|
|
Skirta Liepos 20 dieną Juozo Krikštaponio surengto pirmojo
Partizanų sąskrydžiui ir
priminimui kitais metais paminėti antrosios sovietinės okupacijos 80-metį
Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
direktoriui
Arūnui Bubniui
keliautojo-kraštotyrininko
Vytenio Aleksandraičio
NAUJAI SURINKTA
I N F O R M A C I J A - S T U D I J A
Dėl
Lietuvos Partizanų šmeižimo tendencijų
Visų pirma AČIŪ už man Jūsų 2021-11- atsiųstą labai puikų-mokslinį
atsakymą Nr. 55R. į mano 2021-10-06 klausimus.
Malonu, kad Jūs man
pateikėte labai išsamaus atsakymus net 14 psl. apimtyje, kuriuose yra labai daug naujų faktų,
reikalaujančių toliau tyrinėti visas prieštaraujančias aplinkybes.
AČIŪ už tame laiške pateiktą naujus: 4-tą ir 5-tą įrodymus (Impulevičiaus
bataliono 2-osios kuopos karių Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos
parodymus), ir tuo
pačių dar kitų pateiktų iki šiolei nežinomų visuomenėje faktų, jog
Didvyris Juozas Krikštaponis Baltarusijoje būti, kaip ir negalėjo.
Apie tai naujai surinktų duomenų turinį pateikiu ... psl.
Atsiprašau, kad po ilgos pertraukos reiškiu šią Jums padėką, nes po vasario
24-tos sutrukdė prasidėjęs karas UkraJYnoje (viduryje žodžio
didžiąsias raides rašau dėmesiui atkreipti dėl teisingesnės rašybos,
išaiškintos mano dar tik
ruošiamos STUDIJOS pradžioje), kurio vyksmą
labai stebėjau žiaurumus, juos lygindamas su 1944 m. nuo liepos 12
d. prie upės Šventosios mūšiuose, apie kuriuos taip pat aprašau tos
studijos nuorodoje.
Nemalonu, jog su tuo UkraJYnoje karu
suintensyvėjo mūsų Partizanų šmeižimo faktai. Pavyzdžiui, kaip pas
diktatorių A. Lukašenką į Baltarusiją ir į Rusiją važinėjanti Erika
Švenčionienė pradėjo šmeižti savo senelį žinomą
.Tauro apygardos vadą Joną Petrą Aleščiką-Rymantą,
pradėjusi viešai teigti, kad jis, neva, žuvo nuo
savų partizanų
ir, neva, kad jis ne už tokią Lietuvą kovojo. Apie Joną Petrą
Aleščiką ir jo žuvimą, besikovusį su MGB kariuomene ir Garliavos
stribais Jonučiuose, minėta anūkė grubiai iškraipo, nors viskas yra ištirta LGGRTC
mokslininkės Rūtos
Trimonienės.
Todėl tampa aišku, jog ponia Erika, arba sąmoningai bando apšmeižti
savo senelį, arba su josios sąmone kažkas negerai?
Jau vien tai, kad E. Švenčionienė nekenčia
buržuazinės-kapitalistinės santvarkos, kaip ji deklaruoja, o
dievina labiausiai kapitalistinę-oligarchinę Rusiją tai jau kažkas
su jos
mąstymu neaišku.
Todėl apie šios anūkės klystkelius pranešiau
žuvusiojo Petro Aleščiko vaikams: sūnui, gyvenančiam Vilniuje ir
dukrai E. Švenčionienės mamai, kuri šiuo metu D. Britanijoje
gyvena ir labai pergyvena dėl savo dukros politinių klystkelių.
Manau, kad su žymių žmonių anūkais ir, ypač,
su anūkėmis galėjo būti
kažkokia speciali KGB padirbėjimo programa?
Ar nereikėtų tai
patyrinėti? Pavyzdžiui, ne tik su žinoma Silvia
Foti niekas neaišku,
bet ir su man gerai pažįstama generolo S. Raštikio anūke Roma
Kateivaite, kurios mama generolo
vyresnioji dukra jau tik ką neseniai mirė ir apie tai žiniasklaidoje
nei vieno žodžio!
Generolo dukros gyveno Jonavoje ir todėl Roma Kateivaitė buvo
tapusi Jonavos Turistų klubo etatine instruktore, kurį, KGB
uždraustą, man 1969 m. pabaigoje pavyko atkurti. Tačiau, Klubas
galėjo būti ir toliau KGB įtakojamas.
Mat, pusiau mano auklėtinis Sergejus
Charitonovas (1958
gim. m., pirmuoju jo treneriu buvo jo mokytojas ir klasės auklėtojas
bei mūsų Klubo pirmininkas A. K. Vestfalis), kurį į visasąjungines
Darbo rezervų žaidynes, vykusias Kazanėje, vežiau kaip Kandidatą į
sporto meistrus orientavimosi sporte, su juo Lietuvos profesinių
mokyklų šios sporto šakos pirmenybės rengėme, joms Čičinų
geomorfologiniame draustinyje sudarėme sportinį žemėlapį (jis buvo puikus žemėlapių sudarinėtojas).
Bet, jis netikėtai
apsiveda su minėta Roma Kateivaite, su kuria buvo tapęs Baltijos
šalių Baidarių rali čempionais ir Nepriklausomybės pradžioje,
išvykęs į Rusiją, dingsta be žinios.
Pažinojau jo mamą, kurį rašinėjo gubernatoriams raštus, bet
taip iki mirties apie savo sūnų nieko nesužinojo. O 2011-05-26
Mažeikių Santarvės laikraštis dabar nežinomo žurnalisto Mariaus
Stonio straipsnyje
Generolo Raštikio šeimą visam likusiam gyvenimui išskyrė karas ir
perversmai,
antrajame skirsnyje Auga jau ketvirtoji generolo karta parašyta,
jog Jaunėlė
Roma ištekėjusi, kaip ir jos dukterėčia gyvena Anglijoje. Jos vyras
žuvo, tad moteris gyvena su sūnumi ir dukra, kurie dabar jau
studentai..
Tačiau,
tik ne seniai; aš iš S. Charitonovo klasiokų
sužinojau, jog jis yra pasikeitęs
tapatybę ir gyvena kažkur Pamaskvėje. Apie tai pranešiau
Raštikyčių pusseserei
Sigutei
Smetonaitei,
kad Romos Kateivaitės vyras gyvas.
Taigi, be KGB-FSB
pagalbos pasikeisti tapatybę, kaži, ar įmanoma? Tokio poelgio
motyvai neaiškūs. Juolab, man su Sergejumi teko daug kalbėtis
įvairiomis moralės temomis ir netikiu, kad Sergejus savo noru visa
tai atliko. Ar tai negali būti koks nors struktūrų kerštas generolo
anūkei?
Nėra žinoma, kaip Roma tapo turizmo instruktore? Aš visus
vaikus-turistus pažinojau. Kas josios treneriu ar būrelio vadovu
vaikystėje buvo, ir kokia josios patirtis turizme, man nėra žinoma,
nors aš buvau klube Maršrutinės kvalifikacinės komisijos (MKK) nariu ir
visus turistus į sportinius žygius išvykstančius gerai žinojau.
Paprastai instruktoriais turėdavo būti labai didelę sportinio
turizmo patirtį turintys asmenys.
Kadangi Roma mažai nutuokė apie sporto metodiką, jąja pradėjo
naudotis Sergejus, kuris netikėtai išsiskyrė su vaiko besilaukiančia
savo klasioke, buvusia puikia orientacininke ir vedė Romą. Tai buvo
šokiruojantis veiksmas jis tada tapo klube diktatoriumi, bandęs
pakeisti Klubo nuostatus, jį padarė uždaru. Tada ir pasibaigė turistų
vakaronės-turistinių žygių aptarimai, kuriuose įdomius įspūdžius
apie okupuotoje Karaliaučiaus apskrityje niokojamus lietuvininkų kapus
pasakodavo buvęs disidentas, žymus Azoto įmonės specialistas,
vėliau pirmuoju Jonavos meru ir Karšto apsaugos viceministru tapęs Edmundas
Simonaitis-Simonavičius. Jis tada buvo neblogas kolega Gedimino
Ilgūno,
kuris vėliau tapo Lietuvos tūkstantmečio direktoriumi,
Nepriklausomybės signataru ir pirmuoju atkurtos Lietuvos Keliautojų sąjungos
prezidentu.
Papildau: G. Ilgūnas, grįžęs iš GULAG-o, Atšilimo
laikotarpyje buvo įkūręs Kapsuke (Marijampolėje) Turistų klubą ir
tokį patį apie 1967-1968 m. m. įkūrė Jonavoje, kurį tuoj pat KGB
uždraudė. Tą Klubą
po 2-jų metų man teko atkurti,
nes reikėjo Gamtoje sportuoti. Apie KGB persekiojimus G. Ilgūnas
rašė savo knygos apie Sąjūdį
pratarmėje
apie susipažinimą su manimi ir ... (ten yra klaida, nes aš 1966-1968
m. m. tarnavau kariuomenėje ta klaida raudonu klaustuku pažymėta)
Todėl mūsų Jonavos Turistų klubas galėjo būti visą laiką KGB
dėmesyje, nes jo nariai vėliau tapo aktyviais Sąjūdžio veiklos rėmėjais,
išskyrus minėtą Sergejų, kurio Sąjūdžio renginiuose neteko matyti,
nors jo klasės draugai buvo aktyviais Sąjūdžio renginių dalyviais.
Tada Roma buvo dekretinės atostogose ir kaip tik panašiu laku
Sergejus dingo Rusijoje, palikęs net nekilnojamąjį turtą. Tai tiek
žinių apie šį epizodą, ir pereinu prie svarbesnių.
Turiu Jums pranešti, kad Jūsų
man atsakymų A. Rukšėno F.b. mano paskyroje informacijos dėka, jau
reikia padėti tašką į mano buvusias abejones,
kad Juozas Krikštaponis ir Juozas Krištaponis skirtingi
asmenys, - iš tikrųjų paaiškėjo, kad TAI VIENAS IR TAS PATS ASMUO,
kažkodėl viena raide sutrumpinęs pavardę.
Tai patvirtina Lietuvos Lengvosios atletikos 1921-2020
m. m. čempionatų olimpinių stadiono rungčių čempionų
ir prizininkų suvestinė,
skirta Lietuvos Sporto Karalienės 100-mečiui. Iš josios matome,
jog Juozas Krištaponis disko metimo rungtyje
Lietuvos čempionu buvo du kartus
(1936 m. ir 1937 m.), aplenkęs tuometinę garsenybę Stasį Šačkų,
čempionu buvusį nuo 1927 m., o prizininku rutulio stūmimo rungtyje
pirmą karą tapo net 1931 m., būdamas tik 19 metų. Ar tas iškovojimas
negalėjo būti dar moksleiviško amžiaus Rygiškių Jono gimnazijoje
besimokant?
Keista, kad Rygiškių Jono gimnazijos muziejus ir administracija
ne žino, jog mokėsi Didvyris Prezidento sūnėnas. Nežino ir kitų
žymių sportininkų, garsinusių Lietuvą bei Marijampolę. Nėra žinoma,
kas konkrečiai treniravo žymius lengvaatlečius bei kitų sporto šakų
mėgėjus, kas konkrečiai puoselėjo aukšto meistriškumo tradicijas?
Kad J. Krikštaponis buvo žymus lengvaatletis-metikas, tai užrašyta
kraštotyrininkės Audronės
Astrauskaitės pagal
jo sesers Veronikos
Krikštaponytės-Juodienės ir
partizano (ryšininko) Mykolo
Dirsės pasakojimus
leidinio XXI
amžius Nr. 83 (1775) 2009 m. lapkričio 25 d. straipsnyje
Lietuvos kariuomenės dienai, rašant taip:
1939
metais gavo kapitono laipsnį. Juozas Krištaponis buvo ir
sportininkas (disko metikas, rutulio stūmikas). Rutulio stūmimo
varžybose Lietuvoje buvo laimėjęs pirmą vietą, tarptautinėse
varžybose Latvijoje antrą vietą. Turėjo daug sportinių
apdovanojimų.
PATIKSLINU: Rutulio stūmimo rungtyje J.
Krikštaponis (Krištaponis) Lietuvos čempionu tapo 1936 m., nustūmęs
12,54 m, ir 6-iais centimetrais aplenkęs žymųjį didikų giminės
atstovą Vladislovą
Komarą, kurio sūnus taip pat Vladislovas tapo 1972 m. Miuncheno
Olimpiados čempionu rutulio stūmimo rungtyje. (Jojo motina taip pat
buvo kelis kartus Lenkijos rekordininkė irgi rutulio stūmimo
rungtyje ir galėjo J. Krikštaponį pažinoti, nes kartu varžybose
dalyvaudavo.) O J. Krištaponis 1935 m. užėmė antrą vietą su aukštu 13,09 m rezultatu ir
vos ne metru aplenkė 3-čioje vietoje likusį 2-iem metais vyresnį
savo bendramokslį, vėliau Lietuvos garsenybe tapusį Leoną
Puskunigį. Vėliau (1939 m.) L. Puskunigis pagerina antrąjį
Lietuvoje J. Krikštaponio 39,46 m rezultatą, nuskraidindamas diską
40,39 m., kai Leonas žymaus Skriaudžių kanklininko sūnus, ieties
metime Lietuvoje lygių neturėjo nuo 1934 m. iki 1937 m., 4-is kartus
tapdamas Lietuvos čempionu. Šitoji jo patirtis leido jam paruošti
pirmąją mūsų planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę.
Tačiau, prieš
3 metus,
minint Leono Puskunigio 110-metį, Prienų laikraštis Gyvenimas
rašė, jog Leonas 1943
m. vadovavo Marijampolės sporto apygardai. Dirbo Marijampolės
Rygiškių Jono gimnazijoje vyresniųjų klasių mokytoju. ... 1943
m. kovo 1617 d. Leonas Puskunigis kartu su kitais 46 Lietuvos
inteligentais buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos
stovyklą.
Vadinasi, L.
Puskunigis turėjo būti labai artimas Juozui Krikštaponiui. Todėl
įdomu, kaip, Juozas įstodamas į Vietinę rinktinę ir tapdamas
Marijampolėje Karo mokyklos 6-tosios kuopos vadu, kaip rašo A.
Rukšėnas 4-tame
psl.,
kaip turėjo J. Krikštaponis pasijausti, neradęs savo draugo L. Puskunigio? Kad buvo nacių suimtas ir kažkur išvežtas, ar ne reik
manyti, kad apie tai visi galėjo plačiai kalbėti, pergyventi ir
piktintis? Be to, J. Krikštaponis buvo nukentėjęs nuo vokiečių ir
jųjų suimtu-kalinamu buvo galimai Sporto teorijos dėstytojas
(galimai ir J. Krikštaponio dėstytojas) pirmojo Europos čempionato
1934 m. Turine dalyvis Valdas Bakūnas (jis buvo Valdo Adamkaus
draugu). Tai
kokios Juozo nuostatos galėjo būti dėl Vietinės rinktinės priesaikos
ištikimybės Hitleriui svarstymo?
Apie tai parankiojau nuo Lietuvos gyventojų nuslėptus J.
Krikštaponio sportinio gyvenimo faktus ir sąsajas, kaip su mano
dėstytoju buvusiu du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko
metime Algimantu
Baltušniku, kurio dėdės kovėsi J. Krikštaponio apygardoje ir
apie tai 15-tės moksleivės Šilų gyventojos konkursinį rašinį
nagrinėju čia Jums pateiktame
PRIEDE.
Tačiau kiek Visuomeninis transliuotojas LRT pastoviai gali skleisti
dezinformaciją ir pastoviai Ukmergės savivaldybę šmeižti?
Net karo Ukrainoje metinių prieigoje
2023-02-05 LRT straipsnyje
Paminklas
žydšaudžiui Ukmergėje - ... buvo paskelbta
informacija tokia:

Iš kur tokie tyrimai apie Krikštaponio dalyvavimą Lietuvoje
žudynėse? Kas tuos tyrimus atlikinėjo ir kodėl Lietuvos žmonės
apie juos nieko nežino? Ką apie tai LGGRTC gali pakomentuoti?
Net ir
dėl
Baltarusijoje dalyvavimo kaip galima taip kategoriškai teigti,
jeigu 2017
m.
mokslų daktaro Arūno BUBNIO knygoje
Lietuvių
policijos batalionai 1941-1945 m.,
aprašančioje smulkiai 2/12 bataliono nusikaltimus su dažnais 1-osios
ir 3-čiosios kuopų vadų Zenono Kemzūros bei Juozo Ūselio veiksmų
aprašymais, toje knygoje 2-oji kuopa minima be vado ir Juozo
Krikštaponio-Krištaponio pavardė, net visai neminima!?
(Minimos
tik visai kitų Krištaponių pavardės).
Tai ar iš šios knygos pateiktų faktų negalima susidaryti prielaidą,
jog dėl
J.
Krikštaponio Baltarusijoje
buvimo nėra mokslinio įrodymo?
Kadangi vykstančio karo metu atžvilgiu mūsų Didvyrio LRT jau
paskleidė net absoliučią dezinformaciją, todėl, dėl Juozo
Krikštaponio biografijos, į Jūsų man pateiktus duomenis,
atsakau per naujai surinktą informaciją pagal turinį
tokį:
|
|
|
|
|
2 |
GAL
IŠ NAUJO REIKIA TIRTI Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ ? ? ? |
|
|
3 |
Negi vokiečių sulaikymas nuo nusikaltimo ir iš jų ginklų gavimas Pasipriešinimui prieš sovietus
yra kolaboravimas
su naciais? |
|
|
4 |
Negi sąmoningai buvo laukta, kol paskutiniai Didvyrio biografijos liudininkai
numirs? |
10 |
|
5 |
VALSTYBINIO CENTRINIO ARCHYVO DOKUMENTAI BYLOJA
GAL VISAI KĄ KITĄ? |
12 |
|
6 |
Kokią
turi teisę J. Krikštaponis tarpininkauti ne savo pavaldiniui? |
14 |
|
7 |
10
klausimų J.
Krikštaponio NETEISĖTAM tarpininkavimui |
18 |
|
8 |
O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos
valstybės? |
21 |
|
9 |
Kur J.
Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas, ir kodėl istorikas
M. Pocius apgaudinėja su įrodinėjimo šaltiniais? |
26 |
|
10 |
IŠVADA
archyvų dokumentų apžvalgai. |
28 |
|
11 |
Polemika
su man atsiųstu Jūsų atsakymu |
28 |
|
|
P R I E D A S
Nuo Lietuvos gyventojų NUSLĖPTI SVARBŪS
FAKTAI apie Juozą Krikštaponį bei jo draugų ĮTAKĄ
Lietuvos SPORTUI |
37 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Kaip galima žiniasklaidai, ypač LRT,
kategoriškai ir vienpusiškai
informuoti gyventojus, vėl komunistiškai pažeidžiant dualizmo
principus ir ignoruojant
kitokias žinias toje problemoje, kai L. R. Generalinė
prokuratūra
2015-01-22 Nr. 17.2-829 aiškiai
išvadoje parašė, jog nėra
objektyvių duomenų? Apie tų objektyvių duomenų stoką Generalinė prokuratūra
pranešė 2015-01-22 Nr.17.2-841 raštu ir
Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungai. Kaip prokuratūros specialistai
galėjo reaguoti į jiems pateiktus dokumentus, ir, ypač, į
27-tuoju eilės tvarka pateiktą 27.
Gen. mjr. Kapralovo raštelio per vyriausybinį ryšį draugui
Tkačenkai, LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, 1. 199) 1 lapą;,
kuriame kažkodėl pažymoje
nuslėptas?-nepaminėtas tame NKVD generolo raštelyje paminėtas
Juozo Krikštaponio suėmimo faktas?
Apie kokį duomenų patikimumą galima kalbėti, jeigu
kaltinamojo
svarbiausias biografijos momentas toje
pažymoje
nuo teisės specialistų buvo nuslėptas? Nuslėptas Didvyrio
suėmimo-kalinimo nacių laikais faktas buvo, nors tas suėmimo
laikotarpis pagal istorinę logiką galėjo būti ir okupacijos
pradžioje! Kaip tada Generalinė
prokuratūra būtų sureagavusi, jei toje
pažymoje būtų paminėtas svarstomojo suėmimo klausimas ir
nenurodytas suėmimo laikotarpis? Gal, tada dar griežčiau būtų
atmestas reikalavimas atimti savanorio statusą?
Kokie gali būti objektyvūs, duomenys, jei teisės
specialistai juose matė begalę prieštaravimų ir nepatikimumų, kurių
vis daugėja? Net man
Jūsų atsiųstame rašte atsirado nauji dar anksčiau nežinomi
prieštaraujantys faktai!
Svarbiausia, minėtas NKVD generolas Kapralovas ataskaitą apie
J. Krikštaponio sunaikinimą rašo
1945-8-29,
- t. y., tik po 7,5 mėnesio nuo mūsų Didvyrio nužudymo! Ar galėjo
sovietų okupacinę vadovybę tenkinti antifašisto - nuo nacių
nukentėjusio sunaikinimo žinia? Toks ilgas
atskaitos rengimo laikotarpis nerodo tai, kad generolui buvo
užduotis nuosekliai ištirti J. Krikštaponį? Kadangi neminimas
buvimas Baltarusijoje, tai ar nėra įrodymas, jog GESTAP-o suėmimo
ir kalinimo laikotarpis dokumentuose atitiko bataliono buvimui
Baltarusijoje laikotarpį, ir todėl ataskaitoje neminima K.
Krikštaponio tik mėnesio laiko tarnystė batalione kaip
nereikšminga?
Ar ne tą pačią išvadą daro ir vėliau KGB, sudarydama tą
2/12
bataliono 2-osos kuopos Sąrašą,
matydama tą GESTAP-o suėmimo-kalinimo laikotarpį, ir todėl J.
Krikštaponio nerodo, kaip realaus kuopos vado 1941 m. spalio
mėnesiui, ir todėl rodo Nikodemą Reikalą, kaip prisidėjusį prie
kuopos vadovavimo veiksmų, nurodytų man skirtame Jūsų laiško 6 ir 7
puslapiuose faktų?
Jeigu J. Krikštaponis Baltarusijoje būtų buvęs, tai tada
kaip Nikodemas
Reikalas galėjo
žudynėse vadovauti J. Krikštaponio kuopai? Ką, J. Krikštaponis
atsisakė vadovauti žudynėms, ir jį pakeitė Nikodemas Reikalas? Kaip
gali kuopai vadovauti kitas vadas, jei šalia jos yra jos tikrasis?
Ar tai ne įrodymas, jog J. Krikštaponio Baltarusijoje negalėjo būti?
AČIŪ dėl pateiktų liudininkų ir J. Krikštaponio sesers Atsiminimų
paminėjimo. Juk jos pasakojimo chronologija aiškiai nurodo brolio
suėmimą okupacijos pradžią, nes iš kalėjimo sugrįžęs, toliau VISĄ
OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ. Jeigu tas suėmimas
būtų ne okupacijos pradžioje, tai tada prie nurodyto okupacijos
laikotarpio žodžio VISĄ sesuo nebūtų vartojusi. Kokia būtų broliui
prasmė slapstytis nuo vokiečių, jeigu tai būtų jau po Staliningrado
mūšio suimtas? Tai kaip jis tada į Vietinę rinktinę būtų stojęs,
jeigu reiktų jam slapstytis nuo vokiečių okupacijos pabaigoje? Slapstymasis
nuo vokiečių ar ne geriausiai atitinka tikslą po kalėjimo nepakliūti
į Baltarusiją? Kokia
kita priežastis galėjo jį versti slapstytis nuo vokiečių?
O,
gal, tas visą okupacijos laikotarpį pasakymas buvo sąlyginis,
pabrėždamas po išėjimo iš kalėjimo okupacijos pradžią, kad jam
netęsti tarnybos Baltarusijoje? Ar negalima manyti, kad
išleistas iš kalėjimo buvo
tuo tikslu, kad reikėjo
išleisti-pakeisti susirgusį J. Klimavičių!? (Apie ši naują
staigmeną atskirai ir išsamiai žemiau.)
Be to, paminėjo sesuo CIVILIŠKĄ aprangą. Ar ji būtų minėjusi
civilinę aprangą, jei brolis būtų buvęs po demobilizacijos ir būtų
vis laiką vaikščiojęs tik civiliai apsirengęs? Tos civilinės
aprangos paminėjimas neparodo, jog sesuo norėjo pabrėžti, kad jei
būtų su kariška apranga, gal to konflikto nebūtų buvę, ar, bent,
GESTAP-as brolį būtų ne į kalėjimą, o į komendantūrą ar į batalioną pristatęs? Ar tas
civilinės aprangos paminėjimas neliudija, kad civilinę aprangą jis
tuo metu mažai nešiodavo, nes buvo karinėje tarnyboje?
O vienoje kalėjimo kameroje su komunistais sėdėjimo faktas ne
okupacijos pradžią byloja? Juk nuo komunistų valymai intensyviausiai
vyko ar ne okupacijos pradžioje? Ar vėliau (1942-1944 m. m.)
komunistų kalėjime galėjo būti?
Konflikto objektu tapusi senelio (diedelio) SERMĖGOS detalė
ne parodo rudens PEREINAMĄJĮ periodą, kai dar restorane rūbinė
neveikė? Jei būtų vasara, tai nieks sermėgos gal nenešiotų? O jei
žiema, tai, gal, rūbinėje būtų priverstas sermėgą palikti?
Psichologiškai ar ne keistai konfliktas atrodo, kai vokiečiai
pusiau teisingą pastabą davė dėl sėdėjimo su sermėga prie stalo?
Negi J. Krikštaponis irgi toks pats kaimietis, niekad nematęs
restorano? Ar ne paprasčiau buvo patarti senuoliui nusiimti sermėgą?
Be to, lengvaatlečiams-metikams, esantiems stambesnio sudėjimo NĖRA
BŪDINGA KARŠČIUOTIS. Pagal sporto psichologijos dėsnius
lengvaatlečiai, ypač, metikai būna daugiau šalto proto būdo
sportininkais, nei dvikovinių sporto šakų atstovai. Be to, jau 1939
m. sesuo mini brolį, kapitono laipsnį gavusį. Tai, karinę teisę
Universitete išklausęs karininkas ne galėjo prognozuoti juridines
pasekmes, viršijus ribas konflikte? Ar tas konfliktas ne byloja
ypatingą psichinę būseną?
Alkoholį, irgi, kaip
garsiam sportininkui-lengvaatlečiui bei sporto instruktoriui reiktų, gal,
atmesti? O, gal, tas
konfliktas buvo išprovokuotas masiniu žydų sušaudymo metu,
nesukontroliavus savo būsenos dėl psichologinio šoko ir frustracijos
būsenos? Kodėl tai
psichologams nepatyrinėjus?
Jei tas konfliktas būtų vokiečių okupacijos viduryje, tai ar J.
Krikštaponis nebūtų iškeliavęs į Študhofo Dievų mišką? Kaip jam tada
draugai bei generolas S. Raštikis būtų padėję, jei brendo visuomenės
pasipriešinimas ir konfliktas dėl mobilizacijos į Wermachtą bei SS
legiono sudarymo? Ir, išvis, kuom galima padėti, kaip galima
ištraukti iš kalėjimo jau ne karinėje tarnyboje demobilizuotą
vokiečiams prasikaltusį? Už kokias gražias akis tai galima
padaryti?
Tiesa. Yra ir prieštaringa nuomonė, kad jei J. Krikštaponis būtų
vokiečiams nusipelnęs žudynėse, tai ar būtų sodinę į kalėjimą dėl
menkniekio? Gal, tas menkniekis vokiečiams buvo labiau
įžeidžiantis pradžioje okupacijos, nei jau vėliau, ir, ar ne Holokausto
metu? Kokios vokiečių nuostatos jo metu būtų tikėčiausios 46-ių
inteligentų į Študhofą išvežimo laikotarpyje?
Jei po demobilizacijos būtų prasikaltęs, tai ar vokiečiai
su komunistiniu savivaliautoju, dar, vienoje kameroje su
komunistais kalėjusiu, ir jau ne su karininku civiliu asmeniu, ar
vokiečiai būtų bendravę Bagnopolio kaimo
išgelbėjimo metu? Kad vokiečius įtikinti, ar nereikėjo, kad
vokiečiai būtų pamiršę apie jau pasenusį konfliktą? Be to, jei tas
konfliktas vyko ne okupacijos pradžioje, tai po konflikto, J.
Krikštaponis, ne grįžęs batalioną, - neišvažiavęs į Baltarusiją, ar ne galėjo pasinaudoti
karininko uniformą, kad lengviau su Baudžiamosios operacijos vadais
kalbėtis ir juos įtikinėti? Ar vokiečius įtikinti negalėjo jojo
paliudijimai, kad jis buvo sutikęs sesers minimus raudonuosius
banditus? Ar tai ne svarbus argumentas, išgelbėjant kaimą nuo
sudeginimo? Ar etiška Ukmergės konferencijoje ir istorikui Mindaugui
Pociui
GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 m.
Nr. 1 (51) 22 psl. teigti, kad,
neva:
... jei atpasakotas įvykis atitinka tikrovę, kalba ne tik
apie J. Krikštaponio (Krištaponio) siekį išgelbėti kaimynus, bet ir
jo sąsajas su nacių okupacine valdžia, tam tikrą autoriteto galią,
įtaką, nes niekuo vokiečiams nenusipelnęs, jokių ryšių su karine
policine vadovybe neturėjęs žmogus kažin ar galėjo paveikti
baudėjus.
?
(P.S.: Pariebintas
klaustukas mano, nes ši citata yra mano klausiamojo sakinio dėl
etikos tęsinys.)
Deja, jei istoriko sakinys-teiginys
pasibaigtu klausimu, tai tada etikos kaip ir nebūtų gal pažeidimo?
O, šiaip, kokio
autoriteto galios reikia, jeigu J. Krikštaponis atvažiuoja ne
vienas, o kaip teisę išmanantis; su Universitetiniu išsilavinimu (5
semestrus išklausęs ..., kaip nurodoma
Pakėlimo laipsnio lape), pasiima į pagalbą kleboną ir vokiečių
vyresnį karininką, ir, gerai mokantis vokiečių kalbą bei dar
psichologiją, gal, dar išmanantis, jei įrodo esančius
raudonuosius banditus, su kuriais jis pats susitiko miške,
pagal sesers prisiminimus, ir dar, dėl šovinių senų-surūdijusių
įrodo kaip karo specialistas, tai nuo ko priklauso
autoritetas? Kam reikia be reikalo Universitete trinti
auditorijos suolus Teisės fakultete ir Teisės moksluose, jei
nemokėti išgelbėti nuo sunaikinimo žmonių? Juk, atvažiavo ne
vienas. Todėl, kaip gali
istorikas išvadą daryti, tos visos situacijos savo akimis nematęs?
Tas J.
Krikštaponio su vokiečiais jei ne senas būtų konfliktas, tai ar
Juozas būtų galėjęs bendrauti su vokiečiais ginklų gavimo klausimais
ir organizuoti jų lėktuvu iš Vokietijos parskraidinimą? Kas
būtų ginklų klausimais kalbėję su komunistuojančiu ir tik, ką
vienoje kameroje su komunistais pasėdėjusiu? (Ginklų parskraidinimo
faktas 6-toje
pastraipoje)
Kad Ukmergės restorane įvykis turėjo būti 1941 m. rudens
pradžioje, gali liudyti sesers minimas brolio
važinėjimas į Ukmergę taškų reikalais, kur turėjo gerus
pažįstamus Barzdą, karo gydytoją Mikalauską. Jeigu nori ką gauti,
reikėjo degtinę vežtis. ...
Mat, tas sesers
minimas karo gydytojas yra žymiausias Ukmergės gydytojas Kazimieras
Mikalauskas, kuriam Ukmergėje 1990 m. atminimo akmuo yra
įrengtas, su kuriuo J. Krikštaponis tarnavo Pėstininkų pulke, o po
sovietų okupacijos jiedu tarnavo Varėnos poligone. Kaip, matome,
vienas buvo atsakingas už karių fizinį pasirengimą, kitas už jų
sveikatą. Todėl jiedu buvo kaip kolegos, turintys vieną bendrą KARIO
PARENGTIES tikslą. Jiedu galėjo ir kartu dezertyruoti iš sovietinės
tarnybos. |
|
|
 |
Kas yra labai svarbu, jog Kazimieras
Mikalauskas gyveno
šalia kareivinių Liepų
alėjoje
(taip vadinasi knyga apie šį žymų Ukmergės gydytoją), kurio
namas po šiai dienai yra dabar A. Smetonos gatvėje. Šis
Karo gydytojas galėjo turėti ir telefoną, kuriuo galėjo
naudotis J. Krikštaponis, kad skambinėti į Šančius (į savo
batalioną), arba tai daryti iš kareivinių, kurios ar ne
galėjo būti naudojamos pasirengimui išvykai į Baltarusiją? Vokiečių
atėjimo metu po dezertyravimo gydytojas būti ilgokai
kitur, vargu, ar galėjo? Juolab, tas namas ne jo, o
jo žmonos buvo
ir turėjo skubėti namo pas tėvus ir žmoną, arba sutuoktinę. Minėtos
knygos 25 psl. rašoma, kad Dėdužis (taip autorė vadina
gydytoją Kazimierą) VDU Medicinos fakultetą baigė 1933 m. ir pradėjo
dirbti Ukmergėje karo gydytoju. Mikalauskų šeima gyveno
Ukmergėje Kauno gatvėje. |
|
|
Bobunė buvo įsteigusi nedidelę
valgyklėlę ir maitinosi jauni vyrai, daugumoje Lietuvos karininkai.
Tai perrašiau, nes neaišku, kada tas namas buvo pastatytas Liepų
alėjoje? Taip, kad J. Krikštaponis su gydytoju galėjo ir kitur
bendrauti, nebūtinai gydytojo žmonos ir jos sesers name, kuris, ne
aišku kiek ir kada statėsi ir kada gydytojas vedė? Tik, aišku viena,
kad po dezertyravimo turėjo iš karto grįžti į Ukmergę ir todėl tas
Veronikos Krikštaponytės minimo jos brolio važinėjimo į Ukmergę
laikotarpis panašiausias į 1941 m. vasaros pabaigą-rudens pradžią.
Be to man Jūsų rašto-atsakymo 10 psl. pabaigoje YRA ŽIAURI Jūsų
KLAIDA parašyta tokia:
Abejonių dėl prisiminimuose pateikiamų 1941 m. vasaros,
rudens, žiemos J. Krištaponio biografijos įvykių sekos sukelia ir
kai kurios prisiminimų detalės. Pvz., V. Krikštaponytės-Juodienės
prisiminimuose nurodoma, kad 1941 metais J. Krištaponis vykdavo į
Ukmergę ir ten susitikdavo su karininku (?) Juozu Barzda.
(P.S.: mano paryškinta su klaustuku skliausteliuose)
Galima prielaida, kad tai buvo ltn. Juozas Barzda, kuris buvo 1944
m. Vietinės rinktinės Ukmergės komendantūros 302-ojo bataliono
3-iosios kuopos vadas....
Pirmiausiai,
nereikia prisigalvoti, kad Juozas Barzda, neva,
karininkas,
nes sesers pasakojime žodžio "karininkas" nebuvo,
o Barzdų pavardės Ukmergės krašte labai plačiai sutinkamos, taip,
kaip ir asmenys su Juozų vardais. Man teko konsultuotis su šiuos
prisiminimus užrašiusiuoju kraštotyrininku Romu Kauniečiu, ir jo
nuomonė, kad Juozas Barzda tame pasakojimo epizode turėtų būti koks
nors spekuliantas, nes minimi
taškų
klausimai ir minima degtinė, jei nori ką nors gauti.
Todėl
Jūsų man laiško 10-to psl. pabaigoje
paminėtas ltn. Juozas
Barzda, dar, ir, vargu, ar galėjo būti. aplamai, kokiu nors J. Krikštaponio
draugu, kuris pagal kilmę nėra ukmergietis jis zarasietis ir
apie jį sesuo, kaži, ar galėjo ką nors žinoti, net 1944 m., kai jis
trumpą laiką buvo Ukmergėje komendantu? Čia šiame sesers
pasakojimo epizode paminėtas Juozas Barzda dar gali būti
greičiau ne tik, koks nors verslininkas (spekuliantas) taškų klausimais.
Ar nereiktų pagalvoti, kad tai galėtų būti, ir
net generolas
Juozas Barzda-Bradauskas,
kuris statė Ukmergės kareivines ir karo metu dirbo ekonominėse
bendrovėse? Jei J. Krikštaponis fiksuotas komisijoje valgyklų
klausimais, tai ar negalėjo būti koks nors bendradarbiavimas ir
sesuo tą generolą kodėl ne žinoti galėjo be antros pavardės
priedelio; kaip rusiškos
«борода» atmainos?
Kas buvo tose kareivinėse tuo metu? Ar generolas galėjo dažnai
buvoti Ukmergėje? Jeigu Ukmergėje buvo statomos tos kareivinės, tai šis generolas
ir statė
tas kareivines? Tai, dėl jų statybų reikalų ar negalėjo dažnai būti Ukmergėje ir
natūraliai, sesuo pagal labai įsimintiną pavardę gal galėjo ir žinoti
jį? Jeigu jis tarnavo ne rikiuotės, o kariuomenės aprūpinimo
tarnyboje, tai, gal, ir uniformą nešiojo rečiau, arba ji buvo
kukli, paprasta nelabai išsiskirianti ir todėl gal, J.
Krikštaponio seseriai neįstrigo, kaip generolas? Be to, sovietai šį
generolą apkaltino bendradarbiavimu su vokiečiais? Koks tas
bendradarbiavimas buvo? Ekonominis?
2-ta tema: GAL
IŠ NAUJO REIKIA TIRTI Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ ? ? ?
Šiuos 3 klaustukus padėjau dėl:
1. Dabar
vykstančio NUSIKALSTOMO karo UkraJYnoje ir jo Hagos
teismui perdavimo,
tiriant nusikaltimus atliktus dar nuo:
2. 1944
m. liepos 12 d. prasidėjusių Šventosios upės NUSIKALSTAMŲ
mūšių, nuo kurių Lietuvos vyrų gelbėjimui tada liepos 20 d.
Juozas Krikštaponis organizuoja pirmąjį Partizanų sąskrydį.
Todėl:
3. Lietuvos
Didvyrio biografijos tyrimą, teisingo atsakymo gavimui
būtina tyrimą
atlikti tik moksliškai pagal Holistinį
(VISUMINĮ) principą,
o ne redukcinistinį, juolab, griežtai vengiant nusikalstamos
leninistinės traukos iš konteksto atrankos.
Todėl, Holistiniu tikslu: siūlyčiau atkreipti
dėmesį į minėtus Šventosios upės mūšius tarp Jonavos ir
Ukmergės, kur šių miestų sovietinių karių kapinėse tik dalis
žuvusiųjų labai daug palaiduota. O kiek dar nesulaidota? Gal tie
nesulaiduoti ir yra tik ką mobilizuoti-neapmokyti lietuviai
bei gudai? |

14 pav.: Restauruotas
Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius
fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima
pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti;
net jo akių bei jų blakstienų struktūrą |
Todėl Hagos teismui, gal,
reik priminti, kaip pavyzdį 1944 m.
Šventosios upės mūšius, sąmoningai naikinant
savus sovietinius karius su vokiečių
kulkosvaidžiais ir sovietiniais ЗАГРЯД
«ОТРЯД»-ais,
žudant savus karius. Man
1969 m. teko išklausyti ir matyti tų mūšių liudininko graudaus
pasakojimo ašaras, kokį jis siaubą matė, kuris gyveno prie pat
Šventosios upės Domininkavos vienkiemyje, buvusiame nuo Matelių
rėvos aukščiau 670 metrų ir priešais Jurkonių kaimą, kur vėliau;
išvystyto socializmo laikotarpyje, to liudininko vienkiemio,
mažytę trobelę nugriovus, atsirado linksmybių rūmai, priklausantys
Jonavos statybų trestui, dar, šalia su kabančiu pėsčiųjų tiltu per
upę.

-pav.: Buvusio
Domininkavos vienkiemio vieta pažymėta raudonu kvadratu, kurio
smulkesnis žemėlapis aukščiau. Būtent, su šio prieškariniu
"smetoniško" žemėlapio kopijomis teko slaptai naudotis per
treniruotes bėgimo azimutu įgūdžiams tobulinti, o jo pagrindu
piešti detalius sportinius žemėlapius. . Galima
pasididinti
Man to liudininko pasakojimas,
kaip visi kariai šokinėjo į verdančią nuo kulkų upę, ir kaip visi toje upėje
iškart tapdavo lavonais, o kiti lipdami per
tuos savo draugų plaukiančius lavonus, irgi
tapdavo lavonais, ir, kaip upės vanduo tapo
raudonu bei upė tiršta nuo lavonu man toks
vaizdas, tik grįžusiam iš kariuomenės ir
studijavusiam Vietnamo karo taktiką, buvo
visiškai neaišku. Todėl tuo metu, per
sovietinę rajono Kraštotyrininkų draugiją,
man teko domėtis šiuo mūšiu (Jonavos ir
Ukmergės išvadavimu), keliant klausimus,
kodėl nėra jokio žuvusiems pagerbimo. Todėl
teko aiškintis ir po šio liudininko
pasakojimo, man pasidarė neaišku teko
aiškintis su antruoju partijos sekretoriumi Filipu
Žabinu,
kuris buvo frontininku. Tada jis man ir atskleidė visą
paslaptį dėl tų ЗАГРЯД
«ОТРЯД»-ų.

... pav.:
Mokslų
akademijos
pėsčiųjų maratono 2022 m. Upninkuose
pėsčiųjų maratono 2022 m. Upninkuose
gegužę kontrolinis punktas 150 m
žemiau Matelių rėvos GALIMA
pasididinti |
O, kaip tik tada 1970 m. pavasarį prie Matelių rėvos Kauno
Turistų klubo pirmininko
Algimanto
Jucevičiaus (dabar
Šviesuolio) dėka vyko Kauno Turistinis sąskrydis, į kurį
kelionių-ekspedicijų įspūdžiams papasakoti, buvo pakviestas
žymus Lietuvos
keliautojas Gediminas ILGŪNAS (apie
šį Jonavos Garbės pilietį žemiau bus išsamiau).
Bet, netikėtai, kai jis pėsčias nuo Upninkų ėjo į tą
Sąskrydį, kaip tik prie to paties Domininkavos vienkiemio
tapo KGB-istų sulaikytu, kurie jam pasakė, kad jis yra
liaudies priešas ir jam bendrauti su jaunimu bei
keliautojais negalima. (Jis ir jo tėvas buvo gavę po 25
metus lagerio už pas juos rastą pulkininko Petruičio knygą,
KAIP JIE MUS SUŠAUDĖ, apie kurią dar čia plačiau pateiksiu.
|
Taigi, Hagos
teismui tokią masinę mobilizaciją dėl bereikšmių atakų ir dėl
masinio mobilizuotojų naikinimo, - negalima visą tai priskirti prie
MOBILIZACINIO GENOCIDO ? ? ? Plačiau apie šiuos mūšius; man
pažįstamo, Veprių kraštotyrininko Jono
Žentelio surinktą
medžiagą; paimtą iš to paties Ukmergės savivaldybės miestelio
monografijos, galima susipažinti dar mano ruošiamoje gegužės
8-tai studijoje.
Su šiuo prie Šventosios upės mūšiu, trūkusiu apie porą
savaičių ir yra susijęs tas liepos 20-osios Partizanų pirmasis
sąskrydis. Apie jo nuostatas galima sužinoti, kai
Didvyrio
sesuo buvo dar gyva,
tai Panevėžio žinomas kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990
m. liepą Šiluose į magnetofoną įrašė jos
žodžius tokius:

13 pav.: Sesers
Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos
mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje)
žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba
netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono.
Kad nusikalstamai buvo gaudomi vyrai į frontą - tai
patvirtino ir šio Didvyrio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės paminėtu
Partizanų ryšininko fronte tokiu pat žuvimu, kaip daugelis žuvo
šalia Veprių-Upininkų-Upininkėlių. Žuvo, nes buvo tik ryšininkas, o
ne miške besislapstąs kovotoju ir nuo žūties fronte už svetimą
valstybę-okupantę išsisukti nesislapstant nebuvo įmanoma. Todėl
dabar okupuotos pietų UkraJinos gyventojų likimas buvo toks pats,
kai stepių landšafte miškų nėra, o miškeliai visi okupantų buvo
užimti - jie ten apsikasę nuo Kijyvo puolimo. Panašu ir šiuo metu
prie Bachmuto, kai Vasario 24 d. sutaps metai nuo šio nusikalstamo
įsiveržimo pradžios, atšventus garsiąją vasario 23-iosios buvusią
vyrų dieną, kuri Rusijoje išliko, neįvertinus josios sukūrimo
nusikalstamumo pagrindus, kuriant KRUVINĄJĄ Raudonąją armiją, kurios
kūrimas istoriškai dar neįvertintas tai pabandžiau minėtoje
studijoje per TERORIZMAS
IR KOMUNIZMAS du
garsius veikalus, neleistinai dabar užmirštus.
Nuo tos nusikalstomos kruvinosios armijos, saviems piliečiams
naikinti (kiek jų per Pilietinį karą sunaikino!)
Raudonojo teroro armijos, kurios vasario 23-čiosios sukurtos dėka
Leibo Bronšteino (persivadinosio į levą trockį) tos teroristinės
Raudonosios armijos štabe šarvuotame traukinyje parašo
ANTIkautskišką tokio pat pavadinimo TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS
brošiūrėlę, kaip Raudonojo TERORO ĮTEISINIMO TEORIJĄ, kurią
labiausiai įvertino J.V. Stalinas, vėliau ta teroristine-komunistine
teorija pasinaudojęs, - jos autorių su ledkirčiu Meksikoje nužudo ir
daug net Lietuvos komunistų vadų prieš tai per Didįjį terorą
sunaikinami.
Todėl prieš tokią komunistinę armiją ir Juozas Krikštaponis
organizuoja ne tik Partizanų sąskrydį Šventosios upėse mūšio metu,
bet ir dar LĖKTUVU iš Vokietijos GINKLUS PARSKRAIDINA, kai mūsų
Lietuvos Vietinė rinktinė vokiečių išdraskyta-išvaikyta, į
Salaspilio kacetą išsiųsta bei Paneriuose sušaudyta, o Juozui
Krikštaponiui pavyksta su vokiečiais susitarti, kad iš Vokietijos
ginklus parskraidinti. Tas faktas fiksuotas ČIA:
.
.pav.: pagrindinis Juozo
Krikštaponio diplomatinės išminties įrodymas, mokėjimu susitari su
vokiečiais, kad
gauti-parskraidinti lėktuvu ginklus iš Vokietijos.
Tai ar tik iš kalėjimo ir su
komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiu, ir dar po
demobilizacijos vokiečiai net su CIVILIU ir dar kažkokiu
komunistuojančiu būtų šnekėję dėl ginklų gavimo? Kokios, išvis,
gali būti kalbos su civiliais dėl ginklų gavimo? Ar nereikėjo, kokių
gerų trejų metų, kad tas Ukmergės restorane konfliktas išsitrintų iš
atminties?
.
3-čia
tema:
Negi vokiečių sulaikymas nuo nusikaltimo
ir iš jų ginklų gavimas Pasipriešinimui prieš sovietus
yra
kolaboravimas
su naciais?
Todėl, apibendrindamas
SIŪLAU papildomai ištirti PAKARTOTINĄ SOVIETINĖS ARMIJOS LIEPOS
MĖNESIO ĮSIVERŽIMĄ - visą tai NUODUGNIAU ARCHYVUOSE IŠTIRTI
MŪŠIŲ POBŪDĮ IR NETEKTIS; su tikslu atskleidžiant tolimesnio
nusikalstamo karo vedimo metodus UkraJinoje, o taip pat mūsų
Partizanų žūtis Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio Ukmergėje
žūties aplinkybes.
Deja, kaip ne liūdna, šios visos žūties, ir, ypač, J.
Krikštaponio sumanumo dėka Vyčio apygardos formavimo aplinkybės buvo
paniekintos; šiam Didvyriui skirtoje Ukmergės
konferencijoje iš VU istorijos dėstytojui-docentui Nerijaus Šepečio
pusės, Didvyrį išvadinus nusikaltėliu-kolaborantu tik
todėl, kad jis sugebėjo įtikinti hitlerininkus, kad kaimą su
žmonėmis deginti nereikia įrodė žmonių nekaltumą. Išgelbėjo, kad
Ukmergės Žemėje nebūtų Antrojo Pirčiupio, ir už tai išmintingasis
Didvyris tapo paniekintu. Visą PSICHOLOGIJĄ galima peržiūrėti
konferencijos įrašo nedidelę dalelę, kai Bagnopolio kaime
vaikystėje turėjęs būti sudegintu ... Čeponis pradeda pasakoti, kaip
nušaunami 2 vokiečių kariai ir kaip už tai kitą dieną atliekama
kaimui baudžiamoji operacija Pirčiupis-2,
uždegant klojimą, - staiga įvyksta stebuklas; - atvažiuoja Juozas
Krikštaponis su Lėno parapijos klebonu ir vokiečių karininku.
Trumpai jie pasiaiškina situaciją - atneša
įrodymui
netinkamas - surūdijusias kulkų tūteles (matyt, J.
Krikštaponis, turintis Karo teisės pagrindus pastebi?) ir taip tampa
kaimas išgelbėtas nuo sunaikinimo.
Kaip tapo [LII (Lii)]
direktorius nepatenkintas šio neplanuoto kaimo išgelbėjimo
liudininko pasirodymu - toliau, laiko taupymui, galima nežiūrėti,
Todėl tą epizodą galima
nuo 2:50:34 dalies tik kelias minutes pasižiūrėti. Kad
suvokti skirtingų pažiūrų esmę, būtina dėstytojo teiginių
chronologiją prasekti tokią:
3:32:20 -
... masinėse žudynėse
nedalyvavo, bet dalyvavo persekiojant žmones. Panašu, kad
docentas turi mintyje sovietinius struktūrų, nes J. Krikštaponis,
tikrai, nieko nepersekiojo.
3:33:07 - Krikštaponis karo nusikaltėlis, kuris
duoda įsakymus - Jei Lietuva Teisinė valstybė, tai jei
Generalinė prokuratūra iš pateiktų dokumentų jei nematė objektyvių
duomenų, tai kaip istorikas gali teigti apie
nusikaltimus, jei teisės specialistai to nemato?
3:34:35 - Kad Baltarusijoje buvo
kitas žmogus - ne Krištaponis, tai kaip tas, kuris pagautas
nusirašinėjant, bando teisintis. ČIA APIE MANE -
nusirašinėtoją
docentas, nes aš skaičiau
konferencijos Pažymoje įrodinėjamą, kad, neva, turi
būti KriŠtaponio pavardė, kai
Didvyriui kunigo išrašytas gimimo bei tėvų santuokos liudijime
KriKštaponio pavardė. Tai, ką, pagal istorikus reik ignoruoti
asmenybės dokumentus? Kodėl istorikai negalėjo rasti PASIKEITUSIO
PAVARDĘ į J. Krištaponį įrodymą, kaip aš radau tik į Lietuvos
Lengvosios atletikos protokolus pažvelgęs?
3:35:20 - padaryti geri darbai nepanaikina
nusikaltimo. Bet apie kokį nusikaltimą docentas dėsto,
jei auditorijoje sėdintys žmonės žino jog didvyrio sesuo pasakojo
apie tai, jog kai buvo išleistas iš kalėjimo, VISĄ OKUPACIJOS
LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ - kaip paprasti žmonės gali
suprasti docentą, ne istoriko, o
teisėjo vaidmenį atliekančio?
3:36:05 -
Jau Lietuvoje pradėjome ... -
P. Cvirkos paminklą. Ar nereikės atstatyti, kaip pirmajam
rašytojui apie Partizanus pradėjusiam rašyti? Kas bus, jei
mokslininkai nustatys, kad P. Cvirką levo Trockio TERORIZMAS IR
KOMUNIZMAS neskaitė ir tokį patį Karlo Kautskio neskaitė bei
komunistinėmis idėjomis ne iš Kremliaus, o iš Vakarų užsikrėtė? O
nuo ko numirė iš kart vienu metu visi ... literatai ir Janka
Kupala bei kiti gudų poetai sušaudyti dar prieš karą?
3:36:40 - Žmogus darė nusikaltimus. Kaip gali žmonės
tokį teiginį priimti, kai žino Didvyrį esantį iš padorios ir, net
Šviesiosios šeimos?
3:36:50 - Ten ne skaičiai yra, o nužudyti žmonės. Bet
nužudyti žmonės buvo ir Ukmergėje - visas miestelis liko tuščias be
žmonių. Tai kaip turėjo pasijausti išauklėtas Šviesuomenės
Didvyris, atsisėdęs šalia bjauresnio okupanto, nei bolševikai, kurie
tik ką uždraudė LLV ir pradėję ...?
3:36::54 - docentas PAKELIA TONĄ
3:37:00 - Nenorite patikėti, kad jis šaudė žmones?.
JEIGU ŽMONĖS ŽINOTŲ, KAD DOCENTAS MATĖ TĄ ŠAUDYMĄ, tai, gal ir
patikėtų? Ir tai su klaustuku, nes
pasigrožėkite,
kokį jis
pavyzdį pateikė pabaigoje!
3:37:25 - Išėjo kalba apie Krikštaponio karo
belaisvius žudytus, kai visą laiką namuose buvo pagal jo sesers
Atsiminimus užrašytus, o konferencijai pristatytoje Pažymoje
akivaizdi kažkokia makalynė, net vaikui suprantamas Holokausto
(CIVILIŲ mieste) vertimas į kažkokias sovietams naudingas išgalvotas
karo belaisvių žudynes
už miesto? Kaip galima pasitikėti
istorijos docentu, kuris nemato Pažymoje nesąmonę parašytą?
3:37:50 - Kadangi Šventas žmogus, todėl nieko blogo
negalėjo padaryti - PAGALIAU docentas TEISINGĄ IŠVADĄ PADARĖ -
nesvarbu, kad su ironija.
3:38:00 - AKLAVIETĘ docentas ir žiūrovai
pripažino ir jis pradeda apie
puikų pavyzdį, ir toliau pasakoja apie
nemandagų žmogų, kuris pagal DISKUSIJŲ programą išėjo kalbėti, iš
anksto užsirašęs ir kažkodėl pirmininkas diskusijų pagal kokią
teisę bandė neleisti kalbėti, o po to
ir nutraukė jo kalbą? . Toliau docentas cituoja liudininką Čeponį:
atvažiuoja, ...e-e, ... gerbiamas Krikštaponis su vokiečių
karininku ir priima sprendimu kitų žmonių naudai. Iš salės sušunka
kažkas apie ŽMONIŲ GELBĖJIMĄ. O docentas atsako; Atmintis prisimena
apie žmonių gelbėjimą. BET JEIGU ŽMOGUS VAŽINĖJA MAŠINA SU VOKIEČIŲ
KARININKU - JIS YRA OKUPACINĖS ADMINISTRACIJOS BENDRININKAS. Jis yra
NACIŲ KOLABORANTAS. AČIŪ už Dėmesį! - ir lenkiasi mikrofoną dėti ant
stalo.
Tą visą FINALINĘ FINIŠO kulminaciją galima pamatyti
vaizdo įrašo 3:38:41 dalyje, kai docentas jau meta mikrofoną, ir vaizdai
vienas ant kito akimirksniu užsideda, matyt, vaizdo kameras ar
objektyvo židinių ilgius keičiant momentu ŠIUO:

.. pav.:
Didvyrio PANIEKINIMO pabaiga. Galima
pasididinti.
Taigi,
pagal docentą
Nerijų Šepetį.nacių
kolaborantas, nes atkalbino nacius
nuo nusikaltimo - atkalbino nacius nuo gyvų žmonių sudeginimo. Negi
docentui reikėjo, kaip buvo Pirčiupyje, melagingai apkaltinus
kaimiečius ir nestabdžius, o provokavus nacius nusikaltimui ir po to
iš tolo stebėjus gyvus žmones deginamus? Tai, gal ir Bognopolyje
reikėjo tą patį padaryti, kad būtų galima smerkti nacius? Ar
išsiaiškino docentas, kaip ten:
A. Smetonos dvare, šalia J.
Krikštaponio gimtosios sodybos J. Krikštaponis kaip žymus
lengvaatletis subėgiojo pas kunigą ir pas kokį nors kitų struktūrų
protingesnį - aukštesnio laipsnio karininką, kad būtų įtaigiau ir
greičiau, su automobiliu 4,42 km nuo dvaro iki sudeginti ruošiamo
kaimo atvažiuoti. nei pėsčiom po faktum ateiti? Ir kodėl J.
Krikštaponis
negalėjo su vokiečiais diplomatiškai bendrauti kaip antinacinės
Tautos fronto Žvalgybos viršininkas, Partizaniniam pasipriešinimui
organizuoti?
Ar negalima VU Istorijos katedrai tokią
docento poziciją panagrinėti dėl Pasipriešinimo prieš sovietus
organizavimo? Negi, docentui tikrai J. Krikštaponis kolaborantas,
kad su tuo bendravimu su vokiečiais, suorganizavo pirmąjį Partizanų
sąskrydį? Gal, pagal docentą jo ne reikėjo organizuoti ir leisti
visiems vyrams į sovietų armiją eit, kad visi beprasmiškai žūtų
panašiame absurde, kaip ir prie Šventosios, kurie dar net iki šių
dienų nepalaidoti?
Kad paanalizuoti docento supratimą
apie istoriją, galima nuo
trumpą akimirką
pažiūrėti nuo konferencijos įrašo
3:38:00 dalies.
Todėl būtin viską iš naujo tirti, kas yra susiję su J. Krikštaponiu,
nes tai, manau, reikalauja toje konferencijoje kai kurių istorikų
pademonstruotas viešas nenoras tirti naujai aiškėjančias aplinkybes,
jog J.
Krikštaponis bendravo
su pasitraukti pasiruošusiais vokiečiais ne kolaboravimo tikslu, kaip
Ukmergės konferencijoje docentas N.
Šepetys isteriją
sukėlė,
o ginklų gavimo tikslu, kuriuos su lėktuvėliu parsiskraidino iš
Vokietijos,
ką apie tai minėjo
jo sesuo su
tautodailininku M.
Dirse.
4-ta tema: Negi sąmoningai buvo laukta,
kol paskutiniai Didvyrio biografijos liudininkai
numirs?
Toje
Ukmergės 2022-12-02 konferencijoje sukeltos isterijos šaltiniu tapo
netikėtas konferencijoje pasirodęs J. Krikštaponį pažinojęs
liudininkas ... Čeponis, nors visi Didvyrio liudininkai: J.
Krikštaponio apygardos ryšininkas-tautodailininkas Mykolas Dirsė ir J, Krikštaponio sesuo
Veronika Krikštaponytė-Juodienė jau
mirusi. Kad taip buvo, galimai laukta, kol tie paskutiniai J.
Krikštaponio biografijos liudininkai numirtų, pagrindiniame
konferencijos pranešime Mindaugas Pocius pabrėžė pirmosios
publikacijos apie J. Krikštaponį autorių.
Kiek
žinau, kažkur Nepriklausomybės pradžioje J. Krikštaponio sesuo Veronika
Krikštaponytė-Juodienė su savo dukra Artemida Juodyte-Vyčiene buvo
iškviestos į Seimą apdovanojimui, bet Seimo salėje jųjų kažkas
atsiprašė ir pranešė, kad apdovanojimo nebus ir nepaaiškino jokios
priežasties. Tada dukra savo mamą tik lydėjo, nes ji buvo jau
senyvo amžiaus, o jųjų iškvietimas į Seimą ir po to atsiprašymas
tapo kažkokia patyčia iš nukentėjusios sovietmetyje politinės
kalinės ir Didvyrio sesers. Kiek man žinoma, apie brolio-dėdės buvimo
Baltarusijoje pasakų
tada jos net negirdėjo - jos tada dar nebuvo skleidžiamos. Kitaip,
sesuo būtų kėlusi triukšmą
Būtent, tylėjimą ir
apie laukimą, kol sesuo numirs, tos konferencijos pagrindiniame
pranešime M.
Pocius ir patvirtino, pasakydamas taip:
Pirmasis
publikacijoje istorinio J. Krikštaponio istorinio įvardinimo
problemą 2011 metais paskelbė Evaldas Balčiūnas.
Šio žymaus
publicisto-antifašisto publikacija kaip tik ir pasirodė po mėnesio - 2-jų, kai 2011 metais vasario mėnesį numirė minėta Veronika
Krikštaponytė-Juodienė - paskutinė savo brolio biografijos
liudininkė. Prieš
tai 2008 metais J. Krikštaponio gimtajame kaime numirė Partizanų
ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė. Todėl tos M.
Pociaus paminėtą publikacijos datą apibraukiau geltonai čia žemiau:

0 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijos
pranešime paminėta pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno
publikacija, kurią galima pasididinti.
Kaip matosi, čia 20
pav. ir 21
pav. bolševikinės pakraipos ANARCHIJOS
tinklalapyje (pagal istoriją po D. Spalio perversmo
anarchistų judėjimas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų-žudikų)
todėl šis unikalus anarchistinis-antifašistinis, grynai,
politinio pobūdžio tinklalapis su šiuo pirmuoju J.
Krikštaponiu Baltarusijoje paminėjimu ar
negalėjo būti inspiruotas Didvyrio sesers išėjimu į
Anapilį?

21 pav.: Pirmą kartą apie J. Krikštaponį
Baltarusijoje publikacija buvo paskelbta ne bet kokiame, o
bolševikinės pakraipos anarchija.lt tinklalapyje. Todėl terminas
bolševikai ar dar buvo 1941 m. naudojamas? Todėl ir klaustukas
padėtas. Galima prasiplėsti-pasididinti
Detaliau apie žinomą anarchistą istoriką? (mano supratimu,
istorikas neturėtų būti vienos politinės pakraipos atstovu), jo
politinę veiklą, gerėjimusi 1940m. sovietinės okupacijos periodu,
apie teisinį absurdą pranešėjo Mindaugo
Pociaus paminėto iš
Teisingumo ministerijos teisininko? Donato
Glodenio (pastarojo,
atrodo, ne teisinis, o du religinius mokslus baigęs ir Religijų
klausimus tvarkančio) reikalavimo dėl administracinio teismo
sprendimo teisinio pavojaus nusiristi į kaimyninį Lukofašistinį
rėžimą, ir ..., galima detaliau pasiskaityti mano minėtos studijos
5-tos temos:
Kodėl
Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos
duomenims?
dėstyme su visais pavyzdžiais.
Manyčiau, kad tokie Ukmergės konferencijoje labai pažangios, su
skandalingai naujais faktais paskelbtais Lietuvos Istorijos
instituto (aš jį sutrumpintai, aiškumo dėlei dvigubai LII (Lii)
žymiu) ir, tikrai, mokslišku dėstymu Pažymoje, vertos iš didžiosios
raidės rašymu, skirtingai, nei buvusi 2014-12-19 tik prielaidų
pažyma, nuslepiant net būtinus faktus, tikrai, aš to rašinį,
neatitinkantį archyviniams duomenims, tik į kabutes dėjau, nes
atsakymų į mano teiktus klausimus dar nesu gavęs, - tai Ukmergės
konferencijos pranešimas net šokiravo, kardinaliai neatitinkąs
teiktam Pažymoje dėstymui bei naujai skelbtiems faktams, dėl kurių
net negalima buvo klausti, nes klausimai nuo salės net nebuvo
numatyti konferencijos programoje. Todėl, manau, konferencijoje ir
susiklostė po pagrindinių pranešimų minėta isterija, nes netikėtai
pasirodė, vis tik dar vienas gyva J. Krikšaponio kartos liudininkas
iš to paties kaimo, kur gyveno-augo ir žuvo Lietuvos Didvyris. Ir
konferencijai pakrypus nenumatyta vaga,- atsiradus dar vienam, dar nemirusiams liudininkui, dėl to
senelio pabrėžto kaimo ir jo šeimos su juo pačiu dar mažu
nesudeginimo, kaip tai įvyko Pirčiupyje, o išgelbėjimo faktu, tai
pasigrožėkite LII (Lii) direktoriaus šoku, na, o svarbiausia,
prašau išklausyti minėto istorijos
dėstytojo-docento pasakytą teiginį.
Tai, negi
blogai, kad bendravimo su vokiečiais tikslu J. Krikštaponis gavo
ginklų Partizaninei veiklai?
Kaip tokią frazę įvertins VU istorijos katedra ir ... ?
"Pasigrožėkite" kaip dėstytojas net nesiklauso to senolio
labai svarbaus paskutinio liudininko pasakojimo! AČIŪ,
kad LGGRTC mokslininkas Alfredas
Rukšėnas to
paskutinio liudininko atsiprašė,
kurio atsiprašymą su jo pranešimu žemiau galėsite išgirsti.

15
pav.: dailininkas ir J. Krikštaponio
kovų bendražygis Mykolas Dirsė
(1927-2008) |
O dabar - UkraJinoje karo metu ypatingai aktuali yra
Juozo Krikštaponio tikroji, o ne komunistų - NKVD-istų -
KGB-istų falsifikuotoji biografija.
Todėl, manyčiau, būtina remtis, pirmiausiai, duomenimis,
fiksuotais kraštotyrininkų ir kovų bendražygių, kokiu buvo
J. Krikštaponio gimtajame Užulinyje gyvenęs
tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juo labiau, jis buvo
jaunystėje J. Krikštaponio vadovaujamo Vyčio apygardos
Partizanų ryšininku, o po to politiniu kaliniu,
o grįžęs, tapo žinomu dailininku.
Jo darbai nuo
2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 31 d. buvo eksponuoti net
Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
(toliau LGGRTC) muziejuje. |

16 pav.: Po
dailininko-ryšininko Mykolo Dirsės mirties parodos
atidaryme. Iš dešinės: Romas Petras Šaulys, disidente sesė
Nijolė Sadūnaitė, Mykolo Dirsės dukra Audronė
Dirsytė-Vinogradovienė. Galima pasididinti. |
Tik, kaip čia įvyko, kad istorikas
Evaldas Balčiūnas,
neišklauso-neperskaito J.
Krikštaponio sesers liudijimus ir
su iš ankstinę nuostata, nuėjęs į
LCVA archyvą, tarp dokumentų nė
nemato juose keistenybių ir priima
ne
ginčytiną tiesą? Nesinori tikėti,
kad Evaldas Balčiūnas nepasidomėjo
kraštotyrininko Romo Kauniečio
surinkta liudininkų ir kovotojų
artimųjų informacija. Gal ir laukta
buvo, kol numirs Didvyrio sesuo?
Kodėl taip sutapo, kad iš kart po
paskutinės Didvyrio biografijos
liudininkės mirties ne tik
straipsnis, bet ir prokremliškų jėgų
piketas Ukmergėje bet įvyko,
šokiravusi savivaldybės bendruomenę?
Kiek pamenu, apie tą piketą buvo
žiniasklaidoje minimas jojo
organizatorius, dabar prokuratūros
paieškomas ir Rusijoje politinį
prieglobstį pasiprašąs
Giedrius Grabauskas. Ar jame
buvo E. Balčiūnas - nežinau, nors
daug kas kalba, kad buvo.
5-ta tema:
VALSTYBINIO CENTRINIO ARCHYVO DOKUMENTAI BYLOJA
GAL VISAI KĄ KITĄ?
Garsus A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 dėl išvykos ar gali būti
taikomu įrodymo dokumentu, jog J. Krikštaponis išvyko, jeigu jis
buvo sudarinėjamas ne traukinyje, o gerokai anksčiau Šančiuose ir
yra daug asmenų, kurie neišvyko ir jų išvykimas tame Nr. 42-ame
įsakyme buvo atšauktas? Kodėl taip keistai rašomas įsakymas būtuoju
kartiniu laiku išvyko, o ne turi išvykti ar pan.?
Keistai atrodo tame įsakyme
karininkai nuo 9-to iki 23-čio virš
K. Krištaponio Juozo J.ltn. Stankaitis Jonas, kuris neišvyko ir du
Klimavičiai Jonai:

25 pav.: įsakymo N. 42 antrojo lapo
pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinys.
Galima pasididinti pasididinti be
pabraukimo ir be kontrasto užkėlimo.
Taigi, čia mano šioje studijoje kyla centrinis ir pagrindinis
klausimas:
- Kokiu
atsitiktinumu 23-jų karininkų sąraše gali atsirasti du asmenys su
viena ir ta pačia pavarde bei tuo pačiu vardu ir dar tuo pačiu
kariniu laipsniu bei vienodomis pareigybėmis?
Gal, tai, kokie dvynukai? Bet kada dvynukai būna su tokiais pat
vardais?
Atleiskite, bet aš tomis, sovietinėmis ir rusiškomis atsitiktinumo
teorijomis pradedu skeptiškai žiūrėti po 2013-06-11 konferencijoje
visam pasauliui kosmonauto A. Leonovo paskelbto, 1968-03-27
bandomojo naikintuvo Su-15. atseit, praskridusio atsitiktinai pro
J. Gagariną ir jo instruktorių V. Serioginą, skridusiais man nuo
vaikystės žinomu MiG-15, kuriuos, atseit, aš su kolegą pamečiau,
radaru, fiksuodamas nerealiausią apie 1700 km/val. greitį, kurie su
pastaruoju lėktuvėliu pasiekti tokio grečio negalėjo ir tada mes
manėme, kad sovietiniai bepročiai į naujai kuriamą ir bandomąjį
kažkokį dvivietį padarą; mums tada nežinomą, įkišo pirmąjį mūsų
planetos kosmonautą ne bet kam, o nužudyti, nes koks gali būti su
instruktoriumi mokomasis skrydis naujai tik kuriamoje ir
bandomojoje technikoje, kai pagastroliavęs po pasaulį pirmasis
kosmonautas, turėjo būti pamiršęs visus skraidymo įgūdžius? Todėl,
kai atsirado kompiuteriai, ir kai su jais pradėjau sudarinėti
sportinius žemėlapius su OCAD programa, su ja išmatavau planetą mūsų
ir nustačiau, kad Maskvos Centro generolai, mane ir mus apkaltinę
pametus Gagariną, nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia, nes aš
jų skrydžių matyti negalėjau, palei pat žemę skridusių, o turėjau
matyti tik jųjų tą žudiką Su 15-tąjį, kurio tą pašėlusįjį greitį
ir fiksavome. Bet, kad tas žudikas atsitiktinai praskrido pro J.
Gagariną, tuos makaronus ant ausų pakabinti galima visai mūsų
planetos žmonijai, bet tik ne man, su radaru dalyvavusiam daug kartų
naikintuvų užvedimo (rus.: НАВЕДЕНИЕ)
skrydžių pratybose. Juolab, kai tas naujas Su-15 naikintuvas, kaip
aš išsiaiškinau, turėjo galingą bortinį radarą «Орёл-Д» bei
autopilotą ir mano paslaugos su radaru nuo žemės naikintuvų
pilotams tapo jau nebereikalingos. Bet iš šio pasaulio neseniai
išėjęs A. Leonovas, kuriam per J. Gagarino dukras rašiau laiškus
(vieną jų čia žemiau parodysiu), matyt, nežinojo? apie lėktuvuose
bortinius radarus? Todėl,
ne
visas raides pasakęs, A. Leonovas
paliko visos Rusijos žmones kvailio vietoje, kuriems dabar nieko
galvoje neliko, kaip manija МОЖЕМ
ПОВТОРИТЬ,
dėl ko čia ir Jums šiame laiške-studijoje sutelkiau visą dėmesį.
Todėl aš į visokius dokumentus, kiek kitokiomis akimis žiūriu.
Taigi, kad ir į A. Impulevičiaus rinkinį žiūrint, kai po trijų
dienų, išvykus į Minską, 1941 m. spalių mėn. 9 d. įsakymas
Nr. 43 dėl vedusių
karininkų priedui gauti ar gali būti išvykimo į Baltarusiją
įrodymu, jei iš tikrųjų karininkas dėl nežinomų priežasčių
neišvyko? Ar turi teisę bataliono vadas sustabdyti karininkui
atlyginimo priedą pagal Kauno Komendantūros telefonogramą? Kad ir
jeigu bataliono vadas ir žino, kad karininkas laikinai susirgo,
kažkas su juo atsitiko, ar netikėtai tapo areštuotu kitos valstybės
struktūrų, gali tokiam karininkui stabdyti priklausomo priedo
suteikimą ir kokiu pagrindu? Ir, aplamai, ar bataliono kanceliarija,
automatiškai ruošianti įsakymų projektus, gali žinoti Rikiuotės
tarnybos smulkmenas, jei vadovybė apie jas neinformuoja, jei tai yra
tarnybos paslaptis apie kokius nors nutikimus su karininkais?
Pavyzdžiui, iš eilės įsakymas
Nr. 44 spalių mėn. 13 d. 1-uoju
paragrafu papildomai vėl rašomas vedusiųjų priedo įsakymas
pagal raportą ir jungtuvių išrašą, o 2-uoju paragrafu įsakymas Nr.
42 ... atitaisomas j.ltn. Stankaičiui Jonui į Minską
neišvykusiam-susirgusiam, už pagrindą paimant susirgusiojo raportą
Nr. 338 ir ... O kokį raportą iš kalėjimo karininkui galima
rašyti, kitos valstybės GESTAP-o suimtam? Dar pagal
4-tąjį skirsnį grandiniui
Pupliauskui Broniui ir eiliniui Jonušui Jonui dieną prieš išvyką
spalių mėn. 5 d. SAUVALIAI PASIŠALINO nuo uždavinio vykdymo ir į
komandiruotėn į Minską neišvyko. Prie pastabos nurodomas ir raportas
Nr. 340. O kas gali raportą rašyti dėl į GESTAP-ą ir į kalėjimą
pakliuvusio karininko? Atšaukimas rašomas tik esant aiškiai
priežasčiai, kai sauvalinis pasišalinimas yra užfiksuotas
neginčytinu faktu, kuopos vado raportu. O, kai
kita valstybė pagrobia karininką ir jį suimą, paima į nelaisvę, ar
toks gali būti įvykis traktuojamas kaip sauvaliniu pasišalinimu?
DAR ĮDOMIAU SU DVIGUBUOJU JONU KLIMAVIČIUMI neaišku, su katruoju?
Galima pasigrožėti, kaip tas sudvigubintas
Jonas Klimavičius meluoja vadui Impulevičiui,
ar tik ne su paties bataliono vado žinia meluoja?
 |
31 pav. Ukmergės
2021-12-02 konferencijos iš anksto
atrinktų pašnekovų diskusijose 32
pav. įstrigs
konferencijos dalyviams LGGRTC
mokslininko Alfredo Rukšėno
vienintelė konferencijos svečių
mandagi kalbą, pradėjus nuo J.
Krikštaponio kaimyno bei jį
pažinojusio A. Čeponio atsiprašymo.. |
Šio leitenanto Jono Klimavičiaus melas, man kaip ne
istoriku, iš karto krito į akis, kai 2022-12-02 Ukmergės
konferencijoje istorikas Alfredas
Rukšėnas pradėjo pasakoti,
apie, J. Krikštaponio parašu tarpininkautą, neva, antroje kuopoje
Joną Klimavičių, kai, iš tikrųjų pastarasis buvo garsaus Vilniuje po
teismo 1962 m. sušaudyto 3-čios kuopos vado Ūselio pavaduotoju. Tai rašo
Lietuvos kariuomenės karininkų 1918-1953 knyga-enciklopedija.
Todėl iškyla pats elementariausias klausimas:
6-ta
tema
Kokią
turi teisę J. Krikštaponis tarpininkauti ne savo pavaldiniui?
Įtartinas
Jonas Klimavičius pasidarė todėl, kad jis, neva, buvo mirtininku
turėjo būti nuteistas mirties nuosprendžiu, bet jį, kaip labai
pavojingą kalinį, kažkodėl neišveža į Minską ir kodėl nesušaudo
Minsko kalėjime, arba pakeliui į Červenę, kaip labai daug ten žūsta
kalinių, o palieka kažkodėl Kauno kalėjime? Manau, kad ir ne
istorikui turi tapti įtartina, kad tokį pavojingą kalinį ne
išvežė, o paliko Kaune. Jis
tame raporte
rašo,
kad, neva, 47 dienas buvo mirtininku ir todėl jam pairo nervai
ir todėl dėl sveikatos pablogėjimo, prašo iš Bataliono atleisti:

29
pav.: keistas
ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima
pasididinti.
Ir kadangi J. Klimavičius raporte mini Sovietų karo Tribunolo
balandžio mėn. 11 d. nubaudimą mirties nuosprendžiu, tai iki jojo
birželio 24 d. pagal kalendorių išlaisvinimo laukimo mirties
nuosprendžio gaunasi ne 47, o 74 dienos. Tai, panašu, kad
mašininkė ar kanceliarijos raštininkas (o gal, ir pats J.
Klimavičius?) supainiojo
spausdinimo mašinėlės klavišus skaičių 7-ių ir 4-ių, sukeičiant
vietomis?
Tačiau, pasirodo, pagal minėtą Lietuvos karininkų ... knygą,
jis mirtininku buvo šiek tiek mažiau tik 32 dienas, nes gegužės
13 d. jam buvo pakeista bausmė į 10 m lagerio. O tai J.
Klimavičius raporte nutylėjo, nes po perteisimo iki išlaisvinimo
turėjo net 41-ą dieną savo sveikatai pataisyti, džiaugiantis, kad
mirties nuosprendžio nebus. Juolab, jis rašo, kad po Kalėjimo
Raudonojo kryžiaus buvo išsiųstas į Birštoną pataisyti sveikatos.
Todėl tarnyboje sveikatos pablogėjimas keistai atrodo.
Juolab, buvo dar ir kitas, - jau Nr.
9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas
raportas Ryšių
karininkui dėl pasiliuosavimo. Bet, kaip čia gaunasi, kad išvykęs
į Kauną pasiliuosuoti, pagal minėtą Lietuvos Karininkų
... knygą, Jonas
Klimavičius ir toliau tarnauja; dar vos ne metus; iki 1942-09-30
paleidimo į atsargą? Kaip
galima su tokia
liga toliau
tarnauti ir ignoruoti gydytojų pažymą dėl sveikatos pablogėjimo?
Pamenu, kai be jokios
priežasties sovietai neteisėtai atsisakė mane demobilizuoti su
visais normaliai tarnaujančiais, ir paliko toliau tarnauti su
girtuokliais, nors propagavau blaivų ir pavyzdingą tarnavimo būdą,
tai tada aš irgi panašiai sukurpiau tokį patį, bet gudresnį komisavimosi būdą.
Tik dabar išsiaiškinau, kodėl taip iš manęs pasityčiojo. Mat,
aš buvau J. Gagarino nužudymo liudininku, per kovinį budėjimą savo
radaru fiksavęs žudiką-naikintuvą Su-15, o mano tėvas, kurdamas
vienintelę Sovietų Sąjungos Politechnikos institutuose Eismo saugumo
psichologiją, atrodo; garsios Maskvos Liubiankoje įstaigos (jis pats
nežinojo, iš kur tie lektoriai visiems KPI dėstytojams liepė ...)
buvo įtikintas šmeižti pirmąjį mūsų planetos kosmonautą, jog, jis,
neva, per alkoholį žuvo. (Apie tai J.
Gagarino dukroms laiško-studijos 8-toje
temoje 15-tame psl. atskleidžiu.) Todėl mane ir sulaikė nuo
demobilizacijos, kad savo tėvui nepatarinėčiau studentams nesąmonių
nepliurpti apie garbingiausią mūsų planetos žmogų. Todėl labai
nesunkiai per mediciną pavyko ištrūkti iš, kaip tik, tada pradėjusių
griūti sovietinių Ginkluotojų pajėgų.
Bet, kai KOMISAVAUSI DĖL MANO MAMOS LIGOS, TAI SUGRĮŽUS
NAMO, MAN JOKIŲ RAPORTŲ JOKIEMS r y š i ų KARININKAMS NEREIKĖJO
RAŠYNĖTI. Grįžus iš kariuomenės ar reikėjo į Komisariatą
atsižymėti dabar nepamenu, nes su savo Lenino rajono komisariatu
daug bėdos turėjau, nes grįžau namo nenumatytai pagal Liubiankos
planą ir tuo planus šmeižti J. Gagariną sužlugdžiau, kai tėvą
paprotinau ir jam atskleidžiau tikrą planetos garsenybės žuvimo
priežastį. Ir kai mano tėvas atsisakė apgaudinėti studentus, tai
tada komisariatas dar griebėsi už šiaudo ir bandė mane nuo tėvo
atitraukti, sugalvodami pakartojimų apmokymus, nuo kurių kelis
metus sėkmingai slėpdavausi.

Todėl šis
nesąmoningas J. Klimavičius antrasis liuosavimosi raportas,
panašu, išgalvotas-sugalvotas A. Impulevičiaus, gal, generolui S.
Raštikiui patariant, kad nurašyti antrąjį netikrą Juozą Klimavičių
iš 2-os kuopos. Tai MIRUSIOS SIELOS NURAŠYMO UNIKALIAUSIAS
PAVYZDYS.
Tai drąsiai teigiu, nes
kito karininko Juozo Klimavičiaus Lietuvoje nebuvo
buvo tik iš Pavembrių kaimo Vilkaviškio valsčiaus, kuris už
1934-06-06-07 dalyvavimą voldemarininkų maište, kalėjo karo kalėjime
ir 1934-07-10 slaptu įsakymu paleistas į atsargą.
Prašau logiškai pagalvoti:
-Kokią informaciją teikia toks J. Klimavičiaus raportas? Kodėl ne
koks nors prašymas aukštesnei instancijai, o tik pranešimas apie
liuosavimąsi? Negi, kas gali toliau sutrukdyti liosavimąsi ir
sulaikyti neįgalų karį?
Todėl ar neriektų panagrinėti, kodėl taip atsitiko, kokios
aplinkybės užslapstė tokius kazusus istoriniuose dokumentuose? Aš
ne istorikas, bet man tai keista ir forma to J. Klimavičiaus
tarpininkavimo pasiliuosavimui dėl sveikatos, raportą atspausdinus
tik ant pusės lapo formato, o tarpininkavimai rašomi-spausdinami kitoje
pusėje:

35 pav.: Ant kitos pusės Juozo
Klimavičiaus raporto J. Krikštaponio-KriŠtaponio keisto tarpininkavimo
parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus
tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka.
Svarbiausia, kažkodėl spausdinimo
mašinėle tarpininkavimo žodis ir jo registracijos numeris su data
ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl
toks raštvedybinis išskirtinis dėmesys tik kuopos vado
tarpininkavimo forminimui? .
Galima prasiplėsti ir pasididinti.
Dar įdomiau, jog kuopos vadui tarpininkavimui suspausdinta
mašinėle, o kuopos vado TARPININKAVIMO REGISTRACIJOS NUMERIS IR DATA
PILDOMA NE Krištaponio, o, greičiausiai, KLIMAVIČIAUS RANKA. Kodėl?
Mano supratimu tam, kad
paimti iš kuopos vado parašą
ypatingomis sąlygomis, aplankus jį kalėjime ir kad jam nereikėtų
ieškoti, kur pasirašyti?

... pav.:
EKSPERTIZĖS tikslu galima gerokai
pasididinti
Aišku, kai negyvenus tarpukaryje, tai tokia raštvedyba, taupant
popierių, kažkaip, jau 2-trame tūkstantmetyje nelabai
įsivaizduojama. Ar negali būti toks vaizdas, kad kitoje lapelio
pusėje, kažką norėta nuslėpti? Klaustukas, nes nesu tarpukario
raštvedybos ekspertu.
Taigi, istorinio fakto analizavimui, galima J. Krikštaponio
raštą palyginti:

... pav.:
Galima pasididinti.
Palyginame J. Krikštaponio (Krištaponio) parašus:

... pav.:
Galima pasididinti
O taip pat žemiau palyginu J. Krištaponio ir J. Klimavičiaus
rašyseną:

... pav.:
Galima
pasididinti Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS
PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka
parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio
užpildytas neteisėto tarpininkavimo registracijos numeris su jo
data. Galima pasididinti.
Viršuje matome, kad J. Krikštaponis-Krištaponis skaičių 4,
skirtingai nei J. Klimavičiaus raporte, pagrindinis analizuojamas
herojus rašo su pakrypimu į normaliai priimtiną pusę, nei J.
Klimavičiaus raporte, matyt, kairiarankio J. Klimavičiaus, rašančio
su pasvirusiomis raidėmis į priešingą pusę. O pas J. Ktikštaponį
(Krištaponį) dešinėje skaičius 2 visiškai ne panašus į raštvedžio
ar paties J. Klimavičiaus neteisėto tarpininkavimo užpildymus.

pav.:
EKSPERTIZEI galima pasididinti
40 pav.: Jono Klimavičiaus raporto
registracija ir įrašyti
skaičiai labai stora plunksna bei priešingu, nei įprasta visiems
pakrypimu į kairę pusę. Galima pasididinti.
Be to, palyginame ir pulkininko A. Impulevičiaus tarpininkavimo
braižą, rašant prierašus sava ranka ir ypatingos istorinės datos
atsitiktinumas?:

7-ta tema: 10
klausimų J.
Krikštaponio NETEISĖTAM tarpininkavimui
1. Įdomu, kodėl, išvis, spausdinamas tarpininkavimui intarpas?
2. Ar sunku savo ranka parašyti Tarpininkauju, ir po šiuo
žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ,
nurašyti tarpininkavimo numerį bei jo datą?
3. Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra?
4. Ką byloja toks vokiškasis PEDANTIŠKUMAS ir dar to
paties raporto kopija vokiečių kalba?
(P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau
dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks
pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo?)
5. Kodėl toks pedantiškumas netaikomas bataliono vadui A.
Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir
jis viską savo ranka užpildo?
6. Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių
- 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-KriŠtaponio tarpininkavimo? Kuo
žemesnio rango kuopos vadas toks išskirtinis, kad jam viskas
suspausdinama?
7. Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data sutapo su labai
svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios
garbei Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią
dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių
reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių
tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net
paskutinei savaitės dienai? Kaip šeštadienis skaitėsi karo metu?
8. Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio
lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios -
Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją
neįsiminti ir suklysti?
9. Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio
8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo
nepriimtinas?

... pav.:
EKSPERTIZEI galima
pasididinti
|
Kadangi žodis Minskas, atspausdintas, o ne ranka
parašytas, tai ar gali būti įrodymu, kad tas neteisėto
tarpininkavimo raportas J. Krikštaponiui-Krištaponiui
pakištas pasirašyti Minske"? O, gal,
vis tik, Kauno kalėjimo kameroje?
|
Pakištas
prižiūrint prižiūrėtojui ir gavus
sutikimą susitikimui, kad ir pačiam
J. Klimavičiui, kad kalinys ATLIKTŲ TARPININKO
VAIDMENĮ, kaip LGGRTC atsakyme man
parašyta - kad vaidintų tą
tarpininką?
Svarbiausia yra tai, kad iš karto,
tik pažiūrėjus į Jono Klimavičiaus
Raporto antrąją pusę, iš karto į
akis krenta viskas labai
nenatūraliai tarpininkauta |
|
Prisimenu aš savo batalioną (per 100-to karių vienetą), kur šalia
kanceliarijos štabe reikėjo budėti kaip pasiuntiniui, tai teko
matyti, kaip kanceliarijos raštvedys pildydavo-tvarkydavo
registracijos žurnalus. Todėl, mano supratimu, jei reikia kažkam
tarpininkauti, tai kuopos vadas turėtų bataliono kanceliarijoje tuos
tarpininkavimo formalumus atlikti ir savo ranka užpildyti
tarpininkavimo registracijos numerį bei tarpininkavimo datą bei
tarpininkavimo vietą. Juk, ne būtinai Minske tas tarpininkavimas
galėjo būti atliktas. Pavyzdžiui, kariniai veiksmai ar pratybos
vyksta už Minsko kažkur, tai, kodėl nenurodyti tikslią to
tarpininkavimo vietą? Ir, jeigu skubiais atvejais reikia atlikti tą
tarpininkavimą; kažkur karo ar pratybų veiksmų lauko sąlygomis, tai
normaliai pasirašai ir prie parašo užrašai datą bei pasirašymo
vietą, taip, kaip tai visur savo ranka parašo bataliono vadas A.
Impulevičius. O, jau registracijos numerį, gal, ir galima kitam
asmeniui, pavyzdžiui, raštvedžiui ar tą registracijos numerį įrašyti
jau ne sava, o kito ranka?
Klausiu, nes raštvedybos taisyklių nežinau nežinau ir tada
tuometinių buvusių. Manau, ISTORIKAMS BŪTINA ATRASTI TO LAIKMEČIO
RAŠTVEDYBOS TAISYKLES, BEI JŲ KAITĄ. Žodžiu, jei kažkokių ypatingų
aplinkybių nėra, tai visas tarpininkavimas, mano supratimu, turėtų
būti atliekamas tik kanceliarijoje. Todėl tarpininkautojas
prie parašo ir visus užpildymus turėjo sava ranka surašyti. Jei to
nepadaryta, tai ar ne galima traktuoti ne savo noru atliktą
pasirašymą, arba ne toje vietoje, kur nurodyta?
10. Gal
šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS tarpininkavimas buvo skirtas GESTAP-ui
apgauti ir tas tarpininkavimo parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo
kameroje, o po to tas tarpininkautas raportas sugražintas į
Minską? Kuo
kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio
tarpininkavimo? Negi negalima per tas 3-4 dienas traukiniu ar
kitu transportu suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal? Jei būtų tą
pačią ar kitą dieną pasirašyta, šis 10-tas klausimas net nebūtų
iškilęs.
Kad šio J.
Klimavičiaus raporto paskirtis yra vokiškajai organizacijai
įrodymas: lygiai tokio pat teksto vokiškai atspausdinto teksto
raportas. Daugiau
tokių analogiškų dvikalbių raportų to archyvo segtuve nepastebėjau,
nors visus dokumentus peržiūrėjau. Vokiški raportai yra tarp
dokumentų, bet tai, matyt, su vokiškų tautybių asmenimis, matyt, jie
yra susiję (taip manau, bet nestudijavau), o dvigubų dviem kalbomis
dokumentų nepastebėjau. Be to, tas vokiškasis J. Klimavičiaus
raporto egzempliorius yra labai prasto skaitomumo, su išsidėvėjusia
juoda kalke spausdintas ir keliais egzemplioriais, archyvui palikus
paskutinįjį labai neaiškų egzempliorių. Todėl nuotrauką šio
dokumento padariau labai kontrastingą;

... pav.:
EKSPERTIZEI galima
pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas,
kurį galima pamatyti ir ORIGINALŲ mažo
kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką.
Matote RUDU STORU PIEŠTUKU skaičių 399 tai archyvinį dokumentų
susegimo eiliškumo numerį, kai pats lietuvių kalba J. Klimavičiaus
raporto numeris yra 398, o vėlesnis (paskutinis) J. Klimavičiaus
išvykimo į Kauną liuosuotis raportas turi kažkodėl 397-tą numerį.
Iš
viso šito darytina išvada, jog A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42
minėtų LII (Lii) ir LGGRTC mokslininkų nepastebėti du
Jonai Klimavičiai gali būti sudubliuoti su tikslais:,
arba NKVD-KGB dėka apkaltinti J. Krikštaponį, arba
apgauti GESTAP-ą, kad per J. Klimavičiaus susirgimą J. Krikštaponį
ištraukti iš Kauno kalėjimo. Juk, pagal jojo sesers
atsiminimus iš kalėjimo išlaisvinimui padėjo jo draugai ir jojo
giminaitis generolas Stasys Raštikis:
KARTOJU: Toks kontraversiškas klausimas dėl pasirašymo kalėjime
iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne
kanceliarijoje, nes data ir numeris to tarpininkavimo įrašomas
kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J.
Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka
rašytoje Atestacijos
ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto tarpininkavimo
įrašus. Negi ne panašu, kad visi
tie 3 J,. Klimavičiaus raportai skirti J. Krikštaponiui iš kalėjimo
ištraukti, kad pastarasis eitų susirgusiojo pareigas?
1. Ar tų raportų FIKTYVUMĄ neįrodo tolimesnė aplinkybė, kai
leitenantas J. Klimavičius jau atliko pasiliuosavimą ir pagal
istorinius šaltinius toliau sirgdamas tarnauja vos dar ne metus?
2. Kas dar tą pasiliuosavimą galėjo sutrukdyti, jei ne
išgalvotas susirgimas, dar net gydytojo pažyma patvirtintas?
3. Ar tą gydytojo pažymą ne galėjo parašyti J. Krikštaponio
sesers minimas Karo gydytojas Kazimieras Mikalauskas? (apie jį
aukščiau skaityti.)
4. Ar, aplamai, negali būti abejotinu ir būtinu tas Ryšių
karininkui informavimas iš Kauno į Minską? (šis klausimas man
iškyla, nes nežinau, kuo čia dėtas tas ryšių karininkas., kokios
jo pareigos? Jei reikia palaikyti ryšį su kitais junginiais,
struktūromis tai viskas aišku. Bet ...?)
5. Ar tas - kitas J. Klimavičiaus raportas Nr. 9; iš Kauno
rašytas, negalėjo būti tam, kad paslėpti kitą išgalvotą Joną
K1imavičių?
6. O J. Krikštaponiui-Krištaponiui ar negalėjo būti antrą
kartą pakeltas į kapitono laipsnį, gal, irgi, kad lengviau jį iš
kalėjimo išimti?
7. Ar J.
Krikštaponio sesuo Atsiminimuose dėl
brolio išlaisvinimo iš kalėjimo; kaip padėjusį DRAUGĄ, negalėjo
turėti omenyje šių 3-jų raportų herojų Joną Klimavičių, kuris
irgi mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje ir buvo 5-iais metais vyresnis
už Juozą?
8. O iš
kariuomenės J. KLIMAVIČIUS NEPALIUOSUOTAS AR NE DĖL Juozo
Krikštaponio negrįžimo į kariuomenę? Jei
Juozas iš kalėjimo dėl prasto maisto sugrįžo SUBLOGĘS, kaip liudijo artimieji,
tai kaip išsekusiam eiti į kariuomenę, jei tas sublogimas kaip
stambiam sportininkui galėjo labiau pakenkti sveikatai, nei smulkaus
sudėjimo žmogeliui ir reikėjo atsigauti? Tai, sveikata J.
Krikštaponio, gal, prastesnė buvo, nei jo draugo J. Klimavičiaus? Be
to, J. Klimavičiaus prasta sveikata, gal, apsimestinė, kad J.
Krikštaponį ištraukti, pagal generolo S. Raštikio rūpestį? O, gal, Juozas
Krikštaponis po kalėjimo iš principo, nenorėjo-negalėjo sugrįžti į
kariuomenę Baltarusijon, kaip Karo teisę besimokęs ir iš
giminaičio-generolo sužinojęs apie nusikalstamus veiksmus bei pats
savo akimis pamatęs baisiausius vokiečių karo nusikaltimus?
Todėl kyla klausimas, kodėl Jonas Klimavičius išgalvotas 2-oje
kuopoje, jei visi šaltiniai mini jį 3-čioje kuopoje? Pavyzdžiui
garsioji Silvia Foti publikuoja Andriaus STOLIAROVO ar ne
magistrinį diplominį darbą? Šis studentas, nagrinėjamo bataliono
karininkų pareigybes,
irgi J. Klimavičių priskiria prie 3-čios kuopos. Įdomu, kaip Silvia
Foti, publikuodama šį A. Impulevičiaus batalioną, pritempia prie
savo senelio Jono Noreikos šmeižimo?
Štai,
kaip tik tame studento A. Stoliarovo; darbe Vytauto Didžiojo
Universiteto vardu yra minėto LIETUVIŲ PAGALBINĖS POLICIJOS
(APSAUGOS) 12-ojo BATALIONO 1941-1944 METAIS karininkų sąraše-sąvade
(to darbo priedo Nr.289 psl.) 18-tuoju numeriu esančiame apie Joną
Klimavičių yra rašoma taip:

30 pav.: ištrauka iš A. Stoliarovo
magistrinio darbo. Galima pasididinti.
Pagal
nuotraukoje matomą adresą silviafoticom.files.wordpress.com/2019/06/andriejusstoliarovas-12asisbatalionas.pdf
galima ĮEITI ir
šis darbas randasi unikaliame visų labai svarbių dokumentų,
istorinių darbų, straipsnių ir knygų APIE
KAPITONĄ NOREIKĄ jo anūkės Silvia Foti RINKINYJE, KURIO
INTERNETINIS ARESAS YRA ...silviafoticom.wordpress.com/captain-jonas-noreika-archive/.
Ten pabaigoje yra Jono Noreikos laiškelis savo dukrytei, rašytas iš
Študhofo kaceto, jei neklystų, kuris, mano supratimu, turėtų visus
taškus sudėti ... toks yra posakis.
Iš viso šio, man kyla klausimas, kaip istorikas Alfredas Rukšėnas
sugebėjo sumaišyti žinomo Lietuvoje karininko Jono Klimavičiaus
pareigybes? Negi jis nesusipažino su LGGRTC pateiktais duomenimis
apie šį svarbų karininką? Juk,
ne tik A. Stoliarovas, išvardindamas bataliono karininkus, kaip
matome, leitenantą Joną Klimavičių rodo tik vieną ir rodo, kaip
3-čios kuopos vado pavaduotoją. Tą patį rodo ir LGGRTC 34
pav. žemiau:

... pav.: 34
pav.: Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos centro (LGGRTC) sudarytas Tautinio
darbo apsaugos bataliono karininkų sąrašas,
rodantis tik vieną Joną Klimavičių.
Galima pasididinti
Iš Jono Klimavičiaus raporto Nr. 8, rašomo, kaip II-jo Apsaugos
bataliono (bn.) Kovotojo (kovot.) Karininko (Kar.) matosi, kad jis
nenurodo savo pareigų, todėl galima manyti, kad tai ne J. Ūselio 3-čios
kuopos pavaduotojas, o be pareigų Juozui Krikštaponiui
priklausantis. Tačiau, ar pasiliuosavimui prašymą rašančiajam
būtina nurodyti atsakingąją kuopos vado pavaduotojo pareigybę?
Juolab, kai magistrantas Andrejus Stolerovas ir,
ypač, LGGRTC rodo
tik vieną Joną
Aišku, galiu ir MAŽAI
TIKĖTINĄ versią tokią:
O šią pavardę šiame įsakyme; su politiniu
tikslu (Prezidento A. Smetonos sūnėno apkaltinimui) negalėjo okupantų
NKVD vyr. tardytojas, o po to archyvų direktorius Eusiejus
Rozauskas prispausdinti
pavardę, atradęs tą pačią spausdinimo mašinėlę, ir perspausdinti to
įsakymo II-ą puslapį?
Aišku, šios versijos aš mažai tikiu, bet atmesti negaliu dėl
per mažai apie jį žinių. Manyčiau, kad pritaikyti tą pačią rašomą
mašinėlę, ją atradus A. Impulevičiaus bataliono kanceliarijoje, ir
perspausdinti kokius nors dokumentus, ar jau labai sunku? Tik,
motyvus, patikimus tam reikia atrasti, kas gali būti susieta, su
numatomu A. Smetonos sūnėnu politiniu diskreditavimu? Ar galėjo tai
būti numatoma? Manau, kad čia reik tirti.
Palieku šią mažai tikėtiną versiją tam, kad nepatikimą
archyvų darbuotojų vadovą būtina įdėmiai tyrinėti, nes pridirbti
jis, pagal teoriją ir praktiką, kažką privalėjo. Dėl ko jis į tokias
pareigas ėjo ir dėl kokių jis valdžios viršijimo faktų, net
Vorkutoje buvo kalinamas, kartu su jo aukomis?
Todėl pateikiu Eusiejaus sąsają su man labai geru pažįstamu
Lietuvos ilgų nuotolių bėgimo legenda Alfonsu Vietrinu, kurs ir buvo
per smulkmeną susijęs E. Rozausku. Apie tai detaliai PRIEDE su mano
asmeninių prisiminimų nuotrupomis apie šią Lietuvos bėgikų garsenybę
pateikiu analizę.
8-ta tema: O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos
valstybės?
Malonu,
kad tą J. Krikštaponiui LAIPSNIO PAKĖLIMĄ 2021 m. spalio 22 d.
penktadienį 17:26 soc.
tinklo Facebook-o mano temoje LGGRTC mokslininkas Alfredas
Rukšėnas parašė taip:

44 pav.: LGGRTC mokslininko
Alfredo Rukšėno LABAI VERTINGAS komentaras dėl A.
Impulevičiaus pareikštos nuomonės. Ją galima pasididinti.
Tačiau, buvo keista, jog Facebook-o nustatymai apie tą A.
Rukšėno komentarą man nepranešė ir aš jį tik atsitiktinai
pamačiau; lygiai po mėnesio: lapkričio 22 d., apie ką
pirmadienį 07:36 apie tai komentare
pranešiau. |
Kai
man Lietuvos Ypatingajame
archyve man pavyko atrasti NKVD generolo Kapralovo raštelį
ir jįjį paskelbti,
tai LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas paskelbė
apie labai svarbų Pakėlimo lapo dokumentą, kuris,
pirmiausiai, paneigė įtarimus, jog J. Krikštaponis ir
dokumentuose minimas J. Krištaponis gali būti "skirtingi
asmenys". O tai buvo labai svarbus įrodymas, kurio
visuomenėje ir žiniasklaidoje klaidžiojo abejonės
dėl skirtingų asmenų, dėl kurių ir aš pats kėliau
klausimus savo 21-ieno klausimo rašte, skirtame LGGRTC.
Todėl AČIŪ minėtam Genocido tyrimo centrui už dalyvavimą
socialinių tinklų diskusijose. Malonu, kad į mokslininko A.
Rukšėno komentarą dėmesį atkreipė to Centro direktorius
mokslų daktaras Arūnas BUBNYS ir mokslininkas Mindaugas
Miknevičius:

45 pav.: Į labai svarbų Alfredo
Rukšėno komentarą Pažymėjo (Patinkino) jo darbo kolegos.
Galima pasididinti. |
Todėl
iki tų metų gruodžio 03 d. Ukmergėje vykusios konferencijos, likus
nedaug laiko, pasirengti nebuvo įmanoma. Juolab, šiai Ukmergės
konferencijai skirtoje pažymoje dėl J. Krikštaponio karinio laipsnio
pakėlimo Mindaugas Pocius rašė taip:

46 pav.: ištrauka iš Mindaugo
Pociaus pažymos. Galima plačiau kontekstą pamatyti.
O, jeigu Juozas Krikštaponis tuo metu Kauno kalėjime sėdėjo,
tai tada kaip jis galėjo nepriekaištingą tarnybą atlikti? O toji
nepriekaištinga tarnyba negi negali būti užskaityta okupantų
kalėjime atsidūrus, kai nauji okupantai uždraudžia Lietuvos
Laikinosios vyriausybės (LLV) veiklą? Juolab,
į kalėjimą patenka ne bet koks karininkas, o LLV Krašto apsaugos
ministro ir buvusio šalies Prezidento artimas giminaitis! Kodėl Mindaugas
Pocius Pažymoje neparodo-nutyli tikrą A. Impulevičiaus motyvą, o
prigalvoja savo? Juk Alfredas
Rukšėnas aukščiau iš karto visą A. Impulevičiaus motyvą parašo,
o M. Pocius Pažymoje tą svarbų išsilavinimo motyvą nuslepia?
Juk A. Impulevičiaus parašas yra po teksto šio:

47 pav.: Juozui Krikštaponiui-Krištaponiui kapitono laipsniui
pakelti Pakėlimo lapo pabaiga.
Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui galima dar
labiau pasididinti.
Be
to, tie Pakėlimo lapai yra standartiniai ir tuose Pakėlimo lapuose,
net, NĖRA TARNYBOS KOKYBĖS GRAFOS numatytos:
Tai stebėtinai ilgas
laikotarpis (pagal J. Krikštaponio kaimyno Mykolo Dirsės ir sesers
atsiminimus jos broliui buvo suteiktas kapitono laipsnis 1939 m.,
todėl čia ar ne panašų į antrąjį suteikimą, dėl ko, matyt,
pakeičiama pavardė? tokia
buvo kabutėse mano hipotezė, kurią dabar, atsiimu, nes J.
Krikštaponis save vadino Krištaponiu net 1931 m. , kai buvo tik
19-metis ir buvo jau tapęs Lietuvos čempionato sidabro medalio
prizininku rutulio stūmimo rungtyje, būnant, dar net gimnazistu.
Vadinasi, pavardė sutrumpinta galėjo būti paso išdavimo metu, kai
tapo pilnamečiu? )
o tinkamumas 1941-XII-18 laipsnio pakėlimo argumentas akivaizdus -
kitų komentarų net nereikalaujantis. Juolab, visi
iki vieno A. Impulevičiaus pasirašyti Pakėlimo lapai yra gruodžio 18
d., matyt, prieš Kalėdas kaip tradicija. Iš įrašų matosi, jog
laipsniai keliami, paprastai metų pabaigoje.
Taigi, suėjus laikui, bataliono
vadas ar galėjo neteikti laipsnio pakėlimą asmeniui, laikinai
negalėjusiam atlikti savo pareigų dėl kokių nors pateisinamų
priežasčių, kaip susirgimo ar patekus į nelaisvę svetimos valstybės
institucijai?
Ar istorikas gali tik
biurokratiškai žiūrėti į tą Pakėlimo lapą, kurio tarnybos vietos
grafoje yra parašyta Kuopos Vadas nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d.
ir atmetinėti 1941 m. gruodžio mėnesyje vokiečių kalinimą? Negi tas
laipsnio pakėlimas kartu su Jono Klimavičiaus susirgimu negalėjo
įtakoti greitesniam J. Krikštaponio išėmimui iš kalėjimo?
Aišku, istoriko Mindaugo Pociaus
parašyme: paprastai, laipsnis pakeliamas už gerą pavestų
užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą teiginys gali būti
teisingas neturintiems tinkamo išsilavinimo. Keliu dar vieną
hipotezę: Ar gali būti ir tai, kad PAVYZDINGA TARNYBA KAI
KARININKAS PAKLIŪNA Į SVETIMOS-OKUPACINĖS KARIUOMENĖS NELAISVĘ AR
KALĖJIMĄ, PARODĘS IŠSILAVINUSIOJO KARININKO TEISINĮ IŠPRUSIMĄ PRIEŠ
KARINĮ NUSIKALTIMĄ PRINCIPINGUMĄ, nepripažįstant Karinių
nusikaltimų, masiškai žudant Lietuvos tautinę mažumą. Juk, Lietuvos
Laikinoji vyriausybė buvo išvaikyta, ir kokios nuotaikos
kariuomenėje buvo dėl tokio akto? Ar
inteligentiškos šeimos ir giminės kilmės J. Krikštaponis, dar
būdamas net Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnėnu, gal,
vis, tik, į LLV uždraudimą ir tik okupanto pasikeitimą, gal, turėjo
ir privalėjo kažkaip reaguoti? Pavyzdžiui, ar galėjo
taip A. Impulevičius mąstyti iki spalio mėn. vidurio, kol jis pats
netikėtai buvo priverstas atlikinėti karinius nusikaltimus? Ar yra
tokie tyrimai atlikti? Dėl pulkininko A. Impulevičiaus jo teisinis
išsilavinimas buvo koks nors, ar ne? Bet, matome, jis, kaip
bataliono vadas, teisinį išsilavinimą gerbia ir tą pagarbą
išreiškia, rašant motyvą dėl laipsnio pakėlimo.
Pagal š.m. kovo 15 d. Kauno Viešojoje bibliotekoje Simono
Jazavitos pristatytą knygą apie K. Škirpą, buvo painėta, jog
A. Rukšėnas tyrinėjo motyvacijas stojusiųjų į batalioną.
Būtų įdomu su ta studija susipažinti. Ten buvo pabrėžta, jog
bataliono vadas majoras Antanas Impulevičius turėjo psichinį
sukrėtimą, tai fiksuota minėto mokslininko Simono
Jazavitos apie
K. Škirpą knygos 143-144 psl., kur paminėta, jog A.
Impulevičius buvo NKVD kankintas, dėl ko tai
galėjo pažeist psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941
m. lepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui
voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi
išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų. (452
Ibid p. 19).
Kankinimus patyrę ar artimuosius praradę asmenys dažnai
pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms.
Deja, J. Krikštaponis sovietų nebuvo suimtas, o
sukrėstas galėjo būti nuo vokiečių, kurie Alytuje sušaudė 46
Birželio sukilėlius, buvusius Šaulių sąjungos narius,
kuriuos J. Krikštaponis galėjo ar ne galėjo pažinoti,
tarnaudamas Dzūkijoje (Varėnos poligone) iki pat
karo-sukilimo pradžios?
|

9 pav.: Mokslininkas
Simonas Jazavita pristato savo knygą. Galimapasididinti.
|
Apie šią tragedijai galėjo sužinoti
ir iš savo pusseserės vyro - generolo S. Raštikio, nes tas
įvykis buvo žinomas LAF-o vadovybei ir tai aprašomas viskas
tos knygos 218-219
psl.,
kur buvo aprašomos S. Raštikio pastangos stabdyti žydų
žudymą. |
Tai ar įmanoma J. Krikštaponį
įtraukti į tas žudynes, kurio pusseserės vyras prieš jas buvo
nusistatęs ir veikė dėl jųjų nutraukimo, o nepasisekus, pergyveno?
Negi ir J. Krikštaponis negalėjo taip pat pergyventi dėl
prasidėjusių žudynių?
O po LLV išvaikymo, gal,
galėjo būti tik formalioje bataliono tarnybos
būsenoje, daugiau namuose būdamas prie ūkio darbų - bulviakasio ir
tada Ukmergės restorane sukonfliktavo ar ne su žydų žudymo
organizatoriais? Iš kur tų vokiečių-kariškių galėjo tiek daug tada
būti, jei ne po egzekucijos, kad ir rugsėjo 11-ąją dieną, kai
Ukmergėje buvo sušaudyta 4 tūkstančiai žydų? Jei po konflikto jis
pabėgo, iš kur dar kariškių atsirado, kad jijį sumušė ir suėmė? Apie šį
epizodą yra svarbios
detalės iš jo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimų,
kuriuos 1990 m. liepą Šiluose užrašė Panevėžio kraštotyrininkas Romas
Kaunietis,
kuriuos mokslininkai ignoravo ir ignoravo J. Krikštaponio
suėmimą-kalinimą, kol aš nepateikiau minėtą NKVD generolo tokį pat
teiginį, apie ką jo sesuo minėjo...
Taigi,
grįžtant prie Pakėlimo lapų, jei trūksta
išsilavinimo, o dominuoja tik tarnybos kokybė, tai,
paprastai, atskirai Vadas papildo motyvą, kaip, pavyzdžiui,
leitenantui Kemzūrai Zenonui (įsegimas Nr. 44), kuriam apie
išsilavinimą parašyta, jog yra baigęs Karo mokyklą ir tik
jos laida nurodyta, nedetalizuojant, ką konkrečiai, mokėsi,
bet A. Impulevičius įraše motyve pabrėžė tarnybos kokybę
išskirtinai detalizuodamas čia dešinėje 49
pav.: |

49 pav.: Išskirtinis A.
Impulevičiaus apibūdinimas leitenantui Zenonui Kemzūrai.
Rankraščio tyrimui, galima žymiai pasididinti. ,
o taip pat galima visą
Pakėlimo lapą pamatyti. |
Taigi,
sekančiai (45-tajam įsegtam) Juozui Krikštaponiui viskas
atvirkščiai, - motyvu A. Impulevičius parašo lakoniškai tik vienu
žodžiu "vertas ...", nes išsilavinimo grafoje išskirtinai yra
pabrėžta Karo Mokyklos laida ir kažkoks papildomas, lyg, ir Karo
teisės išsilavinimas. Tik, ne aišku. Kur? Ar pačioje Karo mokykloje,
teisių fakultetas ir teisių skyrius, ar Vytauto Didžiojo
universitete? Taigi Juozui Krikštaponiui įrašas toks:

50 pav.: mokslų išėjimo įrašas Juozui
Krikštaponiui-"Krištaponiui" jo Pakėlimo lapo grafoje. Raidžių šifro
analizei galima dar labiau pasididinti.
Čia man kažkas neaiškaus tas
teisių fakultete teisių skyriuje
(kaip
svieste sviestuotame), nes jei teisių fakultetas, tai skyrius gal
kokios nors Civilinės, Baudžiamosios, Administracinės ar Karo teisės
skyrius gali būti? Mano 1962-1965 m. m. suolo draugas buvo jaunesnis
ir jojo į sovietinę armiją nepaėmė, todėl baigė net 3 aukštuosius
mokslus, ir buvo atkurto VDU prorektoriumi Ūkio reikalams. Jis
pasakė, kad Teisių fakultetas buvo, bet tokio paties skyriaus
negirdėjo, o kaip prieš karą VDU buvo, smulkmenų nežino, nors
Universiteto struktūrą studijavo.
Be to, istorikai teigia, jog Karo
mokykloje juristų nerengė. Žinome, jog Jonas Noreika atskirai
studijavo jurisprudenciją Universitete. Tai negi ir Juozas
Krikštaponis tą patį darė? Ar čia ne bus kas
nors irgi GESTAP-ui apgauti su tuo Bendruoju išsilavinimu?
Tokia iš eilės
susegtų 44 ir 45 Pakėlimo lapų eilė neparyškina J.
Krikštaponio išsilavinimo vertę ir leitenanto didelį stažą būti
vertu būti pakeltam į kapitono laipsnį? Ar toks susegimas negalėjo
būti ruošiamas kokiai nors inspekcijai iš GESTAP-o, kad įrodyti J.
Krikštaponio iš kalėjimo išleidimo svarbą? (P.S.: gaila,
Zenonas Kemzūra visai nerodomas LGGRTC
sudarytame sąraše,
todėl negalima patyrinėti.)
Peržiūrėjus
visus Pakėlimo lapus, krenta į akis didžiausias J. Krikštaponio
išsilavinimas. Paprastai, prie bendro mokslo a) skirsnyje rašoma,
kiek klasių yra baigta, ar kokią bendro lavinimo mokyklą yra baigę
karininkai. O, čia J.
Krikštaponiui vietoje gimnazijos, įrašytas, dar papildomas mokslas,
išklausius net 5-is semestrus teisių fakultete, teisių
skyriaus. Tai, ar nebus, kur tai, 2,5 metų kursas? Skliausteliuose
pažymėtas miestas (Kaune) ar ne reiškia, kad Lietuvoje buvo du
universitetai - vienas Vilniuje, kitas Kaune? Tai, negi.
J. Krikštaponis, baigęs du aukštuosius mokslus, arba ne pilnai
baigtas antrasis papildomas teisinis aukštasis išsilavinimas?
Ar daug buvo karininkų Lietuvoje dar papildomai ir su teisiniu
išsilavinimu? (tarp šio bataliono visų pateiktų pasirašyti Pakėlimų
lapuose tokių nepastebėjau.)
Tai, iš principo,
ar dar su papildomu teisiniu išsilavinimu karininkas galėjo
toleruoti civilių gyventojų naikinimą? Gal, būtent, tokie pamatyti
vaizdai; šoko būsenoje ir iššaukė nekontroliuojamą frustracijos
veiksmą Ukmergės restorane? Ar karinę garbę turinčiam karininkui bei
papildomos teisinės žinios; be jų praktinių taikymų patirties,
pamačius absurdiškiausias žudynės (Holokaustą), gal, net dar ir
teorijoje nenagrinėtas, - negalėjo psichologiškai lengviau privesti
prie šoko būsenos jaunąjį specialistą, nei patyrusį teisininką?
Grįžtant, prie
istoriko M. Pociaus paminėtų stropiai atliekamų pareigų
atlikimo karinių laipsnių pakėlime, tokiems pasižymėjusiems
nusipelniusiems buvo atskirai rašomi laisvos formos raportai:
Jam (Juozui
Grabauskui)
majoras A. Impulevičius rašo: Tinka pakelti į J. ltn.
laipsnį. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos
karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju.
Galima pasididinti.
Stebina, kad
nenurodomi karininkui būtini vadovavimo sugebėjimai, karinės
technikos (automobilių) valdymo-žinojimo kokybė ir ... (P. S.: kai aš tarnavau prie
sudėtingos karinės elektroninės technikos, tai mažiau gabūs
technikoje buvo atrenkami į Ūkio dalį prie automobilių. Bet ...? )
Siūlau palyginti šios auto
kuopos vado ir Juozo Krikštaponio rašytoje Atestacijoje vertinimo
kriterijus, kaip rimtas, labai taktiškas, darbštus, teisingas. Be
to pareigų auto kopoje atlikimas sąžiningai ir tiksliai ir J.
Krikštaponio kuopoje pareigas atlieka labai gerai. Ar pastarajame
nesijaučia Humanistinės požiūris į pavaldinius, o pirmojo
Autoritarinis? Juolab, J. Krikštaponis pabrėžia savo pavaldinio
savybę, kad jam pavestais žmonėmis domisi. Tai ar
nesijaučia skirtingas požiūris į savo pavaldinius ir jųjų skirtingas
vertinimas - vieno per pozityvo iškėlimą - kito per tarp negatyvo
balansą? Iš šio vienintelio vertinimo jaučiasi J. Krikštaponio
inteligentiškas požiūris į žmogų, paveldėjus ar ne per jo mamos
linijos ir jos sesers - žymios pedagogės iš Smetonų giminės įtaka?
9-ta tema: Kur J.
Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas, ir
kodėl istorikas M. Pocius apgaudinėja su įrodinėjimo šaltiniais?
To įrodymo nebuvo
net nuo 2014 m. LGGRTC pažymoje,
kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno pažymima,
kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma prielaida, jog
paleistas į atsargą .... Bet, kai iš J. Krikštaponis buvo
paleistas iš kalėjimo ir kai jis negrįžo į tarnybą - nenuvažiavo į
Baltarusiją, tai kokie gali būti įsakymai į atsargą?
Galite pasigrožėti,
kas Ukmergės 2021-12-03 konferencijai Lietuvos Istorijos instituto
[LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo Pociaus buvo pateiktas šaltinis.

55 pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su
raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda.
LCVA, f. 930, ap. 2K;
(pabrauktas raudonai), apie kurį toje Pažymoje net nebuvo
cituojama. Todėl teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį valstybinį
archyvą (LCVA) ir užsakius tą nurodytą bylą teko atversti.

56 pav.: Lietuvos
Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 55
pav.:
nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas,
atitinkantis 55
pav.: nurodytu
Pažymoje |
PRIMENU: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik
prielaidų pažymoje Alfredo
Rukšėno apie
paleidimą į atsargą buvo įrodinėjama tuo, kad J.
Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono
paleidimas į atsargą konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo
rasta jokie dokumentų apie paleidimą, tai naujojoje LII
(Lii) Pažymoje (aš ją jau iš didžiosios raidės pradėjau
rašyti, nes joje jau buvo paskelbtas J. Krikštaponio
suėmimas-kalinimo faktas), jau buvo paskelbtas ir net to
paleidimo istorinis šaltinis: |
Deja, ją atidarius, teko nusivilti, nes
nieko joje negalima buvo suprasti. Joje
dokumentai buvo visiškai net ne to
laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia
kairėje 57
pav.: matomoje
255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:

57 pav.: Pažymoje nurodyta byla
255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada pabaigta. Tas
įrašas dar žemiau išdidintas-paryškintas: |
Apie
šį LII
(Lii) akibrokštą soc.
tinklo Facebook savo temoje buvau diskutavęs,
nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį kolaboranto nuostata,
jog jis naciams tarnavo, nors nuo nacių buvo nukentėjęs,
tikriausiai, to menamo tarnavimo metu.
Ir šį, galimai, nuo 1941 m.
rugsėjo pabaigos - spalio pirmosiomis dienomis J.
Krikštaponio suėmimo laikotarpį stiprina šis J.
Krikštaponio į atsargą paleidimo dokumentų stygius.
Kaip gali būti jis paleidžiamas
iš tarnybos, jei jis buvo PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš
kurio pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į
tarnybą? Tai, kokie gali būti paleidimo į atsargą
dokumentai?
Gal, todėl, pagal sesers
Atsiminimus ir slapstėsi jos brolis savo namuose nuo
vokiečių per visą jų okupacijos periodą? Apie tai čia žemiau
bus detaliai aptarta.
Negi, tai geriausią
būdą istorikas M.
Pocius atrado, vietoje
to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio paleidimo į atsargą
įrodymo, pačioje 2014 -12-27 A.
Rukšėno silpniausio
įrodinėjimo vietoje, negi, tikrai pradėjo
apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais
šaltiniais?
|
Juk, jau čia
pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir Nr. 43 apie J.
Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44 paneigimą ir tame
pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo Klimavičiaus pavarde,
atskleidusia to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir Nr. 9 raportuose rašant,
akivaizdžiai netiesą. Kaip gali būti patikimi dokumentai, kai jie
neatitinka dėstomos tikrovės?

58 pav.: Byla pradėta 1922
m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai Juozui Krikštaponiui
buvo nuo 9-ių iki 17-os metų.
Išvada: Kokie
1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942 metų
duomenys? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J.
Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą
byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?
10-ta tema: IŠVADA
archyvų dokumentų apžvalgai.
Archyvų dokumentuose
nepastebėti ir nuo visuomenės nuslėpti čia
išvardinti aspektai reikalauja kruopštesnius
atlikinėti tyrimus ir svarbiausius dokumentus
viešinti. Toliau būtina iš naujo KRITIŠKAI tirti
Ypatingojo archyvo apklausų-tardymų protokolus ir
juose tirti psichologinius-kriminologinius galimų
netikrų ar netikslių parodymų prielaidas, ką ir
paminėjo savo Pažymoje Mindaugas Pocius dėl M.
Kačiulio.
Daug
istorinės vertės yra karinių laipsnių kėlimo
dokumentuose. Visi Pakėlimo lapai ir raportai
laipsnių pakėlimams sudėti į Kauno
komendantūros ryšių karininko archyvinį aplankalą-bylą
Nr. 9 Pakėlimo į aukštesniuosius laipsnius.
Keturis Pakėlimo lapus 2-iem egzemplioriais 1941 m.
gruodžio 18 d. A. Impulevičius pateikia Ryšių
karininkui Raportu
Nr. 48. Tolimesnių tyrimų ir įdomumo
dėlei pateikiu laipsnių kėlimų dokumentų VAIZDUS
mėlynuose nuorodose šiems asmenims:
42
įseg.: kapit.
Levinas Jono, s. Dominiko, 1897-02-15 Rygoje, Ūkio
viršinink, B. Vado teisėmis, 6 klases gimnazijos,
baigęs rusų Karo mokyklą 1917 m. Irkutcke, baig
Aukšt. Karininkų kursus V laidą, dalyvavo 1920 m.
kovose su lenkais, gali būt pakeltas į majoro
laipsnį
43 -įseg.Balsevičius
Petras, s. Povilo 1914-08-20 Panevėžio mieste, Vyr.
Bataliono sanit. gydytojas, Bataliono vado teisėmis
nuo 1941-09-02, baigęs VDU medic. fak. ir kariūnų
aspirantų kursus. (nėra LGGRTC)
50 įseg. vokiečių
kalba Dagys Anatolijus, Povilas, 1909-10-22 Biržų
Daubiškiai
53 įseg. vokiškai
užpildyta Mituzas Julius, Jenas, 1911-04-22 Šiaulių
Žagarė
54 įseg. ltn.
Repšys Albinas, sūn Antano, 1909-06-27 Utenos a.
Užpalių valšč. Kišūnų km., Ūkio viršininko (kuopos
vado teisėmis) nuo 1941-09-15, baigęs 8 kl. gimnaz,
Karo m-la XIV laida. Dalyvavo kovose: Pabėgdamas iš
Raudon. Armijos su šarvuočiu atsišaudė ir vėliau
šarvuotį su įgula perdavė vokiečių vadovybei.
(Meižys)
55
įseg. Jaun.
leitenantas Mažeika Vincas, s. Jono, 1911-01-28
Panevežio aps., Krekenavos v., Užliaušių km,
Transporto būrio vadas, Liet. Univers, I-mo, kurs,
Ekon.sk. XIX laida Karo m-los Priešlėkt ir
prieššarvot. aps. kurs.
59
įseg. 11
Rez. Pol. Bat. vadui Raportas I-jų, pakelti iš
majoro į pulkininko laipsnį Impulevičių Antaną
60 įseg. kap.
Narbutas Vacys, s. Vacio, 1901-10-03 K.a. Garliavos
v. Sakalų vnk., I-jų L.A.D. Štavo ūkio sk.
intendantas, baigęs 4 kl. gimn ir suaug gimn. už
visą gimnziją 7 egz., Liet, Karo m-los IV laidą.
Dalyvavo partizaniniame veikime nuo 1941 m. birželio
28 d. (LGGRTC sąraše nėra)
11-ta tema: Polemika
su man atsiųstu Jūsų atsakymu
Įvertinus Jūsų nuoširdų ir mokslišką
man atsiųstą atsakymą, bet Jums nežinant; mano atliktų tyrimų,
kuriuos aš atlikau, ir Jums šiame rašte pateikiau: ką juose
pastebėjau, todėl prašyčiau
peržiūrėti iš naujo man atsiųstus tokius Jūsų man pateiktus
teiginius:
1. Dėl
KGB pareigūnų sudaryto Sąrašo 2(12)
policijos bataliono 2-osios kuopos, sudaryto remiantis 1941 m.
spalio 6 d. įsakymu Nr. 42 dėl išvykimo į Minską-Slucką-Borisovą (f.
1444, ap. 1, b. 3, l. 159), bandote nuneigti, jog, tas KGB-istų
Sąrašas, nepatikimas. Dėl nepatikimumo galima tik iš dalies sutikti,
kaip jiems neesmines raštvedybos klaidas, kad, ir jau žuvusiojo-nužudytojo asmens ne tokį tėvavardį
parašius, nes KGB-istams,
atliekantiems paieškas, mirusiųjų duomenys buvo mažiau svarbūs, nei
gyvų ir todėl jiems mirusieji buvo ne aktualūs, juolab, tas jų
Sąrašas ir tik kaip-juodraštinis-darbinis dokumentas buvo bei
juodraštyje NEESMINĖ žmogiška klaida, kurią galima atlikti,
sumaišius dokumentus tai anksčiau keltą MANO problemą dėl
tėvavardžio reik sustabdyti.
Bet, kadangi lietuviška raštvedyba nepripažįsta tėvų vardų rašymo
ir todėl galima pateisinti, jog istorikai nepastebėjo ir netyrinėjo,
kad ir A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 DU BENDRAVARDPAVARDŽIUS,
taip, kaip lietuvių kalboje yra daugiau įvairesnių ir vardų ir
pavardžių, nei rusų kalboje. Todėl, tokių BENDRAVARDPAVARDŽIŲ
susidubliavimo išvengimui rusų kalbos ir raštvedybos tradicijose yra
labiau gerbiami tėvai ir pas rusus (tiksliau, istoriškai; pas
maskolius turėtų būti) visad vartojamas ir akcentuojamas tėvavardis.
O, kadangi, ASMENVARDŽIO DUBLIKATO Krikštaponis-Krištaponis
PROBLEMA ATPUOLĖ, NES TAI VIENAS IR TAS PATS ASMUO, pagal mano
nustatytus Lietuvos Lengvosios atletikos protokolus, skirtus šios
sporto šakos 100-mečiui (tai reiks tą sporto istorikų atliktą
milžinišką triūsą kaip nors pagerbti ir padėkoti), todėl reiškiu
savo atsiprašymą, jog klydau-abejojau-netikėjau, kol neatradau
neginčijimą įrodymą tokį
patį, kad ir Pakėlimo lapas, kuris irgi deda tašką abejonėms. Todėl AČIŪ
už to Pakėlimo laipsnio lapo duomenų paskelbimą mano Facebook
profilyje, kuris panaikino skirtingų asmenų bet kokias versijų
prielaidas ir leido ženkliai susiaurinti paieškos spektrą.
Labai vertinu Jūsų loginį parašymą: Šiame fonde saugomus
dokumentus formavo ne sovietų saugumo pareigūnai, o 1941 m. vasarą,
rudenį, žiemą Kauno miesto komendantūroje, savisaugos batalionuose
dirbę pareigūnai ir kiti su komendantūra susiję asmenys. Dėl to šio
fondo dokumentai, kaip istoriniai šaltiniai, kur kas patikimesni už
minėtą sovietų saugumo pareigūnų parengtą sąrašą. Toks
vertinimas labai teisingas VISUMOJE, visiems asmenims, bet ne
vieninteliam Juozui Krikštaponiui (jo
pavardę rašau pagal jo tėvų
santuokos ir jo gimimo liudijimus), kuris
buvo GESTAP-o suimtas, kalinamas ir todėl GESTAP-ui apgauti jį iš
kalėjimo ištraukti ir buvo, matyt, klastojami mano pastebėti
dokumentai. Todėl jie nekaip, negali būti patikimi tik
vieninteliam Lietuvos garbingam karininkui; vaduojamam iš okupacinių
struktūrų nelaisvės, nes po LLV išvaikymo, išlaisvintojai nuo
sovietų tapo tokie patys okupantai. Toks jų okupantų tapimas vyko
laipsniškai ir ne iš karto, matyt, suvokiamai.
Labiausiai ir
greičiausiai dėl antrųjų okupantų suvokti turėjo šviesiausios giminės atstovas, kuris,
matyt, akis į akį buvo pamatęs sveiku protu nesuvokiamą Karinį
nusikaltimą, dėl ko, matyt, pakriko nervai, ir todėl peržengė
leistinas karininkui ribas. Todėl, matyt, bataliono vadovybė,
suprato savo karininko būseną ir todėl ėmėsi bet kokių būdų, kad
savo karininką išlaisvinti. Ir, matyt, tai aiškiai matė NKVD bei KGB
darbuotojai matė, matyt, iš GESTAP-o dokumentų, kuriuos, matyt,
išvežė į Maskvą, (dėl KGB dokumentų naikinimo-išvežimo
R. Ozolas dar sovietinėje AT sesijoje ...). Todėl, reik
manyti, kad jeigu būtų suėmimo ir kalinimo laikotarpis ne 1941 metų,
tai Maskva tą dokumentą, manau, paviešintų. Todėl,
nesant tokiam
dokumentui, reik tik prielaidų teorija kliautis pagal Holistinį
(VISUMINĮ) principą.
2. Pagal
Jūsų laiško 3 psl. teiginį Tai,
kad ltn.Juozas Krištaponis yra buvęs 2-osios kuopos vadu, kad buvo
išvykęs į Baltarusiją, daugiau ar mažiau leidžia manyti šie
liudijimai iš 1961-1962 m., kai buvo teisiami keli asmenys,
kurie vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m) buvo tarnavę
2-ajame Pagalbinės policijos tarnybos batalione. Po karo teistas
buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 1-osios
kuopos vadas ltn. Zenonas Kemzūra 1961 m. rugsėjo 27 d. per
apklausą kalbėjo: Pirmos kuopos vadu buvau aš Kemzūra Zenonas,
antrosios kuopos vadas buvo leitenantas Krištaponis Juozas,
trečiosios kuopos vadu buvo Ūselis (Zenono Kemzūros 1961 m. rugsėjo
27 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1,
l. 77). Z. Kemzūros 1961 m. rugsėjo 30 d. per apklausą duotuose
parodymuose apie žudynes Slucke yra toks fragmentas: Kitų dviejų
kuopų kareiviai Slucke šaudė kitoje vietoje, bet aš nemačiau. Antrai
kuopai vadovavo leitenantas Krištaponis, o trečiai kuopai Ūselis
(Zenono Kemzūros 1961 m. rugsėjo 30 d. apklausos protokolas, LYA, f.
K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l. 87).
(paryškinau ir pabraukiau aš), manau, jog TEISIAMŲJŲ ASMENŲ
PARODYMAI TURĖTŲ BŪT ABEJOTINI, taip, kad teisiamieji
asmenys galėjo sąmoningai sakyti netiesą, gelbėdami save, ir
nurodydami mirusį-žuvusį asmenį, kurio nepaklausi ir kaltę
verčia žuvusiajam, kad išvengti naujų netekčių
apsaugoti nuo kaltinimo dar gyvą buvusį Nikodemą Reikalą.
Raudonai paryškinau, kaip ir TAISYKLĘ, PAKLIUVUS Į
SOVIETINES-REPRESINES STRUKTŪRAS - KALTES VERSTI ŽUVUSIESIEMS.
Juolab ltn. Zenonas Kemzūra buvo 1961
09 25 KGB suimtas ir po garsaus, man gerai pamenamo Vilniuje teismo
1962 11 03 sušaudytas, kaip ir sušaudytas Juozas Ūselis, kurio
pavaduotoju buvo skandalingasis, galimai, J. Krikštaponio gelbėtojas
Jonas Klimavičius, kuriam J. Krikštaponis tarpininkauti negalėjo. Be
to, reiškiu Jums (visam
Centrui) pastabą dėl, galimai, klaidos, nes nesuprantu, kodėl
Zenonas Kemzūra nėra Suimtų
po karo bataliono karių sąraše parodytas? Kaip
jis galėjo duoti parodymus, jei nebuvo suimtu? Kaip gali būti
nuteistas mirties bausme ir įvykdyta mirties bausme ne suimtajam?
Savanoriškai prisistačiusiajam į teismą ir į mirties nuosprendį?
3. To
paties svarstomojo laiško 3 psl. pabaigoje Jūsų parašyta man yra,
kad Po karo teistas buvęs
2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 1-osios
kuopos būrio vadas ltn.
Jonas Stankaitis 1961
m. lapkričio 22 d. per apklausą parodė: Antrosios kuopos vadu buvo
leitenantas Krištaponis, jo vardo nežinau. Jo pavaduotoju buvo
leitenantas Tamošiūnas Vladas (Jono Stankaičio 1961 m. lapkričio 22
d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l.
180)., TOKS parodymas NĖRA JURIDINIS, nes leitenantas J.
Stankaitis pasakė ŽINOMĄ tiesą, nes, tikrai,
J. Krikštaponis (Krištaponis) buvo kuopos vadu tuo
kuopos vadu buvo ir sėdėdamas NEDRAUGIŠKOS VALSTYBĖS kalėjime,
nes bataliono vadovybė, stengdamasi jį išlaisvinti, nuo pareigų
nenuėmė ĮSAKYMU
PAREIGYBĖS KRIŠTAPONIUI NEPANAIKINO ir visi pavaldiniai turėjo jį
laikyti vadu, taip, kaip ir visus kitus vadus, išvykusius
komandiruotėn, sergančius, ar į nelaisvę pakliuvusius kitos
valstybės struktūroms, ir nesančius laikinai tarnyboje nuo pareigų
įsakymais nenuimamus, ir laikinai nedalyvaujančius tarnyboje, kai
yra LAIKINAI pavaduojantys, tai pavaldiniai tikraisiais vadovais ar
vadais VISADA laikys savo tikruosius vadovus ar vadus, nors jie ir
kažkur laikinai yra išvykę įstatymiškai nuo pareigų nenuimti..
Juolab, J. Stankaitis dar papildė, jog Krištaponio pavaduotoju buvo
leitenantas Tamošiūnas Vladas, kuris ir privalėjo vadovauti kuopai,
kai laikinai kuopoje nėra Krištaponio, - dėl jojo išlaisvinimo iš
nedraugiškos valstybės struktūrų vyksta derybos ir tų derybų baigtį
intensyviai seka-lauką jo pavaldiniai.
4. To
paties 3-čio pasl. pačioje pabaigoje Jūsų
pateiktas LABAI SVARBUS kapitonas Juozas ŪSELIS per 1962 m. sausio
08 d. apklausą (praėjus
4-iom dienoms po Norilske suėmimo ir gabenimo iš ten, gal ne
lėktuvu?! mano pastebėjimas) pateikė NE PAREIGYBES, O ATLIEKAMUS
VEIKSMUS - išsamius parodymus, ir jo apklausa išsamesnė
maskolišką, klausiant net tėvavardį, bet dėl J. Krikštaponio karo
mokyklos baigimo, neva. dėl 1932 m. 14-osios laidos netikslumas,
nes pagal duomenis J. Krikštaponis baigė 1934 metais, o 1932 m.,
kaži, ar galėjo baigti, nes jis tada turėjo tik 20 metų. Įdomu, kad
kitoje J. Ūselio 1962-01-26 apklausoje, nurodęs Minsko operos
teatrą, ir apie minėtus sovietinius karo belaisvius, kuriuos reiks
šaudyti, panašu, kad, gal, ir tiksliai pasakė, kad šaudymo vieta bus
UŽ Minsko. Tik, gaila, kad NENURODĖ, Į KURIĄ PUSĖ UŽ MIESTO Minsko?
Jeigu jis būtų nurodęs į vakarus į Štalag-352 pusę, kaip, galimai
nesąmonę pasakojo Kačiulis tai būtų ir čia, lyg, nesąmonė, pagal
mano pastebėjimus, naujai atrastus. O, jei į rytus ar šiek tiek į
šiaurę prie Puškino kazarmų, tai, ten, tikrai vyko sušaudymai, nes
pastarojoje yra paminklas sušaudytiems belaisviams, o prie Uručje
vietovės plento į Maskvą 9-tame kilometre 2022 metų birželyje
atidengta apie 8-ių tūkstančių aukų ekshumacija, kurią atlieka
specialaus 52-trojo archeologų bataliono karo specialistai, ir apie
tai labai diktatoriaus televizijos propaganda
EFEKTINGAI akcentuoja, rodydama griaučių didžiausią galybę,
apie kurią detaliai daugiau pateiksiu duomenų. Todėl, BŪTINA ŠIĄ
APKLAUSĄ NUODUGNIAU PATYRINĖTI, nes būtina nustatyti, į katrą pusę
jis nurodo tą UŽ MIESTO pusę? Įdomus, Jūsų pastebėjimas, Po karo
teistas, nes tai spalvinga asmenybė, turinti daug klaustukų, nes
įtartinai daug smulkmenų apie J. Krikštaponį pateikė, nors, kaži, ar
klausė jo, tai, ką jis parodė, ar domino, ar tardytojus galėjo
dominti miręs J. Krikštaponis, ar jis savo noru apie jį pridėjo, ko
nereikėjo? Svarbu, kad jis, 1942 m. gegužę, išėjęs į atsargą,
apsigyveno Ukmergėje. O, iš kur jis kilimo? Apie jo kilmę ir iš
užjūrio rašynėtojas Pov. Dirkis nieko
nežino, bet teigia, kad Ukmergės gimnaziją baigęs. Vadinasi, būdamas
Vietinės rinktinės Karo mokykloje, matyt, kartu su J. Krikštaponiu,
iš Marijampolės sėkmingai pabėgo (J. Krikštaponio nuotykiai su
vokiečiais mažiau tikėtini, kaip J. Ūselio), nuo vokiečių apsupimo.
Apie jį, atrodo, kažką ne taip aprašė. Pavyzdžiui: II
Pasaulinis karas kpt. Ūselį užklupo kaime beatostogaujantį. Įžygiavę
Lietuvon vokiečiai kpt. Ūselį paėmė į nelaisvę. Iš karto pasiuntė
jį į stovyklą, iš kurios išvežė į Minską, į pagalbinius dalinius.
Minske stovėjusių karo dalinių pareiga buvo naikinti rusų
partizanus. Kpt. Ūselis iš ten pabėgo ir slapstėsi Lietuvoje iki
susikūrė Vietinė Rinktinė. Pradėjus Vietinės Rinktinės dalinius
organizuoti, jis prisistatė į Rinktines štabą, iš kurio gavo
paskyrimą į Marijampolėje organizuojamą Karo mokyklą instruktorium.
Bet LGGRTC
apie TDAB karininkus patekimą
į Minską viskas kitaip. Keistai, 1944 m. liepos mėn., kažkodėl,
matyt, negrįžo į Ukmergę, o slapstėsi;
artėjant Raudonajai armijai išvyko į Telšių aps. Rietavo valsčių;
... vėliau
slapstėsi Ukmergės aps.; 1945
m. įsitraukė į partizaninį judėjimą Ukmergės aps. (slapyvardis
Pakalnis), ėmė
vadovauti partizanų būriams; 1947
10 07 suimtas, 1948 08 14 Ypatingojo pasitarimo nuteistas 15 m.;
1958 01 15 iš įkalinimo paleistas, dirbo Norilsko mechaninėje
gamykloje elektromonteriu; 1962 01 24 vėl suimtas, KGB nustačius,
kad 1941 m. rudenį ... .
Mano hipotetinė IŠVADA:
Panašu, kad gali būti ukmergietis ir todėl gerai turėjo pažinoti
J. Krikštaponį. Tiek
daug partizanavęs Ukmergėje - joje vadovavęs partizanams, apie savo senai pažįstamą kolegą J.
Krikštaponį PRIVALĖJO ŽINOTI, JOG ŽUVO, ir todėl, galėjo būti
supykęs ant J. Krikštaponio, jog, ištrauktas iš kalėjimo negrįžo į
batalioną Minskan, ir todėl, galėjo tiek iš pykčio, arba, svarbiausia,
kolegą Nikodemą Reikalą dengti apsaugoti jį nuo atsakomybės,
PRIVALĖJO GYNYBAI PANAUDOTI ŽUVUSĮ J. KRIŠTAPONĮ ATLIKTIEMS
NUSIKALTIMAMS PAKIŠTI ir
dar kitiems 1962 m. kaltinamiesiems (jei
buvo sąlygos tarpusavyje bendrauti?) tai pakišti mintį, prisidengti
žuvusiuoju. Juolab,
ir KGB vienodą POLITINĮ tikslą galėjo turėti, kad A. Smetonos sūnėną
kaltinti, ATEITIES PROPOGANDOS TIKSLAMS. (kai išmirs
artimieji?) Ar tokie metodai buvo į ateitį planuojami? Čia versijų
įvairiausių gali lįsti, todėl ...
5. Jūsų
laiško 4 psl. pradžioje 2-osios kuopos karys ir ambulatorijos
felčeris Juozas Vosylius 1961-08-07 apklausoje, kažkodėl nėra
Suimtųjų kariu sąraše. Aišku, kaip eilinį karį ir, dar mediką
kaltinti neturėtų. Koks jo parodymo patikimumo %-tas svarstyti
negaliu reikia matyti klausimo turinį ir atsakymo esmę. Bijau, kad
GALI BŪTI IŠ ANKSTINĖ KOLEKTYVINĖ NUOSTATĄ KALTINTI NEGRĮŽUSĮ PO
KALĖJIMO Į BATALIONĄ, bet, asmeninės motyvacijos kitaip parodymą
teikti, - kol kas nematau.
6. Kad
Jūsų pateiktasis 2-osios
kuopos karys Stasys Arštikaitis 1962 m. vasario 19d. per
apklausą kalbėjo, kad ...
(KALBĖJO TĄ PATĮ apie J. K.) todėl komentarų neturiu pažiūrėsiu,
ką kiti kalbės Labai
AČIŪ už tai, kad Jūs
man parašėte, jog 2-osios kuopos karys
Martynas Kačiulis 1961 m.
rugsėjo 3 d. per apklausą parodė: Aš buvau paskirtas į 2 kuopos 3
būrį. Kuopos vadu buvo leitenantas Krištaponis, vardo nežinau, o
būrio vadu buvo leitenantas Juodis, vardo nežinau (Martynas
Kačiulio 1961 m. rugsėjo 3 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap.
58, b. 47386/3, t. 3. l. 284-285)., kuris, panašu, KAD BRAUKIA
VISUS TUOS, KURIE RODO J. KRIKŠTAPONĮ, nes jis pakeitė parodymą - ,
tai atskleidė 2022-12-02 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje
jos
5 psl. pabaigoje istorikas
Mindaugas POCIUS, pažymėjo, joga ... M. Kačiulis,
1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941
m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo
ltn. Nikodemas Reikalas. Tą patį teigė ir 2-osios kuopos policininkai
Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas, o taip pat ir 1961 m.
rugsėjo 1 d. tardyme liudijo irgi 2-os kuopos policininkas Jonas
Arlauskas. Tos
M.
Pociaus Pažymos dalį nufotografavau su
paryškinimais ir paspalvinimais, nes policininkai iš tos pačios
kuopos, o ne kariais vadinasi, su teisniu kažkokiu parengimu, ir iš
karto po karo, dar ne su sugadintomis atmintimis, teigia tą patį, ką
nustatė ir KGB
Sąraše, apie tą patį Nikodemą Reikalą, pakeitusį J.
Krikštaponį. O M.
Kačiulis , po 15-os metų pakeitęs parodymą, įrodo, kad yra
organizuota kažkokia VEIKA KOLEKTYVIAI KEISTI PARODYMĄ IR GINTI N.
REIKALĄ NUO TEISINĖS ATSAKOMYBĖS, jam gyvenant JAV ir, dar,
tikriausiai, esant gyvam? Nors, A. Pocius rašo, kad reikia tirti,
kodėl pakeitė parodymus, bet ar įmanoma tai atlikti be psichologijos
ir psichiatrijos mokslininkų? Kas dabar gali nustatyti, kas M.
Kačiulio galvoje dėjosi, kaičiant parodymus? Juolab, kad M. Kačiulis
M. Pociaus Pažymoje labiau cituojamas ir labiausiai J. Krikštaponį
kaltinantis LABIAUSIAI KALTINANTIS, KURIO PARODYMAI NIEKINIAI.
Dar, svarbiau, jog, toliau Pocius tos
Pažymos
8 psl. pradžioje M.
Kačiulis išnaudojamas J. Krikštaponį MELAGINGAI kaltinti ir dar po
20-ties metų, kaip profesionalus melagis, ir po 35 metų, kardinaliai
pakeitęs parodymą! Juk,
net per
apklausą M.
Kačiulis turėjo tvirtinti, kad jo sveikata ir atmintis gera,
nors kokių 55 metų amžiaus asmenų niekas, paprastai tokių dalykų
neklausinėja. Nuo senatvės atmintis pradeda blogėti, kur tai per
70-85 metus. Gal, jis įtartinai atrodė? Juk, tas Martyno Kačiulio
atminties patikrinimas pagal minėtą M. Pociaus Pažymą įvyko
vykdant SSRS generalinio prokuroro pavedimą dėl JAV Teisingumo
ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus prašymo pagalbos 2-ojo
bataliono 2-os kuopos 3-ojo būrio vado leitenanto Jurgio Juodžio
byloje. 1982 m. rugpjūčio 16 d. apklausa buvo vykdoma dalyvaujant
JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus atstovui N.
Šerui ir to paties skyriaus operatoriui filmavimo kamera darant
vaizdo ir garso įrašą. Apklausą vykdė LSSR prokuroro vyresnysis
padėjėjas, vyresnysis justicijos patarėjas J. Bakučionis ir N.
Šeras, kurie daugiausia klausinėjo apie J. Juodžio dalyvavimą
šaudymuose, tačiau apie J. Krikštaponį (Krištaponį) M. Kačiulis
nebuvo klausiamas ar skatinamas prieš jį liudyti.
O, čia,
manau, BEPRĄSMIS m. Pociaus teiginys dėl skatinimo, nes kaip
jaunesnysis leitenantas, galėjo kokių nors nusistatymų turėti prieš
savo kuopos vadą, dar kuopos formvime, ir, gal, keršydamas, jog iš
kalėjimo negrįžo į tarnybą ir, norėdamas J. Krikštaponį
pavadavusiam Nikodmui Reikalui pagelbėti, iš JAv atvyjusi N. Šero
akivaizdoje. Gal tam buvo tarp JAV ir Soviet. Sojuz-o, nekliūdyti N.
Reikalą ir tik Juodžio byloje jį kiek galimą labiau juodinti? Kodėl
jis taip stengiasi? Kodėl,
kis kaip jaunesnysis karininkas, net nerodomas tarp
Suimtųjų ir
net nėra jo tarp
karininkų sąraše?
Už kokius nuopelnus?
7. Todėl
po M. Kačiulio parodymų, manęs visai nestebina, su M. Kačiuliu
parodymų keitimo vienminčiai, kaip 2-osios kuopos karys Motiejus
Migonis 1961 m. liepos 21 d. per apklausą parodė, ...
8. 2-osios
kuopos karys Petras Andriuškevičius 1961 m. vasario 22 d. per
apklausą parodė, ...
9. 2-osios
kuopos karys Edvardas Guoga 1961 m. rugpjūčio 7 d. per apklausą
parodė, ...
10.
2-osios kuopos karys Jonas Rutkauskas 1961 m. lapkričio 18 d. per
apklausą parodė, kad ... Tik, šis turi baudžiamąją bylą (LYA,
baudžiamoji byla Nr. 12476/3, A. Impulevičiaus ir kt. baudžiamoji
byla, LYA, Nr. 47386/3)
1945 09 06 suimtas; 1946 06 21 nuteistas 10 m., 1954 12 04 iš
lagerio paleistas, ištremtas; 1956 05 25 paleistas iš tremties.
11.
Na, ir DIDŽIAUSIAS A
Č I Ū už
patį logiškiausią parodymą
tai 2-osios kuopos karys
Henrikas Salelionis 1961
m. liepos 20 d. per
apklausą parodė,kad 2-ajau
kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo ltn. Tamošiūnas (Henriko
Salelionio 1961 m. liepos 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1,
ap. 58, b. 47386/3, t. 3. l. 324). Logiškiausias, nes
antrasis buvo J. Krikštaponio pavaduotoju, ir todėl, kai pastarasis
Kauno kalėjime atsidūrė, tai aišku, kaip dieną, pavaduotojas ir tapo
NEFORMALIUOJU TIKRUOJU KARIAMS VADU, o ginklininkas
Nikodemas Reikalas, matyt FORMALIUOJU vadu, prižiūrinčiu tik
pavaduojantį, kaip jis vadovauja, kaip jo labiau klauso, nei jau
pagyvenusiojo vyr. leitenanto, turinčiojo 36 metus. Juolab, pagal
būdą. Pagal labai ginčytiną KGB sudarytą Sąrašą, kuriame spalio
mėnesyje rodomas vadovu N. Reikalas, Tamošiūnas rodomas kaip Vladas,
sūnus Igno, gimęs 1911 m. ir iš Valtunų kaimo, kuris yra vingiuoto
Siesarčio slėnyje, netoli Šventosios. Vadinasi, Vl. Tamošiūnas yra
iš Ukmergės žemės, ir, matyt, gali būti panašus pagal charakterį į
Juozą Krikštaponį (pas mus kariuomenėje kariai iš gretimų
vietovių būdavo labai panašūs ir dažnai juos vieną su kitu labai
maišydavome), į kurį, galimai, gal, mėgdavo mėgdžioti A.
Smetonos sūnėną J. Krikštaponį, gal, net dažnai, apie jį minėdavo ką
nors 2-os kuopos kariams, kai jis sėdėjo Kauno kalėjime, ir, gal, TAMOŠIŪNĄ
GALĖJO MAIŠYTI SU KRIKŠTAPONIU ? ? ? Tai,
čia tik mano prielaidą, kodėl tiek daug parodančiųjų, kad vadovavo
Krištaponis. O, ar, aplamai, IŠ KUR PAVARDES GALI ŽINOTI KARIAI,
KAI KREIPIAMASI Į VADĄ TIK PAGAL LAIPSNĮ ? Gal, todėl , kurie
mažai kas nusimanė, kas vadovauti jų kuopai, tai, gal, dėl
atsikabinimo pasakė Krištaponio pavardę sovietiniams tardytojams?
Juk, tada PRIE KARINIŲ UNIFORMŲ PAVARDŽIŲ UŽRAŠUS KARININKAI
NENEŠIOJO, kaip dabar tai privaloma. Todėl, atleiskite, kiek
aš buvau komandiruotėse, ar Tambovo miškuose per šaudymo pratybas iš
dvigubo kulkosvaidžio į lėktuvais tampomus maišus, į kuriuos
kulkosvaidžiu šaudyti reikėjo, tai apie
tų karininkų pavardes net supratimo neturėjau. O,
čia, Minske-Baltarusijoje toji 2-oji kuopa buvo tik porą mėnesių. IŠ
KUR PER TOKĮ TRUMPĄ LAIKĄ GALIMA PAVARDĘ ŽINOTI? Aš,
pavyzdžiui, net nežinau pavardės karininko OPERATYVINIO BUDĖTOJO
t. y. mūsų kovinio budėjimo pamainos viršininko, kuris už mano
nugaros stovėjo ir žiūrėjo, kaip aš su savo radaru-aukštimačiu
ieškau pamestojo J. Gagarino, kurio matyti aš negalėjau, o mačiau
tik jojo žudiką, pasakišku greičiu belėkusi. Ir nors
aš puikiai žinojau tą vyr. leitenantą puikų vyrą, bet, mirk-plyšk,
aš jojo pavardę, labai silpnai žinojau, ir dabar, lyg. Makarovas,
bet aš jo pavardę ir su kitu karininku galiu sumaišyti, NES PAVARDĖMIS
Į KARININKUS KREIPTIS NEPRIIMTINA žemesnio rango kariams.
O aš tarnavau
su juo 3 metus, o ne 3 mėnesius, kaip Vl. Tamošiūnas, pavadavęs
savo kolegą-ŽEMIETĮ-TĖVYNAINĮ nuo Ukmergės ŽEMĖS, ir, gal, įteigusį
savo laikiniems pavaldiniams, kad jis Krikštaponiu vadinosi? TAI
KUOM VERTI, TOKIE l i u f i j i m a i , KAI SAVO KARININKŲ-VADŲ
PAVARDES GALI ŽINOTI TIK IŠ NUOGIRDŲ ? ? ?
12.
Kad 1941 m. rugsėjo 8 d. įsakyme Nr. 14 2 . ... išrinktą
bataliono Karininkų Valgyklos Valdybą ... Nariai: ltn. Krištaponis;
ltn. Tamošiūnas. Bendrovės šeimininką ltn. Reikalą. taiia
ši sąsaja gali būti su V. Krikštaponytės-Juodienės minimu Juozu
Barzda taškų reikalais, nes tas Barzda-Bradausku galėjo būti
generolas EKONOMINIŲ BENDROVIŲ, gal, ir kariuomenės mitybai?
reikalus turėjęs?
13.
ltn. Krištaponis Juozas, ltn. Tamošiūnas Vladas, ltn. Juodis
Jurgis, ... š. m. rugsėjo mėn. nuo 11 d. 0700 val. iki 13 d. d. 2400
val. Kauno komendanto įsakymu buvo komandiruoti
slaptais tarnybos reikalais. Pastaba Tai, panaši
komandiruotė be įsakymo, negalėjo būti RUDENS PERIODUI tėvams
padėti derlių nusiimti prieš išvyką į Baltarusiją, kad vietoje
pyliavų, dalį savo derliaus perduoti Valgyklų reikalams? (Čia tokia
mano FANTAZIJA. Bloga?)
14. VĖL
LABAI A
Č I Ū UŽ
PRISIPAŽINIMĄ TOKĮ: jog,
neva 1941 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 221 kuopos vadas ltn. Krištaponis
pranešė bataliono vadui, kad jis atlieka tarpininko
vaidmenį (Kuopos vado ltn. Krištaponio 1941
m. lapkričio 4 d. raštas Nr.
221 (Minskas) bataliono vadui, LCVA,
f. R-1444, ap. 1. b. 18, l. 398 a.p.) AČIŪ
prisipažinus, kad šio sakinio autorius to, neva. ltn. Krištaponio
rašto savo akyse nėra matęs ir yra parašęs, matyt, tik tai, kas jam liepta
taip rašyti, kad efektingiausiai VISUOMENĘ APGAUDINĖTI tuo
tikslu, kad,
neva, ltn. Krištaponis buvo Minske ir iš šio miesto, neva,
rašė, atseit, - ar kitaip sakant, neva, rašydamas p r a n e š ė
kad, neva, jis atlieka vaidmenį (KAIP TIKRAS ARTISTAS)
vaidindamas NETEISĖTĄ VAIDMENĮ ir dar ne bet kokį vaidmenį, o t a
r p i n i n k o, kurio jis šio vaidmens atlikinėti neturėjo jokios
teisės! Jeigu, šio sakinio autorius, bent, akyse būtų matęs tą
raštą, tai jis visus tuos žodžius mano sudėtus į kabutes, visai
kitaip būtų rašęs, būtų rašęs visiškai kitokius žodžius, būtų rašęs
tai, ką jis savo akimis mato, o ne tai, kas jam yra liepta parašyti,
kad visuomenę apgaudinėti. Juolab,
pagal 398
aprašą 1941 m. lapkričio 4 d. dokumentas yra Nr. 8, o ne
Nr 221. Tai, pirmiausiai, BŪTINA NUSTOTI
VISUOMENĘ APGAUDINĖTI IR NESĄMONIŲ NEREIKIA RAŠINĖTI, o būtina kuo
skubiausiai tą
raštą visuomenei reikia parodyti, kaip
jis iš tikro atrodo, ir, kad, visuomenė matydama tą raštą, ji pati
visiškai kitokiais žodžiais jį aprašytų, ką ji mato jame savo
akimis, o ne ausimis meluojančiomis. Todėl aš
rodau tą, neva raštą, kuris visiškai kitaip vadinasi
ir jis vadinasi RAPORTU, o ne raštu ir tas raportas visiškai NE
ltn. Krištaponio, O LTN. Jono KLIMAVIČIAUS, kurio ne siūlau
skaityti dabar, nes jame yra daug netiesos, - tiesa jame tik viena,
kad bataliono vadui praneša visai ką kitą, nei tame LGGRTC man
atsiųstame rašte ir ne tik man, bet ir žiniasklaidai meluojama tame
sakinyje, nes kaip matote, tame rašto vaizde nėra nei jokio
bataliono vadui pranešimų apie jokius atliekamus vaidmenis, nes ir
be pranešimo apie vaidybas, tą raštą gerai pastudijavus, paaiškės,
kad vaidmuo atliekamas ne kažkokio tarpininko, o vaidmuo,
greičiausiai, ligonio, kad su tuo vaidmeniu ne visuomenę,
o GESTAP-ą, apgauti, matyt, kaip aš suprantu.
Na, ne manau, kad man
vaidenasi, nes tai rodo visi tolimesni istoriniai faktai, kurie
tame raporte šiek tiek, ne taip dėstyti, kardinaliai keičiantys
tikrą situaciją. Todėl, dabar siūlau į smulkmenas kol kas
nesigilinti, nes, kaip matote, šiame
šio RAPORTO vaizde NĖRA
JOKIO ltn. Krištaponio, nes RAPORTAS yra ltn. KLIMAVIČIAUS, o Krištaponio pavardę siūlau
pamatyti to RAPORTO kitos pusės vaizde.
O jame irgi nėra
sakino: pranešu, kad atlieku tarpininko vaidmenį,
nes pastarojoje nuorodoje matysite vaizdą, kurį; net Pradinės
mokyklos vaikas nerašytų taip, nors jis dar nežino, kas yra
raštvedyba. Net, vaikas matydamas atspausdintus žodžius, tikrai, jis
pasakys, kad juos spausdino ne Ltn. Kuopos V a d a s , nes jis jau
kino filmus apie karą (praėjusį savaitgalį Vasario
24 d, jau sukako, kaip metai, kai karas ... prasidėjo)
yra matęs ne vieną, ir žino, kad Kuopų vadai vadovauja, o ne su
spausdinimo mašinėlėmis tarškina vaikas pasakys, kad tam yra
kanceliarinės žiurkės. Bet, vaikas, jau mokantis skaityti, bet
Krištaponis parašymą ne iš karto, gal, atras, nors mūsų Lietuvos
Didvyris gana gražios rašysenos ranką turi, bet vaikams tik vyresnių
klasių galima perskaityti rankraščiu greitai rašomą pavardę, vietoje
įmantraus parašo suraitymo. Taip, kad įdėmesnis vaikas, kuris ne su
rašikliu, o su rašaline plunksna rašo dailyraščius, tai pastebės,
jog skaičiai su kita plunksna rašyti, nei įmantrus žodis
Krištaponis parašytas. Dar, vyresnis
vaikas dar ir pastebės, kad ne tik kita plunksna, bet ir rašysena
visai kitokia, nei parašo. Todėl iš karto apačioje, kur Minskas
parašyta, tai vyresnis mokinys pasakys, kad RAIDĖS SPAUSDINTOS
Minske ESANČIA MAŠINĖLE, o parašą uždėti galėjo ir kovos lauke, ir
toli-toli nuo Minsko, nes Bataliono vado galutinis pasirašymas po
3-jų 4-ių dienų tik atliktas, dar ir dėl datos suklydęs dieną
pataisęs, lyg pulkininkas kalendoriaus ant stalo neturėtų-nežinotų, kokią jis
dieną tarnyboje pradeda, dar, ypač, per žymią lapkričio 7-tosios
dieną; Didžiojo Spalio perversmui vaikus
darželiuose su
raudonomis vėliavėlėmis mosuoti tą
dieną. versdavo. Todėl čia išplėstai
FELJETONO
stiliumi atsakiau.
15.
Vėl AČIŪ už 5 psl. pabaigoje pavardžių kaitos mokslišką tyrimą
pradėtą, kurį siūlyčiau toliau tęsti.
16.
Dėl 6-to psl. paskutinėje pastraipoje Nikodemo Reikalo Nr. 42-tame
garsiajame įsakyme nėra, tai, manau, smulkintis nereikia, nes, J.
Krikštaponiui atsidūrus Kauno kalėjime, Bataliono vadas tragedijos
neturėtų daryti, nes 2-oje kuopoje buvo puikus pavaduotojas J.
Krikštaponio žemietis ir kitas PAVADUOJANTIS vadas N. Reikalas vėliau automobiliu, ar kitu
traukiniu net po kelių dienų gali atvažiuoti, kad pagelbėti 2-trai
kuopai su jos vadovavimu. Tas pats ir su 1941 m. gruodžio 20 d.
raportu Nr. 26 tą 2-ąją kuopą galėjo palikti, nes joje yra puikus
pavaduotojas, susitvarkantis gerai, matyt, su vado pareigomis, iš
kur galima spręsti, kad Vlado Tamošiūno karjera puiki, nuo kuopos
vado padėjėjo - žinių karininko ir kuopos vado jau pavaduotojo, o ne
padėjėjo.
17.
Pagaliau, vėl AČIŪ už tai, jog yra žinių leidžiančių daryti
prielaidą, kad laikotarpyje nuo 1941 m. spalio 6 d. iki tų pačių
metų gruodžio 15 d. galėjo būti laiko tarpsnis, kai ltn. Nikodemas
Reikalas iš bataliono stovyklos Kaune buvo atvykęs į Minską su tam
tikrais tarnybiniais reikalais. Lietuvos ypatingajame archyve (f.
K-1, ap. 58) saugoma baudžiamoji byla (11238/3) trylikos asmenų,
kuriuos 1948 m. suėmė sovietų Lietuvos saugumo pareigūnai. Visi 13
asmenų buvo kaltinami tuo, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu
(1941-1944 m.) tarnavo 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos batalione
(vadas mjr. Antanas Impulevičius), kad būdami jo nariais
dalyvavo tarybinių piliečių šaudymuose ir kovose prieš sovietų
partizanus Baltarusijoje. Žinių apie ltn. Nikodemą Reikalą pateikė
kaltinamieji Martynas Kačiulis, Stanislovas Gervinas, Baltrus
Simanavičius, kurie buvo tarnavę 2-ojo Pagalbinės policijos
tarnybos bataliono 2-ojoje kuopoje. Kaltinamasis
Martynas Kačiulis per 1948 m. liepos 8 d. apklausą parodė:
Reikalas, leitenantas, 2-osios kuopos vadas, ginkluotas pistoletu,
kur dabar, nežinauv (Martyno Kačiulio 1948 m, liepos 8 d. apklausos
protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 278). Per
kitą apklausą parodė: 2-osios kuopos vadas leitenantas Reikalas,
36-37 metų ir kur jis dabar nežinau. Dalyvavo suimant ir šaudant
tarybinius piliečius Baltarusijos SSR. (Martyno Kačiulio 1948 m.
liepos 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3,
t. 1, l. 1. 283). Kaltinamasis Stanislovas Gervinas 1948 m. liepos
28 d. per apklausą parodė: Reikalas, vardo nežinau, turėjo vyr.
leitenanto laipsnį 2-osios kuopos vadas. Dalyvavo šaudant žydų
tautybės asmenis LSSR Kauno miesto VII forte, Baltarusijos SSR
Minske, Slucke, Klecke. Vykdavo į reidus gaudyti ir naikinti
tarybinių partizanų. Kur jis dabar yra nežinau, kilęs iš Kauno
miesto, Požymiai: aukštas, liesas, plaukai tamsūs, nosis normali
(Stanislovo Gervino 1948 m, liepos 28 d. apklausos protokolas, LYA,
f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 206). Kaltinamasis Baltrus
Simanavičius 1948 m. rugpjūčio 4 d. per apklausą parodė: 12-ojo
bataliono 2 kuopos vadas kapitonas Reikalas, vardo nežinau, maždaug
40-45 m., buvo ginkluotas pistoletu. Vyko į į žydų šaudymus Minske,
Klecke ir Borisove. Vadovavo sušaudymams, bet pats asmeniškai
nešaudė (Baltraus Simanavičiaus 1948 m. rugpjūčio 4 d. apklausos
protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 108). Po
to, man atrodo, kad jau
demagogija, rašant taip: Galimas
dalykas, kad minėtų žudynių metu bataliono vadas galėjo pavesti jam
dėl minėtų jo pareigybių ypatumų laikinai vadovauti tam tikrai
daliai 2-osios kuopos karių, galbūt pavaduoti kuopos vadą tam
tikrose jo veiklos kryptyse. Tačiau tai nereiškia, kad ltn. Juozas Krištaponis
tuo metu nebuvo 2-osios kuopos vadu. ?
? ? Priešingai,
jis šias pareigas ėjo iki 1941 m. gruodžio 18 d.?
? ? Kuo
ypatinga ta 1941-12-18 diena ir tas pareigas
eiti
negalėjo būdamas kalėjime - netikėtai į jį pakliuvęs? Kodėl A.
Impulevičius turėjo kitą kuopos vadą skirtį, jeigu generolo S.
Raštikio įtakos dėka, turėjo būt siekiama kuopos vadą iš kalėjimo
ištraukti? O, mano, kaip matote, raudoni dideli-riebūs tiesūs, o ne
gulsti klaustukai padėti po Jūsų citatų, nes, manau, jog
kariniuose veiksmuose tokių dalykų nebūna, kad be priežasties
kaitaliotų kuopos vadą. Nebent, J. Krikštaponis atsisakydavo
žudynėms vadovauti? Be to, prieš pateikiant Juozo Vėsos
parodymą, visiškai neaiškus Jūsų teiginys toks:
Tad, ltn.
Nikodemas Reikalas galėjo tapti 2-osios kuopos vadu kažkada po 1941
m. gruodžio 18 d..
Kaip jį galima suprasti, kai kiek aukščiau aukščiau Jūsų buvo
parašyta, jog Aišku
tik tiek, kad ltn. N. Reikalo 1941 m. gruodžio mėnesio 15-ąją dieną
jau nebebuvo Baltarusijoje, jis tuo metu jau buvo bataliono
stovykloje Kaune.?
Kodėl vienas kitą prieštaraujantys teiginiai? Kaip N.
Reikalas galėjo tapti Baltarusijoje vadu; tik po gruodžio 18
d., kai jis nuo to paties mėnesio 15-os dienos buvo jau Kaune? Kas
čia per painiava dar vien kitai prieštaraujanti? Be to, ar nuo
gruodžio pabaigos 1941 m. ir kitų metų pradžioje vyko kokios nors
žudynės? Kodėl jos nei vienoje pažymoje neminimos?
Manau,
kad su LGGRTC leidiniu yra labai rimtos problemos, nes yra teigiama,
jog Kaltinamasis Martynas Kačiulis per 1948 m. liepos 8 d.
apklausą, o Martyno nėra įtraukto tarp Suimtųjų
po karo bataliono karių sąraše. Nejau jis buvo kaltinamas
be suėmimo ar kaltinimas nuimtas, kaip
stebėtojo žudynių? Bet,
tarp suimtųjų sąraše nėra ir
Zenono Kemzūros. Negi pastarasis
ne suimtas (savo noru)
dalyvavo Vilniuje 1962 m. savo teisme ir savo noru atėjo į jam
skirto mirties nuosprendžio įvykdymą?
18.
8-to psl. viduryje dėl, neva, karo belaisvių stovyklos Minske
(Stalag Nr. 352) kalinių žudynių reikia iš naujo tirti, nors
prie diktatoriaus rėžimo ten labai sunku, bet jos ne logiškos, nes
tos žudynės vyko, kai dar net AS. Impulevičiaus batalionas nebuvo
suformuotas šalia dabartinių Lukašenkos vasaros apartamentų, kur
1930-tųjų žemėlapyje yra NKVD poilsiavietė ,kurią GESTAP-as ir SS
galėjo kaip būstinę naudoti keliasdešimt tūkstančių belaisvių
išfiltravimui (komunistų iki 20 tūkst. nužudymui) ten tos
vietos moksleivių iniciatyvos dėka dabar paminklinė vieta
įrengta,
kaip mažai kam žinomas memorialas. Todėl, iš to Drozdy kaimo lauko (nuo
Lukašenkos vasarvietės aplinkos) į Maciukovščinos Štalag-352 ir pervarius, vėl masiškai žudyti kitoje
vietoje jokios logikos nėra. Juolab, aš per įvairiausių metų
kartografiją, per
JAV
Pentagono Žvalgybines 1964 m. palydovinę nuotrauką aukštos
kokybės, per
1971 m.
Pentagono prastesnės
kokybės žvalgybinę nuotrauką iš kosmoso,
1941-1944 m. m. aero(avio)nuotrauką Liuftvafes ir dabartinių
kosminių nuotraukų rinkinių atsekiau miesto plėtros kaitą. Iš josios
nesimato jokių
žudynių simptomų tose vietose ten, kur liudijo J. Krikštaponį žudant belaisvius,
nes ten dabar daugiaaukščiai stovi ir kaulai turėjo būt išversti, kai
šiuo metu (prieš 2 metus) per 8 tūkstančiai atkąsti Uručje
vietovėje ir didelę
propagandinę pompą daro, o taip pat belaisvių žudynės vyko prie
Puškino kazarmų; - ten paminklas
yra, ir Čeliuskinkiečių
parke
memorialas, ir šalia parko
kapai belaisvių Tolbuchino alėjoje. Be to, atrodo, apie
Miško stovykloje NĖRA jokių istorinių
patvirtinimų apie 1941 m. spalio mėn. masines karo belaisvių
žudynes, nes jos VYKO KITUR - t. y. vyko Minsko mieste (prie
Puškino kareivinių Parodos stovykloje priešais Čeliuskinkiečių
parką) ir tai nurodo 1944 m.
Aktas Nr. 64 Minsko apskrities komisijos apie
vokiškųjų-fašistų žvėriškumus prieš Štalag-352 karo belaisvius, kuris
yra publikuotas iš knygos R.
Černoglazovos
Masiukovščina: Štalag-352,
1941-1941. Doku. ir medž., kurį
nufotografavo kraštotyrininkas
Olegas Usačiovas ir publikavo savo
straipsnyje apie Glinišči kaimą. Bet
tos 8-ių tūkstančių 1941 m. spalio mėn. žudynės buvo vykdytos
NE Gliniščių kaime, o Parodoje (Minko mieste), ir tai nurodo to Akto
64
antro (knygos 94-to) puslapio 4-tas
skirsnis, kuriame nurodoma
belaisvių apgavystė, reikalaujant susirasti civilius drabužius ir su
jais pažadėjus paleisti, ir tie, kurie tuos drabužius susirado -
buvo apkaltinti
komunistais esantys, ir, todėl jie 1944 m. spalio mėn. buvo
IŠVEŽTI UŽ MIESTO IR TEN SUŠAUDYTI - sušaudyti 8 tūkstančiai.
Panašu, kad tuos sušaudytus ir kitus ekshumuoja. Ekshumuoja
(52-trasis spec. paieškų batalionas) dabar ir Masiukovščinoje šalia
Miško stovyklos tik savaiminėmis ligomis mirusiuosius - juos
iškilmingai perlaiduoja. Ten sušaudytų dar neaptiko. O to Akto-64
2(94) psl. 4-tame skirsnyje nurodoma, jog Sušaudymai tęsėsi tris
dienas ir užmušta buvo 8000 karo belaisvių.
Todėl minėtose A. Rukšėno ir M. Pociaus pažymose, bei
A. Bubnio minėtos knygos 73 psl. nurodytos
komisijos
1944 m. liepos mėn. akto duomenimis
gali būti didelė painiava, nes buvo ne viena komisija ir galėjo būt
skirtingai traktuojama tose komisijose, o, gal, greičiau,
neteisingai interpretuotuota-prigalvota ir tai išduoda minėtoje
knygoje grubi klaida, nurodanti nesąmoningai neteisingą kryptį nuo
belaisvių stovyklavietės iki
Gliniščių kaimo, kuriame buvo masinė
kapavietė.
Joje buvo visa aibė kryžių,. ir kaip matome, - vokiečiai leido
tuos kryžius statyti, kai Kolymoje GULAG-ų
kapavietėse tik stulpeliais komunistai-čekistai leido palaidojimams
žymėti. Bet laidojo negiliai ir meškos iškapstydavo palaiduotuosius.
Tai, jeigu Gliniščių kapavietėje buvo
kryžiai, tai, natūralu, - ten sušaudytų daug negalėjo būti.
Gaila, kai ekspedicijas
po Baltarusiją dviračiu žiemą (ten klavišais į kairę daugiau
nuotraukų galima pamatyti) ir kitą rudenį vėl
su dviračiu per Baltarusiją iki Oršos mūšio lauko pakartojau ekspediciją
ir apie mūsų kaimyninę gudų šalį supratimą šiokį tokį gavau. Bet
nesupratau, kodėl LGGRTC 2014-12- Generalinei prokuratūrai
pateikdama
dokumentus ir jų sąrašą, Todėl ėmiausi internete
ekspediciją po 1941 m. Minską atlikti ir ataskaitą detaliau teikiu
apie GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnale
M. Pociaus
straipsnio aptarime tarp 45 - 75 psl. , o taip pat kitos STUDIJOS
skirtos J.
Krikštaponio surengto Partizanų artėjančiam sąskrydžio 80-mečiui
Minko temos yra tarp 65-103 psl..
Ten straipsnelių mintis yra:
Negi
sovietai Holokaustą slėpė ir tam karo
belaisvių masinį naikinimą
išgalvojo?
Gero Studijavimo !
! !
19. Vėl
AČIŪ už pritrenkiantį ir
ginčitiną 8-tame
psl. Jūsų
parodymą, kurį reik tyrinėti šį : Po karo buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos
tarnybos bataliono 2-osios kuopos karys Juozas Vėsa parodė: Nuvykus
į Baltarusiją mūsų batalionas buvo vadinamas 12-uoju, jo vadu buvo
Impulevičius. Aš buvaus antroje kuopoje, pirmame būryje. Mūsų kuopos
vadu buvo iš pradžių
Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi. Mūsų
būrio vadu buvo Juodis, po jo Tamošiūnas ir
dar kas tai, bet
dabar neprisimenu. Vieno būrio vadu buvo Gecevičius. Kitų
vadų neprisimenu (Juozo Vėsos 1962 m. sausio 24 d. apklausos
protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3, l. 334). Buvęs
2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 2-osios kuopos karys
Stanislavas Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per apklausą duotus
parodymus dėl ltn. Nikodemo Reikalo buvimo 2-osios kuopus vadu
pakoregavo per apklausą 1962 m. vasario 13 d.: Visą savo tarnybos
batalione laiką aš buvau antroje kuopoje. Kuopos vadu vienu metu
buvo leitenantas Reikalas, o prieš jį Krikštaponis (Stanislavo
Gervino 1962 m. vasario 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap.
58, b. 47386/3, t. 4, l. 47).
Manau, be reikalo toliau niekam tikusi nuomonė įterpta, kad, neva,
Tad galimas dalykas, kad Martynas
Kačiulis, Stanislovas Gervinas, Baltrus Simanavičius minėtus
parodymus galėjo duoti paprasčiausiai dėl to, nes tiksliai
neprisiminė 2-osios kuopos vadų kaitos.,
nes tai jau panašu į manipuliaciją. Juk neprisiminė ne kuopos
vadų, o būrių vadų kaitos. Ir neprisiminė tik J. Vėsa, o ne kiti 4
žymiai anksčiau (1948 m.) apklausti. Pagal kokius
psichologijos dėsnius 1948 m. apklausoje galima neprisiminti
įvykių, praėjus tik 6-iems - 7-riems metams nuo įvykių?
O, kad 1962 m. Juozas VĖSA
NEPRISIMINĖ dar po 14-os
metų, t. y., viso: po 21-ų metų, - tai jau labai natūralu, kad
po 3 kartus didesnio laikotarpio atmintis jau privalo sušlubuoti,
kaip tą atminties sušlubavimą demonstruoja Martynas Kačiulis, N.
Reikalą į J. Krikštaponį vėliau parodymuose pakeitęs. Aišku,
jeigu, jis kaip nors nebuvo dar sumotyvuotų tuos parodymus pakeisti?
Todėl, istorikai, manau, privalo
psichologijos dėsnius labiau sekti. Juolab, J. Vėsa neprisiminė
tik būrio vadų kaitos, nes, pagal kariuomenės gyvenimo praktiką,
žemesnio rango karininkai (būrių vadai) gali būti natūraliai mažiau
žinomi, nei kuopų vadai. Net, paprasčiausiai, smulkių vadukų galėjo,
išvis, pavardžių nežinoti. Aš irgi
Karantine Moršansko pulke
nieko neprisimenu
ir, net tada nežinojau-nepažinojau, kokius mums skirdavo vadukus,
nes tikru vadu buvo mūsų seržantas iš Šiaulių - labai aukšto
Humanistinės pedagogikos intelekto asmenybė, bet ir jo nei vardo nei
pavardės, atrodo, nežinojome, nes į jį kreipdavomės kaip į seržantą
ir karinis statutas nenumato kitokio kreipinio.
O, prie kuopos vadų kaitos, dar ir
būrių vadų kaita rodo tai, kad 2-troje kuopoje buvo kažkas negerai.
Jeigu J. Krikštaponis
atsidūrė kalėjime, tai labai natūralu jog toje 2-troje kuopoje įvyko
grandininė reakcija
neteisėtų karinių veiksmų fone, kurie, paprastai, ir privalo griauti
kovinę dvasią.
Tai, natūralu, tokioje situacijoje ir privalėjo bataliono vadovybė
daryti kažką su 2-ąja kuopa - jai KAITALIOTI NAUJAI SKIRTUS
PAVADUOJANČIUS be jokių įsakymų forminimų. O, tai, jau negalėjo būti
karinio statuto pažeidimai? Ar negalėjo pažeidinėti sąmoningai, kad
GESTAP-ą įtikinti, jog nėra kuo pakeisti J. Krikštaponį, todėl ne
formino įsakymais vadų kaitų? O, kokią
atsakomybę neša oficialiai neįformintieji?
Žudynių metu įsakymais neįformintos kuopos vadų ir jos būrių vadų
kaitos neįrodo, jog tikrojo įstatyminio kuopos vado J. Krikštaponio
Baltarusijoje nebuvo dėl bataliono vadovybei žinomų svarbių
priežasčių? Todėl
siūlyčiau pažvelgti J. Vėsos parodymą
įdėmiau iš naujo: Aš
buvau antroje kuopoje, pirmame būryje. Mūsų kuopos vadu buvo iš
pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi. Ir
tas parodymas, atrodo,
paliudija labai panašiai tą patį,
ką ir KGB tyrėjai buvo
nustatę, kad 2-os kuopos vadu
IŠ PRADŽIŲ buvo Krištaponis, VĖLIAU: Tamošiūnas
ir Reikalas jie (pastarieji) KEISDAVOSI nes Krištaponio NEBUVO.
Kad išsiaiškinti tiksliau reik plačiau visą
kontekstą ištirti, ir nustatyti, kokį laikotarpį užimą žodžiai: iš
pradžių, o po to vėliau.
Kad,
Krištaponis pabuvo Baltarusijoje jam nepatiko
žudynės ir dezertyravo, suorganizavęs dar 52-jų dezertyravimą ir po
to įkliuvo Ukmergėje tai tada
čia aptariamasis Štufhofe būtų ir joks Raštikis
nebūtų padėjęs. Tas pat būtų, jeigu ir
vėliau po demobilizacijos
būtų įkliuvęs.
Todėl J. Vėsos parodymas labai svarbus ir jo
svarbą įrodo M. Pocius, jį visiškai nuslėpdamas savo Pažymoje ir po
to žurnalo straipsnyje, jo visai neminėdamas.
20.
Toliau nagrinėti jau nėra kada teks viską vėliau.
|
P R I E D A S
NUO LIETUVOS GYVENTOJŲ NUSLĖPTI
SVARBŪS
FAKTAI
APIE Juozą Krikštaponį
BEI JO ĮTAKĄ Lietuvos SPORTUI
Primenu, jog J. Krikštaponį buvusį žymų sportininką patvirtina
Lietuvos Lengvosios atletikos 1921-2020
m. m. čempionatų olimpinių stadiono rungčių čempionų
ir prizininkų suvestinė,
skirta Lietuvos Sporto Karalienės 100-mečiui kueią sudarė
Lietuvos lengvosios atletikos federacijos statistikas
Steponas
Misiūnas. Iš josios matome,
jog Juozas Krištaponis disko metimo rungtyje
Lietuvos čempionu buvo du kartus
(1936 m. ir 1937 m.), aplenkęs tuometinę garsenybę Stasį Šačkų,
čempionu buvusį nuo 1927 m., o prizininku rutulio stūmimo rungtyje
pirmą karą tapo net 1931 m., būdamas tik 19 metų. Kad J. Krikštaponis buvo žymus lengvaatletis-metikas, tai užrašyta
kraštotyrininkės Audronės
Astrauskaitės pagal
jo sesers Veronikos
Krikštaponytės-Juodienės ir
partizano (ryšininko) Mykolo
Dirsės pasakojimus
leidinio XXI
amžius Nr. 83 (1775) 2009 m. lapkričio 25 d. straipsnyje
Lietuvos kariuomenės dienai, rašant taip:
1939
metais gavo kapitono laipsnį. Juozas Krištaponis buvo ir
sportininkas (disko metikas, rutulio stūmikas). Rutulio stūmimo
varžybose Lietuvoje buvo laimėjęs pirmą vietą, tarptautinėse
varžybose Latvijoje antrą vietą. Turėjo daug sportinių
apdovanojimų.
PATIKSLINU: Rutulio stūmimo rungtyje J.
Krikštaponis (Krištaponis) Lietuvos čempionu tapo 1936 m., nustūmęs
12,54 m, 6-iais centimetrais aplenkęs žymųjį grafą Vladislovą
Komarą, kurio sūnus taip pat Vladislovas tapo 1972 m. Miuncheno
Olimpiados čempionu rutulio stūmimo rungtyje. O J. Krištaponis 1935 m. užėmė antrą vietą su aukštu 13,09 m rezultatu ir
vos ne metru aplenkė 2-iem metais vyresnį
savo bendramokslį, vėliau Lietuvos garsenybe tapusį Leoną
Puskunigį. Vėliau (1939 m.) L. Puskunigis pagerina antrąjį
Lietuvoje J. Krikštaponio 39,46 m rezultatą, nuskraidindamas diską
40,39 m.
Įdomiausia, kad kitame 1939 m. čempionate (1938 m. čempionato
nebuvo) čempionu tapo iš Skriaudžių žymaus Lietuvos kanklių
muzikos pradininko Prano Puskunigio sūnus, kuris tęsė savo tėvo
kanklių instrumento populiarinimą ir kartu su Jonu Noreika
(Generolu Vėtra) kalėjo Študhofo mirties stovykloje, - tai Leonas
Puskunigis, kuris išugdė pirmąją Lietuvoje planetos
rekordininkę ieties metime (57,49 m ši žinia mūsų 7-metėje
mokykloje mums šventę padarė, kuri išliko visam gyvenimui), kuri
tais pačiais 1958
m. Europos vicečempione, Romos
olimpinių žaidynių bronzinę prizininkę ir Tokio žaidynių ketvirtos
vietos laimėtoją Birutę
Zalagaitytę-Kalėdienę. (Minėtųjų ir jųjų varžovų rezultatus
galima pamatyti ČIA).
Be to, Juozas
Krikštaponis (kažkodėl
Krištaponiu visur vadinosi?), o sidabro medalio prizininku (įdomu,
medalius tada teikdavo?) buvo du karus bei kartą trečios vietos
prizininku. Svarbiausia, Juozas
pirmą kartą Lietuvos čempionato prizininku (antros vietos) tapo net
1931 m., turėdamas tik 19 metų amžiaus. (Jo ir jojo varžovų
rutulio stūmimo rungties rezultatų
galima pastudijuoti ČIA.),.
Svarbiausia, jog, galima manyti, kad jaunasis J. Krikštaponis tarp
suaugusiųjų prizininku tapo, kai buvo dar Marijampolės Rygiškių Jono
gimnazijos net ne abiturientu, o tik mokiniu? Mat, pagal enciklopedijos
duomenis,
Karo mokykloje, kurią jis baigė 1934 m., truko mokslas tik 2
metus, o 3 metus tik nuo 1935 metų. Tai tada 1931 m. turėjo būti
gimnazistu?
Kaip Juozas Krikštaponis (Krištaponis) tapo aukšto sportinio
meistriškumo lengvaatlečiu, galima nuspėti, kad jam didelę įtaką
galėjo turėti: 5-iais
metais vyresnis už Juozą, vėliau sovietmečiu tapęs garsiu Lietuvos
statybos inžinieriumi-konstruktoriumi sasnavietis Viktoras
Ražaitis, kuris buvo penkiakovininku ir 1928 m. IX
olimpinių žaidynėse Amsterdame ieties
metimo rungties dalyviu, kuris tose žaidynėse dalyvavo kartu su
marijampoliečiu - šuolininku į aukštį (1,60 m) dalyviu Adolfu
Akelaičiu, dviem metais vyresniu už J. Krikštaponį. Už Juozą 2,5
metais vyresnis ir 1930 m. abiturientas Anupras
Tamulynas kaip
Marijampolėje vienas iš sporto pradininku ir sporto veikėjas, 5
kartus gerinęs Lietuvos rutulio stūmimo rekordą, o taip pat ieties
ir penkiakovės, nuo 1938 m. į Suomiją Viermuaeki universitete
studijavo lengvąją atletiką, buvo kūno kultūros mokytoju, dirbo Kūno
kultūros rūmuose bei universitete. Įdomu, jog 1935
m. J. Krikštaponis, rutulio stūmimo rungtyje užėmęs antrąją vietą,
nežymiai buvo aplenkęs minėtą L. Puskunigį, kuris ieties metimo
rungtyje buvo iš eilės 4 kartus Lietuvos čempionu nuo (1935 m. iki
1937 m.), ko pasėkoje jam pavyko pajusti ieties metimui pasirengimo
paslaptis ir jas perduoti ugdant minėtą pasaulio rekordininkę Birutę
Zalagaitytę-Kalėdienę bei
treniruoti jos vyrą Vytautą, 1955 m., 1956 m., 1957 m. tapusį
Lietuvos čempionu, bei jam išlaikyti sportinę kondiciją iki 1962
metų, tampant bronzos medalininku.
Svarbiausia, kiek teko stebėti man Leono
Puskunigio sukurtą
SUVALKIETIŠKĄ MEILĘ IETIES METIMUI pasėjo, būtent, kanklininkas
Leonas jojo tradicijas pratęsė Kazlų Rūdoje mokytojas-treneris Juozas
Grigas, kuris paruošė visiems laikams Lietuvos ieties metimo
rekordininką senosios ieties rekordininką, kuri daugiau niekad
nebus naudojama. Apie tą rekordininką - Joną
DABRILĄ: man į kariuomenę mano sesuo, dar maža būdama, laiške
parašė, kad į jųjų L. a. būrelį atėjo naujas toks D. B.,
kuriam mokyklos stadione vietos neužteko įrankis (gal,
granata?) nuskriejo
tiesiai į mokyklos langus. Galvojau, kad mano mažutė
juokauja. Bet, kai demobilizavausi tai net aiktelėjau, paėmęs
Sporto laikraštį ir pamatęs vos ne Tarptautinės klasės sporto
meistro lygio rezultatą. Tada supratau, kad planetos
rekordininkė yra iš Pilviškių netoli Kazlų Rūdos, buvo
10 kartus Lietuvos čempione nuo 1954 m. iki 1969 m,, sidabro ir
bronzos medalių neskaičiuojant.
Neskaičiavo, kiek numetė suvalkietiško miestelio
auklėtinė, kai išvažiavo į Panevėžiu internatinę sporto mokyklą, o
iš ten į visasąjungines vaikų varžybas. Ten jai pasakė treneriai,
kad ji sumušė sovietų sąjungos vaikų rekordą, kuris tik vieną dieną
išsilaikė - kitą dieną iš kitos respublikos pataisė. Dar
pasakojo, kad kitais metais viisasąjunginėje rinktinės stovykloje
atsisakė leistis kažkokius dopingus. Tai tada už tribūnų ją pagavo,
rankas užlaužė ir suleido kažką į petį kažkokių chemikalų
išbandymui. Sako labai supyko, bet po dienos pamiršo. O kai prieš
varžybas išėjo apšilimą daryti ir jo pabaigoje kai pabandė lengvą
metimą atlikti išsigando; nuo kažkokių jėgų pertekliaus ranką nuo
peties sąnarių vos neišrovė, Šito jai užteko ir SUVALKIETIŠKĄ
CHARAKTERĮ PARODĖ atsisakė
dalyvauti varžybose.
Tai tuojau pat namo ją į Lietuvą išsiuntė, ir
įsakė, jos daugiau į rinktinių stovyklas nevežti tai toks
buvo paauglės pasakojimas, sugrįžusios iš Blogio imperijos glūdumos.
Ar čia fantazijos vaisius nežinau. Žinau tik tiek, kad žinomo
Lietuvoje kaimo trenerio auklėtinei jos metimo techniką pradėjo
laužyti iš pagrindų, kol jos visai nesulaužė . Todėl abiturientė
taip ir nepasiekė savo asmeninių rezultatų pasiektų vaikystėje.
|
1-ma tema:
O KAIP ČIA SOVIETINIŲ LAIKŲ METIKŲ BĖDOS
SUSIJUSIOS SU J. KRIKŠTAPONIU?
Labiausiai
su Lietuvos Didvyrio Juozo Krikštaponio likimu buvo susijęs mano
kūno kultūros dėstytojas Kauno Politechnikume Algimantas
Baltušnikas,
kurį mes žinojome, kaip Sovietų Sąjungos rekordininką disko metimo
rungtyje (56,58 m
1958; 57,93 m 1961)
Jo vykdomose pratybose buvo vienas malonumas
dalyvauti jautėme jį kaip labai nuoširdų Sporto pedagogą. Jis mane
ir paskatino rimtai sportuoti, pakviesdamas mane už Politechnikumo
komandą į Kauno technikumų slidinėjimo varžybas. Jos vyko 10 km
nuotolyje Karmėlavos šile prie Neries. Tas pirmasis mano gyvenime
startas tapo ir sėkmingu, nes su savo kursioku Feliksu Baltūsiu
abudu pasidalinome vienodą II-ą III-čią vietą, įveikę trasą
vienodu, kur tai, 48,5 min. laiku; dar atodrėkio metu. Tada mums
buvo 16 metų.
Beje, minėtas šis mano kursiokas ir
varžovas jau nuo pirmo kurso tapo labai žymių baidarių
lenktynininku, įvykdęs sporto meistro normatyvą ir su savo treneriu Aleksu
Orlovu nuo 1968 ar
nuo 1969 metų pradėjo dalyvauti Vandens turistinės technikos
(baidarių slalomo) varžybose, tapdami pirmaisiais šių varžybų
Lietuvos čempionais. Ypač, treneris Aleksas buvo su kitais poroje
fenomenaliu baidarių valdymo virtuozu, per 20 kartų tapdamas
Lietuvos čempionu. Čia, lyg, ne į temą sportą miniu, nes mano tas
kursiokas, jau a. a. Feliksas
BALTŪSIS buvo
žymaus Partizanų Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo sūnėnu.
Būtent, kai
žuvo šis vadas, tai Tauro apygardos vadovavimą perėmė minėtos
Lietuvos išdavikės Erikos
Švenčionienės senelis Petras
Antanas Alesčikas-Rymantas. O J.
Krikštaponis pirmą kartą buvo apšmeižtas 2011-04-09 kartu
su Antanu Baltūsiu-Žveju žinomo
Bolševizmui artimo Anarchizmo Lietuvoje populiarintojo Evaldo
Balčiūno straipsnyje, iš
karto, kai tų metų vasaryje numirė paskutinė J. Krikštaponio
biografijos liudininkė jo sesuo Veronika
Krikštaponytė-Juodienė,
kuri savo Atsiminimuose,
įrašytuose kraštotyrininko Rimanto
Kauniečio, sakė,
kad jos brolis po suėmimo-kalinimo savo tėvų namuose VISĄ OKUPACIJOS
LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ. Slapstytis
nuo vokiečių jis pagrindą turėjo, nes su jais turėjo fizinį
konfliktą Ukmergės restorane, greičiausiai, Holokausto vykdymo
metu, nuo kurio ..., įvykus frustracijai ir jo pasėkoje,
nesukontroliavus savo veiksmų, tas konfliktas įvyko. Normalioje
situacijoje, kaip karo juridinį išsilavinimą turintis karininkas,
turėjo suvokti peržengimo ribų pasekmes. Jei nesukontroliavo savęs,
tai, matyt, buvo ypatinga psichologinė situacija? Juolab, pagal tos
sesers Atsiminimus, jis buvo kalinamas
vienoje kameroje su komunistais. Jie buvo suiminėjami pačios
okupacijos pradžioje ir tą okupacijos pradžią nedviprasmiškai nurodo
sesers pasakojimo chronologija. Be to, tame pasakojime apie
konfliktą Ukmergės restorane yra paminėta charakteringa `` brolio CIVILINIO
apsirengimo detalė, bylojanti apie J. Krikštaponio karinės tarnybos
laikotarpį, ir paneigiantį A. Pociaus Ukmergės konferencijoje
teiginį, jog, neva, tas suėmimas po demobilizacijos, nes po jos
sesuo nebūtų minėjusi civilinės aprangos momento. Tas paminėjimas
įrodo, jog brolis vilkėdavo karinę uniformą, o tada į Ukmergę
nuvažiavo civiliai apsirengęs tos civilinės aprangos paminėjimą,
sesuo akcentavo, matyt, tam, kad jei būtų brolis su kariška
uniforma, tada, gal į kalėjimą nebūtų uždarę, gal į karinį dalinį
GESTAP-as jį būtų pristatęs? Juk, po demobilizacijos kariškai niekai
niekas nesirengia, o be to ir kiti istoriniai faktai paneigia, kad
tas po demobilizacijos konfliktas buvo.
Keista, kad J.
Krikštaponiui apšmeižti, išlaukiama, kada 2008 numirs: jo
būrio ryšininkas, žinomas tautodailininkas Mykolas
Dirsė (po jo
mirties tapybos
paroda buvo LGGRTC patalpose)
ir 2011 m. vasarį numirs Didvyrio sesuo, tai tada dabar už
Partizanų šmeižimą Lietuvos prokuratūros
paieškomas ir Rusijoje prieglobstį dabar
suradęs Giedrius
Grabauskas, tada po
sesers mirties ir organizuoja Ukmergėje piketą dėlto
paminklinio akmens. Kalbama, kad tame pikete dalyvavo ir E.
Balčiūnas? Čia
nesiplėsiu daugiau apie tai su Ukmergėje 2022-12-02 konferencijos
apie J. Krikštaponį akcentais (istoriko A. Pociaus pranešimo
analize) galima susipažinti mano dar ruošiamoje plačioje studijoje.
O dėl mano dėstytojo Algimanto Baltušniko sąsajų su Didvyriu J.
Krikštaponiu tęsimui, būtina paminėti, jog enciklopedijoje apie
šį sovietų laikais persekiotą ir tais laikais absoliučiai
pajėgiausią Sovietų Sąjungos disko metiką yra galimai netikslumas,
kad, neva, 19631968
Kauno politechnikos instituto, nuo 1968 Kauno technikos kolegijos
(19451993 Kauno politechnikumas, 19932002 Kauno aukštesnioji
technikos mokykla) dėstytojas.
Deja, nuo 1963 m. jis buvo dėstytoju mūsų (Politechnikumo), o ne KPI,
nes kaip tik tais 1963 metais jis į tas minėtas slidinėjimo varžybas
ir pakvietė mane su F. Baltūsiu (tada buvome antrakursiais), - tada
mes didžiavomės, kad naujas ir puikiai įdomus dėstytojas buvo
sovietinė sporto garsenybė. Aišku, A. Baltušnikas galėjo būti
lygiagrečiai ir KPI (Kauno politechnikos instituto) dėstytoju, kaip
tai buvo ir mano tėvas, Radijo gamybos technologiją dėstęs KPI ir
papildomai valandų turėjęs Politechnikume, tam pačiam dalykui
dėstyti. Bet Kūno kultūros pratybas vykdyti, tai ne paskaitėlę
perskaityti, - reikia, bent, persirengti prieš pratybų vedimą ir
lakstyti iš vienos mokymo įstaigos į kitą, kaip tai darydavo mano
tėvas, kūno kultūros-sporto specialistui sunkiau, nes ir ruoštis ne
paskaitai namuose, o reikia pratyboms rengtis vietoje, paruošiant
pratyboms įrankius, ir ... Be to, tame enciklopedijos sakinyje
nesuprantamai ir net grubiai neteisingai privelta, nes nuo
1968 Kauno technikos kolegijos
dėstytoju būti negalėjo, nes tais sovietiniais 1968 metais taip
vadintis ši mokymo įstaiga negalėjo Kolegijos pavadinimas buvo tik
nuo 2002 metų pateiktas ir tada aš jau ten jo neadau, jau buvo
pensijoje, jau daug mes dėstytojų tada neradome. Toje sporto
enciklopedijoje skaitytojui visiškai ne aišku, kodėl turėdamas
tokius aukštus rezultatus, nedalyvavo nei Melburno, nei Romos ir nei
Tokijo olimpinėse varžybose? Nesitiki, kad , šio
straipsnio autorius, jai a. a. Rimgaudas Lukauskas, kaip garbus
daugiakovininkas-dešimtkovininkas, L. a. teisėjas ir mokslininkas be
L. a. istorikas, kurį varžybose pažinojau, po Nepriklausomybės būtų
nutylėjęs politinius sporte aspektus. O mano dėstytojo (A.
Baltušniko) genealogijos
aprašyme KPI darbovietė visai neminima minimas tik Kauno
politechnikumas ir Kauno aukštesnioji technikos mokykla, kuri taip
vadinosi 1920-1945 ir 1990-2002 laikotarpiuose.
Kadangi mano dėstytojo Algimanto jau nėra, tai
man privalu į jojo Tėvoniją nuo Ukmergės miesto į šiaurę - į pirmojo
mūsų šalies Prezidento Antano Smetonos ir Juozo Krikštaponio
PARTIZANŲ ŽEMĘ pažvelgti, kuri turi dideles sąsajas su
aukštuoju sportiniu meistriškumu, pradėtu Juozo disko skrydžiais ir
pratęstais Algimanto Baltušniko, pasauliui pranešusiam apie Lietuvą
metikų žemę, kuri iki šių dienų garsina Lietuvą disko skrydžiais,
bei Lietuvos religija (man-TIKĖJIMU) vadinamu krepšiniu. O jame
čia toje J. Krikštaponio žemėje užaugusiu iki žymiausių Lietuvos
krepšininku Gediminu Budniku, kuris būdamas tik metukų amžiaus,
prarado savo tėvą - J. Krikštaponio apygardos kovotoją bei savo
mamą, mokytoją ir Partizanų ryšininkę, durtuvais stribų į širdį
subadytą. Apie
Gedimino ir jo dviejų broliukų-pametinukų Budnikų likimą žymios
Ukmergės žurnalistės Loretos
Ežerskytės straipsnį siūlau įsiskaityti.
Bet, svarbiausiai, į žurnalistines aukštumas
šioje žemėje auganti ir Mokinių rašymo konkursui 2019 metais Raguvos
gimnazijos mokinukė
Augustė Kielaitė, pateikė
rašinį Nuo
mažo takelio į didįjį olimpinį kelią ..., kuriame mini, kad XIX
a. ūkininkų Baltušnikų šeima gyvenusią Panevėžio
apskrities Raguvos valsčiaus Vėžiškių
kaime.
Šis kaimas, kaip rodau nuorodoje, yra Panevėžio apskrities
krašte šalia Kauno apskrities ir netoli J. Krikštaponio gimtųjų
vietų. Ši
mokinė gyvena Šiluose, kuriuose gyveno ir Juozo Krikštaponio sesuo ir
kuriuose 1990 m. liepos mėnesį žymus Panevėžio kraštotyrininkas Romas
Kaunietis įrašė
jos parodymus apie
savo brolį, kurie turi išteisinti jo atminimą.
Ši mokinė rašo toliau, jog Kazys,
Jonas ir Liudvikas Baltušnikai, būsimieji Vyčio apygardos
partizanai, gimė ir augo Raguvos valsčiaus Vėžiškių kaime, ūkininkų
Eleonoros ir Petro Baltušnikų šeimoje.. Aprašiusi
šių trijų Baltušnikų karinį pasirengimą tarpukario laikotarpyje,
toliau Augustė pastebį labai svarbų istorinį momentą, jog. 1944
m. prasidėjusi antroji sovietinė okupacija sujaukė šeimos gyvenimą.
1944 m. rudenį trys broliai Baltušnikai - Kazys, Jonas ir Liudvikas
- įstojo į partizanų gretas ginti Tėvynės. Jų apsisprendimą lėmė ir
išugdytas patriotizmas, ir okupantų skelbiama prievartinė
mobilizacija į sovietų armiją.
Tai labai svarbus mokinės pastebėjimas, nes, būtent, Šventosios
mūšio metu sovietiniai vadai sąmoningai naikino savo karius, matyt,
tik mobilizuotus naikino vokiečių rankomis ir taip vadinamų zagriad.otrad-ų
kulkų papliūpomis į savus karius, kurie bijojo bristi į Šventosios
verdančią upę nuo kulkų, - žudė
negailestingai tuos, kurie nenorėjo beprasmiškai žūti nuo kulkų
verdančiame Šventosios vandenyje, kurį aprašė man gerai
pažįstamas Veprių kraštotyrininkas, jau a.
a. Jonas Žentelis, ir kurį; šį
beprasmišką sovietinių karių žudymą man su ašaromis akyse 1970 metų
pavasarį pasakojo šalia Šventosios upės Domininkavos
vienkiemio gyventojas, matęs tą visą beprasmį sovietinių karių
žudymą. Visą tai aprašau minėtoje studijoje.
Todėl gelbėjimui
nuo tokių beprasmiškų žudymų, J. Krikštaponis liepos 20 d. rengia
pirmąjį Partizanų sąskrydį sąskrydis vyksta tuo metu, kai prie
Šventosios vyksta tos sovietinių karių žudynės, nuo kurių po 1,5
tūkstančių palaidota Jonavos ir Ukmergės sovietinių karių kapinėse,
ir kiek dar iki šios dienos nėra palaiduotų, kurių
kaulai gulintys Veprių-Upninkų seniūnijų apylinkėse, kai kurie tik
prikasti vietinių gyventojų. Nepalaidotieji gali būti lietuviai ar
gudai tik, tik mobilizuotieji ir net neapmokyti kovų veiksmų. Ar
tokias beprasmiškas atakas ne reikėtų prie genocido priskaityti?
Ar tai ne aktualu šiuo metu Ukrajinoje
vykstančio karo akivaizdoje, pateikiant Hagos teismui ir Šventosios
mūšio pavyzdį? Ar nereikėtų jį patyrinėti?
O apie, tai, ką gimnazistė Augustė rašė, tą
patį rašė ir XXI
amžius.
O apie Algimanto Baltušniko senelę Eleonorą
Baltuškienę buvo aprašyta viskas straipsnių cikle PARTIZANŲ MOTINOS
- jame kaip ji slaptai palaidojo savo trys sūnus; Algimanto dėdes,
galima paskaityti JAV leidžiamame 2010-06-26
DRAUGO šeštadieniniame priede Kultūra, kuris buvo
pradėtas nuo 2010-06-19 Stanislovo Abromavičiaus straipsniu
Eleonora Baltuškienė.
Ir taip pat; tame moksleiviškame rašinyje
Šilų gyvenvietės 15-metė Augustė, aprašydama minėtų Baltušnikų žūtį
ir prasidėjusias sovietines represijas, pastebi,
jogPartizanų
Baltušnikų brolio Povilo, garsiojo disko metiko Algimanto Baltušniko
tėvo, šeimos sovietinės represijos taip pat neaplenkė. ...
Algimantas Baltušnikas gimė 1934 m. rugsėjo 5 d. Mokėsi Raguvos
mokykloje. 1948 m. kartu su tėvu buvo ištremtas į
Buriatiją-Mongoliją, Zaigrajevsko miškų ūkį. Ten pagarsėjo dideliais
sporto laimėjimais. Grįžęs iš tremties, baigė Kauno kūno kultūros
institutą, dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje..
|
tema:
A. BALTUŠNIKO SESERŲ IR SŪNAUS
PRISIMINIMAI
Papasakojo, kad
tremtiniai gyveno Zaigrajevsko
rajone, pačiame tolimiausiame užkampyje
– Šabure,
po kurio jau nebuvo toliau geležinkelio. Tas geležinkelis ir buvo skirtas
medienai išvežti. Tame Šambure buvo komendantas – jei kur reikėjo trumpam
išvažiuoti, tik jis duodavo leidimą ar neduodavo. Gyveno pačioje gyvenvietėje,
kur buvo ir kalinių lageris. Gyvenvietė dabar, pagal Eleonoros pasakymą. Išsiplietė
neatpažįstamai. Vietovė, žiūrint iš seno kariško žemėlapio, labai kalnuota,
viršūnės virš 1 km virš jūros lygio. Sesuo Eleonora prisimena, kad tie kalnai
labai klaidūs ir kai vienas išėjo pasivaikščioti, tai tik vos po 3-jų parų
sugrįžo. (Tikrai. pagal žemėlapį reljefo formos labai vienodos, o kiek į
Vakarus man pačiam teko ekspedicijoje – V-os kategorijos sportiniame žygyje
maršrutą pradėti Kropotkino-Peretolčino
ugnikalnių rajone) Todėl, mano supratimu, kalnuoto reljefe miškokirta buvo
ne lengva tremtiniams.
Seserys pasakojo, jog brolis daug
sportavo – kilojo svarsčius - dvipūdes ir štangas, nes reikėjo būti stipriam
apsiginti nuo tų, kurie lietuvius vadino „fašistais“. Taip vadindavo
kriminaliniai ir jų šeimų nariai, kurie po kalinimo turėjo gyventi kartu su
kaliniais. (Net ir dabar ši Šaburo
gyvenvietė skaitosi kaip viena iš labiausiai kriminogeninių atžvigiu
didžiausias problemas turinti, kurios meras nusižudė,
negalėdamas išpilddyti rinkėjams duotų pažadų.)
Be to, brolis buvo labai stiprus, prie
buldozerio remonto jis jo priekį vienas pakeldavo. Kartą atvyko instruktorius
ir brolį kažkur nuvežė į Uland-Udę, ten parodė, kaip reikia mėtyti diską ir
rutulį stumti ir jis iš karto varžybas laimėjo. Toliau važiavo į Irkutską ir
ten laimėjo. Po to Krasnojarske laimėjo – pateko toliau į visasąjungines kaimo
jaunimo žaidynes, kur ir ten laimėjo. Daugiausiai treniruočių stovykloms
važinėdavo į Ulan-Udę, o namo į Šamburo gyvenvietę grįždavo žiemai. Kai jis tapo Sovietų Sąjungoje žinomu ir
todėl Lietuvos treneriai jį atkreipė, kad pas ji lietuviška pavardė ir
prišnekino už Lietuvos respubliką dalyvauti varžybose. Todėl pagal seserų
pasakojimą, jis išreikalavo, kad ir visa šeima būtų gražinta į Lietuvą ir per
brolio aukšto lygio meistriškumo sportą visi iš tremties grįžo į Lietuvą.
Aišku, po Stalino mirties, kaip
nepilnametei iš tremties galima buvo sugrįžti sesei Nijolei, kurią sugrįžusią
priglaudė teta. Tėvai grįžo į Lietuvą 1956 metais, kai jau Algimantas mokėsi
KKI institute, o sesei Eleonorai teko pasilikti su savu vyru net iki 1958 m.,
nes jam leidimo forminimas sugrįžimui kažkur užsilaikė. Kai tėvai sugrįžo, iš
karto turėjo įstoti į kolūkį ir jame dirbo iki išėjimo į pensiją. Todėl vėliau
ir jiems reikėjo parduoti savo savo sodybą.
Mano dėstytojo Algimanto sūnus Mindaugas
Baltušnikas, kuris šiuo metu vadovauja Kurantas firmai, papasakojo,
kad jojo tėvą treniravo treneris A. Arlauskas
(aš pamenu tokį, bet kaip buvau stajeriu, su juo man neteko bendrauti – apie jį
užsiminsiu ir Birutės Kaledienės prisiminimuose), tas jo treneris rūpinosi
visais jo tėvo meistriškumo klausimais, o taip pat pabrėžė, kad ir pats tėvas
pradėjo vykdyti treniruotes. Be to ir sūnus Mindaugas tapo taip pat disko
metiku-rutulio stūmiku, besitreniravęs pas tą patį A. Arlauską. Pamena jis Jarą, Plungę ir net Algirdą
Brazauską, kuris taip pat buvo gana aukšto lygio lengvaatlečiu-metiku. Matė ir
taip pat jis treniruotėse Birutę Kalėdienę, kuri, manau, be jos trenerio Leono
Puskunigio, galėjo dar ir kaip rinktinės narė papildomai treniruotis ten, kur
centralizuodavosi geriausi Respublikos metikai. Bet apie tai reikia atskirai
analizę atlikti. |
Todėl man pavyko pabendrauti ir su legendinio
trenerio Leono Puskunigio sūnumi Eigintu, bei su žymiu Skriaudžių
muziejininku Pijumi Brazausku, kuris irgi pažinojo Skriaudžių kanklių
ansamblio vadovą. Jie abu ir patvirtino, jog per pastarojo ir tėvo laidotuves
dalyvavo ir sporto garsenybė Birutė, kurią buvo parengęs šis Lietuvos kanklių
muzikos pradininkas ir populiarintojas. Pagal sūnaus Eiginto tvirtinimą, nors
jį tėvas visur vedžiodavosi į varžybas, bet asmeniškai apie Tarpukario Lietuvos
sportą jis nieko nepasakodavo ir net nebuvo galima pasakoti – tai būdavo
uždrausta, todėl vaikams tokių dalykų tėvai nė ne neužsimindavo. Todėl nieko
nuostabaus, kad L. Puskunigis apie savo varžovus ir nepasakodavo, tuo labiau
apie J. Krikštaponį.
O, iš kur mano dėstytojas Mindaugas
Baltušnikas užsidegė tapti metiku -
pasekti savo Gimtojo kaimo kaiminystėje gyvenusio tada žymaus sportininko J.
Krikštaponio pėdomis, atsekti labai sunku. Tam būtini dabar nuoseklūs
tyrimai. Mindaugo sesės tada buvo per mažos, kad ką nors žinotų apie Partizanų
Vyčio apygardos žuvusio vado Juozo Krikštaponio jaunystę bei jo garsumą
Lietuvos sporte net „iki vaikų ausų lygio“. Čia tam būtini archyvuose tyrimai
tuometinės Ukmergėje leidžiamos spaudos. Pagal Lengvosios atletikos federacijos
statistiką Steponą Misiūną, kuris
ir parengė tą labai svarbų Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečiui visų
čempionatų prizininkų sąvadą, pabrėžė, kad spauda skelbdavo tik daugiausiai
rezultatus važybų. Na, o mano nuomonė, pagal tuos rezultatus galėjo koks
vietinis laikraštukas ir pabrėžti savo ukmergietį kaip Lietuvos čempioną ar
prizininką? Tai reikia ir ieškoti dabar. Tačiau Nijolė Baltušnikaitė papasakojo man labai svarbų vaikų-berniukų
žaidimų detalę mėtyti ant virvės pririštus akmenis į aukštį, kas aukščiau
išmes, arba, kas toliau nusvies, išsukdami tuos pririštus akmenis. Kad
akmenys iš virvių pynių neišsprustų, aptempdavo odos gabalėliais. Todėl tokie
vaikiški žaidimai pagal liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ, kuri labai rimtai specialistų
tyrinėjama, tai ir buvo tas žaidimas vystyti vaikams staigiajai jėgai,
sovietmetyje neteisingai vadinamai „sprogstamąja“ jėga, nes ten organizme
niekas nesprogsta, o susidaro fiziologiniai procesais staigiajai jėgai
atsirasti. Ir tokie žaidimai, jei buvo populiarūs Ukmergės regione, tai, matyt,
tą žaidimą galėjo mėgti ir Juozas Krikštaponis savo vaikystėje. Čia ir gali
būti ta rišamoji grandis, kurios dėka tarp J. Krikštaponio ir A. Baltušniko
kaip tarp abiejų žymių metikų. Ne veltui. J. Krikštaponis ir atstovavo klubą
„Grandis“. O dėl pačių N. ir E. Baltušnikaičių
prisiminimų, tai labai svarbus yra prisiminimas, kaip sovietai per jųjų kaimą
(Surviliškių, palei kurį teka Nevėžis link Panevėžio) bėgo-traukėsi iš Lietuvos,
karui ir Birželio sukilimui prasidėjus. Tai atmintina liko mergaitėms, nes jųjų
kaimas šalia senojo plento, einančio į Vilnių, kuriuo ir traukėsi sovietai.
Todėl mergaitės buvo paslėptos į iškastą bunkerį netoli jųjų vienkiemio prie
krūmelių. Šiuo metu jųjų sodyba jau be langų, nes jąją pardavė dar seniais, dar
sovietiniais laikais ir ... Ar ją negalima atkurti kaip memorialinę ir tuo
užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak seserų, parduota sodyba buvo be jokių dokumentų. Kur
ji dabar iš tikrųjų randasi, pagal pasakojimą sunku atsekti kosminėje
nuotraukoje. Ji skaitėsi kaip Surviliškių vienkiemio ir tokių vienkiemių palei
plentą net 5—ios sovietiniame kariškame žemėlapyje pažymėtos. O Baltušnikų
sodyba toliau nuo plento link Padambės kaimo turėtų būti, kuris po melioracijos
panaikintas. Viena iš jų ir matosi kažkokia keista buvusio Padambės kaimo
rytiniame pakraštyje jau beveik nenaudojamu keliuku ir lyg be jokios gyvybės
ženklų, - reikia tikslintis. Anksčiau Baltušnikai gyveno netoliese Vėžaičių
kaime pas savo tėvus (seserų
senelius), kur ir gimė jųjų brolis
mano dėstytojas Algimantas, o
seserys gimė jau Surviliškyje, kai
jųjų tėvas iš dvarininko Bernatonio
pirko žemę. Dabar tų jųjų senelių
sodybos nebeliko, kurioje gyveno
jųjų dėdės Partizanai tą sodybą
sunaikino, tikriausiai, kariuome |
Svarbiausia, Eleonora Baltušnikaitė pamena, jog jos tėvas labai bendravo su grafu
Komaru, matyt, senuoju – apie jį pasakodavo tėvas, kad jis visokias šventes
rengdavo. Todėl neatmestina galimybė, kad ir J. Krikštaponis taip pat galėjo
žinoti to grafo sūnų – sportininką
ir su juo bendrauti, kaip pridera metikų
rungties atstovams. Juolab, jo žmona buvo irgi metikė, tais pačiais
1936 metais
rutulio stūmimo rungtyje Lietuvoje trėjo geriausią rezultatą, kaip ir
J. Krištaponis ir dar disko rungtyje Lietuvoje turėjo antrą rezultatą,
kai Juozas tapo čempionu tais metais dvejose rungtyse. Ne
veltui, kai po to čempionato, praėjus 4-veriems metams – 1940 metais gims jųjų sūnus, ir kai 4-verių
metukų grafaitis praras savo tėvą beprasmiškose-nusikalstamose Glitiškių
žudynėse, tai jo mama jį išugdys iki Miuncheno olimpiados čempiono.
Dar svarbiau, jog
dėstytojas Algimantas Baltušnikas
Nepriklausomybės pradžioje pradėjo atkūrinėti dėdžių Krikštaponio vardo
rinktinės bunkerius. Pasak seserį Eleonorą, tuos bunkerius taip įrengė,
jog, net kariai nesugebėjo jų atrasti. Į tuos bunkerius, pagal seserį, reikia
važiuoti autostrada nuo Vilniaus ir po to nusukti į keliuką Šilai-Raguva,
kertantį tą autostradą ir ten kažkur į dešinę reikia eiti. 2010 m.
Bronius Vertelka minėjo Algimantą jo dėdės 95-mečio proga.
Konkrečiai, kur ta žieminė, Raguvos
seniūnas Aurimas Jurevičius nurodė
Kultūros paveldo registrą ir
pagal žemėlapį galima surasti
Vyčio
apygardos Krikštaponio rinktinės
vado
Jono Baltušniko-Vienuolio ir kitų
Lietuvos partizanų kautynių ir
žūties vietą (unikalus
objekto kodas 42522) |

... pav.:
galima
pasididinti |
Tame
registre parašyti tokie
faktai: -1948
m. partizanai Šilų k. miške,
Vadoklių vlsč., Panevėžio
aps., išsikasė ir įsirengė
slėptuvę-bunkerį. 1949-07-31
šią Vyčio apygardos štabo
partizanų slėptuvę-bunkerį
aptiko ir puolė MGB vidaus
kariuomenės 25-ojo šaulių
pulko kareiviai.
Kaudamiesi žuvo: Vyčio
apygardos Krikštaponio
rinktinės vadas Jonas
Baltušnikas-Vienuolis,
g. 1915-10-17, gyv. Vėžiškių
k., Raguvos vlsč., Panevėžio
aps. Tarnavo policijoje.
Partizanavo nuo 1944 m.;
Vyčio apygardos štabo narys
Jonas Tumšys-Kytras,
g. 1920 m. Miliešiškių k., Vadoklių
vlsč. 1944 m. išėjo
partizanauti; Vyčio
apygardos štabo viršininkas,
Krikštaponio rinktinės vado
pavaduotojas Kostas
Tvaska-Rugelis, g.
1926-01-13, gyv. Šapio k.,
Traupio vlsč., Panevėžio
aps. Partizanauti išėjo 1944
m., antrosios sovietinės
okupacijos pradžioj
kovojo Jono
Baltušniko-Vienuolio būryje.. |
|
Vėliau paskirtas
Vyčio apygardos
štabo viršininku. K.
Tvaska-Rugelis buvo
pirmasis Vyčio
apygardos partizanų
laikraščio Lietuva
brangi redaktorius.
Jis 1999-08-04 (17
?) pripažintas kariu
savanoriu,
1999-08-30 suteiktas
pulkininko
leitenanto laipsnis,
2001-05-15 LR
Prezidento dekretu
apdovanotas
Kariuomenės kūrėjų
savanorių medaliu.
Partizanai palaidoti
Šapio k. kapinėse
Įdomu, jog
Partizanų kapų
registrinis unikalus
kodas 30382. |

... pav.:
galima pasididinti. |
|
Daug
faktų sudarė Kėdainių
istorikas Vaidas Banys,
kuris pažymi, jog
įvairius
tarptautinės padėties
variantus modeliavusios dar
nacių laikotarpiu
susikūrusios slaptos
ginkluotos organizacijos
turėjo žaibiškai
susiorientuoti ir pajungti
stichišką gyventojų
pasipriešinimą organizuotam
veikimui.
Labai įdomų jis pateikia
pastebėjimą, jog
Jei
vakarinėje Kėdainių aps.
dalyje patriotinis pogrindis
formuotis pradėjo nuo 1942
m., šiaurrytinėje pusėje
organizaciniai darbai
prasidėjo tik vokiečių
armijai pradėjus trauktis iš
Lietuvos.
|
Pasak
buvusio Vyčio apygardos, Vėtros
būrio vado Broniaus
Juospaičio-Direktoriaus, Ukmergės
Lietuvos Laisvės Armijos (toliau
LLA) štabo narys ltn. Jonas
Krikštaponis (kituose šaltiniuose
Krištaponis)1 nurodė išsiskirstyti
po namus, praleisti frontą, o paskui
stengtis susisiekti vieniems su
kitais. Vyravo įsitikinimas, kad
baigsis karas, ir vis tiek spręsis
Pabaltijo klausimas, o sovietai, bet
kokiu atveju gražiuoju ar piktuoju
turės iš Lietuvos pasitraukti2.
Ar yra koks paaiškinimas, tai, ką
išryškinau dėl vakarinės Kėdainių
apskrities, ir J. Krištaponiui
priklaususios šiaurrytinę minimą
teritoriją? Bet, deja, apie Juozą
Krikštaponį kažkodėl
prieštaringą
žinią teikia
Keista,
kad pastarosios citatos šaltiniu
skaičiumi 2 pateikiamas Ričardo
Čekučio, Dariaus Žygelio 2007-10-01
bernardinuose.lt straipsnis
Laisvės
kryžkelės: Vyčio apygarda,
kuriame kaži. ar teisinga
Broniaus Juospaičio-Direktoriaus
žinia pateikta, apie J.
Krikštaponio, neva, nurodė
išsiskirstyti po namus, praleisti
frontą, ..., kai čia aptariamasis
mūsų herojus 1944 m. liepos 20 dieną
rengia pirmąjį
Partizanų sąskrydį? Sąskrydis
vyksta, kai kai frontas čia pat ties
upe Šventąją. |
Kodėl tame sąskrydyje
neminimas Bronislovas
Juospaitis kartu su savo
broliu Jonu, kurie tik 1944
m. rugpjūtyje, gavę šaukimus
į SSSR kariuomenę, abu
pradėjo slapstytis ir tapo
Stasio
Eitmanavičiaus-Rupūžėno
būrio partizanais? Juk per
tą Sąskrydį J. Krikštaponis
akcentavo, kad į mišką paims
tik tuos, kuriems gresia būt
pašauktiems į sovietų
kariuomenę? Gal, ko
nesuprato broliai tame
sąskrydyje? Gal nesitikėjo
būt paimtais ir todėl tų
dviejų brolių nebuvo likę
tarp 30-ties miške
pasilikusiųjų? Juolab,
šie abu broliai-pametinukai
1943 m. tapo Lietuvos
laisvės armijos nariais,
įrodydami, jog ta pati žinia
pateikta ir 2015 Nr. 1
(2029) sausio mėnesio
žurnalo KARYS 46-53 psl.
Dariaus Žygelio straipsnyje
1945 m. sausis: Lėno miško
kautynės. |
|
Tame straipsnyje aiškiai
parašyta, jog
pogrindinė organizacija Tautinis
frontas, jo štabo
viršininko ir žvalgybos
skyriaus viršininko pareigas
ėjo kpt. Juozas Krikštaponis.
Apie tai net
Wikiwando
enciklopedijoje,
rašo taip:

8. pav.: Citatą
iš Wikiwando tinklalapio galima
prasiplėsti-pasididinti
Joje
matote, jog ir 1942 metais
J. Krikštaponis priklausė
antinaciniam Tautiniam
frontui. Taip, kad net
LOGIŠKAI Baltarusijoje BŪTI
NEGALĖJO, nes iš karto po
kalėjimo jis ir galėjo
įsijungti, pagal savo sesers
tvirtinimą, jog
visą okupacijos laikotarpį
slapstėsi nuo vokiečių.
Ir
ši Wikiwando enciklopedija
yra patikima, nes joje yra
GELTONA SPALVA mano
pažymėtas nurodytas J.
Krikštaponio Kauno kalėjime
kalinimo šaltinio šifrai.
Todėl pagal juos aš
nuvažiavau į Ypatingąjį
archyvą, nes raidės
LYA
ir rodę tą Ypatingąjį
archyvą, kuriame ir
nufotografavau NKVD generolo
Kapralovo raštelį.
teigusį, kad J. Krikštaponis
buvo nacių kalinamas Kauno
kalėjime. Be to, 1943
metais J. Krikštaponis
žymimas toje enciklopedijoje
kai Lietuvos laisvės armijos
narys. Todėl ir pagal šį
faktą visiškai nesipaišo
istoriko M. Pociaus
teiginiai, jog, neva,
1942-1944 m. m.
Krikštaponis kalinamas
buvo, nes iš kalėjimo, gal,
ne kaip nebūtų galėjęs
vadovauti Tautiniam frontu?
O jeigu naciai būtų apie tai
sužinoję, tai nekaip jokie
draugai Juozo nebūtų
ištraukę iš kalėjimo?
|
|
|
|
|
... tema:
Olimpinės problemos
Kaip matome, tos pačios Raguvos mokyklos, kurioje
mokėsi Algimantas Baltušnikas iki ištrėmimo, dabar gimnazijos
gimnazistė Augustė mano dėstytojo darbovietę vadina, taip, kaip ji
vadinosi tarpukaryje ir kaip buvo atkurtas pavadinimas. Bet,
svarbiausia, Augustė parašo, to, ko nėra enciklopedijoje parašyta.
Ji parašo, jog, kaip buvusio tremtinio jo neišleisdavo į
tarptautines varžybas. 1960 m. Maskvoje laimėjęs atrankines į Romos
olimpines žaidynes varžybas kartu su Birute Kalėdiene buvo
išsiųsti į namus ,,pailsėti tačiau Birutė Kalėdienė gavusi kvietimą
į Romą išskrido, O Algimantas Baltušnikas liko namuose. Panašus
atvejis nutiko 1964 m. ruošiantis Tokio olimpinėms žaidynėms.
Po Vladivostoke vykusios paskutinės sportinės stovyklos Birutė
Kalėdienė ir Adolfas Varanauskas į Tokio olimpines žaidynes išvyko ,
o Algimantui Baltušnikui teko vykti į namus. Tačiau nei tremties
sunkumai, nei sovietinis režimas A.Baltušniko nepalaužė. Jis
slapta lankė, o vėliau sutvarkė dėdės Jono Baltušniko-Vienuolio
kapą, atstatė Vienuolio (Krikštaponio
rinktinės) bunkerį Šilų miške 1994 metais. Šį
paskutinį sakinį paryškinau, pabrėždamas mano dėstytojo sąsają su
Juozu Krikštaponiu, nes Algimantas
Baltušnikas siekė pakartoti Juozo Krikštaponio prieškario pabaigos
stipriausio Lietuvos disko metiko ir rutulio stūmiko pasiekimus ir
jo giminės sąsajų dėka su J. Krikštaponiu, jis nepateko į net į 3
Olimpiadas. Juk, 1956 m. Melburno olimpinių žaidynių metu
jis jau turėjo būti stipriu metiku, nes po
metų 1957
metų Sovietų Sąjungos čempionate iškovojo
absoliučiai pirmąją vietą, pasiekęs 54,83 m rezultatą, kuris buvo
Sovietų Sąjungos rekordu ir savo varžovus, buvusius Melburno
olimpiadoje, lenkdamas 2,61 m bei 3,43 metrais. O tai buvo didelis
skirtumas ir žymiau aukštesnis rezultatas nei prieš metus Melburno
olimpiadoje Algimantui
1957 m. pralaimėję: Otto Grigalka buvo pasiekęs 5-tos vietos 52,37
m, o Boris Matvejev su 9-tos vietos rezultatu nuskraidino diską tik
51,36 metrus. Tik 12-ąją
vietą užėmęs Kim Bukfantsov tesugebėjo pasiųsti 48,58 metrus, tai
jei Algimantas Baltušnikas būtų startavęs Melburno olimpiadoje
su savo Lužnikų stadione pasiektu Sovietų Sąjungos rekordu 54,83 m ,
tai dviem centimetrais būtų lenkęs sidabro medalininką iš JAV Fortune
Everett GORDIEN-ą.
Vadinasi, sovietai diskriminuodami Algimantą, prarado, bent, bronzos
medalį tikrai, nes po metų Lužnikuose tie patys melburniečiai
rezultatus labai panašius turėjo, kaip Australijoje buvo parodę.
Na, o 1960
metų Sovietų Sąjungos čempionatas vyko
15-18 birželio Maskvos Centriniame V. I. Lenino vardo stadione. Jo
rezultatai tokie:
Kaip matome, jau vyrų rezultatai žymiai
glaustesni skiriasi tik tik centimetrais. Todėl Romos olimpiadoje
Viktoras Kompaneecas 14 cm pagerina savo rezultatą, 3-im
centimetrais pagerina neseniai Algimanto pasiektą Sovietų Sąjungos
rekordą ir Olimpiadoje užimą aukštą 6-tą vietą, o Kim Buchancovas
olimpiadoje 1,19 m pablogina savo maskvinį rezultatą ir užima vis
tiek ne blogą 8-tą vietą. Tai Algimantas, jei būtų gerinęs savo
Sovietų Sąjungos rekordą kokiu pusmetriu, tai, būtų, gal koks 5-tas,
galėjęs įveikti tik lenką Edmundą Piakovskį, nes, kaip matome,
pasaulyje rezultatai ne
stovi vietoje.
Po Romos olimpiados, turėjo Algimantui
kristi motyvacijos. Bet, matyt, REZISTENCINĖ DVASIA DAR LABIAU
PASKATINO PASITYČIOTI IŠ BLOGIO IMPERIJOS. Šis epitetas vėliau
atsiras, nes tuo metu buvo dar chruščiovinis Atšilimas. Tačiau, už
nedalyvavimą Romos olimpiadoje, (už tai, kad KGB jam neleido
išvykti), - apkaltinamas pats Algimantas viešai; prieš visus Sovietų
Sąjungos lengvosios atletikos mėgėjus ir aistruolius, išvadinant jį
tinginiu nenorinčiu rimtai sportuoti. Juk, kuo pateisinsi jo
nedalyvavimą Olimpinėse varžybose? Todėl pateikiu
Lengvosios Atletikos žurnalas
(ЛЕГКАЯ
АТЛЕТИКА)
už 1961 m. lapkritį Nr. 78,
kur pirmame puslapyje, kaip visad, politinis straipsnis DABARTINĖ
KARTA GYVENS PRIE KOMUNIZMO.
Atsikarai apie tą pažadą gyventi prie komunizmo iš savo
prisiminimų galiu pasakyti, kad tada kitais (1962-ais) metais aš po
7-metės mokyklos baigimo tapau Politechnikumo pirmakursiu ir reikėjo
laikyti įskaitą iš TSKP programos apie komunizmo statymo planus,
už ką, po kokių 4-ių metų, (man ruošiantis diplominiam darbui),
Chruščiovas ir tapo nuimtu.
Tada Kosmose trivietį kosminį laivą,
vadovaujamą Vladimiro Komarovo, pasveikina N. S.
Chruščiovas, o kai kosmonautai nusileido ir juos iškilmingai
pasitiko, tai prie Kremliaus sienos ant Lenino mauzoliejaus
tiesioginėje transliacijoje per televiziją jau Nikitos Sergejivičiaus
nemačiau, o vietoje jo pamačiau
kažkokį juodą.
Tada
mane stebino, kad demonstraciją, plaukiančią per Raudonąją aikštę,
šukavo skrybėliuotų dėdžių eilės, kurie visi kažką kišenėje laikė ir
įdėmiai stebėjo kiekvieną
demonstrantą kosmonautų
sveikintoją. |

... pav: V. Komarovo ir kitų 2-jų
kosmonautų sutikimas, tik, tik po
perversmo, nuėmus N. S. Chruščiovą. |
Manydamas, kad po Berijos, vėl įvyko valstybinis perversmas,
todėl paskambinau tėvui į darbą, ir paklausiau: kas ten stovi ant
mauzoliejaus?. Jis pasakė, kad kažkoks Brežnevas turėtų būti.
O kai išėjau į armiją, tai 1967 m,
gegužės pirmosios prieigose fotografavau
iš radaro vėl to pačio V. Komarovo pakilimą į kosmosą, o po to
netikėtai jojo nusileidimą ir žuvimą, grįžtant į mūsų planetą. O po
metų fiksavau ir J. Gagarino žudiką naikintuvą Su-15, ir dabar
tyrimuose surinkau visą faktų visumą, bylojančią apie SĄMONINGĄ
NUŽUDYMĄ mūsų planetos pirmojo kosmonauto
plačiau apie tai nuorodose minėtoje studijoje galima atrasti.
Bet,
čia ne ta tema čia tema, kaip A. Baltušnikas buvo apšmeižtas, straipsnelyje,
METIKAI NAUJINA REKORDUS:
МЕТАТЕЛИ ОБНОВЛЯЮТ РЕКОРДЫ После длительного
перерыва (всесоюзный рекорд 56,94 был установлен О. Григалкой в 1958
г.) рекорд СССР в метании диска в этом году обновлялся дважды. Почин
сделал москвич Ким Буханцев, добившийся результата 57,05, а за ним
ленинградец Владимир Трусенев послал диск на 57,84. В Тбилиси
состязались оба рекордсмена. Ожидалось, что борьба между ними
принесет новый рекорд. И действительно, рекорд был установлен, но на
этот раз литовtцем
Альгимантасом Балтушникасом. Соревнования дискоболов прошли в
интересной борьбе. Менялись лидеры, росли
результаты. Характер соревнований и состав участников, среди которых
было немало способной молодежи, дает основания ожидать в ближайшее
время улучшения результатов в метании диска. Новый
чемпион страны Балтушникас уже
в третий раз добивается этого звания (был чемпионом в 1957 и в 1960
гг.). Приходится сожалеть, что этот талантливый спортсмен
сравнительно мало выступает в соревнованиях и недостаточно внимания
уделяет совершенствованию мастерства. 1.
А. Балтушникас (Литва) 57,93 (рекорд); 2.
К. Буханцев (Москва) 56,52;3. В.
Ярас (Литва) 56,26; 4. В. Трусенев (Ленинград) 54,84; 5. К.
Метсур (Эстония) 53,35; 6. В. Компанеец (УССР) 51,67.
Apie 1963 m. rezultatus 1964
m. vasario Legv. Atl. rusiškas žurnalas
rodo padėtį tokią:
1). 57,31
(1) Ким Буханцов (Москва, ЦСКА) 2). 31
57,11 (1) Владимир Трусенев (Ленинград, Т) 3). 31
56,60 (1) Альгимантас Балтушникас (Каунас, Ж) 4). 34
55,98 (1) Гурам Гудашвили (Тбилиси, Кол) 5). 41
55,93 (1) Виктор Компанеец (Киев, СКА) 6). 37
55,07 (1) Валентин Ковтун (Харьков, Б) 7). 39
54,92 (1) Владимир Ляхов (Моск, обл., Д) 8). 37
54,79 (2) Витаутас Ярас (Вильнюс, Д) 9). 40
54,42 (1) Энн Эриксон (Таллин, Д) 10). 39
54,39 (1) ...
Tai,
kaip matome, su aukštu 8-tu rezultatu pasirodo iš Birutės
Kalėdienės gimtinės Pilviškių ir Vytautas Jaras, kuris vėliau išugdo
olimpinį čempioną Romą Ubartą. Tuos
rusiškus Lengvosios atletikos žurnalus rodau,
todėl, kad jie tuo metu kėlė mums akiratį, juos ir kitokius aš
prenumeruodavau, tarnaudamas kariuomenėje, ir, todėl jie man atstojo
ne tik trenerį, bet aš juos rodydamas karininkams, įgavau
pasitikėjimą laisvai treniruotis ilguose ir tolimuose bėgimų
nuotoliuose, išeinant už dalinio ribų ir nevaržomai bėgioti po
rusišką taigą, tarp GULAG-ų Baraševe (Mordvijoje), kurioje kalėjo
sesė Nijolė Sadūnaitė. Kai kiekvieną rytą mankštai prabėgdavau pro
moterų politinių kalinių lagerį, tai jos išeidavo irgi
pasivaikščioti ir visad rimtais žvilgsniais mane prabėgantį
palydėdavo. Tada ten Nijolės dar nebuvo ji ten vėliau
atsidūrė. Todėl tada tokią 1967 m. spartakiadą tame L. a. žurnale
teko studijuoti.
O 4-iais metais anksčiau 1963
m. rugpjūčio 10-15 d. d. tame Lenino stadione Lužnikuose
vyko sovietinė (pavergtų-hiperbolizuoju) Tautų SPARTAKIADA,
kurioje, kaip ir, buvo oficiali atranka į Olimpiadą. Joje staigmeną
parodo Adolfas Varanauskas, tapęs nugalėtoju, rutulį 18,71 m
nustūmęs. Čia Algimantas Baltušnikas užimą antrą vietą su 54,05
rezultatu, aplenkęs Valentin-ą Kovtun-ą (53,59), bet pralaimėjęs
Kim-ui Bachanceovui. Ieties metime staigmeną pateikė mūsų kaimynas
latvis Janis Lūsis, kuris vėliau taps 1968 Mehiko olimpinių žaidynių
nugalėtoju ir du kartus planetos rekordininku.
Po metų Sovietų Sąjungos čempionatas vyksta; gana
vėlai tik rugpjūčio 27-30 d. d. KYjive, nes Tokio olimpinės
varžybos rudenį (spalio 10-24) vyko. Ir tame čempionate tarp
prizininkų Algimanto kažkodėl nėra. Ar jis buvo ne formoje, gal,
kokią traumą gavęs neaišku? Todėl minėtos mokinės Augustės
Kielaitės sakinyje Panašus
atvejis nutiko 1964 m. ruošiantis Tokio olimpinėms žaidynėms.
Po Vladivostoke vykusios paskutinės sportinės stovyklos Birutė
Kalėdienė ir Adolfas Varanauskas į Tokio olimpines žaidynes išvyko ,
o Algimantui Baltušnikui teko vykti į namus.
visai neaišku, iš kur faktas apie stovyklą Vladivostoke? Mokinė jo
išsigalvoti negalėjo. Juolab, stovyklos buvo tikrai rengiamos. Aš
kažkodėl nepamenu, kad mes Politechnikume tada būtume pergyvenę, kad
būtų jis į Tokio pretendavęs, nes pamenu, lyg, 1962 m. jo ir
tik trečią vietą užimtą visasąjunginėse varžybose užimtą.
Aišku, keista buvo, kad tarp B. Kalėdienės ir A. Varanausko nematėme
Tokijuje ir A. Baltušniko. Bet mūsų Adolfas Varanauskas
Tokijuje su 18,41 m rezultatu 21 centimetru
apstūmė 9-toje vietoje palikusį Lenkijos atstovą
Vladislovą Komarą, kurio tėvą buvo apstūmęs Juozas
Krištaponis - TOKIOS SĄSAJOS DIDŽIOJO SPORTO.
Aišku, aš tada labiau domėjausi stajeriais savo
buvusiu varžovu iš respublikos technikumų spartakiados, Vilniaus
Politechnikumą atstovavusiu ir žymiai vyresniu Adolfu Aleksiejūnu,
kuris mane 1500 m nuotolyje vos ne ratu aplenkė, parodydamas vieną
geriausių pasaulyje sezono rezultatų ir kitais metais Tokijuje per
kvalifikacines pasiekęs olimpinį rekordą, kuris kitą dieną per
finalą krito ir kvalifikacinėse persistengęs, Adolfas finale liko be
medalio - finišavo tik 7-tas.
Tada Kūno kultūros pratybose dėstytojo
Algimanto nematėme ir mus lengvaatlečius atviru sunkvežimiu vasaros
pradžioje (dar atostogų nebuvo) į Vilnių vežė karinio parengimo
dėstytojas ...? Motiejūnas, kuris retkarčiais ir kūno kultūrą mums
vesdavo. Tai, gal, dėstytojas Algimantas iš tikrųjų stovyklose buvo?
Nesinorėtų galvoti, kad kažkas jam iš KGB sutrukdė KYjive dalyvauti,
kad į Olimpines žaidynes nereiktų liaudies priešų giminaitį
siųsti?
Labai įdomu,
kad UkraJYnos sostinėje aukštus 59,00 m; 56,77 m ir 56,76 m
rezultatus pasiekia mūsų Algimanto varžovai T. Trusniov-as, V.
Kompanees-as ir Kim Buchancov-as, bet jie Tokijuje gerokai
pablogina prieš ne pilną mėnesį pasiektus rezultatus ir: V.
Trusnev-as su 55,81 užima 8-tą vietą, Kim Bukhantsov-as su 54,38
lieka 9-tas, o V. Kompaneyets-as su 51,96 m užima 12-tą vietą.
Jeigu būtų išlaikytas Algimanto Baltušniko prieš 3-is
metus 1961 m. pasiektas 57,93 m. Sovietų Sąjungos rekordas, tai tada
su tokiu rezultatu galima buvo tikėtis tik ne aukštesnės, kaip 4-tos
vietos Tokijo olimpinėse varžybose, jei į jas Algimantui nebūtų
trukdę išvykti.
Bet, tik reikia
išsiaiškinti, kaip jam buvo sutrukdyta? Ar ne gali būti, kad kas
nors iš trenerių sugalvojo A. Baltušnikui ir B. Kalėdienei
nedalyvauti KYjive Sovietų Sąjungos čempionate ir atrankinėse į
Olimpiadą, žadėdami patekimą, nurodydami spec. pasirengimą
Vladivostoko treniruočių stovykloje? O tą atrankos metodiką
negalėjo kas užprotestuoti iš nuskriaustų trenerių?
Aišku, Birutei pasaulio rekordininkei
neužprotestuosi, kai tarp Romos ir Tokio olimpiadų Birutei gimsta dukra.
Todėl atrankinėse demonstruotis netinka, kai po pertraukos grįžti
į sportą ir dar nesi formoje ir joje gali labai pralaimėti, o ta
forma po pertraukos labai staigiai atsigauna. Treneriai, išmanantys
Gamtą, į sportinę formą sugrįžimą greitai gali suplanuoti tik tam
reikalinga subtili individualizacija. Iki rekordo Birutė jau nuo
1954 metų pastoviai Lietuvos čempione tapdavo. Tik vėliau atsirado
kita Skriaudžių kanklininko Leono Puskunigio auklėtinė, apie kurią
žemiau pabrėšiu.
Juk, nei metais anksčiau Tautų spartakiadoje, bet
ir KYjive atrankinėse
nedalyvavo Birutė Kaledienė, o Tokijuje lietuvaitė
Birutė su 56,31 m rezultatu lenkia KYjive absoliučiai
nugalėtoją tapusią latvę Elvirą Ozoliną, kuri vėliau už paminėto
Janio Lūsio ištekėjo. Įdomu, kad Elivira KYjive švystelėjo net 61,38
m, su kuriuo ji būtų Tokijuje absoliuti olimpine čempione, bet,
kažkodėl sugebėjo nuskraidinti tik 54,81 ir iš kart po Birutės
Kalėdienės užimti ne žemą 5-tą vietą. O 75-iais centimetrais
už Birutę toliau
Tokijuje pasiuntusi
ietį Elena Gorčkova, užėmė aukščiausią iš sovietinių metikių 3-čią
bronzinę vietą. Ši Maskvos studentė KYjive buvo antra, tik su 55,03
m rezultatu ir Tokijuje gerokai toliau (57,06 m)
siunčia. Bet jai iki 1958 m. spalio 30 d. Tbilisyje Birutės
Zalagaitytės (vėliau Kalėdienės) 57,49 m MŪSŲ PLANETOS REKORDO
šiek tiek pritrūko.
Gaila, kaip vyko pasirengimas kitai - Mechiko olimpiadai, 1965-1968
m. m., kai buvau sovietinėje armijoje, tą periodą galėjau stebėti
tik per minėtą visasąjunginį rusiškąjį L.a. žurnalą. Nors minėtas
Algimantas Baltušnikas Lietuvos čempionu buvo 1959 m., 1961 m., 1963
m., 1964 m., 1967 m., ir 1968 m. užėmė III-čia vietą su 50,48 m
rezultatu - jau veteraniško 34-ių metų amžiaus metikui pasiekti
jaunystės laikų formą neįmanoma. Rutulio stūmimo rungtyje Adolfas
Varanauskas (taip pat tremtiniu buvęs) nuo 1955 m. 8-is kartus
buvęs Lietuvos čempionu, paskutinį kartą 1967 m. sustartuoja jau
antrą vietą užimdamas Lietuvos čempionate su ne blogu 18,00 m
rezultatu. Su tokiu rezultatu 1968 m. Mechiko olimpiadoje galima
buvo tikėtis tik 16-tą vietą. O Adolfo varžovas - minėtas lenkas -
Lietuvos grafo sūnus Wladislaw-as Komar-as švysteli
19,28 m ir užimą aukštą 6-tą vietą. Taigi, 6-iais
metais jaunesnis už mūsų Adolfą grafaitis Vladislovas, kuris
buvo užaugęs vaikų namuose, dar turėjo galimybę pakelti savo lygį
iki 1972 m. olimpinio čempiono. Juk jis paveldėjo savo tėvo ir
mamos - žymių Lenkijos lengvaatlečių sąvybes.
Mat, jojo mama, po Glitiškių
dvare jos vyro (Vladislavo tėvo) tėvo nužudymo, buvo priversta
palikti Lietuvą, neturėjo pragyvenimui lėšų, dar ir buvo
priversta vaikus atiduoti į vaikų namus.
Bet
Miuncheno olimpiadoje Vladislovo Komaro iškovotas aukso medalis
su 21,18 rezultatu ir tik vienu centimetru apstūmus garsųjį JAV
atletą George Woods-ą bei du vokiečius Hartnmut Briesenick-ą bei be
medalio likusį Hans-Peter-ą Gies-ą tik 4-iais centimetrais - tai
buvo super olimpinės varžybos su tokiais aukštais si glaustais
rezultatais. Todėl naujokui Rimantui Plungei tik 19,30
m rezultatas jam suteikė tik 14-tą vietą ir chabarovskietį -
bronzinį praeitos Mechiko olimpiados prizininką Aleksandrą
Baryšnikovą palikęs net 22-toje vietoje.
Dar įdomiau, kad kanklininko
ir Štuthofo kalinio, bei Juozo Krikštaponio kolegos Leono
Puskunigio treniruotos Birutės planetos rekordo po dviejų metų
negalėjo pasiekti ir Romos olimpinė čempionė minėta latvė Elvira
Ozolina, pasiekusi tada 55,98 Olimpinį rekordą, o mūsų Birutė
tada iškovojo bronzos medalį su 53,45 m rezultatu, ir per visą
savo tolimesnę sportinę karjerą asmeninių pasiekimu pasilikusi tą
garbingą planetos pirmąjį Lietuvoje rekordą, kurį sovietinė
propaganda bandė labai išnaudoti pasiekimą politiniais tikslais,
nors jis buvo kaip tik iš tarpukario Lietuvos atsineštos sportinės
metikų rengimo patirties fenomenu.
(Įdomu, visur Rusijoje Birutės
mergautine pavardę rašo ZalOgaitytę tokią prisimenu, kai ji
pirmąjį lietuvišką planetos rekordą pasiekė, o dabar rašoma
ZalAgaitytė.) Apie Birutės pasaulio rekordo paslaptį galima prisiminti ir
net įminti, matant, kad Lietuvos čempione buvo 7 kartus tapusi,
pradėdama nuo 1954 m. iki 1969 m. Keista, kad nuo 1958 m,. kai
Birutė pasiekė pasaulio rekordą, ji iki 1962 m. Lietuvos
čempionatuose nedalyvavo, - matyt, tuo metu būdavo svarbesni startai
tarptautinėse varžybose? Paskutinis Lietuvos čempionatuose
Birutės startas buvo 1970 m., kai jąją aplenkė taip pat Leono
Puskunigio auklėtinė Jadvyga Dunauskaitė-Putinienė, kuri
nuo 1965 m. 3-is kartus sidabrą pelnydavo, užleisdama į priekį
Birutę, o nuo 1970 m. Jadvyga jau aplenkia Birutę, ir priartėjo prie
57,49 m pasaulio rekordo, su aukštu 56,90 m rezultatu, o 1978 m. ir
naują Lietuvos rekordą 59,10 m pasiekdama, bei 1980 m. dar aukštesnį 67,84
m rekordą pataisydama.
Svarbiausia, kai 1970 m. Jadvyga pirmą kartą aplenkė Birutę, o
pastaroji tada jau paskutinį kartą sustartuodama Lietuvos
čempionate, kaip veteranė, vis tik, ne žemą 55,02
m rezultatą atsisveikinimui parodė.
Pamenu
Birutę Nepriklausomybės pradžioje, kai Dariaus ir Girėno stadione po
veteranų varžybų mus sukvietė ir apie Veteranų sporto įteisinimą
kėlė mintis, kuris sovietmetyje nebuvo pripažintas ir sovietai
niekad nedalyvavo pasaulio bei Europos veteranų čempionatuose.
PAPILDYMAS
dėl sporto diskriminavimo Sovietų Sąjungoje ir kuriozinių nesąmonių: Sovietai
niekad nedalyvavo net draudė dalyvauti ir Orientavimosi sporto
planetos bei žemynų čempionatuose bei draudė net tos sporto šakos
tarptautinėje federacijoje būti. Tik po Kovo 11-tosios
Lietuvos orientacininkai įstojo šią organizaciją, o visos kitos
respublikos ir net Rusija iš kart įstojo, kai ta Blogio imperija
subyrėjo. Galėjo ji subyrėti ir anksčiau, jeigu pats TOK-as būtų
principingesnis ir būtų uždraudęs Maskvos olimpiadą. Jai buvo
grėsmė, kai vienas atstovas prie Talino Pirite priemiesčio (ten žymi
kirche ir motociklininkams žiedinių lenktynių trasa) apžiūrinėjo
olimpinę jachtų bazę ir ten pamatė netoliese bėgiojančius
orientacininkus. Ir kadangi jis pats buvo orientacininkas,
susidomėjo renginiu. Iš džiaugsmo jam sportinius žemėlapius dovanojo
atminčiai tos sporto šakos organizatoriai- mėgėjai. Juk, mes tada
buvome nelegalūs, nesilaikėme-ignoravome KGB instrukciją,
reikalaujančias po varžybų iš karto sunaikinti sportinius varžybų
žemėlapius, kaip super slaptus dokumentus, kad niekam į rankas ir į
Pentagoną nepatektų. O mes, juos nelegaliai gamindami-spausdindami,
dar ir dalindavome žemėlapius dalyviams, kad jie studijuotų savo
trasų įveikinėjimų teorijoms susidarinėti.
Bet, kai tas TOK-o ypatingas asmuo kirto Sovietų Sąjungos muitinę -
tai iš jo buvo atimti jam dovanoti žemėlapiai, kaip super slapti
dokumentai, o dovanotojams grėsė labai griežtį įstatymai už
tėvynės išdavystę. Todėl tas TOK-o atstovas, matyt, išsižeidęs ir
pamatęs, kad Sovietų Sąjunga DISKRIMINUOJA orientavimosi sportą,
pateikė staigiai ultimatumą panaikinti diskriminaciją, pabrėždamas,
kad Olimpinės žaidynės negali vykti valstybėje, kurioje
diskriminuojamos sporto šakos.
Mat, sovietijoje, Orientavimosi sportas
buvo tik prie Turizmo tarybų, kaip turistams turistinių įgūdžių
patikrinimo priemonė ir klubuose buvo tik sekcijos nebuvo net
jokių tos sporto šakų nei federacijų, nei ne buvo tos sporto šakos
nei sporto mokyklų programose nebuvo, o sovietinių Sporto
organizacijų Orientavimosi sportas nebuvo laikomas sportu jis buvo
laikomas tik kaip turizmu ir kaip tam turizmui įgūdžių patikrinimo
priemonė, taip, kaip ir gaisrininkų sportas.
Net į Orientavimosi sporto pasaulio
čempionatus jei ir buvo organizuojamos išvykos, tai jos buvo
organizuojamos tik kaip Turistinės grupės čempionatams stebėti, o
pajėgiausi Sovietų Sąjungos orientacininkai sovietiniai čempionai
dalyvaudavo Pasaulio žurnalistų varžybose, kuriose dalyvaudavo
tik buvę sportininkai-veteranai, užsiiminėjantys tos sporto šakos
populiarinimu. Todėl toks sovietinių profesionalių sportininkų
dalyvavimas tarp solidžių veteranų buvo ir nekorektiškas.
Man asmeniškai teko Čekoslovakijoje tuoj po
Prahos pavasario būti kartu su trimis grupėmis iš Baltijos (pabaltijo)
šalių, į kurias buvo įtraukti sportininkai iš Maskolijos. (Už
pastarąjį pavadinimą Facebook-o administracijos esu baustas jau 4-is
kartus, nors taip mūsų kaimyninę valstybę vadino mūsų senoliai, nes
ji tokia ir buvo, kol 1724 m. iš Kyjivo Rusios neteisėtai buvo
pavogtas jos pavadinimas apie tai net Karlas Marksas rašė. Aišku,
tą pavadinimą draudė mūsų šalių užkariautoja imperatorė Jekaterina
II-oji, kuri buvo uždraudusi ir tų užkariautų tautų ir kalbas, ir jų
raštus, ir kuriai paminklas nuo Katedros aikštės Vilniuje pašalintas
jau I-o pasaulinio karo metu. O, kad dabar Odesoje jos paminklas
pašalintas, tai buvęs Izraelio spec. tarnybų kūrėjas Jakob-as Kedmi
Ukrajyną pavadino barbarų šalimi. Tai gal ir mes barbarai, nes
Vilniuje irgi nėra šios imperatorės paminklo?
Bet, kaip matome, jos užkariautojiški
įstatymai dar galioja ir todėl esu stipriai nukentėjęs už šio
istorinio pavadinimo naudojimą, kurį naudojo mūsų senoliai,
nekreipdami dėmesį, jog buvo draudžiamas tas pavadinimas, ir, kad,
dar, net dabar mūsų kaimynai gudai bei ukrajinai vartoją tą
pavadinimą labiau, nei mes-lietuviai. Tai patyriau dviračiu
keliaudamas po Baltarusija po ja net 2 keliones-ekspedicijas
rengdamas. )
Taigi, tas mano minėtas pasaulio OS-o
čempionatas vyko lygiagrečiai su 1972 m. Miuncheno olimpiada. Tame
čempionato stebėjime netrūko ir ekscesų, nes mus stebėjo-prižiūrėjo
iš Sovietų Sąjungos Turizmo tarybos paskirtieji. Ekscesai buvo gana
rimti, nes mums draudė vadintis lietuviais, aiškinti čekams ar
slovakams, kad mes prastai šnekame rusiškai, nes mes esame irgi ne
rusai, kaip ir jie. (Čia tokią prakalbą pasakė nusipelnęs treneris
Romualdas Šileika, kai įteikė dovanėlę slovakų ansambliui už tokią
kalbą buvo sukeltas skandalas.) Skandalas buvo, kai latvių ar estų
grupė atvažiavo traukiniu ir vienas jųjų vadovas iš Maskvos sušuko: «Привет
советским туристам!». O
viena iš mūsų jam juokais pavarė: «А
мы не советские мы литовские
».
Ir mes jai nedavėme pabaigti ją staigiai uždengėme nugaromis, kad
į ją neįsižiūrėtų, nes tas sovietinis patriotas į ją akis taip
išsprogino, kad tos akys vos neišlėkė iš savų vietų. Bet, deja, ją
iš pirmo žvilgsnio atpažino, nes ji buvo pirmųjų Sovietų Sąjungoje
vykdytų orientavimosi pirmenybių nugalėtoja. Jei neapsirinku, ten
galėjo būti sporto meistrė Melanija Jadenkienė, kurios vyras
Romas irgi buvo pirmuoju Sovietų Sąjungos čempionu, o vėliau tapo
Popieriaus ir kartono pramonės ministru. Turėjau ir aš nemalonumu -
prisikabino ir prie manęs, nes Bratislavoje dedant vainiką
sovietiniams kariams, kapinėse buvo kapinės gal ir kitokių karių,
kur prie kiekvieno kapo gulėjo kritusio balandžio skulptūrėlė, o
šalia to kritusio balandžio į kritusįjį žiūrinčios liūdinčios
balandėlės skulptūrėlė įvairiausiose skirtingose pozose buvo. Už šių
skulptūrėlių nufotografavimą gavau rimtą pastabą, kad prie tų
antkapių ieškojau ryšių kaip šnipas. Manau, kad ne už tuos
balandėlius užsiūto, o už tuos kapus, kam tie balandėliai paskirti?
Tas klausimas tik dabar man iškilo. Tada, maniau, kad ten civilių
kapinės. Bet, kadangi tų kapų buvo daug, su tais balandėliais, tai
dabar galvoju, kad gal irgi kritusių karių, kurių sovietams gerbti
ne valia? Labai mūsų moteris ir merginas pradėjo siutinti vienas
prie jųjų prisistatantis iš kažkokios Maskolijos glūdumos ir
autobusui pravažiuojant pro kažką vakarietiška mūsų akiai
neįprasta, tai jis didžiuodamasis visą laiką visam autobusui
sušukdavo: «О,
как и у нас!» Toks
vaizdelis, kad jis grupėje galėjo būti specialiai užsakytas, kad
grupės žavėjimąsi vakarietiškumu prislopinti, nes nesitikėjo, kad
jaunas žmogus savo noru gali būti idiotu.
Ypatingai man nepasisekė grįžtant traukiniu, kai prie
sienos traukiniams turėjo būti keičiami ratai iš vakarietiško į
maskoliškąjį bėgių plotį. Tada, kaip turintis mechaniko išsilavinimą
ir mechaninėje tarnyboje dirbantis pramonėje, užsimaniau
pafotografuoti tų ratų keitimo mechanizmus. Juolab, man senelis
mažam pasakojo, kad caras atsisakė turėti
europinius-standartinius bėgius ir užsikaprizijo šiek tiek
platesnius Maskolijai taikyti. Ir kai atsegiau savo lagaminąną ir į
rankas paėmiau savo fotoaparatą (jis buvo be kaburo, nes turėjau du
aparatus ir filmavimo kamerą - todėl fotokrepšelyje buvo patogiau
laikyti ir operatyviai keisti fototechniką), tai čia pat atsidarė
vagono kupe durys, nuo kurių buvau nusisukęs, žiūrėdamas į savo
lagaminą, ir, staiga!, kažkas man stipriai paėmė už
rankos tos, su kuria laikiau fotoaparatą. Pamačiau
karininką-pasienietį. Jis nieko neklausdamas ir laikydamas man ranką
taip, kad negalėčiau iš vienos į kitą ranką perimti tą fotoaparatą,
jis mane per visą vagono koridorių demonstratyviai nusivedė su tuo
fotoaparatu mano rankoje kaip kokį nusikaltėlį-vagį, pavogusį tą
fotoaparatą nuo savęs. Kadangi koridoriuje keleivių buvo nemažai,
nes norėjo daug kas išlipti-pasivaikščioti, todėl tas manęs vedimas
per koridorių kurioziškai atrodė visi akis tik išvertę buvo.
Girdžiu, mūsų vadai iš Maskvos vienas kitam apie mane sako: «Я
говорил, что он шпион».
Mane nuvedė į palydovės kambarėlį ir pareikalavo
apšviesti fotojuostą. Norėjau jam padėkoti, kad jis perskaitė mano
mintis ir iš anksto užkardė man atlikti nusikaltimą. Todėl
atsisakiau pradėjau jo prašyti, kad jis man iš naujo pasaulio
čempionato nesurengs, kad iš naujo jį nufotografuočiau pradėjau
prašyti foto laboratorijos, kad juostą išryškinti ir tada pradėjau
prašyti, kad mane suimtų, jei rastų, ką fotografavau. Žodžiu,
pradėjau aiškinti, kad Vilniuje buvau praėjęs instruktažą Saugumo
darbuotojo prieš išvyką jis truko ko ne pusdienį, bet jame nebuvo
pasakyta, kad fotoaparatai turi turėti dėklus, siūliau grįžti prie
mano lagamino ir pamatyti, kad ir kitas aparatas be kaburo, nes
krepšelį turiu ir tvarkiau lagaminą aparatas rankoje mano atsidūrė
tam, kad daiktus perdėjinėjau ir nėra tokio įstatymo, kad savo
lagamino negalima atidarinėti. Priminiau jam ir Stalino
laikus, kai Maskvoje su fotoaparatu gatvėje pasirodymą grėsė
kalėjimas. O kai Stalinas numirė, tai ir Kremlius atvertas
lankytojams tapo, ir kai man buvo 11 metų ir mane senelis pas
senelės seserį nuvežė, tai netikėtai ir Chruščiovą su senu ZIS-u
110 pravažiuojantį pamačiau, kai atsisukau stovėdamas prie carj-puškės,
kuri niekad nebuvo iššovusi ir vis tiek įskilusi. Tada, vaikas
būdamas, supratau, kad ji būtų gabalus išsilaksčiusi, jei būtų
užtaisyta iššovimui.
Žodžiu, mane paleido pasienietis, mokėjau šnekti
ir įtikinti.
Nesisekė įtikinti tik po kelių metų Vilniuje,
kai gatvėje užsiiminėjau menine fotografija ir senamiesčio
grindinyje, pritūpęs fotografavau balą didelę po lietaus pavasarį
sniego tirpsiančio. Ją ypatingai gražiai taškė pravažiuojančių
automobilių ratai. Tik nelabai gražiai man per petį pritūpusiam
pabaksnojo milicininkas ir parodė pirštu į namą pasakė, kad man
reikia į jį užeiti. Kai įėjau į vidų, tada supratau, kad tai
milicijos poskyris. Prisikabino, kad, neva, aš prieš langus
fotografavau. Tada užprotestavau, pasakiau, kad objektyvas buvo mano
nukreiptas į grindinį, į balą - visai į priešingą puse, o ne į
langus. Tada prisikabino, kad, aš gal, prieš CK langus
fotografavau. Tada pasakiau, kad gatvėje mano panelė (dabar žmona)
saugo sudedamos baidarės pakus, su kuria tik, tik, iš Inžinerijos
taurės baidarių slalomo varžybų Vilnelėje šalia Gedimino kalno
sudalyvavome nuo ten tik, tik troleibusu atvažiavome ir viena
stotele prieš stotį anksčiau išlipome. Dabar nepamenu, kokio reikėjo
deficito paieškoti sostinėje. Neapsikentusi, kur mane nuvedė, mano
panelė irgi atėjo į miliciją, kai, sulaikytą mane, jau norėjo į
kamerą uždaryti. Tada mano panelė (tiksliau, mano porininkė
baidarėje) padėjo išsitraukti diplomus, įrodančius, kad mes pirmą
vietą užėmėme. Ten buvo parašyta, kad mes Jonavos Turistų klubą
atstovavome, kurį KGB uždraustą 1969 m. pabaigoje atkūriau ir už tai
tapau išmestu iš rajkom-o komjaunimo instruktoriaus pareigų ir
visi Jonavos Balsai tapo išimti rajono iš bibliotekų, kuriuose į
kiekvieną numerį rašiau apie komjaunimų organizacijų ataskaitinių
susirinkimus įtikinėjau apie turizmo naudą, kad laisvalaikyje
nustoti girtuokliauti.
Aišku, aš šitą nutylėjau, nes būčiau
metams-dviems velniai žino kur uždarytas. O milicijos budintysis
pajuto, kad kažką aš nutyliu ne viską sakau. Todėl pareikalavo
pasą, kurio nepasiėmiau, nes varžybos buvo draugiškos ir jokių
mandatinių komisijų nebuvo. Turėjau tik leidimą į Azoto gamyklą
įėjimui su nuotrauka. Tada milicijos budintysis surinko
piliečių duomenų bazę ir ...
Taigi dar viena bėda tuose duomenyse
pamatė, kad aš registruotas ne Jonavoje, o Kaune!
Taip, aš registraciją Kaune laikiau, o gyvenau Jonavos pirmajame
devynaukštyje-bendrabutyje - taip slapsčiausi
nuo karinio komisariato, kuris užsimanė mane pastoviai į
partizanus varyti, net grubiai pažeidžiant įstatymą; apmokymus
prisiminimui kartoti kas 5 metus. O mane po 5-ių savaičių
demobilizacijos bandė nutverti. Gerai, kad mano močiutė buvo visai
ne kvaila ant popiergalių iš principo niekur nesirašydavo
sakydavo, kad aš pas kitą bobutę į kaimą išvykęs ir man perduoti
negalės, nes to kaimo adreso nežino. Ji man mažam skaitė
pasakėčią, kaip anūkas pasiilgo bobutės ir ant voko parašė bobutei
į kaimą.
Galvodavau, kad perėjus iš 3-jų metų
karinės tarnybos laikotarpio, į 2-jų, prasidėjo ginkluotojų pajėgų
griuvimas,. Bet tas tarnybos sutrumpinimas ne taip greitai
sugriovė tai tęsėsi iki Matiaso Rusto praskridimo.
O čia dalykas yra rimtesnis, ir tik, tik
dabar supratau tai, kad aš buvau susijęs su Gagarino žuvimu
(kabutėse, nes jis iš tikrųjų sąmoningai nužudytas ir jau tai
nustačiau.) Tada fiksavau pašėlusį greitį jo žuvimo metu, o
dabar paaiškėjo, kad fiksavau jojo žudiką naikintuvą Su-15. Bet tai
sužinojau tik 2013-06-17.
Tada man atrodė, kad MANE NUBAUDĖ UŽ LABAI
GERĄ TARNYBĄ, UŽ RADARŲ KOVINGUMO DIDINIMĄ, KURIANT MAN
RACIONALIZACINIUS PASIŪLYMUS IR IŠRADIMĄ DARANT, UŽ SPORTAVIMĄ IR
ALKOHOLIZMO IGNORAVIMĄ už tai mane su alkoholikais paliko tarnauti
iki Naujų metų, tam, kad neturėčiau kontakto su savo tėvu, kurį
struktūros buvo įtraukę šmeižti J. Gagariną, kad, neva, per
alkoholį jis žuvo.
Mat, mano tėvas Kauno Politechnikos
institute, kaip Lietuvos automobilių sporto kūrėjas ir
Visasąjunginių automobilių lenktynių organizatorius Lietuvoje;
sukūrė naują EISMO SAUGUMO PSICHOLOGIJOS mokslą; vienintelį Sovietų
Sąjungos Politechnikos institutuose, ir su juo iš Maskvos kažkas dėl
Gagarino žūties aplinkybių padirbėjo, kaip jis man gyrėsi (įtariu,
kad tai iš Liubiankos pastato). Todėl ir įtariu, kad dėl tos
priežasties buvo man sulaikyta mano demobilizacija be jokio
paaiškinimo. Spėju, -
mano sulaikymo tikslas buvo, kad nebendraučiau su savo tėvu, dėl
Gagarino aplinkybių žūties.
Dėl tų aplinkybių žūties, kariniame
dalinyje: k/d 71537 (internete rusiškai в/ч 71537
- kodas
Kurgan) Mordovijoje šalia
Baraševo
mes visi (karininkai ir mes-kareiviai), kovinio budėjimo metu bei jo
žuvimo metu, fiksavę nepaprastai didelį; apie 1700 km/val. greitį,
kurį tokį didelį galėjo išvystyti tik naujai kuriami naikintuvai.
Todėl mums visiems
buvo pikta, kad nemokantį skraidyti PIRMĄJĮ PLANETOS KOSMONAUTĄ, ir,
dar, su instruktoriumi įsodino į bandomąjį naujai kuriamą naujos
kartos naikintuvą, kas mums tada atrodė labai kurioziška IR
PEDAGOGIŠKAI NUSIKALSTAMA, ką mes fiksavome. Aš tada sėdėjau
prie radaro-aukštimačio ir intensyviai ieškojau dingusio Gagarino,
kaip mus apkaltino iš Centro, pametus Gagariną.
Tik dabar išsiaiškinau, kad Gagarino mes matyt
negalėjome per 300 km atstumą ir tik 4,2 km aukštyje jį skridusį
- mes matėme tada jojo žudiką; naujai kuriamą naikintuvą Su-15, kurį
žurnalistų konferencijoje 2013-06-17
kosmonautas A. Leonovas ir
atskleidė.
IŠVADA: Panašu, kad Maskvoje generolai
nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia ir todėl aš su savo
porininku-tolimatininku fiksavome tą žudiką; skridusį virš 10,5 km
aukštyje, kuris pagal A. Leonovo parodymus, nėrė žemyn, o po to vėl
šovė stačiai aukštyn į debesis, kad mes su radarais to chuliganizmo
nepamatytume - nusikalstamą praskriejimą pro J. Gagariną, kad
jį įvesti į suktuką, ir, kad jis žūtų. Todėl tas žudikas mums iš
radarų matomumo ribų ir išnyko. Dabar esu surinkęs keliolika faktų,
leidžiančių teigti, kad tai buvo atlikta sąmoningai. Tai labai plati
tema ir čia nesiplėsiu.
Taigi, panašu, kad mane nuo mano tėvo reikėjo
sulaikyti, kad neperduočiau jam apie tą nežmonišką apie 1700 km/val.
mūsų fiksuotą greitį; žuvimo metu, dėl kurio mano tėvas irgi būtų
pagalvojęs, kad dėl žuvimo, toli gražu, ne alkoholis kaltas.
Bet, deja, kažkokių struktūrų planas atitraukti
mane nuo savo tėvo, sužlugo, nes jojo sesuo mano teta, kaip vyr.
gydytoja Kazlų Rūdos ligoninės, suveikė, kad aš ankščiau, ne
laukiant Naujų metų; net spalio mėnesyje buvau komisuotas dėl mano
mamos ligos apiforminimo. Tada aš savo tėvą ir paprotinau kaip
pedagogą-dėstytoją ir automobilių sporto kūrėją, kad girtam su
naikintuvu, ir dar mokomuoju su instruktoriumi skraidyti neįmanoma,
kai prieš kiekvieną skrydį sveikatą gydytojas patikrina. Tokios
nesąmonės, kad girti lakūnai skraidydavo tai buvo mada civilinėje
mažojoje aviacijoje, o karinėje struktūroje tokių nesąmonių būti
negalėjo. Tą aš tėvui ir įrodžiau.
SPĖJU, jog mano tėvas, su manim
pabendravęs, matyt, atsisakė studentams skleisti jam nurodytą
pavyzdį dėl Gagarino žūties, matyt, kažkam pranešdamas, ką jis
sužinojo iš manęs.
Tiesa, buvau pasirašęs, kad apie tarnybą,
jos techniką niekam nepasakoti. Bet ne maniau, kad negaliu
prieštarauti apie skleidžiamas nesąmones dėl pirmojo mūsų planetos
kosmonauto, juolab, MAČIAU NUSIKALTIMĄ pirmojo planetos kosmonauto
žuvimo aplinkybėse ir tylėti-slėpti nesiruošiau. Man buvo
nepriimtina, kad kažkas su garbingiausiu mūsų planetos žmogumi
atliko kažkokią nesąmonę ir į kažkokį bandomąjį naikintuvą
įsodino. Tik dabar po A. Leonovo paaiškėjo, jog bandomasis
naikintuvas, kurį fiksavome - buvo chuliganas-žudikas.
Pamenu, kad tėvas buvo susijaudinęs, kai alkoholio absurdą
išdėsčiau. Todėl keistai, kažkur po kelių savaičių man močiutė ir
pranešė, kad mane Lenino rajono komisariatas ieško. Tada buvo labai
pasipiktinusi mano minėta teta, sakydama, jog mane; tik ką
komisuotą, neturi teisės vėl imti į kariuomenę siūlė ieškoti
teisybės, bet mano tėvas pasiūlė su durniais neprasidėti ir
vienintelė išeitis liko slėptis. Manau, kad jis galėjo nujausti, dėl
ko mane nedemobilizavo po 2,5 m. tarnybos, o išlaikė, ir, dar, net
klibinti praėjo, kad reikia prisiminti karinę tarnybą. Kam
papasakodavau niekas patikėti negalėdavo, kad tokie absurdai gali
būti. Tik dabar; per laiko prizmę, viską sugretinus, ir iškilo
vykdomų nepaaiškinamų nesąmonių paaiškinimas, kurio tada
suprasti neįstengiau. Tik žymiai paprasčiau apie
savo tėvą aiškinau J. Gagarino dukroms 8-tos
temos 15-tame straipsnyje. O dabar aiškėja ir tai, kas sveiku
protu tada nebuvo suvokiama.
Nebuvo suvokiama ir Vilniaus milicijos
komisariate, kad negaliu miesto-gatvių peizažų fotografuoti
kažkoks milicininkas aiškins, kad durnius esu, ne gamtą, o miestą
fotografuodamas. Tas pats buvo ir Čekoslovakiją paliekant, kai
traukinys nuo pasienio Čiopo stotelės pajudėjo, o aš tada, tik, tik
pasieniečio buvau paleistas, išsaugojęs savo soto juostą
fotoaparate. Tada mūsų išvykos į pasaulio čempionatą iš
Maskvos vadų vagono kupė patalpėlėje vyko aršūs ginčai dėl visų
čia išvardintų incidentų. Sakė, kad aš labiausiai buvau svarstomas,
ar mane įrašyti į KGB ataskaitą dėl pastebėtų mano nepatikimumo
sovietinei tėvynei simptomų. Buvo įrašyta, ar ne - to
nežinau.
Žinau, kad po kelių metų plentas į tą patį
pasienio Čiopo miestą man atsikarto laike Užgorodo garsių maratono
varžybų. Mat, nuo karinės technikos gausaus važiavimo per Prahos
pavasario užgniaužimą, kelio dangos asfalto akmenukai pradėjo
kyšoti stačiais štyriais, kur karinės technikos guminiai
ratai nuo kiekvieno akmenuko atėmė asfalto smalą ir akmenukai tapo
kyšoti aukštais bukais smaigaliais. Net asfaltas ir po akmenuku buvo
pavalgytas, paaukštinant tuos kelio spyglius.
O mano bėgimo technika buvo labai minkšta,
statant ant žemės ne kulną, o pirštus; kojos prisižeminimo metu.
Tokį mano kojos pastatymą labai kritikavo minėtas treneris Vladas
Kazlauskas. Ir man atsirūgo, kai pirštai pataikydavo ant to
išsikišimo, kuris lauždavo pirštus į viršų ir sukėlė jų raumenukų
pertempimo mėšlungius, kurie peraugo į rimtus mėšlungius visame
raumenine. Aišku, labai daug bėgikų nusiėmė nuo distancijos, o
man iki galo kovojant, atbėgau į stadioną paskutinis, su tribūnuose
sklindančiomis ovacijomis. Gavau paskutinio bėgiko prizą, net
vertingesnį, nei buvo skirtas nugalėtojui. Ir visa tai įvyko tik dėl
Prahos pavasario užgniaužimo pasekmes, kurios su mano pertemptais
pirštais, tai kaip viena snaigė visame sniegyne.
Tai tokios sąsajos su sovietine kai kurių
sporto šakų diskriminacija, ypač, apie čia pradėtą pasakoti
Orientavimosi sporto diskriminaciją, kuri, dėka vieno minėto TOK-o
nario įsikišimo, staigiai ta diskriminacija tapo nutraukta Maskvos
olimpiados prieigose, 1978 m. vasarą. Pamenu tada dideles ovacijas
Latvijos daugiadienėse varžybose Madonoje, į kurias suvažiuodavo
masiškai orientacininkai iš visos Sovietų Sąjungos. Ten tose
varžybose, kai latvių tos sporto šakos prezidentas, daugkartinis
Sovietų Sąjungos čempionas Slavinš-as paskelbė ГОСКОМСПОРТ-o
pirmininko Gramovo įsaką pripažinti Orientavimosi sportą; kaip
sportą, tai ir prasidėjo džiaugsmo ovacijos. Tada buvo mūsų šventė,
kai ruošiau moksleivius visasąjunginėms Darbo rezervų žaidynių
pirmenybėms. Jose vėliau Uralo prieigose sužinojau,
kad 1941 m. vasarą Sovietų Sąjungos kariuomenė ruošėsi užpulti
Vokietiją
tai man; kaip Lietuvos DR treneriui pasakė varžybų vyriausias
teisėjas, kuris buvo šalia Vilniaus Kirtimų aerodrome bombonešio
lakūnu. Jis man pasakė, kad atėjo vadovybės telefonograma ar
telegrama (nepamenu) įsakymas ruošti lėktuvus svarbiai užduočiai,
todėl buvo nurodyta nuimti visiems lėktuvams variklius remontui ir
lakūnams duoti galimybę pailsėti - paleisti į увольнения-ą.
Jis tada man pasakė, kad kai vakare nuėjo į Aukštuosius Panerius pas
mergaitę ant šieno, tai paryčiais auštant išgirdo vokiečių
bombonešius, kurie užskrido ant Kirtimų aerodromo ir subombardavo
jojo ir visus lėktuvus. Tą patį man ir mažam sakė mano senelis, jog
karas prasidėjo Aleksoto ir Karmėlavos aerodromų subombardavimais.
Tą patį teigė ir Nachmanas Dušanskis,
kai jis, grįždamas iš Krymo, matė bombarduojamą Zoknių aerodromą.
Visus kitus bombarduojamus aerodromus nurodė savo knygoje istorikas Markas
Soloninas. Ir kai
aš tuos istorinius duomenis pateikiau, tai Lietuvos istorikams
vadovaujantis Teisingumo ministerijos darbuotojas Donatas
Glodenis, uždraudė tęsti Juozo Krikštaponio istorijos
nagrinėjimą, tą temą užrakindamas, parašydamas, kad jei
sovietai ruošėsi užpulti, - tai jau per daug ... ir apie J.
Krikštaponį diskutuoti Partizanų istorijos Facebook grupėje buvo
negalima, nes tas Teisingumo ministerijos darbuotojas yra, grynai
melagingos sovietinės istorijos puoselėtoju bei apologetu,
nurodinėjantis net kaip elgtis Lietuvos istorikams J. Krikštaponio
atžvilgiu. Kad
Donatas Glodenis vadovauja Lietuvos istorikams,
tai
2022-12-02 Ukmergės konferencijos pranešime pabrėžė A. Pocius.
Todėl, labai liūdna, kad Lietuvos istorija vadovaujasi aklai
Kremliaus melo postulatais dėl II-ojo pasaulinio karo pradžios.
Taigi, grįžtu
prie SOVIETINĖS DISKRIMINACIJOS SPORTE. Aišku, tikrasis
Orientavimosi sporto, kaip sporto pripažinimas brendo dar
ilgai. Jau prasidėjus Maskvos olimpiadai, stojant į Lietuvos Kūno
kultūros institutą, rektorius nenorėjo man pripažinti pedagoginės
trenerio darbo patirties šioje sporto šakoje, pasakydamas, kad tai
ne sportas. Tada Mandatinės komisijos metu, dėka čia aukščiau
minėtos kariuomenėje mano savarankiškos savišvietos, studijuojant
sportinę literatūrą ir pagal ją išdėsčius; fiziologine prasme, bei
orientavimosi sportą, prilyginus prie biatlono, pavyko įtikinti
komisiją, jog abejos sporto šakos visai nieko nesiskiria viena nuo
kitos. Todėl, man įtikinus komisiją, prasidėjo labai ilgas
svarstymas, gal, vos ne valandos trukmės, kai vėl tapau iškviestu ir
pripažintas priimtu į Neakivaizdinį skyrių, pripažinus mano darbo
treneriu stažą. Tada mane užsistojo ir Neakivaizdinio skyriaus
dekanas ... Motiejūnas, kuris buvo dviratininku, ir, kuris savo
draugą-dviratininką Romualdą
Šileiką priminė
komisijai, kad jis sėkmingai treniruoja Žemės ūkio akademijos
studentus orientavimosi sporto šakoje. Mano žmona irgi buvo jo
auklėtine. Tada Akademijos sporto klubas vadinosi Pilėnais, kuriame
dirbo Leonas Puskunigis bei kiti žymūs treneriai ir, kuris puoselėjo
lietuviškąsias sporto tradicijas.
Taigi, tikrasis poslinkis Lietuvoje įvyko,
kai į tą patį LVKKI atėjo dirbti dėstytoju Romualdas
Šileika ir į
Institutą atsivedė jojo paruoštus moksleivius-sportininkus; net
sporto meistrų lygio. Čia aš ir perteikiau Romualdo pasakojimą apie
tą TOK-o narį, kurio dėka Orientavimosi sportas tapo pripažintas. Ir
tikruoju sportu jis tapo tik, kai nebeliko Sovietų Sąjungos, kuri
stabdė ir nepripažino šios sporto šakos. Todėl ir tapo nepripažinta
pati ši sąjunga, - po jos sugriuvimo į Tarptautine orientavimosi
sporto organizacija įstojo net Rusija, pradėjusi dalyvauti pasaulio
ir Europos čempionatuose.
2-tra tema:
SUGRĮŽIMAS PRIE L. PUSKUNIGIO
Sugrįžtant prie šlovingo Birutės Kalėdienės atsisveikinimo su sportu
ir ją pakeičiant kita Jadvyga Dunauskaie-Putiniene, matome
L. Puskunigio mokyklos ženklą, kai Jadvyga dar du kartus
pagerina rekordą iki 67,84 m ir dalyvavo Maskvos vasaros olimpinėse
varžybose, užimdama 11-tą vietą.
Taigi, po to mūsų Birutės planetos rekordo
jei dar pasaulyje iki Romos olimpinių žaidynių buvo stagnacija, tai
nuo 1960 m. iki 1980-ųjų Maskvos olimpinių metų per tuos 20 metų
labai staigiai pasaulyje pakilo visų sportininkų meistriškumas ir,
ypač, ietininkių. Todėl tik reikia
stebėtis, kad Juozo Krikštaponio varžovas ir Sporto pedagogikos bei
jo organizacijos kolega Leonas Puskunigis sugeba net po 40
metų paruošti aukšto tarptautinio lygio metikę, koks jisai pats buvo
iki karo.
Reikėtų papildyti, jog nuo 1941 m. iki 1957
m. Lietuvos čempionatuose karaliavo Jadvyga Pakšytė, o po to Aldona
Stančiūtė. Bet kas jos tokios, kas jųjų treneriai, internete žinių
nėra. Apie pastarąją minėjo net Kanados
lietuvių laikraštis Nepriklausoma Lietuva,
teigiamai atsiliepdama apie, nors ir okupuotoje Lietuvoje, bet vis
tiek vykstantį 1961 m. Geriausių sportininkų konkursą, ištraukoje
pabrėžiant taip:
... geriausiu
sportininkų vardas atiteko irkluotojams, Europos meisteriams Z.
Juknai ir A. Baguanavičiui. Antras buvo taip pat Europos meisteris
boksininkas Ričardas Tamulis ir trečias S. S-gosdisko
metimo meisteris Algimantas Baltušnikas. Toliau sportininkai
išsirikiavo šia tvarka: 4) šuolio į tolį meisteris A. Vaupšas, 5)
A. Varanauskas rutulys, 6)
A. Saunoris stalo tenisas, 7)
V. Jaras diskas, 8)
J. Grabauskas dviračiai, 9) A. Šlapikas - motorinės valtys, 20)
Aldona Stančiūtė jieties metimas. ...
... tema:
Birutė Kalėdienė
ir jos trenerio sūnus papildo
Pirmieji
Birutės vaikystės įspūdžiai
buvo, kai jos tėvas nuvedė prie sušaudytų Pilviškių miestelio žydų. Pamena
didelę krūvą vaikiškų batų. Jos tėvas niekam neleido jų imti, nors daug kas ...
– vokiečiai, sako, pardavinėjo nužudytųjų drabužius. Tėvas labai bendravo su
žydais, daug ką iš jų pirkdavo. Todėl labai pergyveno dėl jųjų netekties.
Pokaryje jos pusbrolis žuvo miške – jo pavardė yra iškalta tarp žuvusiųjų.
Su sportu Birutė susidraugavo
besimokydama Pilviškių mokykloje, kurioje buvo kūno kultūros mokytoja Antanas
Staniulis. Mergaitė iš prigimties buvo
stipri ir todėl žaidimų komandose dalyvaudavo kartu su berniukais. Tai labai
būdinga Suvalkijos mokyklose – tai mano pastebėjimas. Vaikystėje teko sportuoti
įvairiomis sporto šakomis – daugiausiai žaidimais – mėtyti tik granatą.
Kaip įprasta, su ietimi
Birutė susipažino tik Žemės ūkio akademijos treniruotėse. Ji norėjo pirmiau
stoti į Medicinos institutą, nes gerai mokėsi. Tačiau, kaip „bužių“ vaikui prie
prestižinės profesijos neprileido – sako, jog lėmė charakteristika. Matyt,
kažkas buvo užkoduotai parašyta?
Suprantama, treneris Leonas
Puskunigis, pamatęs labai gabią ir tinkamą metimų rungtimis, turėjo
išreikalauti, kad jau rinktųsi, nes viskuo užsiimti Aukštojoje mokykloje neįmanoma
– būtina rinktis siaurąją specializaciją. Pradžioje Birutė bandė stumdyti
rutulį. Ją kaip antros vietos prizininkę matome
83 psl.; 1954 m., nustūmusią 11,79 m. ir absoliučiai ritulininkei nuo 1946
m. 7-is kartus Lietuvos čempionei Albinai Briedytei atsilikusi tik 10 cm ir
pasiekusi per Lietuvos istoriją antrąjį rezultatą, nes čempionė Albina jį
pastoviai gerindavo ir ji vėliau ištekėjo už garsiojo krepšininko Lagūnavičiaus
ir tapo ne tik visapusiška
lengvaatletė - įvairiausių rungčių čempione, bet ir krepšininke bei LKKI
dėstytoja. O Birutė dar 3-čią vietą rutulio stūmime turėjo 1955 m., bet,
visgi, josios kaip pagrindinę rungtį matome ieties metimą, nes 1954 m. ieties
metime tapo pirmą kartą Lietuvos čempione, pagerindama ženkliai ir 1953 m. Jadvygos
Pakšytės Lietuvos čempionatų 39, 83 m. ir tais 1954-tais metais Birutė pirmoji
moteris Lietuvoje įveikia 40-ties metrų ribą, nuskraidindama ietį 41,42 m. Na,
o 1955 m. Lietuvos čempionate ietis skrieja jau 47,20 m.. Ji man pabrėžė, kad
rutulį stumdyti ji vėliau atsisakė, nes reikėjo daug dirbti su štanga jėgai, o
tai jai nepatiko. Jai labiau tiko greitis įsibėgimui ir mostas, ieties
skrydžiui paleisti.
Metimo techniką Birutė mokėsi iš
vokiškos knygutės, dar prieškario laikų, kuri vėliau buvo išversta. Iš tos
knygutė, kaip supratau, mokėsi ietį mėtyti ir josios treneris. Tik didelės
problemos sudarė, kai atsirado naujos konstrukcijos ietis ir kai nuvyko į Romos
olimpiadą, tai tik tada susipažino su ta ietimi, kuri buvo ir kaprizinga, ir
reikėjo ją mokėti paimti visai kitaip. Todėl šiose Olimpinėse varžybose ji
iškovojo tik bronzos medalį.
Su inventoriumi Sovietų
Sąjungoje buvo didelis deficitas, net gerų startukų truko, jau nekalbant apie
mėtymui gerą inventorių. O visa metodika mėtymų buvo kuriama Kūno kultūros
institute, kur dėstytojais dirbo A. A. Arlauskas, šuolininkas su kartimi – nuo 1948
m. 8 kartus Lietuvos čempionas Alfredas Kunca, tikras
teoretikas ir aukšto meistriškumo puoselėtojas Zenonas Šveikauskas, ir net pats L. Puskunigis, kuris dėstytoju Sporto
Rūmų buvo dar prieškaryje ir galėjo Juozui Krikštaaponiui perteikti žinias,
kaip būti fizinio lavinimo instruktoriumi kariuomenėje. Bandžiau klausinėti Birutės
apie pastarąjį, bet iš savo trenerio ji nieko negirdėjo – nieko jis nepasakojo
apie prieškarį. Nes tai buvo griežtai uždrausta bet ką kalbėti apie tą laiką. Ką
atsimena Birutė, tai Skriaudžiuose dalyvavo savo trenerio sūnaus Krikštynose,
kurį mažą vedžiodavosi į varžybas.
Todėl teko pakalbinti ir Birutės trenerio
sūnų Eigintą, kuris maloniai tapo
nustebintas, kad jo tėvo auklėtinė dalyvavo
ir jo krikštynose. Tai buvo 1956 m. -
Atšilimas, nors ir tada labai buvo visko
bijoma. Manau, ką jojo dėka dar bus galima
apie tėvą ir jojo jaunystės laikmetį ir
daugiau ką sužinoti. Pagal Eigintą,
prieškaryje tėvo didžiausias įspūdis buvo,
kai jis buvo išvykęs į Jungtines Amerikos
Valstijas dalyvauti varžybose. Matė pas tėvą
ir tą vokišką knygą, kurią, matyt, Birutė
minėjo. Sako Eigintas, kad tai buvo didelė
knyga apie lengvąją atletiką ir gana daug
buvo rašyta apie kiekvieną jos rungtį -
techniką. Matė sūnus, kad tėvas ją
skaitydavo, kažką rašydavo, nes mokėjo
vokiečių kalbą. Eigintas pamena, kaip tėvas
buvo ne tik įsidarbinęs Kūno kultūros
institute, bet ir apsigyveno su šeima Sporto
gatvėje. Taigi, viso Instituto buvo kiemas
buvo ir to namo kiemu, kuriame Eigintas
praleido vaikystę - pamena, kai dar nebuvo
bendrabučio. Aš pats tuose dvejuose-trijuose
namuose pamenu Biochemijos ir Anatomijos
katedras, ir, gal, dar su gyventojais kaip
žinybiniais Instituto butais. Taip, kad
aišku, jog Leonas Puskunigis dirbo ir
dėstytoju bei treneriu Instituto. Pamena jis
ir dėstytoją - A. Baltušniko minimą trenerį
Antaną Arlauską, kurio vardą man pavyko
nustatyti tik dėka Eiginto, nes internete
visur prie pavardės tik viena raidė vardo
sovietiškai pateikiama. Pats Eigintas gerai
prisimena šį trenerį-dėstytoją, kuris dažnai
pas juos namuose svečiuodavosi ir jį
vadindavo "Antonijumi".
3-čia tema:
TARPUKARIO Lietuvos SPORTO PATIRTIES REIKŠMĖ
Geltonai
pažymėjau metikus, kad būtų tikras vaizdas sporto padėties po
užgniaužto rezistencinio pasipriešinimo. Išnagrinėjus Leono
Puskunigio įtaką moterų ieties metimui, vėl sugrįžtu prie Algimanto
Baltušniko sporte baltų dėmių. O jos yra, nes nėra žinoma, kaip
konkrečiai tremtyje pradėjo sportuoti Algimantas, kaip jis ir
kada jis buvo pasirodęs visasąjunginėse Kaimo jaunimo varžybose?
Tokios buvo labai populiarios jose ir man teko
dalyvauti 30 km bėgime su SSD Nemunas rinktine, kurią treniravo 100
km bėgimo pasaulio rekordininkas ir buvęs rezistentas: Birželio
sukilėlis bei Vietinės rinktinės narys Vladas
KAZLAUSKAS, kaip Vilniaus inžinerinio statybos
instituto (sutrumpintai VISI Inžinerija) Kūno kultūros
katedros vedėjas docentas, bei Sporto mokslininkas, kuris paliko
didelę metodinę patirtį tolimų nuotolių maratono bėgimo
treniruotėms, buvo parašęs daug knygų. Mes, rajonų (kaimo) bėgikai
aiškiai matėme, kad, jis vietinių struktūrų buvo persekiojamas, jam
trukdoma buvo mokslines mintis skleisti, todėl jam daugiau sekėsi
kaimyninėje Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje spausdinti ir
knygas, ir straipsnius, joje išleido knygą МАРАФОН,
kuri man labai asmeniškai padėjo savarankiškai treniruotis.
Pamenu kariuomenėje jo straipsnį rusiškame
Lengvosios atletikos žurnale rašytą apie TRENIRUOČIŲ PER SMĖLĮ NAUDA
BĖGIKAMS, kuris pats išbandė kuršių Nerijos kopas, ruošdamasis
sumušti 100 km bėgimo pasaulio rekordą. Rusiško 1967
m. sausio mėn. 11
psl. Lengvosios atletikos žurnale jis rašė ir man abejotiną
straipsnį Ar reikalingas maratonininkui maitinimas?.
Be to, su juo būdavo labai malonu bendrauti jis buvo tikras
psichologas, mus kovingai nuteikdamas prieš varžybas. Jį puikiai
pažinojo visų respublikų treneriai, labai maloniai su juo bendravo
tiesiog gerbė ir dievino jį už jo žinias. Todėl neatsitiktinai
minėtame rusiškame
L. a. žurnalo 1969 m. spalio mėn. Nr. 10 nuo
16 iki 17 psl. buvo straipsnis MARATONONINKO PSICHOLOGIJA, kuris
pabrėžė peizažo
įtaką ilgoms treniruotėms, dėl ko jam gerai sekėsi pasirengti
minėtam planetos rekordiniam 100 km bėgimui nuo Kaliningrado iki
Nidos. Be to, aš jo tą mintį pratęsiau, jog orientavimosi sporto
treniruotės, taip pat, ir.. dar, net geriau kondensuoja susitelkimą,
išsaugant nervinę įtampą, nei alinančios treniruotės stadione ar
plente tarp automobilių išmetamų dujų nervinė energija nesialina
dar ir todėl, jog orientacininkas sutelkęs į žemėlapį ir į
situaciją, kad nepasiklysti, galvoja, ieškodamas ne tik artimesnių,
bet ir greitesnių kelių.
Todėl su treneriu Vladu labai būdavo malonu
ir padiskutuoti apie treniruočių-bėgimo nuotaikas labai ilgose
treniruotėse. Pamenu treniruočių stovyklą Druskininkuose, kurioje
buvo intelektualus mano bendraamžis iš LŽŪA Alfonsas
Gedminas. Jis, kai buvo pirmakursis, o aš dar prieš
kariuomenę, tai jis profesoriaus Ruokio prizą 11,5 km ar 12,5 km nuo
Kačerginės iki LŽŪA nugalėjo tarp jaunimo, o aš buvau antras po juo,
basas tik su kojinėmis kruvinomis atbėgęs, nes geri bateliai buvo
didelis deficitas. Aišku, jam treniruojantis po pedagogo K. Maniušio
priežiūra buvo kur kas geriau, nei man dviračių išradinėjimas
kariuomenėje, savarankiškai treniruojantis tik pagal vadovėlius ir
minėtų žurnalų publikacijas.
Todėl toji trenerio Vlado organizuota
treniruočių stovyklą davė ypatingą naudą psichologine prasme, nes iš
trenerio buvo gauta neįkainuojama dvasinio pasirengimo patirtis ir
filosofija asmeniniam sportavimui susikurti. Apie tai su Alfonsu
gatvėje dažnai tekdavo pasikalbėti, kai į sostinę atvykdavau ir
kažkaip atsitiktinai susitikdavome, kai jam priklausė visi sostinės
sporto įrenginiai.
Aišku, apie jo rezistencinę veiklą nieko nenumanėme -
tokiais dalykais tik kvailys galėjo girtis. Stebėjausi, jog jis man
neprieštaravo mano pomėgiui orientavimosi sporte, kai jam įrodžiau,
kad jame fizinius krūvius galiu žymiai didesnius atlaikyti, nei per
treniruotes galvodamas, tik, kiek liko bėgti ir nuo to kankindamasis
papildomai - psichiškai, nes organizmas dar nėra pavargęs. Keista,
kad Vladas Kazlauskas leidosi su manim kalbėtis apie Gamtą apie
Turizmą ir jo romantiką, kuri priduoda papildomų jėgų treniruotėms.
Kaip mokslininkas jis papildė mūsų pastabas apie Gamtos jėgos
reikšmę sportui su daugybe pavyzdžių, paimtų dar iš Anos Lietuvos
laikų. Labai jis susidomėjo, kai aš jam pasigyriau, jog Nerimi nuo
Vilniaus iki Kauno plaukiau Kauno Turistų klubo pirmininko Algimanto
Jucevičiaus (dabar
jis Šviesuolio vardu nominuotas ir Tarpukaryje buvusios
sovietmetyje uždraustos ir dabar atkurtos Keliautojų sąjungos
prezidentas) organizuotame 1969 m. masiniame (per 270 dalyvių)
baidarių bei visokių plaukmenų žygyje, kurį tada paskyriau
savo tėvo gimtadieniui, nes jis tada prieš 30 metų irgi su baidare
plaukė, kai sovietai Vilnių mums atidavė. Tada mane treneris Vladas
labai maloniai nustebino, pasakęs, jog tą žygį organizavo Jūrų
skautų įkūrėjas Stasys Kolupaila. O aš tada jam iš karto
pridūriau, kad jis buvo hidrologu-mokslininku, mano tėvui dėstęs
hidroelektrinių panaudojimą energetikos ūkiui, ir mano tėvas
elektrinėje prie Karo muziejaus praktiką atliko, kurią vokiečiai
susprogdino.
Be to, pasirodo, jog mano
treneris Vladas dar dalyvavo Sedos kautynėse, parašė
knygą ne tik apie Skautus (o man apie juos teko Jonavos Balse visą
seriją rašyti straipsnių ciklą apie SKAUTŲ VASARĄ), bet ir parašė
knygą Kovos dvasia, apie kurią tik dabar iš pastarosios nuorodos
sužinojau. O kaip tik jis ir tada mums dėstė APIE SU SAVIMI KOVOS
DVASIĄ VARŽYBŲ DISTANCIJOJE.
Tik dabar per laiko prizmę aiškėja ir
kritikai-pasityčiotajai iš trenerio Vlado mokslinių minčių. Jas;
varžybų nakvynių metų, lovoje gulint, labiausiai apkalbėdavo
aspirantai būsimieji kandidatai į mokslų daktarus, matyt, ne savo
mintis pliurpdami. Galima įtarti, kad mokslinis ujimas trenerio
Vlado galėjo būti pagal užsakymą. Todėl Vl.
Kazlauskas tik Rusijoje bendraminčius trenerius-mokslininkus ir
profesorius turėjo su jais bendravo, nes ten KGB, matyt,
nesugebėjo rankos KGB-inės per trumpos, matyt, buvo?
O tos rankos ne tik KGB-inės, bet ir NKVD-inės
buvo pasiekusios, kurios šiek tiek pakenkusios buvo ir mano
Lengvosios atletikos dėstytojui bei, taip pat absoliučiai Lietuvos
bėgimo legendai, - tai tam, kuris buvo įveikęs didžiausią A.
Hitlerio numylėtinį garsųjį Vokietijos maratono čempioną ... - taiAdolfą
Vietriną. Pastarąjį
gerai pažinoti turėjo ir Juozas Krikštaponis, kartu startavę
Lietuvos empionatuose.
Čia aukščiau buvau užsiminęs apie žiaurųjį NKVD-istą E. Rozauską,
apie kurį buvo užsiminęs Alfonsas VIETRINAS man ir mano
kolegai - sporto metodininkui Edmundui
Narvydui pakvietusiam pirmąjį
Lietuvos sporto meistrą į
Azoto sporto kolektyvo ataskaitinį susirinkimą-susitikimą. Mums
labai rūpėjo sužinoti ką nors apie tarpukario Lietuvos sportą, kuris
sovietmetyje buvo kruopščiai slepiamas. Todėl,
kai po viešosios dalies nuėjome pavakarieniauti į antrą aukštą (į
vienintelį Jonavos restoraną virš valgyklos) tai pamenu, kai
Alfonsas pajuokavo apie kažkokį žydelį, konfiskavusį jo visus
svarbiausiuosius iškovotus vokiškus prizus. Kas tas žydelis, man
tada nebuvo aišku ir, net, nedrįsau pas docentą smulkintis. Aš jį į
autobusų stotelę palydėjau ir jam malonų prisiminimą apie jį
užsiminiau, kai kokių 5-ių metų būdamas, su seneliais Ąžuolynu ir
prie Sporto halės vaikščiodamas, kur šalia jos mano seneliai
gyveno, stadione pamačiau, tikriausiai, Alfonsą aukštą liesą,
gražiai bėgiojantį, ir todėl tada senelių akivaizdoje apibėgau vieną
ratą, tada ir vėliau 500 m ilgio teturėjusį.
Dar vėliau, jau Maskvos olimpiados
1980-taisiais metais, man LVKKI pirmakursiui docentas Lengvosios
atletikos praktines pratybas vedė per jas tarp 50 neakivaizdininkų
gavau progą 1500 m nuotolį greičiausiai atbėgti ir dar 3000 m at
5000 m (nepamenu) taip pat sužingsniuoti dideliu skirtumu. Todėl jis
mane gelbėjo nuo rutulio stūmimo nevykusios įskaitos, kurios
įvykdyti negalėjau docentas tada mane užtarė, kad man nuolaidą
reik padaryti.
|

42 pav.: Alfonsas
Vietrinas. Galima pasididinti. |
1943 2:04,1;
po Aleksejaus Šimano 2:00,1 1935 buvo antras rezultatas, o
iš 2 min. pirmas išlipo 1953 Erikas Kuzmickas, po kurio visi
prizininkai pradėjo lipti. 1961 Jonas Pipynė 1:52,4
1500 m nuotolyje A. Vietrinas 1942 m. 4:15,5
antrą rezultatą pasiekė po A. Šimano 4:13,8 ir tais metais
antruoju buvo J. Šleževičius, kurio du sūnūs, ypač,
jaunesnysis Vytautas pas man orientavimosi sportą lankė ir
jųjų trenerė buvo man labai gerai pažįstama garsioji Irena
Silantjevaitė-Jefimova, kurie už savo tėvą žymiai
greičiau bėgo (4:14,? atrodo, mano asmeninis) ir aš pats su
juo sovietmety
je buvau bendravęs
O 1943 m. A. Vietrinas jau tampa rekordininku 4:12,8
(P.S.: čia rekordu miniu Lietuvos čempionatų, o kokie
tikrieji rekordai reiks tikslinti. Manau, kad ankstesnių
laikų ypatingų rezultatų kitose varžybose mažesnė tikimybė) |
|
Po karo 1945 m. Alfonsas Vietrinas
čempionu tampa šiek tiek prastesniu 4;25,8 rezultatu.
5000 m. nuotolyje 1935
m. pirmasis Lietuvoje 16 min. ribą įveikia per 15;58,0. Kitais
metais per čempionatus Alfonsas pastoviai gerina Lietuvos
rekordus: 1937 m. 15:53,4; 1939-15:55,0 (antrą rezultatą po savo
rekordo parodo), 1940 m. kažkodėl vėl ženkliai pablogina iki
16:07,4, nors čempionu tampa geroku skirtumu. 1942 m. jau 4 sek.
gerina savo rekordą 15:51,0; 1943 m. tampa čempionu su
simboliniu 16:00,0 rezultatu, antrąjį net 55,0 sekundėmis
lenkdamas, o trečiąjį net 1 min.13,4 sek. aplenkdamas, įrodydamas,
kad prie jo lygio Lietuvoje priartėti niekas negalėjo. Na, o po karo
1945 m. ženkliai pablogina savo rezultatą, nusileisdamas iki
16:25,8 ir vienintelis finišuodamas. Vienintelis Alfonsas rezultatu
16:21,0 per čempionatą finišuoja ir 1946 m., matyt, tuo metu, kai aš
gimiau liepos 12 d., ir čempionatai, atrodo, vidurvasaryje vykdavo.
1947 m. per čempionatą vienintelis baigia ir Valentinas Jakelaitis
(16:17,2), kuris čempionu iš eilės dar 4 kartus pradeda tapti nuo
1949 m., jau iš 16 min. ribos išeidamas, o 1948 m. A. Vietrinas
paskutinį kartą čempionu tampa su 16:06,0 rezultatu, būdamas 33-jų
metų amžiaus.
Tačiau 10000
m nuotolyje Alfonsas
Vietrinas čempionu pradeda pastoviai tapti nuo 1936 metų, pirmasis
Lietuvoje iš 35 min. išlipdamas, net
per 33:13,3 rezultatu. 1937 m. pirmą kartą Lietuvoje jau išlipa iš
33 min. per 32:45,0. O sekančiais 1939 m. vėl rekordiškai per
32:41,3, antrąjį palikdamas 4-iomis minutėmis, o 3-čiąji net
vos ne 12 minučių lenkdamas. Tai toks buvo tada ilgųjų nuotolių
bėgimų lygis Lietuvoje. Sovietinės okupacijos 1940 m. metu A.
Vietrinas dar aukštoku 32:57,4 rezultatu nugali, nors jau nuo jo
prizininkai mažiau atsilieka. Vadinasi, Lietuvoje susidomima
ilgaisiais nuotoliais.
Aišku, po sovietinės antrosios okupacijos
tik 1946 metais šiame nuotolyje vienintelis Alfonas
Vietrinas finišuoja
jau prastesniu 33:44,4 rezultatu, kuris buvo pats blogiausias
Alfonso asmeninis rezultatas, bet vis tik ir už šį blogiausiąjį jo
rezultatą dar niekas nebuvo nė nepriartėję niekada.
Čempionu Alfonsas tapdavo dar 1948 m., 1950 m. 1951 m. pasiekė net
33:09,4 rezultatą, 1952
m. su 33:29,4 rezultatu labai nežymiai ir pirmą kartą
nežymiai, tik 0,5 minutės skirtumu lenkia mano buvusį trenerį čia
aukščiau plačiai aprašytą Vladą Kazlauską, parodžiusį 34:03,2
rezultatą, už kurį irgi niekas Lietuvoje iki to laiko greičiau
nebėgo, išskyrus A. Vietriną. O, tai jau tada kitais 1953 metais
Vladas ir tampa pirmą kartą Lietuvos čempionu su nauju 32:27,7
Lietuvos rekordu, tik 14,4 sekundėmis pagerindamas A. Vietrino 1939
metais pasiektą rekordą.
Įdomu, jog A. Vietrinas čempionu buvo tapęs
ir nestandartiniuose nuotoliuose, kaip 25
000 m bėgimo plentu (1946), estafetės bėgimo 800 + 400 + 200 + 200 m
(1942), 5000 m kroso (1946), 7500 m kroso (1945) ir 8000 m kroso
(1947, 1948, 1950) čempionas.
Žodžiu, A. Vietrinas tapo visų Lietuvos
sportininkų savotišku rekordininku, net 29
kartus tapęs Lietuvos čempionu.
Apie Alfonasą Vietriną, kaip apie garsųjį bėgiką yra užsiminta
Petruičio knygos KAIP MUS SUŠAUDĖ, už kurią mano minėtas kolega
rašytoja-keliautojas ir Jonavos Garbės pilietis Gediminas ILGŪNAS,
kurio atkūrinėjau jo įkrutą ir KGB uždraustą JONAVOS Turistų klubą,
Gediminas su savo tėvu buvo nuteistas po 25 metus lagerio, vien, už
šios knygos turėjimą.
Taigi, tos knygos pabaigos straipsnyje ČERVENĖS
DANGUM UŽSIKLOJĘ, 264 psl.,
sporto žurnalisto Broniaus
Juršės (jau a. a., mano tėvas jįjį gerai pažinojo)parašyta:
Atkreipkite dėmesį: rugsėjo 7-oji nuo
žudynių Červenėje jau praėjo 73 dienos, ir 34 metų revoliucinio
judėjimo Lietuvoje dalyvis", kilęs iš Kijevo, dar tik rašo laišką
LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui! Šiandien šis žmogus iškyla man
kaip vaiduoklis, apsigobęs juoda krauju permirkusia skraiste. Už
vidutinio ūgio vyriškio pečių (šitokį jį prisimena buvęs garsus
bėgikas Alfonsas Vietrinas, pas kurį Panemunėje 1945 metų vasarą per
kratą Eusiejus Rozauskas dar pasirodė ir kaip kolekcionierius",
negrąžinamai pasiėmęs šeimininko niekučius", parsivežtus iš
užsienyje vykusių sportinių varžybų) slėpėsi nuožmus lietuviškai
kalbantis enkavedistas. Areštuotas Alfonsas Vietrinas po dviejų
dienų buvo paleistas, o jo svainis Mikas Garmus, vos baigęs Kauno
Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto pirmą kursą,
išvyko dešimčiai metų turistinėn kelionėn" po Stalino lągerius,
ilgiausiai apsistodamas Vorkutoje.
Pratęsiant apie šio 1940-1941 m. m. istorinio tarpsnio sovietinę
ypatingą cenzūrą, kuri perestroikoje buvo pavadinta baltomis
dėmėmis, man baigiamajam mokslinio komunizmo egzaminui ir
diplominiam darbui Pertvarkos ir Tautinio Atgimimo kūno kultūros
problemos Jonavoje, teko Jonavos Balse parašyti poleminį straipsnį
"Ar
Baltos dėmės baltos?".
Šiam ezopiniam dėstymui per stalinizmą; laipsniškai planavau
ir NUSIKALSTAMĄ LENINIZMĄ parodyti per aukščiau paminėtą Karlo
Kautskio veikalą TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, šiuo metu Lietuvoje
nepelnytai pamirštą.
Taigi, dabar grįžtant prie mano dėstytojo
Algimanto, pasiektų Sovietų Sąjungos rekordų, tai 2018 m gegužės 03
d. buvo paskelbta, jog buvo praėję 60 metų, kai Vilniaus stadione A.
Baltušnikas pasiekė 56,58 m Sovietų Sąjungos rekordą. Kad Sovietų
Sąjunga išnyko kaip Blogio imperija, tai čia nieko blogo nėra. Bet,
kad Vilniaus stadiono nebeliko, tai tuos kaltininkus ar nereikės
perrengti į vokiečių-hitlerininkų belaisvių aprangas ir juos
priversti, kad jie tą istorinį stadioną atstatytų? Ką jis blogo
padarė, sostinei, kad ji pasiliko be stadiono? Ar yra kokia nors dar
viena ES šalis, kurios sostinė netūrėtų stadiono? Tai
dabar LRT
paklausiau
anksčiau klausti negalėdavau, nes veikė Rusijos FSB blokuotė, kuri
trindavo mano komentarus.
Juk, tas A. Baltušniko rekordas buvo kaip
tremtyje nepalūžimo simbolis! Negi
dėl to sunaikino stadioną tie, kurie per Kremliaus propagandine
televizija buvo vadinami vyrais, nepabijoję pašalinti Jono
Noreikos Generolo Vėtros paminklą?
Apie tremtyje
bandymą per badą ir epidemijas išgyventi ir net nepalūžti ir net
sportuoti, kaip pastebėjo 15-metė Augustė Šilų gyventoja,
gyventoja, kur gyveno K. Krikštaponio sesuo, - Algimanto
Baltušniko disko ir rutulio skriejimai, kaip juos skraidė J.
Krikštaponis tai ir buvo tylioji-slaptoji rezistencija.Tokią
rezistencija Liubianka prie geležinio Felikso aikštės
stebėjo-analizavo ir todėl žymių pasipriešinimo sovietinei
okupacijai organizatorių palikuonių neleisdavo į Olimpiadas, kad per
jų šlovinimą nebūtų plečiamas tas tylusis pasipriešinimas.
Jei Šiluose gyvenanti 15-metė Augustė žino ir net
matė, kaip jį rašo, garsųjį disko metiką Algimantą Baltušniką, tai
toks pat 14-metis Algimantas turėjo matyti ir Juozą Krikštaponį bei
ankstyvoje vaikystėje girdėti apie jo skraidytus įrankius, nes jojo
3-is kartus iškovotos pirmos vietos Sporto Karalienės rungtyse ir
dar 2 kartus prizininku buvus, net nuo moksleiviškojo 19-mečio
amžiaus 1931 metų rutulio stūmime, galėjo Taujėnų ir Raguvos
apylinkes stebinti tokie jų kraštiečio pasiekimai. Tokie
pasiekimai turėjo plisti ir per tai, kad buvo Lietuvos Prezidento
sūnėnu ir todėl jo pasiekimai per padidinamą stiklą turėjo būti
stebimi. Juolab, Algimantas Baltušnikas perėmė ir stilių Juozo
Krikštaponio, skirdamas diskui didesnį dėmesį, nei rutuliui.
Be to, Algimantas Baltušnikas, tapęs Kūno kultūros sporto
specialistu, sekė, matyt, ir Juozo Krikštaponio, kaip profesionalaus
fizinio lavinimo instruktoriaus kariuomenėje pavyzdžiu,
pasirinkdamas gilinti kūno lavinimo žinias buvusiuose Sporto
rūmuose, kuriuose, matyt, kažkokius kursus turėjo praeiti ir J.
Krikštaponis, nes į tuos rūmus, esančius šalia Dariaus ir Girėno
stadiono, dėmesys po varžybų turėjo traukti visus. Galėjo Juozas ir
eksternu baigti šių Rūmų kursus, kaip tai padarė jo bendramokslis
Leonas Puskunigis, ir po to dar tuose rūmuose padirbėjęs dėstytoju.
Juk tokius aukštus rezultatus nepasieksi vien kaime įrankį
mėtydamas, nes įrankis turi ir skriejimo paslaptis bei Staigios
jėgos (anksčiau vadintos sprogstamąja jėga) ugdymo plonybes žinoti
ir nusimanyti apie viso-bendro treniravimosi proceso ypatumus.
Todėl Juozas Krikštaponis, kaip
profesionalus karių fizinio lavinimo specialistas, galėjo Algimanto
Baltušniko 3-ims dėdėms (tėvo 3-ms broliams) fizinio pasirengimo
įtaką turėti dar prieškaryje, nekalbant apie Partizanų fizinį
pasirengimą kaip kūno lavinimo specialistas, kurdamas partizanų
Vyčio apygardą, irgi galėjo priminti apie lavinimosi būtinybę. Tą
būtinybę ir perdavė tų žuvusiųjų brolių, likęs gyvuoju Algimanto
tėvas savo sūnui.
O žiūrinti į Lengvosios atletikos
100-mečio čempionų bei prizininkų protokolą,
matosi karo metu ir pokario stagnacija rezultatų. Kodėl 1938
metais čempionatas nevyko, galima manyti, kad tais metais
liepos 18 d. vyko Pirmoji Tautinė Olimpiada ir todėl jos rezultatai
neįtraukti, kažkodėl į statistiką. Kai Juozas Krikštaponis 1937
metais paskutinį kartą tapo čempionu, tai po dviejų metų už Juozą
dviem metais vyresnis Leonas Puskunigis gerokai toliau numetą diską,
pasiekdamas antrąjį 40,39 m rezultatą šios rungties Lietuvos
istorijoje. O toliau jau Lietuvos okupacijos ir karo sąlygomis net
negerinamas ne tik L, Puskunigio, bet ir trečiasis J.
Krikštaponio 39,46 1936 m. rezultatas lieka ilgokai nepagerintas net
iki 1948 metų, kur tik po 12-os metų ir tik 2 centimetrais Viktoras
Mikėnas pagerina tą buvusį trečiąjį J. Krikšaponio pasiekimą, dar
nežymiai aplenkęs antroje vietoje likusį šiaulietį Bronių Jankūną,
kuris ir buvo 1938 m. Tautinės Olimpiados čempionu, ir Lietuvos
čempionu disko metime 1943 m., 1945 m. (1944 m., artėjant sovietams
prie Lietuvos ir ją vėl liepos mėnesį okupuojant, - aišku,
čempionatas, vykti negalėjo), 1946 m. ir 1947 metais, Tais
pokario sovietiniais metais Broniui Jankūnui buvusio savo varžovo J.
Krikštaponio rezultato nepasiseka pagerinti dar ir todėl, kad jis
tose vėl okupuotose Lietuvos TSR pirmenybėse varžovų visai neturėjo.
Todėl, matyt, už dalyvavimą buržuaziniame sporte, kaip
Tautinės olimpiados čempionui ir tarpukario Laisvos Lietuvos gerbimą
(R. Jankūnas nusifotografavęs prie Lietuvos Patriarcho Jono
Basanavičiaus kapo) buvo 1949 m. įtrauktas į išvežimo į Sibirą
sąrašus, bet, kažkaip paliko. Dėl tokios žinios gavimo, Broniaus
žmonai prasidėjo priešlaikinis gimdymas, ir todėl, matyt, paliko,
nors vieną šalia esančią gimdyvę iš karto po gimdymo išvežė. Apie
tai LKP Šiaulių miesto ir miesto liaudies deputatų tarybos
laikraštyje, nuo 1941-04-19 einančiame, jau perestroikos
sąlygomis 1989-05-13
Šiaulių naujienose rašė Leonas
Peleckis. Todėl studijuojant tą visų sporto šakų Karalienės
100-mečio protokolą,
po tokių išgyvenimų 1949 metais Broniui Jankūnui net per 3-jų metrų
skirtumu nepavyksta priartėti prie savo 1943 m. asmeninio 39,81 m
rezultato, kai dar jį aplenkia iš Gruzijos atvykęs man šiek tiek
pažįstamas V Barkalaja, kuris tapo dar ir žymiausių Lietuvos
stajerių treneriu, į treniruočių metodiką įnešė daug naujo iš
medicinos mokslo, nes gydytoju. O Bronius Jankūnas prie savo
asmeninio priartėti negalėjo dar po 2-jų metų, iki 1951 metų, visą
laiką užimdamas trečią vietą, ir užleisdamas į priekį minėtus
abu Viktorus. Mat po karo, jam buvo sunku išgyventi išlaikyti
šeimą, ir kad užsidirbti daugiau, turėjo mesti statybose darbų
vykdytojo pareigas ir pradėti dirbti mūrininku, dėl ko greitai
pagadino sveikatą ir išėjo iš šio pasaulio.
O , kaip J. Krikštaponis,
gimęs-augęs ir žuvęs sandūroje tarp Panevėžio ir Kauno apskričių,
taip ir, tokioje pat sandūroje; tik į vakarus; kiek toliau
Ramygalos valsčiaus Butkiškėse, 14 metų vėliau gimęs minėtas
Viktoras Mikėnas, tik pokaryje 1948 m. pasirodęs kaip 22 metų
sportininkas ir, iš karto tapęs nugalėtoju tais metais, pasirodo,
buvo minėto gruzino V. Barkalajos auklėtiniu, kai pačio trenerio,
kaip metiko pagrindinė specializacija susiklostė kūjo metime. Todėl
jaunajam Viktorui atsirado bendravardžio patyrusio ir jau 13
metais vyresnio pedagogo naujoji patirtis. Tarp jų
psichologiniam bendravimui ir pergalių sporte tikslą galėjo
programuoti jų abiejų bendras Viktorų vardas. Be to, tik metais
jaunesnis nei Juozas Krikštaponis, Tbilisio medicinos instituto
absolventas, kuriame mokėsi net 7 metus, o po to Irane gydytoju
dirbęs, kur fronto nebuvo, todėl, manau, kad kūnui tobulinti ir tai
tobulinimo teorijai pastudijuoti, jam turėjo būti laiko. Todėl
pokaryje Lietuvos čempionų rezultatų šuolį galima sieti su
gruzinišku Viktoru fenomenu.
Bet, vis tik, buvo ir lietuviškoji metikų
mokykla, pradėta nuo prieškario laikų į kurią būtina subtiliau
pažvelgti. Juolab, kad lengvosios tradicijos pradėtos yra Rygiškių
Jono gimnazijos, kurios šiuo metu muziejus yra surinkęs medžiagą
apie savo moksleivius garsiausius Lietuvos asmenis, tačiau
visiškai nerenka apie savo moksleivius garsiausius Lietuvos
sportininkus apie juos šis muziejus nieko nežino, nors iš
interneto susirankioti galima nemažai. Todėl nieko nuostabaus, kad
jame nėra Juozo Krikštaponio. Aišku, jis nėra suvalkietis jis į
Marijampolę nuvažiavo mokytis savo dėdės Prezidento paskatintas kaip
į geriausią tuo meto mokyklą. Bet įdomu, kad muziejus net nežino
savo suvalkiečių, baigusių Rygiškių Jono gimnaziją, kaip Anupro
Tamūlyno ir
kitų, net olimpinėse žaidynėse dalyvavusiųjų. Jis pastarojoje
nuorodoje parodytas kaip kūręs Marijampolės istoriją, rašant, kad,
atseit, Prasidėjus sovietinei okupacijai emigravo į Čikagą iš
kurios į Lietuvą taip ir negrįžo.. Bet, deja, jis 1941 m. buvo
tapęs ieties metimo Lietuvos čempionu, o 1943 m. buvo antras,
pralaimėjęs 1939 m. čempionui Juozui Kamičaičiui. Vadinasi Anupras
emigravo, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir grįžti ne
kaip negalėjo - net minties apie tai turėti negalėjo.
Taigi, J. Krikštaponis, pradėjęs metiko karjerą
kartu su Leonu Puskunigiu, yra gilios sąsajos su pastaruoju garsiu
sportininku, išgyvenusiu ne tik hitlerinės mirties stovyklos
malonumus, ir už tai net GULAG-ą paragavus (tai reiktų
patikslinti dabar nepamenu jo užuominos, kai viešėjo Jonavoje per
Atgimimą), bei jo puikiai išpuoselėto Skriaudžių kanklių ansamblio
ugdytojas ir net jam muzikos kūrėjas apie išgyvenimus Studhofe,
labai mokėjo derinti dvasios stiprybę su jautrios sielos harmoniją.
Ją teko ir Jonavoje pajusti ir pamatyti - mums-sąjūdininkams
teko prisidėti dėl to ansamblio atvykimo šventės. Tai Štuthofo
Kalėdų ir Gavėnios giesmes Varpai, giedokit, ir Prailgo dienos
tos pačios mirties stovyklos kalinio kunigo Stasio Ylos žodžiais. O
šio kunigo parašyta knyga Žmonės ir žvėrys dievų miške, kabai kam
mažai žinoma Lietuvoje, nors ji daug kartų vertingesnė, nei Balio
Sruogos DIEVŲ MIŠKAS,
kurią pamenu vaikystėje, kaip Atšilimo laikotarpio tokią patSoldženycino Vieną
Ivano Denisovičiaus dieną.
,Apie J. Krikštaponį LGGRTC
pažymoje rašoma,
kad 1944 m. jis įstojus į Vietinę rinktinę ir buvo paskirtas
Karo mokyklos 6-tosios kuopos vadu .... Čia ir reikia
dar tyrinėti, kaip J. Krikštaponis turėjo pasijusti, neradęs savo
sporto kolegos Leono Puskunigio, jam iškeliavusius į Štughofo Dievų
mišką? Todėl, iš daktaro Arūno
Bubnio straipsnio apie Vietinę rinktinę,
akcentams sudėti, atrenku jo sakinius:
Gen.
S. Raštikis savo atsiminimuose mini,
jog į Rinktinės vado postą buvo trys kandidatai:
gen. S. Raštikis, pulk, A. Rėklaitis ir gen. P. Plechavičius.
Pirmiesiems dviem atsisakius, vasario 1 d. LVR vadu buvo paskirtas
P. Plechavičius.
1944 m. sausio 31 d. buvo pasirašytas reicho SS ir policijos vado
štabo įsakymas dėl lietuvių batalionų organizavimo kovai su
banditizmu (taip vokiečiai vadino Lietuvoje ir kituose okupuotuose
kraštuose veikiančius partizanus).
Karininkų kadrams ruošti numatyta įsteigti karo mokyklą ir
puskarinininkų mokyklas.
.... Vasario 16 d. gen. P. Plechavičius per radiją pakvietė Lietuvos
vyrus stoti į jo vadovaujamą Rinktinę: Pirmasis Rinktinės uždavinys
kova su banditizmu. Į Stalino pasikesinimą mus išnaikinti visi
lietuviai buriasi į Vietinę Rinktinę (
) Lietuviai per amžius gynė
nuo priešų savo žemę ir šiandien ... Savanorių verbavimo
centrai buvo Marijampolė, Suvalkų Kalvarija, Ukmergė,
Seredžius, Plungė ir Panevėžys. ... Marijampolėje
buvo įsteigta karo mokykla, turėjusi karininkų kadrus LVR
batalionams.
Čia ir yra akcentas, kurį paryškinau, nes Marijampolės apskričiai
nuo 1943 m. sportui vadovavo Leonas Puskunigis, ir kaip
profesionalus kariškių fizinio lavinimo instruktoriumi buvęs Juozas
Krikštaponis, neradęs savo bendramokslio, treniruočių draugo ir
Lietuvos čempionatų varžovo, turėjo labai susirūpinti, jo, kaip
apskrities sporto vado būtina pagalba Karo mokyklai, nes L.
Puskunigis buvo irgi profesionaliu Sporto pedagogu, dirbęs dėstytoju
Sporto Rūmuose rengęs sporto instruktorius, tokius, koks buvo ir
Juzas Krikštaponis. Todėl netektis ir suėmimas bei kalinimas mirties
stovykloje labai reikalingą pagalbininką Vietinei rinktinei,
manyčiau, kad tai turėjo sudaryti keblumų ir kelti papildomą įtampą
tarp hitlerininkų ir Karo mokyklos bei visos Vietinės rinktinės
vadovybės. Juolab, kaip J. Krikštaponis, matyt, glaudžiai
bendradarbiavęs su artimu giminaičiu generolu S. Raštikiu, galėjo
būti gerai informuotų Lietuvos karo vadovybės politikoje atžvilgiu
nuo sovietų išvaduotojų, pavirtusių tikrai okupantais. Todėl
sekam, ką toliau rašo dr. A. Bubnys:
Kovo pradžioje LVR štabo viršininkai plk. O.
Urbonas parengė Rinktinės kario priesaiką, ... Visagalio Dievo
akivaizdoje prisiekiu, kad nesigailėdamas savo jėgų ir gyvybės,
didžiojo vokiečių reicho vado Adolfo Hitlerio aukštojoje vadovybėje,
ginsiu Lietuvos žemę nuo bolševikinių gaujų. Tam ...
Manau, kad J. Krikštaponiui tai labiausiai turėjo būti nepriimtina.
Gal, todėl:
Gegužės 16 d. vokiečiai likvidavo
LVR karo mokyklą Marijampolėje. Dauguma kariūnų, gavę gegužės 12 d.
LVR vado įsakymą išsiskirstyti, buvo paleisti namo, tačiau
komendantūros dalinys ir keli atsitiktiniai likę kariūnai
pasipriešino. Tarp lietuvių ir puolančių vokiečių įvyko
susišaudymas. Žuvo 4-5 LVR kariūnai. Gegužės 17, 18 ir 21 dienomis
vokiečiai Vilniuje ir Marijampolėje sušaudė 84 LVR karius. ....
O kodėl nėra parašyta konkrečiai, kas neišsiskirstė ir kas bei
kokios kuopos dalyvavo susišaudymuose? Toliau rašoma:
Žlungantis nacių okupacinis režimas vis
dar bandė įvykdyti naujas mobilizacijas. Gegužės 16 d. buvo
įsteigtas naujas mobilizacinis štabas, kuriam ėmė vadovauti žinomas
nacių pataikūnas plk. Birontas, rėmęs visas hitlerininkų
mobilizacijas Lietuvoje. 1944 m. birželio 10 d. P. Kubiliūnas
išleido potvarkį Dėl šaukimo karo tarnybon.
Tačiau po tragiško LVR patyrimo ir artėjant nacių okupacijos galui,
niekas į P. Kubiliūno potvarkį nereagavo ir nesiregistravo. .... Čia
suprantama, nes kariai nori savus namus ir savo Tėvynę bei tėviškes
ginti, o ne prisidirbusią bepročio valdomą Vokietiją. Taigi:
Lietuvių ir nacių susidūrimas dėl mobilizacijų ir Lietuvos
jaunimo likimo baigėsi Lietuvos žmonių ir lietuvių rezistencijos
pergale.
Tik visai neaišku, kaip turėjo elgtis vokiečių atžvilgiu Juozas
Krikštaponis, kuriam reikėjo iš vokiečių gauti ginklus
Pasipriešinimo organizavimui bei tų ginklų su lėktuvu
parsiskraidinimui?
|
|
|
|
|
|
|
|
|