-2-

„ f. K-38,ap. 2, b. 18. “
Įspėju, jog šis adresas buvo apkrėstas virusu!
Po šitu adresu tekstai griuvo ir nieko negalėjau porą savaičių daryti tol,
kol nepašalinau šio adreso ir po to ranka jį perrašiau.

     Taigi, šis vaizdo įrašas - tai dokumentas labai svarbus, apie tai, kai posėdyje R. Ozolas informavo apie Lietuvos SSR KGB dokumentų naikinimą ir išvežimą iš Lietuvos, pateikė Aukščiausiosios Tarybos nutarimo dėl jos 1989 m. gruodžio 7 d. nutarimo dėl Lietuvos valstybinių ir žinybinių archyvų fondų išsaugojimo vykdymo projektą, kuriame pasiūlytos priemones KGB dokumentams išsaugoti. Tai, ar negalėjo KGB išvežti tuos GESTAP-o dokumentus ir užplanuoti numatomos Nepriklausomybės efektingiausią niekinimą bei šantažavimą per Pirmąjį ir ilgiausiai tarpukaryje valdžiusio Lietuvą Antano Smetonos sūnėno Juozo Krikštapnio galimai šmeižimą; tokį, kokiu užsiima dabar už Partizanų šmeižtus prokuratūros paieškomas ir Rusijoje politinį prieglobstį pasiprašąs 
        Ar jam netalkina istorikai savo neobjektyviais ir iš konteksto trauktais tyrimais, nieko bendro su mokslu neturinčiais?
        Kaip tik apie tai ir skirtas šis straipsnis-studija, išnarstanti Mindaugo Pociaus straipsnį.

-3-

2 pav.: Mokslininkas Simonas Jazavita pristato savo knygą. Galima pasididinti.

        Apie šią tragediją galėjo sužinoti ir iš savo pusseserės vyro - generolo S. Raštikio, nes tas įvykis buvo žinomas LAF-o vadovybei ir tai aprašomas viskas tos knygos 218-219 psl., kur buvo aprašomos S. Raštikio pastangos stabdyti žydų žudymą. Tai ar įmanoma J. Krikštaponį įtraukti į tas žudynes, kurio pusseserės vyras prieš jas buvo nusistatęs ir veikė dėl jųjų nutraukimo, o nepasisekus, pergyveno? Negi ir J. Krikštaponis negalėjo taip pat pergyventi dėl prasidėjusių žudynių? O po LLV išvaikymo, gal, galėjo būti tik formalioje bataliono „tarnybos“ būsenoje, daugiau namuose būdamas prie ūkio darbų - bulviakasio ir tada Ukmergės restorane sukonfliktavo ar ne su žydų žudymo organizatoriais?

        Liūdna, kad istorikai nekreipia dėmesio, jog J. Krikštaponis buvo labai artimas savo aukščiausiajam Kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui, kurio dėka pagal jo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimus, jos brolis po kelių mėnesių kalinimo, tapo ištrauktu iš kalėjimo.
         Kodėl istorikai archyvuose ne ieško, kokiu pagrindu jį iš kalėjimo ištraukė? „Už gražias akis?“

. Apie tai aš atradau ir žemiau teikiu iš LCVA įrodymus. O, svarbiausia, kai generolas S. Raštikis sugrįžo į Lietuvą, tai nerado savo 3-jų mažamečių dukryčių! Jauniausioji mirė iš karto. O liko: 2 a ir b pav. 3-čioji; pati jauniausioji Raštikičių dukrytė dėl nepakeliamai blogų trėmimo sąlygų iš kart Sibire mirė.         Todėl Juozas Krikštaponis dėl jo pusseserės šių dukryčių netekties, turėjo ypatingai bendrauti su ja ir su jos vyru - LLV Krašto apsaugos ministru ir per jį susidaryti apie nepavydėtiną Lietuvos padėtį, kaip joks kitas jojo bendraamžis karininkas.

3 pav.: Galima atsivesti visą laikraštį.

     Tai, tada panagrinėkime mano aukščiau pagirtos Pažymos straipsnį, šiek tiek platesnį, nei toji Pažyma. Pagal Mindaugo Pociaus 10-tame psl. teiginį tokį: „D. Noreikos atskirų regioninių partizanų struktūrų tyrimu, kuris nereprezentuoja visos Lietuvos, Holokauste dalyvavusių partizanų skaičius vidutiniškai siekia 6 procentus“. Tai kaip suprasti iš elitinės Lietuvos giminės bei švietėjiškosios  Pirmojo Lietuvos Prezidento šeimos dviejų mokytojų ir Juozą Krikštaponio mamos - kaimo Šviesuolės bei tėvo knygnešio, o jųjų sūnų Juozą „įtrauktą į tą  6-ių %-tų skaičių“? Tai tada kas matematiškai pagal statistiką gaunasi? Ar ne visa lietuvių tauta grūdama į tuos 6 %-nį  ir net didesnį skaičių?

     Dėl asmenvardžio keliamos „problemos“, nors aš irgi galvojau, kad tai, neva, „kitas“ batalione buvo, kol nesužinojau apie Pakėlimo lape nurodytą gimimo datą ir vietą tą pačią. Po tokios žinios bet kam atpuls abejonės. Juolab, aš irgi atradau Lengvosios atletikos 100-mečio protokolą, su jame J. Krikštaponio pakeista-sutrumpinta į Krištaponį pavarde. Greičiausiai, tai pasų išrašinėtųjų klaidelė ir M. Pocius, manyčiau, be reikalo „klaidų“ ieško pas Vadoklių kleboną, be jokio pagrindo kabinėjasi prie Juozo sesers pavardės ir lietuviškos kilmės pavardę nori suslavinti - sulenkinti, aiškindamas, kad, neva, pagal M. Pocių „dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų (raštvedybos klaidų) pradėtas klaidingai rašyti kaip Krikštaponis“. Todėl aš, tikrai, nenorėčiau, kad Mindaugas Pocius mano anūkams, kurie pradės lankyti mokyklą, pradėtų „klaidas“ nustatinėti jųjų klasiokų pavardėse, kai, paprastai, pavardžių paveldėjimas priklauso nuo tėvų. Šią tiesą, manyčiau, gal, privalo žinoti istorikas Mindaugas Pocius? Juk J. Krikštaponio tėvų santuokos liudijime yra įrašyta pavardė su K raide - išrašyta caro vietininko ir išrašyta ne slaviška, o lietuviška atmaina.  Todėl čia straipsnyje vis tik Juozą aš miniu pagal tėvų duotą pavardę, o ne pasininko praleistą raidę.

     Na, o žurnale 15 psl. dėl parašymo „1941 m. spalio ir lapkričio mėnesiais maždaug šešių akcijų metu batalionas sušaudė ne mažiau kaip 2360 Minsko karo belaisvių stovyklos Nr. 352 kalinių“, skaičius didokas, bet ginčytis negaliu, nes nenurodyta, katra šios Nr.352 stovyklos dalis, nes ji skaitėsi ir Minsko rytinėje dalyje, kurioje ten, tikrai didelės žudynės vyko. Apie jas detalę analizę žemiau teikiu.

        Turiu pabrėžti jau didelę pažangą M/ Pociaus, lyginant su pirmine A. Rukšėno 2014 „pažyma“, kur visos „kaltės“ buvo suverčiamos tik J. Krikštaponiui, o  Nikodemas Reikalas net nebuvo minimas. Tai, kaip matau, po mano sukelto triukšmo dėl N. Reikalo, jau M. Pocius rašo, kad „Atskirai aptartinas klausimas dėl duomenų, rodančių, kad 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas 1941 m. rudenį ir žiemą ėjo du asmenys: ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas“.
        Bet, atsiprašau, man 3-is metus buvusiam sovietinės armijos „rekrūtu“, tikrai, nesuprantama, kaip gali kažkokiam junginiui vadovauti du vadai? Kažkaip vaikystėje ir kino filmuose apie karą neteko matyti, kad būtų kur nors „du vadai“. Ar gali kas nors nurodyti, kur tokia „praktika“ buvo „taikoma“? Parodykite, kur nors įmonę, ar įstaigą su „dviem“ direktoriais? „Negi, J. Krikštaponis atsisakinėjo žudyti, ir todėl prie jo N. Reikalą statydavo“? Kas čia per „pasakos“?

     Toliau M. Pocius parašė, kad, neva, „1941 m. spalio 6 d. į Baltarusiją išvykusių 2-ojo bataliono karininkų visame sąraše 2-osios kuopos vadu įrašytas „ltn. Juozas Krištaponis“ “. O istorikas Mindaugas Pocius, matydamas šį dokumentą, negalėjo suabejoti ties tokiu „rašymo“ stiliumi? Ar teisingai buvo parašytas žodis „išvyko“? Juk įsakymas rašytas ne traukinyje, o Šančiuose. Iš kur Šančių kanceliarijoje rašantis raštvedys galėjo žinoti iš anksto, kas išvyks, o kas ne?

3 a  pav.: Įsakymo Nr. 42. pradžia

    Kaip matome 3 pav.:, tas KGB sudarytas Sąrašas, vadovautasi šiuo 159-tojo įsegimo A. Impulevičiaus  42-uoju įsakymu, kuris tame KGB Sąraše nurodomas, bet KGB specialistams, matyt, neįrodė J. Krikštaponio "išvykimo", nes akivaizdu, jog įsakymas buvo rašomas PRIEŠ IŠVYKĄ Šančiuose, o ne traukinyje. 

-5-

-6-

-7-

-8-

-9-

-10-

       Tai, negi J. Klimavičius apgaudinėja savo bataliono vadą, kuris irgi buvo kalinamas ir NKVD-istų kankinamas, kaip dabar minėtoje Simono Jazavitos knygos 143-144 psl. paminėta? Kodėl M. Pocius „nemato“, kad du Jonai Klimavičiai yra?  Ar įmanoma pagal tikimybių teoriją, kad tokiame mažame tik 23-jų karininkų kolektyve atsirastų du BENDRAVARDPAVARDŽIAI ir dar vienodo laipsnio leitenantai ir dar vienodų pareigų?  Jeigu du bendravardpavardžiai, kodėl nenurodomi tėvų vardai?

        Juk, toliau LCVA dokumentus verčiant, yra kitas ranka rašytas J. Klimavičiaus raportas jau nuvykus į Kauną PASILIUOSAVIMUI, kuris man labai keistai atrodo, nes aš, kai po J. Gagarino žūties, savo radaru fiksavęs labai keistą didelį naikintuvo greitį, buvau neteisėtai ne demobilizuotas tik tam, kad savo tėvui nesutrukdyčiau šmeižti J. Gagarino žuvimo priežastį „alkoholį“ (tai Maskvos Liublianka jį įpareigojo - tai mano spėlionė pagal jo pasakojimus), todėl mano tėvo sesuo, kaip vyr. gydytoja, irgi sukūrė man „ligos“, priežastį ir iš kariuomenės irgi liuosavausi  panašiai, bet į savo karinį dalinį, komisariatą ar "ryšių karininkams", tikrai, jokių raportų nerašiau.
          Ar čia nėra kokia nors vaidyba? Ar tas antrasis raportas nebuvo skirtas irgi GESTAP-ui apgauti ir nurašyti neegzistuojantį antrąjį Joną Klimavičių? Juk tikrasis Jonas Klimavičius niekur nepasiliuosavo ir dar metus karinėje tarnyboje tarnavo - į atsargą tik 1942-09-30 buvo išleistas? Tiksliau apie tai žemiau,

-11-

-12-

     „Viešai  skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos.“.

     Pagal kokį istorinį principą „gandais“ pavadintas:
1.) nuo sovietų labai nukentėjusios J. Krikštaponio sesers
2.) bei J. Krikštaponio būrio ryšininko, irgi represuoto  žymaus tautodailininko - LGGRTC istorikams gerai žinomo Mykolo Dirsės,
3.) o taip pat ir trečio  NKVD generolo, tokio pat teiginio apie J. Krikštaponio kalinimą mininčiojo tokius pat teiginius? Tai, ką, aš irgi dabar čia „gandus skleidžiu“, ar istorinių požymių situaciją dėstau? Kaip galima ignoruoti tą kalinimą ir jį vadinti „gandais“ ir pagal kokį „principą“ nustatytas toks ilgas kalinimo laikotarpis? Kodėl istorikas konferencijos klausytojams net nesiteikė paaiškinti savo teiginio pagrindimą?

20 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje M. Pocius J. Krikštaponio „kalinimą 1944 m. liepos mėnesiui“ net priskyrė. Galima pasididinti.

-13-

21pav.: J. Krikštaponio sesers pasakojimo detalė

      Jeigu tik KARTĄ  nuėjo CIVILIŠKAI APSIRENGĘS, tai akivaizdu, kad VAIKŠČIODAVO VISĄ LAIKĄ tik KARIŠKAI APSIRENGĘS. Vadinasi, pagal sesers pasakojimo logiką. J. Krikštaponis buvo karinėje tarnyboje suėmimo metu , nes sesuo net neminėtų civilinio apsirengimo, jeigu tai būtų, neva, „po demobilizacijos, pagal M. Pocių.“

    Pirmiausiai, nėra jokio įrodymo, kad  „J. Krikštaponis pasirašė Minske" NETEISĖTĄ TARPININKAVIMĄ ne savo pavaldiniui Jonui Klimavičiui. Šokiruoja tas „tarpininkavimas“, kuris buvo atliktas kitoje Raporto pusėje, lyg, „vietos nebūtų“ to raporto antroje pusėje. Tokių kitoje pusėje vizavimų nepastebėjau tarp to bataliono kitų dokumentų. Todėl labai panašu, kad IŠVENGTI TEISINĖS ATSAKOMYBĖS DĖL NE SAVO PAVALDINIUI TARPININKAUJANT. Manau, kad tik su tokia sąlyga sutiko neteisėtai  „tarpininkauti“, nes J. Krikštaponis turėjo ir gerą juridinį išsilavinimą. Buvo numatyta, kad kalėjime buvo priverstas rašytis, jeigu naciai būtų iššifravę neteisėtą  „tarpininkavimą“? Ar ne taip? Prašau pažvelgti į kitą to „Raporto“ pusę:

 22 pav.  Jono Klimavičiaus raporto forma, kurį galima originalą pamatyti.

-14-

10.       Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje ir po to sugražintas tas raportas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?

       Toks kontraversiškas klausimas iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje. Keliu HIPOTEZĘ, kad, gal. J. Krikštaponio, kaip teisininko išsilavinimą turinčio, reikalavimu ar patarimu, J. Klimavičius rašo raportą keistai ant pusės lapo formato tam, kad tas NETEISĖTAS „ t a r p i n i n k a v i m a s “ būtų kitoje pusėje, prevencijai prieš GESTAP-ą,  apsisaugojimui, numatant tokią situaciją, jeigu vokiečiai būtų nustatę, jog kito „Jono Klimavičiaus“ nėra. Todėl, matyt, parašas „tarpininkavimui“ ant kito lapo pusės ar gali būt užskaitomas kaip juridinis? Ar negalima išsisukinėti, kad „du lapeliai suklijuoti“ buvo? 

25 pav.: A. Impulevičiaus ranka parašyta Jono Klimavičiaus raporto vizavimo  data - ypatinga; labiausiai pasaulyje žinoma data. Ar prie jos „ s u k l y s t i “  įmanoma buvo? Ką reiškė toks „suklydimas“ tokią ypatingą dieną? Susijaudinimą ir  ...?

Atsiprašau, bet, net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti

27 pav.:  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.

-16-

-17-

-18-

-19-

33 pav.: matote istoriko "teisėju" tapusio, reikalaujančio paminklinio akmens demontavimą atlikti ištrauką iš straipsnio, kurio autoriumi yra Vidmantas Misevičius, galima pasididinti, o taip pat ir plačiau galima pasiskaityti visą straipsnį apie šią Ukmergės konferenciją..

-20-

-21-

-22-

-23-

     Taigi, kaip  matome, tos Pažymos 8 psl. pabaigoje ir 9 psl. pradžioje MINIMOS DVI SKIRTINGOS STOVYKLOS - civilių ir karo belaisvių, o taip pat esančios Minske ir už Minsko, toje Pažymoje nepaminėtoje Maciukovščinoje. Taigi, žiūrėkime, kaip vokiečių 11-tojo bataliono ... operatyvine ataskaita LII(Lii)  Pažymoje sumanipuliuojama:

-24-

39 pav.: iš NKVD-istų garsiosios  knygos 312 psl. antrosios pastraipos pirmoji citata. Šią citatą galima pamatyti visame 312-tame puslapyje.

-25-

40 pav.: antroji N. Pociaus citata iš 312 psl. .

       Tačiau, kaip matote, garsūs NKVD-istai, atrodo, nesuklydo, nes jie irgi cituoja ar verčia iš vokiečių kalbos žudymo organizatorių ataskaitą. Joje žudikai taip pat, atrodo, negalėjo supainioti Karo belaisvių stovyklas su Civilių stovyklomis, nes karo specialistai, ir, dar, karo metu, kad „suklystų“ - tai neįmanoma.  Įmanoma suklysti gal tik istorikams, netarnavusiems karinėje tarnyboje ir nemokantiems atskirti kariškių nuo civilių?

     Juolab,  Karo belaisvių „stovykloje“ po atviru dangumi Drozdų kaime (kiek į šiaurę nuo Štalg-352 stovyklos, kurios dar liepos mėnesį nebuvo) FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ, politrukų, ir nuo žydų buvo vykdoma liepos mėnesį. Todėl SPALIO MĖNESĮ PAKARTOTINA FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ AR GALĖJO VYKTI ? ? ? Negi  „Krikštaponį masiniu karo belaisvių žudymu“ kaltinti galėjo tik bepročiai?  Tokiais NKVDI-istai B. Baranauskas ir E. Rozauskas gal nebuvo? Negi todėl jųjų knygoje nekaip neradau  jokios užuominos apie jokius „masinius Karo belaisvių naikinimus“? Tą knygą jaunystėje skaičiau ir dabar skaitykloje neteko nieko panašaus pastebėti. Panašu, ši knyga buvo skirta lietuvių įtrauktiems į nusikaltimus viešinti, ir gal todėl karo belaisvių naikinimo Drozdų kaime neminėjo? Juk tas masinis karo belaisvių naikinimas ( „filtracija“) vyko, kai dar Lietuvoje A. Impulevičiaus batalionas net nesuformuotas buvo? Ta filtracija vyko, ten, kur dabar visai šalia A. Lukašenkos vyriausybinės poilsiavietės, esančios buvusiose NKVD poilsiavietėje ir SS-esininkams išnaudojant tas NKVD vasarvietes tai filtracijai, kurios buvo žymimos jau 1933-čių metų topografiniame kariškame slaptame žemėlapyje, žemiau 41 pav.:  parodytame:

41 pav.: 1933 m. sovietinio žemėlapio fragmentas su NKVD vasarvietės pažymėjimu. Galima visą pamatyti, gerokai išsididintą.

    Kad Mindaugas Pocius nėra teisus su savo „atitikimais“ Minske stovyklose komunistų žudymais su įtartinu „masiniu žudymu“ Maciukovščinos Miško stovykloje, matosi iš čia 1933 m. žemėlapio, kur toji Miško stovykla kairėje prie geležinkelio dar gerokai už žemėlapio ribų, kur yra žemėlapyje Liudomontas, tai Maciukovščinos g. stotelė tik už kelių kilometrų į vakarus, gerokai už Minsko miesto. Todėl Minsko miestą maišyti su gerokai už Minsko esančią Miško stovyklą,  rodo, kad ISTORIKAS NĖRA SUSIPAŽINĘS SU GEOGRAFIJA. (Buvo nuotykis, kad F. b. soc. tinklo mano temoje vienas istorikas Štalag-352 sumaišė su Štalag-325 esančią prie Lvovo) Patikslinimui, sujungiau skirtingus senus žemėlapius, kad galima būtų susidaryti tikslesnį tuometinį vietovių suvokimą:

42 pav.  3 dalinai sutapatinti žemėlapiai su upių naujų tvenkinių vandens praskaidrinimu. Ant viršaus kraštotyrininko O. I. Usačiovo tikslintas vokiškasis žemėlapis. Kairėje po apačią lenkiškas 1930 m. žemėlapis. Tiksliau sutapatinti nepavyko dėl jų fotokopijų aberacinių iškraipymų. Užrašą  „Дачи НКВД“ žemėlapyje parausvinau ir kai kur horizontales senas užnešiau, kad palyginti seną lenkišką ir naujesnį vokišką reljefo supratimą.   Galima pasididinti

O Pavelas Šeremetas buvo susprogdintas Kijevo centre 45 pav.: TRIPTIKAS nuo apačios: P..Šeremeto susprogdinimas Kijevo centre iš vaizdo įrašo. - užsakymą atliko Ukrainos patriotai ir organizatorius nusižudė, sužinojęs, ką susprogdino. Kontroliavo nužudymą vienas iš Ukrainos saugumiečių, kurį išryškino žurnalistai. Tai ar ne aukščiausias A.Lukašenkos KGB-inis žudymų užsakymų meistriškumas? Šio susprogdinimo užsakymo vykdytojų Kijeve vyko teismas, bet jo baigties nesekiau.  Detaliau apie nurodymą susprogdinti žurnalistą mano temoje, kuri yra labai persekiojama. O pats Pavelas Šeremetas su savo dukra ir sūnumi dalyvavo Boriso Nemcovo nužudymo metinėse - skaitė eilėraščius. Šalia jo sėdėjo du kartus uždraustu cheminiu ginklu „Novičiok“ nuodytas ir dabar suimtas - kankinamas bei tik ką 30-čiai metų kalėti nuteistas Jabloko partijos narys Kara-Murza Jaunesnysis. O toliau nuo jo sėdi žymus karo aviacijos, aviacijos tragedijų ekspertas bei kosmonautikos istorikas Vadim Lukoschevich (jis F. b. yra), o toliausiai jojo žmona, Jevlinskio partijos „Яблоко“ partijos direktorė  Marija Jablonskaja (jos pavardės ir  partijos pavadinimas pavadinimas keistu sutapimu, nors pavadinimas kilęs iš politinio bloko, kurį sudaro: Григорий Явлинский, Юрий Болдырев ir Владимир Лукин)

46 pav.: Galite plačiau pamatyti Pavelą Šeremetą, šalia kurio sėdi jo vaikai per Boriso Nemcovo nužudymo metines. Čia vaizdai iš vaizdo įrašo.

Su Borisu Nemcovu ir Grigorijumi Javlinskiu Vladimiras Kara-Murza  Jaunesniuju besivadinąs rinkimuose jaunystėje. Jo nuotraukas įdėjau, nes jojo jau nematysime 30 metų, jei tiek metų dar rėžimas laikysis kitoje kaimyninėje valstybėje.

51 pav.: 55 pav.: 53 pav.: Verta išklausyti VIDEOĮRAŠĄ 54 pav.: 56 pav.: 57 pav.: 58 pav.: 59 pav.: 60 pav.: Šį Algirdui Patackui atminti koliažą galima VISĄ pamatyti ir apie jį paskaityti.

9. Kas ir kaip vyko Minske, atidėkime svarstymą į pabaigą - pratęskime M. Pociaus straipsnio pabaigą

     Kadangi neužbaigus M. Pociaus straipsnio analizės, dabar ne taip svarbu, kur Minsko mieste „Krikštaponio žudymo“ aukų palaikai ilsisi. Todėl tą aiškinimąsi atidėkime į  pabaigą, ir pratęskime žvelgti į tolimesnį M. Pociaus dėstymą.

     Taigi žurnalo 21-mame psl. pabaigoje pribloškia M. Pociaus „samprotavimas“  toks:

     „Paprastai laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą. Jei J. Krikštaponis (Krištaponis) spalio–gruodžio mėnesiais būtų sirgęs, gydęsis ligoninėje, buvęs komandiruotėje Lietuvoje ar dėl kitų priežasčių ilgai nėjęs vadovaujančių pareigų (dirbęs atsakingo darbo), nebūtų jokio pagrindo jam suteikti aukštesnį laipsnį." 

     Ir VĖL nieko konkretaus; be jokių citatų ar komentavimų dėl J. Krikštaponio „paleidimo į atsargą“, -  kaip ir savo Pažymoje, VĖL, M. Pocius atkiša TĄ PAČIĄ MELAGINGĄ „šaltinio“ nuorodą:.. „ LCVA, f. 930, ap. 2 K, b. 255; LYA, f. K-8, ap. 2, b. 3“,  kuri yra segtuve, kai J. Krikštaponiui buvo nuo 9 iki 17 metų. Kas čia per LAIKO ATSUKINĖJIMO MANIPULIACIJA? ? ?                    

To „įrodymo“ nebuvo net nuo 2014 m. LGGRTC „pažymoje“, kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno pažymima, kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma prielaida, jog „paleistas į atsargą ...“. Bet, kai  iš J. Krikštaponis buvo paleistas iš kalėjimo ir kai jis negrįžo  į tarnybą - nenuvažiavo į Baltarusiją, tai kokie gali būti „įsakymai į atsargą“?       Galite „pasigrožėti“, kas Ukmergės 2021-12-03 konferencijai Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo Pociaus buvo pateiktas „šaltinis“. .78a pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda.

77 pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 75 pav.:  nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 75 pav.: nurodytu Pažymoje     PRIMENU: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik prielaidų „pažymoje“ Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo „įrodinėjama“ tuo, kad „J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono paleidimas į atsargą“ konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo rasta jokie dokumentų apie paleidimą. .   Tai naujojoje  LII (Lii) Pažymoje (aš ją jau iš didžiosios raidės pradėjau rašyti, nes joje jau buvo paskelbtas J. Krikštaponio suėmimas-kalinimo faktas, jį pavaduojantis N. Reikalas paminėtas ir kiti prieštaringi faktai), o taip pat, jau tapo paskelbtas ir net to paleidimo į atsargą ar pasibaigimo tarnybos istorinis šaltinis „LCVA, f. 930, ap. 2K;“ (pabrauktas raudonai.)  Bet apie jį toje Pažymoje net nebuvo nieko cituojama. Todėl ir toliau buvo neaišku, nes tos Pažymos 11 psl. parašyta, jog „Kapitono J. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba 2-ajame batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, arba perkeliant jį į tarnybą 242-E batalione.“.          Ir vėl ne konkretumas. Koks gali būti pažymose rašymas „arba“? Jeigu taip rašoma, tai kodėl nenurodoma ko trūksta žiniai, kad nereikėtų rašyti „arba“? Praėjusioje „pažymoje“ A. Rukšėnas nors nurodė priežastį, kad „nerasta dokumentų“.           Visiškai neaišku, KAIP PAŽYMOSE GALIMA SPĖLIOTI - PRIELAIDAS TEIGTI , nenustatant tikslią  karinės tarnybos baigtį? Dar gražiau, kad minėtoje Pažymoje M. Pocius rašo toliau taip:         „J. Krikštaponis (Krištaponis) 1942 m. rugsėjo 30 d. iš 252-E bataliono paleistas į atsargą.“         Neaiški ir prasmė, nes pirmame sakinyje yra žodis „arba“, o antrame sakinyje „arba“ perbraukiamas ir nepaaiškinama kodėl dviprasmybė, lyg, ir nepanaikinta. Todėl 77a pav.: nuotraukoje teikiu, ką Alfredas Rukšėnas 2014 m. rašė, nes jo PDF-as nesikopijuoja, o kad jo citatų neiškraipyti, siūlau pažvelgti, į jo gan sąžiningą aiškinimą šį: -33-   77a pav.: 2014 m. LGGRTC A. Rukšėno rašytos „pažymos“ pabaigos epizodas.           Manau, jog šios   „pažymos“ 77a pav.:  pabaigoje pagrindinė mintis, kad  KONKREČIŲ ŽINIŲ NĖRA apie J. Krikštaponio tarnybos pabaigą; sąžiningiausio A. Rukšėno  prisipažinimo dėka ir stovi iki šiolei Ukmergėje paminklinis akmuo Didvyriui, nes tik pagal „paleidimo į atsargą“ PRIELAIDĄ paminklinio akmens nukelti negalvoja. Paminklui nukelti ne prielaidos, o tikslūs-neginčytini faktai reikalingi! O apie J. Krikštaponį žinių  nėra iki gruodžio 31 d. vien todėl, kad jis iki Naujų metų, gal, iš Kauno kalėjimo nebuvo  paleistas, o po paleidimo į batalioną jam negrįžusiam, tai kokios „žinios“ apie jo paleidimą į atsargą gali būti?         Bet, kas per M. Pociaus „nuorodoje“ pateiktą dėl demobilizacijos? Kaip demobilizacijai negali būti įsakymo? Tokių nesąmonių būti negali. Todėl man teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį valstybinį archyvą (LCVA) ir užsakius tą  78a pav.: nurodytą bylą teko atversti:   -34-

78 pav.:  Pažymoje nurodyta byla 255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada pabaigta. Tas įrašas dar žemiau paryškintas.        Deja, ją atidarius, teko nusivilti, nes nieko joje negalima buvo suprasti. Joje dokumentai buvo visiškai net ne to laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia kairėje 78 pav.:  matomoje 255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:          Apie šį LII (Lii) akibrokštą soc. tinklo „Facebook“ savo temoje buvau  „diskutavęs“, nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį „kolaboranto“ nuostata, jog jis „naciams tarnavo“, nors nuo nacių buvo nukentėjęs, tikriausiai, to menamo „tarnavimo“ metu.      Ir šį, galimai, nuo 1941 m. rugsėjo pabaigos - spalio pirmosiomis dienomis J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį stiprina šis J. Krikštaponio „į atsargą paleidimo“ dokumentų stygius.         Kaip gali būti, jei jis „paleidžiamas iš tarnybos“, tai jis, gal, buvo PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš kurio pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į tarnybą? Tai, kokie gali būti „paleidimo į atsargą“ dokumentai? Paskaičius sesers Atsiminimus, - slapstėsi jos brolis savo namuose nuo vokiečių per visą jų okupacijos periodą? Apie tai čia žemiau bus detaliai aptarta.         Negi, tai „geriausią“ būdą istorikas M. Pocius atrado, vietoje to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymo, pačioje 2014 -12-27 A. Rukšėno silpniausio įrodinėjimo vietoje, pradėjus apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais „šaltiniais“?        Juk, jau čia pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir Nr. 43 apie J. Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44 paneigimą ir tame pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo Klimavičiaus pavarde, atskleidusią to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir Nr. 9 raportuose rašant, akivaizdžiai netiesą. Kaip gali būti „patikimi“ dokumentai, kai jie neatitinka dėstomos tikrovės?

Išvada: Kokie 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942 metų „duomenys“? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų? 79 pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai  Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų.

     Antrą  kartą vėl dėkoju M. Pociui, jog jis vėl 21 psl. pabaigoje paminėjo apie PRIEŠTARINGĄ INFORMACIJĄ dėl J. Krikštaponio kalinimo kalėjime, pabrėždamas, kad tą informaciją patvirtina archyviniai duomenys! Tą prieštaringą informaciją M. Pocius labai išsamiai pateikia ir per visą 22 psl. Šio 22 psl. pabaigoje M. POCIUS TEISINGAI PASTEBI, jog,  „... neigia artimųjų prisiminimuose esančią informaciją apie J. Krikštaponio (Krištaponio) savavališką pasitraukimą iš 2-ojo bataliono (dezertyravimą), nes tokiu atveju jis turėjo vengti bet kokių kontaktų su vokiečių policija (grėstų kalėjimas, sušaudymas)“.

        Tik liūdna, kad istorikas nepaanalizuoja variantus, iš kur gavosi „sugedusio telefono efektas.". Jis pamini jau į Aną pasaulį iškeliavusį žymų žurnalistą - buvusį ukmergietį Antaną ALIŠAUSKĄ, 2016-03-04 viešai paklaususį KALTINIMAS DALYVAVĘS GENOCIDE: AR PAGRĮSTAI? Manau, jog jei ne tas straipsnis, Ukmergėje paminklinio akmens jau nebūtų.
        O dėl, neva, „dukterėčios prisiminimų“, kad motina pasakojusi, jog, neva brolis DEZERTYRAVO iš ...
        Tai, kad čia ir galėjo būti „sugedęs telefonas“, nes TIKRAI J. KRIKŠTAPONIS 1941 m. DEZERTYRAVO iš Raudonosios armijos. Juk, gal, mama ne sakė, kad „du kartus“ tais metais dezertyravo? Jei taip būtų, kad du dezertyravimai per pusmetį, ar net mažiau, tai būtų šokas bet kam. O apie policijos batalioną, manau, sovietiniais metais niekas nekalbėjo - mažai apie jį kas ir žinojo - sužinojo, kai 1962 m. vyko teismas Matiuko ir kitų.
        Be to, apie „J, Krikštaponį policijoje“ iki 2011 m. niekas nežinojo - man tvirtino, kad ir Didvyrio artimieji taip ;pat nieko nežinojo. Pats M. Pocius Ukmergės konferencijos pranešime pabrėžė ir žurnalo straipsnio 23 psl. su nuoroda duota, jog pirmasis šią „žinią“ paskelbė prieštaringai vertinamas „... istorikas“ Evaldas Balčiūnas, kuris daugiau bolševikas- tikras ANARCHISTAS, nei istorikas, turintis didelį angažuotumą politinį.

      Taigi, E. Balčiūnas „šią žinią“ paskelbė po mėnesio-dviejų, kai Didvyrio sesuo numirė - numirė paskutinė Didvyrio biografijos liudininkė. Ar ne sąmoningai buvo laukta šios mirties?  

     O netiksliam prisiminimui gal ir A. Ališauskas galėjo ką nors suklysti? Ar tokį svarbų liudijimą jis su diktafonu, ar magnetofonu įrašinėjo, kaip tai darė žymus kraštotyrininkas Romas Kaunietis tais laikais (1990 m. liepą), kai ir diktafonų tokių nebuvo? Juk žurnalistas ar kraštotyrininkas, tai dvi skirtingos kategorijos ir skirtingi tikslai apklausų, Juolab, Šviesiosios Atminties žurnalistas gana ženkliai ir pripainiojo ir kardinaliai viską` priešingai parašė, nei minėtas kraštotyrininkas fiksavo. Jau vien, kad, neva, „sesuo Veronika Juodienė pažymėjo, kad brolis visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių okupantų ir sovietinių partizanų (teroristų), kurie jo vos nesušaudė, vėliau buvo vokiečių suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime. Jame pasodintas į vieną kamerą su suimtais komunistai".

     Tokį patį, galimai, istorinį marazmą ir Mindaugas M. Pocius suskėlė Ukmergės konferencijoje, kad, neva, J. Krikštaponis   „ ... kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos“.
        Tai, tada, iš kur komunistai vienoje kameroje "ne vokiečių okupacijos pradžioje"?

     Sakyčiau, labai KOMUNISTIŠKAI HIPERBOLIZUOTA 22 psl. pabaigoje M. Pociaus Bagnopolio kaimo išgelbėjimo  „įvertinimas“. neva, „... kalba ne tik apie J. Krikštaponio (Krištaponio) siekį išgelbėti kaimynus, bet ir jo sąsajas su nacių okupacine valdžia, tam tikrą autoriteto galią, įtaką, nes niekuo vokiečiams nenusipelnęs, jokių ryšių su karine policine vadovybe neturėjęs žmogus kažin ar galėjo paveikti baudėjus“.
   
     Šituo, žmonių išgelbėjimu ypatingai pasipyktino M. Pociaus kolega Nerijus Šepetys. Kaip jam reikėjo, kad Ukmergės žemėje būtų „ANTRASIS Pirčiupis“, galite „pasigrožėti“ akimirką akimirką pažiūrėti nuo konferencijos įrašo 3:38:00 dalies.nuo konferencijos įrašo 3:38:00 dalies.

     O, šiaip, keistas istoriko visiškas J. Krikštaponio asmenybės bei jo Humanistinio požiūrio nestudijavimas LCVA dokumentuose, kad neįvertintu tapo Juridinis pasirengimas, „išklausiusio 5 semestrus Teisių fakultete ir Teisių skyriuje“, kaip tai buvo parašyta Pakėlimo lape. Tada nesuprantu, kam reikia Universiteto auditorijoje suolą 2,5 metų trinti, jei tokio paprasto dalyko, kaip žmonių nuo sudeginimo nemokėti išgelbėti? Juolab, ji ne vienas, o su klebonu ir kitu karininku atvažiavo.  Gal ir pats tada staigiai savo karininko aprangą apsirengė, kad būtų įtaigiau? O dar ir vokiečių kalbą gerai mokėjo. Ar tai irgi „nusikaltimas“, mokėti užsienio kalbą?  O dar su vokiečiais irgi „negalima“ bendrauti, „negalima“ iš jų ginklų gauti - iš Vokietijos lėktuvu juos parskraidinti? Ir „ne galima“ Žvalgybos viršininku būti antinacinėje pogrindinėje organizacijoje „Tautinis frontas“, ir net diplomatiškumo „ne galima“ su vokiečiais pralaiminčiais turėti, kad geriau Pasipriešinimą organizuoti? Ar, nors, skaitė M. Pocius generolo Kapralovo raštelį ir apie vokiečius būryje?

     Ne aišku, apie kokį A. Rukšėno pareiškimą 24 psl. pabaigoje užsimenama? Tokio aš negirdėjau. .Liūdna, kad autorius 26-tame psl. KLAIDINA SKAITYTOJUS ir dėl L. R. Generalinės prokuratūros A. Rukšėno „pažymos“ atmetimo motyvų raštu  2015-01-22 Nr. 17.2-829,  nepaminėdamas svarbiausiojo - objektyvių duomenų trūkumo, kurių ne visus išvardino - Generalinė prokuratūra net nepaminėjo kad LGGRTC A. Rukšėno paruoštoje „pažymoje“ BUVO NUSLĖPTAS J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo Kauno kalėjime faktas, kuris buvo žemiau matomame  80 pav.:    27-tajame dokumente (Gen. mjr. Kapralovo raštelyje ...) nurodytas. Todėl nenurodžius Didvyrio suėmimo-kalinimo laikotarpio nacių laikais, iš jo atimti savanorio statuso negalima, nes kalinimo metu jis gali būti neteisingai inkriminuojamas. 

   80 pav.: LGGRTC 2014-12- pristatytų generalinei prokuratūrai dokumentų sąrašas. Jį galima pasididinti
 

      B e to, tame 80 pav.:    24. ir 25. 1941.10.21 vokiečių 211-ojo rezervinio policijos bataliono pranešimo apie specialiąsias priemones Minske 1941 m. nuo 14 iki 21 d.... 5 lapų dokumentai galėjo VISIŠKAI NEATITIKTI PAGAL GEOGRAFIJĄ Didvyrio „kaltinime“ UŽ Minsko Štalag-352 Miško stovyklos Masiukovščinos vietovėje, todėl prokurorai galėjo net nesuprasti, prie ko čia pateikti tokie „įrodymai“ apie nusikaltimus Minsko miesto centre? Todėl liūdna, kad M. Pociui „atitinka“ visiškai kita vietovė ir visiškai kito pobūdžio nukentėjusieji. Gal todėl Generalinė prokuratūra, nesuprasdama, kokią šūsnį dokumentų prikišo, nieko „pažymoje“ neaiškinant, tai atmetimo rašte tik bendromis frazėmis atmetimo motyvus surašė?

     Dar liūdniau, kad tame pačiame 26-tame psl. M. Pocius, VĖL KLAIDINA; kaip ir Ukmergės konferencijos klausytojus, taip ir čia; žurnalo SKAITYTOJUS su, neva, „teisininku“ Donatu Glodeniu, kuris, savo Facebook soc. tinkle pristato savo išsilavinimą tokį:

81 pav. : Donato Glodenio išsilavinimas

     Kaip matome, Vilniaus Universiteto Filosofijos katedroje 2-jų metų Religijos studijų Humanitarinių mokslo magistro specialybė nieko bendro neturinti su Jurisprudencijos nelengvu  ir visiškai kitokio pobūdžio mokslu, nes programa yra skirta religijotyros, religijų istorijos, religijos filosofijos, teologijos, biblistikos, religijos bei kultūros sąveikos srityse.
        Tą patį matome ir Evangeliškosios teologijos centre Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padalinį, atliekantį evangelikų bažnyčių ir evangeliškosios kultūros istorinius tyrimus.
        Taigi, nesuprantama, kodėl  M. Pocius vadovaujasi visiškai ne teisės specialisto teiginiais, jį klaidingai pristatant kaip, neva, „teisininką“ ir rašant, SIŪLO SU TEISE NIEKO BENDRO NETURINTĮ PASIŪLYMĄ, atseit, „pačiai Centro vadovybei kreiptis į administracinį teismą prašant panaikinti neteisėtą savo įsakymą dėl kario savanorio statuso J. Krikštaponiui (Kriš- taponiui) suteikimo.“? Kaip galima nusikaltimų žmoniškumui atvejuose ignoruoti baudžiamąją teisę ir ją perduoti administracinei? Tokiais pačiais elementariausiais ir grubiausiais skirtingų teisių suplakimo-pakeitimo praktiką atlieką tik mūsų kaimyninių valstybių diktatoriniais rėžimai, kad lengviau būtų galima Demokratiją į kalėjimus sugrūsti. Tai, čia, ką, kaimynų diktatorinių rėžimų iš Rytų praktiką M. Pocius nori pasiūlyti?

        Toliau rašant, kad „LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė 2015 m. sausio 11  d. televizijos laidoje „Savaitė“ gynė Centro sprendimą kreiptis į prokuratūrą sakydama, kad iš prokuratūrai pateiktos medžiagos visiems turėtų būti akivaizdu, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) dalyvavo Holokauste“, ar nebuvo to Centro direktorė apgauta, neparodžius jai prieštaringus - neigiančius J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje požymius bei jo suėmimą-kalinimą nacių laikais? Ar ne galėjo būti tai, jei Centro direktorė tai būtų žinojusi apie J. Krikštaponio nukentėjimą nuo nacių, gal, iš vis to 2014 m. pabaigoje kreipimosi į Gen. prokuratūrą nė nebūtų?
       Keistai M. Pocius 27-tame psl. parašė, kad, neva, „LLKS lyg ir pripažįsta J. Krikštaponį (Krištaponį) tarnavus 2-ajame batalione, ta- čiau susidaro įspūdis, kad šio bataliono dalyvavimas žudynėse sąjungai nėra argumentas.“. Pirmiausiai, kada LLKS „pripažino“ ir nuo kada tik 1941 m. rugsėjį J. Krikštaponis tarnavęs batalione, turi atsakyti už nusikaltimus, kai jis, greičiausiai, nebuvo jame, ir, kai tai patvirtino KGB tyrėjai bei daug liudininkų tai tvirtino? Kodėl net pats M. Pocius labai svarbų liudininką Juozą Vėsą nuo skaitytojų savo Pažymoje ir čia šiame savo straipsnyje nuslėpė?
        Toliau šio autoriaus yra sakinys toks:
        „LGGRTC generalinė direktorė T. B. Burauskaitė taip pakomentavo A. Rukšėno parengtą pažymą: „Centras, rašydamas istorinę archyvinę pažymą, visada remiasi tik dokumentais, ir tai, kas parašyta mūsų pažymoje, nėra šiaip samprotavimai. Tai yra istorine archyvine medžiaga, kaip šaltiniu, paremti duomenys.““

     Bet, kuo verta „ta archyvine medžiaga“, jei joje nebuvo žinoma kas laikoma, nebuvo žinomas net Kapralovo raštelis,  ir jį pristatant prokuratūrai, ar buvo tas raštelis parodytas pačiai direktorei Teresei-Birutei Burauskaitei? Negi, tikrai, A. Rukšėnas, jį pristatydamas, to raštelio neperskaitė, ir jame „nematė“, kad J. Krikštaponį naciai kalino ilgą laiką?
        O toliau M. Pocius rašymas, kad „T. B. Burauskaitė per visą savo kadenciją užėmė nuoseklią poziciją ir nedviprasmiškai pasisakydavo J. Krikštaponio (Krištaponio) istorinio atminimo klausimu. LGGRTC kaip ekspertų institucija iki tol pasitikėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių.“, nepagalvojo, kad tą pasitikėjimą sugriovė gal, istorikų nekompetencija, žioplumas, ar sąmoningas nenoras matyti M. Pociaus Pažymoje atskleistus prieštaringus duomenis?
        Keista, kad visuomenei ir man nėra žinomas 28 psl. minimas 2017-11-09 raštas Nr. SD-(1.10)-327 „Dėl Juozo Krikštaponio veiklos ir vaidmens Lietuvos istorijoje“? Ar buvo tame rašte pabrėžta, kad šis Didvyris ir nuo nacių buvo nukentėjęs? Kodėl iki šiolei nėra analizės padarytos ir nėra nustatytas to nukentėjimo tikslus laikotarpis? Kodėl tik po mano paviešinto Kapralovo raštelio, apie jįjį iš kart 2021-12-03 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje atsirado tas paminėjimas?
        O toliau 28 psl. Ukmergės mero terorizavimo dėl „J. Krikštaponio nusikaltimų“, kodėl savo rašinyje M. Pocius pamiršo apie jo paties paskelbtus prieštaringus duomenis ir toliau kaltina merą „neveiklumu“? Juk, ukmergiečiai žino, kad jųjų Didvyris ir nuo nacių buvo nukentėjęs. Todėl ar ne dar keisčiau atrodo 30-tame psl. M. Pociaus žodžiai tokie:
       „Atrodo, kad J. Krikštaponio (Krištaponio) atminimo atvejis užrišo Gordijaus mazgą, kurį atmazgyti niekam nesiseka, o perkirsti neužtenka nei išminties, nei drąsos, nei valios, nei etinių vertybių.“

     O istorikas M. Pocius ne mano, kad tą Gordijaus mazgą jis pats su A. Rukšėnu ir sumezgė, nuslėpdami išteisinančią J. Krikštaponį informaciją? Tai, gal, reikia kirsti ne per mazgą, ... , o mazgą, gal, vis tik reikia išpainioti?

     Tam Gordijaus mazgo išpainiojimui, M. Pociaus straipsnio . skyrelio pavadinimas J.KRIKŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) ISTORINIO ATMINIMO PROBLEMA, paminėjo šios problemos labai svarbų momentą 23 psl. pabaigoje tokiais žodžiais:

     „Pirmasis publikaciją apie J. Krikštaponio (Krištaponio) istorinio atminimo problemą 2011 m. paskelbė Evaldas Balčiūnas.92.“.

      Rodykle 92  A. Pocius nurodo tą E. Balčiūno publikaciją, į kurią dar yra prieiga ir tą E. Balčiūno publikaciją galima perskaityti.
        Svarbiausia, ši E. Balčiūno 2011-04-09 buvo paskelbta iš karto po mėnesio-dviejų, kai 2011 m. vasario mėn. numirė paskutinė J. Krikštaponio biografijos liudininkė - jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė. Juk Prezidentas Valdas Adamkus suteikė pulkininko laipsnius 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965  ir po to dar sykį Valdas Adamkus, jau būdamas kitoje kadencijoje kitu dekretu Nr. 1 K-849 2007 m sausio 5 d. ištaiso suklystą J. Krištaponio pavardę į KriKštaponio.
        Kodėl iš karto, po dekretų teikimo nebuvo keltas klausimas, o buvo laukta, kol numirs visi liudininkai?  Negi specialiai buvo laukta, kada numirs? Sutikim, juk  laiko aiškintis  buvo vos ne visas dešimtmetis ir publikacijos pasirodymas po mėnesių-dviejų, numirus J. Krikštaponio seseriai, jau nelabai korektiškas veiksmas.   Kodėl anksčiau nekeltas tas klausimas, kai dar iki 2008 m. buvo gyvas ir žymus tautodailininkas bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė iš J. Krikštaponio tėviškės?
        Kitas labai svarbus momentas, kad Evaldas Balčiūnas žinomas kaip prieštaringai vertinamas „istorikas“ su pravardėmis keistomis, nes yra bolševikinės pakraipos Anarchizmo Lietuvoje populiarintojas, matyt, prieš valdžią piketuose-eitynėse, nepasitenkinimo akcijose ar mitinguose dalyvaujantis - juos organizuojantis? Ne aišku, ar jis su garsiu Giedriumi Grabausku nebuvo organizavęs piketo Ukmergėje dėl J. Krikštaponio? Kažkur tada ir prieš NATO organizavo G. Grabauskas. Pastarasis  savo prorusiškais Partizanų niekinimais buvo žinomas  nuo 2019 m., o kai pasiprašė Rusijoje politinio prieglobsčio, tai jau Generalinės prokuratūros tapo paieškomu. O, dar įdomiau, jog E. Balčiūnas, lyg, ir dievina 1940 m. okupaciją - bei NKVD-izmą, rinkdamas savo Facebook profilyje be jokios kritikos? Tai ar gali toks politiškai į vieną kraštutinę kryptį nusitekęs būti „objektyviu“ istoriniuose „tyrinėjimuose“ tik iš konteksto faktus grupuodamas ir rašydamas apie Lietuvoje „vykusius pogromus“ žydų? (Jųjų tik Lietuvoje nebuvo, išskyrus, kai lenkai į Vilnių atėjo.) Tai ar ne šmeižia jis Lietuvą savo publikacijoje?  Juolab, kas paskatino E. Balčiūną šmeižti ir J. Krikštaponį? Nors jis dažnai archyvais naudojasi, bet, patikėkite, LCVA archyve jis nedirbo ir fondu R-1444 jis nesinaudojo. Įrodymui aš čia nepradėsiu teikti nuotraukų, kas jais naudojosi, nes tai būtų kitų istorijos tyrėjų duomenų saugos pažeidimu. Kam įdomu, Dokumentų panaudojimo lapus archyve gali pasikelti. Tai iš kur E. Balčiūnas priėjo „išvadų“? Apie jas M. Pocius 24 psl. pradžioje parašė taip: 
        Tai buvo pasipiktinimo reakcija į minėtą dekretą, nes visi pulkininkų laipsnius gavę partizanų vadai, E. Balčiūno įsitikinimu, dalyvavo Holokauste ir kitų civilių žudynėse. ...“  
        Koks buvo tas „pasipiktinimas“ galima pamatyti su tos publikacijos data mano geltonai paryškinta:

82 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijos pranešime  paminėta
 pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno publikacija, kurią galima pasididinti.

    Kaip matosi, čia 82 pav. ir 83 pav. bolševikinės pakraipos ANARCHIJOS tinklalapyje (pagal istoriją po D. Spalio perversmo anarchistų judėjimas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų-žudikų) todėl šis unikalus anarchistinis-antifašistinis, grynai, politinio pobūdžio tinklalapis su šiuo pirmuoju „ J. Krikštaponiu Baltarusijoje“ paminėjimu ar negalėjo būti inspiruotas Didvyrio sesers išėjimu į Anapilį?

 
83 pav.: Pirmą kartą apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje “publikacija buvo paskelbta ne bet kokiame, o bolševikinės pakraipos „anarchija.lt“ tinklalapyje. Todėl terminas „bolševikai“ ar dar buvo 1941 m. naudojamas? Todėl ir klaustukas padėtas. Galima prasiplėsti-pasididinti.

     Pasirodo, E. Balčiūnas, tą publikaciją pradeda Antanu-Baltūsiu-Žvejo aprašymu, cituodamas tik Mindaugo Pociaus knygą „Kita Mėnulio pusė“. Pasirodo, kaip matome; abu autoriai vienas kitą cituoja. Apie Juozą Krikštaponį rašydamas, E. Balčiūnas cituoja daktaro Arūno Bubnio straipsnį kažkokį ir cituoja, ką pridarė J. Krikštaponio kolega; 1-os kuopos vadas Zenonas Kemzūra. Bet E. Balčiūnas kažkodėl „nepastebi“, jog daktaras A. Bubnys visai nemini Juozo Krikštaponio. Kodėl pastarasis turi atsakyti už jojo kolegų pridarytas piktadarybes, jeigu jis tada turėjo kalėti Kauno kalėjime? Gal todėl daktaras ir nemini įtartinų KGB-istų surinktų „liudininkų“ parodymus, kai yra žinios, jog Didvyris galėjo ir nebūti Baltarusijoje, o sėdėti nacių kalėjime?

10. Tai, kur Minsko mieste „Krikštaponio žudymo“ aukų palaikai ilsisi?

   Tai, kaip PAGAL ČIA IŠDĖSTYTĄ POŽYMIŲ VISUMĄ J. Krikštaponis galėjo Minske ir nebūti - jo buvimui Minske įrodymui reikia iš Maskvos archyvų atvežti GESTAPO dokumentų kopijas įrodančias, kad jis „ne 1941 m“ buvo suimtas, kas istoriškai ir logiškai neįtikėtina. Todėl žodžius:  „Krikštaponio žudymo“ klausime dedu į kabutes. Kaip galima įrodinėti apie  asmens  „kaltumą“, net nežinant, kur, aplamai, guli bet kokių žudikų aukos? Nelogiška, kad 1941 m. „spalio mėnesyje žudomi Karo“ belaisviai. Žodį BELAISVIAI palieku be kabučių, nes iš aukščiau pateiktos knygos buvo ir Civiliai belaisviai, kuriems neteisėtai buvo apribota laisvė be jokio teismo sprendimo, ką dabar daro Rusija su Ukrainos piliečiais. Jeigu teismo sprendimu būtų apribota laisvė, tai tokie „belaisviai“ KALINIAIS vadintųsi, jeigu neklystų. Bet Karo belaisviai „kaliniais“ negali vadintis, nes jų laisvės joks teismas suvaržyti negali - jų laisvę suvaržo tik karo veiksmai.

      O pats M. Kačiulio ir Stasio Arštikaičio nepatikimiausi „liudijimais“ turėtų būti apie karo belaisvių žudymą 500 m nuo Štalag-352 vartų, kurie yra garsūs tie vartai, ir taip arti stovyklos kad būtų „žudymai“ - neįtikėtina.  Kelia didelį įtarimą M. Kačiulio pasakyta frazė, žudynių vietą apibūdinat „buvusia pievą“ (Pažymos 9 psl.). Tai M. Kačiulis po žudynių buvo ten ir ten apklausos metu buvo jau ne pieva? Kaip turi atrodyti „buvusi pieva“ - mišku apauganti? Iš kur „liudininkui“ žinoti, kas toje vietoje buvo ir kaip ta vieta atrodė  ne egzekucijos metu?  Juk, už Štalag-352 į šiaurę už geležinkelio ne miškinga vietovė - miškelis beveik priešais stovyklos garsiuosius vartus, kur dabar memorialinis paminklas ir šalia cerkvė; šalia buvusio Glinišče (vok. Glinischt) kaimo.
       Na, o Mindaugo Pociaus ir Edvardo Rukšėno minimoje Minsko Miško Karo belaisvių stovykloje ar galėjo būti laikomi civiliai asmenys ir po to jie naikinami? Ar būdavo praktika Karo belaisvių stovyklose laikyti ir civilius? Kažkaip keista, kai Minsko centre buvo getas ir minima minėtoje knygoje Civilinių belaisvių stovyklą, todėl nelogiška buvo suimtuosius civilius siųsti už Minsko į Miško stovyklą, kartu su karo belaisviais laikant, kai Minske buvo stovykla. Gal tie „liudininkai“ sumaišė stovyklas? Bet pagal M. Pociaus 19 psl. paminėtųjų Stasio Arštikaičio ir Mindaugo Kačiulio parodymuose aiškiai parašyta, kad UŽ Minsko ... Vadinaisi, jie mini Štalag-352 stovyklą Maciukovščinoje. O joje tokie masiniai belaisvių naikinimai ar galėjo būti? Tuo tikslu siūlau panagrinėti tos stovyklos aplinką:

85 pav.:  už Minsko į vakarus Maciukovščinoje Miško (Лесное)stovykloje įrengto Štalag-352 vokiečių laikų topografinis žemėlapis su reljefu, mastelio M 1:25000 ( su kilometriiu koordinačiu tinklu žemėlapyje turinčiu 4-ių cm ilgį.) Aišku, čia šioje nuotraukoje tas žemėlapis apie du kartus padidintas paties kraštotyrininko Oleg-o Usačiov-o, kuris, subrėžtas mėlynomis rodyklėmis, surašė  nuo geležinkelio pervažos ATSTUMŲ pastabas:
1-iki BELAISVIŲ KAPINIŲ pačiame kaime Glinist.
2- iki miškelio, kuris yra šio žemėlapio centre .
Šiuo metu tame miškelyje yra monumentas MIRUSIEMS karo belaisviams ir jiems uždegta amžinoji ugnis - šalia josios net cerkvė dabar pastatyta su šios belaisvių stovyklos muziejumi.. Galima pasididinti.

  Labai daug žuvusiųjų, nes labai bloga buvo belaisvių priežiūra todėl,  kad Stalinas atsisakė pasirašyti konvenciją

 dėl Raudonojo kryžiaus priežiūros, ir todėl Hitleris tai akcentavo - neprileido šios organizacijos prie sovietinių kalinių stovyklų, skirtingai nei Vakarų Vokietijoje, kur buvo laikomi Sąjungininkų karo belaisviai.. Todėl prasidėjus epidemijai, lazarete belaisviai pradėdavo ištysai mirti ir jų kūnai buvo išvežami (86 pav.: ) iš stovyklos teritorijos - masiškai buvo verčiami į duobes, daugiausiai į Glinišče kaimo vietą, kur buvo molio karjerai. Atrodo, vėliau atidarė vartus ir į vakarų pusę nuo stovyklos, kad laidoti arčiau - nereiktų per geležinkelį vežti, nes dabar ten ekshumacijos prasidėjo. Ten ekshumuoja tik mirusius - juos iškilmingai perlaiduoja, o jei randa indentifikavimo kapsules (medalionus), iškilmingai perveža į Rusiją.

        Na, o dėl M. Pociaus minimų „sušaudytų?“, tai šalia buvusios Miško stovyklos Masiukovščinoje dabar miestas ir kaulai „8-ių tūkstančių sušaudytų“ būtų išversti ekskavatoriais-buldozeriais, statant namus - sušaudytiems būtų paminklas pastatytas. Tuo labiau, kad toje pačioje vietoje yra paminklas Štalag-352 aukoms - 80-čiai tūkstančių žuvusiems nuo kankinimų, patyčių ir ligų, kuriuos patys kaliniai veždavo mirusius ir juos versdavo į molio karjerus, iš kur molį imdavo plytų gamybai kiek į šiaurę Kirpičnoje vietovėn.  Todėl tas kaimas ir vadinais Glinišče (Molynė) ir. 85 pav.: palaidojimo vieta užštrichuotu kvadratuku pažymėta.

86 pav.: belaisviai iš lazareto mirusius veždavo laiduoti. Galima  pasididinti.

        Juk, KONCENTRACIJOS stovyklomis buvo vadintos civilių žmonių kaupimo ir jų (ypač žydų) naikinimo stovyklomis, o belaisvių stovykloms toks terminas pagal O. I. Usačiovą netinka - nekorektiška.

  Šiuo metu A. Lukašenka laiko 52-trąjį karo archeologijos batalioną (tiksliau, atskirąjį specializuotąjį paieškos batalioną), kuris palei šios Miško stovyklos teritoriją atlikinėjo ekshumacijos archeologinius kasinėjimus ir iškilmingus perlaidojimus net į Rusiją gabena, jei nustato asmenybes. Net 2016 m. tyrinėjimuose, rastus mirusius belaisvius planuojama perlaiduoti liepos 03 d. - A. Lukošenkos propagandinės "laisvės" dienos proga. Net yra kontraversiški nutikimai, kai dėl šios belaisvių stovyklos išsaugojimo, kartu su O. Usačiovu labai kovojo kalinovskietis (sukilėlio Kalinausko pasekėjas) Sergejus Degtevas, kuris šiuo metu netoli Lisičiansko pateko rusams į ne laisvę. O Baltarusijos tinklaraštis „Sputnik“ 2020-05-08 (atnaujinto 2021-07-05) straipsnyje „... - Štalag-352 vietoje vyksta kasinėjimai“, parašyta, jog pirmą kartą kasinėjimai pradėti buvo 2016 m. aplink karinio dalinio garažą, kur iškėlė 147 sovietinių karių palaikus, radus 9 medalionus.

        Tačiau tų palaikų atkasinėjimų metu kol kas sušaudytų neaptiko - kelių tūkstančių sušaudytųjų masinę kapavietę ekshumavo į rytus nuo Minsko Uručje vietovėje. (Apie ją žemiau bus išsamiau.) Ne toli tos masinės egzekucijos vietos Minsko šiaurėje yra yra Puškino „kazarmos“ bei šalia Čeliuskinkiečių parkas, kuriame yra egzekucijų vietos ir šalia tų „kazarmų“ paminklas sušaudytiems belaisviams.

     O, kadangi M. POCIUI ATITINKA visiškai iš esmės skirtingos stovyklos: Civilių ir Karo belaisvių, o taip pat  skirtingos vietovės: Minske ir už Minsko, todėl ir tenka čia analizę dabar atitikti, ką čia istorikas turėjo omenyje? Tiesa, jis parašė, kad IŠ DALIES atitinka, bet ką tai galėtų keisti ir reikšti visiškai skirtingų objektų ir skirtingose vietovėse net menkiausias „atitikimas“, čia tik Dievas gali žinoti tokią „logiką“? O žinoti norisi, dėl ko beprotiškos žmonių žudynės vyko.
        Todėl, Minsko vietovių analizei, kaip jis keitėsi, siūlyčiau pažvelgti į šio miesto pačius pirmiausius žemėlapius-planus:

Dvipusis 1858 m. Minsko planas Kiekvieną pusę atskirai atsidaryti po 1-no megabaito apimties kiekvieną iš interneto Galima ATSIDARYTI paaiškinimus

97 pav. 1877 m. Minskas iš Rusijos atlaso 98 pav. atsidaryti 1903 m. Minsko detalų planą

-43-

     Kaip man jo sesutė pasakė, jis buvo atvykęs į savo Glitiškių dvaro nekaltų žmonių žudynes - nužudytus jo dvaro darbininkus. Tada ir Vladislovas tapo  iš pasalos nužudytu, kuris tuo metu valdė Glitiškių dvarą ir organizavo Vilnijos bei visos Baltarusijos žemės ūkį karo metais sovietų nacionalizuotuose dvaruose vėl atstatė šeimininkams nuosavybės teises ir padėjo atstatyti ž. ū. gamybą  (Akvilina man pasakė, kad jaunystėje jis valdė ir Bubių dvarą)   Pasak, Vladislovo sesers Akvilinos RIMŠEVIČIENĖS (dabar Raguvėlė dvaro valdytojos) jos mama buvo labai nepatenkinta, kad V. Komaras buvo susidėjęs su Armija Krajova ir įtrauktas į jos rėmimą.  Todėl ji kaltino tik Armiją Krajovą, V. Komarą nužudymu,  kuri ... Dėl ko tiksliau jos mama buvo nepatenkinta dėl savo tautiečių „armijos“ veikos, pasakyti negali, nes ji tada dar buvo maža. Tada policininkas jos mamai ir atnešė nužudytojo pasą, pranešdamas, kad žuvęs, kurį atrado pas jį
        Nerimą kelia Glitiškių žudynių sukakties pasmerkimo viena kalba pasakyta, kuri, lyg, ir pateisino atsakomąsias Dubingiuose žudynes, net ir vaikų, vien už tai, kad turėjo lietuviškas maldaknyges. Taip, kad įdomu, kur 5-tasis Dievo įsakymas NEŽUDYK ? ? ? Vis tik, L. R. Generalinė prokuratūra tai „armijai“ yra iškėlusi bylą net dėl 273 civilių žmonių nužudymo. Juolab, ar tie „super lenkai“ nėra lietuviškos kilmės? Pamenu, kai Sąjūdžio laikais kūrėsi „Iedinstva“, kurią labai palaikė „tuteišiai“, buvo siūloma, jog reikia daryti draugiškus žygius po Vilniją ir įrodinėti gyventojams, jog jie yra lietuviškos prigimties... Tik, labai staigiai Kovo 11-tąją pasiekėme ir ....

     Tada dvare buvo šventė ir tada galėjo lankytis, net Juozas Krikštaponis ne tik kaip Prezidento sūnėnas, bet ir asmeniškai, gal, galėjęs pažinojęs Akvilinos tėvelį, Konstantiną Komarą, kuris kaip ir jo visi pusbroliai buvo taip pat agronomais - pavyzdinių dvarų dvarininkais. Todėl ir Akvilina tapo taip pat agronome - vadovavo Švenčionių vaismedžių medelyno sovietiniam ūkiui ir niekas nenutuokė, kad ji iš dvarininkų kilusi.

103 pav.: Raguvėlės dvaras Antano Smetonos apsilankymo metu.

Ji apie tai sužinojo tik paauglė būdama, bet girtis negalėjo. Nuo sovietų jos mama pasislėpė pas vieną gerą eigulį, kuris dėl akių įsidukrino didiko dukrelę.

-44-

109 pav.: 1910 m. 110 pav.: 1930 m. 111 pav.: 1930 m. vokiškas 112 pav.: 1933 m. lenkiškas   113 pav.: 1933 m. sovietinis su NKVD vasarnamiais 114 pav.: 1941 m vokiškas 115 pav.: 1941 m. vokiškas su Minsko apylinkėmis

116 pav.: Galima visą žemėlapį atsidaryti.

Žinant, kad 1941 m. nuo liepos mėnesio Drozduose buvo koncentruojami belaisviai jųjų filtracijai (komunistų-politinių vadovų bei žydų atrinkimui bei jųjų sunaikinimui) atlikti, ir tik po to rudenį belaisviai tapo pervesti į jau  jiems įrengtą Miško stovyklą.        Kad šiai filtracijai buvo panaudotos NKVD poilsiavietės (vilos) abejonių neturėtų kilti. O kaip atsirado tos NKVD poilsiavietės, aprašo baltarusių istorikas, archivistas publicistas ir poetas Dmitrij-us Michailovič-ius DROZD-as, kuris kaip tik yra kilęs iš Drozdų kaimo, kurio proseneliai  buvo represuoti  ir taip pat, jis pats A. Lukašenko rėžimo buvo persekiotas-kalintas. Dmitrijus 2016 metais buvo parašęs DROZDŲ ISTORIJĄ, kai jau nuo 1911 metų šį kaimą Drozdai naudojo kaip Minsko kurortą - turėjo vasarnamius - juos išnuomodavo miestiečiams pailsėti. O nuo 1930 m. Drozdai tapo išbuožinti. Todėl VOKIEČIŲ ATĖJIMU JIE BUVO LABAI PATENKINTI. ...       Atkreiptinas dėmesys į Minsko pakraščio vietoves:

117 psl. galima internete VISĄ atsidaryti.

       Kaip matome, kai po valymų-žudymų belaisviai buvo aiškiu keliu pervaryti į Miško stovyklą, kuri prie geležinkelio yra yra pavadinta tradiciniu sovietiniu žodžiu „Лагерь“ (Stovykla) - gerai, kad ne „pionierių stovykla“, nes pokariniuose sovietiniuose žemėlapiuose kariniais daliniai tik „pionierių stovyklomis“ vadinamos buvo.

        Abejonę keliančiai pakartotinai masinių žudynių egzekucijai patyrinėti labai gerai pasitarnauja 1964 m. Pentagono žvalgybinės iš kosmoso nuotrauka, apimančios labai didelį plotą nuo Minsko į vakarus 31,6 megabaitų apimties, ir 1972 m.. irgi Pentagono žvalgybinės nuotrauka kiek prastesnio ryškumo. Kad greičiau suorientuoti šiame didelio ploto nuotraukoje, patogumo dėlei teikiu gabaliukais 118 pav.:  nuo kairės apačios nuotraukos dalyje, kur yra Miško stovyklos rytinė dalis su kitoje pusėje geležinkelio memorialo mažu miškeliu iki dešinės viršutinėje dalyje naujai pastatyto Naujamiesčio (Novinki - ten naciai žudė psichinę negalę turinčius ligonius) o, kiek žemiau palei keliu link Minsko, šalia paukščių fabriko Nadieždos Krupskajos vardo (kur daug fermų pavidalo pastatų) matome esančio radarų ir karinių ryšių dalinio plotą, prie kurio iš šiaurinės dalies vėliau (tik dabartiniu laiku) moksleivių dėka atsiras šių didelių žudynių paminklinė vieta.

-47-

       Į akis krenta per upės lanko vidurį iškastas griovys, kuris pagal N. Krupskajos paukščių fabriko tvorą praeina ir po to palei kelią paėjus, nusuka statmenai į lauku palei kitą kelią. Mat, toje vietoje kažkur turėjo būti žudynės ir gilaus griovio kasimas nelabai turėtų byloti, kad ekskavatoriais kaulai iškelti. Tas griovys kasamas, matyt, požeminėms komunikacijoms.  O tame lauke iki 20 tūkst. aukų kaulai turi kažkur gulėti, nes, pasak žmonių, teko skaityti, kad kolūkiečiai, kąsdami bulves, labai dažnai žmonių kaulus iškąsdavo, nes nužudytieji pakasti buvo negiliai. Todėl mokiniai su mokytoju rūpinosi tos vietos paženklinimu. Detalesniam vietovės tyrimui nuo Masiukovščinos kaimelio atidengiamas visas Štalag-352 stovyklavietės vieta iki prie Svislovičiaus upės esančio Kirpičnoje  (Plytinės) kaimelio, kuriame prie to kaimelio sankryžos 117 psl. žemėlapyje pažymėtas sutartiniu fabriko ženklu su kaminu

        Taigi, matome jau labai didelius pasikeitimus. Iš pietinės geležinkelio pusės labai plečiami keliai - kelių statybos. Vykdomas intensyvus kelio plataus kelio tiesimas aukščiau Gliniščių kaimelio. Kažkokių intensyvių žemės darbų juosta matoma palei kelią į Kirpičnoje kaimelį ir pusiaukelėje turi tą kelią statmenai perkirsti naujai tiesiamas kelias. Priešais Miško stovyklą intensyvių žemės darbų aiškiai aprėžtas plotas. Kur baigiasi tas naujai tiesiamas platus kelias - toje vietoje matosi didelių statybų požymiai su stačiakampiais didelių pastatų kontūrais. Palei Kirpičnoje gyvenvietę kažkokia pailga stačiakampė statyba, o į vakarus nuo jos pratęsti du stačiai susikertantys ploni keliai, kaip ir būsimų gatvių ženklai.

        Labiausiai labai didelio ploto statybų išdraskytą vietovė matosi iš rytų nuo Miško stovyklos, į kurios pusę nurodinėjo mokslų daktaro  Arūno Bubnio knyga „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ , kuriame buvo rašoma taip:

-48-

      Čia ir paaiškėja istoriko Mindaugo POCIAUS SKIRTINGŲ ŽUDYNIŲ „ a t i t i k i m o “ ŠALTINIS, kuriame profesorius Arūnas Bubnys abejodamas, tai, ką rašo, savo knygoje tą „teiginį“ parašė žodžiu „ a t r o d o “. Nesuprantu, kaip gali nusikaltimų žmoniškumui KALTINIMŲ aprašyme būti tokie žodžiai, kaip „atrodo“? Juk, aiškiai juodu ant balto parašyta, kad buvo pasiųstos į Minsko CIVILIŲ belaisvių stovyklą. Net ir logiškai galvojant, kad tarp karo belaisvių toks didelis, net 625 komunistų skaičius yra per didelis, kai liepos mėnesį įvyko valymai nuo komunistų. Tai, tada, kokiu „pagrindu“ A. Bubnys rašo „5 km už Minsko, ...“, jei sušaudymas vyko Minske ir dar ne bet kokioje stovykloje, o CIVILIŲ belaisvių stovykloje? Jeigu jau profesorius A. Bubnys ABEJODAMAS suklydo, kodėl M. Pocius aklai nurašinėja nesąmonę? Gal, nurodytas rodykle „300“ šaltinis suklaidino? Nusileidus į A. Bubnio knygos 73 psl. pabaigą, matome, jog rodyklė „300“ rodo knygos „Masinės žudynės Lietuvoje, p. 312“. Tai, kaip tik aš ir nufotografavau šį lapą iš 312-313 puslapių, kuriame yra sakinys toks:

-49-

Tai. kokią „teisę“ turi profesorius teigti visiškai priešingai,
 nei istoriniame šaltinyje parašyta?

          Juk visi žino, kad pirmoji koncentracijos mirties stovykla Minsko centre 2001-iaisiais metais „atšventė“ savo 80-metį  ir apie tą KONCENTRACIJOS STOVYKLĄ „ P l a č i o j o j e “ GATVĖJE ( на ул. Широкой) aprašė kandidatė istorijos mokslų Elena Moch.  Ji savo straipsnį pradeda nuo 11-os balandžio - tarptautinės kalinių išlaisvinimo dienos, kai 1945 m. balandžio 11 d. sukilo Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kaliniai.
        Be to, ši autorė 86 psl. išvardina taikius gyventojus (civilius) tapusiais kaliniais koncentracijos stovyklų ir geto, tarp kurių pamini Trostinecą, stovyklą Plačiojoje gatvėje, Minsko getą, Ozaričius, vaikų koncentracijos stovyklą Raudonąjį krantą ir kitas. Bet Štalag-o-352 nemini, nes tai ne civiliams skirta stovykla. Apie karo belaisvių stovyklas istorikė atskirai aprašinėja.
        Apie stovyklą Plačiojoje gatvėje (dabar Kuibyševo gatvė, nors Rusijoje Kuibyševo miestas dar prie sovietų buvo gražintas į Samaros pavadinimą) buvo pats didžiausias ir žinomiausias tarp SS stovyklų. Todėl keista, kad Lietuvos istorikai nekreipia į jį jokio dėmesio ir painioja su „Miško stovyklą“!
        O ši konc. stovykla, pagal autorę E. Moch, egzistavo nuo 1941 m. liepos 05 d.  iki 1944 m. birželio 30 d. (4 dienos iki išlaisvinimo ir pradėjo veikti po savaitės, okupavus Minską) Kaliniai gyveno kavalerijos arklidėse, panašiai kaip ir Miško stovykloje.

        Tačiau liūdna, kad istorikas-profesorius tame 121 pav.: straipsnelyje, skirtame  352-ajai karo belaisvių stovyklai (Štalag vok.: Stalag), minėdamas 1944 m. liepos komisiją, tyrusios vokiečių padarytus nusikaltimus, kažkodėl A. Bubnys praleidžia tos komisijos priklausomybę NKVD ir nesusimąsto, kokie gali būti „tyrimai“ tik savaitės-dviejų  ar net trijų laikotarpyje, kai Minskas išvaduotas buvo tik liepos 03 d.? Ką galima „ištirti“ tik per tą liepos mėnesį, kai frontas einą link Lietuvos - link Jonavos-Ukmergės, kur ten porai savaičių ties upę Šventąja sustojo?
       Svarbiausia, kodėl profesorius A. Bubnys rašo absoliučią nesąmonę geografijos atžvilgiu, kad, neva, žudynių vietą „į pietryčius nuo Miško stovyklos, ties Gliniščės kaimu“?  Kaip galima rašyti bet ką, net nepatikrinus, kurioje pusėje tas Gliniščės kaimas, atžvilgiu Miško stovyklos? Kuom vertas toks bilę ką rašinėjimas, net nenutuokiant ir net nepasitikrinant žemėlapyje situacijos ir nepažiūrint į kompasą? Jeigu „į pietryčius“ ir dar toks trumpas 400 m atstumas, tai nuo kokio taško tas atstumas matuojamas? Juolab, šis atstumas panašus į kaitaliojusio parodymus „liudininko“ Mariaus Kačiulio bei Arštikaičio. Juk vartai stovyklos žiūri į šiaurę. Tai, jei „į pietryčius“, tai negi palei pat stovyklos tvorą buvo šaudomi belaisviai? Darykime prielaidą, kad stovykla prie keliuko į rytus  „galėjo turėti atsarginius vartus“, išvedimui į sušaudyną? Todėl pagal mastelį 400 m ilgio liniją šviesiai mėlyną attidėkime. Juk, pagal  120 pav.: 1972 m. Pentagono žvalgybinę iš kosmoso nuotrauką tenai prasidėjo statybos šios:

       Na, o po įvykdytų egzekucijų, vykstant garažų statyboms, kaulai, tikrai būtų išversti. Be to, ir gyventojai būtų pasibaisėję ir būtų labai kalbėję, būtų šių egzekucijų liudininkų gan nemažai. Be to, sovietų laikais buvo Statybinės Normos ir taisyklės (rus.: „Правила“) su taip vadinamais SNiP-ais (rus.: СНиП), kurie draudė statyti gyvenamus namus masiniuose žmonių laidojimo vietose. Jeigu Rusijoje būdavo betvarkės dėl visų statybinių normų laikymosi, bet Baltarusijoje, kurioje kultūra aukštesnė, nelabai galima patikėti, kad gudai būtų ignoravę šias statybų normas. Apie jas kaip tik ir rašo kraštotyrininkas O. Usačiovas, nagrinėdamas Puškino kareivinių  problemą. Todėl Masiukovščinoje palei Miško stovyklą A. Rukšėno - M. Pociaus teiginiai, apie, neva, „8 tūkstančius nužudytus belaisvius“ atrodo įtartinai, kad sovietai „būtų leidę“ statyti gyvenamuosius rajonus masinių žmonių žudymo vietose.

        O dėl „žudynių prie Gliniščių“ ar ne ta pati problemą iškiltų? Ar ne būtų dar labiau pakraupęs kaimas nuo sąmoningo žmonių žudymo? Kur tie žmonių pasakojimai? Jeigu jųjų akivaizdoje buvo verčiami numirę, tai savaiminės mirtys stebinti labai neturėtų. Jei neapsirinku, mačiau minėtą žymų kraštotyrininką O. I. Usačiovą kažkur teigiant, kad užrašas memoriale nelabai teisingas, nes sušaudymų prie laidojimų vietų nebuvo..

     Deja, yra ir šiek tiek vėlesnės komisijos nusikaltimų tyrimo, nei minėjo savo pažymose A. Rukšėnas su M. Pociumi bei čia  dr. A, Bubnys, nes matau  Minsko apskrities bendradarbiavimo komisijos kartu su valstybinės Ypatingosios Sovietų Sąjungos komisijos darbe bendrą išvadą, pasirašytą 1944 m. rugpjūčio13-tą dieną. O, tai, jau tyrimų laikas kažkiek rimtesnis. Todėl man nesuprantamas mūsų Lietuvos istorikų tokią komisiją vadinti „Liepos“ komisija.
        Bet, deja, abejonės dėl šios komisijos „išvadų kokybės“ nesumažėjo, nes tai komisijai kaip ir vieną iš pagrindinių asmenų matau labai liūdnai pagarsėjusius šlykščiausio melo skleidėjus dėl Lenkijos kariuomenės sušaudymo Katynėje (Ožių kalnuose, rus. Козья горы), tokių, kaip Raudonosios Armijos  vyriausias chirurgas Nikolaj-us BURDENKO ir teismo medicinos profesorius V. M. Smolianov-as. Ar jųjų tikslas nėra ir toliau perdėtai kaltinti vokiečius Niurnbergo procese, kuriame sovietų melas buvo atmestas?
        Kaip tik, O. Usačiovas ir pabrėžė, jog „komisija per dėm "skubėjo" Niurnbergo procesui“, dėl ko, pagal šį  kraštotyrininką daug kas liko neištirta.  Apie tai Olegas Usačiovas 2013-11-18 jau neveikiančiame (gal uždraustame?) tinklalapyje „Senas-naujas Minskas“ savo straipsnių serialo „Miesto skyriaus ŠTALAG-352  minskinė karo belaisvių stovykla AUSSTELLUNG (Paroda) buvusioje Puškino gatvėje“ I-oje dalyje  rašė:

     „Po Minsko išlaisvinimo (1944 m.) jame (skubomis Niurnbergo tribunolui) 1944-45 dirbo Ypatingoji valstybinė komisija  (YVK), kuri savo dokumentuose apie šią stovyklą neminėjo. Daugelį pokario dešimtmečių SSRS karo belaisviai pagal labai atkaklią stalinistinę ideologiją buvo vadinami išdavikais, pažeidusiais priesaiką ir karinius statutus, o paskui – antrarūšiais žmonėmis. Žuvusiems karo belaisviams paminklai nebuvo statomi, o buvusių sovietinių karo belaisvių stovyklų istorija pagal karščiausius pėdsakus nebuvo atkurinėjama. Dirbantiems (60-taisiais metais) savanoriškais pagrindais (vadovaujant partijai ir komjaunimui), ieškotojai neskyrė dėmesio buvusioms karo belaisvių stovykloms. Ši Stalino sukurta tradicija buvo pažeista (aktyviai dalyvaujant P. M. Mašerovui) statant memoriaus Trostenece, Masyukovščinoje, obeliską 9 km nuo Maskvos plento ir statant (1968 m.) memorialą Chatyne. (V. Adamuško ir kt. Chatynės Tragedija ir atminimas Dokumentai ir medžiaga Minskas НАРБ. 2009)“.

     Kaip matote, tame uždraustame tinklalapyje tą straipsnio pavadinimą išverčiau pažodžiui, sumažinęs vienu Tikriniu daiktavardžiu, parašęs „minskine“, nors taip lietuviškai ir nesirašo, bet pavadinimo rusiškai minčiai perteikti tiesiogiai, atkreipiu dėmesį ir į kitą belaisvių stovyklą mieste - ne tik Koncentracijos stovyklą civiliams, ką mūsų istorikai, pradedant M. Pociumi ir baigiant A. Bubniu maišė su Miško stovykla, esančia gerokai už Minsko. Taigi O. Usačiovas apie miesto stovyklą parašė šitaip:

125 pav.: čia, kas parašyta, Lietuvos istorikams, gal, net nežinoma? Galima pasididinti -51-       Atkreiptinas dėmesys į buvusią Puškinskąją gatvę, kurios pavadinimas perkeltas į kitą vietą - į prospektą, kuris yra vienu iš pirmojo miesto žiedo dalių. Dar keisčiau, jog ta buvusi  „Пушкинская“gatvė ir nuo tos gatvės pavadinimo neblogos kareivinės buvo pramintos „Пушкинские казармы“ - lietuviškai net nesiverčia, nes nevadinsi jas „Puškino kareivinėmis“ - niekas net nesupras, nes Puškinas tų kareivinių nei pirko, nei jas statė. O Lietuvos istorikams yra didelė būtinybė atkreipti didelį dėmesį į Ypatingosios komisijos skubą Niurnbergo procesui užsimintą.          Nagrinėjant gudų kraštotyrininkų darbus, reik turėti omenyje, jog  O. Usačiovas, vengdamas išprotėjusio A. Lukošenkos persekiojimų manijos pasekmių, savo straipsniuose tik ezopine kalba rašo ir rašo ne viską. Todėl galiu papildyti, kad rytinėje miesto dalyje buvo ir dabar išliko dideli Komarovskio miškų masyvai, kuris prie miesto 20-taisiais metais pateko į miesto zoną ir 1928 m. buvo nutarta sukurti parką - 1932 m. jis buvo pavadintas Čeliuskinkiečių. Bet tais 20-taisiais metais čekistai tame miške žudė žmones pagal įteisintą Raudonąjį terorą. Jo aukų buvo ir parko teritorijoje. Supraskime, kaip miesto gyventojams buvo „smagu“ ilsėtis-pramogauti tarp nužudytųjų.        Dar svarbiau, kad priešais tą „parką“ buvo įkurta „liaudies pasiekimų“ Paroda (prisiminkime, Kaune Parodos kalną, ir pagalvokime, į ką jis vedė). Bet, deja, Minske ši „paroda“ su savo ž. ū. pavilionais jokio pasisekimo neturėjo, nes iš Pavolgio ir iš Ukrainos plūdo badaujantys žmonės užgožė dėmesį pasakojimais apie „людоед“-stvą (lietuviškai net nėra tokio žodžio, nes mūsų kultūroje tokių dalykų nebuvo). Badas buvo sukeltas sąmoningai, tam, kad iš žmonių atimti vestuvinius žiedus, auksinis dantis. ... ir už juos iš Vakarų pirkti sunkiajai pramonei technologijas, skirtas ginklavimuisi ir pasaulio užkariavimui. Pasaulio užkariavimą simbolizavo sovietiniame herbe mūsų planetos gaublio įtaisymas ir tam užkariavimui skirtas šūkis, naudotas visuose žiniasklaidos priemonėse. Todėl to bado pasekmės pagal Marko Solonino paskelbimą, žuvusiųjų skaičius iki II-ojo pasaulinio karo pasiekė žymiai didesnį mąstą, nei žuvo taikių gyventojų per tą karą, kartu su Holokaustu paėmus.         Todėl, panašu, kad masinės komunistų ir politrukų žudynės - nuo jųjų valymai buvo kaip ir atsakas į tą Raudonąjį terorą. Tas teroras tapo įteisintu po Leibo Bronšteino (pasivadinusio į „levą trockį“) brošiūrėlės TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, jam atkartojus tą patį pavadinimą veikalo, kurį parašė Markso ir Engelso bendražygis Karlas Kautskis, pasmerkęs Lenino kruvinąją Didžiojo Spalio perversmą. 126-127 pav.:  K. Markso ir F.Engelso bendražygio, taip pravardžiuojamojo  "Marksizmo Romos  popiežiumi"Vokietijos socialdemokratų vadovo  Karlo Kautskio ir ANTIKautskiškosios pozicijos to paties pavadinimo  brošiūrėlė Leibo Bronšteino, persivadinusio į  „Levą Trockį“, kurio šią brošiūrą išdievino J. Stalinas,  nes jis su ja įteisino Raudonąjį terorą. Galima pasididinti.

        Tai, negi todėl nuo mūsų dr. A. Bubnio ir buvo nuslėpta šis stovykla, pakišant jam Miško stovyklą? Taigi, pagal dr. A. Bubnio knygos 43 psl. 101 pav.: matomus nuo Miško stovyklos iki „žudynių vietų?“ atstumus pagal nurodytas kryptis sudėjau, kad, tiksliai, spėliojamų „žudynių“ vietas suvokti:

128 pav.: Galima pasididinti nuorodas iki „žudynių?“ vietas pagal 1964 m. Pentagono žvalgybinę iš kosmoso nuotrauką su 1930 m. lenkišku reljefu ir vietovardžiais ir mėlynai užbraukytu naujuoju vandens telkiniu.  Kaip matome, mažiausiai tikėtinos trumpiausios iki 0,5 km ilgio palei geležinkelį nurodytos žudynių vietos, nes dar ir Masiukovščinos gerai apgyvendintos gyvenvietės žmonės būtų fiksavę masines žudynes. Nors, kita, vertus, palei geležinkelį iki 400 m atstumu link Petruškevičiaus vienkiemio dar neužstatyta - labai daug tuščių vietų ir jeigu palaikai yra, tai jų tikimybė čia atrasti dar yra:

129 pav.: Galima pasididinti-prasiplėsti pagal mastelį 400,364 m ilgio dvi raudonas linijas ant vokiško žemėlapio.

-52-

     Nuo 1944 m. pavasario nužudytieji buvo deginami, lavonus apibarstant baltais milteliais - termitu, matyt.     Buvę kaliniai prisimena, kaip su palyda anksčiau poligone žuvusiųjų palaidoti palaikai buvo iškasti, apipilti naftos produktais ir padegti. Juodi dūmų debesys su aštriu kvapu pasklido po apylinkes ir pasiekė stovyklą bei kaimą. „Senbuviai tvirtina, kad žemę virš nužudytuosius važinėjo tankas – stovykloje veikė tankų remonto dirbtuvės, bet ir po to žemė ilgai judėjo“, – sakė krašto istorikas Olegas Ušačiovas. Tūkstančiai civilių sušaudyti. Negailestingos masinės egzekucijos prie Miško stovyklos neaplenkė ir civilių: savo atsiminimuose buvęs kalinys G. Drynkinas minėjo, kad 1941 metų lapkričio 7 dieną už kareivinių prie stovyklos buvo sušaudyta apie 14 tūkstančių.
        Neaišku, už kokių kareivinių?

-53-

         Kokiu būdu šis kalinys galėjo matyti? Nebent, naciai-prižiūrėtojai norėjo paerzinti su lapkričio 7-tąja ir informavo belaisvius?  Ką apie lapkričio 7-tąją rašė, siūlyčiau žemiau pateiktą komentarą prasiplėst ir užfiksuoti jo adresą:

134 pav.: Siūloma VISĄ perskaityti ir pažiūrėti į adresą - -pagal jį galima pabandyti susirinkti:

135 pav.: pabandykime kartu tą adresą patikrinti; - ir gausime:

Dabar Tučinskos mikrorajonas yra vakarinėje miesto dalyje, ten buvo plytų gamykla ir molio karjerai labai tiko egzekucijoms vykdyti. Tą dieną buvo nužudyta apie 12 tūkstančių, o istorikas Ch. Gerlachas, kaip parašyta A. Bubnio, 1941 lapkričio 7-11 d. buvo nužudyta 6624 žydai. “Po karo teisiamieji davė žinių, jog „Žudynių dieną išrikiuotiems lietuvių bataliono kariams bataliono ryšių karininkas vokietis Schpangenbergas pasakė kalbą, kviečiančią kovoti su komunistais, sovietiniais partizanais ir naikinti žydus....Kad Tučinkos ir Petraškevičių vietovės, tai A. Bubnys paminėjo, kad „Žydai - vyrai, moterys ir vaikai - sunkvežimiais (maždaug po 30 asmenų) buvo vežami 5-6 km už miesto į poligoną, kur laukė iškastos duobės.“. Kas per „poligonas“ - neaišku? Tučinkos kaime, lyg, ir nebuvo tokio?  Be to, iš Jubileinajos aikštės iki Tučinkos yra tik apie 2,5 km, todėl sunku patikėti, kad tuos 2,5 km reikėjo pasmerktuosius sunkvežimiais vežti? Juolab, čia pat ir geto teritorija buvo visai šalia. Paminklas šioms žudynėms atidengtas tik 2008 metais. Kodėl sovietai slėpė-neminėjo?         Na, o nuo tos Jubileinajos aikštės iki Petraškevičia ūkio ne daugiau, kaip 6,6 km. yra. Taigi, tas A. Bubnio minimi „poligonas ir 5-6 km“ labiau atitinka į Miško stovyklos aplinką, kurioje buvęs sovietinis karinio dalinys ir galėjo turėti poligoną plačiąja prasme.

Bet ieškant M. Pociaus ir A. Rukšėno minimų Miško stovyklos karo belaisvių nelogiškų-pakartotinų po liepos filtracijos „masinio naikinimo iki 8 tūkstančių“, pabandykime paieškoti patikimesnėje jau 1944 m. rugpjūčio13 d. Ypatingosios komisijos tekste. Jojo nuotraukos nededu, bet atsiversti galima  tos Minsko apskrities ir YVK SSRS bendros komisijos 1 psl., kuriai vadovavo ne tik melu pasižymėję karo chirurgas N. N. Burdenko, teismo medikas V. M. Smolianovas, bet, svarbiausiai, vadovavęs tai komisijai Baltarusijos pogrindžio ir partizaninio judėjimo vadas, Sovietų Sąjungos didvyris generolas V. I. Kozlovas, kurį įtarti kažką ne taip teigiant - nėra pagrindo. Juolab, apie savo kraštą, kuriam vadovavo pasipriešinimui, kompetencijos turėtų pakakti, kad Maskvos NKVD galėtų kažką labai įtakoti..      Tekste žodis „изврги“ (pabaisos), jomis vadinant vokiškuosius fašistus, yra unikalus. Taigi tos pabaisos štalage Nr. 352 sunaikino dešimtis tūkstančių karių ir karininkų. Rašoma, jog Komisijos (ją pagal taisykles rašau iš didžiosios, nors tekste taip nerašoma) aptiktose Minsko miesto rajone („в районе гор Минска“ - turima mintyje miestą ir jo rajoną) aptiktose palaidojimų vietose liudija apie fašistinių budelių planingą-sąmoningą numarinimą vaikus, paauglius, moteris ir senius.         Tos Komisijos 2 psl. rašoma apie kaime Mažajame Trostinece lavonų deginimo pečius, skirtus nusikaltimui paslėpti. Komisija ištyrė fašistų (manau, kad reikėjo rašyti NACISTŲ) masinio teroro kapavietes, kapines karo belaisvių Gliniškių kaime, šalia vienkiemio Petraškevičia, Uručje vietovės teritorijoje, Blagovščine, Šašnovkos vietovėje ir M. Trostineco kaime. Komisija atliko lavonų ekshumaciją ir jų tyrimus šiuose punktuose:         1. Glinišče kaimo karo belaisvių kapinėse Komisija rado 197 kapavietes įvairių dydžių ir daugelyje kapuose pastatyti mediniai kryžiai ir turi užrašus pavardžių, arba palaiduotųjų kiekį. Atkasus, lavonų rasta daugiau, nei nurodyta. Komisija mano, kad palaiduota apie 80 tūkstančių sovietinių karo belaisvių.         Šeštame ir paskutiniame tos Komisijos puslapyje rašoma, jog „sistematiškai“ buvo naikinami sovietiniai karo belaisviai ir taikūs piliečiai. (Šiame sakinyje keistai karo belaisvių sisteminis naikinimas pažymėtas pirmiau, nei taikių gyventojų. Negi sovietai Holokaustą neskaitė kaip didelį nusikaltimą?) Rašoma apie naikinimo metodus, kaip bado rėžimas su išsekinamuoju fiziniu darbu, sudarant antisanitarines sąlygas, iššaukiančius masinius infekcinius susirgimus, mušimus ir sušaudymus. Minimas ir Glinišče kaimo kapinėse lavonų išėmimo ir deginimas, kad paslėpti sušaudymų nusikaltimus. Tam 1943 m. buvo pastatytas kremavimo pečius-duobė. Ar tuo pečiumi galima teigti M. Pociaus - A. Rukšėno minėtus „masinius sušaudymus“, galima paabejoti. Greičiau, tas pečius-duobė buvo skirtas vietiniams sušaudymams paslėpti, vykdytiems kiekvieną dieną stovykloje.         Kaip matome, tą raštą pasirašo kaip Ypatingosios-Valstybinės komisijos narys (melagis dėl Lenkijos kariuomenės sušaudymo) akademikas Burdenko ir Minsko apskrities komisijos pirmininkas generolas-majoras V. Kozlovas. Pažymėtina, kad tarp 10-ties komisijos narių yra ir žymaus baltarusių rašytojo Michasio Lynkovo parašas, kurio vardu dabar pavadinta gatvė einanti palei geležinkelį ir įeinanti į pačios Miško stovyklos teritoriją. Jis turėjo žmoną Channą, kuri jam padėdavo kūryboje si sūnų Mariką, kuriuos 1941 vokiečiai sušaudė. Apie šio rašytojo šeimos tragediją aprašė iš Lietuvoje - tarp Panevėžio ir Biržų rajonų  Lebeniškiuose gyvenęs bei Panevėžio mokytojų seminariją baigęs - Naujamiestyje mokytojavęs gudų žymus dramaturgas Janka Mavr-as.         Gaila, kad kraštotyrininkas O. Usačiovas daugiau neparadė tos komisijos traktuočių puslapių. Manykime, kad jis iš žymaus istoriko, jau a. a. Adamuško knygos atrinko, kas svarbiausia. Manykime, kad jeigu būtų minimas tas M.Pociaus-A.Rukšėno „8-ių tūkstančių sušaudymo“ užsiminimas - būtų parodęs? -56- 141 pav.: Glinišči kaimelyje ekshumacija. Galima pasididinti.      Čia 141 pav.:  vienintelę plačią atradau nuotrauką atradau su nuotraukos dešinės krašte žmogumi rankose kastuvu. Matosi nemažai kryžių. Vadinasi, vokiečiai leido ženklinti mirusiuosius, ko nepasakysi GULAG-uose. Kas balta, na, gal ne sniegas? Gal smėlis saulės atokaitoje? O tolumoje ne miškelis, o tik keli medžiai. Palaidojimų vieta vokiškame žemėlapyje kvadračiuku užštrichuotu pavaizduota. O Glinišče kaimo sodybos  ratu išsidėsčiusios nuo caro laikų, nes per vidurį buvo karjeras, moliui imti.

12. Štai, A. Bubnio, A. Rukšėno ir M. Pociaus klaidų priežastis!  Negi tai nemokėjimai perskaityti istorinį dokumentą?

         Tuo dokumentu pasirodė Nr. 64 Aktas Minsko apskrities komisijos apie vokiškųjų-fašistų žvėriškumus prieš Štalag-352 karo belaisvius, kuris yra publikuotas iš knygos R. Černoglazovos  „Masiukovščina: Štalag-352, 1941-1941. Doku. ir medž“., kurį nufotografavo kraštotyrininkas Olegas Usačiovas ir publikavo savo straipsnyje apie Glinišči kaimą. Kadangi tame straipsnyje neryškių raidžių dokumentas nedideliame formate sunkiai skaitosi, todėl aš padidinu jojo formatą ir siūlyčiau paskaityti, pradedant nuo 1-mo puslapio, esančio 93 psl.. Mat, tą aktą pasirašė Baltarusijos   sveikatos priežiūros Liaudies Komisaro pavaduotoja ir Raudonojo kryžiaus bei Pusmėnulio Centro komiteto pirmininkė Efima Afanasjeva Vodneva, BSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, jau aukščiau čia minėtas rašytojas Michail-as Timofeeevič-iu Lynjkov-as, medicinos ekspertė, gydytoja Eljmira Michailovna Naumovič, rašytojas Dilgelė (Крапива-Атрахович) Kondrat-as Kondratesevičius, vyr. leitenantas Grigorijus Leontjevič-ius Loginov-as ir mokytoja Alevtina Antonovna Bulavko. Tame akte pasakojama apie nuo pirmų okupacijos dienų „sovietinių žmonių“ naikinimą. Akte užsimenama ne tik Masiukovščinos, bet ir žemės ūkio Parodoje, esančioje Minsko mieste, kurioje irgi surasta daug žvėriškumo pėdsakų. 3-čiuoju skirsniu minimas katorgos pobūdžio išsekinamasis režimas ir aprašomos stovyklos antisanitarinės sąlygos.
        Antrame (knygos 94) puslapioyje, aprašant kankinimus, ties 4-tuoju ir 5-tuoju skirsniais atsiskleidė, iš kur  A.  Rukšėnas su M. Pociumi prifantazavo „Miško stovykloje 8-ių tūkstančių“ masinį belaisvių naikinimą, o A. Bubnys savo knygos 72 psl. „išpaišė“ atstumą „400 m į pietryčius nuo miško stovyklos“, kai dokumente visiškai neminimas tos stovyklos pavadinimas ir neminimas Gliniščes kaimas, jį „pripaišant“, matyt, iš lakios fantazijos, net nepatikrinęs, kad kryptis visiškai nesąmoninga yra. Taigi, prašyčiau  pažvelgti-pamąstyti ir „pasigrožėti“ į to II-ro puslapio pabaigą:

-57-

        Svarbiausia, minima, kad SUŠAUDYMUI UŽ MIESTO  pradėjo išvežinėti ! ! !  Kaip gali  „Miško stovykla mieste“ būti, jeigu ji yra už miesto? Negi 4-to skirsnio „nesimato“, kad rašomą apie stovyklą esančia mieste? Iš kur A. Rukšėnas su M. Pociumi prisigalvoja „žudynes Miško stovykloje“, jeigu jos buvo vykdomos miesto stovykloje prie Puškininių (nuo žodžio „Пушкинские“) kareivinių ir Parodos teritorijoje?  Negi negalima buvo logiškai mąstyti pagal šias kategorijas? Jų yra 10:
        

1.      Juk ta stovykla, kur buvo mieste su moderniškomis kareivinėmis,   buvo skirta karininkams, o eiliniams kariams buvo numatytos arklidės

2.      Pirmiau filtracija nuo komunistų, komisarų ir žydų buvo pravesta pagrindinei belaisvių masei – eiliniams kariams liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai buvo šilta.

3.      Kai rudeniui artėjant visus pervedė į Miško stovyklą, kuriose buvo Raudonosios armijos kavalerijos arklidės, jos tapo „tinkamomis“ gyventi eiliniams kariams. Todėl:

4.      Išgalvotas „Miško stovykloje masinis 8-ių tūkstančių dar papildomas naikinimas: yra nelogiškas, nes filtracija buvo atlikta ir vokiečiams nebūdinga nebaiginėti darbų – tuos darbus atidėjinėti. Be to:

5.      Nelikus nei komunistams nei žydams, kitas toks gausus „masinis 8-ių tūkstančių naikinimas“, net neįmanomas kaip betikslis.

6.      Net, jeigu ir būtų tas naikinimas, tai kaulai būtų jau seniai išversti naujas miesto statybas vykdant.

7.      Juolab, palei Miško stovyklą specialus paieškų (karinės archeologijos) 52-trasis batalionas atlikinėja ekshumacijas palei miško stovyklą ir ir ekshumuoja tik sergančius ir savaiminga mirtimi mirusius.

8.      Jeigu Lukošenkos režimas nujaustų palei Miško stovyklą masines žudynes“, apie kurias paistė „pasakas“ tardymuose „Krikštaponį kaltinantieji liudininkai“, tai propagandos tikslais tos ekshumacijos būtų vykdytos.

9.      Kadangi minėtos filtracijos nebuvo karininkams, tai naciams reikėjo sugalvoti pretekstą, kaip išryškinti aktyviausius, gudriausius, sugebančius neįmanomomis priemonėmis susirasti civilius drabužius. Pagal loginę ir psichologinę statistiką tokie galėjo atitikti komunisto tipą.

10.  Paskutiniu šių atliktų masinių žudynių įrodymu tapo Uručje pradėti 2021 m. skandalingi ir kraupūs ekshumavimo darbai, kurie GALUTINAI SUTRIUŠKINA IŠGALVOTUS SOVIETINIUS KALTINIMUS J. KRIKŠTAPONIUI EILINĖJE FABRIKAVIMO BYLOJE, nuslepiant civilių žmonių (Holokausto) žudynes ir jas verčiant į sovietams naudingesnį eilinių belaisvių žudymą, kurio spalio viduryje tokio Miško stovykloje ne tik nebuvo, bet ir būti negalėjo.

144 pav.: Galima pasididinti

Aišku, spardytis ir atsikirtinėti galima, įrodinėjant, kad ir „už miesto stovykla yra mieste ir ...“. Galima įrodinėti ir kad mūsų planeta yra plokščia.

        Bet 142 pav.:  5-tame skirsnyje, iš kurio, matyt, A. Bubnys nurašė 400 m atstumą su sveiku protu nesuvokiama neteisinga kryptimi, - tą kryptį pataisė ir A. Usačiovas, net nepagalvojęs, kad ir jam netyčia gavosi manipuliacija. Štai, galima „pasigrožėti, jo dėstymu tokiu:“

145 pav.:  A. Usačiovo pataisymai.

   Kraštotyrininkas sudėjo dvi klaidas ir pagal tų ištaisymų loginę seką ištaisytas geležinkelio maršrutas „Minskas-Molodečno“ ir šalia jo Glinišče kaimas, - viskas atitinka.

     Bet, prašau iš naujo perskaityti 142 pav.: Akto 5-tąjį skirsnį. Kur jame yra paminėtas „Glinišče“ kaimas? Ar, aplamai, galėjo Miško stovykloje kauptis lavonai, kai Miško stovykla buvo kavalerijos karinio dalinio vietovė su arkliniais vežimais, (146 pav.:) besimėtančiais teritorijoje, į kuriuos  lazarete numirusius iš karto kraudavo išvežimui? Ar pas vokiečius Miško stovykloje galėjo būti betvarkė ir lavonų krūvas laikyti, kai yra kuom juos išvežti ir kur išvežti?

146 pav.: Miško stovykla su besimėtančiais patrankų vežimais, tinkamais numirusius lavonus išvežti.

        Ką komisija Akto 5-tame skirsnyje norėjo pasakyti? Kad vokiečių tauta „netvarkinga“? Jeigu R. Černoglazavos rinkinys yra skirtas Masiukovščinos Miško stovyklai, tai Aktas Nr. 64 yra skirtas visam Štalagui-352. Ir tai matosi iš to Akto Nr. 64 trečiojo (95) - paskutiniojo puslapio, 6-tajame skirsnyje minima miesto stovykla Parodos teritorijoje. Tai. pagal to Akto Nr. 64 dėstymo logiką, jei 4-tame ir 6-tame skirsniuose minima miesto stovykla, tai, gal ir tarpe esančio 5-to skirsnio mintis logiškai turėtų suktis irgi apie tą pačią stovyklą, apie kurią pradžioje ir pabaigoje dėstoma?

 
147 pav.: Akto Nr. 64 trečiame (95) - paskutiniame puslapyje 6-to skirsnio pavyzdys su labai grubia klaida dėl, neva, „Gorkio“ parke, vietoje Čeliuskinkiečių ir kuris (pirmasis) net už 3,5 į vakarus buvo.

-59-

        Aišku, emociškai angažuotų moteriškų pasirašytu šiuo Nr. 64 Aktu pasitikėjimas pašlijo, ne tik Minsko geležinkelio linijos į Molodečną su Mogiliuovu sumaišymu, kurie yra priešingose nuo Minsko pozicijose, bet ir neleistino Čeliuskininkiečių parko su Gorkio parku sumaišymu. Nesinori tikėti, kad net Baltarusijos ir Minsko miesto geografijoje visiškai nesigaudo vieninteliai komisijoje buvę vyrai - kariškis (vyr. leitenantas) ir rašytojas K. K. Krapiva, kuris pastarasis „nežinotų“, jog į to Gorkio parko įėjimo namelio vietoje 1928-1941 m. . gyveno jo draugas Jokūbas Kolosas, pas kurį K. K. Krapiva dažnai viešiedavo, o po karo pas rašytoją lankydavosi jau netoli Čeliuskinkiečių parko, kur dabar Jakūbo Koloso memorialinis muziejus, o pats K. K. Krapiva, po 1956 m. Jakūbo mirties pradėjo vadovauti jo vardo kalbų tyrimo institutui.
         Keista, kai į komisijas yra įtraukiami rašytojai, kurių pareiga būtų tekstą sutvarkyti taip, kad būtų aišku, apie ką rašoma, kaip tik to ir nėra dar ir su grubiomis klaidomis, sveiku protu nesuvokiamomis, kuri viena iš jų tos knygos 95 psl. pabaigoje pastabų skyriuje apie, neva, „Gorkio vardo“ parką parašyta ОШИБОЧНО Klaidingai) ir tą parašymą matote dešinėje Akto pabaigoje. Tokia pati klaida nurodyta ir 1-mame puslapyje to Akto.

            Taigi, kadangi šių dokumentų skelbėjo R. Černoglazava to Akto 2-atrame (94) psl. klaidos nenurodo, tai, greičiausiai stovykla Parodos vietoje nurodyta. Jeigu ir būtų ten „Miško stovykla“, tai ten  pat 142 pav.: toliau tekste dėl antrųjų kapinių, kad neva, „šiaur-vakariau“ irgi abejotina, kad už Miško stovyklos iš kart už geležinkelio būtų kapinės. Juk ten; prie  pat Masiukovščinos gyvenvietės antros pervažos per geležinkelį kaži ar buvo prie vokiečių? Ji matosi tik 1916 m lenkiškame žemėlapyje Bet iki tos vietos nepatogu prieiti tada buvo.  O naudojantis pervaža šalia Gliniščių kaimo, ir vežti ne į Gliniščes, o į vakarus tolyn - labai abejotina. Jei rašoma apie Parodos stovyklą, tai tekste nekorektiškai paminimas kapitonas Lipp-as, kuris siautėjo tik Miško stovykloje. Jeigu tai Miško stovyklą turima omenyje, tai kryptis turėjo būti nurodyta vakarų kryptimi nuo stovyklos, ką dabar ten 52-asis spec. paieškų batalionas ir vykdo ekshumavimo darbus taip vadinamoje šaudykloje ir netoli Masiukovščinos gyvenvietės.
          Apibendrinant, akivaizdu, kad A. Bubnio knygoje „pietryčių“ klaidinga kryptis nurašyta, matyt, iš šio Akto Nr. 64, kuriame labai keistai vietovardžiai nėra nurodyti, ir ne aišku, apie ką akte tekstas, o A. Bubnys, tikriausiai, tik pats prirašė Gliniščės kaimo pavadinimą? O kaip dėl masinio belaisvių (8-ių tūkstančio) sunaikinimo? Ar tai, jau ne panašu, kad tai buvo Parodos ar Puškinskinių kareivinių stovykloje naikinimai? Ar tai ne perbraukia A. Rukšėno-M. Pociaus išsigalvotus apie „Miško stovykloje“ tokius pat naikinimus, matyt, kažką ne taip nurašius nuo  Liepos komisijos išvadų?

        Kad nuo Parodos stovyklos  į aukų palaidojimo vietas yra  PIETRYTINĖ kryptis - tai čia tolimesnis mano įrodinėjimas. Pateikiu istorinę-geografinę apžvalgą:

-60-

152 pav.: nuo centro į kairę matome gelsvą buvusią kareivinę; buvusioje „Puškinskaja“ - dabar rašytojo Jakūbo Kolaso gatvėje ir  nuotraukos pačiame centre sušaudomo karo belaisvio skulptūra. O tolyn J.Kolaso gatve šios nuotraukos į kairę bus dar kelios kareivinės su žemiau parodytu žymiu Baltarusijos kariniu objektu. Galima šią nuotrauką pasididinti.

       Kaip ne keista, ta sankryža yra parodyta ir 150 pav. vokiškajame žemėlapyje. Ir kaip tik sankryžoje yra sušaudytam kareiviui paminklas, įrodantis, kad Karo belaisvių sušaudymai vyko Minsko miesto dalies belaisvių stovykloje, o ne kaip išsigalvoja A. Rukšėnas ir M. Pocius apie niekur istoriniuose šaltiniuose gal nefiksuotus, neva, „masinius naikinimus Miško stovykloje“, kurios nė nerodo jųjų minėtos Ypatingosios komisijos Aktas 64, rodydamas visai priešingą teiginį. Jeigu M. Pocius su su A. Rukšėnu mini tą sovietų Ypatingąją, komisiją, tai ta pati komisija dviejų vienai kitai prieštaraujančiais skirtingų išvadų negalėjo duoti. Kodėl A. Pocius su A. Rukšėnu nepateikia citatos-nuotraukos to nelogiško teiginio?

-61-

      Čia dešinėje 157 pav.:  iš vokiškos Liuftwafe-es 1941-1944 m. m. nuotraukos matosi ir daugiau Puškino gyvenvietės pastatų ir, ypač, charakteringo П pavidalo pastato šiaurinėje-centrinėje nuotraukos dalyje, kuriame šiuo metu yra Baltarusijos Oro gynybos vadavietė.
        Puškino gyvenvietę matome aptvertą net gerai matoma iš lėktuvo tvora. Spygliuotos tvoras iš avio nuotraukų įžiūrėti sunkoka - reik turėti didesnes raiškos nuotraukas.
        Aukšta tvora matosi avio 157 pav.: nuotraukoje ir priešais Čeliuskinkiečių parką. Toje vietoje buvusių sovietinių Parodos paviljonų pėdsakų beveik visiškai nesimato, nes, gal. tos „Parodos“ infrastruktūra sunyko dar sovietmetyje, prasidėjus prie Volgos ir prie Dniepro dirbtinai sukeltam badui?
        Galima įžiūrėti ir dabartinės Kalinino gatvės pėdsaką ir jos sankryža 152 pav.: su Šiaurine gatve (gal taip vadinosi ir sovietmetyje dabartinė J. Kolaso gatvė, o ne Puškino?), kurioje dabar stovi 155 pav.: paminklas sušaudytam kareiviui. Ta gatvė 156 pav.: pavaizduota plane, jame nutrūksta, kai pereina į du siauru kampu išsiskiriančius keliukus, su visokiais pastatais, reik, manyti, irgi belaisvių stovykloms priklausančiomis?
        Nesimato ryškesnių kasinėjimų. Todėl, nieko nuostabaus, jog 1942 m. žiemos metu, prasidėjus epidemijai ir pradėjus masiškai mirti kaliniams, dėl įšalo kąsti dideles duobes laidojimams, matyt, nebuvo šioje Miesto stovykloje sąlygų, nei, skirtingai Miško stovykloje, su šalia esančiu Gliniščių kaimu bei jame molio karjeru; dar net nuo caro laikų. Jau pati 157 pav.:  avionuotrauka parodo, kad 156 pav.: planas buvo sudarytas apytiksliai, ir panašu, kad  čia dešinėje topografinis žemėlapis 157a pav.:  sudarytas pagal avionuotraukos 157 pav.: parodymus ir  sudarytas, tikriausiai į okupacijos vidurį ar pabaigą?

157 pav.: vokiškos Liuftwafe-s aeronuotraukos 1941-1944 m. m. nuo Puškino kareivinių iki Čeliuskinkiečių parko. Galima VISĄ pamatyti.

         Keista, kad Štalag-o 352 teritorija ne pilnai aptverta. Todėl, galima manyti, kad ir ne avionuotraukos dėka šis sudarytas žemėlapis, kuriame ir geležinkelis siauruko į gretimai Slepnios-Podbolotnoje bei toliau už Kuropatų (tada to vietovardžio nebuvo) ir Drozdų durpynus, Neaiški ir vientisa juoda linija, kuri turėtų reikšti keliukus, bet kažkodėl jų daug nesimato minėtoje avionuotraukoje. Todėl gali būti ir aptvėrimus  vaizduojančios tos vientisos linijos?
         Puškino kareivinių vietoje, kur raudonas užrašas „Stalag 352“, įstrižainėmis perbraukta aikštelė, į pašto voką panaši, rodo KAREIVIŲ-BELAISVIŲ LAIDOJIMO VIETĄ. Toje vietoje po karo sovietai pastatė paminklą, kurį aprašė O. Usačiovas, pateikdamas labai daug svarbių pagrindų apie belaisvių stovyklų sudarymą bei nereikalingų žmonių naikinimą.    
       
       Dėl  apsimetusių sovietiniais patriotais, taip vadinamais „лжепатриот“-ais, kuriuos pavadino kraštotyrininkas Olegas Usačiovas, susidarė baltos dėmės Parodos belaisvių stovyklos istorijoje, ypač,  karių kapų apskaitos klausimu. Jis cituoja 1944 m. Minsko gyventojo A. Budanovo parodymus, kad šalia prieškario Parodos, pastate, skirtame Baltarusijos karinės apygardos štabui, kuris statėsi prieš karą, buvo įkurta  belaisvių stovykla „rusų“ kariams.
        (Atkreipiu dėmesį, jog liudininkas ne pasakė, kad sovietų kariams). Pradėdamas savo I-ąją dalį apie Parodos belaisvių stovyklą, O. Usačiovas  2013 metais buvo parašęs taip:

157a pav.: žymiai tikslesnis topografinio tipo vokiškas jau ne planas, o žemėlapis su visomis koordinatėmis ir reljefu.

-63-

       „Netgi įkurtame NKVD-KGB veteranams muziejuje, Minsko ir Minsko srities valstybės saugumo direktorato pastate, jie neteikia informacijos apie prieškarinę NKVD vardo 3 metų mokyklą. Frunze (Vankovičiaus užmiesčio dvaras Slepiankos miške), apie jame esantį SD (P.S.: vok.: „Sicherheitsdient“ - mano pastaba) regioninį skyrių, apie masines baltarusių gyventojų kapus Slepiankos miške (netoli buvusios Canavos vasarnamio, kurį neseniai sunaikino galing   statybinė technika), apie masines 20-30-ųjų kapų Čeliuskinkiečių parke, apie siaurojo geležinkelio, nutiesto prieš karą, šalia Canavos vasarvietės ...“.
        Apie pastarąjį man būtina atskirai įterpti, nes ką paminėtas pokaryje paskirtasis NKVD pirmininkas Lavrentijus Canava; taip vadinamas „Baltarusijos Berija“ Slepiankos miške iškrėtė, viskas dabar paišosi ir dėl Ukrainoje karo priežasčių, ir dėl II-ojo pasaulinio karo ...   

13. Istorinės Minsko paslaptys
 

158 pav.: 1948 m. Sausio 13 d. šiuo miško keliuku užsuko NKVD-istai, veždami Solomoną Michoelsą į L. Canavos vilą tam, kad jįjį Stalino įsakymu nužudyti.

160 pav. ir 159 pav.: vilos: L. Canavos ir šalia ne aiški, kam priklausiusi..

       Ciniška, kad Solomono MICHOELSO DĖKA SOVIETAI GAUNA PARAMĄ iš Vakarų hitlerinės Vokietijos triuškinimui, o Stalinas jam už tai „atsidėkoja“ - atsidėkoja visa rusiškoji antisemitinė Sovietų Sąjungos vadovybė, kurią demaskuoja Lavrentijus Berija. Dar bjauriau, kad patį L. Beriją ir  apkaltina nužudymu 1963 m. sausio 13 d. laikraštis «Советская Литва» - tai buvo pirmoji oficialioji pasaulyje Sovietų Sąjungoje žinia apie Solomono MICHOELSO NUŽUDYMĄ. Tą straipsnį aš mačiau, kai pas savo močiutę Kaune buvau apsilankęs ir man asmeniškai apie jo žūtį pasakojo jos sesuo, gyvenusi Maskvoje ir joje savo vyrą praradusi per „Ežovščinos“ valymus. Todėl ji ir buvo atsidūrusi Baltarusiškoje geležinkelio stotyje, kai Solomono kūną atvežė iš Minsko. Tada ant karsto gėles padėjo Maksimo Gorkio duktė, o mano močiutės sesuo buvo didelė Maskvos teatrų mėgėja. Gaila, mažai ką atsimenu, ką ji apie spektaklius labai daug pasakodavo.
        Bet dėka to «Советская Литва» straipsnio, praėjus tik 4-ioms dienoms, sausio 17 d. apie S. Michoelso nužudymą iš šio Lietuvos rusiško laikraščio perrašo The New York Times pavadinimu „Moscow Confirm Police Killed Mikhoels, Yddish Actor, in '48“. Tame Lietuvos rusiško laikraščio straipsnio autorius/autorė? buvo Л. Е. Лурье.  

160a pav.: Ši L. Canavos vila, kuri buvo statyta 1937 m. jau panaikinta, kaip didelio nusikaltimo objektas.

       Kad tai būtų iš Sankt Peterburgo garsus rašytojas-istorikas Levas Lurje, kažkaip neįtikėtina, kad 13-metis būtų tai rašęs. Leonidas Lurje, sūnus Emanuelio buvo ir Rusų dramos teatro Vilniuje vyriausiu režisieriumi, kuris karjerą pradėjo nuo 1931 m. Minske nuo Žydų teatro, buvo 4 metus ir Solomono Michoelso asistentu. Ir, nors, po S. Michoelso nužudymo Sovietų Sąjungoje buvo uždrausti žydų teatrai, bet nuo 1958 m. Vilniuje L. Lurje vadovavo ir vieninteliam Sovietų Sąjungoje saviveikliniam žydų kolektyvui. Jam 1973 m. išvykus į Izraelį, žydų teatro istorija ar ne liko išimta iš sovietinės kultūros? Todėl, manau, kad tą straipsnį ir parašė Leonidas, klaidingai savo tėvavardžio raidę parašęs - ji ne E, o Э, gal, turėjo būti? O S. Michoelso nužudymo priežastimi tapęs Krymo klausimas ar ne gali būti kažkiek susijęs ir su dabartiniu karu?
       Štai, kaip išnyko šios žmogžudystės nusikaltimo objektas:

164 pav.: lenkiškas apie 1916 m. topografijos Komarovskio miškų masyvai.
Nuo jųjų į kairę pačioje Minsko šiaurinėje dalyje garsioji pelkė, kurioje dar caro laikais buvo įkurta mokslinė pelkių tyrinėjimo stotis. Šis žemėlapis Lenkijoje atspausdintas 1933 m. su pasenusiu caro laikų topografija. Todėl jauniems kartografams negalima apsirikti, aklai negalima tikėti 1933 m. išleidimo užrašu, nes į 1930 m. situaciją nieko nėra panašaus. Todėl būtina tame VISAME žemėlapyje atidžiai perskaityti visų paaiškinimų topografinių pagrindų išdėstymą.

        Tą Čeliuskinkiečių parką senesni žmonės vadindavo Komarovskio mišku, kuris ir buvo tokiu iki sovietų.

       Tos žemės iki 1812 m. priklausė Radvilų giminei ir paskutiniu savininku buvo Dominykas Radvila, kariavęs prancūzų pusėje. Todėl tos žemės buvo konfiskuotos ir vėliau tas žemes išpirko didikai Vankovičiai. Įdomu, jog Antanas Vankovičius (1780-1812), kurio tėvui Tadui priklausė ir mūsų Kražiai, buvo stambiu žemių valdytoju Minsko gubernijoje, per žmoną Anną Soltan, giminiavosi su Radvilais, turėjo tris dukras, kurios ištekėjo: Valerija už Konstantino Tyzenhauzo, Klementina už Cirkliškio savininko grafo Edvardo Mostovskio, o trečioji Vanda už Kauno vadovo ir šalia Kauno Raudondvario savininko Benedikto Tiškevičiaus Biržų bei Lagoisko linijos. Juk čia nagrinėjamos Puškino kareivinės, kurios ir yra gatvėje, kuri toliau virsta plentu į Lagoiską, 1916 m. sudarymo žemėlapyje smailiojoje sankryžoje, išsiskiriančioje plentu į Maskvą (į rytus- į dešinę) ir beveik į šiaurę aukštyn į  parodyto 164 pav.:  O. Usačiovo žemėlapio viršų-vidurį ir yra plentas į Lagoiską.

165pav.: Slepnioje gimusios Vankovičių Vandos Tyzenhauzienės amžinojo poilsio vieta, kurią galima ženkliai pasididinti-perskaityti užrašus.

-65-

Jame Didžioji Slepnia (D. Slepnia) ir yra Vankovičių tėvonija, iš kurios kelias į Minską praeina per dykvietę-jaunuolyną, kuri, matyt, dar Rusijos imperijos laikais buvo pasodinta jaunu mišku, ir sovietmečio pradžioje tapo tinkamu parkui, matomu žemiau

166 pav.: vokiško žemėlapio („plano“) dalis su kraštotyrininko Olego Usačiovo paaiškinimais, iš Komarovskio miško suformuotu Čeliuskinkiečių parku ir prie buvusios sovietinės Parodos (vok.: „Ehem. Ausstellungsgeitanse“ belaisvių stovyklos vieta su svarbiais dviem pastatais 91 ir 93 numerio, iš kurių tie garsūs pastatai-namai dabar tarpusavyje sujungti. O buvęs kelias į Slepnios dvarvietę, į kurią iš Minsko kelias per Čeliuskinkiečių parko centrą į rytus (į žemėlapio dešinę), kur žodis Sowch..., t. y. Sowchoz Budionowa ir  šalia upelio prie kelio garsūs Vankovičių rūmai - architektūrinis paminklas į kuriuos galima iš kosmoso labai žemai nusileidus pažvelgti

  Vienas iš žymesnių Vankovičių yra žymus dailininkas Valentijus-Vilhelmas (1800.05.12 - 1842.05.12), kurio  mama Scholastika Gorecka buvo žymaus lenkų poeto, Vilniaus šubravcų draugijos nario Antonijaus Goreckio sesuo. Taigi, būsimasis dailininkas savo vaikystę leido čia aptarinėjamoje Slepiankoje. Mokėsi Vilniaus universitete pas Janą Rustemą ir vėliau gyveno savo dvare Slepiankoje esančiame 53°55′11″N 27°38′20″E, nuo kurio tik 1,335 km į rytus azimutu 86,50 laipsnių yra aukščiau minėta NKVD vado L. Canavos vila, be abejo, Vankovičiams priklausiusiame miške. Pas Valentijų-Vilhelmą Slepiankoje viešiedavo Vilniaus miestui gerai žinomas kompozitorius Stanislavas Moniuško. Dėl ligos V. V. Vankovičiui nepavyko prisijungti prie 1931 m. sukilimo. Sirgdamas, savo turtą užrašė žmonai Anelei Rastockai ir išvykęs su savo parodomis į Miuncheną, Drezdeną, Berlyną ir po to į Paryžių pas savo draugą Adomą Mickevičių, pas kurį apsistojo Amsterdamo gatvėje, ir per savo gimtadienį mirė ant poeto rankų.
        O pastarojo dailininko jauniausias sūnus Jonas-Edvardas (gimęs 1834.10.23, arba 1938-10-10 Mažojoje Slepiankoje 1899.08.02 Krokuvoje) tapo kvalifikuotu Belovežo girios miškininku, ten susipažino su K. Kalinausku, V. Vrublevskiu ir prisijungė prie radikaliųjų raudonųjų organizacijos. Sukilimo mūšiuose pralaimėjus, visų brolių-sukilėlių Vankovičių turtas buvo konfiskuotas ir nuteistas viso gyvenimo tremčiai, uždraudus gyventi savo Gimtinėje. Tai maskolių-užkariautojų  „teisės“ pasekmė.

         Svarbu, jog Edvardo ir Michailinos Moniuško-Vankovičių dvare Slepiankoje 1847-10-13 gimė ir Edvardas VAINILAVIČIUS (herbas Syrakomle), kuris baigė agronomijos mokslus, garsiojoje Putilovo gamykloje  (Sankt Peterburgo) dirbo inžinieriumi, po tėvo mirties užsiėmė žemės ūkio darbo organizavimu, 3 kartus buvo rinktas į Rusijos Dūmą, bet nuo P. A. Stolypino pasiūlymo atsisakė būti Rusijos imperijos žemės ūkio ministro pareigų.

-66-

        Jam gyvenime tragedija įvyko, kai mirė jo vaikai: Simonas  tik 13-os ir Elena net 9-ius metus teturintys, todėl tėvas tapo bažnyčių ir cerkvių statybų rėmėju ir Minsko tada pašonėje pastatė savo vaikų vardais šventųjų Simono ir Elenos bažnyčią, kuri vėliau tapo Minsko „raudonoji“ katedra šalia Vyriausybės rūmų. Nepriklausomybės aikštėje. Kai bolševikai atėjo, Edvardas tapo išmestu iš savo Tėvynės. Detaliau apie tragediją su visais jo asmeniniais prisiminimais ČIA, ir pamatyti galima jo tėvo gimtojo buvusio Savičių dvaro nuotraukas. Ir tik 2006-06-11 iš Bydgoščio Edvardo Vainilavičiaus palaikai buvo iškilmingai perlaiduoti Nepriklausomybės aikštėje prie jo statytos šventųjų Simono ir Elenos raudonosios katedros sienos. Minsko visuomenės prašymu šalia bažnyčios bolševiko-komisaro S. I. Bersono gatvę 2008 m. pervadino į Edvardo Vainilavičiaus pavadinimą. Tačiau Baltarusijos Komunistų partijos protesto dėka, kuri besąlygiškai remia diktatorių A. Lukašenką, miesto-sostinės Tarybos sprendimą „teisingumo“ ministerija atšaukė. Vadinasi, bolševikinio banditizmo (ginkluoto valdžios užgrobimo propaguotojas) S. I. Bersonas yra žymiai svarbesnė „asmenybė“, kurios dėka ne tik prasidėjo masinės žudynės, bet ir savo gyvybės išsaugojimo tikslu E.Vainilavičiui teko palikti savo Gimtinę. Ne šiaip sau  S. I. Bersonas 1919-04-21 tapo lenkų legionierių sušaudytu. Kodėl visi kiti LitBel-o nariai tokio likimo išvengė ir sušaudomi žymiai vėliau paties Stalino klikos?

 
167 pav.: Šalia Raudonoji bažnyčia su pamaldomis yra šiokia tokia atsvara ir viltis ... , kurią galima pasididinti.

      Ar tai ne NUSIKALSTAMO LENINIZMO pasekmė? Jos paieškai aš su dviračiu 167 pav.: ir įriedėjau į tą „nepriklausomybės“ aikštę, aplankydamas tą pačią Raudonąją bažnyčią šventųjų Simeono ir Elenos, kurios vardą ir mano mama turėjo. Todėl iš ekspedicijos reportažą dariau ir dabar prisiminimą savo Facebook. profilyje temos pristatyme bei komentaruose žymiai plačiau aprašiau.
        Apie tas pasekmes galima pastudijuoti iš paties LitBel-o su jos sostine Vilniuje likimo, į kurios valdybą po vadovo V. M. Kapsuko, Zigmas Antanas  ALEKSA-„Angarietis“, pasiekęs karjeroje iki 1932 m., net pagrindinio Sovietų imperijos žurnalo „Komunist“ redaktoriumi, suimamas už „kontrevoliucinę“ veiklą ir NKVD kalėjime numiršta. 
         Antrasis kariniams reikalams komisaras Josif-as UNŠLICHT-as sūnus Stanislavo nuteistas sušaudyti ir sušaudytas 1938-06-29. Jo žmona kalėjo GULAG-e, sesuo Sofija 1937 m. sušaudyta.    
        Trečiasis Moiseij-us KALMANOVIČ-ius 1937-11-27 sušaudytas.

        Ketvirtasis  nuo 1917 m. Karinio-revoliucinio komiteto komisaras ir švietimo komisaras LitBel-e  Julian-as „Lenskis“-LEŠINSKIJ-us, sūnus Mariano, nuo 1919 m. Rusijos federac. „narkomnac“-o komisaras lenkų reikalams, kuris buvo J. Stalino padėjėju, Lenkijos komunistų partijos suvažiavimo delegatas, 1923 m. dirbęs Prancūzijos komunistų partijoje ir jos  laikraščio „Jumanite“ redaktoriumi, nuo 1925 m. Lenkijos komunistų partijos biuro narys ir generaliniu sekretoriumi išrinktas - kelis kartus Lenkijos valdžios areštuotas, o taip pat ir Vokietijoje, sudarė Antifašistinio liaudies fronto platformą ir taktiką ir 1937-06-19 sovietų suimtas bei tą pačią dieną nuteistas ir čia pati sušaudytas už „lenkų šnipinėjimo-terorizmo organizacijoje veiklą“, už kurią ir visi kiti sušaudyti, nors, tokios, atrodo, ir, gal. nebuvo?

168 pav.: prie vokiečių Lenino paminklo Minske likimo vaizdų koliažas, kurį STUDIJAVIMUI galima ženkliai pasididinti.

-67-

        Penktasis  LitBelo Finansų liaudies komisaras Isak-as REINGOLD-as sūnus Isaev-o, vienas iš iniciatorių sukurti Baltarusišką-Žydų respubliką, taip pat 1936-08-25 sušaudytas už „kontrevoliucinę-teroristinę“ veiklą.
        Šeštasis LitBel-o Centrinio vykdomojo komiteto (CVK) pirmininkas ir komisaro pavaduotojas lenkų reikalams Kazimir-as CICHOVSKIS sūnus Genrich-o, po sutriuškinimo sovietų-lenkų kare nuo 1921 m tapo Vakarų Ukrainos Komonistų partijos CK nariu 1923-1925 m. m. kalėjo lenkų kalėjime, tapo išrinktu Lenkijos KP CK nariu, kariavo Ispanijos pilietiniame kare interbrigadoje. Iš ten 1937m. rugpjūtyje iškviestas į Maskvą ir 1937-10-26 sušaudytas.
        Septintasis CVK sekretorius Roman-as Pilliar (Romuald Pillar fon Pilchau) ir gimęs arba Bialostoke, arba Vilniuje (skirtingų dokumentų parodymai), buvęs F. E. Dzeržinskio pusiau sūnėnu, kaip Maskvos karo mokyklos kursantas nuo 1917 m.  pogrindiniame darbe vokiečių okupuotoje Lietuvoje, buvo areštuotas, vienas iš Vilniaus pogrindžio vadovų, lenkams užpuolus, bandė nusižudyti, išsigydė, po to areštuotas ir nuteistas sušaudyti, buvo sušaudytas, bet stebuklingai išgyveno ir kaip kalinys iškeistas, atvyko į RSFSR, Ten tapo NKVD specialistu ir 1937-09-02 sušaudytas.
        Aštuntasis Liaudies tarybos komisaro pavaduotojas Jakov-as Doleckis (tikroji pavardė FINKELŠTEIN-as), kaip aktyvus Lenkijos-Lietuvos socialdemokratas, buvo suiminėjamas ir tremiamas, nuo 1922 m. vadovavo Rusijos telegramų agentūrai, o nuo 1925 m. 12 metų vadovavo sovietiniam TASS-ui, iki kol 1937-06-18-19 sužinojo, kad bus suimtas, todėl tą dieną ir nusišovė.
        Devintasis  Gynybos tarybos narys, sekretorius CK KP(b) Lietuvos ir Baltarusijos Vilhelms Knorinš kaip istorikas-publicistas, VKP (b) trumpo istorijos kurso sudarytojas, vadovavęs Kominterno propagandiniam skyriui ir istorijos mokslų daktaras taip pat nuo 1937-06-22 buvo kalinamas Lefortovo kalėjime ir1938-07-29 sušaudytas, kartu su Ukmergėje gimusiu Juosif-u Piatnickiu (Isoeliu TARŠISu), latviu Janiu Rudzutaks-u, ir čia minėtu J. Unšlichtu.
        Dešimtasis vienas iš vadovų sovietinės valdžios Baltarusijoje įvedimui - marksizmo-leninizmo teoretikas ir kovotojas prieš gudų kalbą Baltarusijoje armėnų kilmės Aleksandras MIASNIKOV-as, sūnus Fiodoro. Jis po Spalio perversmo sudarė Karinį-revoliucinį komitetą ir kaip visur rašoma „sovietų valdžią įvedė be kraujo praliejimo“. (Šią išimtį reik tyrinėti.). Bet, šis armėnas 1918 m. vasarį nesugebėjo organizuoti Minsko gynybą nuo vokiečių ir jie jį užėmė. Bet iki teroro laikmečio neišgyveno - 1925-03-22 žuvo avio katastrofoje šalia Tbilisio. Kadangi su A. Miasnikovu žuvo dar du revoliucijos veikėjai, o lėktuvo Junkers F 13 užsidegimas įvyko; tik pradėjus kilti, tai ... ? Laidotuvėse ugningą kalbą pasakė Leibas Bronšteinas („levas trockis“)
        Bet vienuoliktasis A. Miasnikovo kolega Minsko „gynybos“ klausimu, VIENAS IŠ MASINIŲ REPRESIJŲ ORGANIZATORIŲ Nikolaj-us KRYLENKO sūnus Vasilijaus - žymaus Smolensko istorinio-archeologinio muziejaus nario ir laikraščio „Smolenskij vestnik“ redaktoriaus. Patsai N. Krylenko Austrijos Galicijoje, susitiko su Leninu, gyvenusiu Krokuvoje. Eksternu po 1913 m. baigė Charkovo universiteto j Juridinį skyrių, kuriame tada mokėsi ir mano senelis „ant provizoriaus“. N. Krylenkai nuo 1918 m. pavesta vadovauti revoliuciniams tribunolams, bet atėjus 1938-07-29 buvo sušaudytas Komunarkoje, kaip ir visi, beveik čia aukščiau paminėtieji.
        Tryliktąja auka tapo ir pačios Baltarusijos Laikinosios  revoliucinės darbininkų-valstiečių vyriausybės vadovas, gudų rašytojas, poetas ir dramaturgas bei Baltarusijos Mokslų akademijos akademikas Dmitij-us ŽULINOVIČ-ius, sūnus Fiodor-o. Jis vedė kovą prieš minėtus V. Knoriną ir A. Miasnikovą, nepripažįstančius gudus kaip savarankišką naciją. ir todėl ieškojo paramos pas V. I. Leniną ir J. V. Staliną. Manifestas apie sovietinės socialistinės Baltarusijos sudarymą buvo paskelbta 1919 m. sausio 1 d. Smolenske (tą pačią dieną, kaip ir Vilniaus Gedimino pilyje K. Škirpos dėka iškelta Lietuvos trispalvė.)
        Tačiau, TIKROJI  B a l t a r u s i j o s NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA paskelbta yra anksčiau, nei bolševikų - t.y. 1918 m. vasario 25 d., vokiečiams įžengus į Minską ir iš Minsko išvijus bolševikus. Nepriklausomą Baltarusijos Liaudies Respubliką paskelbė visos Baltarusijos kongresas. Čia neaišku, kodėl vokiečiai, stovėję prie Molodečno, po Brest-Litovsko susitarimo 1917 m. lapkričio 7-14 d. d.. išsprendus karo veiksmų sustabdymo klausimą, siekiant pradėti taikos derybas ir, štai, kodėl Vokietija per pajudėjo per Minską iki Oršos?  Kodėl apie tai internete nėra lietuvių kalba?
        Taigi, D. Žulinovičius Laikinajai darbininkų-valstiečių vyriausybei vadovavo tik mėnesį iki 1918-02-03. Toliau jis Charkove redagavo „Krasnaja zaria“, vėliau „Saveckaja Belarus“, vadovavo valstybiniams archyvams, statė save aukščiau J. Kupalos, J. Kolaso, M. Bogdanovičiaus ir laikė save kaip „proletariniu poetu“, palaikė draugiškus ryšius su Janiu Rainiu, Juliju Fučiku ir kitais. Bet 1936-11-15 buvo areštuotas ir paskelbtas „psichiniu ligoniu“, ir pagal kai kuriuos duomenis atliko savižudybę, arba mirė 1937-04-11. Politiškai pilnai reabilituotu tapo tiktai 1987-09-10. 
        Keturioliktuoju, galima sakyti, nukentėjusiųju buvo ir kaip ir paskutinis LitBel-o narys, tai komisaras iš Maskvos į Lietuvą komandiruotas Vladimiras Turovas (GINZBURG-as),  kurio brolis buvo sovietinės valstybės statybų veikėju iki 1970 m. Semion-u Ginsburg-u (šį brolį pamenu, kaip Jonavos Azoto statybomis besidomėjusiu, ...), tai statybininko brolis V. Turovas-Ginzburgas 1927-07-10 tapo užmuštu, kai slapta vežė pinigus ir brangenybes, skirtas Europos kompartijoms finansuoti.
        APIBENDRINIMAS: Iš 16-os svarbiausiųjų veikėjų, komunistinio nusikaltimo aukomis tapo 13 LitBelo veikėjų. Bet, 14-tąjį V. Turovą-Ginsburgo kaip ir negalima laikyti nuo teroro „nenukentėjusiu“, nes neišgyveni iki Didžiojo teroro laikmečio. Iki jojo neišgyveno ir aviokatastrofoje žuvus, kai lėktuvui tik pradėjus kilti. lėktuvo „savaiminis“ užsidegimas labai mažai tikėtinas. Labai mažai tikėtina, kad ir Lietuvos komunistų partijos pirmasis vadovas Pranas Eidukevičius „nebūtų nužudytų„“, jei nebūtų miręs 1926-03-07, turintis 52 m. amžiaus. Lygiai taip pat iki Didžiojo teroro neišgyveno ir Vincas Mickevičius-Kapsukas,, miręs 1935-02-17  ligoninėje sunkia forma tuberkuliozės. Bet, už tat  1937 m. sušaudoma jo žmona Michalina Tautkutė už „trockistinę veiklą“, paliekant našlaičiais 3 mažamečius vaikus, kuriuos priglaudė puseserė Michailina Tautkutė, tuos vaikus išgelbėdama nuo vaikų namų, skirtų „liaudies priešams“. Tai galima sakyti, kad visi iki vieno būtų nukentėję labiausiai komunizmui nusipelnę žmonės. O ką galima kalbėti, kurie net nebuvo komunistais, kurie negyveno Laisvojoje Lietuvoje - kaip jiems reikėjo išgyventi, netapus nužudytiems?

           Todėl Minsko kraštotyrininkas Olegas Usačiovas ir pateikė Minsko žemėlapį su masinio teroro aukų vietomis:

169 pav. Minsko mieste sovietinio ČeKistinio- NKVD-istinio masinio teroro kapaviečių vietos, kuris kraštotyrininko O. Usačiovo buvo pateiktas apie Miesto belaisvių stovyklą straipsnyje, vadinant „ОГПУ- НКВД-ГБ“ politinių represijų vietas.

      Kokia Baltarusijoje susidarė situacija po įvykių Petrograde, kandidatinį mokslinį darbelį pateikė Vadim-as Francevičius Gigin-as, kuriame aprašo Tėvynės („Rodinos“ ) gelbėjimo komiteto, sutrumpintai „Komspas“ veiklą, ir Vakarų fronto šarvuotą traukinį, kuris atlieka „demokratinį“ veiksmą. bet, vis tiek šis rašinys nieko nesiskiria nuo sovietinių laikų pirmakursiams TSKP „istorijos“ kurso.
        Daug informatyvesnis žinomo Baltarusijos istoriko Emanuilo Joffes straipsnį apie Minsko žydus pirmojo pasaulinio karo metu, kuris atskleidžia ir antisemitizmo priežastis iš caro žandarmerijos raportų ir apie „Bundo“ pasipiktinimą dėl įvykusio ginkluoto valdžios pakeitimo, kaip REVOLIUCIJOS IŠDAVYSTĘ. Tai labai panašiai, kaip Karlo Kautskio mintis, nors jojo veikalas „Terorizmas ir komunizmas“ tuo metu dar nebuvo pasirodęs.

        Todėl po istorinės apžvalgos, reikia grįžti prie pagrindinės minties - apie jau antro pasaulinio karo belaisvių stovyklą, nors Minskas garsus ir su I-ojo pasaulinio karo belaisvių stovykla. Bet, kaip matome iš 167 pav. komunistinio teroro žemėlapio, jos buvo vykdomos daugiausiai rytinėje Minsko dalyje ir kaip ne keista, tose pačiose vietose įvyko ir nacistinio nusikaltimo žudynių vietose, kas labai apsunkinti turi archeologų-ekshumuotojų darbą. Ypač atkreiptinas dėmesys į Čeliuskinkiečių parką, kuriame yra ir pagerbtos, nors ir kukliai, bet ir komunistinio teroro aukos:

-69-

      Minėtoje nuorodoje O. Usačiovas rašo, jog OGPU pradėjo masines egzekucijas  dar 1919 m. Šiandien žinomas Čeliuskinkiečių parkas, kaip viena iš aštuonių masinių egzekucijų vietų, kurias NKVD įvykdė prieš karą Minsko teritorijoje ir jo pakraščiuose. Mini jis ir Minsko istorijos mylėtojų labai gerbiamo Leonido Moriakovo (Leyanid Marakou) knygą  „Pagrindinė Minsko gatvė. 1910-1939“.
     Pastarojo prieškario metais specialios NKVD komandos tolimame Komarovskio girios pakraštyje sušaudė daug Baltarusijos gyventojų. Nušautųjų Čeliuskinkiečių parke (kaip ir kitose vietose) skaičius dar nenustatytas.

    Pagal Vilniuje nužudyto iškilaus baltarusių rašytojo, dramaturgo, teatro veikėjo, poeto Františko (Nikolajaus Michailovičiaus) Olechnovičiaus (1883-1944) atsiminimų knygą „GPU naguose“ Komarovskio miške buvo įvykdytos mirties bausmės NKVD Minsko kalėjimo kaliniams. Todėl tame parke 1990 m. XX amžiaus 2–3 dešimtmečio politinių represijų aukų egzekucijų ir laidojimo vietoje. buvo įkurta (antikomunistinio Baltarusijos liaudies fronto, BPF iniciatyva), istorinė ir švietėjiška organizacija (politinių represijų aukų reabilitacijai) „Baltarusijos martirologija“ (sukurta 1988 m., aktyviai morališkai remiant garsiam rašytojui V. Bykovui. Atminimo medinis kryžius (aut. V. Slobodčikovas) su užrašu baltarusių kalba: „Nekalti žmonės buvo sunaikinti šiame miške XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje.“.

173 pav.: Įdomu, ar šie žmonės dabar nesuimti A. Lukašenkos rėžimo. ar jie ne sėdi kalėjimuose?

        Ir kaip ne keista, tas kryželis stovi priešais nukankintų ir sušaudytų sovietinių karo belaisvių kapų vietos, kuri yra pagerbta gedinčios motinos skulptūra, kurią, griūnant Sovietų Sąjungai, norėtą irgi panaikinti. Tik visuomenės dėka ši Motina išliko nenuversta, nes stalinistai prieštaraudavo karo belaisvių pagerbimams.

-73-

200 pav.:

201 pav.:

     Čia vaizdai iš egzotiškos Tolbuchino gatvės rytinės dalies nuo Laikrodžių gamyklos pusės ir vaizdai į pačią plačiausią alėją, gal, net pasaulyje? Ją palyginkime su Laisvės alėja Kaune. Taigi, matome dešimteriopai ar net daugiau platesnę, kaip atskirą parką, kurio užuomazgos įžiūrimos ir 1930žtųjų metų žemėlapiyje, kai buvo tada ten Paroda. Taigi, nuo rytinės tos gatvės dalies aiškiai matosi belaisvių palaidojimo vieta su ramybės skvereliu kapo vietoje,  kuriame net sveiku protu nelabai galima suvokti, kaip galėjo sutilpti čia net 10 tūkstančių nukankintųjų ir sušaudytų. Aišku, Masiukovščinoje Miško stovyklos kapas skaičiuoja net 80 tūkstančių palaidotų, kur laidoti Gliniščės kaimo molio karjere buvo puikios sąlygos, kurių tokių čia nebuvo tokiam milžiniškam nuo epidemijos mirštančiųjų skaičiui sulaiduoti. Taigi, iš šios Tolbuchino gatvės rytinės dalies tas kapas aiškiai matosi. Iš vakarinės dalies jis matosi tik tolumoje ir todėl iš ten per Jandeksą nefotografavau.

204 pav.:

205 pav.: Čia pritrauktas paminklinis akmuo, kuris tolumoje 204 pav.:  per vidurį matosi

96 pav.: Minsko 1950 m. išsidėstymas

   ?