-6-

Šiuos 3 klaustukus padėjau dėl:

1.     Dabar vykstančio NUSIKALSTOMO karo UkraJYnoje ir jo Hagos teismui perdavimo, tiriant nusikaltimus atliktus dar nuo:

2.     1944 m. liepos 12 d. prasidėjusių Šventosios upės NUSIKALSTAMŲ mūšių, nuo kurių Lietuvos vyrų gelbėjimui tada liepos 20 d. Juozas Krikštaponis organizuoja pirmąjį Partizanų sąskrydį. Todėl:

3.     Lietuvos Didvyrio biografijos tyrimą, teisingo atsakymo gavimui būtina tyrimą atlikti tik moksliškai pagal Holistinį (VISUMINĮ) principą, o ne redukcinistinį, juolab, griežtai vengiant nusikalstamos leninistinės  traukos  iš konteksto atrankos.

   Todėl, Holistiniu tikslu: siūlyčiau atkreipti dėmesį į minėtus Šventosios upės mūšius tarp Jonavos ir Ukmergės, kur šių miestų sovietinių karių kapinėse tik dalis žuvusiųjų labai daug palaiduota. O kiek dar nesulaidota? Gal tie nesulaiduoti ir yra tik ką mobilizuoti-neapmokyti lietuviai bei gudai?

14 pav.: Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti; net jo akių bei jų blakstienų struktūrą

        Todėl Hagos teismui, gal, reik priminti, kaip pavyzdį 1944 m. Šventosios upės mūšius, sąmoningai naikinant savus sovietinius karius su vokiečių kulkosvaidžiais ir sovietiniais ЗАГРЯД «ОТРЯД»-ais, žudant savus karius. Man 1969 m. teko išklausyti ir matyti  tų mūšių liudininko graudaus pasakojimo ašaras, kokį jis siaubą matė, kuris gyveno prie pat Šventosios upės Domininkavos vienkiemyje, buvusiame nuo Matelių rėvos aukščiau 670 metrų ir priešais Jurkonių kaimą, kur vėliau; „išvystyto socializmo“ laikotarpyje, to liudininko vienkiemio, mažytę trobelę nugriovus, atsirado linksmybių rūmai, priklausantys Jonavos statybų trestui, dar, šalia su kabančiu pėsčiųjų tiltu per upę.

-pav.: Buvusio Domininkavos vienkiemio vieta pažymėta raudonu kvadratu, kurio smulkesnis žemėlapis aukščiau. Būtent, su šio prieškariniu "smetoniško" žemėlapio kopijomis teko slaptai naudotis per treniruotes bėgimo azimutu  įgūdžiams tobulinti, o jo pagrindu piešti detalius sportinius žemėlapius. . Galima pasididinti

       Man to liudininko pasakojimas, kaip visi kariai šokinėjo į verdančią nuo kulkų upę, ir kaip visi toje  upėje iškart tapdavo lavonais, o kiti lipdami per tuos savo draugų plaukiančius lavonus, irgi tapdavo lavonais, ir, kaip upės vanduo tapo raudonu bei upė tiršta nuo lavonu – man toks vaizdas, tik grįžusiam iš kariuomenės ir studijavusiam Vietnamo karo taktiką, buvo visiškai neaišku. Todėl tuo metu, per sovietinę rajono Kraštotyrininkų draugiją, man teko domėtis šiuo mūšiu (Jonavos ir Ukmergės „išvadavimu“), keliant klausimus, kodėl nėra jokio žuvusiems pagerbimo. Todėl teko aiškintis ir po šio liudininko pasakojimo, man pasidarė neaišku – teko aiškintis su antruoju partijos sekretoriumi  Filipu Žabinu, kuris buvo frontininku. Tada jis man ir atskleidė visą „paslaptį“ dėl tų ЗАГРЯД «ОТРЯД»-ų.

... pav.: Mokslų akademijos pėsčiųjų maratono 2022 m. Upninkuose pėsčiųjų maratono 2022 m. Upninkuose gegužę kontrolinis punktas 150 m žemiau Matelių rėvos GALIMA pasididinti

O, kaip tik tada – 1970 m. pavasarį prie Matelių rėvos Kauno Turistų klubo pirmininko Algimanto Jucevičiaus (dabar Šviesuolio) dėka vyko Kauno Turistinis sąskrydis, į kurį kelionių-ekspedicijų įspūdžiams papasakoti, buvo pakviestas žymus Lietuvos keliautojas Gediminas ILGŪNAS (apie šį Jonavos  Garbės pilietį žemiau bus išsamiau).         Bet, netikėtai, kai jis pėsčias nuo Upninkų ėjo į tą Sąskrydį, kaip tik prie to paties Domininkavos vienkiemio tapo KGB-istų sulaikytu, kurie jam pasakė, kad jis yra „liaudies priešas“ ir jam bendrauti su jaunimu bei keliautojais negalima. (Jis ir jo tėvas buvo gavę po 25 metus lagerio už pas juos rastą pulkininko Petruičio knygą, KAIP JIE MUS SUŠAUDĖ, apie kurią dar čia plačiau pateiksiu.

          Taigi, Hagos teismui tokią masinę mobilizaciją dėl bereikšmių atakų ir dėl masinio mobilizuotojų naikinimo, - negalima visą tai priskirti prie MOBILIZACINIO  GENOCIDO ? ? ?  Plačiau apie šiuos mūšius; man pažįstamo, Veprių kraštotyrininko  Jono Žentelio surinktą medžiagą; paimtą iš to paties Ukmergės savivaldybės miestelio monografijos, galima susipažinti dar mano ruošiamoje gegužės 8-tai  studijoje.

   Su šiuo prie Šventosios upės mūšiu, trūkusiu apie porą savaičių ir yra susijęs tas liepos 20-osios Partizanų pirmasis sąskrydis. Apie jo nuostatas galima sužinoti, kai Didvyrio sesuo buvo dar gyva, tai  Panevėžio žinomas kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990 m. liepą Šiluose į magnetofoną įrašė jos žodžius tokius:

13 pav.: Sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje)  žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono.

   Kad nusikalstamai buvo gaudomi vyrai į frontą - tai patvirtino ir šio Didvyrio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės paminėtu Partizanų ryšininko fronte tokiu pat žuvimu, kaip daugelis žuvo šalia Veprių-Upininkų-Upininkėlių. Žuvo, nes buvo tik ryšininkas, o ne miške besislapstąs kovotoju ir nuo žūties fronte už svetimą valstybę-okupantę išsisukti nesislapstant nebuvo įmanoma. Todėl dabar okupuotos pietų UkraJinos gyventojų likimas buvo toks pats, kai stepių landšafte miškų nėra, o miškeliai visi okupantų buvo užimti - jie ten apsikasę nuo Kijyvo puolimo. Panašu ir šiuo metu prie Bachmuto, kai Vasario 24 d. sutaps metai nuo šio nusikalstamo įsiveržimo pradžios, „atšventus“ garsiąją vasario 23-iosios buvusią „vyrų dieną“, kuri Rusijoje išliko, neįvertinus josios sukūrimo nusikalstamumo pagrindus, kuriant KRUVINĄJĄ Raudonąją armiją, kurios kūrimas istoriškai dar neįvertintas – tai pabandžiau minėtoje studijoje per TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS du garsius veikalus, neleistinai dabar užmirštus.

     Nuo tos nusikalstomos kruvinosios armijos, saviems piliečiams naikinti (kiek jų per Pilietinį karą sunaikino!) Raudonojo teroro armijos, kurios vasario 23-čiosios sukurtos dėka Leibo Bronšteino (persivadinosio į „levą trockį“) tos teroristinės Raudonosios armijos štabe – šarvuotame traukinyje  parašo ANTIkautskišką tokio pat pavadinimo TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS brošiūrėlę, kaip Raudonojo TERORO ĮTEISINIMO TEORIJĄ, kurią labiausiai įvertino J.V. Stalinas, vėliau ta teroristine-komunistine teorija pasinaudojęs, - jos autorių su ledkirčiu Meksikoje nužudo ir daug net Lietuvos komunistų vadų prieš tai per Didįjį terorą sunaikinami.

     Todėl prieš tokią komunistinę armiją ir Juozas Krikštaponis organizuoja ne tik Partizanų sąskrydį Šventosios upėse mūšio metu, bet ir dar LĖKTUVU iš Vokietijos GINKLUS PARSKRAIDINA, kai mūsų Lietuvos Vietinė rinktinė vokiečių išdraskyta-išvaikyta, į Salaspilio kacetą išsiųsta bei Paneriuose sušaudyta, o Juozui Krikštaponiui pavyksta su vokiečiais susitarti, kad iš Vokietijos ginklus parskraidinti. Tas faktas fiksuotas ČIA:

.
.pav.: pagrindinis Juozo Krikštaponio diplomatinės išminties įrodymas, mokėjimu susitari su vokiečiais, kad
gauti-parskraidinti lėktuvu ginklus iš Vokietijos.

       Tai ar tik iš kalėjimo ir su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiu, ir dar po „demobilizacijos“ vokiečiai net su CIVILIU ir dar kažkokiu „komunistuojančiu“ būtų šnekėję dėl ginklų gavimo? Kokios, išvis, gali būti kalbos su civiliais dėl ginklų gavimo? Ar nereikėjo, kokių gerų trejų metų, kad tas Ukmergės restorane konfliktas išsitrintų iš atminties?

.

3-čia tema: Negi vokiečių sulaikymas nuo nusikaltimo
 ir iš jų ginklų gavimas Pasipriešinimui prieš sovietus
 yra „kolaboravimas su naciais“?

       Todėl, apibendrindamas SIŪLAU papildomai ištirti PAKARTOTINĄ SOVIETINĖS ARMIJOS LIEPOS MĖNESIO ĮSIVERŽIMĄ  - visą tai NUODUGNIAU ARCHYVUOSE IŠTIRTI MŪŠIŲ POBŪDĮ IR NETEKTIS; su tikslu atskleidžiant tolimesnio nusikalstamo karo vedimo metodus UkraJinoje, o taip pat mūsų Partizanų žūtis – Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio Ukmergėje žūties aplinkybes.

      Deja, kaip ne liūdna, šios visos žūties, ir, ypač, J. Krikštaponio sumanumo dėka Vyčio apygardos formavimo aplinkybės buvo paniekintos;  šiam Didvyriui skirtoje Ukmergės konferencijoje iš VU istorijos dėstytojui-docentui Nerijaus Šepečio pusės, Didvyrį išvadinus „nusikaltėliu-kolaborantu“ tik todėl, kad jis sugebėjo įtikinti hitlerininkus, kad kaimą su žmonėmis deginti nereikia – įrodė žmonių nekaltumą. Išgelbėjo, kad Ukmergės Žemėje nebūtų Antrojo Pirčiupio, ir už tai išmintingasis Didvyris tapo paniekintu. Visą PSICHOLOGIJĄ galima peržiūrėti konferencijos įrašo nedidelę dalelę, kai  Bagnopolio kaime vaikystėje turėjęs būti sudegintu ... Čeponis pradeda pasakoti, kaip nušaunami 2 vokiečių kariai ir kaip už tai kitą dieną atliekama kaimui baudžiamoji operacija „Pirčiupis-2“, uždegant klojimą, - staiga įvyksta stebuklas; - atvažiuoja Juozas Krikštaponis su Lėno parapijos klebonu ir vokiečių karininku. Trumpai jie pasiaiškina situaciją - atneša „įrodymui“ netinkamas - surūdijusias kulkų tūteles (matyt, J. Krikštaponis, turintis Karo teisės pagrindus pastebi?) ir taip tampa kaimas išgelbėtas nuo sunaikinimo.

     Kaip tapo [LII (Lii)] direktorius nepatenkintas šio neplanuoto kaimo išgelbėjimo liudininko pasirodymu - toliau, laiko taupymui, galima nežiūrėti,  Todėl tą epizodą  galima nuo 2:50:34 dalies tik kelias minutes pasižiūrėti.  Kad suvokti skirtingų pažiūrų esmę, būtina dėstytojo teiginių chronologiją prasekti tokią:

     3:32:20 - „... masinėse žudynėse nedalyvavo, bet dalyvavo persekiojant žmones“. Panašu, kad docentas turi mintyje sovietinius struktūrų, nes J. Krikštaponis, tikrai, nieko nepersekiojo.
     3:33:07 - „Krikštaponis karo nusikaltėlis, kuris duoda įsakymus“ - Jei Lietuva Teisinė valstybė, tai jei Generalinė prokuratūra iš pateiktų dokumentų jei nematė objektyvių duomenų, tai kaip istorikas gali teigti apie   „nusikaltimus“, jei teisės specialistai to nemato?

     3:34:35 - „Kad Baltarusijoje buvo kitas žmogus - ne Krištaponis, tai kaip tas, kuris pagautas nusirašinėjant, bando teisintis“. ČIA APIE MANE - „nusirašinėtoją“ docentas, nes aš skaičiau konferencijos Pažymoje įrodinėjamą, kad, neva, „turi būti KriŠtaponio“ pavardė, kai Didvyriui kunigo išrašytas gimimo bei tėvų santuokos liudijime KriKštaponio pavardė. Tai, ką, pagal istorikus reik ignoruoti asmenybės dokumentus? Kodėl istorikai negalėjo rasti PASIKEITUSIO PAVARDĘ į J. Krištaponį įrodymą, kaip aš radau tik į Lietuvos Lengvosios atletikos protokolus pažvelgęs?
     3:35:20 - „padaryti geri darbai nepanaikina nusikaltimo“. Bet apie kokį  „nusikaltimą“ docentas dėsto, jei auditorijoje sėdintys žmonės žino jog didvyrio sesuo pasakojo apie tai, jog kai buvo išleistas iš kalėjimo, VISĄ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ - kaip paprasti žmonės gali suprasti docentą, ne istoriko, o „teisėjo“ vaidmenį atliekančio?

     3:36:05 - „Jau Lietuvoje pradėjome ... - P. Cvirkos paminklą.“ Ar nereikės atstatyti, kaip pirmajam rašytojui apie Partizanus pradėjusiam rašyti? Kas bus, jei mokslininkai nustatys, kad P. Cvirką levo Trockio TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS neskaitė ir tokį patį Karlo Kautskio neskaitė bei komunistinėmis idėjomis ne iš Kremliaus, o iš Vakarų užsikrėtė? O nuo ko „numirė“ iš kart vienu metu visi ... literatai ir Janka Kupala bei kiti gudų poetai sušaudyti dar prieš karą?
     3:36:40 - „Žmogus darė nusikaltimus“. Kaip gali žmonės tokį „teiginį“ priimti, kai žino Didvyrį esantį iš padorios ir, net Šviesiosios šeimos?
     3:36:50 - „Ten ne skaičiai yra, o nužudyti žmonės“. Bet nužudyti žmonės buvo ir Ukmergėje - visas miestelis liko tuščias be žmonių.  Tai kaip turėjo pasijausti išauklėtas Šviesuomenės Didvyris, atsisėdęs šalia bjauresnio okupanto, nei bolševikai, kurie tik ką uždraudė LLV ir pradėję ...?
     3:36::54 - docentas PAKELIA TONĄ
     3:37:00 - „Nenorite patikėti, kad jis šaudė žmones?“. JEIGU ŽMONĖS ŽINOTŲ, KAD DOCENTAS MATĖ TĄ ŠAUDYMĄ, tai, gal ir patikėtų? Ir tai su klaustuku, nes „pasigrožėkite“, kokį jis „pavyzdį“ pateikė pabaigoje!
     3:37:25 - Išėjo kalba apie „Krikštaponio  karo belaisvius žudytus“, kai visą laiką namuose buvo pagal jo sesers Atsiminimus užrašytus, o konferencijai pristatytoje Pažymoje akivaizdi kažkokia makalynė, net vaikui suprantamas Holokausto (CIVILIŲ mieste) vertimas į kažkokias sovietams naudingas išgalvotas „karo belaisvių“ žudynes „už miesto“?  Kaip galima pasitikėti istorijos docentu, kuris „nemato“ Pažymoje nesąmonę parašytą?
     3:37:50 - „Kadangi Šventas žmogus, todėl nieko blogo negalėjo padaryti“ - PAGALIAU docentas TEISINGĄ IŠVADĄ PADARĖ - nesvarbu, kad su ironija.
      3:38:00 - „AKLAVIETĘ“ docentas ir žiūrovai pripažino ir jis pradeda apie „puikų pavyzdį“,  ir toliau pasakoja apie  „nemandagų žmogų“, kuris pagal DISKUSIJŲ programą išėjo kalbėti, iš anksto užsirašęs  ir kažkodėl pirmininkas diskusijų pagal kokią „teisę“ bandė neleisti kalbėti, o po to ir nutraukė jo kalbą? . Toliau docentas cituoja liudininką Čeponį: „atvažiuoja, ...e-e, ... gerbiamas Krikštaponis su vokiečių karininku ir priima sprendimu kitų žmonių naudai“. Iš salės sušunka kažkas apie ŽMONIŲ GELBĖJIMĄ. O docentas atsako; „Atmintis prisimena apie žmonių gelbėjimą. BET JEIGU ŽMOGUS VAŽINĖJA MAŠINA SU VOKIEČIŲ KARININKU - JIS YRA OKUPACINĖS ADMINISTRACIJOS BENDRININKAS. Jis yra NACIŲ KOLABORANTAS. AČIŪ už Dėmesį!“ - ir lenkiasi mikrofoną dėti ant stalo.
         Tą visą FINALINĘ FINIŠO kulminaciją galima pamatyti vaizdo įrašo 3:38:41 dalyje, kai docentas jau meta mikrofoną, ir vaizdai  vienas ant kito akimirksniu užsideda, matyt, vaizdo kameras ar objektyvo židinių ilgius keičiant momentu ŠIUO:

.. pav.: Didvyrio PANIEKINIMO pabaiga. Galima pasididinti.

        Taigi, pagal docentą Nerijų Šepetį.„nacių kolaborantas“, nes atkalbino nacius nuo nusikaltimo - atkalbino nacius nuo gyvų žmonių sudeginimo. Negi docentui reikėjo, kaip buvo Pirčiupyje, melagingai apkaltinus kaimiečius ir nestabdžius, o provokavus nacius nusikaltimui ir po to iš tolo stebėjus gyvus žmones deginamus? Tai, gal ir Bognopolyje reikėjo tą patį padaryti, kad būtų galima smerkti nacius? Ar išsiaiškino docentas, kaip ten: A. Smetonos dvare, šalia J. Krikštaponio gimtosios sodybos J. Krikštaponis kaip žymus lengvaatletis subėgiojo pas kunigą ir pas kokį nors kitų struktūrų protingesnį - aukštesnio laipsnio karininką, kad būtų įtaigiau ir greičiau, su automobiliu 4,42 km nuo dvaro iki sudeginti ruošiamo kaimo atvažiuoti. nei pėsčiom po faktum ateiti? Ir kodėl J. Krikštaponis „negalėjo“ su vokiečiais diplomatiškai bendrauti kaip antinacinės Tautos fronto Žvalgybos viršininkas, Partizaniniam pasipriešinimui organizuoti?

        Ar negalima VU Istorijos katedrai tokią docento „poziciją“ panagrinėti dėl Pasipriešinimo prieš sovietus organizavimo? Negi, docentui tikrai J. Krikštaponis „kolaborantas“, kad su tuo bendravimu su vokiečiais, suorganizavo pirmąjį Partizanų sąskrydį? Gal, pagal docentą jo „ne reikėjo organizuoti“ ir leisti visiems „vyrams į sovietų armiją eit“, kad visi beprasmiškai žūtų panašiame absurde, kaip ir prie Šventosios, kurie dar net iki šių dienų nepalaidoti?
        Kad paanalizuoti docento supratimą apie istoriją, galima nuo trumpą akimirką pažiūrėti nuo konferencijos įrašo 3:38:00 dalies.

      Todėl būtin viską iš naujo tirti, kas yra susiję su J. Krikštaponiu, nes tai, manau, reikalauja toje konferencijoje kai kurių istorikų pademonstruotas viešas nenoras tirti naujai aiškėjančias aplinkybes, jog J. Krikštaponis bendravo su pasitraukti pasiruošusiais vokiečiais ne „kolaboravimo“ tikslu, kaip Ukmergės konferencijoje docentas N. Šepetys isteriją sukėlė, o ginklų gavimo tikslu, kuriuos su lėktuvėliu parsiskraidino iš Vokietijos, ką  apie tai minėjo jo sesuo su tautodailininku M. Dirse. 

4-ta tema: Negi sąmoningai buvo laukta,

kol paskutiniai Didvyrio biografijos liudininkai numirs?

Toje Ukmergės 2022-12-02 konferencijoje sukeltos isterijos šaltiniu tapo netikėtas konferencijoje pasirodęs J. Krikštaponį pažinojęs liudininkas ... Čeponis, nors visi Didvyrio liudininkai: J. Krikštaponio apygardos ryšininkas-tautodailininkas Mykolas Dirsė ir J, Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė jau mirusi. Kad taip buvo, galimai laukta, kol tie paskutiniai J. Krikštaponio biografijos liudininkai numirtų, pagrindiniame konferencijos pranešime Mindaugas Pocius pabrėžė pirmosios publikacijos apie J. Krikštaponį autorių.

    Kiek žinau, kažkur Nepriklausomybės pradžioje J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė su savo dukra Artemida Juodyte-Vyčiene buvo iškviestos į Seimą apdovanojimui, bet Seimo salėje jųjų kažkas atsiprašė ir pranešė, kad apdovanojimo nebus ir nepaaiškino jokios priežasties. Tada dukra savo mamą tik lydėjo, nes ji buvo jau senyvo amžiaus, o jųjų iškvietimas į Seimą ir po to atsiprašymas tapo kažkokia patyčia iš nukentėjusios sovietmetyje politinės kalinės ir Didvyrio sesers. Kiek man žinoma, apie  brolio-dėdės „buvimo Baltarusijoje“ pasakų tada jos net negirdėjo - jos tada dar nebuvo skleidžiamos. Kitaip, sesuo būtų kėlusi triukšmą

   Būtent, tylėjimą ir apie laukimą, kol sesuo numirs, tos konferencijos pagrindiniame pranešime M. Pocius ir patvirtino, pasakydamas taip:

  „Pirmasis publikacijoje istorinio J. Krikštaponio istorinio įvardinimo problemą 2011 metais paskelbė Evaldas Balčiūnas.“

    Šio žymaus publicisto-antifašisto publikacija kaip tik ir pasirodė po mėnesio - 2-jų, kai 2011 metais vasario mėnesį numirė minėta Veronika Krikštaponytė-Juodienė - paskutinė savo brolio biografijos liudininkė. Prieš tai 2008 metais  J. Krikštaponio gimtajame kaime numirė Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė. Todėl tos M. Pociaus paminėtą publikacijos datą apibraukiau geltonai čia žemiau:

0 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijos pranešime  paminėta pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno publikacija, kurią galima pasididinti.

  Kaip matosi, čia 20 pav. ir 21 pav. bolševikinės pakraipos ANARCHIJOS tinklalapyje (pagal istoriją po D. Spalio perversmo anarchistų judėjimas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų-žudikų) todėl šis unikalus anarchistinis-antifašistinis, grynai, politinio pobūdžio tinklalapis su šiuo pirmuoju „ J. Krikštaponiu Baltarusijoje“ paminėjimu ar negalėjo būti inspiruotas Didvyrio sesers išėjimu į Anapilį? 

21 pav.: Pirmą kartą apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje “publikacija buvo paskelbta ne bet kokiame, o bolševikinės pakraipos „anarchija.lt“ tinklalapyje. Todėl terminas „bolševikai“ ar dar buvo 1941 m. naudojamas? Todėl ir klaustukas padėtas. Galima prasiplėsti-pasididinti

     Detaliau apie žinomą anarchistą „istoriką?“ (mano supratimu, istorikas neturėtų būti vienos politinės pakraipos atstovu), jo politinę veiklą, gerėjimusi 1940m. sovietinės okupacijos periodu, apie teisinį absurdą pranešėjo Mindaugo Pociaus paminėto iš Teisingumo ministerijos „teisininko?“  Donato Glodenio (pastarojo, atrodo, ne teisinis, o du religinius mokslus baigęs ir Religijų klausimus tvarkančio) reikalavimo  dėl „administracinio teismo“ sprendimo teisinio pavojaus nusiristi į kaimyninį „Lukofašistinį“ rėžimą, ir ...,  galima detaliau pasiskaityti mano minėtos studijos 5-tos temos: „Kodėl  Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos duomenims?“ dėstyme su visais pavyzdžiais.

     Manyčiau, kad tokie Ukmergės konferencijoje labai pažangios, su skandalingai naujais faktais paskelbtais Lietuvos Istorijos instituto (aš jį sutrumpintai, aiškumo dėlei dvigubai „LII (Lii)“ žymiu) ir, tikrai, mokslišku dėstymu Pažymoje, vertos iš didžiosios raidės rašymu, skirtingai, nei buvusi 2014-12-19 tik prielaidų „pažyma“, nuslepiant net būtinus faktus, tikrai, aš to rašinį, neatitinkantį archyviniams duomenims, tik į kabutes dėjau, nes atsakymų į mano teiktus klausimus dar nesu gavęs, - tai Ukmergės konferencijos pranešimas net šokiravo, kardinaliai neatitinkąs teiktam Pažymoje dėstymui bei naujai skelbtiems faktams, dėl kurių net negalima buvo klausti, nes klausimai nuo salės net nebuvo numatyti konferencijos programoje. Todėl, manau, konferencijoje ir susiklostė po pagrindinių pranešimų minėta isterija, nes netikėtai pasirodė, vis tik dar vienas gyva J. Krikšaponio kartos liudininkas iš to paties kaimo, kur gyveno-augo ir žuvo Lietuvos Didvyris. Ir konferencijai pakrypus nenumatyta vaga,- atsiradus dar vienam, dar nemirusiams liudininkui, dėl to senelio pabrėžto kaimo ir jo šeimos su juo pačiu dar mažu nesudeginimo, kaip tai įvyko Pirčiupyje, o išgelbėjimo faktu, tai „pasigrožėkite“  LII (Lii) direktoriaus šoku, na, o svarbiausia, prašau išklausyti minėto istorijos dėstytojo-docento pasakytą teiginį.
        Tai, negi „blogai“, kad bendravimo su vokiečiais tikslu J. Krikštaponis gavo ginklų Partizaninei veiklai?
        Kaip tokią frazę įvertins VU istorijos katedra ir ... ?
"Pasigrožėkite" kaip dėstytojas net nesiklauso to senolio – labai svarbaus paskutinio liudininko pasakojimo!  AČIŪ, kad LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas to paskutinio liudininko atsiprašė, kurio atsiprašymą  su jo pranešimu žemiau galėsite išgirsti.

15 pav.: dailininkas ir J. Krikštaponio kovų bendražygis Mykolas Dirsė (1927-2008)

O dabar - UkraJinoje karo metu ypatingai aktuali yra Juozo Krikštaponio tikroji, o ne komunistų - NKVD-istų - KGB-istų falsifikuotoji biografija. Todėl, manyčiau, būtina remtis, pirmiausiai, duomenimis,  fiksuotais kraštotyrininkų ir kovų bendražygių, kokiu buvo J. Krikštaponio gimtajame Užulinyje gyvenęs tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juo labiau, jis buvo jaunystėje J. Krikštaponio vadovaujamo Vyčio apygardos Partizanų ryšininku, o po to politiniu kaliniu, o grįžęs, tapo žinomu dailininku. Jo darbai nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 31 d. buvo eksponuoti net Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) muziejuje.

16 pav.:  Po dailininko-ryšininko Mykolo Dirsės mirties parodos atidaryme. Iš dešinės: Romas Petras Šaulys, disidente sesė Nijolė Sadūnaitė, Mykolo Dirsės dukra Audronė Dirsytė-Vinogradovienė. Galima pasididinti.

Tik, kaip čia įvyko, kad istorikas Evaldas Balčiūnas, neišklauso-neperskaito J. Krikštaponio sesers liudijimus ir  su iš ankstinę nuostata, nuėjęs į LCVA archyvą, tarp dokumentų nė nemato juose keistenybių ir priima „ne ginčytiną tiesą“? Nesinori tikėti, kad Evaldas Balčiūnas nepasidomėjo kraštotyrininko Romo Kauniečio surinkta liudininkų ir kovotojų artimųjų informacija. Gal ir laukta buvo, kol numirs Didvyrio sesuo? Kodėl taip „sutapo“, kad iš kart po paskutinės Didvyrio biografijos liudininkės mirties ne tik straipsnis, bet ir prokremliškų jėgų piketas Ukmergėje bet įvyko, šokiravusi savivaldybės bendruomenę? Kiek pamenu, apie tą piketą buvo žiniasklaidoje minimas jojo organizatorius, dabar prokuratūros paieškomas ir Rusijoje politinį prieglobstį pasiprašąs Giedrius Grabauskas. Ar jame buvo E. Balčiūnas - nežinau, nors daug kas kalba, kad buvo.   5-ta tema: VALSTYBINIO CENTRINIO ARCHYVO DOKUMENTAI BYLOJA  GAL VISAI KĄ KITĄ?    Garsus A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 dėl išvykos ar gali būti taikomu „įrodymo“ dokumentu, jog J. Krikštaponis „išvyko“, jeigu jis buvo sudarinėjamas ne traukinyje, o gerokai anksčiau Šančiuose ir yra daug asmenų, kurie neišvyko ir jų išvykimas tame Nr. 42-ame įsakyme buvo atšauktas? Kodėl taip keistai rašomas įsakymas būtuoju kartiniu laiku „išvyko“, o ne „turi išvykti“ ar pan.?      Keistai atrodo tame įsakyme karininkai nuo 9-to iki 23-čio virš K. Krištaponio Juozo J.ltn. Stankaitis Jonas, kuris neišvyko ir du Klimavičiai Jonai: -13- 25 pav.: įsakymo N. 42 antrojo lapo pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinys. Galima pasididinti pasididinti be pabraukimo ir be kontrasto užkėlimo.         Taigi, čia mano šioje studijoje  kyla centrinis ir pagrindinis klausimas: -        Kokiu „atsitiktinumu“ 23-jų karininkų sąraše gali atsirasti du asmenys su viena ir ta pačia pavarde bei tuo pačiu vardu ir dar tuo pačiu kariniu laipsniu bei vienodomis pareigybėmis?         Gal, tai, kokie „dvynukai“? Bet kada dvynukai būna su tokiais pat vardais?      Atleiskite, bet aš tomis, sovietinėmis ir rusiškomis „atsitiktinumo“ teorijomis pradedu skeptiškai žiūrėti po 2013-06-11 konferencijoje visam pasauliui kosmonauto A. Leonovo paskelbto, 1968-03-27 bandomojo naikintuvo Su-15. atseit, praskridusio „atsitiktinai“ pro J. Gagariną ir jo instruktorių V. Serioginą, skridusiais man nuo vaikystės žinomu MiG-15, „kuriuos“, atseit, aš su kolegą pamečiau, radaru, fiksuodamas nerealiausią apie 1700 km/val. greitį, kurie su pastaruoju lėktuvėliu pasiekti tokio grečio negalėjo ir tada mes manėme, kad sovietiniai bepročiai į naujai kuriamą ir bandomąjį kažkokį dvivietį padarą; mums tada nežinomą, įkišo pirmąjį mūsų planetos kosmonautą ne bet kam, o nužudyti, nes koks gali būti su instruktoriumi „mokomasis“ skrydis naujai tik kuriamoje ir bandomojoje technikoje, kai pagastroliavęs po pasaulį pirmasis kosmonautas, turėjo būti pamiršęs visus skraidymo įgūdžius? Todėl, kai atsirado kompiuteriai, ir kai su jais pradėjau sudarinėti sportinius žemėlapius su OCAD programa, su ja išmatavau planetą mūsų ir nustačiau, kad Maskvos  Centro generolai, mane ir mus apkaltinę pametus „Gagariną“, nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia, nes aš jų skrydžių matyti negalėjau, palei pat žemę skridusių, o turėjau matyti tik jųjų tą žudiką – Su – 15-tąjį, kurio tą pašėlusįjį greitį ir fiksavome. Bet, kad tas žudikas „atsitiktinai“ praskrido pro J. Gagariną, tuos „makaronus ant ausų pakabinti“ galima visai mūsų planetos žmonijai, bet tik ne man, su radaru dalyvavusiam daug kartų naikintuvų užvedimo (rus.: НАВЕДЕНИЕ) skrydžių pratybose. Juolab, kai tas naujas Su-15 naikintuvas, kaip aš išsiaiškinau, turėjo galingą bortinį radarą «Орёл-Д» bei autopilotą ir mano „paslaugos“ su radaru nuo žemės naikintuvų pilotams tapo jau nebereikalingos. Bet iš šio pasaulio neseniai išėjęs A. Leonovas, kuriam per J. Gagarino dukras rašiau laiškus (vieną jų čia žemiau parodysiu), matyt, „nežinojo?“ apie lėktuvuose bortinius radarus? Todėl, „ne visas raides pasakęs“, A. Leonovas paliko visos Rusijos žmones kvailio vietoje, kuriems dabar nieko galvoje neliko, kaip manija „МОЖЕМ ПОВТОРИТЬ“, dėl ko čia ir Jums šiame laiške-studijoje sutelkiau visą dėmesį.       Todėl aš į visokius dokumentus, kiek kitokiomis akimis žiūriu. Taigi, kad ir į A. Impulevičiaus rinkinį žiūrint, kai po trijų dienų, išvykus į Minską, 1941 m. spalių mėn. 9 d. įsakymas Nr. 43 dėl vedusių karininkų priedui gauti ar gali būti išvykimo į Baltarusiją „įrodymu“, jei iš tikrųjų karininkas dėl nežinomų priežasčių neišvyko? Ar turi teisę bataliono vadas sustabdyti karininkui atlyginimo priedą pagal Kauno Komendantūros telefonogramą? Kad ir jeigu bataliono vadas ir žino, kad karininkas laikinai susirgo, kažkas su juo atsitiko, ar netikėtai tapo areštuotu kitos valstybės struktūrų, gali tokiam karininkui stabdyti priklausomo priedo suteikimą ir kokiu pagrindu? Ir, aplamai, ar bataliono kanceliarija, automatiškai ruošianti įsakymų projektus, gali žinoti Rikiuotės tarnybos smulkmenas, jei vadovybė apie jas neinformuoja, jei tai yra tarnybos paslaptis apie kokius nors nutikimus su karininkais? -14-       Pavyzdžiui, iš eilės įsakymas Nr. 44 spalių mėn. 13 d. 1-uoju paragrafu papildomai vėl rašomas vedusiųjų priedo įsakymas pagal raportą ir jungtuvių išrašą, o 2-uoju paragrafu  įsakymas Nr. 42 ... atitaisomas j.ltn. Stankaičiui Jonui į Minską neišvykusiam-susirgusiam, už pagrindą paimant susirgusiojo raportą Nr. 338 ir ... O kokį „raportą“ iš kalėjimo karininkui galima rašyti, kitos valstybės GESTAP-o suimtam? Dar pagal 4-tąjį skirsnį grandiniui Pupliauskui Broniui ir eiliniui Jonušui Jonui dieną prieš išvyką spalių mėn. 5 d. SAUVALIAI PASIŠALINO nuo uždavinio vykdymo ir į komandiruotėn į Minską neišvyko. Prie pastabos nurodomas ir raportas Nr. 340.  O kas gali „raportą“ rašyti dėl į GESTAP-ą ir į kalėjimą pakliuvusio karininko?  Atšaukimas rašomas tik esant aiškiai priežasčiai, kai sauvalinis pasišalinimas yra užfiksuotas neginčytinu faktu, kuopos vado raportu. O,  kai kita valstybė pagrobia karininką ir jį suimą, paima į nelaisvę, ar toks gali būti įvykis traktuojamas kaip „sauvaliniu pasišalinimu“? DAR ĮDOMIAU SU DVIGUBUOJU JONU KLIMAVIČIUMI – neaišku, su katruoju? Galima „pasigrožėti“, kaip tas sudvigubintas Jonas Klimavičius meluoja „vadui Impulevičiui“, ar tik ne su paties bataliono vado žinia meluoja?   31 pav. Ukmergės 2021-12-02 konferencijos iš anksto atrinktų pašnekovų „diskusijose“ 32 pav. įstrigs konferencijos dalyviams LGGRTC mokslininko Alfredo Rukšėno vienintelė konferencijos svečių mandagi kalbą, pradėjus nuo  J. Krikštaponio kaimyno bei jį pažinojusio A. Čeponio atsiprašymo..         Šio leitenanto Jono Klimavičiaus melas, man kaip ne istoriku, iš karto krito į akis, kai 2022-12-02 Ukmergės konferencijoje istorikas Alfredas Rukšėnas pradėjo pasakoti, apie, J. Krikštaponio parašu tarpininkautą, neva, „antroje kuopoje“ Joną Klimavičių, kai, iš tikrųjų pastarasis buvo garsaus Vilniuje po teismo 1962 m. sušaudyto 3-čios kuopos vado Ūselio pavaduotoju. Tai rašo Lietuvos kariuomenės karininkų 1918-1953 knyga-enciklopedija. Todėl iškyla pats elementariausias klausimas:         6-ta tema Kokią turi „teisę“ J. Krikštaponis tarpininkauti ne savo pavaldiniui?       Įtartinas Jonas Klimavičius pasidarė todėl, kad jis, neva, buvo mirtininku – turėjo būti nuteistas mirties nuosprendžiu, bet jį, kaip labai „pavojingą“ kalinį, kažkodėl neišveža į Minską ir kodėl nesušaudo Minsko kalėjime, arba pakeliui į Červenę, kaip labai daug ten žūsta kalinių,  o palieka kažkodėl Kauno kalėjime? Manau, kad ir ne istorikui turi tapti įtartina, kad tokį „pavojingą“ kalinį ne išvežė, o paliko Kaune. Jis tame raporte rašo, kad, neva, „47 dienas“ buvo mirtininku ir todėl jam „pairo nervai“ ir todėl „dėl sveikatos pablogėjimo“, prašo iš Bataliono atleisti: 29 pav.: keistas ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima pasididinti. -15-  Ir kadangi J. Klimavičius raporte mini Sovietų karo Tribunolo balandžio mėn. 11 d. nubaudimą mirties nuosprendžiu, tai iki jojo birželio 24 d. pagal kalendorių išlaisvinimo „laukimo mirties nuosprendžio“ gaunasi ne „47“, o 74 dienos. Tai, panašu, kad mašininkė ar kanceliarijos raštininkas (o gal, ir pats J. Klimavičius?)  supainiojo spausdinimo mašinėlės klavišus skaičių  7-ių ir 4-ių, sukeičiant vietomis?       Tačiau, pasirodo, pagal minėtą Lietuvos karininkų ... knygą, jis mirtininku buvo  šiek tiek mažiau – tik 32 dienas, nes gegužės 13 d. jam buvo pakeista bausmė į 10 m lagerio. O tai J. Klimavičius raporte nutylėjo, nes po perteisimo iki išlaisvinimo turėjo net 41-ą dieną savo sveikatai pataisyti, džiaugiantis, kad mirties nuosprendžio nebus. Juolab,  jis rašo, kad po Kalėjimo Raudonojo kryžiaus buvo išsiųstas į Birštoną pataisyti sveikatos.  Todėl tarnyboje sveikatos „pablogėjimas“ keistai atrodo.   Juolab, buvo dar ir kitas, - jau Nr. 9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas raportas Ryšių karininkui dėl „pasiliuosavimo“. Bet, kaip čia gaunasi, kad išvykęs į Kauną „pasiliuosuoti“, pagal minėtą Lietuvos Karininkų ... knygą, Jonas Klimavičius ir toliau tarnauja; dar vos ne metus; iki 1942-09-30 paleidimo į atsargą? Kaip galima su tokia liga toliau tarnauti ir „ignoruoti“ gydytojų pažymą dėl sveikatos pablogėjimo? ... pav.: J. Klimavičiaus antrasis raportas jau iš Minsko nuvykus į Kauną PASILIUOSAVIMUI. Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti ORIGINALĄ. Sunkiai suprantama tokio raporto, skirto Ryšių karininkui būtinybė, lyg, „karininką sukontroliuoti, ar moka Kauną ir namus atrasti kelionės metu?“. Koks to raporto tikslas, ką jis informuoja? Negi karininkas, „gali nežinoti“, kaip iš Minsko iki  Kauno nuvažiuoti, ir tai būtiną kontroliuoti?         Pamenu, kai be jokios priežasties sovietai neteisėtai atsisakė mane demobilizuoti su visais normaliai tarnaujančiais, ir paliko toliau tarnauti su girtuokliais, nors propagavau blaivų ir pavyzdingą tarnavimo būdą, tai tada aš irgi panašiai sukurpiau tokį patį, bet gudresnį komisavimosi būdą.       Tik dabar išsiaiškinau, kodėl taip iš manęs pasityčiojo.  Mat, aš buvau J. Gagarino nužudymo liudininku, per kovinį budėjimą savo radaru fiksavęs žudiką-naikintuvą Su-15, o mano tėvas, kurdamas vienintelę Sovietų Sąjungos Politechnikos institutuose Eismo saugumo psichologiją, atrodo; garsios Maskvos Liubiankoje įstaigos (jis pats nežinojo, iš kur tie „lektoriai“ visiems KPI dėstytojams liepė ...) buvo įtikintas šmeižti pirmąjį mūsų planetos kosmonautą, jog, jis, neva, „per alkoholį“ žuvo.  (Apie tai J. Gagarino dukroms laiško-studijos 8-toje temoje 15-tame psl. atskleidžiu.) Todėl mane ir sulaikė nuo demobilizacijos, kad savo tėvui nepatarinėčiau studentams nesąmonių nepliurpti apie garbingiausią mūsų planetos žmogų. Todėl labai nesunkiai per mediciną pavyko ištrūkti iš, kaip tik, tada pradėjusių griūti sovietinių Ginkluotojų pajėgų.       Bet, kai KOMISAVAUSI DĖL MANO MAMOS LIGOS, TAI SUGRĮŽUS NAMO, MAN JOKIŲ RAPORTŲ JOKIEMS „ r y š i ų KARININKAMS“ NEREIKĖJO RAŠYNĖTI. Grįžus iš kariuomenės ar reikėjo į Komisariatą atsižymėti – dabar nepamenu, nes su savo Lenino rajono komisariatu daug bėdos turėjau, nes grįžau namo nenumatytai pagal Liubiankos planą ir tuo planus šmeižti J. Gagariną sužlugdžiau, kai tėvą paprotinau ir jam atskleidžiau tikrą planetos garsenybės „žuvimo“ priežastį. Ir kai mano tėvas atsisakė apgaudinėti studentus, tai tada komisariatas dar „griebėsi už šiaudo“ ir bandė mane nuo tėvo atitraukti, sugalvodami „pakartojimų“ apmokymus, nuo kurių kelis metus sėkmingai slėpdavausi. -16-   Todėl šis nesąmoningas J. Klimavičius antrasis „liuosavimosi“ raportas, panašu, išgalvotas-sugalvotas A. Impulevičiaus, gal, generolui S. Raštikiui patariant, kad nurašyti antrąjį netikrą „Juozą Klimavičių iš 2-os kuopos“. Tai MIRUSIOS SIELOS NURAŠYMO UNIKALIAUSIAS PAVYZDYS.   Tai drąsiai teigiu, nes kito karininko Juozo Klimavičiaus Lietuvoje nebuvo – buvo tik iš Pavembrių kaimo Vilkaviškio valsčiaus, kuris už 1934-06-06-07 dalyvavimą voldemarininkų maište, kalėjo karo kalėjime ir 1934-07-10 slaptu įsakymu paleistas į atsargą.       Prašau logiškai pagalvoti:  -Kokią „informaciją“ teikia toks J. Klimavičiaus raportas? Kodėl ne koks nors prašymas aukštesnei instancijai, o tik pranešimas apie liuosavimąsi? Negi, kas gali toliau sutrukdyti liosavimąsi ir sulaikyti neįgalų karį?        Todėl ar neriektų panagrinėti, kodėl taip atsitiko, kokios aplinkybės užslapstė tokius „kazusus“ istoriniuose dokumentuose? Aš ne istorikas, bet man tai keista ir forma to J. Klimavičiaus „tarpininkavimo“ pasiliuosavimui dėl sveikatos, raportą atspausdinus tik ant pusės lapo formato, o tarpininkavimai rašomi-spausdinami kitoje pusėje: 35 pav.: Ant kitos pusės Juozo Klimavičiaus raporto  J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto „tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl  spausdinimo mašinėle tarpininkavimo  žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis  išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? . Galima prasiplėsti ir pasididinti.    Dar įdomiau, jog kuopos vadui tarpininkavimui suspausdinta mašinėle, o kuopos vado TARPININKAVIMO REGISTRACIJOS NUMERIS IR DATA PILDOMA NE Krištaponio, o, greičiausiai, KLIMAVIČIAUS RANKA. Kodėl?       Mano supratimu tam, kad paimti iš kuopos vado parašą ypatingomis sąlygomis, aplankus jį kalėjime ir kad jam nereikėtų ieškoti, kur pasirašyti? ... pav.: EKSPERTIZĖS tikslu galima gerokai pasididinti Aišku, kai negyvenus tarpukaryje, tai tokia „raštvedyba“, taupant popierių, kažkaip, jau 2-trame tūkstantmetyje nelabai įsivaizduojama. Ar negali būti toks vaizdas, kad kitoje lapelio pusėje, kažką norėta nuslėpti? Klaustukas, nes nesu tarpukario raštvedybos ekspertu.        Taigi, istorinio fakto analizavimui, galima J. Krikštaponio raštą palyginti: ... pav.: Galima pasididinti. -17-      Palyginame J. Krikštaponio (Krištaponio) parašus: ... pav.: Galima pasididinti     O taip pat žemiau palyginu J. Krištaponio ir J. Klimavičiaus rašyseną:  ... pav.:  Galima pasididinti  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.     Viršuje matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“, skirtingai nei J. Klimavičiaus raporte, pagrindinis analizuojamas herojus rašo su pakrypimu į normaliai priimtiną pusę, nei J. Klimavičiaus raporte, matyt, kairiarankio J. Klimavičiaus, rašančio su pasvirusiomis raidėmis į priešingą pusę. O pas J. Ktikštaponį (Krištaponį) dešinėje skaičius „2“  visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus.    pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti 40 pav.: Jono Klimavičiaus raporto registracija ir įrašyti skaičiai labai stora plunksna bei priešingu, nei įprasta visiems pakrypimu į kairę pusę. Galima pasididinti.  Be to, palyginame ir pulkininko A. Impulevičiaus tarpininkavimo braižą, rašant prierašus sava ranka ir ypatingos istorinės datos „atsitiktinumas?“:   -18-    7-ta tema: 10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“ 1.      Įdomu, kodėl, išvis, spausdinamas tarpininkavimui intarpas?     2.        Ar sunku savo ranka parašyti „Tarpininkauju“, ir po šiuo žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ, nurašyti tarpininkavimo numerį  bei jo datą? 3.       Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra? 4.       Ką byloja toks „vokiškasis PEDANTIŠKUMAS“ ir dar to paties  raporto kopija vokiečių kalba? (P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo?) 5.       Kodėl toks „pedantiškumas“ netaikomas bataliono vadui A. Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir jis viską savo ranka užpildo? 6.       Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių - 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ tarpininkavimo? Kuo žemesnio rango kuopos vadas toks išskirtinis, kad jam viskas suspausdinama? 7.       Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data „sutapo“ su labai svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios „garbei“ Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net paskutinei savaitės dienai? Kaip šeštadienis skaitėsi karo metu? 8.       Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios - Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją „neįsiminti“ ir suklysti? 9.       Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio 8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo nepriimtinas? ... pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti Kadangi žodis „Minskas“, atspausdintas, o ne ranka parašytas, tai ar gali būti „įrodymu“, kad tas neteisėto „tarpininkavimo“ raportas J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ pakištas pasirašyti Minske"? O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje?         Pakištas prižiūrint prižiūrėtojui ir gavus sutikimą susitikimui, kad ir pačiam J. Klimavičiui, kad kalinys ATLIKTŲ „TARPININKO“ VAIDMENĮ, kaip LGGRTC atsakyme man parašyta - kad vaidintų tą „tarpininką“?         Svarbiausia yra tai, kad iš karto, tik pažiūrėjus į Jono Klimavičiaus Raporto antrąją pusę, iš karto į akis krenta viskas labai nenatūraliai „tarpininkauta“

     Prisimenu aš savo batalioną (per 100-to karių vienetą), kur šalia kanceliarijos štabe reikėjo budėti kaip pasiuntiniui, tai teko matyti, kaip kanceliarijos raštvedys pildydavo-tvarkydavo registracijos žurnalus. Todėl, mano supratimu, jei reikia  kažkam tarpininkauti, tai kuopos vadas turėtų bataliono kanceliarijoje tuos tarpininkavimo formalumus atlikti ir savo ranka užpildyti tarpininkavimo registracijos numerį bei tarpininkavimo datą bei tarpininkavimo vietą. Juk, ne būtinai „Minske“ tas tarpininkavimas galėjo būti atliktas. Pavyzdžiui, kariniai veiksmai ar pratybos vyksta už Minsko kažkur, tai, kodėl nenurodyti tikslią to tarpininkavimo vietą? Ir, jeigu skubiais atvejais reikia atlikti tą tarpininkavimą; kažkur karo ar pratybų veiksmų lauko sąlygomis, tai normaliai pasirašai ir prie parašo užrašai datą bei pasirašymo vietą, taip, kaip tai visur savo ranka parašo bataliono vadas A. Impulevičius. O, jau registracijos numerį, gal, ir galima kitam asmeniui, pavyzdžiui, raštvedžiui ar tą registracijos numerį įrašyti jau ne sava, o kito ranka?

 Klausiu, nes raštvedybos taisyklių nežinau – nežinau ir tada tuometinių buvusių. Manau, ISTORIKAMS BŪTINA ATRASTI TO LAIKMEČIO RAŠTVEDYBOS TAISYKLES, BEI JŲ KAITĄ. Žodžiu, jei kažkokių ypatingų aplinkybių nėra, tai visas tarpininkavimas, mano supratimu, turėtų būti atliekamas tik kanceliarijoje. Todėl tarpininkautojas prie parašo ir visus užpildymus turėjo sava ranka surašyti. Jei to nepadaryta, tai ar ne galima traktuoti ne savo noru atliktą pasirašymą, arba ne toje vietoje, kur nurodyta?    

10.       Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje, o po to tas „tarpininkautas“ raportas sugražintas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas traukiniu ar kitu transportu suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal? Jei būtų tą pačią ar kitą dieną pasirašyta, šis 10-tas klausimas net nebūtų iškilęs.  

      Kad šio J. Klimavičiaus raporto paskirtis yra vokiškajai organizacijai – įrodymas: lygiai tokio pat teksto vokiškai atspausdinto teksto raportas. Daugiau tokių analogiškų dvikalbių raportų to archyvo segtuve nepastebėjau, nors visus dokumentus peržiūrėjau. Vokiški raportai yra tarp dokumentų, bet tai, matyt, su vokiškų tautybių asmenimis, matyt, jie yra susiję (taip manau, bet nestudijavau), o dvigubų dviem kalbomis dokumentų nepastebėjau. Be to, tas vokiškasis J. Klimavičiaus raporto egzempliorius yra labai prasto skaitomumo, su išsidėvėjusia juoda kalke spausdintas ir keliais egzemplioriais, archyvui palikus paskutinįjį labai neaiškų egzempliorių. Todėl nuotrauką šio dokumento padariau labai kontrastingą;

... pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir  ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką.

    Matote RUDU STORU PIEŠTUKU skaičių 399 – tai archyvinį dokumentų susegimo eiliškumo numerį, kai pats lietuvių kalba J. Klimavičiaus raporto numeris yra 398, o vėlesnis (paskutinis) J. Klimavičiaus išvykimo į Kauną liuosuotis raportas turi kažkodėl 397-tą numerį.

         Iš viso šito darytina išvada, jog A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 minėtų LII (Lii) ir LGGRTC mokslininkų nepastebėti du Jonai Klimavičiai gali būti sudubliuoti su tikslais:, arba NKVD-KGB dėka apkaltinti J. Krikštaponį, arba apgauti GESTAP-ą, kad per J. Klimavičiaus „susirgimą“ J. Krikštaponį ištraukti iš Kauno kalėjimo. Juk, pagal jojo sesers atsiminimus iš kalėjimo išlaisvinimui padėjo jo draugai ir jojo giminaitis generolas Stasys Raštikis: 

 KARTOJU: Toks kontraversiškas klausimas dėl pasirašymo kalėjime iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje, nes data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašus. Negi ne panašu, kad visi tie 3 J,. Klimavičiaus raportai skirti J. Krikštaponiui iš kalėjimo ištraukti, kad pastarasis eitų „susirgusiojo“ pareigas?

1.      Ar tų raportų  FIKTYVUMĄ „neįrodo“ tolimesnė aplinkybė, kai leitenantas J. Klimavičius  jau atliko „pasiliuosavimą“ ir pagal istorinius šaltinius toliau „sirgdamas“ tarnauja vos dar ne metus?

2.      Kas dar tą „pasiliuosavimą“ galėjo sutrukdyti, jei ne išgalvotas „susirgimas“, dar net gydytojo pažyma patvirtintas?

3.      Ar tą gydytojo pažymą ne galėjo parašyti J. Krikštaponio sesers minimas Karo gydytojas Kazimieras Mikalauskas? (apie jį aukščiau skaityti.)

4.      Ar, aplamai, negali būti abejotinu ir būtinu tas Ryšių karininkui „informavimas“ iš Kauno į Minską? (šis klausimas man iškyla, nes nežinau, kuo čia dėtas tas „ryšių karininkas“., kokios jo pareigos? Jei reikia palaikyti ryšį su kitais junginiais, struktūromis tai viskas aišku. Bet ...?)

5.      Ar tas - kitas J. Klimavičiaus raportas Nr. 9; iš Kauno rašytas, negalėjo būti tam, kad paslėpti kitą išgalvotą „Joną K1imavičių“?

6.     O J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ ar negalėjo būti antrą kartą pakeltas į kapitono laipsnį, gal, irgi, kad lengviau  jį iš kalėjimo išimti? 

7.    Ar J. Krikštaponio sesuo Atsiminimuose dėl brolio išlaisvinimo iš kalėjimo; kaip padėjusį DRAUGĄ, negalėjo turėti omenyje šių 3-jų raportų herojų Joną Klimavičių, kuris irgi mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje ir buvo 5-iais metais vyresnis už Juozą? 

8.      O iš kariuomenės J. KLIMAVIČIUS NEPALIUOSUOTAS AR NE DĖL Juozo Krikštaponio negrįžimo į kariuomenę? Jei Juozas iš kalėjimo dėl prasto maisto sugrįžo SUBLOGĘS, kaip liudijo artimieji, tai kaip išsekusiam eiti į kariuomenę, jei tas sublogimas kaip stambiam sportininkui galėjo labiau pakenkti sveikatai, nei smulkaus sudėjimo žmogeliui ir reikėjo atsigauti? Tai, sveikata J. Krikštaponio, gal, prastesnė buvo, nei jo draugo J. Klimavičiaus? Be to, J. Klimavičiaus „prasta“ sveikata, gal, apsimestinė, kad J. Krikštaponį ištraukti, pagal generolo S. Raštikio rūpestį? O, gal, Juozas Krikštaponis po kalėjimo iš principo, nenorėjo-negalėjo sugrįžti į kariuomenę Baltarusijon, kaip Karo teisę besimokęs ir iš giminaičio-generolo sužinojęs apie nusikalstamus veiksmus bei pats savo akimis pamatęs baisiausius vokiečių karo nusikaltimus?

     Todėl kyla klausimas, kodėl Jonas Klimavičius išgalvotas „2-oje kuopoje“, jei visi šaltiniai mini jį 3-čioje kuopoje? Pavyzdžiui garsioji Silvia Foti publikuoja Andriaus  STOLIAROVO ar ne magistrinį diplominį darbą? Šis studentas, nagrinėjamo bataliono karininkų pareigybes, irgi J. Klimavičių priskiria prie 3-čios kuopos. Įdomu, kaip Silvia Foti, publikuodama šį A. Impulevičiaus batalioną, pritempia prie savo senelio Jono Noreikos šmeižimo?

      Štai, kaip tik tame studento A. Stoliarovo; darbe Vytauto Didžiojo Universiteto vardu yra minėto LIETUVIŲ PAGALBINĖS POLICIJOS (APSAUGOS) 12-ojo BATALIONO 1941-1944 METAIS karininkų sąraše-sąvade (to darbo priedo Nr.289 psl.) 18-tuoju numeriu esančiame apie Joną Klimavičių yra rašoma taip:

30 pav.: ištrauka iš A. Stoliarovo magistrinio darbo. Galima pasididinti.

     Pagal nuotraukoje matomą adresą „silviafoticom.files.wordpress.com/2019/06/andriejusstoliarovas-12asisbatalionas.pdf“ galima ĮEITI ir šis darbas randasi unikaliame visų labai svarbių dokumentų, istorinių darbų, straipsnių ir knygų  APIE KAPITONĄ NOREIKĄ jo anūkės Silvia Foti RINKINYJE,  KURIO INTERNETINIS ARESAS YRA „...silviafoticom.wordpress.com/captain-jonas-noreika-archive/“.  Ten pabaigoje yra Jono Noreikos laiškelis savo dukrytei, rašytas iš Študhofo kaceto, jei neklystų, kuris, mano supratimu, turėtų visus ‚taškus sudėti ...“ – toks yra posakis.   

 Iš viso šio, man kyla klausimas, kaip istorikas Alfredas Rukšėnas sugebėjo sumaišyti žinomo Lietuvoje karininko Jono Klimavičiaus pareigybes? Negi jis nesusipažino su LGGRTC pateiktais duomenimis apie šį svarbų karininką? Juk, ne tik A. Stoliarovas, išvardindamas bataliono karininkus, kaip matome, leitenantą Joną Klimavičių rodo tik vieną ir rodo, kaip 3-čios kuopos vado pavaduotoją. Tą patį rodo ir  LGGRTC 34 pav. žemiau:

... pav.:  34 pav.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) sudarytas Tautinio darbo apsaugos bataliono karininkų sąrašas, rodantis tik vieną Joną Klimavičių. Galima pasididinti

   Iš Jono Klimavičiaus raporto Nr. 8, rašomo, kaip II-jo Apsaugos bataliono (bn.) Kovotojo  (kovot.) Karininko (Kar.)  matosi, kad jis nenurodo savo pareigų, todėl galima manyti, kad tai ne J. Ūselio 3-čios kuopos pavaduotojas, o be pareigų „Juozui Krikštaponiui priklausantis“. Tačiau, ar pasiliuosavimui prašymą rašančiajam būtina nurodyti atsakingąją kuopos vado pavaduotojo pareigybę? Juolab, kai magistrantas Andrejus Stolerovas ir, ypač, LGGRTC  rodo tik vieną Joną

Aišku, galiu ir MAŽAI TIKĖTINĄ „versią“ tokią:

     O šią pavardę šiame įsakyme; su politiniu tikslu (Prezidento A. Smetonos sūnėno apkaltinimui) „negalėjo“ okupantų NKVD vyr. tardytojas, o po to archyvų direktorius Eusiejus Rozauskas  prispausdinti pavardę, atradęs tą pačią spausdinimo mašinėlę, ir perspausdinti to įsakymo II-ą puslapį?

     Aišku, šios versijos aš mažai tikiu, bet atmesti negaliu dėl per mažai apie jį žinių. Manyčiau, kad pritaikyti tą pačią rašomą mašinėlę, ją atradus A. Impulevičiaus bataliono kanceliarijoje, ir perspausdinti kokius nors dokumentus, ar jau labai sunku? Tik, motyvus, patikimus tam reikia atrasti, kas gali būti susieta, su numatomu A. Smetonos sūnėnu politiniu diskreditavimu? Ar galėjo tai būti numatoma? Manau, kad čia reik tirti.

   Palieku šią mažai tikėtiną versiją tam, kad nepatikimą archyvų darbuotojų vadovą būtina įdėmiai tyrinėti, nes pridirbti jis, pagal teoriją ir praktiką, kažką privalėjo. Dėl ko jis į tokias pareigas ėjo ir dėl kokių jis valdžios viršijimo faktų, net Vorkutoje buvo kalinamas, kartu su jo aukomis?

    Todėl  pateikiu Eusiejaus sąsają su man labai geru pažįstamu Lietuvos ilgų nuotolių bėgimo legenda Alfonsu Vietrinu, kurs ir buvo per smulkmeną susijęs E. Rozausku. Apie tai detaliai PRIEDE su mano asmeninių prisiminimų nuotrupomis apie šią Lietuvos bėgikų garsenybę pateikiu analizę.

8-ta tema: O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos valstybės?

     Malonu, kad tą J. Krikštaponiui LAIPSNIO PAKĖLIMĄ 2021 m. spalio 22 d. penktadienį 17:26 soc. tinklo „Facebook“-o mano temoje LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas parašė taip:

44 pav.: LGGRTC mokslininko Alfredo Rukšėno LABAI VERTINGAS komentaras dėl A. Impulevičiaus pareikštos nuomonės. Ją galima pasididinti.     Tačiau, buvo keista, jog Facebook-o nustatymai apie tą A. Rukšėno komentarą man nepranešė ir aš jį tik atsitiktinai pamačiau; lygiai po mėnesio: lapkričio 22 d., apie ką pirmadienį 07:36 apie tai komentare pranešiau.

Kai man Lietuvos Ypatingajame archyve man pavyko atrasti NKVD generolo Kapralovo raštelį ir jįjį paskelbti, tai LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas paskelbė apie labai svarbų Pakėlimo lapo dokumentą, kuris, pirmiausiai, paneigė įtarimus, jog J. Krikštaponis ir dokumentuose minimas „J. Krištaponis“ gali būti "skirtingi asmenys". O tai buvo labai svarbus įrodymas, kurio visuomenėje ir žiniasklaidoje klaidžiojo abejonės dėl „skirtingų“ asmenų, dėl kurių ir aš pats kėliau klausimus savo 21-ieno klausimo rašte, skirtame LGGRTC. Todėl AČIŪ minėtam Genocido tyrimo centrui už dalyvavimą socialinių tinklų diskusijose. Malonu, kad į mokslininko A. Rukšėno komentarą dėmesį atkreipė to Centro direktorius mokslų daktaras Arūnas BUBNYS ir mokslininkas Mindaugas Miknevičius: 45 pav.: Į labai svarbų Alfredo Rukšėno komentarą  Pažymėjo („Patinkino“) jo darbo kolegos. Galima pasididinti.

      Todėl iki tų metų gruodžio 03 d. Ukmergėje vykusios konferencijos, likus nedaug laiko, pasirengti nebuvo įmanoma. Juolab, šiai Ukmergės konferencijai skirtoje pažymoje dėl J. Krikštaponio karinio laipsnio pakėlimo Mindaugas Pocius rašė taip:

46 pav.: ištrauka iš Mindaugo Pociaus pažymos. Galima plačiau kontekstą pamatyti.

      O, jeigu Juozas Krikštaponis tuo metu Kauno kalėjime sėdėjo, tai tada kaip jis galėjo „nepriekaištingą tarnybą“ atlikti? O toji „nepriekaištinga tarnyba“ negi „negali“ būti užskaityta okupantų kalėjime atsidūrus, kai nauji okupantai uždraudžia Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) veiklą? Juolab, į kalėjimą patenka ne bet koks karininkas, o LLV Krašto apsaugos ministro ir buvusio šalies Prezidento artimas giminaitis! Kodėl Mindaugas Pocius Pažymoje neparodo-nutyli tikrą A. Impulevičiaus motyvą, o prigalvoja savo?   Juk Alfredas Rukšėnas aukščiau iš karto visą A. Impulevičiaus motyvą parašo, o M. Pocius Pažymoje tą svarbų išsilavinimo motyvą nuslepia? Juk A. Impulevičiaus parašas yra po teksto šio:

47 pav.: Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga.
Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui  galima dar labiau pasididinti.

      Be to, tie Pakėlimo lapai yra standartiniai ir tuose Pakėlimo lapuose, net, NĖRA TARNYBOS KOKYBĖS GRAFOS numatytos:

48 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.

49 pav.: šiame Pakėlimo lapo gimimo laiko ir vietos grafoje įrašas liudija, jog Juozas Krikštaponis ir čia "Krištaponis" yra vienas ir tas pats asmuo, neaišku, dėl ko susitrumpinęs pavardę? Detalesniam tyrimui galima pasididinti visą Pakėlimo lapą.     Kaip matome, šiame „Juozui Krištaponiui“ Pakėlimo lape, pagal archyve į bylą susegimo lapo Nr. 45 (rašalu mėlynai įrašytame) tinkamumą laipsniui pakelti A. Impulevičius parašą deda po surašytais duomenimis, kaip Aukštojo-karinio-juridinio mokslo išsilavinimu ir pagal „Vyresniškumą turimą laipsnį“ nuo 1936 m. gruodžio mėn. 1 d.

   Tai stebėtinai ilgas laikotarpis (pagal  J. Krikštaponio kaimyno Mykolo Dirsės ir sesers atsiminimus jos broliui buvo suteiktas kapitono laipsnis 1939 m., todėl čia ar ne panašų į antrąjį suteikimą, „dėl ko, matyt, pakeičiama pavardė“? – tokia buvo kabutėse mano hipotezė, kurią dabar, atsiimu, nes J. Krikštaponis save vadino „Krištaponiu“ net 1931 m. , kai buvo tik 19-metis ir buvo jau tapęs Lietuvos čempionato sidabro medalio prizininku rutulio stūmimo rungtyje, būnant, dar net gimnazistu. Vadinasi, pavardė sutrumpinta galėjo būti paso išdavimo metu, kai tapo pilnamečiu? ) o tinkamumas 1941-XII-18 laipsnio pakėlimo argumentas akivaizdus - kitų komentarų net nereikalaujantis. Juolab, visi iki vieno A. Impulevičiaus pasirašyti Pakėlimo lapai yra gruodžio 18 d., matyt, prieš Kalėdas kaip tradicija. Iš įrašų matosi, jog laipsniai keliami, paprastai metų pabaigoje.
 

      Taigi, suėjus laikui, bataliono vadas ar galėjo „neteikti“ laipsnio pakėlimą asmeniui, laikinai negalėjusiam atlikti savo pareigų dėl kokių nors pateisinamų priežasčių, kaip susirgimo ar patekus į nelaisvę svetimos valstybės institucijai?

      Ar istorikas gali tik biurokratiškai žiūrėti į tą Pakėlimo lapą, kurio tarnybos vietos grafoje yra parašyta „Kuopos Vadas nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d.“ ir atmetinėti 1941 m. gruodžio mėnesyje vokiečių kalinimą? Negi tas laipsnio pakėlimas kartu su Jono Klimavičiaus „susirgimu“ „negalėjo įtakoti“ greitesniam J. Krikštaponio išėmimui iš kalėjimo?

    Aišku, istoriko Mindaugo Pociaus parašyme: „paprastai, laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą“ teiginys gali būti teisingas neturintiems tinkamo išsilavinimo. Keliu dar vieną hipotezę:  Ar gali būti ir tai, kad PAVYZDINGA TARNYBA KAI KARININKAS PAKLIŪNA Į SVETIMOS-OKUPACINĖS KARIUOMENĖS NELAISVĘ AR KALĖJIMĄ, PARODĘS IŠSILAVINUSIOJO KARININKO TEISINĮ IŠPRUSIMĄ PRIEŠ KARINĮ NUSIKALTIMĄ PRINCIPINGUMĄ, nepripažįstant Karinių nusikaltimų, masiškai žudant Lietuvos tautinę mažumą. Juk, Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo išvaikyta, ir kokios nuotaikos kariuomenėje buvo dėl tokio akto? Ar inteligentiškos šeimos ir giminės kilmės J. Krikštaponis, dar būdamas net Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnėnu, gal, vis, tik, į LLV uždraudimą ir tik okupanto pasikeitimą, gal, turėjo ir privalėjo kažkaip reaguoti?  Pavyzdžiui, ar galėjo taip A. Impulevičius mąstyti iki spalio mėn. vidurio, kol jis pats netikėtai buvo priverstas atlikinėti karinius nusikaltimus? Ar yra tokie tyrimai atlikti? Dėl pulkininko A. Impulevičiaus – jo teisinis išsilavinimas buvo koks nors, ar ne? Bet, matome, jis, kaip bataliono vadas, teisinį išsilavinimą gerbia ir tą pagarbą išreiškia, rašant motyvą dėl laipsnio pakėlimo.

Tai ar įmanoma J. Krikštaponį įtraukti į tas žudynes, kurio pusseserės vyras prieš jas buvo nusistatęs ir veikė dėl jųjų nutraukimo, o nepasisekus, pergyveno? Negi ir J. Krikštaponis negalėjo taip pat pergyventi dėl prasidėjusių žudynių?
   O po LLV išvaikymo, gal, galėjo būti tik formalioje bataliono „tarnybos“ būsenoje, daugiau namuose būdamas prie ūkio darbų - bulviakasio ir tada Ukmergės restorane sukonfliktavo ar ne su žydų žudymo organizatoriais? Iš kur tų vokiečių-kariškių galėjo tiek daug tada būti, jei ne po egzekucijos, kad ir rugsėjo 11-ąją dieną, kai  Ukmergėje buvo sušaudyta 4 tūkstančiai žydų? Jei po konflikto jis pabėgo, iš kur dar kariškių atsirado, kad jijį sumušė ir suėmė? Apie šį epizodą yra svarbios detalės iš jo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimų, kuriuos 1990 m. liepą  Šiluose užrašė Panevėžio kraštotyrininkas Romas Kaunietis, kuriuos mokslininkai ignoravo ir ignoravo J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą, kol aš nepateikiau minėtą NKVD generolo tokį pat teiginį, apie ką jo sesuo minėjo...

      Taigi, sekančiai (45-tajam įsegtam) Juozui Krikštaponiui viskas atvirkščiai, - motyvu A. Impulevičius parašo lakoniškai tik vienu žodžiu "vertas ...", nes išsilavinimo grafoje išskirtinai yra pabrėžta Karo Mokyklos laida ir kažkoks papildomas, lyg, ir Karo teisės išsilavinimas. Tik, ne aišku. Kur? Ar pačioje Karo mokykloje, teisių fakultetas ir teisių skyrius, ar Vytauto Didžiojo universitete? Taigi Juozui Krikštaponiui įrašas toks:

50 pav.: mokslų išėjimo įrašas Juozui Krikštaponiui-"Krištaponiui" jo Pakėlimo lapo grafoje. Raidžių šifro analizei galima dar labiau pasididinti.

     Čia man kažkas neaiškaus tas „teisių fakultete teisių skyriuje“ (kaip „svieste sviestuotame“), nes jei teisių fakultetas, tai skyrius gal kokios nors Civilinės, Baudžiamosios, Administracinės ar Karo teisės skyrius gali būti? Mano 1962-1965 m. m. suolo draugas buvo jaunesnis ir jojo į sovietinę armiją nepaėmė, todėl baigė net 3 aukštuosius mokslus, ir buvo atkurto VDU prorektoriumi Ūkio reikalams. Jis pasakė, kad Teisių fakultetas buvo, bet tokio paties skyriaus negirdėjo, o kaip prieš karą VDU buvo, smulkmenų nežino, nors Universiteto struktūrą studijavo.
        Be to, istorikai teigia, jog Karo mokykloje juristų nerengė. Žinome, jog Jonas Noreika atskirai studijavo jurisprudenciją Universitete. Tai negi ir Juozas Krikštaponis tą patį darė? Ar čia ne bus kas nors irgi GESTAP-ui apgauti su tuo Bendruoju išsilavinimu?

     Tokia iš eilės susegtų 44 ir 45 Pakėlimo lapų eilė  „neparyškina“ J. Krikštaponio išsilavinimo vertę ir leitenanto didelį stažą būti vertu būti pakeltam į kapitono laipsnį? Ar toks susegimas negalėjo būti ruošiamas kokiai nors inspekcijai iš GESTAP-o, kad įrodyti J. Krikštaponio iš kalėjimo išleidimo svarbą? (P.S.: gaila, Zenonas Kemzūra visai nerodomas LGGRTC sudarytame sąraše, todėl negalima patyrinėti.)

     Peržiūrėjus visus Pakėlimo lapus, krenta į akis didžiausias J. Krikštaponio išsilavinimas. Paprastai, prie bendro mokslo „a)“ skirsnyje rašoma, kiek klasių yra baigta, ar kokią bendro lavinimo mokyklą yra baigę karininkai. O, čia J. Krikštaponiui vietoje gimnazijos, įrašytas, dar papildomas mokslas, išklausius net 5-is semestrus  „teisių fakultete“,  „teisių skyriaus“. Tai, ar nebus, kur tai, 2,5 metų kursas? Skliausteliuose pažymėtas miestas  „(Kaune)“ ar ne reiškia, kad Lietuvoje buvo du universitetai - vienas Vilniuje, kitas Kaune?  Tai, negi. J. Krikštaponis, baigęs du aukštuosius mokslus, arba ne pilnai baigtas antrasis papildomas teisinis aukštasis išsilavinimas?   Ar daug buvo karininkų Lietuvoje dar papildomai ir su teisiniu išsilavinimu? (tarp šio bataliono visų pateiktų pasirašyti Pakėlimų lapuose tokių nepastebėjau.)

    Tai, iš principo, ar dar su papildomu teisiniu išsilavinimu karininkas galėjo toleruoti civilių gyventojų naikinimą? Gal, būtent, tokie pamatyti vaizdai; šoko būsenoje ir iššaukė nekontroliuojamą frustracijos veiksmą Ukmergės restorane? Ar karinę garbę turinčiam karininkui bei papildomos teisinės žinios; be jų praktinių taikymų patirties, pamačius absurdiškiausias žudynės (Holokaustą), gal, net dar  ir teorijoje nenagrinėtas, - negalėjo psichologiškai lengviau privesti prie šoko būsenos jaunąjį specialistą, nei patyrusį teisininką?

     Grįžtant, prie istoriko M. Pociaus paminėtų stropiai atliekamų pareigų atlikimo karinių laipsnių pakėlime, tokiems pasižymėjusiems nusipelniusiems buvo atskirai rašomi laisvos formos raportai:

51 psl. stropiai atliekančiajam savo pareigas pakėlimo laipsnio pavyzdys. Galima raiškesnį originalą pamatyti. 53 pav.: leitenanto J. Krikštaponio-„Krištaponio“ RANKA PARAŠYTA Atestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui.

52 pav.: Laisvos formos pakėlimo į aukštesniuosius kariškus laipsnius aktas pagal susegimą 47-tas ir už jo matosi išlindęs 49-tas (48-tas nesimato). Galima pasididinti.   Čia matome aukšto rango karininkų raportai laipsniui pakelti. Matome Stasį Kviecinską ir Juozą Krikščiūną. Vieni raportai spausdinami, kiti, kaip kairėje Juozo Krikštaponio ranka parašytas Atestacijos lapas.

Jam (Juozui Grabauskui) majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į  J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galima pasididinti. 

    Stebina, kad nenurodomi karininkui būtini vadovavimo sugebėjimai, karinės technikos (automobilių) valdymo-žinojimo kokybė ir ... (P. S.: kai aš tarnavau prie sudėtingos karinės elektroninės technikos, tai mažiau gabūs technikoje buvo atrenkami į Ūkio dalį prie automobilių. Bet ...? )

     Siūlau palyginti šios auto kuopos „vado“ ir Juozo Krikštaponio rašytoje Atestacijoje vertinimo kriterijus, kaip „rimtas, labai taktiškas, darbštus, teisingas“. Be to pareigų auto kopoje atlikimas „sąžiningai ir tiksliai“ ir J. Krikštaponio kuopoje pareigas „atlieka labai gerai“. Ar pastarajame nesijaučia Humanistinės požiūris į pavaldinius, o pirmojo Autoritarinis? Juolab, J. Krikštaponis pabrėžia savo pavaldinio savybę, kad  „jam pavestais žmonėmis domisi“. Tai ar nesijaučia skirtingas požiūris į savo pavaldinius ir jųjų skirtingas vertinimas - vieno per pozityvo iškėlimą - kito per tarp negatyvo balansą? Iš šio vienintelio vertinimo jaučiasi J. Krikštaponio inteligentiškas požiūris į žmogų, paveldėjus ar ne per jo mamos linijos ir jos sesers - žymios pedagogės iš Smetonų giminės įtaka?

9-ta tema: Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas, ir
 kodėl istorikas M. Pocius apgaudinėja su „įrodinėjimo šaltiniais“?

      To „įrodymo“ nebuvo net nuo 2014 m. LGGRTC „pažymoje“, kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno pažymima, kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma prielaida, jog „paleistas į atsargą ...“. Bet, kai  iš J. Krikštaponis buvo paleistas iš kalėjimo ir kai jis negrįžo  į tarnybą - nenuvažiavo į Baltarusiją, tai kokie gali būti „įsakymai į atsargą“?

      Galite „pasigrožėti“, kas Ukmergės 2021-12-03 konferencijai Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo Pociaus buvo pateiktas „šaltinis“.

55 pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda.
„LCVA, f. 930, ap. 2K;“
(pabrauktas raudonai), apie kurį toje Pažymoje net nebuvo cituojama. Todėl teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį valstybinį archyvą (LCVA) ir užsakius tą nurodytą bylą teko atversti.

56 pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 55 pav.:  nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 55 pav.: nurodytu Pažymoje

PRIMENU: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik prielaidų „pažymoje“ Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo „įrodinėjama“ tuo, kad „J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono paleidimas į atsargą“ konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo rasta jokie dokumentų apie paleidimą, tai naujojoje  LII (Lii) Pažymoje (aš ją jau iš didžiosios raidės pradėjau rašyti, nes joje jau buvo paskelbtas J. Krikštaponio suėmimas-kalinimo faktas), jau buvo paskelbtas ir net to paleidimo istorinis šaltinis:

    Deja, ją atidarius, teko nusivilti, nes nieko joje negalima buvo suprasti. Joje dokumentai buvo visiškai net ne to laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia kairėje 57 pav.:  matomoje 255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:

57 pav.: Pažymoje nurodyta byla 255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada pabaigta. Tas įrašas dar žemiau išdidintas-paryškintas:

Apie šį LII (Lii) akibrokštą soc. tinklo „Facebook“ savo temoje buvau „diskutavęs“, nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį „kolaboranto“ nuostata, jog jis „naciams tarnavo“, nors nuo nacių buvo nukentėjęs, tikriausiai, to menamo „tarnavimo“ metu.      Ir šį, galimai, nuo 1941 m. rugsėjo pabaigos - spalio pirmosiomis dienomis J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį stiprina šis J. Krikštaponio „į atsargą paleidimo“ dokumentų stygius.      Kaip gali būti jis „paleidžiamas iš tarnybos“, jei jis buvo PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš kurio pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į tarnybą? Tai, kokie gali būti „paleidimo į atsargą“ dokumentai?        Gal, todėl, pagal sesers Atsiminimus ir slapstėsi jos brolis savo namuose nuo vokiečių per visą jų okupacijos periodą? Apie tai čia žemiau bus detaliai aptarta.      Negi, tai  „geriausią“ būdą istorikas M. Pocius atrado, vietoje to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymo, pačioje 2014 -12-27 A. Rukšėno silpniausio įrodinėjimo vietoje, negi, tikrai pradėjo apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais „šaltiniais“?

      Juk, jau čia pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir Nr. 43 apie J. Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44 paneigimą ir tame pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo Klimavičiaus pavarde, atskleidusia to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir Nr. 9 raportuose rašant, akivaizdžiai netiesą. Kaip gali būti „patikimi“ dokumentai, kai jie neatitinka dėstomos tikrovės?

58 pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai  Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų. 

    Išvada: Kokie 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942 metų „duomenys“? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?

10-ta tema:       IŠVADA  archyvų dokumentų apžvalgai.

     Archyvų dokumentuose nepastebėti ir nuo visuomenės nuslėpti čia išvardinti aspektai reikalauja kruopštesnius atlikinėti tyrimus ir svarbiausius dokumentus viešinti. Toliau būtina iš naujo KRITIŠKAI tirti Ypatingojo archyvo apklausų-tardymų protokolus ir juose tirti psichologinius-kriminologinius galimų netikrų ar netikslių parodymų prielaidas, ką ir paminėjo savo Pažymoje Mindaugas Pocius dėl M. Kačiulio.

        Daug istorinės vertės yra karinių laipsnių kėlimo dokumentuose. Visi Pakėlimo lapai ir raportai laipsnių pakėlimams sudėti  į Kauno komendantūros ryšių karininko archyvinį aplankalą-bylą  Nr. 9 „Pakėlimo į aukštesniuosius laipsnius“. Keturis Pakėlimo lapus 2-iem egzemplioriais 1941 m. gruodžio 18 d. A. Impulevičius pateikia Ryšių karininkui Raportu Nr. 48. Tolimesnių tyrimų ir įdomumo dėlei pateikiu laipsnių kėlimų dokumentų VAIZDUS mėlynuose nuorodose šiems asmenims: 

   42 įseg.: kapit. Levinas Jono, s. Dominiko, 1897-02-15 Rygoje, Ūkio viršinink, B. Vado teisėmis, 6 klases gimnazijos, baigęs rusų Karo mokyklą 1917 m. Irkutcke, baig Aukšt. Karininkų kursus V laidą, dalyvavo 1920 m. kovose su lenkais, gali būt pakeltas į majoro laipsnį
   43 -įseg.Balsevičius Petras, s. Povilo 1914-08-20 Panevėžio mieste, Vyr. Bataliono sanit. gydytojas, Bataliono vado teisėmis nuo 1941-09-02, baigęs VDU medic. fak. ir kariūnų aspirantų kursus. (nėra LGGRTC)
   50 įseg. vokiečių kalba Dagys Anatolijus, Povilas, 1909-10-22 Biržų Daubiškiai
  53 įseg. vokiškai užpildyta Mituzas Julius, Jenas, 1911-04-22 Šiaulių Žagarė
  54 įseg. ltn. Repšys Albinas, sūn Antano, 1909-06-27 Utenos a. Užpalių valšč. Kišūnų km., Ūkio viršininko (kuopos vado teisėmis) nuo 1941-09-15, baigęs 8 kl. gimnaz, Karo m-la XIV laida. Dalyvavo kovose: Pabėgdamas iš Raudon. Armijos su šarvuočiu atsišaudė ir vėliau šarvuotį su įgula perdavė vokiečių vadovybei. (Meižys)
  55 įseg. Jaun. leitenantas Mažeika Vincas, s. Jono, 1911-01-28 Panevežio aps., Krekenavos v., Užliaušių km, Transporto būrio vadas, Liet. Univers, I-mo, kurs, Ekon.sk. XIX laida Karo m-los Priešlėkt ir prieššarvot. aps. kurs.
   59 įseg. 11 Rez. Pol. Bat. vadui Raportas I-jų, pakelti iš majoro į pulkininko laipsnį Impulevičių Antaną
   60 įseg. kap. Narbutas Vacys, s. Vacio, 1901-10-03 K.a. Garliavos v. Sakalų vnk., I-jų L.A.D. Štavo ūkio sk. intendantas, baigęs 4 kl. gimn ir suaug gimn. už visą gimnziją 7 egz., Liet, Karo m-los IV laidą. Dalyvavo partizaniniame veikime nuo 1941 m. birželio 28 d. (LGGRTC sąraše nėra)

11-ta tema: Polemika su man atsiųstu Jūsų atsakymu

    Įvertinus Jūsų nuoširdų ir mokslišką man atsiųstą atsakymą, bet Jums nežinant; mano atliktų tyrimų, kuriuos aš atlikau, ir Jums šiame rašte pateikiau: ką juose pastebėjau, todėl prašyčiau peržiūrėti iš naujo man atsiųstus tokius Jūsų man pateiktus teiginius:

1.           Dėl KGB pareigūnų sudaryto „Sąrašo 2(12) policijos bataliono 2-osios kuopos, sudaryto remiantis 1941 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 42 dėl išvykimo į Minską-Slucką-Borisovą (f. 1444, ap. 1, b. 3, l. 159)“, bandote nuneigti, jog, tas KGB-istų Sąrašas, nepatikimas. Dėl nepatikimumo galima tik iš dalies sutikti, kaip jiems neesmines raštvedybos klaidas, kad, ir jau žuvusiojo-nužudytojo asmens ne tokį tėvavardį parašius, nes KGB-istams, atliekantiems paieškas, mirusiųjų duomenys buvo mažiau svarbūs, nei gyvų ir todėl jiems mirusieji buvo ne aktualūs, juolab, tas jų Sąrašas ir tik kaip-juodraštinis-darbinis dokumentas buvo bei juodraštyje NEESMINĖ žmogiška klaida, kurią galima atlikti, sumaišius dokumentus – tai anksčiau keltą MANO problemą dėl tėvavardžio reik sustabdyti. Bet,  kadangi lietuviška raštvedyba nepripažįsta tėvų vardų rašymo ir todėl galima pateisinti, jog istorikai nepastebėjo ir netyrinėjo, kad ir A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 DU BENDRAVARDPAVARDŽIUS, taip, kaip lietuvių kalboje yra daugiau įvairesnių ir vardų ir pavardžių, nei rusų kalboje. Todėl, tokių BENDRAVARDPAVARDŽIŲ susidubliavimo išvengimui rusų kalbos ir raštvedybos tradicijose yra labiau gerbiami tėvai ir pas rusus (tiksliau, istoriškai; pas maskolius turėtų būti) visad vartojamas ir akcentuojamas tėvavardis. O, kadangi, ASMENVARDŽIO DUBLIKATO „Krikštaponis-Krištaponis“ PROBLEMA ATPUOLĖ, NES TAI VIENAS IR TAS PATS ASMUO, pagal mano nustatytus Lietuvos Lengvosios atletikos protokolus, skirtus šios sporto šakos 100-mečiui (tai reiks tą sporto istorikų atliktą milžinišką triūsą kaip nors pagerbti ir padėkoti), todėl reiškiu savo atsiprašymą, jog klydau-abejojau-netikėjau, kol neatradau neginčijimą įrodymą tokį patį, kad ir Pakėlimo lapas, kuris irgi deda tašką abejonėms. Todėl AČIŪ už to Pakėlimo laipsnio lapo duomenų paskelbimą mano Facebook profilyje, kuris panaikino „skirtingų asmenų“ bet kokias versijų prielaidas ir leido ženkliai susiaurinti paieškos spektrą.    Labai vertinu Jūsų loginį parašymą: „Šiame fonde saugomus dokumentus formavo ne sovietų saugumo pareigūnai, o 1941 m. vasarą, rudenį, žiemą Kauno miesto komendantūroje, savisaugos batalionuose dirbę pareigūnai ir kiti su komendantūra susiję asmenys. Dėl to šio fondo dokumentai, kaip istoriniai šaltiniai, kur kas patikimesni už minėtą sovietų saugumo pareigūnų parengtą sąrašą.“ Toks vertinimas labai teisingas VISUMOJE, visiems asmenims, bet ne vieninteliam Juozui Krikštaponiui (jo pavardę rašau pagal jo tėvų santuokos ir jo gimimo liudijimus), kuris buvo GESTAP-o suimtas, kalinamas ir todėl GESTAP-ui apgauti – jį iš kalėjimo ištraukti ir buvo, matyt, klastojami mano pastebėti dokumentai. Todėl jie nekaip, negali būti „patikimi“ tik vieninteliam Lietuvos garbingam karininkui; vaduojamam iš okupacinių struktūrų nelaisvės, nes po LLV išvaikymo, „išlaisvintojai“ nuo sovietų tapo tokie patys okupantai. Toks jų okupantų tapimas vyko laipsniškai ir ne iš karto, matyt, suvokiamai. Labiausiai ir greičiausiai dėl antrųjų okupantų suvokti turėjo šviesiausios giminės atstovas, kuris, matyt, akis į akį buvo pamatęs sveiku protu nesuvokiamą Karinį nusikaltimą, dėl ko, matyt, pakriko nervai, ir todėl peržengė leistinas karininkui ribas. Todėl, matyt, bataliono vadovybė, suprato savo karininko būseną ir todėl ėmėsi bet kokių būdų, kad savo karininką išlaisvinti. Ir, matyt, tai aiškiai matė NKVD bei KGB darbuotojai – matė, matyt, iš GESTAP-o dokumentų, kuriuos, matyt, išvežė į Maskvą, (dėl KGB dokumentų  naikinimo-išvežimo  R. Ozolas  dar sovietinėje AT sesijoje ...).  Todėl, reik manyti, kad jeigu būtų suėmimo ir kalinimo laikotarpis ne 1941 metų, tai Maskva tą dokumentą, manau, paviešintų. Todėl, nesant tokiam dokumentui, reik tik prielaidų teorija kliautis pagal Holistinį (VISUMINĮ) principą.

2.         Pagal Jūsų laiško 3 psl. teiginį „Tai, kad ltn.Juozas Krištaponis yra buvęs 2-osios kuopos vadu, kad buvo išvykęs į Baltarusiją, daugiau ar mažiau leidžia manyti šie liudijimai iš 1961-1962 m., kai buvo teisiami keli asmenys, kurie vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m) buvo tarnavę 2-ajame Pagalbinės policijos tarnybos batalione. Po karo teistas buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 1-osios kuopos vadas ltn. Zenonas Kemzūra 1961 m. rugsėjo 27 d. per apklausą kalbėjo: „Pirmos kuopos vadu buvau aš – Kemzūra Zenonas, antrosios kuopos vadas buvo leitenantas Krištaponis Juozas, trečiosios kuopos vadu buvo Ūselis (Zenono Kemzūros 1961 m. rugsėjo 27 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l. 77). Z. Kemzūros 1961 m. rugsėjo 30 d. per apklausą duotuose parodymuose apie žudynes Slucke yra toks fragmentas: „Kitų dviejų kuopų kareiviai Slucke šaudė kitoje vietoje, bet aš nemačiau. Antrai kuopai vadovavo leitenantas Krištaponis, o trečiai kuopai – Ūselis (Zenono Kemzūros 1961 m. rugsėjo 30 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l. 87).“ (paryškinau ir pabraukiau aš), manau, jog TEISIAMŲJŲ ASMENŲ PARODYMAI TURĖTŲ BŪT ABEJOTINI, taip, kad teisiamieji asmenys galėjo sąmoningai sakyti netiesą, gelbėdami save, ir nurodydami mirusį-žuvusį asmenį, kurio nepaklausi ir „kaltę“ verčia žuvusiajam, kad išvengti naujų netekčių – apsaugoti nuo kaltinimo dar gyvą buvusį Nikodemą Reikalą. Raudonai paryškinau, kaip ir TAISYKLĘ, PAKLIUVUS Į SOVIETINES-REPRESINES STRUKTŪRAS - KALTES VERSTI ŽUVUSIESIEMS. Juolab ltn. Zenonas Kemzūra buvo  1961 09 25 KGB suimtas ir po garsaus, man gerai pamenamo Vilniuje teismo 1962 11 03 sušaudytas, kaip ir sušaudytas Juozas Ūselis, kurio pavaduotoju buvo skandalingasis, galimai, J. Krikštaponio gelbėtojas Jonas Klimavičius, kuriam J. Krikštaponis tarpininkauti negalėjo. Be to, reiškiu Jums (visam Centrui) pastabą dėl, galimai, klaidos, nes nesuprantu, kodėl Zenonas Kemzūra nėra Suimtų po karo bataliono karių sąraše parodytas? Kaip jis galėjo duoti parodymus, jei „nebuvo suimtu“? Kaip gali būti nuteistas mirties bausme ir įvykdyta „mirties bausme ne suimtajam? „Savanoriškai prisistačiusiajam“ į teismą ir į mirties nuosprendį?

3.           To paties svarstomojo laiško 3 psl. pabaigoje Jūsų parašyta man yra, kad „Po karo teistas buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 1-osios kuopos būrio vadas ltn. Jonas Stankaitis 1961 m. lapkričio 22 d. per apklausą parodė: „Antrosios kuopos vadu buvo leitenantas Krištaponis, jo vardo nežinau. Jo pavaduotoju buvo leitenantas Tamošiūnas Vladas“ (Jono Stankaičio 1961 m. lapkričio 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l. 180).“, TOKS „parodymas“ NĖRA JURIDINIS, nes leitenantas J. Stankaitis pasakė ŽINOMĄ tiesą, nes, tikrai, J. Krikštaponis (Krištaponis) buvo kuopos vadu –  tuo kuopos vadu buvo ir sėdėdamas NEDRAUGIŠKOS VALSTYBĖS kalėjime, nes bataliono vadovybė, stengdamasi jį išlaisvinti, nuo pareigų nenuėmė – ĮSAKYMU PAREIGYBĖS KRIŠTAPONIUI NEPANAIKINO ir visi pavaldiniai turėjo jį laikyti vadu, taip, kaip ir visus kitus vadus, išvykusius komandiruotėn, sergančius, ar į nelaisvę pakliuvusius kitos valstybės struktūroms, ir nesančius laikinai tarnyboje – nuo pareigų įsakymais nenuimamus, ir laikinai nedalyvaujančius tarnyboje, kai yra LAIKINAI pavaduojantys, tai pavaldiniai tikraisiais vadovais ar vadais VISADA laikys savo tikruosius vadovus ar vadus, nors jie ir kažkur laikinai yra išvykę – įstatymiškai nuo pareigų nenuimti.. Juolab,  J. Stankaitis dar papildė, jog Krištaponio pavaduotoju buvo leitenantas Tamošiūnas Vladas, kuris ir privalėjo vadovauti kuopai, kai laikinai kuopoje nėra Krištaponio,  - dėl jojo išlaisvinimo iš nedraugiškos valstybės struktūrų vyksta derybos ir tų derybų baigtį intensyviai seka-lauką jo pavaldiniai.

4.          To paties 3-čio pasl. pačioje pabaigoje Jūsų pateiktas LABAI SVARBUS kapitonas Juozas ŪSELIS per 1962 m. sausio 08 d. apklausą (praėjus 4-iom dienoms po Norilske suėmimo ir gabenimo iš ten, gal ne lėktuvu?! – mano pastebėjimas) pateikė NE PAREIGYBES, O ATLIEKAMUS VEIKSMUS - išsamius parodymus, ir jo apklausa išsamesnė – „maskolišką“, klausiant net tėvavardį, bet dėl J. Krikštaponio karo mokyklos baigimo, neva. dėl „1932 m. 14-osios“ laidos netikslumas, nes pagal duomenis J. Krikštaponis baigė 1934 metais, o „1932 m.“, kaži, ar galėjo baigti, nes jis tada turėjo tik 20 metų. Įdomu, kad kitoje J. Ūselio 1962-01-26 apklausoje, nurodęs Minsko operos teatrą, ir apie minėtus sovietinius karo belaisvius, kuriuos reiks šaudyti, panašu, kad, gal, ir tiksliai pasakė, kad šaudymo vieta bus UŽ Minsko. Tik, gaila, kad NENURODĖ, Į KURIĄ PUSĖ UŽ MIESTO Minsko? Jeigu jis būtų nurodęs į vakarus į Štalag-352 pusę, kaip, galimai nesąmonę pasakojo Kačiulis – tai būtų ir čia, lyg, nesąmonė, pagal mano pastebėjimus, naujai atrastus. O, jei į rytus ar šiek tiek į šiaurę prie „Puškino kazarmų“, tai, ten, tikrai vyko sušaudymai, nes pastarojoje yra paminklas sušaudytiems belaisviams, o prie Uručje vietovės plento į Maskvą 9-tame kilometre 2022 metų birželyje atidengta apie 8-ių tūkstančių aukų ekshumacija, kurią atlieka specialaus 52-trojo archeologų bataliono karo specialistai, ir apie tai labai diktatoriaus televizijos propaganda EFEKTINGAI akcentuoja, rodydama griaučių didžiausią galybę, apie kurią detaliai daugiau pateiksiu duomenų. Todėl, BŪTINA ŠIĄ APKLAUSĄ NUODUGNIAU PATYRINĖTI, nes būtina nustatyti, į katrą pusę jis nurodo tą UŽ MIESTO pusę? Įdomus, Jūsų pastebėjimas, „Po karo teistas“, nes tai spalvinga asmenybė, turinti daug klaustukų, nes įtartinai daug smulkmenų apie J. Krikštaponį pateikė, nors, kaži, ar klausė jo, tai, ką jis parodė, ar domino, ar tardytojus galėjo dominti miręs J. Krikštaponis, ar jis savo noru apie jį pridėjo, ko nereikėjo? Svarbu, kad jis, 1942 m. gegužę, išėjęs į atsargą, apsigyveno Ukmergėje. O, iš kur jis kilimo?   Apie jo kilmę ir iš užjūrio rašynėtojas Pov. Dirkis nieko nežino, bet teigia, kad Ukmergės gimnaziją baigęs. Vadinasi, būdamas Vietinės rinktinės Karo mokykloje, matyt, kartu su J. Krikštaponiu, iš  Marijampolės sėkmingai pabėgo (J. Krikštaponio „nuotykiai“ su vokiečiais mažiau tikėtini, kaip J. Ūselio), nuo vokiečių apsupimo. Apie jį, atrodo, kažką ne taip aprašė.  Pavyzdžiui: „II Pasaulinis karas kpt. Ūselį užklupo kaime beatostogaujantį. Įžygiavę Lietuvon vokiečiai kpt. Ūselį paėmė į nelaisvę. Iš karto pasiuntė jį į stovyklą, iš kurios išvežė į Minską, į pagalbinius dalinius. Minske stovėjusių karo dalinių pareiga buvo naikinti rusų partizanus. Kpt. Ūselis iš ten pabėgo ir slapstėsi Lietuvoje iki susikūrė Vietinė Rinktinė. Pradėjus Vietinės Rinktinės dalinius organizuoti, jis prisistatė į Rinktines štabą, iš kurio gavo paskyrimą į Marijampolėje organizuojamą Karo mokyklą instruktorium.“  Bet LGGRTC apie TDAB karininkus patekimą į Minską viskas kitaip.  Keistai, 1944 m. liepos mėn., kažkodėl, matyt, negrįžo į Ukmergę, o „slapstėsi; artėjant Raudonajai armijai išvyko į Telšių aps. Rietavo valsčių; ... vėliau slapstėsi Ukmergės aps.; 1945 m. įsitraukė į partizaninį judėjimą Ukmergės aps. (slapyvardis Pakalnis), ėmė vadovauti partizanų būriams; 1947 10 07 suimtas, 1948 08 14 Ypatingojo pasitarimo nuteistas 15 m.; 1958 01 15 iš įkalinimo paleistas, dirbo Norilsko mechaninėje gamykloje elektromonteriu; 1962 01 24 vėl suimtas, KGB nustačius, kad 1941 m. rudenį ... “. Mano hipotetinė IŠVADA: 

Panašu, kad gali būti ukmergietis ir todėl gerai turėjo pažinoti J. Krikštaponį. Tiek daug partizanavęs Ukmergėje - joje vadovavęs partizanams, apie savo senai pažįstamą kolegą J. Krikštaponį PRIVALĖJO ŽINOTI, JOG ŽUVO, ir  todėl, galėjo būti supykęs ant J. Krikštaponio, jog, ištrauktas iš kalėjimo negrįžo į  batalioną Minskan, ir todėl, galėjo tiek iš pykčio, arba, svarbiausia, kolegą Nikodemą Reikalą dengti – apsaugoti jį nuo atsakomybės, PRIVALĖJO GYNYBAI PANAUDOTI ŽUVUSĮ J. KRIŠTAPONĮ ATLIKTIEMS NUSIKALTIMAMS PAKIŠTI ir dar kitiems 1962 m. kaltinamiesiems (jei buvo sąlygos tarpusavyje bendrauti?)  tai pakišti mintį, prisidengti žuvusiuoju. Juolab, ir KGB vienodą POLITINĮ tikslą galėjo turėti, kad A. Smetonos sūnėną kaltinti, ATEITIES PROPOGANDOS TIKSLAMS. (kai išmirs artimieji?) Ar tokie metodai buvo į ateitį planuojami? Čia versijų įvairiausių gali lįsti, todėl ...

5.      Jūsų laiško 4 psl. pradžioje 2-osios kuopos karys ir ambulatorijos felčeris Juozas Vosylius 1961-08-07 apklausoje, kažkodėl nėra Suimtųjų kariu sąraše. Aišku, kaip eilinį karį ir, dar mediką kaltinti neturėtų. Koks jo parodymo patikimumo %-tas – svarstyti negaliu – reikia matyti klausimo turinį ir atsakymo esmę. Bijau, kad GALI BŪTI IŠ ANKSTINĖ KOLEKTYVINĖ NUOSTATĄ KALTINTI NEGRĮŽUSĮ PO KALĖJIMO Į BATALIONĄ, bet, asmeninės motyvacijos kitaip parodymą teikti, - kol kas nematau.

6.     Kad Jūsų pateiktasis 2-osios kuopos karys Stasys Arštikaitis 1962 m. vasario 19d. per apklausą kalbėjo, kad  ... (KALBĖJO TĄ PATĮ – apie J. K.) todėl komentarų neturiu – pažiūrėsiu, ką kiti kalbės      Labai AČIŪ už tai, kad  Jūs man parašėte, jog „2-osios kuopos karys Martynas Kačiulis 1961 m. rugsėjo 3 d. per apklausą parodė: „Aš buvau paskirtas į 2 kuopos 3 būrį. Kuopos vadu buvo leitenantas Krištaponis, vardo nežinau, o būrio vadu buvo leitenantas Juodis, vardo nežinau“ (Martynas Kačiulio 1961 m. rugsėjo 3 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3. l. 284-285).“, kuris, panašu, KAD BRAUKIA VISUS TUOS, KURIE RODO J. KRIKŠTAPONĮ, nes jis pakeitė parodymą - , tai atskleidė 2022-12-02 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje – jos 5 psl. pabaigoje istorikas Mindaugas POCIUS, pažymėjo, joga „... M. Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad  1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Tą patį teigė ir 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas,  o taip pat ir 1961 m. rugsėjo 1 d. tardyme liudijo irgi 2-os kuopos policininkas Jonas Arlauskas. Tos M. Pociaus Pažymos dalį nufotografavau su paryškinimais ir paspalvinimais, nes policininkai iš tos pačios kuopos, o ne kariais – vadinasi, su teisniu kažkokiu parengimu, ir iš karto po karo, dar ne su sugadintomis atmintimis, teigia tą patį, ką nustatė ir KGB Sąraše, apie tą patį Nikodemą Reikalą, pakeitusį J. Krikštaponį. O M. Kačiulis , po 15-os metų pakeitęs parodymą, įrodo, kad yra organizuota kažkokia VEIKA KOLEKTYVIAI KEISTI PARODYMĄ IR GINTI N. REIKALĄ NUO TEISINĖS ATSAKOMYBĖS, jam gyvenant JAV ir, dar, tikriausiai, esant gyvam? Nors, A. Pocius rašo, kad reikia tirti, kodėl pakeitė parodymus, bet ar įmanoma tai atlikti be psichologijos ir psichiatrijos mokslininkų? Kas dabar gali nustatyti, kas M. Kačiulio galvoje dėjosi, kaičiant parodymus? Juolab, kad M. Kačiulis M. Pociaus Pažymoje labiau cituojamas ir labiausiai J. Krikštaponį kaltinantis – LABIAUSIAI KALTINANTIS, KURIO PARODYMAI NIEKINIAI.  Dar, svarbiau, jog, toliau Pocius tos Pažymos 8 psl. pradžioje M. Kačiulis išnaudojamas J. Krikštaponį MELAGINGAI „kaltinti“ ir dar po 20-ties metų, kaip profesionalus melagis, ir po 35 metų, kardinaliai pakeitęs parodymą! Juk, net per apklausą M. Kačiulis turėjo tvirtinti, kad jo sveikata ir atmintis gera, nors kokių 55 metų amžiaus asmenų niekas, paprastai tokių dalykų neklausinėja. Nuo senatvės atmintis pradeda blogėti, kur tai per 70-85 metus. Gal, jis įtartinai atrodė? Juk, tas Martyno Kačiulio atminties patikrinimas pagal minėtą M. Pociaus Pažymą „įvyko vykdant SSRS generalinio prokuroro pavedimą dėl JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus prašymo pagalbos 2-ojo bataliono 2-os kuopos 3-ojo būrio vado leitenanto Jurgio Juodžio byloje. 1982 m. rugpjūčio 16 d. apklausa buvo vykdoma dalyvaujant JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus atstovui N. Šerui ir to paties skyriaus operatoriui filmavimo kamera darant vaizdo ir garso įrašą. Apklausą vykdė LSSR prokuroro vyresnysis padėjėjas, vyresnysis justicijos patarėjas J. Bakučionis ir N. Šeras, kurie daugiausia klausinėjo apie J. Juodžio dalyvavimą šaudymuose, tačiau apie J. Krikštaponį (Krištaponį) M. Kačiulis nebuvo klausiamas ar skatinamas prieš jį liudyti“.

O, čia, manau, BEPRĄSMIS m. Pociaus teiginys dėl „skatinimo“, nes kaip jaunesnysis leitenantas, galėjo kokių nors nusistatymų turėti prieš savo kuopos vadą, dar kuopos formvime, ir, gal, keršydamas, jog iš kalėjimo negrįžo į  tarnybą ir, norėdamas J. Krikštaponį pavadavusiam Nikodmui Reikalui pagelbėti, iš JAv atvyjusi N. Šero akivaizdoje. Gal tam buvo tarp JAV ir Soviet. Sojuz-o, nekliūdyti N. Reikalą ir tik Juodžio byloje jį kiek galimą labiau juodinti? Kodėl jis taip stengiasi? Kodėl, kis kaip jaunesnysis karininkas, net nerodomas tarp Suimtųjų ir net nėra jo tarp karininkų sąraše? Už kokius nuopelnus?

7.          Todėl po M. Kačiulio parodymų, manęs visai nestebina, su M. Kačiuliu parodymų keitimo vienminčiai, kaip 2-osios kuopos karys Motiejus Migonis 1961 m. liepos 21 d. per apklausą parodė, ...

8.          2-osios kuopos karys Petras Andriuškevičius 1961 m. vasario 22 d. per apklausą parodė, ...

9.          2-osios kuopos karys Edvardas Guoga 1961 m. rugpjūčio 7 d. per apklausą parodė, ...

10.      2-osios kuopos karys Jonas Rutkauskas 1961 m. lapkričio 18 d. per apklausą parodė, kad ... Tik, šis turi baudžiamąją bylą (LYA, baudžiamoji byla Nr. 12476/3, A. Impulevičiaus ir kt. baudžiamoji byla, LYA, Nr. 47386/3) – 1945 09 06 suimtas; 1946 06 21 nuteistas 10 m., 1954 12 04 iš lagerio paleistas, ištremtas; 1956 05 25 paleistas iš tremties.

11.     Na, ir DIDŽIAUSIAS A  Č  I  Ū  už patį logiškiausią parodymą – tai 2-osios kuopos karys Henrikas Salelionis 1961 m. liepos 20 d. per apklausą parodė,kad 2-ajau kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo – ltn. Tamošiūnas (Henriko Salelionio 1961 m. liepos 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3. l. 324). Logiškiausias, nes antrasis buvo J. Krikštaponio pavaduotoju, ir todėl, kai pastarasis Kauno kalėjime atsidūrė, tai aišku, kaip dieną, pavaduotojas ir tapo NEFORMALIUOJU – TIKRUOJU KARIAMS VADU, o ginklininkas  Nikodemas Reikalas, matyt FORMALIUOJU vadu, prižiūrinčiu tik pavaduojantį, kaip jis vadovauja, kaip jo labiau klauso, nei jau pagyvenusiojo vyr. leitenanto, turinčiojo 36 metus. Juolab, pagal būdą. Pagal labai ginčytiną KGB sudarytą Sąrašą, kuriame spalio mėnesyje rodomas vadovu N. Reikalas, Tamošiūnas rodomas kaip Vladas, sūnus  Igno, gimęs 1911 m. ir iš Valtunų kaimo, kuris yra vingiuoto Siesarčio slėnyje, netoli Šventosios. Vadinasi, Vl. Tamošiūnas yra iš Ukmergės žemės, ir, matyt, gali būti panašus pagal charakterį į Juozą Krikštaponį (pas mus kariuomenėje kariai iš gretimų vietovių būdavo labai panašūs ir dažnai juos vieną su kitu labai maišydavome), į kurį, galimai, gal, mėgdavo mėgdžioti A. Smetonos sūnėną J. Krikštaponį, gal, net dažnai, apie jį minėdavo ką nors 2-os kuopos kariams, kai jis „sėdėjo“ Kauno kalėjime, ir, gal, TAMOŠIŪNĄ GALĖJO MAIŠYTI SU KRIKŠTAPONIU ? ? ? Tai, čia tik mano prielaidą, kodėl tiek daug „parodančiųjų“, kad vadovavo „Krištaponis“. O, ar, aplamai, IŠ KUR PAVARDES GALI ŽINOTI KARIAI, KAI KREIPIAMASI Į VADĄ TIK PAGAL LAIPSNĮ ?  „ „ Gal, todėl , kurie mažai kas nusimanė, kas vadovauti jų kuopai, tai, gal, dėl atsikabinimo pasakė „Krištaponio“ pavardę sovietiniams tardytojams? Juk, tada PRIE KARINIŲ UNIFORMŲ PAVARDŽIŲ UŽRAŠUS KARININKAI NENEŠIOJO, kaip dabar tai privaloma. Todėl, atleiskite, kiek aš buvau komandiruotėse, ar Tambovo miškuose per šaudymo pratybas iš dvigubo kulkosvaidžio į lėktuvais tampomus maišus, į kuriuos kulkosvaidžiu šaudyti reikėjo, tai apie tų karininkų pavardes net supratimo neturėjau. O, čia, Minske-Baltarusijoje toji 2-oji kuopa buvo tik porą mėnesių. IŠ KUR PER TOKĮ TRUMPĄ LAIKĄ GALIMA PAVARDĘ ŽINOTI? Aš, pavyzdžiui, net nežinau pavardės karininko – OPERATYVINIO BUDĖTOJO – t. y. mūsų kovinio budėjimo pamainos viršininko, kuris už mano nugaros stovėjo ir žiūrėjo, kaip aš su savo radaru-aukštimačiu ieškau pamestojo „J. Gagarino“, kurio matyti aš negalėjau, o mačiau tik jojo žudiką, pasakišku greičiu belėkusi. Ir nors aš puikiai žinojau tą vyr. leitenantą – puikų vyrą, bet, mirk-plyšk, aš jojo pavardę, labai silpnai žinojau, ir dabar, lyg. „Makarovas“, bet aš jo pavardę ir su kitu karininku galiu sumaišyti, NES PAVARDĖMIS Į KARININKUS KREIPTIS NEPRIIMTINA žemesnio rango kariams.  O aš tarnavau su juo 3 metus, o ne  3 mėnesius, kaip Vl. Tamošiūnas, pavadavęs savo kolegą-ŽEMIETĮ-TĖVYNAINĮ nuo Ukmergės ŽEMĖS, ir, gal, įteigusį savo laikiniems pavaldiniams, kad jis „Krikštaponiu“ vadinosi? TAI KUOM VERTI, TOKIE „ l i u f i j i m a i “ , KAI SAVO KARININKŲ-VADŲ PAVARDES GALI ŽINOTI TIK IŠ NUOGIRDŲ ? ? ?

12.     Kad „1941 m. rugsėjo 8 d. įsakyme Nr. 14 2 . ... išrinktą bataliono Karininkų Valgyklos Valdybą ... Nariai: ltn. Krištaponis; ltn. Tamošiūnas. Bendrovės šeimininką – ltn. Reikalą.“ – taiia ši sąsaja gali būti su V. Krikštaponytės-Juodienės minimu Juozu Barzda „taškų“ reikalais, nes tas „Barzda“-Bradausku galėjo būti generolas EKONOMINIŲ BENDROVIŲ, gal, ir „kariuomenės mitybai?“ reikalus turėjęs?

13.     „ltn. Krištaponis Juozas, ltn. Tamošiūnas Vladas, ltn. Juodis Jurgis, ... š. m. rugsėjo mėn. nuo 11 d. 0700 val. iki 13 d. d. 2400 val. Kauno komendanto įsakymu buvo komandiruoti slaptais tarnybos reikalais. Pastaba“ Tai, panaši „komandiruotė“ be įsakymo, negalėjo būti RUDENS PERIODUI tėvams padėti derlių nusiimti prieš išvyką į Baltarusiją, kad vietoje pyliavų, dalį savo derliaus perduoti Valgyklų reikalams? (Čia tokia mano FANTAZIJA. Bloga?)

14.     VĖL LABAI  A  Č  I  Ū UŽ PRISIPAŽINIMĄ TOKĮ: jog, neva „1941 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 221 kuopos vadas ltn. Krištaponis pranešė bataliono vadui, kad jis atlieka tarpininko vaidmenį (Kuopos vado ltn. Krištaponio 1941 m. lapkričio 4 d. raštas Nr. 221 (Minskas) bataliono vadui, LCVA, f. R-1444, ap. 1. b. 18, l. 398 a.p.)“  AČIŪ prisipažinus, kad šio sakinio autorius to, neva. „ltn. Krištaponio“ rašto savo akyse nėra matęs ir yra parašęs, matyt, tik tai, kas jam liepta taip rašyti, kad efektingiausiai VISUOMENĘ APGAUDINĖTI tuo tikslu, kad, neva, „ltn. Krištaponis buvo Minske“ ir iš šio miesto, neva, „rašė“, atseit, - ar kitaip sakant, neva, rašydamas „ p r a n e š ė “ kad, neva, jis „atlieka vaidmenį“ (KAIP TIKRAS ARTISTAS) vaidindamas NETEISĖTĄ VAIDMENĮ  ir dar ne bet kokį vaidmenį, o „ t a r p i n i n k o“, kurio jis šio vaidmens atlikinėti neturėjo jokios teisės!  Jeigu, šio sakinio autorius, bent, akyse būtų matęs tą „raštą“, tai jis visus tuos žodžius mano sudėtus į kabutes, visai kitaip būtų rašęs, būtų rašęs visiškai kitokius žodžius, būtų rašęs tai, ką jis savo akimis mato, o ne tai, kas jam yra liepta parašyti, kad visuomenę apgaudinėti. Juolab, pagal 398 aprašą 1941 m. lapkričio 4 d. dokumentas yra Nr. 8, o ne „Nr 221“. Tai, pirmiausiai, BŪTINA NUSTOTI VISUOMENĘ APGAUDINĖTI IR NESĄMONIŲ NEREIKIA RAŠINĖTI,  o būtina kuo skubiausiai tą raštą visuomenei reikia parodyti, kaip jis iš tikro atrodo, ir, kad, visuomenė matydama tą „raštą“, ji pati visiškai kitokiais žodžiais jį aprašytų, ką ji mato jame savo akimis, o ne „ausimis meluojančiomis“. Todėl aš rodau tą, neva „raštą“, kuris visiškai kitaip vadinasi  ir jis vadinasi RAPORTU, o ne „raštu“ ir tas raportas visiškai NE  „ltn. Krištaponio“, O LTN. Jono KLIMAVIČIAUS, kurio ne siūlau skaityti dabar, nes jame yra daug netiesos, - tiesa jame tik viena, kad bataliono vadui praneša visai ką kitą, nei tame LGGRTC man atsiųstame rašte ir ne tik man, bet ir žiniasklaidai meluojama tame sakinyje, nes kaip matote, tame rašto vaizde nėra nei jokio bataliono vadui pranešimų apie jokius ‚atliekamus vaidmenis“, nes ir be pranešimo apie vaidybas, tą raštą gerai pastudijavus, paaiškės, kad vaidmuo atliekamas ne kažkokio „tarpininko“, o vaidmuo, greičiausiai, „ligonio“, kad su tuo vaidmeniu ne visuomenę, o GESTAP-ą, apgauti, matyt, kaip aš suprantu.
         Na, ne manau, kad „man vaidenasi“, nes tai rodo visi tolimesni istoriniai faktai, kurie tame raporte šiek tiek, ne taip dėstyti, kardinaliai keičiantys tikrą situaciją.  Todėl, dabar siūlau į smulkmenas kol kas nesigilinti, nes, kaip matote, šiame šio RAPORTO vaizde NĖRA JOKIO „ltn. Krištaponio“, nes RAPORTAS yra ltn. KLIMAVIČIAUS,  o Krištaponio pavardę siūlau pamatyti to RAPORTO kitos pusės vaizde. O jame irgi nėra sakino: „pranešu, kad atlieku tarpininko vaidmenį“, nes pastarojoje nuorodoje matysite vaizdą, kurį; net Pradinės mokyklos vaikas nerašytų taip, nors jis dar nežino, kas yra raštvedyba. Net, vaikas matydamas atspausdintus žodžius, tikrai, jis pasakys, kad juos spausdino ne Ltn. Kuopos V a d a s , nes jis jau kino filmus apie karą (praėjusį savaitgalį Vasario 24 d, jau sukako, kaip metai, kai karas  ... prasidėjo) yra matęs ne vieną, ir žino, kad Kuopų vadai vadovauja, o ne su spausdinimo mašinėlėmis tarškina – vaikas pasakys, kad tam „yra kanceliarinės žiurkės“. Bet, vaikas, jau mokantis skaityti, bet „Krištaponis“ parašymą ne iš karto, gal, atras, nors mūsų Lietuvos Didvyris gana gražios rašysenos ranką turi, bet vaikams tik vyresnių klasių galima perskaityti rankraščiu greitai rašomą pavardę, vietoje įmantraus parašo suraitymo. Taip, kad įdėmesnis vaikas, kuris ne su rašikliu, o su rašaline plunksna rašo dailyraščius, tai pastebės, jog skaičiai su kita plunksna rašyti, nei įmantrus žodis „Krištaponis“ parašytas. Dar, vyresnis vaikas dar ir pastebės, kad ne tik kita plunksna, bet ir rašysena visai kitokia, nei parašo. Todėl iš karto apačioje, kur „Minskas“ parašyta, tai vyresnis mokinys pasakys, kad RAIDĖS SPAUSDINTOS Minske ESANČIA MAŠINĖLE, o „parašą uždėti“ galėjo ir kovos lauke, ir toli-toli nuo Minsko, nes Bataliono vado  galutinis pasirašymas po 3-jų – 4-ių dienų tik atliktas, dar ir dėl datos suklydęs – dieną pataisęs, lyg pulkininkas kalendoriaus ant stalo neturėtų-nežinotų, kokią jis dieną tarnyboje pradeda, dar, ypač, per žymią lapkričio 7-tosios dieną; Didžiojo Spalio perversmui vaikus darželiuose su raudonomis vėliavėlėmis mosuoti tą dieną. versdavo. Todėl čia išplėstai FELJETONO stiliumi atsakiau.

15.    Vėl AČIŪ už 5 psl. pabaigoje pavardžių kaitos mokslišką tyrimą pradėtą, kurį siūlyčiau toliau tęsti.

16.     Dėl 6-to psl. paskutinėje pastraipoje Nikodemo Reikalo Nr. 42-tame garsiajame įsakyme nėra, tai, manau, smulkintis nereikia, nes, J. Krikštaponiui atsidūrus Kauno kalėjime, Bataliono vadas tragedijos neturėtų daryti, nes 2-oje kuopoje buvo puikus pavaduotojas – J. Krikštaponio žemietis ir kitas PAVADUOJANTIS vadas N. Reikalas vėliau automobiliu, ar kitu traukiniu net po kelių dienų gali atvažiuoti, kad pagelbėti 2-trai kuopai su jos vadovavimu. Tas pats ir su 1941 m. gruodžio 20 d. raportu Nr. 26 – tą 2-ąją kuopą galėjo palikti, nes joje yra puikus pavaduotojas, susitvarkantis gerai, matyt, su vado pareigomis, iš kur galima spręsti, kad Vlado Tamošiūno karjera puiki, nuo kuopos vado padėjėjo - žinių karininko ir kuopos vado jau pavaduotojo, o ne padėjėjo.

17.      Pagaliau, vėl AČIŪ už tai, jog „yra žinių leidžiančių daryti prielaidą, kad laikotarpyje nuo 1941 m. spalio 6 d. iki tų pačių metų gruodžio 15 d. galėjo būti laiko tarpsnis, kai ltn. Nikodemas Reikalas iš bataliono stovyklos Kaune buvo atvykęs į Minską su tam tikrais tarnybiniais reikalais. Lietuvos ypatingajame archyve (f. K-1, ap. 58) saugoma baudžiamoji byla (11238/3) trylikos asmenų, kuriuos 1948 m. suėmė sovietų Lietuvos saugumo pareigūnai. Visi 13 asmenų buvo kaltinami tuo, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m.) tarnavo 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos batalione (vadas mjr. Antanas Impulevičius), kad būdami jo nariais dalyvavo tarybinių piliečių šaudymuose ir kovose prieš sovietų partizanus Baltarusijoje. Žinių apie ltn. Nikodemą Reikalą pateikė kaltinamieji Martynas Kačiulis, Stanislovas Gervinas, Baltrus Simanavičius, kurie buvo tarnavę 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 2-ojoje kuopoje. Kaltinamasis Martynas Kačiulis per 1948 m. liepos 8 d. apklausą parodė: „Reikalas, leitenantas, 2-osios kuopos vadas, ginkluotas pistoletu, kur dabar, nežinau“v (Martyno Kačiulio 1948 m, liepos 8 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 278). Per kitą apklausą parodė: „2-osios kuopos vadas – leitenantas Reikalas, 36-37 metų ir kur jis dabar nežinau. Dalyvavo suimant ir šaudant tarybinius piliečius Baltarusijos SSR“. (Martyno Kačiulio 1948 m. liepos 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 283). Kaltinamasis Stanislovas Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per apklausą parodė: „Reikalas, vardo nežinau, turėjo vyr. leitenanto laipsnį – 2-osios kuopos vadas. Dalyvavo šaudant žydų tautybės asmenis LSSR Kauno miesto VII forte, Baltarusijos SSR – Minske, Slucke, Klecke. Vykdavo į reidus gaudyti ir naikinti tarybinių partizanų. Kur jis dabar yra nežinau, kilęs iš Kauno miesto, Požymiai: aukštas, liesas, plaukai tamsūs, nosis normali“ (Stanislovo Gervino 1948 m, liepos 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 206). Kaltinamasis Baltrus Simanavičius 1948 m. rugpjūčio 4 d. per apklausą parodė: „12-ojo bataliono 2 kuopos vadas kapitonas Reikalas, vardo nežinau, maždaug 40-45 m., buvo ginkluotas pistoletu. Vyko į į žydų šaudymus Minske, Klecke ir Borisove. Vadovavo sušaudymams, bet pats asmeniškai nešaudė“ (Baltraus Simanavičiaus 1948 m. rugpjūčio 4 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 108).“ Po to, man atrodo, kad jau demagogija, rašant taip: „Galimas dalykas, kad minėtų žudynių metu bataliono vadas galėjo pavesti jam dėl minėtų jo pareigybių ypatumų laikinai vadovauti tam tikrai daliai 2-osios kuopos karių, galbūt pavaduoti kuopos vadą tam tikrose jo veiklos kryptyse. Tačiau tai nereiškia, kad ltn. Juozas Krištaponis tuo metu nebuvo 2-osios kuopos vadu.“ ? ? ?   „Priešingai, jis šias pareigas ėjo iki 1941 m. gruodžio 18 d.“? ? ? Kuo ypatinga ta 1941-12-18 diena ir tas pareigas „eiti“ negalėjo būdamas kalėjime - netikėtai į jį pakliuvęs? Kodėl A. Impulevičius turėjo kitą kuopos vadą skirtį, jeigu generolo S. Raštikio įtakos dėka, turėjo būt siekiama kuopos vadą iš kalėjimo ištraukti? O, mano, kaip matote, raudoni dideli-riebūs tiesūs, o ne gulsti klaustukai padėti po Jūsų citatų, nes, manau, jog kariniuose veiksmuose tokių dalykų nebūna, kad be priežasties kaitaliotų kuopos vadą. Nebent, J. Krikštaponis atsisakydavo žudynėms vadovauti?  Be to, prieš pateikiant Juozo Vėsos parodymą, visiškai neaiškus Jūsų teiginys toks: „Tad, ltn. Nikodemas Reikalas galėjo tapti 2-osios kuopos vadu kažkada po 1941 m. gruodžio 18 d.“. Kaip jį galima suprasti, kai kiek aukščiau aukščiau Jūsų buvo parašyta, jog „Aišku tik tiek, kad ltn. N. Reikalo 1941 m. gruodžio mėnesio 15-ąją dieną jau nebebuvo Baltarusijoje, jis tuo metu jau buvo bataliono stovykloje Kaune.“? Kodėl vienas kitą prieštaraujantys teiginiai? Kaip N. Reikalas galėjo tapti Baltarusijoje vadu;  tik po gruodžio 18 d., kai jis nuo to paties mėnesio 15-os dienos buvo jau Kaune? Kas čia per painiava dar vien kitai prieštaraujanti? Be to, ar nuo gruodžio pabaigos 1941 m. ir kitų metų pradžioje vyko kokios nors žudynės? Kodėl jos nei vienoje pažymoje neminimos?                  
        Manau, kad su LGGRTC leidiniu yra labai rimtos problemos, nes yra teigiama, jog „Kaltinamasis Martynas Kačiulis per 1948 m. liepos 8 d. apklausą“, o Martyno nėra įtraukto tarp Suimtųjų po karo bataliono karių sąraše. Nejau jis buvo kaltinamas be suėmimo ar kaltinimas nuimtas, kaip „stebėtojo“ žudynių? Bet, tarp suimtųjų sąraše nėra ir  Zenono Kemzūros. Negi pastarasis „ne suimtas (savo noru)“ dalyvavo Vilniuje 1962 m. savo teisme ir „savo noru“ atėjo į jam skirto mirties nuosprendžio įvykdymą?

18.     8-to psl. viduryje dėl, neva, „karo belaisvių stovyklos Minske (Stalag Nr. 352) kalinių“ žudynių reikia iš naujo tirti, nors prie diktatoriaus rėžimo ten labai sunku, bet jos ne logiškos, nes tos žudynės vyko, kai dar net AS. Impulevičiaus batalionas nebuvo suformuotas šalia dabartinių Lukašenkos vasaros apartamentų, kur 1930-tųjų žemėlapyje yra NKVD poilsiavietė ,kurią GESTAP-as ir SS galėjo kaip būstinę naudoti keliasdešimt tūkstančių belaisvių išfiltravimui (komunistų iki 20 tūkst. nužudymui) – ten tos vietos moksleivių iniciatyvos dėka dabar paminklinė vieta įrengta, kaip mažai kam žinomas memorialas. Todėl, iš to Drozdy kaimo lauko (nuo Lukašenkos vasarvietės aplinkos) į Maciukovščinos Štalag-352 ir pervarius, „vėl masiškai žudyti“ kitoje vietoje – jokios logikos nėra. Juolab, aš per  įvairiausių metų kartografiją, per JAV Pentagono Žvalgybines 1964 m. palydovinę nuotrauką aukštos kokybės, per 1971 m. Pentagono prastesnės kokybės žvalgybinę nuotrauką iš kosmoso, 1941-1944 m. m. aero(avio)nuotrauką Liuftvafes ir dabartinių kosminių nuotraukų rinkinių atsekiau miesto plėtros kaitą. Iš josios nesimato jokių „žudynių“ simptomų tose vietose ten, kur „liudijo J. Krikštaponį žudant“ belaisvius, nes ten dabar daugiaaukščiai stovi ir kaulai turėjo būt išversti, kai šiuo metu (prieš 2 metus) per 8 tūkstančiai atkąsti Uručje vietovėje ir didelę propagandinę „pompą“ daro, o taip pat belaisvių žudynės vyko prie „Puškino kazarmų; - ten paminklas yra, ir Čeliuskinkiečių parke memorialas, ir šalia parko kapai belaisvių Tolbuchino alėjoje. Be to, atrodo,  apie Miško stovykloje NĖRA jokių istorinių patvirtinimų apie 1941 m. spalio mėn. masines karo belaisvių žudynes, nes jos VYKO KITUR - t. y. vyko Minsko mieste (prie Puškino kareivinių Parodos stovykloje priešais Čeliuskinkiečių parką) ir tai nurodo 1944 m. Aktas Nr. 64  Minsko apskrities komisijos apie vokiškųjų-fašistų žvėriškumus prieš Štalag-352 karo belaisvius, kuris yra publikuotas iš knygos R. Černoglazovos  „Masiukovščina: Štalag-352, 1941-1941. Doku. ir medž“., kurį nufotografavo kraštotyrininkas Olegas Usačiovas ir publikavo savo straipsnyje apie Glinišči kaimą. Bet tos 8-ių tūkstančių 1941 m. spalio mėn. žudynės buvo vykdytos NE Gliniščių kaime, o Parodoje (Minko mieste), ir tai nurodo to Akto 64 antro (knygos 94-to) puslapio 4-tas skirsnis, kuriame nurodoma belaisvių apgavystė, reikalaujant susirasti civilius drabužius ir su jais pažadėjus paleisti, ir tie, kurie tuos drabužius susirado - buvo apkaltinti „komunistais“ esantys, ir, todėl jie 1944 m. spalio mėn. buvo IŠVEŽTI UŽ MIESTO IR TEN SUŠAUDYTI - sušaudyti 8 tūkstančiai. Panašu, kad tuos sušaudytus ir kitus ekshumuoja. Ekshumuoja (52-trasis spec. paieškų batalionas) dabar ir Masiukovščinoje šalia Miško stovyklos tik savaiminėmis ligomis mirusiuosius - juos iškilmingai perlaiduoja. Ten sušaudytų dar neaptiko. O to Akto-64 2(94) psl. 4-tame skirsnyje nurodoma, jog „Sušaudymai tęsėsi tris dienas ir užmušta buvo 8000 karo belaisvių“. Todėl minėtose A. Rukšėno ir M. Pociaus pažymose, bei A. Bubnio minėtos  knygos 73 psl. nurodytos „komisijos 1944 m. liepos mėn. akto duomenimis“ gali būti didelė painiava, nes buvo ne viena komisija ir galėjo būt skirtingai traktuojama tose komisijose, o, gal, greičiau, neteisingai interpretuotuota-prigalvota ir tai išduoda minėtoje knygoje grubi klaida, nurodanti nesąmoningai neteisingą kryptį nuo belaisvių stovyklavietės iki Gliniščių kaimo, kuriame buvo masinė kapavietė. Joje buvo visa aibė kryžių,. ir kaip matome, -  vokiečiai leido tuos kryžius statyti, kai Kolymoje GULAG-ų kapavietėse tik stulpeliais komunistai-čekistai leido  palaidojimams žymėti. Bet laidojo negiliai ir meškos iškapstydavo palaiduotuosius.
        Tai, jeigu Gliniščių kapavietėje buvo kryžiai, tai, natūralu, - ten sušaudytų daug negalėjo būti. Gaila, kai ekspedicijas po Baltarusiją dviračiu žiemą (ten klavišais į kairę daugiau nuotraukų galima pamatyti) ir kitą rudenį vėl su dviračiu per Baltarusiją iki Oršos mūšio lauko pakartojau ekspediciją – ir apie mūsų kaimyninę gudų šalį supratimą šiokį tokį gavau. Bet nesupratau, kodėl LGGRTC 2014-12- Generalinei prokuratūrai pateikdama dokumentus ir jų sąrašą,  Todėl ėmiausi internete ekspediciją po 1941 m. Minską atlikti ir ataskaitą detaliau teikiu apie GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnale M. Pociaus straipsnio aptarime tarp 45 - 75 psl. , o taip pat kitos STUDIJOS skirtos J. Krikštaponio surengto Partizanų artėjančiam sąskrydžio 80-mečiui Minko temos yra tarp 65-103 psl..  Ten straipsnelių mintis yra: „Negi sovietai Holokaustą slėpė ir tam „karo belaisvių masinį naikinimą“ išgalvojo?“ – Gero Studijavimo ! ! !

19.     Vėl AČIŪ už pritrenkiantį ir ginčitiną 8-tame psl. Jūsų parodymą, kurį reik tyrinėti šį : „Po karo buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 2-osios kuopos karys Juozas Vėsa parodė: „Nuvykus į Baltarusiją mūsų batalionas buvo vadinamas 12-uoju, jo vadu buvo Impulevičius. Aš buvaus antroje kuopoje, pirmame būryje. Mūsų kuopos vadu buvo iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi. Mūsų būrio vadu buvo Juodis, po jo Tamošiūnas ir dar kas tai, bet dabar neprisimenu. Vieno būrio vadu buvo Gecevičius. Kitų vadų neprisimenu” (Juozo Vėsos 1962 m. sausio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3, l. 334). Buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 2-osios kuopos karys Stanislavas Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per apklausą duotus parodymus dėl ltn. Nikodemo Reikalo buvimo 2-osios kuopus vadu pakoregavo per apklausą 1962 m. vasario 13 d.: „Visą savo tarnybos batalione laiką aš buvau antroje kuopoje. Kuopos vadu vienu metu buvo leitenantas Reikalas, o prieš jį Krikštaponis (Stanislavo Gervino 1962 m. vasario 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 4, l. 47).“ Manau, be reikalo toliau niekam tikusi „nuomonė“ įterpta, kad, neva, „Tad galimas dalykas, kad Martynas Kačiulis, Stanislovas Gervinas, Baltrus Simanavičius minėtus parodymus galėjo duoti paprasčiausiai dėl to, nes tiksliai neprisiminė 2-osios kuopos vadų kaitos.“, nes tai jau panašu į manipuliaciją. Juk neprisiminė ne kuopos vadų, o būrių vadų kaitos. Ir neprisiminė tik J. Vėsa, o ne kiti 4 žymiai anksčiau (1948 m.) apklausti. Pagal kokius „psichologijos“ dėsnius 1948 m. apklausoje galima „neprisiminti“ įvykių, praėjus tik 6-iems - 7-riems metams nuo įvykių?
        O, kad 1962 m. Juozas VĖSA NEPRISIMINĖ dar po 14-os metų, t. y., viso: po 21-ų metų, -  tai jau labai natūralu, kad po 3 kartus didesnio laikotarpio atmintis jau privalo sušlubuoti, kaip tą atminties sušlubavimą demonstruoja Martynas Kačiulis, N. Reikalą į J. Krikštaponį vėliau parodymuose pakeitęs. Aišku, jeigu, jis kaip nors nebuvo dar sumotyvuotų tuos parodymus pakeisti?
        Todėl, istorikai, manau, privalo psichologijos dėsnius labiau sekti. Juolab, J. Vėsa neprisiminė tik būrio vadų kaitos, nes, pagal kariuomenės gyvenimo praktiką, žemesnio rango karininkai (būrių vadai) gali būti natūraliai mažiau žinomi, nei kuopų vadai. Net, paprasčiausiai, smulkių vadukų galėjo, išvis, pavardžių nežinoti. Aš irgi „Karantine“ Moršansko pulke nieko neprisimenu ir, net tada nežinojau-nepažinojau, kokius mums skirdavo vadukus, nes tikru vadu buvo mūsų seržantas iš Šiaulių - labai aukšto Humanistinės pedagogikos intelekto asmenybė, bet ir jo nei vardo nei pavardės, atrodo, nežinojome, nes į jį kreipdavomės kaip į seržantą ir karinis statutas nenumato kitokio kreipinio. 
        O, prie kuopos vadų kaitos, dar ir būrių vadų kaita rodo tai, kad 2-troje kuopoje buvo kažkas negerai. Jeigu J. Krikštaponis atsidūrė kalėjime, tai labai natūralu jog toje 2-troje kuopoje įvyko „grandininė reakcija“ neteisėtų karinių veiksmų fone, kurie, paprastai, ir privalo griauti kovinę dvasią. Tai, natūralu, tokioje situacijoje ir privalėjo bataliono vadovybė daryti kažką su 2-ąja kuopa - jai KAITALIOTI NAUJAI SKIRTUS PAVADUOJANČIUS be jokių įsakymų forminimų. O, tai, jau negalėjo būti karinio statuto pažeidimai? Ar negalėjo pažeidinėti sąmoningai, kad GESTAP-ą įtikinti, jog nėra kuo pakeisti J. Krikštaponį, todėl ne formino įsakymais vadų kaitų? O, kokią „atsakomybę“ neša oficialiai neįformintieji? Žudynių metu įsakymais neįformintos kuopos vadų ir jos būrių vadų kaitos neįrodo, jog tikrojo įstatyminio kuopos vado J. Krikštaponio Baltarusijoje nebuvo dėl bataliono vadovybei žinomų svarbių priežasčių?    Todėl siūlyčiau pažvelgti J. Vėsos parodymą įdėmiau iš naujo:  „Aš buvau antroje kuopoje, pirmame būryje. Mūsų kuopos vadu buvo iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi.“ Ir tas parodymas, atrodo, paliudija labai panašiai tą patį, ką ir KGB tyrėjai buvo nustatę, kad 2-os kuopos vadu IŠ PRADŽIŲ buvo Krištaponis, VĖLIAU: Tamošiūnas ir Reikalas – jie (pastarieji) KEISDAVOSI nes Krištaponio NEBUVO. Kad išsiaiškinti tiksliau – reik plačiau visą kontekstą ištirti, ir nustatyti, kokį laikotarpį užimą žodžiai: „iš pradžių“, o po to „vėliau“. Kad, „Krištaponis pabuvo Baltarusijoje – jam nepatiko žudynės ir dezertyravo, suorganizavęs dar 52-jų dezertyravimą ir po to įkliuvo Ukmergėje“ – tai tada čia aptariamasis Štufhofe būtų ir joks Raštikis nebūtų padėjęs. Tas pat būtų, jeigu ir „vėliau po demobilizacijos“ būtų įkliuvęs.
        Todėl J. Vėsos parodymas labai svarbus ir jo svarbą įrodo M. Pocius, jį visiškai nuslėpdamas savo Pažymoje ir po to žurnalo straipsnyje, jo visai neminėdamas.

20.    Toliau nagrinėti jau nėra kada – teks viską vėliau.

Svarbiausia, Eleonora Baltušnikaitė pamena, jog jos tėvas labai bendravo su grafu Komaru, matyt, senuoju – apie jį pasakodavo tėvas, kad jis visokias šventes rengdavo. Todėl neatmestina galimybė, kad ir J. Krikštaponis taip pat galėjo žinoti to grafo sūnų – sportininką ir su juo bendrauti, kaip pridera metikų rungties atstovams. Juolab, jo žmona buvo irgi metikė, tais pačiais 1936 metais rutulio stūmimo rungtyje Lietuvoje trėjo geriausią rezultatą, kaip ir J. Krištaponis ir dar disko rungtyje Lietuvoje turėjo antrą rezultatą, kai Juozas tapo čempionu tais metais dvejose rungtyse. Ne veltui, kai po to čempionato, praėjus 4-veriems metams – 1940 metais gims jųjų sūnus, ir kai 4-verių metukų grafaitis praras savo tėvą beprasmiškose-nusikalstamose Glitiškių žudynėse, tai jo mama jį išugdys iki Miuncheno olimpiados čempiono.         Dar svarbiau, jog dėstytojas Algimantas Baltušnikas Nepriklausomybės pradžioje pradėjo atkūrinėti dėdžių Krikštaponio vardo rinktinės bunkerius. Pasak seserį Eleonorą, tuos bunkerius taip įrengė, jog, net kariai nesugebėjo jų atrasti. Į tuos bunkerius, pagal seserį, reikia važiuoti autostrada nuo Vilniaus ir po to nusukti į keliuką Šilai-Raguva, kertantį tą autostradą ir ten kažkur į dešinę reikia eiti. 2010 m. Bronius Vertelka minėjo Algimantą jo dėdės 95-mečio proga. Konkrečiai, kur ta žieminė, Raguvos seniūnas Aurimas Jurevičius nurodė Kultūros paveldo registrą ir pagal žemėlapį galima surasti Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės vado Jono Baltušniko-Vienuolio ir kitų Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vietą (unikalus objekto kodas 42522)

... pav.: galima pasididinti  Tame registre parašyti tokie faktai: -„1948 m. partizanai Šilų k. miške, Vadoklių vlsč., Panevėžio aps., išsikasė ir įsirengė slėptuvę-bunkerį. 1949-07-31 šią Vyčio apygardos štabo partizanų slėptuvę-bunkerį aptiko ir puolė MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai. Kaudamiesi žuvo: Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis, g. 1915-10-17, gyv. Vėžiškių k., Raguvos vlsč., Panevėžio aps. Tarnavo policijoje. Partizanavo nuo 1944 m.; Vyčio apygardos štabo narys Jonas Tumšys-Kytras, g. 1920 m. Miliešiškių k., Vadoklių vlsč. 1944 m. išėjo partizanauti; Vyčio apygardos štabo viršininkas, Krikštaponio rinktinės vado pavaduotojas Kostas Tvaska-Rugelis, g. 1926-01-13, gyv. Šapio k., Traupio vlsč., Panevėžio aps. Partizanauti išėjo 1944 m., antrosios sovietinės okupacijos pradžioj kovojo Jono Baltušniko-Vienuolio būryje..

Vėliau paskirtas Vyčio apygardos štabo viršininku. K. Tvaska-Rugelis buvo pirmasis Vyčio apygardos partizanų laikraščio „Lietuva brangi“ redaktorius. Jis 1999-08-04 (17 ?) pripažintas kariu savanoriu, 1999-08-30 suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, 2001-05-15 LR Prezidento dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Partizanai palaidoti Šapio k. kapinėse“ Įdomu, jog Partizanų kapų registrinis unikalus kodas 30382. ... pav.: galima pasididinti. ... pav.: Bunkerio vieta raudonas mikrokvadratukas. Kairės apačioje matote autostrados iš Vilniaus į Panevėžį dalelę, per kurią kerta Šilai-Raguva keliukas. Galima šį žemėlapį ženkliai pasididinti ir prasiplėsti. ... pav.: Legendinis Šilų kraštotyrininkas Pranas VANAGAS, kuris tyrinėja ne tik tarpukarį, bet pasineria į žymiais senesnių laikų paslaptis. Galima NUOTRAUKĄ pasididinti ir prasiplėsti. ... pav.: Aplink bunkerį palikti didelių medžių guotai, o miškas dabar rėžiais labai iškirstas ir tuoj užaugs nepraeinami jaunuolynai, kuriuos galite pamatyti ženkliai pasididinę ir prasiplėtę šį vaizdą iš kosmoso.  Daug faktų sudarė Kėdainių istorikas Vaidas Banys, kuris pažymi, jog „įvairius tarptautinės padėties variantus modeliavusios dar nacių laikotarpiu susikūrusios slaptos ginkluotos organizacijos turėjo žaibiškai susiorientuoti ir pajungti stichišką gyventojų pasipriešinimą organizuotam veikimui“. Labai įdomų jis pateikia pastebėjimą, jog „Jei vakarinėje Kėdainių aps. dalyje patriotinis pogrindis formuotis pradėjo nuo 1942 m., šiaurrytinėje pusėje organizaciniai darbai prasidėjo tik vokiečių armijai pradėjus trauktis iš Lietuvos.   Pasak buvusio Vyčio apygardos, Vėtros būrio vado Broniaus Juospaičio-Direktoriaus, Ukmergės Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) štabo narys ltn. Jonas Krikštaponis (kituose šaltiniuose – Krištaponis)1 nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o sovietai, bet kokiu atveju – gražiuoju ar piktuoju – turės iš Lietuvos pasitraukti2“.         Ar yra koks paaiškinimas, tai, ką išryškinau dėl vakarinės Kėdainių apskrities, ir J. Krištaponiui priklaususios šiaurrytinę minimą teritoriją? Bet, deja, apie Juozą Krikštaponį kažkodėl prieštaringą žinią teikia  Keista, kad pastarosios citatos šaltiniu skaičiumi 2 pateikiamas Ričardo Čekučio, Dariaus Žygelio 2007-10-01 bernardinuose.lt straipsnis „Laisvės kryžkelės: Vyčio apygarda“, kuriame kaži. ar „teisinga“ Broniaus Juospaičio-Direktoriaus „žinia“ pateikta, apie J. Krikštaponio, neva, „nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, ...“, kai čia aptariamasis mūsų herojus 1944 m. liepos 20 dieną rengia pirmąjį Partizanų sąskrydį? Sąskrydis vyksta, kai kai frontas čia pat ties upe Šventąją.

Kodėl tame sąskrydyje neminimas Bronislovas Juospaitis kartu su savo broliu Jonu, kurie tik 1944 m. rugpjūtyje, gavę šaukimus į SSSR kariuomenę, abu pradėjo slapstytis ir tapo Stasio Eitmanavičiaus-Rupūžėno būrio partizanais? Juk per tą Sąskrydį J. Krikštaponis akcentavo, kad į mišką paims tik tuos, kuriems gresia būt pašauktiems į sovietų kariuomenę? Gal, ko nesuprato broliai tame sąskrydyje? Gal nesitikėjo būt paimtais ir todėl tų dviejų brolių nebuvo likę tarp 30-ties miške pasilikusiųjų? Juolab, šie abu broliai-pametinukai 1943 m. tapo Lietuvos laisvės armijos nariais, įrodydami, jog ta pati žinia pateikta ir 2015 Nr. 1 (2029) sausio mėnesio žurnalo KARYS 46-53 psl. Dariaus Žygelio straipsnyje „1945 m. sausis: Lėno miško kautynės“. 9. pav: Šio straipsnio dalį galima pasididinti Tame straipsnyje aiškiai parašyta, jog pogrindinė organizacija „Tautinis frontas“, jo štabo viršininko ir žvalgybos skyriaus viršininko pareigas ėjo kpt. Juozas Krikštaponis.“         Apie tai net Wikiwando enciklopedijoje, rašo taip: 8. pav.: Citatą iš Wikiwando tinklalapio galima prasiplėsti-pasididinti           Joje matote, jog ir 1942 metais J. Krikštaponis priklausė antinaciniam Tautiniam frontui. Taip, kad net LOGIŠKAI Baltarusijoje BŪTI NEGALĖJO, nes iš karto po kalėjimo jis ir galėjo įsijungti, pagal savo sesers tvirtinimą, jog visą okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių“. Ir ši Wikiwando enciklopedija yra patikima, nes joje yra GELTONA SPALVA mano pažymėtas nurodytas J. Krikštaponio Kauno kalėjime kalinimo šaltinio šifrai. Todėl pagal juos aš nuvažiavau į Ypatingąjį archyvą, nes raidės „LYA“ ir rodę tą Ypatingąjį archyvą, kuriame ir nufotografavau NKVD generolo Kapralovo raštelį. teigusį, kad J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas Kauno kalėjime. Be to, 1943 metais J. Krikštaponis žymimas toje enciklopedijoje kai Lietuvos laisvės armijos narys. Todėl ir pagal šį faktą visiškai nesipaišo istoriko M. Pociaus teiginiai, jog, neva, „1942-1944 m. m. Krikštaponis kalinamas buvo“, nes iš kalėjimo, gal, ne kaip nebūtų galėjęs vadovauti Tautiniam frontu? O jeigu naciai būtų apie tai sužinoję, tai nekaip jokie draugai Juozo nebūtų ištraukę iš kalėjimo?

... tema:  Olimpinės problemos 

    Kaip matome, tos pačios Raguvos mokyklos, kurioje mokėsi Algimantas Baltušnikas iki ištrėmimo, dabar gimnazijos gimnazistė Augustė mano dėstytojo darbovietę vadina, taip, kaip ji vadinosi tarpukaryje ir kaip buvo atkurtas pavadinimas. Bet, svarbiausia, Augustė parašo, to, ko nėra enciklopedijoje parašyta. Ji parašo, jog, „kaip buvusio tremtinio jo neišleisdavo į tarptautines varžybas. 1960 m. Maskvoje laimėjęs atrankines į Romos olimpines žaidynes varžybas  kartu su Birute Kalėdiene buvo išsiųsti į namus ,,pailsėti“ tačiau Birutė Kalėdienė gavusi kvietimą į Romą išskrido, O Algimantas Baltušnikas liko namuose. Panašus atvejis nutiko  1964 m. ruošiantis Tokio olimpinėms žaidynėms. Po Vladivostoke vykusios paskutinės sportinės stovyklos Birutė Kalėdienė ir Adolfas Varanauskas į Tokio olimpines žaidynes išvyko , o Algimantui Baltušnikui teko vykti į namus. Tačiau nei tremties sunkumai, nei sovietinis režimas A.Baltušniko nepalaužė. Jis slapta lankė, o vėliau sutvarkė dėdės Jono Baltušniko-Vienuolio kapą, atstatė Vienuolio (Krikštaponio rinktinės) bunkerį Šilų miške 1994 metais.“ Šį paskutinį sakinį paryškinau, pabrėždamas mano dėstytojo sąsają su Juozu Krikštaponiu, nes Algimantas Baltušnikas siekė pakartoti Juozo Krikštaponio – prieškario pabaigos stipriausio Lietuvos disko metiko ir rutulio stūmiko pasiekimus ir jo giminės sąsajų dėka su J. Krikštaponiu, jis nepateko į net į 3 Olimpiadas. Juk, 1956 m. Melburno olimpinių žaidynių metu jis jau turėjo būti stipriu metiku, nes po metų 1957 metų Sovietų Sąjungos čempionate iškovojo absoliučiai pirmąją vietą, pasiekęs 54,83 m rezultatą, kuris buvo Sovietų Sąjungos rekordu ir savo varžovus, buvusius Melburno olimpiadoje, lenkdamas 2,61 m bei 3,43 metrais. O tai buvo didelis skirtumas ir žymiau aukštesnis rezultatas nei prieš metus Melburno olimpiadoje Algimantui 1957 m. pralaimėję: Otto Grigalka buvo pasiekęs 5-tos vietos 52,37 m, o Boris Matvejev su 9-tos vietos rezultatu nuskraidino diską tik 51,36 metrus. Tik 12-ąją vietą užėmęs Kim Bukfantsov tesugebėjo pasiųsti 48,58 metrus, tai jei  Algimantas Baltušnikas būtų startavęs Melburno olimpiadoje su savo Lužnikų stadione pasiektu Sovietų Sąjungos rekordu 54,83 m , tai dviem centimetrais būtų lenkęs sidabro medalininką iš JAV Fortune Everett GORDIEN-ą.  Vadinasi, sovietai diskriminuodami Algimantą, prarado, bent, bronzos medalį tikrai, nes po metų Lužnikuose tie patys „melburniečiai“ rezultatus labai panašius turėjo, kaip Australijoje buvo parodę.

Na, o 1960 metų Sovietų Sąjungos čempionatas vyko 15-18 birželio Maskvos Centriniame V. I. Lenino vardo stadione. Jo rezultatai tokie:

      Kaip matome, jau vyrų rezultatai žymiai glaustesni – skiriasi tik tik centimetrais. Todėl Romos olimpiadoje Viktoras Kompaneecas 14 cm pagerina savo rezultatą, 3-im centimetrais pagerina neseniai Algimanto pasiektą Sovietų Sąjungos rekordą ir Olimpiadoje užimą aukštą 6-tą vietą, o Kim Buchancovas olimpiadoje 1,19 m pablogina savo „maskvinį“ rezultatą ir užima vis tiek ne blogą 8-tą vietą. Tai Algimantas, jei būtų gerinęs savo Sovietų Sąjungos rekordą kokiu pusmetriu, tai, būtų, gal koks 5-tas, galėjęs įveikti tik lenką Edmundą Piakovskį, nes, kaip matome, pasaulyje rezultatai ne stovi vietoje.

      Po Romos olimpiados, turėjo Algimantui kristi motyvacijos. Bet, matyt, REZISTENCINĖ DVASIA DAR LABIAU PASKATINO PASITYČIOTI IŠ BLOGIO IMPERIJOS. Šis epitetas vėliau atsiras, nes tuo metu buvo dar chruščiovinis Atšilimas. Tačiau, už nedalyvavimą Romos olimpiadoje, (už tai, kad KGB jam neleido išvykti), - apkaltinamas pats Algimantas viešai; prieš visus Sovietų Sąjungos lengvosios atletikos mėgėjus ir aistruolius, išvadinant jį „tinginiu“ – „nenorinčiu rimtai sportuoti“. Juk, kuo pateisinsi jo nedalyvavimą Olimpinėse varžybose? Todėl pateikiu Lengvosios Atletikos žurnalas (ЛЕГКАЯ АТЛЕТИКА) už 1961 m. lapkritį Nr. 78, kur pirmame puslapyje, kaip visad, politinis straipsnis „DABARTINĖ KARTA GYVENS PRIE KOMUNIZMO“.

   Atsikarai apie tą pažadą gyventi prie komunizmo iš savo prisiminimų galiu pasakyti, kad tada kitais (1962-ais) metais aš po 7-metės mokyklos baigimo tapau Politechnikumo pirmakursiu ir reikėjo laikyti įskaitą iš TSKP programos apie „komunizmo statymo“ planus, už ką, po kokių 4-ių metų, (man ruošiantis diplominiam darbui), Chruščiovas ir tapo nuimtu.

        Manydamas, kad po Berijos, vėl įvyko valstybinis perversmas, todėl paskambinau tėvui į darbą, ir paklausiau: „kas ten stovi ant mauzoliejaus?“. Jis pasakė, kad kažkoks Brežnevas turėtų būti.

      O kai išėjau į armiją, tai 1967 m, gegužės pirmosios prieigose fotografavau iš radaro vėl to pačio V. Komarovo pakilimą į kosmosą, o po to netikėtai jojo nusileidimą ir žuvimą, grįžtant į mūsų planetą. O po metų fiksavau ir J. Gagarino žudiką – naikintuvą Su-15, ir dabar tyrimuose surinkau visą faktų visumą, bylojančią apie SĄMONINGĄ NUŽUDYMĄ mūsų planetos pirmojo kosmonauto – plačiau apie tai nuorodose minėtoje studijoje galima atrasti.
        Bet, čia ne ta tema – čia tema, kaip A. Baltušnikas buvo apšmeižtas, straipsnelyje, METIKAI NAUJINA REKORDUS: 

       МЕТАТЕЛИ ОБНОВЛЯЮТ РЕКОРДЫ После длительного перерыва (всесоюзный рекорд 56,94 был установлен О. Григалкой в 1958 г.) рекорд СССР в метании диска в этом году обновлялся дважды. Почин сделал москвич Ким Буханцев, добившийся результата 57,05, а за ним ленинградец Владимир Трусенев послал диск на 57,84. В Тбилиси состязались оба рекордсмена. Ожидалось, что борьба между ними принесет новый рекорд. И действительно, рекорд был установлен, но на этот раз литовtцем Альгимантасом Балтушникасом. Соревнования дискоболов прошли в интересной борьбе. Менялись лидеры, росли результаты. Характер соревнований и состав участников, среди которых было немало способной молодежи, дает основания ожидать в ближайшее время улучшения результатов в метании диска. Новый чемпион страны Балтушникас уже в третий раз добивается этого звания (был чемпионом в 1957 и в 1960 гг.). Приходится сожалеть, что этот талантливый спортсмен сравнительно мало выступает в соревнованиях и недостаточно внимания уделяет совершенствованию мастерства. 1. А. Балтушникас (Литва) 57,93 (рекорд); 2. К. Буханцев (Москва) 56,52;3. В. Ярас (Литва) 56,26; 4. В. Трусенев (Ленинград) 54,84; 5. К. Метсур (Эстония) 53,35; 6. В. Компанеец (УССР) 51,67.

    Apie 1963 m. rezultatus 1964 m. vasario Legv. Atl. rusiškas žurnalas rodo padėtį tokią:

1). 57,31 (1) Ким Буханцов (Москва, ЦСКА) 2). 31 57,11 (1) Владимир Трусенев (Ленинград, Т) 3). 31 56,60 (1) Альгимантас Балтушникас (Каунас, Ж) 4). 34 55,98 (1) Гурам Гудашвили (Тбилиси, Кол) 5).  41 55,93 (1) Виктор Компанеец (Киев, СКА) 6). 37 55,07 (1) Валентин Ковтун (Харьков, Б) 7). 39 54,92 (1) Владимир Ляхов (Моск, обл., Д) 8). 37 54,79 (2) Витаутас Ярас (Вильнюс, Д) 9). 40 54,42 (1) Энн Эриксон (Таллин, Д) 10). 39 54,39 (1) ...

    Tai, kaip matome, su aukštu 8-tu  rezultatu pasirodo iš Birutės Kalėdienės gimtinės Pilviškių ir Vytautas Jaras, kuris vėliau išugdo olimpinį čempioną Romą Ubartą. Tuos rusiškus Lengvosios atletikos žurnalus rodau, todėl, kad jie tuo metu kėlė mums akiratį, juos ir kitokius aš prenumeruodavau, tarnaudamas kariuomenėje, ir, todėl jie man atstojo ne tik trenerį, bet aš juos rodydamas karininkams, įgavau pasitikėjimą laisvai treniruotis ilguose ir tolimuose bėgimų nuotoliuose, išeinant už dalinio ribų ir nevaržomai bėgioti po rusišką taigą, tarp GULAG-ų Baraševe (Mordvijoje), kurioje kalėjo sesė Nijolė Sadūnaitė. Kai kiekvieną rytą mankštai prabėgdavau pro moterų politinių kalinių lagerį, tai jos išeidavo irgi pasivaikščioti ir visad rimtais žvilgsniais mane prabėgantį palydėdavo.  Tada ten Nijolės dar nebuvo – ji ten vėliau atsidūrė. Todėl tada tokią 1967 m. spartakiadą tame L. a. žurnale teko studijuoti.

    O 4-iais metais anksčiau 1963 m. rugpjūčio 10-15 d. d. tame Lenino stadione Lužnikuose vyko sovietinė („pavergtų“-hiperbolizuoju) Tautų SPARTAKIADA, kurioje, kaip ir, buvo oficiali atranka į Olimpiadą. Joje staigmeną parodo Adolfas Varanauskas, tapęs nugalėtoju, rutulį 18,71 m nustūmęs. Čia Algimantas Baltušnikas užimą antrą vietą su 54,05 rezultatu, aplenkęs Valentin-ą Kovtun-ą (53,59), bet pralaimėjęs Kim-ui Bachanceovui. Ieties metime staigmeną pateikė mūsų kaimynas latvis Janis Lūsis, kuris vėliau taps 1968 Mehiko olimpinių žaidynių nugalėtoju ir du kartus planetos rekordininku.

    Po metų Sovietų Sąjungos čempionatas vyksta; gana vėlai – tik rugpjūčio 27-30 d. d.  KYjive, nes Tokio olimpinės varžybos rudenį (spalio 10-24) vyko. Ir tame čempionate tarp prizininkų Algimanto kažkodėl nėra. Ar jis buvo ne formoje, gal, kokią traumą gavęs – neaišku? Todėl minėtos  mokinės Augustės Kielaitės sakinyje „Panašus atvejis nutiko  1964 m. ruošiantis Tokio olimpinėms žaidynėms. Po Vladivostoke vykusios paskutinės sportinės stovyklos Birutė Kalėdienė ir Adolfas Varanauskas į Tokio olimpines žaidynes išvyko , o Algimantui Baltušnikui teko vykti į namus.“ visai neaišku, iš kur faktas apie stovyklą Vladivostoke? Mokinė jo išsigalvoti negalėjo. Juolab, stovyklos buvo tikrai rengiamos. Aš kažkodėl nepamenu, kad mes Politechnikume tada būtume pergyvenę, kad būtų jis į Tokio pretendavęs, nes pamenu, lyg,  1962 m. jo ir tik trečią vietą užimtą visasąjunginėse varžybose užimtą. Aišku, keista buvo, kad tarp B. Kalėdienės ir A. Varanausko nematėme Tokijuje ir A. Baltušniko. Bet mūsų Adolfas Varanauskas Tokijuje su 18,41 m rezultatu 21 centimetru  apstūmė 9-toje vietoje palikusį Lenkijos atstovą Vladislovą Komarą, kurio tėvą buvo apstūmęs Juozas Krištaponis - TOKIOS SĄSAJOS DIDŽIOJO SPORTO.
      Aišku, aš tada labiau domėjausi stajeriais – savo buvusiu „varžovu“ iš respublikos technikumų spartakiados, Vilniaus Politechnikumą atstovavusiu ir žymiai vyresniu Adolfu Aleksiejūnu, kuris mane 1500 m nuotolyje vos ne ratu aplenkė, parodydamas vieną geriausių pasaulyje sezono rezultatų ir kitais metais Tokijuje per kvalifikacines pasiekęs olimpinį rekordą, kuris kitą dieną per finalą krito ir kvalifikacinėse persistengęs, Adolfas finale liko be medalio - finišavo tik 7-tas.

     Tada Kūno kultūros pratybose dėstytojo Algimanto nematėme ir mus lengvaatlečius atviru sunkvežimiu vasaros pradžioje (dar atostogų nebuvo) į Vilnių vežė karinio parengimo dėstytojas ...? Motiejūnas, kuris retkarčiais ir kūno kultūrą mums vesdavo. Tai, gal, dėstytojas Algimantas iš tikrųjų stovyklose buvo?  Nesinorėtų galvoti, kad kažkas jam iš KGB sutrukdė KYjive dalyvauti, kad į Olimpines žaidynes nereiktų „liaudies priešų“ giminaitį siųsti?

    Labai įdomu, kad UkraJYnos sostinėje aukštus 59,00 m; 56,77 m ir 56,76 m rezultatus pasiekia mūsų Algimanto varžovai T. Trusniov-as, V. Kompanees-as  ir Kim Buchancov-as, bet jie Tokijuje gerokai pablogina prieš ne pilną mėnesį pasiektus rezultatus ir: V. Trusnev-as su 55,81 užima 8-tą vietą, Kim Bukhantsov-as su 54,38 lieka 9-tas, o V. Kompaneyets-as su 51,96 m užima 12-tą vietą.

   Jeigu būtų išlaikytas Algimanto Baltušniko prieš 3-is metus 1961 m. pasiektas 57,93 m. Sovietų Sąjungos rekordas, tai tada su tokiu rezultatu galima buvo tikėtis tik ne aukštesnės, kaip 4-tos vietos Tokijo olimpinėse varžybose, jei į jas Algimantui nebūtų trukdę išvykti.

     Bet, tik reikia išsiaiškinti, kaip jam buvo sutrukdyta? Ar ne gali būti, kad kas nors iš trenerių sugalvojo A. Baltušnikui ir B. Kalėdienei nedalyvauti KYjive Sovietų Sąjungos čempionate ir atrankinėse į Olimpiadą, žadėdami patekimą, nurodydami spec. pasirengimą Vladivostoko treniruočių stovykloje? O tą „atrankos metodiką“ negalėjo kas užprotestuoti iš nuskriaustų trenerių?

     Aišku, Birutei – pasaulio rekordininkei neužprotestuosi, kai tarp Romos ir Tokio olimpiadų Birutei gimsta dukra. Todėl atrankinėse „demonstruotis“ netinka, kai po pertraukos grįžti į sportą ir dar nesi formoje ir joje gali labai pralaimėti, o ta forma po pertraukos labai staigiai atsigauna. Treneriai, išmanantys Gamtą, į sportinę formą sugrįžimą greitai gali suplanuoti – tik tam reikalinga subtili individualizacija. Iki rekordo Birutė jau nuo 1954 metų pastoviai Lietuvos čempione tapdavo. Tik vėliau atsirado kita Skriaudžių kanklininko Leono Puskunigio auklėtinė, apie kurią žemiau pabrėšiu.

    Juk, nei metais anksčiau Tautų spartakiadoje, bet ir KYjive atrankinėse nedalyvavo Birutė Kaledienė, o Tokijuje lietuvaitė Birutė  su 56,31 m rezultatu lenkia KYjive absoliučiai nugalėtoją tapusią latvę Elvirą Ozoliną, kuri vėliau už paminėto Janio Lūsio ištekėjo. Įdomu, kad Elivira KYjive švystelėjo net 61,38 m, su kuriuo ji būtų Tokijuje absoliuti olimpine čempione, bet, kažkodėl sugebėjo nuskraidinti tik 54,81 ir iš kart po Birutės Kalėdienės užimti ne žemą 5-tą vietą.  O 75-iais centimetrais už Birutę toliau Tokijuje pasiuntusi ietį Elena Gorčkova, užėmė aukščiausią iš sovietinių metikių 3-čią – bronzinę vietą. Ši Maskvos studentė KYjive buvo antra, tik su 55,03 m rezultatu ir Tokijuje gerokai toliau (57,06 m) siunčia. Bet jai iki 1958 m. spalio 30 d. Tbilisyje Birutės Zalagaitytės (vėliau Kalėdienės) 57,49 m MŪSŲ PLANETOS REKORDO  šiek tiek pritrūko.

        Gaila, kaip vyko pasirengimas kitai - Mechiko olimpiadai, 1965-1968 m. m., kai buvau sovietinėje armijoje, tą periodą galėjau stebėti tik per minėtą visasąjunginį rusiškąjį L.a. žurnalą. Nors minėtas Algimantas Baltušnikas Lietuvos čempionu buvo 1959 m., 1961 m., 1963 m., 1964 m., 1967 m., ir 1968 m. užėmė III-čia vietą su 50,48 m rezultatu - jau veteraniško 34-ių metų amžiaus metikui pasiekti jaunystės laikų formą neįmanoma. Rutulio stūmimo rungtyje Adolfas Varanauskas (taip pat tremtiniu buvęs) nuo 1955 m.  8-is kartus buvęs Lietuvos čempionu, paskutinį kartą 1967 m. sustartuoja jau antrą vietą užimdamas Lietuvos čempionate su ne blogu 18,00 m rezultatu. Su tokiu rezultatu 1968 m. Mechiko olimpiadoje galima buvo tikėtis tik 16-tą vietą. O Adolfo varžovas - minėtas lenkas - Lietuvos grafo sūnus Wladislaw-as Komar-as švysteli 19,28 m ir užimą aukštą  6-tą vietą. Taigi, 6-iais metais jaunesnis už mūsų Adolfą  grafaitis Vladislovas, kuris buvo užaugęs vaikų namuose, dar turėjo galimybę pakelti savo lygį iki 1972 m. olimpinio čempiono.  Juk jis paveldėjo savo tėvo ir mamos - žymių Lenkijos lengvaatlečių sąvybes. Mat, jojo mama, po Glitiškių dvare jos vyro (Vladislavo tėvo) tėvo nužudymo, buvo priversta palikti Lietuvą,  neturėjo pragyvenimui lėšų, dar ir buvo priversta vaikus atiduoti į vaikų namus. Bet Miuncheno olimpiadoje Vladislovo Komaro iškovotas aukso medalis su 21,18 rezultatu ir tik vienu centimetru apstūmus garsųjį JAV atletą George Woods-ą bei du vokiečius Hartnmut Briesenick-ą bei be medalio likusį Hans-Peter-ą Gies-ą tik 4-iais centimetrais - tai buvo super olimpinės varžybos su tokiais aukštais si glaustais rezultatais. Todėl naujokui Rimantui Plungei tik 19,30 m rezultatas jam suteikė tik 14-tą vietą ir chabarovskietį - bronzinį praeitos Mechiko olimpiados prizininką Aleksandrą Baryšnikovą palikęs net 22-toje vietoje.

     Dar įdomiau, kad kanklininko ir Štuthofo kalinio, bei Juozo Krikštaponio kolegos Leono Puskunigio treniruotos Birutės planetos rekordo po dviejų metų negalėjo pasiekti ir Romos olimpinė čempionė minėta latvė Elvira Ozolina, pasiekusi tada 55,98 Olimpinį rekordą, o mūsų Birutė tada iškovojo bronzos medalį su 53,45 m rezultatu, ir per visą savo tolimesnę sportinę karjerą asmeninių pasiekimu pasilikusi tą garbingą planetos pirmąjį Lietuvoje rekordą, kurį sovietinė propaganda bandė labai išnaudoti pasiekimą politiniais tikslais, nors jis buvo kaip tik iš tarpukario Lietuvos atsineštos sportinės metikų rengimo patirties fenomenu.

       (Įdomu, visur Rusijoje Birutės mergautine pavardę rašo ZalOgaitytę – tokią prisimenu, kai ji pirmąjį lietuvišką  planetos rekordą pasiekė, o dabar rašoma ZalAgaitytė.) Apie Birutės pasaulio rekordo paslaptį galima prisiminti ir net įminti, matant, kad Lietuvos čempione buvo 7 kartus tapusi, pradėdama nuo 1954 m. iki 1969 m. Keista, kad nuo 1958 m,. kai Birutė pasiekė pasaulio rekordą, ji iki 1962 m. Lietuvos čempionatuose nedalyvavo, - matyt, tuo metu būdavo svarbesni startai tarptautinėse varžybose? Paskutinis Lietuvos čempionatuose Birutės startas buvo 1970 m., kai jąją aplenkė taip pat Leono Puskunigio auklėtinė Jadvyga Dunauskaitė-Putinienė, kuri nuo 1965 m. 3-is kartus sidabrą pelnydavo, užleisdama į priekį Birutę, o nuo 1970 m. Jadvyga jau aplenkia Birutę, ir priartėjo prie 57,49 m pasaulio rekordo, su aukštu 56,90 m rezultatu, o 1978 m. ir naują Lietuvos rekordą 59,10 m pasiekdama, bei 1980 m. dar aukštesnį 67,84 m rekordą pataisydama. Svarbiausia, kai 1970 m. Jadvyga pirmą kartą aplenkė Birutę, o pastaroji tada jau paskutinį kartą sustartuodama Lietuvos čempionate, kaip veteranė, vis tik, ne žemą 55,02 m rezultatą atsisveikinimui  parodė.

     Pamenu Birutę Nepriklausomybės pradžioje, kai Dariaus ir Girėno stadione po veteranų varžybų mus sukvietė ir apie Veteranų sporto įteisinimą kėlė mintis, kuris sovietmetyje nebuvo pripažintas ir sovietai niekad nedalyvavo pasaulio bei Europos veteranų čempionatuose.

 PAPILDYMAS dėl sporto diskriminavimo Sovietų Sąjungoje ir kuriozinių nesąmonių: Sovietai niekad nedalyvavo – net draudė dalyvauti ir Orientavimosi sporto planetos bei žemynų čempionatuose bei draudė net tos sporto šakos tarptautinėje federacijoje būti. Tik po Kovo  11-tosios Lietuvos orientacininkai įstojo šią organizaciją, o visos kitos respublikos ir net Rusija iš kart įstojo, kai ta Blogio imperija subyrėjo. Galėjo ji subyrėti ir anksčiau, jeigu pats TOK-as būtų principingesnis ir būtų uždraudęs Maskvos olimpiadą. Jai buvo grėsmė, kai vienas atstovas prie Talino Pirite priemiesčio (ten žymi kirche ir motociklininkams žiedinių lenktynių trasa) apžiūrinėjo olimpinę jachtų bazę ir ten pamatė netoliese bėgiojančius orientacininkus. Ir kadangi jis pats buvo orientacininkas, susidomėjo renginiu. Iš džiaugsmo jam sportinius žemėlapius dovanojo atminčiai tos sporto šakos organizatoriai- mėgėjai. Juk, mes tada buvome nelegalūs, nesilaikėme-ignoravome KGB instrukciją, reikalaujančias po varžybų iš karto sunaikinti sportinius varžybų žemėlapius, kaip super slaptus dokumentus, kad niekam į rankas ir į Pentagoną nepatektų. O mes, juos nelegaliai gamindami-spausdindami, dar ir dalindavome žemėlapius dalyviams, kad jie studijuotų savo trasų įveikinėjimų teorijoms susidarinėti.

 Bet, kai tas TOK-o ypatingas asmuo kirto Sovietų Sąjungos muitinę - tai iš jo buvo atimti jam dovanoti žemėlapiai, kaip „super slapti dokumentai“, o dovanotojams grėsė labai griežtį įstatymai už „tėvynės išdavystę“. Todėl tas TOK-o atstovas, matyt, išsižeidęs ir pamatęs, kad Sovietų Sąjunga DISKRIMINUOJA orientavimosi sportą, pateikė staigiai ultimatumą panaikinti diskriminaciją, pabrėždamas, kad Olimpinės žaidynės negali vykti valstybėje, kurioje diskriminuojamos sporto šakos.

     Mat, sovietijoje, Orientavimosi sportas buvo tik prie Turizmo tarybų, kaip turistams turistinių įgūdžių patikrinimo priemonė ir klubuose buvo tik sekcijos – nebuvo net jokių tos sporto šakų nei federacijų, nei ne buvo tos sporto šakos nei sporto mokyklų programose nebuvo, o sovietinių Sporto organizacijų Orientavimosi sportas nebuvo laikomas sportu – jis buvo laikomas tik kaip „turizmu“ ir kaip tam turizmui įgūdžių patikrinimo priemonė, taip, kaip ir gaisrininkų sportas.

     Net į Orientavimosi sporto pasaulio čempionatus jei ir buvo organizuojamos išvykos, tai jos buvo organizuojamos tik kaip Turistinės grupės čempionatams stebėti, o pajėgiausi Sovietų Sąjungos orientacininkai – sovietiniai čempionai dalyvaudavo Pasaulio žurnalistų  varžybose, kuriose dalyvaudavo tik buvę sportininkai-veteranai, užsiiminėjantys tos sporto šakos populiarinimu. Todėl toks sovietinių profesionalių sportininkų dalyvavimas tarp solidžių veteranų buvo ir nekorektiškas.

    Man asmeniškai teko Čekoslovakijoje tuoj po „Prahos pavasario“ būti kartu su trimis grupėmis iš Baltijos („pabaltijo“) šalių, į kurias buvo įtraukti sportininkai iš Maskolijos. (Už pastarąjį pavadinimą Facebook-o administracijos esu baustas jau 4-is kartus, nors taip mūsų kaimyninę valstybę vadino mūsų senoliai, nes ji tokia ir buvo, kol 1724 m. iš Kyjivo Rusios neteisėtai  buvo pavogtas jos pavadinimas – apie tai net Karlas Marksas rašė. Aišku, tą pavadinimą draudė mūsų šalių užkariautoja imperatorė Jekaterina II-oji, kuri buvo uždraudusi ir tų užkariautų tautų ir kalbas, ir jų raštus, ir kuriai paminklas nuo Katedros aikštės Vilniuje pašalintas jau I-o pasaulinio karo metu. O, kad dabar Odesoje jos paminklas pašalintas, tai buvęs Izraelio spec. tarnybų kūrėjas Jakob-as Kedmi Ukrajyną pavadino „barbarų“ šalimi. Tai gal ir mes „barbarai“, nes Vilniuje irgi nėra šios imperatorės paminklo?

      Bet, kaip matome, jos užkariautojiški įstatymai dar galioja ir todėl esu stipriai nukentėjęs už šio istorinio pavadinimo naudojimą, kurį naudojo mūsų senoliai, nekreipdami dėmesį, jog buvo draudžiamas tas pavadinimas, ir, kad, dar, net dabar mūsų kaimynai gudai bei ukrajinai vartoją tą pavadinimą labiau, nei mes-lietuviai. Tai patyriau dviračiu keliaudamas po Baltarusija – po ja net 2 keliones-ekspedicijas rengdamas. )

     Taigi, tas mano minėtas pasaulio OS-o čempionatas vyko lygiagrečiai su 1972 m. Miuncheno olimpiada. Tame čempionato stebėjime netrūko ir ekscesų, nes mus stebėjo-prižiūrėjo iš Sovietų Sąjungos Turizmo tarybos paskirtieji. Ekscesai buvo gana rimti, nes mums draudė vadintis lietuviais, aiškinti čekams ar slovakams, kad mes prastai šnekame rusiškai, nes mes esame irgi ne rusai, kaip ir jie. (Čia tokią prakalbą pasakė nusipelnęs treneris Romualdas Šileika, kai įteikė dovanėlę slovakų ansambliui – už tokią kalbą buvo sukeltas skandalas.) Skandalas buvo, kai latvių ar estų grupė atvažiavo traukiniu ir vienas jųjų vadovas iš Maskvos sušuko: «Привет советским туристам!». O viena iš mūsų jam juokais pavarė: «А мы не советские – мы литовские …». Ir mes jai nedavėme pabaigti – ją staigiai uždengėme nugaromis, kad į ją neįsižiūrėtų, nes tas sovietinis patriotas į  ją akis taip  išsprogino, kad tos akys vos neišlėkė iš savų vietų. Bet, deja, ją iš pirmo žvilgsnio atpažino, nes ji buvo pirmųjų Sovietų Sąjungoje vykdytų orientavimosi pirmenybių nugalėtoja. Jei neapsirinku, ten galėjo būti sporto meistrė Melanija Jadenkienė, kurios vyras Romas irgi buvo pirmuoju Sovietų Sąjungos čempionu, o vėliau tapo Popieriaus ir kartono pramonės ministru. Turėjau ir aš nemalonumu -    prisikabino ir prie manęs, nes Bratislavoje dedant vainiką sovietiniams kariams, kapinėse buvo kapinės gal ir kitokių karių, kur prie kiekvieno kapo gulėjo kritusio balandžio skulptūrėlė, o šalia to kritusio balandžio į kritusįjį žiūrinčios liūdinčios balandėlės skulptūrėlė įvairiausiose skirtingose pozose buvo. Už šių skulptūrėlių nufotografavimą gavau rimtą pastabą, kad prie tų antkapių „ieškojau ryšių kaip šnipas“. Manau, kad ne už tuos balandėlius užsiūto, o už tuos kapus, kam tie balandėliai paskirti? Tas klausimas tik dabar man iškilo. Tada, maniau, kad ten civilių kapinės. Bet, kadangi tų kapų buvo daug, su tais balandėliais, tai dabar galvoju, kad gal irgi kritusių karių, kurių sovietams gerbti ne valia? Labai mūsų moteris ir merginas pradėjo siutinti vienas prie jųjų prisistatantis iš kažkokios Maskolijos glūdumos ir autobusui pravažiuojant pro kažką vakarietiška – mūsų akiai neįprasta, tai jis didžiuodamasis visą laiką visam autobusui sušukdavo: «О, как и у нас!» Toks vaizdelis, kad jis grupėje galėjo būti specialiai užsakytas, kad grupės žavėjimąsi vakarietiškumu prislopinti, nes nesitikėjo, kad jaunas žmogus „savo noru“ gali būti idiotu.

   Ypatingai man nepasisekė grįžtant traukiniu, kai prie sienos traukiniams turėjo būti keičiami ratai iš vakarietiško į maskoliškąjį bėgių plotį. Tada, kaip turintis mechaniko išsilavinimą ir mechaninėje tarnyboje dirbantis pramonėje, užsimaniau pafotografuoti tų ratų keitimo mechanizmus. Juolab, man senelis mažam pasakojo, kad caras atsisakė  turėti europinius-standartinius bėgius ir užsikaprizijo šiek tiek platesnius Maskolijai taikyti. Ir kai atsegiau savo lagaminąną ir į rankas paėmiau savo fotoaparatą (jis buvo be kaburo, nes turėjau du aparatus ir filmavimo kamerą - todėl fotokrepšelyje buvo patogiau laikyti ir operatyviai keisti fototechniką), tai čia pat atsidarė vagono kupe durys, nuo kurių buvau nusisukęs, žiūrėdamas į savo lagaminą,   ir, staiga!, kažkas man stipriai paėmė už rankos tos, su kuria laikiau fotoaparatą. Pamačiau karininką-pasienietį. Jis nieko neklausdamas ir laikydamas man ranką taip, kad negalėčiau iš vienos į kitą ranką perimti tą fotoaparatą, jis mane per visą vagono koridorių demonstratyviai nusivedė su tuo fotoaparatu mano rankoje kaip kokį „nusikaltėlį-vagį, pavogusį“ tą fotoaparatą nuo savęs. Kadangi koridoriuje keleivių buvo nemažai, nes norėjo daug kas išlipti-pasivaikščioti, todėl tas manęs vedimas per koridorių kurioziškai atrodė – visi akis tik išvertę buvo. Girdžiu, mūsų vadai iš Maskvos  vienas kitam apie mane sako:  «Я говорил, что он шпион».

   Mane nuvedė į palydovės kambarėlį ir pareikalavo apšviesti fotojuostą. Norėjau jam padėkoti, kad jis perskaitė mano mintis ir iš anksto užkardė man atlikti nusikaltimą. Todėl atsisakiau – pradėjau jo prašyti, kad jis man iš naujo pasaulio čempionato nesurengs, kad iš naujo jį nufotografuočiau – pradėjau prašyti foto laboratorijos, kad juostą išryškinti ir tada pradėjau prašyti, kad mane suimtų, jei rastų, ką fotografavau. Žodžiu, pradėjau aiškinti, kad Vilniuje buvau praėjęs instruktažą Saugumo darbuotojo prieš išvyką – jis truko ko ne pusdienį, bet jame nebuvo pasakyta, kad fotoaparatai turi turėti dėklus, siūliau grįžti prie mano lagamino ir pamatyti, kad ir kitas aparatas be „kaburo“, nes krepšelį turiu ir tvarkiau lagaminą – aparatas rankoje mano atsidūrė tam, kad daiktus perdėjinėjau ir nėra tokio įstatymo, kad savo lagamino negalima atidarinėti.  Priminiau jam ir Stalino laikus, kai Maskvoje su fotoaparatu gatvėje pasirodymą grėsė kalėjimas. O kai Stalinas numirė, tai ir Kremlius atvertas lankytojams tapo, ir kai man buvo 11 metų ir mane senelis pas senelės seserį nuvežė, tai netikėtai ir Chruščiovą su senu ZIS-u – 110 pravažiuojantį pamačiau, kai atsisukau stovėdamas prie „carj-puškės“, kuri niekad nebuvo iššovusi ir vis tiek įskilusi. Tada, vaikas būdamas, supratau, kad ji būtų  gabalus išsilaksčiusi, jei būtų užtaisyta iššovimui.

    Žodžiu, mane paleido pasienietis, mokėjau šnekti ir įtikinti.

     Nesisekė įtikinti tik po kelių metų Vilniuje, kai gatvėje užsiiminėjau menine fotografija ir senamiesčio grindinyje, pritūpęs fotografavau balą didelę po lietaus pavasarį sniego tirpsiančio. Ją ypatingai gražiai taškė pravažiuojančių automobilių ratai. Tik nelabai gražiai man per petį pritūpusiam pabaksnojo milicininkas ir parodė pirštu į namą – pasakė, kad man reikia į jį užeiti. Kai įėjau į vidų, tada supratau, kad tai milicijos poskyris. Prisikabino, kad, neva, aš „prieš langus“ fotografavau. Tada užprotestavau, pasakiau, kad objektyvas buvo mano nukreiptas į grindinį, į balą - visai į priešingą puse, o ne „į langus“. Tada prisikabino, kad, aš gal, „prieš CK langus“ fotografavau. Tada pasakiau, kad gatvėje mano panelė (dabar žmona) saugo sudedamos baidarės pakus, su kuria tik, tik, iš „Inžinerijos“ taurės baidarių slalomo varžybų Vilnelėje šalia Gedimino kalno sudalyvavome – nuo ten tik, tik troleibusu atvažiavome ir viena stotele prieš stotį anksčiau išlipome. Dabar nepamenu, kokio reikėjo deficito paieškoti sostinėje. Neapsikentusi, kur mane nuvedė, mano panelė irgi atėjo į miliciją, kai, sulaikytą mane, jau norėjo į kamerą uždaryti. Tada mano panelė (tiksliau, mano porininkė baidarėje) padėjo išsitraukti diplomus, įrodančius, kad mes pirmą vietą užėmėme. Ten buvo parašyta, kad mes Jonavos Turistų klubą atstovavome, kurį KGB uždraustą 1969 m. pabaigoje atkūriau ir už tai tapau išmestu iš „rajkom“-o komjaunimo instruktoriaus pareigų ir visi Jonavos Balsai tapo išimti rajono iš bibliotekų, kuriuose į kiekvieną numerį rašiau apie komjaunimų organizacijų ataskaitinių susirinkimus – įtikinėjau apie turizmo naudą, kad laisvalaikyje nustoti girtuokliauti.

      Aišku, aš šitą nutylėjau, nes būčiau metams-dviems „velniai žino“ kur uždarytas. O milicijos budintysis pajuto, kad kažką aš nutyliu – ne viską sakau. Todėl pareikalavo pasą, kurio nepasiėmiau, nes varžybos buvo draugiškos ir jokių „mandatinių komisijų“ nebuvo. Turėjau tik leidimą į Azoto gamyklą įėjimui su nuotrauka. Tada milicijos budintysis surinko  piliečių duomenų bazę ir ...

     Taigi dar viena bėda – tuose duomenyse pamatė, kad aš registruotas ne Jonavoje, o Kaune!

        Taip, aš registraciją Kaune laikiau, o gyvenau Jonavos pirmajame devynaukštyje-bendrabutyje  - taip slapsčiausi nuo karinio komisariato, kuris užsimanė mane pastoviai į „partizanus“ varyti, net grubiai pažeidžiant įstatymą; apmokymus prisiminimui kartoti kas 5 metus. O mane po 5-ių savaičių demobilizacijos bandė nutverti. Gerai, kad mano močiutė buvo „visai ne kvaila“ – ant popiergalių iš principo niekur nesirašydavo – sakydavo, kad aš „pas kitą bobutę į kaimą“ išvykęs ir man perduoti negalės, nes to „kaimo adreso“ nežino. Ji man mažam  skaitė pasakėčią, kaip anūkas pasiilgo bobutės ir ant voko parašė „bobutei į kaimą“.

      Galvodavau, kad perėjus iš 3-jų metų karinės tarnybos laikotarpio, į 2-jų, prasidėjo ginkluotojų pajėgų griuvimas,.  Bet tas tarnybos sutrumpinimas ne taip greitai sugriovė – tai tęsėsi iki Matiaso Rusto praskridimo.

     O čia dalykas yra rimtesnis, ir tik, tik dabar supratau tai, kad aš buvau susijęs su Gagarino „žuvimu“ (kabutėse, nes jis iš tikrųjų sąmoningai nužudytas ir jau tai nustačiau.)  Tada fiksavau pašėlusį greitį jo žuvimo metu, o dabar paaiškėjo, kad fiksavau jojo žudiką naikintuvą Su-15. Bet tai sužinojau tik 2013-06-17.

     Tada man atrodė, kad MANE NUBAUDĖ UŽ LABAI GERĄ TARNYBĄ, UŽ  RADARŲ KOVINGUMO DIDINIMĄ, KURIANT MAN RACIONALIZACINIUS PASIŪLYMUS IR IŠRADIMĄ DARANT, UŽ SPORTAVIMĄ IR ALKOHOLIZMO IGNORAVIMĄ – už tai mane su alkoholikais paliko tarnauti iki Naujų metų, tam, kad neturėčiau kontakto su savo tėvu, kurį struktūros buvo įtraukę šmeižti J. Gagariną, kad, neva, „per alkoholį“ jis žuvo.

     Mat, mano tėvas Kauno Politechnikos institute, kaip Lietuvos automobilių sporto kūrėjas ir Visasąjunginių automobilių lenktynių organizatorius Lietuvoje; sukūrė naują EISMO SAUGUMO PSICHOLOGIJOS mokslą; vienintelį Sovietų Sąjungos Politechnikos institutuose, ir su juo iš Maskvos kažkas dėl Gagarino žūties aplinkybių padirbėjo, kaip jis man gyrėsi (įtariu, kad tai iš Liubiankos pastato). Todėl ir įtariu, kad dėl tos priežasties buvo man sulaikyta mano demobilizacija be jokio paaiškinimo. Spėju, - mano sulaikymo tikslas buvo, kad nebendraučiau su savo tėvu, dėl Gagarino aplinkybių žūties.

      Dėl tų aplinkybių žūties, kariniame dalinyje: k/d 71537 (internete rusiškai в/ч 71537 - kodas „Kurgan“) Mordovijoje šalia Baraševo mes visi (karininkai ir mes-kareiviai), kovinio budėjimo metu bei jo žuvimo metu, fiksavę nepaprastai didelį; apie 1700 km/val. greitį, kurį tokį didelį galėjo išvystyti tik naujai kuriami naikintuvai. Todėl mums visiems buvo pikta, kad nemokantį skraidyti PIRMĄJĮ PLANETOS KOSMONAUTĄ, ir, dar, su instruktoriumi įsodino „į bandomąjį naujai kuriamą naujos kartos naikintuvą“, kas mums tada atrodė labai kurioziška IR PEDAGOGIŠKAI NUSIKALSTAMA, ką mes fiksavome. Aš tada sėdėjau prie radaro-aukštimačio ir intensyviai ieškojau dingusio „Gagarino“, kaip mus apkaltino iš Centro, pametus „Gagariną“.

     Tik dabar išsiaiškinau, kad „Gagarino“ mes matyt negalėjome per 300 km atstumą ir tik 4,2 km aukštyje jį skridusį  - mes matėme tada jojo žudiką; naujai kuriamą naikintuvą Su-15, kurį žurnalistų konferencijoje 2013-06-17 kosmonautas A. Leonovas ir atskleidė.

     IŠVADA: Panašu, kad Maskvoje generolai „nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia“ ir todėl aš su savo porininku-tolimatininku fiksavome tą žudiką; skridusį virš 10,5 km aukštyje, kuris pagal A. Leonovo parodymus, nėrė žemyn, o po to vėl šovė stačiai aukštyn į debesis, kad mes su radarais to chuliganizmo nepamatytume -  nusikalstamą praskriejimą pro J. Gagariną, kad jį įvesti į suktuką, ir, kad jis žūtų. Todėl tas žudikas mums iš radarų matomumo ribų ir išnyko. Dabar esu surinkęs keliolika faktų, leidžiančių teigti, kad tai buvo atlikta sąmoningai. Tai labai plati tema ir čia nesiplėsiu.

   Taigi, panašu, kad mane nuo mano tėvo reikėjo sulaikyti, kad neperduočiau jam apie tą nežmonišką apie 1700 km/val. mūsų fiksuotą greitį; žuvimo metu, dėl kurio mano tėvas irgi būtų pagalvojęs, kad dėl žuvimo, toli gražu, ne „alkoholis“ kaltas.

    Bet, deja, kažkokių struktūrų planas atitraukti mane nuo savo tėvo, sužlugo, nes jojo sesuo – mano teta, kaip vyr. gydytoja  Kazlų Rūdos ligoninės, suveikė, kad aš ankščiau, ne laukiant Naujų metų; net spalio mėnesyje buvau komisuotas dėl mano mamos ligos apiforminimo. Tada aš savo tėvą ir paprotinau kaip pedagogą-dėstytoją ir automobilių sporto kūrėją, kad „girtam“ su naikintuvu, ir dar mokomuoju su instruktoriumi skraidyti neįmanoma, kai prieš kiekvieną skrydį sveikatą gydytojas patikrina. Tokios nesąmonės, kad girti lakūnai skraidydavo – tai buvo mada civilinėje mažojoje aviacijoje, o karinėje struktūroje tokių nesąmonių būti negalėjo. Tą aš tėvui ir įrodžiau.

     SPĖJU, jog mano tėvas, su manim pabendravęs, matyt, atsisakė studentams skleisti jam nurodytą „pavyzdį“ dėl Gagarino žūties, matyt, kažkam pranešdamas, ką jis sužinojo iš manęs.

     Tiesa, buvau pasirašęs, kad apie tarnybą, jos techniką niekam nepasakoti. Bet ne maniau, kad negaliu prieštarauti apie skleidžiamas nesąmones dėl pirmojo mūsų planetos kosmonauto, juolab, MAČIAU NUSIKALTIMĄ pirmojo planetos kosmonauto žuvimo aplinkybėse ir tylėti-slėpti nesiruošiau. Man buvo nepriimtina, kad kažkas su garbingiausiu mūsų planetos žmogumi atliko kažkokią nesąmonę ir į kažkokį “bandomąjį“ naikintuvą įsodino. Tik dabar po A. Leonovo  paaiškėjo, jog bandomasis naikintuvas, kurį fiksavome - buvo chuliganas-žudikas.

   Pamenu, kad tėvas buvo susijaudinęs, kai „alkoholio“ absurdą išdėsčiau. Todėl keistai, kažkur po kelių savaičių man močiutė ir pranešė, kad mane Lenino rajono komisariatas ieško. Tada buvo labai pasipiktinusi mano minėta teta, sakydama, jog mane; tik ką komisuotą, neturi teisės vėl imti į  kariuomenę – siūlė ieškoti „teisybės“, bet mano tėvas pasiūlė „su durniais“ neprasidėti ir vienintelė išeitis liko slėptis. Manau, kad jis galėjo nujausti, dėl ko mane nedemobilizavo po 2,5 m. tarnybos, o išlaikė, ir, dar, net klibinti praėjo, kad reikia „prisiminti“ karinę  tarnybą. Kam papasakodavau – niekas patikėti negalėdavo, kad tokie absurdai gali būti. Tik dabar; per laiko prizmę, viską sugretinus, ir iškilo vykdomų nepaaiškinamų nesąmonių paaiškinimas, kurio tada suprasti neįstengiau. Tik žymiai paprasčiau apie savo tėvą aiškinau J. Gagarino dukroms 8-tos temos 15-tame straipsnyje. O dabar aiškėja ir tai, kas sveiku protu tada nebuvo suvokiama.

    Nebuvo suvokiama ir Vilniaus milicijos komisariate, kad „negaliu“ miesto-gatvių peizažų fotografuoti – kažkoks milicininkas aiškins, kad „durnius esu“, ne gamtą, o miestą fotografuodamas. Tas pats buvo ir Čekoslovakiją paliekant, kai traukinys nuo pasienio Čiopo stotelės pajudėjo, o aš tada, tik, tik pasieniečio buvau paleistas, išsaugojęs savo soto juostą fotoaparate.  Tada mūsų išvykos į pasaulio čempionatą iš Maskvos vadų vagono „kupė“ patalpėlėje vyko aršūs ginčai dėl visų čia išvardintų incidentų. Sakė, kad aš labiausiai buvau svarstomas, ar mane įrašyti į KGB ataskaitą dėl pastebėtų mano „nepatikimumo“ sovietinei „tėvynei“ simptomų. Buvo įrašyta, ar ne  - to nežinau.

     Žinau, kad po kelių metų plentas į tą patį pasienio Čiopo miestą man atsikarto laike Užgorodo garsių maratono varžybų. Mat, nuo karinės technikos gausaus važiavimo per „Prahos pavasario“ užgniaužimą, kelio dangos asfalto akmenukai pradėjo kyšoti stačiais „štyriais“, kur  karinės technikos guminiai ratai nuo kiekvieno akmenuko atėmė asfalto smalą ir akmenukai tapo kyšoti aukštais bukais smaigaliais. Net asfaltas ir po akmenuku buvo „pavalgytas“, paaukštinant tuos kelio „spyglius“.

    O mano bėgimo technika buvo labai minkšta, statant ant žemės ne kulną, o pirštus; kojos prisižeminimo metu. Tokį mano kojos pastatymą labai kritikavo minėtas treneris Vladas Kazlauskas. Ir man atsirūgo, kai pirštai pataikydavo ant to išsikišimo, kuris lauždavo pirštus į viršų ir sukėlė jų raumenukų pertempimo mėšlungius, kurie peraugo į rimtus mėšlungius visame raumenine. Aišku,  labai daug bėgikų nusiėmė nuo distancijos, o man iki galo kovojant, atbėgau į stadioną paskutinis, su tribūnuose sklindančiomis ovacijomis. Gavau paskutinio bėgiko prizą, net vertingesnį, nei buvo skirtas nugalėtojui. Ir visa tai įvyko tik dėl „Prahos pavasario“ užgniaužimo pasekmes, kurios su mano pertemptais pirštais, tai kaip viena snaigė visame sniegyne.

     Tai tokios sąsajos su sovietine kai kurių sporto šakų diskriminacija, ypač, apie čia pradėtą pasakoti Orientavimosi sporto diskriminaciją, kuri, dėka vieno minėto TOK-o nario įsikišimo, staigiai ta diskriminacija tapo nutraukta Maskvos olimpiados prieigose, 1978 m. vasarą. Pamenu tada dideles ovacijas Latvijos daugiadienėse varžybose Madonoje, į kurias suvažiuodavo masiškai orientacininkai iš visos Sovietų Sąjungos. Ten tose varžybose, kai latvių tos sporto šakos prezidentas, daugkartinis Sovietų Sąjungos čempionas Slavinš-as paskelbė ГОСКОМСПОРТ-o pirmininko Gramovo įsaką pripažinti Orientavimosi sportą; kaip sportą, tai ir prasidėjo džiaugsmo ovacijos. Tada buvo mūsų šventė, kai ruošiau moksleivius visasąjunginėms „Darbo rezervų“ žaidynių pirmenybėms. Jose vėliau Uralo prieigose sužinojau, kad 1941 m. vasarą Sovietų Sąjungos kariuomenė ruošėsi užpulti Vokietiją – tai man; kaip Lietuvos DR treneriui pasakė varžybų vyriausias teisėjas, kuris buvo šalia Vilniaus Kirtimų aerodrome bombonešio lakūnu. Jis man pasakė, kad atėjo vadovybės telefonograma ar telegrama (nepamenu) įsakymas ruošti lėktuvus svarbiai užduočiai, todėl buvo nurodyta nuimti visiems lėktuvams variklius remontui ir lakūnams duoti galimybę pailsėti -  paleisti į „увольнения“-ą. Jis tada man pasakė, kad kai vakare nuėjo į Aukštuosius Panerius pas mergaitę ant šieno, tai paryčiais auštant išgirdo vokiečių bombonešius, kurie užskrido ant Kirtimų aerodromo ir subombardavo jojo ir visus lėktuvus. Tą patį man ir mažam sakė mano senelis, jog karas prasidėjo Aleksoto ir Karmėlavos aerodromų subombardavimais. Tą patį teigė ir Nachmanas Dušanskis, kai jis, grįždamas iš Krymo, matė bombarduojamą Zoknių aerodromą. Visus kitus bombarduojamus aerodromus nurodė savo knygoje istorikas Markas Soloninas. Ir kai aš tuos istorinius duomenis pateikiau, tai Lietuvos istorikams vadovaujantis Teisingumo ministerijos darbuotojas Donatas Glodenis, uždraudė tęsti Juozo Krikštaponio istorijos nagrinėjimą, tą temą užrakindamas, parašydamas, kad „jei sovietai ruošėsi užpulti,  - tai jau per daug ...“ ir apie J. Krikštaponį diskutuoti „Partizanų istorijos“ Facebook grupėje buvo negalima, nes tas Teisingumo ministerijos darbuotojas yra, grynai melagingos sovietinės istorijos puoselėtoju bei apologetu, nurodinėjantis net kaip elgtis Lietuvos istorikams J. Krikštaponio atžvilgiu. Kad Donatas Glodenis vadovauja Lietuvos istorikams, tai 2022-12-02 Ukmergės konferencijos pranešime pabrėžė A. Pocius. Todėl, labai liūdna, kad Lietuvos istorija vadovaujasi aklai Kremliaus melo postulatais dėl II-ojo pasaulinio karo pradžios.

      Taigi, grįžtu prie SOVIETINĖS DISKRIMINACIJOS SPORTE. Aišku, tikrasis Orientavimosi sporto, kaip sporto  pripažinimas brendo dar ilgai. Jau prasidėjus Maskvos olimpiadai, stojant į Lietuvos Kūno kultūros institutą, rektorius nenorėjo man pripažinti pedagoginės trenerio darbo patirties šioje sporto šakoje, pasakydamas, kad tai „ne sportas“. Tada Mandatinės komisijos metu, dėka čia aukščiau minėtos kariuomenėje mano savarankiškos savišvietos, studijuojant sportinę literatūrą ir pagal ją išdėsčius; fiziologine prasme, bei orientavimosi sportą, prilyginus prie biatlono, pavyko įtikinti komisiją, jog abejos sporto šakos visai nieko nesiskiria viena nuo kitos. Todėl, man įtikinus komisiją, prasidėjo labai ilgas svarstymas, gal, vos ne valandos trukmės, kai vėl tapau iškviestu ir pripažintas priimtu į Neakivaizdinį skyrių, pripažinus mano darbo treneriu stažą. Tada mane užsistojo ir Neakivaizdinio skyriaus dekanas ... Motiejūnas, kuris buvo dviratininku, ir, kuris savo draugą-dviratininką Romualdą Šileiką priminė komisijai, kad jis sėkmingai treniruoja Žemės ūkio akademijos studentus orientavimosi sporto šakoje. Mano žmona irgi buvo jo auklėtine. Tada Akademijos sporto klubas vadinosi Pilėnais, kuriame dirbo Leonas Puskunigis bei kiti žymūs treneriai ir, kuris puoselėjo lietuviškąsias sporto tradicijas.

     Taigi, tikrasis poslinkis Lietuvoje įvyko, kai  į tą patį LVKKI atėjo dirbti dėstytoju  Romualdas Šileika ir į Institutą atsivedė jojo paruoštus moksleivius-sportininkus; net sporto meistrų lygio. Čia aš ir perteikiau Romualdo pasakojimą apie tą TOK-o narį, kurio dėka Orientavimosi sportas tapo pripažintas. Ir tikruoju sportu jis tapo tik, kai nebeliko Sovietų Sąjungos, kuri stabdė ir nepripažino šios sporto šakos. Todėl ir tapo nepripažinta pati ši „sąjunga“, - po jos sugriuvimo į Tarptautine orientavimosi sporto organizacija įstojo net Rusija, pradėjusi dalyvauti pasaulio ir Europos čempionatuose.

2-tra tema: SUGRĮŽIMAS PRIE L. PUSKUNIGIO

     Sugrįžtant prie šlovingo Birutės Kalėdienės atsisveikinimo su sportu ir ją pakeičiant kita – Jadvyga Dunauskaie-Putiniene, matome L. Puskunigio mokyklos ženklą, kai Jadvyga dar du kartus pagerina rekordą iki 67,84 m ir dalyvavo Maskvos vasaros olimpinėse varžybose, užimdama 11-tą vietą.

      Taigi, po to mūsų Birutės planetos rekordo jei dar pasaulyje iki Romos olimpinių žaidynių buvo stagnacija, tai nuo 1960 m. iki 1980-ųjų Maskvos olimpinių metų per tuos 20 metų labai staigiai pasaulyje pakilo visų sportininkų meistriškumas ir, ypač, ietininkių. Todėl tik reikia stebėtis, kad Juozo Krikštaponio varžovas ir Sporto pedagogikos bei jo organizacijos kolega Leonas Puskunigis sugeba net po 40 metų paruošti aukšto tarptautinio lygio metikę, koks jisai pats buvo iki karo. 

     Reikėtų papildyti, jog nuo 1941 m. iki 1957 m. Lietuvos čempionatuose karaliavo Jadvyga Pakšytė, o po to Aldona Stančiūtė. Bet kas jos tokios, kas jųjų treneriai, internete žinių nėra. Apie pastarąją minėjo net Kanados lietuvių laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“, teigiamai atsiliepdama apie, nors ir okupuotoje Lietuvoje, bet vis tiek vykstantį 1961 m. Geriausių sportininkų konkursą, ištraukoje pabrėžiant taip:

     „... geriausiu sportininkų vardas atiteko irkluotojams, Europos meisteriams Z. Juknai ir A. Baguanavičiui. Antras buvo taip pat Europos meisteris boksininkas Ričardas Tamulis ir trečias — S. S-gosdisko metimo meisteris Algimantas Baltušnikas. Toliau sportininkai išsirikiavo šia tvarka: 4) šuolio į tolį meisteris A. Vaupšas, 5) A. Varanauskas — rutulys, 6) A. Saunoris — stalo tenisas, 7) V. Jaras — diskas, 8) J. Grabauskas — dviračiai, 9) A. Šlapikas — - motorinės valtys, 20) Aldona Stančiūtė — jieties metimas. ...“

... tema:    Birutė Kalėdienė ir jos trenerio sūnus papildo

     Pirmieji Birutės vaikystės įspūdžiai buvo, kai jos tėvas nuvedė prie sušaudytų Pilviškių miestelio žydų. Pamena didelę krūvą vaikiškų batų. Jos tėvas niekam neleido jų imti, nors daug kas ... – vokiečiai, sako, pardavinėjo nužudytųjų drabužius. Tėvas labai bendravo su žydais, daug ką iš jų pirkdavo. Todėl labai pergyveno dėl jųjų netekties. Pokaryje jos pusbrolis žuvo miške – jo pavardė yra iškalta tarp žuvusiųjų.

        Su sportu Birutė susidraugavo besimokydama Pilviškių mokykloje, kurioje buvo kūno kultūros mokytoja Antanas Staniulis.  Mergaitė iš prigimties buvo stipri ir todėl žaidimų komandose dalyvaudavo kartu su berniukais. Tai labai būdinga Suvalkijos mokyklose – tai mano pastebėjimas. Vaikystėje teko sportuoti įvairiomis sporto šakomis – daugiausiai žaidimais – mėtyti tik granatą.

        Kaip įprasta, su ietimi Birutė susipažino tik Žemės ūkio akademijos treniruotėse. Ji norėjo pirmiau stoti į Medicinos institutą, nes gerai mokėsi. Tačiau, kaip „bužių“ vaikui prie prestižinės profesijos neprileido – sako, jog lėmė charakteristika. Matyt, kažkas buvo užkoduotai parašyta?

        Suprantama, treneris Leonas Puskunigis, pamatęs labai gabią ir tinkamą metimų rungtimis, turėjo išreikalauti, kad jau rinktųsi, nes viskuo užsiimti Aukštojoje mokykloje neįmanoma – būtina rinktis siaurąją specializaciją. Pradžioje Birutė bandė stumdyti rutulį. Ją kaip antros vietos prizininkę matome 83 psl.; 1954 m., nustūmusią 11,79 m. ir absoliučiai ritulininkei nuo 1946 m. 7-is kartus Lietuvos čempionei Albinai Briedytei atsilikusi tik 10 cm ir pasiekusi per Lietuvos istoriją antrąjį rezultatą, nes čempionė Albina jį pastoviai gerindavo ir ji vėliau ištekėjo už garsiojo krepšininko Lagūnavičiaus ir tapo ne tik visapusiška lengvaatletė - įvairiausių rungčių čempione, bet ir krepšininke bei LKKI dėstytoja. O Birutė dar 3-čią vietą rutulio stūmime turėjo 1955 m., bet, visgi, josios kaip pagrindinę rungtį matome ieties metimą, nes 1954 m. ieties metime tapo pirmą kartą Lietuvos čempione, pagerindama ženkliai ir 1953 m. Jadvygos Pakšytės Lietuvos čempionatų 39, 83 m. ir tais 1954-tais metais Birutė pirmoji moteris Lietuvoje įveikia 40-ties metrų ribą, nuskraidindama ietį 41,42 m. Na, o 1955 m. Lietuvos čempionate ietis skrieja jau 47,20 m.. Ji man pabrėžė, kad rutulį stumdyti ji vėliau atsisakė, nes reikėjo daug dirbti su štanga jėgai, o tai jai nepatiko. Jai labiau tiko greitis įsibėgimui ir mostas, ieties skrydžiui paleisti.
        Metimo techniką Birutė mokėsi iš vokiškos knygutės, dar prieškario laikų, kuri vėliau buvo išversta. Iš tos knygutė, kaip supratau, mokėsi ietį mėtyti ir josios treneris. Tik didelės problemos sudarė, kai atsirado naujos konstrukcijos ietis ir kai nuvyko į Romos olimpiadą, tai tik tada susipažino su ta ietimi, kuri buvo ir kaprizinga, ir reikėjo ją mokėti paimti visai kitaip. Todėl šiose Olimpinėse varžybose ji iškovojo tik bronzos medalį.

        Su inventoriumi Sovietų Sąjungoje buvo didelis deficitas, net gerų startukų truko, jau nekalbant apie mėtymui gerą inventorių. O visa metodika mėtymų buvo kuriama Kūno kultūros institute, kur dėstytojais dirbo A. A. Arlauskas, šuolininkas su kartimi – nuo 1948 m. 8 kartus Lietuvos čempionas Alfredas Kunca, tikras teoretikas ir aukšto meistriškumo puoselėtojas Zenonas Šveikauskas,  ir net pats L. Puskunigis, kuris dėstytoju Sporto Rūmų buvo dar prieškaryje ir galėjo Juozui Krikštaaponiui perteikti žinias, kaip būti fizinio lavinimo instruktoriumi kariuomenėje. Bandžiau klausinėti Birutės apie pastarąjį, bet iš savo trenerio ji nieko negirdėjo – nieko jis nepasakojo apie prieškarį. Nes tai buvo griežtai uždrausta bet ką kalbėti apie tą laiką. Ką atsimena Birutė, tai Skriaudžiuose dalyvavo savo trenerio sūnaus Krikštynose, kurį mažą vedžiodavosi į varžybas.

      Todėl teko pakalbinti ir Birutės trenerio sūnų Eigintą, kuris maloniai tapo nustebintas, kad jo tėvo auklėtinė dalyvavo ir jo krikštynose. Tai buvo 1956 m. - Atšilimas, nors ir tada labai buvo visko bijoma. Manau, ką jojo dėka dar bus galima apie tėvą ir jojo jaunystės laikmetį ir daugiau ką sužinoti. Pagal Eigintą, prieškaryje tėvo didžiausias įspūdis buvo, kai jis buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas dalyvauti varžybose. Matė pas tėvą ir tą vokišką knygą, kurią, matyt, Birutė minėjo. Sako Eigintas, kad tai buvo didelė knyga apie lengvąją atletiką ir gana daug buvo rašyta apie kiekvieną jos rungtį - techniką. Matė sūnus, kad tėvas ją skaitydavo, kažką rašydavo, nes mokėjo vokiečių kalbą. Eigintas pamena, kaip tėvas buvo ne tik įsidarbinęs Kūno kultūros institute, bet ir apsigyveno su šeima Sporto gatvėje. Taigi, viso Instituto buvo kiemas buvo ir to namo kiemu, kuriame Eigintas praleido vaikystę - pamena, kai dar nebuvo bendrabučio. Aš pats tuose dvejuose-trijuose namuose pamenu Biochemijos ir Anatomijos katedras, ir, gal, dar su gyventojais kaip žinybiniais Instituto butais. Taip, kad aišku, jog Leonas Puskunigis dirbo ir dėstytoju bei treneriu Instituto. Pamena jis ir dėstytoją - A. Baltušniko minimą trenerį Antaną Arlauską, kurio vardą man pavyko nustatyti tik dėka Eiginto, nes internete visur prie pavardės tik viena raidė vardo sovietiškai pateikiama. Pats Eigintas gerai prisimena šį trenerį-dėstytoją, kuris dažnai pas juos namuose svečiuodavosi ir jį vadindavo "Antonijumi".

3-čia tema: TARPUKARIO Lietuvos SPORTO PATIRTIES REIKŠMĖ

     Geltonai pažymėjau metikus, kad būtų tikras vaizdas sporto padėties po užgniaužto rezistencinio pasipriešinimo. Išnagrinėjus Leono Puskunigio įtaką moterų ieties metimui, vėl sugrįžtu prie Algimanto Baltušniko sporte baltų dėmių. O jos yra, nes nėra žinoma, kaip konkrečiai  tremtyje pradėjo sportuoti Algimantas, kaip jis ir kada jis buvo pasirodęs visasąjunginėse Kaimo jaunimo varžybose?

   Tokios buvo labai populiarios – jose ir man teko dalyvauti 30 km bėgime su SSD „Nemunas“ rinktine, kurią treniravo 100 km bėgimo pasaulio rekordininkas ir buvęs rezistentas: Birželio sukilėlis bei Vietinės rinktinės narys Vladas KAZLAUSKAS, kaip Vilniaus inžinerinio statybos instituto  (sutrumpintai VISI – „Inžinerija“) Kūno kultūros katedros vedėjas docentas, bei Sporto mokslininkas, kuris paliko didelę metodinę patirtį tolimų nuotolių – maratono bėgimo treniruotėms, buvo parašęs daug knygų. Mes, – rajonų (kaimo) bėgikai aiškiai matėme, kad, jis vietinių struktūrų buvo persekiojamas, jam trukdoma buvo mokslines mintis skleisti, todėl jam daugiau sekėsi kaimyninėje Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje spausdinti ir knygas, ir straipsnius,  joje išleido knygą МАРАФОН, kuri man labai asmeniškai padėjo savarankiškai treniruotis.

    Pamenu kariuomenėje jo straipsnį rusiškame Lengvosios atletikos žurnale rašytą apie TRENIRUOČIŲ PER SMĖLĮ NAUDA BĖGIKAMS, kuris pats išbandė kuršių Nerijos kopas, ruošdamasis sumušti 100 km bėgimo pasaulio rekordą. Rusiško 1967 m. sausio mėn. 11 psl. Lengvosios atletikos žurnale jis rašė ir man abejotiną straipsnį „Ar reikalingas maratonininkui maitinimas?“.

Be to, su juo būdavo labai malonu bendrauti – jis buvo tikras psichologas, mus kovingai nuteikdamas prieš varžybas. Jį puikiai pažinojo visų respublikų treneriai, labai maloniai su juo bendravo – tiesiog gerbė ir dievino jį už jo žinias. Todėl neatsitiktinai minėtame rusiškame L. a. žurnalo 1969 m. spalio mėn. Nr. 10 nuo 16 iki 17 psl. buvo straipsnis MARATONONINKO PSICHOLOGIJA, kuris pabrėžė peizažo įtaką ilgoms treniruotėms, dėl ko jam gerai sekėsi pasirengti minėtam planetos rekordiniam 100 km bėgimui nuo Kaliningrado iki Nidos. Be to, aš jo tą mintį pratęsiau, jog orientavimosi sporto treniruotės, taip pat, ir.. dar, net geriau kondensuoja susitelkimą, išsaugant nervinę įtampą, nei alinančios treniruotės stadione ar plente tarp automobilių išmetamų dujų – nervinė energija nesialina dar ir todėl, jog orientacininkas sutelkęs į žemėlapį ir į situaciją, kad nepasiklysti, galvoja, ieškodamas ne tik artimesnių, bet ir greitesnių kelių.

     Todėl su treneriu Vladu labai būdavo malonu ir padiskutuoti apie treniruočių-bėgimo nuotaikas labai ilgose treniruotėse. Pamenu treniruočių stovyklą Druskininkuose, kurioje buvo intelektualus mano bendraamžis iš LŽŪA Alfonsas Gedminas. Jis, kai buvo pirmakursis, o aš dar prieš kariuomenę, tai jis profesoriaus Ruokio prizą 11,5 km ar 12,5 km nuo Kačerginės iki LŽŪA nugalėjo tarp jaunimo, o aš buvau antras po juo, basas tik su kojinėmis kruvinomis atbėgęs, nes geri bateliai buvo didelis deficitas. Aišku, jam treniruojantis po pedagogo K. Maniušio priežiūra buvo kur kas geriau, nei man „dviračių išradinėjimas“ kariuomenėje, savarankiškai treniruojantis tik pagal vadovėlius ir minėtų žurnalų publikacijas.

      Todėl toji trenerio Vlado organizuota treniruočių stovyklą davė ypatingą naudą psichologine prasme, nes iš  trenerio buvo gauta neįkainuojama dvasinio pasirengimo patirtis ir filosofija asmeniniam sportavimui susikurti. Apie tai su Alfonsu gatvėje dažnai tekdavo pasikalbėti, kai į sostinę atvykdavau ir kažkaip atsitiktinai susitikdavome, kai jam priklausė visi sostinės sporto įrenginiai.

   Aišku, apie jo rezistencinę veiklą nieko nenumanėme -  tokiais dalykais tik kvailys galėjo girtis. Stebėjausi, jog jis man neprieštaravo mano pomėgiui orientavimosi sporte, kai jam įrodžiau, kad jame fizinius krūvius galiu žymiai didesnius atlaikyti, nei per treniruotes galvodamas, tik, kiek liko bėgti ir nuo to kankindamasis papildomai - psichiškai, nes organizmas dar nėra pavargęs. Keista, kad Vladas Kazlauskas leidosi su manim kalbėtis apie Gamtą apie Turizmą ir jo romantiką, kuri priduoda papildomų jėgų treniruotėms. Kaip mokslininkas jis papildė mūsų pastabas apie Gamtos jėgos reikšmę sportui su daugybe pavyzdžių, paimtų dar iš Anos Lietuvos laikų. Labai jis susidomėjo, kai aš jam pasigyriau, jog Nerimi nuo Vilniaus iki Kauno plaukiau Kauno Turistų klubo pirmininko Algimanto Jucevičiaus (dabar jis Šviesuolio vardu nominuotas ir Tarpukaryje buvusios – sovietmetyje uždraustos ir dabar atkurtos  Keliautojų sąjungos prezidentas) organizuotame 1969 m. masiniame (per 270 dalyvių) baidarių bei visokių plaukmenų žygyje,  kurį tada paskyriau savo tėvo gimtadieniui, nes jis tada prieš 30 metų irgi su baidare plaukė, kai sovietai Vilnių mums atidavė. Tada mane treneris Vladas labai maloniai nustebino, pasakęs, jog tą žygį organizavo Jūrų skautų įkūrėjas Stasys Kolupaila. O aš tada jam iš karto pridūriau, kad jis buvo hidrologu-mokslininku, mano tėvui dėstęs hidroelektrinių panaudojimą energetikos ūkiui, ir mano tėvas elektrinėje prie Karo muziejaus praktiką atliko, kurią vokiečiai susprogdino.

   Be to,  pasirodo, jog mano treneris Vladas dar dalyvavo Sedos kautynėse, parašė knygą ne tik apie Skautus (o man apie juos teko Jonavos Balse visą seriją rašyti straipsnių ciklą apie SKAUTŲ VASARĄ), bet ir parašė knygą „Kovos dvasia“, apie kurią tik dabar iš pastarosios nuorodos sužinojau. O kaip tik jis ir tada mums dėstė APIE SU SAVIMI KOVOS DVASIĄ VARŽYBŲ DISTANCIJOJE.

    Tik dabar – per laiko prizmę aiškėja ir kritikai-pasityčiotajai iš trenerio Vlado mokslinių minčių. Jas; varžybų nakvynių metų, lovoje gulint, labiausiai apkalbėdavo aspirantai – būsimieji kandidatai į mokslų daktarus, matyt, ne savo mintis pliurpdami. Galima įtarti, kad „mokslinis“ ujimas trenerio Vlado galėjo būti pagal užsakymą. Todėl Vl. Kazlauskas tik Rusijoje bendraminčius trenerius-mokslininkus ir profesorius turėjo – su jais bendravo, nes ten KGB, matyt, nesugebėjo – „rankos KGB-inės per trumpos“, matyt, buvo? 

     O tos rankos ne tik KGB-inės, bet ir NKVD-inės buvo pasiekusios, kurios šiek tiek pakenkusios buvo ir mano Lengvosios atletikos dėstytojui bei, taip pat absoliučiai Lietuvos bėgimo legendai, - tai tam, kuris buvo įveikęs didžiausią A. Hitlerio numylėtinį – garsųjį Vokietijos maratono čempioną ... -  taiAdolfą Vietriną.  Pastarąjį gerai pažinoti turėjo ir Juozas Krikštaponis, kartu startavę Lietuvos empionatuose.    

 Čia aukščiau buvau užsiminęs apie žiaurųjį NKVD-istą E. Rozauską, apie kurį buvo užsiminęs  Alfonsas VIETRINAS man ir mano kolegai - sporto metodininkui Edmundui Narvydui pakvietusiam pirmąjį Lietuvos sporto meistrą į  Azoto sporto kolektyvo ataskaitinį susirinkimą-susitikimą. Mums labai rūpėjo sužinoti ką nors apie tarpukario Lietuvos sportą, kuris sovietmetyje buvo kruopščiai slepiamas.  Todėl, kai po viešosios dalies nuėjome pavakarieniauti į „antrą aukštą“ (į vienintelį Jonavos restoraną virš valgyklos) tai pamenu, kai Alfonsas pajuokavo apie kažkokį „žydelį“, konfiskavusį jo visus  svarbiausiuosius iškovotus vokiškus prizus. Kas tas „žydelis“, man tada nebuvo aišku ir, net, nedrįsau pas docentą smulkintis. Aš jį į autobusų stotelę palydėjau ir jam malonų prisiminimą apie jį užsiminiau, kai kokių 5-ių metų būdamas, su seneliais Ąžuolynu ir prie Sporto halės vaikščiodamas, kur šalia jos mano seneliai  gyveno, stadione pamačiau, tikriausiai, Alfonsą – aukštą liesą, gražiai bėgiojantį, ir todėl tada senelių akivaizdoje apibėgau vieną ratą, tada ir vėliau 500 m ilgio teturėjusį.

     Dar vėliau, jau Maskvos olimpiados 1980-taisiais metais, man LVKKI pirmakursiui docentas Lengvosios atletikos praktines pratybas vedė – per jas tarp 50 neakivaizdininkų gavau progą 1500 m nuotolį greičiausiai atbėgti ir dar 3000 m at 5000 m (nepamenu) taip pat sužingsniuoti dideliu skirtumu. Todėl jis mane gelbėjo nuo rutulio stūmimo nevykusios įskaitos, kurios įvykdyti negalėjau – docentas tada mane užtarė, kad man nuolaidą reik padaryti.

42 pav.: Alfonsas Vietrinas. Galima pasididinti. 1943 – 2:04,1; po Aleksejaus Šimano 2:00,1 1935 buvo antras rezultatas, o iš 2 min. pirmas išlipo 1953 Erikas Kuzmickas, po kurio visi prizininkai pradėjo lipti. 1961 Jonas Pipynė 1:52,4 1500 m nuotolyje A. Vietrinas 1942 m. 4:15,5  antrą rezultatą pasiekė po A. Šimano 4:13,8 ir tais metais antruoju buvo J. Šleževičius, kurio du sūnūs, ypač, jaunesnysis Vytautas pas man orientavimosi sportą lankė ir jųjų trenerė buvo man labai gerai pažįstama garsioji Irena Silantjevaitė-Jefimova, kurie už savo tėvą žymiai greičiau bėgo (4:14,? atrodo, mano asmeninis) ir aš pats su juo sovietmety  je buvau bendravęs O 1943 m. A. Vietrinas jau tampa rekordininku  4:12,8 (P.S.: čia rekordu miniu Lietuvos čempionatų, o kokie tikrieji rekordai – reiks tikslinti. Manau, kad ankstesnių laikų ypatingų rezultatų kitose varžybose mažesnė tikimybė)

       Po karo 1945 m. Alfonsas Vietrinas čempionu tampa šiek tiek prastesniu 4;25,8 rezultatu.

    5000 m. nuotolyje 1935 m. pirmasis Lietuvoje 16 min. ribą įveikia per 15;58,0. Kitais metais  per čempionatus Alfonsas pastoviai gerina Lietuvos rekordus: 1937 m. – 15:53,4; 1939-15:55,0 (antrą rezultatą po savo rekordo parodo), 1940 m. kažkodėl vėl ženkliai pablogina iki 16:07,4, nors čempionu tampa geroku skirtumu. 1942 m. jau 4 sek. gerina savo rekordą 15:51,0; 1943 m. tampa čempionu su  simboliniu 16:00,0 rezultatu,  antrąjį net 55,0 sekundėmis lenkdamas, o trečiąjį net 1 min.13,4 sek. aplenkdamas, įrodydamas, kad prie jo lygio Lietuvoje priartėti niekas negalėjo. Na, o po karo 1945 m.  ženkliai pablogina savo rezultatą, nusileisdamas iki 16:25,8 ir vienintelis finišuodamas. Vienintelis Alfonsas rezultatu 16:21,0 per čempionatą finišuoja ir 1946 m., matyt, tuo metu, kai aš gimiau liepos 12 d., ir čempionatai, atrodo, vidurvasaryje vykdavo. 1947 m. per čempionatą vienintelis baigia ir Valentinas Jakelaitis (16:17,2), kuris čempionu iš eilės dar 4 kartus pradeda tapti nuo 1949 m., jau iš 16 min. ribos išeidamas, o 1948 m. A. Vietrinas paskutinį kartą čempionu tampa su 16:06,0 rezultatu, būdamas 33-jų metų amžiaus.

      Tačiau 10000 m nuotolyje Alfonsas Vietrinas čempionu pradeda pastoviai tapti nuo 1936 metų, pirmasis Lietuvoje iš 35 min. išlipdamas, net per 33:13,3 rezultatu. 1937 m. pirmą kartą Lietuvoje jau išlipa iš 33 min. per 32:45,0. O sekančiais 1939 m. vėl rekordiškai per 32:41,3, antrąjį palikdamas 4-iomis  minutėmis, o 3-čiąji net vos ne 12 minučių lenkdamas. Tai toks buvo tada ilgųjų nuotolių bėgimų „lygis“ Lietuvoje. Sovietinės okupacijos 1940 m. metu A. Vietrinas dar aukštoku 32:57,4 rezultatu nugali, nors jau nuo jo prizininkai mažiau atsilieka. Vadinasi, Lietuvoje susidomima ilgaisiais nuotoliais.

     Aišku, po sovietinės antrosios okupacijos tik 1946 metais šiame nuotolyje vienintelis Alfonas Vietrinas finišuoja jau prastesniu 33:44,4 rezultatu, kuris buvo pats blogiausias Alfonso asmeninis rezultatas, bet vis tik ir už šį blogiausiąjį jo rezultatą dar niekas nebuvo nė nepriartėję niekada.

 Čempionu Alfonsas tapdavo dar 1948 m., 1950 m. 1951 m. pasiekė net 33:09,4 rezultatą, 1952 m.  su 33:29,4 rezultatu labai nežymiai ir pirmą kartą nežymiai, tik 0,5 minutės skirtumu lenkia mano buvusį trenerį čia aukščiau plačiai aprašytą Vladą Kazlauską, parodžiusį 34:03,2 rezultatą, už kurį irgi niekas Lietuvoje iki to laiko greičiau nebėgo, išskyrus A. Vietriną. O, tai jau tada kitais – 1953 metais Vladas ir tampa pirmą kartą Lietuvos čempionu su nauju 32:27,7 Lietuvos rekordu, tik 14,4 sekundėmis pagerindamas A. Vietrino 1939 metais pasiektą rekordą.

     Įdomu, jog A. Vietrinas čempionu buvo tapęs ir nestandartiniuose nuotoliuose, kaip  25 000 m bėgimo plentu (1946), estafetės bėgimo 800 + 400 + 200 + 200 m (1942), 5000 m kroso (1946), 7500 m kroso (1945) ir 8000 m kroso (1947, 1948, 1950) čempionas.

     Žodžiu, A. Vietrinas tapo visų Lietuvos sportininkų savotišku rekordininku, net 29 kartus tapęs Lietuvos čempionu.

 Apie Alfonasą Vietriną, kaip apie garsųjį bėgiką yra užsiminta Petruičio knygos KAIP MUS SUŠAUDĖ, už kurią mano minėtas kolega rašytoja-keliautojas ir Jonavos Garbės pilietis Gediminas ILGŪNAS, kurio atkūrinėjau jo įkrutą ir KGB uždraustą JONAVOS Turistų klubą, Gediminas su savo tėvu buvo nuteistas po 25 metus lagerio, vien, už šios knygos turėjimą.

     Taigi, tos knygos pabaigos straipsnyje ČERVENĖS DANGUM UŽSIKLOJĘ, 264 psl., sporto žurnalisto Broniaus Juršės (jau a. a., mano tėvas jįjį gerai pažinojo)parašyta:

     „Atkreipkite dėmesį: rugsėjo 7-oji — nuo žudynių Červenėje jau praėjo 73 dienos, ir 34 metų „revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis", kilęs iš Kijevo, dar tik rašo laišką LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui! Šiandien šis žmogus iškyla man kaip vaiduoklis, apsigobęs juoda krauju permirkusia skraiste. Už vidutinio ūgio vyriškio pečių (šitokį jį prisimena buvęs garsus bėgikas Alfonsas Vietrinas, pas kurį Panemunėje 1945 metų vasarą per kratą Eusiejus Rozauskas dar pasirodė ir kaip „kolekcionierius", negrąžinamai pasiėmęs šeimininko „niekučius", parsivežtus iš užsienyje vykusių sportinių varžybų) slėpėsi nuožmus lietuviškai kalbantis enkavedistas. Areštuotas Alfonsas Vietrinas po dviejų dienų buvo paleistas, o jo svainis Mikas Garmus, vos baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto pirmą kursą, išvyko dešimčiai metų „turistinėn kelionėn" po Stalino lągerius, ilgiausiai apsistodamas Vorkutoje.“

     Pratęsiant apie šio 1940-1941 m. m. istorinio tarpsnio sovietinę ypatingą cenzūrą, kuri  „perestroikoje“ buvo pavadinta „baltomis dėmėmis“, man baigiamajam „mokslinio“ komunizmo egzaminui ir diplominiam darbui „Pertvarkos ir Tautinio Atgimimo kūno kultūros problemos Jonavoje“, teko Jonavos Balse parašyti poleminį straipsnį "Ar Baltos dėmės baltos?".

      Šiam ezopiniam dėstymui per stalinizmą;  laipsniškai planavau ir NUSIKALSTAMĄ LENINIZMĄ parodyti per aukščiau paminėtą Karlo Kautskio veikalą TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, šiuo metu Lietuvoje nepelnytai pamirštą.

     Taigi, dabar grįžtant prie mano dėstytojo Algimanto, pasiektų Sovietų Sąjungos rekordų, tai 2018 m gegužės 03 d. buvo paskelbta, jog buvo praėję 60 metų, kai Vilniaus stadione A. Baltušnikas pasiekė 56,58 m Sovietų Sąjungos rekordą. Kad Sovietų Sąjunga išnyko kaip Blogio imperija, tai čia nieko blogo nėra. Bet, kad Vilniaus stadiono nebeliko, tai tuos kaltininkus ar nereikės perrengti į vokiečių-hitlerininkų belaisvių aprangas ir juos priversti, kad jie tą istorinį stadioną atstatytų? Ką jis „blogo“ padarė, sostinei, kad ji pasiliko be stadiono? Ar yra kokia nors dar viena ES šalis, kurios sostinė netūrėtų stadiono?  Tai dabar LRT paklausiau – anksčiau klausti negalėdavau, nes veikė Rusijos FSB blokuotė, kuri trindavo mano komentarus.

     Juk, tas A. Baltušniko rekordas buvo kaip tremtyje nepalūžimo simbolis! Negi dėl to sunaikino stadioną tie, kurie per Kremliaus propagandine televizija buvo vadinami „vyrais“, nepabijoję pašalinti Jono Noreikos – Generolo Vėtros paminklą?

    Apie tremtyje bandymą per badą ir epidemijas išgyventi ir net nepalūžti ir net sportuoti, kaip pastebėjo 15-metė Augustė – Šilų gyventoja, gyventoja, kur gyveno K. Krikštaponio sesuo,  - Algimanto Baltušniko disko ir rutulio skriejimai, kaip juos skraidė J. Krikštaponis – tai ir buvo tylioji-slaptoji rezistencija.Tokią  rezistencija Liubianka prie „geležinio Felikso“ aikštės stebėjo-analizavo ir todėl žymių pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizatorių palikuonių neleisdavo į Olimpiadas, kad per jų šlovinimą nebūtų plečiamas tas tylusis pasipriešinimas.

    Jei Šiluose gyvenanti 15-metė Augustė žino ir net matė, kaip jį rašo, garsųjį disko metiką Algimantą Baltušniką, tai toks pat 14-metis Algimantas turėjo matyti ir Juozą Krikštaponį bei ankstyvoje vaikystėje girdėti apie jo skraidytus įrankius, nes jojo 3-is kartus iškovotos pirmos vietos Sporto Karalienės rungtyse ir dar 2 kartus prizininku buvus, net nuo moksleiviškojo 19-mečio amžiaus 1931 metų rutulio stūmime, galėjo Taujėnų ir Raguvos apylinkes stebinti tokie jų kraštiečio pasiekimai.  Tokie pasiekimai turėjo plisti ir per tai, kad buvo Lietuvos Prezidento sūnėnu ir todėl jo pasiekimai „per padidinamą stiklą“ turėjo būti stebimi. Juolab, Algimantas  Baltušnikas perėmė ir stilių Juozo Krikštaponio, skirdamas diskui  didesnį dėmesį, nei rutuliui. Be to, Algimantas Baltušnikas, tapęs Kūno kultūros – sporto specialistu, sekė, matyt, ir Juozo Krikštaponio, kaip profesionalaus fizinio lavinimo instruktoriaus kariuomenėje pavyzdžiu, pasirinkdamas gilinti kūno lavinimo žinias buvusiuose Sporto rūmuose, kuriuose, matyt, kažkokius kursus turėjo praeiti ir J. Krikštaponis, nes į tuos rūmus, esančius šalia Dariaus ir Girėno stadiono, dėmesys po varžybų turėjo traukti visus. Galėjo Juozas ir eksternu baigti šių Rūmų kursus, kaip tai padarė jo bendramokslis Leonas Puskunigis, ir po to dar tuose rūmuose padirbėjęs dėstytoju.  Juk tokius aukštus rezultatus nepasieksi vien kaime įrankį mėtydamas, nes įrankis turi ir skriejimo paslaptis bei Staigios jėgos (anksčiau vadintos „sprogstamąja jėga“) ugdymo plonybes žinoti ir nusimanyti apie viso-bendro treniravimosi proceso ypatumus.

     Todėl Juozas Krikštaponis, kaip profesionalus karių fizinio lavinimo specialistas, galėjo Algimanto Baltušniko 3-ims dėdėms (tėvo 3-ms broliams) fizinio pasirengimo įtaką turėti dar prieškaryje, nekalbant apie Partizanų fizinį pasirengimą kaip kūno lavinimo specialistas, kurdamas partizanų Vyčio apygardą, irgi galėjo priminti apie lavinimosi būtinybę. Tą būtinybę ir perdavė tų žuvusiųjų brolių, likęs gyvuoju Algimanto tėvas savo sūnui.

      O žiūrinti į Lengvosios atletikos 100-mečio čempionų bei prizininkų protokolą, matosi karo metu ir pokario stagnacija rezultatų.  Kodėl 1938 metais čempionatas nevyko, galima manyti, kad  tais metais liepos 18 d. vyko Pirmoji Tautinė Olimpiada ir todėl jos rezultatai neįtraukti, kažkodėl į statistiką. Kai Juozas Krikštaponis 1937 metais paskutinį kartą tapo čempionu, tai po dviejų metų už Juozą dviem metais vyresnis Leonas Puskunigis gerokai toliau numetą diską, pasiekdamas antrąjį 40,39 m rezultatą šios rungties Lietuvos istorijoje. O toliau jau Lietuvos okupacijos ir karo sąlygomis net negerinamas ne tik L, Puskunigio, bet ir trečiasis J. Krikštaponio 39,46 1936 m. rezultatas lieka ilgokai nepagerintas net iki 1948 metų, kur tik po 12-os metų ir tik 2 centimetrais Viktoras Mikėnas pagerina tą buvusį trečiąjį J. Krikšaponio pasiekimą, dar nežymiai aplenkęs antroje vietoje likusį šiaulietį Bronių Jankūną, kuris ir buvo 1938 m. Tautinės Olimpiados čempionu, ir Lietuvos čempionu disko metime 1943 m., 1945 m. (1944 m., artėjant sovietams prie Lietuvos ir ją vėl liepos mėnesį okupuojant, - aišku, čempionatas,  vykti negalėjo), 1946 m. ir 1947 metais, Tais pokario sovietiniais metais Broniui Jankūnui buvusio savo varžovo J. Krikštaponio rezultato nepasiseka pagerinti dar ir todėl, kad jis tose vėl okupuotose Lietuvos TSR pirmenybėse varžovų visai neturėjo. Todėl, matyt,  už dalyvavimą „buržuaziniame sporte“, kaip Tautinės olimpiados čempionui ir tarpukario Laisvos Lietuvos gerbimą (R. Jankūnas nusifotografavęs prie Lietuvos Patriarcho Jono Basanavičiaus kapo) buvo 1949 m. įtrauktas į išvežimo į Sibirą sąrašus, bet, kažkaip paliko. Dėl tokios „žinios“ gavimo, Broniaus žmonai prasidėjo priešlaikinis gimdymas, ir todėl, matyt, paliko, nors vieną šalia esančią gimdyvę iš karto po gimdymo išvežė. Apie tai LKP Šiaulių miesto ir miesto liaudies deputatų tarybos laikraštyje, nuo 1941-04-19  einančiame, jau „perestroikos“ sąlygomis 1989-05-13 „Šiaulių naujienose“  rašė Leonas Peleckis. Todėl studijuojant tą visų sporto šakų Karalienės 100-mečio protokolą, po tokių išgyvenimų 1949 metais Broniui Jankūnui net per 3-jų metrų skirtumu nepavyksta priartėti prie savo 1943 m. asmeninio 39,81 m rezultato, kai dar jį aplenkia iš Gruzijos atvykęs man šiek tiek pažįstamas V Barkalaja, kuris tapo dar ir žymiausių Lietuvos stajerių treneriu, į treniruočių metodiką įnešė daug naujo  iš medicinos mokslo, nes gydytoju. O Bronius Jankūnas prie savo asmeninio priartėti negalėjo dar po 2-jų metų, iki 1951 metų, visą laiką užimdamas trečią vietą, ir užleisdamas į priekį minėtus  abu Viktorus. Mat po karo, jam buvo sunku išgyventi – išlaikyti šeimą, ir kad užsidirbti daugiau, turėjo mesti statybose darbų vykdytojo pareigas ir pradėti dirbti mūrininku, dėl ko greitai pagadino sveikatą ir išėjo iš šio pasaulio.

        O , kaip J. Krikštaponis, gimęs-augęs ir žuvęs sandūroje tarp Panevėžio ir Kauno apskričių, taip ir, tokioje pat sandūroje; tik į vakarus; kiek toliau – Ramygalos valsčiaus Butkiškėse, 14 metų vėliau gimęs minėtas Viktoras Mikėnas, tik pokaryje 1948 m.  pasirodęs kaip 22 metų sportininkas ir, iš karto tapęs nugalėtoju tais metais, pasirodo, buvo minėto gruzino V. Barkalajos auklėtiniu, kai pačio trenerio, kaip metiko pagrindinė specializacija susiklostė kūjo metime. Todėl jaunajam Viktorui atsirado bendravardžio  patyrusio ir jau 13 metais vyresnio pedagogo naujoji patirtis.  Tarp jų psichologiniam bendravimui ir pergalių sporte tikslą galėjo programuoti jų abiejų bendras Viktorų vardas. Be to, tik metais jaunesnis nei Juozas Krikštaponis, Tbilisio medicinos instituto absolventas, kuriame mokėsi net 7 metus, o po to Irane gydytoju dirbęs, kur fronto nebuvo, todėl, manau, kad kūnui tobulinti ir tai tobulinimo teorijai pastudijuoti, jam turėjo būti laiko. Todėl pokaryje Lietuvos čempionų rezultatų šuolį galima sieti su gruzinišku Viktoru fenomenu.  

      Bet, vis tik, buvo ir lietuviškoji metikų mokykla, pradėta nuo prieškario laikų į kurią būtina subtiliau pažvelgti. Juolab, kad lengvosios tradicijos pradėtos yra Rygiškių Jono gimnazijos, kurios šiuo metu muziejus yra surinkęs medžiagą apie savo moksleivius – garsiausius Lietuvos asmenis, tačiau visiškai nerenka apie savo moksleivius – garsiausius Lietuvos sportininkus – apie juos šis muziejus nieko nežino, nors iš interneto susirankioti galima nemažai. Todėl nieko nuostabaus, kad jame nėra Juozo Krikštaponio. Aišku, jis nėra suvalkietis – jis į Marijampolę nuvažiavo mokytis savo dėdės Prezidento paskatintas kaip į geriausią tuo meto mokyklą. Bet įdomu, kad muziejus net nežino savo suvalkiečių, baigusių Rygiškių Jono gimnaziją, kaip Anupro Tamūlyno ir kitų, net olimpinėse žaidynėse dalyvavusiųjų. Jis pastarojoje nuorodoje parodytas kaip kūręs Marijampolės istoriją, rašant, kad, atseit, „Prasidėjus sovietinei okupacijai emigravo į Čikagą iš kurios į Lietuvą taip ir negrįžo.“. Bet, deja, jis 1941 m. buvo tapęs ieties metimo Lietuvos čempionu, o 1943 m. buvo antras, pralaimėjęs 1939 m. čempionui Juozui Kamičaičiui. Vadinasi Anupras emigravo, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir grįžti ne kaip negalėjo -  net minties apie tai turėti negalėjo.

    Taigi, J. Krikštaponis, pradėjęs metiko karjerą kartu su Leonu Puskunigiu, yra gilios sąsajos su pastaruoju garsiu sportininku, išgyvenusiu ne tik hitlerinės mirties stovyklos „malonumus“, ir už tai net  GULAG-ą paragavus (tai reiktų patikslinti – dabar nepamenu jo užuominos, kai viešėjo Jonavoje per Atgimimą), bei jo puikiai išpuoselėto Skriaudžių kanklių ansamblio ugdytojas ir net jam muzikos kūrėjas apie išgyvenimus Studhofe, labai mokėjo derinti dvasios stiprybę su jautrios sielos harmoniją. Ją teko ir Jonavoje pajusti ir pamatyti -  mums-sąjūdininkams teko prisidėti dėl to ansamblio atvykimo šventės. Tai Štuthofo Kalėdų ir Gavėnios giesmes „Varpai, giedokit“, ir „Prailgo dienos“ – tos pačios mirties stovyklos kalinio kunigo Stasio Ylos žodžiais. O šio kunigo parašyta knyga „Žmonės ir žvėrys dievų miške“, kabai kam mažai žinoma Lietuvoje“, nors ji daug kartų vertingesnė, nei Balio Sruogos DIEVŲ MIŠKAS, kurią pamenu vaikystėje, kaip Atšilimo laikotarpio tokią patSoldženycino „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“.

    ,Apie J. Krikštaponį LGGRTC pažymoje rašoma, kad „1944 m. jis įstojus į Vietinę rinktinę ir buvo paskirtas Karo mokyklos 6-tosios kuopos vadu ...“. Čia ir reikia dar tyrinėti, kaip J. Krikštaponis turėjo pasijusti, neradęs savo sporto kolegos Leono Puskunigio, jam iškeliavusius į Štughofo Dievų mišką?  Todėl, iš daktaro Arūno Bubnio straipsnio apie Vietinę rinktinę, akcentams sudėti, atrenku jo sakinius:

    „Gen. S. Raštikis savo atsiminimuose mini, jog į Rinktinės vado postą buvo trys kandidatai: gen. S. Raštikis, pulk, A. Rėklaitis ir gen. P. Plechavičius. Pirmiesiems dviem atsisakius, vasario 1 d. LVR vadu buvo paskirtas P. Plechavičius.
1944 m. sausio 31 d. buvo pasirašytas reicho SS ir policijos vado štabo įsakymas dėl lietuvių batalionų organizavimo kovai su banditizmu (taip vokiečiai vadino Lietuvoje ir kituose okupuotuose kraštuose veikiančius partizanus). 

Karininkų kadrams ruošti numatyta įsteigti karo mokyklą ir puskarinininkų mokyklas.

.... Vasario 16 d. gen. P. Plechavičius per radiją pakvietė Lietuvos vyrus stoti į jo vadovaujamą Rinktinę: „Pirmasis Rinktinės uždavinys – kova su banditizmu. Į Stalino pasikesinimą mus išnaikinti – visi lietuviai buriasi į Vietinę Rinktinę (…) Lietuviai per amžius gynė nuo priešų savo žemę ir šiandien ...  Savanorių verbavimo centrai buvo Marijampolė, Suvalkų Kalvarija, Ukmergė, Seredžius, Plungė ir Panevėžys. ... Marijampolėje buvo įsteigta karo mokykla, turėjusi karininkų kadrus LVR batalionams.“ Čia ir yra akcentas, kurį paryškinau, nes Marijampolės apskričiai nuo 1943 m. sportui vadovavo Leonas Puskunigis, ir kaip profesionalus kariškių fizinio lavinimo instruktoriumi buvęs Juozas Krikštaponis, neradęs savo bendramokslio, treniruočių draugo ir Lietuvos čempionatų varžovo, turėjo labai susirūpinti, jo, kaip apskrities sporto vado būtina pagalba Karo mokyklai, nes L. Puskunigis buvo irgi profesionaliu Sporto pedagogu, dirbęs dėstytoju Sporto Rūmuose – rengęs sporto instruktorius, tokius, koks buvo ir Juzas Krikštaponis. Todėl netektis ir suėmimas bei kalinimas mirties stovykloje labai reikalingą pagalbininką Vietinei rinktinei, manyčiau, kad tai turėjo sudaryti keblumų ir kelti papildomą įtampą tarp hitlerininkų ir Karo mokyklos bei visos Vietinės rinktinės vadovybės. Juolab, kaip J. Krikštaponis, matyt, glaudžiai bendradarbiavęs su artimu giminaičiu generolu S. Raštikiu, galėjo būti gerai informuotų Lietuvos karo vadovybės politikoje atžvilgiu nuo sovietų „išvaduotojų“, pavirtusių tikrai okupantais. Todėl sekam, ką toliau rašo dr. A. Bubnys:

    „Kovo pradžioje LVR štabo viršininkai plk. O. Urbonas parengė Rinktinės kario priesaiką, ...  Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad nesigailėdamas savo jėgų ir gyvybės, didžiojo vokiečių reicho vado Adolfo Hitlerio aukštojoje vadovybėje, ginsiu Lietuvos žemę nuo bolševikinių gaujų. Tam  ...“ Manau, kad J. Krikštaponiui tai labiausiai turėjo būti nepriimtina. Gal, todėl:

      „Gegužės 16 d. vokiečiai likvidavo LVR karo mokyklą Marijampolėje. Dauguma kariūnų, gavę gegužės 12 d. LVR vado įsakymą išsiskirstyti, buvo paleisti namo, tačiau komendantūros dalinys ir keli atsitiktiniai likę kariūnai pasipriešino. Tarp lietuvių ir puolančių vokiečių įvyko susišaudymas. Žuvo 4-5 LVR kariūnai. Gegužės 17, 18 ir 21 dienomis vokiečiai Vilniuje ir Marijampolėje sušaudė 84 LVR karius. ...“. O kodėl nėra parašyta konkrečiai, kas neišsiskirstė ir kas bei kokios kuopos dalyvavo susišaudymuose? Toliau rašoma:

     „Žlungantis nacių okupacinis režimas vis dar bandė įvykdyti naujas mobilizacijas. Gegužės 16 d. buvo įsteigtas naujas mobilizacinis štabas, kuriam ėmė vadovauti žinomas nacių pataikūnas plk. Birontas, rėmęs visas hitlerininkų mobilizacijas Lietuvoje. 1944 m. birželio 10 d. P. Kubiliūnas išleido potvarkį „Dėl šaukimo karo tarnybon.

Tačiau po tragiško LVR patyrimo ir artėjant nacių okupacijos galui, niekas į P. Kubiliūno potvarkį nereagavo ir nesiregistravo. ...“.  Čia suprantama, nes kariai nori savus namus ir savo Tėvynę bei tėviškes ginti, o ne prisidirbusią bepročio valdomą Vokietiją. Taigi:  

„Lietuvių ir nacių susidūrimas dėl mobilizacijų ir Lietuvos jaunimo likimo baigėsi Lietuvos žmonių ir lietuvių rezistencijos pergale.“

Tik visai neaišku, kaip turėjo elgtis vokiečių atžvilgiu Juozas Krikštaponis, kuriam reikėjo iš vokiečių gauti ginklus Pasipriešinimo organizavimui bei tų ginklų su lėktuvu parsiskraidinimui?