvos Didvyrio reabilitavime.
        Dar vieną labai svarbią Petras Dž. atskleidė labai istorinę detalę, kai jis vaikystėje gyveno apie 1,5 km nuo Punios, tai jojo tėvų du ūkinius pastatus sudegino, lyg, 1942 m. katastrofą patyręs TRIMOTORIS keleivinis lėktuvas Ju-52 (garsiosios Junkers firmos), kurio metu žuvo 9 keleiviai, tarp kurių buvo 3 labai aukšto rango generolai, o vienas labai sužeistas (apdegęs) išgyveno (gal, pilotas, - reik patikslinti?) ir jis paliudijo TECHNINĮ GEDIMĄ lėktuvo. Todėl tas išgyvenęs pilotas išgelbėjo visą didžiausią Punios kaimą, kuris kaip ir Pirčiupis galėjo būti sudegintu su gyventojais, jei būtų įtarta, kad katastrofa piktybinė. Mat, to lėktuvo reisas buvo „Berlynas-Minskas“ ir buvo labai svarbios reikšmės. Tą katastofą puniškiečiai ir dabar vienas kitam perpasakoja, o numatytas Punios kaimo sudeginimas labai asocijuojasi su J. Krikštaponio dėka išgelbėtu Bonopolio kaimu, per kurio išgelbėjimą jis mūsų istorikų „kolaborantu“ pakrikštytas.
         Todėl jojo liudijimas turi apimti platų periodą ir dėl J. Krikštaponio jis liudija lygiai tą patį, ką teigė Henrikas Salelionis ir tą patį, kas tame KGB-istų tyrėjų buvo nustatyta, kad bataliono vadu J. Krikštaponis iki spalio mėnesio buvo. O tai atitinka ir Juozo Vėsos ir Henriko Salelionio teiginiams, kad KRIŠTAPONIS IŠ PRADŽIŲ buvo kuopos vadu. Tame KGB Sąraše nėra tokios nesąmonės, ką teigia M. Pocius „apie du vadus“ ir Juozas VĖSA KAITĄ MINI PAVADUOTOJŲ - PAVADAVUSIŲ J. KRIKŠTAPONĮ. O tai yra visai kas kitą, pagal vadybinius dėsnius ir net pačią elementariausią logiką, labai normali praktika, kai kaitaliojami pastoviai ne vadai, o pavaduotojai, kai nėra normalaus vado, arba jis laikinai negali eiti savų pareigų. Todėl, kai leitenantas Vladas Tamošiūnas, sūnus Igno, 1911 gim. m, iš Valtūnų kaimo nuo Siesarties ir Šventosios santakos, ar ne galėjo ir atsisakyti vadovauti žudymams, ir todėl jį, gal, galėjo keisti ypatingoms užduotims pats Nikodemas Reikalas? Todėl nieko nuostabaus, kad M. Pocius slepia šį liudijimą ir net aplamai Juozo Vėsos nemini kaip liudininko, nes jis su Henriku Salelioniu bei su tuo KGB sudarytu Sąrašu griauna J. Krikštaponiui sukurptus „kaltinimus“. Dar svarbiau. kad Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos liudijimą papildo dar ir 25pav.: matomas Stanislovas Gervinas, kuris pakartojo savo 1948 m. liudijimą iš kito galo patvirtindamas, kad vienu metu vadu buvo Reikalas, o prieš jį „KriKštaponis“. (raidę „K“ didžiąją parašiau, atkreipdamas dėmesį, kaip man atsakyme LGGRTC parašė pavardę su ta raide.) Negi S. Gervinas „žinojo“ Krištaponio tėvų pavardę, ar liudijimai bet kaip „nurašinėjami“ atpasakojimo laisva forma? To pakartojimo teiginys kiek keistokos formos, lyg jį KGB-istai prievartautų išgauti ne J. Reikalo vadovavimo faktą, o A. Smetonos sūnėno.
        Tada pamenu tuos laikus, kai buvo niekinamas A. Smetonos „fašistinis“ rėžimas ir prieš mirtį mano senelis pyko - sakė man jis, kad ne taip tas rėžimas turi vadintis. Taip, jis man nesugebėjo nei pasakyti, nei paaiškinti, kai pas jį į ligoninę nueidavau. ir jį kalbindavau apie viską.
        Keista, kad ir man Alfredas Rukšėnas rašo manydamas, kad, KAITOS NEPRISIMINĖ KUOPŲ NE PAVADUOTOJŲ, o, neva, „vadų“. Bet, juk, jei J. Krikštaponio nebuvo, tai kaita vyko tarp jį pavaduojančių karininkų. Juk, kai nerašomas įsakymas naujam asmeniui, perimti kuopos vadovavimą, tai toks vadas, kuris perima vadovavimą kuopai ne oficialiai - be jokio įforminimo, tai, gal, turi skaitytis jis tik PAVADUOTOJU, o ne „vadu“?
        O, kad, tokią pačią elementariausią vadybinę tiesą ignoruoti, ar ne tuo tikslu M. Pocius nuslepia dar 1948 m. liepos 16 d. ir Stanislovo Gervino pusę liudijimo, kuriame Nikodemui REIKALUI INKRIMINUOJAMAS ŽYDŲ NAIKINIMAS dar ir Kauno VII-tame forte? Ar ne dėl to daromas tas nuslėpimas, kad minėto „G... ir R...“ mokslinio žurnalo 13 psl. pabaigoje papliurpti apie bataliono liepos mėnesį atliktas tas VII-to forto žudynes ir čia pat J. Krikštaponiui „tikimybės“ šešėlį apie IV-to forto žudynes mesti? Ar ne iš šio mokslinio G... ir R...“ žurnalo numerio Indrė Makaraitytė savivaldos rinkimų bei karo Ukrainoje metinių pradžios išvakarėse pliurpia jau net apie „J. Krikštaponio Lietuvoje žudynių istorinius tyrimus“? Kur įgauti tokie „mokslai“ Juodosios technologijos?

M. Pociaus nuslėpimas apie N. Reikalo didelę patirtį turinčio žudynėse (Kauno VII-tame forte žydus žudant, pagal Stanislovo Gervino parodymą), čia jau labai įdomu darosi dėl tokio „tyrimo“ ir jo „kokybės“, ar ne su tikslu, kad nepagrįstai toliau kaltinti nieko dėtą Didvyrį Lietuvos, kuriam nepavyko išvažiuoti į Baltarusiją? Kaip čia viskas gali atrodyti karo su Ukrainą kontekste? Juk, jei ne tas karas, tai seniai taškas būtų padėtas J. Krikštaponio biografijoje, nes po Ukmergės konferencijos ir vasario 24 d. prasidėjo karas, sustabdęs visus J. Krikštaponio išteisinimo tyrimus.
Be to, man LGGRTC atsiųsto atsakymo dėka (AČIŪ Centrui už naujų tyrimų pilnesnį paskelbimą, nei M. Pocius čia dėsto), 8 pav.: aiškiai matosi, jog Stanislovui Gervinui po 16-os metų 1962-02-13 daromas KGB-istų spaudimas dėl Nikodemo Reikalo parodymų 1948-07-28 duotų, ar ne norint išteisinti dar gyvą buvusį ir JAV gyvenusį N. Reikalą, ir vietoje jo pakišti žuvusįjį J. Krikštaponį, kurio jau neapklausi ir lengviau bylą kaltinamąją, kad ir Juodžio byloje 1982 m. vykdytoje, iš JAV atvykus Spec. tyrimų departamento atstovui Šerui. (Apie tai M Pocius Paž

-26-

Na, o dėl paties nepatikimiausio „liudininko“, pakeitusio parodymus Martyno Kačiulio „parodymų“, kuriais M. Pocius labiausiai naudojasi; net nuo 18 psl. iki 20 psl. „rodymais“ dėl J. Krikštaponio „kaltumo“, to „liudininko“ citatų, manau valkioti nedera. Tik, štai, 18-tame psl. įdomi detalė:

„Martyno Kačiulio parodymai. 1980 m. liepos 14 d. vykusioje apklausoje M. Kačiulis parodė: „Po kurio laiko ... kuopos vadas leitenantas Krikštaponis (koks jo likimas – ne- žinau) pradėjo varyti kareivius...“. (P. S.: paryškinau aš)

Keistas pabrėžimas apie savo kuopos vado likimą. Kaip suprasti tą įrašą į skliaustelius paimtą? Ar tai paties M. Kačiulio ranka parašyta, ar tai jo kalbos parodymų fiksavimas? Jei kalba fiksuota, tai kaip ta pastabėlė buvo kalboje išskirta? Keista, kad net iki 1980 m. M. Kačiulis nepasidomėjo savo buvusio kuopos vado likimo. Juolab, šis „liudininkas“ net nemini kuopos vado vardo. Paprastai, vardai karininkų, ypač, tiesioginių vadų vardai turėtų labiau įsimintini. Bet. ar ne bus taip, kad šis „liudininkas“ painioja pavardes? Juk antsiuvų pavardžių anksčiau kariuomenėse nevartodavo - kreipiniai būdavo tik laipsniu. Be to, galima buvo sumaišyti J. Krikštaponį su N. Reikalu, nes jie abu buvo aukšto ūgio, o 2-3 mėnesių trukmės tarnyba yra per maža, kad įsiminti karininkų pavardes. Aš kai tokiam virš mėnesio laikotarpiui buvau išvykęs į Tambovo poligoną šaudymui iš zenitinio kulkosvaidžio, tai jokių pavardžių net nežinojome. Net ir 3-jų metų tarnyboje savo epizodinio kovinio budėjimo pamainos viršininko pavardės negaliu įsiminti, kuris už mano nugaros stebėjo, kaip aš radaru fiksavau J. Gagarino žudiką-naikintuvą Su-15, ir dabar to karininko negaliu atrasti, nes pagal pavardę galiu ir sumaišyti 3 panašius karininkus, operatyviniais budėtojais su mumis buvusiais - mums pamainose vadovavusiais.
Be to, šis „liudininkas“ (M. Kačiulis) turėtų būti labai įtartinu, nes jo nėra tarp bataliono suimtųjų karių sąraše, - taip, kaip nėra ir Stasio Rutkausko, nei Stasio Arštikaičio, J. Krikštaponį pakišinėjusiųjų. Tai, ką, jie tose žudynėse buvo „žurnalistais-stebėtojais“ vykdytų „]J. Krikštaponio žudynių“, kad sovietai jųjų net nesuėmė ir M. Kačiulį dažniausiai apklausinėdavo; nesuskaičiuojamose apklausose? Keistai nėra tarp suimtųjų jau mano minėto nuteistojo mirti 1-os kuopos vado Zenono Kemzūros. Negi, jis „savo noru - nesuimtas“ atėjo į teismą ir į jo mirties nuosprendžio įvykdymą taip pat atėjo „savo noru - nesuimtas“? Dar keisčiau, kad Zenono Kemzūros nėra ir tarp karininkų Tautinio darbo apsaugos bataliono sąraše, nors A. Bubnys knygoje apie policijos batalionus Zenoną Kemzūrą labai daug kartų mini kaip 1-os kuopos vadą. Toliau karo gydytojas Bronius Kazlauskas, Baltarusijoje žuvęs Aleksandras Kemeklis, čia aptarinėjamas leitenantas Jonas Klimavičius, pastarojo bendrapavardis kapitonas Viktoras Klimavičius, kuris su Jonu irgi buvo sovietų suimtas ir karo pradžioje išlaisvintu, lakūnas Povilas Kulakauskas bei Juozas Krištaponis rodomas. O pastarojo pakišinėtojo sovietų tardytojams, kolegos kai 1-os kuopos vado Z. Kemzūros tame sąraše nėra. Tai kokio lygio „tyrimas“ buvo atliekamas šioje istorijoje, jei slepiamas nuo visuomenės pagrindinis žudynių veikėjas ir J. Krikštaponio pakišinėtojas?

Toliau šio žurnalo 20 psl. pateiktas 3-čios kuopos vado Juozo Ūselio „liudijimas apie J. Krikštaponį“ ar gali būti taip pat patikimas, kai jis po 1962-01-26 apklausos, praėjus pusmečiui, taip pat Vilniaus teisme buvo nuteistas sušaudyti? Nors J. Ūselio ir ne klausinėjo apie J. Krikštaponį, bet ar ne savo gyvybės ir savo kolegos N. Reikalo gelbėjimui, žuvusį J. Krikštaponį pakišinėjo sovietiniams tardytojams? Apie pastarojo žūtį jis privalėjo žinoti, nes Ukmergės apskrityje nuo 1945 m. iki 1947-10-07 po slapyvardžiu „Pakalnis“ vadovavo Partizaniniams būriams. Ar ne jo dėka ir kiti „liudininkai“ perėmė pavyzdį žuvusį J. Krikštaponį vietoje N. Reikalo tardytojams pakišinėti?

6. NEGI SOVIETAI HOLOKAUSTO AUKAS VERTĖ
Į „KARO BELAISVIŲ ŽUDYMĄ“?

Tokį įtarimą sukelia istoriko Mindaugo Pociaus daromos to žurnalo 19 psl. pabaigoje išvados tokios:

„Vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono operatyvinio pranešimo duomenimis, 1941 m. spalio 18 d. viena apsaugos dalių kuopa sunaikino „1150 komunistų“ – belaisvių civilių Minsko stovyklos kalinių. Šiuos duomenis iš dalies atitinka? buvusio 2-ojo bataliono 2-osios kuopos policininko M. Kačiulio parodymai. Jis teigė, kad 1941 m. spalio mėnesį, po akcijos Rudenske, vieną ankstyvą rytą lietuvių policijos 2-ojo bataliono 2-osios kuopos policininkai iš kareivinių sunkvežimiais važiavo už Minsko į sovietų karo belaisvių stovyklą...“ (P.S.: aš pabraukiau, paryškinau ir raudoną klaustuką padėjau)

-27-

Kaip gali „atitikti“ visiškai skirtingos Minsko civilių kalinių ir už Minsko karo belaisvių stovyklos, kaip gali „atitikti“ civiliai belaisviai su karo belaisviais? „Pasigrožėkime“, kaip M. Pocius Pažymoje rašė:

37. pav.: M. Pociaus "grožybė", skirtingas paminėtas stovyklas <
tapatinant į tą pačią, rašant "atitinka". Galima pasididinti.

Taigi, kaip matome, tos Pažymos 8 psl. pabaigoje ir 9 psl. pradžioje MINIMOS DVI SKIRTINGOS STOVYKLOS - civilių ir karo belaisvių, o taip pat esančios Minske ir už Minsko, toje Pažymoje nepaminėtoje Maciukovščinoje. Taigi, žiūrėkime, kaip vokiečių 11-tojo bataliono ... operatyvine ataskaita LII(Lii) Pažymoje sumanipuliuojama:

38. pav.: M. Pociaus dar didesnė "grožybė", skirtingas paminėtas stovyklas <
tapatinant į tą pačią, rašant "atitinka". Galima pasididinti.

-28-

Autorius Minsko CIVILIŲ kalinių stovyklą cituoja, kuri yra, matyt, žinomiausia pasaulyje Minsko gete, esančiame miesto centre ir Koncentracijos stovykla civiliams asmenims Plačiojoje gatvėje (dabar Kuibyševo) ir dabar vadinamoje Marytės Melnikaitės gatvėje - ten vokiečiai vykdė egzekucijas, o už Minsko VISAI KITOKIA STOVYKLA IR KITUR ESANTI - KAIP GALI " a t i t i k t i " ? CIVILIUS KALINIUS NUO KARO BELAISVIŲ SKIRTI TURĖTŲ IR VAIKAI.

7. Net garsioje NKVD-istų knygoje apie jokį „karo belaisvių naikinimą“ net neužsimenama. (taškas)

Todėl pabandykime pasiaiškinti su M. Pociaus cituojamuoju tiesioginiu šaltiniu - garsiąja B. Baranausko, E. Rozausko, Rukšėno knyga "Masinės žudynės ..." Josios 308-309 psl. pateikiami dokumentai atvykimui į Baltarusiją, o šiek tiek raiškesniame atskirai tik 309 psl. pateiktas Vyriausiojo tvarkos policijos generolo majoro ir SS brigadfiurerio Jedicke-s OPERATYVINIS PRANEŠIMAS, datuotas 1941 m. spalio 21 d Minske, pateikdamas apie ypatingos užduoties vykdymą Minske, tame puslapyje pateikdamas bendrąją padėtį. Toliau 310-311 psl. matome pateiktą karinę struktūrą ir pranešimai apie veiklą, kaip 1941 spalio 14 d. „išvalė“ Smolevičių vietovę, likvidavus 1300 žmonių, toliau spalio 15 d. gražinta rimtis apie Lagoiską, išvardinant vietoves su žemėlapiais ir 312 psl. pakarimo egzekucijos nuotrauka.

Toliau Mindaugo Pociaus LII(Lii) Pažymos 9-tame psl. 64. pav. ir 65. pav. čia mano pateiktose nuotraukose matome du kartus minimą tos knygos 312 psl., į kurį galimą pažvelgti. Taigi, tame puslapyje pasakojama, kaip Lagoiske buvo sušaudyti 6 partizanai ir vienas komunistas, Plekčenkuose - 52 žydai ir 2 partizanai, ...

Toliau to 312 psl. sunkokai nuotraukoje įžiūrimoje antroje pastraipoje rašoma taip:

„Dvi lietuvių apsaugos dalių kuopos, vadovaujamos nuovados karininko buvo pasiųstos ištuštinti civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 625 komunistus “

Ši 312 psl. antroji pastraipa atrodo taip:

39 pav.: iš NKVD-istų garsiosios knygos 312 psl. antrosios pastraipos pirmoji citata. Šią citatą galima pamatyti visame 312-tame puslapyje.

Kaip matome, aiškiai parašyta, kad „CIVILINIŲ belaisvių“ Jeigu knygoje būtų ir klaida, sumaišius karo belaisvius su civiliniais, tai jau logika pati prašo abejoti,: „iš kur karo belaisvių stovykloje gali būti komunistų tiek daug? “ Tarp eilinių kareivių (o "Štalag-352" nėra skirtas karininkams - karininkams būdavo skirti gal DULAG-ai ir OFTLAG-ai?) greičiau galėjo būti komjaunuoliai, o ne „komunistai“. Be to, liepos mėnesyje Drozduose jau buvo įvykdytas valymas nuo komunistų. Tai iš kur jie vėl atsirado? Apie tai kiek žemiau tekste bus.

Toliau tos B. Baranausko ir ... knygos 312 psl. rašoma apie pernakvojimą Lagoiske, spalio 16 d. buvo apieškotos kitos išvardintos vietovės. 1941 m. spalio 17 d. I-oji lietuvių apsaugos kuopa buvo priskirta prie slaptosios lauko policijos, kuri iškrėtę Kalkovo kaimą (apie 20 km į pietryčius nuo Minsko). apklausė gyventojus, bet akcija nedavė rezultatų. Tačiau o 312 psl. viduryje yra antroji Mindaugo Pociaus paminėtoji citata apie 1941 m. spalio 18 d. išsiųstus būrius:

-29-

„1. Viena apsaugos dalių kuopa ištuštino civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 1150 komunistų.“

Šita antroji M. Pociaus citata; paminėtoji 312 psl., neryškioje to puslapio nuotraukoje su mano raudonai pabraukytais žodžiais atrodo taip:

40 pav.: antroji N. Pociaus citata iš 312 psl. .

Tačiau, kaip matote, garsūs NKVD-istai, atrodo, nesuklydo, nes jie irgi cituoja ar verčia iš vokiečių kalbos žudymo organizatorių ataskaitą. Joje žudikai taip pat, atrodo, negalėjo supainioti Karo belaisvių stovyklas su Civilių stovyklomis, nes karo specialistai, ir, dar, karo metu, kad „suklystų“ - tai neįmanoma. Įmanoma suklysti gal tik istorikams, netarnavusiems karinėje tarnyboje ir nemokantiems atskirti kariškių nuo civilių?

Juolab, Karo belaisvių „stovykloje“ po atviru dangumi Drozdų kaime (kiek į šiaurę nuo Štalg-352 stovyklos, kurios dar liepos mėnesį nebuvo) FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ, politrukų, ir nuo žydų buvo vykdoma liepos mėnesį. Todėl SPALIO MĖNESĮ PAKARTOTINA FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ AR GALĖJO VYKTI ? ? ? Negi „Krikštaponį masiniu karo belaisvių žudymu“ kaltinti galėjo tik bepročiai? Tokiais NKVDI-istai B. Baranauskas ir E. Rozauskas gal nebuvo? Negi todėl jųjų knygoje nekaip neradau jokios užuominos apie jokius „masinius Karo belaisvių naikinimus“? Tą knygą jaunystėje skaičiau ir dabar skaitykloje neteko nieko panašaus pastebėti. Panašu, ši knyga buvo skirta lietuvių įtrauktiems į nusikaltimus viešinti, ir gal todėl karo belaisvių naikinimo Drozdų kaime neminėjo? Juk tas masinis karo belaisvių naikinimas ( „filtracija“) vyko, kai dar Lietuvoje A. Impulevičiaus batalionas net nesuformuotas buvo? Ta filtracija vyko, ten, kur dabar visai šalia A. Lukašenkos vyriausybinės poilsiavietės, esančios buvusiose NKVD poilsiavietėje ir SS-esininkams išnaudojant tas NKVD vasarvietes tai filtracijai, kurios buvo žymimos jau 1933-čių metų topografiniame kariškame slaptame žemėlapyje, žemiau 41 pav.: parodytame:

41 pav.: 1933 m. sovietinio žemėlapio fragmentas su NKVD vasarvietės pažymėjimu. Galima visą pamatyti, gerokai išsididintą.

Kad Mindaugas Pocius nėra teisus su savo „atitikimais“ Minske stovyklose komunistų žudymais su įtartinu „masiniu žudymu“ Maciukovščinos Miško stovykloje, matosi iš čia 1933 m. žemėlapio, kur toji Miško stovykla kairėje prie geležinkelio dar gerokai už žemėlapio ribų, kur yra žemėlapyje Liudomontas, tai Maciukovščinos g. stotelė tik už kelių kilometrų į vakarus, gerokai už Minsko miesto. Todėl Minsko miestą maišyti su gerokai už Minsko esančią Miško stovyklą, rodo, kad ISTORIKAS NĖRA SUSIPAŽINĘS SU GEOGRAFIJA. (Buvo nuotykis, kad F. b. soc. tinklo mano temoje vienas istorikas Štalag-352 sumaišė su Štalag-325 esančią prie Lvovo) Patikslinimui, sujungiau skirtingus senus žemėlapius, kad galima būtų susidaryti tikslesnį tuometinį vietovių suvokimą:

-30-

42 pav. 3 dalinai sutapatinti žemėlapiai su upių naujų tvenkinių vandens praskaidrinimu. Ant viršaus kraštotyrininko O. I. Usačiovo tikslintas vokiškasis žemėlapis. Kairėje po apačią lenkiškas 1930 m. žemėlapis. Tiksliau sutapatinti nepavyko dėl jų fotokopijų aberacinių iškraipymų. Užrašą „Дачи НКВД“ žemėlapyje parausvinau ir kai kur horizontales senas užnešiau, kad palyginti seną lenkišką ir naujesnį vokišką reljefo supratimą. Galima pasididinti

Pati Miško stovyklos teritorija įspūdingame miške, dėl ko vadinasi Miško stovykla, matyt, dar nuo karinio miestelio, su mūriniais pastatais pastatytais apie 1930 m. Bet belaisvių laikymui buvusias kareivines reikėjo paruošti - dviejų ir daugiau eilių spygliuota tvora visą teritoriją apjuosti. Todėl Miško stovykla buvo įrengta tik rugpjūčio gale, kaip teigia Vikipedija. Taigi, kai buvo atlikti valymai nuo komunistų, tai vėl spalio mėnesį vykdyti masinius žudymus, kuriuos pagal NKVD komisiją nurodo M. Pocius, kaip ir nėra logikos? Juk 8 tūkstančiai, tai jau labai daug, kai liepa jau 10 tūkstančių buvo sunaikinta prie NKVD (dabar A. Lukašenkos) vasarvietės Drozduose.

43 pav. Iš vokiško žemėlapio. Galima pasididinti.

Kur logika, kai jau buvo filtracija atlikta, tai kam pervarinėti į naują vietą šalia gyvenviečių Maciukovščinos-Glinišče ir vėl naikinti gyvenamoje vietoje, kai tai buvo atlikta visai nuošalėje? Nuo kada vokiečiai darbus ne iki galo užbaiginėja? Todėl detalesniam tyrimui violetinėmis linijomis 42 pav. apvedžiau pačios Štalag-352 teritoriją, priešais ją atminties memorialo miškelį mažu stačiakampiuku ir dideliu kvadratu žymaus kraštotyrininko Oleg-o Ivanovič-iaus USAČIOV-o modifikuotą vokiškąjį žemėlapį, kuris atliko Štalag-o unikalius tyrimus ir juos aprašė. Tačiau šiuo metu jo publikacijos diktatoriško rėžimo yra naikintos; į jas galima patekti tik per GOOGLE-s istoriją.

8. Nuokrypa pagal Holizmo Sinerginį ryšį

Aš Olegui asmeniškai rašiau, bet jis neatsako. Prieš dešimtį metų jis buvo jau senyvo amžiaus ir ar jis dar gyvena - neaišku?

Labai nuostabiai šią Štalag-352 stovyklą disidentiniame Rusijos leidinyje „Naujas laikraštis“ ( Новая газета) garsiojo pavadinimo straipsniu „Архипелаг шталаг“ aprašė žymi Baltarusijos žurnalistė Irina CHALIP, kuri A. Lukošenkos rėžimo buvo persekiojama su savo vyru ir KGB pirmininkas Zaicevas jai pagrasino nužudyti jos mažametį sūnų. Todėl ji pabėgo į Maskvą ir paliudijo jo balso tembrą, kai buvo paviešintas slapto KGB pasitarimo garso įrašas, kuriame buvo nurodyta susprogdinti žymų žurnalistą Pavelą Šeremetą; taip, kad „iš jo neliktų nei rankų ir nei kojų“, ir tą sakymo tembrą atpažino ši žurnalistė.

44 pav.: Štalag-352 aprašinėtoja žurnalistė Irina CHALIP „Svobodos radijui“ pasakoja apie jos profesijos nužudytą kolegą Pavelą Šeremetą. Galima pasididinti.

-31-

O Pavelas Šeremetas buvo susprogdintas Kijevo centre

45 pav.: TRIPTIKAS nuo apačios: P..Šeremeto susprogdinimas Kijevo centre iš vaizdo įrašo.

- užsakymą atliko Ukrainos patriotai ir organizatorius nusižudė, sužinojęs, ką susprogdino. Kontroliavo nužudymą vienas iš Ukrainos saugumiečių, kurį išryškino žurnalistai. Tai ar ne aukščiausias A.Lukašenkos KGB-inis žudymų užsakymų meistriškumas? Šio susprogdinimo užsakymo vykdytojų Kijeve vyko teismas, bet jo baigties nesekiau.

Detaliau apie nurodymą susprogdinti žurnalistą mano temoje, kuri yra labai persekiojama. O pats Pavelas Šeremetas su savo dukra ir sūnumi dalyvavo Boriso Nemcovo nužudymo metinėse - skaitė eilėraščius. Šalia jo sėdėjo du kartus uždraustu cheminiu ginklu „Novičiok“ nuodytas ir dabar suimtas - kankinamas bei tik ką 30-čiai metų kalėti nuteistas Jabloko partijos narys Kara-Murza Jaunesnysis. O toliau nuo jo sėdi žymus karo aviacijos, aviacijos tragedijų ekspertas bei kosmonautikos istorikas Vadim Lukoschevich (jis F. b. yra), o toliausiai jojo žmona, Jevlinskio partijos „Яблоко“ partijos direktorė Marija Jablonskaja (jos pavardės ir partijos pavadinimas pavadinimas keistu sutapimu, nors pavadinimas kilęs iš politinio bloko, kurį sudaro: Григорий Явлинский, Юрий Болдырев ir Владимир Лукин)

46 pav.: Galite plačiau pamatyti Pavelą Šeremetą, šalia kurio sėdi jo vaikai per Boriso Nemcovo nužudymo metines. Čia vaizdai iš vaizdo įrašo.

Su Borisu Nemcovu ir Grigorijumi Javlinskiu Vladimiras Kara-Murza Jaunesniuju besivadinąs rinkimuose jaunystėje. Jo nuotraukas įdėjau, nes jojo jau nematysime 30 metų, jei tiek metų dar rėžimas laikysis kitoje kaimyninėje valstybėje.

-32-

Papildau, jog P. Šeremetą susprogdinti buvo nutartą per Minsko metro teroro metines. Mat, P. Šeremetas įtarė, kad metro su aukomis susprogdinta tam, kad Europos sąjunga nuimtų sankcijas ir būtų kardblanšas persekioti opoziciją, o mirties nuosprendžiu nuteisti jaunuoliai su teroru nieko bendro neturintys. Iš įrašo susprogdinti žurnalistą nurodymo leksikos, panašu, kad užduotis duodama sprogdinimuose jau pasižymėjusiam ...

To garso įrašo nuotrauka (nurodymo susprogdinti žurnalistą surašytų žodžių) ir kiti faktai mano F.b. temoje labai persekiojamoje. Dar įdomus faktas, kad minėtam Vadim-ui Lukoshevich-iui aš asmeniškai rašiau dėl J. Gagarino „žūties“ aplinkybių, jis buvo Hagos teismo Amsterdame dėl lainerio MH-17 numušimo ekspertu-liudytoju ir net teismo patarėju, parašęs daugiatomę knygą apie tą tragediją, jos tyrimus ir Kremliaus susipainiojimą meluose demaskavęs. Bet, mano įtarimu, ar tuo pačiu net gynė Kremlių, įtakavęs teismo teisėjus priimti sprendimą apie „atsitiktinį“ lainerio numušimą? Su juo ne kartą aš ginčijausi kaip buvęs radaro operatorius ir įrodinėjęs, kad „sumaišyti“ keleivinį su kariniu neįmanoma.. Be to, V. Lukoševičius prieštarauja 2010-04-11 Smolenske Lecho Kačinskio lėktuvo susprogdinimui - prieštarauja techniškai ne kvailesniam aviacijos konstruktoriui bei žymiam, o net labiau, gal techniką išmanančiam aviacijos konstruktoriui ir karo istorikui Markui Soloninui. Todėl, kaip jis mane užblokavo už jam mano pateiktą klausimą, „kur žemės paviršiuje lėktuvo įsirėžimo žymė - raiste išmuštas krateris, krentančio lėktuvo, ar, bent, žemėje žymė nuo lainerio?" - jis man tokį klausimą uždraudė teikti ir, ištrynęs jam pateiktą mano klausimą su čia dešinėje esančia 50 pav. nuotrauka, - mane užblokavo. Manau, kad ta nuotrauka tapo jam pavojinga, kad jo skaitytojams irgi nekiltų toks pats klausimas: „o kur miško pelkėje lėktuvo įsirėžimo žymė?“. Todėl šio viso ginčo psichologiją išanalizavau sveikai mąstančių Rusijos aviacijos ekspertų temoje PFL-101 (toks susprogdinto reiso pavadinimas), - VISĄ TAI PATEIKIAU TODĖL, KAD SU J. KRIKŠTAPONIU IRGI PANAŠIOS, ATRODO, „PASAKOS“ SUKURTOS; pagal tą patį metodinį braižą. Ar tai ne panašu, kai Lukošenkos prokurorai nori apklausti Valdo Adamkaus dėl A. Impulevičiaus? Ar LRT nedirba Baltarusijai ir josios rėžimui, paskelbdama straipsnį pavadinimu „ ... apklausti Adamkų dėl „baltarusių genocido““ ir iš kart mūsų skaitytojams neparašydama, kad 1941 m. mūsų Valdui buvo tik 14 metų? Nuo kada nepilnamečiai gali būti apklausiami, dar, net„dėl genocido“? Kam skleisti mūsų žmonėms, jog V. Adamkus „Minsko skerdiko“ patikėtinis, ir apie „1944 m. liudijimus“? Kodėl neparašyti, kad A. Impulevičius Vietine rinktinėje tarnaudamas, su jokiu „Minsku“ reikalų neturėjo ir, dar pačių nacių buvo suimtas-kalėjo, o V. Adamkus ir dar ir 1944 m. buvo dar nepilnamečiu net iki lapkričio 26 d.?
Tai, ar ne panašu ir su Juozu Krikštaponio istorija? Kieno užsakymas ir braižas taikytis ir kompromituoti Lietuvos Prezidentus? Ar J. Krikštaponio šmeižimas, nėra Pirmojo Prezidento ir visos Lietuvos kompromitavimu? Juolab, čia viskas per Lenkijos kariuomenės Katynėje sušaudymą, ir šiam nusikaltimui pridengti, ar nebus ...?

47 pav.: Galima pasididinti. ŠOKINĖJANTI DETALĖ ĮRODO FALSIFIKACIJĄ - nuolaužos pernešimą SU TIKSLU PASLĖPTI LĖKTUVO ORE SUSPROGDINIMĄ, nes galinė lėktuvo dalis, užkabinusi žemę (griovuką įbrėžusi), ignoruoti fizikos inercijos dėsnį negalėjo - atgal prieš skrydžio kryptį atšokti negalėjo. Atšoko, nes tą lėktuvo galą nunešė sprogimo bangos jėga. Ir taip nebūna, kad lėktuvui „sudužus“, į minkštą-pelkėtą žemę, nėra išmušto kraterio ar įbrėžtos pailgos vagos.

50 pav.: sudarytas lėktuvo susprogdinimo priešininko „profesoriaus?“ iš JAV (Toronto) Pawel-o Artymovicz-iaus, kurio senelis prieš karą buvo žymus Lenkijos bolševikas-pogrindininkas, pabėgęs į SSRS, tėvas aukštu partiniu veikėju, todėl „Perestroijkai“ padvelkus, į JAV mokytis galėjo išvykti tik „partinės grietinėlės" atstovas, dėl kurio „-išsimokslinimo“ aviacijos konstruktorius-istorikas Markas SOLONIN-as suabejojo, kai su juo diskusijoje daug kur nusišnekėjo, neatsakydamas ne tik, kodėl lėktuvas minkštoje žemėje jokio pėdsako nepaliko, bet ir dar daug kur prisikalbėjo. Aš irgi šiam astrofizikui paklausiau su jo šia nuotrauka, bet irgi taip nieko neatsakė, kodėl jo kolega iš Maskvos; čia jau paminėtas Vadim-as Pavlovič-ius Lukoshevich-ius net ištrynė mano klausimą su ta P. Artymowicz-iaus nuotrauka. Todėl su pastaruoju „diskusijos“ psichologijos analizę galima pastudijuoti dar ir atskirai pagal mano komentarus, perskaitant kiekvieną su mano nuotraukų pavyzdžiais ir pateiktais jų aiškinimais šiais: 1. 2, 3. 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10. O dėl 2010-04-10 Smolenske tragedijos: Katynės-2 ir Tu-154 ore susprogdinimo šalia Smolensko aerodromo nutūpimo tako, Markas Soloninas kaip aviokonstruktorius įrodė su pratęsimu II-ojoje dalyje. Po šių dviejų pranešimų klausytojams, kaip visad, iškilo klausimai ir Markas Soloninas atsako į klausimus, kaip apie lėktuvo paklaidinimą nuo nusileidimo tako į mišką, ir dirbtinį rūką, kaip tai vadinamą pagal karinę terminalogiją „операция прикрытие“ ir visas kitas techninius aspektus.

-33-

Dėl Marko Solonino paskelbto Lecho Kačinskio delegacijos susprogdinimo labai sureagavo „Ехо Москвы“ garsusis Aleksejus Benediktovas, todėl į jį kreipimąsi Markas padarė, o po to šio Maskvos Aido žurnalistu Vitalij-u Demarskij-u ir inžinieriumi Petr-u Mebert-u pokalbį dėl tragedijos pravedė. Be to su Lenkijos disidento dukra Agnieška Romaševskąja politinę analizę šios katastrofos atžvilgiu apžveelgė. Verta dėmesio vos ne jumoristinė apie „oponentų“ ir analizė apie katastrofą Smolenske ir klounadą beraščių „ekspertų.“. .Kadangi iš Marko išsityčiojo minėtas avio katastrofų vienas žymiausių pasaulyje ekspertas Vadimas LUKAŠEVIČIUS, išvadinęs Marką „konspirologu“ (V. P. Lukoševičiaus mėgstamiausias žodis) tai Markui nieko kito nebeliko, kaip IŠBLAIVINIMĄ Lukoševičiui paskelbti. O, tąsai atgal visą serialą Markui „išblaivinimų“ paskelbė Tos paskaitėlės pabaigoje Markas pasakė, kad kas dėl Lecho Kačinskio delegacijos Smolenske ir dėl MH-17 didžiausių nusikaltimų sakys „konspirologija“ , BUS NEGAILESTINGAS

Ta proga, prisiminkime prieš 12 metų Marko Solonino 2010-09-29 paskaitėlę Vilniaus Universiteto Politikos institute

     Tada joje aš būti negalėjau, nes aš tuo metu su dviračiu aplink Baltijos jūrą savo ekspediciją užbaiginėjau. Gaila, man Marką reikėjo pamatyti, nes aš buvau kalbėjęs su 1941 m. sovietiniu bombonešio lakūnų Kirtimų aerodromo. Jis buvo visasąjunginių Darbo Rezervų draugijos (profesinių mokyklų) Orientavimosi sporto (toliau OS-o) varžybų vyr. teisėju (aš buvau Lietuvos DR rinktinės treneriu) ir jis man prisipažino, jog iš kažkokio centro atėjo telefonograma, įsakanti nuimti visų lėktuvų variklius remontui, o lakūnus paleisti į „уволнение“. Todėl jis atsidūrė Aukštuose Paneriuose pas mergaitę ant šieno, ir PARYČIAIS IŠGIRDO VOKIEČIŲ BOMBONEŠIUS, KURIE PRADĖJO BOMBARDUOTI JOJO IR KITU JOJO DRAUGŲ BOMBONEŠIUS BEI NAIKINTUVUS. Toks man jojo paaiškinimas (dar L. Breženevas buvo gyvas) davė suprasti, jog sovietai rengėsi Vokietiją užpulti. Todėl man reikėjo su Marku pasimatyti, nes man buvo panaikintas susirašinėjimas su juo - įtariu, jog hakeriai panaikino mano el. pašto dėžutę, kurioje jam norėjau nusiųsti Kirtimų aerodromo subombarduotų lėktuvų nuotraukas, fotografuotas nuo žemės ir nuo dangaus aeronuotraukas. Jųjų dabar internete nerandu. Negi panaikino, taip, kaip ir man panaikino?
        O kai su dviračiu aplik Baltijos jūrą pedalus pradėjau sukti, taibuvo Žalgirio-600 metai, ir kai mūsų 55 kazlųrūdiečiai dviračiais nuvažiavo į šalia Griunvaldo to mūšio lauką (į tą lauką dviračius minė ir mūsų broliai gudai iš visos Gudijos), o po to mūšio inscenizacijos, kai mano kolegos iš Kazlų Rūdos (ten aš treneriu laikinai dirbau ir tėvus savo palaidojau), vakare tame Griunvaldo mūšio lauke ruošiau savo dviratį tolimesniam žygiui aplink Baltijos jūrą - prie manęs priėjo kažkoks nedidelio ūgio žmogelis. Jis man prisistatė, jog Donaldą Tuską gerai pažįstantis, kurio nurodymu, kaip jis man pasakė, buvo Smolensko aerodrome laike katastrofos. Kai aš jam pratariau žodį „ K a t y n ė - 2 “, jis labai supyko už šį terminą. Todėl iš kart supratau, kad su juo reikia nutraukti pokalbį, nes jis mane ne atsitiktinai atrado Griunvaldo lauke, nes apie Katynės tragediją Oforume buvau temą užvedęs ir joje reklamavau savo būsimą kelionę aplink Baltijos jūrą, užsukant į pasaulio OS-o čempionatą Trodheime. Pasidarė jis man įtartinu dar ir todėl, kad visi padorūs lenkai buvo KARIUOMENĖS SUŠAUDYMO VIETOJE - ten meldėsi - laukė Prezidento delegacijos atskrendant. O aerodrome eilinis lenkas būti negalėjo. Supratau, kad ne eilinis mane atrado Žalgirio mūšio lauke. Supratau, kad man kelionėje gali atsitikti taip, kaip atsitiko ir Lechui Kačinskiui. Todėl apie Smolensko aerodrome įvykį pokalbį nutraukiau, bet vis tiek atsitiko, kaip Lechui Kačinskiui, - vis tik įvykio išvengti nepavyko. Prie Gioteburgo, leidžiantis nuo kalno 50 km/val. greičiu, netikėtai verčiausi per galvą ir sąmonę atgavau tik greitojoje pagalboje - gyvybę man išgelbėjo šalmas.
        Todėl man būtina buvo pakalbėti ir su M. Soloninu kaip ir su Samaros aviokonstruktoriumi, kuriame buvo remontuojamas Lenkijos prezidento lėktuvas. Todėl labai norėjau pakalbinti Marką ir dėl „katastrofos“ Smolenske, nes aš, sudarinėjantis sportinius žemėlapius, ir, naudojantis tam kosmines nuotraukas, per Googlę-Žemę į katastrofos vietą pažvelgęs, bei pamatęs 47 pav.: dviejų skirtingų dienų nuotraukas, iš kart pastebėjau, jog galinė lėktuvo stabilizatoriaus nuolauža pernešta. Supratau, kad ne į uolą stačiai atsitrenkė, o nuo 15-os metrų aukščio smailiu kampu įšliaužiant, turėjo sveikas likti. Juk, LĖKTUVAS NĖRA KRIŠTOLINĖ VAZA, kad į šipulius subyrėtų pelkėje, nes būtų išmuštas krateris, kaip J. Gagarino „žuvimo“ vietoje. Bent, vaga pailga būtų išrausta, o nuolaužos būtų labai purvinos ir smulkios atraižos nekabėtų ant medžių, o žmonės tik išsigandę turėtų visi gyvi išlikti, kaip visad panašiuose nepataikymuose į nusileidimo taką. Todėl Marko laukiau 11-ą metų, kad apie šią katastrofą sušnekėtų ir sulaukiau. Matyt, Rusijoje apie tai kalbėti negalėjo.
        Todėl, prisimenant, tą puikią Vilniuje M. Solonino paskaitą, nustebino jąją klausęs mano buvęs 1968 m. bendradarbis-bendramintis (etno renginių organizatorius) Algirdas Patackas, kurio Pagonių vėlinėse prie Karmazinų pilkapių bei Kernavėje Rasų šventėse teko būti - ir, net paskutinėje 1970 m. KGB išvaikytoje, kurios išsigando, kad Leninui-100 renginio kažkokio nesugriautų.

-34-

O Markas nuostabią frazę tada Vilniuje pasakė, kad ne Vilniuje per Sausio 13-tąją, o Maskvoje sprendėsi mūsų Nepriklausomybės likimas. Todėl pirmojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio anūkas ir pasaulio lietuvių socialdemokratų vadovo Kipro Bielinio sūnėnas - lietuviškosios socialdemokratijos atkūrėjas Jurgis Bielinis (taip pat mano bendradarbis ir draugas) ir buvo tuo metu Maskvoje - skatino ten garsųjį mitingą surengti, už kurį dabar, čia aukščiau paminėtas Kara-Murza Jaunesnysis suimtas-nuteistas tik ką, o Sergejus Belozercevas, kuriam į Maskvą aš skambinėjau per Sausio įvykius - jis Pamaskvės Koroliove nužudytas, kaip ir jo kolegė L. Starovoitova.
Taigi, po tos M. Solonino paskaitos ir po 5-ių metų Algirdui Patackui išėjus į Anapilį, jam atminti ir sukūriau koliažą, kurį ir VISĄ galima pamatyti bei paskaityti, ką tada teko rašyti.

51 pav.:

55 pav.:

53 pav.: Verta išklausyti VIDEOĮRAŠĄ

60 pav.: Šį Algirdui Patackui atminti koliažą galima VISĄ pamatyti ir apie jį paskaityti.

Nukrypus HOLIZMO Sinerginio ryšiu į Marko Solonino mintį; Vilniuje išsakytą, ir prisiminus susprogdintą Pavelą Šeremetą, kurio persekiojimas prasidėjo nuo to, kai jis demaskavo A. Lukašenkos alkoholiu bandymą nugirdyti Lietuvą; per kiaurą Baltarusijos-Lietuvos sieną, ir kaip šį žurnalistą Borisas Elcinas išgelbėjo, nes jo vietą užsimanė užtūrėti - Rusijos diktatoriumi tapti patsai A. Lukašenka, - tai pats laikas vėl sugrįžti prie šio diktatoriaus poilsiavietės tvoros:
Ten pagal 41 pav.: žemėlapio kairės viršuje Drozdų kaime matome tą NKVD vasarvietę (rus.: „дачи„“), o šalia josios masinių žudynių (filtracijos) vietos apibrauktą raudonu skrituliu. Mažu raudonu skrituliuku apibrauktą matome Minsko geležinkelio stotį, į kurią atveždavo karo belaisvius ir juos varydavo į tą filtracijos vietą, kur nužudyta tarp 10-20 tūkstančių belaisvių. Riba didelė, nes skirtingus skaičius mačiau įvairiuose publikacijose.

61 pav.:

62 pav.:

63 pav.:

-35-

9. Kas ir kaip vyko Minske, atidėkime svarstymą į pabaigą - pratęskime M. Pociaus straipsnio pabaigą

Kadangi neužbaigus M. Pociaus straipsnio analizės, dabar ne taip svarbu, kur Minsko mieste „Krikštaponio žudymo“ aukų palaikai ilsisi. Todėl tą aiškinimąsi atidėkime į pabaigą, ir pratęskime žvelgti į tolimesnį M. Pociaus dėstymą.

Taigi žurnalo 21-mame psl. pabaigoje pribloškia M. Pociaus „samprotavimas“ toks:

„Paprastai laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą. Jei J. Krikštaponis (Krištaponis) spalio–gruodžio mėnesiais būtų sirgęs, gydęsis ligoninėje, buvęs komandiruotėje Lietuvoje ar dėl kitų priežasčių ilgai nėjęs vadovaujančių pareigų (dirbęs atsakingo darbo), nebūtų jokio pagrindo jam suteikti aukštesnį laipsnį."

1. Pirmiausiai, J. Krikštaponiui kapitono laipsnį priklausė gauti 1939 metais. Jojo sesuo tvirtina, kad jis ir buvo jį gavęs. Ir, panašu, kad tai gali būti panašu į tiesą, nes sovietai, tik ką gautą kapitono laipsnį, matyt, pervedė į sovietinę laipsnių gradaciją, KAPITONO LAIPSNĮ PERVEDUS Į VYR. LEITENANTO LAIPSNĮ, nes Lietuvos kariuomenėje tokio ir nebuvo. Kas aiškina, jog, neva. nebuvo Prezidento įsakymo, manau, kad 1939 m. buvo sudėtinga situacija ir A. Smetonai rūpintis tokiomis smulkmenomis, kaip ne aukštų karininkų laipsnius suteikinėti, tai kažkas labai neaiškaus. Taip, kad, aplamai, su tais laipsniais čia nieko neaišku? Jei J. Krikštaponis jau turėjo vyr. leitenanto laipsnį, kaip ir N. Reikalas, tai už ką buvo sužemintas 2-ame batalione J. Krikštaponiui laipsnis? Jei taip nutiko, tai kokią „motyvaciją“ gali karininkas turėti tarnybos tąsoje?

2. Šiaip, M. Pociaus pasiūlyčiau neprileisti prie laipsnių suteikimo procedūrų, nes jeigu nesiruošia jis suteikinėti ne tik trumpam susirgusiam, bet ir į komandiruotę išvykusiam! Ir, išvis, iš kur M. Pocius „išpaišė“, jog, neva, J. Krikštaponis „nėjęs vadovaujančių pareigų“, kai jose jis buvo rugsėjo mėnesį, kaip 2-os kuopos vadas?

3. Kodėl M. Pocius prisigalvoja, kad, neva, „laipsnis pakeliamas už nepriekaištingą tarnybą?“ Iš kur jis „išpaišė", kad, neva, J. Krikštaponis „blogai“ tarnybą atliko? O vokiečio karininko į vietą pastatymas (jį restorane su kėde numetus), kai jis šlykščiausiu būdu pažeminą Lietuvos pilietį - pagyvenusį žmogų ir ..., tai čia neatliko karininko garbės kodekso, ginti Lietuvos pilietį nuo įžeidinėjimų? Negi, ŠIS LAIPSNIO PAKĖLIMAS NEBUVO SKIRTAS GESTAP-ui, kad iš kalėjimo ištraukti ...?

4. . Kodėl M. Pocius teiginį rašo, net, neskaitęs, nevartęs Pakėlimo lapus? Juk apie tarnybos kokybę net nėra numatytos grafos. Kaip galima kariuomenėje „ne gerai“ vykdyti užduotis ir „priekaištingai“ tarnybą atlikinėti? Kokiais atvejais rašomi ypatingos tarnybos kokybės pastabos? Negi M. Pocius „nematė“, kad tokios pastabos rašomos tik mažesnį išsilavinimą (kaip Zenonui Kemzūrai) turintiems karininkams? To nesimatė iš keliolikos susegtų Pakėlimo lapų? Juk bataliono vadas pasirašė visiems gruodžio 18 d. šv. Kalėdų proga! Kokią „teisę“ vadas turėtų neteikti laipsnio, jei tarnyboje atsižymėta buvo daug kartų daugiau, nei dėl kokių nors svarbių priežasčių metų pabaigoje negali būti tarnyboje? ..

5. .Kodėl M. Pocius nekreipia dėmesį į karininko išsilavinimo didelę reikšmę? Nuo kada J. Krikštaponio Bendrojo išsilavinimo grafoje pažymėjimas apie išklausytą universitetinį mokslą 2,5 metus (5 semestrus) „nėra svarbu“, dar, tokioje svarbioje teisės specialybėje? Kiek dar tokių jaunų karininkų jau buvo baigę aukštuosius mokslus? O, to įrašo kokybė netapo įtartina, skirta gal GESTAP-ui paveikti, kad iš kalėjimo Didvyrį kaip nors iškrapštyti? Kodėl M. Pocius „nepamatė“, kad tik JURIDINĮ išsilavinimą turintis, į karinius nusikaltimus neturėtų būti įtrauktas?

71 pav.: mokslų išėjimo įrašas Juozui Krikštaponiui-"Krištaponiui" jo Pakėlimo lapo grafoje. Raidžių šifro analizei galima dar labiau pasididinti.

-36-

Ir VĖL nieko konkretaus; be jokių citatų ar komentavimų dėl J. Krikštaponio „paleidimo į atsargą“, - kaip ir savo Pažymoje, VĖL, M. Pocius atkiša TĄ PAČIĄ MELAGINGĄ „šaltinio“ nuorodą:.. „ LCVA, f. 930, ap. 2 K, b. 255; LYA, f. K-8, ap. 2, b. 3“, kuri yra segtuve, kai J. Krikštaponiui buvo nuo 9 iki 17 metų. Kas čia per LAIKO ATSUKINĖJIMO MANIPULIACIJA? ? ?

To „įrodymo“ nebuvo net nuo 2014 m. LGGRTC „pažymoje“, kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno pažymima, kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma prielaida, jog „paleistas į atsargą ...“. Bet, kai iš J. Krikštaponis buvo paleistas iš kalėjimo ir kai jis negrįžo į tarnybą - nenuvažiavo į Baltarusiją, tai kokie gali būti „įsakymai į atsargą“?

Galite „pasigrožėti“, kas Ukmergės 2021-12-03 konferencijai Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo Pociaus buvo pateiktas „šaltinis“.

.78a pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda.

77 pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 75 pav.: nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 75 pav.: nurodytu Pažymoje

PRIMENU: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik prielaidų „pažymoje“ Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo „įrodinėjama“ tuo, kad „J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono paleidimas į atsargą“ konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo rasta jokie dokumentų apie paleidimą. . Tai naujojoje LII (Lii) Pažymoje (aš ją jau iš didžiosios raidės pradėjau rašyti, nes joje jau buvo paskelbtas J. Krikštaponio suėmimas-kalinimo faktas, jį pavaduojantis N. Reikalas paminėtas ir kiti prieštaringi faktai), o taip pat, jau tapo paskelbtas ir net to paleidimo į atsargą ar pasibaigimo tarnybos istorinis šaltinis „LCVA, f. 930, ap. 2K;“ (pabrauktas raudonai.)

Bet apie jį toje Pažymoje net nebuvo nieko cituojama. Todėl ir toliau buvo neaišku, nes tos Pažymos 11 psl. parašyta, jog „Kapitono J. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba 2-ajame batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, arba perkeliant jį į tarnybą 242-E batalione.“.

Ir vėl ne konkretumas. Koks gali būti pažymose rašymas „arba“? Jeigu taip rašoma, tai kodėl nenurodoma ko trūksta žiniai, kad nereikėtų rašyti „arba“? Praėjusioje „pažymoje“ A. Rukšėnas nors nurodė priežastį, kad „nerasta dokumentų“.

Visiškai neaišku, KAIP PAŽYMOSE GALIMA SPĖLIOTI - PRIELAIDAS TEIGTI , nenustatant tikslią karinės tarnybos baigtį? Dar gražiau, kad minėtoje Pažymoje M. Pocius rašo toliau taip:

„J. Krikštaponis (Krištaponis) 1942 m. rugsėjo 30 d. iš 252-E bataliono paleistas į atsargą.“

Neaiški ir prasmė, nes pirmame sakinyje yra žodis „arba“, o antrame sakinyje „arba“ perbraukiamas ir nepaaiškinama kodėl dviprasmybė, lyg, ir nepanaikinta. Todėl 77a pav.: nuotraukoje teikiu, ką Alfredas Rukšėnas 2014 m. rašė, nes jo PDF-as nesikopijuoja, o kad jo citatų neiškraipyti, siūlau pažvelgti, į jo gan sąžiningą aiškinimą šį:

-37-

77a pav.: 2014 m. LGGRTC A. Rukšėno rašytos „pažymos“ pabaigos epizodas.

Manau, jog šios „pažymos“ 77a pav.: pabaigoje pagrindinė mintis, kad KONKREČIŲ ŽINIŲ NĖRA apie J. Krikštaponio tarnybos pabaigą; sąžiningiausio A. Rukšėno prisipažinimo dėka ir stovi iki šiolei Ukmergėje paminklinis akmuo Didvyriui, nes tik pagal „paleidimo į atsargą“ PRIELAIDĄ paminklinio akmens nukelti negalvoja. Paminklui nukelti ne prielaidos, o tikslūs-neginčytini faktai reikalingi! O apie J. Krikštaponį žinių nėra iki gruodžio 31 d. vien todėl, kad jis iki Naujų metų, gal, iš Kauno kalėjimo nebuvo paleistas, o po paleidimo į batalioną jam negrįžusiam, tai kokios „žinios“ apie jo paleidimą į atsargą gali būti?

Bet, kas per M. Pociaus „nuorodoje“ pateiktą dėl demobilizacijos? Kaip demobilizacijai negali būti įsakymo? Tokių nesąmonių būti negali. Todėl man teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį valstybinį archyvą (LCVA) ir užsakius tą 78a pav.: nurodytą bylą teko atversti:

-38-

78 pav.: Pažymoje nurodyta byla 255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada pabaigta. Tas įrašas dar žemiau paryškintas.

Deja, ją atidarius, teko nusivilti, nes nieko joje negalima buvo suprasti. Joje dokumentai buvo visiškai net ne to laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia kairėje 78 pav.: matomoje 255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:
Apie šį LII (Lii) akibrokštą soc. tinklo „Facebook“ savo temoje buvau „diskutavęs“, nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį „kolaboranto“ nuostata, jog jis „naciams tarnavo“, nors nuo nacių buvo nukentėjęs, tikriausiai, to menamo „tarnavimo“ metu.

Ir šį, galimai, nuo 1941 m. rugsėjo pabaigos - spalio pirmosiomis dienomis J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį stiprina šis J. Krikštaponio „į atsargą paleidimo“ dokumentų stygius.

Kaip gali būti, jei jis „paleidžiamas iš tarnybos“, tai jis, gal, buvo PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš kurio pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į tarnybą? Tai, kokie gali būti „paleidimo į atsargą“ dokumentai? Paskaičius sesers Atsiminimus, - slapstėsi jos brolis savo namuose nuo vokiečių per visą jų okupacijos periodą? Apie tai čia žemiau bus detaliai aptarta.

Negi, tai „geriausią“ būdą istorikas M. Pocius atrado, vietoje to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymo, pačioje 2014 -12-27 A. Rukšėno silpniausio įrodinėjimo vietoje, pradėjus apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais „šaltiniais“?

Juk, jau čia pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir Nr. 43 apie J. Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44 paneigimą ir tame pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo Klimavičiaus pavarde, atskleidusią to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir Nr. 9 raportuose rašant, akivaizdžiai netiesą. Kaip gali būti „patikimi“ dokumentai, kai jie neatitinka dėstomos tikrovės?

Išvada: Kokie 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942 metų „duomenys“? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?

79 pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų.

Antrą kartą vėl dėkoju M. Pociui, jog jis vėl 21 psl. pabaigoje paminėjo apie PRIEŠTARINGĄ INFORMACIJĄ dėl J. Krikštaponio kalinimo kalėjime, pabrėždamas, kad tą informaciją patvirtina archyviniai duomenys! Tą prieštaringą informaciją M. Pocius labai išsamiai pateikia ir per visą 22 psl. Šio 22 psl. pabaigoje M. POCIUS TEISINGAI PASTEBI, jog, „... neigia artimųjų prisiminimuose esančią informaciją apie J. Krikštaponio (Krištaponio) savavališką pasitraukimą iš 2-ojo bataliono (dezertyravimą), nes tokiu atveju jis turėjo vengti bet kokių kontaktų su vokiečių policija (grėstų kalėjimas, sušaudymas)“.

-39-

        Tik liūdna, kad istorikas nepaanalizuoja variantus, iš kur gavosi „sugedusio telefono efektas.". Jis pamini jau į Aną pasaulį iškeliavusį žymų žurnalistą - buvusį ukmergietį Antaną ALIŠAUSKĄ, 2016-03-04 viešai paklaususį KALTINIMAS DALYVAVĘS GENOCIDE: AR PAGRĮSTAI? Manau, jog jei ne tas straipsnis, Ukmergėje paminklinio akmens jau nebūtų.
        O dėl, neva, „dukterėčios prisiminimų“, kad motina pasakojusi, jog, neva brolis DEZERTYRAVO iš ...
        Tai, kad čia ir galėjo būti „sugedęs telefonas“, nes TIKRAI J. KRIKŠTAPONIS 1941 m. DEZERTYRAVO iš Raudonosios armijos. O, iš Policijos bataliono J. Krikštaponis po kalėjimo, gal, „pasitraukė“ DĖL SVEIKATOS PROBLEMŲ, praradęs svorį? Tai, gal, jo draugas - karo gydytojas ar negalėjo kokią pažymą sukurti, kad reikalinga reabilitacija? Juk, prisiminkime, kaip, pagal sesers pasakojimą, iš kalėjimo brolis prašė nenešti jam maisto, kad vienoje kameroje sėdintys komunistai neįtarinėtų šnipu esant, ir, dėl to; po kalėjimo brolis sugrįžo labai sulysęs. O, ką tai reiškia didelio ūgio ir aukšto sportinio meistriškumo sportininkui pabadavimas kalėjime? Reik, manyti, jam dvigubų porcijų neskirdavo, už tai, kad jis didesnio ūgio - stambesnio sudėjimo turėjo būti? Todėl galima manyti, jog labai silpna kalinio mityba jo sveikatai pakenkti labiau turėjo, nei kitiems, smulkaus sudėjimo kaliniams. O, kadangi, kaip matome iš LCVA dokumentų (J. Klimavičiaus raportų) iš kalėjimo buvo išleistas, greičiausiai, dėl „J. Klimavičiaus susirgimo“, tai, gal pastarasis ir tapo sulaikytu metams laiko nuo „liuosavimosi“, jei J. Krikštaponio sveikata po kalėjimo buvo prastesnė ir todėl į Baltarusiją J. Krikštaponis neišvažiuoja?
        Čia tik, Hipotezė. Bet ar jai galima paprieštarauti, dėl sulysimo ir dėl to susimuliavus nuo karinės tarnybos batalione? Ar ne todėl buvo duota jam užduotis nesirodyti vokiečiams „ant akių“? Ar tas slapstymasis nuo vokiečių, gal, buvo simbolinis, kad nereikėtų į Baltarusiją išvažiuoti su silpna sveikata? Gal, todėl dukterėčia taip ir suprato „pasitraukimą“ iš bataliono? Juk, kaip sportininkui ir kariškiui namuose „bloga sveikata“ , gal, nepriimtina buvo skųstis. O, be to, reikėjo slapstytis ir nuo gyventojų surašymo, kad kokiose nors prievolėse nereikėtų dalyvauti?
        Iš nuotraukų matosi, jog Juozo mama buvo aukšto ūgio ir patsai Juozas, kaip disko metikas - rutulio stūmikas, turėjo turėti didesnį ūgį?
        Juk, gal, dukterėčios mama (Juozo sesuo) ne sakė, kad „du kartus“ tais metais dezertyravo? Jei taip būtų, kad du dezertyravimai per pusmetį, ar net mažiau, tai būtų šokas bet kam. O apie policijos batalioną, manau, sovietiniais metais niekas nekalbėjo - mažai apie jį kas ir žinojo - sužinojo, kai 1962 m. vyko teismas Matiuko ir kitų.
        Be to, apie „J, Krikštaponį policijoje“ iki 2011 m. niekas nežinojo - man tvirtino, kad ir Didvyrio artimieji taip ;pat nieko nežinojo. Pats M. Pocius Ukmergės konferencijos pranešime pabrėžė ir žurnalo straipsnio 23 psl. su nuoroda duota, jog pirmasis šią „žinią“ paskelbė prieštaringai vertinamas „... istorikas“ Evaldas Balčiūnas, kuris daugiau bolševikas- tikras ANARCHISTAS, nei istorikas, turintis didelį angažuotumą politinį.

Taigi, E. Balčiūnas „šią žinią“ paskelbė po mėnesio-dviejų, kai Didvyrio sesuo numirė - numirė paskutinė Didvyrio biografijos liudininkė. Ar ne sąmoningai buvo laukta šios mirties?

O netiksliam prisiminimui gal ir A. Ališauskas galėjo ką nors suklysti, kažką ir prisiminime pripainiodamas, kaip ryškiai pripainiojo sesers prisiminimų publikaciją? Ar tokį svarbų liudijimą jis su diktafonu, ar magnetofonu įrašinėjo, kaip tai darė žymus kraštotyrininkas Romas Kaunietis tais laikais (1990 m. liepą), kai ir diktafonų tokių mažai buvo? Juk žurnalistas ar kraštotyrininkas, tai dvi skirtingos kategorijos ir skirtingi tikslai apklausų, Juolab, Šviesiosios Atminties žurnalistas gana ženkliai ir pripainiojo ir kardinaliai viską` priešingai parašė, nei minėtas kraštotyrininkas fiksavo - tų fiksavimų eigą apvertė aukštyn kojom, neva, „sesuo Veronika Juodienė pažymėjo, kad brolis visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių okupantų ir sovietinių partizanų (teroristų), kurie jo vos nesušaudė, vėliau buvo vokiečių suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime. Jame pasodintas į vieną kamerą su suimtais komunistais".

Tokį patį, galimai, istorinį marazmą ir Mindaugas M. Pocius suskėlė Ukmergės konferencijoje, kad, neva, J. Krikštaponis „ ... kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos“.
Tai, tada, iš kur komunistai vienoje kameroje "ne vokiečių okupacijos pradžioje" atsirado?

     Sakyčiau, labai KOMUNISTIŠKAI HIPERBOLIZUOTA 22 psl. pabaigoje M. Pociaus Bagnopolio kaimo išgelbėjimo „įvertinimas“. neva, „... kalba ne tik apie J. Krikštaponio (Krištaponio) siekį išgelbėti kaimynus, bet ir jo sąsajas su nacių okupacine valdžia, tam tikrą autoriteto galią, įtaką, nes niekuo vokiečiams nenusipelnęs, jokių ryšių su karine policine vadovybe neturėjęs žmogus kažin ar galėjo paveikti baudėjus“.

     Šituo, žmonių išgelbėjimu ypatingai pasipyktino M. Pociaus kolega Nerijus Šepetys. Kaip jam reikėjo, kad Ukmergės žemėje būtų „ANTRASIS Pirčiupis“, galima „pasigrožėti“ akimirka nuo konferencijos įrašo 3:38:00 dalies. Detaliau visą tos „diskusijos“ išklotinę padariau studijos, skirtos LGGRTC 8-tame psl., kurios 3-čiai temai suteikiau klausimą: „Negi vokiečių sulaikymas nuo nusikaltimo ir iš jų ginklų gavimas Pasipriešinimui prieš sovietus yra „kolaboravimas su naciais“?“.

O, šiaip, keistas istoriko visiškas J. Krikštaponio asmenybės bei jo Humanistinio požiūrio nestudijavimas LCVA dokumentuose, kad neįvertintu tapo Juridinis pasirengimas, „išklausiusio 5 semestrus Teisių fakultete ir Teisių skyriuje“, kaip tai buvo parašyta Pakėlimo lape. Tada nesuprantu, kam reikia Universiteto auditorijoje suolą 2,5 metų trinti, jei tokio paprasto dalyko, kaip žmonių nuo sudeginimo nemokėti išgelbėti? Juolab, jis ne vienas, o su klebonu ir kitu karininku atvažiavo. Gal ir pats tada staigiai savo karininko aprangą apsirengė, kad būtų įtaigiau? O dar ir vokiečių kalbą gerai mokėjo. Ar tai irgi „nusikaltimas“, mokėti okupanto kalbą? Ir su vokiečiais irgi „negalima“ bendrauti, „negalima“ iš jų ginklų gauti - iš Vokietijos lėktuvu juos parskraidinti? Ir „ne galima“ Žvalgybos viršininku būti antinacinėje pogrindinėje organizacijoje „Tautinis frontas“, ir net diplomatiškumo „ne galima“ su vokiečiais pralaiminčiais turėti, kad geriau Pasipriešinimą organizuoti? Ar, nors, skaitė M. Pocius generolo Kapralovo raštelį ir apie vokiečius būryje?

-40-

Ne aišku, apie kokį A. Rukšėno pareiškimą 24 psl. pabaigoje užsimenama? Tokio aš negirdėjau. .Liūdna, kad autorius 26-tame psl. KLAIDINA SKAITYTOJUS ir dėl L. R. Generalinės prokuratūros A. Rukšėno „pažymos“ atmetimo motyvų raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829, nepaminėdamas svarbiausiojo - objektyvių duomenų trūkumo, kurių ne visus išvardino - Generalinė prokuratūra net nepaminėjo kad LGGRTC A. Rukšėno paruoštoje „pažymoje“ BUVO NUSLĖPTAS J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo Kauno kalėjime faktas, kuris buvo žemiau matomame 80 pav.: 27-tajame dokumente (Gen. mjr. Kapralovo raštelyje ...) nurodytas. Todėl nenurodžius Didvyrio suėmimo-kalinimo laikotarpio nacių laikais, iš jo atimti savanorio statuso negalima, nes kalinimo metu jis gali būti neteisingai inkriminuojamas.

80 pav.: LGGRTC 2014-12- pristatytų generalinei prokuratūrai dokumentų sąrašas. Jį galima pasididinti

B e to, tame 80 pav.: 24. ir 25. 1941.10.21 vokiečių 211-ojo rezervinio policijos bataliono pranešimo apie specialiąsias priemones Minske 1941 m. nuo 14 iki 21 d.... 5 lapų dokumentai galėjo VISIŠKAI NEATITIKTI PAGAL GEOGRAFIJĄ Didvyrio „kaltinime“ UŽ Minsko Štalag-352 Miško stovyklos Masiukovščinos vietovėje, todėl prokurorai galėjo net nesuprasti, prie ko čia pateikti tokie „įrodymai“ apie nusikaltimus Minsko miesto centre? Todėl liūdna, kad M. Pociui „atitinka“ visiškai kita vietovė ir visiškai kito pobūdžio nukentėjusieji. Gal todėl Generalinė prokuratūra, nesuprasdama, kokią šūsnį dokumentų prikišo, nieko „pažymoje“ neaiškinant, tai atmetimo rašte tik bendromis frazėmis atmetimo motyvus surašė?

Dar liūdniau, kad tame pačiame 26-tame psl. M. Pocius, VĖL KLAIDINA; kaip ir Ukmergės konferencijos klausytojus, taip ir čia; žurnalo SKAITYTOJUS su, neva, „teisininku“ Donatu Glodeniu, kuris, savo Facebook soc. tinkle pristato savo išsilavinimą tokį:

81 pav. : Donato Glodenio išsilavinimas

-41-

     Kaip matome, Vilniaus Universiteto Filosofijos katedroje 2-jų metų Religijos studijų Humanitarinių mokslo magistro specialybė nieko bendro neturinti su Jurisprudencijos nelengvu ir visiškai kitokio pobūdžio mokslu, nes programa yra skirta religijotyros, religijų istorijos, religijos filosofijos, teologijos, biblistikos, religijai bei kultūros sąveikai             nagrinėti.
        Tą patį matome ir Evangeliškosios teologijos centre Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padalinį, atliekantį evangelikų bažnyčių ir evangeliškosios kultūros istorinius tyrimus.
        Taigi, nesuprantama, kodėl M. Pocius vadovaujasi visiškai ne teisės specialisto teiginiais, jį klaidingai pristatant kaip, neva, „teisininką“ ir SIŪLO SU TEISE NIEKO BENDRO NETURINTĮ PASIŪLYMĄ, atseit, „pačiai Centro vadovybei kreiptis į administracinį teismą prašant panaikinti neteisėtą savo įsakymą dėl kario savanorio statuso J. Krikštaponiui (Kriš- taponiui) suteikimo.“? Kaip galima nusikaltimų žmoniškumui atvejuose ignoruoti baudžiamąją teisę ir ją perduoti administracinei? Tokiais pačiais elementariausiais ir grubiausiais skirtingų teisių suplakimo-pakeitimo praktiką atlieką tik mūsų kaimyninių valstybių diktatoriniais rėžimai, kad lengviau būtų galima Demokratiją į kalėjimus sugrūsti. Tai, čia, ką, kaimynų diktatorinių rėžimų iš Rytų praktiką M. Pocius nori pasiūlyti?

        Toliau rašant, kad „LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė 2015 m. sausio 11 d. televizijos laidoje „Savaitė“ gynė Centro sprendimą kreiptis į prokuratūrą sakydama, kad iš prokuratūrai pateiktos medžiagos visiems turėtų būti akivaizdu, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) dalyvavo Holokauste“, ar nebuvo to Centro direktorė apgauta, neparodžius jai prieštaringus - neigiančius J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje požymius bei jo suėmimą-kalinimą nacių laikais? Ar ne galėjo būti tai, jei Centro direktorė tai būtų žinojusi apie J. Krikštaponio nukentėjimą nuo nacių, gal, iš vis to 2014 m. pabaigoje kreipimosi į Gen. prokuratūrą nė nebūtų?
       Keistai M. Pocius 27-tame psl. parašė, kad, neva, „LLKS lyg ir pripažįsta J. Krikštaponį (Krištaponį) tarnavus 2-ajame batalione, ta- čiau susidaro įspūdis, kad šio bataliono dalyvavimas žudynėse sąjungai nėra argumentas.“. Pirmiausiai, kada LLKS „pripažino“ ir nuo kada tik 1941 m. rugsėjį J. Krikštaponis tarnavęs batalione, turi atsakyti už nusikaltimus, kai jis, greičiausiai, nebuvo jame, ir, kai tai patvirtino KGB tyrėjai bei daug liudininkų tai tvirtino? Kodėl net pats M. Pocius labai svarbų liudininką Juozą Vėsą nuo skaitytojų savo Pažymoje ir čia šiame savo straipsnyje nuslėpė?
        Toliau šio autoriaus yra sakinys toks:
        „LGGRTC generalinė direktorė T. B. Burauskaitė taip pakomentavo A. Rukšėno parengtą pažymą: „Centras, rašydamas istorinę archyvinę pažymą, visada remiasi tik dokumentais, ir tai, kas parašyta mūsų pažymoje, nėra šiaip samprotavimai. Tai yra istorine archyvine medžiaga, kaip šaltiniu, paremti duomenys.““

     Bet, kuo verta „ta archyvine medžiaga“, jei joje nebuvo žinoma kas laikoma, nebuvo žinomas net Kapralovo raštelis, ir jį pristatant prokuratūrai, ar buvo tas raštelis parodytas pačiai direktorei Teresei-Birutei Burauskaitei? Negi, tikrai, A. Rukšėnas, jį pristatydamas, to raštelio neperskaitė, ir jame „nematė“, kad J. Krikštaponį naciai kalino ilgą laiką?
       O toliau M. Pocius rašymas, kad „T. B. Burauskaitė per visą savo kadenciją užėmė nuoseklią poziciją ir nedviprasmiškai pasisakydavo J. Krikštaponio (Krištaponio) istorinio atminimo klausimu. LGGRTC kaip ekspertų institucija iki tol pasitikėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių.“, nepagalvojo, kad tą pasitikėjimą sugriovė gal, istorikų nekompetencija, žioplumas, ar sąmoningas nenoras matyti M. Pociaus Pažymoje atskleistus prieštaringus duomenis?
       Keista, kad visuomenei ir man nėra žinomas 28 psl. minimas 2017-11-09 raštas Nr. SD-(1.10)-327 „Dėl Juozo Krikštaponio veiklos ir vaidmens Lietuvos istorijoje“? Ar buvo tame rašte pabrėžta, kad šis Didvyris ir nuo nacių buvo nukentėjęs? Kodėl iki šiolei nėra analizės padarytos ir nėra nustatytas to nukentėjimo tikslus laikotarpis? Kodėl tik po mano paviešinto Kapralovo raštelio, apie jįjį iš kart 2021-12-03 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje atsirado tas paminėjimas?
        O toliau 28 psl. Ukmergės mero terorizavimo dėl „J. Krikštaponio nusikaltimų“, kodėl savo rašinyje M. Pocius pamiršo apie jo paties paskelbtus prieštaringus duomenis ir toliau kaltina merą „neveiklumu“? Juk, ukmergiečiai žino, kad jųjų Didvyris ir nuo nacių buvo nukentėjęs. Todėl ar ne dar keisčiau atrodo 30-tame psl. M. Pociaus žodžiai tokie:
       „Atrodo, kad J. Krikštaponio (Krištaponio) atminimo atvejis užrišo Gordijaus mazgą, kurį atmazgyti niekam nesiseka, o perkirsti neužtenka nei išminties, nei drąsos, nei valios, nei etinių vertybių.“

O istorikas M. Pocius ne mano, kad tą Gordijaus mazgą jis pats su A. Rukšėnu ir sumezgė, nuslėpdami išteisinančią J. Krikštaponį informaciją? Tai, gal, reikia kirsti ne per mazgą, ... , o mazgą, gal, vis tik reikia išpainioti?

-42-

Tam Gordijaus mazgo išpainiojimui, M. Pociaus straipsnio . skyrelio pavadinimas J.KRIKŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) ISTORINIO ATMINIMO PROBLEMA, paminėjo šios problemos labai svarbų momentą 23 psl. pabaigoje tokiais žodžiais:

„Pirmasis publikaciją apie J. Krikštaponio (Krištaponio) istorinio atminimo problemą 2011 m. paskelbė Evaldas Balčiūnas.92.“.

      Rodykle 92 A. Pocius nurodo tą E. Balčiūno publikaciją, į kurią dar yra prieiga ir tą E. Balčiūno publikaciją galima perskaityti.
        Svarbiausia, ši E. Balčiūno 2011-04-09 buvo paskelbta iš karto po mėnesio-dviejų, kai 2011 m. vasario mėn. numirė paskutinė J. Krikštaponio biografijos liudininkė - jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė. Juk Prezidentas Valdas Adamkus suteikė pulkininko laipsnius 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 ir po to dar sykį Valdas Adamkus, jau būdamas kitoje kadencijoje kitu dekretu Nr. 1 K-849 2007 m sausio 5 d. ištaiso suklystą J. Krištaponio pavardę į KriKštaponio.
        Kodėl iš karto, po dekretų teikimo nebuvo keltas klausimas, o buvo laukta, kol numirs visi liudininkai? Negi specialiai buvo laukta, kada numirs? Sutikim, juk laiko aiškintis buvo vos ne visas dešimtmetis ir publikacijos pasirodymas po mėnesių-dviejų, numirus J. Krikštaponio seseriai, jau nelabai korektiškas veiksmas.   Kodėl anksčiau nekeltas tas klausimas, kai dar iki 2008 m. buvo gyvas ir žymus tautodailininkas bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė iš J. Krikštaponio tėviškės?
        Kitas labai svarbus momentas, kad Evaldas Balčiūnas žinomas kaip prieštaringai vertinamas „istorikas“ su pravardėmis keistomis, nes yra bolševikinės pakraipos Anarchizmo Lietuvoje populiarintojas, matyt, prieš valdžią piketuose-eitynėse, nepasitenkinimo akcijose ar mitinguose dalyvaujantis - juos organizuojantis? Ne aišku, ar jis su garsiu Giedriumi Grabausku nebuvo organizavęs piketo Ukmergėje dėl J. Krikštaponio? Kažkur tada ir prieš NATO organizavo G. Grabauskas. Pastarasis savo prorusiškais Partizanų niekinimais buvo žinomas nuo 2019 m., o kai pasiprašė Rusijoje politinio prieglobsčio, tai jau Generalinės prokuratūros tapo paieškomu. O, dar įdomiau, jog E. Balčiūnas, lyg, ir dievina 1940 m. okupaciją - bei NKVD-izmą, rinkdamas savo Facebook profilyje be jokios kritikos? Tai ar gali toks politiškai į vieną kraštutinę kryptį nusitekęs būti „objektyviu“ istoriniuose „tyrinėjimuose“ tik iš konteksto faktus grupuodamas ir rašydamas apie Lietuvoje „vykusius pogromus“ žydų? (Jųjų tik Lietuvoje nebuvo, išskyrus, kai lenkai į Vilnių atėjo.) Tai ar ne šmeižia jis Lietuvą savo publikacijoje? Juolab, kas paskatino E. Balčiūną šmeižti ir J. Krikštaponį? Nors jis dažnai archyvais naudojasi, bet, patikėkite, LCVA archyve jis nedirbo ir fondu R-1444 jis nesinaudojo. Įrodymui aš čia nepradėsiu teikti nuotraukų, kas jais naudojosi, nes tai būtų kitų istorijos tyrėjų duomenų saugos pažeidimu. Kam įdomu, Dokumentų panaudojimo lapus archyve gali pasikelti. Tai iš kur E. Balčiūnas priėjo „išvadų“? Apie jas M. Pocius 24 psl. pradžioje parašė taip:
        Tai buvo pasipiktinimo reakcija į minėtą dekretą, nes visi pulkininkų laipsnius gavę partizanų vadai, E. Balčiūno įsitikinimu, dalyvavo Holokauste ir kitų civilių žudynėse. ...“
        Koks buvo tas „pasipiktinimas“ galima pamatyti su tos publikacijos data mano geltonai paryškinta:

82 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijos pranešime paminėta
pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno publikacija, kurią galima pasididinti.

Kaip matosi, čia 82 pav. ir 83 pav. bolševikinės pakraipos ANARCHIJOS tinklalapyje (pagal istoriją po D. Spalio perversmo anarchistų judėjimas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų-žudikų) todėl šis unikalus anarchistinis-antifašistinis, grynai, politinio pobūdžio tinklalapis su šiuo pirmuoju „ J. Krikštaponiu Baltarusijoje“ paminėjimu ar negalėjo būti inspiruotas Didvyrio sesers išėjimu į Anapilį?

-43-

83 pav.: Pirmą kartą apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje “publikacija buvo paskelbta ne bet kokiame, o bolševikinės pakraipos „anarchija.lt“ tinklalapyje. Todėl terminas „bolševikai“ ar dar buvo 1941 m. naudojamas? Todėl ir klaustukas padėtas. Galima prasiplėsti-pasididinti.

Pasirodo, E. Balčiūnas, tą publikaciją pradeda Antanu-Baltūsiu-Žvejo aprašymu, cituodamas tik Mindaugo Pociaus knygą „Kita Mėnulio pusė“. Pasirodo, kaip matome; abu autoriai vienas kitą cituoja. Apie Juozą Krikštaponį rašydamas, E. Balčiūnas cituoja daktaro Arūno Bubnio straipsnį kažkokį ir cituoja, ką pridarė J. Krikštaponio kolega; 1-os kuopos vadas Zenonas Kemzūra. Kodėl pastarasis turi atsakyti už jojo kolegų pridarytas piktadarybes, jeigu jis tada turėjo kalėti Kauno kalėjime?

10. Tai, kur Minsko mieste „Krikštaponio žudymo“ aukų palaikai ilsisi?

Tai, kaip PAGAL ČIA IŠDĖSTYTĄ POŽYMIŲ VISUMĄ J. Krikštaponis galėjo Minske ir nebūti - jo buvimui Minske įrodymui reikia iš Maskvos archyvų atvežti GESTAPO dokumentų kopijas įrodančias, kad jis „ne 1941 m“ buvo suimtas, kas istoriškai ir logiškai neįtikėtina. Todėl žodžius: „Krikštaponio žudymo“ klausime dedu į kabutes. Kaip galima įrodinėti apie asmens „kaltumą“, net nežinant, kur, aplamai, guli bet kokių žudikų aukos? Nelogiška, kad 1941 m. „spalio mėnesyje žudomi Karo“ belaisviai. Žodį BELAISVIAI palieku be kabučių, nes iš aukščiau pateiktos knygos buvo ir Civiliai belaisviai, kuriems neteisėtai buvo apribota laisvė be jokio teismo sprendimo, ką dabar daro Rusija su Ukrainos piliečiais. Jeigu teismo sprendimu būtų apribota laisvė, tai tokie „belaisviai“ KALINIAIS vadintųsi, jeigu neklystų. Bet Karo belaisviai „kaliniais“ negali vadintis, nes jų laisvės joks teismas suvaržyti negali - jų laisvę suvaržo tik karo veiksmai.

O pats M. Kačiulio ir Stasio Arštikaičio nepatikimiausi „liudijimais“ turėtų būti apie karo belaisvių žudymą 500 m nuo Štalag-352 vartų, kurie yra garsūs tie vartai, ir taip arti stovyklos kad būtų „žudymai“ - neįtikėtina. Kelia didelį įtarimą M. Kačiulio pasakyta frazė, žudynių vietą apibūdinat „buvusia pievą“ (Pažymos 9 psl.). Tai M. Kačiulis po žudynių buvo ten ir ten apklausos metu buvo jau ne pieva? Kaip turi atrodyti „buvusi pieva“ - mišku apauganti? Iš kur „liudininkui“ žinoti, kas toje vietoje buvo ir kaip ta vieta atrodė ne egzekucijos metu? Juk, už Štalag-352 į šiaurę už geležinkelio ne miškinga vietovė - miškelis beveik priešais stovyklos garsiuosius vartus, kur dabar memorialinis paminklas ir šalia cerkvė; šalia buvusio Glinišče (vok. Glinischt) kaimo.
Na, o Mindaugo Pociaus ir Edvardo Rukšėno minimoje Minsko Miško Karo belaisvių stovykloje ar galėjo būti laikomi civiliai asmenys ir po to jie naikinami? Ar būdavo praktika Karo belaisvių stovyklose laikyti ir civilius? Kažkaip keista, kai Minsko centre buvo getas ir minima minėtoje knygoje Civilinių belaisvių stovyklą, todėl nelogiška buvo suimtuosius civilius siųsti už Minsko į Miško stovyklą, kartu su karo belaisviais laikant, kai Minske buvo stovykla. Gal tie „liudininkai“ sumaišė stovyklas? Bet pagal M. Pociaus 19 psl. paminėtųjų Stasio Arštikaičio ir Mindaugo Kačiulio parodymuose aiškiai parašyta, kad UŽ Minsko ... Vadinaisi, jie mini Štalag-352 stovyklą Maciukovščinoje. O joje tokie masiniai belaisvių naikinimai ar galėjo būti? Tuo tikslu siūlau panagrinėti tos stovyklos aplinką:

84 pav.: Maciukovščinoje iš Lesnoje (Miško) karo stovyklos
paverstoje belaisvių stovyklos garsūs vartai. Vokiečiai stovyklų vartams skirdavo, paprastai, didelį dėmesį - prisiminkime Osvencime vartus. O šie Maciukovščinoje vartai pagal čia dešinėje 85 pav. parodyta žemėlapį turėtų būti kairiajame žemėlapio krašte, jeigu neapsirinka dabartiniai gidai. Galima pasididinti.

85 pav.: už Minsko į vakarus Maciukovščinoje Miško (Лесное)stovykloje įrengto Štalag-352 vokiečių laikų topografinis žemėlapis su reljefu, mastelio M 1:25000 ( su kilometriiu koordinačiu tinklu žemėlapyje turinčiu 4-ių cm ilgį.) Aišku, čia šioje nuotraukoje tas žemėlapis apie du kartus padidintas paties kraštotyrininko Oleg-o Usačiov-o, kuris, subrėžtas mėlynomis rodyklėmis, surašė nuo geležinkelio pervažos ATSTUMŲ pastabas:
1-iki BELAISVIŲ KAPINIŲ pačiame kaime Glinist.
2- iki miškelio, kuris yra šio žemėlapio centre .
Šiuo metu tame miškelyje yra monumentas MIRUSIEMS karo belaisviams ir jiems uždegta amžinoji ugnis - šalia josios net cerkvė dabar pastatyta su šios belaisvių stovyklos muziejumi.. Galima pasididinti.

Labai daug žuvusiųjų, nes labai bloga buvo belaisvių priežiūra todėl, kad Stalinas atsisakė pasirašyti konvenciją

-44-

dėl Raudonojo kryžiaus priežiūros, ir todėl Hitleris tai akcentavo - neprileido šios organizacijos prie sovietinių kalinių stovyklų, skirtingai nei Vakarų Vokietijoje, kur buvo laikomi Sąjungininkų karo belaisviai.. Todėl prasidėjus epidemijai, lazarete belaisviai pradėdavo ištysai mirti ir jų kūnai buvo išvežami (86 pav.: ) iš stovyklos teritorijos - masiškai buvo verčiami į duobes, daugiausiai į Glinišče kaimo vietą, kur buvo molio karjerai. Atrodo, vėliau atidarė vartus ir į vakarų pusę nuo stovyklos, kad laidoti arčiau - nereiktų per geležinkelį vežti, nes dabar ten ekshumacijos prasidėjo. Ten ekshumuoja tik mirusius - juos iškilmingai perlaiduoja, o jei randa indentifikavimo kapsules (medalionus), iškilmingai perveža į Rusiją.

Na, o dėl M. Pociaus minimų „sušaudytų?“, tai šalia buvusios Miško stovyklos Masiukovščinoje dabar miestas ir kaulai „8-ių tūkstančių sušaudytų“ būtų išversti ekskavatoriais-buldozeriais, statant namus - sušaudytiems būtų paminklas pastatytas. Tuo labiau, kad toje pačioje vietoje yra paminklas Štalag-352 aukoms - 80-čiai tūkstančių žuvusiems nuo kankinimų, patyčių ir ligų, kuriuos patys kaliniai veždavo mirusius ir juos versdavo į molio karjerus, iš kur molį imdavo plytų gamybai kiek į šiaurę Kirpičnoje vietovėn. Todėl tas kaimas ir vadinais Glinišče (Molynė) ir. 85 pav.: palaidojimo vieta užštrichuotu kvadratuku pažymėta.

86 pav.: belaisviai iš lazareto mirusius veždavo laiduoti. Galima pasididinti.

    Aišku, kad Masiukovščinoje visai sušaudymų nebuvo - tai negalima teigti. Šaudė belaisvius, atrodo, vos ne kas dieną už menkiausią prasižengimą. Net aukščiau paminėta „lukofašistinio“ rėžimo persekiotas žurnalistė Irina CHALIP straipsnyje ARCHPILAG ŠTALAG iš belaisvių atsiminimų mini majoro komendato Ostfeljfo pavaduotoją kapitoną „Lipptopą“, kuriuo buvo vartai „Lippo“ pramintais, kuriuos, matyt, M. Kačiulis minėjo. Už tų vartų ir prasidėjo pragaras. Šis rikiuodavo belaisvius - liepdavo kelnes mautis ir apipjaustytus iš kart nušaudavo prie visų. Sušaudymus Irina aprašinėjo kasdieną.
        Gal, todėl šią žurnalistę ir nemėgo A. Lukašenka, kuris buvo pasižymėjęs kaip A. Hitlerio propaguotojas, jojo mėgėjas ir net išvaizdos pamėgdžiotojas?
        Juolab, minėtame Masiukovščinos paminkle gudų kalba yra iškalti žodžiai, kad „Čia 1941-44 m.m. ... sušaudyta ir nukankinta 80000 karo belaisvių s. ... a. ... ir taikių piliečių.“. Pastarieji tikrai buvo naikinti Masiukovščinoje, juos atvežnt iš Minsko. Be to, šis paminklas pagerbia ir minėtoje filtracijoje 10-20 tūkstančių sušaudytų belaisvių, kurie netoliese kitoje pusėje upės buvo naikinami ir buvo masiškai belaisviai naikinami Minsko mieste prie minėtų Puškino kareivinių bei į rytus Uručje vietovėje. Todėl šis paminklas buvo skirtas visiems karo belaisviams - ne vien Maciukovščinoje laikytiems, nes tas paminklas stebuklingai atsirado dar Petro Mironovičiaus Mašerovo valdymo laikais, kai Stalino laikais apie karo belaisvius net kalbėti negalima buvo. Todėl amžinoji ugnis ir šviečia iki dabar visiems Minske belaisviams nužudytiems. Tačiau Minskas labai didelis ir, logiškai galvojant, kiekvienoje masinėje naikinimo vietoje turėtų būti koks nors nužudytųjų pagerbimas. O, kad nekorektiškumo yra paminklų užrašuose, tai atkreipė pats mano aukščiau paminėtas kraštotyrininkas Olegas Usačiovas:

87 pav.:

88 pav.

Juk, KONCENTRACIJOS stovyklomis buvo vadintos civilių žmonių kaupimo ir jų (ypač žydų) naikinimo stovyklomis, o belaisvių stovykloms toks terminas pagal O. I. Usačiovą netinka - nekorektiška.

Šiuo metu A. Lukašenka laiko 52-trąjį karo archeologijos batalioną (tiksliau, atskirąjį specializuotąjį paieškos batalioną), kuris palei šios Miško stovyklos teritoriją atlikinėjo ekshumacijos archeologinius kasinėjimus ir iškilmingus perlaidojimus net į Rusiją gabena, jei nustato asmenybes. Net 2016 m. tyrinėjimuose, rastus mirusius belaisvius planuojama perlaiduoti liepos 03 d. - A. Lukošenkos propagandinės "laisvės" dienos proga. Net yra kontraversiški nutikimai, kai dėl šios belaisvių stovyklos išsaugojimo, kartu su O. Usačiovu labai kovojo kalinovskietis (sukilėlio Kalinausko pasekėjas) Sergejus Degtevas, kuris šiuo metu netoli Lisičiansko pateko rusams į ne laisvę. O Baltarusijos tinklaraštis „Sputnik“ 2020-05-08 (atnaujinto 2021-07-05) straipsnyje „... - Štalag-352 vietoje vyksta kasinėjimai“, parašyta, jog pirmą kartą kasinėjimai pradėti buvo 2016 m. aplink karinio dalinio garažą, kur iškėlė 147 sovietinių karių palaikus, radus 9 medalionus.

89 pav.: ar girdėjo kas nors, ką nors apie KARO ARCHEOLOGIJĄ ? ? ?

Mat, Miško stovyklos vietoje prieš karą karinis kavalerijos dalinys turėjo šaudyklą, kuri vėliau tapo sąvartynu ir numirusių belaisvių kūnų puikia numetimo vieta. Tų kasinėjimų I-osios kuopos vadas Vadimas Tiomilinas pasakė, kad „kažkas mirė nuo bado, kažkas nuo ligų, nuo šiltinės, o EGZEKUCIJOS PĖDSAKŲ NEMATOME“, nors nuo Mosino šautuvo kulkų labai daug rasta, nes ten buvo šaudykla. Numato net dar dvi vietas tikrinti. Tie kasinėjimai matosi net per Žemė-googlę programėlės įrankį „Rodyti istorinius vaizdus“. Tai, kaip tik pamatysime, jog aplink Štalag-352 stovyklą, pradedant nuo pietų pusės ir nuo vakarų 2020 vasario mėnesyje staiga nebeliko jokių nei kariškų, nei pramoninių-prekybinių bazių, kai 2019 m. rugsėjyje vis pastatai dar buvo vietoje.
Šiaip, kiek per kiek su kosminėmis nuotraukomis analizuoju vietoves, bet tokio didelio ploto nušlavimą nuo pastatų per tokį trumpą laiką neteko dar stebėti

-45-

90 pav.

91 pav.:

92 pav.:

93 pav.:

Tačiau tų palaikų atkasinėjimų metu kol kas sušaudytų neaptiko - kelių tūkstančių sušaudytųjų masinę kapavietę ekshumavo į rytus nuo Minsko Uručje vietovėje. (Apie ją žemiau bus išsamiau.) Ne toli tos masinės egzekucijos vietos Minsko šiaurėje yra yra Puškino „kazarmos“ bei šalia Čeliuskinkiečių parkas, kuriame yra egzekucijų vietos ir šalia tų „kazarmų“ paminklas sušaudytiems belaisviams.

O Miško stovykloje tokio paminklo sušaudytiems nėra - yra tik tos stovyklos kapinėse nukankintiems ir dalinai sušaudytiems kitose vietose. Kodėl Lukošenkos rėžimas, pasaulio klaidinimui, vadina „koncentracijos“ šią Karo belaisvių stovyklą - neaišku. Juk civiliams koncentruoti stovyklos, ir stovyklos karo belaisviams pagal nusikalstamumą yra du skirtingi dalykai. Karo metu į nelaisvę pasidavusius reikia kažkur laikyti, o sudarinėti civiliams stovyklas - civilių koncentravimas į stovyklas jau yra nusikaltimas. O kodėl taip masiškai pasidavinėjo sovietiniai belaisviai, tai jau akivaizdu, kad kariai pergyvenę NUSIKALSTAMO LENINIZMO padarinius, kovoti už nusikalstamą rėžimą neturėjo jokių norų.

94 pav.. Galima prasiplėti-pasididinti:

Pavyzdžiui, Lietuvoje, patekusius į nelaisvę, daug kur atiduodavo juos ūkininkams, kad padėtų derliaus nuėmimuose - daug kur paleisdavo, kad okupuotuose dalyse jie grįžtų į savo ūkius ir ... (čia iš Marko Solonino video paskaitų.)

O, kadangi M. POCIUI ATITINKA visiškai iš esmės skirtingos stovyklos: Civilių ir Karo belaisvių, o taip pat skirtingos vietovės: Minske ir už Minsko, todėl ir tenka čia analizę dabar atitikti, ką čia istorikas turėjo omenyje? Tiesa, jis parašė, kad IŠ DALIES atitinka, bet ką tai galėtų keisti ir reikšti visiškai skirtingų objektų ir skirtingose vietovėse net menkiausias „atitikimas“, čia tik Dievas gali žinoti tokią „logiką“? O žinoti norisi, dėl ko beprotiškos žmonių žudynės vyko.
Todėl, Minsko vietovių analizei, kaip jis keitėsi, siūlyčiau pažvelgti į šio miesto pačius pirmiausius žemėlapius-planus:

Dvipusis 1858 m. Minsko planas
Kiekvieną pusę atskirai atsidaryti
po 1-no megabaito apimties kiekvieną iš interneto

Galima ATSIDARYTI paaiškinimus

97 pav. 1877 m. Minskas iš Rusijos atlaso

98 pav. atsidaryti 1903 m. Minsko detalų planą

-46-

      Pirmą kartą Minskas (Menjskas, Meneskas, Mineskas) paminėtas 1067 m. kovo 3 d. ... XIV amž. Minskas įėjo į LDK sudėtį, 1499 m. kovo mėn. karaliaus Aleksandro Jogailaičio raštu Minskui buvo suteiktos Magdeburgo teises. Po LDK teritorijų reformų 1565-1566 metais buvo sukurta Minsko vaivadija. Gale XVI amž. posėdžiavo LDK teismas - „vyriausias lietuviškasis tribunolas“ - taip jį vadina Minsko istorija.
        Mano pirmajame - 1858 m. dešiniajame žemėlapio viršutiniame pakraštyje šalia kapinių „Auksinis kalnelis“ (Золотая горка) mėlynu „3“ skaičiumi pažymėtu, toliau skaičiumi „2“ pažymėtas kelias į Slepiankos kaimą, kuris nuo 1588 metų pervestas į valdas Borisovo seniūno - būsimo LDK didžiojo etmono Kristupo Radvilo-„Perkūno“. (Įdomu, kad gudai Perkūną vadina „Пурун“-u kaip pagal slavų mitologiją vyriausiu dievu - perkūno-žaibo valdytoju ir aukščiausiu Kijyvo Rusios panteono dievu. ir kilmė nuo žodžio „perti“, reiškiančio smogti, mušti (rus.: „переть“ ...). O toje Slepiankoje yra minimas Slepnia dvaras su 40-čia gyventojų „žmonių nepanašių“, pagal LDK statutą praradusiais laisvo išvykimo teisę. Toliau Slepnia atsirado gyvenvietės ir polivarkai Ozerišče, Uručje, Zelionyj Log (Lug) Komarovka, ir kiti, kurie išliko Minsko toponimikoje ir kuriuose buvo vykdytos masinės žudynės tiek bolševikų, tiek ir fašistų, kaip keršto akcijos. Svarbiausia, kad Slepnios miške buvo garsaus NKVD-isto („baltarusiškojo Berijos“) Lavrentijaus Fomičio CANAVOS vila, kurioje Stalino įsakymu 1948 m. sausio 13-tąją organizavo nužudymą žydų tautybės žymaus pasaulyje Antifašizmo veikėjo, teatro pedagogo-režisieriaus Solomono Michailovičiaus MICHOELSO. Šiuo įvykiu buvo labai sukrėsta Maksimo Gorkio duktė. Po jojo nužudymo buvo uždarytas Žydų teatras ir prasidėjo antisemitinis žydų persekiojimas garsioje „Daktarų“ byloje, kurioje suimtu buvo ir S. M. Michoelso „trečdalinis“ pusbrolis - medicinos profesorius bei Kremliaus gydytojas. (Tada buvo slepiamas ir Nachmanas Dušanskis, kuris slapstėsi „tankmėje“)
        Grįžtant chronologiškai prie Minsko istorijos temos; XVII amž. atsiranda žydų bendruomenė, pastatoma pirmoji totorių mečetė. Nuo 1591 m. Minskas turi herbą - šventą Mariją tarp dviejų angelų. Po 1654-1667 m. m. karo su Maskolija [dabar Facebook-e šis istorinis ir taip gudų-ukrajinų (rusėnų) ir lietuvių bei lenkų liaudyje žodis uždraustas, už jo naudojimą aš buvau 4 kart žiauriai nubaustas.] Minskas teturėjo tik apie 2 tūkstančius gyventojų; t. y. tik 10% iki karo gyvenusių. 1708 m. maro epidemija ir gaisrai. Nors nuo 1793 m. įėjo į Rusijos sudėtį, bet gyventojai įtartinai santykiavo su nauja rusų valdžia. Minske 1798 m. lankėsi imperatorius Pavelas I-asis su paveldėtoju Aleksandru I-uoju, kuris leido atkurti Lietuvos tribunolą ir statutą dėl ko atsirado viltys gauti autonomiją ir 1811 m. aristokratija savo suvažiavime tai svarstė.
        XIX amž. II-oje pusėje Minskas išsiplėtė 10 kart ( geležinkelių mazgo dėka) ir gyveno 30 tūkst. gyventojų.. O to paties XIX amž. I-oje pusėje pradėjo plisti išsila    isvinimo idėjos, veikė būsimieji dekabristai ir gyventojai aktyviai reiškėsi 1863-1864 m. m. Kosto Kalinausko sukilime. (To sukilimo jubiliejų atžymėjau dviračiu žiemine ekspedicija po Ašmenos kraštą.). Po garsiojo caro „Manifesto“ 1908 m. spalio 18 d. pagal gubernatoriaus P. Kurlovo įsakymą prie geležinkelio stoties aikštėje kariai sušaudė 20-tūkstantinį mitingą - iki 100-to buvo užmušta, 300 sužeista. 1917-1920 m. m. vokiečių, lenkų ir sovietų valdžių tarpuvaldis. 1940-41 m. m. Minskas tampa industriniu-kultūriniu centru - sukuriamas Komsomoljcų ežeras.
        Prasidėjus karui, Minsko gynyba vyko nuo birželio 25 d. iki 28 d. Hitlerininkams okupavus Minską, iki 1941 m. pabaigos veikė daugiau, kaip 50 pogrindinių organizacijų ir apėmė daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Bet apie masinius areštus Minsko istorija mini, kažkodėl, tik 1942 m. kovą-birželį atliktus, lyg, neva, „1941 m. nebuvo“ suėmimų ir represijų - apie jas labai neaiškiai užsiminė, nors Minske žudynių mastas vienas didžiausių Europoje.

11. Minsko istorijos sąsaja su J. Krikštaponio
sportavimo aplinka

Vienas didžiausių Minsko įvykiu 1943-09-22 tapo Belorutenijos pirmojo sekretoriaus B. Kube nužudymas, kai čia nagrinėjamo Masiukovščinos kaimelio gyventoja E. G. Mezanik kaip tarnaitė jam po lovą pakišo sprogmenį. Apie tai aukščiau minimas kraštotyrininkas O. I. Usačiovas visą seriją straipsnių parašė ir galima pradėti skaityti nuo jo 1-os dalies. Kiek tas teroristinis aktas buvo „naudingas“, kai po to kerštui buvo nužudyta labai daug politinių kalinių - nuo jų išvalyti kalėjimai?

99 pav.: Raguvėlės dvaro dvarininkė Akvilina yra žymaus sportininko-agronomo Vladislovo sesutė ir jo sūnaus teta - 1972 m. Miunchino olimpiados čempiono (irgi rutulio stūmimo rungtyje, kaip J. Krikštaponis su jojo tėvu buvę varžovais, o to olimpinio čempiono mama, taip pat buvo Lenkijos rekordininkė rutulio stūmime ir Lietuvoje buvo gera disko metikė ir žinoma net pasaulyje) Kai Akvilinos tėvelis mirė 1940 m., dar nesulaukęs sovietų invazijos, Akvilinai buvo tik 1,5-ų - 2-iejų metukų ir todėl savo tėvelio nebepamena. Bet žino, kad tėvelis pažinojo visą labai šaunią Baltušnikų giminę, kurie vėliau tapo partizanų J. Krikštaponio vardo rinktinės kovotojais ir Jonas Baltušnikas-„Vienuolis“, buvo tos rinktinės vadu.

Juolab, nepraėjus nei metams, nužudomas ir Lietuvoje B. Kube pavaduotojas žemės ūkiui, J, Krikštaponio varžovas ir, gal, net kolega Vladislovas Komaras. Nužudo jį lietuviai, nors jis per pirmąjį Europos lengvosios atletikos 1934 m. čempionatą Turine nešė Lietuvos vėliavą - garsino Lietuvą pasaulyje.

100 pav.: Už Vladislovo Komaro einantys Prezidento Valdo Adamkaus sporto draugas ir Sporto Rūmų dėstytojas Valdas Bakūnas galėjo būti J. Krikštaponio sporto teorijos dėstytoju, o Stasys Šačkus ne tik dėstytoju, bet ir J. Krikštaponio sporto vadovu Jono Rygiškių gimnazijoje, vadovavęs gimnazistų sporto klubui „Vaidotas“. Galima pasididinti nuotrauką.

-47-

Kaip man jo sesutė pasakė, jis buvo atvykęs į savo Glitiškių dvaro nekaltų žmonių žudynes - nužudytus jo dvaro darbininkus. Tada ir Vladislovas tapo iš pasalos nužudytu, kuris tuo metu valdė Glitiškių dvarą ir organizavo Vilnijos bei visos Baltarusijos žemės ūkį karo metais sovietų nacionalizuotuose dvaruose vėl atstatė šeimininkams nuosavybės teises ir padėjo atstatyti ž. ū. gamybą (Akvilina man pasakė, kad jaunystėje jis valdė ir Bubių dvarą) Pasak, Vladislovo sesers Akvilinos RIMŠEVIČIENĖS (dabar Raguvėlė dvaro valdytojos) jos mama buvo labai nepatenkinta, kad V. Komaras buvo susidėjęs su Armija Krajova ir įtrauktas į jos rėmimą. Todėl ji kaltino tik Armiją Krajovą, V. Komarą nužudymu, kuri ... Dėl ko tiksliau jos mama buvo nepatenkinta dėl savo tautiečių „armijos“ veikos, pasakyti negali, nes ji tada dar buvo maža. Tada policininkas jos mamai ir atnešė nužudytojo pasą, pranešdamas, kad žuvęs, kurį atrado pas jį
Nerimą kelia Glitiškių žudynių sukakties pasmerkimo viena kalba pasakyta, kuri, lyg, ir pateisino atsakomąsias Dubingiuose žudynes, net ir vaikų, vien už tai, kad turėjo lietuviškas maldaknyges. Taip, kad įdomu, kur 5-tasis Dievo įsakymas NEŽUDYK ? ? ? Vis tik, L. R. Generalinė prokuratūra tai „armijai“ yra iškėlusi bylą net dėl 273 civilių žmonių nužudymo. Juolab, ar tie „super lenkai“ nėra lietuviškos kilmės? Pamenu, kai Sąjūdžio laikais kūrėsi „Iedinstva“, kurią labai palaikė „tuteišiai“, buvo siūloma, jog reikia daryti draugiškus žygius po Vilniją ir įrodinėti gyventojams, jog jie yra lietuviškos prigimties... Tik, labai staigiai Kovo 11-tąją pasiekėme ir ....

101 pav.: Vladislovas Komaras - 1972 m Miuncheno olimpinis čempionas

102 pav. Galima atsiversti visą laikraščio nuotrauką.

Pokalbyje su manimi Akvilina prisiminė, kai dalyvavo savo sūnėno - minėto 1972 m. olimpinio čempiono laidotuvėse, kuris 1998-08-17 tragiškai žuvo autokatastrofoje. Tada buvo Lenkijoje gedulas, nes žuvo dar ir su žymiu šuolininku su kartimi Tadeušu Sliusariku.
Beje, Vladislovas buvo dar žymiu ir artistu, vaidinęs net Jėzaus Kristaus vaidmenį, o mūsų Nepriklausomybės pradžioje lankėsi pas savo tetą Akviliną Raguvėlės dvare. Raguvėlės dvare prieškaryje lankėsi ir Antanas Smetona, kaip pavyzdiniame dvare.

Tada dvare buvo šventė ir tada galėjo lankytis, net Juozas Krikštaponis ne tik kaip Prezidento sūnėnas, bet ir asmeniškai, gal, galėjęs pažinojęs Akvilinos tėvelį, Konstantiną Komarą, kuris kaip ir jo visi pusbroliai buvo taip pat agronomais - pavyzdinių dvarų dvarininkais. Todėl ir Akvilina tapo taip pat agronome - vadovavo Švenčionių vaismedžių medelyno sovietiniam ūkiui ir niekas nenutuokė, kad ji iš dvarininkų kilusi.

103 pav.: Raguvėlės dvaras Antano Smetonos apsilankymo metu.

Ji apie tai sužinojo tik paauglė būdama, bet girtis negalėjo. Nuo sovietų jos mama pasislėpė pas vieną gerą eigulį, kuris dėl akių įsidukrino didiko dukrelę.

Negalėjo savo sūnaus auginti ir Akvilinos brolio žmona, kuri po jos vyro nužudymo turėjo slėptis nuo sovietų Lenkijoje ir neturėdama iš ko išlaikyti savo vaikus (buvo dar ir dukra-dailininkė) - juos į vaikų namus turėjo priduoti. Akvilina man pasakė, kad ši metikė buvo Varšuvos cukraus fabriko direktoriaus ar savininko duktė Vanda Komar-Jasinska (jos brolis Stefanas Jasinskis, gimęs 1914-04-02 Vilniuje, kovojo prieš vokiečius ir 1945 m. sausio mėnesį mirties stovykloje Aušvice-Birkenau tapo nužudytas, kūno palaikai nežinomi). Kiek įtakos mama savo sūnui - olimpiniam čempionui galėjo padaryti, galima išsivaizduoti, kai ji pati 1930 m. Prahoje per moterų pasaulio žaidynes buvo užėmusi V-tąją vieta su 11,21 m rezultatu ir buvo tapusi 4 kartus Lenkijos rekordininke rutulio stūmime. Josios geriausiu rekordu 12,02 m tapo 1933 m. ir tuo metu Lietuvos moterų rekordą ji lenkė net 3 metrais ir 12 m riba Lietuvoje buvo įveikta tik 1947 metais.

104 pav.: Galima prasiplėsti-pasididinti nuotrauką.

-48-

Be to, Akvilina atskleidė, kad josios brolis Vladislovas dar gyveno su sugyventine iš Komarovskių giminės, bet Akvilina manužtikrino, kad tai visai kita didikų giminė, ir su Komarais neturinti nieko bendro. Svarbu, ypač dabar, kad Komarai yra kilę iš pietvakarių Ukrainos nuo Komorogrado, kurių žemes plėšė mongolai-totoriai. Todėl privalėjo Komarai, pasak Akvilinos, atsikraustyti į Lietuvą..

105 pav.: J. Krikštaponio vardo rinktinės vadas ...

Teko man pasikalbėti ir su Akvilinos paminėtų Baltušnikų plačios giminės atstovėmis - seserimis Eleonora bei Nijole dėl jųjų brolio; mano buvusio 1963-1964 m. m. kūno kultūros dėstytojo Kauno politechnikume Algimanto Baltušniko, kuris tuo metu buvo žinomas kaip du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko metimo rungtyje, kuris 1948 m. kaip14-os metų paauglys buvo ištremtas į Buriatiją, kurio 3 dėdės ir buvo čia paminėti J. Krikštaponio rinktinės kovotojais. Apie juos Šiluose (J. Krikštaponio sesers gyvenvietėje) užaugusi 14-metė Mokinių rašymo konkursui 2019 metais Raguvos gimnazijos mokinukė Augustė Kielaitė, pateikė rašinį „Nuo mažo takelio į didįjį olimpinį kelią ...“. Nors Algimantui kaip „banditų“ vaikui KGB neleido dalyvauti olimpiadose ir jokiose užsienyje varžybose, bet Sovietų Sąjungos treneriai vis tiek jį pagerbė ne bet kokiame, o jubiliejiniame 100-tajame L. A. žurnalo numerio viršelyje.

106 pav.: Sovietinių trenerių pagerbtas A. Baltušnikas

     Ir dabar rusiška Vikipedija Algimantą Baltušniką labiau gerbia už tai, kad jis buvo tremtinys ir už tai, kad jam buvo uždrausta užsienyje startuoti. O mūsų lietuviška Sporto enciklopedija net visai nemini, kad jo į Romos ir Tokio olimpines žaidynes neišleido, nors 2 kartus buvo Sovietų Sąjungos rekordininku. Negi ir dabar suveikė CENZŪRA, kad susijęs su J, Krikštaponiu? Negi todėl lietuviams negalima žinoti, kodėl jis nedalyvavo olimpinėse to laikmečio varžybose už tai, kad jo dėdė buvo J. Krikštaponio rinktinės vadas?
        Vienas iš žymesnių Rusijos rašytojų-žurnalistų-filosofų, buvęs Algimanto varžovas bei daugiakartinius Buriatijos ir Plėšinių krašto rekordininku disko metime, o taip pat Šamanų palikuonis Vladimiras Barajevas apie mūsų Algimantą rašė taip:
        „Bet SSRS rinktinėje baltai kažkodėl spaudžiami. Lietuvis Algis Baltušnikas, kurį gerai pažįstu, atstovavo Buriatiją Maskvoje ir Nalčike, vienintelis iš mūsiškių galėjo patekti į disko metimo finalą Romos olimpiadoje. Jo asmeninis rekordas per 57 m. Bet persidraudikai atsiuntė trijulę: Bukhancovas, Trusenevas, Kompaneets. Šie namuose auginami tigrai, patekę į užsienį, virsta nušiurusiomis katėmis. Juos gaudo jaudinimosi traukuliai, o žymiai stipresnius baltus neleidžia. Jų „anketos šlubuoja“: Baltušnikas yra iš šeimos, ištremtos iš Lietuvos į Užbaikalę.“

Jiems ir J. Krikštaponiui atminti A. Baltušnikas ir atkūrė J. Krikštaponio rinktinės bunkerį. Aišku, Algimanto - mano buvusio dėstytojo jau nebeliko, todėl man iš jojo seserų buvo įdomu sužinoti apie mano buvusio dėstytojo sporto istoriją; per jųjų matymo prizmę, kaip jos įsivaizdavo apie vyresnįjį brolį. Aišku, ar jųjų brolis galėjo ką nors girdėti apie iš kaimyninio kaimo kilusio J. Krikštaponio sporte aukštus pasiekimus - pasakyti nieko negalėjo, nes jos tada dar mažytės buvo. Bet jos pasakė svarbią detalę, kad jųjų tėvelis gerai pažinojo Raguvėlės dvaro dvarininką Konstantiną Komarą, apie kurį tėvelis kalbėjo dažnai.

107 pav.: A. Baltušnikas su savo seserimis savo dėdžių - J. Krikštaponio vardo rinktinės kovotojų atminimui ...

Panašu, kad A. Baltušniko aukšto lygio pasiekimai disko metime ir galėjo būti kaip partizanų Vyčio apygardos įkūrėjo Juozo Krikštaponio sporto tradicijų tąsa, kurią Algimantas tęsė, patsai treniruodamas Rimantą Plungę ir Bernardą Buroką. Vėliau Lietuvos garsinimu užsiėmė Vytautas Jaras, Romas Ubartą, Vaclovas Kydikas, o po to Virgilijus Alekna, jojo sūnus Mykolas, Andrius Gūdžius, ...

Juozo Krikštaponio varžovu buvo jojo bendramokslis Leonas Puskunigis, kuris taip pat galėjo būti Juozo dėstytoju sporto teorijoje, kai Juozas ruošėsi būti kariuomenės fizinio lavinimo instruktoriumi. Kai pastarasis tapo Vietinės rinktinės Karo mokyklos 6-tos kuopos vadu, tai Marijampolėje galėjo pasigęsti savo mokslo ir sporto draugo - Marijampolės apskrities sporto vado Leono Puskunigio, kuris 1943 m. kovo 16 d. buvo suimtas ir išvežtas š Študhofo Dievų mišką, o po to atsidūrė GULAG-e prie Onegos ežero. Kad jis buvo GULAG-e, aš pats iš jojo tai girdėjau Atgimimo laike, kai jis buvo į Jonavą atvykęs koncertuoti su Skriaudžių kanklių ansambliu, O apie Onegoje jo atsidūrimą kažką yra girdėjusi jojo auklėtinė Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė, kurią Leonas parengė kaip pirmąją lietuvaitę mūsų planetos rekordininkę ieties metime. Kad josios treneris atsidūrė GULAG-e, pagal Birutę, kuri man pasakė, kad kai jis grįžo iš Študhofo, tai namuose jį sovietai suėmė kaip grįžusį iš Vokietijos ir manius, kad jis „vokiečiams dirbo - saugojo kalinius“.

108 pav. Birutė Kaledienė sostinės stadione, kurio nebeliko. - Vilnius tapo vienintele ES „sostine“ be stadiono.

Aišku, nuotrupas sužinoti sunku, nes laikas buvo baisus ir todėl Birutės treneris apie prieškario sportą nieko nepasakojo. Tik jai ieties metimo techniką mokė iš prieškario vokiškos knygos apie lengvąją atletiką. Ką Birutė gerai pamena, tai, kai ji Skriaudžiuose trenerio sūnelio krikštynose buvo. O man pakalbinus tą sūnelį Eigintą, jis patikslino, kad tėvas dažnai iš tos knygos ruošdavosi paskaitoms Kūno kultūros institute. Pamena Eigintas ir savo vaikystę, kai gyveno Sporto gatvėje, kurioje be KKI rūmų buvo dar du namai, priklausę institutui, kai dar bendrabučio nebuvo. Vėliau tuose namuose buvo Biochemijos ir Anatomijos katedros.

Taigi, pagal Eiginto parodymą, jo tėveliui ir toliau sovietmetyje dirbus šio Instituto dėstytoju, kaip ir prieškaryje - tai labai svarbus faktorius, kai J. KRIKŠTAPONIO - PRIEŠKARIO LAIKŲ SPORTO PATIRTIS BUVO PERDUODAMA IR TOBULINAMA per šią aukštąją Kūno kultūros mokyklą.

-49-

Papildant dėl vokiečių okupacijos laikotarpio, tai Birutei jis buvo įsimintinas, kai Pilviškiuose buvo žudomi žydai ir buvo krūvos vaikiškų drabužių, prieš nužudymą juos nurengus, tai jos tėvelis neleisdavo jų imti - gėdydavo tuos, kurie norėdavo pasiimti - parnešti savo vaikams. Be to, Birutė norėjo mediciną studijuoti, tačiau ten negalėjo įstoti, kaip „buožių“ (turtingesnių valstiečių) vaikas. Na, o dėl J. Krikštaponio vokiečių okupacijos pabaigoje, tai jojo, galimai, sporto teorijos dėstytojas (Sporto rūmų dėstytojas) minėtas Valdas Bakūnas 1943-1944 m. m. buvo irgi kalinamas nacių. Įdomu, už ką? Manykime, kad ne už muštynes restorane su naciais? Kokia būtų bausmė už tai 1943-1944 m. m. laikotarpyje?

12. Kokios Minske buvo aplinkybės
1941 m. laikotarpyje?

Jųjų aiškinimuisi, būtina suvokti Minsko miesto kaitą, jo plėtros ypatumus. Todėl tam daugiai pateikiu įvairių laikotarpių žemėlapių:

109 pav.: 1910 m.

110 pav.: 1930 m.

111 pav.: 1930 m. vokiškas

112 pav.: 1933 m. lenkiškas

113 pav.: 1933 m. sovietinis su NKVD vasarnamiais

114 pav.: 1941 m vokiškas

115 pav.: 1941 m. vokiškas su Minsko apylinkėmis

116 pav.: Galima visą žemėlapį atsidaryti.

Žinant, kad 1941 m. nuo liepos mėnesio Drozduose buvo koncentruojami belaisviai jųjų filtracijai (komunistų-politinių vadovų bei žydų atrinkimui bei jųjų sunaikinimui) atlikti, ir tik po to rudenį belaisviai tapo pervesti į jau jiems įrengtą Miško stovyklą.

Kad šiai filtracijai buvo panaudotos NKVD poilsiavietės (vilos) abejonių neturėtų kilti. O kaip atsirado tos NKVD poilsiavietės, aprašo baltarusių istorikas, archivistas publicistas ir poetas Dmitrij-us Michailovič-ius DROZD-as, kuris kaip tik yra kilęs iš Drozdų kaimo, kurio proseneliai buvo represuoti ir taip pat, jis pats A. Lukašenko rėžimo buvo persekiotas-kalintas. Dmitrijus 2016 metais buvo parašęs DROZDŲ ISTORIJĄ, kai jau nuo 1911 metų šį kaimą Drozdai naudojo kaip Minsko kurortą - turėjo vasarnamius - juos išnuomodavo miestiečiams pailsėti. O nuo 1930 m. Drozdai tapo išbuožinti. Todėl VOKIEČIŲ ATĖJIMU JIE BUVO LABAI PATENKINTI. ...

Atkreiptinas dėmesys į Minsko pakraščio vietoves:

-50-

Krupcy vietovė garsi stebuklingu šaltiniu, kur 1612 m. pasirodė Dievo motina. Palei upę plytėjo pelkė kuri asocijuojasi ir su Minsko šiaurės vakaruose plytinčią labai didelę Komorovskio pelke. Joje gubernatoriaus įsakymu 1911 m. buvo įkurta pelkės eksperimentinė stotis - pirmoji mokslinė institucija Baltarusijos teritorijoje. Liudamontas kaip dvaravietė minima nuo XVIII amžiaus. Šis dvaras buvo išnuomotas ir nešė didelį pelną. Nuo XIX amžiaus Liudamonto kaimas tapo miesto dalimi.
Reik manyti, kad po filtracijos belaisviai buvo pervaryti per tiltą, kurio kelias baigiasi už žemėlapio ribų. (Tuo tiltu dabar A. Lukašenka važinėja į savo vilą.) Kas už tų ribų 1935 m. buvo išleistas kitas topografinis 1933 m. žemėlapis su 1935 m. pataisymais ir geroku praplėtimu:

117 psl. galima internete VISĄ atsidaryti.

Kaip matome, kai po valymų-žudymų belaisviai buvo aiškiu keliu pervaryti į Miško stovyklą, kuri prie geležinkelio yra yra pavadinta tradiciniu sovietiniu žodžiu „Лагерь“ (Stovykla) - gerai, kad ne „pionierių stovykla“, nes pokariniuose sovietiniuose žemėlapiuose kariniais daliniai tik „pionierių stovyklomis“ vadinamos buvo.

Abejonę keliančiai pakartotinai masinių žudynių egzekucijai patyrinėti labai gerai pasitarnauja 1964 m. Pentagono žvalgybinės iš kosmoso nuotrauka, apimančios labai didelį plotą nuo Minsko į vakarus 31,6 megabaitų apimties, ir 1972 m.. irgi Pentagono žvalgybinės nuotrauka kiek prastesnio ryškumo. Kad greičiau suorientuoti šiame didelio ploto nuotraukoje, patogumo dėlei teikiu gabaliukais 118 pav.: nuo kairės apačios nuotraukos dalyje, kur yra Miško stovyklos rytinė dalis su kitoje pusėje geležinkelio memorialo mažu miškeliu iki dešinės viršutinėje dalyje naujai pastatyto Naujamiesčio (Novinki - ten naciai žudė psichinę negalę turinčius ligonius) o, kiek žemiau palei keliu link Minsko, šalia paukščių fabriko Nadieždos Krupskajos vardo (kur daug fermų pavidalo pastatų) matome esančio radarų ir karinių ryšių dalinio plotą, prie kurio iš šiaurinės dalies vėliau (tik dabartiniu laiku) moksleivių dėka atsiras šių didelių žudynių paminklinė vieta.

118 pav.: 1964 m. Pentagono žvalgybinė nuotrauka iš kosmoso. Galima pasididint.

-51-

Į akis krenta per upės lanko vidurį iškastas griovys, kuris pagal N. Krupskajos paukščių fabriko tvorą praeina ir po to palei kelią paėjus, nusuka statmenai į lauku palei kitą kelią. Mat, toje vietoje kažkur turėjo būti žudynės ir gilaus griovio kasimas nelabai turėtų byloti, kad ekskavatoriais kaulai iškelti. Tas griovys kasamas, matyt, požeminėms komunikacijoms. O tame lauke iki 20 tūkst. aukų kaulai turi kažkur gulėti, nes, pasak žmonių, teko skaityti, kad kolūkiečiai, kąsdami bulves, labai dažnai žmonių kaulus iškąsdavo, nes nužudytieji pakasti buvo negiliai. Todėl mokiniai su mokytoju rūpinosi tos vietos paženklinimu. Detalesniam vietovės tyrimui nuo Masiukovščinos kaimelio atidengiamas visas Štalag-352 stovyklavietės vieta iki prie Svislovičiaus upės esančio Kirpičnoje (Plytinės) kaimelio, kuriame prie to kaimelio sankryžos 117 psl. žemėlapyje pažymėtas sutartiniu fabriko ženklu su kaminu

119 pav.: Galima pasididinti

Gerai matosi pačios Miško stovyklos visų pastatų ir žemiau geležinkelio prie pat stovyklos priartėjęs Podgrušodkos kaimelis (jei teisingai nuskaičiau nuo lenkiško žemėlapio), kuris iki karo taip arti stovyklos nebuvo priartėjęs. Todėl verta į šią vietą pažvelgti po 8-ių metų į 1972 m. Pentagono žvalgybine nuotrauka iš kosmoso:

120 pav.: 1972 m. Pentagono vaizdą galima pasididinti.

Taigi, matome jau labai didelius pasikeitimus. Iš pietinės geležinkelio pusės labai plečiami keliai - kelių statybos. Vykdomas intensyvus kelio plataus kelio tiesimas aukščiau Gliniščių kaimelio. Kažkokių intensyvių žemės darbų juosta matoma palei kelią į Kirpičnoje kaimelį ir pusiaukelėje turi tą kelią statmenai perkirsti naujai tiesiamas kelias. Priešais Miško stovyklą intensyvių žemės darbų aiškiai aprėžtas plotas. Kur baigiasi tas naujai tiesiamas platus kelias - toje vietoje matosi didelių statybų požymiai su stačiakampiais didelių pastatų kontūrais. Palei Kirpičnoje gyvenvietę kažkokia pailga stačiakampė statyba, o į vakarus nuo jos pratęsti du stačiai susikertantys ploni keliai, kaip ir būsimų gatvių ženklai.

Labiausiai labai didelio ploto statybų išdraskytą vietovė matosi iš rytų nuo Miško stovyklos, į kurios pusę nurodinėjo mokslų daktaro Arūno Bubnio knyga „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ , kuriame buvo rašoma taip:

-52-

121 pav.:

Čia ir paaiškėja istoriko Mindaugo POCIAUS SKIRTINGŲ ŽUDYNIŲ „ a t i t i k i m o “ ŠALTINIS, kuriame profesorius Arūnas Bubnys abejodamas, tai, ką rašo, savo knygoje tą „teiginį“ parašė žodžiu „ a t r o d o “. Nesuprantu, kaip gali nusikaltimų žmoniškumui KALTINIMŲ aprašyme būti tokie žodžiai, kaip „atrodo“? Juk, aiškiai juodu ant balto parašyta, kad buvo pasiųstos į Minsko CIVILIŲ belaisvių stovyklą. Net ir logiškai galvojant, kad tarp karo belaisvių toks didelis, net 625 komunistų skaičius yra per didelis, kai liepos mėnesį įvyko valymai nuo komunistų. Tai, tada, kokiu „pagrindu“ A. Bubnys rašo „5 km už Minsko, ...“, jei sušaudymas vyko Minske ir dar ne bet kokioje stovykloje, o CIVILIŲ belaisvių stovykloje? Jeigu jau profesorius A. Bubnys ABEJODAMAS suklydo, kodėl M. Pocius aklai nurašinėja nesąmonę? Gal, nurodytas rodykle „300“ šaltinis suklaidino? Nusileidus į A. Bubnio knygos 73 psl. pabaigą, matome, jog rodyklė „300“ rodo knygos „Masinės žudynės Lietuvoje, p. 312“. Tai, kaip tik aš ir nufotografavau šį lapą iš 312-313 puslapių, kuriame yra sakinys toks:

122 pav.: Galima VISĄ 312-313 puslapių lapą atsidaryti
ATSIPRAŠAU už blogą nuotraukos kokybę, nes Biržų pilyje esančioje Jurgio Bielinio vardo bibliotekoje, kurio anūką gerai pažinojau ir jojo pernai laidotuvėse dalyvavau - buvo prastas apšvietimas ir aš pats labai skubėjau, nes tuo metu buvau atvažiavęs irgi į laidotuves.

-53-

Tai. kokią „teisę“ turi profesorius teigti visiškai priešingai,
nei istoriniame šaltinyje parašyta?

          Juk visi žino, kad pirmoji koncentracijos mirties stovykla Minsko centre 2001-iaisiais metais „atšventė“ savo 80-metį ir apie tą KONCENTRACIJOS STOVYKLĄ „ P l a č i o j o j e “ GATVĖJE ( на ул. Широкой) aprašė kandidatė istorijos mokslų Elena Moch. Ji savo straipsnį pradeda nuo 11-os balandžio - tarptautinės kalinių išlaisvinimo dienos, kai 1945 m. balandžio 11 d. sukilo Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kaliniai.
        Be to, ši autorė 86 psl. išvardina taikius gyventojus (civilius) tapusiais kaliniais koncentracijos stovyklų ir geto, tarp kurių pamini Trostinecą, stovyklą Plačiojoje gatvėje, Minsko getą, Ozaričius, vaikų koncentracijos stovyklą Raudonąjį krantą ir kitas. Bet Štalag-o-352 nemini, nes tai ne civiliams skirta stovykla. Apie karo belaisvių stovyklas istorikė atskirai aprašinėja.
        Apie stovyklą Plačiojoje gatvėje (dabar Kuibyševo gatvė, nors Rusijoje Kuibyševo miestas dar prie sovietų buvo gražintas į Samaros pavadinimą) buvo pats didžiausias ir žinomiausias tarp SS stovyklų. Todėl keista, kad Lietuvos istorikai nekreipia į jį jokio dėmesio ir painioja su „Miško stovykla“!
        O ši konc. stovykla, pagal autorę E. Moch, egzistavo nuo 1941 m. liepos 05 d. iki 1944 m. birželio 30 d. (4 dienos iki išlaisvinimo ir pradėjo veikti po savaitės, okupavus Minską) Kaliniai gyveno kavalerijos arklidėse, panašiai kaip ir Miško stovykloje.

Tačiau liūdna, kad istorikas-profesorius tame 121 pav.: straipsnelyje, skirtame 352-ajai karo belaisvių stovyklai (Štalag vok.: Stalag), minėdamas 1944 m. liepos komisiją, tyrusios vokiečių padarytus nusikaltimus, kažkodėl A. Bubnys praleidžia tos komisijos priklausomybę NKVD ir nesusimąsto, kokie gali būti „tyrimai“ tik savaitės-dviejų ar net trijų laikotarpyje, kai Minskas išvaduotas buvo tik liepos 03 d.? Ką galima „ištirti“ tik per tą liepos mėnesį, kai frontas einą link Lietuvos - link Jonavos-Ukmergės, kur ten porai savaičių ties upę Šventąja sustojo?
Svarbiausia, kodėl profesorius A. Bubnys rašo absoliučią nesąmonę geografijos atžvilgiu, kad, neva, žudynių vietą „į pietryčius nuo Miško stovyklos, ties Gliniščės kaimu“? Kaip galima rašyti bet ką, net nepatikrinus, kurioje pusėje tas Gliniščės kaimas, atžvilgiu Miško stovyklos? Kuom vertas toks bilę ką rašinėjimas, net nenutuokiant ir net nepasitikrinant žemėlapyje situacijos ir nepažiūrint į kompasą? Jeigu „į pietryčius“ ir dar toks trumpas 400 m atstumas, tai nuo kokio taško tas atstumas matuojamas? Juolab, šis atstumas panašus į kaitaliojusio parodymus „liudininko“ Mariaus Kačiulio bei Arštikaičio. Juk vartai stovyklos žiūri į šiaurę. Tai, jei „į pietryčius“, tai negi palei pat stovyklos tvorą buvo šaudomi belaisviai? Darykime prielaidą, kad stovykla prie keliuko į rytus „galėjo turėti atsarginius vartus“, išvedimui į sušaudyną? Todėl pagal mastelį 400 m ilgio liniją šviesiai mėlyną attidėkime. Juk, pagal 120 pav.: 1972 m. Pentagono žvalgybinę iš kosmoso nuotrauką tenai prasidėjo statybos šios:

123 pav.: Galima pasididinti. Sudvejinta 1964 m. Pentagono žvalgybinė nuotrauka su 1930-tųjų metų lenkiško žemėlapio reljefu bei vietovardžių pavadinimais.

124 pav.: Galima pasididinti 1996-tųjų žemėlapį

Matome, jog pagal 1964 m. Pentagono žvalgybinę nuotrauką, tapatintą su 1930-ųjų reljefo bei vietovardžiais lenkiškais, ties menamąją vietą matosi vienkiemis ir tolumoje nameliai. Todėl galima paabejoti dėl 123 pav.: varianto, nes vykdyti egzekucijas gyventojų akivaizdoje labai nelogiška. Tas pat ir dėl 24 pav.: 1996 m. žemėlapio;

Na, o po įvykdytų egzekucijų, vykstant garažų statyboms, kaulai, tikrai būtų išversti. Be to, ir gyventojai būtų pasibaisėję ir būtų labai kalbėję, būtų šių egzekucijų liudininkų gan nemažai. Be to, sovietų laikais buvo Statybinės Normos ir taisyklės (rus.: „Правила“) su taip vadinamais SNiP-ais (rus.: СНиП), kurie draudė statyti gyvenamus namus masiniuose žmonių laidojimo vietose. Jeigu Rusijoje būdavo betvarkės dėl visų statybinių normų laikymosi, bet Baltarusijoje, kurioje kultūra aukštesnė, nelabai galima patikėti, kad gudai būtų ignoravę šias statybų normas. Apie jas kaip tik ir rašo kraštotyrininkas O. Usačiovas, nagrinėdamas Puškino kareivinių problemą. Todėl Masiukovščinoje palei Miško stovyklą A. Rukšėno - M. Pociaus teiginiai, apie, neva, „8 tūkstančius nužudytus belaisvius“ atrodo įtartinai, kad sovietai „būtų leidę“ statyti gyvenamuosius rajonus masinių žmonių žudymo vietose.

-54-

O dėl „žudynių prie Gliniščių“ ar ne ta pati problemą iškiltų? Ar ne būtų dar labiau pakraupęs kaimas nuo sąmoningo žmonių žudymo? Kur tie žmonių pasakojimai? Jeigu jųjų akivaizdoje buvo verčiami numirę, tai savaiminės mirtys stebinti labai neturėtų. Jei neapsirinku, mačiau minėtą žymų kraštotyrininką O. I. Usačiovą kažkur teigiant, kad užrašas memoriale nelabai teisingas, nes sušaudymų prie laidojimų vietų nebuvo..

     Deja, yra ir šiek tiek vėlesnės komisijos nusikaltimų tyrimo, nei minėjo savo pažymose A. Rukšėnas su M. Pociumi bei čia dr. A, Bubnys, nes matau Minsko apskrities bendradarbiavimo komisijos kartu su valstybinės Ypatingosios Sovietų Sąjungos komisijos darbe bendrą išvadą, pasirašytą 1944 m. rugpjūčio13-tą dieną. O, tai, jau tyrimų laikas kažkiek rimtesnis. Todėl man nesuprantamas mūsų Lietuvos istorikų tokią komisiją vadinti „Liepos“ komisija.
        Bet, deja, abejonės dėl šios komisijos „išvadų kokybės“ nesumažėjo, nes tai komisijai kaip ir vieną iš pagrindinių asmenų matau labai liūdnai pagarsėjusius šlykščiausio melo skleidėjus dėl Lenkijos kariuomenės sušaudymo Katynėje (Ožių kalnuose, rus. Козья горы), tokių, kaip Raudonosios Armijos vyriausias chirurgas Nikolaj-us BURDENKO ir teismo medicinos profesorius V. M. Smolianov-as. Ar jųjų tikslas nėra ir toliau perdėtai kaltinti vokiečius Niurnbergo procese, kuriame sovietų melas buvo atmestas?
        Kaip tik, O. Usačiovas ir pabrėžė, jog „komisija per dėm "skubėjo" Niurnbergo procesui“, dėl ko, pagal šį kraštotyrininką daug kas liko neištirta. Apie tai Olegas Usačiovas 2013-11-18 jau neveikiančiame (gal uždraustame?) tinklalapyje „Senas-naujas Minskas“ savo straipsnių serialo „Miesto skyriaus ŠTALAG-352 minskinė karo belaisvių stovykla AUSSTELLUNG (Paroda) buvusioje Puškino gatvėje“ I-oje dalyje rašė:

„Po Minsko išlaisvinimo (1944 m.) jame (skubomis Niurnbergo tribunolui) 1944-45 dirbo Ypatingoji valstybinė komisija (YVK), kuri savo dokumentuose apie šią stovyklą neminėjo. Daugelį pokario dešimtmečių SSRS karo belaisviai pagal labai atkaklią stalinistinę ideologiją buvo vadinami išdavikais, pažeidusiais priesaiką ir karinius statutus, o paskui – antrarūšiais žmonėmis. Žuvusiems karo belaisviams paminklai nebuvo statomi, o buvusių sovietinių karo belaisvių stovyklų istorija pagal karščiausius pėdsakus nebuvo atkurinėjama. Dirbantiems (60-taisiais metais) savanoriškais pagrindais (vadovaujant partijai ir komjaunimui), ieškotojai neskyrė dėmesio buvusioms karo belaisvių stovykloms. Ši Stalino sukurta tradicija buvo pažeista (aktyviai dalyvaujant P. M. Mašerovui) statant memoriaus Trostenece, Masyukovščinoje, obeliską 9 km nuo Maskvos plento ir statant (1968 m.) memorialą Chatyne. (V. Adamuško ir kt. Chatynės Tragedija ir atminimas Dokumentai ir medžiaga Minskas НАРБ. 2009)“.

Kaip matote, tame uždraustame tinklalapyje tą straipsnio pavadinimą išverčiau pažodžiui, sumažinęs vienu Tikriniu daiktavardžiu, parašęs „minskine“, nors taip lietuviškai ir nesirašo, bet pavadinimo rusiškai minčiai perteikti tiesiogiai, atkreipiu dėmesį ir į kitą belaisvių stovyklą mieste - ne tik Koncentracijos stovyklą civiliams, ką mūsų istorikai, pradedant M. Pociumi ir baigiant A. Bubniu maišė su Miško stovykla, esančia gerokai už Minsko. Taigi O. Usačiovas apie miesto stovyklą parašė šitaip:

125 pav.: čia, kas parašyta, Lietuvos istorikams, gal, net nežinoma? Galima pasididinti

-55-

Atkreiptinas dėmesys į buvusią Puškinskąją gatvę, kurios pavadinimas perkeltas į kitą vietą - į prospektą, kuris yra vienu iš pirmojo miesto žiedo dalių. Dar keisčiau, jog ta buvusi „Пушкинская“gatvė ir nuo tos gatvės pavadinimo neblogos kareivinės buvo pramintos „Пушкинские казармы“ - lietuviškai net nesiverčia, nes nevadinsi jas „Puškino kareivinėmis“ - niekas net nesupras, nes Puškinas tų kareivinių nei pirko, nei jas statė. O Lietuvos istorikams yra didelė būtinybė atkreipti didelį dėmesį į Ypatingosios komisijos skubą Niurnbergo procesui užsimintą.
Nagrinėjant gudų kraštotyrininkų darbus, reik turėti omenyje, jog O. Usačiovas, vengdamas išprotėjusio A. Lukošenkos persekiojimų manijos pasekmių, savo straipsniuose tik ezopine kalba rašo ir rašo ne viską. Todėl galiu papildyti, kad rytinėje miesto dalyje buvo ir dabar išliko dideli Komarovskio miškų masyvai, kuris prie miesto 20-taisiais metais pateko į miesto zoną ir 1928 m. buvo nutarta sukurti parką - 1932 m. jis buvo pavadintas Čeliuskinkiečių. Bet tais 20-taisiais metais čekistai tame miške žudė žmones pagal įteisintą Raudonąjį terorą. Jo aukų buvo ir parko teritorijoje. Supraskime, kaip miesto gyventojams buvo „smagu“ ilsėtis-pramogauti tarp nužudytųjų.

Dar svarbiau, kad priešais tą „parką“ buvo įkurta „liaudies pasiekimų“ Paroda (prisiminkime, Kaune Parodos kalną, ir pagalvokime, į ką jis vedė). Bet, deja, Minske ši „paroda“ su savo ž. ū. pavilionais jokio pasisekimo neturėjo, nes iš Pavolgio ir iš Ukrainos plūdo badaujantys žmonės užgožė dėmesį pasakojimais apie „людоед“-stvą (lietuviškai net nėra tokio žodžio, nes mūsų kultūroje tokių dalykų nebuvo). Badas buvo sukeltas sąmoningai, tam, kad iš žmonių atimti vestuvinius žiedus, auksinis dantis. ... ir už juos iš Vakarų pirkti sunkiajai pramonei technologijas, skirtas ginklavimuisi ir pasaulio užkariavimui. Pasaulio užkariavimą simbolizavo sovietiniame herbe mūsų planetos gaublio įtaisymas ir tam užkariavimui skirtas šūkis, naudotas visuose žiniasklaidos priemonėse. Todėl to bado pasekmės pagal Marko Solonino paskelbimą, žuvusiųjų skaičius iki II-ojo pasaulinio karo pasiekė žymiai didesnį mąstą, nei žuvo taikių gyventojų per tą karą, kartu su Holokaustu paėmus.
Todėl, panašu, kad masinės komunistų ir politrukų žudynės - nuo jųjų valymai buvo kaip ir atsakas į tą Raudonąjį terorą. Tas teroras tapo įteisintu po Leibo Bronšteino (pasivadinusio į „levą trockį“) brošiūrėlės TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, jam atkartojus tą patį pavadinimą veikalo, kurį parašė Markso ir Engelso bendražygis Karlas Kautskis, pasmerkęs Lenino kruvinąją Didžiojo Spalio perversmą.

126-127 pav.: K. Markso ir F.Engelso bendražygio, taip pravardžiuojamojo
"Marksizmo Romos popiežiumi"Vokietijos socialdemokratų vadovo Karlo Kautskio ir ANTIKautskiškosios pozicijos to paties pavadinimo brošiūrėlė Leibo Bronšteino, persivadinusio į
„Levą Trockį“, kurio šią brošiūrą išdievino J. Stalinas, nes jis su ja įteisino Raudonąjį terorą. Galima pasididinti.

Iš visų šių atliktų badmarių, atėmus iš valstiečių žemes - nusavinus jųjų užaugintus maisto produktus ir dirbtinai sukėlus badą - už tokią „santvarką“ Raudonosios armijos kariai motyvacijų kariauti neturėjo ir todėl masiškai pasidavinėjo vokiečiams.
dar kartąTaigi, peržvelgus O. Usačiovo dėstymo I-ąją dalį, peršasi mintis, jog čia galėjo būti karininkams stovykla, į kuriuos sovietai dar su didesne panieka galėjo žvelgti, nei į karių Miško stovyklą Masiukovščinoje.

Tai, negi todėl nuo mūsų dr. A. Bubnio ir buvo nuslėpta šis stovykla, pakišant jam Miško stovyklą? Taigi, pagal dr. A. Bubnio knygos 43 psl. 101 pav.: matomus nuo Miško stovyklos iki „žudynių vietų?“ atstumus pagal nurodytas kryptis sudėjau, kad, tiksliai, spėliojamų „žudynių“ vietas suvokti:

128 pav.: Galima pasididinti nuorodas iki „žudynių?“ vietas pagal 1964 m. Pentagono žvalgybinę iš kosmoso nuotrauką su 1930 m. lenkišku reljefu ir vietovardžiais ir mėlynai užbraukytu naujuoju vandens telkiniu. Kaip matome, mažiausiai tikėtinos trumpiausios iki 0,5 km ilgio palei geležinkelį nurodytos žudynių vietos, nes dar ir Masiukovščinos gerai apgyvendintos gyvenvietės žmonės būtų fiksavę masines žudynes. Nors, kita, vertus, palei geležinkelį iki 400 m atstumu link Petruškevičiaus vienkiemio dar neužstatyta - labai daug tuščių vietų ir jeigu palaikai yra, tai jų tikimybė čia atrasti dar yra:

129 pav.: Galima pasididinti-prasiplėsti pagal mastelį 400,364 m ilgio dvi raudonas linijas ant vokiško žemėlapio.

-56-

130 pav.:

132 pav.:

Ties šiuo Petruškevičia ūkiu, apie kurį O. Usačiovas aiškino: „Kita tūkstančių žmonių, esančių netoli Stalag-352, žūties vieta yra Petraškevičiaus ūkis, esantis už 1,5 kilometro nuo stovyklos. Minsko srities komisijos dėl nacių įsibrovėlių žiaurumų akte nurodoma, kad prie ūkio buvo aptikti 8 duobiniai kapai su pelenų krūvomis, likusiomis deginant kūnus. Tarp jų rasta apdegusių kaulų liekanų, plaukų kuokštų, smulkių metalo dirbinių, moteriškų ir vaikiškų batų. Tyrimo metu nustatyta, kad naciai čia sudegino iki 25 000 nužudytų civilių Minsko gyventojų“, – aiškino Olegas Ušačiovas.

133 pav.: Galima pasididinti. sunaikinto Petruškevičia vienkiemio iš kelių sodybų vietovę, su išlikusiu keliu, ėjusiu per tą vienkiemį (Petruškevičių ūkį) ir kuris dar gerai matomas 125 pav. 1964 m. Pentagono žvalgybinėje nuotraukos kairinės dalies apačioje. O šios nuotraukos tame 129 pav.: į tolumą nueinančio kelio horizonte matosi, būtent, to memorialo miškelis, kuris 105 pav. ir 106 pav. apvestas violetiniu stačiakampiuku.

Nuo 1944 m. pavasario nužudytieji buvo deginami, lavonus apibarstant baltais milteliais - termitu, matyt. Buvę kaliniai prisimena, kaip su palyda anksčiau poligone žuvusiųjų palaidoti palaikai buvo iškasti, apipilti naftos produktais ir padegti. Juodi dūmų debesys su aštriu kvapu pasklido po apylinkes ir pasiekė stovyklą bei kaimą. „Senbuviai tvirtina, kad žemę virš nužudytuosius važinėjo tankas – stovykloje veikė tankų remonto dirbtuvės, bet ir po to žemė ilgai judėjo“, – sakė krašto istorikas Olegas Ušačiovas. Tūkstančiai civilių sušaudyti. Negailestingos masinės egzekucijos prie Miško stovyklos neaplenkė ir civilių: savo atsiminimuose buvęs kalinys G. Drynkinas minėjo, kad 1941 metų lapkričio 7 dieną už kareivinių prie stovyklos buvo sušaudyta apie 14 tūkstančių.
Neaišku, už kokių kareivinių?

-57-

Kokiu būdu šis kalinys galėjo matyti? Nebent, naciai-prižiūrėtojai norėjo paerzinti su lapkričio 7-tąja ir informavo belaisvius? Ką apie lapkričio 7-tąją rašė, siūlyčiau žemiau pateiktą komentarą prasiplėst ir užfiksuoti jo adresą:

134 pav.: Siūloma VISĄ perskaityti ir pažiūrėti į adresą - -pagal jį galima pabandyti susirinkti:

135 pav.: pabandykime kartu tą adresą patikrinti; - ir gausime:

136 pav.: kaip matome, adresas čia, kaip ir aukščiau 129 pav.: yra toks pat.
O „saitas“ (liet.: tinklalapis) „minsk-old-new“ (Senas-naujas Minskas)
turėjo problemų - apie jas jau rašė Euroradija taip:

137 pav.: interviu su 2012 m. uždrausto „Senas ir naujas Minskas“ tinklalapio redaktoriumi, Minsko muziejaus pavaduotoju ir žymiu kraštotyrininku. Norint, plačiau, paskaityti, ką rašo Euroradio, galima susirinkti jos adresą tokį:

138 pav.: Pagal tą adresą galima paskaityti Euroradijos pranešimą ir nesurinkus adreso

-58-

        Matome, jog, 2012 metais buvo pakibusi grėsmė šiam žymiam Seno-naujo Minsko tinklalapiui, kur daugiausiai apie šio miesto istoriją buvo daug prirašęs kraštotyrininkas Olegas Usačiovas. Aš tuo tinklalapiu labai naudodavausi. o, štai, sustiprėjus Lukofašistiniam rėžimui, ir dėl šio rėžimo siautėjimo užsidarius labai geram tinklalapiui, jau į žymaus kraštotyrininko publikacijas galima tik per archyvą įeiti, kas sudaro ir keblumų ir, gal, ne visos publikacijos išklotos. Dabar šiam publikacijos pašnekovui - Minsko istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojui Vladimirui Volžinskiui asmeniškai laišką parašiau. ...
            Todėl Lietuvos istorikams, manau, reiktų sunerimti. Ypač, kai reikia tyrinėti šį 2-ąjį batalioną. Aišku, dėl J. Krikštaponio reikalas jau aiškus, atrodo - jo čia nebūta. Bet, tuo labiau, reikia šį tarpsnį Gudijoje tirti. Bet, kaip tai galima, kai toks fašistinis rėžimas, mėgdžiojantis A. Hitlerį visais aspektais?
         Kaip tirti, kad ir A. Bubnio paminėtą Petraškevičią ūkį (vienkiemį) iš kelių sodybų? Pasirodo, nužudytųjų čia gali būt priskaičiuojami net iki 54-ių tūkstančių!

139 pav.: Prieš kelis metus labai laisvai galima buvo skaityti, apie šiuos nacių nusikaltimus.
Deja, dabar ši informacija tapo deficitinė

Atkreipkime dėmesį į sušaudymo vietos charakterį - ŽEMUMĄ paminėtą. Vadinasi, greičiausiai, gali būti įlomos į pelkę kiek iš pietvakarių, tiek ir iš iš šiaurinės dalies. Dabar pačia žemuma driekiasi didelė gatvė, lygiagrečiai geležinkelio ir todėl 133 pav. nesimato tos gatvės, kuri yra žemiau žemės lygio, o iš šiaurinės dalies užstatytas mikrorajonas. Negi namai stovi ant sudegintų žmonių pelenų? Kur „kultūra“ tyrimo komisijos, tyrinėjusios ir net neatžymėjusios šios sakraliniai privalomos būti vietos?
Todėl dar kartą peržvelkime A. Bubunio paminėtų žudynių vietas:

140 pav.: ant lenkiško 1930-ųjų metų žemėlapio uždėto 1940-ųjų metų vokiškojo reljefo situacija ir apie žudynių vietas A. Bubnio nurodytų atstumų ir krypčių violetinės linijos. Šviesiai mėlyna linija nuo stovyklos pietinio kampo, arba, nuo stovyklos vidurio parodyta galimai neteisinga-klaidinga, nes ten jokių dar kasinėjimų ne tik nevykdoma, nes ten jau statiniai stovi. Galima pasididinti.

Kad šalia stovyklos buvo vykdomos civilių gyventojų masinės žudynės šalia Miško stovyklos ir tos žudynės buvo atliktos lapkričio 7-tąją - Didžiojo Spalio perversmo dienos „proga“, apie tai rašo ir A. Bubnys minėtos knygos skyrelyje „Minskas“ 82-83 psl. taip: „1941 m. lapkričio 7 d. rytą vokiečiai, ukrainiečių ir lietuvių policininkai apsupo Minsko geto dalį (apie 15 kvartalų), kuri buvo Nemigos, Chlebnajos, Respublikanskajos ir Ostrovskajos gatvių rajone. Jie ėjo į gyvenamuosius namus, žydus suiminėjo ir varė į Jubilejnajos aikštę. Čia žydai buvo rikiuojami į koloną, jiems buvo išdalytos raudonos vėliavos su sovietine simbolika. Iš Žydų tarybos pastato išėję civiliškai apsirengę asmenys kino kameromis filmavo eiseną. Žydams buvo liepta šypsotis, atrodyti laimingiems. Kolona pajudėjo link Opanskio gatvės, kur jau stovėjo mašinų kolonos. Žydai buvo sodinami į mašinas, vežami į Tučinkių kaimą (Kalvarijų kapinių rajonas) ir ten šaudomi.“

-59-

Dabar Tučinskos mikrorajonas yra vakarinėje miesto dalyje, ten buvo plytų gamykla ir molio karjerai labai tiko egzekucijoms vykdyti. Tą dieną buvo nužudyta apie 12 tūkstančių, o istorikas Ch. Gerlachas, kaip parašyta A. Bubnio, 1941 lapkričio 7-11 d. buvo nužudyta 6624 žydai. “Po karo teisiamieji davė žinių, jog „Žudynių dieną išrikiuotiems lietuvių bataliono kariams bataliono ryšių karininkas vokietis Schpangenbergas pasakė kalbą, kviečiančią kovoti su komunistais, sovietiniais partizanais ir naikinti žydus....Kad Tučinkos ir Petraškevičių vietovės, tai A. Bubnys paminėjo, kad „Žydai - vyrai, moterys ir vaikai - sunkvežimiais (maždaug po 30 asmenų) buvo vežami 5-6 km už miesto į poligoną, kur laukė iškastos duobės.“. Kas per „poligonas“ - neaišku? Tučinkos kaime, lyg, ir nebuvo tokio? Be to, iš Jubileinajos aikštės iki Tučinkos yra tik apie 2,5 km, todėl sunku patikėti, kad tuos 2,5 km reikėjo pasmerktuosius sunkvežimiais vežti? Juolab, čia pat ir geto teritorija buvo visai šalia. Paminklas šioms žudynėms atidengtas tik 2008 metais. Kodėl sovietai slėpė-neminėjo?
Na, o nuo tos Jubileinajos aikštės iki Petraškevičia ūkio ne daugiau, kaip 6,6 km. yra. Taigi, tas A. Bubnio minimi „poligonas ir 5-6 km“ labiau atitinka į Miško stovyklos aplinką, kurioje buvęs sovietinis karinio dalinys ir galėjo turėti poligoną plačiąja prasme.

     Bet ieškant M. Pociaus ir A. Rukšėno minimų Miško stovyklos karo belaisvių nelogiškų-pakartotinų po liepos filtracijos „masinio naikinimo iki 8 tūkstančių“, pabandykime paieškoti patikimesnėje jau 1944 m. rugpjūčio13 d. Ypatingosios komisijos tekste. Jojo nuotraukos nededu, bet atsiversti galima tos Minsko apskrities ir YVK SSRS bendros komisijos 1 psl., kuriai vadovavo ne tik melu pasižymėję karo chirurgas N. N. Burdenko, teismo medikas V. M. Smolianovas, bet, svarbiausiai, vadovavęs tai komisijai Baltarusijos pogrindžio ir partizaninio judėjimo vadas, Sovietų Sąjungos didvyris generolas V. I. Kozlovas, kurį įtarti kažką ne taip teigiant - nėra pagrindo. Juolab, apie savo kraštą, kuriam vadovavo pasipriešinimui, kompetencijos turėtų pakakti, kad Maskvos NKVD galėtų kažką labai įtakoti..
     Tekste žodis „изврги“ (pabaisos), jomis vadinant vokiškuosius fašistus, yra unikalus. Taigi tos pabaisos štalage Nr. 352 sunaikino dešimtis tūkstančių karių ir karininkų. Rašoma, jog Komisijos (ją pagal taisykles rašau iš didžiosios, nors tekste taip nerašoma) aptiktose Minsko miesto rajone („в районе гор Минска“ - turima mintyje miestą ir jo rajoną) aptiktose palaidojimų vietose liudija apie fašistinių budelių planingą-sąmoningą numarinimą vaikus, paauglius, moteris ir senius.
        Tos Komisijos 2 psl. rašoma apie kaime Mažajame Trostinece lavonų deginimo pečius, skirtus nusikaltimui paslėpti. Komisija ištyrė fašistų (manau, kad reikėjo rašyti NACISTŲ) masinio teroro kapavietes, kapines karo belaisvių Gliniškių kaime, šalia vienkiemio Petraškevičia, Uručje vietovės teritorijoje, Blagovščine, Šašnovkos vietovėje ir M. Trostineco kaime. Komisija atliko lavonų ekshumaciją ir jų tyrimus šiuose punktuose:
        1. Glinišče kaimo karo belaisvių kapinėse Komisija rado 197 kapavietes įvairių dydžių ir daugelyje kapuose pastatyti mediniai kryžiai ir turi užrašus pavardžių, arba palaiduotųjų kiekį. Atkasus, lavonų rasta daugiau, nei nurodyta. Komisija mano, kad palaiduota apie 80 tūkstančių sovietinių karo belaisvių.
        Šeštame ir paskutiniame tos Komisijos puslapyje rašoma, jog „sistematiškai“ buvo naikinami sovietiniai karo belaisviai ir taikūs piliečiai. (Šiame sakinyje keistai karo belaisvių sisteminis naikinimas pažymėtas pirmiau, nei taikių gyventojų. Negi sovietai Holokaustą neskaitė kaip didelį nusikaltimą?) Rašoma apie naikinimo metodus, kaip bado rėžimas su išsekinamuoju fiziniu darbu, sudarant antisanitarines sąlygas, iššaukiančius masinius infekcinius susirgimus, mušimus ir sušaudymus. Minimas ir Glinišče kaimo kapinėse lavonų išėmimo ir deginimas, kad paslėpti sušaudymų nusikaltimus. Tam 1943 m. buvo pastatytas kremavimo pečius-duobė. Ar tuo pečiumi galima teigti M. Pociaus - A. Rukšėno minėtus „masinius sušaudymus“, galima paabejoti. Greičiau, tas pečius-duobė buvo skirtas vietiniams sušaudymams paslėpti, vykdytiems kiekvieną dieną stovykloje.
        Kaip matome, tą raštą pasirašo kaip Ypatingosios-Valstybinės komisijos narys (melagis dėl Lenkijos kariuomenės sušaudymo) akademikas Burdenko ir Minsko apskrities komisijos pirmininkas generolas-majoras V. Kozlovas. Pažymėtina, kad tarp 10-ties komisijos narių yra ir žymaus baltarusių rašytojo Michasio Lynkovo parašas, kurio vardu dabar pavadinta gatvė einanti palei geležinkelį ir įeinanti į pačios Miško stovyklos teritoriją. Jis turėjo žmoną Channą, kuri jam padėdavo kūryboje si sūnų Mariką, kuriuos 1941 vokiečiai sušaudė. Apie šio rašytojo šeimos tragediją aprašė iš Lietuvoje - tarp Panevėžio ir Biržų rajonų Lebeniškiuose gyvenęs bei Panevėžio mokytojų seminariją baigęs - Naujamiestyje mokytojavęs gudų žymus dramaturgas Janka Mavr-as.
        Gaila, kad kraštotyrininkas O. Usačiovas daugiau neparadė tos komisijos traktuočių puslapių. Manykime, kad jis iš žymaus istoriko, jau a. a. Adamuško knygos atrinko, kas svarbiausia. Manykime, kad jeigu būtų minimas tas M.Pociaus-A.Rukšėno „8-ių tūkstančių sušaudymo“ užsiminimas - būtų parodęs?

-60-

141 pav.: Glinišči kaimelyje ekshumacija. Galima pasididinti.

Čia 141 pav.: vienintelę plačią atradau nuotrauką atradau su nuotraukos dešinės krašte žmogumi rankose kastuvu. Matosi nemažai kryžių. Vadinasi, vokiečiai leido ženklinti mirusiuosius, ko nepasakysi GULAG-uose. Kas balta, na, gal ne sniegas? Gal smėlis saulės atokaitoje? O tolumoje ne miškelis, o tik keli medžiai. Palaidojimų vieta vokiškame žemėlapyje kvadračiuku užštrichuotu pavaizduota. O Glinišče kaimo sodybos ratu išsidėsčiusios nuo caro laikų, nes per vidurį buvo karjeras, moliui imti.

13. Štai, A. Bubnio, A. Rukšėno ir M. Pociaus klaidų priežastis! Negi tai nemokėjimai perskaityti istorinį dokumentą?

Tuo dokumentu pasirodė Nr. 64 Aktas Minsko apskrities komisijos apie vokiškųjų-fašistų žvėriškumus prieš Štalag-352 karo belaisvius, kuris yra publikuotas iš knygos R. Černoglazovos „Masiukovščina: Štalag-352, 1941-1941. Doku. ir medž“., kurį nufotografavo kraštotyrininkas Olegas Usačiovas ir publikavo savo straipsnyje apie Glinišči kaimą. Kadangi tame straipsnyje neryškių raidžių dokumentas nedideliame formate sunkiai skaitosi, todėl aš padidinu jojo formatą ir siūlyčiau paskaityti, pradedant nuo 1-mo puslapio, esančio 93 psl.. Mat, tą aktą pasirašė Baltarusijos sveikatos priežiūros Liaudies Komisaro pavaduotoja ir Raudonojo kryžiaus bei Pusmėnulio Centro komiteto pirmininkė Efima Afanasjeva Vodneva, BSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, jau aukščiau čia minėtas rašytojas Michail-as Timofeeevič-iu Lynjkov-as, medicinos ekspertė, gydytoja Eljmira Michailovna Naumovič, rašytojas Dilgelė (Крапива-Атрахович) Kondrat-as Kondratesevičius, vyr. leitenantas Grigorijus Leontjevič-ius Loginov-as ir mokytoja Alevtina Antonovna Bulavko. Tame akte pasakojama apie nuo pirmų okupacijos dienų „sovietinių žmonių“ naikinimą. Akte užsimenama ne tik Masiukovščinos, bet ir žemės ūkio Parodoje, esančioje Minsko mieste, kurioje irgi surasta daug žvėriškumo pėdsakų. 3-čiuoju skirsniu minimas katorgos pobūdžio išsekinamasis režimas ir aprašomos stovyklos antisanitarinės sąlygos.
Antrame (knygos 94) puslapioyje, aprašant kankinimus, ties 4-tuoju ir 5-tuoju skirsniais atsiskleidė, iš kur A. Rukšėnas su M. Pociumi prifantazavo „Miško stovykloje 8-ių tūkstančių“ masinį belaisvių naikinimą, o A. Bubnys savo knygos 72 psl. „išpaišė“ atstumą „400 m į pietryčius nuo miško stovyklos“, kai dokumente visiškai neminimas tos stovyklos pavadinimas ir neminimas Gliniščes kaimas, jį „pripaišant“, matyt, iš lakios fantazijos, net nepatikrinęs, kad kryptis visiškai nesąmoninga yra. Taigi, prašyčiau pažvelgti-pamąstyti ir „pasigrožėti“ į to II-ro puslapio pabaigą:

142 pav.: pasakykite, kur Jūs tame tekste atrasite „Miško stovyklos“ paminėjimą tose tekstuose? Galima pasididinti.

-61-

Svarbiausia, minima, kad SUŠAUDYMUI UŽ MIESTO pradėjo išvežinėti ! ! ! Kaip gali „Miško stovykla mieste“ būti, jeigu ji yra už miesto? Negi 4-to skirsnio „nesimato“, kad rašomą apie stovyklą esančia mieste? Iš kur A. Rukšėnas su M. Pociumi prisigalvoja „žudynes Miško stovykloje“, jeigu jos buvo vykdomos miesto stovykloje prie Puškininių (nuo žodžio „Пушкинские“) kareivinių ir Parodos teritorijoje? Negi negalima buvo logiškai mąstyti pagal šias kategorijas? Jų yra 10:

1. Juk ta stovykla, kur buvo mieste su moderniškomis kareivinėmis, buvo skirta karininkams, o eiliniams kariams buvo numatytos arklidės

2. Pirmiau filtracija nuo komunistų, komisarų ir žydų buvo pravesta pagrindinei belaisvių masei – eiliniams kariams liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai buvo šilta.

3. Kai rudeniui artėjant visus pervedė į Miško stovyklą, kuriose buvo Raudonosios armijos kavalerijos arklidės, jos tapo „tinkamomis“ gyventi eiliniams kariams. Todėl:

4. Išgalvotas „Miško stovykloje masinis 8-ių tūkstančių dar papildomas naikinimas: yra nelogiškas, nes filtracija buvo atlikta ir vokiečiams nebūdinga nebaiginėti darbų – tuos darbus atidėjinėti. Be to:

5. Nelikus nei komunistams nei žydams, kitas toks gausus „masinis 8-ių tūkstančių naikinimas“, net neįmanomas kaip betikslis.

6. Net, jeigu ir būtų tas naikinimas, tai kaulai būtų jau seniai išversti naujas miesto statybas vykdant.

7. Juolab, palei Miško stovyklą specialus paieškų (karinės archeologijos) 52-trasis batalionas atlikinėja ekshumacijas palei miško stovyklą ir ir ekshumuoja tik sergančius ir savaiminga mirtimi mirusius.

8. Jeigu Lukošenkos režimas nujaustų palei Miško stovyklą masines žudynes“, apie kurias paistė „pasakas“ tardymuose „Krikštaponį kaltinantieji liudininkai“, tai propagandos tikslais tos ekshumacijos būtų vykdytos.

9. Kadangi minėtos filtracijos nebuvo karininkams, tai naciams reikėjo sugalvoti pretekstą, kaip išryškinti aktyviausius, gudriausius, sugebančius neįmanomomis priemonėmis susirasti civilius drabužius. Pagal loginę ir psichologinę statistiką tokie galėjo atitikti komunisto tipą.

10. Paskutiniu šių atliktų masinių žudynių įrodymu tapo Uručje pradėti 2021 m. skandalingi ir kraupūs ekshumavimo darbai, kurie GALUTINAI SUTRIUŠKINA IŠGALVOTUS SOVIETINIUS KALTINIMUS J. KRIKŠTAPONIUI EILINĖJE FABRIKAVIMO BYLOJE, nuslepiant civilių žmonių (Holokausto) žudynes ir jas verčiant į sovietams naudingesnį eilinių belaisvių žudymą, kurio spalio viduryje tokio Miško stovykloje ne tik nebuvo, bet ir būti negalėjo.

143 pav. Galima pasididinti

144 pav.: Galima pasididinti

Aišku, spardytis ir atsikirtinėti galima, įrodinėjant, kad ir „už miesto stovykla yra mieste ir ...“. Galima įrodinėti ir kad mūsų planeta yra plokščia.

-62-

Bet 142 pav.: 5-tame skirsnyje, iš kurio, matyt, A. Bubnys nurašė 400 m atstumą su sveiku protu nesuvokiama neteisinga kryptimi, - tą kryptį pataisė ir A. Usačiovas, net nepagalvojęs, kad ir jam netyčia gavosi manipuliacija. Štai, galima „pasigrožėti, jo dėstymu tokiu:“

145 pav.: A. Usačiovo pataisymai.

Kraštotyrininkas sudėjo dvi klaidas ir pagal tų ištaisymų loginę seką ištaisytas geležinkelio maršrutas „Minskas-Molodečno“ ir šalia jo Glinišče kaimas, - viskas atitinka.

Bet, prašau iš naujo perskaityti 142 pav.: Akto 5-tąjį skirsnį. Kur jame yra paminėtas „Glinišče“ kaimas? Ar, aplamai, galėjo Miško stovykloje kauptis lavonai, kai Miško stovykla buvo kavalerijos karinio dalinio vietovė su arkliniais vežimais, (146 pav.:) besimėtančiais teritorijoje, į kuriuos lazarete numirusius iš karto kraudavo išvežimui? Ar pas vokiečius Miško stovykloje galėjo būti betvarkė ir lavonų krūvas laikyti, kai yra kuom juos išvežti ir kur išvežti?

146 pav.: Miško stovykla su besimėtančiais patrankų vežimais, tinkamais numirusius lavonus išvežti.

Ką komisija Akto 5-tame skirsnyje norėjo pasakyti? Kad vokiečių tauta „netvarkinga“? Jeigu R. Černoglazavos rinkinys yra skirtas Masiukovščinos Miško stovyklai, tai Aktas Nr. 64 yra skirtas visam Štalagui-352. Ir tai matosi iš to Akto Nr. 64 trečiojo (95) - paskutiniojo puslapio, 6-tajame skirsnyje minima miesto stovykla Parodos teritorijoje. Tai. pagal to Akto Nr. 64 dėstymo logiką, jei 4-tame ir 6-tame skirsniuose minima miesto stovykla, tai, gal ir tarpe esančio 5-to skirsnio mintis logiškai turėtų suktis irgi apie tą pačią stovyklą, apie kurią pradžioje ir pabaigoje dėstoma?

147 pav.: Akto Nr. 64 trečiame (95) - paskutiniame puslapyje 6-to skirsnio pavyzdys su labai grubia klaida dėl, neva, „Gorkio“ parke, vietoje Čeliuskinkiečių ir kuris (pirmasis) net už 3,5 į vakarus buvo.

Grįžtant prie 142 pav.: parodyto 5-tojo skirsnio pateiktos informacijos kelia įtarimą, kad tai nėra Miško stovyklos ir Gliniščių kaimo „neteisingos krypties nurodymas“ (ties ja raudona klaustuką padėjau), nes ta PIETŲ-rytų kryptimi nuo stovyklos kapai gali būti nuo mums mažai žinomos Parodos stovyklos, o ne Miško stovyklos. Blogai, kai surašyto akto sakinyje nėra net vietovių pavadinimų ir galvok, ką nori. Kad tai požymiai nuo Parodos stovyklos pateikti, įrodysiu geografiškai žemiau.

-63-

Aišku, emociškai angažuotų moteriškų pasirašytu šiuo Nr. 64 Aktu pasitikėjimas pašlijo, ne tik Minsko geležinkelio linijos į Molodečną su Mogiliuovu sumaišymu, kurie yra priešingose nuo Minsko pozicijose, bet ir neleistino Čeliuskininkiečių parko su Gorkio parku sumaišymu. Nesinori tikėti, kad net Baltarusijos ir Minsko miesto geografijoje visiškai nesigaudo vieninteliai komisijoje buvę vyrai - kariškis (vyr. leitenantas) ir rašytojas K. K. Krapiva, kuris pastarasis „nežinotų“, jog į to Gorkio parko įėjimo namelio vietoje 1928-1941 m. . gyveno jo draugas Jokūbas Kolosas, pas kurį K. K. Krapiva dažnai viešiedavo, o po karo pas rašytoją lankydavosi jau netoli Čeliuskinkiečių parko, kur dabar Jakūbo Koloso memorialinis muziejus, o pats K. K. Krapiva, po 1956 m. Jakūbo mirties pradėjo vadovauti jo vardo kalbų tyrimo institutui.
Keista, kai į komisijas yra įtraukiami rašytojai, kurių pareiga būtų tekstą sutvarkyti taip, kad būtų aišku, apie ką rašoma, kaip tik to ir nėra dar ir su grubiomis klaidomis, sveiku protu nesuvokiamomis, kuri viena iš jų tos knygos 95 psl. pabaigoje pastabų skyriuje apie, neva, „Gorkio vardo“ parką parašyta ОШИБОЧНО Klaidingai) ir tą parašymą matote dešinėje Akto pabaigoje. Tokia pati klaida nurodyta ir 1-mame puslapyje to Akto.

148 pav.: Akto Nr. 64 trečiasis-paskutinysis puslapis su parašais. Galima pasididinti

Taigi, kadangi šių dokumentų skelbėjo R. Černoglazava to Akto 2-atrame (94) psl. klaidos nenurodo, tai, greičiausiai stovykla Parodos vietoje nurodyta. Jeigu ir būtų ten „Miško stovykla“, tai ten pat 142 pav.: toliau tekste dėl antrųjų kapinių, kad neva, „šiaur-vakariau“ irgi abejotina, kad už Miško stovyklos iš kart už geležinkelio būtų kapinės. Juk ten; prie pat Masiukovščinos gyvenvietės antros pervažos per geležinkelį kaži ar buvo prie vokiečių? Ji matosi tik 1916 m lenkiškame žemėlapyje Bet iki tos vietos nepatogu prieiti tada buvo. O naudojantis pervaža šalia Gliniščių kaimo, ir vežti ne į Gliniščes, o į vakarus tolyn - labai abejotina. Jei rašoma apie Parodos stovyklą, tai tekste nekorektiškai paminimas kapitonas Lipp-as, kuris siautėjo tik Miško stovykloje. Jeigu tai Miško stovyklą turima omenyje, tai kryptis turėjo būti nurodyta vakarų kryptimi nuo stovyklos, ką dabar ten 52-asis spec. paieškų batalionas ir vykdo ekshumavimo darbus taip vadinamoje šaudykloje ir netoli Masiukovščinos gyvenvietės.
Apibendrinant, akivaizdu, kad A. Bubnio knygoje „pietryčių“ klaidinga kryptis nurašyta, matyt, iš šio Akto Nr. 64, kuriame labai keistai vietovardžiai nėra nurodyti, ir ne aišku, apie ką akte tekstas, o A. Bubnys, tikriausiai, tik pats prirašė Gliniščės kaimo pavadinimą? O kaip dėl masinio belaisvių (8-ių tūkstančio) sunaikinimo? Ar tai, jau ne panašu, kad tai buvo Parodos ar Puškinskinių kareivinių stovykloje naikinimai? Ar tai ne perbraukia A. Rukšėno-M. Pociaus išsigalvotus apie „Miško stovykloje“ tokius pat naikinimus, matyt, kažką ne taip nurašius nuo Liepos komisijos išvadų?

Kad nuo Parodos stovyklos į aukų palaidojimo vietas yra PIETRYTINĖ kryptis - tai čia tolimesnis mano įrodinėjimas. Pateikiu istorinę-geografinę apžvalgą:

-64-

149 pav.: šiaurrytinė Minsko dalis su Čeliuskinkiečių parku ir Paroda prieš tą parką. Galima pasididinti.

Taip vadinamos „Пушкинские казармы“ (Puškino, tiksliau; Puškinskinės) kareivinės, kurios ne visos 150 pav.: vokiškajame žemėlapyje parodytos:

151 pav.: vokiškame 1941 m., Minsko žemėlapyje Puškinų (Puškinskinių kareivinių) paminėjimas specifikacijos skyriuje. Galima prasiplėsti ir mano vokiškąjį 1941 m. aukštos rezoliucijos žemėlapį atsidaryti.

Tos Puškinkinės kareivinės dabar tęsiasi 150 pav. iki apibrėžto kvadrato, o prie sankryžos dabar yra sušaudytam kareiviui paminklas. Todėl žemiau rodau taip vadinamas „Puškinkines“ kareivines ir pagrindinėje Jakūbo Kolasso ir Kalinino gatvės sankryžoje:

150 pav.: Puškino, tiksliau Puškinskinių kareivinių vokiškas žemėlapis. Galima pasididinti.

152 pav.: nuo centro į kairę matome gelsvą buvusią kareivinę; buvusioje „Puškinskaja“ - dabar rašytojo Jakūbo Kolaso gatvėje ir nuotraukos pačiame centre sušaudomo karo belaisvio skulptūra. O tolyn J.Kolaso gatve šios nuotraukos į kairę bus dar kelios kareivinės su žemiau parodytu žymiu Baltarusijos kariniu objektu. Galima šią nuotrauką pasididinti.

153 pav..

154 pav.:

Kaip ne keista, ta sankryža yra parodyta ir 150 pav. vokiškajame žemėlapyje. Ir kaip tik sankryžoje yra sušaudytam kareiviui paminklas, įrodantis, kad Karo belaisvių sušaudymai vyko Minsko miesto dalies belaisvių stovykloje, o ne kaip išsigalvoja A. Rukšėnas ir M. Pocius apie niekur istoriniuose šaltiniuose gal nefiksuotus, neva, „masinius naikinimus Miško stovykloje“, kurios nė nerodo jųjų minėtos Ypatingosios komisijos Aktas 64, rodydamas visai priešingą teiginį. Jeigu M. Pocius su su A. Rukšėnu mini tą sovietų Ypatingąją, komisiją, tai ta pati komisija dviejų vienai kitai prieštaraujančiais skirtingų išvadų negalėjo duoti. Kodėl A. Pocius su A. Rukšėnu nepateikia citatos-nuotraukos to nelogiško teiginio?

-65-

Šis sušaudomo karo belaisvio paminklas lygiai sankryžoje čia dešinėje 156 pav.: vokiškojo 1941 m. žemėlapio sankryžoje prie geltonai apibrėžtu ratuku ir keturių juodai pažymėtų kareivinių, kurių teritorija yra žymiai platesnė.

155 pav.: skulptorius Sergejus Loginovas sukūrė 1987 m. kaip savo diplominį darbą, o išlieta ir pastatyta prie šių kareivinių buvo 2010 m. Todėl A. Rukšėnas, 2014 m. rašydamas savo „pažymą“, ar ne galėjo pasitikslinti po šios skulptūros atidengimo? Kodėl ji ne Miško, o Miesto stovykloje pastatyta?

      Minsko naujienos 2020 m. parašė, jog „1937 m. buvo įkurta Puškino gyvenvietė. Pavadinta buvo šio rusų poeto žuvimo 100-mečiui pažymėti.“
        Tai labai panašu į teisingesnę šių kareivinių pavadinimo versiją ir todėl į lietuvių kalbą galima versti tikruoju šio poeto pavadinimu, nors, ar jis „žuvo?“, yra naujos versijos, jog ...
        Pažymėjau tai, nebaigdamas mintį, kad su „rusija“, tiksliau, su Maskolija visokios keistenybės lenda; net iki to, jog „leninu ne V. Ulianovas“ buvo, kuris visai, net ne panašus į V. Leniną ...
        O apie tas kareivines rašoma ten pat, jog „artilerijos pulko kariniui miesteliu pastatė 3 plytinius 3-iaukščius tipinius pastatus kareivinėms, angarą patrankų ir autotraktorinės technikos saugojimui. Šiose kareivinėse įsikūrė laikinoji persiuntimo (Dulag 126) stovykla. Dauguma ten patekusių raudonarmiečių belaisvių vėliau atsidūrė «Štalage» Masiukovščinoje.
        7 lapkričio 1942 m. laikinasis Dulag-126 Puškino kareivinėse pervadintas buvo į stacionarią stovyklą Stadtlager Stalag 352 (Miesto stovykla «Štalag 352»), ir jis tapo pagrindiniu Masiukovščinos Štalag 352 miesto skyriumi. ...“

156 pav.: vokiškojo 1941 m. Minsko plano šiaurrytinio krašto dalis su Puškino kareivinėmis geltonu ratuku 60 skaičiumi prie Nordstrase-s gatvės (plentu į Lagoiską) bei taip pat geltonu ratuku su skaičiumi 18 (įskaitomu tik pasididinus) pažymėtu pačiame žemėlapio krašte šalia skaičiaus 3 (G 3) „Moskauser strase“ (Maskvos) gatvės ir plento (Autobahn) į Smolenską-Maskvą ir specifikacijoje 18-tuoju nurodytas „Gefangenenlager“ (karo belaisvių stovykla) o 60 (G 2) „Puschkinkasserrae (Gefang.-Lager) talag 352“ geltonai padažyti. Galima pasididinti, o taip pat atsiversti VISĄ originalą. Panašiai ir O. Usačiovas tą patį planą pateikė.

-66-

         Tai, ar ne čia ir slypi A. Rukšėno - M. Pociaus klaida, sumaišius šias stovyklas?
        Vėliau, pagal tas pačias Minsko naujienas, 1943 m. karo belaisvius iš Puškino kareivinių pervedė į Masiukovščiną. Jų vietą užėmė policininkai. Galima ir video pažiūrėti apie šį paminklą.
       Tiesa, google rodo, jog Dulag-126 minima labiausiai Smolenske kaip „pietinis“, ar „mažasis“ ir ..., bet dėl karo dabar Ukrainoje prie publikacijų prieiti neįmanoma. Aplamai, „Dulag“-ais vadinamos persiuntimo (etapinės) karo belaisvių stovyklos, nuo vok.: „Durchgangslager“.Gaila, bet vokiškajame 1941 m. plano 156 pav.: matomame Karinių Agentūrų (Militarishe Dienststellen) sąraše, sudarytame pagal abėcėlę, tokios paskirties stovykla nerodoma - ji kitaip - paprasčiausiai (Gefangenenlager) Karo belaisviams pavadinta ir geltonai mano pažymėta 18-toje pozicijoje pagal G 3 geografinį žymėjimą.

      Čia dešinėje 157 pav.: iš vokiškos Liuftwafe-es 1941-1944 m. m. nuotraukos matosi ir daugiau Puškino gyvenvietės pastatų ir, ypač, charakteringo П pavidalo pastato šiaurinėje-centrinėje nuotraukos dalyje, kuriame šiuo metu yra Baltarusijos Oro gynybos vadavietė.
        Puškino gyvenvietę matome aptvertą net gerai matoma iš lėktuvo tvora. Spygliuotos tvoras iš avio nuotraukų įžiūrėti sunkoka - reik turėti didesnes raiškos nuotraukas.
        Aukšta tvora matosi avio 157 pav.: nuotraukoje ir priešais Čeliuskinkiečių parką. Toje vietoje buvusių sovietinių Parodos paviljonų pėdsakų beveik visiškai nesimato, nes, gal. tos „Parodos“ infrastruktūra sunyko dar sovietmetyje, prasidėjus prie Volgos ir prie Dniepro dirbtinai sukeltam badui?
        Galima įžiūrėti ir dabartinės Kalinino gatvės pėdsaką ir jos sankryža 152 pav.: su Šiaurine gatve (gal taip vadinosi ir sovietmetyje dabartinė J. Kolaso gatvė, o ne Puškino?), kurioje dabar stovi 155 pav.: paminklas sušaudytam kareiviui. Ta gatvė 156 pav.: pavaizduota plane, jame nutrūksta, kai pereina į du siauru kampu išsiskiriančius keliukus, su visokiais pastatais, reik, manyti, irgi belaisvių stovykloms priklausančiomis?
        Nesimato ryškesnių kasinėjimų. Todėl, nieko nuostabaus, jog 1942 m. žiemos metu, prasidėjus epidemijai ir pradėjus masiškai mirti kaliniams, dėl įšalo kąsti dideles duobes laidojimams, matyt, nebuvo šioje Miesto stovykloje sąlygų, nei, skirtingai Miško stovykloje, su šalia esančiu Gliniščių kaimu bei jame molio karjeru; dar net nuo caro laikų. Jau pati 157 pav.: avionuotrauka parodo, kad 156 pav.: planas buvo sudarytas apytiksliai, ir panašu, kad čia dešinėje topografinis žemėlapis 157a pav.: sudarytas pagal avionuotraukos 157 pav.: parodymus ir sudarytas, tikriausiai į okupacijos vidurį ar pabaigą?

157 pav.: vokiškos Liuftwafe-s aeronuotraukos 1941-1944 m. m. nuo Puškino kareivinių iki Čeliuskinkiečių parko. Galima VISĄ pamatyti.

         Keista, kad Štalag-o 352 teritorija ne pilnai aptverta. Todėl, galima manyti, kad ir ne avionuotraukos dėka šis sudarytas žemėlapis, kuriame ir geležinkelis siauruko į gretimai Slepnios-Podbolotnoje bei toliau už Kuropatų (tada to vietovardžio nebuvo) ir Drozdų durpynus, Neaiški ir vientisa juoda linija, kuri turėtų reikšti keliukus, bet kažkodėl jų daug nesimato minėtoje avionuotraukoje. Todėl gali būti ir aptvėrimus vaizduojančios tos vientisos linijos?
         Puškino kareivinių vietoje, kur raudonas užrašas „Stalag 352“, įstrižainėmis perbraukta aikštelė, į pašto voką panaši, rodo KAREIVIŲ-BELAISVIŲ LAIDOJIMO VIETĄ. Toje vietoje po karo sovietai pastatė paminklą, kurį aprašė O. Usačiovas, pateikdamas labai daug svarbių pagrindų apie belaisvių stovyklų sudarymą bei nereikalingų žmonių naikinimą.

       Dėl apsimetusių sovietiniais patriotais, taip vadinamais „лжепатриот“-ais, kuriuos pavadino kraštotyrininkas Olegas Usačiovas, susidarė baltos dėmės Parodos belaisvių stovyklos istorijoje, ypač, karių kapų apskaitos klausimu. Jis cituoja 1944 m. Minsko gyventojo A. Budanovo parodymus, kad šalia prieškario Parodos, pastate, skirtame Baltarusijos karinės apygardos štabui, kuris statėsi prieš karą, buvo įkurta belaisvių stovykla „rusų“ kariams.
        (Atkreipiu dėmesį, jog liudininkas ne pasakė, kad sovietų kariams). Pradėdamas savo I-ąją dalį apie Parodos belaisvių stovyklą, O. Usačiovas 2013 metais buvo parašęs taip:

157a pav.: žymiai tikslesnis topografinio tipo vokiškas jau ne planas, o žemėlapis su visomis koordinatėmis ir reljefu.

-67-

„Netgi įkurtame NKVD-KGB veteranams muziejuje, Minsko ir Minsko srities valstybės saugumo direktorato pastate, jie neteikia informacijos apie prieškarinę NKVD vardo 3 metų mokyklą. Frunze (Vankovičiaus užmiesčio dvaras Slepiankos miške), apie jame esantį SD (P.S.: vok.: „Sicherheitsdient“ - mano pastaba) regioninį skyrių, apie masines baltarusių gyventojų kapus Slepiankos miške (netoli buvusios Canavos vasarnamio, kurį neseniai sunaikino galing statybinė technika), apie masines 20-30-ųjų kapų Čeliuskinkiečių parke, apie siaurojo geležinkelio, nutiesto prieš karą, šalia Canavos vasarvietės ...“.
Apie pastarąjį man būtina atskirai įterpti, nes ką paminėtas pokaryje paskirtasis NKVD pirmininkas Lavrentijus Canava; taip vadinamas „Baltarusijos Berija“ Slepiankos miške iškrėtė, viskas dabar paišosi ir dėl Ukrainoje karo priežasčių, ir dėl II-ojo pasaulinio karo ...

14. Istorinės Minsko paslaptys

158 pav.: 1948 m. Sausio 13 d. šiuo miško keliuku užsuko NKVD-istai, veždami Solomoną Michoelsą į L. Canavos vilą tam, kad jįjį Stalino įsakymu nužudyti.

160 pav. ir 159 pav.: vilos: L. Canavos ir šalia ne aiški, kam priklausiusi..

Ciniška, kad Solomono MICHOELSO DĖKA SOVIETAI GAUNA PARAMĄ iš Vakarų hitlerinės Vokietijos triuškinimui, o Stalinas jam už tai „atsidėkoja“ - atsidėkoja visa rusiškoji antisemitinė Sovietų Sąjungos vadovybė, kurią demaskuoja Lavrentijus Berija. Dar bjauriau, kad patį L. Beriją ir apkaltina nužudymu 1963 m. sausio 13 d. laikraštis «Советская Литва» - tai buvo pirmoji oficialioji pasaulyje Sovietų Sąjungoje žinia apie Solomono MICHOELSO NUŽUDYMĄ. Tą straipsnį aš mačiau, kai pas savo močiutę Kaune buvau apsilankęs ir man asmeniškai apie jo žūtį pasakojo jos sesuo, gyvenusi Maskvoje ir joje savo vyrą praradusi per „Ežovščinos“ valymus. Todėl ji ir buvo atsidūrusi Baltarusiškoje geležinkelio stotyje, kai Solomono kūną atvežė iš Minsko. Tada ant karsto gėles padėjo Maksimo Gorkio duktė, o mano močiutės sesuo buvo didelė Maskvos teatrų mėgėja. Gaila, mažai ką atsimenu, ką ji apie spektaklius labai daug pasakodavo.
Bet dėka to «Советская Литва» straipsnio, praėjus tik 4-ioms dienoms, sausio 17 d. apie S. Michoelso nužudymą iš šio Lietuvos rusiško laikraščio perrašo The New York Times pavadinimu „Moscow Confirm Police Killed Mikhoels, Yddish Actor, in '48“. Tame Lietuvos rusiško laikraščio straipsnio autorius/autorė? buvo Л. Е. Лурье.

160a pav.: Ši L. Canavos vila, kuri buvo statyta 1937 m. jau panaikinta, kaip didelio nusikaltimo objektas.

Kad tai būtų iš Sankt Peterburgo garsus rašytojas-istorikas Levas Lurje, kažkaip neįtikėtina, kad 13-metis būtų tai rašęs. Leonidas Lurje, sūnus Emanuelio buvo ir Rusų dramos teatro Vilniuje vyriausiu režisieriumi, kuris karjerą pradėjo nuo 1931 m. Minske nuo Žydų teatro, buvo 4 metus ir Solomono Michoelso asistentu. Ir, nors, po S. Michoelso nužudymo Sovietų Sąjungoje buvo uždrausti žydų teatrai, bet nuo 1958 m. Vilniuje L. Lurje vadovavo ir vieninteliam Sovietų Sąjungoje saviveikliniam žydų kolektyvui. Jam 1973 m. išvykus į Izraelį, žydų teatro istorija ar ne liko išimta iš sovietinės kultūros? Todėl, manau, kad tą straipsnį ir parašė Leonidas, klaidingai savo tėvavardžio raidę parašęs - ji ne E, o Э, gal, turėjo būti? O S. Michoelso nužudymo priežastimi tapęs Krymo klausimas ar ne gali būti kažkiek susijęs ir su dabartiniu karu?
Štai, kaip išnyko šios žmogžudystės nusikaltimo objektas:

Čia kairėje 161 pav.: L. Canavos vila 2004 m. gegužę ir 162 pav.: jau griaunama 2009-04, kai šalia esančioje mažesnėje laukymėlėje yra nežinomas niekam medinis aplūžęs 159 pav. vasarnamiukas, apie kurį jokių žinių nėra.

-68-

162 pav.: jau 2009-04 nebeliko šios L. Canavos vilos, kurioje buvo nužudytas Samuelas Michoelsas ir teatro vadybininkas MGB agentas Vladimiras Golubovas, kurį nužudė, kad neliktų liudininko tos suplanuotos nužudymo operacijos. Dešinėje 163 pav.: platesnis tos vietos vaizdas, kur, kiek į kairę netoliese Čeliuskinkiečių parkas.

164 pav.: lenkiškas apie 1916 m. topografijos Komarovskio miškų masyvai.
Nuo jųjų į kairę pačioje Minsko šiaurinėje dalyje garsioji pelkė, kurioje dar caro laikais buvo įkurta mokslinė pelkių tyrinėjimo stotis. Šis žemėlapis Lenkijoje atspausdintas 1933 m. su pasenusiu caro laikų topografija. Todėl jauniems kartografams negalima apsirikti, aklai negalima tikėti 1933 m. išleidimo užrašu, nes į 1930 m. situaciją nieko nėra panašaus. Todėl būtina tame VISAME žemėlapyje atidžiai perskaityti visų paaiškinimų topografinių pagrindų išdėstymą.

Tą Čeliuskinkiečių parką senesni žmonės vadindavo Komarovskio mišku, kuris ir buvo tokiu iki sovietų.

Tos žemės iki 1812 m. priklausė Radvilų giminei ir paskutiniu savininku buvo Dominykas Radvila, kariavęs prancūzų pusėje. Todėl tos žemės buvo konfiskuotos ir vėliau tas žemes išpirko didikai Vankovičiai. Įdomu, jog Antanas Vankovičius (1780-1812), kurio tėvui Tadui priklausė ir mūsų Kražiai, buvo stambiu žemių valdytoju Minsko gubernijoje, per žmoną Anną Soltan, giminiavosi su Radvilais, turėjo tris dukras, kurios ištekėjo: Valerija už Konstantino Tyzenhauzo, Klementina už Cirkliškio savininko grafo Edvardo Mostovskio, o trečioji Vanda už Kauno vadovo ir šalia Kauno Raudondvario savininko Benedikto Tiškevičiaus Biržų bei Lagoisko linijos. Juk čia nagrinėjamos Puškino kareivinės, kurios ir yra gatvėje, kuri toliau virsta plentu į Lagoiską, 1916 m. sudarymo žemėlapyje smailiojoje sankryžoje, išsiskiriančioje plentu į Maskvą (į rytus- į dešinę) ir beveik į šiaurę aukštyn į parodyto 164 pav.: O. Usačiovo žemėlapio viršų-vidurį ir yra plentas į Lagoiską.

165pav.: Slepnioje gimusios Vankovičių Vandos Tyzenhauzienės amžinojo poilsio vieta, kurią galima ženkliai pasididinti-perskaityti užrašus.

-69-

Jame Didžioji Slepnia (D. Slepnia) ir yra Vankovičių tėvonija, iš kurios kelias į Minską praeina per dykvietę-jaunuolyną, kuri, matyt, dar Rusijos imperijos laikais buvo pasodinta jaunu mišku, ir sovietmečio pradžioje tapo tinkamu parkui, matomu žemiau

166 pav.: vokiško žemėlapio („plano“) dalis su kraštotyrininko Olego Usačiovo paaiškinimais, iš Komarovskio miško suformuotu Čeliuskinkiečių parku ir prie buvusios sovietinės Parodos (vok.: „Ehem. Ausstellungsgeitanse“ belaisvių stovyklos vieta su svarbiais dviem pastatais 91 ir 93 numerio, iš kurių tie garsūs pastatai-namai dabar tarpusavyje sujungti. O buvęs kelias į Slepnios dvarvietę, į kurią iš Minsko kelias per Čeliuskinkiečių parko centrą į rytus (į žemėlapio dešinę), kur žodis Sowch..., t. y. Sowchoz Budionowa ir šalia upelio prie kelio garsūs Vankovičių rūmai - architektūrinis paminklas į kuriuos galima iš kosmoso labai žemai nusileidus pažvelgti

Vienas iš žymesnių Vankovičių yra žymus dailininkas Valentijus-Vilhelmas (1800.05.12 - 1842.05.12), kurio mama Scholastika Gorecka buvo žymaus lenkų poeto, Vilniaus šubravcų draugijos nario Antonijaus Goreckio sesuo. Taigi, būsimasis dailininkas savo vaikystę leido čia aptarinėjamoje Slepiankoje. Mokėsi Vilniaus universitete pas Janą Rustemą ir vėliau gyveno savo dvare Slepiankoje esančiame 53°55′11″N 27°38′20″E, nuo kurio tik 1,335 km į rytus azimutu 86,50 laipsnių yra aukščiau minėta NKVD vado L. Canavos vila, be abejo, Vankovičiams priklausiusiame miške. Pas Valentijų-Vilhelmą Slepiankoje viešiedavo Vilniaus miestui gerai žinomas kompozitorius Stanislavas Moniuško. Dėl ligos V. V. Vankovičiui nepavyko prisijungti prie 1931 m. sukilimo. Sirgdamas, savo turtą užrašė žmonai Anelei Rastockai ir išvykęs su savo parodomis į Miuncheną, Drezdeną, Berlyną ir po to į Paryžių pas savo draugą Adomą Mickevičių, pas kurį apsistojo Amsterdamo gatvėje, ir per savo gimtadienį mirė ant poeto rankų.
O pastarojo dailininko jauniausias sūnus Jonas-Edvardas (gimęs 1834.10.23, arba 1938-10-10 Mažojoje Slepiankoje 1899.08.02 Krokuvoje) tapo kvalifikuotu Belovežo girios miškininku, ten susipažino su K. Kalinausku, V. Vrublevskiu ir prisijungė prie radikaliųjų raudonųjų organizacijos. Sukilimo mūšiuose pralaimėjus, visų brolių-sukilėlių Vankovičių turtas buvo konfiskuotas ir nuteistas viso gyvenimo tremčiai, uždraudus gyventi savo Gimtinėje. Tai maskolių-užkariautojų „teisės“ pasekmė.

Svarbu, jog Edvardo ir Michailinos Moniuško-Vankovičių dvare Slepiankoje 1847-10-13 gimė ir Edvardas VAINILAVIČIUS (herbas Syrakomle), kuris baigė agronomijos mokslus, garsiojoje Putilovo gamykloje (Sankt Peterburgo) dirbo inžinieriumi, po tėvo mirties užsiėmė žemės ūkio darbo organizavimu, 3 kartus buvo rinktas į Rusijos Dūmą, bet nuo P. A. Stolypino pasiūlymo atsisakė būti Rusijos imperijos žemės ūkio ministro pareigų.

-70-

Jam gyvenime tragedija įvyko, kai mirė jo vaikai: Simonas tik 13-os ir Elena net 9-ius metus teturintys, todėl tėvas tapo bažnyčių ir cerkvių statybų rėmėju ir Minsko tada pašonėje pastatė savo vaikų vardais šventųjų Simono ir Elenos bažnyčią, kuri vėliau tapo Minsko „raudonoji“ katedra šalia Vyriausybės rūmų. Nepriklausomybės aikštėje. Kai bolševikai atėjo, Edvardas tapo išmestu iš savo Tėvynės. Detaliau apie tragediją su visais jo asmeniniais prisiminimais ČIA, ir pamatyti galima jo tėvo gimtojo buvusio Savičių dvaro nuotraukas. Ir tik 2006-06-11 iš Bydgoščio Edvardo Vainilavičiaus palaikai buvo iškilmingai perlaiduoti Nepriklausomybės aikštėje prie jo statytos šventųjų Simono ir Elenos raudonosios katedros sienos. Minsko visuomenės prašymu šalia bažnyčios bolševiko-komisaro S. I. Bersono gatvę 2008 m. pervadino į Edvardo Vainilavičiaus pavadinimą. Tačiau Baltarusijos Komunistų partijos protesto dėka, kuri besąlygiškai remia diktatorių A. Lukašenką, miesto-sostinės Tarybos sprendimą „teisingumo“ ministerija atšaukė. Vadinasi, bolševikinio banditizmo (ginkluoto valdžios užgrobimo propaguotojas) S. I. Bersonas yra žymiai svarbesnė „asmenybė“, kurios dėka ne tik prasidėjo masinės žudynės, bet ir savo gyvybės išsaugojimo tikslu E.Vainilavičiui teko palikti savo Gimtinę. Ne šiaip sau S. I. Bersonas 1919-04-21 tapo lenkų legionierių sušaudytu. Kodėl visi kiti LitBel-o nariai tokio likimo išvengė ir sušaudomi žymiai vėliau paties Stalino klikos?

167 pav.: Šalia Raudonoji bažnyčia su pamaldomis yra šiokia tokia atsvara ir viltis ... , kurią galima pasididinti.

      Ar tai ne NUSIKALSTAMO LENINIZMO pasekmė? Jos paieškai aš su dviračiu 167 pav.: ir įriedėjau į tą „nepriklausomybės“ aikštę, aplankydamas tą pačią Raudonąją bažnyčią šventųjų Simeono ir Elenos, kurios vardą ir mano mama turėjo. Todėl iš ekspedicijos reportažą dariau ir dabar prisiminimą savo Facebook. profilyje temos pristatyme bei komentaruose žymiai plačiau aprašiau.
        Apie tas pasekmes galima pastudijuoti iš paties LitBel-o su jos sostine Vilniuje likimo, į kurios valdybą po vadovo V. M. Kapsuko, Zigmas Antanas ALEKSA-„Angarietis“, pasiekęs karjeroje iki 1932 m., net pagrindinio Sovietų imperijos žurnalo „Komunist“ redaktoriumi, suimamas už „kontrevoliucinę“ veiklą ir NKVD kalėjime numiršta.
         Antrasis kariniams reikalams komisaras Josif-as UNŠLICHT-as sūnus Stanislavo nuteistas sušaudyti ir sušaudytas 1938-06-29. Jo žmona kalėjo GULAG-e, sesuo Sofija 1937 m. sušaudyta.
        Trečiasis Moiseij-us KALMANOVIČ-ius 1937-11-27 sušaudytas.

Ketvirtasis nuo 1917 m. Karinio-revoliucinio komiteto komisaras ir švietimo komisaras LitBel-e Julian-as „Lenskis“-LEŠINSKIJ-us, sūnus Mariano, nuo 1919 m. Rusijos federac. „narkomnac“-o komisaras lenkų reikalams, kuris buvo J. Stalino padėjėju, Lenkijos komunistų partijos suvažiavimo delegatas, 1923 m. dirbęs Prancūzijos komunistų partijoje ir jos laikraščio „Jumanite“ redaktoriumi, nuo 1925 m. Lenkijos komunistų partijos biuro narys ir generaliniu sekretoriumi išrinktas - kelis kartus Lenkijos valdžios areštuotas, o taip pat ir Vokietijoje, sudarė Antifašistinio liaudies fronto platformą ir taktiką ir 1937-06-19 sovietų suimtas bei tą pačią dieną nuteistas ir čia pati sušaudytas už „lenkų šnipinėjimo-terorizmo organizacijoje veiklą“, už kurią ir visi kiti sušaudyti, nors, tokios, atrodo, ir, gal. nebuvo?

168 pav.: prie vokiečių Lenino paminklo Minske likimo vaizdų koliažas, kurį STUDIJAVIMUI galima ženkliai pasididinti.

-71-

        Penktasis LitBelo Finansų liaudies komisaras Isak-as REINGOLD-as sūnus Isaev-o, vienas iš iniciatorių sukurti Baltarusišką-Žydų respubliką, taip pat 1936-08-25 sušaudytas už „kontrevoliucinę-teroristinę“ veiklą.
        Šeštasis LitBel-o Centrinio vykdomojo komiteto (CVK) pirmininkas ir komisaro pavaduotojas lenkų reikalams Kazimir-as CICHOVSKIS sūnus Genrich-o, po sutriuškinimo sovietų-lenkų kare nuo 1921 m tapo Vakarų Ukrainos Komonistų partijos CK nariu 1923-1925 m. m. kalėjo lenkų kalėjime, tapo išrinktu Lenkijos KP CK nariu, kariavo Ispanijos pilietiniame kare interbrigadoje. Iš ten 1937m. rugpjūtyje iškviestas į Maskvą ir 1937-10-26 sušaudytas.
        Septintasis CVK sekretorius Roman-as Pilliar (Romuald Pillar fon Pilchau) ir gimęs arba Bialostoke, arba Vilniuje (skirtingų dokumentų parodymai), buvęs F. E. Dzeržinskio pusiau sūnėnu, kaip Maskvos karo mokyklos kursantas nuo 1917 m. pogrindiniame darbe vokiečių okupuotoje Lietuvoje, buvo areštuotas, vienas iš Vilniaus pogrindžio vadovų, lenkams užpuolus, bandė nusižudyti, išsigydė, po to areštuotas ir nuteistas sušaudyti, buvo sušaudytas, bet stebuklingai išgyveno ir kaip kalinys iškeistas, atvyko į RSFSR, Ten tapo NKVD specialistu ir 1937-09-02 sušaudytas.
        Aštuntasis Liaudies tarybos komisaro pavaduotojas Jakov-as Doleckis (tikroji pavardė FINKELŠTEIN-as), kaip aktyvus Lenkijos-Lietuvos socialdemokratas, buvo suiminėjamas ir tremiamas, nuo 1922 m. vadovavo Rusijos telegramų agentūrai, o nuo 1925 m. 12 metų vadovavo sovietiniam TASS-ui, iki kol 1937-06-18-19 sužinojo, kad bus suimtas, todėl tą dieną ir nusišovė.
        Devintasis Gynybos tarybos narys, sekretorius CK KP(b) Lietuvos ir Baltarusijos Vilhelms Knorinš kaip istorikas-publicistas, VKP (b) trumpo istorijos kurso sudarytojas, vadovavęs Kominterno propagandiniam skyriui ir istorijos mokslų daktaras taip pat nuo 1937-06-22 buvo kalinamas Lefortovo kalėjime ir1938-07-29 sušaudytas, kartu su Ukmergėje gimusiu Juosif-u Piatnickiu (Isoeliu TARŠISu), latviu Janiu Rudzutaks-u, ir čia minėtu J. Unšlichtu.
        Dešimtasis vienas iš vadovų sovietinės valdžios Baltarusijoje įvedimui - marksizmo-leninizmo teoretikas ir kovotojas prieš gudų kalbą Baltarusijoje armėnų kilmės Aleksandras MIASNIKOV-as, sūnus Fiodoro. Jis po Spalio perversmo sudarė Karinį-revoliucinį komitetą ir kaip visur rašoma „sovietų valdžią įvedė be kraujo praliejimo“. (Šią išimtį reik tyrinėti.). Bet, šis armėnas 1918 m. vasarį nesugebėjo organizuoti Minsko gynybą nuo vokiečių ir jie jį užėmė. Bet iki teroro laikmečio neišgyveno - 1925-03-22 žuvo avio katastrofoje šalia Tbilisio. Kadangi su A. Miasnikovu žuvo dar du revoliucijos veikėjai, o lėktuvo Junkers F 13 užsidegimas įvyko; tik pradėjus kilti, tai ... ? Laidotuvėse ugningą kalbą pasakė Leibas Bronšteinas („levas trockis“)
        Bet vienuoliktasis A. Miasnikovo kolega Minsko „gynybos“ klausimu, VIENAS IŠ MASINIŲ REPRESIJŲ ORGANIZATORIŲ Nikolaj-us KRYLENKO sūnus Vasilijaus - žymaus Smolensko istorinio-archeologinio muziejaus nario ir laikraščio „Smolenskij vestnik“ redaktoriaus. Patsai N. Krylenko Austrijos Galicijoje, susitiko su Leninu, gyvenusiu Krokuvoje. Eksternu po 1913 m. baigė Charkovo universiteto j Juridinį skyrių, kuriame tada mokėsi ir mano senelis „ant provizoriaus“. N. Krylenkai nuo 1918 m. pavesta vadovauti revoliuciniams tribunolams, bet atėjus 1938-07-29 buvo sušaudytas Komunarkoje, kaip ir visi, beveik čia aukščiau paminėtieji.
        Tryliktąja auka tapo ir pačios Baltarusijos Laikinosios revoliucinės darbininkų-valstiečių vyriausybės vadovas, gudų rašytojas, poetas ir dramaturgas bei Baltarusijos Mokslų akademijos akademikas Dmitij-us ŽULINOVIČ-ius, sūnus Fiodor-o. Jis vedė kovą prieš minėtus V. Knoriną ir A. Miasnikovą, nepripažįstančius gudus kaip savarankišką naciją. ir todėl ieškojo paramos pas V. I. Leniną ir J. V. Staliną. Manifestas apie sovietinės socialistinės Baltarusijos sudarymą buvo paskelbta 1919 m. sausio 1 d. Smolenske (tą pačią dieną, kaip ir Vilniaus Gedimino pilyje K. Škirpos dėka iškelta Lietuvos trispalvė.)
        Tačiau, TIKROJI B a l t a r u s i j o s NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA paskelbta yra anksčiau, nei bolševikų - t.y. 1918 m. vasario 25 d., vokiečiams įžengus į Minską ir iš Minsko išvijus bolševikus. Nepriklausomą Baltarusijos Liaudies Respubliką paskelbė visos Baltarusijos kongresas. Čia neaišku, kodėl vokiečiai, stovėję prie Molodečno, po Brest-Litovsko susitarimo 1917 m. lapkričio 7-14 d. d.. išsprendus karo veiksmų sustabdymo klausimą, siekiant pradėti taikos derybas ir, štai, kodėl Vokietija per pajudėjo per Minską iki Oršos? Kodėl apie tai internete nėra lietuvių kalba?
        Taigi, D. Žulinovičius Laikinajai darbininkų-valstiečių vyriausybei vadovavo tik mėnesį iki 1918-02-03. Toliau jis Charkove redagavo „Krasnaja zaria“, vėliau „Saveckaja Belarus“, vadovavo valstybiniams archyvams, statė save aukščiau J. Kupalos, J. Kolaso, M. Bogdanovičiaus ir laikė save kaip „proletariniu poetu“, palaikė draugiškus ryšius su Janiu Rainiu, Juliju Fučiku ir kitais. Bet 1936-11-15 buvo areštuotas ir paskelbtas „psichiniu ligoniu“, ir pagal kai kuriuos duomenis atliko savižudybę, arba mirė 1937-04-11. Politiškai pilnai reabilituotu tapo tiktai 1987-09-10.
        Keturioliktuoju, galima sakyti, nukentėjusiųju buvo ir kaip ir paskutinis LitBel-o narys, tai komisaras iš Maskvos į Lietuvą komandiruotas Vladimiras Turovas (GINZBURG-as), kurio brolis buvo sovietinės valstybės statybų veikėju iki 1970 m. Semion-u Ginsburg-u (šį brolį pamenu, kaip Jonavos Azoto statybomis besidomėjusiu, ...), tai statybininko brolis V. Turovas-Ginzburgas 1927-07-10 tapo užmuštu, kai slapta vežė pinigus ir brangenybes, skirtas Europos kompartijoms finansuoti.
        APIBENDRINIMAS: Iš 16-os svarbiausiųjų veikėjų, komunistinio nusikaltimo aukomis tapo 13 LitBelo veikėjų. Bet, 14-tąjį V. Turovą-Ginsburgo kaip ir negalima laikyti nuo teroro „nenukentėjusiu“, nes neišgyveni iki Didžiojo teroro laikmečio. Iki jojo neišgyveno ir aviokatastrofoje žuvus, kai lėktuvui tik pradėjus kilti. lėktuvo „savaiminis“ užsidegimas labai mažai tikėtinas. Labai mažai tikėtina, kad ir Lietuvos komunistų partijos pirmasis vadovas Pranas Eidukevičius „nebūtų nužudytų„“, jei nebūtų miręs 1926-03-07, turintis 52 m. amžiaus. Lygiai taip pat iki Didžiojo teroro neišgyveno ir Vincas Mickevičius-Kapsukas,, miręs 1935-02-17 ligoninėje sunkia forma tuberkuliozės. Bet, už tat 1937 m. sušaudoma jo žmona Michalina Tautkutė už „trockistinę veiklą“, paliekant našlaičiais 3 mažamečius vaikus, kuriuos priglaudė puseserė Michailina Tautkutė, tuos vaikus išgelbėdama nuo vaikų namų, skirtų „liaudies priešams“. Tai galima sakyti, kad visi iki vieno būtų nukentėję labiausiai komunizmui nusipelnę žmonės. O ką galima kalbėti, kurie net nebuvo komunistais, kurie negyveno Laisvojoje Lietuvoje - kaip jiems reikėjo išgyventi, netapus nužudytiems?

-72-

Todėl Minsko kraštotyrininkas Olegas Usačiovas ir pateikė Minsko žemėlapį su masinio teroro aukų vietomis:

169 pav. Minsko mieste sovietinio ČeKistinio- NKVD-istinio masinio teroro kapaviečių vietos, kuris kraštotyrininko O. Usačiovo buvo pateiktas apie Miesto belaisvių stovyklą straipsnyje, vadinant „ОГПУ- НКВД-ГБ“ politinių represijų vietas.

Kokia Baltarusijoje susidarė situacija po įvykių Petrograde, kandidatinį mokslinį darbelį pateikė Vadim-as Francevičius Gigin-as, kuriame aprašo Tėvynės („Rodinos“ ) gelbėjimo komiteto, sutrumpintai „Komspas“ veiklą, ir Vakarų fronto šarvuotą traukinį, kuris atlieka „demokratinį“ veiksmą. bet, vis tiek šis rašinys nieko nesiskiria nuo sovietinių laikų pirmakursiams TSKP „istorijos“ kurso.
Daug informatyvesnis žinomo Baltarusijos istoriko Emanuilo Joffes straipsnį apie Minsko žydus pirmojo pasaulinio karo metu, kuris atskleidžia ir antisemitizmo priežastis iš caro žandarmerijos raportų ir apie „Bundo“ pasipiktinimą dėl įvykusio ginkluoto valdžios pakeitimo, kaip REVOLIUCIJOS IŠDAVYSTĘ. Tai labai panašiai, kaip Karlo Kautskio mintis, nors jojo veikalas „Terorizmas ir komunizmas“ tuo metu dar nebuvo pasirodęs.

Todėl po istorinės apžvalgos, reikia grįžti prie pagrindinės minties - apie jau antro pasaulinio karo belaisvių stovyklą, nors Minskas garsus ir su I-ojo pasaulinio karo belaisvių stovykla. Bet, kaip matome iš 167 pav. komunistinio teroro žemėlapio, jos buvo vykdomos daugiausiai rytinėje Minsko dalyje ir kaip ne keista, tose pačiose vietose įvyko ir nacistinio nusikaltimo žudynių vietose, kas labai apsunkinti turi archeologų-ekshumuotojų darbą. Ypač atkreiptinas dėmesys į Čeliuskinkiečių parką, kuriame yra ir pagerbtos, nors ir kukliai, bet ir komunistinio teroro aukos:

170 pav.: Čeliuskinkiečių parke kryžiukas komunistinio teroro aukoms atminti. Galima visas šias nuotraukas pasididinti, paspaudus jų numerius.

171 pav. ir 172 pav.

-73-

Minėtoje nuorodoje O. Usačiovas rašo, jog OGPU pradėjo masines egzekucijas dar 1919 m. Šiandien žinomas Čeliuskinkiečių parkas, kaip viena iš aštuonių masinių egzekucijų vietų, kurias NKVD įvykdė prieš karą Minsko teritorijoje ir jo pakraščiuose. Mini jis ir Minsko istorijos mylėtojų labai gerbiamo Leonido Moriakovo (Leyanid Marakou) knygą „Pagrindinė Minsko gatvė. 1910-1939“.
Pastarojo prieškario metais specialios NKVD komandos tolimame Komarovskio girios pakraštyje sušaudė daug Baltarusijos gyventojų. Nušautųjų Čeliuskinkiečių parke (kaip ir kitose vietose) skaičius dar nenustatytas.

Pagal Vilniuje nužudyto iškilaus baltarusių rašytojo, dramaturgo, teatro veikėjo, poeto Františko (Nikolajaus Michailovičiaus) Olechnovičiaus (1883-1944) atsiminimų knygą „GPU naguose“ Komarovskio miške buvo įvykdytos mirties bausmės NKVD Minsko kalėjimo kaliniams. Todėl tame parke 1990 m. XX amžiaus 2–3 dešimtmečio politinių represijų aukų egzekucijų ir laidojimo vietoje. buvo įkurta (antikomunistinio Baltarusijos liaudies fronto, BPF iniciatyva), istorinė ir švietėjiška organizacija (politinių represijų aukų reabilitacijai) „Baltarusijos martirologija“ (sukurta 1988 m., aktyviai morališkai remiant garsiam rašytojui V. Bykovui. Atminimo medinis kryžius (aut. V. Slobodčikovas) su užrašu baltarusių kalba: „Nekalti žmonės buvo sunaikinti šiame miške XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje.“.

173 pav.: Įdomu, ar šie žmonės dabar nesuimti A. Lukašenkos rėžimo. ar jie ne sėdi kalėjimuose?

Ir kaip ne keista, tas kryželis stovi priešais nukankintų ir sušaudytų sovietinių karo belaisvių kapų vietos, kuri yra pagerbta gedinčios motinos skulptūra, kurią, griūnant Sovietų Sąjungai, norėtą irgi panaikinti. Tik visuomenės dėka ši Motina išliko nenuversta, nes stalinistai prieštaraudavo karo belaisvių pagerbimams.

174 pav.: Karo belaisvių palaidojimo teritorija ne maža.

175 pav. centre liūdinčios Motinos skulptūra, kurią matome ir O. Usačiovo 176 pav.

Geografijai suvokti, kad toliau Lietuvos istorikai nedarytų klaidų, painiojant Minsko vietas, tarp paminklo sušaudytam kariui, esančiame Puškino kareivinių gyvenvietėje ir tarp šios liūdinčios Motinos Čeliuskinkiečių parke pagal Googlę-Žemę programą pabandykime išmatuoti parametrus:

177 pav.: nuo Puškino kareivinių skverelyje sušaudomo kario skulptūros linija su matavimų parametrais

178 pav. įstrižai nuotraukos plona geltona linija matuoja visą teritoriją buvusios Parodos belaisvių stovyklos.

Kaip matome, tarp dviejų paminklų šalia Puškino kareivinių ir Čeliuskinkiečių parke esančios paminklo Motinai yra 3,09 km ir 123,58 laipsniai, nurodantys tiksliai PIETRYČIŲ kryptį.

179 pav.: nužudytiems ir nukankintiems karo belaisviams Motinos paminklas atliktas su didelės atijautos skoniu

-77-

Pietryčių kryptis buvo minima jau minėtame 1944 m. Minsko apskrities komisijos Akte Nr. 64, kur 142 pav 2 (94) psl. 5-tame skirsnyje nurodoma, jog „Mirusius ir sušaudytus žmones stovykloje išveždavo į kapines, esančias 400 m pietryčiau stovyklos ...“. Ten rašoma ir apie dideles krūvas lavonų, kauptas stovykloje ne tik dienomis, bet ir mėnesiais. Tą pati pietryčių kryptis minima yra ir to paties Aktos 3-čio (95) psl. 6-tame skirsnyje, matomame 147 pav.: ir 148 pav.: , kur nurodoma jau konkrečiai ž. ū. Paroda ir ta pati pietryčių kryptis, kurią mini ir A. Bubnys, ją geografiškai neteisingai prikabindama Miško stovyklos situacijai. Be to, tas minėtas Aktas-64 irgi neteikia didelio pasitikėjimo, sumaičius net Čeliuskinkiečių parką su „Gorkio“ parku. Neaišku po minėto 5-to skirsnio, kur toliau rašoma apie kitas kapines, esančias „300 m šiaurvakariau stovyklos“? Apie kokias „tas kapines “ turima omenyje - neaišku, nes jei Miško stovykla turima mintyje - tai turėtų greičiau būti vakarinė krypti. Ten kaip tik 52-trasis spec. paieškų batalionas ir atliko ekshumacijas ten, kur ir atstumas labai tinka. O „kažkiek į šiaurę“ visiškai netinka, nes per geležinkelį vežti be pervažos neįmanoma ir ten nėra jokių „kapinių“ dar atrastų. Taip, kad klaida, ar paklaida, rašant gali būti nedidelė, nes mini tik vieną stovyklą 352, ir todėl mintys Akte gali šokinėti nuo vienos į kitą stovyklą, nes nesismulkinant į stovyklų skirtingas vietas.

180 pav.: koordinatės Motinos paminklo vietos ir atstumo-azimuto parametrai tarp sušaudomo kario paminklo Puškino kareivinėse.

        Be to, ir nuo Puškino stovyklos, kur gali būti „šiaurvakariau“, kai ten miesto teritorija? Nuo Parodos kažkiek gali ir atitikti, kai dabar nuo Laikrodžių gamyklos ten kitas kapinynas yra, apie kurį žemiau Tolbuchino alėjoje parodysiu. Tada čia viskas logiškiau susistato.
.
        Tačiau viską į vietas sustato O. Usačiovo paminėtas vienas liudininkas, kuris pasakė taip:

181 pav.: ištrauka iš O. Usačiovo straipsnio apie Minsko karo belaisvių stovyklos STALAG 352 Miesto skyrių AUSTELUNG (Paroda) buvusioje Puškino gatvėje.

Ši tuometinio liudininko pateikta frazė apie kraunamas lavonų krūvas galutinai įrodo, kad tos lavonų krūvos buvo Karo belaisvių Štalag -352 stovyklos Miesto skyriuje, o ne Miško stovykloje, ir iš to seka, kad tekstuose minima PIETRYTINĖ dalis taip pat priklauso Miesto stovyklos skyriui. Todėl apie A. Bubnio tos krypties neteisingo paminėjimo šaltinį galima galutinai spręsti, kad ta neteisinga kryptis Miško stovyklai buvo pripaišyta iš Miesto skyriaus aprašymų. Apie nuotraukomis pastarąjį daugiau faktų.

-75-

182 pav. Vaikiškas traukinys palei Čeliuskinkiečių parko pakraštį

Šis; kairėje 182 pav. vaikiškas traukinys, neduodamas ramybės, pastoviai darda palei minėtą karo belaisvių palaidojimo pakraštį. Tokiu pačiu vaikišku traukiniu ir man vaikystėje teko važiuoti Vingio parke (Zakretėje), kurį ir aptarnavo vaikai-paaugliai-pionieriai ir vadinosi „pionierių traukiniu“. Bet Lietuvoje, matyt, ši nesąmonė tapo akivaizdžiai netikslinga tik po parko teritoriją važinėjant.


183 pav.: vaizdas į Puškino gyvenvietę ir į Čeliukinkiečių parką 1941-1944 m. m. Liuftwafes aero nuotrauka.

Aišku, Minske šis siaurų bėgių traukinukas išliko dar nuo anų NKVD laikų, kai tuo traukinuku „iš Minsko kalėjimo veždavo politinius kalinius naikinimui į Komarovskio mišką“ - tokį teiginį buvau nuskaitęs. Tuo pačiu tikslu galėjo tą traukinuką ir vokiečiai naudoti?

Priešais Čeliuskinkiečių parko plane 184 pav. šalia esančio 91 namo plotelis pažymėtas violetinėmis БМ raidėmis („Братская могила“), nurodo kapavietę, kuri aiškiai matosi ir183 pav. iš lėktuvo 1944 m. aeronuotraukos Liuftwafes, kuri statmenai apversta ne pagal taisykles.

186 pav.: Tas pats vaizdas 1964 m iš Pentagono žvalgybinio palydovo.

187 pav.: fragmentas iš karo laikų Čeliuskinkiečių parko plano, kuriame prie pastato 91 parodytas kapinių plotelis, į kurį buvo sumetami mirę belaisviai.

188 pav.:

Čia aukščiau esančius karo laikų 187 pav. ir jau pokario 188 pav planus, kuriame pastarajame jau matome pastatus 91 ir 93 jau beveik sujungtus, ir šis sujungtasis namas tapo Minsko valdžios šeimų nariams skirtu pačiu prestižiniu Stalino laikų statybinės architektūros pavyzdžiu. Tai, būtent, prie 91 namo ir pažymėtas karo belaisvių kapas, kuris, kaip suprantu, tik spėliodamas, palaidojimai gatvėje perkelti į parką. Be to, 188 pav geltonai pažymėtame plote yra iškasinėti karjerai, kuriuose irgi buvo masiškai laidojami nužudyti ir mirusieji nuo epidemijos. Ten dabar ir sulaidoti belaisviai Tolbuchino alėjoje, kurią žemiau parodau. Tos palaidojimų vietos taip pat pažymėtos БМ („Братская могила“) raidėmis ir jomis žemiau pažymėtos nuotraukos to garsaus 91 namo:

-76-

189 pav.:

190 pav.:

191 pav.:

192 pav.: kapo vietą užstoja žemėlapiukas, nurodantis fotografavimo vietą ir kampą.

193 pav.: palaidojimų vietą užstoja žmonėms suiminėti skirta mašina.

194 pav.: vaizdas į abu namus - į 91 ir į 93

195 pav.: ir iš to pačios vietos vaizdas į Čeliuskinkečių parko įėjimą.

196 pav.: Tas pats sujungtas 91 ir 93 namų pastatas ir šalia įsirėžia statmenai Tolbuchino alėja, kurios viduryje taip pat yra kapai belaisvių rodomi priešais namą 3 vidurį ir priešais Laikrodžių gamyklos vidurį .

197 pav. pagarbiai palaiduotiems karo belaisviams matome suformuotą kapą ir Tolbuchino alėjoje, kuri buvo sovietinės Parodos teritorijoje, kurią čia O. Usačiovas parodo 2013 metais.

198 pav.: kaip matome iš O. Usačiovo nuotraukos, čia ilsisi net 10 tūkstančių nukankintų ir sušaudytų karo belaisvių. Kažkur tiek pat ir Čeliuskinkiečių parke palaidota.

199 pav.: o, štai, 1964 m. iš Pentagono žvalgybinės nuotraukos toje pačioje Tolbuchino gatvėje per vidurį alėjos šaligatvis ir šalia tako iš dešinės (iš rytų) suformuotas nedidelis išsiskiriantis plotelis, kuris ir yra didelio kapo vieta. Vėlesnėje 1972 m. Pentagono žvalgybinėje prastesnės kokybės nuotraukoje ir kitose iš kosmoso nuotraukose per medžius, jau suaugusius, įžiūrėti nieko neįmanoma.

-77-

200 pav.:

201 pav.:

182 pav.:

Čia vaizdai iš egzotiškos Tolbuchino gatvės rytinės dalies nuo Laikrodžių gamyklos pusės ir vaizdai į pačią plačiausią alėją, gal, net pasaulyje? Ją palyginkime su Laisvės alėja Kaune. Taigi, matome dešimteriopai ar net daugiau platesnę, kaip atskirą parką, kurio užuomazgos įžiūrimos ir 1930žtųjų metų žemėlapiyje, kai buvo tada ten Paroda. Taigi, nuo rytinės tos gatvės dalies aiškiai matosi belaisvių palaidojimo vieta su ramybės skvereliu kapo vietoje, kuriame net sveiku protu nelabai galima suvokti, kaip galėjo sutilpti čia net 10 tūkstančių nukankintųjų ir sušaudytų. Aišku, Masiukovščinoje Miško stovyklos kapas skaičiuoja net 80 tūkstančių palaidotų, kur laidoti Gliniščės kaimo molio karjere buvo puikios sąlygos, kurių tokių čia nebuvo tokiam milžiniškam nuo epidemijos mirštančiųjų skaičiui sulaiduoti. Taigi, iš šios Tolbuchino gatvės rytinės dalies tas kapas aiškiai matosi. Iš vakarinės dalies jis matosi tik tolumoje ir todėl iš ten per Jandeksą nefotografavau.

203 pav.:	204 pav.:	205 pav.: Čia pritrauktas paminklinis akmuo, kuris tolumoje 20 4 pav.: per vidurį matosi

Deja, čia dar nespėjau pabaigti - tam sutrukdė dabar vykstantis karas, kuris jau vyksta pusę tūkstančių dienų!

96 pav.: Minsko 1950 m. išsidėstymas