Dėl polinės jungties stiprumo molekulių sąveikos laipsnis apsprendžia vandens fizinę būseną. vanduo ir yra ypatingas Žemėje "sutvėrimas", kad jis būna 3-jų agregatinių būsenų (dujinėje-garų pavidalo, skystoje ir kietoje-ledo pavidalu). Tai ypatinga savybė, nes kitos medžiagos, kiek aš asmeniškai suprantu ir jei neapsirinku, sutinkamos tik dvejose agregatinėse būsenose. Pavyzdžiui, jei lydysime metalus, tai jie taps skystais, bet neišsivaizduoju, kaip jie gali tapti dujinėje būsenoje. Juk jungtys tarp atomų tokios stiprios, kad, matomai tai neleistų. Čia ir ypatingas vanduo dar ir tuo, kad šiluminei energijai viršijus tarp atomų sąveikos jėgas, molekulių judėjimo greitis tampa toks didelis, kad nutrūksta tarpusavio vandeniliniai ryšiai-vanduo tampa dujinės agregatinės būsenos "padaras". Skystoje fazėje, sulėtėjus molekulių judėjimo greičiui, tarpusavio asocijacija silpna ir susidaro KLASTERIZUOTOS srytys, kiek suprantu, tai būdingos tik vandeniui (gal dar ir lydant silicį). Todėl dar vanduo vadinamas "skystu kristalu". prie užšalimo temperatūros, pasilaiko tarp molekulių stipresnė vandenilinė sąveika ir todėl  susiformuoja kristalai. Jie turi geometrinę struktūrą ir kuriuos pradėjo fotografuoti japonų mokslininkas-gydytojas Masaru EMOTO. ir kad atsakyti į Stankevic klausimą, planeta Žemė yra trigubame vandens taške. daugiau apie tai galima pasiskaityti studentiškame kursinio darbo ar moksleiviškame referato lygio darbe.

Man tik labai keistas mokslu besidominčio mielo Stankevic klausimas dėl vandens paviršiaus įtempties. "Teatleidžia jam Dievas", bet "flodinti" forume negaliu, nes man gręsia "ban"-as. Bet mane vis tiek stebina, negi neteko niekad matyti po vandens paviršių bėgiojančių vandeninių čiuožikių, jei iškyla abejonės, kad vandens paviršiaus įtemptis negali būt didžiausia? Tik tos įtempties dėka kietosios medžiagos išnešiojamos po organizmus. Juk vandens molekulės pasižymi didele kohezija ir adhezija (t.y. sukibimu ir prilipimu). Būtent, vandens lašelio sugebėjimas prilipti prie paviršiaus ir molekulių tarpusavio sugebėjimas traukti vienas kitą, keliaujant augaluose nuo šaknų iki lapų – tai, tikrai, gan sunkokai išaiškinamas reiškinys ir, kaip suprantu, kinofilme DIDŽIOJI VANDENS PASLAPTIS skirtame mokykloms, aiškinti šį procesą būtų per daug sudėtinga, kaip vanduo sugeba nuo šaknų pasikelti aukščiau, kaip gali vanduo tekėti į kalną, lipti į viršų sienomis aukštyn, ką ji daro augaluose, aukštuose medžiuose.

Pagal doc. Algimantą Paulauską dėl vandenilinių ryšių vanduo yra skystas, esant gyvybei tinkančioms temperatūroms. Jei vanduo neturėtų šių visų išvardintų savybių - tada, tikriausiai, nebūtų Žemės planetoje gyvybės. Pasiskaitykite referatą - VANDENS SVARBA GYVYBEI Tai ar nereikia susirūpinti vandeniu. Mano supratimu, reikia VANDENĮ ne garbinti - o GERBTI ir saugoti - neteršti nei chemiškai, nei fiziškai - t.y. blogomis mintimis. Apie pastarąją` taršą net visų laikų pasaulio išminčius, Leonardas da Vinči rašė, kad norėtų pamatyti pasaulio pabaigos vandenį - pažiūrėti, kiek sukaupta jame pykčio ir kitų blogų minčių.

Toliau pasiskaitymui siūlau sugrįžti vėl į O-forumą