Žurnalas SPORTO MOKSLAS 2008 M. Nr.3

 

OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ Pekine IŠŠŪKIAI SPORTO MOKSLUI
NEŽYMIAI PATRUMPINTAS

 

Pagal prof. habil. dr. Joną PODERĮ

LKKA

 

                      Olimpinėms žaidynėms populiarumu negali prilygti joks kitas pasaulio renginys. Vasaros 2008 m. Pekino olimpinės žaidynės oficialiai vadinamos XXIX olimpiados žaidynėmis. Sportas – specifinė žmogaus judamosios veiklos forma, žmogaus kultūrinės veiklos išraiška, pasižyminti didžiule įvairove (Stonkus, 2002) Nūdienos pasaulis yra labai dinamiškas, todėl ir i žmogaus veiklos sritis nuolat kinta, turi ir ši žmogaus veiklos sritis nuolat kinta, turi ir grėsmių ir žavių perspektyvų. Tik laiku atlikti pokyčiai yra geriausias stabilumo garantas, todėl vienas iš mokslo uždavinių  - susiklosčiusių situacijų analizė ir besiformuojančių problemų sprendimo būdų paieška. Reikia numatyti plėtros kryptis, nes būtina žinoti, kur einame, turime žinoti, kas gali keistis ir ką mes patys turime keisti (Karoblis, 2007) Sporto mokslui būdinga tai, kad jo nagrinėjami fenomenai turi būti analizuojami ir vertinami įvairiais požiūriais (Hag, 2004). Lietuvos sporto mokslui svarbūs šie mokslinės analizės uždaviniai: suvokti bendrus pasaulinio sportinio sąjūdžio dėsningumus, įvertinti naujas tendencijas, susijusias su Lietuvos sportininkų rengimusi olimpinėms žaidynėms ir dalyvavimu jose, taip pat surasti individualias sėkmes ar nesėkmingo pasirodymo priežastis.

 

Sportas ir olimpinis sąjūdis – kaip socialinis reiškinys

Olimpinė chartija nedraudžia sportininkams reikšti savo nuomonės ar politinių įsitikinimų, tačiau olimpinės žaidynės nėra vieta politinei ar religinei nesantaikai. Laikydamiesi priimtų varžybų taisyklių ir gerbdami vienas kitą, nepriklausomai nuo rasės, religijos ar politinių įsitikinimų. Lietuvos Respublikos Prezidentas valdas Adamkus, priimdamas grįžusius Lietuvos olimpiečius, pažymėjo, kad daugelio sričių atstovai galėtų ir turėtų pasimokyti iš sportininkų, 204 skirtingų valstybių atstovų, susirinkusių vienoje vietoje, draugiškai gyvenusių, bendravusių, rungtyniavusių ir besidžiaugusių vienas kito pergale ar užjausdami dėl nesėkmės.

Daug talentingų sportininkų emigruoja iš neturtingų šalių. Buvę Eritrėjos, Kenijos, Etiopijos jauni talentingi bėgikai dažnai priima kitų šalių pilietybę. Pilietybės keitimas ieškant būdų, kaip patekt į olimpines žaidynes, pasaulio čempionatus, gal ir nėra labai smerktinas dalykas, nes kiekvienas atvejis labai konkretus ir individualus. Tačiau kita vertus, patriotizmo stoka ar jo raiškos formos yra problema, su kuria susiduria daugelis šalių. Daugelis autorių (Miškinis, 2007; Žygelis, 2008; Roccas et al., 2008) pažymi, tai yra reikšminga problema. Ryškių ir iškilių asmenybių pavyzdžiai labai svarbūs formuojant jaunosios kartos vertybines nuostatas, tarp kurių ra pasididžiavimas savo šalim ir siekimas atstovauti jai. Tai supranta ir sportininkų pergales stengiasi išnaudoti daugelio valstybių, tarp jų ir totalitarinių valstybių vadovai. Kinijos vyriausybės dėmesys sportiniam sąjūdžiui, bazių statyba ir visos investicijos neabejotinai atsipirko -  Kinijos sportininkai iškovojo daugiausia olimpinių medalių. Panašiai buvo ir su Australija. Kai 1960 m. Australijos olimpiečiai neiškovojo nei vieno olimpinio aukso medalio, buvo sukurta valstybinė olimpinio sąjūdžio programa skiriant kasmet sporto mokslo diegimui. To dėka 2000 m. olimpinėse žaidynėse Australijos sportininkai iškovojo 58 medalius iš 60 planuotų.

 

Iššūkiai biomedicinos mokslams

                      Prieš OŽ labai daug buvo kalbama apie specifines Pekino sąlygas, oro užterštumą. Daugelio šalių, tarp jų ir Lietuvos, mokslininkai vyko į Pekiną ištirti ir įvertinti sportininkų adaptacijos prie staiga pasikeitusių geografinių ir gamtinių sąlygų ypatybių. Buvo parengtos metodinės rekomendacijos apie optimalų atvykimo į varžybas laiką ir kitais priešvaržybinio rengimosi klausimais (Poderys, 2008). Mokslininkai taikė įvairius tyrimų metodus, tačiau įdomus faktas yra tas, kad jų suformuluotos rekomendacijos buvo labai panašios. Įvertinę Pekino oro užterštumo neigiamą įtaką, daugelio šalių mokslininkai siūlė sportininkams pasirinkti tokią taktiką, kuri leistų kuo trumpiau būti neigiamose sąlygose., t.y. surengti sporto stovyklą santykinai netoli nuo Pekino, kad organizmui nebūtų reikšmingo laiko juostų fenomeno ir sportininkas galėtų atskristi tiesiog į varžybas.

                      Mokslinėse publikacijose yra paskelbta specialių studijų, parodančių, kad farmacijos pramonės sukurti preparatai gali pagerinti sportinius rezultatus. Dar 1997 m. Franke ir Berendinjas žurnale „Clinical Chemistry“ pateikė duomenis, kiek gali pagerėti sportinis rezultatas tinkamai vartojant farmacinius preparatus (pvz., rutulio stūmimo: vyrų – iki 2,4 – 4 m: moterų – iki 4,5-5 m; disko metimo: vyrų –iki 10-12 m: moterų 11 – 20  m; 800 m bėgimo; moterų iki 5 – 10 s; vyrų – tokia studija neatlikta)     

Palyginti seniai buvo suvokta ir mokslininkai treneriams užrašo šią formulę: Sėkmė – Genai + Aplinka. Aplinka – tai treniruotės krūviai ir atsigavimas, mityba ir kiti išoriniai poveikiai. Genetika – biomedicinos mokslų lyderis ir šios žinios ir bei genetikos mokslu paremtos genomikos ir proteomikos  technologijos yra labai reikšmingas sportui.

Anglų genetiko H.Montgmerio vadovaujama laboratorija viena pirmųjų pradėjo skelbti darbus, teigiančius, kad sportininko organizmo polinkį ištvermės ar jėgos greitumo fiziniams krūviams galima įvertinti nustatant vadinamąjį genetinį tipą, kurių yra II (angl. –inserrsion), DD (angl. Diletion) ir tarpinis tipas ID. II tipo asmenys yra tinkamiausi ištvermės pratimams, DD – greitumo jėgos pratimams. Nuo to laiko, kai H.Montgomeris paskelbė apie ACE (adenoziną konvertuojančio fermento) polimorfizmo įtaką sportiniam darbingumui, mokslininkai nustatė jau daugiau kaip 200 genų ar geno elementų, galinčių reikšmingai gerinti sportinį darbingumą (Sharp, 2008).
                      Miostatinas – tai genas atsakingas už katabolizmą. Yra daug tyrimų (Whittemore et.al., 2003; Nedoruk, Rupert, 2008; ir kt), parodančių, kad miostatino funkcijos slopinimas padidina raumenų masę ir jėgą. Todėl bet kokio preparato, slopinančio miostatino funkciją vartojimas taip pat laikomas genų dopingu.

Bet ar visi olimpinėse žaidynėse įtekti medaliai yra laimėti sportininkų, suteikiančių pranašumą prieš varžovus, negali pasakyti niekas. Anglijos mokslininkai dar anksčiau yra perspėję, kad Pekino OŽ bus pirmosios žaidynės, kuriose bus panaudotas genų dopingas.

Genomikos esmė – žinant tiriamojo genomo nukleotidų seką, sudaroma programa, pagal kurią galima būtų (robotui) reikalingas veikliąsias genomo sekas. Tai nėra taip paprasta ir pigu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau galima būtų išskirti bent tris reikšmingus dabartinių genetinių tyrimų bruožus. Pirma, svarbiausias genomikos naujumas – vienu metu nustatomas šimtų tūkstančių DNR molekulių atkarpų giminingumas. Tai esmė. Tikslus metodo aprašymas, detalės dažniausiai yra firmos arba laboratorijos paslaptis. Visą darbą atlieka ir rezultatus įvertina automatai – robotai ir kompiuteriai, tereikia parengti klausimą, numatyti tyrimo ir vertinimo programą. Antra, plačiai taikoma polimerazinė grandininė reakcija. Naudojantis šiuo santykinai paprastu metodu galima kopijuoti vos ne vienintelę DNR molekulę mišinyje ir gauti neribotą kiekį tapačių kopijų. Trečia, genų aktyvumą ir jo kitimą įvairių poveikių metu rodo DNR mikrogardelių ir proteomų tyrimas (viskas vienu metu: genomika ir proteomika). Taigi, vėl grįžkime prie sąvokų. Genomas –genetinė informacija.. genų raiška – informacinės RNR sintezė (pagal kurią sintetina baltymus). Taigi: DRN mikrogardelės rodo, kiek ir kokie genai šiuo metu yra aktyvūs (kokia informacija yra „nurašoma“ šiuo metu); proteomai – kokie baltymai pagal tas informacines RNR buvo ir yra sintetinami. Įsivaizduokime tokio vertingumą po intensyvaus pasirinkto kryptingumo treniruotės mikrociklo ar net po vienų ypač sunkių intensyvių pratybų. Taigi, optimalus atsigavimo priemonių parinkimas ir jų panaudojimo laiko klausimai būtų sprendžiami labai tiksliai.

Genetikos moksle laikoma labai reikšminga ir nagrinėjama genų raiškos problema. Ir talentingų sportui, ir eilinių žmonių populiacijoje galėtume išskirti atitinkamus genetinius tipus. Kodėl vieni asmenys geriau nei kiti gali pakelti didelius fizinius krūvius, greičiau tobulėja? Pavyzdžiui, vadinamoji kvantinė genetika pateikia įrodymų ir teigia, kad labai reikšmingas genų raiškos paleidimo mechanizmas yra žmogaus organų elektromagnetizmo reiškiniai, todėl labai svarbu yra žmogaus emocijos, mintys, nuostatos,  atitinkamai – auklėjimas, psichologinis sportininkų rengimas. JAV, Floridos pusiasalyje, daugiau nei 20 metų veikiantis Širdies matematikos institutas ( http://www.heartmath.com  ) tyrinėja ne tik širdies, kaip paties stipriausio mūsų kūne elektromagnetinio lauko generatoriaus, harmonizuojančio viso kūno veikimą, bet ir kuria naujas poveikio priemones, tarp jų sportininko ugdymo metodikas, grindžiamas kompleksiškumo principu.
                      Bene didžiausią diskusijų bangą ir iššūkį biomedicinos mokslams skėlė Jamaikos sprinterio Usaino Bolto pasiekti fenomenalūs pasaulio 100 ir 200 m bėgimo rekordai. Be to Karibų salų atstovai Pekine iškovojo vienuolika olimpinių medalių, iš kurių šeši – aukso. Daug bandymų „iškapstyti“ tikrąją tiesą yra grindžiami plačiai paplitusiu suvokimu, kad jamaikiečiai ir kai kurių kitų šalių gyventojai turi genetinį panašumą.

Jamaikos prof. E.Morisonas ir grupė Škotijos Glazgo universiteto mokslininkų rugpjūčio mėnesį paskelbė bendrus tyrimų rezultatus apie tai, kad geną „actinen A“ turi 70% Jamaikos sportininkų ir tiktai 30% Australijos lengvaatlečių. Taip pat žinoma, kad naudojant įvairius preparatus yra bandoma pasigaminti „ACTN3“ baltyminio geno. „ACTN3“ genas koduoja baltymą, pavadintą „@-actinin-3”, dėl kurio raumens skaidulos sukuria stiprius ir greitus raumens susitraukimus. Ar tai iš tiesų buvo svarbiausias veiksnys, lėmęs U.Bolto pergales ir neįtikėtiną jo paties asmeninio rezultato pagerėjimą per vienus metus, atsakys ateitis. Juk prieš metus U.Bolto asmeninis 100 m bėgimo rezultatas tebuvo 10, 02 s ir toks pagerėjimas iki 9, 65 s per vienus metus sunkiai tikėtinas, nors tai faktas. Taigi, daug atsakymų lieka dar nesurasti, tačiau tikėtina, kad didžiulis mokslininkų susidomėjimas įvykusiu faktu ir šiuolaikinių technologijų panaudojimas padės atsakyti į daugelį  klausimų.

 

Treniruotės planavimas ir valdymas

                       Sportinės formos įgijimas reikiamu momentu yra aktuali didžiojo sporto problema. Įprasta, jog priešvaržybiniuose mikrocikluose mažinamas fizinis krūvis siekiant pašalinti visus nuovargio efektus. Tai patikrinta praktikoje ir pasiteisina, tačiau, pasirodo, ne visada. Treneriai rengiantys sportininkus labai atsakingoms varžyboms, turėtų žinoti, kad pastarųjų metų sporto mokslininkų daugelio tyrinėjimų apibendrinimai rodo, kad didelio priešvaržybinio streso sukelti harmoniniai pokyčiai modifikuoja (pakeičia) metabolinį atsaką – ima vyrauti anaerobiniai ir kataboliniai procesai, mažėja sportininko darbingumas (daugiausia anaerobinė ištvermė), mažėja raumenų masė (Isurin, 2005). Vadinasi, treniruotės procese sukauptas potencialas iššvaistomas, o norint to išvengti prieš labai atsakingas varžybas reikia gerai vertinti sportininko individualias reakcijas ir galbūt nemažinti treniruotės krūvių.

                      Siaurąja prasme sportininkų mokslinių tyrimų tikslas – įvertinti individualias sportininko ypatybes, funkcinį parengtumą ir jo kaitą, padėti ir patarti treneriui, kaip, naudojantis objektyviais tyrimų duomenimis, tiksliau ir geriau suplanuoti bei valdyti treniruotės procesą. Minėtoje formuluotėje pabrėžtini žodžiai „padėti“ ir „patarti“. Sportininkas yra visos rengimo sistemos centrinis dėmuo, o pirmasis asmuo priimantis galutinį sprendimą, priimantis galutinį sprendimą, tiesiogiai planuojantis treniruotės procesą ir įgyvendinantis pasirinktą rengimosi strategiją, yra sportininko treneris.

                      Treniruotės procesui planuoti yra parengta įvairių modelių (Gaivalos et al., 2003; Karoblis, 2005; Thomas et al.,2008), tačiau treneris dažnai nenori atvirai kalbėti apie taikomus treniruotės planavimo ir valdymo modelius. Šiame kontekste vertinant Lietuvos sportininkų pasirodymą OŽ Pekine mokslinės laboratorijos turi unikalią galimybę padaryti ir apibendrinančias išvadas.

        Biologiniais ritmais grindžiamas treniruotės planavimas. Pradėjus taikyti naujus pratimus ar pakeitus atliekamų pratimų pobūdį pasireiškia ilgalaikės adaptacijos dėsningumai: judesių motorikos, t.y. nervinių centrų veiklos, ir atitinkamai raumenų veiklos įsisavinimui ir įtvirtinimui prireikia 7 dienų (vienas treniruotės mikrociklas); energijos gavybos procesų adaptacijai – trijų mikrociklo, t.y. 21 dienos; fermentinio aktyvumo adaptacijai – 35 dienų (penkių mikrociklų). Praktinė patirtis rodo, kad nutraukus pratybas ar iš esmės pakeitus treniruotės krūvių pobūdį pasiekti adaptaciniai pasikeitimai organizme santykinai greitai  išnyksta., todėl tikslinga tokio pobūdžio pratybas tęsti., t.y. kad įvyktų ir organizmo reguliacinių mechanizmų įtvirtinimas – susiformavusio naujojo lygmens organizmo funkcijų kompleksiškumo įtvirtinimas. Minėtame organizmo biologiniais ritmais grindžiamame treniruotės planavime nurodoma, kad tikslinga treniruotės mezociklo trukmė – ne mažiau kaip šešios savaitės (šeši mikrociklai). Kita reikšminga tokio planavimo sąlyga – išlaikyti pastovią mikrociklo vidinę struktūrą per visą mezociklą.

             

                      LKKA Kineziologijos laboratorija padėjo rengtis daugelio lengvaatlečių, buriuotojų, boksininkų, stalo tenisininkų, graikų – romėnų imtynininkų, stalo tenisininkų treneriams, turėjo galimybę žinoti apie šių sporto šakų trenerių pasirinktus treniruotės planavimo modelius. Žinoma, tik maža dalis trenerių vengė diskutuoti ir teikti tokią informaciją, todėl pateikiamoje analizėje jų treniruojamieji sportininkai buvo priskirti, kaip pasirinkę kitą, bet ne biologiniais rimais grindžiamą treniruotės planavimo modelį. Olimpinių žaidynių metu daugelio Lietuvos sportininkų trenerių buvo paprašyta žodžiu atsakyti į keletą klausimų, susijusių su jų treniruojamųjų sportininkų treniruotės planavimu ir valdymu. Analizuojant šios apklausos rezultatus išskirtos trys grupės: Pirma – treneriai, kurie taiko biologiniais ritmais grindžiamą treniruotės proceso planavimą, ar bent šiais principais remiasi; antra – nėra aišku, ar treneris planuodamas remiasi šiais principais; trečia – treneriai, kurie taiko savitą treniruotės planavimo modelį ar modelį, dažniausiai sudarytą iš kitų šalių gerus rezultatus pasiekiančių sportininkų treniruotės ypatybių. Taigi, iš viso šioje analizėje buvo vertinami 32 sportininkų treniruotės planavimo modeliai.

                      Įdomu buvo sugretinti trenerių taikomus treniruotės proceso planavimo modelius ir sportininkų laimėjimus olimpinėse žaidynėse. Šios paprastos analizės rezultatai parodė, kad iš 19 pirmai grupei priskirtų sportininkų 59% jų įvykdė ar viršijo planuotas užduotis; iš antrosios grupės 5 sportininkų planus įvykdė tik 20%, o iš 9 trečiosios grupės planuotas užduotis teįvykdė 11%. Išvada vienareikšmė –planuojant treniruotę būtina atsižvelgti į organizmo biologinius ritmus, tai yra pagrindas sportininkui pasiekti planuojamus rezultatus aukšto rango varžybose.

                      Sporto mokslininkų dalyvavimas sportininkų rengime. Po  1968 m. OŽ Meksike sportas tapo „moksliniu sportu“ (Noakes, 2002). Treneriai pripažįsta neabejotiną naudą, kai sporto treniruotei planuoti panaudojami mokslinių tyrimų duomenys. Daugelio šalių mokslininkai, dalyvaujantys rengiant sportininkus, taiko dvi strategijas. Pirma, išsamūs moksliniai tyrimai atliekami viso olimpinio ciklo metu, parengiamos individualios metodinės rekomendacijos priešvaržybiniam rengimosi etapui. Antra, mokslininkai vyksta kartu su sportininkais, naudodami mobilią mokslinių tyrimų įrangą atlieka funkcinės būklės ir organizmo adaptacijos vertinimus. Deja, nėra atlikta vertinimo studijų, ar bent mes nežinome, kuri strategija yra rezultatyvesnė. Tačiau tai, kad pasaulyje yra kuriama vis daugiau mobilios įrangos, skirtos sportininkų funkcinei būklei vertinti, ir tai, kad vis daugėja tyrėjų, kartu su sportininkų ir komandomis atvykstančių į olimpines žaidynes ir kitas aukščiausio rango varžybas, liudija didėjantį sporto mokslininkų vaidmenį rengiant sportininkus.

 

Apibendrinimas ir išvados

                      Olimpinėse žaidynėse Pekine pasiekti rezultatai ir pačios olimpinės žaidynės yra naujas iššūkis sporto mokslui. Sporto mokslui būdinga ta, kad jo nagrinėjami fenomenai turi būti analizuojami ir vertinami įvairiais požiūriais. Daug mokslininkų paskyrę savo studijas sportinių rezultatų kaitai prognozuoti. Kai kurie skaičiavimai rodė, kad buvęs pasaulio 100 m bėgimo rekordas išsilaikys gal 100 metų, bet praėjusių olimpinių žaidynių rezultatai paneigė šias prognozes. Sporinių rezultatų prognozavimas nėra tik smalsumo tenkinimas. Fiziologinių, psichologinių ir kitų veiksnių, lemiančių rezultatus, aiškinimasis ir jų integravimas sportinių rezultatų prognozės aspektu leidžia geriau suprasti žmogaus organizmo funkcines ypatybes.

                      Fizinio krūvio metu, kad būtų patenkinti išaugę poreikiai, aktyvinama daugelio funkcinių sistemų veikla, ir pasikeitimai vyksta tiek ląsteliniame, tiek subląsteliniame bei molekuliniame lygmenyse, suaktyvėja specifiniai, tarp jų genetiniai, reguliavimo mechanizmai. Tačiau kad ir kiek giliai suprastume genetikos, biochemijos mokslų laimėjimus

, privalome nepamiršti visumos – organizmas yra nedalomas. Mokslininkai pabrėžia, kad aprašomas cheminis elementas dažnai organizme atlieka ir daug kitų, dar mums nežinomų, funkcijų. Todėl, primindamas apie su sportininku dirbančių mokslininkų ir trenerių atsakomybę, dar kartą noriu pacituoti žymaus mokslininko B.Saltino (Danija) žodžius, pasakytus užbaigiant pranešimą tema „Epo-geno įtaka žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemos darbingumui bei reguliacijos ypatybėms ir šių tyrinėjimų perspektyvos“. Jis atkreipė dėmesį į didžiules naujų atradimų perspektyvas ir mokslininkų atsakomybę V.Šekspyro herojų Romeo ir Džiuljetos žodžiais: „Neteisingai vartojamos vertybės tampa blogiu“.

                      Lietuvos sportininkų pasirodymas Pekine iš esmės buvo sėkmingas. Pagal iškovotų medalių skaičių esame 38 vietoje, pagal medalių skaičių vienam gyventojui 15 vietoje. Dar vienas teigiamas bruožas yra tai, kad nemažai sportininkų, užėmusių aukštas vietas Pekine, galės rungtyniauti ir po ketverių metų Londone. Prisiminkime cituotą formulę: Sėkmė – Genai + Aplinka, galime būti tikri, kad turime talentingų sportininkų, tačiau sėkmei būtina ir kokybiška treniruotė ir tinkamas treniruotės proceso valdymas. Kaip parodo ir šios mūsų analizės rezultatai, tik kryptingas treniruotės planavimas, kuriame atsižvelgiama į organizmo biologinius ritmus, yra pagrindas sportininkui pasiekti planuojamus rezultatus aukšto rango varžybose. Lietuvos sporto mokslo laboratorijos yra sukaupusios didelę patirtį ir geba atlikti išsamius sportininkų tyrimus, atpažinti nuovargio, perkrūvių, geras ar blogas organizmo funkcines būsenas.

                      Lietuvos sporto mokslo taryba per pastaruosius trejus metus daug kartų svarstė klausimus, susijusius su naujų tyrimų centruose, aptarė atskirų laboratorijų atliekamus didelio meistriškumo sportininkų tyrimus ir pagalbą Lietuvos rinktinėms. Buvo konstatuojama, kad šis darbas dirbamas, tačiau jo kokybei gerinti pastangų ir finansų ne visad pakanka. Be to buvo pažymima, kad organizacinės priemonės taip pat yra labai reikšmingos, dažnai lemiančios laboratorijų suinteresuotumą padėti Lietuvos sportininkams ir daryti tai ne epizodiškais, o nuolatos.

 

Perrašė ir nežymiai patrumpino Vytenis ALEKSANDRAITIS.