Per 50 psl

Per 50 psl. ir per 60 nuotraukų
teorinės įžvalgos
apie Oginskius ir Kosakovskius

Reportažas apie atrastus Zaluskių rūmus
Gulbinų kaimo krūmynuose

..............................................

Pakeliui į Gulbinų dvarą

Pakeliui į Gulbinus Spalviškių kaimelyje saugiomas atminimas žymaus kraštotyrininko - Rumšiškių muziejaus steigėjo.. Naujai nusipirkęs sodybą, tik grįžęs iš Ispanijos, gyventojas puoselėja i toliau šviesiosios atminties Klemenso pradėtą veiklą.

Etnografas, muziejininkas, dailėtyrininkas ir architektūros istorikas bei pedagogas Klemensas Cerbulenas šioje Salviškių sodyboje gimė 1912 m. liepos 24 d. - bitininko šeimoje. Mirė 1986 m. sausio 4 d. Kaune ir palaiduotas Eigulių kapinėse

Klemensas 1933 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Humanitariniame fakultete, kurį, perkeltą į Vilniaus universitetą, baigė1941 m. istorijos specialybę, apgynęs diplominį darbą "Kaimo skrynios Užnemunyje". . Besimokydamas, priklausė studentų skautų korpuracijai "Vytis". , o 1958 m. tapo istorijos mokslų kandidatu. 1973 m. apgynė daktaro disertaciją, bet daktaro laipsnis, kaip įprasta sovietmetyje, jam nebuvo suteiktas. Klemensas 1936 - 1942 m. dirbo Kauno Kultūros muziejaus Etnografijos skyriaus vedėjo pavaduotoju. Nuo 1942-1944 m. Kultūros apsaugos Etnografijos skyriaus vedėju (vokiečių okupacijos metais), o nuo 1945-1950 m. Mykalojaus Čiurlionio dailės muziejaus moksliniu bendradarbiu. Juo vėliau ( 1951-1952 m.) dirbo istorijos instituto, o 1945-1972 m. dėstė aukštose ir specialiose vidurinėse mokyklose. 1970-1974 m. vadovavo Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse detalizuoto generalinio plano parengimui, padėjo atrinkti eksponatus, ypač, Račkiškės koplyčios perkėlimu. Jis ir iš savo gimtojo Spalviškių kaimo perkėlė vieną įdomų namą, buvusį priešais jo sodybą. Tai patvirtino man dabar jo sodybą nusipirkę žmonės, kurie tęsia jo etnografijos pomėgį. Kaip tik, atrodo, aš apie 1969 m. ir buvau Klemensą sutikęs prie Rumšiškių, kai pėsčias atlikinėjau turistinę ekspediciją.

Be to Klemensas "Žinijos" draugijai, Dailininkų sąjungai, Lieudies meno draugijai, tyrė lietuvių liaudies ir monumentaliosios architektūros, ypač, baroko istoriją, dailę ir tautodailę. Yra labai daug paskelbęs įvairių mokslinių, kritinių, apžvalginių, didaktinių ir kitų straipsnių. 1970 m. jam buvo suteikta Valstybinė premija už mokslinį tyriamąjį darbą. Labai daug jis prisidėjo prie garsiųjų albumų "Lietuvių liaudies menas" kygų išleidimo, kaip Architektūra (1957-1965), Mažoji architektūra, (1970 m.). Atliko studijas apie juvelyrą, dizainerį, interjero specialistą, baldų komplekttų papuošalų kūrėją bei pedagogą Joną Prapuolenį, apie Zervynų kaimą, Vilniaus architektūrą, prisidėjo prie Lietuvos architektūros istorijos išspausdinimo 1987 m.
Buvo garbingai paminėtas Klėmeso Čerbulėno 100-metis. Apie jį nuostabų straipsnį yra parašiusi Laima Šinkūnaitė www.kamanė.lt, 2012-07-23

Šioje sodyboje susipažinau su Alvydu Lendsbergu - nuosabiu koplytstulpių resauruotoju.:)

Toliau už nuostabiausio pavadinimo Spalviškių kaimiukščio, prie Gulbinų kaimo pakraščio buvusio garsaus siaurojo geležinkelio į Biržus likučiai. Siūlau paėjėti palei šiuos bėgius.

Štai, kaip "pasislepia" bėgiai žymaus Aukštaitijos siauruko. Smalsaudamas paėjau palei tuos bėgius.

Čia galima bėgiais ir į Panevežį nukeliauti. Tolumoje matome dėžutę neregėtą - galvojau, kad koks neregėtas geležinkelio įrenginys. Deja, pasirodo krosnelė kažkokia nereikalinga ir išmesta

Kiek paėjęs, pamačiau namą su Gulbinų kaimo pavadinimu - tai Gulbinų kaimo geležinkelio stoties pastatas. Nutariau įsiamžinti to užrašo fone. Išsitraukiau fotoaparatą ir ištiesęs ranką į šalį, bandžiau savo veidą pataikyti to užrašo tolumos perspektyvoje. Dja, nepataikiau fotografuopdamas. Kol studijavau, ką nufotografavau, iš geležinkelio stoties pastato iššoko moteris ir pradėjo bartis, kad "josios kieme" jos namą fotografuoju.

Paprašysiu skaitytojus gerai įsižiūrėti į abi geležinkelio nuotraukas.

Ėjau tik bėgiais? Iš kur žinoti, kad bėgiai yra kieno nors "privati valda"? Man šiek tiek žinant Paminklosaugos įstatymus, žinau, kad siaurasis Aukštaitijos geležinkelis yra įtrauktas į paveldą. Taip, kad geležinkelis turėtų būti kaip ir viešosios erdvės statusas. Negi privatizavusioji geležinkelio stotį, gal bėgius vežti į metalo laužą? Negi nebus niekad atkurta linija iki Biržų?

Kokia paminklosaugos padėtis, paaiškėjo, kad gyventoja nenori, kad ant jos privatizuoto-nusipirkto namo kas nors fotagrafuotų tą g. stoties užrašą, ji visus vaiko - aš ne pirmas, bandęs tą užrašą nufotogarfuoti. Ji skundėsi, kad jau įgriso jai vaikyti nuo jos "privačios valdos". Todėl, kyla klausimas. Ar ir bėgiai geležinkelio taip pat privatizuoti? Juos ji gali išvežti į metalo laužą?

Aš kaip turistas ar pažeidžiau kokią nors "etiką", norėdamas įamžinti buvusios geležinkelio stoties užrašą? Ar būtina eiti atsiklausti šeimininkų, jei jie išsikabina užrašą ir jei jį iš gatvės nori praeivis nufotografuoti? Negi geležinkelis neturi gatvės statuso? Negi negalima fotografuoti namų nuo gatvės? Gyventoja aiškino, kad ji "užrašą sau pasidarė ir sau išsikabino, o ne kietiems fotografuoti". Todėl vėl, kaip su paminklosauga? Negi, tikrai, paminklosauga nereikalavo iškelti to užrašo, jei geležinkelio stotis yra paveldosaugos objektas?

Be to tos geležinkelio stoties gyventoja (savininkė) pradėjo aiškinti, kad užrašo "privati valda" dėti praeiviams nėra. neva, būtina, nes, neva, niekur kaime nėra tokių užrašų. Deja, tokių užrašų pilna, ypač, Vakarų Europoje. Tai tvirtinu, kaip keliautojas ir orientavimosi sporto specialistas, nes mes, sportininkai, kur yra tokie užrašai, tikrai, nebėgiojame - tam yra net specialūs ženklai, nurodantys privažias teritorijas. - tai chaki spalva, kuri sportininkams yra draudžiamos teritorijos statusą turinti.
Na, o ar čia geležinkelio bėgiai, einantis ne per kaimo teritoriją, o tik šalia teritorijos, sudaro "privačios valdos" vaizdą nežinančiam praeiviui? KODĖL VISUOMENEI, TURISTAMS IR PRAEIVIAMS NEGALIMA GĖRĖTIS PAVELDOSAUGOS OBJEKTAIS ? ? ? Juk stogastulpio restauratorius Alvydas Lendzbergas net paprašė, kad aš pas jį į sodybą nueičiau ir jo stogastulpį į internetą įdėčiau. Juk jis ir restauravo tam, kad ŽMONĖS MATYTŲ. ir grėtųsi liaudies menu

Nutarta geležinkelio iki Biržų nepratęsti, neatstatytnėti, nes, neva, "per mažai lankytinų objektų"? Ar, tikrai? Ar kas matė šią Alvydo Lendsbergo restauruotą koplytstulpį? Ar jis yra įtrauktas į lankytinų objektų sąrašą? Negi, bus tų objktų, jei juos slėpsime, drausime žiūrėti, lankyti, fotografuoti?

Todėl klausimas: "Kam tada rikalingas "Regioninis parkas", jei jo teritorijoje negalima fotografuoti istorinių saugomų objektų?

Ar ne todėl geležinkeliukas į Biržus nepratęsiamas, nes, gal, nenorima, kad būtų kuo daugiau lankytinų objektų? Sakoma, kad, pirmiausiai, privatizavo geležinkelio stotis geležinkeliečių palikuonys. Negi jie nenori gėrėtis savo tėvų-senelių darbu prie siauro geležinkelio? Negi nenori tą geležinkelio liniją populiarinti? Kaip paveldosauga suderino klausimus su privatizuojančiais paveldosaugos objektus? Ar yra sudarytos sutartys objekto saugojimui ir jo demonstravimui visuomenei? Negi aš padariau "nusikaltimą", vis tiek tą stotelę nufotografavęs su teleobjektyvu iš toli? Negi padarysiu "nusikaltimą" ir per Žemę-googlę programą nufotografuodamas iš kosmoso?

pasididinti GALIMA - matote Gulbinų geležinkelio stotį iš 191 m aukščio. Negi jos negaliu fotografuoti? Negi jos negaliu dabar nufotografavęs rodyti?. Juk aš ėjau ne per privatų kiemą, kuris matosi iš pietų pusės. Ėjau palei bėgius nuo kelio - palei bėgius galėjau iki Panevėžio nueiti. Negi tai viskas privatizuota? Kaip užlaikomas šis paveldo objektas? Kiek žinau, tokiose stotelėse buvo unikalios krosnys įrengtos. Ar išliko ji po privatizavimo? Negi neatsigaus geležinkelis ir negi vėl nebus tas pastatas skirtas keleiviams sušilti?

Kaip nuostabu! Kaimo bendruomenė turi savo namus.

Pasigyrė, kad bendruomenės narys - matosi, didžiuojasi savo kaimu.

Šį namuką reiktų išsaugoti

Kelias į dvarą medžiais-eglėmis apsodintas. Moterėlė sakė viena, kad ji maža dar sodino per talką mokykloje tas eglaites, - sakė, kad kolūkio pirmininkas liepė. Tai buvo dar, kai J.V.Stalinas buvo gyvas apie 1950 metus. Todėl retorinis klausimas. Kodėl, būtent, čia tuos medžius sodino? Kodėl kitur keliuose nėra medžių? Pagal tradiciją? Gal anksčiau buvo tie medžiai, kai dar dvaras buvo?

Prie buvusio dvaro naujai rekonstruotas tvenkinys ir dar neužsipildęs jis įrodo pirmykčių ežerėlio konfigūraciją

Paėjėkime link tolumoje matomo miškeliuko.

Štai, šitie rūmai!
Rūmų vaizdus žiūrėkite šią nuorodą papudę.

Maždaug iki I-ojo pasaulinio karo žemėlapyje (kuriame dar nėra geležinkelio į Biržus) Gulbinų polivarko 4 pastatai, iš kurių tik prie kelio arčiau išliko

O čia iš 1863-1870 m. žemėlapio fragmentas įrodantis, kad ir po 1832 m. dvaro išparceliavimo ) iš Zaluskių sekvestravimo) dar buvo žemėlapiuose žymimas kaip dvaras (Господарский двр), pagal knygnešio Jurgio Bielinio patvirtinimą, perėmus tą dvarą.

Žemėlapyje ežeriukas toks pats, kaip dabar nuleistas tvenknys, o dvaro teritorija, gal, ūkinė dalis) galėjo būt dabartinio tvenkinio dugne, o atskirai juodas kvadračiukas dabartinių griūvėsių vietoje arba rūmai, arba kumetynas.

Atkreipkite dėmesį, kaip tada reljefas buvo žymimas brūkšniukais didesnio nuolydžio šlaituose.