1.       O LŽB pirmininkė irgi ne klaidina savo bendruomenę ir ...?

2.       Kodėl buvo slepiamas J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktas?

3.       Kodėl sovietiniams okupantams, sunaikinus J. Krikštaponį, reikėjo jiems jį pagerbti, pabrėžiant jo nukentėjimo nuo nacių faktą?  Kodėl Lietuvos „tyrėjams“ tai reikėjo nuslėpti?

4.      Minėtas NKVD  generolas ir KGB tyrėjai neigė J. Krikštaponį „buvus Baltarusijoje“, nes ...

5.       Rudenį (1941 m.) masinės karo belaisvių žudynės vyko Miesto, o ne „Miško“ stovykloje, kaip istorikai klysta

6.       Net ir LCVA saugomi dokumentai įrodo, jog Krikštaponis galėjo ir neišvykti į Minską 

7.       Negi priedai prie atlyginimo mokami už žudynes? Kodėl istorikas nuslėpė nuo skaitytojų priedo pavadinimą?

8.       Nors AČIŪ M. Pociui už prieštaringų žinių pripažinimą, bet kodėl ir jis slepia duomenų visą eilę? 

9.       NEGI SOVIETAI HOLOKAUSTO AUKAS VERTĖ  Į „KARO BELAISVIŲ“ ŽUDYMĄ?

10.   Net garsioje NKVD-istų knygoje apie jokį „karo belaisvių naikinimą“ net neužsimenama. (taškas)

11.   Kodėl buvo meluota dėl „Krištaponio Minske“ buvimo,  kai dokumentai tai daugiau neigia?

12.  NEGI ISTORIKAI APRAŠINĖJA DOKUMENTUS, JŲ AKYSE NĖ NEMATĘ arba ... ? ? ?

13.  Kodėl konferencijos dalyviai tapo su Klimavičiumi apgauti, jei jis buvo skirtas GESTAP-ui apgauti - Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti?

14.  Kokią turi „teisę“ J. Krikštaponis „t a r p i n i n k a u t i “  ne savo pavaldiniui?  Kodėl mūsų istorikai „nematė“  elementariausio GESTAP-o apgaudinėjimo?

15.  O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos valstybės?

16.  Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas, ir,  negi istorikas apgaudinėja su „įrodinėjimo šaltiniais“?

17.  IŠVADA  archyvų dokumentų apžvalgai

18.  Pabaigai be pabaigos    

      Svarbiausia, ukmergiečiams ir jos savivaldybės specialistams bei vadovams, nusimanantiems apie teisės bei vadybos pagrindus, minėtoje „pažymoje kaltės“ prielaidų teiginiai buvo nepatikimi, nes UKMERGIEČIAMS ŽINOMAS J. KRIKŠTAPONIO SUĖMIMO FAKTAS IR JO KALINIMAS PRIE VOKIEČIŲ. Apie tai Panevėžio krašto žymus kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990 m. liepą Šiluose (Panevėžio rajono  prie Ukmergės rajono ir gretimai Užulienio, kur gimė J. Krikštaponis), į magnetofoninę juostą įrašė J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės  Atsiminimus dar ne redaguotus. Juos jis atsiuntė ir man ir juos paskelbiau pastarojoje savo tinklalapio „kazlusporto.puslapiai.lt“ nuorodoje.

4. pav.: Žymus kraštotyrininkas Romas Kaunietis 2011-04-06 su savo išleistomis knygomis.

         Iš tų sesers Atsiminimų pradžios kaip ir aišku, jog J. KRIKŠTAPONIO SUĖMIMAS VYKO OKUPACIJOS PRADŽIOJE IR JIS Baltarusijoje; kaip ir, - BŪTI NEGALĖJO. Prašau įsitikinti:

         Taigi atvykau į sostinę su dviračiu, kad su juo tęsti topografinę-kartografinę ekspediciją po Vilnijos apylinkes. Todėl su dviračiu privažiavau ir prie buvusių ОХРАНК-os, GESTAP-o, NKVD ir KGB rūmų, kuriame dabar šių okupacinių prievartos įstaigų Ypatingasis archyvas. Prie jojo ir įsiamžinau:

     Šis archyvas labai tvarkingas, su jame saugomais dokumentais dirbti ir juos fotografuoti yra pačios nuostabiausios sąlygos.

8 pav.: aš prie Ypatingojo archyvo po jame atradus J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo dokumentą , apie kurį informavau Lietuvos Laisvės kovotųjų sąjungą bei kai kuriuos Seimo narius, nusimanančius apie istoriją.

    O gal istorikai-tyrėjai net nežinojo to fakto? Bet, kaip tai  atsitiko, kad minėtos internetinės enciklopedijos žinojo net dokumentą to fakto, saugomą Centrui priklausančiame archyve, o to archyvo šeimininkai „nežinojo“, ką patys disponuoja?
        Todėl pažvelkime į tada (2014-12-19 raštu Nr.13R-300 „dėl J... K... veiklos nacių okupacijos metais“) Generalinei prokuratūrai prisegtų dokumentų, matomo 11 pav.: sąrašo pabaigą:

       Juolab, J. Krikštaponis buvo garsinęs Lietuvos kariuomenę, labai aukštais sportiniais pasiekimais Lietuvos čempionatuose ir tarptautinėse varžybose, kas ar ne sąmoningai tai nuo Lietuvos gyventojų irgi nuslėpta? Todėl, vien už tai jam privalėjo būti pakeltas laipsnis, kad jis kaip minėtų varžybų prizininkas ir net tris kartus Lietuvos čempionas disko metime - rutulio stūmime, turėjo būti visai kariuomenei kaip fizinio tobulumo bei išsitobulinimo pavyzdys. Tą tobulumą-visapusiškumą stiprino ir ta aplinkybė, kad J. Krikštaponis buvo Lietuvos 1938 m. čempionate III-čios vietos prizininku ir šuolyje su kartimi, reikalaujančios koordinacijos bei techninio pasirengimo. Tą pavyzdį Lietuvos kariams turėjo stiprinti ir tai, jog Juozas nuo gimnazijos suolo buvo bendravęs su garsiausiais Lietuvos sportininkais bei pirmaisiais Lietuvoje sporto teoretikais - Sporto rūmų dėstytojais - savo bendramoksliais, kaip didžiausia Lietuvos sporto garsenybe Stasiu Šačkumi, būsimuoju pirmosios lietuvaitės planetos rekordininkės treneriu - garsiu Skriaudžių kanklininku ir būsimu Študhofo bei GULAG-o kaliniu - 1988 m. Atgimimo šaukliu Leonu Puskinigiu bei Vladu Bakūnu - Valdo Adamkaus sporto draugu.
         Todėl nieko nuostabaus, kad pagal jo sesers bei J. Krikštaponio gimtinės kaimyno ir jojo Partizanų ryšininko Mykolo Dirsės parodymus, minėtos kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės užrašytus, Juozas „1939 metais gavo kapitono laipsnį“. Jiedu išsigalvoti, tikrai, negalėjo, kai visais atžvilgiais jam priklausė tas laipsnio pakėlimas. Ir jeigu istorikai neranda, tai reikia nepamiršti, jog tais 1939 metais prasidėjo II-asis pasaulinis karas ir kokie nors formalumai ar ne galėjo strigti? 
         Na, o kad po sovietinės okupacijos Lietuvos karininkų laipsnius reikėjo suderinti su Raudonosios armijos laipsnių gradacija, tai, gal, nieko nuostabaus, kad, gal, tik ką gautą J. Krikštaponio kapitono laipsnį, sovietai neužskaito ir kaip jauną kapitoną pervedą į vyr. leitenanto laipsnį, kurio tokio Lietuvos kariuomenėje, atrodo, nebuvo? (Čia mano hipotezė). Nebent, sovietų karininkams patiko sportiškas karininkas ir pakėlė, jį paversdami Fizinio lavinimo instruktoriumi? Spėju, kad tokioms pareigoms užimti, J. Krikštaponis pas minėtus savo mokslo-sporto draugus galėjo kažkokius teorinius kursus Sporto rūmuose praeiti. Tai, manau, ne prievolė, o pačių sportuojančiųjų siekis turėjo būti, kad teoriškai patobulėti, ypač, atsiradus norui treniruoti, vadovauti sportui, ar Kūno kultūrai? Bet, sovietus išvijus, J. Krikštaponiui nepagrįstai atimtas, nors sovietų suteiktas vyriausiojo leitenanto laipsnis, ar ne galėjo jam atimti motyvacijas tarnauti batalione? Juk batalione jau buvo vyr. leitenantai, kaip, pavyzdžiui, vėliau Juozą Krikštaponį pavadavęs vyriausias leitenantas Nikodemas REIKALAS, kuris yra centrinė figūra J. Krikštaponio byloje, ir jį kažkodėl irgi minėtoji A. Rukšėno „pažyma“ nuslėpė. (Apie N. Reikalą čia žemiau bus irgi pritrenkiantis faktas)

    Bet kyla klausimas, kodėl minėtame Generalinės prokuratūros atsakyme tas Kapralovo raštas nepaminėtas? Manau. kad teisininkai jo ir neturėjo teisės nagrinėti, nes pagrindiniame dokumente - tai A. Rukšėno „pažymoje“ nebuvo minimas suėmimo-kalinimo faktas, todėl teisininkams galėjo kilti įtarimas, kad visai ne apie tą asmenį tame rusiškame NKVD-iniame rašte minima, nei apie tą, apie kurį skundžiama prokuratūrai. Todėl, manau, kad prokuratūrai, kaip matome čia 3 pav.: , iškilo ir asmenybės pagrįstumo klausimas, apie kurį Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Žydrūnas Radišauskas atsakymo Centrui pabaigoje pabrėžė  dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrįstumo, tarp pateiktų objektyvių duomenų, tarp kurių pasigedo ir duomenų, patvirtinančių J. Krikštaponio tapatybę. Juk, NKVD generolas mini „KriŠtaponį“, o ne KriKšatponį ir todėl istorija besidomintiems asmenims irgi iškilo tapatybės pagrįstumo klausimas. 
        Aš irgi maniau,, kad, neva. pakištas kitas asmuo, kad tai skirtingi asmenys ir todėl, net 21-vienu klausymu į LGGRTC kreipiausi. Todėl AČIŪ Centro vadovams, direktoriui Arūnui Bubniui ir to Centro LGGRT departamento direktorei - mokslininkei Kristinai Burinskaitei bei pačiam istorikui Alfredui Rukšėnui, jog man buvo sąžiningai ir MOKSLIŠKAI atsakyta labai išsamiai; net 14 psl. apimtimi, kuriame paaiškėjo nauji pritrenkiantys ir J. Krikštaponį išteisinantys faktai, apie kuriuos aš čia žemiau dėstau ...  Tik, labai apgailestauju, jog į tą 2022-02-14 15:20 man atsiųstą raštą, dar Centrui neatsakiau, nes karo su Ukraina išvakarėse jau buvo įtempta padėtis, akivaizdi, kad tuoj karas prasidės, - žinojau kad jis prasidės po kokių 10 dienų, todėl ten dėmesys ir buvo svarbesnis ir karo Ukrainoje skirtą tematiką užvedžiau 2022-vasario 21 dieną - 3-ims dienoms anksčiau, nei tas karas prasidėjo.
        O, kad KriKštaponis ir KriŠtaponis vienas ir tas pats asmuo, aišku pasidarė, kai Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečiui atsiverčiau Lietuvos čempionatų protokolus, kuriuose visuose aiškiai pasimatė, jog tuose protokoluose J. Krikštaponis save vadina Krištaponiu ir jokių klausimų daugiau kilti neturėjo dėl tos pačios asmenybės skirtingomis pavardėmis. Skirtingos Juozo pavardės tapo, tikriausiai, jam išrašius ne tokį pasą, kai jam suėjo 16 metų? Todėl šokiruoja istoriko Mindaugo Pociaus sukelta vos ne isterija savo Pažymoje, skirtoje Ukmergės konferencijai ir jo straipsnyje išspausdintame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA, įrodinėjant, kad, neva, „asmenvardis Krikštaponis yra klaida“, dėl ko jis užsimanė pakeisti pavardę ir jo seseriai. Todėl kuom verti šio istoriko „moksliškumo principai“, kai M. Pocius ignoruoja tėvų pavardžių įtaką savo vaikams? Juk, yra Krikštaponio tėvų santuokos liudijimas, išrašytas rusiškai dar caro laikais, kurį galima susirasti yra e-pavelde, ir kur pavardės viduryje aiškiai galima įžiūrėti K raidę. Yra ir jų sūnaus Juozo gimimo liudijimas Vadoklių kunigo išrašytas, prie kurio M. Pocius irgi prisikabino, kad, neva, kunigas „klaidą“ padarė. O A. Rukšėnas Generalinei prokuratūrai jo pristatyti negalėjo, kad dėl tapatybės abejonių nebūtų buvę? Būtent, AŠ Juozo PAVARDĖS STILIŲ NAUDOJU TĖVŲ DUOTĄ: JAM NUO GIMUS, o ne klaidingą vėliau pasininko išduotą, ir su raide K praleista, kas turėdavo tokių kuriozų daug pasitaikyti. Todėl N. Pociaus paistalais dėl „klaidos“ Juozo tėvų pavardėje ar ne rodo šio „istoriko“ antimokslinę nuostatą, nors jo parašytą Pažymą rašau iš didžiosios raidės? 

4. Minėtas NKVD  generolas ir KGB tyrėjai neigė J. Krikštaponį „buvus Baltarusijoje“, nes ...
 

        Naujas etapas Lietuvoje dėl J. Krikštaponio biografijos nagrinėjimo prasidėjo, būtent, nuo tos Mindaugo Pociaus parašytos Pažymos, nes joje atsirado ir minimo prieštaringos žinios nei A. Rukšėno buvusioje „pažymoje“, nors jis ją 2014-12-19 vadino „istorine-archyvine pažymą“. Bet, kai joje buvo nuslėpti LGGRTC archyvuose sukaupti pagrindiniai dokumentai susiję su Juozu Krikštaponiu ir vienas asmuo nuslėptas, labai susijęs su Juozu - patikėkite, tai tokia „pažymą“ verta tik į kabutes imti ir ar ne reikia aiškintis, kodėl buvo bandoma L. R. Generalinę prokuratūrą apgauti?  
        O, šiaip, kai tą NKVD generolo raštelį Facebook soc. tinkle 2021 m. rugpjūčio 28 d. paskelbiau, tai, toliau istorikams slėpti J. Krikštaponio nukentėjimo nuo nacių faktą, atrodo, jau tapo, gal. neįmanoma? Todėl malonu, kad istorikas Alfredas Rukšėnas mano temose pradėjo diskutuoti ir man pranešė apie Mindaugo Pociaus pateiktą Pažymą, o taip pat, labai svarbių istorinių žinių pateikė, už ką jam AČIŪ privalau sakyti.

     Taigi, dar kartą būtina pažvelgti į NKVD generolo Kapralovo rusiškai „записка“ vadinamą:

16 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje M. Pocius J. Krikštaponio „kalinimą 1944 m. liepos mėnesiui“ net priskyrė. Galima pasididinti.      Čia jau visai įdomu darosi, kai istorinius duomenis, patvirtintus istoriniais dokumentais; su nuoroda Pažymoje ir artimųjų Atsiminimus istorikas-mokslininkas vadina  "gandu". Gal tokį kategorišką teiginį taip suprato žurnalistas?  Todėl verta ir net reiktų, pirmiau, viską perskaityti, ką žiniasklaidos priemonė  POZICIJA apie Ukmergės konferenciją rašo, o po to, net būtina išklausyti konferencijos pranešimą ir, ypač,  to pranešimo paskutiniąją dalį apie„gandus“. Joje šiek tiek kitaip buvo pasakyta: „Viešai  skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos .“

        Taip, kad suvokti tikresnę padėtį, siūlau skaityti, ką toliau NKVD generolas Kapralovas tame „operatyvinio“ pranešimo raštelyje rašė:

 „Laike KRIŠTAPONIO būrio (rusiškai„bandos“) sutriuškinimo, buvo pagrobta portatyvinė radijo stotelė (rus.: „racija“), ginklai ir kitas desantininkų turtas
         Dėl žinių pranešu, kad 1944 m. gruodžio 31 d. vokiečių išmesta parašiutininkų grupė susidėjo iš 10 žmonių, iš kurių 5 diversantai užmušti laike KRIŠTAPONIO būrio (rus.: „bandos“) likvidavimo, vienas užmuštas ir antras sulaikytas, bandantis susirišti su būriu (rus.: „banda“) ir trys diversantai dabar paieškomi ir kaip nustatyta, randasi VAITELIO (parašyta neįskaitomai su O raide, vietoje L) būryje (rus.: „bandoje“) veikiančiame Lėno miškuose.
  Generolas-majoras Kapralovas“

      Tai, kaip matome, informacija šio NKVD-inio generolo labai svarbi-skubi sovietams, nes yra susijusi ne šiaip sau su eiliniu mūsų Partizanų būrio sunaikinimu, o ir su vokiečių desantininkų veiksmais, kuriuos kai kas bando nuneigti. Mano manymu, kaip iš NKVD-istų generolo teksto, galima suprasti, kad tie vokiečių desantininkai turėjo būti atskirai ir apie juos mūsų Partizanai bei jų liudininkai galėjo ir nežinoti. Labai įdomus vokiečių desanto išmetimas Naujųjų metų išvakarių dieną. tas vokiečių desantas, pagal karinę logiką net privalėjo būti.
        Juk, kaip tik, pagal 1945 m. sausio 10 dienos (1299-tos karo dienos) suvestinių dienoraštį 1-asis Pabaltijo fronte 10-tąją sausio 10 d. vokiečių didelės pėstininkų pajėgos, palaikančios tankų, atakavo 92-o šaulių korpusą, vadovaujamo generolo N. B. Ibianski 43-čios armijos A. P. Beloborodo iš Klaipėdos rajono į Kretingos pusę. Kitą dieną visur vokiečių daliniai visur buvo sustabdyti, o sausio 12-tąją (J. Krikštaponio žuvimo dieną) dėka kontraatakų tapo vokiečiai atmesti. Sovietų 51-oji J. G. Kreizerio armija atmušė visus bandymus suduoti priešingus smūgius.
        Iš šių fronto žinių aišku, jog vokiečių desantininkų išmetimas į Ukmergės krašto žemes turėjo kažkokius diversinių planų tikslus ir siekį įtraukti mūsų Partizanus. Kaip pastarieji būtų tai vykdą - neaišku, nes lietuvių Pasipriešinimo tikslai turėjo būti kiek kitokie? Manau, tai mūsų Karo istorikai turėtų, ypač dabar tai tirti.
      O; šio NKVD-istų generolo pateikta žinia apie vokiečių desanto  sąsajas su J. Krikštaponio būriu, GALUTINAI TRIUŠKINA M. POCIAUS PAISTALUS apie „Krikštaponio kalinimą iki 1944 m. liepos mėn.“, nes J. Krikštaponio ir vokiečių tarpusavio santykių atšilimui turėjo praeiti gerokai ilgas laikotarpis po J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime - tas įvykis turėjo būt užmirštas. Tam užmiršimo procesui turėjo tašką padėti sesers Veronikos minimas giminaitis-generolas Stasys Raštikis, kuris incidentą Ukmergės restorane galėjo įrodinėti ir kaip „nesusipratimą“ tarp kariškių. Todėl ir logika tame incidente kaip „J. Krikštaponio civilio“ net nesuvokiama pagal M. Pociaus paistalą iš „kitos Mėnulio pusės“ srities lygio, kuri logiškai reikalauja „nusileisti ant Žemės“ ir neieškoti, ko nepametus  „kitoje Mėnulio pusėje“, kuri net visai nematoma.

     Bet, NKVD-isto Kapralovo delsimas į Centrą perduoti šią labai svarbią ir skubią OPERATYVINĘ informaciją yra net visiškai nesuvokiama. Pagal viską, šis raštelis ar ne turėtų būti tik pakartotinu, istoriniam tyrinėjimui? Kokia gal būti „nauda“ iš šios 1945 m. rugpjūčio pabaigos visiškai pasenusios „informacijos“ jau po Gegužės 8-tusios (sovietinės pavėluotos V. 09 d.), kai hitlerinės Vokietijos jau nebeliko? Kodėl ne normaliai raštu-paštu istorijai ši, gal, pakartotina-išanalizuota informacija siunčiama, o vyriausybine linija? Slaptumui užtikrinti?    Juk, J. Krikštaponio sunaikinimo metu Kapralovas buvo tik valstybinio saugumo pulkininku, už pastarojo sunaikinimą? (galima tik paspėlioti) 1945-02-16 gauna valstybinio saugumo komisaro vardą, o generolo-majoro laipsnį gavo tik 1945-07-09 pagal kažkokį sovietinį vajį, nes tą dieną tuos laipsnius Sovietų Sąjungoje gavo net 143 Saugumo generolai.
        Todėl ši visiškai pasenusi „žinia“, akivaizdžiai, buvo išsiųsta kažkokiai ANALITIKAI, ar ne įvertinti J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo priežasčiai ir labai svarbaus sovietams (bendravusio su Ribentropu, Hitleriu, Molotovu, Stalinu ir su karaliene Elžbieta II-ąja) generolo S. Raštikio įtaka J. Krikštaponio išlaisvinimui, pabrėžtą tame rašte paskutiniuoju žodžiu „освобождeн“. Ar ne galėjo sovietai bandyti kaltinti S. Raštikį bendradarbiavimu su vokiečiais per tą J. Krikštaponio sąsają su vokiečių desantu?
        Sovietams, matyt, reikėjo atlikti analizę dėl J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo ir po to su vokiečiais SUARTĖJIMO analizę, ar ne studijuojant į Vakarus ( į Vokietiją) pasitraukusį giminaitį-generolą S. Raštikį, jo ir jojo žmonos išviliojimui ir net išėmimui iš Regensburgo, o po to iš Scheinfeldo stovyklų, per jųdviejų gražinimą per ištremtąsias į Sibirą dukrytes? Vieną iš jų pažinojau, o kitos dukrą net labai gerai pažinojau, su kuria mano pusiauauklėtinis apsivedė ir nuo josios pabėgo ar tik ne KGB ir Rusijos FSB įtakotas, suvaidinęs „žuvimą Rusijoje“ (apie tai Mažeikių tinklalapis „Santarvė“ skelbė) pasikeisdamas net tapatybę ir šiuo metu gyvendamas pamaskvėje? (Apie tai detaliau Čentrui paaiškinsiu ruošiamame mano išplėstiniame atsakyme dėl Partizanų šmeižimo)

         Tai ar ne galima to Kapralovo  raštelio tūrinį sieti su sovietų bandymu iš Sąjungininkų (JAV ir britų) išgauti generolą S. Raštikį? Ar ne galima istorikams šią versiją patyrinėti? 

       Ir tai, ar ne akivaizdu, kad šis NKVD generolas matė  GESTAP-o dokumentus apie J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo Kauno kalėjime laikotarpius,  ir todėl per tą pusmetį, gal, net neieškojo Impulevičiaus batalione jokių, nors, galų, kurie ir nebuvo reikalingi? Jei jie būtų buvę, - okupantų generolas, tikrai, nebūtų tylėjęs.

     Apie tai minėtoje Ukmergės konferencijos pranešime dėstė Audrius SKAISTYS, kuris 17 pav.: kaip Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkas, kaip tik. mini patį pirmąjį apie J. Krikštaponį dokumentą po 8-ių mėnesių sudarytą, kuriame nėra tos tarnystės batalione fiksavimo:

17 pav.:  dešinėje ir 18 pav.: Audrius Skaistys savo skaidrėse demonstravo tai, ką aš Facebook-e buvau paskelbęs ir ką čia šioje temoje dabar pristatau ir ką kitame parodysiu.

         Iš visų šių faktų visumos; kaip ir turėtų pirštis išvada, jog to raštelio Sovietų Sąjungos vyresnybei pateikimo išvakarėse; tik ką NKVD generolu tapęs Kapralovas, apie J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo (suėmimo-kalinimo) faktą dėsto, greičiausiai, vadovaudamasis GESTAP-o dokumentais, matyt, įrodančiais jog mūsų Juozas nieko bendro su Baltarusija neturėjusio, kas vėliau, matyt, buvo prigalvota?

        Todėl, „su Baltarusija“ NORINTIEMS KALTINTI J. KRIKŠTAPONĮ, AR NE REIKIĄ JIEMS VAŽIUOTI į Maskvos archyvus? Juk, jei šis mūsų Didvyris būtų „kaltas“, tai negi dabar Maskva įrodymus nebūtų pametėjusi apie jo nuo nacių nukentėjimo datą, palankią kaltintojams?

     IŠVADA: taigi, iš 14 pav.: matomos NKVD generolo Kapralovo paskelbtos 1945 m. sausio 12 d. J. Krikštaponio sunaikinimo datos ir ją sulyginus  su  LGGRTC buvusios direktorės T. B. Burauskaitės 2014-12-19 raštu N.13R-300 kreiptis į Gen. prokuratūra dėl J. Krikštaponiui savanorio statuso panaikinimo - tas prašymas buvo teiktas, likus ne pilnam mėnesiui iki J. Krikštaponio žūties 70-mečio jubiliejaus! Kodėl buvo pasirinkta tokia garbinga proga? Ar ne su tikslu, antrą kartą sunaikinti J. Krikštaponį, per jo atminties sunaikinimą? Kodėl tai Centras siekė šio jubiliejaus išvakarėse?
        Tame rašte buvo argumentuojama, atseit, buvo „istorikų atlikta išsami, visapusiška įvairių archyvinių dokumentų analizė ...“, leidžianti teigti ...
        Kaip galima teigti ką nors, „nematant“ (ar slepiant?) pagrindinį archyvinį dokumentą, minintį tiriamojo asmens svarbiausią gyvenimo įvykį?
        Dar įdomiau, kad buvo nuslėpti minimi faktai  dar ir šio dokumento:

20 pav.:  ir KGB tyrėjų sudarytas 2912 bataliono 2-os kuopos Sąrašo pradžia įrodo, jog 1941 m. spalio 6 d. į Minską J. Krikštaponis išvykti neturėjo, nes spalio mėnesyje tyrėjai rodo kuopos vadu Nikodemą Reikalą.

          Taigi, čia 20 pav.:   matome KGB tyrėjų sudarytą Sąrašą, kurį ir visą 1-mą puslapį galima atsiversti.  Iš jo matyti, jog to Sąrašo tikslas teisinių persekiojimų ataskaitai sudaryti. Tas Sąrašas, kaip ir juodraštinio-DARBINIO pobūdžio vidiniam-tarnybiniam naudojimui, su nežymiomis-neesminėmis klaidomis, kaip dezertyravusiam iš bataliono viršilai Augustui Panuškiui nurodytas netikslus adresas, nes Ukmergės rajone nėra nei tokio Kaniukų kaimo, nei nėra Raudondvario. Šios abejos gyvenvietės yra šalia Kauno ir Kaniūkai dabar yra miesto teritorijoje;  visai šalia Raudondvario, esančio nu to kaimo kitapus Nevėžio. Todėl čia klaida eilinė mašininkės ar išsiblaškiusio tyrėjo žioplumo klaida.

     Kad tą su klaidomis KGB-istų sudarytą 20 pav.: matomą dokumentą matė Mindaugas Pocius, - kaip ir įrodymas jo Pažymos 5 psl. pradžioje yra parašyta taip:

     „Atskirai aptartinas klausimas dėl duomenų, kurie rodo, kad 2-o bataliono 2-osios kuopos vado pareigas 1941 m. rudenį ėjo du asmenys: ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas.“

     Tik, kodėl istorikas M. Pocius slepia tų duomenų šaltinį-dokumentą, jo nenurodo ir kodėl RAŠO NETIESĄ apie slepiamą galimai šį (20 pav.: matomą) sovietinį KGB tyrėjų sudarytą  dokumentą? Juk, jis 1941 m. rudenį nurodo tik po vieną kuopos vadą, J. Krikštaponį pareigas ėjusį tik rugsėjo mėnesį, o Nikodemą Reikalą nuo spalio mėnesio 1941 metų. Aišku, tame sovietiniame rašte nėra J. Krikštaponiui  prirašytų „tik rugsėjo“ mėnesį vadas, bet PAGAL LOGIKĄ, jei nurodomas Sąraše nuo spalio mėnesio kitas kuopos vadas, tai jau turi būti aišku, kad J. Krikštaponis dėl kažkokių priežasčių vado pareigas eiti negalėjo. Tai, ar L. R. Generalinei prokuratūrai buvo pristatytas šis; J. Krikštaponio „buvimą Baltarusijoje“ paneigiantis dokumentas? Kodėl Gen. prokuratūra jo nekomentavo? Ar jis buvo nuslėptas, ar, paprasčiausiai, teisininkai nepastebėjo, ar nesuprato dėl pristatytų dokumentų gausos (11 pav.:  matome net 28 prisegtus dokumentus), ar, net nepatikėjo savo akimis, ką mato, manydami, jog su kitu „Karolis“ tėvavardžiu „kitas asmuo“? Ar ne todėl Gen. prokuratūrai ir pritrūko svarstomojo tapatybę patvirtinančių dokumentų?
        Ir, aplamai, ar ši istoriko Mindaugo Pociaus paskelbta su logika besikertanti „DVIEJŲ KUOPOS VADŲ“ nesąmonė ar ne įtakojo toliau tą nesąmonę paversti į tų „vadų kaitaliojimosi“ naratyvą? Todėl iškyla klausimas, ar šis istorikas tarnavo kariuomenėje? Kaip jis įsivaizduoja tą vadų kaitaliojimąsi?
  
        Grįžtant prie to 20 pav.:  matomo KGB-istų  Sąrašo,  iš kažkur paimtas J. Krikštaponio (Krištaponio) ne tas tėvo vardas - vietoje Jono, išgalvotas „Karolio“ ir todėl kai ką bei mane tas parašymas buvo suklaidinęs - maniau, kad tai visai kitas asmuo, kol nepamačiau bataliono Pakėlimo lape nurodytus Krištaponio gimimo datos ir vietos duomenis, atitinkančius KriKštaponio tiems patiems gimimo duomenims.
        Bet tame KGB-istų sudarytame neatidžios spausdinimo klaidos smulkmena negali paneigti NKVD-istų ir KGB-istų matytus faktus, jog J. Krikštaponis-„Krištaponis“ jųjų pačių parašytos 1941 m. spalio 6 d. datos metu į Minską išvykti kaip ir negalėjo. Tai trečias iš eilės patvirtinimas, po minėtų liudininkų, kaip aptarinėjimo sesers bei pastarojo kaimyno Mykolo Dirsės, o taip pat NKVD generolo Kapralovo, nerodžiusio J. Krikštaponio Baltarusijoje buvimo, nors privalėjo viską surašyti - ką nors parašyti ir apie Tautinio darbo apsaugos (toliau TDA) 2-ajame batalione J. Krikštaponio tarnystę NKVD generolas Kapralovas ar neturėjo parašyti?
        Ir malonu, jog Mindaugas Pocius, J. Krikštaponį „pliekęs į šuns dienas“, bet Didvyrio dergimo pabaigoje - savo  Pažymos 12 psl. apie PRIEŠTARINGĄ INFORMACIJĄ, kurią aš citatoje paryškinu, M. Pocius parašė taip:

     „Esama prieštaringos informacijos J. Krikštaponio (Krištaponio) šeimos narių atsiminimuose. Jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė atsiminimuose teigė, kad brolis Juozas „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir sovietinių partizanų, bet buvo suimtas už konfliktą su vokiečiais restorane ir kelis mėnesius kalėjo Kauno kalėjime (Aukštaitijos partizanų....., p. 217 – 225). Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas Kauno kalėjime (LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai apie J. Krištaponio nukovimą karinės operacijos metu, LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199). Sesuo buvo įsitikinusi, kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos ryšiais.“

      Tai ši PRIEŠTARINGA INFORMACIJA, KURI BUVO ANKSČIAU NUSLĖPTA, IR NELEIDŽIĄ DĖTI TAŠKO PAMINKLINIO AKMENS KLAUSIME - KELIA NET ŽYMIAI SVARBESNIO ATMINIMO  ĮAMŽINIMO PROBLEMĄ, su tam iš naujo atlikti privalomais tyrimais ir jų išvadomis pakeisti visuomenės sąmonę su galimai apšmeižto Didvyrio ir dezinformacijos pasekmių bei žalos visuomenei ištaisymu.

    Juk M. Pociaus pamini ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotinį Lietuvoje, kuriam buvo skirtas čia aptariamas Kapralovo raštelis ir pamini J. Krikštaponio sesers įsitikinimą ir su šeimos ryšiais susijusį generolo Stasio Raštikio laidavimą. Būtent, tam įgaliotiniam Lietuvoje Tkačenkai generolas S. Raštikis ar ne turėjo rūpėti, kad jį kaip nors per pasirengimą Niurnbergo teismo procesui (1945 11 20 - 1946 10 01), iki jo pradžios likus tik dviem mėnesiams ir 21-ai dienai, - jau tik ką generolu tapęs Kapralovas, išsiunčia tą pasenusios svarbos raštelį, ar ne to proceso dokumentų sankaupai bei generolo S. Raštikio iškrapštymui iš pabėgėlių stovyklų, jį ar ne apkaltinant per J. Krikštaponio ryšį su vokiečiais-desantininkais? Juk generolas Vlasovas sovietams buvo atiduotas. Tai S. Raštikio negalėjo laukti toks pats likimas?

5.  Rudenį (1941 m.) masinės karo belaisvių žudynės vyko Miesto, o ne „Miško“ stovykloje, kaip istorikai klysta

22 pav.: nuo centre esančios skulptūros SUŠAUDOMAM KARIUI į kairę matome gelsvą buvusią kareivinę; buvusioje „Puškinskaja“ - dabar rašytojo Jakūbo Kolaso gatvėje ir nuotraukos pačiame centre sušaudomo karo belaisvio skulptūra. O tolyn J.Kolaso gatve šios nuotraukos į kairę bus dar kelios kareivinės su nuotraukos kairės tolumoje žymiu Baltarusijos kariniu objektu - Baltarusijos Oro gynybos štabu, su šalia jo stovinčios S-300 raketos ir naikntuvo MiG-29 maketais.. Galima šią nuotrauką pasididinti. 23 pav.: pasakykite, kur Jūs tame tekste atrasite „Miško stovyklos“ paminėjimą tose tekstuose? Galima pasididinti.ir taip pat galima atsiversti VISĄ to akto puslapį, o tai pat atsiversti I-mąjį (93-čiąjį) to akto puslapį         Čia aukščiau 23 pav.: matome, jog tuos apgautuosius karinius tarnautojus (pagal rusišką terminą), „visus perrengtus į civilius drabužius, vokiečiai paskelbė komisarais ir politiniais vadovais („politrukais“), didelėmis partijomis pradėjo išvežinėti UŽ MIESTO ir sušaudinėti. Sušaudymai buvo vykdomi 3-jų dienų laikotarpyje, viso buvo nužudyta 8000 sovietinių karo belaisvių.“ Žodžius UŽ MIESTO išryškinau didžiosiomis raidėmis, nes komisija jų nebūtų rašiusi, jei tai būtų Miško stovykla, nes ji pati tuo metu buvo už miesto - ten jokio „miesto“ nebuvo tada. Be to, ten nėra kur ir išvežinėti, o išvežti reikėjo, nes miesto teritorijoje vykdyti dideles egzekucijas neįmanoma. Galima manyti, kad išvežti pasmerktieji buvo nuo miesto į rytus link Maskvos į dabar paminklu paženklintą Karniz Boloto, arba į Uručje miškus, kuriuose pastaruosiuose užpernai ir pernai 52-asis spec. paieškų (archeologų) batalionas atkasė kraupias masinio žmonių naikinimo vietas po kelis tūkstančių (net iki 8 tūkstančių) vienoje duobėje kapavietes. 24 pav. Galima pasididinti 25 pav.: Galima pasididinti         Deja, tas pats 52-asis spec. paieškų batalionas vykdo kasinėjimus ir Masiukovsšinoje šalia Miško stovyklos ir vykdo nuo epidemijų mirusiųjų perlaidojimus. Tačiau sušaudytų jie dar neaptiko. Ten masinėms egzekucijoms ir vieta nelabai palanki. Todėl dabar abejose pažymose kažkokie Stasio Rutkausko 1961 m. lapkričio 18 d, ir 1981 m. sausio 27 d. apklausose „parodymai?“ labai neaiškūs pagal jojo pasakymą „1941 m. rudenį visas batalionas išvyko į Minsko lagerį, kuris buvo Minsko priemiestyje. ...“ Ar ne gali būti, kad tardytojai galėjo būti klaidinami, kad nuslėpti nusikaltimų pėdsakus? Juk gynyba teisme jei pareikalautų konkrečios egzekucijos vietos su nusikaltimų įrodymais. tai kitos vietos žudynių nurodymas ar nėra elementari gynyba? Juolab, apklausiamojo pasakymą „Minsko priemiestyje“ ar ne galėjo pasakotojas suvokti ir minėtos Parodos belaisvių stovyklos vietą „priemiesčių“, kuri buvo šiaurinėje miesto pakraštyje be didelių miestui būdingų pastatų? Juolab, pagal S. Rutkauską, „Lageryje buvo laikomi tarybiniai karo belaisviai, civiliai tarybiniai žmonės. ...". Kas tie „tarybiniai žmonės“? Sovietai taip vadindavo žydus ir man mažam buvo keista, kad jie yra „tarybiniai“. Juolab. kad iš kart po okupacijos (po 1940 m. „revoliucijos“ Lietuvoje) nekaip kitus - kitų tautybių piliečius aš, dar mažas būdamas, negalėjau išsivaizduoti „tarybiniais“ pavirtusiais iš karto. Be to, nuo kada su karo belaisviais  „kartu“ laikomi ir civiliai buvo?  Kas čia per nesąmonė? Kur yra tokie patvirtinimai apie Masiukovsčinos Miško stovyklą literatūriniai patvirtinimai? Kaip galima rodyti tokį „liudijimą“, bilę ką rodantį? Gal tas S. Rutkauskas ir turėjo omenyje šiaurinio Minsko lagerius, kur buvo ir civilių ir karo belaisvių kažkur greta? Bet, atleiskite, ten mieste „masiškai šaudyti“ ar buvo įmanoma? Kodėl šis „liudininkas“ nenurodo tiksliai egzekucijos vietą? Slepia tam, kad ekshumacija nebūtų atlikta? Tai kas tai slėpė, - apklausiamieji ar tardytojai, nekokybiškai „tyrimą“ atliekantys?         Na, o minėtoje 2014 m. A. Rukšėno „pažymoje“ yra J. Krikštaponio kolegos  3-čios kuopos vado Juozo Ūselio 1962 m. sausio 26 d. (primenu, jis tais metais Vilniuje po teismo, kurį puikiai prisimenu, sušaudytas) „parodė, kad tuo metu, kai vyko karo belaisvių stovyklos kalinių naikinimo operacija, Krištaponis vadovavo antrai kuopai.“ Ir viskas, daugiau toje „pažymoje“ nieko nerašoma ir ne aišku, ar tai autentiški parodytojo žodžiai? Ir ką J. Ūselis laikė „vadovavimu“ antrai kuopai - skaitymąsi „vadovavimui“, sėdint kalėjime ir nuo karių slepiant jųjų vado patekimą, gal, iš kalėjimo išprašymo tikslu kito oficialaus vado neskyrimu, ar  ...? Kodėl „pažymoje“ ne pilnas - ne konkretus to svarbaus asmens žodžiai visai nerodomi? Ar iš tokių dviejų „parodymų“ galima vaizdą susidaryti, ką apklausiamieji išdėstė? Kaip teisininkai Generalinės prokuratūros galėjo svarstyti nekonkrečių „parodymų“ kratinį?         Kitoje Ukmergės 2021-12-03 konferencijai Pažymoje  M. Pocius   S. Rutkausko „parodymus“ irgi žodis į žodį tą patį nurašė nuo A. Rukšėno „pažymos“, o 10 psl. pradžioje apie Juozo Ūselio papildė:                          „Atkreiptinas dėmesys, kad J. Ūselio apklausoje taip pat nebuvo klausiama apie J. Krikštaponio (Krištaponio) veiklą, J. Ūselis jo pavardę pasakė tardytojo neprašomas, apibūdindamas įvykių eigą. Taip pat minėjo J. Krikštaponio (Krištaponio) padėjėjo Tamošiūno pavardę, tačiau kitų kuopos karininkų pavardžių, dalyvavusių akcijoje, neatsiminė“ (Tą patį žodis į žodį M. Pocius rašo ir „G. R.“ žurnalo 15 psl. viduryje)    Tai, iš šio parašymo negi neaišku, kad savo gyvybės ir tikrojo antrosios kuopos vado Nikodemo Reikalo nuo teisinio JAV persekiojimo gelbėjimui, J. Ūseliui net būtina buvo pakišinėti tardytojams, gal, nieko dėtą J. Krikštaponį, nes jis buvo žuvęs ir apie jo žūtį J. Ūselis privalėjo žinoti; kaip buvęs Ukmergės Partizanų grupių vadas? Todėl neprašomas ir pateikinėjo savo kolegą, kad save ir savo kolegą apsaugoti? Be to, ar J. Ūseliui ne galėjo būti ir apmaudas, kad iš kalėjimo J. Krikštaponis negrįžo į batalioną? O J. Ūselis Tamošiūno pavardę pakišinėjo ar ne dėl to, kad jis žinojo apie jo pasitraukimą ar žūtį dar KGB-istų nenustatytą? Juk iš minėto KGB tyrėjų Sąrašo, matomo 20 pav.:, aiškiai nurodyta, jog tie tyrėjai dar 1981 metais Vlado Tamošiūno nebuvo nustatę. O, kad karininkas J. Ūselis kitų savo karininkų „neatsiminė“ pavardžių, tai ar įmanoma karininkui savo kolegų neatsiminti? Negi neaišku, kad jis okupacinėms struktūroms turėjo tikslą dangstyti ir pakišinėti žuvusįjį ir-dingusįjį?          Įdomu, kad M. Pocius Tamošiūną laiko J. Krikštaponio padėjėju. Kodėl nepaaiškina, pagal ką?         Dar įdomiau, kai M. Pocius Pažymos 9 psl. pradžioje ir „G. ir R.“ žurnalo 19 psl. viduryje irgi, kaip ir S. Rutkausko „parodyme?“, žodis į žodį taip pat teigia, jog mašinomis buvo nuvežti „už Minsko, kur buvo karo belaisvių stovykla.“. Tačiau tolimesnis šio „liudininko?“ dėstymas dar įdomesnis yra toks:      „Pro stovyklos vartus vokiečiai išvarė didelę karo belaisvių koloną, kurioje buvo apie 300 žmonių. Juos 2-osios kuopos policininkai apsupo ir varė į žudynių vietą apie 500 m atstumu nuo stovyklos. Dalis 2-osios kuopos policininkų saugojo koloną, kiti stovyklos kalinius grupelėmis varė į duobę. Pasmerktuosius šaudė 1-osios kuopos policininkai. Po sušaudymo 2-osios kuopos policininkai iš stovyklos atvedė dar dvi kolonas ir jas sušaudė 1-osios kuopos kariai (S. Arštikaičio 1962 02 19 tardymo protokolas, J. Knyrimo ir S. Arštikaičio 1962 06 05 akistatos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3, l. 270 - 272, t. 5, l. 207 – 208).“      Gaila, kad M. Pocius nerodo, kas tas J. Knyrimas  ir kam jojo tarp S. Arštikaičio akistata, jeigu jie abu net nebuvo po karo suimti, - jei jų abiejų Suimtų po karo bataliono karių sąraše net nėra? Pažymėtina, kad 2014 metais A. Rukšėnas nei S. Arštikaičio ir nei Mindaugo Kačiulio parodymų nerodė, apie kurį pastarąjį (M. Kačiulį) M. Pocius Pažymos 9-tame psl. ir minėto žurnalo 19-to psl. pabaigoje parašė taip:      „Jis teigė, kad 1941 m. spalio mėn., po akcijos Rudenske, vieną ankstyvą rytą lietuvių policijos 2-ojo bataliono 2-osios kuopos policininkai iš kareivinių sunkvežimiais važiavo už Minsko, į sovietų karo belaisvių stovyklą. Čia vokiečiai iš barakų varė belaisvius, juos rikiavo į koloną (surikiuota apie 400 žmonių). Po to 2 kuopos 3-o būrio policininkai, vadovaujami jaunesniojo leitenanto Jurgio Juodžio, apsupę belaisvių koloną, ją pro stovyklos vartus konvojavo į už pusę kilometro nuo stovyklos buvusią pievą, ten pasmerktuosius varė į duobę. ...“       Taigi, matome abu „liudijimus?“ idealiai vienodus, kai NURODYTI KONKRETŪS OBJEKTAI:  Tai, nurodo, beveik, vienodą 400 m - 0,5 km atstumą  ir vartus; greičiausiai, žinomiausius Miško stovyklos vartus, kurie buvo praminti pagarsėjusio žiauriausio komendanto pavaduotojo kapitono „Lippo vartais“:

26 pav.: Maciukovščinoje  iš Lesnoje (Miško) karo stovyklos paverstoje belaisvių stovyklos garsūs vartai. Vokiečiai stovyklų vartams skirdavo, paprastai, didelį dėmesį - prisiminkime Osvencime vartus. O šie Maciukovščinoje vartai pagal čia; žemiau 28 pav. parodyta žemėlapį turėtų būti kairiajame  žemėlapio krašte, jeigu neapsirinka dabartiniai gidai.

Tuos vartus galima buvo įsiminti. Ar analogiški vartai buvo Minsko Miesto stovykloje - žinios aptikti nepavyko. Pagal logiką, turėjo būti, nes vokiečiai vartams dėmesį didelį skirdavo. Tik, labai neaišku, kodėl Miško stovyklai tie „Lippo vartai“ vadinami buvo dar ir „Rytiniais vartais“, jei jie turėtų būti, lyg, ir šiauriniais vartais? Dabar gidai tuos vartus rodo šiaurvakarinėje stovyklos dalyje, kai nuo Masiukovščinos geležinkelio stotelės reikia 200-300 metrų paėjėti iki statmenos gatvės geležinkeliui, kurioje yra įėjimas į stovyklą.         Tikslu; geriau vietovei suvokti, siūlyčiau, pirmiau įsižiūrėti į čia; kairėje 27 pav.: 1930-ųjų metų žemėlapio gabaliuką vietovės eilinių karių belaisvių 1941 m. liepos mėnesio valymo nuo komunistų, komisarų ir žydų. esančiame lauke šalia užrašo „Дачи НКВД“ ir žemiau jo iki upės kilpoje, kuriame saulės atokaitoje buvo laikomi-kankinami karo belaisviai bei atrinktieji čia pat naikinami (gal būt, pavedus pasmerktuosius už vieškelio link 272,2 m virš jūros lygio aukštumų, esančių šalia to žemėlapio gabaliuko rytinio krašto), kur ten dabar nužudytiems yra paminklinė vieta; mažiausiai žinoma visuomenėje, kuri įrengta ne taip seniai mokinių iniciatyvos dėka.         Taigi, tą 27 pav.:   žemėlapio gabaliuką 1930 m. laidos, galima sulyginti su kitu ikikariniu 1933 m. patikslint sovietinį topografiniu-slapto žemėlapio gabaliuku, gerokai į vakarus ir į pietus toje nuorodoje matomą vietovę Miško stovyklos ir iki pat Masiukovščinos gyvenvietės krašto. : 27 pav.: Galima atsidaryti visą 1930 m. žemėlapį  ir geresniam suvokimui atsidaryti į vakarus už žemėlapio ribų vėlesnė-1933 m. -žemėlapio fragmentą iki Miško stovyklos ir Masiukovščinos gyvenvietės krašto.

Tą  27 pav.:  čia puslapyje išdėsčiau taip, kad galima būtų tą 1930 m. ikikarinio sovietinio žemėlapio gabaliuką sulyginti su karo laikų tos Miško stovyklos karo laikų vokišku žemėlapiu, esančiu čia; žemiau 28 pav.: . Tų abiejų žemėlapių sutapatinimui, siūlyčiau įsižiūrėti į šalia tų NKVD poilsiaviečių ( 27 pav.:  gabalėlyje) matomą vieškelį su tiltu per upę, einančiu už to sovietinio žemėlapiuko ribų, o po to siūlyčiau pažvelgti į čia; žemiau  28 pav.:  jau karo laikų vokiškąjį žemėlapį su visos Miško stovyklos aplinka, esančios šalia geležinkelio su pistoleto formos miškeliu, ir jame išdėstytomis kareivinėmis bei šalia arklidėmis. Pastarojo vokiško žemėlapio 28 pav.: dešinį-viršutinį kraštą kertanti upė, pačiame krašte statmenai į tą upę yra keliukas su mažu 200 skaičiuku vos matomu, ties kuriuo ir yra tas tiltas per upę, per kurį ir turėjo pervaryti belaisvius į Miško stovyklą, jau gatve, einančia šalia geltonai pažymėtos plytinės (raudonai užrašytos „Кирпичное“)

28 pav.: Miško stovykla prie geležinkelio miškeliu pistoleto formos

         Tame pistoleto formos miškelyje (28 pav.: ), pagal logiką, į tą Miško stovyklą pagrindinis įvažiavimas-įėjimas turėtų būti su gatve tiksliai 90 laipsnių statmeną geležinkeliui, kurioje ir rodo dabar gidai tuos Lippo vartus, kurie, nekaip negali būti vadinami „rytiniais vartais“, kaip čia  aukščiau 26 pav.:  nuotraukoje klaidina rusiškasis tos nuotraukos pavadinimas. Įrodymui toje 26 pav.:  nuotraukos kairėje matome mišką, net už nuotraukos krašto gerokai einantį, kai 28 pav.:  žemėlapyje Miško stovyklos šiaurrytiniame kampe yra nuo geležinkelio ir šalia jos sankryžos einančios gatvės į patį stovyklos kraštą, ir kita gatvė visiškai šalia jau einanti palei patį Miško stovyklos kraštą. Taigi, tame šiaurrytyniame kampe iki kitos gatvės iš rytų pusės nėra jokio nei miško, ir net nėra jokių medžių. Net ir iš rytinio Miško stovyklos krašto ir į jįjį statmenas lauko keliukas, einantis į Podgruševo gyvenvietę, pačios stovyklos teritorijoje neturi jokios gatvės. Todėl ten; tame rytiniame Miško stovyklos pakraštyje tie „Lippo vartai“ negalėjo ne kaip būti. Tokių grubių klaidų rusiškuose leidiniuose ir pokariniuose dokumentuose yra apstu, net sveiku protu nesuvokiamų (apie jas kitame rašte dėstau - žemiau nuorodą parodysiu), kurias nukopijavo aklai ir mūsų istorikai, net kritiškai neįvertinę pradinės mokyklos kurso Gamtos pažinimo bei Geografijos elementariausių žinių, su kuriomis tomis labai grubiomis klaidomis sukurpti akivaizdžiai ir „kaltinimai“ J. Krikštaponiui su „belaisvių masinėmis žudynėmis“, kurios čia Miško stovykloje, ne kaip negalėjo vykti, nes belaisviai buvo pervaryti iš liepos mėnesio žudynių vietos Drozdų kaimo į Miško stovyklą;  per minėtą tiltą. Todėl pakartotinos žudynės nelogiškos, nes vokiečiai viską atlieka tvarkingai, darbus užbaigdami iki galo.
        Todėl neaišku, ką ten „liudijo“ vienodai S. Arštikaitis ir M. Kačiulis? Aiškinimuisi teko pasitelkti tos vietovės 1964 metų Pentagono Žvalgybinėmis nuotraukomis iš pirmųjų pasaulyje žvalgybinių palydovų paleistų.

     Iš žemiau čia 29 pav.:   parodytos Pentagono pirmosios pasaulyje kosminės nuotraukos, padarytos ir iš pirmųjų pasaulyje žvalgybinių 1964 m. palydovų, matome vietovę dar ne daug pakitusią, nuo karo laikų. Matosi naujas tiltas per Svislovičiaus upę su nauju keliu į naujas valstybines poilsiavietes miške (jomis, sakoma, jog Mašerovas ne labai mėgo naudotis), o šalia 1920-ųjų metų pabaigos NKVD poilsiavietės dar matosi, pro kurias pervarė belaisvius į Masiukovščioną, kai sukūrė Miško stovyklą 1941 metų  rugsėjo mėnesį. Ar yra senas tiltas, įžiūrėti neįmanoma, bet matosi šalia medžiais apaugęs kelias, kuris vėliau bus išnykęs. Yra dar ir plytinė, kuriai molį imdavo iš kaimo Gliniščia (Molynė) karjerų, esančių šalia geležinkelio; dar nuo caro laikų, kuriame gyveno molio kasėjai ir tuose karjeruose masiškai laidojo nuo epidemijų ir nuo patyčių nukankintus karo belaisvius.  Tam palaidojimui, žlugus stalinizmo epochai, Mašerovo dėka 1962 m. buvo įkurtas žuvusiems karo belaisviams atminti memorialas, kuris matosi raudonai pažymėtu 1-uoju skaičiumi ir raudona rodykle nurodytu, esančiu kvadratinio pobūdžio miškelyje, kuris rodomas ir seniausiuose žemėlapiuose, matyt, kaip buvusios kaimo kapinės? Skaičiumi 2 pažymėtas labai svarbus karinis objektas su galingomis radijo ryšio stotimis ir radarais. Šalia jo iš šiaurinės pusės, kolūkiečiai, kąsdami bulves, iškasdavo ir masiškai nužudytų karo belaisvių kaulus, todėl moksleivių pavydžiu, kurie žymėjo tą masinę kapavietę, dabar, šalia to karinio objekto neseniai įrengtas nužudytiems atminti skveras. Šalia skaičiumi 3 pažymėta Krupskajos vardo paukščių fabrikas, šalia kurio 1941 m. liepą ir buvo telkiami karo belaisviai jų valymui. Dabar šis didžiausias paukštynas naikinamas. Skaičiumi 4 pažymėtos miške valstybinės poilsiavietės, kuriomis dabar A. Lukašenka naudojasi. Skaičiumi 5 pažymėtas jau sunaikintas dabar Petruškevičia vienkiemis, kuriame 1941 m. lapkričio 7-tosios „garbei“ buvo nužudyta apie 60 tūkstančių „komunistų“, o 1944 m. pradžioje jų kūnai buvo deginami. užnuodijant aplinką nuo lavonų deginimo dūmų. Po karo tyrėjai tarp pelenų atrado nemažai artefaktų, kaip nesudegusių moterų plaukų kuokštus, vaikiškų batelių liekanas. Skaičiumi 6 pažymėta Masiukovščinos gyvenvietė, kurioje gyveno garsioji partizanė Mezanik, kuri kaip tarnaitė po lovą Belorutenijos gaubtleiterio V. Kube  pakišo sprogmenį ir jįjį susprogdino, sėkmingai pasitraukusi. To nužudytojo gaubtleiterio pavaduotoju Žemės ūkio reikalams buvo J. Krikštaponio varžovas rutulio stūmimo rungtyje, ir Lietuvos vėliavnešys per pirmąjį 1934 m. Europos lengvosios atletikos čempionatą Turine; tai Vladas Komaras, kurį po to ir lietuviai 1944 m. Glitiškių dvare nužudė, kurio žmona, buvusi taip pat garsi pasaulyje rutulio stūmikė, savo sūnų Vladislovą užaugino vaikų namuose, nes neturėjo iš ko gyventi, o tąsai 1972 m. tapo Miuncheno olimpiados olimpiniu čempionu, irgi rutulio stūmimo rungtyje.
         Taigi, siūlyčiau palyginti 1964 m. 29 pav.:  ir 2023 m  30 pav.: palydovines nuotraukas:

29 pav.: vakarinių Minsko priemiesčių Miško stovyklos dalyje Pentagono 1964 m. žvalgybinė iš kosmoso nuotrauka, kurią galima pasididinti, o taip pat atsiversti 30-ties megabaitų labai plačią nuotrauką 

       Taigi, S. Arštikaičio ir M. Kačiulio „parodymų?“ analizei siūlyčiau pažvelgti į dabartinį šių metų vaizdą iš kosmoso ir palyginti pasikeitimus:

30 pav.: tas pats dabartinis šių metų (2023 m.) vakarinių Minsko priemiesčių  Miško stovyklos dalyjes vaizdas iš kosmoso, kurio originalą per googlę žemėlapius pamatyti galima.

        Dabar 30 pav.: matome aplink buvusią Miško stovyklą daugiaaukščius namus ir jųjų pamatams bei požeminėms komunikacijoms ekskavatoriai ar nebūtų išvertę nužudytųjų kaulus, jei, tikrai, būtų žudyti 0,5 km atstumu nuo stovyklos? Ar galima tikėti tokiais „liudijimais“, kai nėra nurodytose vietose išversti palaikai?

        Detalesnį Minske situaciją dar rašau dar mano ruošiamame istoriko Mindaugo Pociaus straipsniui žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA atsakyme, kuriame yra temos, kaip  39 psl.: „10. Tai, kur Minsko mieste „Krikštaponio žudymo“ aukų palaikai ilsisi?“, 42 psl.  „11. Minsko istorijos sąsaja su J. Krikštaponio sportavimo aplinka“, 45 psl.  „12. Kokios Minske buvo aplinkybės 1941 m. laikotarpyje?“, kur pateikiau analizei to laikmečio kartografiją, 1972 m Pentagono nuotrauką iš žvalgybinių palydovų, 1944 m. Liuftvafes aeronuotrauką, 56 psl.    „13. Štai, A. Bubnio, A. Rukšėno ir M. Pociaus klaidų priežastis!  Negi tai nemokėjimai perskaityti istorinį dokumentą?“, 63 psl. iki 75 psl.  „14. Istorinės Minsko paslaptys“,   ir daug kitų temų, prie kurių dar dirbu, vėluodamas, nes dar ir karo veiksmus Ukrainoje stebiu.

        Todėl čia Minsko peripetijose nevarginu, nes toliau teikiu žymiai svarbesnes-aktualesnes čia temas jau su dokumentiniais įrodymais:

6.  Net ir LCVA saugomi dokumentai įrodo,
jog Krikštaponis galėjo ir neišvykti į Minską

    Labai keistai M. Pocius Pažymos 4-tame psl. rašo:

     „2-asis batalionas (1-oji, 2-oji ir 3-oji kuopos, štabas), vadovaujamas mjr. Antano Impulevičiaus, 1941 m. spalio 6 ir 8 d. iš Kauno išvyko į komandiruotę Baltarusijoje (Minsko, Borisovo, Slucko sritis). Tarp išvykusiųjų karininkų minimas ir 2-osios kuopos vadas leitenantas „Juozas Krištaponis“ ...“.

      Iškyla klausimas, ar matė savo akimis istorikai, ypač, M. Pocius tą A. Impulevičiaus 1941 m. spalio 10 d. įsakymą Nr. 42? Siūlyčiau pažvelgti nuo jo pradžios:      

     Juk, įsakymas prasideda su konstatuojamąja dalimi, kurioje aiškiai parašyti išvykos į Minską tikslai. Todėl tuos tikslus galima paskaityti, jei kam įdomu. Bet, svarbiausia, kaip matome čia aukščiau 20 pav.:  matomas tas KGB sudarytas Sąrašas, vadovaujasi šiuo 159-tojo įsegimo A. Impulevičiaus  42-uoju įsakymu, kuris tame KGB Sąraše nurodomas, bet KGB specialistams, matyt, neįrodė J. Krikštaponio "išvykimo", nes akivaizdu, jog įsakymas buvo rašomas PRIEŠ IŠVYKĄ Šančiuose, o ne traukinyje. Todėl tame įsakyme 32 pav., 33 pav.:   ir 44 pav. paminėtos pavardės ar gali būti kaip „neginčytina tiesa“, kai dėl kokių nors priežasčių galėjo ir neišvykti paminėtieji?

     Taigi, A. Impulevičiaus įvykdyti įsakymo Nr. 42 atitaisymai ar „neįrodo“, kad ir daugiau galėjo būti neišvykusiųjų, kurių neišvykimo priežastys galėjo būt nenustatytos? Juk, kaip matome, bataliono vadas išvykimo atšaukimą rašo tik esant aiškiai priežasčiai. Kad ir SAUVALINIS pasišalinimas yra akivaizdžiai užfiksuotas neginčytinu faktu, patvirtintu kuopos vado raportu Nr. 340. O kokiu "faktu" kas galėjo konstatuoti J. Krikštaponio galimą neatvykimą kaip„sauvalinį“, jei neatvykimo priežastis ar nebuvo žinoma, arba buvo žinomas suėmimas ir buvo planuojamas jo iš kalėjimo išėmimas?
        Bet, panašu, kad skaitytojus įtikinti, jog J. Krikštaponis „buvo Baltarusijoje“, prasideda psichologinės skaityto9jų ar ne apgaudinėjimo manipuliacijos?

7.  Negi priedai prie atlyginimo mokami už žudynes?
 Kodėl istorikas nuslėpė nuo skaitytojų priedo pavadinimą?

     Šokiruoja Mindaugo Pociaus Pažymos 7 psl. apie kažkokį PRIEDĄ PRIE ALGOS, nenurodant, kas tai per priedas ir iš karto toje pačioje pastraipoje minimos Rudensko miestelyje žydų žudynės. Neaišku, ką gali turėti bendro žudynės su gaunamu priedu? Dar įdomiau, ir visai kitaip, nei Pažymoje, M. Pocius jau minėto „G. ir R. “ žurnalo 18 psl. parašo, štai, kaip:

     „Pažymėtina, kad ltn. J. Krikštaponis (Krištaponis), kaip gaunantis priedą prie algos, 1941 m. spalio 9 d. minimas 2-ojo bataliono vado Minske pasirašytame įsakyme69. Šis faktas leidžia teigti, kad dieną prieš žudynes Rudensko gete J. Krikštaponis (Krištaponis) turėjo būti Minske, nuolatinė- je 2-ojo bataliono dislokacijos vietoje. Apie 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) dalyvavimą likviduojant Rudensko miestelio žydų getą liudija buvusio 2-osios kuopos policininko jaunesniojo karininko Martyno Kačiulio parodymai.“  
        (P. S.: tekste skaičius 69 tekste yra kaip indeksas, nuorodoms numeruoti ir nurodoma, jog „69 - 2-ojo bataliono vado mjr. A. Impulevičiaus 1941 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. 43, LCVA, f. R-1444, ap. 1, b. 3, l. 164.“)

     Pirmiausiai, iš kur M. Pocius „išpaišo“ Martynui Kačiuliui „jaunesniojo karininko“ laipsnį, jei tokio A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 tarp 27-ių karininkų net nėra? Nėra ir LGGRTC sudarytame „Tautinio darbo apsaugos bataliono (1-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono; 1-ojo apsaugos bataliono; 13-ojo savisaugos bataliono) karininkai“ sąraše. Todėl apie jį dar žemiau detaliau klausimai bus net šokiruojantys.
        Bet, pirmiausiai, kas per priedas prie atlyginimo? Kodėl istorikas jo nenurodo? Sugretinus gaunamą priedą prie atlyginimo ir jį sugretinus su atliktomis žudynėmis, skaitytojui gali kilti mintis, jog priedas ar ne gali būti skiriamas už tas žudynes? Jeigu istorikas nenurodo tekste to priedo, tai galvok ką nori. Todėl aš ir buvau priverstas važiuoti į LCVA archyvą ir pasižiūrėti į tą priedą paslaptingąjį, nes finansiniai dokumentai privalo būt išsamūs ir visi priedai privalo būt nurodomi.
        Taigi, pasižiūrėkime į įsakymą Nr. 43 ir aprašo numerį 164 pastaboje nurodytą:

     
.37 pav.: vedusiųjų priedui gauti įsakymas. Galima pasididinti.

    Jau nuvykus į Minską, po 3-jų dienų, čia aukščiau 37 pav.: matote rašomą įsakymą Nr. 43 priskirti ATLYGINIMUI VEDUSIŲ PRIEDUI gauti, kuriame matome ir Juozą Krikštaponį („Krištaponį“) ir pastaboje paminimi karininkų raportai bei dokumentai, kuriais remiantis priskiriami atlyginimai. Be to, to įsakymu pagrindu pažymimas Kauno Komendantūros telefonograma Nr. 4

     Tai, pasakykite, o jeigu kas neatvyko-susirgo, tai kokią „teisę“ batalionas turi sulaikyti Komendantūros telefonogramoje nurodomą privalomą priedą? Ar ne todėl J. Pocius ir nutyli pavadinimą, kad tai ne įrodymas tokiu sunkiu nusikaltimu kaltinti garbingos Lietuvos šeimos atstovą ir Lietuvos Didvyrį? Juk, jei jis buvo prieš pat išvykimą GESTAP-o sulaikytas ir bataliono vadovybė to įvykio dar nežino, ar žino, dėl ko karininkas neišvyko, tai ar gali būti tam pagrindas nerašyti šio įsakymo dėl priedo, jeigu yra Komendantūros telefonograma ir kiti dokumentai pateikti? O, jeigu ir žinojo apie jojo suėmimą, tai, ką, po ištraukimo iš kalėjimo jis turės tarnauti be to priedo? Pagal kokią „teisę“ žmona gali būti palikta be to priedo, jei jos vyrą suėmė kitos valstybės GESTAP-as ir dėl jojo išlaisvinimo vyksta aukščiausios derybos, pakišant „susirgusiojo“ J. Klimavičiaus „pasaką“? Pavyzdžiui, jeigu nėra žinoma, dėl kokių priežasčių J. Krikštaponis neišvyko, arba jei ir iš kokių nors nuogirdų žinoma buvo, kad J. Krikštaponis į GESTAP-ą ir į kalėjimą pateko, ar iš nuogirdų bataliono vadas turi „ teisę“ jam naikinti išvykimo įsakymą Nr.42; be jokio raštiško pagrindo ir kokią „teisę“ turi jo žmoną palikti be pragyvenimo šaltinio dėl kažkokios neaiškios sulaikymo priežasties; net svetimos šalies institucijų?

       Ir, jeigu, koks nors karininkas dingsta, neatvyksta į tarnybą ir neišvyksta į komandiruotę, tai, gal, po kokios svaitės, per Ukmergę ir su namiškiais pavyksta išsiaiškinti dėl  J. Krikštaponio sulaikymo ir kalinimo atvejo? Tai tada bataliono vadovybė kokius veiksmus turi imtis, kad kažkokiu būdu iš vokiečių išlaisvinti karininką?
 

8.  Nors AČIŪ M. Pociui, už prieštaringų žinių pripažinimą,
 bet kodėl ir jis slepia duomenų visą eilę ?

     Prieš pradedant šią temą, reiktų simboliškai paklausti:
         -Kur matyta, kad tas pačias pareigas vienu metu gali atlikti DU: karo vadai, organizacijų direktoriai, ...?  Ar gali  mišrios poros vienoje šeimoje būti 2 vyrai ar dvi žmonos?
        Nesistebėkite, pagal M. Pocių tokios nesąmonės gali būti, nes jis savo Pažymos 5-to psl. pradžioje parašė taip:

     „Atskirai aptartinas klausimas dėl duomenų, kurie rodo, kad 2-o bataliono 2-osios kuopos vado pareigas 1941 m. rudenį ėjo du asmenys: ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas.“

     Ir vėl matome, jog M. POCIUS SLEPIA DUOMENIS - jųjų nenurodo, iš kur tokią „išvadą“ priėjo! Lygiai taip pat nenurodo ir  savo straipsnyje minėto G. ir R. žurnalo 14 psl. pabaigoje. Ten po minėtos citatos iš kart pereina tik prie J. Krikštaponio pareigų.

     Mat, jei netikėtai išnyksta vadovas, tai, kad karinė struktūra nesugriūtų, ji sudaroma taip, kad netekus vado, automatiškai turi jį pavaduoti numatytasis pavaduotojas. Juo, paprastai, tūrėtų būti, lyg, ir pirmojo būrio vadas? Jį kaip tik ir matome 20 pav.:  parodytame tame KGB sudarytame Sąraše - tai leitenantas Vladas Tamošiūnas. Jį kaip tik ir liudijo, pakeitus J. Krikštaponį ... Apie tai ...
        O Nikodemą Reikalą, pakeitusį J. Krikštaponį, ir matė, matyt, KGB tyrėjai; iš gausių liudininkų parodymų? Apie juos aš  čia žemiau pateiksiu ... 
        Todėl labai keista, kad, minėtoje 2014-12-19 „pažymoje“ Nikodemas Reikalas net nebuvo minimas. Kai aš 2021-08-29 Facebook-e parodžiau, o po to 2021-09-15 apibendrinau savo ekspediciją, toliau rodydamas KGB-istų tyrėjų Sąrašą su Nikodemu Reikalu, J. Krikštaponį pavadavusį Baltarusijoje, tai malonu, jog ruošiamoje 2021-12-03 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje prie prieštaringų žinių apie jau  pripažintą J. Krikštaponio nukentėjimą nuo nacių, atsirado ir Nikodemo Reikalo minėjimas:

38 pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti. 

     Matome, jog M. Pociaus paminėtame NAUJAME TYRIME iš 9-ių paminėtųjų aptiktame 1961-07-20 apklausos protokole Henrikas Salelionis aiškiai parodė, kad 2-ai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo - ltn. Tamošiūnas, lygiai taip pat, kaip ir 20 pav.ir 40 pav. KGB sąraše nurodyta, jog 2-os kuopos vadas yra J. Krištaponis, o nuo 1941 m. spalio mėnesio Nikodemas Reikalas. Tą patį patvirtina ir Henrikas Salelionis, patikslindamas, kad, matyt, dingus J. Krikštaponiui, vadovavimą perima pirmojo būrio vadas Vladas Tamošiūnas. Labai gaila, kad:
        2. M. Pocius visiškai nuslepia dar kokybiškiau patikslinusiojo Juozo VĖSOS liudijimą - jojo net pavardės nemini nei Pažymoje, nei savo straipsnyje:

       41 pav.: Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino, lyg. ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.

        Kaip matome, ir čia, kaip pagal H. Stalelionį, kažkur Krištaponis išnyksta, kai jo niekas kaitalioti neturėtų kaip pastovų įstatyminį vadą. Taip. kad, gali patys kariai nesuprasti, kada išnyko Krištaponis, kai jiems turėjo būt tvirtinama, kad jie yra Krištaponio kuopos kariai, nors jojo nebuvo Baltarusijoje. Bet, štai, še, Tau, jųjų (t. y. Krištaponio) pavaduotoją Tamošiūną keičia N. Reikalas? Ar ne todėl, kad Tamošiūnas, taip pat iš Ukmergės žemės, kaip ir Krištaponis, nuo Siesarčio krantų Valtūnų kaimelio šalia Šventosios, matyt, jam buvo nepriimtinas vadovavimas žudymui ir gal galėjo apsimetinėti nemokantį tokioms operacijoms vadovauti? Gal, todėl N. Reikalą skyrė kaip patyrusįjį žudymui vadovauti? Tai, ar J. Vėsos liudijimas ne papildo Henriko Salelionio teiginį, pridedant N. Reikalą? 
        Na, o su Stanislovu Gervinu, ne tas pat daroma, ką ir su M. Kačiuliu, kad pakeisti žudiką dar gyvą N. Reikalą į žuvusį J. Krištaponį? Kaip tada galima vadovautis sovietinių organų "tyrimų" duomenimis?

     Taigi, po nuslėpto Juozo VĖSOS liudijimo, kaip ir aiškėja, kad „sparnuotą“ vadų KAITOS frazę M. Pocius paima, būtent, iš 41 pav.: parodyto J. Vėsos liudijimo, jį perdarydamas ir parašydamas taip:

    „Anksčiau minėti ir kiti su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas pakaitomis ėjo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas (tvirtai galima teigti, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) šias pareigas ėjo nuo rugpjūčio 1 d. iki spalio pabaigos ir gruodžio mėnesį, o N. Reikalas – nuo spalio pabaigos iki lapkričio pabaigos, tiksliau nustatyti nepavyko), todėl aktualu atskleisti ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose.“

     Pirmiausiai, kas per  „dokumentai“, galintys rodyti NESĄMONĘ kuopos vadų kaitoje? Kodėl tuos „dokumentus“ istorikas nevardija ir nerodo? Kur tokia „praktika“ naudojama, kad pagrindinis įstatyminis būrio vadas nuimamas ir vietoje jo kitas junginiui vadovauja, ar keičiasi? Jeigu J. Krikštaponis, atseit, „buvo Baltarusijoje“, tai kokia „proga“ jį „keitė“ N. Reikalas? Negi J. Krikštaponiui atsisakius žudyti, jįjį pakeitė ...? Kas ir kur matė įmonių ar įstaigų direktorius kaitaliojant taip? Todėl Ukmergės konferencijos stebėtojus, kiek man teko kalbėti, suglumino M. Pociaus jo Pažymoje „išradimas“ apie kuopos vadų kaitą. Ji galima tik, (mano supratimu) kai pavaduojantys keičia tikrąjį vadą ar vadovą, tai tada suprantama, kad pavaduotojai gali  ir kaitaliotis. Tą ir liudijo J. Vėsa, kai pirmiau (iki išvykos) kuopos vadu buvo Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Tai aišku, kad pirmasis anksčiau pakeitė J. Krikštaponį. Aišku ir tai, kad pagal liudijimo (užrašyto sakinio) struktūrą, keistis galėjo tik „jie“, t. y, kas išvardinti prieš įvardį „jie“.  O, kad M. Pocius skundžiasi, jog jis negali J. Krikštaponio vaidmenį nustatyti, tai ar ne todėl, kad jis turėjo tada būti Kauno kalėjime?
        Svarbiausia, kodėl VĖL M. POCIUS NUSLĖPĖ N. Reikalo būtinybę keisti Tamošiūną? Kodėl reikėjo nuslėpti N. Reikalo dalyvavimą Kauno VII-tame forte žudant žydų tautybės asmenis? Tas faktas buvo paminėtas čia:

 
42 pav.: Kaip galima užsimerkti į pačius patikimiausius pokario 1948 m. liudijimus,
kai liudininkams dar nėra atmintis sušlubavusi?  Tada dar nebuvo KGB, kuri tik nuo 1954 m. pradėjo veikti.

45 pav.: iš NKVD-istų garsiosios  knygos 312 psl. antrosios pastraipos pirmoji citata.
 Šią citatą galima pamatyti visame 312-tame puslapyje.

46 pav.: antroji N. Pociaus citata  iš 312 psl. .

     Sunkiai suprantama tokio raporto, skirto Ryšių karininkui būtinybė, lyg, „karininką sukontroliuoti, ar moka Kauną ir namus atrasti kelionės metu?“. Koks to raporto tikslas, ką jis informuoja? Negi karininkas, „gali nežinoti“, kaip iš Minsko iki  Kauno nuvažiuoti, ir tai būtiną kontroliuoti?

66 pav.: EKSPERTIZĖS tikslu galima gerokai pasididinti

14.  Kokią turi „teisę“ J. Krikštaponis „t a r p i n i n k a u t i “
  ne savo pavaldiniui?
Kodėl mūsų istorikai „nematė“
elementariausio GESTAP-o apgaudinėjimo?

     Atleiskite, kai buvau sovietinis rekrūtas; sovietinėje kariuomenėje, tokių „cirkų“ neregėjau, kad kažkam reikėtų „tarpininkauti“ ne jam priklausančiam pavaldiniui.
        Aišku, kai negyvenus tarpukaryje, tai tokia „raštvedyba“, taupant popierių, kažkaip, jau 2-trame tūkstantmetyje nelabai įsivaizduojama. Ar negali būti toks vaizdas, kad kitoje lapelio pusėje, kažką norėta nuslėpti? Klaustukas, nes nesu tarpukario raštvedybos ekspertu.

       Taigi, istorinio fakto analizavimui, galima J. Krikštaponio raštą palyginti:

67 pav.: Galima pasididinti.
P. S.: ši Atestacija yra kaip Humanistinės pedagogikos pavyzdys ir toks karininko kreipimas dėmesį, kaip į TEISINGUMO savybę,
leidžia abejoti dėl galimo tokio asmens įtraukimo į karinius nusikaltimus.

      Palyginame J. Krikštaponio (Krištaponio) parašus:

68 pav.: Galima pasididinti

69 pav.:  Galima pasididinti  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.

    Viršuje matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“, skirtingai nei J. Klimavičiaus raporte, pagrindinis analizuojamas herojus rašo su pakrypimu į normaliai priimtiną pusę, nei J. Klimavičiaus raporte, matyt, kairiarankio J. Klimavičiaus, rašančio su pasvirusiomis raidėmis į priešingą pusę. O pas J. Ktikštaponį (Krištaponį) dešinėje skaičius „2“  visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus. 

70 pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti

   Viršuje matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“, skirtingai nei J. Klimavičiaus raporte, pagrindinis analizuojamas herojus rašo su pakrypimu į normaliai priimtiną pusę, nei J. Klimavičiaus raporte, matyt, kairiarankio J. Klimavičiaus, rašančio su pasvirusiomis raidėmis į priešingą pusę. O pas J. Ktikštaponį (Krištaponį) dešinėje skaičius „2“  visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus.

71 pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti

70. pav: Jono Klimavičiaus raporto registracija ir įrašyti skaičiai labai stora plunksna bei priešingu, nei įprasta visiems pakrypimu į kairę pusę. Galima pasididinti.

      Be to, palyginame ir pulkininko A. Impulevičiaus tarpininkavimo braižą, rašant prierašus sava ranka ir ypatingos istorinės datos „atsitiktinumas?“.

72. pav. Ar įmanoma tokią svarbią KOMUNIZMO NUSIKALTIMO DIENĄ (lapkričio 7 d.)
ją „pamiršti“ ir „suklysti“ tokią dieną, kai tos dienos „garbei“
Minske buvo nužudyta ir pusės šimto tūkstančių asmenų; „susijusių?“ su komunizmu?

10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“

1.      Įdomu, kodėl, išvis, spausdinamas tarpininkavimui intarpas?    

2.        Ar sunku savo ranka parašyti „Tarpininkauju“, ir po šiuo žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ, nurašyti tarpininkavimo numerį  bei jo datą?

3.       Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra?

4.       Ką byloja toks „vokiškasis PEDANTIŠKUMAS“ ir dar to paties  raporto kopija vokiečių kalba? (P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo?)

5.       Kodėl toks „pedantiškumas“ netaikomas bataliono vadui A. Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir jis viską savo ranka užpildo?

6.       Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių - 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ tarpininkavimo? Kuo žemesnio rango kuopos vadas toks išskirtinis, kad jam viskas suspausdinama?

7.       Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data „sutapo“ su labai svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios „garbei“ Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net paskutinei savaitės dienai? Kaip šeštadienis skaitėsi karo metu?

8.       Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios - Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją „neįsiminti“ ir suklysti?

9.       Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio 8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo nepriimtinas?

        Pakištas prižiūrint prižiūrėtojui ir gavus sutikimą susitikimui, kad ir pačiam J. Klimavičiui, kad kalinys ATLIKTŲ „TARPININKO“ VAIDMENĮ, kaip LGGRTC atsakyme man parašyta - kad vaidintų tą„tarpininką“?

74 pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti. ... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir
  ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką.

    Matote RUDU STORU PIEŠTUKU skaičių 399 – tai archyvinį dokumentų susegimo eiliškumo numerį, kai pats lietuvių kalba J. Klimavičiaus raporto numeris yra 398, o vėlesnis (paskutinis) J. Klimavičiaus išvykimo į Kauną liuosuotis raportas turi kažkodėl 397-tą numerį.

         Iš viso šito darytina išvada, jog A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 minėtų LII (Lii) ir LGGRTC mokslininkų nepastebėti du Jonai Klimavičiai gali būti sudubliuoti su tikslais:, arba NKVD-KGB dėka apkaltinti J. Krikštaponį, arba apgauti GESTAP-ą, kad per J. Klimavičiaus „susirgimą“ J. Krikštaponį ištraukti iš Kauno kalėjimo. Juk, pagal jojo sesers atsiminimus iš kalėjimo išlaisvinimui padėjo jo draugai ir jojo giminaitis generolas Stasys Raštikis: 

 KARTOJU: Toks kontraversiškas klausimas dėl pasirašymo kalėjime iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje, nes data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašus. Negi ne panašu, kad visi tie 3 J,. Klimavičiaus raportai skirti J. Krikštaponiui iš kalėjimo ištraukti, kad pastarasis eitų „susirgusiojo“ pareigas?

1.      Ar tų raportų  FIKTYVUMĄ „neįrodo“ tolimesnė aplinkybė, kai leitenantas J. Klimavičius  jau atliko „pasiliuosavimą“ ir pagal istorinius šaltinius toliau „sirgdamas“ tarnauja vos dar ne metus?

2.      Kas dar tą „pasiliuosavimą“ galėjo sutrukdyti, jei ne išgalvotas „susirgimas“, dar net gydytojo pažyma patvirtintas?

3.      Ar tą gydytojo pažymą ne galėjo parašyti J. Krikštaponio sesers minimas Karo gydytojas Kazimieras Mikalauskas? (apie jį aukščiau skaityti.)

4.      Ar, aplamai, negali būti abejotinu ir būtinu tas Ryšių karininkui „informacija“? Jei reikia palaikyti ryšį su kitais junginiais, struktūromis tai viskas aišku. Bet ...?)

5.      Ar tas - kitas J. Klimavičiaus raportas Nr. 9; iš Kauno rašytas, negalėjo būti tam, kad paslėpti kitą išgalvotą „Joną K1imavičių“?

6.     O J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ ar negalėjo būti antrą kartą pakeltas į kapitono laipsnį, gal, irgi, kad lengviau  jį iš kalėjimo išimti? 

7.    Ar J. Krikštaponio sesuo Atsiminimuose dėl brolio išlaisvinimo iš kalėjimo; kaip padėjusį DRAUGĄ, negalėjo turėti omenyje šių 3-jų raportų herojų Joną Klimavičių, kuris irgi mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje ir buvo 5-iais metais vyresnis už Juozą? 

8.      O iš kariuomenės J. KLIMAVIČIUS NEPALIUOSUOTAS AR NE DĖL Juozo Krikštaponio negrįžimo į kariuomenę? Jei Juozas iš kalėjimo dėl prasto maisto sugrįžo SUBLOGĘS, kaip liudijo artimieji, tai kaip išsekusiam eiti į kariuomenę, jei tas sublogimas kaip stambiam sportininkui galėjo labiau pakenkti sveikatai, nei smulkaus sudėjimo žmogeliui ir reikėjo atsigauti? Tai, sveikata J. Krikštaponio, gal, prastesnė buvo, nei jo draugo J. Klimavičiaus? Be to, J. Klimavičiaus „prasta“ sveikata, gal, apsimestinė, kad J. Krikštaponį ištraukti, pagal generolo S. Raštikio rūpestį? O, gal, Juozas Krikštaponis po kalėjimo iš principo, nenorėjo-negalėjo sugrįžti į kariuomenę Baltarusijon, kaip Karo teisę besimokęs ir iš giminaičio-generolo sužinojęs apie nusikalstamus veiksmus bei pats savo akimis pamatęs baisiausius vokiečių karo nusikaltimus?

     Todėl kyla klausimas, kodėl Jonas Klimavičius išgalvotas „2-oje kuopoje“, jei visi šaltiniai mini jį 3-čioje kuopoje?

  Iš Jono Klimavičiaus raporto Nr. 8, rašomo, kaip II-jo Apsaugos bataliono (bn.) Kovotojo  (kovot.) Karininko (Kar.)  matosi, kad jis nenurodo savo pareigų, todėl galima manyti, kad tai ne J. Ūselio 3-čios kuopos pavaduotojas, o be pareigų „Juozui Krikštaponiui priklausantis“. Tačiau, ar pasiliuosavimui prašymą rašančiajam būtina nurodyti atsakingąją kuopos vado pavaduotojo pareigybę? Juolab, kai magistrantas Andrejus Stolerovas, karininkų enciklopedija ir, ypač, LGGRTC  rodo tik vieną Joną

Aišku, galiu ir MAŽAI TIKĖTINĄ „versią“ tokią:

     O šią pavardę šiame įsakyme; su politiniu tikslu (Prezidento A. Smetonos sūnėno apkaltinimui) „negalėjo“ okupantų NKVD vyr. tardytojas, o po to archyvų direktorius Eusiejus Rozauskas  prispausdinti pavardę, atradęs tą pačią spausdinimo mašinėlę, ir perspausdinti to įsakymo II-ą puslapį?

     Aišku, šios versijos aš mažai tikiu, bet atmesti negaliu dėl per mažai apie jį žinių. Manyčiau, kad pritaikyti tą pačią rašomą mašinėlę, ją atradus A. Impulevičiaus bataliono kanceliarijoje, ir perspausdinti kokius nors dokumentus, ar jau labai sunku? Tik, motyvus, patikimus tam reikia atrasti, kas gali būti susieta, su numatomu A. Smetonos sūnėnu politiniu diskreditavimu? Ar galėjo tai būti numatoma? Manau, kad čia reik tirti.

   Palieku šią mažai tikėtiną versiją tam, kad nepatikimą archyvų darbuotojų vadovą būtina įdėmiai tyrinėti, nes pridirbti jis, pagal teoriją ir praktiką, kažką privalėjo. Dėl ko jis į tokias pareigas ėjo ir dėl kokių jis valdžios viršijimo faktų, net Vorkutoje buvo kalinamas, kartu su jo aukomis?

    Todėl  pateikiu Eusiejaus sąsają su man labai geru pažįstamu Lietuvos ilgų nuotolių bėgimo legenda Alfonsu Vietrinu, kurs ir buvo per smulkmeną susijęs E. Rozausku. Apie tai detaliai PRIEDE su mano asmeninių prisiminimų nuotrupomis apie šią Lietuvos bėgikų garsenybę pateikiu analizę.

15.  O laipsnį pakelti negalėjo už tai,
kad kalėjime atsidūrė kitos valstybės?

        Malonu, kad tą J. Krikštaponiui LAIPSNIO PAKĖLIMĄ 2021 m. spalio 22 d. penktadienį 17:26 soc. tinklo „Facebook“-o mano temoje LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas parašė taip:

76 pav.: LGGRTC mokslininko Alfredo Rukšėno LABAI VERTINGAS komentaras dėl A. Impulevičiaus pareikštos nuomonės. Ją galima pasididinti.     Tačiau, buvo keista, jog Facebook-o nustatymai apie tą A. Rukšėno komentarą man nepranešė ir aš jį tik atsitiktinai pamačiau; lygiai po mėnesio: lapkričio 22 d., apie ką pirmadienį 07:36 apie tai komentare pranešiau.

Kai man Lietuvos Ypatingajame archyve man pavyko atrasti NKVD generolo Kapralovo raštelį ir jįjį paskelbti, tai LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas paskelbė apie labai svarbų Pakėlimo lapo dokumentą, kuris, pirmiausiai, paneigė įtarimus, jog J. Krikštaponis ir dokumentuose minimas „J. Krištaponis“ gali būti "skirtingi asmenys". O tai buvo labai svarbus įrodymas, kurio visuomenėje ir žiniasklaidoje klaidžiojo abejonės dėl „skirtingų“ asmenų, dėl kurių ir aš pats kėliau klausimus savo 21-ieno klausimo rašte, skirtame LGGRTC. Todėl AČIŪ minėtam Genocido tyrimo centrui už dalyvavimą socialinių tinklų diskusijose. Malonu, kad į mokslininko A. Rukšėno komentarą dėmesį atkreipė to Centro direktorius mokslų daktaras Arūnas BUBNYS ir mokslininkas Mindaugas Miknevičius: 77 pav.: Į labai svarbų Alfredo Rukšėno komentarą  Pažymėjo („Patinkino“) jo darbo kolegos. Galima pasididinti.

      Todėl iki tų metų gruodžio 03 d. Ukmergėje vykusios konferencijos, likus nedaug laiko, pasirengti nebuvo įmanoma. Juolab, šiai Ukmergės konferencijai skirtoje pažymoje dėl J. Krikštaponio karinio laipsnio pakėlimo Mindaugas Pocius rašė taip:

78 pav.: ištrauka iš Mindaugo Pociaus pažymos. Galima plačiau kontekstą pamatyti.

      O, jeigu Juozas Krikštaponis tuo metu Kauno kalėjime sėdėjo, tai tada kaip jis galėjo „nepriekaištingą tarnybą“ atlikti? O toji „nepriekaištinga tarnyba“ negi „negali“ būti užskaityta okupantų kalėjime atsidūrus, kai nauji okupantai uždraudžia Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) veiklą? Juolab, į kalėjimą patenka ne bet koks karininkas, o LLV Krašto apsaugos ministro ir buvusio šalies Prezidento artimas giminaitis! Kodėl Mindaugas Pocius Pažymoje neparodo-nutyli tikrą A. Impulevičiaus motyvą, o prigalvoja savo?   Juk Alfredas Rukšėnas aukščiau iš karto visą A. Impulevičiaus motyvą parašo, o M. Pocius Pažymoje tą svarbų išsilavinimo motyvą nuslepia? Juk A. Impulevičiaus parašas yra po teksto šio:

79 pav.: Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga.
Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui  galima dar labiau pasididinti.

      Be to, tie Pakėlimo lapai yra standartiniai ir tuose Pakėlimo lapuose, net, NĖRA TARNYBOS KOKYBĖS GRAFOS numatytos:

80 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.

81 pav.: šiame Pakėlimo lapo gimimo laiko ir vietos grafoje įrašas liudija, jog Juozas Krikštaponis ir čia "Krištaponis" yra vienas ir tas pats asmuo, neaišku, dėl ko susitrumpinęs pavardę? Detalesniam tyrimui galima pasididinti visą Pakėlimo lapą.     Kaip matome, šiame „Juozui Krištaponiui“ Pakėlimo lape, pagal archyve į bylą susegimo lapo Nr. 45 (rašalu mėlynai įrašytame) tinkamumą laipsniui pakelti A. Impulevičius parašą deda po surašytais duomenimis, kaip Aukštojo-karinio-juridinio mokslo išsilavinimu ir pagal „Vyresniškumą turimą laipsnį“ nuo 1936 m. gruodžio mėn. 1 d.

   Tai stebėtinai ilgas laikotarpis (pagal  J. Krikštaponio kaimyno Mykolo Dirsės ir sesers atsiminimus jos broliui buvo suteiktas kapitono laipsnis 1939 m., todėl čia ar ne panašų į antrąjį suteikimą, „dėl ko, matyt, pakeičiama pavardė“? – tokia buvo kabutėse mano hipotezė, kurią dabar, atsiimu, nes J. Krikštaponis save vadino „Krištaponiu“ net 1931 m. , kai buvo tik 19-metis ir buvo jau tapęs Lietuvos čempionato sidabro medalio prizininku rutulio stūmimo rungtyje, būnant, dar net gimnazistu. Vadinasi, pavardė sutrumpinta galėjo būti paso išdavimo metu, kai tapo pilnamečiu? ) o tinkamumas 1941-XII-18 laipsnio pakėlimo argumentas akivaizdus - kitų komentarų net nereikalaujantis. Juolab, visi iki vieno A. Impulevičiaus pasirašyti Pakėlimo lapai yra gruodžio 18 d., matyt, prieš Kalėdas kaip tradicija. Iš įrašų matosi, jog laipsniai keliami, paprastai metų pabaigoje.
 

      Taigi, suėjus laikui, bataliono vadas ar galėjo „neteikti“ laipsnio pakėlimą asmeniui, laikinai negalėjusiam atlikti savo pareigų dėl kokių nors pateisinamų priežasčių, kaip susirgimo ar patekus į nelaisvę svetimos valstybės institucijai?

      Ar istorikas gali tik biurokratiškai žiūrėti į tą Pakėlimo lapą, kurio tarnybos vietos grafoje yra parašyta „Kuopos Vadas nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d.“ ir atmetinėti 1941 m. gruodžio mėnesyje vokiečių kalinimą? Negi tas laipsnio pakėlimas kartu su Jono Klimavičiaus „susirgimu“ „negalėjo įtakoti“ greitesniam J. Krikštaponio išėmimui iš kalėjimo?

    Aišku, istoriko Mindaugo Pociaus parašyme: „paprastai, laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą“ teiginys gali būti teisingas neturintiems tinkamo išsilavinimo. Keliu dar vieną hipotezę:  Ar gali būti ir tai, kad PAVYZDINGA TARNYBA KAI KARININKAS PAKLIŪNA Į SVETIMOS-OKUPACINĖS KARIUOMENĖS NELAISVĘ AR KALĖJIMĄ, PARODĘS IŠSILAVINUSIOJO KARININKO TEISINĮ IŠPRUSIMĄ PRIEŠ KARINĮ NUSIKALTIMĄ PRINCIPINGUMĄ, nepripažįstant Karinių nusikaltimų, masiškai žudant Lietuvos tautinę mažumą. Juk, Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo išvaikyta, ir kokios nuotaikos kariuomenėje buvo dėl tokio akto? Ar inteligentiškos šeimos ir giminės kilmės J. Krikštaponis, dar būdamas net Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnėnu, gal, vis, tik, į LLV uždraudimą ir tik okupanto pasikeitimą, gal, turėjo ir privalėjo kažkaip reaguoti?  Pavyzdžiui, ar galėjo taip A. Impulevičius mąstyti iki spalio mėn. vidurio, kol jis pats netikėtai buvo priverstas atlikinėti karinius nusikaltimus? Ar yra tokie tyrimai atlikti? Dėl pulkininko A. Impulevičiaus – jo teisinis išsilavinimas buvo koks nors, ar ne? Bet, matome, jis, kaip bataliono vadas, teisinį išsilavinimą gerbia ir tą pagarbą išreiškia, rašant motyvą dėl laipsnio pakėlimo.

Tai ar įmanoma J. Krikštaponį įtraukti į tas žudynes, kurio pusseserės vyras prieš jas buvo nusistatęs ir veikė dėl jųjų nutraukimo, o nepasisekus, pergyveno? Negi ir J. Krikštaponis negalėjo taip pat pergyventi dėl prasidėjusių žudynių?
   O po LLV išvaikymo, gal, galėjo būti tik formalioje bataliono „tarnybos“ būsenoje, daugiau namuose būdamas prie ūkio darbų - bulviakasio ir tada Ukmergės restorane sukonfliktavo ar ne su žydų žudymo organizatoriais? Iš kur tų vokiečių-kariškių galėjo tiek daug tada būti, jei ne po egzekucijos, kad ir rugsėjo 11-ąją dieną, kai  Ukmergėje buvo sušaudyta 4 tūkstančiai žydų? Jei po konflikto jis pabėgo, iš kur dar kariškių atsirado, kad jijį sumušė ir suėmė? Apie šį epizodą yra svarbios detalės iš jo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimų, kuriuos 1990 m. liepą  Šiluose užrašė Panevėžio kraštotyrininkas Romas Kaunietis, kuriuos mokslininkai ignoravo ir ignoravo J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą, kol aš nepateikiau minėtą NKVD generolo tokį pat teiginį, apie ką jo sesuo minėjo...

      Taigi, sekančiai (45-tajam įsegtam) Juozui Krikštaponiui viskas atvirkščiai, - motyvu A. Impulevičius parašo lakoniškai tik vienu žodžiu "vertas ...", nes išsilavinimo grafoje išskirtinai yra pabrėžta Karo Mokyklos laida ir kažkoks papildomas, lyg, ir Karo teisės išsilavinimas. Tik, ne aišku. Kur? Ar pačioje Karo mokykloje, teisių fakultetas ir teisių skyrius, ar Vytauto Didžiojo universitete? Taigi Juozui Krikštaponiui įrašas toks:

83 pav.: mokslų išėjimo įrašas Juozui Krikštaponiui-"Krištaponiui" jo Pakėlimo lapo grafoje. Raidžių šifro analizei galima dar labiau pasididinti.

     Čia man kažkas neaiškaus tas „teisių fakultete teisių skyriuje“ (kaip „svieste sviestuotame“), nes jei teisių fakultetas, tai skyrius gal kokios nors Civilinės, Baudžiamosios, Administracinės ar Karo teisės skyrius gali būti? Mano 1962-1965 m. m. suolo draugas buvo jaunesnis ir jojo į sovietinę armiją nepaėmė, todėl baigė net 3 aukštuosius mokslus, ir buvo atkurto VDU prorektoriumi Ūkio reikalams. Jis pasakė, kad Teisių fakultetas buvo, bet tokio paties skyriaus negirdėjo, o kaip prieš karą VDU buvo, smulkmenų nežino, nors Universiteto struktūrą studijavo. 
        Be to, istorikai teigia, jog Karo mokykloje juristų nerengė. Žinome, jog Jonas Noreika atskirai studijavo jurisprudenciją Universitete. Tai negi ir Juozas Krikštaponis tą patį darė? Ar čia ne bus kas nors irgi GESTAP-ui apgauti su tuo Bendruoju išsilavinimu?

     Tokia iš eilės susegtų 44 ir 45 Pakėlimo lapų eilė  „neparyškina“ J. Krikštaponio išsilavinimo vertę ir leitenanto didelį stažą būti vertu būti pakeltam į kapitono laipsnį? Ar toks susegimas negalėjo būti ruošiamas kokiai nors inspekcijai iš GESTAP-o, kad įrodyti J. Krikštaponio iš kalėjimo išleidimo svarbą? (P.S.: gaila, Zenonas Kemzūra visai nerodomas LGGRTC sudarytame sąraše, todėl negalima patyrinėti.)

     Peržiūrėjus visus Pakėlimo lapus, krenta į akis didžiausias J. Krikštaponio išsilavinimas. Paprastai, prie bendro mokslo „a)“ skirsnyje rašoma, kiek klasių yra baigta, ar kokią bendro lavinimo mokyklą yra baigę karininkai. O, čia J. Krikštaponiui vietoje gimnazijos, įrašytas, dar papildomas mokslas, išklausius net 5-is semestrus  „teisių fakultete“,  „teisių skyriaus“. Tai, ar nebus, kur tai, 2,5 metų kursas? Skliausteliuose pažymėtas miestas  „(Kaune)“ ar ne reiškia, kad Lietuvoje buvo du universitetai - vienas Vilniuje, kitas Kaune?  Tai, negi. J. Krikštaponis, baigęs du aukštuosius mokslus, arba ne pilnai baigtas antrasis papildomas teisinis aukštasis išsilavinimas?   Ar daug buvo karininkų Lietuvoje dar papildomai ir su teisiniu išsilavinimu? (tarp šio bataliono visų pateiktų pasirašyti Pakėlimų lapuose tokių nepastebėjau.)

    Tai, iš principo, ar dar su papildomu teisiniu išsilavinimu karininkas galėjo toleruoti civilių gyventojų naikinimą? Gal, būtent, tokie pamatyti vaizdai; šoko būsenoje ir iššaukė nekontroliuojamą frustracijos veiksmą Ukmergės restorane? Ar karinę garbę turinčiam karininkui bei papildomos teisinės žinios; be jų praktinių taikymų patirties, pamačius absurdiškiausias žudynės (Holokaustą), gal, net dar  ir teorijoje nenagrinėtas, - negalėjo psichologiškai lengviau privesti prie šoko būsenos jaunąjį specialistą, nei patyrusį teisininką?

     Grįžtant, prie istoriko M. Pociaus paminėtų stropiai atliekamų pareigų atlikimo karinių laipsnių pakėlime, tokiems pasižymėjusiems nusipelniusiems buvo atskirai rašomi laisvos formos raportai:

84 psl. stropiai atliekančiajam savo pareigas pakėlimo laipsnio pavyzdys. Galima raiškesnį originalą pamatyti. 85 pav..: leitenanto J. Krikštaponio-„Krištaponio“ RANKA PARAŠYTA Atestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui.

86 pav.: Laisvos formos pakėlimo į aukštesniuosius kariškus laipsnius aktas pagal susegimą 47-tas ir už jo matosi išlindęs 49-tas (48-tas nesimato). Galima pasididinti.   Čia matome aukšto rango karininkų raportai laipsniui pakelti. Matome Stasį Kviecinską ir Juozą Krikščiūną. Vieni raportai spausdinami, kiti, kaip kairėje Juozo Krikštaponio ranka parašytas Atestacijos lapas.

Jam (Juozui Grabauskui) majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į  J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galima pasididinti. 

    Stebina, kad nenurodomi karininkui būtini vadovavimo sugebėjimai, karinės technikos (automobilių) valdymo-žinojimo kokybė ir ... (P. S.: kai aš tarnavau prie sudėtingos karinės elektroninės technikos, tai mažiau gabūs technikoje buvo atrenkami į Ūkio dalį prie automobilių. Bet ...? )

     Siūlau palyginti šios auto kuopos „vado“ ir Juozo Krikštaponio rašytoje Atestacijoje vertinimo kriterijus, kaip „rimtas, labai taktiškas, darbštus, teisingas“. Be to pareigų auto kopoje atlikimas „sąžiningai ir tiksliai“ ir J. Krikštaponio kuopoje pareigas „atlieka labai gerai“. Ar pastarajame nesijaučia Humanistinės požiūris į pavaldinius, o pirmojo Autoritarinis? Juolab, J. Krikštaponis pabrėžia savo pavaldinio savybę, kad  „jam pavestais žmonėmis domisi“. Tai ar nesijaučia skirtingas požiūris į savo pavaldinius ir jųjų skirtingas vertinimas - vieno per pozityvo iškėlimą - kito per tarp negatyvo balansą? Iš šio vienintelio vertinimo jaučiasi J. Krikštaponio inteligentiškas požiūris į žmogų, paveldėjus ar ne per jo mamos linijos ir jos sesers - žymios pedagogės iš Smetonų giminės įtaka?

 16.  Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas, ir,
 negi istorikas apgaudinėja su „įrodinėjimo šaltiniais“?

      To „įrodymo“ nebuvo net nuo 2014 m. LGGRTC „pažymoje“, kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno pažymima, kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma prielaida, jog „paleistas į atsargą ...“. Bet, kai  iš J. Krikštaponis buvo paleistas iš kalėjimo ir kai jis negrįžo  į tarnybą - nenuvažiavo į Baltarusiją, tai kokie gali būti „įsakymai į atsargą“?

      Galite „pasigrožėti“, kas Ukmergės 2021-12-03 konferencijai Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo Pociaus buvo pateiktas „šaltinis“.

87 pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda.
„LCVA, f. 930, ap. 2K;“
(pabrauktas raudonai), apie kurį toje Pažymoje net nebuvo cituojama. Todėl teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį valstybinį archyvą (LCVA) ir užsakius tą nurodytą bylą teko atversti.

88 pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 87 pav.:  nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 87 pav.: nurodytu Pažymoje

PRIMENU: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik prielaidų „pažymoje“ Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo „įrodinėjama“ tuo, kad „J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono paleidimas į atsargą“ konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo rasta jokie dokumentų apie paleidimą, tai naujojoje  LII (Lii) Pažymoje (aš ją jau iš didžiosios raidės pradėjau rašyti, nes joje jau buvo paskelbtas J. Krikštaponio suėmimas-kalinimo faktas), jau buvo paskelbtas ir net to paleidimo istorinis šaltinis:

    Deja, ją atidarius, teko nusivilti, nes nieko joje negalima buvo suprasti. Joje dokumentai buvo visiškai net ne to laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia kairėje 88 pav matomoje 255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:

88 pav.: Pažymoje nurodyta byla 255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada pabaigta. Tas įrašas dar žemiau išdidintas-paryškintas:

Apie šį  LII (Lii) akibrokštą  soc. tinklo „Facebook“ savo temoje buvau „diskutavęs“, nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį „kolaboranto“ nuostata, jog jis „naciams tarnavo“, nors nuo nacių buvo nukentėjęs, tikriausiai, to menamo „tarnavimo“ metu.      Ir šį, galimai, nuo 1941 m. rugsėjo pabaigos - spalio pirmosiomis dienomis J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį stiprina šis J. Krikštaponio „į atsargą paleidimo“ dokumentų stygius.      Kaip gali būti jis „paleidžiamas iš tarnybos“, jei jis buvo PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš kurio pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į tarnybą? Tai, kokie gali būti „paleidimo į atsargą“ dokumentai?        Gal, todėl, pagal sesers Atsiminimus ir slapstėsi jos brolis savo namuose nuo vokiečių per visą jų okupacijos periodą? Apie tai čia žemiau bus detaliai aptarta.      Negi, tai  „geriausią“ būdą istorikas M. Pocius atrado, vietoje to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymo, pačioje 2014 -12-27 A. Rukšėno silpniausio įrodinėjimo vietoje, negi, tikrai pradėjo apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais „šaltiniais“?

      Juk, jau čia pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir Nr. 43 apie J. Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44 paneigimą ir tame pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo Klimavičiaus pavarde, atskleidusia to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir Nr. 9 raportuose rašant, akivaizdžiai netiesą. Kaip gali būti „patikimi“ dokumentai, kai jie neatitinka dėstomos tikrovės?

89 pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai  Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų. 

    Išvada: Kokie 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942 metų „duomenys“? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?

     17.   IŠVADA  archyvų dokumentų apžvalgai

     Archyvų dokumentuose nepastebėti ir nuo visuomenės nuslėpti čia išvardinti aspektai reikalauja kruopštesnius atlikinėti tyrimus ir svarbiausius dokumentus viešinti. Toliau būtina iš naujo KRITIŠKAI tirti Ypatingojo archyvo apklausų-tardymų protokolus ir juose tirti psichologinius-kriminologinius galimų netikrų ar netikslių parodymų prielaidas, ką ir paminėjo savo Pažymoje Mindaugas Pocius dėl M. Kačiulio.

        Daug istorinės vertės yra karinių laipsnių kėlimo dokumentuose. Visi Pakėlimo lapai ir raportai laipsnių pakėlimams sudėti  į Kauno komendantūros ryšių karininko archyvinį aplankalą-bylą  Nr. 9 „Pakėlimo į aukštesniuosius laipsnius“. Keturis Pakėlimo lapus 2-iem egzemplioriais 1941 m. gruodžio 18 d. A. Impulevičius pateikia Ryšių karininkui Raportu Nr. 48. Tolimesnių tyrimų ir įdomumo dėlei pateikiu laipsnių kėlimų dokumentų VAIZDUS mėlynuose nuorodose šiems asmenims: 

   42 įseg.: kapit. Levinas Jono, s. Dominiko, 1897-02-15 Rygoje, Ūkio viršininko, B. Vado teisėmis, 6 klases gimnazijos, baigęs rusų Karo mokyklą 1917 m. Irkutcke, baig Aukšt. Karininkų kursus V laidą, dalyvavo 1920 m. kovose su lenkais, gali būt pakeltas į majoro laipsnį
   43 -įseg.Balsevičius Petras, s. Povilo 1914-08-20 Panevėžio mieste, Vyr. Bataliono sanit. gydytojas, Bataliono vado teisėmis nuo 1941-09-02, baigęs VDU medic. fak. ir kariūnų aspirantų kursus. (nėra LGGRTC)
   50 įseg. vokiečių kalba Dagys Anatolijus, Povilas, 1909-10-22 Biržų Daubiškiai
  53 įseg. vokiškai užpildyta Mituzas Julius, Jenas, 1911-04-22 Šiaulių Žagarė
  54 įseg. ltn. Repšys Albinas, sūn Antano, 1909-06-27 Utenos a. Užpalių valšč. Kišūnų km., Ūkio viršininko (kuopos vado teisėmis) nuo 1941-09-15, baigęs 8 kl. gimnaz, Karo m-la XIV laida. Dalyvavo kovose: Pabėgdamas iš Raudon. Armijos su šarvuočiu atsišaudė ir vėliau šarvuotį su įgula perdavė vokiečių vadovybei. (Meižys)
  55 įseg. Jaun. leitenantas Mažeika Vincas, s. Jono, 1911-01-28 Panevežio aps., Krekenavos v., Užliaušių km, Transporto būrio vadas, Liet. Univers, I-mo, kurs, Ekon.sk. XIX laida Karo m-los Priešlėkt ir prieššarvot. aps. kurs.
   59 įseg. 11 Rez. Pol. Bat. vadui Raportas I-jų, pakelti iš majoro į pulkininko laipsnį Impulevičių Antaną
   60 įseg. kap. Narbutas Vacys, s. Vacio, 1901-10-03 K.a. Garliavos v. Sakalų vnk., I-jų L.A.D. Štavo ūkio sk. intendantas, baigęs 4 kl. gimn ir suaug gimn. už visą gimnziją 7 egz., Liet, Karo m-los IV laidą. Dalyvavo partizaniniame veikime nuo 1941 m. birželio 28 d. (LGGRTC sąraše nėra)

18 .  Pabaigai be pabaigos

     Pabaigai turiu pasakyti, jog ši Juozo KRIKŠTAPONIO biografijos problema dar negali turėti  pabaigos, kol normaliai - moksliškai nebus įtikinamai apdorota, nepalikdama jokių klaustukų. Todėl privalo susėsti neutralūs-nepolitizuoti mokslininkai įvairių sričių ir MATEMATIŠKAI išskaičiuoti pagal tikimybes asmens „kaltes“, taip, kai tai dabar daroma Keliautojų sporto čempionatuose, ar bet kokiuose kitose SUBJEKTYVIOSE sporto šakose. Juk dabar esame SUBJEKTYVIZME, nes J.Krikštaponio suėmimo-kalinimo dokumento, kuris akivaizdžiai išvežtas į Rusiją. Nesikartosiu. Todėl, norintiems kaltinti Didvyrį, prašau - iš Rusijos atvežti GESTAP-o dokumentus niekas netrukdo, įrodančius suėmimo-kalinimo laikotarpį. O tada jau bus galima spręsti-skaičiuoti kaltumo laipsnį, jei jo J.  K. kalinimas Kauno kalėjime bus ne 1941 metais. O kol nėra šio dokumento, tai reikia VADOVAUTIS PROTU IR SĄŽINE, kad neapkaltinus numirusiojo niekuo dėtais dalykais tais, prieš kuriuos jis pats turėjo būt labai nusistatęs.

     O, šiaip, neseniai telefonu kalbėjau su mokslininku Arūnu Bubniu, ir jį klaidingai informavau, kad, jis, savo knygoje apie Batalioną, neva, „neminėjo Juozo Krikštaponio“. Mat, jo knygos asmenvardžių sąraše buvo keletas Krištaponių, ir kažkaip tarp jųjų Juozo vardo nepastebėjau. Matyt, buvau įsijautęs į Ukrainoje vykstantį karą, ir akys buvo nukreiptos ten, kur dabar svarbiau ...

    Todėl dabar dar rašau žymiai išsamiau Genocido ir Rezistencijos tyrimo centrui. Ten  prie tos studijos pridedu dar ir PRIEDĄ Juozo Krikštaponio sporto aplinkos įtaką tolimesniam Lietuvos sporto meistriškumo augimui bei ... . Taip pat Mindaugas Pocius be Pažymos ir straipsnį GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnale paskelbė, su kuriuo (su M. Pocių) analogiškai polemizuoju net kai kuriose temose, kaip apie Minską, arba plačiau, arba šiek tiek kitaip, pagal istoriko dėstomus ...

     Na, ir svarbiausia, didžiausią veikalą ruošiu TRIMS MERAMS Vidurio Lietuvos, prie kurios minėtas Šventosios upės žiauriausias mūšis vyko - ten apie jį duomenų gausą ir skiriu. Na, o patį trumpiausią - koncentruočiausią į LRT parašiau.

Taip, kad dar ne pabaiga - IKI SUSITIKIMO KITO ! ! !  

Laba diena!
PAPILDYMAS-1

     Vakar (t.y. liepos 4 d.) Ukmergės savivaldybėje vyko pasitarimas dėl Juozo Krikštaponio, apie kurį išsamiai galima pasiskaityti PAPILDYME-1.. Be to, šiandieną (liepos 05 d.) Žmogaus teisių ir kitų visuomeninių organizacijų yra  J. Krikštaponio atžvilgiu pareiškimas DĖL LR SEIMO ŽMOGAUS TEISIŲ KOMITETO NETEISĖTO VEIKIMO PRIEŠ LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ ATMINIMĄ.

     ATSIPRAŠAU už šiame Jums laiško 2-toje ir 3-čioje temose teksto susidubliavimą ir už kitas smulkias klaidas.  Todėl siūlau ištaisytą šį laišką-STUDIJĄ skaityti per internetą, per pavadinimą nuorodoje  SKUBI INFORMACIJA. Šią informaciją dar pildysiu - ruošiu kitam pranešimui labai svarbią informaciją su josios aplinkybėmis. Todėl geros Valstybės dienos paminėjimo!