Skirta

Skirta prieš antrąją sovietinę okupaciją Pasipriešinimo pradžios 80-mečiui ir Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos 150-mečiui

LR Prezidentui Gitanui Nausėdai, Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei, LR Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei, LR valstybės saugumo departamento direktoriui Dariui Jauniškiui, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkei Fainai, Kukliansky, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui, LR. akademinės etikos procedūrų kontrolierei dr. Redai Cimmperman, Organizacijoms, delegavusioms atstovus į komisija¹, Lietuvos istorijos instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui, Ukmergės merui Dariui Varnui, Ukmergės rajono savivaldybės Tarybos nariams, Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkui Artūrui Taicui, Lietuvos Respublikos, Lietuvos žmogaus teisių koordinacinio centro pirmininkui Vytautui Budnikui, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos Garbės pirmininkui Jonui Burokui, LGGRTC istorikams, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovybei, LRT, BNS, ELTA vadovybėms, žiniasklaidai.

buvusio Jonavos Sąjūdžio tarybos nario,
dabar tiriančio Juozo Krikštaponio biografiją
Vytenio Aleksandraičio
(tel: 864021719)

dėl Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJOS
Jums jau teiktos 2024-05-24 12:07 ir 2024-06-07 13:40
INFORMACIJOS II-oji - APIBENDRINANČIOJI DALIS

     Neteisingos-iškraipytos Juozo Krikštaponio biografijos problema paaiškėjo ypač po pirmosios mokslinės konferencijos, vykusios 2021-12-03 Ukmergėje, kuriai buvo paruošta Pažyma, kurią reikia rašyti iš didžiosios raidės, nes joje buvo pagaliau paminėtos ir prieštaringos žinios, ir buvo pabrėžta, ką reikia dar tirti-ištirti. Tačiau, iškilus klausimams, aiškintis teko Centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA). Ten ir paaiškėjo tos Pažymos labai grubių klaidų, nes jos autoriaus nemačiau pažymėto tarp to archyvo dokumentų panaudos lape. Juolab, jis moksliniame straipsnyje (toliau bus pateiktos nuorodos)   ir prisipažino, kad naudojosi tik jam atrinktomis dokumentų kopijomis ir galima išsivaizduoti, kad nematė kitų labai svarbių dokumentų visumos, pamynus Holizmo elementarius tyrinėjimo principus, dėl ko ir atsirado labai grubios klaidos, klaidinančios net profesionalius istorikus - mokslų daktarus, kurie balsavo 1-oje nuorodoje nurodytoje sutrumpintai taip vadinamojoje Dekomunizacijos-desovietizacijos“ komisijoje už Didvyriui paminklinio akmens pašalinimą.
        Toks drastiškas sprendimas, greičiausiai, atsirado dėl prasidėjusio Ukrainoje karo, nes dėl jo tapo nutrauktas žadėtas Ukmergėje mokslinių konferencijų ciklas ir nebuvo kur mokslininkams pasiaiškinti dėl tų labai grubių klaidų.
        Kadangi pirmosios konferencijos dalyviai buvo suklaidinti daugelyje klausimuose, todėl Lietuvos žmogaus teisių koordinacinis centras (toliau LŽTKC) 2023-08-16 Prašyme dėl nepagrįstų kaltinimų tos klaidos buvo nurodytos per mano atliktus tyrimus.

1 pav.:Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net akių struktūrą

______________________________ _ ______________________

1 - labai ilgo pavadinimo Komisija, kuri čia tekste sutrumpintai vadinama Dekomunizacijos-desovietizacijos komisija, tikrą turi pavadinimą: VIEŠŲJŲ OBJEKTŲ ATITIKTIES TOTALITARINIŲ, AUTORITARINIŲ REŽIMŲ IR JŲ IDEOLOGIJŲ PROPAGAVIMO JUOSE DRAUDIMUI VERTINIMO TARPINSTITUCINĖ KOMISIJA.. Jos nuostatų internetinis adresas: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/1b7f9c30044011eebc0bd16e3a4d3b97?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=e8c28823-44b3-459f-a669-8c6f47c117362 - tos Tarpinstitucinės komisijos 2023 birželio 29 d. Nr.1 išvada, kurios internetinis adresas yra http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01_kristaponis.pdf

-2-

     Tačiau, pradėjus tyrinėti Ypatingojo archyvo dokumentus (toliau LYA), paaiškėjo, kad ir šiame archyve istorikai gal kokius tik kelis procentus matė tų dokumentų, kurie privalo būti sietini su šio herojaus studijavimu.
        Todėl minėtos Tarpinstitucinės komisijos 2023 birželio 29 d. Nr.1 išvada, gaunasi, kaip „pirmas prisvilęs blynas“, nes jame rašoma, kad „Išvadą pagrindžiantys motyvai: Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tyrimų duomenimis, Juozas Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. spalio 10 d. vadovavo 2-ojo pagalbinės policijos bataliono 2-ajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir 1941 m. spalio 15–16 d. Minsko karo belaisvių stovyklos Stalag Nr. 352 kalinių žudynėse. “
       Kaip matome, yra neteisinis šių Valstybinių institucijų parašymas, nes minėtuose dviejuose archyvuose yra visai kitokie duomenys, nei tose įstaigose surinktose be jokios analizės, nes archyvuose yra paneigiantys tas išvadas, kai iš archyvų atsirinkta tik išskirtinai kai kuriuos atrinktinus; kažkam palankius „duomenis“ paėmus, ir ignoruojant visų kitų dokumentų visumą.

Todėl čia teikiu pradžioje problemos pristatymui konceptualią apžvalgą ... apimtyje, o po to dėstymą pagal ... temas.

O ši problema yra aktuali todėl, kad dabartinio Ukrainoje karo akivaizdoje Pasipriešinimo prieš sovietinę antrąją okupaciją 80-metis prasideda liepos 1 dieną, kai 1944 m. tą dieną Lietuvos laisvės armija (LLA) paskelbė karinę padėtį. Tarp daugelio jos kūrėjų buvo ir „Pirmojo Lietuvos Prezidento“ karo mokyklos pedagoginis darbuotojas Antano Smetonos sūnėnas kpt. Juozas Krikštaponis.
Kai tada sovietinė kariuomenė liepos 3 d. Minską, o 14 d. Vilnių užėmė, tai prie Šventosios tarp Ukmergės-Jonavos sovietai atsidūrė liepos 12 d. ir sustojo. Čia sovietai nesiskaitė su savo kariais - juos varė į nuo kulkų verdančią Šventosios upę žūti tam, „kad pas vokiečius pasibaigtų šoviniai“ - taip man 1970 m. pasakė to mūšio liudininkas.

Kai sovietų užimtos Ukmergė ir Jonava, buvo tik liepos 25 ir 29 dienomis, tai šių žiauriausių beprasmiškų sovietinių karių naikinimo akivaizdoje liepos 20 d. J. Krikštaponio surengtas Pirmasis Partizanų sąskrydis yra politiškai reikšmingas tuo, kad jis į mišką ėmė tik tuos, kuriems grėsė beprasmiškai žūti už su žmonėmis nesiskaitančius sovietus, kaip negrįžo iš fronto, sovietų pagautas, J. Krikštaponio - Žalio Velnio ryšininkas Vladas Pranys.

Todėl labai svarbu iki šių abiejų jubiliejinių sukakčių pripažinti J. Krikštaponio biografijoje atliktas klaidas dėl HOLIZMO (visumos) aplinkybių, ir svarbiausia, kraštotyrininkų užrašytų atsiminimų ignoravimo, net netyrus šio herojaus prieš nacizmą atlikto protesto. Tas faktas ir dabar Lietuvos genocido bei rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC, arba Centro) slepiamas jo tinklalapyje, kai Vikipedija ir internetinė Enciklopedija tai mini.

     Nesuprantamas dėl Ukrainoje prasidėjusio karo nutraukto žadėto Ukmergės mokslinių konferencijų ciklo pirmojoje 2021-12-03 konferencijoje istoriko Mindaugo Pociaus be jokių įrodymų pasakymas, kad, J. Krikštaponis, neva, „...kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos .“
        Dėl, neva, „...iki 1944 m. liepos“ yra absoliuti nesąmonė, ignoruojanti, J. Krikštaponio vadovaujantį vaidmenį, rengiantis Pasipriešinimui ir iš vokiečių gaunant ginklus (net lėktuvu parskraidinant iš Vokietijos), nes vokiečiai, tik iš kalėjimo išėjusiam jokių ginklų nebūtų patikėję. Jo kalinimas turėjo būt seniai pamirštas. Apie 1943 metus kalinimo tikimybė irgi atpuola, nes Juozas tada buvo Vietinėje rinktinėje. O dėl, neva, „kalėjo jau demobilizuotas“ irgi prieštarauja istorinei logikai, nes dėl civilio asmens generolas S. Raštikis nebūtų galėjęs kreiptis į GESTAP-ą dėl savo giminaičio išlaisvinimo. O, be to, vokiečiai buvo pikti už SS legiono boikotą ir toks įvykis nebūtų apsėjęs be išvežimo į Študhofo „Dievų mišką“.
        Svarbiausia, jokios „demobilizacijos (paleidimo į atsargą)“ būti, kaip ir negalėjo, kai po kalėjimo J. Krikštaponis pats, tikriausiai, pasileido, negrįždamas į batalioną. Juolab, tą „paleidimą į atsargą“ prisigalvojo Lietuvos istorijos institutas (toliau LII, arba Institutas), galimai sufalsifikavęs melagingas net dvi signatūras, galimai, apgavystės tikslu, vedančias į dvi nesąmones, apie kurias detaliau.... temoje.
        Be to, Krikštaponio kažkokį „bėgimą iš vokiečių armijos“ ir slapstymąsi Ukmergės rajone NKVD tardytojams paminėjo jo buvusi žmona Kunigunda Sliesoraitytė, kurios parodymus Centras žino, „atlieka istorinius tyrimus“, kaip man jis parašė. Todėl visiškai nesuprantama, kodėl to tyrimo neatlikus, buvo parašytas sprendimas PA-2 naikinti Didvyriui Atminimą?
        Juolab, prie to PA-2 sprendimo yra pridėtas „priedas“ (gaila, kad ne istorinis pagrindas), kurios gale (10 psl.), kaip išvada yra paminėta prieštaringa žinia, jog svarstomas herojus SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ - tai 3-jų istorinių šaltinių kaip neginčytinas slapstymosi fakto įrodymas.
        O, kadangi visų mokslinių teiginių išvados, kaip tradicija, visada gale teikiamos, tai Centro priimta bausmė yra labai panaši už tą slapstymąsi nuo vokiečių.
        Tokia, lyg, „nacistinio sprendimo“ kuriozinė situacija gaunasi, greičiausiai, dėl pačių dokumentų iki galo neskaitymo, kur tokie faktai dar bus pateikti.
        Juolab, to prie Didvyriui Atminties naikinimo „priedas“ imamas čia į kabutes, nes tokiam sprendimui turėtų būti PAGRINDAS teiginių pateiktas, o ne kažkoks tik „priedas“, kuriame yra nurodyti reikalavimai dar tirti istorines situacijas, o jų neištyrus, jau priimta bausmė paminkliniam akmeniui.

     Ypatingai pažymėtinas yra to „priedo“ 4-to psl. pabaigoje reikalavimas tirti prieštaringus Martyno Kačiulio parodymus, kuri po karo 1948 m. vasarą tardyme rodė savo kuopos vadą Nikodemą Reikalą, o po 32-jų metų šiam „liudininkui“ 1980 m. apklausoje „N. Reikalas pavirsta į Krištaponį.“
        Panašus reikalavimas buvo priimtas dar 2014-12-17 Pasipriešinimo dalyvių (Rezistencijos) teisių komisijos, kuri nutarime Nr. 2PD – 8 (231) Centrui nurodė ištirti „kodėl suimti ir tardomi 2 (12)-ojo Pagalbinės policijos tarnybos apsaugos bataliono nariai neliudijo prieš J. Krikštaponį (Krištaponį) 1948–1949 m., o pirmieji parodymai nenuteisto asmens duoti tiktai 1961 m.“.
        Bet, deja, šis labai svarbus prašymas nebuvo įvykdytas, nes jau po 2-jų dienų; t. y., 2014-12-19 Centras į LR Gen. prokuratūrą kreipėsi su skundu Nr. 13R-300 „dėl Juozo Krikštaponio (Krištaponio) veiklos nacių okupacijos metais“, ir prie to skundo pridėtoje „pažymoje“ ir buvo nuslėptas pats pagrindinis skundžiamojo nacių okupacijos metu Kauno kalėjime kalinimo faktas, lyg, „kalinimas ne veikla“ būtų.
         Mat, tik per 2 dienas ištirti ir atsakyti į šios Komisijos užduotą klausimą nebuvo įmanoma, nes man, visai ne istorikui, reikėjo net apie 2-jų metų, archyvų dokumentus išnarstyti, kad surasti atsakymą į šį Komisijos dominamą klausimą, kur, pasirodo, atsakymas net šokiruojančiai labai parastas yra toks:
        Tai du 2-osios kuopos vadai: J. Krikštaponis ir N. Reikalas buvo aukšti ir liekni, ir, net iš veido kiek panašūs, o su kariška apranga galima ir apsirikti. Tada NATO standartų nebuvo: turėti pavardes prie krūtinių ir kreipiamasi buvo tik laipsniu. Tai ir savo patirtimi tvirtinu dėl labai svarbaus visam pasauliui įvykio aprašyto....
        Tą N. Reikalo su Krištaponiu sumaišymą atskleidė tik ką šiomis dienomis mano aptiktasis pats M. Kačiulis, kuris savo paskutinėje 1982-08-16 tarptautinėje apklausoje, dalyvaujant atstovams iš JAV, patvirtino istorikų nesuprantamai ignoruotą KGB dokumente nurodymą, kad nuo 1941 m. spalio mėnesio J. Krikštaponio 2-ajai kuopai vadovavo Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gimęs 1907 m. ir aptiktas JAV (tarp kitko, jis ten 1985 m. nusišovė, nors batalione buvo apiformintas ginklininku).
        Ir per tą; tarptautinę 1982-08-16 apklausą M. Kačiulis, kaip ir prieš 2 metus irgi tauškė „apie Krištaponį Rudenske“, tačiau JAV atstovams pasidomėjus jojo atmintimi, greičiausiai prisiminė panašius jo kuopos vadus, ir visai ne į temą, po Spec. tyrimų departamento atstovo Nilo Šero visai kito klausimo, M. Kačiulis, nerišliai (tai matosi apklausos stenogramoje) pradėjo pasakoti, kad jo kuopos vadai buvo pakeisti ir galop, jis ištarė:

^Ne Krištaponis, o Reikalas“.
Taip davė M. Kačiulis suprati Apklausai, kaip jo pasakytuose žodžiuose iš tikrųjų turėtų būti. P. S.: greičiausiai, jis buvo susijaudinęs, ir galimai dėl laukimo-prisiminimo pauzės, stenogramos užrašinėtojas/-a neiginį „^Ne“ su spausdinimo mašinėle užkėlė aukščiau. (Apie ta detaliau ... temoje)

Pagal M. Kačiulį galima daryti tokią pačią prielaidą ir su „Krištaponį belaisvių žudynėse“ rodžiusiu „Jonu“ Rutkausku, kuris tarnybos pradžioje Kaune pridavinėjo parduotuvę, kurios buvo vedėju ir galėjo nepastebėti šių panašių kuopos vadų pasikeitimo, nes prieš išvyką į Minską jau N. Reikalas buvo kuopos vadu - tai liudijo Arlauskas. Juolab, kuopos vadas J. Krištaponis ir pavaduotojas Vladas Tamošiūnas buvo rugsėjo -: 25 d. išleisti atostogų, ir, akivaizdu, kad jau tada N. Reikalas tapti kaip ir laikinai pavaduojančiuoju kuopos vadu.
Minėtajam kuopos vadų sumaišymas labai įtikinamas dar ir tuo, kad nemačiau protokoluose, jog N. Reikalą būtų minėjęs „Jonas“ Rutkauskas. (Jo vardas kabutėse, nes su tokiu vardu batalione nebuvo karių, nes jo vardas Stanislovas, pasiėmęs savo mirusio brolio vardą, kai dezertyravo iš bataliono ir „pažymose“ istorikai apie tai tyli, klaidindami besidominčius šia istorija)

     Taigi, dėl„Krištaponio Baltarusijoje“ buvimą atmeta ir 1-osios bei 3-čiosios kuopų vadų Zigmo Kemzūros bei Juozo Ūselio minėjimai Krištaponio, nes, ypatingai, pastarasis privalėjo žinoti, jog J. Krikštaponis buvo žuvęs, nes buvo Ukmergėje veikęs kaip Partizanų būrių vadu, su slapyvardžiu „Pakalnis“ ir jie abu savęs gelbėjimo tikslu KGB tardytojams privalėjo pakišinėti „Krištaponį“, kad dalį kaltės nuo savęs jam primesti.
        Tačiau KGB tardytojų apgauti nepavyko, nes 1962 m. Vilniaus teismo mirties mirties nuosprendyje vienam iš J. Krikštaponio pakišinėtojų konstatavime, yra aiškiai parašyta, kad jis būdamas 3-čiosios kuopos vadu, žudynėse vadovavo ir 2-ai kuopai. Tai, akivaizdu, jog J. Krikštaponio nebuvo, jei šiai kuopai jo 2-ajai kuopai vadovavo net pastarojo pakišinėtojas J. Ūselis, kuris pats pripažino, kad ši 2-oji kuopa žudynėms buvo išnaudojama vokiečių labiausiai, kuriai pagal liudininkus dažnai keisdavosi vadai, nes jos tikrojo šeimininko neturėjo, ir todėl. iš visų protokolų visumos vaizdas aiškus, kad ši kuopa labiausiai žudynės minima.
        Net, nagrinėjant pačių žudynių Tardymo ir Apklausų protokoluose pasakojimus, matosi, kad visus žudynėms vokiečių nurodymus perdavinėdavo jaunasis leitenantas Gecevičius, kuris mokėjo vokiečių kalbą ir jis pagal visus liudininkus, labai bendravo su vokiečiais. Bet žinome, kad tą vokiečių kalbą labai gerai mokėjo ir J. Krikštaponis, kuris visiškai liudininkų net neminimas kaip vertėjas, dėl ko tik iš šio epizodo jau yra didelė abejonė, jog jis „Baltarusijoje“ galėjo būti. Tuo labiau, kad jam tik minėto M. Kačiulio vienintelėse žydų inkriminuojamose žudynėse Rudenske, pagal Vuosaičio liudijimą, net visoms toms žudynėms vadovavimas rodomas kažkodėl J. Krikštaponio pavaduotojui Tamošiūnui, kuris buvo tik būrio vadu, o vadovavo visam batalionui, nors ten buvo pats bataliono vadas A. Impulevičius. Šis epizodas išraiškingas, dėl ko JAV A. Impulevičiaus neperdavė sovietams, ką reikia dar tirti šį klausimą, o ne aklai mėtytis nepagrįstais kaltinimais.

     Svarbiausia, tuos J. Krikštaponiui kaltinimus paneigia net liudininkai, kurie patvirtina KGB išvadą, kuopai vadovavimą perėmusio N. Reikalo paminėjimą:
        Taigi, ir be mano atrastojo M. Kačiulio tokio paties patvirtinimo, be galo daug yra ir kitų liudininkų neigiančius „Krištaponį žudynėse“ liudijimais, kaip Henrikas Salelionis, nurodęs kad KRIŠTAPONIS TIK IŠ PRADŽIŲ buvo kuopos vadu, o vėliau buvo Tamošiūnas, kuris pagal logiką ir privalėjo tapti kuopos vadu, kai netikėtai dingsta tikrasis kuopos vadas.
        Lygiai tą patį patikslino ir iš Punios puskarininkis Juozas Vėsa, kuris irgi lygiai taip pat, kaip H. Salelionis, J. Krikštaponį vadu mini tik „iš pradžių“, o vėliau taip pat Tamošiūną, ir dar prideda Reikalą, kuris pabrėžė, kad jie keitėsi.

Aišku, jųdviejų parodymus demagogai gali ginčyti, aiškindami, kad ta „pradžia Baltarusijoje“ galėjo būti, bet vis tik tada kiltų klausimas ir dėl pačioje Gudijoje J. Krikštaponio dingimo.
Tačiau visas abejones paneigia žymaus rezistento, Magadano lagerių kalinio, memuarų rašytojo ir tik ką paminėto tarp Višakio Rūdos - Lekėčių vykusio didelio Valkų mūšio vieno iš vadovų puskarininkio Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos, kuris pasakė aiškiausiai:

„Kol batalionas buvo Kaune, kuopos vadu buvo leitenantas KriKštaponis, o vėliau - leitenantas Tamošiūnas.“

Kas yra svarbiausia, kad tokių panašių liudijimų, nurodančių Baltarusijoje kuopos vadu ne J. Krikštaponį, yra begalė

NUO ČIA DAR ŽENKLIAI KEISIS

Tokią išvadą priėjau, atlikęs visapusišką tyrimą,

PRAŠYMAS - INFORMACIJA

karo Ukrainoje ir Rusijos grėsmės akivaizdoje skubiai nutraukti nepagrįstus kaltinimus nuo nacių nukentėjusiajam ir nuo sovietų didvyriškai žuvusiajam jubiliato Antano Smetonos sūnėnui Juozui KRIKŠTAPONIUI bei Tautai pranešti apie nuo jos nuslėptus šio Didvyrio ypatingus bruožus - vertus pavyzdžio kiekvienam moksleiviui, sportininkui - Lietuvos gynėjui, o taip pat pranešti, jog „jis Baltarusijoje“ būti negalėjo, nes nacių kalėjime kalėjo.

      Tokią išvadą priėjau, atlikęs visapusišką tyrimą, kurį, ignoravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau Centras, arba LGGRTC). Jo istorikas Alfredas Rukšėnas, mano supratimu, ignoravo ne tik „tiriamojo“ J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo - suėmimo-kalinimo Kauno kalėjime faktą, jo visiškai net netirdamas, bet ir nesivadovavo kitomis mokslo šakomis, kaip Psichologija ar Kriminalistika, o dvigubo Didvyrio apkaltinimo tikslui vadovavosi tik 3-jų įtartinų asmenų pirminiais „parodymais“, iš konteksto ištrauktais, ir, atrodo, tų parodymų tikrumu KGB-istų nepatikrintais. Taipogi, buvo ignoruoti-slėpti ir priešingi liudijimai, kurių yra daugiau - nėra visų liudijimų analizės.
      ______________________________________________________
      1 - labai ilgo pavadinimo Komisija, kuri čia tekste sutrumpintai vadinama Dekomunizacijos-desovietizacijos komisija, tikrą turi pavadinimą: VIEŠŲJŲ OBJEKTŲ ATITIKTIES TOTALITARINIŲ, AUTORITARINIŲ REŽIMŲ IR JŲ IDEOLOGIJŲ PROPAGAVIMO JUOSE DRAUDIMUI VERTINIMO TARPINSTITUCINĖ KOMISIJA.. Jos nuostatų internetinis adresas: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/1b7f9c30044011eebc0bd16e3a4d3b97?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=e8c28823-44b3-459f-a669-8c6f47c11736
   2 - J. Krikštaponis didvyriškai pasielgė ir proteste prieš nacizmą, nacį numetęs su kėde, akivaizdžiai Holokausto Ukmergėje vykdymo metu. Tokio poelgio psichologinė analizė čia ... temoje

-2-

Dėl to, mano supratimu, tapo pažeista elementari mokslinė etika, net rašant svarbiausiąją-paskutinę „pažymą“, skirtą J. Krikštaponio atminties naikinimui (apie ją ... išnagrinėta), buvo ignoruoti archyvuose sukaupti dokumentai, apie juos melagingai aprašinėjant.

Be to, toks „tyrime“ mokslinės etikos ignoravimas, manyčiau, turėtų daryti žalą ir Akademinei bendruomenei, kai moksle skatinamas aplaidumas ir nepagrįstas „išvadas“ darant, nesivadovaujant visų esamų istorinių įvykių bei dokumentų visuma. O tada iš tokių „išvadų“, apie tą mūsų Valstybei labai svarbų laikmetį studentijai, visuomenei ir pasauliui perduodamos labai iškreiptos „žinios“, niekinančios Lietuvą kitų šalių akivaizdoje.

    Galima manyti, kad daug ne tiesos gavosi savaime, nes labai ne tikslius duomenis paskleidė Lietuvos istorijos instituto [toliau LII(Lii)] istorikas, mokslų daktaras Mindaugas Pocius, kuris net nebuvo Lietuvos centriniame valstybiniame (toliau LCVA) archyve, nes aš nemačiau jo pavardės svarbiausiųjų biografijos tyrinėjimui reikalingų R-1444 fondo dokumentų panaudos lape, ir jis net pats tai viešai prisipažino^2a , kad tik kažkokios kopijos jam buvo įduotos.

        Todėl čia ... temoje atskirais pavyzdžiais paaiškinu apie didelę žalą „tyrime“, kai negalima matyti bylose suklijuotų visų dokumentų; net šalutinių, kaip, pavyzdžiui, vieno raporto neryškaus nuorašo vokiečių kalba, kuris, tiesiog sutriuškina „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ išgalvotą „pasaką“ (apie tai ....).
        Be to, neryškiose dokumentų kopijose jokio „tyrimo“ net negalima atlikti. Tam reikalingos aukštos kokybės nuotraukos, kad parašus ir ranka parašytas raides-skaičius galima būtų ištirti, taip, kaip prie J. Krikštaponio parašo registracijos numeris ir data parašyta visai ne J. Krikštaponio braižu, kas yra jau įrodymas, kad iš J. Krikštaponio  neteisėtas parašas išgautas buvo ne Minske, o, greičiausiai, Kauno kalėjime (apie tai ...). O, kad tas J. Krikštaponio parašas neteisėtas ir skirtas GESTAP-ui apgauti, tai irgi, archyve nematant dokumentų visumos, - pamatyti neįmanoma.
        Nesinaudojimas archyve sukauptais dokumentais ir J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo nacių laikais ignoravimas privedė prie to, jog tapo nepastebėtos saugomų dokumentų keistenybės, akivaizdžios GESTAP-ui apgauti ir, greičiausiai, J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti.

       O toks aplaidus „tyrimas“ svarbiausioje mūsų Valstybės byloje padarė Lietuvai didžiulę reputacinę žalą, ypač, artėjant J. Krikštaponio dėdės - Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečiui (jis bus š.m. rugpjūčio 10 d.) ir tik, tik suėjus jojo mirties bei artėjančiam Pasipriešinimo pradžios prieš sovietinę reokupaciją 80-mečiui, kai tą pirmąjį Lietuvoje pasipriešinimo veiksmą 1944 m. liepos 20 d. atliko pats J. Krikštaponis.
         ______________________________________________________________
     2a - LGGRTC leidžiamo mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 m. vasarą išleisto Nr. 1(51), kuris nuo 7 psl. prasideda Mindaugo Pociaus straipsniu apie J. Krikštaponį, ir jis buvo išspausdintas Ukrainoje karo įkarščio metu. Todėl juo mažai kas susidomėjo.
Tas M. Pociaus prisipažinimas, nebuvus LCVA archyve yra 9-tame psl. To mokslinio„„G. ir R.“ žurnalo internetinis adresas - http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf

-3-

      Žala padaryta ir karo Ukrainoje akivaizdoje, kai J. Krikštaponio atminimo naikinimas vykdomas, pasinaudojant tuo karu ir atlikus net Rusijos spec. operacijos Ukrainoje rusofašistinę Z raidės provokaciją prie reikalavimo naikinti atminimą šiam dvigubam Didvyriui.
       Tuo labiau, kad jam atminimo šalinimas yra labai naudingas invazijai prieš Ukrainą ir todėl neatsitiktinai ta Z raidės provokacija atlikta. (Apie tai su įrodymais išaiškinimas ... temoje ir čia toliau šios problemos pristatyme.)

      Prie mokslinės etikos pažeidimo matau čia istorikų tik prokurorinį kaltinimą, o ne mokslinį tyrimą, - t.y., elementarų Holizmo (VISUMINIO požiūrio) ignoravimą, kai priešingas veiksmas Holizmui - Redukcionizmas (iš konteksto tik palankių „faktų“ traukimą), kad bet ką apkaltinti. O tai jau yra ne kas kita, kaip STALINIZMAS, kuris jau chruščioviniais Atšilimo metais buvo pasmerktas.

     Todėl mes Sąjūdyje smerkėme komunistinį; tik PUSIAU TIESOS sakymą ir rašymą.
        O, čia, su J. Krikštaponiu lygiai taip pat gavosi, kai prieš 9 metus - jo žūties 70-mečio „proga“ Centrui reikėjo apkaltinti J. Krikštaponį. Todėl 2014-12-19 LGGRTC raštu Nr.13R-300 L. R. Generalinei prokuratūrai J. Krikštaponis ir tapo apskųstu, dėl jo „... veiklos nacių okupacijos metais“³ (tokie žodžiai buvo to skundo pavadinime), kaip tik, nuslėpus jo nuo nacių nukentėjimo faktą, lyg, buvimas nacių kalėjime yra „ne veikla“.

       Taigi, matome, su nuslėptu J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo faktu, ne tik 2014-2015 m. m. vyko Lietuvos teisininkų apgaudinėjimas, bet tas APGAUDINĖJIMAS; ir jau VISUOMENĖS dar tęsiasi iki šių dienų; tame biografijos „tyrime“, grubiai pažeidžiant mokslinius holistinius-visuminius principus, ignoruojant ir netiriant Ukmergėje GESTAP-o pastangomis Juozo Krikštaponio suėmimo bei kelių mėnesių kalinimo Kauno kalėjime fakto. Jį ir dabar nuo visuomenės LGGRTC slepia-nemini savo tinklalapyje⁴, kai Vikipedija⁵ ir internetinė Enciklopedija⁶ seniausiai visuomenę informuoja apie J. Krikštaponio nuo nacių šį nukentėjimo faktą.
        O visos jo suėmimo ir kalinimo užfiksuotos detalės (išvardintos čia ... temoje) byloja, kad Juozas Krikštaponis prieš nacius protestą išreiškė; greičiausiai, Holokausto Ukmergėje vykdymo metu. Ir tai patvirtina KGB tyrėjų-tardytojų apie 1982 metus sudarytas 2/12 bataliono 2-osios kuopos Sąrašas⁷, kuriame J. Krikštaponio 2-os kuopos vadu išvykoje į Minską nurodomas tik vienas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono⁸. Be to, jį vadovavus kuopai Baltarusijoje liudininkų liudija daugiau, nei J. Krikštaponį, ir KGB išvadą patvirtina dar LII(Lii) ir LGGRTC pažymose nuslėpti Henriko Salelionio ir Juozo Salelionio liudijimai, apie kuriuos bus ... temoje.
          ______________________________________________________________
3 -  tas raštas ir prie jo pridėta tokio paties pavadinimo istorinė-archyvinė pažyma dėl istorinių faktų ir archyvuose nuslėptų dokumentų čia tekste vadinama kaip „pažyma“ perkeltine prasme su kabutėmis, kurios internetinis adresas:
^{http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_02.pdf}
      4 - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC, arba Centro) tinklalapis apie J. Krikštaponio biografiją, kuriame nuslėptas jojo nuo nacių nukentėjimo (suėmimo-kalinimo) faktas ir jo internetinis adresas - http://www.genocid.lt/centras/lt/653/a/
      5 ir 6 - Vikipedijos bei internetinės Enciklopedijos (Wikiwand-o) tinklalapiai, minintys J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą bei nurodantys to fakto dokumento adresą, pagal kurį aš 2021-08-17 Ypatingajame archyve atradau NKVD generolo Kapralovo raštelį ir jį kitą dieną paviešinau. Vikipedijos adresas https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Krik%C5%A1taponis , o internetinės Enciklopedijos - Wikiwand adresas - https://www.wikiwand.com/lt/Juozas_Krik%C5%A1taponis
       7 - 1981-1982 m. m. KGB sudarytas 2/12 bataliono 2-os (J. Krikštaponio) kuopos Sąrašas, kurios nuo 1941 m. spalio mėnesio išvykoje į Minską tos J. Krikštaponio kuopos vadu nurodomas vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gimęs 1907 m. ir nustatytas JAV begyvenąs. To Sąrašo I-ojo psl. vaizdo internetinis adresas - ^{http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/saras-impul.jpg}
       8 - čia aukščiau 4-toje pozicijoje paminėto KGB Sąrašo 1-mo psl. viršutinės dalies išdidinimas, kuriame matomi svarbūs tai J. Krikštaponio kuopai svarbūs asmenys ir to vaizdo adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/2-12-2-os-kuopos%20vadai-m.jpg

-4-

Todėl, esant ryškioms; tik 1941 m. J. Krikštaponio suėmimo istorinėms aplinkybėms ir tas aplinkybes patvirtinančiu KGB dokumentu, manau, jog LGGRTC ir LII(Lii) istorikai neturi loginės teisės ignoruoti už save kompetentingesnių KGB-istų - Kriminologijos specialistų išvados, kurie vykdė betarpiškas apklausas ir privalėjo matyti NKVD surinktus GESTAP-o dokumentus apie J. Krikštaponio suėmimą, kalinimą bei jo išlaisvinimo motyvus.

Mano tyrinėjimų dėka atsirado tikimybė, jog tuos suėmimo-kalinimo dokumentus NKVD galėjo išvežti J. Krikštaponio išlaisvinimo organizatoriui generolui Stasiui Raštikiui apkaltinti - iš Sąjungininkų britų ar amerikiečių jį išprašyti, kaip tai buvo padaryta su generolais Andrejumi Vlasovu ir Petru Kubiliūnu, o su Povilu Plechavičiumi ir Stasiu Raštikiu nepasisekė? Ar ne todėl jau buvo gal, atliktas kitas bandymas, S. Raštikiui išvilioti, 1946 metais dukreles Laimutę ir Meilutę su senele iš Sibiro į Lietuvą parvežant?

     Tai versija (hipotezė), nes 2021-09-18 mano pirmą kartą Lietuvoje paviešintame šokiruojančio turinio NKVD generolo Kapralovo dokumente⁹ yra ryškūs požymiai - juos nedelsiant reikia tirti, kuriuos aprašau čia ... temoje. Juolab, nepavykus ir tai, kai sugrįžusios generolo dukrelės nuo NKVD pasislėpė, pasikeitusios tapatybę, panašu, kad net dabar Rusijos KGB-FSB atsikeršijo šio generolo anūkei per mano pusiau auklėtinį^9a, žinomą orientacininką, Sergejų Charitonovą (jis 1979-06-23 Lietuvos čempionate už Kauno miestą^9b su dabartiniu viceministru Rimantu Mikaičiu - vėliau tapusiu KGB uždraustosios^9c mūsų sporto šakos išvedėju į tarptautinį sąjūdį), kuris (S. Charitonovas), apsivedęs generolo anūkę, prasidėjus Nepriklausomybei, Rusijoje dingo be žinios - buvo paskelbtas žuvusiuoju^9d, o dabar aš sužinojau, kad jam pakeista tapatybė ir gyvena kažkur pamaskvėje ir, mano, kaip trenerio įsitikinimu, tai gali būti prievartinis aktas (Detaliau čia po pav... )

      Tuo labiau, jog siekis GESTAP-ą apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti yra ryškiai matomas ir minėto LCVA archyvo saugomuose 1941 m. spalio-gruodžio dokumentuose. Net, jei vyresniems vaikams, davus užduotį (ją buvau davęs ir LGGRTC istorikams¹⁰ - apie ją skaityti ... temoje), tai iš Centro sudaryto bataliono karininkų trumpų biografijų sąvado, jie turėtų pastebėti akis duriantį vieną ryškų absurdą, kurio pastebėjimui užtenka turėti tik sveiką protą. Todėl iš karto matosi, jog išvykai į Minską A. IMPULEVIČIUS FALSIFIKUOJA savo 1941-10-06 įsakymą Nr. 42, kad GESTAP-ą apgauti, kaip tos apgavystės viena iš sudedamųjų dalių, išanalizuota ...

       Todėl tas A. Impulevičiaus falsifikatas, kaip ir įrodo, jog J. Krikštaponis buvo suimtas, bent, dvi-tris dienas prieš išvyką į Minską?

Tai išdėstyta, čia aprašytose ... temose. Tik į tuos archyvinius dokumentus reikia atidžiai žiūrėti ir apie juos toliau LII(Lii) istorikui Mindaugui Pociui pirmiau tų visų dokumentų visumą reikia pamatyti, neignoruojant R-1444 fondo LCVA archyvo, ir todėl nereikia apgaudinėti skaitytojų bei naujai sudarytos ilgo pavadinimo Dekomunizacijos-desovietizacijos komisijos, kurios nariu jis pats ir yra. Tuos jojo apgaudinėjimo faktus nustačiau ir čia ... aprašiau, o taip pat jo įvairias fantazijas, kurias susikūrė (tai ... temoje). Jo fantazijų priežastis, kad archyve esančių visų dokumentų savo akyse greičiausiai nematė?

         ______________________________________________________________
     9 - šokiruojančio turinio dar istorikų visai netirtas buvusio tuometinio LSSR vidaus reikalų komisaro NKVD generolo Piotro Kapralovo raštelis, kurį Lietuvos ypatingajame archyve pagal Enciklopedijoje nurodytą LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199 archyvinį adresą nufotografavau (jo vaizdo bei aprašymo internetinis adresas - https://www.facebook.com/photo.php?fbid=6206066992766947&set=pb.100000911233614.-2207520000&type=3&locale=lt_LT) ir kartu su KGB sudarytu II-osios kuopos Sąrašu paskelbiau - .https://www.facebook.com/photo.php?fbid=6299335733440072&set=pb.100000911233614.-2207520000&type=3&locale=lt_LT ). To raštelio ypatingos raškos vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/kapralovo-aiski-visa-zapiska-orginale.jpg
     9a - pirmuoju S. Charitonovo treneriu buvo jo klasės auklėtojas, darbų ir geografijos mokytojas Aleksandras Konstantinovičius Vestfalis, o aš buvau antruoju treneriu, aukštesniam meistriškumui siekti.
9b - 1979-06-23 Lietuvos čempionato protokolo internetinis adresas yra https://dbsportas.lt/lt/varz/1979004/rezgru/V?diena=1
     9c - Sovietų Sąjungos Orientavimosi sporto rinktinei KGB draudė dalyvauti pasaulio bei kontinentų čempionatuose ir draudė priklausyti tarptautinei tos sporto šakos organizacijai. O Jonavoje apie 1965 metus KGB buvo uždraudusi Turistų klubą, nes jį įkūręs buvo disidentas - vėliau Nepriklausomybės signataras Gediminas Ilgūnas, o 1969 metų pabaigoje aš tą KGB uždraustąjį klubą atkūriau, ir vėliau to klubo instruktore tapo Roma Kateivaitė - generolo S. Raįtikio anūkė - Laimutės dukra.
    9d - O 2011-05-26 Mažeikių Santarvės laikraštis dabar nežinomo žurnalisto Mariaus Stonio straipsnyje „Generolo Raštikio šeimą visam likusiam gyvenimui išskyrė karas ir perversmai “, antrajame skirsnyje „Auga jau ketvirtoji generolo karta“ parašyta, jog „Jaunėlė Roma ištekėjusi, kaip ir jos dukterėčia gyvena Anglijoje. Jos vyras žuvo, tad moteris gyvena su sūnumi ir dukra, kurie dabar jau studentai.“. To straipsnio internetinis adresas yra https://www.santarve.lt/generolo-rastikio-seima-visam-likusiam-gyvenimui-isskyre-karas-ir-perversmai/
   10 - užduotis LGGRTC istorikams atspėti A. Impulevičiaus falsifikato vietą jo įsakyme Nr. 42. Tos užduoties vaizdo internetinis adresas - .http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/as-uzduodu-misle-istorikams.jpg                            ...
Ta užduotis buvo teikta 2023-10-30 mano LGGRTC-ui laiške ir pakartota užduotis buvo tris kartus tekste šiame - ..http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/index-lggrtc-23-10-30.htm

-5-

-13-

Po atskirai čia teikiaamos 1-osios temos apie apgavystes, kurios pabaigoje parodau slėptą - išaiškintą J. Krikštaponio teisinį išsilavinimą (jo Pakėlimo lape paminėti tikriausiai VDU Teisių fakultete išklausyti 5 semestrai kursų, kurie turėtų atitikti 2,5 metus) ir pagal naujus istorinius duomenis po NKVD Kauno kalėjime apie A. Impulevičiaus sugadintus nervus (bus nuoroda) ir vokiečiams pasinaudojus šia 2/12 bataliono vado negalia, galima daryti fantazijos prielaidą, jog, jei J. Krikštaponis nebūtų suimtas-kalinamas, tai gal, būtų ir A. Impulevičių sulaikęs nuo karinių nusikaltimų?

     APIBENDRINANT ISTORINIŲ PAŽYMŲ GRUBIAS KLAIDAS, galima daryti išvadą, kad visuomenė būtų jau seniai J. Krikštaponio apšmeižimą pamačiusi, jei šios istorijos dokumentai civilizuotai būtų skaitmenizuoti ir viešinami. Ir, aplamai, jei J. Krikštaponio atžvilgiu būtų vieši LGGRTC tyrinėjimai su visais skaitmenizuotais dokumentais, tai nebūtų jokių gal net paskatų piktnaudžiauti tyrime?
        Neatsitiktinai prie LGGRTC esanti Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisija 2014 m. gruodžio 10 d. 13 val. savo posėdyje pasiūlė LGGRTC generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei įpareigoti LGGRT Departamentą ir Specialiųjų tyrimų skyrių „atlikti papildomą archyvinių ir kitokių duomenų paiešką bei ištyrimą apie J. Krikštaponio (Krištaponio) 1941 m. įvykdytus individualius veiksmus, nustatant, kodėl suimti ir tardomi 2 (12)-ojo Pagalbinės policijos tarnybos apsaugos bataliono nariai neliudijo prieš J. Krikštaponį (Krištaponį) 1948–1949 m., o pirmieji parodymai nenuteisto asmens duoti tiktai 1961 m. (žodžius „nenuteistojo asmens“ pabraukiau aš, nes nenuteistasis taip pat gali būt abejotinas kaip „liudininkas“) Toliau ta Rezistentų teisių komisija prašė „Atlikus papildomą tyrimą, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateikti papildytą istorinę-archyvinę pažymą su visais žinomais J. Krikštaponį (Krištaponį) charakterizuojančiais duomenimis.“
        Bet, deja, kaip matome, apie J. Krikštaponį nieko charakterizuojančio, kaip sportavimo pomėgis ir kita, ne tik nebuvo pateikta, bet ir nuslėptas GESTAP-o suėmimas bei nacių laikais jo kalinimas Kauno kalėjime, kas LR Generalinei prokuratūrai turėjo būti labai svarbu.

Keista, kad to nutarimo protokolas³⁰ Nr. 2PD – 8 (231) buvo parašytas net savaitė po susirinkimo (2014-12-17), o tik po 2-jų dienų jau buvo kreiptasi į Gen. prokuratūrą, kas mano supratimu, per tokį trumpą laiką tokio sudėtingo tyrimo ne tik atlikti negalima, bet jis ir nebuvo atliktas, nes toje jau čia 3-čioje pastaboje paminėtos prie LGGRTC 2014-12-19 Nr.13R-30 rašto pridėtoje „pažymoje“ nebuvo net nieko užsiminta, ko buvo prašoma tos Pasipriešinimo teisių komisijos. Tas prašymas visuomenei ir dabar nėra atsakytas. Todėl nieko nuostabaus, kad Generalinė prokuratūra ir atmetė³¹ LGGRTC prašymą, besikertantį su teisine logika.
___________________________________________________________

30 - prie LGGRTC esančios Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisijos posėdžio, vykusio 2014-12-10 13 val. protokolo Nr. 2PD, kurio pirmininkas tada buvo Gintaras Šidlauskas, vaizdo (nuotraukos) internetinis adresas http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_01.pdf
31^-LR Generalinės prokuratūros J. Krikštaponiui „kaltinimų“ atmetimo rašto 2015-01-22 Nr. 17.2-829, kaip nesant objektyvių duomenų, ... vaizdo-nuotraukos internetinis adresas yra http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf

-14-

Todėl iškyla klausimas: Kam reikalinga buvo Pasipriešinimo teisių komisija prie LGGRTC, su josios pirmininku Gintaru Šidlausku, kaip Centro darbuotoju, jei buvo ignoruotas pasiūlymas ir jis neįvykdytas? Kodėl Demokratinės valstybės įstaigoje suignoruota komisija ir jos nutarimas ir kodėl iki šiol nėra atsakyta, ką ji buvo Centro vadovybės paprašiusi?
Juk, po karo nuteistųjų internete matosi tik 40³² bataliono karių, kurie visai neminėjo J. Krikštaponio ir todėl jei jie jo neminėjo, tai tada turėjo kitą vadą minėti. Vadinasi, santykis tarp kito vado ir J. Krikštaponio bus labai milžiniškas, tikriausiai Didvyrio kaltintojų nenaudai. Todėl, matyt, ir vengia LGGRTC atlikinėti analizes? Be to, reiktų žinoti, kiek dar ir nenuteistųjų yra, ir kiek, išvis, protokolų yra su nuslėptais ne J. Krikštaponį kuopos vadu liudijančiųjų?

Todėl kuo skubiausiai visų dokumentų visumą reiktų iš naujo ištirti iki prieš antrosios sovietinės okupacijos Pasipriešinimo pradžios 80-mečio jubiliejaus!

.            O, būtent, J. KRIKŠTAPONIS IR ATLIKO PIRMASIS Lietuvoje PASIPRIEŠINIMO VEIKSMĄ, - 1944 metų liepos 20 d. surengė pirmąjį Partizanų sąskrydį³³, kai šalia vyko sovietų nusikalstamo karo vedimo būdo Šventosios upės šturmas, dėl ko REIKĖJO GELBĖTI VYRUS NUO SOVIETINIO-RUSIŠKOJO NUSIKALSTAMOJO KARO VEDIMO BŪDO..
        Todėl, pagal jo sesers prisiminimus³⁴, J. Krikštaponis, į mišką ėmė tik tuos, kuriems grėsė patekti į nusikalstamą rusiškąją sovietinę kariuomenę, kuri čia pat prie Šventosios upės šturmavime ciniškai nesiskaitė su savo karių gyvybėmis.
         O kitų metų rugpjūčio 10 d. minėsime ir Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečio jubiliejų. Todėl tai progai jo sūnėną būtina nustoti šmeižti, nes jis buvo Humanistinės pedagogikos įtakoje³⁵, išsiugdęs teisingumo³⁶ jausmą, studijuodamas ir teisę³⁷ bei tapęs labai garsiu Lietuvos sportininku³⁸-

1 pav.: Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net akių struktūrą

__________________________________________________________

32 - iš Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos organizuoto kreipimosi matome, jog jis mini per 40 nuteistųjų nei vienas neminėjo J. Krikštaponio. Galima manyti, kad jie minėjo kitus karininkus. To paskelbto kreipimosi adresas yra  https://www.pozicija.org/lggrtc-negali-panaikinti-galiojanciu-prezidento-dekretu-del-partizano-juozo-kristaponio-apdovanojimu-nei-zurnalistu-nei-kitu-valstybiu-ambasadoriu-pageidavimu/?fbclid=IwAR1zXWv0Nd5Z_whr1-iMFMVUpR5uy-4iwP2gHnW6NJmbZTMwLpWiP6EQ4Nc
   33 - iš sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje) žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono apie tai, kaip brolis ėmė į mišką tik tuos, kuriems grėsė sovietinėje armijoje pražūtis, ir to pasakojimo momento nuotraukos internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/krikst-kuria-pogrind-tik-sesers-parodymas.jpg
   34 - J. Krikštaponio sesers atsiminimų fragmentas iš XXI-to amžiaus tinklalalapyje straipsnio skirto Lietuvos kariuomenės dienai skelbto kraštotyrininkės Astros Astrauskaitės interviu su Veronika Krikštaponyte ir Užulėnyje gyvenusiu J. Krikštaponio ryšininku bei žymiu tautodailininku Mykolu Dirse, kurio darbai po jo 2008 m. mirties buvo eksponuoti LGGRTC muziejuje - jo parodą buvo pristatęs Arvydas Anušauskas. To straipsnio adresas yra - https://web.archive.org/web/20141222151402/http:/www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.html , o to straipsnio fragmento nuotrauka, kuriame minimas J. Krikštaponio slapstymasis nuo vokiečių, jo surengto 1944- m. liepos 20 d. pirmąjį Partizanų sąskrydį o taip pat LĖKTUVĖLIU iš Vokietijos GINKLŲ PARSKRAIDINIMAS, kuris triuškina istoriko M. Pociaus paistalus apie J. Krikštaponio kalinimą, neva, "po demobilizacijos iki 1944 m. liepos", kas yra nesąmonė, nes iš kalėjimo išėjusiam vokiečiai ginklų nebūtų patikėję; dar vienoje kameroje su komunistais pasėdėjusiam. To fragmento nuotraukos adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/krikst-parskraidina-dirses.jpg , o J. Krikštaponio - Žaliojo Velnio ryšininkui Vladui Praniui patekus sovietams į nagus, jį į frontą išvežus, - taip jis ir negrįžo - tai ir yra viena iš MOBILIZACINIO GENOCIDO formų - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/krikst-kuria-pogrind-tik-sesers-parodymas.jpg
    35 - Humanistinės pedagogikos įtaka išanalizuota dideliame mano rašte, skirtame Centrui, kurio PRIEDO yra 6-oji tema: PASAULYJE Lietuvai GARSINTI MOTYVACIJŲ UŽUOMAZGOS BEI JŲJŲ PUOSELĖJIMO PRADŽIA išdėstyta 39 psl. 3-jų psl. apimtimi, į kurią galima patekti per to PRIEDO internetinį adresą - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/index-priedas-lggrtc.htm
    36 - leitenanto J. Krikštaponio-„Krištaponio“ RANKA PARAŠYTA Atestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui, kuriame atsispindi J. KRIKŠTAPONIO PEDAGOGINIS POŽIŪRIS Į JAUNIESIEMS KARININKAMS TEISINGUMO UGDYMO SVARBĄ , kuriam majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. . To J. Krikštaponio ranka rašyto, kaip PAVYZDINGOSIOS Humanistinės pedagogikos stiliaus Atestacija, kurios labai didelės raiškos nuotraukos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_114136.jpg
    37 - Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaigą galima pastudijuoti per ypatingaididelė raiškos nuotrauką su tikslu detaliam šifro ir rankraščio tyrimui, kurį galima atlikti per to os raiškios nuotraukos vaizdo internetinį adresą http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_115216-tik-ivertinim.jpg
   38 - PRIEDAS prie Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC arba Centrui) su pavadinimu: NUO LIETUVOS GYVENTOJŲ NUSLĖPTI SVARBŪS FAKTAI APIE Juozą Krikštaponį BEI JO ĮTAKĄ Lietuvos SPORTUI http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/index-priedas-lggrtc.htm

-14-

     Taigi, beveik niekas nežino, kad Juozas Krikštaponis buvo žymiausiu Lietuvos disko metiku - rutulio stūmiku; kas yra slepiama dabar nuo Lietuvos gyventojų - slepiamas, net jo kaimyno - du kartus Sovietų Sąjungos rekordininko disko metime draudimas, dalyvauti Romos bei Tokio, o gal net ir Melburno olimpinėse varžybose, todėl, kad jo dėdės kovojo ir vadovavo J. Krikštaponio rinktinei, bei joje visi žuvo. Juk LGGRTC ir LII(Lii) istorikai privalėjo žinoti, jog J. Krikštaponio bendramoksliai buvo pirmieji ir garsiausi Lietuvos sportininkai, o Juozo aršiausi Lietuvos čempionatų varžovais buvo; net ir Sporto universiteto (Sporto rūmų) kūrėjais, kaip Stasys Šačkus bei Atgimimo legenda - XIX amžiuje Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrėjo sūnus - Dievų miške mirties stovyklos ir po to GULAG-o kalinys Leonas Puskunigis, kuris sugrįžęs iš GULAG-o, parengė pirmąją lietuvaitę; mūsų planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kaledienę.
        O J. Krikštaponis, kaip tik; juos abu, čempionate buvo lenkęs, ir 8-iais centimetrais buvo rutulio rungtyje apstūmęs viduramžiuose nuo Ukrainos Komorogrado kilusį Vladą Komarą, kurio žmona buvo geriausia Lietuvos metikė ir Lenkijos daugkartinė rekordininkė bei žinomiausia pasaulyje rutulio stūmikė. O jųdviejų sūnelis, gimęs 1940 metais, tapo 1972-tų metų Miuncheno olimpiniu čempionu taip pat rutulio stūmime.
        O, kaip tik, toje olimpiadoje iš sovietinių rutulio stūmikų geriausiai startavo Rimantas Plungė, kurio treneriu buvo tas pats J. Krikštaponio kaimynas, kuris metimų teoriją studijavo pas tą patį buvusį Sporto rūmų, o po to LKKI dėstytoją Leoną Puskunigį, kuris prieš mirtį atkūrė J. Krikštaponio rinktinės bunkerius.
      Todėl Lietuvos gyventojams ir negalima žinoti, kad šiam J. Krikštaponio kaimynui buvo draudžiama atstovauti olimpinėse varžybose - apie tai nutyli Sporto enciklopedija, ir tik tuo draudimu apgailestauja rusiškoji Vikipedija - ji žavisi lietuviu-tremtiniu. Tai ar šios CENZŪROS pasekme ne bus kalta J. Krikštaponio kaimynystė? Ką čia neparašiau, ką praleidau - apie visą tai ir TOLIMŲ DISKO SKRYDŽIŲ ESTAFETĘ pateikiu čia ... temoje.

1-oji tema: Ar ne dokumentų archyve studijavimo ignoravimo dėka pasidarė 11 apgavysčių, skirtų visuomenei, mokslininkams ir Komisijai apgauti?

Tame retoriniame klausime susitelkė visi pagrindiniai įrodymai, kad J. Krikštaponio Baltarusijoje galėjo nebūti. Tai tos apgavystės ar sąmoningos, ar savaiminės, ignoruojant visapusišką (Holistinį-visuminį) tyrimą, šiam klausimui lai ieško atsakymą, kam priklauso. Tos visos apgavystės išplaukė iš Istorijos instituto [LII(Lii)] 2021-12-03 Ukmergėje mokslinei konferencijai skirtos mokslų daktaro Mindaugo Pociaus labai teigiamos Pažymos, kurios gale buvo pabrėžtos nepaneigtosios prieštaringos žinios, kurios, kaip ir braukia visas apgavystes bei galimai išsigalvojimus apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“.

Bet, vis tik, M. Pociaus apgavystės, garbingai Komisijai ir Visuomenei apgauti buvo labai efektingos pagrindinės šios:

1) Kad, niekam iš skaitytojų nekiltų mintis, jog J. Krikštaponis buvo kalėjime, tai J. Krikštaponio bendramokslio Jono Klimavičiaus melagingas 1941-11-04 Raportas, akivaizdžiai skirtas GESTAP-ui apgauti, paverčiamas į „Krištaponio raštą“. Todėl net aršiausiems J. Krikštaponio palaikytojams atpuola jo kalėjime tikimybė, jeigu jųjų ginamasis „raštus Minske rašinėja“. Todėl akivaizdu, kad, matyt, istorikas M. Pocius to „rašto“ nematė, nes archyve nebuvo, ir už tą apgavystę gal turi dėkoti LGGRTC istorikui Alfredui Rukšėnui? (P.S.: jam jis ir dėkojo².). Juk, jis (A. Rukšėnas) ir man labai taikliai, tik ezopine kalba, apie tą paslaptingą „raštą“ parašė, kaip J. KRIKŠTAPONIS TAPO ARTISTU, ATLIKĘS „ t a r p i n i n k o “ VAIDMENĮ ir apie tai ... temoje atskleidžiu.

        2) Kad skaitytojas įtikėtų „J. Krikštaponio vadovavimą žudynėms“, M. Pocius sufalsifikuoja „kompetenciją“ didžiausiam jo kaltintojui   Martynui Kačiuliui, kuris 1948-07-08 tardyme¹¹ pabrėžė savo kuopos vadą Nikodemą Reikalą, o po 20 ir po 40 metų apklausose šiam „liudininkui“ N. Reikalas pavirsta į „Krištaponį“. Tai toks Jaunajam kariui (net Eilinio laipsnio neturinčiam) jo vadų pokytis protingų analitikų neturėtų stebinti, nes, pagal statutą kariai tada neturėjo žinoti savo karininkų pavardžių ir pavardes šalutiniuose parodymuose galėjo maišyti, - ypač supainioti galima buvo panašius aukštus-lieknus N. Reikalą su J. Krikštaponiu. Bet, kad N. Reikalo „pavirtimas į Krištaponį“ skaitytojams būtų įtikinamesnis, tam M. Kačiuliui M. POCIUS FALSIFIKUOJA¹² KARINĮ LAIPSNĮ - iš pradedančiojo kario paverčia į „jaunesnįjį karininką“ (tokio laipsnio net nėra - yra tik Jaun. leitenantas), kaip, neva, „karo mokyklą baigusį“ ir privalantį „gerai pažinoti“ J. Krikštaponį - dėl jo „vadovavimo žudynėms“, ir dėl pastarojo asmenybės, neva, „negalinčiu“ apsirikti. (Apie šį istoriko falsifikatą ... temoje)

      Todėl nieko keisto, jog Komisija, paskaičiusi tokią LGGRTC „pažymą“, ir nubalsuoja už J. Krikštaponiui atminimo šalinimą.

     _______________________________________________________________
    11 - Marius Kačiulis 1948 m. liepos 8 d. ir 1948 m. liepos 16 d. per apklausą savo kuopos vadą nurodo vyr. leitenantą Reikalą. ( Jo apklausos protokolai: VII-08 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, 1. 1. 1. 278 ir VII-16 LYA, f. K-1, ap. 58, b.11238/3; t. 1, 1. 1. 283) Pie M. Kačiulio parodymų yra kartu pateikti Stanislovo Gervino ir Baltraus Simonavičiaus parodymai, kurie irgi liudijo žudynėms vadovavusį vyr. leitenantą/kapitoną Reikalą. (P. S.: vyr. leitenanto, gal, tai sovietinis laipsnis, o kapitono lietuviškas? Įdomu, kad niekas vardo nenurodo savo kuopos vado) Tų visų liudijimų vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/apie-nikod-reikala-saudant-zydus-net-vii-forte.jpg , kuris nufotografuotas iš LGGRTC man atsiųsto išsamaus 14 psl. atsakymo, kurio inter. adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-man-apie-kriksta.pdf
   12 - keičiančiam „parodymus“ nepatikimam „liudininkui“ Martynui Kačiuliui M. Pociaus sufalsifikuojama jo, kaip liudininko „kompetencija“, savo Pažymos 5 psl. ir 7 psl., o taip pat LGGRTC „pažymos“ 4 psl. ir 6 psl. ir pradedančiojo jaunojo kario paverčiant į jaunesnįjį „karininką“ . To falsifikato pavyzdžio nuotraukos internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/pocius-kaciuli-iskelia-detale.jpg    P. S.: NE „klaida“, O FALSIFIKATU TAI VADINAMA TODĖL, KAD DVEJOSE VIETOSE IR DVEJOSE PAŽYMOSE TOKIOS GRUBIOS SPECIALISTAMS „nepastebėti“ NEĮMANOMA . Internetiniai adresai nurodyti ... ir ... pastabų pozicijose.

-6-

3) O Ukmergės savivaldybėje dėl paminklinio akmens J. Krikštaponiui niekas nesirengė net svarstyti tik pagal PRIELAIDŲ 2014-12-19 sudarytą LGGRTC „pažymą“, nustačius J. Krikštaponiui „demobilizaciją“, nes apie ją „nerasta dokumentų“ - taip aprašyta tos „pažymos“ 3-čiame psl.. Ir tai natūralu, nes pagal J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės 1990 m. liepą Šiluose į magnetofono juostą įrašytus Atsiminimus¹³ (žymaus kraštotyrininko Romo Kauniečio), jos brolis iš kalėjimo grįžo namo ir, kaip ji teigia, „visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių“. Vadinasi, į dalinį negrįžo, nors iš kalėjimo ištrauktas buvo, suvaidinus išgalvoto-mistinio „jo pavaduotojo susirgimą“. O, kad negrįžti į batalioną, gal, todėl ir slapstėsi? Todėl natūralu, gal, negrįžusiam į batalioną įsakymo paleidimo į atsargą niekas ir nerašė? Kam paleidinėti į atsargą karininką, kuris jau pats save paleido? Pagal sesers prisiminimus, po kalėjimo dėl blogo maisto buvo labai sublogęs. Tai, gal, po kalėjimo pastovėti negalėjo - gal oficialiai slaptoji reabilitacija buvo jam numatyta? Na, o M. Pociaus Pažymos¹⁴, skirtoje 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos dalyvius apgauti (ten daug apgavysčių ir jos surašytos ...), 11 psl. (o LGGRTC naujos „pažymos“ 10 psl.) jau „atsiranda dokumentas“, kurio archyvinis adresas „LCVA, f. 930, ap. 2 K, b. 255;“ Deja, pagal jį archyve atradau bylą, kuri pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai Juozas Krikštaponis buvo nuo 9-ių iki 17-os metų amžiaus. Šios M. Pociaus apgavystės nuotraukos ... temoje.

        4) Prie apgavysčių galima priskirti ir M. Pociaus ir manipuliacijas, kad ir nutylėjus jo publikacijose J. Krikštaponio prie atlyginimo priedo paskirtį, ir jį prilyginus prie atliktų bataliono žudynių (apie tai čia ... psl.), kur toks sutapatinimas skaitytojui gali atrodyti, kaip priedas „už žudynes“. Bet, deja, LCVA archyve pamačiau Vedusio vyro priedą¹⁵, kuris, pagal logiką, turėjo būt forminamas ir J. Krikštaponiui; net patekus į nacių kalėjimą, nes tuo metu turėjo vykti su GESTAP-u kokios nors derybos dėl jo išlaisvinimo - į batalioną sugražinimo.
    ______________________________________________________________
     13 - su J. Krikštaponiu pas tėvus ilgiausiai gyvenusios sesers Veronikos Krikštaponytės Juodienės į magnetofono juostą Atsiminimus 1990 m. liepą Šiluose (netoli gimtinės Užulėnio) įrašė žymus kraštotyrininkas Romas Kaunietis. Jis man atsiuntė dar neredaguotus, tiesiai nuo magnetofoninio įrašo nurašytus, kurių internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-sesers-pasakojimai.htm
      14 - numatytai 2021-12-03 Ukmergėje mokslinei konferencijai LII(Lii) istoriko-mokslininko Mindaugo Pociaus dėl J. Krikštaponio Pažyma verta rašymo iš didžiosios raidės, nes, nežiūrint joje „klaidų?“ ir skaitytojų apgaudinėjimų, vis tik pirmą kartą oficialiai jos pabaigoje pateiktos PRIEŠTARINGOS ŽINIOS, paneigiančios „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ išsigalvojimą, o taip pat yra ir kitos svarbios žinios, reikalaujančios atlikti tyrimus. Bet, ĮSPĖJU dėl šios Pažymos internetinio adreso - keistai pradėjo adresas plėstis iki kelių eilučių mažame šifre (kada pradėjo - nepastebėjau, gal tokį pere GOOGLĘ parsisiunčiau?) ir jeigu Word-as tą ilgą adresą sulaužo į kelias eilutes, tai interneto svetainę jis išplečia iki nerealaus pločio, kelis kartus platesnį, nei šis. Todėl teko ilgai sugaišti dėl šios "Kiberatakos?", kol išsiaiškinau priežastį. Todėl čia žemiau matote aktyvią liniją - tai supermažų raidžių eilė šio internetinio adreso, kuris aktyvus -

https://www.ukmerge.lt/uploads/Lietuvos%20istorijos%20instituto%20pa%C5%BEyma%20apie%20J.%20Krik%C5%A1taponio%20(Kri%C5%A1taponio)%20biografij%C4%85%20ir%20veikl%C4%85/Pa%C5%BEyma%20apie%20J.Krik%C5%A1tapon%C4%AF.pdf?fbclid=IwAR03AHZ_0jP2IapJfH4OSOq4Wrfkr3wcPsA4xBdVYnzBd9Uurfp0O_cyyc8

Kadangi aš negalėjau atidaryti ir LGGRTC man atsiustame laiške šios Pažymos internetinio adreso, todėl galima manyti, kad Kiberataka negi atlikta, kad panaikinti šią Pažymą, kaip įrodymą, iš kurios LGGRTC padarė plagiatą? Mano kompiuteris su senesniais windus-ais neatidaro šios Pažymos - skelbia, jog SVETAINĖ NEGALI UŽTIKRINTI SAUGAUS RYŠIO. . Gerai, kad tą Pažymą išsaugojau bei paskelbiau savo tinklalapyje. Jeigu ši ilgoji (, kuri prasideda "ukmerge.lt/uploads/Lietuvos%20istorijos%20instituto% ...") neatsidarys, tai tada galima atsidaryti adresu ŠIUO - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/pazyma%20apie%20j-kriksta.pdf
15 - įsakymas Nr. 43 1941 m. 4 priedo prie atlyginimo kaip Vedusio vyro priedas, į bylą įklijavimo Nr.164 . To įsakymo vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111513-isak-43-kristaponiui-vedusio-atlyg.jpg

-7-

Todėl komendantūros telefonogramos, kurio, archyve nebuvęs, M. Pocius, gal nematė, bataliono vadovybė ignoruoti aukštesnės institucijos nurodymo negalėjo ir todėl tas šio istoriko nutylėtas Vedusio vyro priedas prie atlyginimo, pagal etiką, nekaip su atliktomis žudynėmis negali būt siejamu.

       5) Garbingo LGGRTC mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 1(51) 21 psl. ir savo Pažymos 11 psl., o LGGRTC „pažymos“ 10 psl. apie J. Krikštaponiui kapitono laipsnio suteikimą, po išvardintų atliktų žudynių, M. Pocius ir LGGRTC   parašė: „Paprastai laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą.“ Manau, kad, jei istorikas archyve būtų perskaitęs visus Pakėlimo lapus, ir liudininkų prisiminimus, taip būtų nerašęs, nes yra žinių, kad tas laipsnis buvo J. Krikštaponiui suteiktas dar 1939 m.¹⁶ ir, gal, sovietų sulygintas iki vyr. leitenanto¹⁷, nes tokio laipsnio Lietuvos kariuomenėje nebuvo? Taigi, tas 1941-12-18 kapitono laipsnio suteikimas¹⁸ galėjo būti pakartotinu, kad GESTAP-ą įtikinti iš kalėjimo išprašymo būtinybe. Juolab, J. Krikštaponio nuopelnai Lietuvos kariuomenei buvo ją bei Lietuvą garsinant, kaip kelis kartus šalies čempionas¹⁹, tarptautinių varžybų prizininkas, bei profesionalus Fizinio lavinimo instruktorius kariuomenėje, o taip pat VDU Teisės fakultete 5 semestrus išklausęs kursą²⁰. Todėl kapitono laipsnis turėjo priklausyti kaip papildomą svarbų išsilavinimą turinčiam ir 1941 m. buvo kaip vadovybės J. Krikštaponiui sena skola, nes sovietams, greičiausiai, J. Krikštaponį iš kapitono pervedus į vyr. leitenantą, ką NKVD generolas Kapralovas J. Krikštaponį nurodo; kaip vyr. leitenantą, todėl „išsitarnauti“ (rus.: выслужится) gal nereikėjo, kaip, kario nuo karininko neskiriantis, M. Pocius galimai klaidina skaitytojus? Todėl J. Krikštaponiui galimai antrą kartą suteiktas kapitono laipsnis nėra joks „įrodymas“ apie „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ tarnybą - greičiau atvirkščiai, - kapitono laipsnio suteikimas buvo reikalingas iš kalėjimo J. Krikštaponio išprašymui, arba, tiesiog, suteiktas Kalėdų proga. Tik M. Pociui, nebuvusiam archyve, ir neturėjusiam rankose Pakėlimų lapų bylos, ir neskaičiusiam 1941-12-18 visiems vienu metu suteikimų laipsnių motyvus, klaidingų „išvadų“ sklaida yra ir kaip ryškus MOKSLINĖS ETIKOS PAŽEIDIMAS, nes tik už gerą tarnybą laipsniai suteikti, A. Impulevičiui tai įrašius savo ranka. Ir tai daroma, atrodo, tik reikiamo išsilavinimo neturintiems karininkams, kaip, pav., 1-osios kuopos vadui Zenonui Kemzūrai²¹
   ______________________________________________________________
16 - Žurnalo XXI-as amžius kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės straipsnyje „Įvykdė Lietuvos karininko priesaiką“, pagal sesers V. Juodienės ir J. Krikštaponio ryšininko Mykolo Dirsės pasakojimus apie J. Krikštaponį užrašyta „.... buvo paskirtas į Kauno II pėstininkų pulką. 1939 metais gavo kapitono laipsnį.“. Viso straipsnio internetinis adresas - http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.htmlJ
17 - garsiajame NKVD generolo P. Kapralovo raštelyje, aprašytame čia 9-toje pastaboje, yra pažymėta, jog J. Krikštaponis (Krištaponis) buvo Raudonosios armijos vyr. leitenantu. To Kapralovo raštelio dalies - apie J. Krikštaponį-Krištaponį vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/kaparl-teig-m.jpg
    18 -   Krikštaponiui ("Krištaponiui") 1944-12-18 kapitono laipsniui Pakėlimo lapas - jo į bylą įklijavimo Nr. 45, ir jo labai ryškaus vaizdo internetinis adresas -                                 http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_115147
   19 - visų LIETUVOS LENGVOSIOS ATLETIKOS ČEMPIONATŲ 1921 – 2020 (olimpinės stadiono rungtys) čempionų ir prizininkų sąvadas, atlikto L. a. federacijos statistiko Misiūno unikalus sąvadas, kurio internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/Lietuvos_cempionatai.pdf
   20 - čia iš 8-toje pastaboje J. Krikštaponio Pakėlimo lapo apatinėje dalyje įrašo apie išsilavinimą: a) Bendrą, parašyto „Išklausęs 5 semestrus teisių fakultete, teisių skyriaus (Kaune) .“ itin labai ryškaus vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_115216-tik-ivertinim.jpg . P.S.: Kadangi Karo mokykloje, kuri nurodyta prie įrašo b) Kariško išsilavinimo, baigus Karo Mokyklos XVI laidą, tokio fakulteto nebuvo ir kadangi tas fakultetas nurodomas prie Bendro-civilinio išsilavinimo, tai aišku, kad J. Krikštaponis tik VDU galėjo klausyti, nes fakultetai tik aukštosiose mokyklose nurodyti. Juolab, pažymėta, kad Kaune tas fakultetas, kad nebūtų maišoma su Vilniaus universitetu. Šio įrašo trūkumas, kad nenurodyta, kokios teisės skyriuje laikė paskaitas, nes teisės yra Administracinė, Baudžiamoji, Civilinė, gal Karinė ... Jei kas iš istorikų abejotų šiuo įrašu, tai J. Krikštaponis pademonstravo savo teisinį išmanymą išgelbėdamas Bognopolio kaimą nuo sudeginimo su žmonėmis, kurį naciai norėjo atlikti.
    21 - Zenonui Kemzūrai Pakėlimo lape (į bylą įsegimo Nr. 44) A. Impulevičius savo ranka įrašo: „Visais atžvilgiais gali būti pakeltas į kapitonus, kaip drausmingas ir sąžiningas pareigomis. 1541.XII.18 Mjr. Impulevičius“. To įrašo labai ryškaus vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/impul-kemzurai-iskirtinai.jpg , o, taip pat, galima pamatyti ir visą Z. Kemzūros labai didelės raiškos Pakėlimo lapą internetiniu adresu - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_115632.jpg    (P.S.: Z. Kemzūra, kaip II-osios kupos vadas, taip ir jo kolega III-čiosios kuopos vadas Jonas Ūselis buvo tardomi 1962 m. ir tais pačiais metais po teismo Vilniuje buvo abu sušaudyti. Todėl jų rodymai apie savo kolegą „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ neturėtų būt vertinami, nes pastarąjį kaip žuvusįjį jie abu ir kiti galėjo pakišinėti KGB tardytojams, bandydami ne tik save apsaugoti, bet galėdami, kad ir pykti ant pastarojo, kad po kalėjimo negrįžo į batalioną, arba, paprasčiausiai, tiesiog, vardan to, kad apsaugoti nuo teisinio persekiojimo J. Krikštaponio pavaduotoją Baltarusijoje N. Reikalą, nes J. Ūselis po karo buvo Ukmergės partizanų būrių vadu ir privalėjo žinoti, jog J. Krikštaponis buvo žuvęs. Todėl jis ir galėjo nurodyti, kad KGB tardytojams reikia pakišinėti žuvusįjį J. Krikštaponį.)

-8-

6) Be to, minėtų LII(Lii) ir LGGRTC istorikų „pažymose“ nuslėpti nuo skaitytojų Henriko Salelionio²² ir Juozo Vėsos²³ parodymai, jog po J. Krikštaponio, kuopos vadais tapo pastarojo pavaduotojas Tamošiūnas, o po to Reikalas, kurie ir keitėsi. Nuslėpti, nes jie griauna „Krištaponio Baltarusijoje“ minėtų „2-jų istorikų?“ išsigalvojimą, kuriems, panašu, kad jiems mokslinio tikrinimo-oponavimo nebuvo.

______________________________________________________________

22 - LGGRTC ir LII(Lii) „pažymose“ nuslėptasis Henriko Salelionio 1961 m. liepos 20 d. parodymas, kad „2-ajai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krikštaponis, po jo ltn. Tamošiūnas“. (P.S.: LGGRTC ir LII(Lii) istorikai slepia-nerodo, nes iš karto kiltų J. Krikštaponio dingimo klausimas, nes Vladas Tamošiūnas yra J. Krikštaponio pavaduotojas kaip I-ojo būrio vadas, ir tai natūralu, jog J. Krikštaponiui kažkur, dingus, jis pirmiau perėmė kuopai vadovavimą, iki kol pradėjo vadovauti N. Reikalas, kuris, irgi iki žiemos neužsibuvo Baltarusijoje, nes gruodyje fiksuotas Kauno sargybos tarnyboje.) Šį H. Salelionio parodymą - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-man-salelionio-henriko-ir%20kitu-liud.jpg man atsiuntė LGGRTC savo išesamame-moksliniame net 14 psl. apimtie atsakyme, kai man buvo neaišku dėl J. Krikštaponio dvigubo asmenvardžio. To man atsiųsto rašto su H. Salelionio parodymu vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-man-salelionio-henriko-ir%20kitu-liud.jpg

23 - lygiai, kaip ir 22-oje pastaboje, taip ir čia yra nuslėptas labai svarbus jaunojo puskarininkio, o ne „kario“, kaip mane bandė suklaidinti LGGRTC, Juozo Vėsos iš Punios kaimo, kuris, kaip ir H. Salelionis, tik papildydamas tą patį parodė: „Nuvykus š Baltarusiją mūsų batalionas buvo vadinamas 12-tuoju, jo vadu buvo Impulevičius. Aš buvaus antroje kuopoje, pirmame būryje. Mūsų kuopos vadu buvo iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi. ...“ (čia iš Juozo Vėsos 1962 m. sausio 24 d. apklausos protokolo LYA, f. K--1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3, I. 334). P.S.: Šis J. Vėsos parodymas, kaip sakant, „viską į savo vietas sustato“, nes J. Krikštaponiui dingus, jį pirmiau pavaduoja V. Tamošiūnas, bet jį kažkodėl keičia KGB-istų - specialistų nustatytasis ir labiau patyręs, pagal Stanislovo Gervino parodymą, žydų naikinimui vadovavimo darbuose pasižymėjęs Nikodemas Reikalas. Galima manyti, kad V. Tamošiūnas galėjo simuliuoti-apsimetinėti, neva, nemokąs tokių „darbų“, todėl nieko nuostabaus, kad KETĖSI PAVADUOJANTYS J. KRIKŠTAPONĮ. Bet, deja, M. Pocius ir LGGRTC situaciją ir gal šį nuslėptą parodymą iškraipė, pripaistę, kad, N. Reikalas keitėsi ne su Tamošiūnu, o, neva, su „J. Krikštaponiu“, lyg, pastarasis būtų „atsisakęs egzekucijose ...?“. Šią išgalvotą nesąmone triuškina ir Stanislovas Gervinas, kuris savo 1948-07-28 duotus parodymus dėl ltn. Nikodemo Reikalo per 1962-02-13 apklausą tik pakoregavo: „Visą savo tarnybos batalione laiką aš buvau antroje kuopoje. Kuopos vadu vienu metu buvo leitenantas Reikalas, o prieš jį Krikštaponis.“( iš tos dienos Stanislovo Gervino apklausos protokolo, LYA, f.. Kp. 58, b. 47386/3, t. 4, I. 47 - šių parodymų vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/vesa-liud.jpg) P.S.: Įdomi S. Gervino parodymo detalė, pasakius teisingą Krikštaponio pavardę. Čia reikia ištirti, ar LGGRTC suklydo, man laišką rašydama, arba jis Lietuvoje bendravo su pirmuoju savo kuopos vadu, kuris buvo pasisakęs, kad jo neteisinga pavardė?

-9-

7) Panašu, kad pastarasis nuslėptasis J. Vėsos liudijimas „apverstas aukštyn kojomis“ M. Pociaus Pažymos 5 ir 11 psl. bei LGGRTC naujos „pažymos“ 4 ir 10 psl., prisigalvojant, kad N. Reikalas KEITĖSI NE su Tamošiūnu, o, neva, su „J. Krikštaponiu“, kai minėtame, KGB tyrėjų-tardytojų nustatytame J. Krikštaponio kuopos Sąraše, paminint du asmenis, oficialiai minima TIK VIENA 2-osios kuopos vado pareigybė, ją rašant vienaskaitos formoje. Jei pavaduotojai keitėsi, J. Krikštaponiui neišvykus, tai natūralu. Bet oficialiam vadui atliekant tarnybą, kad atsirastų „kitas vadas“ - tai nesuvokiama nei karinėje praktikoje, nei gyvenime, kaip vienu metu, neva: „dvi žmonos“, ..., kaip organizacijų „du direktoriai“, „du prezidentai“, ... - tai yra kažkokia nesąmonė, lyg, būtų „J. Krikštaponis atsisakęs žudymams vadovauti“, ir todėl jiems vadovavo N. Reikalas, kaip jau patyręs tokius darbus atlikinėti? Apie tai kitoje - 8-toje pozicijoje parodau:

        8) Rašant, apie kuopos vadu buvusį Nikodemą Reikalą ir jį liudijusius asmenis, LII(Lii) Pažymos 5 psl. ir „pažymos“ LGGRTC 4 psl., paminėjus Stanislovo Gervino 1948 m. liepos 28 d. LYA, f. К-l, ap. 58, b. 11238, t. 1, l. 199- 206 a. p.; tardymo protokolą, nutylėtas jo parodymas, kad „Reikalas, vardo nežinau, turėjo vyr. leitenanto laipsnį - 2-osios kuopos vadas. Dalyvavo šaudant žydų tautybės asmenis LSSR Kauno miesto VII forte, Baltarusijos SSR - Minske, Slucke, Klecke. Vykdavo į reidus šaudyti ir naikinti tarybinių partizanų. Kur jis dabar yra nežinau, kilęs iš Kauno miesto. Požymiai: aukštas, liesas, plaukai tamsūs, nosis normali.“ Už šį ir kitus LII(Lii) bei LGGRTC „pažymose“ slepiamus-nerodomus svarbius liudijimus esu dėkingas to paties Centro istorikui Alfredui Rukšėnui, mokslų daktarams - direktoriams: Arūnui Bubniui bei Birutei Burinskaitei, kuriai, man paskambinus, ir ją pasveikinus su disertacijos apsigynimu, iš kart, Centrui 2021-10-06 į mano pateiktą 21 klausimą, po kokių 2-jų dienų 2022-02-07 09:12; t. y., nuo mano rašto po 4-ių mėnesių LGGRTC atsiuntė man, neva, „2021-11-“ labai puikų-mokslinį; net 14 psl. apimties atsakymą Nr. 55R²⁴, kuriame ir buvo tie dabar slepiami liudijimai apie N. Reikalo vadovavimą kuopai. Taigi, dėl jų, manau, jei mano vadinamoji Dekomunizacijos-desovietizacijos komisija būtų mačiusi tuos nuslėptus liudijimus, tikrai, nebūtų balsavusi už J. Krikštaponiui atminimo šalinimo.
      ______________________________________________________________

24 - man atsiųsto LGGRTC išsamaus mokslinio 14-os psl. apimties atsakymo internetinis adresas http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-man-apie-kriksta.pdf

-10-

9) Svarbiausia, kad dvejose paskutinėse „pažymose“, pagal kurias atliktas sprendimas naikinti A. Krikštaponiui atminimą, yra absurdiškiausių; net Ikimokyklinės vaikų ugdymo logikos ignoravimų, kaip pavardžių paveldėjimas iš tėvų, t. y., perkeltine prasme net J. Krikštaponio tėvui - buvusiam knygnešiui norėta pakeisti - sulenkinti pavardę, apie ką detaliau aiškinu ... temoje. Taip pat sveiku protu nesuvokiamas užmiesčio su miestu painiojimas, kad, neva, „tas pat“, taip pat painiojami civiliai ir karo belaisviai, dėl ko tapo supainiotos Minske karo belaisvių spalio mėnesio žudynės, kurios nurodomos ten, kur jos neturėjo būti, nes jos buvo vykdomos liepos mėnesyje, kai A. Impulevičiaus batalionas dar nebuvo sukurtas, o spalio mėnesio žudynės pagal NKVD sudarytą Aktą-64²⁵ vyko miesto belaisvių stovykloje – visai ne ten, kur visose „pažymose“ nurodoma. Tai įrodo svarbūs argumentai, kaip sušaudomam kariui skulptūra stovi visai ne ten, kur LGGRTC „pažymos“ paisto, arba taip pat, tų masinių karo belaisvių žudynių aukų kraupios ekshumacijos vyksta visai priešingose vietose, nei kur tos „pažymos“ nurodo. Todėl panašu, kad „liudijimuose“ galėjo buti kažkas prikurta ar ne N. Reikalo nuo teisinės atsakomybės gelbėjimo tikslu? Apie tai detaliai ... temoje.
______________________________________________________________

25 - 1944 m. Minsko apskrities komisijos Aktas-64 apie vokiškųjų fašistinių grobikų žvėriškumus prieškario belaisvius, kuris paimtas iš R. Černoglazovos (buvusios Minsko muziejaus direktorės) knygos "Masiukovščina: Štalag-352 1941-1944. Dokumentai ir medžiagos, kurį nufotografavo žymus Minsko kraštotyrininkas Olegas Usačiovas. Tai šio Akto-64 I-mas psl. ir jo nuotraukos internetinis adresas: http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/minske/is-cernoglaz-1.jpg, To paties Akto-64 II psl., kurio vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/minske/is-cernoglaz-2.jpg . To paties Akto-64 II psl. 4-to skirsnio išdidintas vaizdas, kuriame minimos 1941 m. spalio mėnesio masinės karo belaisvių žudynės, tuos belaisvius IŠVEŽANT UŽ MIESTO IR SUŠAUDANT ir laike 3-jų dienų sušaudžius 8000 sovietinių karo belaisvių. Šio sakinio ištraukos vaido internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/minske/akto-minsko-apskr-komisijos-nr64--istrauka-1.jpg O to Akto-64 5-tame skirsnyje yra RAUDONAS KLAUSTUKAS dėl nuo belaisvių stovyklos iki kapinių 400 metrų, neva, „piet“ryčių kryptimi, kas gali būti teisinga, jei turima galvoje nuo Puškino kareivinių link Tolbuchino alėjoje ar Čeliuskinkiečių parko alėjoje esančių kapinių, o jeigu tai nuo Miško stovyklos (už Minsko į vakarus šalia Masiukovščinos gyvenvietės, tai kryptis į priešingą pusę privalo būti. Deja, knygoje apie tą batalioną dr. A. Bubnys kaip tik padarė grubiausią geografinę klaidą, kuri parodyta čia ... Bet, kadangi tame Akte-64 nenurodyta,, katra belaisvių stovykla, tai galima manyti, kad tai rašoma apie miesto stovyklą, o dr. A. Bubnys tą parodymą, matyt, iš miesto stovyklos pertempė į Miško stovyklą, kurioje masinės žudynės visai niekur neminimos - jų internete man nepavyko atrasti.

-11-

     10) Istorikai ir visuomenė, kaip ir, apgauta tapo 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos po M. Pociaus trečios kalbos, pradėjus 3:06:23 laike, pasakytų įtaigių žodžių šių: „... Naujausiais duomenimis yra 9 (devyni) skirtingų laikų apklausti policininkai-liudininkai, mini Krikštaponio pavardę, kad jis buvo kuopos vadas - dabar yra papildomas tyrimas padarytas. Jeigu būtų koks vienas liudijimas, tai tada galima būtų abejoti. Bet kai yra 3 (trys) - 9 (devyni). Nežinau, kokio dar reikia didesnio, kad šitas žmogus vadovavo 2-ai kuopai?“²⁶ O, čia ir gavosi aukščiausio lygio manipuliacija, kai visų pirma, NIEKAS NENEIGIA J. Krikštaponiui buvus kuopos vadu, o antra - pas tuos NAUJAI ATRASTUS APKLAUSTŲJŲ PARODYMUOSE NĖRA „Baltarusijos“ ŽODŽIO. Nors M. Pocius J. Krikštaponio pareigybės terminą „rudenį-žiemą“ pabrėžė, tačiau tų visų išvardintųjų, tarp kurių buvo felčeris-karys Juozas Vosylius , ir visi kariai: Stasys Arštikaitis , Motiejus Migonis, Petras Andriuškevičius , Edvardas Guoga, - jųjų liudijimų žodžiuose nei pas vieną nėra jokio nei rudens, nei tuo labiau žiemos laiko paminėjimo; man LGGRTC atsiųsto laiško 4-tame psl²⁷., nei paties M. Pociaus straipsnio minėto „G ir R“ žurnalo 15-16 psl., kur kiekvieno liudininko išvardintos pavardės ir jųjų liudijimų žodžiai. Kad, lengviau būtų analizuoti, aš to žurnalo puslapių nuotrauką sistemiškai paspalvinau skirtingom spalvom, iš kurių matosi vieno tardytojo braižas, visiems vienodai liudijimus surašyti. Tarp tų naujų matome tik 5-ias pavardes, matyt, o, jei pridėjus dar čia jau visai ką kitą liudijančius 22-oje ir 23-čioje pastabose paminėtus nuslėptuosius H. Salelionį bei J. Vėsą, tai, iš 9-ių matome tik 7-is. Ir, jeigu 2 iš tų paskelbtų 9-ių bus tikri J. Krikštaponio kaltintojai, tai, matematiniu 7/2 santykiu gauname persvarą J. Krikštaponio kaltinimo nenaudai. Tai, kaip matome, M. Pocius akivaizdžiai viską atvirkščiai teigia. Negi I-os klasės lygio Aritmetikos nemoka? Net, jeigu ir būtų teiginys „su Krištaponio kuopa buvau Baltarusijoje“, tai dar nebus „įrodymas“ apie to kuopos vado buvimą ten, kaip išvykę kariai galėjo laikyti save KRIŠTAPONIO KUOPOS nariais, jam nesant - jam tuo metu atsidūrus kalėjime, kas batalione galėjo būti griežčiausia karine paslaptimi. Todėl jie galėjo save laikyti jo kuopos nariais, kaip tai laikė ir Partizanai save KRIKŠTAPONIO RINKTINĖS NARIAIS; jam žuvus ir pervadinus rinktinę jo vardu. ______________________________________________________________ 26 - 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje LII(Lii) istoriko Mindaugo Pociaus paminėtos frazės pasakymo pradžios vaizdo įrašo 3:06:23 laike internetinis adresas yra https://youtu.be/2vb_tQeM1Nw?t=11182
    27 - LGGRTC man atsiųsto atsakymo 4-tame psl. naujo tyrimo išvardintų visų liudininkų atskirai pateiktų liudijimų vaizdo internetinis adresas http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/lggrtc-man-1-kriksta-teigiantieji.jpg
   28 - LGGRTC mokslinio GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnalo („G. ir R.“) M. Pociaus straipsnio 15-16 psl. paspalvintos nuotraukos internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/poc-kuop-vadu-15-ir-16-psl.jpg

-12-

11) Apie Bognopolio kaimo išgelbėjimą nuo sudeginimo (nuo „Pirčiupis-2“ likimo) M. Pociaus straipsnyje nekorektiška „išvada“ yra tokia: „... atpasakotas įvykis atitinka tikrovę, kalba ne tik apie J. Krikštaponio (Krištaponio) siekį išgelbėti kaimynus, bet ir jo sąsajas su nacių okupacine valdžia, tam tikrą autoriteto galią, įtaką, nes niekuo vokiečiams nenusipelnęs, jokių ryšių su karine policine vadovybe neturėjęs žmogus kažin ar galėjo paveikti baudėjus. Jie taip pat netiesiogiai neigia artimųjų prisiminimuose esančią informaciją apie J. Krikštaponio (Krištaponio) savavališką pasitraukimą iš 2-ojo bataliono (dezertyravimą), nes tokiu atveju jis turėjo vengti bet kokių kontaktų su vokiečių policija (grėstų kalėjimas, sušaudymas).“²⁹ Deja, apie straipsnyje išgalvotą „dezertyravimą“ nėra visiškai minima minėtose sesers Veronikos įrašytose Atsiminimuose, nes išbadėjusiam J. Krikštaponiui, grįžus iš kalėjimo, jokio „dezertyravimo“ būt negalėjo, kai reikėjo po kalėjimo atsigauti. Tą „dezertyravimą“ galėjo pats J. Krikštaponis išsigalvoti, kai pagal sesers Atsiminimus, slapstėsi nuo vokiečių, tai po šio kaimo išgelbėjimo, greičiausiai, ir reikėjo jam išsigalvoti „grįžimo iš Baltarusijos“ pasaką, nes vokiečių laikais nuo jų slapstymusi negalėjo girtis. Taigi, ta savo žmonai ir tolimesniems giminėms bei kaimynams J. Krikštaponio išsigalvota „grįžimo iš Baltarusijos“ pasaka vėliau galėjo pavirsti į „dezertyravimo“ legendą. O pavyko išgelbėti kaimą, matyt, dėka teisinio išprusimo, įgauto VDU Teisių fakulteto įvairių teisių skyriuose, į kurį M. Pocius nekreipia visai dėmesio, nes nebuvo LCVA archyve ir nematė J. Krikštaponio Pakėlimo lapo, kuriame pažymėtas pagrindinis motyvas tam laipsniui pakelti yra, būtent, tas juridinis išsilavinimas. O, pati, to kaimo gelbėjimo operacija vyko, J. Krikštaponiui išmanant ir apie vadybinius niuansus, iš kurių minėtoje Ukmergės konferencijoje žymių „istorikų?“ buvo pasityčiota ir apie tą skandalingą momentą čia ... temoje aprašau. __
____________________________________________________________

29 - čia 2-o psl 2-oje pastaboje paminėto LGGRTC mokslinio „G. ir R.“ žurnalo 21-mame psl., kurio internetinis adresas yra http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf

2-oji tema: Jei dabar ne karas Ukrainoje, tai J. Krikštaponio visi smerkėjai būtų jau atsiprašę

Jei nebūtų dabar karo, tai, toliau būtų tęsiama Ukmergės savivaldybėje žadėtas mokslinių konferencijų ciklas, kurį karas ir nutraukė.

Taigi, dėkime ranką prie širdies. Juk visos čia mano pateiktos „pažymų“ apgavystės man pasidarė aiškios, kai po tos mokslinės konferencijos paskutinę 2021 metų darbo dieną atsidūriau LCVA archyve ir iškart pamačiau tai, ko niekas pamatyti ir nesitikėjo.
Todėl, jei ne karas, kitose Ukmergės žadėtų mokslinių konferencijų cikluose būtų tekę tų „pažymų“ autoriams aiškintis ...

Bet, gavosi, kaip gavosi. J. Krikštaponio atminimo pašalinimas buvo numatytas 2023-08-17 terminu, kuris „sutapo“ su J. Krikštaponio bendražygio - Lietuvos Laisvės Armijos (toliau LLA) įkūrėjo Kazimiero VEVERSKIO 110-tosiomis gimimo metinėmis, kuris, beje, žuvo dviem savaitėm anksčiau, nei J. Krikštaponis. O pastarasis irgi buvo LLA steigėju.
O, kadangi šiuo metu Ukrainoje labai sunkiomis sąlygomis vyksta karas, todėl šį tyrimą nesu išbaigęs - teikiu tik, kas pastebėta. Bet šio karo situacijoje NUSISTAČIUSIOJO PRIEŠ DVEJUS TOTALITARINIUS RĖŽIMUS ASMENS NIEKINIMAS ir nuo abiejų rėžimų nukentėjusiojo, sąmoningai slepiant pirmąjį nukentėjimą, yra net pavojingas Valstybei, nes artėjantis prieš antrąją sovietinę okupaciją pasipriešinimo pradžios 80-metis yra labai susijęs su dabartiniais įvykiais Ukrainoje ir ypatingai su dabar Rusijos nusikalstamais karo vedimo būdais.

      Apie dar labai mažai žinomą prie Šventosios upės tragediją ir jos sąsajas su Ukrainos tragedija plačiau  pateikiu ...
        Jeigu dabar nebūtų karo Ukrainoje, manau, kad, net ir Žydų bendruomenės būtų siūliusios J. Krikštaponiui naujovišką įamžinimą ir net atsiprašymą. Tam Ukmergės savivaldybė inicijavo ir paskelbė PRADEDANTI VIEŠŲ mokslinių konferencijų DISKUSIJŲ CIKLĄ³⁹ dėl Juozo Krikštaponio asmens biografijos.
         Bet, deja, po pirmosios 2021-12-03 konferencijos prasidėjo Kalėdų-Naujųjų metų linksmybės ir Žiemos olimpinės varžybos, kurios ir tapo skirtomis karui pradėti. Todėl Olimpinių varžybų uždarymo metu Facebook soc. tinkle ir pradėjau Holistinę temą⁴⁰ , skirtą po 3-jų dienų prasidėsiančiam karui, nes iš anksto žinojau, kad karas prasidės. Todėl to prasidedančio karo Ukrainoje problemą perpiniau su J. Krikštaponio problema kaimyninėje Ukmergės savivaldybėje ir tą temą pradėjau, su nuotrauka prieš 10 metų Jonavos centre pagerbiant Maidano įvykių tada 8-metį. Tas Maidano įvykių sutapimas ir ženklino karo pradžią, kuriai paskyriau tą temą to karo pradžios sekimui, nes buvau ruoštas karui Vietname, bet dėka Kinijos, mūsų karių ten nesiuntė, Todėl istorijai - ateinančioms kartoms, pradėjus sekti įvykius Ukrainoje (ten mano močiutės ir mano tėvo Gimtinė) ir todėl nutraukiau Krikštaponio biografijos tyrimus, nors jie šokiravo po pirmosios Ukmergės konferencijos - netikėjau, kad Istorijos institutas su Centru užsiims melu - grubiai pažeidinės 8-tąjį Dievo įsakymą. Manau, kad su šiuo Dievo įsakymo ignoravimu, pasibaigia ir mokslas, ISTORIJA TAMPA JAU NE MOKSLU, O PIKTYBINĖS RELIGIJOS SEKTA, kurios gijos tysta net į Teisingumo ministerijos vieną kabinetuką ...

39 - Labai šauni Ukmergės savivaldybės idėja, kuri įeis į Lietuvos istoriją, kur jos iniciatyvą galima pastudijuoti internetiniu adresu https://www.ukmerge.lt/naujienos/ukmerge-pradeda-viesas-diskusijas-del-juozo-krikstaponio-biografijos/?lang=lt
40 - na, ir mano pradėta karo Ukrainoje analizė dar net 3 d. prieš karą pagal Facebook-o internetinį adresą - https://www.facebook.com/photo/?fbid=7243559885684314&set=a.153490474691326&locale=lt_LT

-14-

     Taigi, gavosi nekorektiška ir net nesąžininga situacija, kai nusistatymai prieš žuvusio mūsų Didvyrio įamžinimą pradėta naudotis karo Ukrainoje situacija, kai pažangioji visuomenės dalis nukreipė visą dėmesį į broliškos Tautos nelaimę ir dėl J. Krikštaponio apginimo būtinybės dėmesys savaime nusilpo.
        Dar pavojingesniu mūsų Valstybei reiškiniu tapo net naudojimasis Rusijos spec. operacijos rusofašistinės Z raidės provokacija - su ja reikalaujant nukelti J. Krikštaponiui paminklinį akmenį (...), kai į Hagos teismą reikia paduoti karo Ukrainoje nusikalstamo karo vedimo būdus.
        Juk, tie nusikalstami karo vedimo būdai Kremliaus paveldėti iš nusikalstamos komunistinės praktikos II-ajame pasauliniame kare - beprasmiškose kautynėse, siekiant, kuo daugiau sunaikinti tik, tik į kariuomenę paimtus savus karius. Toks vaizdas susidaro, jog buvo siekta, kad iš vakarinių sovietinės imperijos dalių paimtųjų karių po Berlyno paėmimo kuo mažiau grįžtų namo. Tai ar ne tam, kad sugrįžę, neprisidėtų prie rezistencinių veiksmų visoje vakarinėje sovietinės imperijos dalyje?

Tai, ar ne geriau ir pirmiau Genocido bei Rezistencijos Centrui, Hagos teismo labui tirti to MOBILIZACINIO GENOCIDO simptomus ir pateikti Ukrainoje nusikaltimų paveldėjimo įrodymus?
Be to, toks rusofašistinis reikalavimas nukelti Didvyriui paminklą daro labai didelę žalą dabartiniams Rusijos nusikalstamo karo vedimo būdams Ukrainoje demaskuoti, kurie verti Hagos teismo, nes, būtent, J. KRIKŠTAPONIS GELBĖJO VYRUS NUO NUSIKALSTAMO KARO VEDIMO BŪDO, kuris vyko 1944 m. liepos 12-25 dienomis Šventosios upės šturme, „sąmoningai naikinant sovietinius karius tik tam, kad vokiečių kulkosvaidžiams pasibaigtų šoviniai“ - taip man 1970 m. pasakė to kraupaus mūšio liudininkas, gyvenęs prie Šventosios upės buvusiame Domininkavos²⁵ vienkiemyje. Detaliau apie tai ... temoje.

3-čioji tema: Bręsta Gineso rekordas dėl Atminimo naikinimo; pagal pridėtą neaiškią „pažymą“, kurios pabaigoje prieštaravimas dėl „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ ir siūloma tyrimus atlikti.

    Bet, deja, jokių tyrimų atlikta taip ir nebuvo. o Atminimui panaikinti sprendimas parašytas, matyt, tos „pažymos?“ neskaičius nei gen. direktoriui, nei Komisijos nariams?
        Dabar, kaip ir sovietmetyje, pasirodo, reik EZOPINE kalba naudotis, skaitant tokias „pažymas“ anonimines- be autoriaus, kurios pabaigoje PRIEŠTARINGOS žinios perbraukia visus paistalus primeluotus. Juk, paprastai, gale būna mokslinės išvados. O, jeigu vietoje išvadų-apibendrinimų pateiktos prieštaringos žinios, tai, akivaizdu, kad jos ir teisingiausiomis turėtų būti.

     Tačiau, dabar vykstant Rusijos nusikalstamam karo vedimo būdui Ukrainoje ir tiek tokiam pačiam-nusikalstamam savų kareivių naikinimui prieš 80 metų prie Šventosios upės, todėl reiktų detaliau ištirti ir dar nepalaiduotų karių vietas - jas deramai perlaiduoti, nors Ukmergės ir Jonavos sovietinių karių kapinėse ir taip po 1.5 tūkstančių palaiduotų.

       Todėl tokio MOBILIZACINIO GENOCIDO formą ar ne galėtų tirti pats genocido tyrimo Centras, kaip vieną iš komunistinio nusikaltimo būdų?
       Juolab, 2023-11-17 Seime vykusiame tarptautiniame forumui „Rezistencijos ir tremčių fenomeno vertinimo“ forume ir jam pristatyti spaudos konferencijoje L. R. Teisingumo viceministrė Gabija Grigaitė-Daugirdė²⁶ pranešime kalbėjo apie Rusijos tarptautinius nusikaltimus Ukrainai ir jos nebaudžiamumą kare bei okupacijoje, o to forumo vienas iš vedančiųjų LGGRTC Generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys²⁷ forumo dalyvių sveikinimo žodyje pabrėžė apie būtinybę aktyviai formuoti bendraeuropinės atminties ir istorijos politiką, komunizmo nusikaltimų naratyvą, pakeliant į aukštesnį lygį, ir prilyginti prie nacizmo nusikaltimo bei Holokausto naratyvams, - kad Europa būtų stipri, ji turi įvertinti ir komunizmo nusikaltimus. Tuo labiau, kad ši konferencija turėjo pavadinimą²⁸ REZISTENCIJOS IR TREMČIŲ FENOMENO VERTINIMAS ŠIANDIENOS LIETUVOS ATMINTIES KULTŪROJE.
        Tačiau iš atminties „kultūros“ yra tik pasityčiojimas, kai J. Krikštaponio atvejyje ignoruojamas net elementarus mokslinis principas atminties naikinime nuo sovietų ir nuo nacių nukentėjusiam asmeniui, pastarąjį nukentėjimą bandžius nuslėpti. Bet tai nepavykus ir pripažinus „tyrimų“ klaidas, tuo labiau naikinamas atminimas, kad nuslėpti klaidas, kurios pažymėtos neaiškios kilmės be jokios autorystės „dokumente“, kaip priede, publikuojamame LGGRTC tinklalapio. Galima tik nuspėti, jog tai plagiatas, viską pažodžiui nukopijavus nuo minėto LII(Lii) istoriko M. Pociaus Pažymos, skirtos Ukmergės konferenciją apgaudinėti. Jos pavadinimas „Istorinė-archyvinė pažyma apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“ ir jos 10 psl. rašoma:
     „Esama prieštaringos informacijos J. Krikštaponio (Krištaponio) šeimos narių atsiminimuose. Jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė atsiminimuose teigė, kad brolis Juozas „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir sovietinių partizanų, bet buvo suimtas už konfliktą su vokiečiais restorane ir kelis mėnesius kalėjo Kauno kalėjime (Aukštaitijos partizanų....., p. 217 – 225). Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas Kauno kalėjime (LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai apie J. Krištaponio nukovimą karinės operacijos metu, LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199). Sesuo buvo įsitikinusi, kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos ryšiais.“
        Tai, kaip matome, nors yra prieštaringa informacija, kuri triuškina apie „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ išsigalvojimus, bet vis tiek jam atminimas naikinamas „už slapstymąsi nuo vokiečių?“. Juk, jei sesuo įsitikinusi, kad brolį išgelbėjo įtakingų asmenų ir generolo Stasio Raštikio laidavimas, tai tas laidavimas privalo dokumentuose atsispindėti ir jis minėtame LCVA archyve akivaizdžiai matomas, net nespecialistams (tai įsitikinti galima ... temoje).

Juolab, užtenka tik SVEIKĄ PROTĄ TURĖTI susirūpinimui, to J. Krikštaponio NKVD-istams svarbumu, kad jie turėjo iškapstyti jo kalinimo pas nacius faktą. Tai turėjo būti itin kruopštus NKVD-istų darbas, naršant po GESTAP-o dokumentus. Tam turėjo būti ir motyvacijas ypatingos, o tas J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo ir išlaisvinimo paminėjimas aukštesnei NKVD vyresnybei privalėjo turėti kažkokį ypatingiausią tikslą. Tokią keistenybę pamatytų net vyresnių klasių moksleiviai. Todėl šokiruoja istorikų nesidomėjimas šioje mįslėje. Be to, paminėta gen. mjr. J. Kapralovo 1945 08 29 pažyma apie J. Krikštaponio nukovimą net po 7,5 mėnesio nuo jo nukovimo, kai toje „pažymoje“ yra smulkiai išdėstyta operatyvinės reikšmės kovos veiksmų labai svarbi ir skubi žinia ( ji čia ... temoje yra), o ši kovinė svarba pateikta tik po 3 mėnesių ir 21-os dienos, kai hitlerinės Vokietijos nebeliko!
Tai kam tokia „žinia“ po karo buvo reikalinga, jei ne generolą S. Raštikį apkaltinti už „banditų vado“ išlaisvinimą ir taip jį iš Vokietijos parvežti į Maskvą, kaip tai buvo padaryta su generolais Vlasovu ir Kubiliūnu?

             Ar ne todėl skubama naikinti J. Krikštaponiui atminimą, nes jis susijęs yra su generolu S. Raštikiu ar kitaip, Rusijai su juo turint kitokias ypatingas sąskaitas²⁹? Dar „geriau“ to „dokumento“ 4-tame psl. pabrėžta, kad pagrindinio J. Krikštaponio kaltintojas M. Kačiulis 1949 metais, kai atmintimi skųstis nebuvo įmanoma, rodė savo kuopos vadu Baltarusijoje ne J. Krikštaponį, o N. Reikalą. Pastarąjį rodė dar 3 liudininkai. O, tai, pagal aritmetiką jau yra daugiau liudininkų už N. Reikalą, nei už J. Krikštaponį. Juolab, tame 4-tame psl. parašyta aiškiai taip:
        „Krikštaponį (Krištaponį) 1941 m. rudenį ėjus 2-osios kuopos vado pareigas mini trys skirtingu laiku apklausti buvę 2-ojo bataliono policininkai: ...“.
        O, tai labai natūralu, kad J. Krikštaponio tarnybą rudenį rodoma Lietuvoje iki jo suėmimo: tikriausiai, rugsėjo pabaigoje ar spalio pačioje pradžioje iki spalio 06 dienos išvykos į Minską? Juolab, apie jo suėmimą niekas iš kariškių galėjo ir nežinoti - tai turėjo būti karinė paslaptis ir liudininkais buvę jojo pavaldiniai galėjo save laikyti „Krištaponio kuopos kariais“, nors jiems Baltarusijoje ir kiti laikinai vadovavo?
        SKAITYMASIS ĖJUS PAREIGAS, NEĮRODO „vadovavus žudynėms“, ar kitaip konkrečiai „išvykoje“ buvus, nes ir aš 1968 m. sovietinėje kariuomenėje į dviejų mėnesių komandiruotę treniruočių stovykloms bei varžyboms buvau išvykęs, bet aš vis tiek skaičiausi radarų-aukštimačių tarnybos viršininku ir niekas mano pareigybės nekeitė.

      Be, to, to neaiškaus „dokumento“ 5 psl. parašyta:
        „Aukščiau minėti ir kiti, su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. spalio – gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo pakaitom eiti 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas, todėl aktualu identifikuoti ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose.“
        Šis parašymas šokiravo 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos dalyvius su neaiškia ir SVEIKU PROTU NESUVOKIAMA pareigų „kaita“, kas yra labai nenatūralu, lyg, „J. Krikštaponis būtų atsisakinėjęs vykdyti savo pareigas“ ir todėl jį keitė kitas ...? Tokių nesąmonių kariuomenėje man neteko regėti, kad būtų „pakaitiniai“ vadai, organizacijų „du direktoriai, prezidentai, ...“.
        Tuo labiau, čia juridiškai korektiškai parašyta, jog „GALĖJO pakaitom eiti ... pareigas“. Tai abejonė - PRIELAIDA, kad „galėjo eiti ...“, nes, galėjo ir neiti ir nėra, matyt, tam įrodymų, ir jųjų M. Pocius (tikriausiai, tai jo autorystė?) minimų „dokumentų“ apie „pakaitą“ nepateikia - slepia (tai paaiškinta bus ... temoje) ir nurodo, kad AKTUALU IDENTIFIKUOTI ltn. J. Krikštaponio ... vaidmenį KONKREČIUOSE ĮVYKIUOSE. Tai labai natūralus pastebėjimas.
        Bet, deja, nieko neidentifikavus, atminimas vis tiek J. Krikštaponiui naikinamas tik pagal prielaidas BE JOKIŲ ĮRODYMŲ.
        Juolab to neaiškaus „dokumento“ 4-tame psl. parašyta:
        „Kodėl M. Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai.“. Bet, neištyrus pagrindinio kaltintojo keistenybės, irgi NETEISĖTAI naikinamas atminimas.
        Todėl, visumoje pagal šios LGGRTC naujos „pažymos“ (kabutėse, nes autorystės nėra) 4-5 psl. išvardintus privalomus ir neatliktus tyrimus bei pabaigoje (10 psl.) pagal prieštaringas žinias, neigiančias „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą, atminimo naikinimas įrodo, jog LGGRTC Generalinis direktorius dr. A. Bubnys, priėmęs naikinti J. Krikštaponiui atminimą, tikriausiai, nė neskaitė tos jam pateiktos naujos „pažymos“ svarbiausiųjų akcentų?
        Neskaitė šios „pažymos“ labai ilgo pavadinimo taip pavadintos Dekomunizacijos-desovietizacijos komisijos nariai, arba skaitė tik melagingas-apgaulingas iškarpas, „nematydami“ ar nenorėdami matyti paminėtus akcentus, keliančius klausimus ir reikalaujančius iš naujo tikrinti archyvuose duomenis.

P. S.: šis čia mano dėstymas, tai tęsinys ką Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (toliau LŽTKC) 2023-08-16 Prašymo kopijose informavo L. R. Prezidentą, Seimą, L. R. Generalinę prokuratūrą, Ukmergės rajono savivaldybės tarybos narius bei merą, ... dėl nepagrįstų kaltinimų ... Juozui Krikštaponiui¹. Visą tą informaciją LŽTKC teikė pagal mano atliktus tyrimus, kurią dabar čia papildau, vadovaudamasis Holistiniu (VISUMINIU) principu, o svarbiausius akcentus, greitesniam suvokimui paryškinu.

    Nors Juozas Krikštaponis buvo prieš nacius atlikęs savotišką protestą, už kurį kalėjo kelis mėnesius Kauno kalėjime ir savo giminaičio generolo Stasio Raštikio bei kitų draugų buvo ištrauktas² iš kalėjimo, o nuo sovietų didvyriškai 1945-01-12 mūšio metu žuvo, kaip Vyčio partizanų apygardos įkūrėjas ir vadas, bet 2023-08-17 Nr. PA-2 sprendimu³ iki š. m. lapkričio 18 dienos Ukmergės mieste turėjo būt pašalinti jam skirti atminimo ženklai, nežiūrint to, jog LŽTKC ir aš asmeniškai ne kartą informavome Lietuvos gyventojų genocido bei rezistencijos tyrimo centrą (toliau LGGRTC, arba Centrą) apie jo nekokybišką J. Krikštaponio biografijos „tyrimą“ su atliktomis grubiausiomis klaidomis.
       _________________________________________________________________________
        1 - Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (toliau LŽTKC) 2023-08-16 Prašymo internetinis adresas: http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/index-papild-prok.htm

-14-

       Apie tų klaidų esmę informavau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkę Skirgailę Žalimienę, nes prasidėjo teisminiai ginčai dėl tų ženklų nuėmimo. Todėl tai, ką čia plačiau dėstau, kaip KONCEPCIJĄ apie LGGRTC galimų klaidų esmę galima susipažinti su tik 2-jų psl. apimties sutrumpintai pateikta šia - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/index-admin-teis.htm informacija.
        Šiuo metu Vyriausiasis administracinis teismas 2023-11-08 sprendimu gražino bylą svarstyti į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir šis klausimas bus svarstomas eI2-12373-860/2023 byloje.
         Tačiau ne pašventinto akmens ir geležinio Didvyrio bareljefo bei jo užrašo klausimas aktualiausias dabar turėtų būti.
        Svarbiausia yra tai, kad kitais metais minėsime Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečio jubiliejų. Tai, kaip atrodys Lietuva prieš pasaulį, su šio Prezidento sūnėno sveiku protu nesuvokiamu istorikų „kaltinamu“, kai to nedarė net KGB specialistai-kriminalistai? Juk, tie KGB-istai, turintys dar ir psichologinį pasirengimą, po visų visų liudininkų tardymų bei apklausų, vykdytų nuo pokario iki 1982 m. - nustatė, kad 2/12 bataliono Juozo Krikštaponio 2-ajai kuopai nuo 1941 m. spalio mėnesio Baltarusijoje vadovavo vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gimęs 1907 m. ir nustatytas⁴ JAV gyvenęs?
      ________________________________________________________________________
         2 - Žinias apie J. Krikštaponio išlaisvinimą iš kalėjimo 1990 m. liepos mėnesyje Šiluose (Panevėžio rajone; netoli A. Smetonos ir J. Krikštaponio gimtinės Užulėnio) suteikė jojo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė kraštotyrininkui Romui Kauniečiui, kuris man dar neredaguotus - tik nuo magnetofono įrašytus atsiuntė ir aš juos paskelbiau - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-sesers-pasakojimai.htm , kuriuose yra pasakymas: „Juozą suėmė ir tiesiai įkalėjimą Kaunan nuvežė. Nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę, bet ir Kaune jis turėjo gerų draugų. Dar Raštikis tebebuvo, o Raštikis buvo vedęs mūsų pusseserę Eleną Smetonaitę   ... Po keleto mėnesių jį draugai ištraukė iš kalėjimo. Grįžo į tėviškę, Užulėnio vienkiemį - Pabarninį, kur gyveno mūsų šeima. Namuose visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi, dieną niekur viešai nesirodydavo. ...“
        3 - LGGRTC generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio 2023-08-17 Nr. PA-2 sprendimas nuimti J, Krikštaponiui bareljefą ir ... , pagal prie jo pateiktą anoniminę "pažymą"; kaip ir logiškai neteisėtas - LOGINIO neteisėtumo paaiškinimas tekste...) kurio internetinė nuoroda:     http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230817_sprendimas_krikstaponis.pdf
        4 - Pagal 1941-10-06 A. Impulevičiaus įsakymą Nr. 42, skirtą išvykai į Minską KGB tardytojų-tyrėjų sudarytas 2/12 bataliono 2-osios kuopos karių Sąrašas su prasidedančiu kuopos vado, nurodyta VIENASKAITOJE pareigybe ir nurodytomis dvejomis pavardėmis:
                a) J. Krištaponio ("KriŠtaponio") su klaidingu „Karolis“ tėvavardžiu, nes paauglystėje J. KriKštaponiui buvo pakeista pavardė ir KGB-istai to nežinoję, jam surado kitą „tėvą“; tose vietose fiksuotą e-pavelde.
                b) Tame Sąraše juodai ant balto, J. Krikštaponį išvykai į Minską keičia Nikodemas Reikalas, kuris KGB-istų-specialistų nustatytas, akivaizdžiai, pagal liudininkų parodymus. Šio pilno pirmo puslapio Sąrašo vaizdo internetinis adresas: http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/saras-impul.jpg P. S.: Tame KGB dokumente nurodyta J. Krikštaponio 2-osios kuopos vado pareigybės pavadinime VIENASKAITOS formoje įrodo, jog į Minską išvyko tik J. Krikštaponį pavadavęs N. Reikalas ir J. Krikštaponis ten būti negalėjo - LGGRTC istorikų išsigalvojimas įrodo, kad nemokėta perskaityti šio dokumento.

-14-

Todėl iškyla du klausimai retoriniai tokie:

Kokią istorikai turi „teisę“ kvestionuoti žymiai kompetentingesnių tyrėjų atliktus tyrimus, betarpiškai klausinėjusius gyvus liudininkus ir jiems matant, kas meluoja, o kas teisybę sako? Kodėl J. Krikštaponio apšmeižimui reikėjo pasirinkti aiškiai atsitiktinai meluojančius tik 3 „liudininkus“, kai nemeluojančiųjų (Nikodemą Reikalą rodžiusių) yra žymiai, o gal, ir daug kartų daugiau?

Juolab, KGB privalėjo matyti J. Krikštaponio kalinimo dokumentus, arba, bent, apie juos; galimai išvežtus į Maskvą, turėjo žinoti, nes; net NKVD 1945-08-29 konstatavo⁵, jog J. Krikštaponis nacių buvo suimtas ir 3 mėnesius kalintas Kauno kalėjime. Aišku, kad tą žinią „ne iš lubų“, o iš dokumentų ėmė. Tuo labiau, šokiruojančiai keistas tas NKVD generolo Kapralovo raštelis, kuris istorikų visai netirtas. O jis turi požymius, jog sąmoningai yra nutylėta J. Krikštaponio kalinimo data, nes 1941-ieji suėmimo-kalinimo metai buvo netinkami apkaltinti generolą Stasį Raštikį už „banditų gaujos“ vado J. Krikštaponio išlaisvinimą iš nacių kalėjimo, todėl ... (tęsinys ... temoje)

    Tai didelių tikimybių hipotezė, kuri gali patvirtinti to kalinimo-išlaisvinimo dokumentų išvežimo priežastį iš Lietuvos, kurių dalis su aiškiais išlaisvinimui iš kalėjimo simptomais saugomi Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA), kuriuos aš nufotografavau ir čia žemiau aprašau.
        Bet, deja, nesuprantamai LGGRTC ne tik netyrinėjo ir ignoravo J. Krikštaponio nukentėjimo nuo nacių fakto, bet, ir su 2014-12-19 raštu⁶ Nr. 13R-300 L. R. Generalinei prokuratūrai, nutylėdama šio apskundžiamojo asmens labai svarbų biografijos tarpsnį, galimai apgaudinėjo šios įstaigos teisininkus. Ir taip buvo padaryta tam, kad su šiuo šmeižtu „pagerbti“ didvyriškosios žūties 70-mečio jubiliejų, iki kurio belikę tada buvo mažiau nei mėnuo. Juolab, toks politinis „sutapimas“ šio Centro organizuojamoje galimai šmeižimo kampanijoje „vainikavosi“ aukščiau paminėtas J. Krikštaponio atminties Ukmergėje šalinimui
             ________________________________________________________________________
        5 - šokiruojančio turinio ir aplinkybių NKVD generolo Kapralovo raštelis apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą su visomis operatyvinėmis labai skubios žinios 1945-01-12 būrio sunaikinimo smulkmenomis, kaip apie vokiečių desanto bandymą užmegzti radijo ryšį su J. Krikštaponio būriu ir kitomis labai svarbiomis karinėmis smulkmenomis, kai tuo metu vokiečiai iš Klaipėdos link Kretingos vykdė kontrpuolimą, o ši labai skubi informacija buvo perduota po 7,5 mėnesio, arba po 3 mėnesių ir 21-os dienos, kai nebeliko hitlerinės Vokietijos, dėl ko drąsiai galima teigti, kad šis NKVD raštelis buvo skirtas generolui S. Raštikiui apkaltinti už J. Krikštaponio išlaisvinimą. Jojo internetinis adresas:          https://www.facebook.com/photo/?fbid=6206066992766947&set=a.153490474691326 - tai 2021-08-28 mano pirmą kartą paskelbta vieša žinia apie šį raštelį, kurį nufotografavau Ypatingajame archyve pagal tekste nurodytos Vikipedijoje ir Enciklopedijoje paskelbto to dokumento
        6 - LGRTC 2014-12-19 raštas Nr. 13R-300 L. R. Generalinei prokuratūrai, kuriuo buvo bandyta apskųsti J. Krikštaponį, su prie jo pridėta "pažyma", nuslepiančia skundžiamojo asmens nuo nacių nukentėjimo faktą. To rašto ir "pažymos" internetinis adresas http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_02.pdf archyvinį adresą.

-4-

numatytas 2023-08-17 terminas, kuris „sutapo“ su J. Krikštaponio bendražygio - Lietuvos Laisvės Armijos (toliau LLA) įkūrėjo Kazimiero VEVERSKIO 110-tosiomis gimimo metinėmis, kuris, beje, žuvo dviem savaitėm anksčiau, nei J. Krikštaponis, o pastarasis irgi buvo LLA steigėju.
Kadangi šiuo metu Ukrainoje labai sunkiomis sąlygomis vyksta karas, todėl šį tyrimą nesu išbaigęs - teikiu tik, kas pastebėta. Bet šio karo situacijoje NUSISTAČIUSIOJO PRIEŠ DVEJUS TOTALITARINIUS RĖŽIMUS ASMENS NIEKINIMAS ir nuo abiejų rėžimų nukentėjusiojo, sąmoningai slepiant pirmąjį nukentėjimą, yra net pavojingas Valstybei, nes artėjantis prieš antrąją sovietinę okupaciją pasipriešinimo pradžios 80-metis yra labai susijęs su dabartiniais įvykiais Ukrainoje ir ypatingai su dabar Rusijos nusikalstamais karo vedimo būdais.

   Apie dar labai mažai žinomą prie Šventosios upės tragediją ir jos sąsajas su Ukrainos tragedija plačiau  pateikiu ...
        Jeigu dabar nebūtų karo Ukrainoje, manau, kad, net ir Žydų bendruomenės būtų siūliusios J. Krikštaponiui naujovišką įamžinimą ir net atsiprašymą. Tam Ukmergės savivaldybė inicijavo ir paskelbė PRADEDANTI VIEŠŲ mokslinių konferencijų DISKUSIJŲ CIKLĄ¹¹ dėl Juozo Krikštaponio asmens biografijos.
         Bet, deja, po pirmosios 2021-12-03 konferencijos prasidėjo Kalėdų-Naujųjų metų linksmybės ir Žiemos olimpinės varžybos Kinijoje, kurios ir tapo skirtomis karui pradėti. Todėl Olimpinių varžybų uždarymo metu Facebook soc. tinkle ir pradėjau Holistinę temą¹² , skirtą po 3-jų dienų prasidėsiančiam karui, jo problemą perpindamas su J. Krikštaponio problema kaimyninėje Ukmergės savivaldybėje ir tą temą pradėjau, su nuotrauka prieš 10 metų Jonavos centre pagerbiant Maidano įvykių tada 8-metį. Tas Maidano įvykių sutapimas ir ženklino karo pradžią, kuriai paskyriau tą temą to karo pradžios sekimui, nes buvau ruoštas karui Vietname, bet dėka Kinijos, mūsų karių ten nesiuntė, Todėl istorijai - ateinančioms kartoms, pradėjus sekti įvykius Ukrainoje (ten mano močiutės ir mano tėvo Gimtinė) ir todėl nutraukiau Krikštaponio biografijos tyrimus, nors jie šokiravo po pirmosios Ukmergės konferencijos - netikėjau, kad Istorijos institutas su Centru užsiims melu - grubiai pažeidinės 8-tąjį Dievo įsakymą. Manau, kad su šiuo Dievo įsakymo ignoravimu, pasibaigia ir mokslas, ISTORIJA TAMPA JAU NE MOKSLU, O PIKTYBINĖS RELIGIJOS SEKTA, kurios gijos tysta net į Teisingumo ministerijos vieną religijų klausimų kabinetą, apie ką   .

4-čioji tema: J. Krikštaponiui atminimo šalinimo naudingumą Rusijos invazijai Ukrainoje byloja prie to šalinimo reikalavimo pridėta rusofašistinės Z raidės provokacija

Tada (2023-06-08) nerimą sukėlė karo Ukrainoje įkarščio metu; Ukmergės Pivonijos šilo Holokausto aukų vietoje pastovių-neaiškių provokacijų „aukščiausioji viršūnė“ - 2-ame pav.: matoma Z raidės provokacija. Ypač, tada mįslingu tapo Lietuvos Žydų bendruomenės tinklalapyje (į tą tinklalapį nueiti galima pagal internetinį adresą https://www.lzb.lt/2023/06/09/faina-kukliansky-lietvos-zydu-litvaku-bendruomene-ragina-nukelti-paminkla-zydsaudziui-krikstaponiui/ https://web.archive.org/web/20141222112453/http:/www.llks.lt/Varpo%20straipsniai/Ceponis%20apie%20Krikstaponi.html ) su rusofašistiniu „Z“ ženklu raginimas J. Krikštaponiui nuimti paminklą:

2 pav.: pagrindinė LŽB tinklalapio straipsnio nuotrauka

Svarbiausia, J. Krikštaponis prieš 80 metų buvo iniciatoriumi kovos prieš rusiškąjį kumunistfašistinį Lietuvos antrąjį puolimą, prieš kurį dabar Kremlius atlieką tą pačią invazijos tąsą jau Ukrainoje su užpuolimo rusofašistiniu Z simboliu!
Taigi, po Žydų bendruomenės nuotrauką (šviesiai mėlynai pabraukta autorystė) parašymo, neva, dėl „vandalų“ ir dėl „išniekinimo“ galima labai paabejoti, nes Z raidė yra šviežiai užpiešta - neapdulkėjusi, o žvakutės tvarkingai sudėtos, uždegtos - aiškiai matosi liepsnelės bei pilnos vaško. Tokios apdengtos stikle žvakės parafiną turi pilnai sudeginti ir tada vėjas turėtų jas išmėtyti-apversti. Bet jos šviežiai padėtos ant senų-sausų lapų. Todėl akivaizdžiai kaltinimas savivaldybei demagogiškas, dėl neva, dėl „nesutvarkomos“ aplinkos, jei nuotraukoje šviežiai uždegtos žvakutes ir, dar šviečiančias nufotografuotas ! ! ! Jųjų švytėjimo įsitikinimui, galima nueiti į originalo raiškesnės nuotraukos fragmentą, kuris yra internetiniame adrese https://www.facebook.com/photo/?fbid=700393322100159&set=pcb.700393702100121 :

3 pav.: išdidinta nuotrauka liepsnelėms ir parafinui stiklinėse įžiūrėti

Pagal jokius „įstatymus“ ne galima savivaldybę kaltinti „nesutvarkant“ (nenurenkant žvakelių!), jei jos pilnos parafino! Be to, panašu, jog žvakės uždegtos visai ne Holokaustui, o „spec. operacijai“ Ukrainoje pabrėžti! Tai, ar ne Kremliaus reikalavimas su „Z“ reikalavimu Lietuvos Didvyriui pašalinti paminklą? Ar buvo iš karto kreiptasi į policiją - ar nuo žvakelių paimti pirštų antspaudai? Kodėl net žiniasklaidai nėra pranešta apie šį politinį rusofašistinį aktą? Juk, lygiai tokie patys rusonacistiniai ženklai buvo 2022-04-04 išpiešti Paneriuose Holokaustui atminti memoriale. O per GOOGLĘ negalima internete aptikti Pivonijos šile rusofašistinės provokacijos užsiminimo! Negi pagal vienodą braižą negalima specialistams nustatyti? Kodėl nutylėta - visuomenė neinformuota?

Prašome pažvelgti į Paneriuose memorialo išniekinimą su ta pačia Z raide!

4 pav.: Paneriuose 2022 m. buvo išniekinta aplinka rusofašistiniais ženklais. Galima pasididint ir prasiplėsti

O kodėl internete nėra apie aukščiau 2 pav.: matomą Pivonijos šile rusifašistinių ženklų paišymą? Kodėl tai nuo visuomenės slepiama?

Normaliai, Lietuvos pilietis, pamatęs nedraugiškos šalies atliktą provokaciją, privalo nedelsiant pranešti policijai, jau nekalbant apie tai, kai pamato žvakeles šviečiančias tai Z raidei pagerbti. Tada, kol pėdos provokatoriaus neataušo, nesunku operatyviai ir nustatyti.

Tai, ar buvo pranešta, kodėl policija nesurado, kodėl visuomenei nepranešta ir kodėl visuomenė negalėjo padėti, kaip padėjo neseniai dėl pagrobtos mergaitės?

Negi ne aišku, kad Z raidės paišytojas gal išdėstė tas žvakes ir jas uždegė? Negi „neaišku“, kad jos nufotografuotos; tik, tik; po to ženklo nupiešimo ir tų žvakių išdėstymo? Aš 5 pav.: raudonai mažytes rodyklytes ties liepsnelėmis ir šauktuką raudoną tuščiavidurį užpiešiau.

5 pav.: šį KOLIAŽĄ galima labai stipriai išsididinti. ir perskaityti, kas parašyta po neteisėtu J. Krikštaponio parašu, ištyrinėjant net jo parašą, ir to parašo registraciją ne jo ranka (ne jo braižu) parašytu, įrodančiu, kad ne Minske pasirašė, o A. Impulevičiaus viza dėta net po 3-jų - 4-ių dienų atlikta, tikriausiai, laukiant, kol iš Minsko į Kauną ir atgal bus suvažinėta? Be to, VISUS ŠOKIRUOTI PRIVALO ANT TUŠČIO LAPO PARAŠAI SUDĖTI, prieštaraujant raštvedybos taisyklėms ar logikai (kitoje - nugarinėje Raporto pusėje), akivaizdžiai tam, kad J. Krikštaponį apgauti, nes jis ne savam pavaldiniui neturėjo jokios teisės tarpininkauti. To išdidinto koliažo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/z-kukliansky-krikstap-koliaz.jpg Apie šį J. Klimavičiaus Raporto akibrokštą tik aš pamačiau, nes buvau archyve, fotografavau ir studijavau-tyrinėjau ilgai, o pagrindinis istorikas-kaltintojas, aplamai nebuvo archyve ir to klastoto dokumento nė nematė.

5-toji tema: Panašu, jog A. Impulevičiaus galimai klastoti dokumentai buvo skirti GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti

Kad tai man pavyko atrasti, reikia dėkoti 2021 m. gruodžio 3 d. Ukmergės konferencijoje papasakotoms apie „mirties nuosprendžio įvykdymo laukusio“ leitenanto Jono Klimavičiaus pasakoms, kurioms nepatikėtų net 9-10 klasių moksleiviai.

6 pav. Ukmergės 2021-12-02 konferencijos iš anksto atrinktų pašnekovų „diskusijose“ 7 pav. matote LGGRTC mokslininką E. Rukšėną, savo kalbą pradėjęs nuo jau a. a. A. Čeponio atsiprašymo, kuriam nebuvo leista pasakoti apie J. Krikštaponį, kurį nuo vaikystės pažinojo kaip jo ir jo šeimos bei viso kaimo gyvybių išgelbėtoją, nors jis buvo užsirašęs tos konferencijos diskusijoms. Apie tai ...

   Mano supratimu, tolimesnėje savo kalboje LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas, APGAVO VISUS KONFERENCIJOS KLAUSYTOJUS, PASAKYDAMAS, jog, neva, 2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius.? Jisai prašė Krištaponio, kad tarpininkautų išėjimui iš tarnybos...“^VIDEOklimav.
        Taigi, raudoną klaustuką aš padėjau, nes minimas Jonas Klimavičius buvo ne 2-troje kuopoje, o buvo 3-čios kuopos vado Jono Ūselio pavaduotoju, kuris 1962 m. Vilniaus teismu buvo nuteistas mirties nuosprendžiu ir tas nuosprendis buvo įvykdytas.
        Šokiruoja tai, jog Jonas Klimavičius kaip 3-čios, o ne 2-os kuopos vadu minimas LGGRTC sudarytoje bataliono karininkų sąvade^{TDAkarininkai}, kurį, šiaip, Centro darbuotojui-istorikui A. Rukšėnui; vieninteliam užsiiminėjančiam-"tyrinėjančiam" J. Krikštaponio bylą, reikėtų to bataliono karininkus visus atmintinai žinoti, apie kurį 8 pav. rašoma taip:

8 pav.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) sudarytas Tautinio darbo apsaugos bataliono karininkų sąrašas, rodantis tik vieną Joną Klimavičių. Galima pasididinti ir to padidinto vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-batal-sar-klimaviciu.jpg

________________________________________________________________________

VIDEOklimav - 2021-12-03 Ukmergėje mokslinės konferencijos videoįrašo nuo 3:21:09 dalies, nuo kurios A. Rukšėnas pradeda paistyti, apie, neva, „2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius ...“ prieš tą frazę prasidedančio vaizdo įrašo internetinis adresas yra https://youtu.be/2vb_tQeM1Nw?t=12065
TDAkarininkai - LGGRTC pateikto TDA bataliono karininkų sąrašo internetinis adresas yra http://www.genocid.lt/Leidyba/7/tautinio.htm

-14-

Toliau A. Rukšėnas pasakoja, kad „J. Klimavičius prašė J. Krikštaponio, kad jisai tarpininkautų ... kad nori išeiti iš tarnybos, sveikata pablogėjo... O to Klimavičiaus likimas buvo tikrai sunkus ir jis sovietmečiu kalėjo, buvo nubaustas, berods, net mirties bausmės, bet, kažkaip, jam pavyko išvengti, tai, tikrai, žmogui nervai pairo. Ir ką mes matome: lapkričio 4-osios dokumentas ir Krikštaponio parašas Tarpininkauju dėl to paleidimo.“

    Bet kodėl istorikas A. Rukšėnas neužduoda sau klausimą tokį:
        Kokią „teisę“ J. Krikštaponis turėjo „tarpininkauti“ ne savo pavaldiniui? - tai iš karto man paklausti konferencijoje nebuvo galimybės, neturint po ranka minėto TDA karininkų sąrašo. Bet, nors ir ne istoriku būnant, bet pagal mokyklinę-internetinę programą, žinant apie iš Kauno per Jonavą-Ukmergę į Minską išvežtus kalinius, kur Minsko kalėjime dalis buvo sušaudyti, o kiti visi sušaudyti prie Červenės, kurios tragedija plačiai žinoma, kažkaip keista tapo, kad visus svarbius kalinius išvežė, o „mirtininką paliko“, kai yra žinoma, jog tardytojas E. Rozauskas prašė leidimo visus kalinius sunaikinti^{RozauskoBykovui}, kaip buvo padaryta Pravieniškėse, Rainiuose, ... Todėl labai rimtas klausimas kilo, kad mirtininko, tikrai, palikti negalėjo, nes E. Rozauskas sušaudyti galėjo ir be D. Bykovo leidimo, kurio prašė sušaudyti apie 400 kalinių, bet jam leidimo nedavė. Bet, jei jau J. Klimavičius buvo nuteistas mirties bausme, tai sušaudyti net privalėjo be jokio leidimo.
        Iškilus visiems šiems klausimams ir ypač, dėl M. Kačiulio, melagingai kaip „karininko“ nurodyto tai konferencijai Pažymoje bei joje ir J. Krikštaponio „rašto“, buvau priverstas važiuoti į LCVA archyvą, kuriame paaiškėjo, kad tai ne „J. Krikštaponio raštas“, o žemiau čia 9 pav.: parodytas Jono Klimavičiaus Raportas:

9 pav.: keistas ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima pasididinti

Taigi, man nuvažiavus į archyvą, paaiškėjo ne tik tos mokslinės Ukmergės konferencijos apgavystės, bet ir pamačius tų fondo R-1444 dokumentų panaudos lapą, paaiškėjo tų apgavysčių priežastis labai paprasta, jog LII(LII) istorikas Mindaugas Pocius savo Pažymoje apgaudinėjęs konferenciją, visai nebuvo archyve ir tų dokumentų, matyt, nematė, kad apie juos melagingai aprašinėjo?

        O tas 9 pav.: Jono Klimavičiaus Raportas, man; prieš 55 metus tarnavusiam sovietinėje armijoje, pasidarė iš kart įtartinu, kad to Raporto AUTORIUS NENURODO, KOKIAI JIS KUOPAI PRIKLAUSO.
        Suprantama, jeigu jis yra „Kvotų Karininkas“, ką jis sutrumpintai nurodo savo pareigybę, gali būti ne kuopai, o visam batalionui priklausanti ta pareigybė. Tačiau tada kam jis toje Raporto Bataliono V a d u i paskirtyje prideda „per 2-os kuopos Vadą“ (su praleista nosine raidėje a)? Kam reikia prašyti „tarpininkavimo“ pas karininką, kuriam nepriklausai? Kas čia per manipuliacijos, nenurodant savo kuopos paskirties, bet vis tiek per ne savo kuopos vadą prašantis kažkokio „tarpininkavimo“?
          ________________________________________________________________________

RozauskoBykovui - docento dr. Juozo Jankausko straipsnis XXI amžiaus 2003-08-27 Nr. 65(1169) apie NKVD-istą Eusiejų Rozauską yra jo citata „Aš pasiūliau (LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojui D. Bykovui. -(L.T.)), kad tuo atveju, jeigu nebūtų galimybės suimtuosius evakuoti, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš išvykstant juos sušaudyti. Tokių mano skaičiavimais buvo 400 žmonių. Tačiau drg. Bykovas man nedavė jokių nurodymų“ /iš E. Rozausko 1941-09-07 rašto A. Sniečkui./ ` To straipsnio internetinis adresas yra https://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030827//mums_01.html

-14-

   Na, o įsiskaičius į to Raporto turinį, keistas „susirgimas“, kai jau buvo pasigydęs Birštone. Kokios tarnyboje galėjo kitos blogos situacijos paveikti silpną ir jau labai paveiktą nervų sistemą? Galima būtų suprasti SVEIKATOS PABLOGĖJIMĄ DĖL VYKDOMŲ NEKALTŲ CIVILIŲ ŽMONIŲ IR VAIKŲ-SENELIŲ-MOTERŲ ŽUDYNIŲ. Bet tokią simuliaciją paneigs tuoj paaiškėjusi labai svarbi aplinkybė kiek žemiau.
        Svarbiausia, ĮTARTINA, kad su mirties nuosprendžiu neįvykdytu išliko iki pat Birželio sukilimo-išlaisvinimo, kas yra labai jau neįtikėtina, kad NKVD-istai mirtininko net neišvežė į Minską-Červenę. Kodėl istorikams (A. Rukšėnui ir M. Pociui) neiškyla toks pats elementariausias klausimas? Ar užtektų mokyklinėje programoje iš Lietuvos istorijos tik patenkinimo įvertinimo mokiniui, kuriam neiškiltų toks klausimas?
        Tokiam klausimui iškilus, viską į vietas sustato tarpukario ir pokario Pasipriešinimo laikotarpio Lietuvos karininkų sudarytas enciklopedinio tipo žinynas, kuriame pasirodo:

10 pav.: ištrauka iš knygos .„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“

    Taigi, paaiškėjo, jog Jonas Klimavičius „mirtininku“ pabuvo tik mėnesį (31 dieną) ir perteisus į 10 metų lagerio, savo „sveikatą“ po perteisimo iki išlaisvinimo turėjo net 41-ą dieną savo sveikatai pataisyti, džiaugiantis, kad mirties nuosprendžio nebus- gyvens. Kaip, matome, ASMUO TAS PATS, kuris Raportą rašė, nes areštavimo ir nuteisimo mirti datos tos pačios, ir akivaizdu, jog Ukmergės mokslinę konferenciją apgaudinėjusysis LGGRTC istorikas A. Rukšėnas su pasaka apie, neva, „2-oje kuopoje buvusį J. K. ...“, matome, ignoruoja ne tik savo įstaigos atliktus istorikų darbus, bet ir ignoruoja, aplamai, visas istorines žinias, stambius istorinius-enciklopedinius leidinius ir net internetą (Vikipediją bei Enciklopediją) ignoruoja, kad apkaltinti Didvyrį.
       Todėl ne tiesą rašomą tame Raporte „nepamatyti“ ne kaip neįmanoma. Didžiausia netiesa yra ta, kad J. Klimavičiaus Raporte nepaminėjo jam mirties nuosprendžio panaikinimą.
        Kad NKVD-istai nepranešė kaliniui, jog jam mirties nuosprendis panaikintas ir taip jį psichologiškai kankino, atmesti negalima, bet, tai versijai prieštarauja visos kitos aplinkybės ir ypač, tai, kad J. Klimavičius dar metus „sirgdamas“ tarnavo, nors gydytojo pažyma buvo pristatyta.
        Mokantiems aritmetiką, labai nesunku suskaičiuoti, kad J. Klimavičius ir neteisingus skaičius savo Raporte (11 pav.) rašo, nes nuo mirties baudmės nuosprendžio jam paskelbimo iki išlaisvinimo yra vis tik 74, o ne „47“ dienos, kaip jis rašo, atseit, neva, sumaišęs klavišus spausdinimo mašinėlės. Joje ir raidžių „s“ bei „d“ klavišai taip pat yra šalia vienas kito ir žodyje ne „bauSmė“, o „bauDmė“ gali būti ne klavišų sumaišymu, o tokia senoviška tartis? Čia jau kalbininkų - kalbos istorikų reikia klausti.

11 pav.: ištrauka iš J. Klimavičiaus rašyto Raporto su mano pastaba (čia spausdintos raidės eksperimentui paryškintos)

Kad J. Klimavičius pradėtų „simuliuoti - apgaudinėti savo bataliono vadą“ - neįtikinama, nes Birželio sukilimo jie abu buvo išlaisvinti ir Antanas Impulevičius, į kalėjimą patekęs^Impul 1940 m. gruodyje, NKVD-istų kankinamas buvo žymiai ilgiau, nei J. Klimavičius. Pavyzdžiui, naujai pristatytos knygos „Kovok!“ Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare 143-144 psl. istorikas Simonas Jazavita rašo:

„Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindiniai batalionų vadai - pulkininkas Andrius Butkūnas, majoras Antanas Impulevičius, majoras Kazys Šimkus, kapitonas Bronius Kirkila, kurie vėliau buvo įtraukti į žydų žudynes, buvo suimti NKVD dėl tarnybos tarpukario Lietuvos kariuomenėje ir fiziškai kankinti. Kad tai galėjo pažeisti psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. liepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų.^452-Jazavita Kankinimus patyrę ar artimuosius praradę dažnai lengvai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms. ...“

Impul -
452-Jazavita - Ibid. p. 19. Pirmą kartą tą TEN PAT (lot.: ibedem) jaunas istorikas Simonas Jazavita toje savo knygoje panaudojo 30 psl. prie pastabų 51-os rodyklės, naudodamas daug kartų. Todėl galima manyti, kad tai 17 psl. po pastabos 18-ta rodykle pažymėta 1942. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok!“ pastangos gelbėti Lietuvą. 1939-1941 m. LCVA f. 648. ap. 2, b. 581, 1. 1.1. Kaip S. Jazavita ten rašo, kad tai didžiulis 273 puslapių dokumentas, šalia pateikti priedai, įvairiausi K. Škirpos rašyti ar jo patvirtinti Lietuvos aktyvistų fronto (toliau - LAF) dokumentai, kuris buvo parašytas 1942 m. pabaigoje, dar nežinant Antrojo pasaulinio karo pabaigos rezultatų, kur K. Škirpa išsiuntinėjo kitiems Lietuvos diplomatams, tikėdamasis juos supažindinti su savo įvykių versija ... O pati S. Jazavitos knyga išleista Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Vilnius 2022.

-14-

Kadangi nieko panašaus J. Krikštaponis nebuvo patyręs, tai, jei nebūtų nacių suimtas ir kalinamas, galima pafantazuoti, kad jis, kaip teisę ir vokiečių kalbą žinantis, gal būtų savo bataliono vadą A. Impulevičių sustabdęs nuo tų Vokietijos pareigūnų manipuliacijų ir karinių nusikaltimų?
O dėl J. Klimavičiaus akivaizdžios simuliacijos, akivaizdu, kad ta simuliacija buvo skirta kaip ir GESTAP-ui apgaudinėti, nes visas tas J. Klimavičiaus Raportas buvo išverstas į vokiečių kalbą:

. 12 pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką., kurios vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103354.jpg

     Daugiau tokių DVIKALBIŲ dokumentų tame R-1444 fonde man neteko pastebėti. O, kadangi tas originalus vokiečių kalba dokumentas yra labai neryškiai spausdintas (per paskutinę kopiruotę, kurios jaunimas dabar gali ir neįsivaizduoti), tai galima manyti, kad tik J. Krikštaponio „kaltes“ ieškojęs LGGRTC istorikas A. Rukšėnas, matyt, to į vokiečių kalbą išversto dokumento dėl jo neryškumo galėjo nepastebėti ir, matyt, jo kopijos (tą kopiją kseroksu ar kopijavimo aparatu nelabai ir įmanoma padaryti tokio neryškaus dokumento?) nedarė ir LII(Lii) istorikui M. Pociui ir neperdavė?
        Šiaip, jeigu A. Rukšėnas būtų padoriai rašęs savo 2014-12-19 „pažymą“, tai tą vokišką dokumentą privalėjo paminėti, nes jis labai siejasi ir su pačiu J. Krikštaponiu. O, kaip tik, tas neryškusis, galimai nepastebėtas vokiečių kalba dokumentas ir griauna „Krištaponio Baltarusijoje“ pasaką, nes jis įrodo, kad J. Klimavičiaus melagingas Raportas buvo skirtas vokiečiams, rašant su didele baime, galimai vaidinant „klavišų sumaišymą“, PARAŠIUS NETEISINGAI IR VOKIEČIŲ KALBA mirties nuosprendžio laukimo dienas.
        Juolab, neaišku, kam tas vokiečių kalba raštelis skirtas, ir tik pažymėta per II-osios kuopos vadą. Tai panašu, kad VOKIŠKASIS RAŠTELIS BE PAVADINIMO IR BE PASKIRTIES turėjo tikslą patekti į kalėjimą pas II-osios kuopos vadą ir buvo pateikta GESTAP-ui, kaip kontrolė, dėl ko reikia patekti.
        Be to, „sumaišyti klavišus“, spausdinant ir vokiškai - tą pačią „sumaišymo“ klaidą padaryti, kaip ir neįmanoma. Čia, panašu, kad buvo kažkaip bandoma apsisaugoti nuo melavimo pasekmių, jei vokiečiai būtų išryškinę mirties nuosprendžio panaikinimą? O tokių visų vaidybų sistema akivaizdi, NETEISĖTAI į „tarpininkavimo“ veiksmą įtraukus ir J. Krikštaponį, tarpininkaujant ne savo pavaldiniui.
        Kai soc. tinklo Facebook istorikų klube atskleidžiau melagingą tą „tarpininkavimą“, tai vienas LGGRTC istorikas manęs paklausė „pagal kokį įstatymą negalima tarpininkauti ne savo pavaldiniui?“. Keista, kad tam LGGRTC darbuotojui nežinomas 8-tasis Dievo įsakymas. Kad ir ateistinėje sovietinėje kariuomenėje man nesuvokiama, kaip galima tarpininkauti ne savam pavaldiniui, kai jis turi savo tiesioginį vadą?
         Bet, svarbiausiai, šokiruoja atlikta visa to „tarpininkavimo“ veiksmo apgavysčių sistema:

Rašant ilgesnio teksto raportus, niekas nerašo, kad taupyti popierių, nes J. Klimavičiaus Raportas parašytas ant pusės lapo formato popieriaus.

Nors ir taupant popierių tas Raportas parašytas, bet vis tiek vizoms dėti vietos yra pakankamai.

Todėl vizų dėjimas kitoje – nugarinėje rašto pusėje yra ne kas kita, kaip PASIRAŠINĖJIMAS ANT TUŠČIO LAPO, kad nematyti, po ko pasirašinėji.

13 pav. Jono Klimavičiaus raporto forma, kurį galima originalą pamatyti.

Tokios „raštvedybos“ dar neteko matyti, kad būtų pasirašoma ant tuščio lapo, nematant teksto, po kuo pasirašai. Tas ANT TUŠČIO LAPO PASIRAŠYMAS ATRODO TAIP:

14 pav.: Ant Jono Klimavičiaus raporto kitos pusės J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto „tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl spausdinimo mašinėle tarpininkavimo žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? . Galima pasididinti, o šio padidinto labai raiškios nuotraukos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103046.jpg

Labai panašu, kad kitoje Raporto pusėje atliekamas NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ tam, kad J. Krikštaponį apgauti, kad jis nematytų po ko pasirašo, arba tai jo paties, kaip teisę išmanančiojo, sugalvota manipuliacija apsisaugojimui, jei nepavyktų GESTAP-ą apgauti?
Pirmiausiai, į akis krenta ne J. Krikštaponio braižu užpildytas raštvedybinės procedūros (tarpininkavimo) registracijos numerio ir datos užpildymas, kas įrodo, kad J. Krikštaponis ne Minske pasirašė, o, greičiausiai Kauno kalėjime. Tai istorikai iš pirmo žvilgsnio privalėjo pamatyti, nes jei tokių dalykų „nemato“, tai gal neturi jokios patirties darbe su dokumentais? Juk, iš pirmo žvilgsnio pažvelgus į skaičius, turėtų būti įtartina:

15 pav.: Išdidinta J. Krikštaponio parašo aplinka, kurią EKSPERTIZEI galima dar labiau pasididinti. ir šio labai išdidinto vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/krikstaponio-parasas-klimaviciui.jpg

Kažkodėl raštvedys spausdintame tekste nenurodė kuopos numerio, kas irgi labai įtartina, kai batalione trys kuopos ir kažkokios kuopos vadui nenurodomas kuopos numeris, kas gali būt susiję su bendromis manipuliacijomis, nuslepiant J. Klimavičiaus kuopos numerį?

     Net nereikia būti patyrusiu ekspertu, kad „nepamatyti“ J. Krikštaponio parašo pakrypimą į normalią - dešiniąją pusę, o registracijos skaičiai parašyti į priešingą įprastajai, su pakrypimu į kairę (gal kairiarankio rašysenos?) Juolab. REGISTRACIJOS SKAIČIAI ĮRAŠYTI VISAI KITA PLUNKSNA, nei J. Krikštaponio parašo, kas yra įrodymas, jog Krikštaponis ne Minske pasirašė.
        Man asmeniškai sovietinėje kariuomenėje savo bataliono štabe teko stebėti tokias atliekamas procedūras, kai atlikinėdavau budinčiojo pasiuntinio pareigas. Tai visada mano atvestasis tarpininkautojas nurašydavo nuo registracijos žurnalo savo tarpininkavimo numerį ir čia pat pasirašydavo bataliono štabo kanceliarijoje. Kitur atlikinėti tokias procedūras net neįmanoma, kai bataliono dislokacija yra šalia štabo ir po įvairių kovinių užduočių grįžtama į dislokacijos vietą.
        Konkrečiam įrodymui, kaip tuos registracijos skaičius ne J. Krikštaponis rašė, užtenka, paimti J. Krikštaponio ranka rašytą Atestaciją ir iš jos palyginti su neteisėto „tarpininkavimo“ rašysena:

16 pav.: Krikštaponio-"Kristaponio" parašai Atestacijos ištraukoje ir neteisėtame „tarpininkavime“. Galima pasididinti EKSPERTIZEI ir šio pasididinto vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/krikstaponio%20parasas.jpg

17 pav.: Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio arba paties J. Klimavičiaus ranka užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti. ir šio padidinto vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/krikstaponio-rasysenos-palyginimas.jpg

18 pav.: Jono Klimavičiaus raporto registracija. EKSPERTIZEI galima pasididinti. ir to padidinto vaizfo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_133812.jpg

Iš šių 16 pav. , 17 pav. ir 18 pav. pavyzdžių matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“ rašo į kitą-normaliai priimtiną pusę, o skaičius „2“ visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus.

10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“:

1. Įdomu, kodėl, išvis, spausdinama?

2. Ar sunku savo ranka parašyti „Tarpininkauju“, taip, kaip tai parašo A, Impulevičius ir po šiuo žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ, nurašyti tarpininkavimo numerį bei jo datą?

3. Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra?

4. Ką byloja toks „vokiškasis PEDANTIŠKUMAS“ ir dar to paties raporto kopija vokiečių kalba? (P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo? Greičiausiai, kad, galėjo nebūti, nes, atrodo, įdėmiai dokumentus fotografavau, nes būčiau praleidęs ir J. Klimavičiaus kitoje pusėje „tarpininkavimus“)

5. Kodėl toks „pedantiškumas“ netaikomas bataliono vadui A. Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir jis viską savo ranka užpildo? Ar tai ne įrodo, jog „tarpininkautojas“ J. Krikštaponis buvo ypatingoje situacijoje („mūšio lauke“ ar kalėjimo susitikimų kambaryje) ir jam su mašinėle atspausdinama, kad žinotų, kur tik parašą dėti?

6. Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių - 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ tarpininkavimo? Ar ne tam, kad „tarpininkavimą“ prašančiajam reikėjo suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?

7. Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data „sutapo“ su labai svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios „garbei“ Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net paskutinei savaitės dienai?

8. Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios - Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją „neįsiminti“ ir suklysti?

9. Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio 8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo nepriimtinas?

10.

Kadangi žodis „Minskas“, atspausdintas, o ne ranka parašytas, tai ar gali būti „įrodymu“, kad tas neteisėto „tarpininkavimo“ raportas J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ pakištas pasirašyti Minske"?
O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje pasirašė?

Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje ir po to sugražintas tas raportas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?

Toks kontraversiškas klausimas iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje.

19 pav.: A. Impulevičiaus ranka parašyta Jono Klimavičiaus raporto data.

Atsiprašau, bet net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti

Per 4-3 dienas iš Minsko į Kauną ir atgal į Minską, tikrai suvažinėti galima buvo. Kad A. Impulevičius savo ranka parašo „Minskas“, tai ir yra įrodymas, kad jis tai parašo Minske. O kadangi J. Krikštaponiui pakištas užregistruotas Raportas Minske ir Minske atspausdintas, tai ne reiškia, kad „Minske“ parašą deda, nes ne jo ranka parašytas vietovardis „Minskas“.
Jeigu J. Krikštaponis būtų savo ranka užrašęs „Minskas“, tai tada abejoti nebūtų pagrindo, taip, kaip jei ir užpildęs savo parašo registraciją, kas jam ir priklausė tai padaryti, - tai abejonėms nebūtų jokio pagrindo. Net, jei A. Impulevičius būtų tą pačią ar kitą dieną pasirašęs, tai per vieną parą nors ir įmanoma iš Minsko į Kauną ir atgal suvažinėti automobiliu, bet tai būtų mažai tikėtina. Tada ir visa 1941 m. J. Krikštaponio kalėjime versija būtų labai mažai tikėtina. Bet, deja, 4-ių - 3-jų dienų laikotarpis net per didelis, bylojantis, kad kalėjime prieiti prie J. Krikštaponio galėjo būti kokios nors kliūtys?

Deja, šios KALĖJIME versijos buvimą stiprina VISŲ APLINKYBIŲ VISUMA, pridedant ir minėtų - 2-jų istorikų visų melų-fantazijų visumą, galinčią įtarti, jog istorikai matė tas dokumentų keistenybes, todėl apie jas ir melavo? Aišku, aš esu linkęs kitas priežastis matyti, kodėl Didvyris tapo apšmeižtu.
Svarbiausia, čia visa visuma dar nesibaigia, nes Jonas Klimavičius ištikrųjų LIUOSUOJASI (šį terminą naudodavo mano senelis) ir tą žodį J. Klimavičius naudoja kitame Raporte, jau Nr. 9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas raportas Ryšių karininkui dėl „pasiliuosavimo“ rašydamas taip: .

20 pav.: antrasis J. Klimavičiaus raportas jau iš Minsko nuvykus į Kauną PASILIUOSAVIMUI. Galima ženkliai pasididinti ORIGINALĄ. kurio labai didelės raškos nuotraukos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103046.jpg ir jo turinys, man, kaip taip pat „besiliuosavusiam“ iš sovietinės kariuomenės, labai keistas, ir, panašu, melagingą, norint, kažką apgauti?

Kažkaip minėti du istorikai „nemato“, kad išvykęs į Kauną „pasiliuosuoti“, pagal minėtą Lietuvos Karininkų ... knygą, Jonas Klimavičius ir toliau tarnauja; dar vos ne metus; iki 1942-09-30 paleidimo į atsargą? Kaip galima su tokia liga toliau tarnauti ir „ignoruoti“ gydytojų pažymą dėl sveikatos pablogėjimo?
O nutrauktas liuosavimasis buvo, ir toliau prisėjo „sergančiam“ tarnauti, matyt, todėl, kad iš kalėjimo išleisto Juozo Krikštaponio sveikata gal buvo prastesnė, nusilpus ir išbadėjus dėl labai prasto maisto? Apie tai 2009-11-25 krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštyje XXI Amžius kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės užrašytame pagal J. Krikštaponio sesers Veronikos Juodienės ir partizano-ryšininko Mykolo Dirsės pasakojimus, buvo pasakyta:

21 pav.: ištrauka iš jau čia 16-toje pastaboje paminėto „Įvykdė Lietuvos karininko priesaiką“ straipsnio, kurią galima pasiryškinti ir to paryškinto vaizdo internetinis adresas yra

Logiškai galvojant, kelis mėnesius (pagal NKVD generolą P. Kapralovą 3 mėnesius) su kalėjimo daviniu J. Krikštaponis pusbadžiu pabuvęs, kaip aukštesnio ūgio asmuo, turėjo jaustis prasčiau, nei vidutinio ar žemo ūgio kaliniai, nes kalėjime maisto daviniai kaliniams pagal ūgį ne skirstomi. Juolab, J. Krikštaponis kaip aukšto meistriškumo sportininkas-metikas, vardan gerų rezultatų privalėjo kokybiškai dar papildomai maitintis ir, staiga nutraukus gerą mitybą, stresas organizmui turėjo būti didesnis, nei eiliniams kaliniams. Ir jei iki dabar pas liudininkus atmintyje išliko po kalėjimo J. Krikštaponio sublogimas, tai akivaizdu, kad turėjo jis atrodyti ne kaip. Todėl ir galėjo būt rimtas medicininis pretekstas „simuliacijai“ nuo kariuomenės, gal, net išrūpinus medicininę reabilitaciją?
Aišku, namiškiams apie tai girtis neturėjo, ir, aišku, GRĮŽUS IŠ KALĖJIMO REIKĖJO SLAPSTYTIS, pirmiausiai nuo visuotino surašymo, vykusio 1942 m. vasaryje. Todėl keista, jog minimi 2 istorikai nekreipia dėmesio į tokią labai svarbią detalę, kaip KOMUNISTUS kalėjime, kurie ypatingai suiminėjami turėjo būti tik vokiečių okupacijos pradžioje ir į patį slapstymąsi nuo vokiečių, sesers pabrėžtą dar atskirai jos prisiminimuose. Jei, kaip istorikai M. Pocius Ukmergės konferencijoje ir A. Rukšėnas man teigia, kad suimtas buvo, neva, „po demobilizacijos nuo 1942 m. antros pusės iki 1944 liepos“, tai tada slapstytis nebūtų jam reikėję ir apie tą istorikų išsigalvojimo paneigimą ... temoje.

Na, o dėl antrojo J. Klimavičiaus LIUOSAVIMOSI raporto sunkiai suprantama tokio raporto, skirto Ryšių karininkui būtinybė, lyg, „karininką sukontroliuoti, ar moka Kauną ir namus atrasti kelionės metu?“. Koks to raporto tikslas, ką jis informuoja? Negi karininkas, „gali nežinoti“, kaip iš Minsko iki Kauno nuvažiuoti, ir tai būtiną kontroliuoti? Kai aš „liuosavausi“-komisavausi iš sovietinės kariuomenės (tai labai pikantiška istorija, kurioje buvau susijęs su J. Gagarino „žūtimi“, bet tai atskira tema ...), tai man jokių raštų nereikėjo rašyti - užteko tik registruotis komisariate.
Man panašu į tai, kad tuo J. Klimavičiaus „liuosavimusi“ REIKĖJO NURAŠYTI IŠGALVOTĄ KITĄ Joną KLIMAVIČIŲ, kuris įrašytas į 1941-10-06 A. Impulevičiaus galimai FALSIFIKUOTĄ įsakymą Nr. 42

22 pav.:Du Jonai Klimavičiai įsakyme Nr.42. Šio šifro raidžių ištyrimui galima pasididinti ir šių padidintų raidžių vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/du-klimaviciai.jpg Taip pat galima pamatyti visą įsakymo Nr. 42 II-ąji puslapį, kurio nelabai ryškios nuotraukos vaizdo

internetinis adresas yra: http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111037-isak-42-antras-psl.jpg 22 pav. pavardžių ištrauka paimta iš 23 pav.

23 pav.: įsakymo N. 42 antrojo lapo pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinys.
Galima pasididinti be pabraukimo ir be kontrasto užkėlimo labai raiškią nuotrauką, kurios vaizdo internetinis adresas yra:

http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111115.jpg

Kaip matome 23 pav., kitas Jonas Klimavičius yra įrašytas prie 2-osios kuopos po J. Krikštaponio pavaduotojo - 1-ojo būrio vado Vlado Tamošiūno, kurį istorikų nuslėptieji-nerodomieji liudininkai Henrikas Salelionis ir Juozas Vėsa liudijo, vadovavus kuopai, kai neliko J. Krikštaponio ir kai vėliau perėmė vadovavimą Nikodemas Reikalas, kurio vadovavimą patvirtino ir KGB specialistai-kriminalistai, šių istorikų ignoruojami. Kur jis tada buvo dingęs - neatskleidžiama liudijimuose.
Todėl ties čia ir iškyla SVEIKO PROTO būtinybė, toliau „tyrinėjant“ ir „nematant“ kaip ir didžiausią nesąmonę, kad tokiame mažame tik 22-iejų karininkų kolektyve galėtų atsirasti DU BEDRAVARDPAVARDŽIAI; dar net su vienodais laipsniais ir vienodai identiškomis keistomis biografijomis, pakliuvus į NKVD kalėjimą ir abiem tapus mirtininkams, ir abiems keistai NKVD-istai ne tik to mirties nuosprendžio neįvykdo, bet, dar ir neišveža į Minską ir į Červėnę su visais pasmerktaisiais ir palieka Kauno kalėjime, kad Birželio sukilimas juos išlaisvintų. Ar ne per daug keistų sutapimų?

Nuo čia ir prasideda istorijos, kaip ne mokslo, o religijos dalykas, verčiantis keistomis nesąmonėmis tikėti ir neleidžiantis jas tyrinėti. Kaip man neleido tyrinėti Teisingumo ministerijos darbuotojas, atsakingas už Lietuvos religijas, kurio labai klauso šie du istorikai - tai ... temoje.
Svarbiausia, jokie istorikai „2-osios kuopos Jono Klimavičiaus“ niekas nenustatė:

Net magistrantas Andrejus Stoliarovas savo magistriniame darbe apie 2/12 batalioną, pateikdamas 15 karininkų ir dar 4-ių paminėdamas pareigybių pokyčius, tarp 19-os paminėtų karininkų kito Jono Klimavičiaus nerodo.

24 pav.: Anatolijaus Stoliarovo magistrinio darbo 2/12 bataliono karininkų sąrašas ir pareigybių pokyčio aprašymas. Galima pasididinti. ir to padidinto vaizdo internetinius adresas yra: http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/stoliarovas

25 pav.: iš viršutinės 24 pav. nuotraukos padidintas karininkų sąrašas 23-čio psl., sudarytas pagal 1941-08-25 vienam iš pirmųjų įsakymų 17 karininkų, kur aukščiau esančiame A. Stoliarovo magistrinio darbo 22 psl. yra parodyti kpt. Povilas Pukys kaip bataliono adjutantas, j. ltn. Petras Buinauskas, kaip karininkų vertėjas. O dar 24 pav.: tekste buvo sąraše nepaminėti 1.) Zenonas Kemzūra, 2. )Vincas Danilevičius, 3.)Antanas Laurinavičius, 4.) Jonas Levinas, o pastarojo kaip ūkvedžio pareigas perėmė 5.) Eligijus Sližys. Taigi, aritmetika paprasta 17+5=22

26 pav.: iš knygos „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai. Galima pasididinti ir šios knygos padidinto vaizdo internetinis adresas yra: http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/klimaviciai-jonai-d.jpg

Tai reiškia, kad 1941 m. rugpjūčio 25 d. viename iš pirmųjų PTM bataliono įsakyme kito Jono Klimavičiaus dar nebuvo.    Nerodo kito Jono Klimavičiaus ir garsioji knyga „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“, kuri istorikams turėtų būti kaip „Tėve mūsų ...“, kurioje, kaip matome 26 pav., kitas Jonas Klimavičius kaip voldemarininkas, dalyvavęs maište ir po to bausmę atlikęs, buvo šauliu, ir daugiau apie jį karo metu jokių žinių nepateikta.
        Todėl jokiu būdu negalima teigti, kad tai „tąsai“, nes jo karo metu likimas nežinomas - galima greičiau manyti, kad jis galėjo būti ir 1941 m. birželį ištremptu į Sibirą, kaip labai daug trėmė Šaulių sąjungos narius, arba nuo sovietų galėjo pasitraukti į Vokietiją? Dėl jo likimo reikia tirti.
        Pats magistrantas savo darbo 23-čiame psl. rašo, „kad 1941 m. rugpjūčio 26 d. 2-asis PTM batalionas buvo sukomplektuotas.“ Batalione A. Stoliarovas jau tada mini 445 buvusius karius su puskarininkiais ir 23 karininkus ir tarp jų antrojo Jono Klimavičiaus nėra, nors pagal jo išvardintus karininkus vis tik vieno trūksta.
       Na, o apie tikrąjį J. Klimavičių iš 3-čiosios kuopos A. Stoliarovas savo darbo Priedų skyriuje aiškiai aprašė:

27 pav.: ištrauka iš A. Stoliarovo magistrinio darbo. Galima pasididinti. ir to padidinto vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/stoliar-silv-foti-del-klimav.jpg

Tame Priedų skyriuje A.Stoliarovas išvardino net daugiau karininkų, kurių nėra tame Nr.42 įsakyme, kaip Nikodemą Reikalą, bet apie jį mažai žinių pateikė. Svarbiausia yra tai, kad ir tarp papildomai išvardintųjų bataliono 37-ių karininkų, „kito Jono Klimavičiaus“ taip pat A. Stoliarovas nerodo. Todėl gilesnei analizei, siūlau pažvelgti į to paties Nr. 42 įsakymo karininkams pradžią:

28 pav.: čia aukščiau 23 pav.: parodyto įsakymo Nr.42 karininkams pradžia

     Taigi, iš įsakymo Nr. 42 karininkams abiejų 23 pav. ir 28 pav.: nuotraukų matome, kad nėra ltn. Petro Aušiūros, kurį A. Stoliarovas paminėjo, kaip perkeltą į Statybos kuopą, bet atsirado Petras Balsevičius, Juozas Barzda, Vladas Kvietinskas. Neišvyko: Eligijus (Elegijus) Sližys, nors rodomas rugpjūčio mėn. perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, kaip to bataliono ūkio tarnybos viršininkas, Petras Buinauskas ir rugsėjo 15-tą atleistas iš tarnybos Aleksas Maurušaitis. Jį, kaip 2-osios kuopos 1-ojo būrio vadą pakeitė žinių karininkas ltn. Vladas Tamošiūnas, kuris ir tapo J. Krikštaponio TIKRU pavaduotoju, pagal istorikų nuslėptųjų H. Salelionio ir J. Vėsos parodymus, pakeitęs J. Krikštaponį. O kur pastarasis istorikų „kaltinamasis“ dingo? - atsakymo nėra, nes tuos liudininkus tie istorikai slepia.
        Sudarius BALANSĄ tarp neišvykusių ir naujai atsiradusių, gaunasi, kad neišvyko 4, o naujai atsirado 3, - tai gaunasi, kad į Minską turėjo išvykti 21 išvardintieji karininkai. Tačiau, Minske su dviem Klimavičiais gaunasi 23, kaip ir A. Stoliarovas tą skaičių paminėjo rugpjūčio pabaigai. Negi tas UŽSISLAPTINĘS karininkas ir yra „antrasis J. Klimavičius“ su dar kažkokiu netikslumu?
        Tačiau to „antrojo Jono Klimavičiaus“ NĖRA ir A. Stoliarovo Priedo Nr. 2 Daliniame lietuvių pagalbinės policijos (apsaugos) 12-ojo bataliono 39-ių karininkų sąraše, sudarytame pagal jo darbo 86 psl. nurodytą labai patikimą archyvinę„“ medžiagą, kaip LYA archyve, Nacionalinio muziejaus bibliotekoje, minėtu Lietuvos karininkų ... 1-6 tomų leidiniu, galima ignoruotų LGGRTC minėtų istorikų ir technikos mokslų daktaro, karybos istoriko-pulkininko Stasio Knezio 2000 metų straipsnį^Knezio apie Kauno karo komendantūros TDB 1941 m.     ________________________________________________________________________

Knezio - jau Šviesiosios Atminties kariškis-mokslininkas Stasys Knezys žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2000 m. Nr. 1(7) parašė straipsnį „Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.“, kurio internetinis adresas yra http://genocid.lt/Leidyba/7/stasys_knezys.htm

-14-

     Šiame A. Stoliarovo sudarytame sąraše keistas „sutapimas“ Jono Klimavičiaus savo keisto Raporto rašymas su Juozo Barzdos 1941 m. lapkričio 4-tą dieną išleidimu į atsargą. Gal jie abu tą dieną važiuoja kartu į Kauno kalėjimą vizą „tarpininkavimo“ gauti iš J. Krikštaponio? Čia pat po 14-os dienų paleidžiamas į atsargą ir karininkas vertėjas Petras Buinauskas, kuris A. Stoliarovo ir nebuvo rodytas rugpjūčio mėnesį. Mini jis ir dar neminėtus: 4-to PTM būrio vadą Petrą Bulotą, Vladą Čyvą, neatvykusį į paskirties vietą ir iš sąrašų išbrauktą, jaun. gydytoją Zenoną Danilevičių, 1941-09-20 atleistas pačiam prašant ir 2-osios Kauno poliklinikos direktoriumi tapusį ..., mjr. Gavelį ?, Juozą Maceiną, Balį Matulevičių iš V-tojo bataliono, Vladą Mažeiką kaip I-osios kuopos IV būrio vadą, kurio nematau tarp išvykusiųjų į Minską ir apie jį jokių žinių daugiau nepateikta, mjr. Joną Pačkauską (Paškauską) kaip spalio 3 d. į 2-ąjį PTM paskirtą, bet po 3-jų dienų į Minską neišvykusį, Joną Raščių, kaip rugsėjo 1-mą perkeltą į 2-ąjį PPT batalioną, bet į Minską išvažiavusį nematau, ginklininką Nikodemą Reikalą, kuris nebuvo minėtas nei rugpjūčio mėnesį, nei išvykoje į Minską, Silvestrą Slavicką, kaip iš 1-ojo PPT bataliono, kvotų karininką kpt. Andrių Staugaitį.
        Suskaičiavus visus neminėtus rugpjūčio mėnesį, jų gavosi 13. Prie jų pridėjus rugpjūtyje neminėtus, bet į Minską išvykusius 3, gauname 16 rugpjūtį neminėtų. Taigi, šiuos neminėtus atėmus iš visų A. Stoliarovo aprašytų - aritmetikos veiksmas pats paprasčiausias: 39-16=23 Gavosi tiek karininkų, kiek A. Stoliarovas ir buvo pabrėžęs, nors pagal išvardintus vieno karininko truko. Tik per vieną karininką neatitikimas - tai nėra didelis neatitikimas, kuris rodo tik apytikslį karininkų grupavimą.
        Bet, svarbiausia, nei šioje Andrejaus Stoliarovo karininkų analizėje nei minėto karo istorijos mokslininko Stasio Knezio straipsnyje nepavyko pastebėti minimo „antro Jono Klimavičiaus“, ką galima teigti, kad jis A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 gali būti išgalvotu.
        Apie „kitą Klimavičių“ Stasys Knezys parašė tik taip:
        „Kai kurie karininkai buvo patyrę sovietinio kalėjimo žiaurumus. Iš kalėjimo juos išlaisvino kilęs Vokietijos–SSRS karas. Tarp jų – buvęs Šaulių sąjungos štabo mokymo skyriaus viršininkas gen. št. mjr. A. Impulevičius, 9-ojo pėstininkų pulko 1-osios kuopos vadas kpt. V. Klimavičius, ...“
        Bet, deja matome ne mums reikalingą leitenantą, o matome visai kitą KAPITONĄ V. KLIMAVIČIŲ, kuris yra Viktoras Klimavičius, taip pat čia 8 pav. LGGRTC straipsnyje rodytas.
        Geresniam apie bataliono istorijos suvokimui, labai svarbus yra S. Knezio dėstymas toks:
        „2-ojo PPT bataliono formavimo pradžia laikytina rugpjūčio 9 d., kai jo vadu buvo paskirtas gen. št. mjr. A. Impulevičius. Rugpjūčio 22 d. jis pranešė Kauno komendantui, kad rugpjūčio 20 d. 1-ojo PPT bataliono 1-oji ir 2-oji kuopos persikėlė į Šančius ir jis pradėjo joms vadovauti. Netrukus batalioną papildė atkelta iš 1-ojo PPT bataliono 6-oji kuopa, šiame batalione pavadinta 3-iąja kuopa.

Pirmajame įsakyme 2-ajam PPT batalionui buvo paskirti eiti pareigas atkelti iš 1-ojo PPT bataliono 17 karininkų ir 445 kariai; jie įrašyti į šio bataliono sąrašus nuo 1941 m. rugpjūčio 25 d.

Iš 1-ojo PPT bataliono į 2-ąjį PPT batalioną buvo perkelti ir paskirti šie karininkai:

kpt. Povilas Pukys – bataliono adjutantu;
jaun. ltn. Petras Buinauskas – karininku vertėju;
ltn. Vladas Tamošiūnas – žinių karininku (rugpjūčio 28 d. paskirtas bataliono raštvedžiu);
ltn. Petras Aušiūra – 1-osios kuopos vado pavaduotoju;
jaun. ltn. Jonas Plungė – 1-osios kuopos I būrio vadu;
jaun. ltn. Antanas Gecevičius – 1-osios kuopos III būrio vadu;
ltn. Juozas Krištaponis – 2-osios kuopos vadu;
jaun. ltn. Aleksas Maurušaitis – 2-osios kuopos I būrio vadu;
ltn. Jonas Marcišauskas – 2-osios kuopos II būrio vadu;
ltn. Jurgis Juodis – 2-osios kuopos III būrio vadu;
jaun. ltn. Juozas Grabauskas – 2-osios kuopos IV būrio vadu;
kpt. Juozas Ūselis – 3-iosios kuopos vadu;
ltn. Jonas Klimavičius – 3-iosios kuopos vado pavaduotoju;
ltn. Mykolas Dubinskas – 3-iosios kuopos I būrio vadu;
jaun. ltn. Pranas Zelba – 3-iosios kuopos II būrio vadu;
jaun. ltn. Jonas Stankaitis – 3-iosios kuopos III būrio vadu;
jaun. ltn. Vincas Ašoklis – 3-iosios kuopos IV būrio vadu.“

Citatą paryškinau ir pabraukiau aš, tam, kad J. Krikštaponį ir J. Klimavičių parodyti SKIRTINGOSE kuopose ir kad J.Krikštaponis ne kaip neturėjo teisės kitos kuopos vado pavaduotojui J. Klimavičiui „tarpininkauti“, kai pastarasis turėjo savo vadą kapitoną Juozą Ūselį. Tai privalėjo LGGRTC istorikai matyti; pagal visą sukauptą šią istorinę informaciją, ir fantazuoti apie kažkokį „2-osios kuopos J. Klimavičių“ neturi teisės, nes dėl šios fantazijos gaunasi visuomenės ir kitų istorikų apgaudinėjimas, net, galimai, apgavus LII(Lii) istoriką Mindaugą Pocių, jam pakišus galimai atrinktų dokumentų kopijas, nematant visų kitų VISUMOS dokumentų, galinčių visai ką kitą matyti, ne norima pagal kitų organizacijų užsakymą, apie ką ... pateikiu pastebėjimus.
Taigi, į visų tų dokumentų keistenybių atsakymui, vargu ar galima ką nors kitą paaiškinti, kaip ne GESTAP-o apgaudinėjimą ir to apgaudinėjimo tikslas irgi privalėjo būti.

Todėl dėl nenuoseklaus dokumentų archyvuose nagrinėjimo pasekmės išdėstomos kitoje čia žemiau temoje:

6-toji tema: Kad J. Krikštaponis galėjo neišvykti į Minską, - tai galima įsitikinti archyve; TIK VISUS dokumentus peržiūrėjus ir atmetus aukščiausio lygio apgavystę

Bet, deja, LCVA archyve nebuvusiam LII(Lii) istorikui Mindaugui Pociui, tokia mintis sukilti negalėjo, nes jis dėkojo LGGRTC istorikui Alfredui Rukšėnui tik už kopijas dokumentų. Tik neaišku, ar visų ir ne aišku, kokios kokybės vaizdų?
Todėl archyve pirmųjų vaizdų įspūdžiui, pirmiau teikiu vėl pasikartojančių 6-ių pastebėjimų PROLOGĄ apie tą padėką A. Rukšėnui M. Pociaus pareikštą pastarojo straipsnyje mokslinio 213 psl. apimties žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 1(51) 10-tame psl., rašant taip:

29 pav.: ištrauka iš „M. ir G.“ žurnalo M. Pociaus „Juozas Krikštaponis (Krištaponis) − dalyvavimo Holokauste ir istorinio atminimo problema“ straipsnio su mano pastebėjimais. To žurnalo internetinis adresas yra http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf

     Pirmiausiai: 29 pav.: abejonę kelia pats istoriko M. Pociaus pavartotas „karo metų“ terminas, nes Lietuvoje 1941 m. karas su Birželio sukilimu praėjo akimirksniu, ir Lietuvoje buvo tik vokiečių okupacija iki sovietų antrosios okupacijos, kuri ir sukėlė Lietuvos, ypač, kaimo gyventojams kelių metų karą. Todėl neaišku; apie kokį karo laikotarpį šis istorikas pabrėžė dėl J. Krikštaponio „karo metais veiklos“, A. Rukšėno „tirtos“? Kad, pastarasis pokario Partizaninę veiklą būtų tyręs - kažkaip apie tai nėra žinoma. Taip, kad nuo 1941 m. birželio pabaigos iki hitlerinio Berlyno paėmimo Rusijos istorikams tas laikotarpis, tikrai, yra KARO METU vadinamas. Tai, negi, „M. Pocius yra Rusijos“ istorikas, ar tik su rusišku-komunistiniu Kremliaus istoriniu įteigtu naratyvu terminus taiko Lietuvos istorijai?
      Antra: toliau tame pačiame 29 pav.: M. Pociaus teiginyje, kad J. Krikštaponio veiklą PIRMASIS „tyrė Alfredas Rukšėnas“, tai čia jau labai panašu į PIRMĄJĮ PRISVILUSĮ BLYNĄ, nes čia to straipsnio autoriaus paminėtąją 2014 m. LGGRTC „pažymą“, parengtą A. Rukšėno, kaip tik, po pristatymo, iškart LR Generalinė PROKURATŪRĄ ATMETĖ dėl objektyvių duomenų stygiaus. Juk objektyvių duomenų stygius susiveda į tai, kad „tiriamasis“-skundžiamasis asmuo jau miręs - net žuvęs, todėl sovietinės okupacijos sąlygomis, kad nuo teisinio perzekiojimo apsaugoti tikrąjį kuopos vadą N. Reikalą, KGB tardytojams ir galėjo, visai ne prie ko, J. Krikštaponį pakišinėti jo kolegos; tik todėl, kad jis buvo žuvęs?! Kaip tik, tai, matyt, įtardamas, M. Pocius savo Pažymos ... psl. dėl paties didžiausio „kaltinančiojo liudininko“ M. Kačiulio, keičiančio parodymus, siūlė ištirti to reiškinio priežastį. Deja, kad nebereikėtų tai tirti, todėl Centras su tuo pasiūlymu ir pareikalavo Didvyriui nedelsiant nuimti atminimą. Tik, deja, tas „reikalavimas“ (2023-06-17 sprendimas PA-2^s^{prendimasPA-2}) su praeitų metų lapkričio 18 d. terminu: tam vandalizmui atlikti, dėl Laivės kovotojų iniciatyvos teismuose užstrigo ...         ______________________________________________________________________
    sprendimas PA-2 - tai LGGRTC Generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio dėl viešojo objekto pakeitimo, pakeičiant paminklinį akmenį Juozui Krikštaponiui (Krištaponiui) Ukmergėje, nuo jo nuimant Juozo Krikštaponio bareljefą ir jam skirtą atminimo lentą, pakeičiant lentą žuvusiems Vyties apygardos partizanams. Tas sprendimas turėjo būti įgyvendintas iki 2023 m. lapkričio 18 d., kai dieną prieš tai buvo J. Krikštaponio bendražygio ir vado Kazio Veverskio gimimo 110 metų jubiliejus, kuris, beja, žuvo porą savaičių prieš J. Krikštaponį. Šio sprendimo internetinis adresas yra http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230817_sprendimas_krikstaponis.pdf , o dėl šio sprendimo ir visų kitų sprendimų bei Komisijos išvadų visa informacija teikiama internetiniu adresu http://genocid.lt/centras/lt/4127/a/ Įdomu ir labai keista, kad prie minėto PA-2 sprendimo kaip pagrindas-PRIEDAS su pavadinimu „Istorinė-archyvinė pažyma apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“, turinti teigiamą reikšmę, nes jau joje nieko nenuslėpta. Bet, deja, tą pridėtą PRIEDĄ irgi tik per kabutes aš čia tekstuose vadinu kaip „pažyma“, nes ji šokiruoja kaip neturinti nei autorystės nei jokio patvirtinimo ir pagal mano skaičiavimus tai apie 99% PLAGIATAS nuo LII (Lii) istoriko Mindaugo Pociaus sudarytos Pažymos, su dabar čia LGGRTC „pažymos“ gale (10 psl.) paminėtomis PRIEŠTARINGOMIS ŽINIOMIS, patvirtinančiomis J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime ir paneigiančiomis jo buvimą Baltarusijoje, nes po kalėjimo slapstėsi nuo vokiečių bei reikalavimu ištirti pagrindinio įtartino „liudininko“ parodymų nepatikimumo priežastis. Be to, M. Pociaus Pažymoje ir šioje LGGRTC „pažymoje“ pripažintas net KGB tyrėjų-tardytojų kaip specialistų-kriminalistų nustatytas Baltarusijoje ir kitas J. Krikštaponio kuopos vadas Nikodemas Reikalas, su labai keistu-neįtikinamu ir net nesąmoningu kuopai „vadovavimo kaitos“ teiginiu, lyg, J. Krikštaponis „egzekucijoms atsisakinėdavo vadovauti„ ir „jį keisdavo“ egzekucijose patyręs N. R.? Taigi, kadangi visų mokslinių darbų ar pažymų pabaigos būna kaip apibendrinimai - išvados, o čia šioje „pažymoje“ prieštaringos žinios nepaneigtos, kaip ir duoda suprasti, kad didvyriškai žuvusiajam „atminimas naikinamas už nacių kalėjime sėdėjimą ir po to nuo vokiečių slapstymąsi“? Todėl labai panašu, kad nei Komisija ir nei Gen. direktorius tos pažymos, gal, neskaitė, o vykdo ...? Įsitikinimui patariu susipažinti ir pastudijuoti pagal internetinį adresą http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01_priedas.pdf

-14-

        Trečia: ten pat 29 pav.: apie M. Pociaus paminėtą 2014 m. (tiksliau gruodžio 19 d.) LGGRTC istorinę-archyvinę „pažymą“ (mano čia visur vadinamą per kabutes), skirtingai nei M. Pociaus Pažymą, skirtą 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai apgauti, - vis tiek ją vadinu iš didžiosios raidės, nes toje Pažymoje šio istoriko apgavystės tapo paneigtos tos pačios Pažymos priešpaskutiniojo puslapio PRIEŠTARINGOMIS ŽINIOMIS, bei tuo paminėtu pasiūlymu, ką 2014 m. A. Rukšėnas slėpė; t. y. slėpė pagrindinį istorinį faktą (skundžiamojo J. K. nuo nacių nukentėjimą) ir slėpė-neminėjo pagrindinį dokumentą, tai patvirtinantį. Todėl L. R. Gen. prokuratūra tik švelniai atmetė tuos neobjektyvius „tyrimus“, apie ką ...
        Ketvirta: Ten pat apie tos „pažymos“ paminėtą pavadinimą „Dėl J. ... K. ... (...) veiklos vokiečių okupacijos laikotarpiu“ (29 pav.: mano žaliai pabraukto), pagal kokią „logiką“ šio nagrinėjamo asmens kelių mėnesių (NKVD generolo Kapralovo raštelyje 3-jų) kalinimas Kauno kalėjime ir po to, pagal jo sesers tvirtinimą, jo slapstymasis nuo vokiečių per visą vokiečių laikotarpį, ką ir M. Pocius paminėjo tame priešpaskutiniame savo Pažymos puslapyje, negi visa tai nėra veikla? Kodėl visą tai netirta?
       Penkta: Tai, jeigu tame 29 pav.: M. Pociaus straipsnyje išgirta A. Rukšėno „pažyma“, pagal kurią L. R. Generalinės prokuratūros raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829^{Gen.prokRAŠT} buvo iškart atmesti J. Krikštaponiui „kaltinimai“, kaip NESANT OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ^{nesantDUOMENŲ}, nors teisininkai nežinojo, kad J. Krikštaponis buvo ir nuo nacių nukentėjęs, (apie tai detaliai ... temoje), tai kokias „konsultacijas“ galėjo suteikti mokslininkas, kurio darbas buvo teisininkų atmestas? Ir, aplamai, kodėl net tokiu atmestu mokslininko darbu reikėjo naudotis, jo galimai išskirtinai ir net gal tendencingai atrinktų dokumentų kopijomis, neaiškios kokybės? Kas LII(Lii) mokslininkui M. Pociui sutrukdė pačiam nuvažiuoti į mūsų šalies Centrinį valstybinį archyvą ir pamatyti-pastudijuoti archyve saugomus originalus? Ar tai ne panašu į prastų mokinukų nusirašinėjimą, naudotis ne savo, o kito kolegos galva? Kodėl po tokio nusirašinėjimo ( „šperinimosi“) buvo atliktas atvirkštinis plagiato veiksmas, sudarant naują LGGRTC „pažymą“, skirtą Komisijai apgaudinėti? Tai čia koks „pavyzdys“ studentams ir būsimiems mokslininkams?
    ______________________________________________________________________

Gen.prokRAŠT - šio L. R. Generalinės prokuratūros 2015-01-22 rašto-atsakymo Centrui internetinis adresas yra http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf
nesantDUOMENŲ - konkrečiai - sutrumpintai Gen. prokuratūra dėl NESANT OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ J. Krikštaponio kaltinimui atsakė ir Laisvės kovotojų sąjungai, kurio to rašto kopijos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/gen-pr-llks-ui.jpg

-14-

Taigi, tokio istorijos „mokslo“ pasekmių „rezultatas“ matosi prie minėto sprendimo, naikinti J. Krikštaponiui atminimo LGGRTC naujos „pažymos“ vienas iš svarbiausių šios problemos konstatavimų šis:

30 psl.: ištrauka iš LGGRTC naujos „pažymos“, kurios puslapis nurodytas 3/11 baltais skaičiukais ir jos internetinis adresas nurodytas viršuje. Galima pasididinti eksperimentui paryškintų raidžių vaizdą, kurio internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/isvyko.jpg

Lygiai viską idealiai taip pat rašė ir M. Pocius savo Pažymos 4-tame psl.. Kad toje LGGRTC naujoje „pažymoje“ minimas Alfredo Rukšėno tirtas Kauno 2-asis pagalbinės policijos batalionas ir gyventojų žudynės Baltarusijoje, tai aišku, kad jos vyko. Tik, ar įmanoma tai kokybiškai tirti, ten nebuvus ir prie dabartinio diktatoriaus rėžimo - galima ne tik abejoti, bet ir apie galimas klaidas čia toliau ... miniu. O, kad šis LGGRTC istorikas būtų tyręs kokybiškai atskirai, J. Krikštaponį tame batalione, yra irgi labai daug abejonių dėl jo 2014-12-19 tik 4-ių psl. apimties „pažymos“, daug ką nuslėpus ir vienpusiškai parašius.
Todėl siūlau atsivesti pabaigoje paminėto 1941 m. to spalių 6 d. (su tokia galūne tas mėnuo buvo minimas) A. Impulevičiaus labai ilgo įsakymo Nr. 42 kai kurias dalis:

31 pav.: viršutinė įsakymo dalis

Pažymėtina, kad pagal čia 31 pav. ir kitas matomo įsakymo Nr. 42 dalis apie 1981-1982 metus buvo sudarytas tas garsusis KGB-istų-specialistų-kriminalistų sudarytas Sąrašas (apie jį ... rašiau ir dar rašysiu ...), vadovautasi šiuo 159-tojo įsegimo A. Impulevičiaus 42-uoju įsakymu, kuris tame KGB Sąraše nurodomas, bet KGB specialistams, matyt, neįrodė J. Krikštaponio „išvykimo“, nes akivaizdu, jog šis įsakymas buvo rašomas PRIEŠ IŠVYKĄ Šančiuose, o ne traukinyje. Todėl tame įsakyme 33 pav., 32 pav. ir 23 pav.: paminėtos pavardės ne gali būti kaip „neginčytina tiesa“, nes dėl kai dėl kokių nors priežasčių galėjo ir neišvykti paminėtieji:

32 pav.: minėto 42-o įsakymo pirmas lapas, kurį galima pasididinti.

33 pav.: A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 paragrafai nuo 2 iki 4 su karininkų sąrašo pradžia. Šios nuotraukos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/isak-42-2-4-paragr.jpg

Taigi, kaip matote 33 pav. mano raudonai pabrauktus žodžius 2-ame paragrafe parašymą būsimajame laike, kad „Šiandien 05:00 val. Kauno komendanto įsakymu su bataliono daliniais „IŠVYKS;u komandiruotėn į ...“, (žodį „išvyks“ parašiau didžiosiomis aš, paryškinimui, nes yra ir neaiškumas, rašant jį „išvyks;u“, lyg, vietoje kabliataškio galėjo sumaišyti klavišą raidės „i“?) tai 4-tame paragrafe kažkodėl jau būtajame kartiniame laike parašoma, jog „Žemiau išvardintieji karininkai š. m. spalių mėn. 6 d. 05:00 val. IŠVYKO komandiruotėn į ...“. Tai, kur „logika“, kai, įsakymas rašomas Šančiuose ir naudojamas būtasis kartinis laikas?

Kodėl įsakyme nėra liepiamosios nuosakos, arba kitokios formos rašymo, kaip „įsakau, kad išvyktų“, ar panašiai? Kodėl tame pačiame įsakyme skirtingi veiksmažodžių laikai? Ar būtasis kartinis laiko veiksmas yra patikimas, kai čia pat tame pačiame įsakyme buvo pavartotas to paties IŠVYKIMO veiksmo būsimasis laikas? Kodėl istorikas Mindaugas Pocius pažymoje rašo, jog „išvyko“, kai teiginys su skirtingais laikais jau įrodo, kad įsakyme turėjo būti tik būsimojo laiko veiksmažodis IŠVYKS? Gal tokia būtojo kartinio laiko forma buvo reikalinga finansiniam atsiskaitymui? Bet, ar istorikai negali kritiškai vertinti tokį keistą įsakymo rašymo stilių?

Kaip aš daug metų dirbęs su vaikais, manau, kad net su pradiniu išsilavinimu mokinys, pamatęs išvykos į Minską garsųjį įsakymą Nr. 42⁸, iš karto pasakys, kad tas įsakymas bataliono raštvedžio neteisingai parašytas, nes įsakymą komandiruotei neįmanoma iš anksto parašyti būtajame kartiniame laike - neįmanoma raštvedžiui žinoti iš anksto, kas išvyks, o kas ne.
Todėl istorijos mokslų daktaras M. Pocius, net nebuvęs archyve, pasielgia blogiau, nei pradinės mokyklos mokinys, nes bataliono vadas A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 44, parašytame po 7 dienų; t. y. 1941 m. spalių 13 d. Rikiuotės srityje, neišvykusiems į Minską ATITAISO buvusį įsakymą Nr. 42 ir taiso, turėdamas tik raštiškus pagrindus, medicininę pažymą su raportu apie susirgimą, kad ir leitenantui Stankaičiui Jonui:

34 pav.: neišvykusiam į Minską ltn. J. Stankaičiui buvusio įsakymo Nr. 42 atitaisymas. Šios nuotraukos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/isak44--pradzia.jpg

kaip raportus žemesniųjų vadų apie kai kurių karių „sauvalinį“ pasišalinimą (toks įdomus terminas) iš bataliono ar

Tai, štai, 34 pav. matome, jog įsakymu Nr.. 44 A. Impulevičius naikina (atitaiso) prieš savaitę rašytą garsųjį įsakymą Nr. 42. To įsakymo naikinimo-atitaisymo pagrindas yra j. ltn. Jono Stankaičio raportas Nr. 338 su gydytojų pažyma. O kokį„raportą“ J. Krikštaponis iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo parašyti? Ir, išvis, kodėl A. Impulevičius turi naikinti savo karininką, jei jis per kažkokį nesusipratimą restorane pateko į ne Lietuvos - į vokiečių teisėsaugos rankas ir dėl jojo išlaisvinimo daromos pastangos, kaip minėjo jo sesuo savo Atsiminime?
Prašome tame įsakyme Nr. 44 žemiau pažiūrėti:

35 pav.: 4-tas paragrafas neišvykusiems ir sauvaliai pasišalinusiems ... Šios nuotraukos internetinis vaizdo adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/savavaliskai%20pasisalino.jpg

Čia 35 pav. nusišalinimui nuo tarnybos konstatavimui buvo dieną prieš išvyką spalių mėn. 5 d. sauvaliai pasišalinimas nuo kažkokio uždavinio vykdymo ir į Minską neatvykimo faktas konstatuojamas dar ir raportu Nr. 340.
Taigi, A. Impulevičiaus įvykdyti įsakymo Nr. 42 atitaisymai ĮRODO, kad ir daugiau galėjo būti neišvykusiųjų, kurių neišvykimo priežastys galėjo būt nenustatytos. Juk, kaip matome, bataliono vadas išvykimo atšaukimą rašo tik esant aiškiai priežasčiai. Kad ir SAUVALINIS pasišalinimas yra akivaizdžiai užfiksuotas neginčytinu faktu, patvirtintu kuopos vado raportu Nr. 340. O kokiu "faktu" kas galėjo konstatuoti J. Krikštaponio galimą neatvykimą kaip „sauvalinį“, jei neatvykimo priežastis ar nebuvo žinoma, arba buvo žinomas suėmimas ir buvo planuojamas jo iš kalėjimo išėmimas? O, be to, istorikai, manyčiau, turėtų sau klausimą užduoti, kad ir jei iš kokių nors nuogirdų žinoma buvo, kad J. Krikštaponis į GESTAP-ą bei į kalėjimą pateko, ar iš nuogirdų bataliono vadas turi „ teisę“ jam naikinti išvykimo įsakymą Nr.42 be jokio raštiško pagrindo? Ir kaip jis tai gali daryti, jei yra žinoma, jog batalionui ir taip karininkų trūko?

Čia šio darbo pristatyme iš 11-os apgavysčių („klaidų?“) sistemos 4-tojoje manipuliacijoje yra paminėtas J. Krikštaponiui prie atlyginimo kažkoks nenurodytas priedas, kurį kaip tik parodau čia:

36 pav.: iš LGGRTC naujos "pažymos" 6-to psl. ištrauka

Taigi, kaip tik LGGRTC naujos „pažymos“ 6-tame psl. 36 pav. matome dvejuose iš eilės pateiktuose sakiniuose net DVI MANIPULIACIJAS atliktas, su antrąja LABAI RIMTA-SKANDALINGA APGAVYSTE, net eilinio laipsnio neturintį pradedantįjį jaunąjį karį Mindaugą Kačiulį paverčiant, net į „karininką“, dar, net į ne bet kokį, bet į „jaunąjį“, t. y., net pagal rusišką terminologiją „младший офицерский состав“ ir pagal lietuviškąją laipsnių gradaciją net iki kapitono laipsniu galinčiu būti ir galinčiu būti net vyresniu kaip leitenantas J. Krikštaponis ar vyresniu kaip vyr leitenantas Nikodemas Reikalas.
Kad, tai, neva, „spausdinimo klaida“, reikėtų tokį „pateisinimą“ atmesti, nes M. Kačiulis kaip „karininkas“ rodomas toje LGGRTC naujos „pažymos“ ir 4 psl., akivaizdžiai tą „klaidą“ nuplagijavus nuo analogiškos LII(Lii) Pažymos 5-tame psl.; čia žemiau 37 pav. matomos, bei nuo 7-ame puslapyje jau LGGRTC „pažymos“ 6-tame psl. čia aukščiau 36 pav. matomą, o taip pat Mindaugo Pociaus straipsnyje GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnalo 19-tame psl., matomame 38 pav. tokiame pačiame kontekste, su kuriomis „pasigrožėti“ galima čia žemiau:

37 pav.: čia ištrauka iš Pažymos, skirtos Ukmergės mokslinei konferencijai, kur tos Pažymos PDF Adobe Reader valdymo pulte matosi skaičius 12, nurodantis 12-os puslapių apimties dokumentą. kurio failą pavadinau „pazyma apie j kriksta.pdf“, o mažame baltame langelyje skaičius 5 nurodo 5-tą puslapį dokumento (lygiai tą patį parašius ir LGGRTC naujos "pažymos" tik 4-tame psl.) , kuriuose M. Pocius falsifikuoja pagrindinio ir paties nepatikimiausio "liudininko" kompetencijos lygį. Ir tai daroma Ukmergės konferencijos dalyvių , o šiuo metu ir minėtos Komisijos apgaudinėjimo tikslu - klastojant istorines aplinkybes, kardinaliai pakeitus liudininko karinį laipsnį; net eilinio karinio laipsnio neturintį „karį“ paverčiant net į „karininką“ ir dar ne bet kokį, o į "jaunesnįjį", galintį būti net iki kapitono laipsnio. Tai neregėto lygio falsifikacija Didvyrio SUKLASTOTAME kaltinime, kai klausime dėl paminklinio akmens sprendžiasi labiausiai, tik vieno labiausiai eksploatuojamo ir nepatikimiausio „liudininko“ svoryje. . Kad, suvokti kontekstą, kur įvyko istorinio įvykio falsifikacija, galima atsiversti PLATESNĮ TEKSTĄ, kurio kitą vietą parodysiu dar ir žemiau moksliniame žurnale atliktą klastotę. O šios nuotraukos platesnio teksto vaizdo įrašo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/pocius-kaciuli-iskelia-i-padanges.jpg

Taip, kad, ne karo specialistai, arba jau seniai buvę kariuomenėje, šią apgavystę labai lengvai gali priimti, nes, greitai skaitant, galima pamanyti apie „jaunąjį leitenantą“, kuriais, paprastai tampa tik karo mokyklas baigusieji. O istorijos ir karo specialistai šią apgavystę dar labiau priims, nes, jeigu M. Kačiulis kaip, neva, „vyresnysis karininkas“ gali būti net „vyresnis pagal laipsnį“, nei J. Krikštaponis, tai tada dėl J. Krikštaponio asmenybės „tokio aukšto laipsnio karininkas“ „apsirikti negali“. (Aišku, protaujantis specialistas galėtų suabejoti, „ką žudynėse ten kaip liudininkas veikė tas „karininkas“?“. Bet, gal, Komisijoje abejoti buvo negalima, kai joje ir tos „klaidos“ autorius yra?)

Kad Istorijos instituto istorikas-mokslininkas su daktaro laipsniu neskiria karininko nuo kario, ką jau skiria net darželyje vaikai ir, ypač, berniukai (aš iki mokyklos tikrai skyriau, nes kaimynai buvo sovietiniai karininkai, su kurių vaikais karus žaisdavau ir matydavau pas juos kareivius atvažiuojančius), tai tokio „karo eksperto“ Istorijos institutas neturėtų prileisti prie karinių bylų „tyrinėjimų“, kuris „išvadas“ sugeba daryti net nebuvęs LCVA archyve ir nematęs juose saugomų dokumentų, juos melagingai aprašinėdamas.
Juolab, ir visi istorikai, nors kažkiek susipažinę su J. Krikštaponio byla, privalėtų visus 22-„23“ karininkus atmintinai žinoti, nes čia 23 pav., 28 pav. ir 33 pav. matomuose įsakymo Nr. 42 karininkų išvardinimo dalyse, nei LGGRTC sudarytame bataliono karininkų sąraše tokio „Martyno Kačiulio“ nėra.

38 pav.: ištrauka iš „G... ir R...“ žurnalo 19 psl., kurio internetinis adresas nurodytas nuotraukos viršuje. Galima pasiryškinti-pasididinti šį vaizdą ir jojo vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/zurnale-pocius-karininka-kaciuli-ir-prieda.jpg

Todėl istorikai privalėjo aplamai patikrinti, iš kur toks „karininkas M. Kačiulis“ atsirado, patikrindami tame įsakyme Nr. 42 ir pačius karius, išvykusius į Minską, ir - paieškoti tokio karių sąraše, kurį aš, ten - to karių sąrašo archyvinio 161-to lapo 2-os kuopos 240-toje eilėje, kaip tik, kaip Jaunąjį karį, o ne „karininką“ ir atradau-nufotografavau:

38 pav.: šią pabrauktą pavardę galima atrasti VISAME tos 2-os kuopos to 161 įsegimo lapo karių sąraše. kurios internetinis adresas žemiau.
Čia jau visiškai neaišku, kokiam reikia būti istorikui „debilui“ (atsiprašau, kad dabar karo Ukrainoje metu kitų jau žodžių negaliu parinkti), kad NESKIRTI KARIŲ NUO KARININKŲ, kurių, pastarųjų tik 23-22 įsakymo Nr. 42 1-mo puslapio pabaigoje ir 2-o puslapio pradžioje surašyti, o karių sąraše apie pusę tūkstančių ir tame tarp pusės tūkstančių sąraše istorikui prie 240 eilės numerio Kačiulio Martyno antroje laipsnio grafoje sutrumpinimas „J. kar.“ vaidenasi kaip „karininkas“. Taip vaidentis gali ne tik jokio supratimo neturinčio apie jokią kariuomenę ir niekad kariuomenėje netarnavusiam, bet, ir, aplamai, kareivių nuo karininkų žmogus turi būti neskiriančiu, nes tik 23-jų karininkų sąrašas yra atskiras, o 8-9 psl. (4-5 lapai) skirti tik kariams. Tai, kaip kariams skirtame lape gali „atsidurti karininkas“? Kiek man teko dirbti su pradinių klasių mokiniais, nemanau, kad jie galėtų kario nuo karininko neatskirti? Apie karius ir karininkus berniukai jau ikimokyklinukai žino, nes jau žaidžia karus.
Ši nuotrauka paimta iš labai raiškios viso 161 archyvinio įsegimo lapo nuotraukos; su kitais svarbesniais kariais raudonai pabrauktais, kurio vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/2-kuopa-IMG_20211231_111229.jpg

Bet, svarbiausia, kai toje LGGRTC naujoje „pažymoje“, kurioje taip ir nepataisytas M. Kačiulio laipsnis, lyg, „visi Centro istorikai nežino“ bataliono karininkų, prieš tai sakinyje nurodomas kažkoks priedas prie algos. Kai prieš tai tekste nurodomos ištysai atliktos bataliono žudynės, ir po to vėl liudijimas apie atliktas žudynes, ne bet kieno, o „jaunesniojo karininko M. Kačiulio“, kuris „privalo labai gerai pažinoti savo kolegą“ J. Krikštaponį, tai, matant „garantuotą liudininką“, niekam beturėtų kilti klausimų, kas ten per priedas, nes, galima pamanyti, kad tai „kažkoks priedas už žudynes?“, ir daug negalvoti, nes istorikai „matė dokumentus“ ir daug nesukti galvos dėl to priedo.
Tačiau, man mačius finansinius dokumentus, nesitikėjo, kad priedas prie atlyginimo neturėtų paskirties, už ką jis priskiriamas. Visi šie neaiškumai su tuo „jaunesniuoju karininku“, LGGRTC straipsnio bataliono karininkų sąraše neįvardintame ir LII(Lii) Pažymoje „iš dangaus“ nukritusio, dėl taip pat „išdygusio“ 2-oje kuopoje Jono Klimavičiaus, dėl to neaiškaus priedo, dėl J. Krikštaponio „Minske rašyto“ rašto, dėl „atsiradusio?“ apie J. Krikštaponio demobilizaciją dokumento ir dėl kitų neaiškumų, teko ryžtis į LCVA archyvą nuvažiuoti ir, štai, ką dėl priedo prie atlyginimo teko pamatyti:

39 pav.: priedo prie atlyginimo įsakymas ir jo vaizdo internetinis adresas yra:

     Taigi, batalionui; pagal įsakymą Nr. 42 nuvykus į Minską, po 3-jų dienų, 39 pav. matote jau rašomą įsakymą Nr. 43 priskirti ATLYGINIMUI VEDUSIŲ PRIEDUI gauti, kuriame matome ir Juozą Krikštaponį („Krištaponį“) ir pastaboje paminimi karininkų raportai bei dokumentai, kuriais remiantis priskiriami atlyginimai. Be to, to įsakymu pagrindu pažymimas Kauno Komendantūros telefonograma Nr. 4.
        Tačiau, tų karininkų raportų nematome. Galima manyti, kad tie raportai buvo rašyti dar gerokai prieš išvyką į Minską.
        Taigi, ar šio atlyginimo priedo apiforminimas gali būti J. Krikštaponio „įrodymu“, kaip „išvykimo į Minską faktu“? O, jeigu jis buvo prieš pat išvykimą GESTAP-o sulaikytas ir bataliono vadovybė to įvykio dar nežino, ar žino, dėl ko karininkas neišvyko, tai ar gali būti tam pagrindas nerašyti šio įsakymo dėl priedo, jeigu yra Komendantūros telefonograma ir kiti dokumentai pateikti? O, jeigu ir žinojo apie jojo suėmimą, tai, ką, po ištraukimo iš kalėjimo jis turės tarnauti be to priedo?
        Daug neaiškumų su J. Krikštaponio žmona, nes jie greitai (apie vasarį 1942 m.) Krikštaponiai jau teisėsi dėl skyrybų. Ir jeigu J.Krikštaponis į Minską neatvyko, ar galima tik 3-čioje dienoje po atvykimo nerašyti atlyginimo priedui gauti įsakymą, jei netikėtai karininkas neatvyksta į tarnybą ar neišvyksta į komandiruotę ir jeigu neišvykimo priežastis dar nežinoma?
        Ir, išvis, ar bataliono kanceliarija gali žinoti, visas Rikiuotės smulkmenas, jei nėra žinoma karininko neatvykimo priežastis? Negi kanceliarija stabdys to priedo gavimą ir kitam karininkui, jei vienas iš jų kol kas dingęs be žinios? Pavyzdžiui, jei karininkas vėliau praneš, kad susirgo, tai ar galima tada įsakymą rašyti atbuline data? Ar bataliono kanceliarija turi įgaliojimus stabdyti Komendantūros telefonogramą ir vestuvių apiforminimo įvykusį faktą dėl nežinomo neatvykimo į tarnybą priežasties?
        Bet, svarbiausia, jeigu bataliono vadovybė, pagal J. Krikštaponio sesers Atsiminimų teiginį giminaičio generolo S. Raštikio įtaką brolio išlaisvinimui, su tuo generolu jau organizavo čia 5-toje temoje aprašytose dokumentuose matomą GESTAP-o apgavystę ir ją rengė dar prieš išvyką į Minską, tai tas Vedusio vyro priedas prie atlyginimo visiškai neįrodo „J. Krikštaponio išvykimą“, nes jam SĖDINT SVETIMOS VALSTYBĖS KALĖJIME, NEMOKĖTI ŽMONAI PRIEDO PRIE ATLYGINIMO ne tik NEHUMANIŠKA, bet, gal ir NETEISĖTA ? ? ?

Svarbiausia, tai, kad manipuliacija, aprašant žudynes, ir tarp jų įterpus atlyginimo priedą, nenurodant to priedo paskirties, lyg jis būtų „už žudynes“ mokamas ir čia pat dar pridedant akivaizdžią skaitytojų apgavystę, nurodant tų žudynių „liudininką“ su jam falsifikuotų kariniu kaip „karininko“ statusu, atseit, „privalančiu gerai pažinoti karininkus“, gaunasi labai įtikinama skaitytojų apgavystė, nuteikianti J. Krikštaponio „kaltumu“ dėl vykusių egzekucijų. Toks dviejų manipuliacijų sudėjimas net į du, vienas po kito einančius sakinius, skaitytojui net neleidžia paabejoti „liudijimo“ tikrumu, nes „liudija“ „labai kompetentingas“ „karininkas“ iš jaunesniųjų karininkų sąstato (taip turėtų būt aiškumo dėlei rašoma, kaip tai rašoma rusų kalboje), galintis būti net iki kapitono laipsnio, todėl čia skaitytojų, visuomenės, mokslininkų ir net Komisijos apgavystė gaunasi labai efektinga.
Tada skaitytojui nėra jokios galimybės suprasti, kad „apibendrinimus“ įterpinėja istorijos MOKSLŲ DAKTARAS, NESKIRIANTIS JAUNOJO KARIO NUO KARININKO, parašydamas taip:

40 pav.: ištrauka iš LII(Lii) M. Pociaus rašytos Pažymos 11-to psl. (Pažymoje viso 12 psl.), kurios viso konteksto pamatymui galima atsiverti platesnį vaizdą, kurio internetinis adresas yra ...

Tame prasiplėtime jau po 40 pav. matomos kitoje pastraipoje bus dar viena labai svarbi skaitytojų apgavystė, nurodžius paleidimo į atsargą neegzistuojantį dokumentą byloje, kurioje tokio dokumento neturėjo būti, kur apie šią apgavystę bus plačiau aprašyta čia ... temoje. O dar kitoje pastraipoje paminėta, kad „Esama prieštaringos informacijos“, kuri paneigia „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą.

         Taigi, čia 40 pav. MATOME VISIŠKĄ NEATSAKINGUMĄ, rašant dokumento 1941 m. gruodžio 18 d. ir po to to paties dokumento data skliausteliuose tampa kažkodėl jau gruodžio 1-os dienos. Ir, aplamai, jei jau yra pakėlimo kapitono laipsnio „raštas“, kaip jį istorikas M. Pocius netiksliai pavadino, akivaizdžiai, „1941“ metų būti negali, nes karininkams sudaromi Pakėlimo lapai ir J. Krikštaponis leitenanto laipsnį gavo, tikrai ne „1941-ais“ metais, - jau vien dėl to reikia važiuoti į LCVA archyvą ir tikrinti-aiškintis, ką čia Istorijos instituto [LII(Lii)] istorikas pripaistė.
        Svarbiausia, jog VISOS MANIPULIACIJOS IR TRYS APGAVYSTĖS AKLAI PERRAŠYTOS (NUPLAGIJUOTOS) Į NAUJĄ Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro „pažymą“, skirtą ilgo pavadinimo Komisijai apgauti, lyg to Centro istorikai „nebūtų buvę LCVA archyve“ ir „nebūtų matę“ R-1444 fonde saugomų dokumentų.
        Taigi, man nuvažiavus į LCVA archyvą, pasirodo Pakėlimo lapas turi 1936-tų metų datą, tą minimą gruodžio 1-os dienos ir visai kitą į bylą įsegimo numerį - ne „145“, kaip LII(Lii) istorikas parašė, o 45-tas mėlynu pieštuku įrašytas:

41 pav.: šiame Pakėlimo lapo gimimo laiko ir vietos grafoje įrašas liudija,
jog Juozas Krikštaponis ir čia "Krištaponis" yra vienas ir tas pats asmuo, neaišku, dėl ko susitrumpinęs pavardę. Galima VISĄ Pakėlimo lapą atsidaryti ir raiškaus vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_115147.jpg

Kad datoje M. Pocius ir nuo jo LGGRTC „pažyma“ 40 pav. mini, neteisingus metus, neva, „1941 m. gruodžio 1 d.“, kai ištikrųjų yra 1936 m. įrašyti, tą datą išdidintai čia žemiau 42 pav. pateikiama:

42 pav.: išdidinta J. Krikštaponio Pakėlimo lapo data, kurią analizei galima dar labiau pasididinti ir to išdidinto internetinis vaizdo adresas yra

Šias visas klaidas M. Pocius perneša į LGGRTC leidžiamą mokslinį žurnalą GENOCIDAS IR REZISTENCIJA, kurio 2022 1(51) 22 puslapyje parašo dar „gražiau“ dėl J. Krikštaponiui laipsnio pakėlimo:

43 psl.: ištrauka iš žurnalo „G. ir R.“ 2022 1(51) 22 psl., kurio tą visą 22 psl. galima atsiversti ir jo vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/zurnale-pocius-apie-laipsn-pakelima-pl.jpg

       Kaip matome 40 pav. ir 43 psl. apie laipsnių pakėlimų subtilybes „išvados“ reiškiamos asmens, kuris kario nuo karininko neskiria.
        O, šiaip, kai aš tarnavau prie atsakingos karinės technikos, tai PARASTAI NEĮSIVAIZDUOJAMA, kaip galima negerai vykdyti užduotis ir turėti priekaištingą tarnybą. Paprastai, praėjus kiek tai laiko, normaliai tarnaujantys, kiek teko man matyti, beveik visiems karininkams keliami laipsniai, su kai kuriomis išlygomis, kaip išsilavinimo ar kitų dėl žinių-įgūdžių yra stygiaus.
        Na, o dėl sirgimo, gydymosi ar po sužeidimų, kad nebūtų laipsniai skiriami, kaip ir neteko girdėti, kad „dėl susirgimo būtų anuliuojami visi ištarnauti nuopelnai“?   Ir dar, geriau, - dėl komandiruočių, kad nebūtų skiriami paaukštinimai, tokių „šposų“ dar man neteko girdėti.

      Jau panašu, kad istorikas, kario nuo karininko neskiriantis, visiškai nusišnekėjo (nusirašė), nes kaip tik laipsniai gali būti pakeliami po labai svarbių komandiruočių, kad į kokius nors kursus ar į kokias svarbias užduotis, kaip, 1965-1968 m. m., man tarnaujant sovietams, vienas mūsų karininkas, išvykęs komandiruotėn į karą Vietname, iš kart gavo paaukštinimą.
        Na, o, dėl J. Krikštaponio, tai kažkodėl Centro ir Instituto istorikai keistai „nemato?“, jog kuopos vado pareigybė yra kapitono lygio, kad vadovauti būrių vadams-leitenantams. Juolab, studijuojant J. Krikštaponio biografiją, tai akivaizdu, jog jam jau 1939 metais priklausė kapitono laipsnis, ir pagal sesers atsiminimus, čia žemiau 44 pav.: ir 45 pav. matomus kraštotyrinius užrašymus, jis tada, lyg, ir gavo tą laipsnį? Ir, nors istoriniai dokumentai, tai neigia, bet tuos neigiančius dokumentus taip pat galima laikyti labai nepatikimais (apie tai ... ...) ir šią sesers bei kitų liudininkų užuominą reikia labai tirti, kaip ir visų Partizanų J. Krikštaponį kaip kapitonu vadintą laikytą, tikrai ne „iš Minske 1941-12-19 Pakėlimo lape įrašo“, kuriame J. Krikštaponis būti negalėjo ir apie ten jo buvimą niekas nei iš Partizanų ir nei iš artimųjų nežinojo.
        Kad su tuo kapinono laipsniu yra kažkokia painiava - tai įrodo čia 3-me psl. pastabose^{5

ir} ⁶ (pagal Vikipedijoje ir Enciklopedijoje paminėtą nuorodą) mano atrastame ir 2021-09-18 pirmą kartą Facebook-e paviešintame už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą atsakingo NKVD generolo majoro Piotr-o KRYLOV-o raštelyje yra parašymas toks:

44 pav.: padidintas Kapralovo „донос“-o generolui-pulkininkui Tkačenkai ta dalis, kurioje nurodomos pagrindinės žinios apie šios temos herojų, žaliai mano pabrauktas jo karinis sovietinis vyr. leitenanto laipsnis, kurio iki 1940 m. okupacijos Lietuvos kariuomenėje nebuvo, o raudonai mano pabrauktas NKVD generolo Kapralovo teiginys , kad J. Krikštaponis („Krištaponis“) ... prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir po 3-jų mėnesių „laikymo po sargyba“ (kabutėse pažodinis vertimas) Kauno kalėjime - išlaisvintas. Šio raštelio nuotrauką galima pasididinti ir VISĄ perskaityti be pabraukimo.

45 pav. NKVD generolo Kapralovo raštelis su mano pabrauktu tekstu. Galima pasididinti, o taip pat dar labiau pasididint.

Neskaitant šio NKVD generolo raštelio šokiruojančio turinio ir šios citatos paskutinio „išlaisvintas“ žodžio, į ką Centro bei Instituto istorikai labai keistai nekreipia dėmesio, - apie tai atskirai ... temoje dėstau, o čia, visų pirma, atkreipiu dėmesį į paminėtą vyr. leitenanto laipsnį, kurio tokio Lietuvos kariuomenėje nebuvo. Toks įspūdis, jog sovietai, matydami, seniai priklausantį paaukštinimą, arba J. Krikštaponiui paaukštino pagal savo sovietinę laipsnių gradaciją, arba neseniai (prieš kokius metus) gautą kapitono laipsnį gal prilygino prie sovietinio vyr. leitenanto laipsnio? Ar sovietai tai darė, Lietuvos kariuomenę pervedinėdami į Raudonąją armiją, gal, reikia atskirai tai tirti?
Todėl Instituto istoriko, neskiriančio kario nuo karininko, 40 pav. ir 43 psl.: išreikšta „nuomonė“ labai abejotina, kai šis istorikas net nebuvo LVCA archyve ir nematė visų pakėlimo laipsnių dokumentų iš 61-o lapo, susegtų į 1941 metų vieną bylą Nr.9 (Fondo R-1444/182, aprašas Nr. 1, byla Nr. 2 - nurašyta nuo bylos antspaudo), kai visiems, šventųjų Kalėdų proga tą pačią 1041 m. gruodžio TIK 18 dieną A. Impulevičiaus pasirašė daugeliui karininkų (jų net neskaičiavau) ant raštų laipsniams pakelti. Juolab, dėl šio istoriko, neskiriančio kario nuo karininko, parašytas prierašas „paprastai laipsnis paskiriamas už gerą pavestų užduočių vykdymą“, yra netikslus, nes Pakėlimo lapuose net nėra tokios grafos, skirtos tarnybos kokybei apibūdinti:

46 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.

Paskaičius čia 46 pav. aiškiai į Pakėlimo lapą įrašytą Juozo Krištaponio pavardę; šaknyje be raidės K bei, perskaičius jo gimimo datą bei vietą; tą pačią, kaip ir Juozo KriKštaponio įrašytos jo paminkliniame akmenyje, kurio įrašą LGGRTC reikalauja panaikinti, tai šis Pakėlimo lapo dokumentas padėjo galutinį tašką, dėl, neva, „kito asmens“, nes mažame Užulėnio kaime gimti „tą pačią dieną“ dar vienas su labai panašia pavarde ir vienodu tėvavardžiu, gal negalėjo? Todėl „skirtingų asmenų“ variantas, dėl kurio daug kas mano, ir net aš pats taip maniau, - dabar tą klaidingą manymą beveik reikia atmesti, nors šiose Aukštaitijos vietose ir net Lėno apylinkėse yra daug Krikštaponių bei Krištaponių. Bet toks „atsitiktinumas“ dėl tame pačiame kaimelyje ir tą pačią dieną kito gimusio galima atmesti, o dėl skirtingai rašomų asmenvardžio priežasčių reikia ieškoti priežastį visai kitur, nei tas pats Istorijos instituto istorikas M. Pocius ir dabar LGGRTC pripaistė, apie ką detaliau ... pateikiu.
Taigi, ir dėl to paties LCVA archyve nebuvusio M. Pociaus peršamos „nuomonės“, neva, „dėl geros tarnybos“ suteiktą paaukštinimą galima abejoti, nes šis istorikas tame Pakėlimo lape nematė aiškaus akcento į J. Krikštaponio (Krištaponio) išsilavinimą, dar net papildomą:

47 pav.: Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga.
Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui galima dar labiau pasididinti.

        Čia 47 pav. matome, jog majoras (Mjr.) A. Impulevičius visiems savo ranka parašo prierašą apie tinkamumą pakelti laipsnį ir tik po to pasirašo. Peržiūrėjus visus Pakėlimo lapus, krenta į akis didžiausias J. Krikštaponio išsilavinimas. Paprastai, prie bendro mokslo „a)“ skirsnyje rašoma, kiek klasių yra baigta, ar kokią bendro lavinimo mokyklą yra baigę karininkai. O, čia J. Krikštaponiui vietoje gimnazijos, įrašytas, dar papildomas mokslas, išklausius net 5-is semestrus  „teisių fakultete“,  „teisių skyriaus“. Tai, ar nebus, kur tai, 2,5 metų kursas? Skliausteliuose pažymėtas miestas  „(Kaune)“ ar ne reiškia, kad Lietuvoje buvo du universitetai - vienas Vilniuje, kitas Kaune? Tai, negi. J. Krikštaponis baigęs du aukštuosius mokslus, arba ne pilnai baigtas antrasis papildomas teisinis aukštasis išsilavinimas?   Ar daug buvo karininkų Lietuvoje dar papildomai ir su teisiniu išsilavinimu? (tarp šio bataliono visų pateiktų pasirašyti Pakėlimų lapuose tokių nepastebėjau.) Tame lape tinkamumą laipsniui pakelti akivaizdžiai išsiskiria be Kariško, nurodžius Bendrą išsilavinimą, jau ne Vidurinį, o jau, net Aukštąjį siekiamą, kas jau TARP LEITENANTŲ AUKŠTASIS IŠSILAVINIMAS SAVAIME TURĖTŲ PRIKLAUSYTI KĖLIMUI Į AUKŠTESNĮJĮ KAPITONO LAIPSNĮ.
        Todėl keista, jog Centro ir Instituto istorikai, susirūpinę šalinti J. Krikštaponiui atminimą, visai nė „nemato?“ jo pasirengimą turėti kapitono laipsnį.
        Ir, išvis, ar ne GESTAP-ui apgauti čia tas BENDRO išsilavinimo įrašas parašytas? Juk Karo mokykla neruošė karo teisininkų. Tai, kur tuos 5-is semestrus (net 2,5 metų!) ir kokiame teisių fakultete ir dar teisių skyriuje galėjo Kaune klausytis? Kodėl tiesiogiai neprašė kad Vytauto Didžiojo universitete (toliau VDU)? Ar ne panašu, kad negalima būtų nustatyti, kad tai abejotina? Atkurtame VDU Teisių fakultetas buvo, bet kad dar tokio pat pavadinimo būtų ir skyrius, čia jau kažkas neaišku? Jei, paprastai teisininkai ruošiami, tai jie klausosi Baudžiamosios, Civilinės, Administracinės ir Karinės teisių gal skyriuose? Gal, raštvedys, tai įrašęs, nelabai tai žinojo, kur kas mokėsi? Jei būtų parašyta, kad VDU klausėsi, tai GESTAP-as būtų patikrinęs ir ...? O kai nekonkrečiai, tai ar ne buvo žaista, kad naujas vokiškasis okupantas nesusigaudys? Negi, tikrai, J. Krikštaponis irgi ruošėsi būti Karo teisininku, taip, kaip ir Jonas Noreika (Generolas Vėtra), teisę VDU besimokydamas? Apie tai ...toliau kitokie duomenys pateikti ... psl.
        Toks kontraversiškas klausimas iškyla todėl, kad Sanitarijos jaunesniajam leitenantui Balsevičiui Petrui, s. Povilo (byloje 43-čias lapas) pakėlimui į leitenanto laipsnį, Bendrasis išsilavinimas nurodytas, jog baigęs Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą, o Kariškasis išsilavinimas nurodytas, jog baigė kariūnų aspirantų kursus. Įdomu, kad jis, kaip Vyr. Bataliono sanitarijos gydytojas buvo paskirtas net Bataliono Vado teisėmis nuo 1941 m. rugsėjo mėn. 2 d., kai ... minėtas ginklininkas vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas buvo paskirtas Kuopos Vado teisėmis.
        Tiesa, čia žemiau iš J. Krikštaponio sesers pasakojimų apibendrintai yra parašyta, jog brolis „svajojo mokytis toliau, pirkosi knygas.“ Neaišku, ar tik svajojo, ar jau mokėsi? Jau, vien tai, kad pirkosi knygas, tai jau labai panašu, kad ir mokėsi gal, tik sesutė, gyvendama toli nuo Kauno; už Ukmergės; tolimiausiame kaime, konkrečiai žinoti, gal negalėjo, kur brolis galėjo ar ketino toliau mokytis?
        Bet, jei trūksta išsilavinimo, o dominuoja tik tarnybos kokybė, tai, paprastai, atskirai Vadas papildo motyvą, kaip, pavyzdžiui, į majoro laipsnį kapitonui Levinui Jonui, s. Domininko, gim. 1897-02-15 Rygoje (byloje 42-as lapas), kuris nuo 1941-06-28 užima Bn Ūkio viršininko pareigas to paties Bn Vado teisėmis, turintis Bendrą išsilavinimą tik baigusį 6 klases gimnazijos ir Karišką 1917 m. Irkutske baigęs rusų Karo mokyklą, bei V-tą laidą Aukšt. Karininkų kursų bei 1920 m. dalyvavusį kovose su lenkais, jam A. Impulevičius prie žodžių „Tinka būti pakeltas į majoro laipsnį, ...“, dar prideda „ ..., kaip geras šios srities specialistas - ūkio viršininkas“.

Pavyzdžiui, J. Krikštaponio kolegai, 1-mosios kuopos vadui leitenantui Kemzūrai Zenonui (įsegimas Nr. 44), kurio išsilavinimas rodomas tik 6-ios klasės gimnazijos su Karo mokykla, tai nieko neišsiskiriančiam pagal mokslą, tada paaiškinamas plačiau laipsniui pakelti motyvas. Jam nedetalizuojama, ką konkrečiai, mokėsi.

48 pav.: Atskiras A. Impulevičiaus įrašas Zenonui Kemzūrai. Rankraščio tyrimui, galima žymiai pasididinti. , o taip pat galima visą Pakėlimo lapą pamatyti.

Tai, iš principo, ar dar su papildomu teisiniu išsilavinimu karininkas galėjo toleruoti civilių gyventojų naikinimą? Gal, būtent, tokie pamatyti vaizdai; šoko būsenoje ir iššaukė nekontroliuojamą frustracijos veiksmą Ukmergės restorane? Ar karinę garbę turinčiam karininkui bei papildomos teisinės žinios; be jų praktinių taikymų patirties, pamačius absurdiškiausias žudynės (Holokaustą), gal, net dar ir teorijoje nenagrinėtas, - negalėjo psichologiškai greičiau privesti prie šoko būsenos jaunąjį specialistą, nei patyrusį teisininką?

Be to, KARINIO IR TEISINIO IŠSILAVINIMO pabrėžimas galėjo būt, gal, planuotas GESTAP-ui įtikinti apie J. Krikštaponio svarbą ir karininko ypatingą vertę? Tokio ypatingojo UNIVERSITETINIO išsilavinimo tarp kitų Pakėlimų lapų, kažkaip nepastebėjau.
Grįžtant, prie 40 pav.: parodyto istoriko M. Pociaus ir LGGRTC naujoje „pažymoje“ paminėtų gerai atliekamų pareigų atlikimo karinių laipsnių pakėlime, minėtas istorikas, gal ir nebūtų atskirai savo „nuomonės“ įterpęs ją LGGRTC aklai nebūtų nurašiusi, jei šis istorikas būtų buvęs LCVA archyve ir būtų ir matęs, kad tokiems pasižymėjusiems nusipelniusiems buvo atskirai rašomi laisvos formos raportai:

-45-

49 pav.: stropiai atliekančiajam savo pareigas pakėlimo laipsnio pavyzdys. Galima raiškesnį originalą pamatyti

50 pav.: laisvos formos pakėlimo į aukštesniuosius kariškus laipsnius aktas
pagal susegimą 47-tas ir už jo matosi byloje įsegtas čia aukščiau 49 pav. parodytas išlindęs 49-tas (48-tas nesimato). Galima pasididinti.

-46-

Čia 50 pav. matome aukšto rango karininkų raportai laipsniui pakelti. Matome Stasį Kviecinską ir Juozą Krikščiūną, o 49 pav. matomas pavyzdys dėl leitenantui Dagiui siūlymas pakelti į kapitono laipsnį, gali ypatingai stebinti; net neištarnavusiam nustatytą karinės tarnybos įstatyme numatytą laiką, kai į leitenanto laipsnį buvo pakeltas tik galimai J. Krikštaponio į kapitonus pakėlimo, arba jam priklausymo būti kapitonu 1939 metais. Tai, akivaizdus J. Krikštaponio pranašumas prieš minėtą leitenantą Dagį.
Taigi, matome pagal šį atveją, kad GERA TARNYBA PABRĖŽIAMA, tada, KAI REIKIA PAŽEISTI ĮSTATYMĄ, PER ANKSTI SUTEIKIANT LAIPSNĮ, TADA IR ĮRAŠOMAS TARNYBOS STROPUMAS - visai ne taip, kaip M. Pocius ir LGGRTC „pažymose“ paisto.

7-toji tema: 2014 metais LGGRTC vadovybė ignoravo Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisės komisijos pasiūlymą pateikti J. Krikštaponį charakterizuojančius duomenis.

Teisinėje praktikoje, kai skundžiamas asmuo, tai visad pateikiami tą asmenį charakterizuojantys duomenys, nepraleidžiant ir jo gerųjų savybių. Bet, deja, Juozo Krikštaponio atvejyje, LGGRTC jį L. R. Generalinei prokuratūrai apskųsdama, 2014 metais ne tik praleido-nuslėpė nuo teisininkų labai svarbų jo asmenybę charakterizuojantį - nukentėjimo nuo nacių faktą, bet teisininkams neparodė ir kitų pačių svarbiausių jo asmenybę charakterizuojančių bruožų. Jo oficialioje biografijoje LGGRTC net nepamini, kad jis praėjo konkursą važiuoti mokytis į sustiprintą - geriausią Lietuvoje Rygiškių Jono Marijampolės gimnaziją. O, tai nuslėpus, nuslėptos tapo ir joje išugdytos ypatingos savybės, dėl kurių jis tapo fizinio lavinimo instruktoriumi - net nepaminėta, kaip ir kodėl jis juo tapo, nes per jas teisininkai ir pedagogai gali spręsti, ar tokį asmenį galima įtraukti į nusikaltimus. Juolab, nuslėpus jojo teisinį išsilavinimą, bei sporto pomėgį, sportavus kartu su žydų bendruomenės asmenimis - dėl įsitraukimo į jųjų naikinimą; - kiekvienas blaiviai mąstantis paabejotų.
Viena iš svarbiausių kertinių klaustukų yra jo karinis laipsnis, kuris šokiruojantis yra 1941 metais, kaip, neva, tik leitenantas, vadovaujant kuopai, kai tai yra jau kapitono lygio pareigybė. Taip, kad, akivaizdu, jog J. Krikštaponiui vadovybė seniai buvo skolinga dėl laipsnio pakėlimo. Ne atsitiktinai sesuo minėjo, jog jam kapitono laipsnis buvo suteiktas dar 1939 metais:

44 pav.: ištrauka iš 45 pav.: matomo straipsnio, pabrėžiančio Juozo mokymąsi sustiprintoje mokykloje ir buvus žymiu lengvaatlečiu-metiku bei siekiu toliau mokytis

45 pav.: ištrauka iš kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės 2009-11-25 straipsnio XXI-amžiaus leidinio apie J. Krikštaponio kaimyno-ryšininko Mykolo Dirsės ir sesers Veronikos atsiminimų ir to straipsnio internetinis adresas yra:

https://web.archive.org/web/20141222151402/http:/www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.html

Šiuos atsiminimus užrašė iki 2004 metų Šilų bibliotekoje dirbusi kraštotyrininkė Audronė Astrauskaitė, kuri pastoviai bendraudavo su Veronika Krikštaponyte-Juodiene ir pastoviai juos prisiminimus užrašinėjo praėjusio ir šio tūkstantmečio sandūroje.

Ir kai šių sesers pasakojimų istorikai-skeptikai, įsitikinę dėl, neva, artimųjų „ne tiesos“, tai, kažkodėl tie „specialistai?“ net nepatikrino sesers užsiminimo dėl brolio sportavimo. Iš jos pasakojimo galima buvo susidaryti įspūdį, kad tai kokios nors „žinybinės“-kariuomenės respublikinės varžybos, kaip prie sovietų buvo įprasta jomis girtis.
Bet, deja, pažvelkime į istorinius Lietuvos lengvosios atletikos 100-mečio čempionatų prizininkų suvestines kiekvienai rungčiai:

46 pav.: galima pasididinti

     Taigi, kaip matome, J. Krikštaponis dalyvaudavo aukščiausio lygio Lietuvos čempionatuose su garsiausiais Lietuvos lengvaatlečiais - buvusiais savo bendramoksliais, kaip su didžiausia Lietuvos sporto garsenybe Stasiu Šačkumi, kurį vėliau lenkė J. Krikštaponis ir sovietinių laikų Tautinio Atgimimo legenda - nuo XIX amžiaus Skriaudžių ansamblio įkūrėjo sūnus Leonas Puskunigis, bei kiti, įėję į garbingą Lietuvos sporto istoriją. Matome, jog po Lietuvos rekordininko Stasio Šačkaus, J. Krikštaponis savo laiku turėjo 2-trą rezultatą Lietuvoje, o pokaryje tik 1948 m. garsusis V. Mikėnas priartėjo prie J. Krikštaponio lygio.
        Vadinasi, sesuo nei kiek neįsigalvojo, o tik labai kukliai jo nuopelnus paminėjo, net visai nepaminėjusi, jog jos brolis buvo du kartus Lietuvos čempionu ir disko metime.
        Na, o sesers paminėtame rutulio stūmime:

-59-

47 pav.: galima pasididinti

Ir čia matome, jog sesuo net nepamini brolį; kaip gimnazistą (nepilnametį) tarp suaugusiųjų tapusį rutulio stūmimo Lietuvos vicečempionu. Jojo 13,09 m. rezultatas, priartėjęs prie dabartinio pirmojo atskyrio lygio, tada irgi buvo antras ir lenkė garsiausią gimnazijos sporto organizatorių S. Šačkų, kuris su L. Puskunigiu tapo Sporto Rūmų (Sporto universiteto) kūrėjais bei jo dėstytojais. Jame galėjo kursus lankyti ir J. Krikštaponis, kaip vienas pirmųjų kariuomenės Fizinio lavinimo instruktorius. Juolab, gimnazistai trenerių tada neturėjo, sportą kūrė patys, skaitydami literatūrą ir sukūrę berniukų/mergaičių sporto klubus: Vaidotas bei Mirgą, tie klubai rengė spektaklius istorinėmis temomis ir iš žiūrovų už surinktus pinigus pirkosi inventorių sportui. Tai buvo Humanistinės pedagogikos rezultatas, kuri per sovietmečio Autoritarinės pedagogikos perlenkimus buvo nepelnytai pamiršta ši puikiausios motyvacijos saviugdos metodika, kuri deramai net iki dabar neatkurta.

Jau vien tai, kad J. Krikštaponis pateko į sustiprintą gimnaziją ir joje tapo garsiu sportininku, tai jau yra įrodymas, kad jo karjeroje 1939 m. kapitono laipsnio gavimas gali būti visai realus dalykas, nors kai kurie istorikai prieštarauja, sakydami, kad prezidento A. Smetonos įsakymuose tokios pavardės nėra, įsakymai numeruoti ir dingti negalėjo, o J. Krikštaponio pavardė yra L. e. Kariuomenės vado p. Div. generolo VITKAUSKO ir Kariuomenės Štabo viršininko Div. generolo Pundzevičiaus 1940 m. kovo mėn. 27 d. įsakyme Nr. 13 leidžiama laikyti egzaminus^{egzamVitkauskoĮSAK} aukštesniai vietai užimti, kur tie egzaminai turėjo įvykti iki tų metų spalių 15 d.. Bet, deja, įvykus sovietinei okupacijai ir, ypač, išdavikiškose pozicijose buvusio Vitkausko dokumentas, su išvardintais 78-iais leitenantais, tarp kurių 36-tuoju minimas iš Karo mokyklos KriKštaponis Juozas, gali būti RAŠTVEDYBIŠKAI NEPATIKIMAS, nes neįprastai ir neteisingai įrašyta jo tikroji pavardė su raide K šaknyje, su kuria jis gimė ir vėliau ji buvo pakeista, pametus tą K raidę.

46 pav.: neteisingas tikros J. Krikštaponio pavardės parašymo labai retas atvejis aukščiau paminėtame egzaminų rengimo įsakyme gali byloti apie nelabai tvarkingą raštvedybos vedimą, galimai, nežinant, kad jam buvo pakeltas laipsnis.

Pagal minėtos kraštotyrininkės A. Astrauskaitės įsitikinimą, ir jojo sesuo Veronika lyg ir laikė save „Krištaponyte“ - ne taip, kaip jos tėvo ir mamos tikros pavardės, nors jos dukros Artemida ir Regina man sakė, jog savo mamos mergautinės dokumentų nematė ir tikrosios jos pavardės nežino. O kaip LII(Lii) ir LGGRTC apie tai nusišnekėjo, aprašyta ... temoje.
______________________________________________________________________

^{egzamVitkauskoĮSAK
-} Kariuomenės vado įsakymas Nr. 13 (LCVA F. R-222, ap. 1, b. 2) - nuotraukas to įsakymo Facebook soc. tinkle pateikė LGGRTC istorikas Gintautas Miknevičius pagal internetinį adresą https://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=695775426067579&id=100069053835200&comment_id=926182632512626&reply_comment_id
=887654263102695&notif_id=1708549798376219&notif_t=comment_mention&ref=notif (P.S.: ties raudonais skaičiais reikia panaikinti tarpą, o jeigu Facebook-o nustatymai nerodys Gintauto Miknevičiaus komentarų su jo nuotraukomis, tai tada temos pradžioje reikia pakeisti AKTUALIAUSIUS komentarus į VISUS komentarus)

-14-

        Taigi, dėl J. Krikštaponio kapitono laipsnio; gauto prieš karą, NEGI VISI SUSITARĘ MELUOTI GALĖJO, kai sesuo į magnetofoną kraštotyrininkui R. Kauniečiui įrašė, jog brolis turėjo kapitono laipsnį, visai neminėdama Baltarusijos? O kraštotyrininkei A. Astrauskaitei su kitu liudininku M. Dirse jau po jo 2008 m. mirties; abiejų interviu apibendrinime atsiranda net 1939 m. to laipsnio suteikimo paminėjimas. Tada (2009 metais iki 2011 m. vasario pabaigos, kai sesuo Veronika numirė ir iki balandžio 11 d. minėto E. Balčiūno straipsnio) pasakos apie „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą dar niekas negirdėjo, todėl artimuosius įtarti „ne tiesą“ sakant, nėra pagrindo. Juolab, visi kaimynai, pagal šios kraštotyrininkės įspūdžius, Krikštaponius visi laikė labai šviesiais - teisingais žmonėmis.
        Dar svarbiau, kad taip pat ir Partizanai J. Krikštaponį vadino irgi tik kapitonu. Taip, kad jau čia kolektyviniu „išsigalvojimu“ neapkaltinsi žmonių, kai jie, net nežinodami apie „jo Baltarusijoje“ buvimą, kapitonu vadino. Be to, žmonės turėjo matyti J. Krikštaponio karinę aprangą, ir jo nebūtų vadinę „kapitonu“, jei aprangos ženklai būtų tik leitenanto. Juolab, jei iš kalėjimo parėjo 1941-1942 m. m. sandūroje, net neužsukdamas į batalioną Minske, tai akivaizdu, jog laipsnį galėjo turėti tik iš prieškario laiko, ir ką bei ko istorikai ar „nemato“, ar čia kažkas neaiškiai suvelta, čia žemiau ... pateikiu.
        (P.S.: čia dar galutinės išvados daryti nesiruošiu, nes čia yra dar daug nežinomųjų. Bet, vis tiek, jei ir „neatsirastų“ prieškario dokumentų, tai ir tas 1941 m. gruodžio 19 d. A. Impulevičiaus teikimas kapitono laipsniui turėtų būtų kaip senos skolos gražinimas, juolab, jei ne GESTAP-ui įtikinti dėl būtinybės iš kalėjimo paleisti.)
        Be, to, kad tada ir paauglys M. Dirsė, būdamas Partizanų ryšininku, pagal aprangą gal irgi turėjo skirti karininkų laipsnius? Gal ir jis galėjo matyti Juozą; 1939 m. į kaimą atvažiavusį su kapitono apranga?
        Aišku, skeptiški karo „specialistai“ (nematantys, kad jų tarpe yra kolega, neskiriantis kario nuo karininko) tvirtins, jog, neva, „nebuvo pagrindo suteikti, nes tik būriui vadovavo“, o jam vadovauti yra tik leitenanto lygio pareigybė. Bet ir į 2/12 Savisaugos batalioną kuopai buvo priimtas vadovauti irgi ne aišku, kodėl neturint kapitono laipsnio? Gal todėl, J. Krikštaponiui patekus į kalėjimą, per minėtą melagingą J. Klimavičiaus Raportą, kaip, neva, „nėra kam kuopai vadovauti“, ar iš vokiečių (iš GESTAP-o) išprašymui negalėjo būti kliūtis, kad kuopai vadovauti leitenantas negali? Kokios buvo pas vokiečius nuostatos laipsnių ir pareigybių neatitikimams? Tai, gal J. Krikštaponiui ir teko kalėjime, kur tai, iki šv. Kalėdų - Naujų metų būti, kol oficialiai nebuvo atstatytas jam priklausantis kapitono laipsnis? O, kad po Naujųjų metų buvo paleistas, tai įrodo 1942 m. sausio-vasario mėnesyje Vilniuje J. Krikštaponio dalyvavimas skyrybų su žmona teisme.
        Minėta

labai ilgo internetinio adreso nuoroda ir ginčo su G. Miknevčiumi neaišku kieno ištrinti komentarai

Na, o dėl J. Krikštaponio, tai VISUMOJE reikia jo biografiją tyrinėti ir matyti, kad jis Kariuomenei buvo nusipelnęs seniai, kurią garsino Lietuvoje ir už jos ribų, tapdamas daugkartiniu Lietuvos čempionu bei prizininku ir prizininku net Tarptautinėse varžybose. Be to, jis galėjo būti vienas iš pirmųjų kariuomenėje Fizinio ugdymo kvalifikuotu specialistu, galimai Sporto rūmuose (dabar ten Sporto universitetas) teorinį parengimą praėjęs ir tą teorinį parengimą galėjo skleisti karininkų ar puskarininkių tarpe? Aišku, tai spėlioju, bet pagrindas tam labai svarus, nes jojo varžovais buvo Sporto rūmų kūrėjas Stasys Šačkus, kuris absoliučiai geriausiu sportininku buvo ir Berlyno sporto universitetą buvo baigęs, ir tokį patį kūrė Kaune. Jame dėstytoju dirbo ir jo bendramokslis, ir intensyvus varžovas Leonas Puskunigis, kuris parengė sovietmetyje pirmąją planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytė Kaledienę bei mėtymų teoriją LVKKI perdavė J. Krikštaponio kaimynui - J. Krikštaponio rinktinės kovotojų bei vado sūnėnui Algimantui Baltušnikui, kuris buvo du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko metimo varžybose, ir kuris tapdamas treneriu, perdavė aukšto meistriškumo estafetę disko metime bei rutulio stūmime. Apie tai detaliau ... temoje.

kad skaitytoją įtikinti apie „Krištaponį Baltarusijoje“, mat

matyt, norint apgauti, kad, neva, .
Juk, skirta 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai bei ją stebintiems apgauti, o po to, sėkmingai apgavus, jau naujoje šioje LGGRTC „pažymoje“, apgauti . Čia tokią nesąmonę galima parašyti, tik dėl archyve nebuvimo ir visų dokumentų nematymo

ir kokią „teisę“ turi jo žmoną palikti be pragyvenimo šaltinio dėl kažkokios neaiškios sulaikymo priežasties; net svetimos šalies institucijų?

Taigi, protaujantis tyrėjas, pamatęs faktus, kad kai kurie neišvyko į Minską, tai „J. Krikštaponio išvykos faktu“ turėtų suabejoti, ypač, jei tyrėjas žino, jog jis buvo suimtas, bet suėmimo-kalinimo datos yra NKVD-istų kaip ir sąmoningai nuslėptos. (P.S.: Juk generolas Kapralovas nebuvo beraštis, nes mokėsi universitete, ir jeigu jau paminėjo įvykį, tai ir jo ir datą turėjo paminėti, nes įvykis be datos, -jokia „žinia“.) Todėl tyrėjas, turintis užduotį ištirti, o ne kaip istorikas, turintis politinį užsakymą kažką pritempti, pirmasis niekada nesivadovaus akivaizdžiai klaidingai rašytais dokumentais.
Taigi, logiškai galvojant, jeigu J. Krikštaponis prieš išvyką pateko į kalėjimą, tai, akivaizdu, jog jis jokio raporto iš kalėjimo parašyti negalėjo. Ir jei, net nežinotų vadovybė apie jo patekimą naciams „į nagus“, tai, mano supratimu, vis tiek jokio įsakymo apie neišvykimą rašyti karininkui negalima, jei jis be jokios žinios neatvyko į Minską.

Kaip 2014-2015 metais LGGRTC bandė kvailinti LR Generalinę prokuratūrą

    Nors Centro 2014-12-19 Generalinė prokuratūra ir buvo apgaudinėjama, nuslėpus J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime, bet teisininkai 2015-01-22 raštu Centrui Nr. 17.2-829 vis tiek atmetė^{atmetėPROKURORAI} J. Krikštaponiui kaltinimus, išvardinus didžiulį pluoštą svarbių priežasčių, kurios susivedė į pagrindinę priežastį, jog NĖRA OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ^{LLKSkonkrečiai}, kaltinimui.
        Bet, nežiūrint to, LRT per tuos 10 metų nesuskaičiuojama kartų šmeižė prieš Lietuvos gyventojus Ukmergės savivaldybę, nors teisininkai minėtame dideliame rašte pagrindinę atmetimo priežastį paminėjo, jog MIRUSIAJAM BYLOS NEKELIAMOS. Bet, deja, matyt, LGGRTC istoriko dėka žiniasklaida ir Lietuvos žydų bendruomenė (toliau LŽB) galimai buvo apgaudinėjamos ir todėl prasidėjo piktinimaisi, kad, mirusįjį negalima kaltinti. Todėl pasidarė panašu, jog Lietuvai iki teisinės valstybės dar toli, jei žiniasklaida gali tyčiotis iš teisininkų išvadų. Juolab, kyla ir istorikų teisinio išprusimo problema, jei jau pačių elementariausių žmogiškųjų etinių normų nepaiso, nors aukštosiose mokyklose visoms specialybėms buvo dėstomi teisiniai pagrindai.
        Tuo labiau, kad Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko buvo aiškiai išvardinta, kodėl mirusiajam negalima kelti bylos, ne tik, kad miręs negali apsiginti - pateikti niekam nežinomas išteisinančiąsias aplinkybes, bet ir aplamai, buvo išaiškinta, kokie liudininkai gali būti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau ABTĮ) straipsniuose aplinkybės, kuriose turi būti pridedami priedai, kaip liudininkų gyvenamos vietos bei kitų įrodymų buvimo vieta, kurios nebuvo nurodytos.
      O, kai nežinai, kur gyvena liudininkas, tai kokį galima „tyrimą“ atlikti, kai negalima patikrinti jo „liudijimo“, kad ir per gimines-artimuosius, jam numirus? (Nežinau, ar fantazuoju, bet kaip kraštotyrininkas, tikrai, tai daryčiau, kad įsitikinti liudijimo ...?) Be to, reikalingas ir skundžiamasis aktas ir dokumentai, bet LGGRTC pateikė tik pažymą (jai kabučių šį kart neuždėjau, nes teisininkai irgi neuždėjo, nes , matyt, nežinojo, kad jie Centro apgaudinėjami buvo, ne viską surašant, net nepaminėjus N. Reikalo, kalinimo-suėmimo ir kitų žinomų, bet praleistų aplinkybių.)
        Be J. Krikštaponio (Krištaponio) veiklos vokiečių okupacijos laikotarpiu pažymos, prokurorai pasigedo kitų objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių prašymo kreiptis dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrįstumą, net duomenų, patvirtinančių J. Krikštaponio tapatybę, dėl kurios visuomenei net neaišku buvo, dėl tapatybės ir man nebuvo aišku - maniau, kad, tai, neva, „kitas asmuo“, kol neatradau minėtus sportinius protokolus.
        Be to, prokurorams reikalingi buvo J. Krikštaponio individualūs veiksmai, LGGRTC 2014-12-19 pažymoje nurodytuose įvykiuose, visų galimų liudytojų asmens tapatybių duomenys, nors jau čia mano minėta Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisija Centro kaip tik ir prašė tai pateikti Gen. prokuratūrai.
        Tai sveiku protu nesuvokiama, kai prie Centro esanti Komisija prašė pateikti, o Generalinė prokuratūra net negavo, to ko prašė rezistentų teisių gynėjai.

^{atmetėPROKURORAI

LLKSkonkrečiai}

Dar įdomiau, jog dar antrą kartą 2015-03-12 Nr. 17.9-954 raštu LR Generalinė prokuratūra turėjo parašyti NUTARIMĄ ATSISAKYTI TAIKYTI VIEŠOJO INTERESO GYNIMO PRIEMONES.
Mat, kai Generalinė prokuratūra čia jau išnagrinėtą pirmąjį atmetimą nusiuntė Centrui, tai ant jo matome Generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės vizą p. A. Bubniui „ ... pateikti Gen. Prokurorui visus pažymoje minimus dokumentų patvirtintas kopijas“:

5 pav.: Šokiruojanti T. B. Burauskaitės viza. Galima pasididinti ir to pasididinto vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/burauskaite-post-faktum.jpg

Pamačius šią „ š a u k š t ų P O p i e t ų “ vizą, šokiruoti, manau, turi ne vieną skaitantįjį, kai 2014-12-19 prokurorams LGGRTC padavė tik „tuščią“ „pažymą“ be jokių įrodymų ir tais įrodymais direktorė susirūpino tik po atmetimo. Suvokti neįmanoma, kai sovietiniais laikais aukštosiose mokyklose už teisinių pagrindų kursą reikėjo gauti įskaitą, o pats Centras turi turėti ir juristų etatus, tai, čia kaip suprasti skundo rašymą be pateikiamų įrodymų?

Taigi, pagaliau iš Centro 2015-02-12 su raštu Nr. 13R-43 į 2015-01-22 Nr. 17.2-829 L. R. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojui Žydrūnui Radišauskui iškeliauja^{kitasLGGRTCraštas} Lietuvos ypatingojo ir Lietuvos centrinio valstybės archyvų dokumentų kopijos, kurios Centro manymu kelia abejonių dėl 1997-12-22 m. J. Krikštaponiui suteikto kario savanorio teisinio statuso teisėtumo.
(Žodžiu, „prisidirbo“ ir Centro vadovybė, neimdama jokios atsakomybės už atliktas klaidas, kitas institucijas kvaršina ir net nebando ieškoti pati savo klaidų, o, greičiausiai, buvusios direktorės - jau tuometinės Seimo narės ir du kart buvusio mūsų šalies Prezidento apkaltinimo politiniu tikslu, tik pagal komunistuojančio bolševikinio Lietuvos Anarchizmo pradininko Evaldo Balčiūno paskleistą paskalą, kuris sulaukęs J. Krikštaponio sesers mirties, be jokios etikos, net gedului nepasibaigus, tą paskalą paskleidžia 2011-04-10^{BalčiūnoPASKALA}, kai J. Krikštaponio artimieji ir jam paminklų statymo organizatoriai net nebuvo girdėję apie jokį „Juozo Baltarusijoje“ buvimą. O tada vienas iš aršiausių paleckininkų ir tada iškart, panašu, kad prasideda ...?)

Taigi, galima tik išsivaizduoti, kai pridedami net 248 lapai, „papildant“ (taip tame rašte parašyta) buvusį „2014-12-19“ ATMESTĄJĮ raštą. Svarbiausia, tų dokumentų kratinio pristatyme NET NĖRA JOKIO PAAIŠKINIMO, kaip prie pažymos priderinti tuos naujai pristatytus dokumentus. Taigi, tame dokumentų sąraše, kuriame šio žodžio nėra, o yra pavadinimas DĖL JUOZO KRIŠTAPONIO (KRIKŠTAPONIO) TEISINIO STATUSO ir nėra net tikros paskirties, ant prokuratūros „stalo prikratyti“ net 28 dokumentai be jokių paaiškinimų, kai „pažymoje“ priskaičiavau tik 8 dokumentus minimus.
Tai ką su kitais 20-čia dokumentų veikti ne istorikams ir ne tų dokumentų šeimininkams? Kas per LGGRTC tyčiojimasis iš kitos srities specialistų? Negi teisininkams reik kvalifikaciją keisti ir pradėti užsiiminėti tuo, kas jiems nepriklauso, kad suprasti „prikratytų“ dokumentų paskirtis?

Taigi, paanalizuokime, kas prikišta:

1. Šokiruoja prikišti net nieko dėto Jono Rutkausko ir kažkokio J. Rutkausko pateikti 6 dokumentai, nenurodant tikslaus vardo, kurie „pažymoje“ net visai neminimi, ir nėra nei vieno dokumento Stasio Rutkausko, kuris „pažymos“ 3-čiame psl. paminėtas.

2. Stasiui Rutkauskui pagal „pažymą“ turėtų priklausyti tardymo protokolas (LYA. f. K-1, ap. 58, b. t. 47386/3, t. 3, l. 337, ap.46, b. 1287, l. 20), tačiau tarp pateiktų dokumentų su tokiu adresu nėra.

3. Vadinaisi, 7 dokumentai prikišti nereikalingi ir reikalingiausio dokumento nepateikta. Tai tada, ką norėta nuo prokurorų nuslėpti, prikišant visai kito vardo asmens bendrapavardžio net 7 dokumentus?

4. Kokiu tikslu prikišti prokurorams „pažymoje“ visai neminėti ir be paaiškinimų įvairūs nutarimai dėl liudininkų arešto, dėl kardomosios priemonės, asmens anketos ir ...? Ar juose yra nurodyti reikalaujami liudininkų adresai? Kodėl nenurodoma pašalinių dokumentų paskirtis, ir ką jie bendro turi su J, Krikštaponiu?`

5. LCVA archyve mano atlikto A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 fotografavimo karių 1-mame lape pagal Eilės numerį 63^įsak yra Eilinis Rutkauskas Juozas, priklausantis I-ajai kuopai, kai Rutkauskas Stasys yra II-osios kuopos Eilinis pagal Eilė Nr. 169 ir garsiajame KGB-istų sudarytame Sąraše nurodomas kaip sūnus Liudviko 1913 gim. m., gyvenantis Karagandoje Saratotovskaja gatvėje 9-11, pagal bylą Nr. 28916 teistas „už banditizmą“, apklaustas Salelionio byloje . Tai labai svarbi aplinkybė, kad jis buvo partizanu‘ kaip ir Juozas Ūselis, kuris privalėjo žinoti, jog jo kolega J. Krikštaponis žuvęs, nes partizanavo Ukmergės krašte, tai ir S. Rutkauską apie tai galėjo jis ar kažkas iš partizanų informuoti, kad reikia versti kaltę žuvusiajam ... Juolab, S. Rutkauskas nei J. Salelionis, kurio byloje buvo apklaustu, dėl J. Krikštaponio priešingai liudija, galimai, SAVĘS GELBĖJIMO TIKSLU SU J. ŪSELIU PRIEŠ TEISMĄ PRIVALĖJO VERSTI KALTĘ ŽUVUSIAJAM ... Tai psichologinė-loginė tikimybė, nes po 1962 m. Vilniaus teismo kuopų vadai Z. Kemzūra su J. Ūseliu buvo sušaudyti. Todėl istorikams vadovautis sušaudytojų „parodymais“ daugiau nei ciniška, ignoruojant psichologinius-kriminologinius niuansus, kai kaltinamieji, gelbėjantys savo gyvybę, J. Krikštaponį galėjo KGB-istams pakišinėti vien dėl to, kad jis žuvęs ir kad jam jų kaltes suversti.

6. O tokio „Jono Rutkausko“ pusės tūkstančių bataliono karių sąrašuose aš neradau. Gal neįžiūrėjau kai kuriuose blogos kokybes nuotraukose? Todėl labai įdomu, dėl ko teisininkams LGGRTC pakišinėjo kažkokio Jono Rutkausko dokumentus, kurio tokio gali nebūti? Reikia patikrinti pagal to rašto paskutiniojoje 28-toje pozicijoje nurodytą 1941 10 06 įsakymo Nr. 42 pateiktus 9 lapus. Jeigu atsiras ten dar ir 3-čias bendrapavardis Rutkauskas, būsiu dėkingas. Bet vis tiek ne aišku, ką jis bendro turi su kito „pažymoje“ nurodyto Stasio Rutkausko parodymais?

7. Kelia įtarimą teisininkams 24-toje ir 25-toje pozicijoje nurodytos pateiktosios 1941 10 21 vokiečių 11-tojo rezervinio policijos bataliono pranešimo apie specialias priemones Minske nuo spalio 14 iki 21 d. vokiečių kalba ir tų pranešimų vertimai, kuriose pagal NKVD-istų E. Rozausko Baranausko Rukšėno bei kitų autorių knygos „Masinės žudynės ...“ 312-313 psl^nuotrauka. to vokiečių rezervinio bataliono tuo pačiu laiku atliktų masinių žudynių ataskaitoje yra minimi 625 ir kitu atveju 1115 komunistų nužudymai Minsko MIESTO stovykloje, kurių pritempimas prie UŽ Minsko MIESTO esančiai Miško karo belaisvių stovyklai, kurioje tokių „komunistų“ būti negalėjo po liepos mėnesio filtracijų, ir bandant teisininkams įtikinti, neva, ten „J. Krikštaponis vadovavo žudynėms“, kurios ten spalio mėnesyje tokios būti negalėjo, nes jos (filtracija) vyko liepos mėnesį Drozdų kaime, todėl tokių galimai pašalinių dokumentų (tai reikia patikrinti, nes aš spėlioju pagal minėtos knygos parodymus) primetimas gali būti irgi kaip bandymas apkvailinti Generalinę prokuratūrą su visai ne tais ir ne tų žudynių dokumentais, ką jau naujose LII(Lii) ir LGGRTC „pažymose“ tai jau daroma-rašoma akivaizdžiausia nesąmonė; turėtų buti matoma net vaikams, jei jie skaitytų tokias naujausias „pažymas“.

8. Priešpaskutinėje 27-toje pozicijoje parodytas NKVD generolo mjr. Kapralovo raštelis įrodo, kad IŠ TO RAŠTELIO ISTORIKAI PRIVALĖJO ŽINOTI APIE J. KRIKŠTAPONIO KALINIMĄ KALĖJIME IR TODĖL LGGRTC NETURĖJO TEISĖS PRIEŠ NUO NACIŲ NUKENTĖJUSĮJĮ RAŠYTI SKUNDĄ, neištyrus, kada jis buvo kalinamas. Be to, nei šis NKVD generolas, nei jo raštelis minėtoje LGGRTC 2014-12-19 “pažymoje” nebuvo minimas, o aptikus tą raštelį, privalėjo nutraukti skundo teikimą. To nepadarius, galima manyti apie sąmoningą Centro siekį apšmeižti didvyriškai žuvusįjį asmenį.

________________________________________________________________________

^{BalčiūnoPASKALA -}

      kitasLGGRTC - 2015-02-12 raštas Nr. 13R-43 raštas Gen. prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojui Žydrūnui Radišauskui su pateiktais 28-ais dokumentais, kurio internetinis adresas yra http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_04.pdf       įsakymo - įsakymo Nr. 42 karių 2-ojo lapo archyvinio įklijavimo 161 numerio didelės raiškos nuotraukos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111047.jpg
    nuotrauka - knygos „Masinės žudynės ...“ 312-313 psl. to puslapio nuotraukos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/minske/kn-mas-zud-pagr-citata-312-osl.jpg
^atmetė Generalinė prokuratūra 2015-01-22 raštu Centrui Nr. 17.2-829 atmetė ir to atmesto rašto internetinis adresas http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf
     ^LLKS1 - kad NĖRA OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ, Generalinė prokuratūra 2016-01-22 raštu Nr.. 17.2-841atsakė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai (toliau LLKS), kur to rašto kopijos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/gen-pr-llks-ui.jpg

Kam LRT Tyrimų skyriaus redaktorei mokomas atlyginimas, jeigu ji negali ištirti, kaip J. Krikštaponis, sėdėdamas Kauno kalėjime, sugebėjo net ir „Lietuvoje“ žudyti? Ar gali Tyrimų skyriaus redaktorė, bent, internetu ir GOOGLE pasinaudoti?

Kodėl LRT Tyrimų skyriaus redaktorė ignoruoja teisininkų išvadas ir nenurodo, kas ir kur tokius niekam nežinomus „tyrimus dėl Lietuvoje ...“ atliko?

Kodėl, artėjant Ukrainos užpuolimo (vasario 24 d.) metinėms, kaip tyčia 2023-02-05 atsiranda LRT straipsnyje „Paminklas žydšaudžiui Ukmergėje“? Ar ne Didvyrio ir Ukmergės savivaldybės šmeižimo tikslu prieš pat rinkimus autorė Indrė Makaraitytė parašo, neva, „J. Krikštaponis dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje ir ....“. Pagal POLITTECHNOLOGIJŲ kursą ar tokia žiniasklaidos politinė akcija ne Juodaja technologija vadinama?

O, štai, jau minėtas nacių nusikaltimams tirti vadovas Ronaldas Račinskas toje pačioje RINGO studijoje pabrėžė, kad dėl „J. Krikštaponio nusikaltimų“, neva, istorikams „nėra abejonių“, nors rimtesni specialistai - KGB-istai atvirkščiai viską nustatė. Tik, ne aišku, kas tas „nustatytas galutinis faktas“? Čia, ką, „kriminologai“ padirbėjo? Tai, ar ne religijos simptomas, tokiais „teiginiais“?

16 pav.: galima pamatyti platesnį vaizdą šioje studijoje šalia Alfredo Rukšėno.

Aš vienam žymiam istorikui paskambinau telefonu, kuris skelbė straipsnį apie J. Krikštaponiui paminklo nuėmimo būtinybę. Bet kai pradėjau jo klausinėti, tai jis nieko negalėjo pagrįsti, pasakydamas tik, tai, kad istorikas A. Rukšėnas tai nustatė, ir juo jis tiki - tiki ir visi. Tai, čia jau, negi, labai gilus ne mokslo, o religijos reikalas?

Ar sunku susirinkti žodžius „Juozas Krikštaponis kalėjime“, ir pasižiūrėti, kiek leidinių apie tai rašo? Ar sunku į Vikipediją nueiti ir apie J. Krikštaponio kalinimą istorinio šaltinio nuorodos adresą „LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199“ nurašyti ir pagal tą adresą atsiversti Didvyrio suėmimo-kalinimo įrodymo dokumentą? Jįjį rodo ir ne vien Vikipedija - rodo ir enciklopedijos, kaip Wikiwando enciklopedija. Negi Tyrimų redaktorė „negali“ pamatyti, kad tik LGGRTC apie J. Krikštaponio kalinimą tylį - jį slepia, nors Ypatingajame archyve saugo tą dokumentą? Kodėl Tyrimų skyriaus vedėja tokio elementaraus darbo neatliko? Nemoka internetu naudotis? O gal buvo užduotis prieš rinkimus skaitytojus klaidinti? Ar tas skaitytojų klaidinimas ar ne kovo 5 d. savivaldybių rinkimams buvo skirtas? Štai, to straipsnio fragmentas:

6 pav.: Ištrauka iš LRT straipsnio „Paminklas žydšaudžiui Ukmergėje - ...“

2-oji tema: Negi per nužudytųjų kaulus ratais ir toliau važinėsime?

Aišku, dėl masinės kapavietės sutvarkymo Ukmergėje labai teisinga pastaba, dėl kurios mano pastebėjimas yra toks:
Štai, matote Pivonijos miške, Pivonijos seniūnijai ir Graužečių kaimui priklausantį memorialą. dėl kurio Lietuvos Žydų bendruomenė pakėlė triukšmą, kad, neva, „išniekino“, nors, kažkas per pievą pervažiavo. Gal miškininkai kokį medį nuvirtusį išvežė, ar koks keturratininkas vaikiukas pasivažinėjo?

7 pav.: Ukmergėje Pivonijos šile Holokausto vieta? Galima pasididinti.

8 pav.: Galima pasididinti. Kažkas pervažiavo per pievą ir sukeltas triukšmas

Kaip, matome, ant paminklo neužvažiavo - pro šalį pravažiavo. Pagal kokį įstatymą negalima po pievas važinėti? Ir prasideda aistros. Štai, ir vasarą kažkas ir kažkur su dviračiu nuo keliuko kažkur nusuko, kitoje nuotraukoje irgi vėžės neaiškios kažkur, ir pievoje kažkokioje, neaišku, kur - jos visos paskelbtos Ukmergės Žydų bendruomenės F. b. soc. tinkle? Aišku, pikta, kad, gal virš kaulų gulinčių kažkas važinėja? Bet, tas,kas važinėjo, iš kur jam žinoti, kas po jo ratais giliai žemėje yra? Juolab, jei ne vietinis ir prie paminklo net ne privažiuoja pastudijuoti? Tai ar galima tokį asmenį bausti, kuris nežino, per ką važiuoja? Ką padės vaizdo kamerų įrengimas, kaip siūloma?
Todėl siūlau pažiūrėti, kaip atrodo šalia Ukmergės - Jonavoje Holokausto vieta Girelėje:

9 pav.: Jonavos Girelėje Holokausto vieta turi simbolinį aptvarą ir gėlyną. Galima pasididinti.

10 pav.: pietrytinė memorialo vieta, kiek iš tolėliau simbolinio aptvaro vaizdas. Galima pasididinti.

Pasakykite, ar čia, Girelėje kas nors per tą simbolinį mūrinį aptvarėlį šoktų su keturračiu, kad po tą aptvertą teritoriją pasivažinėti, kai jos viduryje dar gėlynas? Juk KAPUOSE VISAD GĖLĖS turi tradiciją augti. Kodėl palaidojimo vietą negalima gėlynu paženklinti? Jonavoje sodinamos gėlės, nes žydų bendrijos visai nebeliko. O Ukmergėje ji yra. Tai ar ji siūlė įrengti gėlyną ir projektą sukurti taip, kad kapo vieta būtų panaši į kapą, skirtą pagarbai? Kodėl iš Jonavos pavyzdžio negalima paimti? Juk josios kultūros vertybių registro unikalus objekto kodas yra 10847 ir plotas teritorijos 1022,00 kv. m. O Pivonijoje plotas 12315,00 kv. m. Tai daugiau, kaip 10 kart didesnis plotas. Jonavos Girelėje ilsisi 2108, o Ukmergės Pivonijoje 6350-7000 nužudytų ir užkastų. O pačios kapavietės pagal 1959 m. planą ir pagal dabar sudarytą atrodo taip:

11 pav.: 1959 m. Pivonijos aukų kapų plano fragmentas, kurį pasididinti galima ir galima VISĄ planą pamatyti. Prašyčiau jį palyginti su dabartiniu planu dešinėje 12 pav. kurį dar ir iš tolo aplinkinių vietų galima pamatyti.

Panašu, kad nuo 1959 metų ryškūs antkapių sampilai sudūlijo, ir, gal jie neišsiskiria iš aplinkos? Matosi iš kosmoso, jog ir teritorijos aptvėrimas jau išnyko.

Keista, jog palaidojimų vietų išdėstymas kiek skiriasi. Reik manyti, kad dabar topografija tobulesnė. Bet ar tikrai palaidojimų vietos tiksliai nustatytos? Negi, „negalima“ tiems palaidojimams kokius nors aptvėrimėlius simbolinius padaryti, kad jie ženklintų kaip kapo vietą? Patikėkite, jei kapas bus panašus į kapą, tai, tikrai, dar per kapus niekas niekur nevažinėja. Negi negalima pagal tuos planus kokius projektus surengti ir tarp jų konkursą paskelbti? Negi ir toliau sovietinį požiūrį dar tęsime?
Prašau „pasigrožėti“ koks 1959 m. Pivonijos tragedijos plane tas sovietinis požiūris į nužudytus buvo:

13 pav.: sovietinio Holokausto slėpimo pavyzdys Pivonijoje aukų aplinkosplane.

   aišku, kas tie „tarybiniai“?    Pamenu, kai mano senelis piktinosi tokiais užrašais? Jis sakydavo-klausdavo:
        „Kokie „tarybiniais“ galėjo būti tada nuo 1940 m. vasaros iki 1941 m. vasaros?“.
        Keista ir pikta buvo, kai sovietai žydų tautybės naikinimą vadino „tarybinių piliečių“ naikinimu ir nebuvo

Tada, mažas aš būdamas, nesupratau tokio klausimo esmės. Todėl neklausinėjau senelio apie tuos „sovietinius piliečius“, nes jis man davė suprasti, kad jie ne taip vadintis turi.

    Bet BALTA DĖMĖ IKI ŠIOLEI BELIKO, dabar man su klausimu apie tą SOVIETINĘ PILIETYBĘ ir jos forminimo etapus? Kada buvo išduoti sovietiniai pasai ir kaip „noriai“ keisdavosi žmonės į tuos naujus sovietinius pasus? Kodėl dabar negalima gauti atsakymo, kaip tas tas okupacinis periodas sovietizmą diegė? Jaunystėje girdėjau, kad tą sovietizmą ŽYDIZMU daug kas vadindavo ir kas nenorėjo žydų tvarkos, tuos, atseit, ištrėmė-sunaikino? Tai ar ne sovietai formavo antisemitizmo nuostatas ir ruošė dirvą Holokaustui? Panašiai savo senatvėje dėstė ir Nachmanas Dušanskis. Sakė žmonės, kad TRĖMIMUS NAIKINIMAIS SUPRATO VISI, nes apie caro laikų 1863-čiųjų metų trėmimus seni pamena baisius, kai artimus ir gerus pažįstamus prarado visam laikui. Prisimena žmonės ir 1831 metų trėmimus ir mano senelio senelis kaip 1931 m. sukilėlis visą laiką slapstėsi, todėl ištremtu nebeliko. Tik savo senelį mano senelis pamena labai užsidariusį - ne šnekų.
        Prieš Pirmąjį pasaulinį karą caro valdžia ir žydus trėmė, bet po karo jie sugrįžo visi į savo gal išgrobstytus namus? Gal nuo to prasidėjo konfliktai, kas iš kaimynų jų turtą priglaudė ir negražino? Ar buvo tokie negražinimai? Pamenu, mane šokiravo 1967-aisiais metais „didžiojo spalio“ 50-mečio išvakarėse sovietinėje armijoje kovinio budėjimo metu  „lakūnų“ radijo stotyje, kuri būdavo visą laiką įjungta koviniams signalams priimti ir su lakūnais naikintuvų ryšio palaikymui, tada mes naktimis slaptai užsirakinę, kavą gerdami, per ausines slaptai Vakarų radijo stotis pasiklausydavome. Tada ir šokiravo interviu su Aleksandru Kerenskiu padaryta, kuris iš Žiemos rūmų sugebėjo tik vienintelis pabėgti po kreiserio Aurora salvių. Tada mes ir supratome, kad jokia tada Petrograde ne „revoliucija“, o normaliausias KARINIS PERVERSMAS įvyko ir jį tik taip prieš karą net sovietai vadindavo. O po to jie visus pradėjo apgaudinėti su „revoliucijos“ terminu įvestu. Tada pamenu A. Kerenskio ar jo pašnekovo pasakytu faktu, jog valdžią užgrobusių bolševikų vadovybė buvo vien iš žydų beveik, išskyrus lenką Feliksą Dzeržinskį, į kurio gimtąją sodyboje man teko su dviračiu nuvažiuoti -apie tai mano F.b. profilio nuotraukose, ...
       O čia dabar nušoku į Ukmergės žydų bendruomenės pirmininko Artūro TAICO senelio; 1941 m. birželį į Sibirą IŠTREMTO-Rešiotų lageryje kalėjusio  Altaro Meerio Taico ir sovietmetyje persekioto likimo žinią. Tai, ar ne Artūro senelis kartu su J. Krikštaponio teta Julija Smetonaite viename vagone važiavo į Rešiotų lagerį?

Todėl Artūrui Taicui siūlyčiau įsiskaityti į Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo Aurimo Švedo paistalus (tas, kuris Ukmergės konferencijai vadovavo) straipsnyje apie TAPATYBIŲ SUGRIOVIMUS, išėjusį jau po tos konferencijos šventųjų Kalėdų „proga“, ar ne iš tos šventės pasityčiojimui? Prieš tokią šventę, gal reikia kažką rimta rašyti, o ne tik apie „J. Krikštaponį blogietį batalione“ ir iš to bataliono jam pasitraukus, jau antinaciniu rezistentu tapusiu? Bet tai ar įmanoma, taip staigiai persiversti? Pagal kokius psichologijos dėsnius? Panašu, kad istorikus beruošiantis docentas Nerijus Šepetys ar pats žino istoriją, jei J. Krikštaponį tik „daboklėje“ įvardija pasėdėjusiu? Negi, tikrai, docentas daboklės nuo kalėjimo neskiria? Gerai, kad čia pat autorius pataiso - kalėjimu pavadina ir parašo, atseit, yra liudijimų, jog „buvo atsidūręs kalėjime dėl vokiečio sumušimo, ...“. Bet, tada iškyla 10 klausimų tokių:

1. Kam už Valstybės lėšas išlaikomi istorikai, jeigu jie nekreipia jokio dėmesio į tą kalėjime atsidūrimo faktą - nenustato to įvykio net laikmečio?

2. Kodėl tą faktą kalėjime pasėdėjimą tik „liudijimais“ istorikas pavadina, jei tai patvirtina gana rimtas dokumentas su oficialiu adresu Ypatingajame archyve saugomu? Kodėl šis dokumentas neištyrinėtas ir jis slepiamas nuo visuomenės?

3. Kodėl Istorijos mokslas nuvertinamas iki pačių nepatikimiausių; net, privalančių meluoti „liudininkų“ parodymus, kaip „šventos karvės“ mūkimus ir kodėl kritinės analizės tiems „parodymams“ nėra? Tai tada, gal, istorija nėra mokslas, jei tik iš konteksto traukiama bet kas, kad pažeminti Didvyrio mirtimi žuvusįjį ir dar nuo nacių nukentėjusįjį?

4. Ar šiame straipsnyje minimi istorikai yra skaitę Balio Sruogos „Dievų mišką“, ar dar išsamesnį apie tą patį „Dievų mišką“ kunigo Stasio faktų knygą JAV išleistą, jei jie sutinka su M. Pociaus teiginiu apie J. Krikštaponio suėmimą tik „po demobilizacijos“ laikotarpiui? Tai tada kodėl J. Krikšthttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/klimaviciaus-raportas-398.jpghttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/klimaviciaus-raportas-398.jpg aponis neatsidūrė tame „Dievų miške“, kai pas nacius buvo vajus pagrindinę Lietuvos inteligentiją vežti į Študhofo mirties stovyklą?

5. Ir, išvis, „po demobilizacijos“. kokią „teisę“ turėtų generolas S. Raštikis padėti savo giminaičiui, jau esančiam civiliu, dar su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiu?

6. Kada labiausiai buvo komunistai suiminėjami? Kodėl šie istorikai nekreipia dėmesio į šią labai svarbią detalę?

7. Kodėl M. Pocius laidoje išvardija „nesuvokiančiais“ žmones, ginančius J. Krikštaponį, su Bognopolio kaimo nuo sudeginimo išgelbėjimu ir tuo pačiu, neva, „dalyvavus kitų tautų civilių žudynėse“ palyginimu? Ir kodėl pats M. Pocius nepagalvoja, kad tokie „sulyginimai“ pagal psichologiją yra nesuvokiami?

8. Kodėl istorikas M. Pocius ir A. Rukšėnas nepagalvojo, kad iš karto po karo apie J. Krikštaponį nebuvo blogų liudijimų ir jie tik vėliau atsirado, dar net vienam pakeitus parodymą? Kodėl nesuabejota tokiais „liudijimais“ keistais tik vėliau „prisiminus“ J. Krikštaponį ir dar tik 3-4 „liudininkais“ pačiais nepatikimiausiais iš gausaus apklausiamųjų rato?

9. O kodėl, M. Pocius šv. Kalėdų proga gynėjus išvadina „neišmanėliais“, kai patsai Pažymoje nuslepia labai svarbų J. Vėsos parodymą, bylojantį apie J. Krikštaponio nebuvimą Baltarusijoje, ir dar pridaro visą aibę manipuliacijų savo kūriniuose?

10. Kodėl, aplamai, ši šv. Kalėdų išvakarėse aprašomoji „diskusija“ įvyko BE OPONENTŲ, t y., tokia, lyg, būtų jau įgrisusio sovietinio Kremliaus politikos propagandinio lygio, prieštaraujanti moksliniam ir demokratiniam principui? Ar ne todėl, kad patys šie mokslininkai pamatė, kad J. Krikštaponiui būti Baltarusijoje jokių įrodymų nėra ir yra dokumentiniai įrodymai, kad buvo pastangos jį iš kalėjimo, išimti?

5-toji tema: Negi, tikrai J. Krikštaponiui atminimas Maskvoje „džiaugsmą“ kelia? Iš kur tokios žinios?

Mano manymu, visais atžvilgiais J. Krikštaponiui atmintį šalinti reikalavimai su vykdomais to šalinimo veiksmais labai naudingi Rusijos ekspansijai Ukrainoje. Tačiau priešingą nuomonę 2023-08-11 radio klausytojams įteigė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vadovas Ronaldas Račinskas.

Jis LRT Radijo RINGO laidoje¹³, kurioje be taisyklių buvo „daužomas-spardomas“ miręs-žuvęs asmuo. Pagal jį, J. Krikštaponiui nenuimtas paminklas neva, „džiaugsmas Maskvai“.
Tik, negaliu suprasti, dėl ko „Maskva džiaugtis“ turi, dėl esančio Ukmergėje paminklo mūsų Pasipriešinimo prieš Maskvą organizatoriui, kai Lėno mūšyje žuvo ir „maskvėnų“ nemažai?

14 pav.: tai pasakyta buvo nuo 7:00 įrašo dalies, kurį atsidaryti galima ČIA , arba 11- tos pastabos nuorodoje, kuriame AŠ YouTubė-je SAVO KOMENTARĄ PARAŠIAU - jis vienintelis ir yra. Galima raiškesnę nuotrauką atsidaryti.

Be to, Maskvos Lubiankoje FSB, tikrai, žino, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ nebuvo, nes tai 1981-1982 m. m. buvo pati KGB nustačiusi iš 1941-10-06 A. Impulevičiaus įsakymo į Minską Nr.42 išvykai:
15 pav.: KGB-istų sudarytas (galima ir VISĄ pirmąjį psl. atsidaryti šio dokumento) J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo viršutinė pagrindinė dalis, nurodant, kokiu dokumentu (įsakymu Nr. 42 sudarytas tas Sąrašas, ir nurodyta archyvo adresas, kuris šiuo metu yra Lietuvos centriniame valstybiniame (LCVA) archyve, kuriuos aš nufotografavau ir kai ką pamačiau - tą ir parodysiu viską čia žemiau. Matome, nurodyta J. Krikštaponio kuopos pareigybė VIENASKAITOS formoje ir IŠVYKOJE į Minską RODOMAS KAIP KUOPOS VADAS Nikodemas REIKALAS, sūnus Simono ... Ne tas tėvavardis Juozui Krikštaponiui pripaišytas todėl (čia mano versija), kad KGB-istai nežinojo, jog paauglystėje J. Krikštaponis pakeitė savo pavardę (viena raide sutrumpino per neraštingus pasų stalų darbuotojus) ir todėl jam kitą „tėvą pripaišė“, kuris kažkur Ukmergės krašte gyvena ir kurį aptiko e-pavelde (tokio daikto LGGRTC ir Istorijos instituto istorikai nežino, ir tai įrodo jie savo „pažymose“) buvusi Karo muziejaus ilgametė darbuotoja Violeta, kuri šiuo metu JAV gyvena ir vadovauja Istorikų klubo socialiniam tinklui.
Įspėju, jog daug kas klysta, kad N. Reikalas pakeitė J. Krikštaponį todėl, kad, neva, „gaujoje buvo užmuštas“. O čia ir yra ta problema, kad reikia suvokti, ką skaitai ir kokius dokumentus vartai. Čia KGB-istai užmušimą parodė, kad nereikėtų ieškoti, nes tas Sąrašas sudarytas, kad visus kuopos karius traukti į baudžiamąją atsakomybę, neva, už „kolaboravimą“, nors visiems šio 2/12 bataliono kariams, kaip buvusiems Raudonosios armijos kariams, reikėjo rinktis, arba Karo belaisvių stovyklą ir joje numirti, arba bandyti išgyventi savisaugos batalione. Todėl SOVIETIŠKASIS-RUSIŠKASIS „ k o l a b o r a v i m o“ TERMINAS NETEISINGAS. (Iš J. Semaškos sūnaus Alvydo parodymų) Juk, labai daug kas dezertyravo - rizikavo gyvybes, bet nusikaltimuose dalyvauti nenorėjo. Pavyzdžiui, jei J. Krikštaponis nebūtų prieš nacius protestą atlikęs, tai, kai teisę išmanatis, gal ir A. Impulevičių būtų prilaikęs, taip, kaip ir vokiečius sustabdė nuo nusikaltimo? Taip, kad Maskva ATVIRKŠČIAI reaguos į J. Krikštaponio paminklo problemą, nei yra įsitikinęs ponas Ronaldas Račinskas dar ir dėl to, kad dėl J. Krikštaponio išlaisvinimo galėjo būt kaltinamas mūsų generolas Stasys Raštikis. Apie tai detaliau ...

Taigi, artėjančio Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečio jubiliejaus prieigoje, ar ne reikia pamąstyti, kad, būtent, ar ne dėdės Antano dėka, kurio įtakos bei jo artimųjų - Švietėjų dėka J. Krikštaponis išsiugdė nuo visuomenės nuslėptą Humanistinę pasaulėžiūrą, dėka Humanistinės pedagogikos, taikytos Marijampolės Jono Rygiškio gimnazijoje. Joje tik Humanistinės pedagogikos pagrindu J. Krikštaponis tapo garsiu sportininku, kaip ir jojo bendramoksliai-varžovai tapo Lietuvos sporto teorijos pradininkais bei Lietuvos sporto pasaulyje garsintojais, apie ką parošiau detaliausią analizę, kuria reikia toliau tęsti.

6-oji tema: Komisija nebūtų balsavusi, jei būtų žinojusi:

LGGRTC tinklalapyje tik ką atsirado kažkokia anoniminė (nepasirašyta) „pažyma“-plagiatas, kurios pirminis variantas apgaudinėjo Ukmergės 2021-12-03 mokslinės konferencijos dalyvius, o dabar antrasis variantas jau sąmoningai dezinformuoja-apgaudinėja naujai sudarytą Komisiją „Dekomunizacijos-desovietizacijos“ (tai trumpinys; vietoje labai ilgo komisijos pavadinimo).
Galima manyti, ta Komisija nebūtų balsavusi dėl Didvyriui atminimo panaikinimo, jei toje LGGRTC naujoje „pažymoje“ nebūtų sąmoningai nuslėpti:

1. KGB tyrėjų, nustatytas faktas, kad nuo 1941 m. spalio mėnesio 2-osios kupos vadu buvo Nikodemas Reikalas,

2. nuslėptas liudijimas apie pastarojo vadovavimą žydų žudynėms Kauno VII-tame forte (tas žudynes be jokių įrodymų Centro moksliniame žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA Nr. 51 (1) bandoma J.Krikštaponiui prikergti),

3. taip pat nuslėpti liudininkų Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos liudijimai, iš kurių aišku, jog J. Krikštaponis neturėjo būt Baltarusijoje, nes jie abu kuopos vadus Baltarusijoje rodo kitus.

17 pav.: kaip tik su ta LGGRTC naująja „pažyma“ APGAUTIEJI, tą melagingą „pažymą“ į transparantą įsidėję, piketavo Ukmergėje prie J. Krikštaponiui atminti akmens. Kad ji melaginga, aš asmeniškai Emanueliui Zingeriui parašiau. Šį diptiką galima pasididinti.

Dabar Ukmergėje prie buvusio restorano (Vienuolyno-Kauno-Kęstučio gatvių sankryžos) reiėtų dar vieno J. Krikštaponiui atminti lentos ar stendo, pabrėžiančio, kad jis nacių (GESTAP-o) čia buvo suimtas, sumuštas ir Kauno kalėjime įkalintas.

18 pav.: ir 19 pav.: buvęs Ukmergės restoranas, šalia kurio Juozas Krikštaponis nacių buvo suimtas, sumuštas ir keliems mėnesiams įkalintas į Kauno kalėjimą. Tas namas yra kaip kampinis namas prie Vienuolyno ir Kauno-Kęstučio gatvių sankryžos.

Pagal Didvyrio sesers Atsiminimą, įrašytą žymaus Panevėžio krašto kraštotyrininko Romo Kauniečio, nežinia, kuo tai būtų pasibaigę, bet J. Krikštaponio draugai ir jojo giminaitis generolas Stasys Raštikis po kelių mėnesių padėjo ištraukti Juozą iš kalėjimo. Todėl tame stende reikalinga rodyti LCVA archyve saugomus unikalius dokumentus, kuriuos nufotografavau, įrodančius, kaip buvo apgaudinėjamas GESTAP-as, kad, greičiausiai, Juozą ištraukti iš kalėjimo. Reikia parodyti ir NKVD generolo Kapralovo ataskaitą sovietinei vyresnybei, apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą. Ir kaip tik, jis mini apie sunaikintąjį, kad buvo nacių Kauno kalėjime kalinamas ir išleistas. Taigi, NKVD-istai, kaip teisę išmanantys, nuslėpė J. Krikštaponio suėmimo-paleidimo datas, matyt, tam, kad apkaltinti generolą S. Raštikį už „banditų“ vado išlaisvinimą ir už tai iš Sąjungininkų: britų ar amerikiečių išprašyti generolą, kaip tai buvo padaryta su generolais Vlasovu bei Kubiliūnu? (Tai prielaida, kurią reikia tirti.)

Bet Sąjungininkams, matyt, nuslėpta J. Krikštaponio 1941 m. suėmimo data netiko „apkaltinimui“ ir todėl sovietai 1946 m. nedelsiant iš Sibiro parveža generolo dukreles bei jųjų senelę, kad generolą su žmona įvilioti į spąstus. Tačiau mergaitės nuo NKVD-istų pasislepia - pasikeičia net tapatybes. Todėl senelę atgal į Sibirą išveža ir ji ten numirė.
Aš, kaip Sąjūdžio puoselėtojas Jonavoje - jaunesnę Meilutę-pediatrę ir tremtinių aktyvistę pažinojau, o vyresnėlės Laimutės (ji neseniai mirė ir žiniasklaidoje nuslėpta) dukrą Romą (generolo anūkę); net labai gerai pažinojau, kuri tapo Jonavos Turistų klubo instruktore. (Tą Klubą; 1965 m. KGB uždraustą, man 1969 m. pavyko atkurti.) Taigi Roma ištekėjo už mano pusiau auklėtinio, garsaus orientacininko Charitonovo Sergejaus, su kuriuo vienoje KPI komandoje varžėsi dabartinis Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, kuris Nepriklausomybės pradžioje, vadovaudamas Orientavimosi sporto federacijai, labai ir išpuoselėjo šią Lietuvą pasaulyje garsinančią sporto šaką.

20 pav.: Raštikičių dukrytės, iš kurių pati jauniausioji Aldutė dėl nepakeliamai blogų trėmimo sąlygų ir be motinos pieno (mama Kauno kalėjime buvo laikoma iki Birželio sukilimo) iš kart po mėnesio Sibire numirė.

21 pav. Aldutės Raštikytės laidotuvės - pirmoji tremties auka iš man pažįstamos Meilutės straipsnio

Kai Klube Romos dar nebuvo, organizavau kelionių įspūdžių vakaronę, į kurią pakviečiau mūsų mėgiamą žymiausią Azoto specialistą ir kelionių mėgėją Edmundą Simanaitį-Simonavičių, kuris vėliau tapo pirmuoju Jonavos meru bei Krašto apsaugos viceministru. O tada per vakaronę dar „Перестройк“-ės nebuvo - jis mums pasakojo apie savo kelionę po Karaliaučiaus kraštą baidarėmis, kuriomis plukdė savo tris sūnus. (Juos ir aš po Kareliją plukdžiau). Tada tėvas ir rodė mums skaidres, kaip atvykėlių rusų barbarų buvo masiškai naikinami lietuvninkų kapai, net, ekskavatoriais atkasinėjant kapus tik tam, kad auksinius dantis lupinėti, net tam pramonę sukūrus. Tada ir nutrūko mūsų Klube kelionių įspūdžių vakaronės, aišku ne be KGB įtakos. Nuo jos mes kentėjome iš kart, kai man pavyko tą KGB uždraustąjį Klubą atkurti.

22 pav.: Stasio RAŠTIKIO DUKROS Meilutė Marija ir Laimutė Julija RAŠTIKYTĖS SU MOČIUTE Barbora SMETONIENE tremtyje, Altajaus kraštas, 1946 m.Fotonuotrauka. Reprodukcija. LCVA, P-34787. Sovietų saugumo agentai šią nuotrauką 1946 m. atvežė S. Raštikiui į Vokietiją, siekdami jį užverbuoti ir palenkti sugrįžti. Todėl NKVD generolo Kapralovo raštelis ir buvo skirtas generolui S. Raštikiui apkaltinti už J. Krikštaponio išlaisvinimą. Ir istorikai kodėl „nematė“šio akivaizdžiausio fakto, ko i.

Pamenu, kai 1970 m. Santakoje prie Matelių rėvos Kauno miesto Turistų sąskrydžio metu, kurį tada rengė dabar Šviesuolio vardu nominuotas Algimantas Jucevičius (jis man tada labai padėjo atkurti mūsų KGB uždraustąjį klubą) - tada ir buvo KGB sulaikytas mūsų klubo įkūrėjas - žymus keliautojas-rašytojas Gediminas Ilgūnas, ir jam buvo uždrausta su mumis susitikt

23 pav.: jonavietės Laimutė ir Meilutė su anūkais. Jų abiejų jau nėra - paskutinė išėjo vyresnėlė Laimutė, kuri su dukra Roma ir Sergejaus vaikais, kurie savo tėvelio, atrodo, ir nematė, arba atsiminti negalėjo. Bet, mano įsitikinimu, kiek aš pažinojau Sergejų ir kiek mes diskutuodavome apie aukšto meistriškumo sporto etiką, mano įsitikinimu, kad jis, tikrai, ne tas žmogus, kad paliktų-pabėgtų nuo savo šeimos. Manau, kad tai gali buti Rusijos KGB-FSB kerštas generolui už J. Krikštaponio išlaisvinimą ir atsisakymą atvažiuoti į Sovietų Sąjungą. O, gal, kerštas ir jo dukrelėms, kad parvežtos iš Sibiro 1946 metais, kad išvilioti jų tėvelius, jos pasislėpė ir pasikeitė tapatybes iki geros pilnametystės.
Ką aš parašiau žymiam žurnalistui Viliui Kavaliauskui, bendravusiam su Raštikiais, galima pasididinti šią nuotrauką, arba ją susirasti pagal internetinį adresą, kuris yra

        Jįjį sulaikė, kaip tik, šalia Domininkavos vienkiemio, kurio savininkas su ašaromis akyse tada man pasakojo, kaip masiškai buvo „naikinami sovietų kariai pačių sovietų vadovų tik tam, kad kitoje Šventosios pusėje pasibaigtų vokiečiams kulkosvaidžių šoviniai“ - taip man su ašaromis pasakė to pragaro liudininkas. Tada, aš tik grįžęs iš armijos, kai buvau ruoštas net karui Vietname (neišvykome, nes Kinija neleido pravažiuoti traukiniais) nesupratau, kai galima „savo noru“ mirčiai į nasrus pulti, kai nuo kulkų Šventosios upė virte virė, o visi į ją puolė ir lavonais iš karto tapo, kiti per lavonus savo draugų lipo ir irgi lavonais virto.
  Apie tai rašė man gerai pažįstamas Veprių kraštotyrininkas Jonas Žentelis, kurį kalbindavome per sportines iškylas. Dabar jo sūnus vadovauja Veprių muziejui. O, kaip tik, monografija apie Veprius ir mini tą žiaurųjį - savų karių naikinimo mūšį taip:

24 pav.:

Mūšių metu daug kareivių žuvo. Rankraščio autoriaus teigimu Upninkų apylinkėse jų palaiduota apie 400. ... nuo karšto oro ir saulės labai greitai sudūlėjo ... po mėnesio liko tik baltutėliai kaulai ir drabužių likučiai. ...". Vanduo ... ties Upninkėliais nuo kraujo buvo raudonas."

25 pav.: liudijimas apie Upninkus-Upninkėlius. Galima prasiplėsti

Kadangi Jonavos ir Ukmergės istorijai yra labai svarbus tų mūšių paminėjimas, galintis liudyti, kad laukuose gali būt palaiduoti ir lietuviai, tik per prievartą paimti į sovietinę kariuomenę (žemiau tai bus J. Krikštaponio sesers patvirtinimas), todėl šią labai svarbią žinią siūlau įsidėmėti į monografijos 163 psl. to paminėjimo 6 pav.: nuotrauką, nes aš; kaip 1969-1970 m. m. labai Kraštotyra besidomėjęs, ir, labai besistebėjęs, kodėl Upninkų mūšyje žuvusiems nėra jokio paminklo, kreipiausi į man gerai pažįstamą frontininką - Jonavos rajono partijos II-ąjį sekretorių Filipą Žabiną. Jis tada man ir atskleidė, kad iš paskos ėjo „«ЗАГРЯД отряд»“-as, kuris irgi naikino tuos, kurie nelabai norėjo žūti. Tad, labai keista, kad G. Ilgūnas KGB-istų ir tapo sulaikytu iš karto po to mano pokalbio, „per daug domintis tuo, kas man nepriklausė“.
Bet, liūdna, kai ir dar dabar tai nepriklauso domėtis, nes dabar vykstant karui Ukrainoje, negalima kompromituoti Rusijos agresijos - tokia nuostata tų, kurie siekia paminklinį bareljefą J. Krištaponiui šalinti, pasinaudodami šiuo karu ir net rosofašistine Z raide šviečiančiomis žvakutėmis pagerbiant ne Holokausto atminimą, o pačią Z raidę. Per ją (za pobiedu) ir nusikalstamo to Šventosios upės mūšio data fiksuojama žemiau 7. pav.

26 pav.:

Todėl, Juozas Krikštaponis, žinodamas, kaip čia pat prie Šventosios upės beprasmiškai naikinami sovietiniai kariai, tapo priverstu gelbėti vyrus ir liepos 20 d. surengė Partizanų pirmąjį sąskrydį, apie kurį rašoma taip:

28 pav.: iš XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima paskaityti ČIA.

Atkreiptinas dėmesys, jog J. Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų SĄSKRYDĮ dar, kai prie Šventosios upės vyksta žiaurus mūšis ir kai į Ukmergę sovietai įžengs tik po 5-ių dienų! Juk, Minskas buvo išvaduotas liepos 3 d., o prie Šventosios sovietai atsidūrė jau liepos 12 d. ir čia įstrigo porą savaičių.

Tai, todėl J. Krikštaponio priešams ir būtina staigiai nuimti jo bareljefą, nes J. Krikštaponio suorganizuoto sąskrydžio pavyzdys gali būti pateiktas į Hagos teismą dėl dabar tokio paties nusikalstamo karo vedimo būdo Ukrainoje; su tokiais pat nusikalstamais žmoniškumui «ЗАГРЯД отряд»-ais.

Juk, kitais metais bus Lietuvos Pasipriešinimo antrajai okupacijai 80-metis. Todėl Lietuvos PIRMOJO PASIPRIEŠINIMO (konkretaus pasipriešinimo) DIENA Liepos 20 d. Rusijos Putinui būtų peilis po kaklu, nes tas J. Krikštaponio surengtas pirmasis Partizanų sąskrydis vyko šalia vykdomo nusikalstamo Šventosios upės mūšio ir tai buvo įrodymas, jog sovietams priešintis buvo būtina, kad gelbėti vyrus nuo MOBILIZACINIO GENOCIDO, kuris ir buvo vykdomas tame mūšyje. Todėl jo aukas reikia miškuose-palaukėse ekshumuoti ir pagarbiai perlaiduoti. Tos aukos ir gali būti tik ką į sovietinę kariuomenę paimti lietuviai ir, ypač, gudai. Todėl ir nelaidojo, kad nereikėtų pranešimų siuntinėti, kad, tik, tik paimtieji ir dar neapmokytieji jau žuvo. Todėl sovietiniais laikais ir slepiamas buvo nusikalstamas mūšio vedimo būdas. Tą nusikalstamumą pabrėžia galutinis santykis žuvusiųjų vokiečių/sovietų 1/10.
Todėl po karo Vokietija iš karto atsigavo, nors sovietų buvo išgrobstyta. Bet, tie grobstymai nepadėjo - vis tiek Berlyno siena sugriuvo ir todėl „maskoliškasis padaras“ užaugintas ant „победобесия“-os psichozės šūkio „можем повторить“, labai prilipo ta SAVINAIKOS idėja, nes nieko daugiau neišmoko, neišmoko kurti - todėl ir toliau nori tik naikinti, jaučiant iš to malonumą. Iš to paties „mastymo“ ir J. Krikštaponiui siūloma naikinti ...
Todėl pirmąją pasipriešinimui dieną gali būti pasiūlyta Putinui palankiausia Liepos 1 d., kai Lietuvos Laisvės armijos (LLA) vadas Kazys Vieverskys 1944 m. liepos 1 d. paskelbia karo padėtį. Ši diena V. Putinui yra palankesnė kritikuoti Lietuvą, kad, neva, diena skirta „prieš Sąjungininkus ir už Hitlerį ...“.

odėl VĖLESNĖ DIENA POLITIŠKAI SVARBESNĖ, įrodanti būtinybę Tautai priešintis, prieš barbariškesnį okupantą, nesiskaitantį su jokiomis po save paminamomis tautomis.

Todėl ir nesiskaitė sovietai su per prievartą paimtais į kariuomenę, nes siekė, kad užėmus Berlyną - paimtųjų liktų kuo mažiau, kad neprisidėtų prie Rezistencijos, prasidėjusios visoje Vakarų sovietinėje imperijoje. Taip, kad K. Vieverskio paskelbtoji karo padėties diena yra svarbi - dėl josios J. Krikštaponis ir surengė Liepos 20 d. tą pirmąjį Partizanų sąskrydį, nes NUSIKALSTAMASIS KOMUNIZMAS pranoko visus iki tolei okupacinius rėžimus,sąmoningai naikinant per prievartą atvarytus savus karius. Apie tai čia dešinėje 9 pav.: ir J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė pabrėžė, kai jos brolio ir už Jonavos į rytus veikusio ŽALIO VELNIO ryšininką Vladą Pranį sovietai pagavo ir jis iš kart, kažkur žuvo.

29 pav.: Sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje) žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono.

Gal, kur nors buvo pavarytas su pėstininkų kolona per minų lauką, kad susisprogdintų tam, kad pravalyti tą lauką tankams pravažiuoti? Tokiu niekšiškumu JAV generolas D. Einzechaueris buvo pasibaisėjęs.

Tai, ar ne V. Putinui dabar naudinga trinti iš Lietuvos istorijos J. Krikštaponio atminimą? Ar galėjo „pati“ partizanų Vyčio apygarda susiorganizuoti be josios organizatoriaus? Ar galėjo virš Gedimino pilies trispalvė „pati“ pakilti be josios pakėlėjo K. Škirpos? Jojo atminimas pašalintas, nors jis, kaip tik, tada buvo nusistatęs prieš antisemitizmą - jis spaudoje apie tai rašė. Ir kaip tik, jam pasitraukus iš Vilniaus, ... atėjus lenkams, ir įvyko baisus žydų pogromas - vienintelis Lietuvoje pogromas.

7-ta tema: NKVD ir KGB dokumentai atmeta
J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje

Tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau LGGRTC, arba Centras) nepaaiškinamai savo tinklalapyje nuo Lietuvos gyventojų iki dabar slepia J. Krikštaponio nuo nuo nacių nukentėjimo faktą, nors „Wikiwand“-o Enciklopedija ir Vikipedija tai mini ir įrodymui teikia (LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199) dokumento adresą, kuriuo yra dar istorikų netyrinėtas NKVD generolo Kapralovo raštelis šis:

30 pav.: NKVD generolo Kapralovo raštelis, kurį pagal Enciklopedijoje ir Vikipedijoje skelbiamą to raštelio (LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199) adresą, Lietuvos Ypatingajame archyve nufotografavau ir 2021 m. Rugpjūčio 28 d. socialiniame tinkle paskelbiau LGGRTC slepiamą J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą. Todėl malonu, kad tuoj pat į tai sureagavo Lietuvos Istorijos institutas ir jau skirtoje 2021-12-03 Ukmergės konferencijai Pažymoje atsirado šio raštelio paminėjimas bei prieštaringi faktai, paminėti 11 psl. , dėl ko šią Pažymą verta rašyti iš didžiosios raidės. Galima pasididinti. Šio NKVD generolo Kapralovo raštelio originalas yraLŽTKC 2023-08-16 Pareiškimo 4 psl. pav. Nr.6

Taigi, dar kartą būtina pažvelgti į Generalinei prokuratūrai pristatytų dokumentų sąrašo pabaigą, kuriame yra ir NKVD generolo Kapralovo rusiškai „записка“ vadinama:

31 pav.: LGGRTC 2014-12- pristatytų generalinei prokuratūrai dokumentų sąrašas. Jį galima pasididinti
Bet, šiame rašte pateiktas LGGRTC Alfredo Rukšėno tarnybinis telefonas 852661519 neegzistuoja ir todėl su juo negalima konsultuotis. - jam negalima užduoti klausimų, kad ir tokių:

Tai, tada, kaip suprasti, kai 11 pav.: matomas istorikas Alfredas Rukšėnas Generalinei prokuratūrai prie visų papildomai pateiktų dokumentų, 27-tuoju dokumentu prisega ir tą čia nagrinėjamą „Gen. mjr. Kapralovo raštelį“?
Tai, pristatydamas šį dokumentą, negi istorikas „nepamatė“ J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo fakto paminėjimą? Kaip galima „nepamatyti“, kai prie J. Krikštaponio asmenybės duomenų iš karto parašytas šis jo suėmimo-kalinimo faktas, kaip svarbiausias sunaikinto asmens faktas?

Gal šis dokumentas yra, aplamai, vienintelis dokumentas, liudijantis J. Krikštaponio ir jo vadovaujamos grupės sunaikinimo faktą? Todėl dar kartą siūlau pažvelgti į jį:

Pirmiausiai, nesuprantama, kodėl 2014 m. LGGRTC buvo ignoruotas šiai įstaigai priklausančiame Ypatingajame archyve saugomas atsakingojo už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą NKVD generolo Kapralovo raštelis („записка“), skirtas aukštesniam generolui Tkačenkai?

33 pav. NKVD generolo Kapralovo raštelis su mano pabrauktu tekstu. Galima pasididinti, o taip pat dar labiau pasididint.

34 pav.:Padidintas Kapralovo „доносс“-ogenerolui-pulkininkui Tkačenkai ta dalis, kurioje nurodomos pagrindinė žinios apie šios temos herojų. raudonai mano pabrauktas NKVD generolo Kapralovo teiginys kad J. Krikšaponis („Krištaponis“) prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir 3-is mėnesius buvo kalinamas Kauno kalėjime. Šio raštelio nuotrauką galima pasididinti ir VISĄ perskaityti be pabraukimo.

Kodėl čia 18 pav.: nuotraukoje žaliai pabrauktasis NKVD generolo Kapralovo minimas J. Krikštaponio vyr leitenanto laipsnis 2/12 batalione neužskaitomas ir už kokius "nuopelnus" sovietai jam pakelia laipsnį? O gal jie sužemina jo sesers minimą 1939 m. broliui suteiktą kapitono laipsnį? Ar prasidėjus 1939 m. antrajam pasauliniu karui, mūsų Prezidentui buvo laiko pasirašinėti laipsnių suteikimo dokumentus?

Juk iš to raštelio teksto aišku, kad šis NKVD generolas buvo atsakingas už Juozo Krikštaponio būrio sunaikinimą ir jame rašo ataskaitą, ką sunaikino. Tai kodėl LGGRTC neatkreipė dėmesio, kad NKVD generolas paminėjo, jog J. Krikštaponis („Krištaponis“) GESTAP-o buvo suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime? Juk, tą patį teigė ir Didvyrio sesuo bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė! Kaip galima ignoruoti net 3-jų šaltinių parodymus? Kaip galima ignoruoti, kad NKVD generolas tame raštelyje net nemini, nei "J. Krikštaponio Baltarusijoje", nei jo tarnystės batalione?

O žaliai pabrauktas J. Krikštaponio sovietinis vyr. leitenanto laipsnis. Kodėl jis 2/12 batalione neužskaitomas ir už kokius„nuopelnus“ sovietai pakelia laipsnį? O gal jie sužemina jo sesers minimą 1939 m. broliui suteiktą kapitono laipsnį? Prasidėjus 1939 m. II-ajam pasauliniam karui, mūsų Prezidentui ar buvo laiko pasirašinėti laipsnių suteikimo dokumentus?
Ar negali būti taip, kad dėl antrą kartą suteikiamo kapitono laipsnio, J. Krikštaponis keičia pavardę į „KriŠtaponį“ ir todėl jis taip pasirašinėja? Kodėl nekreipiamas dėmesys į to raštelio keistą datą?

35 pav.: Apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą NKVD generolas Kapralovas pranešimą („донос“-ą) rašo tik po 7,5 mėnesio. Rašomos mašinėlės šifro studijavimui galima PASIDIDINTI šią nuotrauką.

Ar net 1945 m. rugpjūčio mėn. 29 dienos toks vėlyvas (tik po 7,5 mėnesio) atsiskaitymas už atliktą karinę operaciją nerodo, jog buvo neskubama pranešti ir buvo atliekamas kruopštus tyrimas dėl J. Krikštaponio biografijos? Ar tai nerodo, kad į JAV pasitraukusio Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinėje ir tarp jo giminių galėjo būt atliekamas nuodugnus tyrimas ir tarp A. Impulevičiaus bataliono dokumentų?

Juk, jei NKVD generolas mini GESTAP-o suėmimo faktą ir po to Kauno kalėjime kalinimą, tai jis, gal, tai rašo ne pagal apklausiamųjų-tardomųjų „pasakojimus“, o vadovaudamasis suėmimo protokolu ir kalinimo dokumentu? Ir kodėl, išvis, tą faktą paminėjo - ar tai jau labai „svarbi“ operatyvinė informacija okupacinei vyresnybei, kad buvo vokiečių suimtas? Kaip galėjo NKVD tarnyba "praleisti" A. Impulevičiaus batalione J. Krikštaponio tarnystę kai jame buvo tik apie 30 karininkų? Juk generolas pamini ir net kalinimo laiką - tris mėnesius! (Sesuo mini kelių mėnesių laikotarpį, o M. Dirsė net iki pusės metų.) Ar ne panašu, kad NKVD turėjo politinę užduotį sukompromituoti Lietuvos Prezidentą su jo sūnėno "Baltarusijoje nusikaltimais", bet jie buvo atmesti, atradus GESTAP-o ir Kauno kalėjimo dokumentus? Ar ne todėl NKVD generolas nenurodo suėmimo-kalinimo datos, nes kalinimas neigė jo "buvimą Baltarusijoje"?

Iš šio NKVD generolo Kapralovo raštelio parodyto čia 1 pav.: , matome, jog LGGRTC istorikui A. Rukšėnui „nepastebėti“ paminėto J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo fakto nebuvo neįmanoma. Tuo labiau, kad J. Krikštaponis (jis minimas dokumentuose kaip Krištaponis; pagal, matyt, neteisingai išrašytą pasą, bet, kadangi jo tėvų ir jo gimimo liudijimo pavardė minima su šaknyje esančia raide K, todėl jo pavardę reiktų minėti pagal gimimo dokumentus) NKVD generolo pažymimas, jog jis turėjo pagal sovietinę gradaciją vyr. leitenanto laipsnį, kurio tokio Lietuvoje nebuvo. Todėl galima manyti, kad dėl tik ką 1939 m. suteikto kapitono laipsnio, apie kurį mini liudininkai (toliau šio teksto 6-tojoje pozicijoje), sovietai gal galėjo neužskaityti naujai gautą kapitono laipsnį ir gal galėjo pervesti į vyr. leitenanto laipsnį. Tai reikia istorikams ištirti, nes jojo tarnystė 2/12 batalione su pažemintu laipsniu visiškai nesiderina prie J. Krikštaponio žymių nuopelnų, garsinant Kariuomenę bei Lietuvą sportinėse varžybose bei galimai dalyvaujant Sporto rūmų (Sporto universiteto) kūrime, puoselėjant Fizinio lavinimo svarbą Lietuvos kariuomenėje. Taip, kad J. Krikštaponis su nepaaiškinamai sužemintu kariniu laipsniu 2/12 batalione galėjo neturėti motyvacijų tarnauti ir dėka sportinio gyvenimo būdo, bendraujat varžybose bei treniruotėse su žydų tautybės atstovais, galėjo nacių pradėtus nusikaltimus nepakęsti ir todėl Ukmergės restorane išreiškė savotišką protestą. Todėl papildau dar LŽTKC 2023-08-16 Pareiškime nepaminėtus požymius šiuos:

1. Galima daryti prielaidą, kad 2014-12-19 Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centro (toliau LGGRTC, arba Centro) galimai buvo apgaudinėjama L. R. Generalinė prokuratūra per jai skirtame LGGRTC 2014-12-19 Nr.13R-30 rašte su istoriko Alfredo Rukšėno „pažyma“, kurioje buvo nuslėptas J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktas. Todėl tą „pažymą“, iškraipančią istorinę situaciją, ją visur rašau per kabutes. O to J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo fakto galėjo teisininkai ir nepastebėti, kuris buvo minimas NKVD generolo Kapralovo raštelyje ir jis buvo priduotas Gen. prokuratūrai kaip 27-tas dokumentas tarp begalės, kitų 28-ių bereikalingų; visai ne į temą dokumentų, kaip 8 dokumentai buvo pristatyti Jono Rutkausko, kuris minėtoje „pažymoje“ nebuvo minimas, o Stasio Rutkausko, kuris „pažymoje“ minimas – nei vienas jo dokumentas nebuvo pristatytas. Todėl, matyt, L. R. Generalinės prokuratūros 2015-01-22 Nr. 17.2-829, atsakyme Centrui, J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime faktas neminimas, matyt, kaip nepastebėtas ar nesuprastas. Pagal pedagoginę-teisinę logiką, jei tas teisininkų faktas būtų buvęs pastebėtu, tai tarp Gen. prokuratūros išvardintų neobjektyvių duomenų, būtų gal iškeltas Centrui reikalavimas ištirti ir nustatyti J. Krikštaponio kalinimo laikmetį? Dar keisčiau, jog ir naujoje LGGRTC be jokio autoriaus, visai nepasirašytoje „pažymoje“, skirtoje kaip priedui desovetizacijos Komisijai ir jos sprendimui pašalinti J. Krikštaponio bareljefo atvaizdą, 1 psl. pabaigoje - 2 psl. pradžioje jau, pagaliau paminėtas šis NKVD generolo Kapralovo raštelis tik kaip J. Krikštaponio nukovimą, o apie čia pat minimą GESTAP-o suėmimą ir tris mėnesius kalinimą paminėtas kaip „nereikšmingas“ įvykis tiktos „pažymos“ priešpaskutiniame 10-tame psl. (http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01_priedas.pdf) tarp prieštaringos informacijos, bylojančios, kad Juozas visą nacių okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir minimas ĮTAKINGŲ ASMENŲ LAIDAVIMAS ir generolo Stasio Raštikio. Bet, liūdna. kad istorikai negali nustatyti, jog tas J. Kapralovo raštelis ir buvo skirtas patraukti atsakomybėn S. Raštikį už tą laidavimą, kurio požymiai akivaizdūs tarp bataliono dokumentų, apie kuriuos čia žemiau.

2. Pats NKVD generolo Kapralovo turinys apie sunaikintą J. Krikštaponio būrį ir paminėtą vokiečių desantininkų išmetimą, bandžiusių užmegzti radijo ryšį su J. Krikštaponiu būriu tuo metu, kai nuo Klaipėdos link Kretingos vokiečiai vykdė kontrapuolimą – tokia aukštesniajai Sovietų Sąjungos NKVD vyresnybei informacija privalėjo būti skubi, OPERATYVINĖS reikšmės.

36 pav.: NKVD generolo Kapralovo raštelio išsiuntimo data rugpjūčio 29 d., praėjus net 7,5 mėnesiui po J. Krikštaponio sunaikinimo.
Galima VISĄ tą NKVD generolo raštelį paskaityti.

Tačiau tas raštelis generolo Kapralovo datuotas ... po 7,5 mėnesių nuo J. Krikštaponio sunaikinimo, arba po 3-jų mėnesių ir 21-os dienos nuo hitlerinės Vokietijos kapituliacijos tas terminas įrodo jog to raštelio paskirtis buvo ne operatyvinė žinia, o kažkaip buvo susieta su J. Krikštaponio kalinimo ir iš kalėjimo išlaisvinimo faktu. Tuo labiau, kad NKVD-istai apie J. Krikštaponio nukentėjimo nuo nacių minėti faktą motyvacijų turėti jokių neturėjo ir jiems tas įvykis turėjo būti bereikšmiu. Bet, kadangi jie tai paminėjo, tai, akivaizdu, kad tas raštelis turėjo būt skirtas tam, kas buvo susietas su J. Krikštaponio išlaisvinimu iš kalėjimo. Pagal J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimus kraštotyrininko Romo Kauniečio į magnetofoninę juostą įrašytus 1990 m. liepą Šiluose, jos brolio išlaisvinimui įtaką turėjo giminaitis generolas S. Raštikis. Todėl šis raštelis pagal logiką ir galėjo būti skirtu generolui S. Raštikiui apkaltinti dėl J. Krikštaponio išlaisvinimo ir ... Tai verčia manyti aplinkybė, kad tame NKVD raštelyje nėra nurodytos suėmimo ir išlaisvinimo datos bei nėra kalinimo termino, todėl akivaizdu, kad NKVD teisininkai praleido sąmoningai, nes 1941-ų metų suėmimas generolui apkaltinti turėjo netikti, kaip įvykio senatis, o sovietų Sąjungininkų britų ar JAV pareigūnams netiko, kad 1941-1942 m. m. sandūroje J. Krikštaponio išlaisvinimu generolą S. Raštikį apkaltinti, todėl išRegensburgo ar Scheinfeldo pabėgėlių stovyklų galimai buvo bandoma išprašyti generolą, taip, kaip išprašė ir generolą Vlasovą ar generolą Kubiliūną išėmė. Juk. pastarojo išviliojimui, NKVD ėmėsi drastiškų veiksmų, 1946 metais iš tremties į Lietuvą sugražinus generolo dukras Meilutę su Laimute bei su jųjų senelę, o dukroms pasislėpus nuo NKVD-istų, senelė vėl buvo į Sibirą sugražinta ir ten numirė. Todėl J. KRIKŠTAPONIO SUĖMIMO-KALINIMO DATŲ NUSLĖPIMAS LEIDŽIA DARYTI PRIELAIDĄ, KAD Didvyrio KALINIMAS VYKO VOKIEČIŲ OKUPACIJOS PRADŽIOJE ir todėl NKVD-istai datas nuslėpė, kaip netinkamas generolui S. Raštikiui apkaltinti. Todėl galima manyti, kad visus GESTAP-o dokumentus, susijusius su J. Krikštaponio kalinimu NKVD turėjo išsivežti į Maskvą ir mūsų istorikai, manau, turėjo Rusijai pateikti užklausas dėl to keisto generolo Kapralovo raštelio turinio ir dar keistesnės datos.

3. Savo 2014-0-12-19 „pažymoje“, skirtoje L. R. Gen. prokuratūrai, A. Rukšėnas buvo nuslėpęs – visai neminėjęs ir vyr. leitenanto Nikodemo Reikalo, sūnų Simono, kurį KGB tyrėjai buvo nustatę nuo 1941 m. spalio mėnesio tapus 2/12 bataliono 2-osios kuopos vadu, kai tas batalionas nuo 1941 m. spalio 6 d. išvyko į Minską ir toji KGB nuostata yra parodyta jos pačios sudaryto Sąrašo pirmo puslapio pavadinime.

37 pav.: raudonais pažymėjimais, kurią galima pasididinti.

Aišku, KGB tyrėjai tame Sąraše suklydo dėl J. Krikštaponio tėvavardžio ir į tą klaidą jie nekreipė dėmesio, nes jį pažymėjo kaip „bandoje“ žuvusį.

Tas KGB-stų tyrėjų sudarytas Sąrašas buvo ne anksčiau, kaip 1981 m., nes tie metai yra minimi to Sąrašo 171-oje pagal eilę pozicijoje, skirtoje jaunajam kariui Leonui Stonkui sūnui Leono, o tas Sąrašas buvo sudaromas pagal įsakymą Nr. 42 nuo 1941 m. spalių 6 d. (įsakymo originale mėnesis daugiskaitos kilmininke rašomas) ir skliausteliuose nurodytą ф.1444, ОП .I , хр.З, л.159, pagal kurį Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA) nufotografavau ir juos Jums pristatau priede. Nors tame A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 nėra minimas Nikodemas Reikalas, bet KGB tyrėjai jį nustatė kaip 2-osios kuopos vadą pagal liudininkų parodymus (juos pateiksiu ...) ir, tikriausiai, kitus požymius (galėjo KGB tyrėjai ir GESTAP-o dokumentus apie J. Krikštaponio suėmimą matyti) ir todėl KGB tyrėjų kompetencija šiuo atveju abejoti nėra pagrindo.

4. Kadangi J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė savo Atsiminimuose ir NKVD generolas Kapralovas savo raštelyje mini abu J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo (Kauno kalėjime kalinimo) faktą, tai to fakto ignoruoti, kaip tai daro LGGRTC, - negalima.

38 pav.: Ne vėliau, kaip 1981 m. (gal 1982 m. vykdomai Vilniuje apklausai Juodžio byloje?) KGB sudarytas 2/12 bataliono II-os kuopos Sąrašas, nes 1981 m. minimi 171. eilutėje. Galima pasididinti.

Jeigu tas J. Krikštaponio suėmimas įvyko prieš išvyką į komandiruotę Baltarusijon (tai nurodo begalę istorinių požymių, kuriuos išvardinu ...), tai akivaizdu, jog batalionas tą įvykį turėjo laikyti paslaptyje kaip Karinę paslaptį ir savo dokumentuose nerodyti neišvykusio J. Krikštaponio – į jo vietą oficialiai neturėjo skirti kito 2-osios kuopos vado su galimai motyvu „nesant kuo pakeisti“. Todėl buvo kurpiama, galimai GESTAP-o apgavystė, su, neva, „susirgusio“ leitenanto Jono Klimavičiaus melagingu Raportu, kuris dar ir vokiškai buvo atspausdintas ir apie jį L. R. Generalinei prokuratūrai skirtame 2023-08-16 LŽTKC-o 2023-08-Prašymo 5-7 psl. su 7 pav., 8 pav. ir 9 pav. buvo detaliai išaiškinta.

5. Dokumentas, minintis J. Krikštaponį, neva, „išvykusįjį į Minską“ neturtų turėti jokios juridinės galios, nes A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 su būtojo kartinio žodžiais „išvyko“ yra niekiniai, nes tas įsakymas yra rašytas ne traukinyje išvykos metu, o rašytas iš anksto Šančiuose, ir kanceliarijos raštvedys ne kaip negalėjo žinoti, kas išvyks, o kas ne.

8-ta tema: Visos istorinės aplinkybės nurodo tik 1941 m. J. Krikštaponio suėmimą

Svarbiausia, ukmergiečiams ir jos savivaldybės specialistams bei vadovams, nusimanantiems apie teisės bei vadybos pagrindus, minėtoje „pažymoje kaltės“ prielaidų teiginiai buvo nepatikimi, nes UKMERGIEČIAMS ŽINOMAS J. KRIKŠTAPONIO SUĖMIMO FAKTAS IR JO KALINIMAS PRIE VOKIEČIŲ. Apie tai Panevėžio krašto žymus kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990 m. liepą Šiluose (Panevėžio rajono prie Ukmergės rajono ir gretimai Užulienio, kur gimė J. Krikštaponis), į magnetofoninę juostą įrašė J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimus dar ne redaguotus. Juos jis atsiuntė ir man ir juos paskelbiau pastarojoje savo tinklalapio „kazlusporto.puslapiai.lt“ nuorodoje.

4. pav.: Žymus kraštotyrininkas Romas Kaunietis 2011-04-06 su savo išleistomis knygomis.

Iš tų sesers Atsiminimų pradžios kaip ir aišku, jog J. KRIKŠTAPONIO SUĖMIMAS VYKO OKUPACIJOS PRADŽIOJE IR JIS Baltarusijoje; kaip ir, - BŪTI NEGALĖJO. Prašau įsitikinti:

13. Keista, kad ISTORIKAI NEKREIPIA DĖMESIO Į ISTORINĮ KONTEKSTĄ J. Krikštaponio suėmime, apie kurį papasakojo J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė:

28 pav.: J. Krištaponio sesers pasakojimo detalė apie vokiečių okupacijos pradžią ( į diktafoną 1990 m. liepą Šiluose įrašyta kraštotyrininko Romo Kauniečio). Šią nuotrauką galima pasididinti. O šį pasakojimą VISĄ galima paskaityti ČIA.

a.)      Kalėjime minimi komunistai vienoje kameroje. Jų tikimybė didesnė bus, okupacijos pradžioje, prasidėjus ir tiems valymams pasibaigus iki 1941 m. pabaigos.
b.)       Blogos nuotaikos elitinės karininkijos (pasitraukusio iš Lietuvos Prezidento A. Smetonos artimų giminių) po Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) išvaikymo. Tai galėjo mažiau motyvuoti karinės tarnybos kokybei ir labiau motyvuoti daugiau prie ūkio darbų būvimą
c.)       Nekreipiamas dėmesys į Ukmergės RESTORANE INCIDENTO PSICHOLOGIJĄ, ir jos sąsajų su labai svarbiais-skaudžiausiais istoriniais įvykiais.
č.)           Išsilavinęs karininkas neperspėja kaimo „diedelį“, kad šalia užsieniečių restorane; sėdantis prie stalo, reikia nusiimti sermėgą ir tai įrodo J. Krikštaponio nusistatymą prieš „išvaduotojus“ nacius.
d.)          Karo teisės specialistas NE numatė iš anksto pasekmes prieš okupantus restorane fizinio veiksmo panaudojimą.
e.)         Toks neadekvatus jau ne jauno karininko veiksmas byloja FRUSTRACIJOS būseną; dėl kokio nors visuomenėje patirto šoko.

Kaip tik, šis visuomenės patirtas šokas galėjo būti laike vykdomo Holokausto akcijų. Jos vyko per kelis sykius, iš kurių didžiausia buvo 1941 m. rugsėjo 05 d., sušaudžius net 4,5 tūkstančių žydų. Kita akcija vyko rugsėjo 18 d. Rugsėjo 05 d. iš Holokausto vykdymo vietos iki Smėlių (Ukmergės priemiesčio) 2,8 km atstumu turėjo girdėtis 4,5 tūkstančio asmenų sušaudymų kanonada ir naikinamų žmonių klyksmų garsai. Visuomenės būsena, girdint tuos garsus,turėjo labai šokiruota.

f.)      Tame restorane galėjo pietauti tų žudymų akcijų organizatoriai. Vėlesniame (1942-1943 m. m.) periode tikimybė bus mažesnė vokiečių kariškiams lankytis restorane, kai sovietiniais diversantais Ukmergės apskritis nebuvo pasižymėjusi, o kovos su jais vyko daugiau į rytus nuo Ukmergės. Be to, tame vėlesniame periode ne labai galėjo būti analogiška situacija frustracijai susidaryti, kai po patirto šoko ADAPTACIJA psichikoje vyksta, o vokiečių fronto užstrigimas prie Maskvos ir vėliau prie Staliningrado, ne labai gali iššaukti tokią neadekvačią reakciją ir ji net neįmanoma iš J. Krikštaponio pusės, kai artėjant sovietams ir artėjant antrajai okupacijai, J. Krikštaponis su vokiečiais konflikto ieškoti negalėjo. Juolab, vokiečiai buvo labai nusistatę prieš lietuvius, suboikotavusius SS legiono sudaryme ir bet koks konfliktas galėjo rimtesnėmis pasekmėmis būti pasibaigęs, jau nekalbant, jog generolas S. Raštikis dėl civilio asmens nė negalėtų kreiptis į GESTAP-ą. Todėl tokia M. Pociaus be argumentų konstatacija verčia abejoti ir istoriko elementariomis žiniomis net mokykliniu lygiu.
g.)      Krikštaponio sesuo pabrėžia, kad brolis „nuėjo į restoraną CIVILIŠKAI apsirengęs“! Ši detalė atskleidžia, kad tuo metu brolis buvo karinėje tarnyboje ir dažnai tada nešiojo karinę aprangą, o tada, atsitiktinai, nuėjo į restoraną su civiline apranga. Sesuo, tikriausiai, norėjo savo šia svarbia detale pabrėžti, kad jei brolis būtų su karine uniforma, to konflikto restorane nebūtų buvę, arba, jis būtų buvęs švelnesnis. Civilinės aprangos paminėjimas ĮRODO, jog J. Krikštaponis „karinę tarnybą“ atlikinėjo namuose, nes po LLV išvaikymo galėjo kristi motyvacija ir galėjo karininkai būt išleisti atostogų; prieš išvyką į komandiruotę, prieš išvyką kovoms į Baltarusiją.
h.).       Į restoraną „diedelio su sermėga“ atėjimas byloja, kad tai buvo jau ne vasaros karščiai ir dar ne žiema, kai restoranas dar nespėjo įrengti rūbinės. Tai labai panašu į rugsėjo pabaigą, prieš numatomą išvyką į Baltarusiją net derliaus nuėmimui - bulviakasiui ir kariuomenės aprūpinimu maistu.
i.).      Todėl J. Krikštaponio gimtajame Užulėnyje gyvenęs Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė mini, kad, grįžęs iš kalėjimo, „Vokiečių okupacijos laikotarpį Juozas slapstėsi savo namuose", o sesuo Virginija Krikštaponytė-Juodienė prie vokiečių okupacijos laikotarpio prideda žodį VISĄ ir prideda SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ patikslinimą, nors esmės tai nekeičia. Pagal M. Dirsę XXI amžiuje, po grįžimo iš kalėjimo, pamini slapstymąsi prie vokiečių, o po to pabrėžia, jog „Kai buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimės, Juozo ėmė ieškoti raudonieji partizanai“. Iš šio sakinio ir sesers pasakojimo akivaizdu, kad J. Krikštaponis slapstėsi iš kart iš kalėjimo sugrįžęs, „dieną niekur viešai nesirodydavo“ ir paminėjo išėjimus į mišką medžioti. Ten kartą ir sutiko „raudonuosius partizanus“. Galima daryti prielaidą, kad tas susitikimas su jais buvo ankstesnis, o po to, kai buvo aiškus vokiečiams pralaimėjimas, raudonieji įsidrąsino ir pradėjo ieškoti dar papildomai. Tas vokiečiams pralaimėjimas buvo aiškus tik 1943 m. vasario-liepos mėnesiuose po Staliningrado-Kursko mūšių pralaimėjimų. Tai akivaizdu, jog J. Krikštaponis buvo išlaisvintas gerokai iki vokiečių pralaimėjimų. Ir, svarbiausia, BROLIO SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ sesuo patvirtiną primygtinai žemiau 29 pav. parodytame jos pasakojime:

Aišku, po su vokiečiais konflikto, bijoti kokio nors dar keršto iš jųjų mažiau tikėtina. Labiausiai tikėtina BŪTINYBĖ SLAPSTYTIS NUO VOKIEČIŲ, KAD NEREIKĖTŲ GRĮŽTI Į BATALIONĄ, dėl ko buvo išlaisvintu, bet, tikriausiai, draugo – Karo gydytojo Mikalausko dėka galėjo kokia nors ORGANIZMO IŠSEKIMO medicininė pažyma būti pateikta REABILITACIJAI, dėl kurios čia keliu tik prielaidą. Be to, SLAPSTYMASIS NUO VOKIEČIŲ GALĖJO BŪTI NORU IŠVENGTI GYVENTOJŲ SURAŠYMO dėl prievolių ir dėl bausmės negrįžimo į batalioną. Taigi po „pusmečio“ ar po kelių mėnesių (pagal Kapralovą po 3-jų) tie patys Ukmergės restorano konflikto dalyviai „užklysti į Užulėnį-Pabarninį“ ir žinoti brolio gyvenamą vietą, greičiausiai, negalėjo. Labiausiai tikėtina, kad vokiečių vengti reikėjo tik dėl nuo nusikalstamos Baltarusijoje A. Impulevičiaus bataliono tarnybos, - apie jos nusikalstamą pobūdį galėjo

Juozui Krikštaponiui informuoti jo giminaitis ir generolas Stasys Raštikis.
j.) Jeigu „vėliau (1942-1944 m. m.)“ būtų suimtas J. Krikštaponis, kaip Ukmergės konferencijoje teigė istorikas Mindaugas Pocius, tai jis tik ką pasėdėjęs vienoje kalėjimo kameroje su komunistais, ne būtų galėjęs organizuoti pasiruošimą antisovietiniam pasipriešinimui ir tada vokiečiai ne būtų patikėję ginklus tam, kuris tik-tik iš kalėjimo būtų išėjęs. Todėl vokiečiai apie tą konfliktą turėjo būt pamiršę.

P.S.: kadangi J. Krikštaponis buvo aukšto lygio lengvaatletis-metikas (rutulio stūmikas ir disko metikas), tai aš kaip aktyviai užsiiminėjęs lengvąja atletika, bendravęs su lengvaatlečiais-metikais ir studijavęs Sporto psichologiją bei daug metų dirbęs Sporto pedagogu-treneriu, atkreipiu dėmesį, jog metikams, ypač didesnio ūgio, kokiu buvo J.Krikštaponis net 1 m. 90 cm. ūgio, nėra būdinga fiziškai konfliktuoti - fiziniai veiksmai labiau būdingi dvikovinėms sporto šakų atstovams. TodėlUkmergės restorane konflikto priežastis turėtų būti FRUSTRACIJA dėl ypatingo kažkokios visuomenės šoko būsenos, ar net dėl Holokausto.
Dėl alkoholio pasekmės restorane galima irgi paabejoti, nes ne dvikovinių ir ne žaidybinių - individualių sporto šakų sporto šakų atstovams, kurių veiklos yra išmatuojami sportiniai rezultatai, todėl irgi nėra būdinga nesveikai gyventi, nes pasekmės nesveiko veiksmo iš kart matosi išmatuojamu rezultatu. Todėl piktnaudžiauti alkoholiu individualistams mažiau būdinga. Tuo labiau, kad J. Krikštaponis buvo Sporto pedagogas-instruktorius. Nebent, alkoholis galėjo būti pavartotu dėl minėtos šoko būsenos. Dėl jos J. Krikštaponis ir išvažiavo arkliu į Ukmergę, CIVILIŠKAI apsirengęs.

Netikslumą istorikų vertinimui galėjo įnešti kraštotyrininkė Audronė Astrauskaitė, kuri XXI amžiaus publikacijoje parašė, jog „Juozas dažnai važinėjo į Ukmergę, susitikdavo su karininku Juozu Barzda, karo gydytoju. Ruošėsi pasipriešinimui. Jis nenorėjo trauktis iš Lietuvos, sakė: „Aš noriu mirti savo žemėj, ne svetimoj“. Po tokio dėstymo, toliau aprašant suėmimą, toks užrašymas galėjo būti naudingu M. Pociaus „logikai“. Juolab, toliau rašant, kad iš kalėjimo Juozas „beveik po metų“ grįžo, kai NKVD generolas Kapralovas mini tik 3-jų mėnesių kalinimą. Čia, panašu, kad kraštotyrininkė Audronė nelabai tiksliai pasakojimą užrašė tik žurnalistiniu apytiksliu rašymu, o ne kraštotyriniu tikslumu, kokį atliko minėtas Romas Kaunietis, užrašęs viską į magnetofoną. Keista, jog A. Astrauskaitė mini „karininką“ Juozą Barzdą ir nutyli, kokiu tikslu važinėta į Ukmergę. Jei J. B. karininkas, tai tada Ukmergės restorane konflikto laikmetis turėtų būti 1943-1944 m. m. sandūroje, kai tas karininkas, iš kart po Birželio sukilimo Kaune buvo įtrauktas į žydų žudynes, po to istorijoje, susidarius Vietinei rinktinei, minimas buvo Ukmergės komisaru, vėliau Platelių ežere su parašiutu žuvęs, ledui įlūžus, nuskendo. Tik abejonę gali kelti sesers paminėjimo aplinkybė ta, kad tas karininkas Juozas Barzda buvo iš Zarasų kilimo ir todėl, nei ji pati, gyvendama Ukmergės rajono pakraštyje, negalėjo žinoti-pažinoti Ukmergėje trumpą laiką pabuvusio, nei jis galėjo būti kokiu „draugu“ J. Krikštaponio. Dar „karininku“ galėjo būti istorijai nežinomas koks nors buvęs nuo caro laikų užsilikęs karininkas, kuris į Lietuvos karininkų apskaitą įtrauktų negalėjo būti. Bet, tokia tikimybė labai maža, bet ji gali egzistuoti, nes Ukmergės krašte žmonių su pavardėmis Barzdos yra labai populiarios, būdingos labai Ukmergės kraštui. Greičiau karininku galėjo būti ir žymus generolas Juozas Barzda-Bradauskas (antroji pavardės atmaina nuo rusiško-slaviško žodžio „борода“), kaip buvusio Lietuvos kariuomenės Užnugario veikėju, kuris Ukmergėje buvo statęs kareivines, o vokiečių okupacijos metais galėjo būti ekonominių bendrovių veikėju, dėl kurių ir galėjo būti Ukmergėje, kuris turėjo būti su kuklia uniforma dėvėjęs ir seseriai jojo generoliškasis statusas galėjo neįstrigti.
Bet, deja, kaip tik, dėka kokybiškesnio kraštotyrininko R. Kauniečio tyrimo, magnetofoniniame įraše prie ištarto Juozo Barzdos žodžio „karininkas“ - nėra, - tokio žodžio sesuo nėra sakiusi ir buvo paminėjusi išvyką „taškų reikalais“, pasakydama tai, jog, norint ką gauti, degtinę reikėjo vežtis. Taigi tai tos ekonominės detalės momento paminėjimas parodo, kad Juozas Barzda, logiškai galvojant, turėjo būti kažkokiu spekuliantu, o ne „karininku“.

30 pav.: nuotrauka iš Sigitos Narbutaitės-Lipovienės knygos„Gyvenimas Liepų gatvėje“ 80 psl.

O J. Krikštaponio sesers paminėtas karo gydytojas Mikalauskas buvo žymiausiu Ukmergės gydytoju, vardu Kazimieras ir jo atminimui, kaip ir J. Krikštaponiui, prie ligoninės parkelyje yra taip pat šio garsaus gydytojo atminimas paminklu yra įamžintas. Su šiuo gydytoju J. Krikštaponis tarnavo Varėnos pulke kaip Fizinio lavinimo instruktorius. Tad, su šiuo gydytoju karių fiziniame lavinime, per karių sveikatos apsaugą, bendradarbiavimas tarp jųdviejų - privalėjo būti dalykiškas-tarnybinis. O su juo iš Raudonosios armijos pasitraukdamas-dezertyravimas, irgi kartu aptartas turėjo būti.

Turėjo kilti klausimas, kaip gydytojui sugrįžti pas savo žmoną ar dar tik sužadėtinę - tai neaišku. Bet Ukmergė ir buvo K. Mikalausko pirminė darbovietė ligoninėje. Todėl ir turėjo grįžti į Ukmergę, ir tas J. Krikštaponio sesers paminėtas jos brolio bendravimas su karo gydytoju Mikalausku kaip ir turėjo būti ypatingai tik okupacijos pradžioje.

Problema yra ta, kad kai kam „buvo ne aišku“, kada šis gydytojas grįžo į Ukmergę ir ar vokiečių okupacijos pradžioje J. Krikštaponis jau galėjo bendrauti su gydytoju, ar jis kitur kur nors negalėjo būti? Jeigu J. Krikštaponio sesuo savo Atsiminimuose paminėjo „karo gydytoją Mikalauską“, tai apie jį daug kas iš ukmergiečių atsimena per jo žmoną, kaip labai puikią mokytoją. Ir visą laimė, kad Kazys Mikalauskas užaugino dukterėčią Sigitą Narbutaitę-Lipovienę, taip, kaip Saulius ir Sigita Narbutai anksti liko be tėvų: tėvelis, Lietuvos karininkas, žymus karo topografas Balys Narbutas, vengdamas represijų, privalėjo pasitraukti į Vakarus, o mama Kotryna Masiliūnaitė, vos gimusi, tapusi našlaite, kaip matematikos mokytoja, neatlaikiusi pokario skurdo bei sovietų Saugumo naktinių kankinimų, susirgo tuberkulioze ir jauna mirė, palikdama mažus vaikus. Tada vyko šeimos krizė Lietuvoje, kuri buvo pasiekusi apogėjų. „Dar niekada Lietuvoje tokioje beviltiškoje krizėje nebuvo lietuvio dvasia... be Dievo, be idealų, be ateities orientyrų, be noro tobulėti ...aptingusi, pavargusi, indiferentiška...“ - tai profesorės Onos Voverienės 2003 kovo 2 d. Vilniuje užrašyti žodžiai pratarmėje apie šį nuostabų Ukmergės gydytojo atminimą.

31 pav.: žymus Lietuvos Karo ir Ukmergės gydytojas Kazys Mikalauskas, su kuriuo ir labai bendravo Juozas Krikštaponis

Taigi, ši užauginta dukterėčia Sigita, iš savo dėdės, vadinto Dėdžiumi, perėmė ne tik meilę medicinai, tapusiai žymia Alytaus kardiologe, bet ji parašė labai svarbią knygą „Gyvenimas Liepų alėjoje“. Todėl esu dėkingas Ukmergės kultūros puslapių autoriui Juliui Zareckui, 2022 m. kovo 29 d. internetiniame puslapyje paskelbusiam pasakojimą apie ukmergietį gydytoją Kazį Mikalauską, apie kurį Kaune, Medicinos ir farmacijos muziejuje, 1996 m. buvo atidaryta gydytojo K. Mikalausko ekspozicija.Nors apie K. Mikalauską Vilnijos vartai mini ( www.vilnijosvartai.lt?personalijos/kazimieras-mikalauskas/ ), bet šio Ukmergės gydytojo užaugintos dukterėčios Sigitos knyga yra vertingesnė,
kurios I-ma dalis yra - https://www.ukmergeskulturospuslapiai.lt/images/PDF/Liepualejoje

/Aleja1.pdf ,
o II dalis - https://www.ukmergeskulturospuslapiai.lt/images/PDF/Liepualejoje/Aleja2.pdf

Iš 32 pav.: matomo šios knygos atvaizdo, kuriame parodytas namas su kolonomis - tas namas ir dabar yra Liepų alėjoje, vadintoje prieš karą, sovietmetyje pervadintoje Karolio Požėlos, o dabar Antano Smetonos gatvėje pavadintoje dar tebestovi

32pav.: gydytojo K. Mikalausko užaugintos dukterėčios Sigitos Narbutaitės-Lipovienės| knygos viršelis. Galima pasididinti ir perskaityti pratarmę apie šią knygą

33 pav.: ir dabar tas pats namas A. Smetonos Nr. 8 išsiskiria su savo kolonomis.

        Galima manyti, kad šis namas gali būti susijęs ir su Juozu Krikštaponiu, kuris pas savo kolegą, draugą ir bendražygį galėjo ateidinėti. Ar jis jau stovėjo, reikia aiškintis. Tos knygos 8 psl. parašyta, jog tos knygos autorės mamą, vos gimusią našlaitę, „Ją ir jos dviejų metų seserį Elzytę užaugino motinos sesuo Konstancija Šlikaitė, visų vadinta Tetulyte. ... Elzė Masiliūnaitė ištekėjo už gydytojo Kazio Mikalausko, vadinto Dėdužiu, turėjo sūnų Kaziuką ir gyveno Ukmergėje. Elzė Mikalauskienė, vadinta Tiutė, buvo geografijos mokytoja.“ O toliau 10 psl. parašyta, jog seserys „... Elzė ir Katrė studijavo Vytauto Didžiojo universitete: Katrytė-matematiką, Elzytė-geografiją. Po universiteto baigimo gavo paskyrimą į Ukmergę. Apsigyveno Kapų gatvėje ir pradėjo mokytojauti, ... Tuo metu Liepų gatvėje jos ėmė statytis namą. ... Sklypą gavo žemoje, drėgnoje vietoje. Atveždavo prie vartų po kelis vežimų žemių, o per naktį Tetulytė "tačka" (tokiu karučiu) išvežiodavo tas žemes po sklypą.“ Statantis namą, seserys gyveno sunkiai. Tada knygos autorės mama Katrė (Kotryna) ištekėjo už topografo, vėliau gavusio kapitono laipsnį Balio Narbuto „ir išsikėlė gyventi į Kauną, kur pasistatė namą Kipro Petrausko gatvėje. ... Kol vyko namo statyba, vaikai gyveno Ukmergėje“ (11 psl.) Tad, reikia manyti, kad tas Liepų gatvėje namas jau buvo pastatytu. Mat, tos knygos 11 psl. yra 1944 m. Narbutų šeimos nuotrauka ir knygos autorė Sigutė jau kokių 3-jų metukų mergytė. Iš 2007 m. savivaldybių rinkimų tinklalapio Sigitą Lipovienę rodo 1941-04-17 gimusią Ukmergėje.    Vadinasi, mama Katrė Ukmergę ir savo sesę Elzę turėjo palikti-ištekėti dar gerokai prieš pirmąją sovietų okupaciją, nes jos kokiais dviem metais vyresnis broliukas gimė dar prie Laisvos Lietuvos laikų. Taip, kad Kaune namą statėsi jau prie vokiečių okupacijos, jeigu vaikus reikėjo nuvežti į Ukmergę, matyt, jau į Liepų gatvėje pastatytą namą, kurį knygų autorės draugai-vaikai mokykloje vadino „dvaru“. Matyt, Elzei ir vaikus gimdyti Ukmergėje, joje turint ir savo namą Liepų gatvėje statytą, buvo patogiau, kai sužadėtiniu ar jau vyru buvo žymus gydytojas Kazys Mikalauskas? (Šią detalę reikia tikslinti) Tad, ar J. Krikštaponis galėjo su K. Mikalausku vokiečių okupacijos pradžioje susitikinėti, yra viena svarbi detalė skyrelyje MIKALAUSKAI 25 psl. parašyta:
         „1933 metais Dėdužis baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą ir pradėjo dirbti Ukmergė karo gydytoju, vėliau pradėjo dirbti ir Ukmergės ligoninėje, kurioje dirbo visą gyvenimą.
        Mikalauskų šeima gyveno Ukmergėje Kauno gatvėje. Bobunė buvo įsteigusi nedidelę valgyklėlę ir maitinosi ten jauni vyrai, daugumoje Lietuvos karininkai. ...“
            Iš šio fakto aišku, kad gydytojas Kazys, po dezertyravimo iš Raudonosios armijos, niekur negalėjo klaidžioti ir privalėjo grįžti namo į Ukmergę. Tai buvo patvirtinta Kauno medicinos ir farmacijos muziejuje 1997 m. sausyje per daktaro Kazio Mikalausko 90-mečio jubiliejų, (jau jam mirus prieš dešimtmetį), daktaro Henriko Gintauto perskaitytame pranešime (90 psl.) paminėtas buvo faktas toks:

24 pav.: pagrindinis įrodymas, jog Karo gydytojas Kazys Mikalauskas į Ukmergę sugrįžo iš karto, karui prasidėjus.

Taigi, ir Juozas Krikštaponis, taip pat, tuo metu sugrįžęs į Ukmergę, su vienodo likimo savo karinės tarnybos kolega susitikinėti privalėjo ir susitikus aptarinėti padėtį reikėjo apie akivaizdžią vokiškosios okupacijos pradžią. Galima manyti, kad, kaip tik, tarnybos kolega-draugas ir galėjo Juozui patarti Ukmergėje „tarnybą“ vykdyti. Juk, J. Krikštaponiui dar nežuvus, o K. Mikalauskas jau kankinosi Podolsko filtraciniame lageryje Nr. 174 už dezertyravimą iš Raudonosios armijos Iš to komunistinio kalinimo K. Mikalauskas sugrįžo labai sulysęs, kaip ir J. Krikštaponis iš nacių Kauno kalėjimo, kai jo sūnus tuo pačiu tėvo Kaziuko vardu jau buvo gimęs ir jį prižiūrėjo minėta augintinė Sigutė. Iš jos reikėtų dar kokių detalių paklausinėti, nes tą patį tėvo sūnui vardą davė, gal, tikėdamiesi, kad jo sovietai nesugražins į šeimą? Bet, deja, šios knygos autorės jau paklausti nieko negalima - jau 3 metai, kai jos jau neliko šiame pasaulyje.

APIBENDRINANT, visos kitos istorinės aplinkybės ir tų aplinkybių suma apie Ukmergės restorano įvykį vokiečių okupacijos pradžioje, matematiškai-statistiškai yra žymiai patikimesnės, leidžiančios žymiai didesniu skirtumu vertinti 1941 m. įvykio tikimybę, nei „vėliau“. Tuo labiau; ir sesers pasakojimo chronologija, nurodanti brolį Šančiuose kariuomenėje tarnavusį ir, praleidus sovietmetį, labiausiai seseriai įstrigęs vokiečių okupacijos laikotarpis, kuris atliko josios brolio suėmimą-kalinimą. Jei būtų tas „įvykis vėliau“, tai tada kokią dar detalę pasakojime ji būtų įterpusi.
Juolab, iki mirties, pasak artimųjų, nei sesuo, nei niekas Lietuvoje negirdėjo apie „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ „pasakas“. Apie tai buvo paskelbta, išlaukus, kol paskutinė J. Krikštaponio biografijos liudininkė - jojo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė numirs 2011 m. vasario mėnesyje. Tada iš karto po mėnesio-kito; balandžio 11-tąją apie J. Krikštaponį kaip kuopos vadą batalione, vykdžiusiame nusikaltimus paskelbia bolševizmui artimos politinio Anarchizmo Lietuvoje propaguotojas Evaldas Balčiūnas. E. Balčiūno publikacija buvo 2011-04-10; Apie jį 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje savo ataskaitoje pranešė Mindaugas Pocius. Ir, kaip ne keista, kad minėtas ANARCHIZMO PROPAGUOTOJAS E. BALČIŪNAS SAVO TOJE PUBLIKACIJOJE LABAI c i t a v o M. POCIŲ. Ir toks abipusis šių ryškiai politiškai į vieną politinę kryptį nusistačiusiųjų istorikų bendradarbiavimas net socialiniame tinkle, kai matosi vienpusiškas nusistatymas prieš Partizanus kūrinyje „Kita Mėnulio pusė“, cituota tada E. Balčiūno - tai jau joks „moksliškumo metodas“.
O tas „mokslinis metodas“ laukti, kol paskutinis liudininkas numirs, pasikartojo ir 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje, kai netikėtai („nesusitarus“) į diskusijas užsirašė dar vienas gyvas išlikęs J. Krikštaponį pažinojęs jojo kaimynas Čeponis. Jam bandyta neteisėtai nesuteikti žodžio, o senelis, gal nenugirdęs nesuteikimo, jam išėjus kalbėti - jo kalba Istorijos instituto direktoriaus buvo nutraukta - jam neleista pasakyti, kad jis visą okupacijos laikotarpį kaime matė J. Krikštaponį (sakoma, kad jis kažką raštu tai yra parašęs). Taigi, šis viešai iš konferencijos išprašytas liudininkas numirė ir tai didžiausias smūgis Lietuvos istorijai, nes psichologų, vaikų psichologijos tarpsnį išmanančiųjų pagalbos dėka, galima buvo ištyrinėti, nors apytiksliai, kokiais metais buvo nacių bandymas sudeginti Bognopolio kaimą, kurio gyventojams gyvybes išgelbėjo J. Krikštaponis. Tai buvo viešai pademonstruota, kaip Lietuvos Istorijos instituto vadovybei rūpi istorija. Todėl galima atskirai detaliai pastudijuoti skyrelį „Negi vokiečių sulaikymas nuo nusikaltimo ir iš jų ginklų gavimas Pasipriešinimui prieš sovietus yra „kolaboravimas su naciais“?

Iš šių Juozo Krikštaponio sesers Veronikos Atsiminimų pasakojimo pradžios apie brolio suėmimo-kalinimo laiko matome OKUPACIJOS PRADŽIOS laikmečio, net 10 požymių; šių:

1. Pirmiausiai, Juozo sesuo Veronika mini labai svarbią aplinkybę, kad brolis „nuėjo į restoraną CIVILIŠKAI apsirengęs“. Iš šios detalės aišku, jog jis privalėjo nešioti karinę aprangą ir ją nešiojo, o civiliškai apsirengti jam buvo nebūdinga. Matyt, sesuo pasakojime norėjo pabrėžti, jog jei būtų su karine apranga, būtų drausmingesnis ir į konfliktą nebūtų įsivėlęs, arbą, į komendantūrą, o ne į kalėjimą brolį būtų nuvežę? Todėl istoriko M. Pociaus teiginiai, kad visa tai įvyko „po demobilizacijos“ (žemiau tai rodau), ar neatlaiko jokios kritikos, nes demobilizuotieji karinių uniformų nenešioja?

2. Be to, tada ir generolas S. Raštikis nebūtų galėjęs nieko padėti, jei brolis būtų civilis - net generolas nebūtų turėjęs jokios teisės rūpintis ne kariškiu, ir vokiečiai taip lengvai civilio nebūtų, gal. atidavę? Koks pagrindas buvo vokiečiams kaip kariškį iš kalėjimo išleisti, yra įrodymas Lietuvos Centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA) ir tai rodau žemiau ... temoje.

3. Vėliau - po demobilizacijos“ paneigia ir istorinė aplinkybė, jog lietuviams boikotuojant ėjimą į Wermachtą ir, boikotuojant SS legiono sudarymą, aštrėjo tarp lietuvių ir vokiečių santykiai. Todėl J. Krikštaponis ar ne būtų išvežtas į Študhofo Dievų mišką – ten būtų jis buvęs tada kartu su Jonu Noreika ir su Fainos Kukliansky mama?

4. Okupacijos pradžią ar ne nurodo KALĖJIME VIENOJE KAMEROJE SU KOMUNISTAIS BUVIMAS, ir jie ne labiausiai buvo suiminėjami tik okupacijos pradžioje? O vėliau jųjų tikimybė ar ne būtų labai abejotina, nes pogrindinė A. Meskupo komunistinė organizacija buvo neskaitlinga ir ...?

5. Pati J. Krikštaponio suėmimo aplinkybė, nurodanti, kad ne tik restorane, bet ir šalia restorano lauke atsirado daugiau vokiečių, jųjų gausa ar ne gali byloti, kad ir Holokausto vykdymo dieną? Kitu laiku, ypač vėliau - po Maskvos ir Staliningrado pralaimėjimų mažame periferijos mieste didesnis vokiečių kiekis ar ne gali būti abejotinu? Ką vokiečiams restoranuose ir šalia jų veikti vėlesniame okupacijos laikotarpyje, kai Rytų fronte pasidarė problemos?

6. Kitame Partizanų ryšininko – tautodailininko Mykolo Dirsės ir sesers bendrame pasakojime, fiksuotame kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės, nors dėl dviejų pasakotojų bei redagavimo pasekmių chronologija išblaškyta - ne autentiška, bet jame konflikto priežastimi išsiskiria kaimiečio SERMĖGOS detalė, su kuria, matyt, kaimietis atsisėdo prie stalo. O tai byloja jau ne vasaros periodą ir ne žiemos, nes žiemą, gal, veiktų rūbinė ir su sermėga prie stalo, gal, sėstis niekas neleistų? Rūbinė restorane, galėjo, gal, neveikti tik rudenį; netikėtai atvėsus orams? Kitu laiku rūbinės restorane neveikimas gal mažiau tikėtinas? Todėl tokia aplinkybė gali būti irgi panašiausia į 1941 m. rugsėjo mėnesio pabaigą ar spalio pačią tik pradžią iki kokios 3-čios dienos, nes išvykos į Minską spalio 06 d., panašu, kad bataliono vadovybei buvo žinomas J. Krikštaponio suėmimas ir tai atsispindi pačiame tos išvykos dienos įsakyme Nr. 42. (detaliau apie tai ... pav.)

7. Pasakojimo pradžios chronologija, paminėjus brolio tarnystę Kaune, Šančiuose pėstininkų pulke ir iš kart apie Vokiečių okupacijos metą pradėjus nuo kalėjimo pasakoti – tai akivaizdu, kad į kalėjimą pateko okupacijos pradžioje ir tas faktas labiausiai sesers atmintyje įstrigo. Jeigu suėmimas būtų metais ar dviem vėliau, tai tada sesuo būtų įterpusi to labai svarbaus istorinio tarpsnio kitas detales, kurias žmonėms turėjo būt įsimintinos.

8. SESERS TEIGINIO LOGIKA, jog brolis, grįžęs iš kalėjimo, „Namuose VISĄ vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi. ...“, nurodo taip pat, kad buvo suimtas tik okupacijos pradžioje. Panašu, jog SLAPSTĖSI TAM, KAD NEREIKĖTŲ GRĮŽTI Į BATALIONĄ, kuris užsiiminėjo ne tuo, kuo reikėjo ir dėl ko išvyko bei apie tai pats generolas S. Raštikis galėjo rekomenduoti slėptis. Be to, pagal kito pasakojimą detalę, jog brolis iš kalėjimo sugrįžo sulysęs (išbadavęs, nes aukšto ūgio sportininkui dvigubų porcijų kalėjimuose nieks neduoda, o pats pasiprašė nenešti jam maisto, kad vienoje kameroje esantys komunistai Juozo nelaikytų šnipu), todėl J. Krikštaponis galėjo ir oficialiai susimuliuoti organizmo išsekimą, patvirtintą paminėto šiame sesers pasakojime draugo karo gydytojo Mikalausko pažymomis, su kuriuo Juozas tarnavo ir Varėnoje ir su kuriuo dezertyravo iš sovietinės Raudonosios armijos. Kuo galima paneigti tokią prielaidą?

9. Sesers paminėtą slapstymąsi gali patvirtinti ir J. Krikštaponio gyventojų surašyme nedalyvavimas (kad jo nėra surašymo sąrašuose, man paminėjo vienas LGGRTC istorikas) ir tai ne „Baltarusijoje buvimą“, o minėtą SLAPSTYMOSI faktą, gal, turi tvirtinti nedalyvavimas surašyme? Juk, tas 1942 m. gegužės 27 d. Lietuvos gyventojų surašymas (jis Vikipedijoje aprašytas), vyko okupacinės valdžios iniciatyva, siekiant nustatyti darbingos liaudies dydį. Todėl logiška, kad J. Krikštaponis turėjo slėptis nuo surašymo, kad į kokius prievolės darbus nepatektų, o, svarbiausia, baudos negautų už ne grįžimą į batalioną, jį tuo tikslu išleidus iš kalėjimo? (Čia tik mano prielaida-hipotezė, apibendrinus LŽVA mano aptiktus naujus duomenis, apie kuriuos žemiau)

10. Paskutinį 10-tą Holokausto aplinkybių požymį gali byloti neadekvati J. Krikštaponio reakcija į vokiečių pastabą dėl kaimiečio atsisėdimo prie stalo su sermėga. Nors daug kas su šita mano nuomone nesutinka, bet aš savo nuomonę grindžiu PAGAL SPORTO PSICHOLOGIJOS principus, apie kurią, kaip treneris buvęs, gerai nusimaniau. Kad nuo Lietuvos gyventojų buvo nuslėpta, jog J. Krikštaponis buvo labai aukšto meistriškumo sportininkas (apie tai detaliau ...) ir jis, kaip aukšto ūgio (1 m. 90 cm) žmogus turėtų būti anatomiškai ir fiziologiškai ramesnio būdo, kaip įprasta visiems aukštesnio ūgio žmonėms. Be to, kaip sportininkas jis buvo ne dvikovinių sporto šakų atstovas, kuriems būdingas kovingumo jausmas, o individualios sporto šakos atstovas, kuriems karščiavimosi būdai yra svetimi. Alkoholio poveikis taip pat šiam karininkui, kaip aukšto lygio sportininkui bei teoriškai paruoštam Fizinio lavinimo instruktoriui – ta aplinkybė turėtų būt visiškai atmestina. Juolab, individualių sporto šakų sportininkams, skirtingai nei pas žaidėjus, sveikai gyvensenai motyvacijos yra žymiai didesnės, nes iš kart tai atsiliepia į rezultatą stadione. Be to. J. Krikštaponis turėjo antrąjį aukštąjį TEISINĮ išsilavinimą, nurodytą jo Pakėlimo lape, kas privalėjo leisti numatyti prieš vokietį panaudoto fizinio veiksmo juridines pasekmes. Tuo labiau, J. Krikštaponis turėjo Humanistinio išsiugdymo požymius, atsispindinčius jo ranka parašytoje Atestacijoje aspirantui. Todėl kultūringam karininkui turėjo būti DIPLOMATIŠKUMO jausmas. Todėl į tokią vokiečių pastabą neturėjo taip sureaguoti – privalėjo jis patarti seneliui nusiimti sermėgą. Bet, jeigu jis to nepadarė, tai panašu, kad BUVO YPATINGA PSICHOLOGINĖ SITUACIJA, privedusi prie FRUSTRACIJOS. Tai galėjo būt stresinis nusivylimas vokiečiais, kurie išvaikė Lietuvos Laikinąją vyriausybę (LLV), sušaudė 46 Birželio sukilėlius – šaulius Alytuje (tai naujas faktas iš naujos istoriko Simono Jazavitos knygos 218-219 psl.), kurie galėjo būt J. Krikštaponiui, bent, žinomi, kai ten jis tarnavo ir apie tai iš savo artimo (savo 3 mažas dukrytes praradusio) giminaičio-generolo S. Raštikio tai galėjo sužinoti. Galėjo jis žinoti ir apie generolo NESĖKMINGAS DERYBAS DĖL ŽYDŲ ŽUDYNIŲ NUTRAUKIMO su Vokietijos komendantu R. von Pohliu bei Užnugario kariuomenė vadu K. Roquesu. Todėl J. Krikštaponiui, varžybose ir Lietuvos čempionatuose bendravusiam-besivaržiusiam su žydų tautybės atstovais iš Makabi klubo, kaip teisę studijuojančiam bei TEISINGUMO jausmą puoselėjančiam, prasidėjusios žydų žudynės ir Ukmergės Pivonijos šile žudynių (Holokausto) apogėjus ar ne galėjo privesti prie tokios savęs nekontroliavimo būsenos, kuris paprastai pasireiškia, kai sutampa daug nepalankių čia išvardintų faktorių?

IŠVADA: Taigi, čia visuma visų šių 10-ties aplinkybių ar nėra įrodymu, kad tas suėmimas ir kalinimas Kauno kalėjime turėjo būti labiau vokiečių okupacijos pradžioje, nei vėliau?
Todėl labai keista, kad kai kurie LGGRTC istorikai, kaip Mindaugas Miknevičius, F.b. soc. tinklo aistrose aplamai ignoravo J. Krikštaponio sesers pasakojimus. Teko man pas jį, kaip specialistą 2021-07-18 kreiptis ir klausti dėl sąlygų atlikinėti tyrimus Baltarusijoje prie diktatoriaus A. Lukošenkos rėžimo, o taip pat dėl J. Krikštaponio kalinimo pas nacius. Bet, deja, mane šokiravo valstybinės įstaigos istoriko atsakymas toks:

6 pav.: galima visą Gintauto Miknevičiaus atsakymą perskaityti, kaip, neva, „giminės sako ne tiesą“

Toks istoriko „atsakymas“ šokiravo, nes apie J. Krikštaponio pasodinimą į Kauno kalėjimą skelbė žinią Wikiwando enciklopedija, kurios patvirtintos žemiau 7. pav.: geltonai pažymėtos nuorodos; Gintauto Miknevičiaus tarnybai priklausančiame Ypatingajame archyve. Šioji enciklopedijos žinios detalė yra tokia:

mus, kaip čia dėstau? 7. pav.: Citatą iš Wikiwando tinklalapio galima prasiplėsti-pasididinti

Negi to patvirtinančiojo J. Krikštaponio Kauno kalėjime kalinimo fakto dokumento, tikrai, LGGRTC „nematė“, kas yra ne bet kokiame, o Ypatingajame archyve? Wikiwando paskelbtų žinių (Mykolo Dirsės liudijimo) spektre pagal istorinę logiką, jei 1942 m. duomenimis J. Krikštaponis priklausė antinaciniam Tautiniam frontu, tai automatiškai pagal chronologiją gestapu areštavimas ir kalinimas Kauno kalėjime turėjo būti anksčiau - 1941 m., nes priklausyti Tautiniam frontui ir tuo pačiu būti kalėjime - tai nesuvokiama. Dar įdomiau, kad jeigu minėta Wikiwando enciklopedija bei Vikipedija mini ir antrą-kitą žinią, prieštaraujančią „J. Krikštaponio buvimui Baltarusijoje“ - tai jo sesers 1990 m. liepos mėnesio liudijimą-teiginį, jog BROLIS VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ PRALEIDO TĖVIŠKĖJE SLAPSTYDAMASIS, nes buvo sumušęs vokietį (siekęs apginti žmogų) ir taip pam

inėtas prie vokiečių jo kalinimas kalėjime, net abiejų šių internetinių enciklopedinių tinklalapių, nurodant to kalinimo dokumento adresą, esančio LGGRTC priklausančiame Ypatingajame archyve, tai šokiruoja, jog šis Centras (genocido ir rezistencijos tyrimo) savo tinklalapio skyrelyje apie J. Krikštaponį, smulkiai išdėstydamas jojo tarnystės vokiečių laikotarpio pokyčius, o suėmimo-kalinimo net visai nemini, nors saugo tą faktą patvirtinantį dokumentą. Juolab, dar tai tyrimo įstaigai priklausantis darbuotojas keistai neigia esant dokumentams, kaip matome 6 pav.:   ir tvirtinant, kad, neva, „giminė sako netiesą, kad ...“, nors yra kažkoks dokumentas, patvirtinantis kalinimą. Tuo labiau, ir žymiai anksčiau, kažkur po apie 2011 metus, kai telefonu konsultavausi su šios įstaigos istoriku, jis irgi tą patį man sakė.
        Todėl tam istoriniam rebusui išsiaiškint, teko tą: (LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199) Lietuvos Ypatingojo archyvo nuorodą-adresą užsakyti tame archyve ir su dviračiu atvažiuoti į sostinę per Baltijos kelio jubiliejų, kuris to svarbaus mums įvykio jubiliejine akcija buvo pratęsta nuo sostinės iki sienos su Baltarusija.
        Juk, man, 1988 m. su dviračiu teko keliauti ir palei Nerį nuo Žąslių laike masinio Ekologinio žygio, kai jame suplevėsavo tautinių mūsų trispalvių „ištisa jūra“. Tada žygis užsibaigė Nemuno ir Neries Santakoje su pirmuoju sovietmetyje gausiausiu mitingu. Šio žygio pakelyje buvo tematinės stovyklos ir paskutinioji Guldėnų nakvynės stovyklavietėje buvo Istorijos vakaronė, kurioje šalia mūsų trispalvės tada pirmą kartą Lietuvoje suplevėsavo ir seniausioji Europoje gudų balta-raudona-balta (gudiškai БЧБ) nacionalinė vėliava. Taip, kad mes jau turime savo tautinę vėliavą į valstybinę vėl atvirtusią, o mūsų kaimynai dar jos neturi, - net griežčiausiai ji uždrausta - žiauriau, nei sovietmetyje. Tai ši aplinkybė ar nekenkia istoriniams tyrimams, susijusiems su šia mūsų broliška tauta? Juk, net dvi ekspedicijas dviračiu po Gudiją buvau surengęs. Bet, jei jas tęsiu, tai ar nebūsiu joje suimtas už tokius rašinėjimus?

Taigi atvykau į sostinę su dviračiu, kad su juo tęsti topografinę-kartografinę ekspediciją po Vilnijos apylinkes. Todėl su dviračiu privažiavau ir prie buvusių ОХРАНК-os, GESTAP-o, NKVD ir KGB rūmų, kuriame dabar šių okupacinių prievartos įstaigų Ypatingasis archyvas. Prie jojo ir įsiamžinau:

8 pav.: aš prie Ypatingojo archyvo po jame atradus J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo dokumentą , apie kurį informavau Lietuvos Laisvės kovotųjų sąjungą bei kai kuriuos Seimo narius, nusimanančius apie istoriją.

Šis archyvas labai tvarkingas, su jame saugomais dokumentais dirbti ir juos fotografuoti yra pačios nuostabiausios sąlygos.

Pagal minėtą (LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199) nuorodą - archyvinį aprašą paaiškėjo, kad tai buvusio LTSR Vidaus reikalų ministro pavaduotojo NKVD generolo-majoro Piotro Micailovičiaus Kapralovo raštelis-ataskaita apie Juozo Krikštaponio sunaikinimą, kuriame aprašomas pastarojo vadovaujamos Partizanų grupės sunaikinimą, kur P. M. Kapralovas buvusiam Zemlando operatyvinės grupės įgaliotam ir SSRS NKVD-NKGB po Lietuvos SRS įgaliotajam generolui-leitenantui Ivanui Maksimovičiui Tkačenkai pabrėžė, jog Juozas Krikštaponis (vadindamas jį „Krištaponiu“) buvo GESTAP-u suimtas ir 3 mėnesius kalinamas Kauno kalėjime:

1-oji tema: Jei dabar ne karas Ukrainoje, tai J. Krikštaponio visi smerkėjai būtų jau atsiprašę

2-oji tema: Bręsta Gineso rekordas dėl Atminimo naikinimo pagal pridėtą neaiškią „pažymą?“, kurios pabaigoje yra prieštaravimas dėl „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ ir reikalaujama labai svarbius tyrimus atlikti.

3-oji tema: J. Krikštaponiui atminimo šalinimo naudingumą Rusijos invazijai Ukrainoje byloja prie to šalinimo reikalavimo pridėta rusofašistinės Z raidės provokacija

4-oji tema: Negi per nužudytųjų kaulus ratais ir toliau važinėsime?5-toji tema: Negi, tikrai J. Krikštaponiui atminimas Maskvoje „džiaugsmą“ kelia? Iš kur tokios žinios?