MŪSŲ VALSTYBĖS ĮTVIRTINIMO 25-MEČIO ŠTRICHAI Jonavoje YRA LABAI AKTUALŪS IR ŠIANDIENĄ, NES,

KAM SKAMBINDAVAU PER SAUSIO ĮVYKIUS Į MASKVĄ,

TAS JAU NUŽUDYTAS.

1.     Priežastys privertusios mąstyti.

2.     Sąjūdžio Jonavoje įsikūrimas.

3.     Lietuvai Suomija buvo visad pavyzdys.

4.     Vardan Demokratijos idealų.

5.     Sausio 13-toji Jonavoje.

6.     Vardan Laisvės išsaugojimo ir Žmogaus teisių gynimo.

7.     Istorijai dar nežinomas Lietuvos išgelbėjimo faktas.

8.     Negi nestabdysime šliaužiantį perversmą po vaikų sumetimo į šulinį?

9.     Negi neįsigilinsime į perversmo išaiškinimo ir sustabdymo teoriją?

10.  Apie ką byloja Rusijoje žudomi politikai?

 

1.      Priežastys privertusios mąstyti.

 

     Vardan kaimyninės Rusijos Demokratijos ir Lietuvos Nepriklausomybės aukoms krentant net dabar, šis mūsų Valstybės 25-mečio įtvirtinimo jubiliejus tapo ypatingesniu, nes Lietuva posovietinėje  Nepriklausomybėje jau perkopė prieškario periodo egzistavimo laikotarpį. Šiam istoriniam periodui suprasti, labai verta pažvelgti į minčių virsmo užuomazgas.

 

     Naujoji karta sunkiai įsivaizduotų, kad sovietmetyje norint įsigyti aukštojo mokslo diplomą, visiems priverstinai būtina buvo ruoštis baigiamiesiems „mokslinio“ komunizmo egzaminams.  Nenustebkite, kad disciplinos pavadinimą parašiau ne iš didžiosios raidės, o, dar į kabutes įdėjau moksliškumo pabrėžimą. Įsivaizduokite pavadinimą „Mokslinis mokslas“, kaip ir „Mokslinis ateizmas‘. Ne bet koks, o „mokslinis“.  Nuo to perdėto „moksliškumo“ ir pradėjau  buvusiame Jonavos Balse ne trumpą teorinį straipsnį „AR BALTOS DĖMĖS YRA BALTOS?“, kurį buvau prie savo diplominio darbo pridėjęs, nes mano tema buvo „Pertvarkos ir tautinio atgimimo kūno kultūros problemos Jonavoje“.

 

.....Prisimenu, kaip buvo man grasinta ir reikalauta pakeisti temos pavadinimą, nes buvau pradėjęs nagrinėti socialistinio lenktyniavimo prirašymus, kuriuos statistinėse ataskaitose atsisakiau rodyti netikrus, net iki keliasdešimt kartų didesnius skaičius, kurie kasmet, apgavystės tikslu būdavo pateikiami tam, kad Jonavos rajonas visada iškovotų pereinamąsias Raudonąsias vėliavas – didžiausio melo vėliavas.

 

.....Todėl teko pasitraukti iš Azotinių trąšų gamybinio susivienijimo profsąjungos komiteto trenerio-dėstytojo pareigų, nežiūrint to, kad mano apsisprendimą labai palaikė šviesiosios atminties įmonės profsąjungos pirmininkas Aloyzas Pupinis ir metodininkas Edmundas Narvydas. Bet dėl įmonės partijos komiteto inicijuotų intrigų, toliau kūrybingai dirbti „Azoto“ sporto kolektyve pasidarė nebeįmanoma. Aišku, nesupratusių „kolegų“ dabar kaltinti nedera, nes jie nekalti, kad buvo įtraukti į komunistinio melo sistemą, kuri griuvo neregėtu greičiu, kaip atitrukusi lavina nuo kalnų.

 

.....Mat, „Perestroika“ privertė prabilti apie visų blogybių nutylėjimus, pavadintus „baltomis dėmėmis“. Jas aukščiau paminėto straipsnio pavadinime nutariau prilyginti ir prie istorinių dėmių, kurios buvo toli gražu ne baltos. Todėl daug ką teko rašyti ezopiškai, nes ne viską iš kart galima buvo kloti. Pamenu, tame straipsnyje redakcija ištrynė mano siūlymą kurti Sąjūdį rajone, nors M.Gorbačiovo paskelbtai Pertvarkai palaikyti Vilniuje jau buvo jis įkurtas.

 

2.      Sąjūdžio Jonavoje įsikūrimas.

 

.....Tada Jonavoje jauno tekintojo Vygaudo Juknelio dėka Kultūros rėmimo fondo klubas „Taurosta“ pradėjo tautinę kultūrinę revoliuciją ir pradėjo skleisti Sąjūdžio idėjas laikraštyje „Taurosta“. Jų rajono partkomas baisiausiai persigando ir Vygdomojo komiteto pirmininkei a.a. Reginai Geštautienei, matyt, buvo duotas nurodymas klubui „uždėti apynasrį“; t.y. „reorganizuoti“ ir pavaldų padaryti. Teko man į Vilnių važiuoti pas Lietuvos fondo įkūrėją šviesiosios atminties profesorių Česlovą Kudabą. Mane, kaip orientavimosi sporto specialistą domino profesoriaus aerofoto moksliniai darbai, kurie sportui nebuvo prienami kaip didžiausia karinė paslaptis. Pasitarus su profesoriumi dėl valdžios kišimosi į visuomenininkų vidaus reikalus, per išplėstinį klubo „reorganizacinį“ posėdį, dėka Č.Kudabos patarimų, lyg, ir pavyko Vykdomojo komiteto nariams įrodyti klubo entuziastų atsidavimo bei jų pasišventimo reikšmę. Po mano kalbos į pasitarimą suvarytieji komiteto nariai pradėjo toliau vystyti mintį, kad kištis į puikiai dirbančio klubo veiklą nedera. Taip sugriuvo numatytas partinis-nomenklatūrinis Kultūros fondo veiklos apribojimas. Ši pirmoji visuomeninė pergalė Pertvarkos entuziastams paskatino kurti rajone Sąjūdį. Tuoj po sugriuvusio susirinkimo buvome pakviesti į Grūdų bazę pas jauną direktorių Virgilijų Keršį pasitarti dėl Sąjūdžio rėmimo grupės kūrimo. Pasitarimo šeimininkas informavo, kad su g/s „Azotas“ generaliniu direktoriumi Bronislovu Lubiu sutaręs dėl didžiulės susivienijimo administracijos pastato salės steigiamajam susirinkimui. Iškilo būtinybė prieš numatomą didelį renginį pasitarti. Tuoj paskambinau virš iškilmių salės esančio Skaičiavimo centro viršininkui Edmundui Simanavičiui, kuris mielai sutiko į savo kabinetą priimti renginio organizatorius. Todėl renginys įvyko nuostabiai: pirmą kartą buvo sugiedota tautinė giesmė, jos žodžius išdalinus susirinkusiems. Salė buvo papuošta tada dar neįprasta Tautine trispalve.

 

3.      Lietuvai Suomija buvo visad pavyzdys.

 

.....Gerokai iki Sąjūdžio kūrimo pradėjo bręsti būtinybė gilinimuisi į Sovietų Sąjungos „pamatų“ esmę, kurių visiškai jau nesimatė. Jų paieškoms teko dalyvauti uždraustos Lietuvos-Suomijos draugijos atkūrime, nes su Azoto turistais-vandenininkais ruošėme ne vieną ekspediciją ne tik už Baikalo, bet daug kartų ir į Kareliją. Ne vieną iš jų aš su savo pradinės mokyklos suolo draugu istoriku-kultūrologu ir vėliau Lietuvos Žemės ūkio akademijoje tapusiu politologu  Romualdu Povilaičiu; minėtos draugijos atkūrimo iniciatoriumi, suplanavome dviejų metų ekologinę ir etnologinę ekspedicijas Šiaurės Karelijoje palei Suomijos sieną. Jose turėjome tikslą išryškinti Suomijos ir Lietuvos skirtumą, parodant net Karelijos atsilikimą nuo Lietuvos, bei užaštrinant karelų tragišką skirtumą nuo savo brolių suomių, kurie prie caro laikų buvo vienodame lygyje. Toks ryškinimas ir net be jokių išvadų turėjo byloti tiems skirtumams buvimo Sovietų Sąjungoje laikotarpio dydžio įtaką – t.y. „Blogio imperijos“ žalą tautoms. Todėl iš kart, po įvykusio Baltijos kelio, Jonavos Balse publikavau kelionių įspūdžių serialą BALTŲJŲ NAKTŲ TAMSA bei žurnale „Mokslas ir Gyvenimas“ aprašiau tų ekspedicijų apibendrinimą, akcentuodamas seniausio žmonijos epo „Kalevala“ užrašymo vietovių komunizmo palikimo nykų vaizdą. Stebiuosi, kad žurnalo redaktorius  šviesiosios atminties Juozas Baldauskas leido man tada; dar sovietmetyje, atvirai užsiminti apie finų-ugro tautelių etnocidą.   

 

     Savo akimis matėme, kaip brendo ir pačių karelų nacionalinis atbudimas. Jo lyderiu tapo Petrozavodsko Pedagoginio instituto Filosofijos katedros dėstytojas Sergejus Belozercevas, kuris įsteigė Karelijos nacionalinį frontą. Jo tėvas taip pat buvo, Kazanės, ar Ulijanovsko, universitetų (nepamenu) filosofijos profesoriumi, kuris ne kartą buvo teistas už nukrypimus paskaitose, bet GULAG-ą išvengė, nes buvo neregys.

 

.....Taigi, per rinkimus į TSRS Aukščiausiąją Tarybą nuo Karelijos deputatu buvo išrinktas Sergejus, o nuo Armėnijos buvo išrinkta Karabacho klausimais daug dirbusi žymioji etnopsichologė Galina Starovoitova, kuri 1998 m. lapkričio 20 d. Sankt Peterburge (savo namo laiptinėje) buvo klastingai nužudyta.

 

.... O kaip Galinos reikalinga būtų konsultacija dėl užrašytų runose pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikmečio užkonservuotos mąstymo psichologijos karelų bei visų fino-ugro tautelėms!+

 Tai dabartinės Rusijos – buvusios Maskolijos (Maskvos Tartarijos) pavergtosios ir dabar etniškai pastoviai naikinamos tautelės, su kuriomis mes, lietuviai bendraudavome turistinėse kelionėse, komandiruotėse ar tarnaudami sovietinėje armijoje. Juk, nuo lietuvių ir suomių tautų užuomazgų, iki bendrų tikslų išsivadavime iš Rusijos imperinių bei bolševikinių-komunistinių kėslų formavosi labai svarbios balt-finiškos istorinės sąsajos, kurios nusitęsė iki šių Nepriklausomybės atgavimo dar glaudesnių ekonominių-kultūrinių santykių. Tik atkūrus Lietuvos-Suomijos draugiją, pirmieji jos konkretūs žingsniai prasidėjo, svečiuojantis ir Jonavos gamybiniame susivienijime „Azotas“, pas maloniai nusiteikusį generalinį direktorių Bronislovą Lubį.

 

4.      Vardan Demokratijos idealų.

 

.....Detalesniam Jonavos kontekstui su svarbiausiuoju pasauliniu istoriniu virsmo periodu,  svarbu  prisiminti  aukščiau paminėtus rinkimus į Kremliuje veikiančią Aukščiausiąją Tarybą, į kurią nuo Jonavos Sąjūdžio buvo išrinktas pažangus komunistas ir darbininkas-aparatininkas Marijonas Visakavičius. Deja, Vilniuje tų rinkimų nepavyko sulaukti Lietuvos Demokratų partijos atkūrėjui poetui ir tik ką iš kalėjimo paleistajam  politiniam kaliniui Povilui Pečeliūnui. Likus iki rinkimų vienai dienai, 1990 m. vasario 23 d. Povilas mirė. Internete apie jo mirtį galima atrasti tik vieno leidinio „XXI amžius“ 2010 m. vasario 3 d. straipsnyje „Alma Mater ir Povilas Pečeliūnas“,  kuriame parašyti tokie žodžiai: „mirė, eidamas 62-uosius – ir taip silpną sveikatą palaužė kalinimas, persekiojimai, o gal padėjo ir sovietiniai žudymo meistrai.“ Kiek teko kalbėtis su artimaisiais, susirgo labai staigiai ir mirė labai greitai. Pasakojo, kad telefonu kažkas skambinėjo – klausinėjo, kada numirs. Tada buvo tik kovo 11-osios išvakarių sovietmetis ir ne dabartinė Londono aplinka, kad galima būtų demaskuoti spec. tarnybų Aleksandro Litvinenkos  nunuodijimo analogiją.
 

 

.....Tada mes; jonaviečiai, Algirdas Grėbliūnas, ... Sinkevičius, Algirdas Sabatauskas (Seimo nario Juliaus tėvas) ir aš įstojome į LDP. Vėliau nuo šios Demokratų partijos Jonavoje į Seimą buvo išrinkta Jūratė Matekonienė, o Demokratijos Jonavoje įtvirtinimui Sąjūdžio taryboje buvo susidariusi demokratinių partijų (socdemų, krikdemų ir demokratų) koalicinė kuopelė. Aktyviausiu čia buvo pirmojo ir pagrindinio Lietuvos  knygnešio Jurgio Bielinio anūkas bei žymaus pasaulio lietuvių-socialdemokratų vadovo Kipro Bielinio sūnėnas  Jurgis Bielinis. Jis rajono Taryboje reiškėsi kaip blaivybės idėjų puoselėtojas, net 1969 ar 1970 metais buvo mane įtraukęs į Blaivybės draugijos Jonavoje kūrimą, kurią „pilkieji rūmai“ (kur dabar Viešoji Biblioteka) uždraudė naudoti „buržuazinį žodį“ „blaivybė“ ir mūsų blaivininkų suėjimą valdžia pavadino „komisija kovai su alkoholizmu“. Žodis „kova“ buvo komunistinės ideologijos pagrindas, kuris iškovojo „komjaunuoliškos statybos miestui“ blaivyklą.

 

.....Ir Michailas Gorbačiovas pratęsė kovos tradiciją savo „ukaz“-u nuginkluodamas Jonavos Šaudymo sporto mokyklą. Tada Jonavos Turistų klubo  (to, kuris 1966 m. buvo KGB uždraustas ir mano dėka 1969 m. atkurtas, ir už susipažinimą su jo įkūrėju  buvusiu politiniu kaliniu Gediminu Stanislovu Ilgūnu, buvau išvarytas iš rajono komjaunimo komiteto darbo, kaip “nepatikimas ideologiniam darbui“) pirmininkas Edmundas Mulokas buvo išvykęs slidžių žygin į Naująją Žemę, kur iš lietuvių keliautojų grupės, pagal tą Lietuvos nuginklavimo „ukaz“-ą, tada atėmė medžioklinį šautuvą. Todėl buvo dienų, kad nuginkluotus slidininkus nebijojo sekti ir jų palapinę su letena šiurenti jauna baltoji meškutė. Mat, ji dar nelabai mokėjo susimedžioti ne slidininkus. Kas atsilikdavo nuo grupės gamtos reikalui, tai kaip mat ji prisistatydavo prie „pusryčiams patiekalo“. Prie tos meškutės romantikos būtina paminėti Nikitos Sergejivičiaus Chruščiovo visam pasauliui pažadėtą ir 1960-10-30 parodytą „Kuzkina matj“, kuri buvo skirta XXII-tro komunistų partijos suvažiavimo progai. Tai šiaurės tautelių legendinės pabaisos  motina, kuri buvo dar baisesnė už savo vaiką. Tai būtent, Jonavos keliautojas Edmundas ir keliavo po tos pabaisos motinos buveinę – Naująją Žemę, kurioje buvo susprogdinta pirmoji pasaulyje vandenilinė bomba. Ji ir buvo pavadinta tos pabaisos motinos vardu, o ne  „Ivan“-u („duračiok“-u) ir ne „carj bomba“ (kaip „carj-puška“ Kremliuje, kuri niekad nebuvo iššovusi), kaip rašo Česlovas Iškauskas lietuviškame internete. Kuzkinos motinos pavadinimą pagrindžia istorikas, rašytojas ir karo analitikas Viktoras Suvorovas to pačio pavadinimo knygoje-bestseleryje. O metus prieš tai į Sibirą Tremtinių atminimo takais Edmundas Mulokas keliavo kartu su Titu Masiuliu, kuris žuvo sausio 13-tąja prie televizijos bokšto.

 

5.      Sausio 13-toji Jonavoje.

 

    Tą vakarą Jonavoje aš budėjau Sąjūdžio būstinėje – gražios, gan, įmantrios architektūros pastatėlyje, kuris istorijai nebuvo paliktas ir tapo sunaikintu. (Reiktų kada nors jį atkurti ir atminčiai atstatyti bet kurioje kitoje vietoje, jei tikroji vieta bus užimta kitu pastatu.) Po budėjimo patraukiau link Pašto ir Vykdomojo komiteto rūmų, kurie tą dieną keistai ir neįprastai skendėjo ypatingoje tamsoje. Toks vaizdas, kad tai buvo specialiai paruošta Ruklos kariniame miestelyje apsigyvenusiai iš Pskovo atvykusiai KGB desantininkų divizijai. Galite įsivaizduoti nuotaiką tada mano, kai dar nežinojome, kas yra mobilus telefonas, o nešiojamos radijo stotelės buvo ypatingo slaptumo įrenginiai, kurių naudojimui baisius leidimus reikėdavo forminti. Gerai, kad namuose turėjau laidinį telefoną, todėl skuodžiau namo kiek galėjau, kad išbarti naują „baltųjų rūmų“  viršininką, atsakingą už ūkinę dalį. Bet parėjus gan vėlai iš budėjimo, mano dukrytės dar nemiegojo ir žmona parodė, kas televizoriaus ekrane darosi su televizijos studija. Ne kartą dėl Raudonosios armijos savivaliavimų skambinėjau į Maskvą aukščiau minėtam iš Karelijos pažįstamam deputatui Segejui Belozercevui. Nors nepatogu buvo skambinti taip vėlai, bet su etiketu tokioje situacijoje net neturėjau mintyse skaitytis. Atsiliepė moterišku balsu ne žinau kas, ir pasakė, kad Sergejus ilsisi. Todėl paprašiau atsiliepusios pasiklausyti, kas dedasi televizijoje ir padėjau telefono ragelį ant televizoriaus. Tuo metu Konarskio gatvės televizijos komitete jau koridoriais lakstė desantininkai, o Eglė Bučelytė dar buvo eteryje ir įvairiom kalbom pasauliui pranešinėjo apie vykdomą pačią brutaliausią dar laisvos Lietuvos užtildymo operaciją. 
 

 

.....Nustebau, kad po kelių sekundžių ragelyje išgirdau Sergejaus balsą, kuris pasakė labai trumpai ir aiškiai, kad viskas aišku -
​ „mes tuoj veiksime“.

 

Kiek iš atminties pamenu, tada laikraščiuose rašant, kad ankstų rytą Raudonojoje aikštėje kolonos priekyje žengė deputatai-demokratai su deputatų išskirtinais raudonos vėliavos formos nemažais ženkliukais ir todėl OMON-as negalėjo vaikyti manifestacijos. Aišku, dabar reiktų istorijai tai įdėmiai spaudos pranešimus peržiūrėti, nes dabar per  įtampos su Rusija padidėjimo, nelabai leistinai pamirštama, kokiomis nuotaikomis tada gyveno Maskva ir jos pažangioji visuomenė, visad istorijoje besižavėjusi Lietuva bei Pabaltiju. Todėl čia minėtas mano draugas Jurgis Bielinis tomis lemtingomis dienomis iš karto atsidūrė Maskvoje pas besikuriančius socialdemokratus, vėliau buvo Minske, Lvove, Odesoje ir kitur – visur telkė draugus Lietuvai palaikyti. Apie tai reiktų paskleisti jau parašytus jo išsamius atsiminimus, kuriuos atidaviau istorijos mokslų daktarui Vladui Rakučiui, mūsų Krašto muziejuje skaičiusiam pranešimą apie sausio 13-tąją.

 

.....Tą baisiąją naktį  iš kart atsidūriau Jonavos Rajono Vykdomajame komitete, kuriame jau buvo mūsų labai daug, net ir nelabai matytų, bet baisiai susirūpinusių veidų. Koridoriuje  labai maloniai ir labai nepatogiai jausdamasis su mumis kalbėjo Rajono KGB komiteto pirmininkas, tada dar buvęs, kapitonas, Vladimiras Mažuolis. Broniaus. Su juo visad buvo galima diskutuoti, nes jis be specialaus čekistinio kontržvalgybinio parengimo turėjo dar aukštąjį civilinį išsilavinimą ir visad jautėsi, kad moka bendrauti. Prie jo grupelės arčiau priėjau, kada jis įtikinėjo visus, kad, neva, kraują praliejo „ne KGB pavaldumo“ kariniai daliniai. Tada aš jam pažvelgiau į akis ir pasakiau apie Pskovo dalinių priklausomybę iš oficialių tada visiems žinomų šaltinių, ir tai tvirtai sakiau, nes kai skambinėjau į Maskvą minėtam savo pažįstamam Sergejui Belozercevui; labai aktyviam  ir demokratiškai nusiteikusiam deputatui, reikėjo man akcentuoti karinių dalinių priklausomybę, nes S.Belozercevas kaip tik Aukščiausioje Taryboje labai specializavosi dislokuojamų karinių dalinių ir jų grėsmės kėlimo paskelbtai „Perestroikai“ klausimais. Jis„statė ant ausų“ gynybos ministrą ir paskutinįjį sovietinį maršalą Dmitrijų Jazovą, kuris ministru tapo po VFR jaunuolio Matio Rusto Raudonojoje aikštėje nusileidimo sportiniu lektuviuku „Cessna“. .Todėl Jonavos KGB kapitonas V.B. Mažuolis nuo mano aiškaus karinių dalinių įvardinimo pasimetė, išsidavęs, kad nėra demagogas, pamačiau jo susinepatoginusiojo žvilgsnį ir, lyg, pabalo, matėsi, kad jam prieš mus labai sunku buvo. Kiek pamenu, tuo momentu pritilo ir nustojo įrodinėti savo „tiesas“. Tai buvo nebūdinga, kaip komunistui. Žodžiu, pedagoginį taktą, lyg, ir neblogą turėjo, nes turėjo pedagoginį-universitetinį išsilavinimą ir buvo dirbęs mokytoju.

 

.....Į Vykdomąjį komitetą atėjau pasikabinęs per petį didelį pilkos milicijos spalvos aukščiausios kokybės megafoną, kurį man varžybų rengimui ir jų komentavimui davė  jau šviesiosios atminties buvęs milicijos ekspertas,-puikus kompiuterių žinovas Vaclovas Gurčinas. Po Jonavą su tuo megafonu tada jau teko po miestą važinėti rinkimų už Sąjūdį aktyvios agitacijos metu. Tai Jonavai buvo naujiena, nes buvo naujiena ir laisvi rinkimai, tapę konkurenciniais, lyg kokios varžybos pagal civilizuotas taisykles. Važinėdavau po miestą su Sąjūdžio tarybos kolega Edmundu Gedvila, kuris sėdėdavo šalia manęs ir puikiai patarinėdavo dėl perteikiamos informacijos tikslumo, kalbėjimo taktikos ir balso sklaidos atsirinkimų taškų. Juolab, kad kalbėti per mikrofoną man jau buvo įprasta sportinėje praktikoje, kaip tai įprasta kokybiškai rengiamuose renginiuose.

 

     Kai naktis jau persirito link ankstyvo ryto, man iš Sąjūdžio, ar Rajono Tarybos kažkas (nepamenu, nes tai buvo bendras reikalas) nurodė autobusų į Vilnių išvykimo laikus ir pristatė UAZ-iko vairuotoją, su kuriuo pradėjau važinėti po miestą ir skelbti apie išvykimo laiką ir vietą, norintiems ginti Laisvos šalies Perlamentą. Labai ankstų rytą tada kaip niekad daug kur languose žibėjo šviesos, žmonės po tragedijos televizijos užtildymo, matyt, užmigti negalėjo. Megafonu kalbėjimas ypač gerai girdėdavosi, įvažiavus į Rimkų mikrorajono kiemus tarp devynaukščių apsuptyje, kai garsai aidu atsimušdavo nuo pastatų ir garsą lyg dar labiau sustiprindavo. Ilgai neužsibūdavau, nes po pirmųjų žodžių prie langų iš kart prieidavo ir pažvelgdavo, kai kurie net šviesą iš kart prigesindavo, kad geriau naktį įžiūrėti į laukiamą mano atvažiavimą. Mat, jau ne pirmą dieną po Jonavą tada važinėjau. Daug kas languose net ranką su ištiestu delnu pakeldavo.

 

.....Deja, į vieną kiemą įvažiavus, kai išlipau iš automobilio ir pradėjau kalbėti, staiga prie mano ausies čaižiai sprogo iš devinto aukšto paleistas šampano butelis. Jis atsitrenkė į automobilio geležinį stogą prie pat mano galvos ir jo sunkios bei storos šukės pasipylė man į kaklą-galvą. Visa laimė, kad buvau nuo žvarboko vėjo užsitempęs kapišoną, į kurį šukės amortizavosi  ir savo aštrumais nepakenkė. Nespėjau susiorientuoti, nes vairuotojas klykiančiu balsu man įsakmiai sukomandavo sėstis, šaukdamas, kad „mus apšaudo“, ir‚ įjungęs gazą“, net nespėjus man durelių uždaryti, didžiausiu greičiu išlėkė iš kiemo, lyg būtų tikras ralistas. Lekiant LTSR trisdešimtmečio gatve (nepamenu, kada jos pavadinimas buvo pakeistas) labai jam sunkiai įtikinėjau, kad niekas į mus ne šaudė, kad viso labo, tik neišsipagiriojusio girtuoklio sunkaus butelio trenksmas buvo, kaip į būgną ne odos, o įtemptos geležies skardą garsui sustiprinti. Nuraminus vairuotoją, matėsi, kaip tik ką prikelti, ar, tą naktį nemiegoję, žmonės skuba į miesto centrą link Vykdomojo komiteto, kuris dabar vadinasi demokratiškesniu Savivaldybės pavadinimu.

 

.....Vėl nepamenu, kada sąmonėje pasikeitė pavadinimas, nes susiformavę stereotipai sunkiai kinta – toks jau ne psichologinis, bet fiziologinis dėsnis, kurio keitimui reikalingos ypatingos pastangos ir valia, jei reikia geresnį mokymosi rezultatą pasiekti su geresne-tobulesne nauja įsiugdyta judesio-ar mąstymo veiksmo technika.

 

.....Kai atvažiavome į Savivaldybę, gausiai į ją net iš kart atbėgusieji jau svarstė apie tą šampano butelį į mūsų automobilį paleistą, sakė jie, kad matė, iš kokio lango metė. Net stebėjausi, kaip spėjo pamatyti. Matyt, paleidėlis uždarinėjo langą ir tai išsiskyrė iš visų langų, o, gal, ir spėjo pamatyti, nes visiems įprasta į netikėtą garsą reaguoti, refleksiškai pulti žvilgsniu į garso sklidimo vietą. O jei dar sprogimas-dūžis pasigirsta, tai smalsumo refleksas dar labiau sustiprėja ... Taip, kad terorizmui užkardyti daug pas žmogų yra Dievo sutvertų ar Gamtos įugdytų apsauginių refleksų.  

 

6.      Vardan Laisvės išsaugojimo ir Žmogaus teisių gynimo.

 

.....Ne tik kviesti, bet ir važinėti teko daug kur po gynybinius objektus, kaip nuo vaikystės man matytus Sitkūnus, kur šalia jų Babtų vaistinėje dirbo mano senelis ir nuo jų tolumoje žvelgdavau į radijo stoties siųstuvų aukščiausius elektromagnetinius vibratorius, kurių tą elementarų lietuviškesnį terminą sužinojau tik suaugęs karinėje tarnyboje prie radijo techninių įrenginių ir jos teorijos terminų įsiminimo. Prie tokio paties dar galingesnio televizijos vibratoriaus (bokšto) teko su jonaviečiais važiuoti ir į Juragius; netoli Garliavos, kurios vardas dabar tapo dažniausiai minimu teisiniu aspektu.

 

.....Mat, po sausio 13-tosios tragedijos, pirmiausiai, į Kėdainius vykome laidoti  38,5 metų Alvydą Kanapinską, tarnavusį Karelijos sostinėje ir buvusį  Kėdainių Sąjūdžio aktyvistą. Nuo Jonavos laidotuvėms delegaciją organizavo minėtas Edmundas Gedvila, kuris ne tik Rajono Tarybos pirmininku buvo, bet ir įsiliejo į Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos veiklos kūrimą. Ji užgimė ir išsivystė nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurios signatarais 1989 metais tapo žymiausi mokslininkai-visuomenės veikėjai, pakloję pamatus Žmogaus teisių gynimo organizacijų kūrimui bei jų veiklai, kurioje dar yra labai daug „neartų plėšinių“. Todėl minėtas čia aukščiau docentas Romualdas Povilaitis ir yra išrinktu Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininku, kuriai priklauso ponas Edmundas.

 
 

7.      Istorijai dar nežinomas Lietuvos išgelbėjimo faktas.

 

.....Tos asociacijos atstovu užsienyje yra Christian Nekvedavičius, kurį buvau aplankęs Miunsteryje (Vakarų Vokietijoje), kai dviračiu riedėjau į Londono olimpiadą. Jis man Bostone išleistoje enciklopedijoje parodė žinią apie jo tėvą Kostą Nekvedavičių, kuris būdamas Kauno apskrities viršininku išgelbėjo Lietuvą nuo bolševikinio perversmo. Komunistai planavo teisinę valdžią nuversti 1920 m. vasario 16 dienos parado metu, kur tribūnose buvusi vyriausybė turėjo būt suimta.  Apie tai, viršininkas sužinojęs, prieš pat perversmą, ypatingo organizuotumo dėka, suėmė visus perversmo ir maišto organizatorius – numalšino sukilimą. Todėl Lietuvos žvalgybos įkūrėjas, dabartinės VSD gerbiamas rašytojas Liudas Gira, vėliau 1940 m. organizavęs „Stalino saulės“ atvežimą, tada parašė skundą Krašto apsaugos ministrui V.Merkiui ir už tai Lietuvos valstybės išgelbėtojas K.Nekvedavičius buvo nuimtas nuo apskrities viršininko pareigų.

 

.....Kodėl Žvalgybos viršininku buvęs Liudas Gira tapo Lietuvos valstybės išdaviku, galima spėlioti, kad 1918 m., kažkodėl keistai su vyriausybe nepasitraukė iš Vilniaus ir bolševikams pateko į nelaisvę. Buvo kalintas Smolensko tvirtovėje ir vėliau pagal belaisvių mainų programą buvo iškeistas. Todėl istorikams reiktų tyrinėti, ar Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis negalėjo su jo padirbėti minėtoje tvirtovėje?

 

......Šį rakursą į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo praeitį pateikiau, nes artėja Lietuvos Nepriklausomybės skelbimo šimtmetis, kuriam ruošiantis reiktų nuodugniai ir moksliškai istoriją visą ištyrinėjant, kurioje vaidmenį turėjo ir Jonava, esanti Lietuvos centre. 

 

8.      Negi nestabdysime šliaužiantį perversmą po vaikų sumetimo į šulinį?

 

.....Šliaužiantis perversmas, tai labai ilgas veiksmas net nematomas ir užslėptas visuomeniniuose procesuose, kad ir tokiuose, kai pabėgėliai braunasi į Europą net nežinodami, dėl ko jiems įsakyta brautis.  Todėl susivokimui privalu nagrinėti perversmų istoriją, kad ir Lietuvai iškilusią grėsmę dėl Maskvoje įvykusio Rugpjūčio ГКЧП pučo. Tada Jonavoje tik ką įkurtoje Jaunųjų turistų stotyje dirbau su pačių vaikų iniciatyvos dėka įkurta skautų organizacija ir jos iniciatoriumi V-os vidurinės mokyklos moksleiviu Arūnu Grušecku, pas mane besikonsultavusiu orientavimosi bei keliautojų sporto plonybėse, dalyvavusio žygiuose ir varžybose, bei įkūrusio vaikų visapusiškos saviugdos nuostabią sistemą. Be to Arūnas savo jaunesniems bendraamžiams organizavo net pacifistinius žygius į sovietinius karinius dalinius, raginant sovietiniams kariams grįžti į savo namus. Akcijos jo buvo organizuotos ir Klaipėdos gatvėje prie sovietinio Karinio komisariato.

 

.....Per Jonines Santakos girioje prie Šventosios upės gražiausios Matelių rėvos vyko pirmoji Lietuvos skautų stovykla, kurios įspūdžius buvau aprašęs  straipsnių ciklu „Skautų vasara“. Tada siekiau pabrėžti neformaliosios pedagogikos svarbą vaikų ir  jaunimo ugdyme. Deja, tai nebuvo išgirsta ir buvusiose sovietiniuose Pionierių namuose, po minėto pučo, juos ir kitas moksleivių laisvalaikio saviraiškos ugdymo įstaigas, apjungus į vadybiškai atgyvenusius „kolchozinio“ tipo Moksleivių namus, minėtiems skautams vietos nebeliko. Nenuostabu, kad greitai nebeliko ir pačių Moksleivių namų. O jų išnykimo priežastį jau dabar skaudžiai srebia visa Lietuva, kai mano buvusioms auklėtinėms Laurai ir Linai Cvilikaitėms, toliau negalėjusioms lankyti pamėgto būrelio, taip gyvenime nutiko, kad vienos dukterčia su sūnėnu, kitos dukra su sūnumi buvo sumesti į šulinį.

 

.....Šio įvykio kaltę reiktų ir man prisiimti, kad vaikų užimtumo sistemos naikinimo protesto publikuotais straipsniais ir tarnybiniais raštais nesugebėjau įtikinti rajono valdžios dėl neteisingos moksleivių laisvalaikio įstaigų „pertvarkos“, prasidėjusios po minėto pučo.  O tai ir buvo pradėta šliaužiančioji nepavykusi pučo tąsa su sveiku protu nesuprantamais vaikų laisvalaikiui naikinimo veiksmais ir pradėtu nežabotu alkoholio reklamavimu, kurio tokio nebuvo net sovietmetyje.  Siūlau, nors dabar pažvelgti, kad visa tai prasidėjo su paskelbtu Maskvoje puču.

 

9.      Negi neįsigilinsime į perversmo išaiškinimo ir sustabdymo teoriją?

 

.....Buvo visai nejuokinga tada, kai nuėjau į Jonavos Balso redakciją ir pasiūliau visas rašomas mašinėles slėpti – tas mano siūlymas laikraštyje buvo tuojau išjuoktas. Iš kur redaktorė žinojo, kad Maskvos jaunimas į tankų vikšrus sukiš strypus-lentgalius ir taip tankus sustabdys?  Ką, redaktorė tarnavo tankiniuose daliniuose? Tai įvyko, kai mes visą naktį buvome prie Seimo. Tada, kai Maskvoje; pajudėjus tankams, Vilniuje  perpildytoje Parlamento aikštėje prasidėjo visuotinė malda. Tada ir sustojo tankai – jie perėjo į demonstrantų pusę. 

 

.....Pamenu, kaip  įdėmiai klausėmės  šviesiosios atminties žurnalisto Jono Zigmanto Bačiulio perdavinėjimus iš Maskvos. Atrodė, tuoj, tuoj, Maskvos pavyzdžiu link Seimo turėtų pajudėti ir iš Šiaurės miestelio motorizuota kariuomenė. Patikėkite, jausmas buvo labai prastas.

 

.....Juk į Vilnių tada prie Seimo suvažiavome spontaniškai. Pamenu, pas mane į darbą su megafonu atėjo rajono Sąjūdžio pirmininku tapęs mano treniruočių draugas; žymus tolimų nuotolių-marotonų bėgikas Vytautas Čiuplys. Sako jis man: „Reikia gelbėti mūsų Seimą“. Pasakė, kada autobusas turi išvažiuoti nuo Savivaldybės ir pasiūlė, atrodo, jau ne milicijos, o policijos automobilį. Laiko iki išvažiavimo buvo likę labai nedaug, kad prie Vilniaus pro tanką pastatytą prasmukti. Apie 21 val., kaip man buvo pasakyta, jis turi užtverti kelią ir į sostinę nakčiai nieko neįleidinėti. Todėl reikėjo skubėti – nebuvo kada į kiekvieną kiemą įvažinėti ir gaišti. Teko man net iš važiuojančio automobilio kalbėti. Todėl vėliau buvau išbartas mero Edmundo Simonaičio-Simanavičiaus, kad žmonės nieko nesuprato, ką sakiau pro nuvažiuojančia mašina. Bet išmintį turintiems jonaviečiams buvo aišku ir nesupratus, ką sakiau – daug kas iš kart bėgo į savivaldybę, net nakčiai sumuštinių nepaėmę. Dar nemalonus incidentas įvyko, kai mums į automobilį radijo ryšiu kreipėsi Tarybos pirmininko pavaduotojas Pranas Urmonas Dailidė. Jis pranešė, kad iš Ruklos atvyko sovietinis generolas ir perspėjo, kad tuoj su šarvuočiu rengiasi sutraiškyti mūsų automobilį ir įsakė nedelsiant atvykti į savivaldybę pasitarti. Supratau, kad gali sužlugti jonaviečių išvyka prie Seimo. Kol pasitarsime, teks išvažiuoti tuščiu autobusu. Juk su tanku prie Vilniaus nesusitarsi, kad praleistų pilną autobusą žmonių, o pro mišką pėsčiomis stačiausiais skardžiais, kuriais ne kartą bėgiodavau su žemėlapiu, žmonių ne pravesi. Ginčytis ir aiškinti pavaduotojui per radijo ryšį nebuvo įmanoma, nes ryšis nutrūko. Akivaizdu, kad mūsų pokalbį atviru tekstu galėjo kariškiai klausytis, tam yra labai modernios pasiklausymo stotys.

 

 .....Todėl su drąsiu policijos vairuotoju nutarėme rizikuoti ir toliau pranešinėti, nes ne daug liko laiko iki išvykimo. Apvažiavome miestą, atsargiai stebėdami, kad šarvuotis ar kokia karinė mašina tolumoje nepasirodytų. Tam vairuotojas visur galvojo ir planavo, kaip nusukti, jei ką ...   Todėl greitai apvažiavome. Po keliolikos minučių, susirinkus pilnam autobusui, pajudėjome į Vilnių ir sėkmingai suspėjome prasmukti pro tanką.

 

.....Pamenu, tada barti gavau gerai, kad rajono valdžios nurodymo neįvykdžiau. Tiesa, pats Pranas Dailidė buvo gana „linksmų plaučių“, pasakojo, kad jis, generolui atvažiavus, nepasimetė ir sugalvojo pasakyti, kad padeda paskelbto pučo komendanto valandos tvarką palaikyti, perspėjant, kad vaikai gatvėje nebūtų. Matyt, Pranas suprato, kad generolas lietuvių kalbos nesupranta ir nesuprato, ką pranešinėjau.

 

.....O prie Seimo pamenu slogią ir labai jaudinančią įtampą. Daug žmonių turėjo tranzistorius ir per Svobodą, bei kitas užsienio stotis įdėmiai, „ausis įtempę“, ratuku apstoję, klausėmės transliuojamą jaudinančiąją situaciją ir lygindavome su per garsiakalbiais perduodama. Gerokai prašvitus, nuotaiką visų pagerėjo, nes buvo jau aišku, kad pučas nepavyko. Kai, saulei kylant, autobusu namo riedėjome, pamatėme Gariūnų turgavietėje didelę minią prekeivių. Pagalvojome, kad laimingi tie, kuriems niekas nerūpi.

 

.....Po nakties nemigos nuėjau į darbą, nes turiu treniruotą organizmą. Rūpėjo ne tik artėjančių mokslo metų reikalai, bet ir tolesnės situacijos vystymasis Maskvoje. Girdint per radiją, kai laineris, minėto D.Jazovo iniciatyvos dėka su pučo organizatoriais pakilo skrydžiui į Farosą pas Michailą Gorbačiovą atsiprašinėti, nedelsiant paskambinau į rajono KGB komitetą jau majoru tapusiam Vladimirui Mažuoliui ir paklausiau jam apie jo savijautą. Tai buvo rugpjūčio 21 d. - 3-čioji pučo visiško sužlugimo diena. Tada V.Mažuolis bus atleistas iš pareigų dėl etatų mažinimo tik po 2-jų mėnesių 1991-10-20. Toks pas jį įrašas. Ar tai teisėtas įrašas? Kas galėjo tokį įrašą parašyti, kai 1991-ųjų spalio 1 dieną Lietuvoje oficialiai nustojo veikti SSRS KGB? (Lietuvos žinios,Aras LUKŠAS 2011-10-21 13:15 ) Kas teisiškai perėmė neegzistuojančios svetimos valstybės represinės struktūros funkcijas? Kas buvo įgaliotas „mažinti etatus“ neegzistuojančiai organizacijai? Ar tai ne įrodymas, kad kažkas perėmė Lietuvoje KGB funkcijas?

 

10.  Apie ką byloja Rusijoje žudomi politikai?

 

.....Iš Rusijos publikacijų žinoma, kad minėtas Maskvoje Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos deputatas Sergejus Belozercevas dirbo garsiojoje Tarpregiojininėje deputatų grupėje ir reikalavo radikaliai reformuoti sovietinę armiją, kvietė kontroliuoti karinių žvalgybų agentūras, informavo Aukščiausiąją Tarybą apie įtartinus armijos manevrus, dėl jos perkėlimo į Maskvą, kas, matyt, ir leido demokratinėm jėgom sėkmingai užkardyti karinį perversmą. Nuo to laiko, deputatas pradėjo aktyviai bendradarbiauti kareivių motinų komitete. O nuo 1991 metų rugpjūčio įstojo į vadovaujamą Obolenskio komisiją sovietinės kariuomenės nusikalstamiems Rugpjūčio puče veiksmams ištirti, kaltino net patį prezidentą M.Gorbačiovą, dėl ko jis kreipėsi į prokuratūrą, reikalaudamas pareikšti kaltinimus deputatui už „šmeižtą“, o po kelių dienų Belozertsevas buvo rastas be sąmonės  Kazanės geležinkelio stotyje ant platformos su rimta galvos trauma. Ir policijos tadas buvo apšmeižtas, neva, buvęs mirtinai „girtas“. Tačiau  deputatas reikalavo tirti versiją dėl pasikėsinimo jį nužudyti. Suirus Sovietų Sąjungai po  1993 metų S.Belozertsevas tapo Ingušijos prezidento Ruslano Auševo, patarėju, o po dvejų metų jis buvo išrinktu Rusijos Social Demokratų partijos pirmininku. Jis buvo parašęs knygą МЕХАНИКА СМЕРТИ (Mirties mechanika)

 

.....Buvo ne vienas pasikėsinimas Sergejų nužudyti. Deja, Maidano įvykių metu aptikau, kad jis Maskvos priemiestyje Koroliove, eidamas ryte į traukinį  2013-12-02 (58 m. amžiaus) buvo nužudytas užpuoliko, kuris jį subadė. Žudikas pasislėpė, nors daug kas matė žudymą. Palaidotas buvo Uljanovske šalia savo tėvo. Keista, bet apie jo nužudymą niekas nemini Lietuvos žiniasklaidoje, nors po Boriso Nemcovo nužudymo buvo išvardinta daug nužudytų politikų. Kaip vykdomas Sergejaus nužudymo tyrimo procesas, internete aptikti man nepavyko.
 

 

.....Negi tai prevencija, kad nebūtų daugiau referendumų Krymo „referendumo“ pavyzdžiu? Jie gali kilti Kurilų salose, Kaliningrade ir Karelijoje. Joje aš daug buvau sutikęs žmonių, kurie reiškė norą, kad Karelija būtų prisijungusi prie daug kartų geriau gyvenančios Suomijos. Tai pageidavo net tik karelai, bet ir rusai bei kitų tautybių vietos gyventojai. O S.Belozercevas ir buvo Karelijos tautinio atbudimo iniciatoriumi.

Ką iš viso šito reiktų  galvoti Lietuvoje?

 

Vytenis ALEKSANDRAITIS

Buvęs Jonavos Sąjūdžio

tarybos narys