Taigi, iš dviejų didžiųjų slavų tautų, tiksliau, iš pagrindinės slavų genties išsivysčiusi ukraJYnų nacija, kultūriškai įgavo geresnes vystymosi sąlygas, negu slavizmą (rusizmą) prarandantis; liaudyje vadinamas, „maskolių“ etnosas, sumišęs su kitomis užkariautomis gentimis ir persipynusi su Aukso Ordos priespaudos pasekmėmis. Ir tai akivaizdžiai atspindi rekordų statistikoje, lyginant su visa Rusijos federacija, išsiplėtusia neaprėpiamų Sibiro taigų platybėse. Todėl toks tolimesnis sportinių rezultatų matematinis-statistinis tyrinėjimas gali labiau atskleisti dabar karo UkraJYnoje psichologinių užuomazgų priežastį.
        Todėl eksperimentui pabandžiau užimtų vietų lygių koeficientus padauginti iš tada (1965 m.) buvusių gyventojų skaičiaus, milijoną  imant už vienetą. Todėl Estija gerokai lenkia kaimyninį Leningradą, o pastarasis gerokai Maskvą. Atrodo, pagal logiką, aritmetika daug nenuklydo, aukštokus Rusijos sportinius rezultatus pakoregavo jos ne aukštas „kultūrinis“ lygis, su vos, ne 3 kart didesniu skaičiumi, nei UkraJyna, kuri irgi yra didžiausia tarp kitų respublikų.
        Aišku, čia toks „skaičiavimas“ yra SUBJEKTYVUS, nes būtina sukurti objektyvų gyventojų skaičiaus ir gyventojų tankio koeficientą, galintį įvertinti realią situaciją. Todėl siūlau atlikti to koeficiento dydžio paieškas.
        Grupuojant rezultatus pagal lytį, irgi pastebiami savitumai, kaip rusių aukštesnis meistriškumas, nei ukraJYnių, kurio priežastį reik dar tyrinėti. Svarbiausia, aukščiausio meistriškumo moterys susispietė labiau inteligentiškame Leningrade, dėl ko šiame mieste sportiniai pasiekimai įgavo žymiai aukštesnį moterų meistriškumą, nei Kremliaus didelės įtakos sostinėje.
        Be, to, ir  Estijos moterų  4,571 vidutinių lygių sumos vidurkis yra geresnis nei 6,12 pas estus-vyrus. Įdomiai ir gudės latves matematiškai-statistiškai lenkia. 
      Taigi, didelį estčių ir lietuvaičių kultūros skirtumą atspindi, tai, kad Lietuvos moterų bendras rekordų lygis yra labai žemas; net 10,071 lygio; iš apskaitomų 17-os (15-os respublikų bei 2-jų miestų), ir todėl dėl mūsų žemo moterų lygio, bendroje irgi apskaitoje Lietuva 1965 metais atrodė prasčiausiai. Todėl vienai pasaulio rekordininkei Birutei atsverti visą moterų sportą buvo neįmanoma. (Kažkiek įmanoma būtų tik tokiu atveju, jeigu rekordai vertinami būtų taškais; pagal meistriškumo lygį, o ne pagal lygio vietą užimamą). 
        Kokios Lietuvai sporto šakos matematiškai atrodė savo rekordais, tai akivaizdžiai matosi, kalkuliatorių paėmus. Taip, kad vyrai sprinteriai turėjo tik 14,0 rodiklį, o UkraJynos sprinteriai 1,66 rodiklį, kai rusai tik 4,66 pelnė. Vidutinių ir ilgų nuotolių bei tolimojo (maratono) bėgimai, iš 6-ių rungčių  pelnę labai aukštą 4,66 rodiklį. Estafetė ir barjeriniai bėgimai nutempė į 12,5 lygį. Ėjikų dviejose rungtyse buvo 6,0 rodiklis, šuolininkų ir 10-kovės rekordai buvo 10,2 rodiklio, o metikų 6,75 rodiklis buvo. Mūsų metikės turėjo dar geresnį - 6,33 rodiklį, lenkdamos latves su 7,33 rodikliu bei estes su 9,0, o taip pat nežymiai ir gudes, turinčias šiek tiek prastesnį; 6,66 rodiklį. Galima manyti, kad tai ir yra J. Krikštaponio bei jo sporto draugų ir visos tarpukario Lietuvos metikų aplinkos įtaka.
         
           O tokia analizė visų sporto šakų Karalienei būtina, nes ji geriausiai atspindi nacijos sportinį lygį, kuris labai tiksliai išmatuojamas pasiektais rezultatais.

    Koks buvo istorinis sporto lygis, aiškiai matomas ypač iš mano čia pastoviai rodomo sovietinio lengvosios atletikos žurnalo įkūrimo 1955 metais  ir jame  publikuojamo 10 geriausių 1955-tųjų metų lengvaatlečių sąrašo, pateikto iki tų pačių metų rugsėjo 15 dienos. Jį galima pastudijuoti  ЛА 1955 m. žurnalo №05 32 psl., „pasigėrint“ mūsų Lietuvos lengvaatlečių „lygiu“, kai tais metais į stipriausių Sovietų Sąjungos 10-tuko pabaigą buvo patekusios tik dvi žalgirietės: paskutiniąją; 14-tąją poziciją  užimanti 100 m. bėgikė Rita Petrikaitė, su žymiai geresniu 12,0 rezultatu, nei jį turėjo tik 12,4 Lietuvos čempionate tais pačiais 1955-ais metais ir čia aukščiau jau minėta 9-tą poziciją turinti penkiakovininkė Aldona Kuncienė (Gasparavičiūtė) su jai tada labai aukštu 4221 taškų rezultatu, o taip pat žymiai aukštesniu, nei ji tik 4105 tšk. buvo pasiekusi  tų pačių metų (1955 m.) Lietuvos čempionate. Akivaizdu, kad į visasąjunginį sąrašą lietuvaitės pateko, kažkur kitur - ne čempionate pasiekusios šiuos visasąjunginio lygio žymiai aukštesnius rezultatus. Juolab, kad tą A. Kuncienės visasąjunginio lygio 4221 tšk. rezultatą Lietuvos čempionate sugeba pasiekti, - t. y., įveikti 4200 taškų ribą tik po 11-ties metų 1966 m. mūsų čempionate Nijole Bernotaitė, tik priartėjusi nežymiai prie A. Kuncienės lygio su rekordiniu Lietuvos čempionatų 4214 tšk. rezultatu, o A. Kuncienės rezultatą pagerina tik 1967 m. čempionate karjerą pradedanti Nijolė Kvietkauskaitė su stebuklingu 4337 tšk. rezultatu, o taip pat ir vicečemione tapusi N. Bernotaitė, taip pat su labai aukštu tuo metu 4250 tšk. rezultatu, tik 4-iais taškeliais tetrukusiu iki 1955 m. A. Kuncienės rezultato.

        Be to, labai didelė mįslė yra ir su R. Petrikaitės tuometiniu 1955-mečiu visasąjunginio lygio 12,0 rezultatu 100 m. atkarpoje, kai tokį greitį pasiekia Aldona tik kitų - 1956 m. čempionate, o po to, tik po 13-os metų tą 12,0 rezultatą pakartoja 1969 m. Lietuvos čempionate viešnia iš VDR Gisela Savatzki ir Margarita Treinytė - būsimoji garsioji Butkienė, kurią treniravo J. Krikštaponio sporto vadovas nuo jo gimnazijos suolo bei Lietuvos didžiausioji sporto garsenybė - Birželio sukilimo dalyvis Stasys Šačkus, kurį teko stadione man per treniruotes matyti-kalbėtis ir kurio auklėtinę Margaritą teko jaunystėje stebėti besivaržančią su jaunesniąja Vilhelmina Augustinavičiūte-Bardauskiene, kuriai 1978 m. rugpjūčio 18 d. Europos čempionate pavyko tapti pirmąja pasaulio šokėja į tolį, kuriai pavyko pirmą kartą pasaulyje įveikti 7-ių metrų ribą, nušokus 7,07 ir 7,09 metrus. 
        Taigi, dėl to R. Petrikaitės 1955 m. 12,0 rezultato, jį stabiliai per Lietuvos čempionatus visos čempionatų prizininkės pradeda įveikinėti tik Maskvos olimpiados išvakarėse ir, kaip tik; į tą olimpiadą kandidatės, pretenduojančios patekti.  
       Todėl 1955 metais pats prasčiausias Sovietų Sąjungos 10-tuko pabaigos 12,0 A. Petrikaitės rezultatas Lietuvos sprinterėms fantastiniu liko net dar 25-is metus.

     IŠVADA: Tokį 1955 metais Lietuvos lengvaatletų atsilikimą sąlygojo ir istorinės aplinkybės, kai geriausi Lietuvos sportininkai tapo per Partizaninį PASIPRIEŠINIMĄ išžudyti, suimti ir ištremti ar iš Lietuvos nuo bolševikų-žudikų pabėgę. Todėl tokie sunaikinti ar represuotieji bei pasitraukusieji negalėjo padėti savo jaunesniajai kartai. Pavyzdžiui, geriausias Lietuvos sporto specialistas, J. Krikštaponio sporto vadovas Stasys Šačkus iš Vorkutos lagerio sugrįžta į Lietuvą tik po 1957 m. ir tik tada prasideda Lietuvos sporto pakilimas. Todėl iš 1955 m. čia pateikto visasąjunginio sąrašo matome, jog  tik latviai ir estai kažkiek labiau patenka į stipriausiųjų sovietinių sportininkų tarpą. 

22 pav. 1963 m. L. a. žurnalas mūsų dėstytoją parodo kaip buvusį garsų metiką. Galima prasiplėsti šią nuotrauką, aprašančią Lietuvos lengvąją  atletiką

Taigi galima daryti išvadą, jog KGB pastangos stabdyti nacionalinio pasididžiavimo priemonę - nacionalinį sportą - liko bevaisės.          Aišku, jei būtų nusikalstamo leninizmo puoselėtojai netrukdę Algimantui Baltušnikui dalyvauti dvejose olimpinėse varžybose, tai reik manyti, jog į Vakarus pasitraukę Juozo Krikštaponio sporto draugai per žiniasklaidą būtų atradę sąsajų ir su Partizaniniu PASIPRIEŠINIMU - jįjį būtų priminę. Tai ir dabar karo UkraJYnoje eigos metu aktualu prisiminti   galima pasididinti

       Bet draudimai kapitalistinės šalyse dalyvauti varžybose Algimantui Baltušnikui nesutrukdė prižiūrėti Krikštaponio rinktinės vado Jono Baltušniko-„Vienuolio“ ir jo brolių - Algimanto dėdžių kapus. Tai savo moksleiviškame rašinyje pabrėžė Šiluose gyvenanti moksleivė Aistė.    

   Juk lygiai taip pat ir Juozas Krikštaponis diską mėtė-rutulį stumdė ir per jojo mokslo-sporto draugus bei per patį A. Baltušniką plito įrankių mėtymų tradicijos, kurios buvo plečiamos tiek Latvijoje ir tiek Estijoje dar nuo prieškario laikų, kuriose ir J. Krikštaponis dalyvavo varžybose. O, kai A. Baltušnikas, atvažiavęs į Lietuvą, pakeitė pokaryje pirmavusį Joną Anatolijų Pocių, tai pastarasis tęsė įrankių mėtymų teorijos mokslo plėtrą, kaip ir J. Krikštaponio bendramokslis L. Puskunigis bei kiti. Svarbiausia, Anatolijus pradėjo treniruoti Birutės žemietį iš buvusio Dvarnieji kaimelio (jis dabar Pilviškių miestelio centre) Algimanto jaunesnįjį varžovą Vytautą Jarą, kuris  vėliau ir Romą Ubartą parengė, - tokia Lietuvos metikų estafetė.

         Gaila, kai vyko pasirengimas kitai - Mechiko olimpiadai, 1965-1968 m. m., buvau sovietinėje armijoje, ir tą periodą galėjau stebėti tik per minėtą visasąjunginį rusiškąjį L.a. žurnalą. Nors minėtas Algimantas Baltušnikas Lietuvos čempionu buvo 1959 m., 1961 m., 1963 m., 1964 m., 1967 m., ir 1968 m. užėmė III-čia vietą su 50,48 m rezultatu - jau veteraniško 34-ių metų amžiaus metikui pasiekti jaunystės laikų formą buvo neįmanoma. Rutulio stūmimo rungtyje Adolfas Varanauskas nuo 1955 m.  8-is kartus buvęs Lietuvos čempionu, paskutinį kartą 1967 m. sustartuoja jau antrą vietą užimdamas Lietuvos čempionate su ne blogu 18,00 m rezultatu. Su tokiu rezultatu 1968 m. Mechiko olimpiadoje galima buvo tikėtis tik 16-tą vietą. O Adolfo varžovas - minėtas lenkas - Lietuvos didikų sūnus Wladislaw-as Komar-as švysteli 19,28 m ir užimą aukštą  6-tą vietą. Taigi, 6-iais metais jaunesnis už mūsų Adolfą  bajoraitis Vladislovas, kuris buvo užaugęs vaikų namuose, dar turėjo galimybę pakelti savo lygį iki 1972 m. olimpinio čempiono. 

      Juk, jis paveldėjo savo tėvo ir mamos - žymių Lenkijos lengvaatlečių sąvybes. Mat, jojo mama, po Glitiškių dvare jos vyro (Vladislavo tėvo) tėvo nužudymo, buvo priversta palikti Lietuvą,  neturėjo pragyvenimui lėšų, dar ir buvo priversta vaikus atiduoti į vaikų namus. Bet Miuncheno olimpiadoje Vladislovo Komaro iškovotas aukso medalis su 21,18 rezultatu ir tik vienu centimetru apstūmus garsųjį JAV atletą George Woods-ą bei du vokiečius Hartnmut Briesenick-ą bei be medalio likusį Hans-Peter-ą Gies-ą tik 4-iais centimetrais - tai buv

o super olimpinės varžybos su tokiais aukštais- glaustais rezultatais.

      Todėl naujokui Rimantui Plungei tik 19,30 m rezultatas jam suteikė tik 14-tą vietą ir chabarovskietį - bronzinį praeitos Mechiko olimpiados prizininką Aleksandrą Baryšnikovą Rimantas paliko net 22-toje vietoje.

     Dar įdomiau, kad kanklininko ir Štuthofo kalinio, bei Juozo Krikštaponio kolegos Leono Puskunigio treniruotos Birutės planetos rekordo po dviejų metų negalėjo pasiekti ir Romos olimpinė čempionė minėta latvė Elvira Ozolina, pasiekusi tada 55,98 Olimpinį rekordą, o mūsų Birutė tada iškovojo bronzos medalį su 53,45 m rezultatu. Bet per visą savo tolimesnę sportinę karjerą, Birutė asmeniniu pasiekimu pasiliko tą garbingą planetos pirmąjį Lietuvoje rekordą. Jį sovietinė propaganda ir bandė išnaudoti; tą Birutės pasiekimą politiniais tikslais, nors jis buvo kaip tik iš tarpukario Lietuvos atsineštos sportinės metikų rengimo patirties fenomenu. Tokią išvadą darau tik apčiuopiamai, nes prie metikų metodinės teorijos reikia gerai padirbėti. Tam dabar laiko nėra ir net neužsiimsiu, nes sportavau visą gyvenimą tik CIKLINĖSE sporto šakose.

     O metimai, kaip ir sportiniai žaidimai yra Aciklinė veikla, kurioje reikia turėti gerai suformuotą filosofiją. O tokios aš neturiu ir nesu studijavęs Lietuvos metikų darbų. Į juos reikia pasinerti, pradedant studijuoti Kūno kultūros instituto studentų - metimų specializantų (dabar Sporto universiteto) kontrolinius ir diplominius darbus. Juos, mums treneriams skatindavo studijuoti vėliau Institute Orientavimosi sportą įkūręs  Nusipelnęs Lietuvos treneris Romualdas Šileika, nes kiekvienas studentas savo darbuose, apibendrindamas perskaitytą literatūrą, kažką atranda, kažką pastebi. Jau nekalbu apie rimtesnius dabar po Nepriklausomybės magistrantų darbus ar doktorantų. Manyčiau, kad jųjų dėka ir išsivystė Lietuvos metikų mokykla, kurią būtina apibendrintai tyrinėti metimų specialistui, o ne man.

       (Įdomu pastebėti, jog visur Rusijoje Birutės mergautine pavardę rašo ZalOgaitytę – tokią prisimenu, kai ji pirmąjį lietuvišką  planetos rekordą pasiekė, o dabar rašoma ZalAgaitytė.) Apie Birutės pasaulio rekordo paslaptį galima prisiminti ir net įminti, matant, kad Lietuvos čempione Birutė buvo 7 kartus tapusi, pradėdama nuo 1954 m. iki 1969 m.

     Keista, kad nuo 1958 m., kai Birutė pasiekė pasaulio rekordą, ji iki 1962 m. Lietuvos čempionatuose nedalyvavo, - matyt, tuo metu būdavo svarbesni startai tarptautinėse varžybose? Panašiai nedalyvavo Lietuvos čempionatuose pirmus 3 metus ir A. Baltušnikas, kai grįžo į Lietuvą. Dabar tai tyrinėti nėra kada, nes tą ISTORINĮ tyrimą reikia gerai atlikti.  Paskutinis Lietuvos čempionatuose Birutės startas buvo 1970 m., kai jąją aplenkė taip pat Leono Puskunigio auklėtinėJadvyga Dunauskaitė-Putinienė, kuri nuo 1965 m. 3-is kartus sidabrą pelnydavo, užleisdama į priekį Birutę, o nuo 1970 m. Jadvyga jau aplenkia Birutę, ir priartėjo prie 57,49 m pasaulio rekordo, su aukštu 56,90 m rezultatu, o 1978 m. ir naują Lietuvos rekordą 59,10 m pasiekdama, bei 1980 m. dar aukštesnį 67,84 m rekordą pataisydama.Svarbiausia, kai 1970 m. Jadvyga pirmą kartą aplenkė Birutę, o pastaroji tada jau paskutinį kartą sustartuodama Lietuvos čempionate, kaip veteranė, vis tik, ne žemą 55,02 m rezultatą atsisveikinimui  parodė.

      P. S.: pamenu Birutę Nepriklausomybės pradžioje, kai Dariaus ir Girėno stadione po veteranų varžybų mus sukvietė ir apie Veteranų sporto įteisinimą kėlė mintis, kuris sovietmetyje nebuvo pripažintas ir sovietai niekad nedalyvavo pasaulio bei Europos veteranų čempionatuose.

 PAPILDYMAS dėl sporto diskriminavimo Sovietų Sąjungoje ir kuriozinių nesąmonių: 

    Juk, mes tada buvome nelegalūs, nesilaikėme-ignoravome KGB instrukciją, reikalaujančias po varžybų iš karto sunaikinti sportinius varžybų žemėlapius, kaip super slaptus dokumentus, kad niekam į rankas ir į Pentagoną nepatektų. O mes, juos nelegaliai gamindami-spausdindami, dar ir dalindavome žemėlapius dalyviams, kad jie studijuotų savo trasų įveikinėjimų teorijoms susidarinėti.

     Bet, kai tas TOK-o ypatingas asmuo kirto Sovietų Sąjungos muitinę - tai iš jo buvo atimti jam dovanoti žemėlapiai, kaip „super slapti dokumentai“, o dovanotojams grėsė labai griežti įstatymai už „tėvynės išdavystę“. Todėl tas TOK-o atstovas, matyt, išsižeidęs ir pamatęs, kad Sovietų Sąjunga DISKRIMINUOJA orientavimosi sportą, pateikė staigiai ultimatumą panaikinti diskriminaciją, pabrėždamas, kad Olimpinės žaidynės negali vykti valstybėje, kurioje diskriminuojamos sporto šakos.

     Mat, sovietijoje, Orientavimosi sportas buvo tik prie Turizmo tarybų, kaip turistams turistinių įgūdžių patikrinimo priemonė ir klubuose buvo tik sekcijos – nebuvo net jokių tos sporto šakų nei federacijų, nei tos sporto šakos nei sporto mokyklų programose nebuvo, o sovietinių Sporto organizacijų Orientavimosi sportas nebuvo laikomas sportu – jis buvo laikomas tik kaip „turizmu“ ir kaip tam turizmui įgūdžių patikrinimo priemonė, taip, kaip ir gaisrininkų sportas.

     Net į Orientavimosi sporto pasaulio čempionatus jei ir buvo organizuojamos išvykos, tai jos buvo organizuojamos tik kaip Turistinės grupės čempionatams stebėti, o pajėgiausi Sovietų Sąjungos orientacininkai – sovietiniai čempionai dalyvaudavo Pasaulio žurnalistų  varžybose, kuriose dalyvaudavo tik buvę sportininkai-veteranai, užsiiminėjantys tos sporto šakos populiarinimu. Todėl toks sovietinių profesionalių sportininkų dalyvavimas tarp solidžių veteranų buvo ir nekorektiškas.

      Bet, kaip matome, jos užkariautojiški įstatymai dar ir dabar JAV galioja ir JAV Facebook-as uoliai palaiko Rusijos imperatorių užkariautojišką politiką. Todėl esu stipriai nukentėjęs už šio istorinio pavadinimo naudojimą, kurį naudojo mūsų senoliai, nekreipdami dėmesį, jog buvo draudžiamas tas pavadinimas, ir, kad, dar, net dabar mūsų kaimynai gudai bei ukrajinai vartoją tą pavadinimą labiau, nei mes-lietuviai. Tai patyriau dviračiu keliaudamas po Baltarusija – po ja net 2 keliones-ekspedicijas rengdamas. )

     Taigi, tas mano minėtas pasaulio OS-o čempionatas vyko lygiagrečiai su 1972 m. Miuncheno olimpiada. Tame čempionato stebėjime netrūko ir ekscesų, nes mus stebėjo-prižiūrėjo iš Sovietų Sąjungos Turizmo tarybos paskirtieji. Ekscesai buvo gana rimti, nes mums draudė vadintis lietuviais, aiškinti čekams ar slovakams, kad mes prastai šnekame rusiškai, nes mes esame irgi ne rusai, kaip ir jie. (Čia tokią prakalbą pasakė nusipelnęs treneris Romualdas Šileika, kai įteikė dovanėlę slovakų ansambliui – už tokią kalbą buvo sukeltas skandalas.) 
        Skandalas buvo, kai latvių ar estų grupė atvažiavo traukiniu ir vienas jųjų vadovas iš Maskvos sušuko: «Привет советским туристам!». O viena iš mūsų jam juokais pavarė: «А мы не советские – мы литовские …». Ir mes jai nedavėme pabaigti – ją staigiai uždengėme nugaromis, kad į ją neįsižiūrėtų, nes tas sovietinis patriotas į  ją akis taip  išsprogino, kad tos akys vos neišlėkė iš savų vietų. Bet, deja, ją iš pirmo žvilgsnio atpažino, nes ji buvo pirmųjų Sovietų Sąjungoje vykdytų orientavimosi pirmenybių čempionė. Jei neapsirinku, ten galėjo būti sporto meistrė Melanija Jadenkienė, kurios vyras Romas irgi buvo pirmuoju Sovietų Sąjungos čempionu, o vėliau tapo Popieriaus ir kartono pramonės ministru. 
        Turėjau ir aš nemalonumu -    prisikabino ir prie manęs, nes Bratislavoje dedant vainiką sovietiniams kariams, kapinėse buvo gal ir kitokių karių kapinės, kur prie kiekvieno kapo gulėjo kritusio balandžio skulptūrėlė, o šalia to kritusio balandžio į kritusįjį žiūrinčios liūdinčios balandėlės skulptūrėlė įvairiausiose skirtingose pozose buvo. Už šių skulptūrėlių nufotografavimą gavau rimtą pastabą, kad prie tų antkapių „ieškojau ryšių kaip šnipas“. Manau, kad ne už tuos balandėlius užsiūto, o už tuos kapus, kam tie balandėliai paskirti? Tas klausimas tik dabar man iškilo. Tada, maniau, kad ten civilių kapinės. Bet, kadangi tų kapų buvo daug, su tais balandėliais, tai dabar galvoju, kad gal irgi kritusių karių, kurių sovietams gerbti ne valia? 
        Toje mūsų ekskursijoje po Čekoslovakiją labai mūsų moteris ir merginas prad    Man asmeniškai teko Čekoslovakijoje tuoj po „Prahos pavasario“ būti kartu su trimis grupėmis iš Baltijos („pabaltijo“) šalių, į kurias buvo įtraukti sportininkai iš Maskolijos. 
        Už pastarąjį pavadinimą Facebook-o administracijos esu baustas jau 4-is kartus, nors taip mūsų kaimyninę valstybę vadino mūsų senoliai, nes ji tokia ir buvo, kol 1724 m. iš Kyjivo Rusios neteisėtai  buvo pavogtas jos pavadinimas – apie tai net Karlas Marksas rašė. Aišku, tą pavadinimą draudė mūsų šalių užkariautoja imperatorė Jekaterina II-oji, kuri buvo uždraudusi ir tų užkariautų tautų ir kalbas, ir jų raštus, ir kuriai paminklas nuo Katedros aikštės Vilniuje pašalintas jau I-o pasaulinio karo metu. O, kad dabar Odesoje jos paminklas pašalintas, tai buvęs Izraelio spec. tarnybų kūrėjas Jakob-as Kedmi Ukrajyną pavadino „barbarų“ šalimi. Tai gal ir mes „barbarai“, nes Vilniuje irgi nėra šios imperatorės paminklo?ėjo siutinti vienas prie jųjų prisistatantis iš kažkokios Maskolijos glūdumos ir, autobusui pravažiuojant pro kažką vakarietiška – mūsų akiai neįprasta, tai jis didžiuodamasis visą laiką visam autobusui sušukdavo: «О, как и у нас!» Toks vaizdelis, kad jis grupėje galėjo būti specialiai užsakytas, kad grupės žavėjimąsi vakarietiškumu prislopinti, nes nesitikėjo, kad jaunas žmogus „savo noru“ gali būti idiotu.

   Ypatingai man nepasisekė grįžtant traukiniu, kai prie sienos traukiniams turėjo būti keičiami ratai iš vakarietiško į maskoliškąjį bėgių plotį. Tada, kaip turintis mechaniko išsilavinimą ir mechaninėje tarnyboje dirbantis pramonėje, užsimaniau pafotografuoti tų ratų keitimo mechanizmus. Juolab, man senelis mažam pasakojo, kad caras atsisakė  turėti europinius-standartinius bėgius ir užsikaprizijo šiek tiek platesnius Maskolijai taikyti. Ir kai atsegiau savo lagaminą ir į rankas paėmiau savo fotoaparatą (jis buvo be kaburo, nes turėjau du aparatus ir filmavimo kamerą - todėl fotokrepšelyje buvo patogiau laikyti ir operatyviai keisti fototechniką), tai čia pat atsidarė vagono kupe durys, nuo kurių buvau nusisukęs, žiūrėdamas į savo lagaminą,   ir, staiga!, kažkas man stipriai paėmė už rankos tos, su kuria laikiau fotoaparatą. Pamačiau karininką-pasienietį. Jis nieko neklausdamas ir laikydamas man ranką taip, kad negalėčiau iš vienos į kitą ranką perimti tą fotoaparatą, jis mane per visą vagono koridorių demonstratyviai nusivedė su tuo fotoaparatu mano rankoje kaip kokį „nusikaltėlį-vagį, pavogusį“ tą fotoaparatą nuo savęs.

                 Kadangi koridoriuje keleivių buvo nemažai, nes norėjo daug kas išlipti-pasivaikščioti, todėl tas manęs vedimas per koridorių kurioziškai atrodė – visi akis tik išvertę buvo. Girdžiu, mūsų vadai iš Maskvos  vienas kitam apie mane sako:  «Я говорил, что он шпион».

   Mane nuvedė į palydovės kambarėlį ir pareikalavo apšviesti fotojuostą. Norėjau jam padėkoti, kad jis perskaitė mano mintis ir iš anksto užkardė man atlikti nusikaltimą. Todėl atsisakiau – pradėjau jo prašyti, kad jis man iš naujo pasaulio čempionato nesurengs, kad iš naujo jį nufotografuočiau – pradėjau prašyti foto laboratorijos, kad juostą išryškinti ir tada pradėjau prašyti, kad mane suimtų, jei rastų, ką fotografavau.

Žodžiu, pradėjau aiškinti, kad Vilniuje buvau praėjęs instruktažą Saugumo darbuotojo prieš išvyką – jis truko ko ne pusdienį, bet jame nebuvo pasakyta, kad fotoaparatai turi turėti dėklus, siūliau grįžti prie mano lagamino ir pamatyti, kad ir kitas aparatas be „kaburo“, nes krepšelį turiu ir tvarkiau lagaminą – aparatas rankoje mano atsidūrė tam, kad daiktus perdėjinėjau ir nėra tokio įstatymo, kad savo lagamino negalima atidarinėti.  Priminiau jam ir Stalino laikus, kai Maskvoje su fotoaparatu gatvėje pasirodymą grėsė kalėjimas. O kai Stalinas numirė, tai ir Kremlius atvertas lankytojams tapo, ir kai man buvo 11 metų ir mane senelis pas senelės seserį nuvežė, tai netikėtai ir Chruščiovą su senu ZIS-u – 110 pravažiuojantį pamačiau, kai atsisukau stovėdamas prie „carj-puškės“, kuri niekad nebuvo iššovusi ir vis tiek įskilusi. Tada, vaikas būdamas, supratau, kad ji būtų  gabalus išsilaksčiusi, jei būtų užtaisyta iššovimui.

    Žodžiu, mane paleido pasienietis, mokėjau šnekti ir įtikinti.

     Nesisekė įtikinti tik po kelių metų Vilniuje, kai gatvėje užsiiminėjau menine fotografija ir senamiesčio grindinyje, pritūpęs fotografavau balą didelę po lietaus pavasarį sniego tirpsiančio. Ją ypatingai gražiai taškė pravažiuojančių automobilių ratai. Tik nelabai gražiai man per petį pritūpusiam pabaksnojo milicininkas ir parodė pirštu į namą – pasakė, kad man reikia į jį užeiti. Kai įėjau į vidų, tada supratau, kad tai milicijos poskyris. Prisikabino, kad, neva, aš „prieš langus“ fotografavau. Tada užprotestavau, pasakiau, kad objektyvas buvo mano nukreiptas į grindinį, į balą - visai į priešingą puse, o ne „į langus“. Tada prisikabino, kad, aš gal, „prieš CK langus“ fotografavau. Tada pasakiau, kad gatvėje mano panelė (dabar žmona) saugo sudedamos baidarės pakus, su kuria tik, tik, iš „Inžinerijos“ taurės baidarių slalomo varžybų Vilnelėje šalia Gedimino kalno sudalyvavome – nuo ten tik, tik troleibusu atvažiavome ir viena stotele prieš stotį anksčiau išlipome. Dabar nepamenu, kokio reikėjo deficito paieškoti sostinėje. Neapsikentusi, kur mane nuvedė, mano panelė irgi atėjo į miliciją, kai, sulaikytą mane, jau norėjo į kamerą uždaryti. Tada mano panelė (tiksliau, mano porininkė baidarėje) padėjo išsitraukti diplomus, įrodančius, kad mes pirmą vietą užėmėme. Ten buvo parašyta, kad mes Jonavos Turistų klubą atstovavome, kurį KGB uždraustą 1969 m. pabaigoje atkūriau ir už tai tapau išmestu iš „rajkom“-o komjaunimo instruktoriaus pareigų ir visi Jonavos Balsai tapo išimti rajono iš bibliotekų, kuriuose į kiekvieną numerį rašiau apie komjaunimo organizacijų ataskaitinių susirinkimus – įtikinėjau apie turizmo naudą, kad laisvalaikyje nustoti girtuokliauti.

      Aišku, aš šitą nutylėjau, nes būčiau metams-dviems „velniai žino“ kur uždarytas. O milicijos budintysis pajuto, kad kažką aš nutyliu – ne viską sakau. Todėl pareikalavo pasą, kurio nepasiėmiau, nes varžybos buvo draugiškos ir jokių „mandatinių komisijų“ nebuvo. Turėjau tik leidimą į Azoto gamyklą įėjimui su nuotrauka. Tada milicijos budintysis surinko  piliečių duomenų bazę ir ...

     Taigi dar viena bėda – tuose duomenyse pamatė, kad aš registruotas ne Jonavoje, o Kaune!

        Taip, aš registraciją Kaune laikiau, o gyvenau Jonavos pirmajame devynaukštyje-bendrabutyje  - taip slapsčiausi nuo karinio komisariato, kuris užsimanė mane pastoviai į „partizanus“ varyti, net grubiai pažeidžiant įstatymą; apmokymus prisiminimui kartoti kas 5 metus. O mane po 5-ių savaičių demobilizacijos bandė nutverti. Gerai, kad mano močiutė buvo „visai ne kvaila“ – ant popiergalių iš principo niekur nesirašydavo – sakydavo, kad aš „pas kitą bobutę į kaimą“ išvykęs ir man perduoti negalės, nes to „kaimo adreso“ nežino. Ji man mažam  skaitė pasakėčią, kaip anūkas pasiilgo bobutės ir ant voko parašė „bobutei į kaimą“.

      Galvodavau, kad perėjus iš 3-jų metų karinės tarnybos laikotarpio, į 2-jų, prasidėjo ginkluotojų pajėgų griuvimas,.  Bet tas tarnybos sutrumpinimas ne taip greitai sugriovė – tai tęsėsi iki Matiaso Rusto praskridimo.

     O čia dalykas yra rimtesnis, ir tik, tik dabar supratau tai, kad aš buvau susijęs su Gagarino „žuvimu“ (kabutėse, nes jis iš tikrųjų sąmoningai nužudytas ir jau tai nustačiau.)  Tada fiksavau pašėlusį greitį jo žuvimo metu, o dabar paaiškėjo, kad fiksavau jojo žudiką naikintuvą Su-15. Bet tai sužinojau tik 2013-06-17.

     Tada man atrodė, kad MANE NUBAUDĖ UŽ LABAI GERĄ TARNYBĄ, UŽ  RADARŲ KOVINGUMO DIDINIMĄ, KURIANT MAN RACIONALIZACINIUS PASIŪLYMUS IR IŠRADIMĄ DARANT, UŽ SPORTAVIMĄ IR ALKOHOLIZMO IGNORAVIMĄ – už tai mane su alkoholikais paliko tarnauti iki Naujų metų, tam, kad neturėčiau kontakto su savo tėvu, kurį struktūros buvo įtraukę šmeižti J. Gagariną, kad, neva, „per alkoholį“ jis žuvo.

     Mat, mano tėvas Kauno Politechnikos institute, kaip Lietuvos automobilių sporto kūrėjas ir Visasąjunginių automobilių lenktynių organizatorius Lietuvoje; sukūrė naują EISMO SAUGUMO PSICHOLOGIJOS mokslą; vienintelį Sovietų Sąjungos Politechnikos institutuose, ir su juo iš Maskvos kažkas dėl Gagarino žūties aplinkybių padirbėjo, kaip jis man gyrėsi (įtariu, kad tai iš Liubiankos pastato). Todėl ir įtariu, kad dėl tos priežasties buvo man sulaikyta mano demobilizacija be jokio paaiškinimo. Spėju, - mano sulaikymo tikslas buvo, kad nebendraučiau su savo tėvu, dėl Gagarino aplinkybių žūties.

      Dėl tų aplinkybių žūties, kariniame dalinyje: k/d 71537 (internete rusiškai в/ч 71537 - kodas „Kurgan“) Mordovijoje šalia Baraševo mes visi (karininkai ir mes-kareiviai), kovinio budėjimo metu bei J. Gagarino žuvimo metu, fiksavę nepaprastai didelį; apie 1700 km/val. greitį, kurį tokį didelį priėjome išvadą, jog galėjo išvystyti tik naujai kuriami naikintuvai. Todėl mums visiems buvo pikta, kad nemokantį skraidyti PIRMĄJĮ PLANETOS KOSMONAUTĄ, ir, dar, su instruktoriumi įsodino „į bandomąjį naujai kuriamą naujos kartos naikintuvą“, kas mums tada atrodė labai kurioziška IR PEDAGOGIŠKAI NUSIKALSTAMA, ką mes fiksavome. Aš tada sėdėjau prie radaro-aukštimačio ir intensyviai ieškojau dingusio „Gagarino“, kaip mus apkaltino iš Centro, pametus „Gagariną“.

     Tik dabar išsiaiškinau, kad „Gagarino“ mes matyt negalėjome per 300 km atstumą ir tik 4,2 km aukštyje jį skridusį  - mes matėme tada jojo žudiką; naujai kuriamą naikintuvą Su-15, kurį žurnalistų konferencijoje 2013-06-17 kosmonautas A. Leonovas ir atskleidė.

     IŠVADA: Panašu, kad Maskvoje generolai „nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia“ ir todėl aš su savo porininku-tolimatininku fiksavome tą žudiką; skridusį virš 10,5 km aukštyje, kuris pagal A. Leonovo parodymus, nėrė žemyn, o po to vėl šovė stačiai aukštyn į debesis, kad mes su radarais to chuliganizmo nepamatytume -  nusikalstamą praskriejimą pro J. Gagariną, kad jį įvesti į suktuką, ir, kad jis žūtų. Todėl tas žudikas mums iš radarų matomumo ribų ir išnyko. Dabar esu surinkęs keliolika faktų, leidžiančių teigti, kad tai buvo atlikta sąmoningai. Tai labai plati tema ir čia nesiplėsiu.

   Taigi, panašu, kad mane nuo mano tėvo reikėjo sulaikyti, kad neperduočiau jam apie tą nežmonišką apie 1700 km/val. mūsų fiksuotą greitį; žuvimo metu, dėl kurio mano tėvas irgi būtų pagalvojęs, kad dėl žuvimo, toli gražu, ne „alkoholis“ kaltas.

    Bet, deja, kažkokių struktūrų planas atitraukti mane nuo savo tėvo, sužlugo, nes jojo sesuo – mano teta, kaip vyr. gydytoja  Kazlų Rūdos ligoninės, suveikė, kad aš ankščiau, ne laukiant Naujų metų; net spalio mėnesyje buvau komisuotas dėl mano mamos ligos apiforminimo. Tada aš savo tėvą ir paprotinau kaip pedagogą-dėstytoją ir automobilių sporto kūrėją, kad „girtam“ su naikintuvu, ir dar mokomuoju dviviečiu lėktuvu su instruktoriumi skraidyti neįmanoma, kai prieš kiekvieną skrydį sveikatą gydytojas patikrina. Tokios nesąmonės, kad girti lakūnai skraidydavo – tai buvo mada civilinėje mažojoje aviacijoje, o karinėje struktūroje tokių nesąmonių būti negalėjo. Tą aš tėvui ir įrodžiau.

     SPĖJU, jog mano tėvas, su manim pabendravęs, matyt, atsisakė studentams skleisti jam nurodytą „pavyzdį“ dėl Gagarino žūties, matyt, kažkam pranešdamas, ką jis sužinojo iš manęs.

     Tiesa, buvau pasirašęs, kad apie tarnybą, jos techniką niekam nepasakoti. Bet ne maniau, kad negaliu prieštarauti apie skleidžiamas nesąmones dėl pirmojo mūsų planetos kosmonauto, juolab, MAČIAU NUSIKALTIMĄ pirmojo planetos kosmonauto žuvimo aplinkybėse ir tylėti-slėpti nesiruošiau. Man buvo nepriimtina, kad kažkas su garbingiausiu mūsų planetos žmogumi atliko kažkokią nesąmonę ir į kažkokį “bandomąjį“ naikintuvą įsodino. Tik dabar po A. Leonovo  paaiškėjo, jog bandomasis naikintuvas, kurį fiksavome - buvo chuliganas-žudikas tada naujai kuriamas naikintuvas Su-15.

   Pamenu, kad tėvas buvo susijaudinęs, kai „alkoholio“ absurdą išdėsčiau. Todėl keistai, kažkur po kelių savaičių man močiutė ir pranešė, kad mane Lenino rajono komisariatas ieško. Tada buvo labai pasipiktinusi mano minėta teta, sakydama, jog mane; tik ką komisuotą, neturi teisės vėl imti į  kariuomenę – siūlė ieškoti „teisybės“, bet mano tėvas pasiūlė „su durniais“ neprasidėti ir vienintelė išeitis liko slėptis. Manau, kad jis galėjo nujausti, dėl ko mane nedemobilizavo po 2,5 m. tarnybos, o išlaikė, ir, dar, net klibinti praėjo, kad reikia „prisiminti“ karinę  tarnybą. Kam papasakodavau – niekas patikėti negalėdavo, kad tokie absurdai gali būti. Tik dabar; per laiko prizmę, viską sugretinus, ir iškilo vykdomų nepaaiškinamų nesąmonių paaiškinimas, kurio tada suprasti neįstengiau. Tik žymiai paprasčiau apie savo tėvą aiškinau J. Gagarino dukroms 8-tos temos 15-tame straipsnyje. O dabar aiškėja ir tai, kas sveiku protu tada nebuvo suvokiama.

    Nebuvo suvokiama ir Vilniaus milicijos komisariate, kad „negaliu“ miesto-gatvių peizažų fotografuoti – kažkoks milicininkas aiškins, kad „durnius esu“, ne gamtą, o miestą fotografuodamas. Tas pats buvo ir Čekoslovakiją paliekant, kai traukinys nuo pasienio Čiopo stotelės pajudėjo, o aš tada, tik, tik pasieniečio buvau paleistas, išsaugojęs savo foto juostą fotoaparate.  Tada mūsų išvykos į pasaulio čempionatą iš Maskvos vadų vagono „kupė“ patalpėlėje vyko aršūs ginčai dėl visų čia išvardintų incidentų. Sakė, kad aš labiausiai buvau svarstomas, ar mane įrašyti į KGB ataskaitą dėl pastebėtų mano „nepatikimumo“ sovietinei „tėvynei“ simptomų. Buvo įrašyta, ar ne  - to nežinau.

     Žinau, kad po kelių metų plentas į tą patį pasienio Čiopo miestą man atsikarto laike Užgorodo garsių maratono varžybų. Mat, nuo karinės technikos gausaus važiavimo per „Prahos pavasario“ užgniaužimą, kelio dangos asfalto akmenukai pradėjo kyšoti stačiais „štyriais“, kur  karinės technikos guminiai ratai nuo kiekvieno akmenuko atėmė asfalto smalą ir akmenukai tapo kyšoti aukštais bukais smaigaliais. Net asfaltas ir po akmenuku buvo „pavalgytas“, paaukštinant tuos kelio „spyglius“.

    O mano bėgimo technika buvo labai minkšta, statant ant žemės ne kulną, o pirštus; kojos prisižeminimo metu. Tokį mano kojos pastatymą labai kritikavo minėtas treneris Vladas Kazlauskas. Ir man atsirūgo, kai pirštai pataikydavo ant to išsikišimo, kuris lauždavo pirštus į viršų ir sukėlė jų raumenukų pertempimo mėšlungius, kurie peraugo į rimtus mėšlungius visame raumenine. Aišku,  labai daug bėgikų nusiėmė nuo distancijos, o man iki galo kovojant, atbėgau į stadioną paskutinis, su tribūnuose sklindančiomis ovacijomis. Gavau paskutinio bėgiko prizą, net vertingesnį, nei buvo skirtas nugalėtojui. Ir visa tai įvyko tik dėl „Prahos pavasario“ užgniaužimo pasekmes, kurios su mano pertemptais pirštais, tai kaip viena snaigė visame sniegyne.

     Tai tokios sąsajos su sovietine kai kurių sporto šakų diskriminacija, ypač, apie čia pradėtą pasakoti Orientavimosi sporto diskriminaciją, kuri, dėka vieno minėto TOK-o nario įsikišimo, staigiai ta diskriminacija tapo nutraukta Maskvos olimpiados prieigose, 1978 m. vasarą. Pamenu tada dideles ovacijas Latvijos daugiadienėse varžybose Madonoje, į kurias suvažiuodavo masiškai orientacininkai iš visos Sovietų Sąjungos. Ten tose varžybose, kai latvių tos sporto šakos prezidentas, daugkartinis Sovietų Sąjungos čempionas Slavinš-as paskelbė ГОСКОМСПОРТ-o pirmininko Gramovo įsaką pripažinti Orientavimosi sportą; kaip sportą, tai ir prasidėjo džiaugsmo ovacijos. Tada buvo mūsų šventė, kai ruošiau moksleivius visasąjunginėms „Darbo rezervų“ žaidynių pirmenybėms. Jose vėliau Uralo prieigose 

sužinojau, kad 1941 m. vasarą Sovietų Sąjungos kariuomenė ruošėsi užpulti Vokietiją – tai man; kaip Lietuvos DR treneriui pasakė varžybų vyriausias teisėjas, kuris buvo šalia Vilniaus Kirtimų aerodrome bombonešio lakūnu. Jis man pasakė, kad atėjo vadovybės telefonograma ar telegrama (nepamenu) įsakymas ruošti lėktuvus svarbiai užduočiai, todėl buvo nurodyta nuimti visiems lėktuvams variklius remontui ir lakūnams duoti galimybę pailsėti -  paleisti į „увольнения“-ą. Jis tada man pasakė, kad kai vakare nuėjo į Aukštuosius Panerius pas mergaitę ant šieno, tai paryčiais auštant išgirdo vokiečių bombonešius, kurie užskrido ant Kirtimų aerodromo ir subombardavo jojo ir visus lėktuvus. Tą patį man ir mažam sakė mano senelis, jog karas prasidėjo Aleksoto ir Karmėlavos aerodromų subombardavimais. Tą patį teigė ir Nachmanas Dušanskis, kai jis, grįždamas iš Krymo, matė bombarduojamą Zoknių aerodromą. Visus kitus bombarduojamus aerodromus nurodė savo knygoje istorikas Markas Soloninas. 
        Ir kai aš tuos istorinius duomenis pateikiau, tai Lietuvos istorikams vadovaujantis Teisingumo ministerijos darbuotojas Donatas Glodenis, uždraudė tęsti Juozo Krikštaponio istorijos nagrinėjimą, tą temą užrakindamas, parašydamas, kad „jei sovietai ruošėsi užpulti,  - tai jau per daug ...“ ir apie J. Krikštaponį diskutuoti „Partizanų istorijos“ Facebook grupėje buvo negalima, nes tas Teisingumo ministerijos darbuotojas yra, grynai melagingos sovietinės istorijos puoselėtoju bei apologetu, nurodinėjantis net kaip elgtis Lietuvos istorikams J. Krikštaponio atžvilgiu. Kad Donatas Glodenis vadovauja Lietuvos istorikams, tai 2022-12-02 Ukmergės konferencijos pranešime pabrėžė A. Pocius. Todėl, labai liūdna, kad Lietuvos istorija vadovaujasi aklai Kremliaus melo postulatais dėl II-ojo pasaulinio karo pradžios.

      Taigi, grįžtu prie SOVIETINĖS DISKRIMINACIJOS SPORTE. Aišku, tikrasis Orientavimosi sporto, kaip sporto  pripažinimas brendo dar ilgai. Jau prasidėjus Maskvos olimpiadai, stojant į Lietuvos Kūno kultūros institutą, rektorius nenorėjo man pripažinti pedagoginės trenerio darbo patirties šioje sporto šakoje, pasakydamas, kad tai „ne sportas“. Tada Mandatinės komisijos metu, dėka čia aukščiau minėtos kariuomenėje mano savarankiškos savišvietos, studijuojant sportinę literatūrą ir pagal ją išdėsčius; fiziologine prasme, bei orientavimosi sportą, prilyginus prie biatlono, pavyko įtikinti komisiją, jog abejos sporto šakos visai nieko nesiskiria viena nuo kitos. Todėl, man įtikinus komisiją, prasidėjo labai ilgas svarstymas, gal, vos ne valandos trukmės, kai vėl tapau iškviestu ir pripažintas priimtu į Neakivaizdinį skyrių, pripažinus mano darbo treneriu stažą. Tada mane užsistojo ir Neakivaizdinio skyriaus dekanas ... Motiejūnas, kuris buvo dviratininku, ir, kuris savo draugą-dviratininką Romualdą Šileiką priminė komisijai, kad jis sėkmingai treniruoja Žemės ūkio akademijos studentus orientavimosi sporto šakoje. Mano žmona irgi buvo jo auklėtine. Tada Akademijos sporto klubas vadinosi Pilėnais, kuriame dirbo Leonas Puskunigis bei kiti žymūs treneriai, kaip Adolfas Varanauskas ir, kurie puoselėjo lietuviškąsias sporto tradicijas.

     Taigi, tikrasis poslinkis Lietuvoje įvyko, kai  į tą patį LVKKI atėjo dirbti dėstytoju  Romualdas Šileika ir į Institutą atsivedė jojo paruoštus moksleivius-sportininkus; net sporto meistrų lygio. Čia aš ir perteikiau Romualdo pasakojimą apie tą TOK-o narį, kurio dėka Orientavimosi sportas tapo pripažintas. Ir tikruoju sportu jis tapo tik, kai nebeliko Sovietų Sąjungos, kuri stabdė ir nepripažino šios sporto šakos. Todėl ir tapo nepripažinta pati ši „sąjunga“, - po jos sugriuvimo į Tarptautinę orientavimosi sporto organizaciją įstojo net Rusija, pradėjusi dalyvauti pasaulio ir Europos čempionatuose, kurios teisės dalyvauti čempionatuose sustabdytos.

3-čia tema: SUGRĮŽIMAS PRIE L. PUSKUNIGIO

     Sugrįžtant prie šlovingo Birutės Kalėdienės atsisveikinimo su sportu ir ją pakeičiant kita – Jadvyga Dunauskaie-Putiniene, matome L. Puskunigio mokyklos ženklą, kai Jadvyga dar du kartus pagerina rekordą iki 67,84 m ir dalyvavo Maskvos vasaros olimpinėse varžybose, užimdama 11-tą vietą.

      Taigi, po to mūsų Birutės planetos rekordo jei dar pasaulyje iki Romos olimpinių žaidynių buvo stagnacija, tai nuo 1960 m. iki 1980-ųjų Maskvos olimpinių metų per tuos 20 metų labai staigiai pasaulyje pakilo visų sportininkų meistriškumas ir, ypač, ietininkių. Todėl tik reikia stebėtis, kad Juozo Krikštaponio varžovas ir Sporto pedagogikos bei jo organizacijos kolega Leonas Puskunigis sugeba net po 40 metų paruošti aukšto tarptautinio lygio metikę, koks jisai pats buvo iki karo. 

     Reikėtų papildyti, jog nuo 1941 m. iki 1957 m. Lietuvos čempionatuose karaliavo Jadvyga Pakšytė, o po to Aldona Stančiūtė. Bet kas jos tokios, kas jųjų treneriai, internete žinių nėra. Apie pastarąją minėjo net Kanados lietuvių laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“, teigiamai atsiliepdama apie, nors ir okupuotoje Lietuvoje, bet vis tiek vykstantį 1961 m. Geriausių sportininkų konkursą, ištraukoje pabrėžiant taip:

     „... geriausiu sportininkų vardas atiteko irkluotojams, Europos meisteriams Z. Juknai ir A. Baguanavičiui. Antras buvo taip pat Europos meisteris boksininkas Ričardas Tamulis ir trečias — S. S-gosdisko metimo meisteris Algimantas Baltušnikas. Toliau sportininkai išsirikiavo šia tvarka: 4) šuolio į tolį meisteris A. Vaupšas, 5) A. Varanauskas — rutulys, 6) A. Saunoris — stalo tenisas, 7) V. Jaras — diskas, 8) J. Grabauskas — dviračiai, 9) A. Šlapikas — - motorinės valtys, 20) Aldona Stančiūtė — jieties metimas. ...“

4-ta tema:    Birutė Kalėdienė ir jos trenerio sūnus papildo

     Pirmieji Birutės vaikystės įspūdžiai buvo, kai jos tėvas nuvedė prie sušaudytų Pilviškių miestelio žydų. Pamena didelę krūvą vaikiškų batų. Jos tėvas niekam neleido jų imti, nors daug kas ... – vokiečiai, sako, pardavinėjo nužudytųjų drabužius. Tėvas labai bendravo su žydais, daug ką iš jų pirkdavo. Todėl labai pergyveno dėl jųjų netekties. Pokaryje jos pusbrolis žuvo miške – jo pavardė yra iškalta tarp žuvusiųjų.

        Su sportu Birutė susidraugavo besimokydama Pilviškių mokykloje, kurioje buvo kūno kultūros mokytojas Antanas Staniulis.  Mergaitė iš prigimties buvo stipri ir todėl žaidimų komandose dalyvaudavo kartu su berniukais. Tai labai būdinga Suvalkijos mokyklose, – tai mano pastebėjimas. Vaikystėje teko sportuoti įvairiomis sporto šakomis – daugiausiai žaidimais – mėtyti tik granatą.

        Kaip įprasta, su ietimi Birutė susipažino tik Žemės ūkio akademijos treniruotėse. Ji norėjo pirmiau stoti į Medicinos institutą, nes gerai mokėsi. Tačiau, kaip „buožių“ vaikui prie prestižinės profesijos neprileido – sako, jog lėmė charakteristika. Matyt, kažkas buvo užkoduotai parašyta?

        Suprantama, treneris Leonas Puskunigis, pamatęs labai gabią ir tinkamą metimų rungtimis, turėjo išreikalauti, kad jau rinktųsi vieną pomėgį, nes viskuo užsiimti Aukštojoje mokykloje neįmanoma – būtina rinktis siaurąją specializaciją. Pradžioje Birutė bandė stumdyti rutulį. Ją kaip antros vietos prizininkę matome 83 psl.; 1954 m., nustūmusią 11,79 m. ir absoliučiai ritulininkei nuo 1946 m. 7-is kartus Lietuvos čempionei Albinai Briedytei, atsilikusi tik 10 cm ir pasiekusi per Lietuvos istoriją antrąjį rezultatą, nes čempionė Albina jį pastoviai gerindavo. Pastaroji vėliau ištekėjo už garsiojo krepšininko Lagūnavičiaus ir tapo ne tik visapusiška lengvaatletė - įvairiausių rungčių čempione, bet ir krepšininke bei LKKI dėstytoja.

        O Birutė dar 3-čią vietą rutulio stūmime turėjo 1955 m., bet, visgi, josios kaip pagrindinę rungtį matome ieties metimą, nes 1954 m. ieties metime tapo pirmą kartą Lietuvos čempione, pagerindama ženkliai ir 1953 m. Jadvygos Pakšytės Lietuvos čempionatų 39,83 m. rekoedą ir tais 1954-tais metais Birutė pirmoji moteris Lietuvoje įveikia 40-ties metrų ribą, nuskraidindama ietį 41,42 m. Na, o 1955 m. Lietuvos čempionate ietis skrieja jau 47,20 m.. Ji man pabrėžė, kad rutulį stumdyti ji vėliau atsisakė, nes reikėjo daug dirbti su štanga jėgai, o tai jai nepatiko. Jai labiau tiko greitis įsibėgimui ir mostas, ieties skrydžiui paleisti. 
        Metimo techniką Birutė mokėsi iš vokiškos knygutės, dar prieškario laikų, kuri vėliau buvo išversta. Iš tos knygutės, kaip supratau, mokėsi ietį mėtyti ir josios treneris. Tik didelės problemos sudarė, kai atsirado naujos konstrukcijos ietis ir kai nuvyko į Romos olimpiadą, tai tik tada susipažino su ta ietimi, kuri buvo ir kaprizinga, ir reikėjo ją mokėti paimti visai kitaip. Todėl šiose Olimpinėse varžybose ji iškovojo tik bronzos medalį.

        Su inventoriumi Sovietų Sąjungoje buvo didelis deficitas, net gerų startukų truko, jau nekalbant, apie mėtymui gero inventoriaus, kurio visai nebuvo. O visa metodika mėtymų buvo kuriama Kūno kultūros institute, kur dėstytojais dirbo A. A. Arlauskas, šuolininkas su kartimi – nuo 1948 m. 8 kartus Lietuvos čempionas Alfredas Kunca, tikras teoretikas ir aukšto meistriškumo puoselėtojas Zenonas Šveikauskas,  ir net pats L. Puskunigis, kuris dėstytoju Sporto Rūmų buvo dar prieškaryje ir galėjo Juozui Krikštaponiui perteikti žinias, kaip būti fizinio lavinimo instruktoriumi kariuomenėje. Bandžiau klausinėti Birutės apie pastarąjį, bet iš savo trenerio ji nieko negirdėjo – nieko jis nepasakojo apie prieškarį. Nes tai buvo griežtai uždrausta bet ką kalbėti apie tą laiką. Manyčiau, kad treneris-dėstytojas L. Puskunigis apie savo mokslo-sporto draugą Juozą Krikštaponį net nieko negalėjo žinoti, kai jis žuvo tada, kai Leonas buvo išvežtas į GULAG-ą prie Onegos ežero. Ką atsimena Birutė, tai Skriaudžiuose dalyvavo savo trenerio sūnaus Krikštynose, kurį mažą vedžiodavosi į varžybas.

   Todėl teko pakalbinti ir Birutės trenerio sūnų Eigintą, kuris maloniai tapo nustebintas, kad jo tėvo auklėtinė dalyvavo ir jo krikštynose. Tai buvo 1956 m. - Atšilimas, nors ir tada labai buvo visko bijoma. Manau, ką jojo dėka dar bus galima apie tėvą ir jojo jaunystės laikmetį ir daugiau ką sužinoti. Pagal Eigintą, prieškaryje tėvo didžiausias įspūdis buvo, kai jis buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas dalyvauti varžybose. Matė pas tėvą ir tą vokišką knygą, kurią, matyt, Birutė minėjo. Sako Eigintas, kad tai buvo didelė knyga apie lengvąją atletiką ir gana daug buvo rašyta apie kiekvieną jos rungtį - techniką. Matė sūnus, kad tėvas ją skaitydavo, kažką rašydavo, nes mokėjo vokiečių kalbą. Eigintas pamena, kaip tėvas buvo ne tik įsidarbinęs Kūno kultūros institute, bet ir apsigyveno su šeima Sporto gatvėje. Taigi, viso Instituto kiemas buvo ir to namo kiemu, kuriame Eigintas praleido vaikystę - pamena, kai dar nebuvo bendrabučio. Aš pats tuose dvejuose-trijuose namuose pamenu Biochemijos ir Anatomijos katedras, ir, gal, dar su gyventojais kaip žinybiniais Instituto butais. Pamenu, kai LVKKI (buvusių Sporto Rūmų) priestatas buvo statomas - tos statybos techninę priežiūrą vykdė vėliau Irklavimo slalomo Lietuvoje įkūrėjas, jau a. a. Juozas Kubilius, kuris pasižymėjo VISI Inžinerijos baidarių slalomo varžybų organizatoriumi. ir su juo viename ekipaže buvome startavę. 
        Taip, kad aišku, jog Leonas Puskunigis dirbo net sovietmetyje ir dėstytoju bei treneriu Instituto. Pamena jis ir dėstytoją - A. Baltušniko minimą trenerį Antaną Arlauską, kurio vardą man pavyko nustatyti tik dėka Eiginto, nes internete visur prie pavardės tik viena raidė vardo sovietiškai pateikiama dabar. O Lietuvos enciklopedijoje ir Rusijos Vikipedijoje kažkodėl Arlauskas „Aloyzu“ pavadintas.        Pats Eigintas gerai prisimena šį trenerį-dėstytoją, kuris dažnai pas juos namuose svečiuodavosi ir jį vadindavo "Antonijumi".

5-ta tema: TARPUKARIO Lietuvos SPORTO PATIRTIES REIKŠMĖ

     Geltonai pažymėjau metikus, kad būtų tikras vaizdas sporto padėties po užgniaužto rezistencinio pasipriešinimo. Išnagrinėjus Leono Puskunigio įtaką moterų ieties metimui, vėl sugrįžtu prie Algimanto Baltušniko sporte baltų dėmių. O jos yra, nes nėra žinoma, kaip konkrečiai  tremtyje pradėjo sportuoti Algimantas, kaip jis ir kada jis buvo pasirodęs visasąjunginėse Kaimo jaunimo varžybose?

   Tokios buvo labai populiarios – jose ir man teko dalyvauti 30 km bėgime su SSD „Nemunas“ rinktine, kurią treniravo 100 km bėgimo pasaulio rekordininkas ir buvęs rezistentas: Birželio sukilėlis bei Vietinės rinktinės narys Vladas KAZLAUSKAS, kaip Vilniaus inžinerinio statybos instituto  (sutrumpintai VISI – „Inžinerija“) Kūno kultūros katedros vedėjas docentas, bei Sporto mokslininkas, kuris paliko didelę metodinę patirtį tolimų nuotolių – maratono bėgimo treniruotėms, buvo parašęs daug knygų. Mes, – rajonų (kaimo) bėgikai aiškiai matėme, kad, jis vietinių struktūrų buvo persekiojamas, jam trukdoma buvo mokslines mintis skleisti, todėl jam daugiau sekėsi kaimyninėje Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje spausdinti ir knygas, ir straipsnius,  joje išleido knygą МАРАФОН, kuri man labai asmeniškai padėjo savarankiškai treniruotis.

    Pamenu kariuomenėje jo straipsnį rusiškame Lengvosios atletikos žurnale rašytą apie TRENIRUOČIŲ PER SMĖLĮ NAUDA BĖGIKAMS, kuris pats išbandė kuršių Nerijos kopas, ruošdamasis sumušti 100 km bėgimo pasaulio rekordą. Rusiško 1967 m. sausio mėn. 11 psl. Lengvosios atletikos žurnale jis rašė ir man abejotiną straipsnį „Ar reikalingas maratonininkui maitinimas?“.

     Be to, su juo būdavo labai malonu bendrauti – jis buvo tikras psichologas, mus kovingai nuteikdamas prieš varžybas. Jį puikiai pažinojo visų respublikų treneriai, labai maloniai su juo bendravo – tiesiog gerbė ir dievino jį už jo žinias. Todėl neatsitiktinai minėtame rusiškame L. a. žurnalo 1969 m. spalio mėn. Nr. 10 nuo 16 iki 17 psl. buvo straipsnis MARATONININKO PSICHOLOGIJA, kuris pabrėžė peizažo įtaką ilgoms treniruotėms, dėl ko jam gerai sekėsi pasirengti minėtam planetos rekordiniam 100 km bėgimui nuo Kaliningrado iki Nidos. Be to, aš jo tą mintį pratęsiau, jog orientavimosi sporto treniruotės, taip pat, ir.. dar, net geriau kondensuoja susitelkimą, išsaugant nervinę įtampą, nei alinančios treniruotės stadione ar plente tarp automobilių išmetamų dujų – nervinė energija nesialina dar ir todėl, jog orientacininkas sutelkęs dėmesį į žemėlapį ir į situaciją, kad nepasiklysti, galvoja, ieškodamas ne tik artimesnių, bet ir greitesnių kelių.

     Todėl su treneriu Vladu labai būdavo malonu ir padiskutuoti apie treniruočių-bėgimo nuotaikas labai ilgose treniruotėse. Pamenu treniruočių stovyklą Druskininkuose, kurioje buvo intelektualus mano bendraamžis iš LŽŪA Alfonsas Gedminas. Jis, kai buvo pirmakursis, o aš dar prieš kariuomenę jį pažinau, tai jis profesoriaus Ruokio prizą 11,5 km ar 12,5 km nuo Kačerginės iki LŽŪA nugalėjo tarp jaunimo, o aš buvau antras po juo, basas tik su kojinėmis kruvinomis atbėgęs, nes geri bateliai buvo didelis deficitas. Aišku, jam treniruojantis po pedagogo K. Maniušio priežiūra buvo kur kas geriau, nei man „dviračių išradinėjimas“ kariuomenėje, savarankiškai treniruojantis tik pagal vadovėlius ir iš minėtų žurnalų publikacijų.

      Todėl toji trenerio Vlado organizuota treniruočių stovyklą davė ypatingą naudą psichologine prasme, nes iš  trenerio buvo gauta neįkainuojama dvasinio pasirengimo patirtis ir filosofija asmeniniam sportavimui susikurti. Apie tai su Alfonsu gatvėje dažnai tekdavo pasikalbėti, kai į sostinę atvykdavau ir kažkaip atsitiktinai susitikdavome, kai jam priklausė visi sostinės sporto įrenginiai.

   Aišku, apie Vl. Kazlausko rezistencinę veiklą nieko nenumanėme -  tokiais dalykais tik kvailys galėjo girtis. Stebėjausi, jog jis man neprieštaravo mano pomėgiui orientavimosi sporte, kai jam įrodžiau, kad jame fizinius krūvius galiu žymiai didesnius atlaikyti, nei per treniruotes galvodamas, tik, kiek liko bėgti ir nuo to kankindamasis papildomai - psichiškai, nes organizmas dar nėra pavargęs. 
        Keista, kad Vladas Kazlauskas leidosi su manim kalbėtis apie Gamtą apie Turizmą ir jo romantiką, kuri priduoda papildomų jėgų treniruotėms. Kaip mokslininkas jis papildė mūsų pastabas apie Gamtos jėgos reikšmę sportui su daugybe pavyzdžių, paimtų dar iš Anos Lietuvos laikų.

         O aš tada jam iš karto pridūriau, kad jis buvo hidrologu-mokslininku, mano tėvui dėstęs hidroelektrinių panaudojimą energetikos ūkiui, ir mano tėvas elektrinėje prie Karo muziejaus praktiką atliko, kurią vokiečiai susprogdino.

   Be to,  pasirodo, jog mano treneris Vladas dar dalyvavo Sedos kautynėse, parašė knygą ne tik apie Skautus (o man apie juos teko Jonavos Balse visą seriją rašyti straipsnių ciklą apie SKAUTŲ VASARĄ), bet ir parašė knygą „Kovos dvasia“, apie kurią tik dabar iš pastarosios nuorodos sužinojau. O kaip tik jis ir tada mums dėstė APIE SU SAVIMI KOVOS DVASIĄ VARŽYBŲ DISTANCIJOJE.

  Tik dabar – per laiko prizmę aiškėja ir kritikai-pasityčiotajai iš trenerio Vlado mokslinių minčių. Jas; varžybų nakvynių metų, lovoje gulint, labiausiai apkalbėdavo aspirantai – būsimieji kandidatai į mokslų daktarus, matyt, ne savo mintis pliurpdami. Galima įtarti, kad „mokslinis“ ujimas trenerio Vlado galėjo būti pagal užsakymą. Todėl Vl. Kazlauskas tik Rusijoje bendraminčius trenerius-mokslininkus ir profesorius turėjo – su jais bendravo, nes ten KGB, matyt, nesugebėjo – „rankos KGB-inės per trumpos“, matyt, buvo? 

     O tos rankos ne tik KGB-inės, bet ir NKVD-inės buvo pasiekusios, kurios šiek tiek pakenkusios buvo ir mano Lengvosios atletikos dėstytojui bei, taip pat absoliučiai Lietuvos bėgimo legendai, - tai tam, kuris buvo įveikęs didžiausią A. Hitlerio numylėtinį – garsųjį Vokietijos maratono čempioną ... -  tai Adolfą Vietriną.  Pastarąjį gerai pažinoti turėjo ir Juozas Krikštaponis, kartu startavę Lietuvos čempionatuose.