Skirta artėjančiam pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-osioms gimimo metinėms ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai pradžios 80-mečiui

  Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai, L R Seimo pirmininkei  LR Seimo pirminikei Viktorijai Čmilytei-Nilsen, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Jurgitai Šiugždinienei, L. R. Seimo Žmogaus teisių komitetui, Seimo frakcijoms, Vyriausybei, Krašto apsaugos ministrui, Užsienio reikalų ministrui, Lietuvos Žydų bendruomenės pirminikei-advokatei Fainai Kukliansky ir visai bendrijai, Ukmergės savivaldybės merui Dariui Varnui, Istorinei prezidentūrai, Lietuvos  Gyventojų genocido ir Rezistencijos tyrimo centro Generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui, Lietuvos Istorijos instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei, Regionų administracinio teismo teisėjui Sauliui Jakaičiui,Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės (toliau Dekomunizacijos-desovieticacjos, arba Komisijos) komisijos  nariams ir juos delegavusioms organizacijoms, kandidatams į Euro perlamentą, Liertuvos Žmogaus teisių koordinaciniams centrui, bei žiniasklaidai

buvusio Sąjūdžio tarybos nario Jonavoje ir 
sporto pedagogo,
dabar keliautojo-kraštotyrininko, 
jau 2,5 metų tyrinėjančio
Juozo Krikštaponio biografiją,
Vytenio Aleksandraičio
 

SKUBUS PRANEŠIMAS
SU APIBENDRINIMU

dėl Ypatingajame archyve tik ką  aptiktos žinios apie  J. Krikštaponio „bėgimą iš vokiečių armijos ir slapstymąsi Ukmergės rajone“ - taip parašyta viename NKVD tardymo protokole ir apie tą faktą patvirtinančių net kitų NKVD-KGB dokumentų bei liudininkų parodymų VISUMOS, neigiančios pastarojo „Baltarusijoje“ buvimą.

      Todėl, tuo tikslu, daug kam   2024-05-24  išsiųstą 12:07 skubią informaciją dabar apibendrinimui pakartoju  šioje internetinėje nuorodoje,  su kuria papildomai dabar informuoju dar ir Lietuvos žydų bendruomenę (toliau LŽB), Lietuvos mokslų akademiją bei Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierę Redą Cimmperman, nes, manau, jog nekokybiški tyrimai gali turėti neigiamą pavyzdį ir Akademinei bendruomenei.
        Detaliau viską išdėsčiau  siųstoje mano tyrimų ataskaitoje, kurios internetinis adresas http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/index-fakt.htm ir tai yra apie 30 psl., 82 paveikslėlių bei 130 nuorodų apimtyje informacijos I-oji dalis, o II-ąją dalį dar ruošiu - greitu laiku turėčiau atsiųsti ir išdėstyti, ką šiuo metu archyvuose aptinku J. Krikštaponio klausimu.  Todėl dabar kartoju 3-is kart trumpesniu apibendrinančiuoju tekstu su tik ką naujai aptiktais aspektais, kuriuos nuolat atrandu. 

     Tačiau, jau likus labai ne daug laiko iki Pasipriešinimo sovietinei okupacijai pradžios - liepos 20 dienos, kurią ir atliko Juozas Krikštaponis, surengęs pirmąjį Partizanų sąskrydį, kol Ukmergė dar nebuvo užimta sovietų, bei iki jo dėdės - pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-tųjų gimimo metinių rugpjūčio 10 dienos, todėl ši informacija yra labai skubi ir aktuali, nes jubiliejų metu bus pats atostogų metas.

     Neslepiant kliūčių,  rengimasis šių artėjančių „jubiliejų minėjimui“, yra, kol kas rimtų problemų, kai  LGGRTC viską mato kitaip, mano supratimu, elementariai pažeidžiant holistinį (VISUMINĮ) tyrimo principą, apie kurį detaliai aiškinu atrastais arcgyvuose faktais.
        Tiesa, pirmiausiai, AČIŪ Centrui, kad jis su manim nuoširdžiai dalinasi ir labai išsamiai nuolat atsakinėja į mano klausimus. Todėl LGGRTC-o man siųstos žinios turi unikalią vertę tolimesniems tyrimams, kaip išeities taškas, kuris buvo man atsiųstas toks:

2 pav.: man Centro atsiųsto viena iš labai svarbių žinių, kurią galima ženkliai prasiplėsti ir perskaityti kiek plačiau visą dėstomą kontekstą.

     Kad beveik po 2-jų metų nuo J. Krikštaponio žūties, jo buvusi žmona NKVD-istų buvo suimta, ir jai kažkokių priekabių ieškojo, bet nesurado, tai stebinti neturi. Manęs net visiškai nestebina, kad ji savo  vyro tarnybos vietą mini Minską, kur visa Lietuva turėjo žinoti, kad Minske dislokuotas batalionas, kuriame tarnauja jos vyras.  
        Tačiau, kadangi ji su savo vyru negyveno net nuo 1941 m. pradžios ir jiedu jau nuo 1942 m. vasario mėnesio buvo teismo išskirti, tai vokiečių okupacijos pradžioje, žmona gyvendama Vilniuje, ir besiruošdama skyryboms, apie apie savo vyrą nieko žinoti negalėjo, jei ne susirašinėjo, kas labai abejotina, kad gali būti vienas kitam atviri. Todėl žmona apie vyro patekimą į kalėjimą ne kaip negalėjo sužinoti, jei vyras tuo nenorėjo girtis? O, jam išėjus iš kalėjimo, tikrai, jis nebūtų lėkęs Vilnių, kad jai  „pasigirti apie slapstymąsi nuo vokiečių“,  apie kurį minėjo kraštotyrininkams Juozo sesuo Veronika ir jo kaimynas Mykolas Dirsė, kai jos byloje yra NKVD 1-uoju punktu užsibrėžtas tikslas išsiaiškinti žmonos ryšį su vokiečių karininkais. 
        Todėl, su protu mąstant, kad dėl jos artumo su vokiečiais, Juozas visaip turėjo nuo jos slėpti, kad jis slapstosi nuo vokiečių. Net man pavyko pas vieną asmenį sužinoti, kad jam žinomas žmogus buvo netikėtai sutikęs J. Krikštaponį, kuris jam pasisakė, tik „grįžęs iš Minsko“. Nors mano duomenimis tokių „liudininkų“ Juozo artimoje aplinkoje kraštotyrininkai nefiksavo, bet jeigu Juozas nuo tų vokiečių slapstėsi ir besislapstant jam reikėjo, kad ir išgelbėti savo kaimynų Bognopolio kaimelį nuo „Pirčiupis-2“ likimo, tai jau toliau slapstytis nebuvo prasmės ir todėl mažiau pažįstamiems, besidomintiems, iš kur jis netikėtai pasiradė, taip pat negalėjo pasigirti, kad slapstėsi nuo vokiečių.

     O, dėl Centro laiške man parašymo, kad, neva, „Juozas Krikštaponis ... 1941m. spalio  6 d. išvyko į komandiruotę  Baltarusijoje, ...“, tai galiu istorikams pasakyti, kad jie tada prie sunkvežimių-autobusų nestovėjo ir netikrino, kas išvyko, o kas ne, nes, kaip ne keista, tokio patikrinimo nebuvo visai. Tai, man tarnavusiam kariuomenėje, toks karinis aplaidumas mažai suvokiamas, bet jis toks ir buvo, nes istorikai privalėjo šalia garsaus įsakymo Nr. 42, skirto išvykai į Minską, privalėjo matyti įsegtą ir kitą Nr. 43-čiąjį įsakymą, tik nuvykus į Minską, kuriuo atitaisomas tas buvęs Nr. 42 įsakymas, iš jo išbraukiant, ar kaip kitaip atitaisant neišvykusiam leitenantui Stankaičiui dėl ligos ir kitiems savavališkai neišvykusiems, nes atitaisymus A. Impulevičius vykdo, ne savavališkai, o gavęs jiems pagrindus, kaip  susirgusiojo Raportą su gydytoja pažyma ir puskarininkių Raportus apie savavališkai neišvykusius. 
       O dėl, netikėtai į kalėjimą patekusio J. Krikštaponio, jokių atitaisymų ir būti negalėjo, nes jis nei negalėjo, gal, iš kalėjimo jokio raporto parašyti, ir kariuomenėje, jei katro likimas nežinomas - paprastai niekas įsakymų neskuba rašinėti, jei žinios jokios nėra.|
          Todėl, panašu, kad istorikai (bent, M. Pocius) tikrai, nebuvo LCVA prie fondo R-1444 dokumentų, kad aklai tiki įsakymu žodžiu „išvyko“, kaip „šventąja karve“, kai pats įsakymas būtajame kartiniame laike yra raštvedybiškai neteisingas, - nieks nerašo įsakymų kaip post faktum jau apie įvykusį faktą. O, jei taip kvailai įsakymai buvo rašomi, tai jie realios padėties atspindėti negali.
       O dėl J. Krikštaponio dar net sudėtingesnis dalykas galėjo būti, kai įsakyme matome galimai sufalsifikuotą dar vieną J. Klimavičių, apie kurį čia žemiau dėstau, kad GESTAP-ą apgauti ir, greičiausiai, tik J. Krikštaponį  iš kalėjimo ištraukti.
        Aišku, jeigu nebūtų kitų labai ryškių požymių, kad J. Krikštaponio nebūta Baltarusijoje, tai čia ieškoti tikimybių būtų per daug bergždžia. Bet, kai jos galimos, tai reikia viską matyti visumoje.

     Na, o dėl Centro man parašymo, kad     „1941 m.  spalio 6 d. ltn. Nikodemas Reikalas nevyko į Baltarusiją vietoje ltn. Krištaponio.“, - tai čia labai galimas dalykas, kad taip realiai galėjo ir būti, nors istorikas irgi, nebuvo šalia tų sunkvežimių ir ne matė kas vyko, o kas nevyko. Bet istorikas privalo žinoti, kad visur kuopose yra jų pavaduotojai - paprastai, 1-ųjų būrių vadai kuopos vadus privalo pavaduoti, kaip ir buvo toks Vladas Tamošiūnas iš Ukmergės krašto nuo prie Siesarties ir Šventosios santakos kaimo kilimo, kuris liudininkų ir rodomas labai daug, kaip kuopos vadas, kažkur J. Krikštaponiui išnykus.
        Žodžiu, tyrinėti ir matyti REIKIA VISAPUSIŠKAI, O NE VIENPUSIŠKAI. Juolab, jokio „įsakymo“ N. Reikalui dėl kuopos perėmimo būti ir negalėjo, jei reikėjo iš kalėjimo ištraukti J. Krikštaponį dėl išgalvoto „karininkų stygiaus“. O, šiaip, pagal liudininkus, N. Reikalas J, Krištaponį keičia, kai  nuo rugsėjo 25 d. ir Krikštaponis ir Tamošiūnas išėjo atostogų, iš kurių pirmasis galėjo ir negrįžti, nors yra fiksuotas grįžimas.

       Tačiau, Centras man parašė ir žinią, apie keliančią nerimą dėl Juozo Krikštaponio okupacijos laikotarpyje štai, kokią:

3 pav.: kiek toliau kita pastraipa ir Centro man rašyto laiško, kur 2 pav. yra visas tų abiejų nuotraukose pavaizduotas dėstomas kontekstas ir iš to konteksto patiekta NERIMĄ KELIANTI ŽINIA, kur galima dar visą ;man skirtą laišką atsidaryti Wordo-o formate, kuriame man į prašymą suteikti naujas man paminėtas pažymas apie J. Krikštaponį, tai man nebuvo padaryta, nes tos pažymos, kaip ir slaptos, kažkokioms uždaroms organizacijoms, pagal kurias man ankstesniu laišku pranešė, kad LGGRTC darbuotojai nekeis nuomonės dėl J. Krikštaponio, nors jiems buvau pateikęs naujus atrastus faktus, nes jie vadovaujasi kažkokiomis daugiskaitoje paminėtomis pažymomis, nors yra žinoma visuomenei tik viena 2014-12-16 LGGRTC „pažyma“ (kabutėse), nes ji buvo LR  Gen. prokuratūros atmesta, kaip neturinti objektyvių duomenų. Tačiau, man tame laiške Centras užtikrino, jog tos naujos pažymos yra analogiškos tai Lietuvos teisininkų paneigtajai „pažymai“. Todėl, mano supratimu, Centras, jeigu neatliko naujųjų tyrimų ir pagal senus-paneigtus faktus toliau tiražuoja teisininkų atmestuosius senus neobjektyvius duomenis, tai, kaip ir gaunasi neteisėta Centro veikla, klaidinant subjektus, kurioms skiriamos tos galimai klaidingos pažymos, galinti net kelti valstybėje tarp įtampą dėl galima kažkokių organizacijų klaidinimo.

Todėl IR VISUOMENEI NERIMAS TURĖTŲ BŪTI, KAD PASKUBĖTA su ketinimu ATMINIMĄ NUIMTI, KAI YRA NERIMĄ KELIANČIŲ ŽINIŲ IR APIE JAS TYLIMA. O tą nerimą keliančią žinią aš ir atradau visai iš čia pat man pakomentuoto Centro tos pačios Kunigundai Sliesoraitytei baudžiamosios bylos tardymo protokolo, čia šios informacijos pradžioje pranešto, kurį ranką parašytą AUKSU PADAŽIAU labai svarbų pranešimą tokį:  

D ė m e s  i o , šis, žemiau geltonai pažymėtas įrašas NKVD tardymo protokole įrodo, kad LGGRTC neteisėtai naikina J. Krikštaponiui atminimą, kuris bėgo iš vokiečių armijos ir slapstėsi Ukmergės rajone 4 pav.:  1947 m. Kunigundos Sliesoraitytės tardymo protokolo 4-tame psl. yra užrašyta, jog „Krištaponis bėgo iš vokiečių armijos ir slapstėsi Ukmergės rajone , o po Lietuvos teritorijos išlaisvinimo ...“. Galima to tardymo protokolo 4-tą psl. ir nedažytą atsidaryti visą ORIGINALŲ puslapį, kurio internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/sliesor-7-tard-protok-4-psl-27-lap.jpg  Šios žinios signatūra yra: LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-4455,     5 pav.: toliau kitame 5-tame psl. to tardymo protokolo, Kunigundos Sliesoraitytės apie savo buvusį vyrą parodymai užrašyti tokie: po išlaisvinimo nuo„ okupantų, jis buvo" partizanu", kovo 1945 metais miške Ukmergės apskrityje Krištaponis užmuštas, kieno ji nepasakė“ (P. S.: J. Krikštaponis žuvo sausio 12 d.)

Šiaip, ši žinia „nerimą“ gali kelti tik tiems, kurie ryškiai į klystkelius, ar net į melus galėjo nueiti, Nerimą galėtų kelti rimtesnė kokia nors „žinia“, tiksliau, PASKALOS, kurių tame laikmetyje bet kas galėjo prigalvoti. Todėl NERIMUI YRA DIDELIS PAGRINDAS. O, kad, jei Centras dar neskelbia tai, ką čia matome, tai labai normalu, kad jis pirmiau atlieka istorinį tyrimą. Nenormalu tik tai, kad jau įveiksmintas PA-2 sprendimas nuimti J. Krikštaponiui atminimą, kurį čia žemiau rodau, ir kurį dabar teismas sustabdė, bet ...         Tai, panašu, kad po šios žinios dar labiau nyksta „Didvyrio Baltarusijoje “ išsigalvojimas ir todėl atsiranda pasiklydėliams nerimas ir to nerimo vedini, siekia sunaikinti  Atminimą aiškiai nekaltam žmogui? Ar čia taip galima suprasti, ar čia kur tai yra kokia klaida?         Svarbiausia yra tai, kad į tardymo protokolą įrašyta, jog J. Krištaponio buvusi žmona nepasakė, kas jos vyrą užmušė. Tai jau panašu į pasityčiojimą, kai žudikas klausia, kas užmušė.        Tai, čia, gaunasi kaip ir alegorija su siekiu Atmintį užmuštam Didvyriui panaikinti, kuris turi akivaizdžius požymius, kad prieš nacius buvo nusistatęs ir nuo jų bėgo.         Svarbiausia, tas pasakymas NUO VOKIEČIŲ BĖGO - tai gali suprasti, kaip nori. Bėgo, bet nepabėgo? Taip, kad neaišku, ar bėgdamas pabėgo. Aišku, jei slėpėsi, tai pabėgo.         O, gal, daug kartų bėgo?         Labai liūdna, kad  LGGRTC mane ir klaidino, paminėdama J. Krikštaponio, neva,  Minske tarnystę, ir NUSLEPIANT nuo manęs ISTORIKAMS NERIMĄ KELIANTĮ FAKTĄ - tai šį J. Krikštaponio bėgimo iš vokiečių armijos bei slapstymosi Ukmergės krašte paminėjimo faktą, kuris patvirtinamas keliais istoriniais šaltiniais. Todėl nerimo dėka ir norima nuslėpti savo darbo broką PA-2 sprendimu.

        Juolab, iki šiolei teigto „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo teiginys nuolat nyksta dėl jam prieštaraujančių vis naujai pasipildančių duomenų gausos, esančios Ypatingajame archyve (toliau LYA), o Centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA) fondo R-1444 dokumentų visumos, kuri turi ryškius panašumus į surengtą elementarią GESTAP-o apgavystę, tikriausiai J. Krikštaponiui išprašyti iš kalėjimo tikslu. Net neteisėtas J. Krikštaponio „tarpininkavimas“ ne savo pavaldiniui atliktas tikrai ne Minske ir greičiausiai Kauno kalėjime.
        Garsiajame KGB sudarytame 2-osios kuopos Sąraše tik, tik ką dabar aptikau J. Krikštaponio kuopos, neva,  2-ojo būrio vadą Joną Klimavičių¹, kuris „stebuklingai“ yra BENDRAVARDPAVARDIS  3-čiosios kuopos vado  pavaduotojui², turinčiam dar ir idealiai tokią pačią biografiją, kaip sovietų nuteistojo mirties nuosprendžiu ir „stebuklingai“ neišvežtojo nei į Minską, nei į Červenę, kur visi sušaudyti „mažiau nusikaltę“ sovietams.
        Tokie keistai-absurdiškai „sutampantys“ duomenys įtartini, nes Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) sudarytame bataliono karininkų sąraše³ tokio „kito Jono Klimavičiaus“ NĖRA, nėra ir Lietuvos kariuomenės karininkų 1918-1953 m. enciklopediniame žinyne.  Neradau LCVA archyve kito J. K. ir bataliono formavimosi sąrašuose iki išvykos į Minską. O tai išvykai „nuo gatvės paimtas“, be jokio apiforminimo į bataliono karininkus - taip pat tokios nesąmonės negalėjo būti.
        Todėl galima kelti versiją, jog A. Impulevičius falsifikuoja išvykos į Minską 1941-10-06 įsakymą Nr. 42, prirašydamas neegzistuojantį kitą bendravardpavardį⁴Joną Klimavičių, su tikslu GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo išgauti?
        Tą versiją sustiprina tai, kad tie abu J. Klimavičiai dar ir tais pačiais 1907 m. gimę. Tik gimimo vietą minėta enciklopedinė knyga nurodo Marijampolę, o KGB Sąrašas Kapsuką. Kad tai  kai kam „skirtingi mies„apsimeta“  LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas  2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje teigė⁵ , jog, neva. „2-oje kuopoje buvo toksai Jonas Klimavičius ...“? Kaip gali istorikas tai teigti, jei jo darbovietė - Centras tokio net neįtraukė į 2/12 bataliono karininkų sąrašą⁶?
        Dar vienu „paskutiniu šiaudu“ Centrui yra galimybė LYA archyve surasti KGB sudarytą tokį patį ir 3-čiosios kuopos sąrašą, ir jame pažiūrėti josios pavaduotojo tėvo vardą, nes lietuvių kalboje nėra numatyti tėvų vardai, ir todėl minėta knyga-enciklopedija tėvo vardo nenurodo. Jeigu tas tėvo vardas bus Mikas, tai bus dar vienas argumentas tai versijai, kad tai vienas ir tas pats žmogus dviejuose asmenyse buvo A. Impulevičiaus sukurptas? Net ir nesutapus tėvų vardams, gali būti versija, jog KGB nuo klaidų neapsaugota, nes suklydo ir dėl J. Krikštaponio tėvo vardo⁸, nes nežinojo, jog tąsai viena raide prieš vedybas susitrumpino savo pavardę ir todėl pagal tą sutrumpintąją pavardę KGB-istai surado mūsų Juozui kitą tėvą „Karolį“, iš tikrųjų egzistavusį⁹ tokį, kurio sūnus Jonas turėjo nuo 1947-05-17 iki 1959-04-14 baudžiamąją bylą ir iki 1952-11-17 stebėjimo bylą. Jį ir   įrašė savo Sąraše ir todėl, matyt, 1955 m. supainiojo su tuo sūnumi Jonu ir mūsų Juozui „Jono“ vardą „įpaišė“

     Tačiau, Lietuvos Istorijos instituto [toliau LII(L:ii)] ir LGGRTC sprendimui PA-2¹⁰ „pažymos“¹¹ 2 psl. šių valstybinių įstaigų istorikai  „įpaišo“ dar „gražesnę“ NESĄMONĘ tokią:
   ^„Pateikti asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų), bet galima daryti atsargią prielaidą, kad tikrasis J. Krikštaponio (Krištaponio) asmenvardis buvo Krištaponis. Galima prielaida, atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardis Krištaponis dėl 2-ojo PPT bataliono, sovietiniuose ir partizanų dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų pradėtas klaidingai rašyti kaip Krikštaponis.“ (pabraukiau autoriaus citatoje kursyru išskirtus asmenvardžius su mano raudonai išskirta asmenvardžio šaknies „k“raide, keičiančia asmenvardį)

Tokį minėtose LII(Lii) ir LGGRTC „pažymose“ bei, net, žemiau nurodytame moksliniame žurnale pateiktą „teiginį“ reikia, įvardinti  kaip POLITINĘ NESĄMONĘ,   nes, pirmiausiai, ignoruojama asmens ir jo tėvo TIKROJI-IGIMTOJI pavardė, ignoruojant faktą, kad pavardes suteikia  tėvai, ir, ignoruojant internetą, t. y. e-paveldą, kuriame yra bažnyčiose tėvų santuokų ir jų vaikų gimimo liudijimų įrašai, ir ignoruojant Lietuvos karininko asmeninę bylą LCVY archyve, kurioje labai aiškiai matosi, kaip ir kada keitėsi asmenvardis. Todėl šis  „ t y r i m o“ BROKAS, bandant dar net Nepriklausomybę mūsų apkaltinti, ĮRODO ŠIŲ DVIEJŲ VALSTYBINIŲ ĮSTAIGŲ APLAIDŽIAUSIĄ DARBĄ, kuris matomas iš visų ČIA žemiau vardinamų aplinkybių:

   PIRMIAUSIA:,  yra Juozo Krikštaponio tėvų:  knygnešio Jono Krikštaponio ir Mortos Smetonaitės (ji yra Antano Smetonos sesuo, kurio 150-mečio jubiliejų tuojau minėsime) 1900 metų  sausio mėnesio tada privalomąja rusų okupantės kalba bažnyčios 1-18 santuokos liudijimas¹², kur tėvo pavardės šaknyje yra aiškiai matoma raidė K¹³
        ANTRA: su ta pačia K raide pavardės šaknyje yra plačiai internete publikuojamas ir paties Juozo Krikštaponio gimimo įrašas; kaip ištrauka iš Vadoklių bažnyčios gimimų metrikų knygos, įrašytas¹⁴ 1924 metais.
        TREČIA:  su ta pačia pavardės šaknyje  K raide yra įrašai net karininko Juozo Krikštaponio pradžios tarnybos byloje: 

1 pav.: iš 1934 m. spalių (taip tada vadinosi tas mėnuo) mėnesio 12 d. J. Krikštaponio Tarnybos lapo įrašas, kurį VISĄ galima pamatyti

        KETVIRTA: Krikštaponis susigalvojo susitrumpinti pavardę vedybų metu su Kunigunda Sliesoraityte ir dėl to Antrajam pėstininkų D. L. K. Algirdo pulko vadui  1938-IV-22rašo Raportą Nr. 1, kuriame prašo leidimo vesti ... Tame Raporte jis pirmą kartą jau pasirašo kitu asmenvardžiu, viena raide sutrumpindamas savo pavardę, kur tas Raportas, su mano užpieštu raudonu šauktuku atrodo taip:

2 pav.jau J. KriŠtaponio su sutrumpinta pavarde (viena raide K išmesta iš šaknies) Raportas prašant leisti vesti panelę Kunigundą Sliesoraitytę. Galima atsiversti-pamatyti  ORIGINALŲ padidintą vaizdą šio dokumento.

     PENKTA: nuo šių vedybų (Garbės teismo sprendimo leisti vesti ... dėl vietos stokos nerodau) matosi šio pulko dokumentuose, kad J, Krikštaponio pavardė pakito ir tai rodo, kad po savaitės; tą patį spalių mėnesį 29 d. minėto 2-ojo pėstininkų  D. L. K. Algirdo pulko vadas - pulkininkas C. I. Tumas persiunčia J. KriŠtaponio dokumentus Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokyklos Viršininkui:

3 pav.:  nuo 1938 m. spalių mėnesio 29 dienos MATOME J. Krikštaponį JAU TURINTĮ KITĄ PAVARDĘ - sutrumpintą be minėtos K raidės šaknyje. Galima manyti, kad taip norėjo jo žmona, nors ...? Detalesnei šio dokumento analizei galima ženkliai pasididinti šį unikalų dokumentą, nuo kurio mūsų herojaus karjera prasideda jo dėdės vardo Karo mokykloje, pradedant pedagoginį darbą.

      ŠEŠTA:  Šis 3 pav parodytas dokumentas po pusmečio Juozo KriKštaponio, persivadinusiojo į KriŠtaponį pervedimas į Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokyklą, kaip į jojo dėdės vardo mokyklą yra artėjančių jubiliejų simbolis. Čia tik pagrindinius dokumentus parodžiau, ties kokiu gyvenimo tarpsniu pasikeitė pavardė ir pasikeitė jo asmeniniu ar jo žmonos noru,  ir mūsų Nepriklausomybė čia visai niekuo dieta, ką valstybinės įstaigos bando išsityčioti iš Partizanų, neva, mūsų Pirmojo prezidento Antano Smetonos seseriai „pakeitė pavardę“. O tai ir yra valstybinių įstaigų iš Partizanų jau išsityčiojimas, kad jie naudojosi tik bažnyčioje nustatytu asmenvardžiu, kurį ir ant paminklo įrašė tokį, kokie įrašyti bažnyčios dokumentuose. Todėl ir LGGRTC Generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio PA-2 sprendime¹⁵ parašymas: „ ... n u s p r e n d ž i u, kad paminklinis akmuo Juozui Krikštaponiui (Krištaponiui) Ukmergėje, ..., turi būti pakeistas nuimant Juozo Krikštaponio bareljefą, atminimo lentą Juozui Krikštaponiui pakeičiant ...“ yra nelogiškas, nes iš šio parašymo gaunasi, kaip ir du asmenys, kur, neva, vienam paminklinis akmuo, kurio asmenvardis yra dvigubas su skliausteliuose nurodytu kitu asmenvardžiu, o reikalaujama nuimti ženklus turinčiajam vieną asmenvardį, kur toks pagrindinis iš tikrųjų ir yra su vienu asmenvardžiu.

4 pav.: koliažas parodantis, kaip atrodo paminklinis akmuo ir koks iš tikrųjų yra ant jo užrašas, ir kaip tą užrašą iškraipo LGGRTC Generalinis direktorius dr. Arūnas Bubys iškraipo paminklo paskirtį, nes paminklas yra skirtas asmeniui be be jokio antro asmenvardžio, kuris nėra įrašytas skliausteliuose, nes pavardė ant paminklo įrašyta, kaip tėvų santuokos ir Juozo gimimo liudijimuose nurodyta, o ne taip, kaip nori istorikas M. Pocius, klaidindamas visuomenę.

        Taip, kad žinant, jog daug žmonių yra tokių, kurie save įvardina dvigubais asmenvardžiais, tai čia jau sprendimas kaip ir gaunasi apie skirtingus asmenis. Juolab, tą skliausteliuose kitą asmenvardį per jėga kiša šios dvi valstybinės įstaigos, norėdamos tą asmenvardį pakeisti ir Pirmojo prezidento Antano Smetonos seseriai.  .
        O, svarbiausia, šios dvi valstybinės įstaigos „sugebėjo“ būti aukščiau kunigų ir aptariamojo herojaus tėvų bei sugebėjo nepasidomėti pas juos apie tikrą tiriamojo asmens asmenvardį, ir nesugebėjo net, ir į jo karinę-tarnybinę bylą „nosį įkišti“! (Atsiprašau už šį liaudišką posakį, nes istorikams yra privalu tiriamųjų asmenų tyrimus pradėti tik nuo jųjų tarnybinių bylų nagrinėjimų), su kuria ir užbaigsiu šį rašinį, nes ta J. Krikštaponio-Krištaponio personalinė byla ignoruota buvo iki pat jo karinės tarnybos pabaigos, su ja apgavus visą visuomenę bei, ypač, apgavus profesionalius istorikus, su kurios apgavyste; čia, šio rašinio gale nurodau, su kuria, kaip ir turėtų užsidaryti šis „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ išsigalvotas  klausimas.
        Liūdniausia, kad lygiai toks pats pasityčiojimas iš Didvyrio tėvų, bei artimųjų ir net iš Pirmojo prezidento padarytas ir garbingame moksliniame žurnale, kurios nuorodą duosiu  žemiau ties žymiai rimtesniu klausimu, nes to mokslinio žurnalo straipsnio skyrelyje „Asmenvardžio problemos“ tik „iš kavos tirščių buriama ir iš tuščio į kiaurą pilstoma“, didžiąją dalį straipsnio užėmus ir irgi be jokių įrodymų bandoma A. Smetonos seseriai Mortai pakeisti asmenvardį. Todėl tokie „paistalai“ net jokiu „mokslu ne kvepia“, kai tik viena kita byla cituojama, tik, gal, „pagal burtus?“ ją atrinkus, ir nemačius visų dokumentų visumos, bei praleidus tuos, kuriuos čia aukščiau parodžiau. Nuo jų viena kraštotyrininkė ir pradėjo tyrimus, pagal kuriuos ir istorikai turėtų mokytis tyrimus moksliškai atlikinėti, o, ne pagal kieno-tai užsakymus.

     SEPTINTA: tik ką J. Krikštaponis pakeitęs pavardę į KriŠtaponio sutrumpintąją atmainą, galėjo būti neilgai, nes, po sovietinės okupacijos ir, prasidėjus karui, paaiškėjo, kad jam reikia skirtis su tik ką vedusia žmona, kurią, pagal sesers Veronikos pasakojimus, jis savo žmoną labai mylėjo, dėl ko, pagal šios sesers; tik žodžiu perduotus atsiminimus, - jis labai pergyveno. Tie asmeniniai pergyvenimai galėjo prisidėti ir visuomeninės psichologinės krizės dėl prasidėjusio Holokausto (jo sporto draugų naikinimo), bei, galimai jo pažįstamų Alytaus šaulių - 42-iejų Birželio sukilėlių NACISTINIO sušaudymo, dėl kurių net pats generolas S. Raštikis su J. Krikštaponiui galėjo aiškintis, o tašką nepakeliamam stresui susidarymo apogėjų užbaigti galėjo Laikinosios vyriausybės (LLV) išvaikymas. Ir tų visų  PSICHOLOGINIŲ STRESŲ SUMA GALĖJO PRIE FRUSTRACIJOS PRIVESTI NET RAMIAUSIO BŪDO J. KRIKŠTAPONĮ, PRIVERTUSI JAM ATSIDURTI NACIŲ KALĖJIME. O giminaitis generolas S. Raštikis galėjo išmanyti krizinių situacijų psichologiją, ir todėl, kaip nurodyta prie PA-2 sprendimo pridėto priedo 10-tame psl. jog „Sesuo buvo įsitikinusi, kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos ryšiais.“ - tai, būtent, galėjo šis generolas įtikinti GESTAP-ą ir net patys GESTAP-ininkai, skaitydamiesi su generolu, bendravusiu asmeniškai su¹⁶ Adolfu Hitleriu, galėjo pasiūlyti, kokią išleidimui pateisinančiąją „maklę“.  O ji, kaip tik akivaizdžiai ir matosi tarp LCVA dokumentų, apie ką rašysiu vėliau.
        O, skyrybų teismas vyko jau 1942 m. vasario mėnesyje, - galima manyti, jau ir po kalėjimo, nes 3-jų mėnesio kalinimą patvirtina NKVD dokumentas. O, kad per NKVD tardymą, neva, jo žmona teigė vyrą „Minske tarnavusį“, tai istorikams patartina logiškai mąstyti, kad, jeigu žmona su vyru jau metus laiko negyveno - ji gyveno Vilniuje, tai apie savo vyrą nieko žinoti negalėjo. O jis, elementariai, KAD KALĖJIME ATSIDŪRĖ IR SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ, - TUO GIRTIS NEGALĖJO. Todėl, neva, „iš Minsko“ atvažiavimas skyrybų bylai gal galėjo būti būtinu, kad vėl GESTAP-e neatsidurti!

. Todėl visą jo istoriją reikia tyrinėti pagal moksliškai pagrįstą Holistinį-VISUMINĮ principą, o ne pagal smerktiną Redukcionistinį-stalinistinį stilių, tik iš konteksto traukiant; jokiais Sinerginiais ryšiais nesusietus reiškinius.

     Taigi, grįžtant prie paminėto KGB sudaryto 2-osios kuopos Sąrašo, tą  mūsų „istorikų?“ ignoruojamą, rašau iš didžiosios raidės, nes ši okupacinė persekiojimo struktūra išvykos į Minską laikotarpyje nuo 1941 m. spalio mėnesio J. Krikštaponio kuopai kuopos vadu įvardina Nikodemą Reikalą, kuris žydų naikinimo patirtį turėjo jau Kauno VII-tajame forte¹⁶, o kitas istorikas Mindaugas Pocius, nors labai svarbius pastebėjimus yra atlikęs, bet kažkodėl pastarojo tų nusikaltimų ne tik nenurodo, bet, dėl  tų pačių fortų, dar ir be jokių, net menkiausių įrodymų bando šešėlį  mesti ne bet kam, o J. Krikštaponiui. Ir tai daro ne bet kur, o garbingiausiame moksliniame GENOCIDAS IR REZISTENCIJOS (toliau „G. ir R.“) žurnalo 2022 Nr. 1(51) 13-tame psl. parašydamas „TDA batalionas jau liepos mėnesį dalyvavo kelių tūkstančių žydų žudynėse VII forte Kaune, o rugpjūčio 2 d. – kelių šimtų žydų žudynėse IV forte³³. Nėra žinoma, ar J. Krikš- taponis (Krištaponis) dalyvavo rugpjūčio 2 d. žudynėse (didelė tikimybė), tačiau aišku, kad apie jas turėjo žinoti“  Aišku, kad apie jas privalėjo žinoti, nes tada ne jis kuopai vadovavo ir, būtent, ta žinia galėjo jį prie frustracijos būsenos Ukmergės restorane privesti, kai nuo rugsėjo 25 d. išėjo atostogų, iš kurių galėjo ir negrįžti, nors įsakymas grįžimo yra. Bet juo pasitikėti negalima, nes byloje nėra ranka rašyto Raporto, kai byloje panašiam įsakymui galimai išgalvotajam „Jonui Klimavičiui“ jo ranka rašytas į atsargą išėjimo Raportas yra prisegtas. Todėl teikiu dar vieną istorikams užduotį - atrasti kito; tikrojo Jono Klimavičiaus kaip 3-čiojo kuopos vado pavaduotojo ranka rašytą kokį nors raštelį ir jo raštą palyginti su greičiausiai išgalvotuoju „Jonu Klimavičiumi?“.
        Tačiau tokiems istoriniams tyrimams trukdo tame garbingame moksliniame žurnale atliekamos nekorektiškos manipuliacijos, būtent, tame pačiame puslapyje, komentuojant LLKS pirmininko Jono Buroko citatą, kad, neva, „1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. ...“ Taigi, oficialiai pareiškiu, jog tardymo protokole ir visa byla užvesta Veronikai Krikštaponytei, kuri dar buvo dar nevedusi ir ten tokios, neva, „Juodienė“ pavardės tame protokole ne tik nėra, bet ir būti tada negalėjo, nes Veronika Krikštaponytė apsivedė jau po kalinimo, būdama tremtyje, o , gal, ir sugrįžusi. Todėl moksliniame žurnale istorikas, tiesiog, niekus rašinėja, parodydamas, kad tos bylos net nematęs, nors privalėjo nagrinėti. Dar klaikiau, jog toje nei byloje, nei pačiame  tame tardymo protokole žodžio „Baltarusija“ nėra ir kai sesuo Veronika Krikštaponytė ištekėjo ir tapo Juodienė, tai ji iki savo mirties 2011 m. vasario mėnesio apie jokią „brolio Baltarusiją“ nežinojo ir tos šalies ji niekad neminėjo, kiek su  ja bendravo kaimynai ir viena kraštotyrininkė, pastoviai jos prisiminimus užrašinėdama. Tie prisiminimai yra paskelbti dar tada, kai Lietuvoje apie „Krikštaponį Baltarusijoje“ niekas dar negirdėjo. Todėl ir, net, iki savo mirties Veronika JUODIENĖ NEGALĖJO BALTARUSIJOS MINĖTI, nes apie tą šalį nieko negirdėjo, o taip pat ir visi kiti    artimieji bei visas kaimas apie tą Gudiją taip pat nieko nežinojo, kai Juozas Krikštaponis, pirmiausiai, slapstėsi nuo vokiečių ir tą jo visą periodą, buvus namuose, patvirtina pereinamoji 1955 m. NKVD-KGB išvada po tada peržiūrėjimo Veronikos Krikštaponytės, Mariaus Smetonos bei kitų baudžiamosios bylos. Todėl matau nevykusiai išgalvotus „ nebuvo išvykęs į Baltarusiją“ žodžius, fantazuojant, kurių būti negalėjo. Tokios fantazijos galėjo atsirasti tik dabartiniu metu, bet moksliniame žurnale tokių niekų rašyti nedera, ko nėra protokoluose.  Tokia skaitytojams pateikta fantazija, net atvirkščiai privalo suveikti, kad, neva, sesuo „teisinasi apie brolio neišvykimą“, kur tardyme tokių dalykų nėra ir todėl SKAITYTOJAI LABAI KLAIDINAMI. Dar didesnė klaidą ir M. Pocius įveda, su parašymu „Šiuos liudi-jimus reikia vertinti rezervuotai, nes artimieji galėjo būti suinteresuoti nuslėpti jo tarnybą 2-ajame batalione“. Pirmiausiai, jeigu artimieji „turėtų ką slėpti“, tai tada su kraštotyrininkais atvirai nebendrautų - tai toks kraštotyrininkų pastebėjimas.  O artimieji galėjo net visai neatkreipti dėmesio į dviejų mėnesių Juozo Kaune buvimą, ir ką jis ten veikė, namiškiams neturėjo kada, gal, ir pasipasakoti, kai iš karto pateko į kalėjimą? Jo buvimas kalėjime įspūdžiuose pusmečiu gal galėjo pavirsti, nes tiek Juozo nematė su Kaune ir kalėjime buvimu? Kiek jis jame buvo neaišku - nuo kelių mėnesių žiniasklaidoje iki 3-jų pagal minėtą NKVD dokumentą, kuriame irgi apytiksliai galėjo būt laikas nurodytas. Ilgesnį kalėjime buvimą neigia 1942 m. vasaryje  skyrybų teisme Vilniuje istorinis fiksavimas.
        Kad, neva, „po skyrybų kalėjiman pakliuvo“, kaip istorikai nori ir tai teigia, visai netyrinėję, tai šis variantas, visų pirma, kertasi su visomis prieštaraujančių istorinių ir psichologinių faktorių visumos logika, nes yra psichikoje toks ADAPTACIJOS procesas, kai visuomenė prie nacių žiaurumų turėjo prisitaikyti ir stresinei frustracijai „vėliau“ sąlygos susidaryti yra mažiau palankios. Be to, po 1942 m. komunistų kalėjimuose neturėjo likti, o Juozas su jais vienoje kameroje buvo. |Šis faktas ir yra pats stipriausias 1941 m. suėmimui kalinimui, nes žinoma, jog komunistus ilgai nelaikė - kurie nebuvo sunaikinti, buvo paleisti su privaloma registracija.
        O „po demobilizacijos nuo 1942 m. iki 1944 m.“, kaip M. Pocius 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje be jokių įrodymų pareiškė, tai jau panašu į visišką absurdą, nes, tada generolas S. Raštikis dėl civilio asmens į GESTAP-ą kreiptis negalėtų. Juolab, vokiečiai ant lietuvių buvo pikti dėl SS legiono boikoto ir už tokius „šposus“, numetus nacį su kėde, greičiau Študhofo „Dievų miške“ būtų atsidurta. Jame su Jonu Noreika („Generolu Vėtra“) ir LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky mama su senele kankinosi, o mamos sesutė net neišgyveno.   
          Bet  dėl žmonėms gyvybių išgelbėjimo nuo „Pirčiupis-2“ likimo Bognopolio kaime, M. Pocius to straipsnio 22 psl. parašymas jog „jei atpasakotas įvykis atitinka tikrovę, kalba ne tik apie J. Krikštaponio (Krištaponio) siekį išgelbėti kaimynus, bet ir jo sąsajas su nacių okupacine valdžia, tam tikrą autoriteto galią, įtaką, nes niekuo vokiečiams nenusipelnęs, jokių ryšių su karine policine vadovybe neturėjęs žmogus kažin ar galėjo paveikti baudėjus.“ yra ne kas kitai kaip aukščiausio lygio istoriko ciniškas ignoravimas, to įvykio aplinkybių nes J. Krikštaponis gelbėjo žmones ne vienas, o su Lėno klebonu ir su aukšto rango karininku, reziudavusiu Užulėnio dvare. Be to, istorikas ciniškai ignoruoja ir tai, kad J. Krikštaponis, iš tikrųjų turėjo autoritetą tarp vokiečių, nes savo kuriamai Vyčio apygardai gavo ginklus ir net juos parskraidino lėktuvu iš Vokietijos.
        Taip, kad vokiečiai turėjo pamiršti, kad J. Krikštaponis vienoje kameroje su komunistais buvo kalinamas. Todėl jis ir gavo ginklus, nes kalinimas Kauno kalėjime turėjo būti jau senu-užmirštu dalyku. Todėl istorikas turėtų mąstyti pagal to laikmečio realijas ir savo toje citatoje pastaba „jei atpasakotas įvykis atitinka tikrovę,“ neturi  kelti klausimų dėl savo blogo darbo broko, kai jis ir jo kolegos iš LII(Lii) minėtoje 2021-12-03 mokslinėje Ukmergės konferencijoje to įvykio pasakotojui neteisėtai uždraudė  kalbėti, jį išvarę ir tas žmogelis tuoj pasimirė. Taip, kad vietoje to, kad liudininkui apklausą padaryti - jis istorikų tapo paniekintu, kartu paniekintu ir su jo išgelbėtoju kaimynu  J. Krikštaponiu, nes jis toje konferencijoje buvo „kolaborantu“ išvadintas, kad gelbėjo žmonėms gyvybes, ir tą panieką išreiškė istorikus rengiantis docentas. Tai kaip tokią pažiūrą įvertins Akademinė bendruomenė to Pasipriešinimo 80-mečio išvakarėse?
        Juolab, buvo kaip ir sąmoningai laukiama, kad išmirtų visi pažinoję J. Krikštaponį liudininkai, kaip tautodailininkas ir Juozo kaimynas Mykolas Dirsė, žymus Valkų mūšio vadovas Edvardas Guoga,  ką, labai svarbaus liudijęs prokurorams, - žemiau teikiu, tai po jo 2010 m. gruodyje mirties, dar po mėnesių išėjo iš šio pasaulio minėta Juozo sesuo Veronika. Tai tada, nelaukiant net gedulo pabaigos, 2011-04-09 probolševikinio Anarchizmo Lietuvoje  iniciatorius Evaldas Balčiūnas paskelbė apie Juozą A. Impulevičiaus bataliono Baltarusijoje nusikaltimus. Bet, kodėl tos sesers negalima buvo paklausti,  ar jis ten buvo? Kodėl istorikams negalima buvo iš karto po Prezidento dekreto pas ją kreiptis ir klausti apie tai? Kodėl ji buvo iškviesta į Seimą apdovanojimui ir kažkas atsiprašė, kad apdovanota nebus ir kodėl, niekas nepaaiškino? Taip ir numirė, nieko nežinodama, kad brolis bus taip baisiai kaltinamas.
        O po to E. Balčiūno straipsnio tada buvo labai nustebę dar kiti likę gyvi, bet jau garbaus amžiaus pažinojusieji ir mačiusieji vokiečių okupacijos metu visą laiką kaime Juozą. Sako, labai pykino ir ekstremistų ANTIFA piketai organizuoti asmens, kuriam dabar baudžiamoji byla iškelta už Partizanų šmeižimą, kuris pasiprašė Rusijoje politinio prieglobsčio.

        AČIŪ, kad M. Pocius, to straipsnio 9-tame psl., dėkodamas LGGRTC istorikui Alfredui Rukšėnui už kopijas dokumentų, labai gražiai prasitarė, nebuvęs archyvuose! Kaip tik aš jo parašo nemačiau po labai svarbių LCVA archyvo R-1444 fondo panaudos dokumentų. Todėl nereikia stebėtis, kad jis tų dviejų Valstybinių įstaigų „pažymose“ ir tame moksliniame žurnale apie tuos dokumentus meluoja, nes jų matyt, nebuvo matęs akyse? Ir, išvis, kiek pūdų tų kopijų A. Rukšėnui reikėjo atvilti? Ar ne paprasčiau pačiam nuvažiuoti į archyvą ir naudotis skaitmenizuotais ir į mikrofilmus įdėtais dokumentais? Jeigu M. Pocius studijuoja tik tai, ką A. Rukšėnas jam atvilko, tai gal todėl M. Pocius, nematęs  J. Krikštaponio teisinio išsilavinimo paminėjimo; net NKVD ir bataliono dokumentuose, todėl ir stebisi dėl žmonių gyvybių išgelbėjimo su tokia kvaila „išvada“ čia aukščiau pareikštą?

Todėl M. Pocius ir net dvi valstybinės „tyrimo“ įstaigos net nemato, kad tą  KGB nustatytą Baltarusijoje 2-aikuopai vadovavusį N. Reikalą,   tai tą patį Reikalą patvirtina ir liudininkai Tardymo bei Apklausų protokoluose, minėdami jį žudynėse kuopai vadovavusį, dar pabrėžiant, jog N. Reikalas pakeitė buvusį vadą Krištaponį! O kiti liudininkai; ir jų  net daugiau - mini J. Krikštaponio pavaduotoją Vladą Tamošiūną Baltarusijoje kuopai vadovavusį. Todėl, skaitant tuos protokolus, ir, logiškai galvojant, jau turi iškilti  dėl J. Krikštaponio dingimo kažkur klausimas.
        Kiti, paminėję pastarąjį, kaip kuopos vadą Kaune, kitus karininkus žudynėse mini, vadovavusius kuopai. Vienas iš jų net neatsimena pavardžių, nes dažnai karininkai keisdavosi kuopos vadovavime. Tai pagrindinis įrodymas, kad J. Krikštaponiui dingus iš kuopos, tikrojo šeimininko kuopoje nebeliko. Todėl vokiečiai šią kuopą labiausiai ir išnaudojo žudynėse.
        Tai ir pabrėžė net 3-čiosios kuopos vadas Juozas Ūselis, kuris būdamas Ukmergės krašte Partizanų būrių vadu (slapyvardžiu „Pakalnis“), privalėjo žinoti, kad J. Krikštaponis žuvo. Todėl jam bei kitam  1-osios kuopos vadui Zenonui Kemzūrai, tardymo metu sovietinės psichiatrijos „paslaugomis“ pasinaudojusiam, po tų tardymų iš kart 1962 m. Vilniuje mirties nuosprendžiu nuteistiesiems - savo gyvybių gelbėjimo tikslu, jiems abiems net būtina buvo KGB tardytojams pakišinėti žuvusįjį, kad jam permesti dalį jųjų kaltės.

     Tokia manipuliacija, mirusiems kaltes suversti, tardymuose, manau, galėtų būti gerai  žinoma turinčiai patirtį kriminalistės ir prokurorės darbe, o dabar advokatei bei Lietuvos Žydų bendrijos pirmininkei Fainai Kukliansky!  Juk, jei advokatė Faina, pastudijuotų J. Krikštaponio „kaltintojų“ bylas ir jų super prieštaringų „parodymų“ chronologiją, būtų gerai, kad galėtų ką nors pakomentuoti per savo tėvelio Samuelio Kuklianskio, kaip teisėtyrininko, kriminalisto ir kriminologo, profesoriaus bei habilituoto socialinių mokslo daktaro prizmę! Juolab, Samuelio paskutinis mokslinis darbas buvo rengtas jau naujo tūkstantmečio pradžioje apie Apklausas ikiteisminio tyrimo metu, jų taktiką, teoriją ir praktiką. Juolab, studijuojant man Tardymo protokolus, matosi, kaip jie vėliau apie 80-tuosius metus persivertė į Apklausos protokolus. Todėl būčiau labai dėkingas teisininkei Fainai, kad pagal mano nuorodas pasinertų į tų prieštaringiausių parodymų pynę, ir atskleistų savo, kaip specialistės apie sovietinės teisės ypatumus ir skirtumus su dabartimi? Ir, aplamai, istorikams, neturintiems kriminologinio-psichologinio pasirengimo, tikrai ne galima aklai vadovautis surašymais bet kokiais, juos dar neištirtais, nelygintais su kitais parodymais. Juk, jei apklausiamasis sako aiškią netiesą, tai, manau, kad  tardytojui ir yra svarbu tą netiesą sakoma užrašyti, o po to tai tirti, jeigu tai aktualu. Bet, kadangi J. Krikštaponis buvo žuvęs, todėl tardytojų jis visai neturėjo dominti. 

     Bet matome, kad sovietinius tardytojus labai apgauti ne visad sekėsi, kad ir ne prie ko „Krištaponį“ pakišinėjant, nes teismo nutartyje dėl J. Ūselio, buvo pabrėžta, jog jis kaip 3-čios kuopos vadas, vadovavo žudynėse ir 2-ajai kuopai! Tai kur tada jo parodytasis J. Krikštaponis buvo? Aišku, kad tik nacių kalėjime tuo metu! Gal ir iš piktumo-apmaudo jį pakišinėjo J. Ūselis, nes jo pavaduotojas viską darė, kad J. Krikštaponį iš kalėjimo išlaisvinti, o tąsai ėmė ir negrįžo į batalioną ir nuo vokiečių slapstytis dar pradėjo!
        Kad ir „J.“ Rutkauskas, gyvenęs savo mirusio brolio vardu, „Krištaponį“ irgi kaip žuvusįjį galėjo pakišinėti, kad N. Reikalą, JAV gyvenantį, apsaugoti nuo teisinio persekiojimo - tokia versija negali būt atmetama. Tuo labiau, kad A. Impulevičiaus sovietams neišdavimo aplinkybės visai netirtos. Juk „J.“ Rutkauskas, teistasis „už banditizmą“, bausmę ir tremtį atlikinėdamas, laisvai galėjo sužinoti, jog J. Krikštaponis buvo žuvęs.
       O įtikinamiausia versija J. Krikštaponį pakišinėti okupantų tardytojams gali būti ir žmogiškoji klaida, painiojant pastarąjį su N. Reikalu, kurie abu buvo panašūs pagal aukštą ūgį ir lieknumą, nes protokoluose niekur nemačiau, kad „J.“ Rutkauskas būtų N. Reikalą minėjęs. Todėl, jis pridavinėdamas savo parduotuvę, kaip josios vedėju būdamas, prieš išvyką į Minską, kuopos vadams pasikeitus, galėjo, paprasčiausiai, neįsižiūrėti į veidus ir  tų veidų pokytį nepastebėti, taip, kaip ir aš nekaip nežinau, katras karininkas už mano nugaros stovėjo, neva, „J. Gagarino “ iš mūsų radarų dingimo metu, kai dabar, pagal kosmonautą A. Leonovą, išsiaiškinau, kad pametėme jo žudiką V. A. Krečetovą su bandomuoju  ir naujai kuriamu Su-15 naikintuvu skridusį. To karininko pavardės ne kaip nežinau ir nežinojau tada, nes mes į juos kreipdavomės tik pagal laipsnį - tada dar nebuvo NATO standartų, kad prie krūtinės būtų pavardė prisiūta. Todėl liudininkams painioti pavardes tikimybė neturėtų būti atmestina.

     Atskirai aptartinu ir dar tyrinėtinu turi būti labiausiai  „pažymose“ eksploatuojamas kaip didžiausias „Krištaponio kaltintojas“ Marius Kačiulis, kurio prieštaringumais suabejojo net pats istorikas M. Pocius, matydamas, kaip jo kuopos vadas N. Reikalas po 40-ties metų „ į Krikštaponį“ persiverčia.
        Tai, panašu, kad „Kačiulio šventumu liudijimuose“ įtikinti ilgo pavadinimo garbingą Dekomunizacijos-desovietizacijos komisiją, kurios nariu yra ir pats M. Pocius, tą tik su pradiniu išsilavinimu „liudininką“, net eilinio laipsnio neturintį jaunąjį karį, savo „pažymose“ ir moksliniame straipsnyje paverčia „į karininką“, net galintį turėti iki kapitono laipsnio, nes M. Kačiulis rodomas kaip „jaunasis karininkas“, kuriais taip vadinami nuo jaunojo leitenanto iki kapitono laipsnio turintys. Manyčiau, kad tai pagrindiniu Komisijai apgauti veiksniu privalėjo būti, nes karininko parodymais abejoti negalima, kaip „gerai pažįstantį Krikštaponį“.
        Manyčiau, kad šis istorikas, aplamai, negali būti prileistų prie karinių bylų tyrinėjimų, kai neskiria kario nuo karininko, ką skiria jau vaikų darželių amžiaus berniukai, karus bežaisdami. Tuo labiau, kad M. Kačiulis tardyme labai gerai paaiškino, kodėl jis tik jaunasis karys.  O tai ir yra įrodymas, kad M. Pocius net visų bylų nenagrinėjo - tą įrodymą teikiu minėtos nuorodos 1-oje temoje.
        Bet, svarbiausia, istorikų net visai netyrinėti dar skandalingesni M. Kačiulio parodymų prieštaravimai. Juose jis demaskuoja NKVD laikų jo Tardymo protokolus, kuriuose jis teigė to nesakęs, kas užrašyta ir negalėjęs to sakyti, nes, aplamai, jokių žudynių jis nebuvo matęs, nes sargybas atlikinėjo ir į žudynes nevažinėjo. O dar vos ne po 20-ties metų, jau didžiausiu žudynių „liudininku?“ tampa, pasakodamas „pasaką“, kaip Rudenske su Grigoniu atsisakė žudyti, ir kaip „Krištaponis liepė pasitraukti“, kad jų nenušautų. O, patsai Grigonis čia pat apklausoje visiškai Rudensko net nerodo - rodo tik ten, kur jis buvo.
        Todėl akivaizdu, po 2-jų metų jau prie atstovų iš JAV Specialaus tyrimo departamento Nilo Šero ir gynėjos N. Grybauskaitės M. Kačiulis, greičiausiai prokurorams pakoregavus, jau iš to epizodo Rudenske išima Grigonį, bet vis tiek tą „pačią pasaką seka“ ... Tai kabutėse rašau, nes, pagal jo parodymus, aplamai, Rudenske M. Kačiulis, kaip ir negalėjo būti, pagal atvažiavimą iš Kauno į Minską žymiai vėliau, nes ant paminklo Rudensko aukoms atminti žudynės nurodytos spalio 10-11 dienomis. 
        Dar, svarbiau, kad gynėja N. Grybauskaitė įtarė, sudarius sutartį su prokuratūra, kad J. Kačiulis taptų profesionaliu liudytojų įvairiausiose bylose, dėl ko anksčiau laiko iš įkalinimo tapo išleistų. Bet, prokuroras Bakučionis į tokius klausimus pastoviai draudė atsakinėti. Tuo labiau, per pertrauką N. Grybauskaitė su M. Kačiuliu išsiaiškino, kad jis kaip ir propagandistu tapo, kino studijos befilmuojamu. Visą tai yra stenogramoje užfiksuota, kurios istorikai, gal, nematė? Juolab, stenograma ir protokolas skiriasi kaip „diena nuo nakties“ - toks mano įspūdis. Apie tai F. Kukliansky negalėtų mums pakomentuoti tokių sovietinių protokolų rašymo ypatumus?.
        Be to, iš esamų Ypatingajame archyve  dokumentų matosi, jog N. Kačiulis A. Smetonos laikais kalinamas buvo ir iš kalėjimo jį, kaip pas buožes dirbusį, išlaisvino sovietinė okupacija bei įdarbino į okupacinės Raudonosios armijos karinių bazių statybas. O kai antrą kartą sovietiniai okupantai sugrįžo, tai M. Kačiulis su jais iki Berlyno ėjo, gaudamas du medalius. Kai į GULAG-o pateko Javas lagerį; visai šalia mano aptarnaujamų radarų, tai ten tapo „pavyzdiniu kaliniu?“, turėdamas net pažeidimus. O kad už juos dar ir anksčiau iš įkalinimo paleistų būtų, tai jau visai neaišku. Neaišku, kodėl net nenubaustų tapo už žudynių nuslėpimą ir leido liudyti tuos įvykius, kuriuos jis neigė anksčiau?

     Štai, užpraeitą savaitgalį tarp Šakių Kazlų-Rūdos vyko Valkų mūšio paminėjimas. Vienas iš jo vadovų buvo Edvardas Guoga, kuris Nepriklausomybės įtvirtinimo metais aktyviai dalyvavo tremtinių ir politinių kalinių gyvenime - paliko nuostabius prisiminimus. O, štai, jo 1982 m. vasario 24 d. Vilniuje vykusios apklausos metu pasakė:
        „Kol batalionas buvo Kaune, kuopos vadu buvo leitenantas Krikštaponis, o vėliau leitenantas Tamošiūnas ...“
        O, kadangi pastarasis buvo Krikštaponio pavaduotoju, tai net kvailam turi būti aišku, kad J. Krikštaponis  batalione kažkur dingo. Ir šį, bei kitus panašius pačius aiškiausius įrodymus, kad J. Krikštaponis kuopos vadu, buvo tik Kaune, istorikas M. Pocius moksliniame žurnale pateikė kaip, neva, „bylojančius Krištaponį žudynėse vadovavus.“ Taip, kad akiplėšiškesnės skaitytojų apgavystės dar neteko man regėti. Todėl žymiu šia GĖDOS spalva visas didžiausių kvailysčių „išvadas“, kuriomis galėjo būti apgauta minėta garbinga Komisija, balsavusi už Didvyriui atminimo naikinimą.  Tų apgavysčių visa sistemą, teks vėliau informacijos II-oje dalyje  pateikti.
       Dar, svarbiau, kad  po Krikštaponio Tamošiūną, tapusiu šios kuopos vadu, mini ir Henrikas Salelionis, ir puskarininkis iš Pūnios Juozas Vėsa, ir Kazys Petkevičius, ir Stanislovas Gevinas, minėjęs prieš tai buvusį Krištaponį, o vėliau ir Reikalą, ir Grigonis, ir J. Arlauskas.
        Taigi, priskaičiavau net 7 liudininkus, mininčius kaip kuopos vadą Tamošiūną, o ne Krištaponį Baltarusijoje. O, kadangi M. Pocius nei straipsnyje nei savo Pažymoje nei nuo jo nuplagijuotoje LGGRTC naujoje „pažymoje“ net nėra Tamošiūno paminėjimo, tai jau vien iš to požymio galima įtarti kad valstybinės tyrinėjimo įstaigos, kaip Centras ir Institutas J. Krikštaponio klausimu net neperskaitė nė mažiausios dalies Tardymo ir Apklausų protokolų, o tik pagal užsakymą ieškojo J. Krikštaponio paminėjimo, net neskaitydami iki galo viso protokolo. Tas pats simptomas: IKI GALO NEPERSKAITYTI DOKUMENTĄ, fiksuojamas ir LGGRTC prie dabar ginčijamo PA-2 sprendimo NE PAGRINDO, o tik „priedo“ (kaip prie maisto druskos ar cukraus) - ta tos nuplagijuotos nuo M. Pociaus anoniminės „pažymos“, kurios pabaigoje, kaip tai įprasta moksliniams darbams skelbti išvadas, tai jos 10 psl. J. KRIKŠTAPONIO SLAPSTYMASIS NUO VOKIEČIŲ pabrėžtas. Todėl gaunasi „juokas per ašaras“, kaip ir „nacistinis sprendimas nuimti atminimą už slapstymąsi nuo vokie  čių“       Tai, tokios pasekmės, ignoruojant dokumentų skaitymą iki galo.

        Panašiai gavosi ir „nematant“ akivaizdaus prieštaravimo minėtam M. Kačiulio, neva, Rudensko „žudynėse Krištaponio“ paminėjimui, nes yra ir liudijimas J. Vuosaičio 1961-1962 m. m. laikotarpio tardymo protokolo 3 psl. 327 lapas, iš bylos 47386/3, fondo K-40, jei neapsirinku (reikia patikrinti), kuriame parašyta:
        „... Šiai operacijai vadovavo leitenantas Tamošiūnas, vardo nežinau, nešiojo juodą barzdą. Kokias jis ėjo pareigas batalione - neprisimenu. Atrodo, važiavo (į Rudenską - mano pastaba) ir bataliono vadas majoras Impulevičius, tačiau vadovavimas kažkodėl tai buvo pavestas Tamošiūnui.“
        Deja, iš kurios kuopos J. Vuosaitis, dar nespėjau ištirti. Bet, tik nuvykus į Minską ir ten pirmosiose žudynėse batalioną išprievartavus dalyvauti, akivaizdu, kad tik būrio vadas visam batalionui negalėjo, šiaip sau, žudynių operacijai vadovauti.  Čia, jau panašu, kad vokiečiai taip patvarkė, ir „Krištaponio buvimas“ Rudenske nelabai įsivaizduojamas, kai jo pavaduotojas visai operacijai vadovauja, Gal, todėl JAV ir neišdavė A. Impulevičiaus sovietams, nes batalione akivaizdžiai šeimininkavo vokiečiai?

     Taigi, 1982-08-16Vilniuje per apklausą, dalyvaujant iš JAV minėtiems atstovams, ir ten M. Kačiuliui pritauškus apie „Krištaponį Rudenske“, bet Nilui ŠERUI paklausius apie miestų pavadinimus, šis „tauškalius“ (M. Kačiulis), kaip, ir pasimetė, ir VISAI NE Į TEMĄ pradėjo pasakoti apie „surinktinį“ būrį ir čia pat paneigė J. Krikštaponio buvimą, patvirtindamas daugelio liudininkų parodymus ir KGB išvadą, jog J. Krikštaponio kuopai nuo1941 m. pradėjo vadovauti N. Reikalas. Tas M. Kačiulio 1 pav prasitarimas atrodė taip:     

1 pav.: 1982-08-16Vilniuje vykusios apklausos metu JAV Spec. tyrimų departamento atstovo Nilo Šero (NŠ) ir Mariaus Kačiulio (MK) ištrauka iš STENOGRAMOS 25-to psl., kurį galima VISĄ psl. atsiversti.

     Taigi Žydų bendruomenė turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tas „tauškalius“ M. Kačiulis, (jo kitaip negalima vadinti, kaip kalbantį bilę ką), kuris NKVD tardytojams teigė  apie tai, kad nežino koncentracijos stovyklos pavadinimo už Minsko 6-8 km atstume ir ten žudomus „tarybinius piliečius“, t. y. sovietiškai vadinamus žydus, 1961 m. rugsėjo 1 d. per tardymą Javas lageryje, aplamai neigė tą savo pasakojimą ir buvimą žudynėse, o jau po  34-ių metų žudomi žydai pavirsta į žudomus karo belaisvius - politinius darbuotojus, greičiausiai, pagal politinį užsakymą, išsigalvojus („prisiminus“) kažkokią „Kačino“ stovyklą, kur tokioje gyvenvietėje tikriausiai tokios stovyklos nebuvo (tai internetas nerodo - rodo tik už kelių kilometrų garsiąją „Miško stovyklą“ Masiukovščinoje), sumažinus atstumą nuo Minsko iki 3 km, kai iš tikrųjų iki Kačino yra apie 4 kart daugiau. Todėl neatmestina, kad tąsai M. Kačiulis tauškė apie Krištaponį, arba pagal politinį užsakymą, arba pagal bandymą „pažaisti politiškai“, sužinojus, J. Krikštaponį A. Smetonos sūnėnu esant, nes buvo ryškiai komunistuojančių pažiūrų, kas yra pabrėžta jo charakteristikoje.
        Taigi, pagal M. Kačiulio liudijimus, kurie nepatikimi, ten Krištaponis rodomas, kaip besirūpinantis tais, kurie nenori žudyti, kad juos nenušautų. Tai, kaip ir labai svarbi detalė, įrodanti, kad atsisakiusius žudyti galėjo gestapininkai ar SS-ininkai ir nušauti, todėl už rūpinimąsi kitiems išsaugoti gyvybes ar tinka paminklinį akmenį nuiminėti, jeigu tas liudijimas būtų patikimu? Juk kitas „S.“ Rutkausko liudijimas dėl karo belaisvių visiškai ne aiškus, jei pagal M. Kačiulį ten buvo „politiniai vadovai“, kurie irgi galėjo būt kaltinami kažkuo ir jiems bausmių taikymai negalėtų tikriausiai kaip „karo nusikaltimu“ būt taikomu? Todėl čia jau pagal tarptautinės teisės standartus  reikia aiškintis. Taip, kad šiose epizoduose J. Krikštaponis patenka į teisinę koliziją, tik pagal pastarųjų du liudininkus parodymus, nes minėtų mirties nuosprendžiu nuteistųjų dviejų kuopos vadų parodymus aplamai reikia atmesti, kaip ne konkrečių veiksmų paminėjimus, kurie irgi galėjo būti neteisingi tik dėl save išgelbėti dėl gresiančio mirties nuosprendžio. O pastarieji 2-jų karių parodymai neaiškiose situacijose pateikti, greičiausiai, sumaišius pavardes panašių karininkų. Pagal M. Kačiulio pateiktą kuopos vado Reikalo persivertimą į Krištaponį po 40-ties metų, gali būti ir sušlubavusios atminties pasekmė, neatpažįstant dažnai besikeičiančius kuopos vadus, kas buvo užakcentuota ne vieno liudininko. Ir nors M. Kačiulis žinojo, kad Reikalas Krištaponį buvo pakeitęs, bet su vienoda karine apranga pagal aukštą ūgį ir abu lieknus iš tolo atpažinti nėra taip paprasta. Todėl neatmestina, kad tai M. Kačiulis, žinodamas tą pokytį, pasakojimo metu dėl situacijos apie J. Krikštaponį, galėjo netikėtai kai ką prisiminti ir suabejoti, ką papasakojo, todėl per apklausą matomas aiškus bandymas pasitaisyti, duodant suprasti, kad galėjo ir suklysti dėl tik ką paminėto Krištaponio. Ir tai įrodo pradėtas M. Kačiulio aiškinimas visai ne tai, kas buvo klausiama. Paprastai, žmogus gali kokio nors net teigiamo streso metu kažką prisiminti. O tuo teigiamu stresu ir buvo Tarptautinės apklausos fenomenas, dalyvaujant garbingiems JAV atstovams. Todėl liūdna, kad istorikai netyrinėja stenogramų, kuriose vaizdas yra žymiai tikresnis. 
        Bet, iš 1 pav vaizdo aiškiai    matosi, jog sukasi M. Kačiulio pasakojimas apie spalio mėnesį, o tada ir galėjo prieš pat spalį ar jau spalio pradžioje J. Krikštaponis patekti į kalėjimą ir taip nebūti Baltarusijoje, nes joje jo buvimą neigia pati iš NKVD į KGB pereinamoji 1955. struktūra,  tik ką mano atrasta žymaus kalbininko Antano Smetonos tėvo Mariaus bei J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės baudžiamosios bylos, kurioje yra teiginys toks:

2 pav.:, kaip matome, NKVD; persekiojusi ir suėmusi J. Krikštaponio sesę Veroniką, apie jokią „Baltarusiją“ net nemini. Jeigu jis būtų ten, tai būtų sužinojusi labai lengvai iš savo agentūros. Tuo labiau, kad šis raštas rašytas 1955 m. lapkričio 19 d. Vilniuje ir jos autorius yra Pabaltijo karinės apygardos Karinio prokuroro padėjėjas - justicijos majoras Mamulin-as, kuris peržiūrėjo archyvinę-tiriamąją bylą Nr. 30422/3 skirtą Smetonai, Kuliavui ir kitiems (tuo pačiu ir Veronikai Krikštaponytei), kur rašo jis, ką atrado, konstatuodamas, jog nubaudimas yra griežtas ir neatitinka nusižengimui, bet ... Taigi, jeigu J. Krikštaponį būtų aptikę Baltarusijoje, tikrai, būtų atsiliepta ir tolimesnei eigai V. Krikštaponytės byloje, nes NKVD tada labai tyrinėjo ir baudė visą 2-ąją kuopą. Todėl jos vado seseriai būtų atsiliepę, nes NKVD, o vėliau KGB sistema buvo akyla, ir nuslėpti nuo jos tokių Baltarusijoje atliktų nusikaltimų nebuvo įmanoma. Todėl LGGRTC persistengti okupacinėms struktūroms nėra jokio pagrindo, ignoruojant visus archyvinius parodymus, prieštaraujančius sveikam protui. 
Taigi, SVEIKAS PROTAS privalo apginti J. Kriktaponį liudininkų parodymais tokiais:
3 pav.: čia 1948 m. lapkričio 28 d. Kaune parodymus davė PETKEVIČIUS Kazys, Kazio, gimęs 1911 m. Bernatonių kaime Raudondvario valsčiaus, Kauno apskrities, kuris buvo išvardinęs visus, ką žinojo-pažinojo batalione, išvardindamas net 55 asmenis, jei ne daugiau, bet J. Krikštaponio ne tik nepaminėjo, bet vietoje jo KAIP KUOPOS VADĄ TAMOŠIŪNĄ paminėjo. Dar įdomiau, kad jis kaip 3-čiosios kuopos vadą paminėjo J. Ūselio pavaduotoją J. KLIMAVIČIŲ, kuris dėl ligos į atsargą negalėjo išeiti. Taigi galima visą puslapį pamatyti (307 lapą archyvinį), o taip pat ir kitą308-tą lapą   ir pačią pabaigą - 309-tą lapą pamatyti.

     Galutinai „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ PASAKA SUBLIUŠKO, išsigalvojus  pastarojo „paleidimo į atsargą“ - t. y. „demobilizacijos“ IŠSIGALVOJIMĄ paskutinėse „pažymose“, pateikus ryškiai melagingas - visuomenę ir istorikus bei Komisiją APGAUDINĖJANČIOMIS NUORODOMIS-signatūromis, kad ir minėto PA-2sprendimo priedo psl ...:

.4 pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos ir nuo jos nuplagijuotos LGGRTC „pažymos“ su raudonai pabrauktomis istorinio šaltinio nuorodomis. 
P. S.: nuplagijuotoje LGGRTC „pažymoje“ skirtumas tik tas, kad ji yra ne 11-tame, o 10-tame psl.

 Pagal pirmąją LCVA Centrinio valstybinio archyvo) signatūrą šoką gauni, kai atsiverti visai svetimą (ne J. Krikštaponio, o Vsevoldo Krilovo) ir visai ne to laikmečio, t. y. 255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:  (kai J. Krikštaponiui buvo nuo 10 iki 17 metų), o pagal kitą LYA (Ypatingojo archyvo) bylas tik pirmosios okupacijos NKVD bylas jokių vėlesnių nacių okupacijos laikmečio dokumentų ir būti negali. Tai, ką, Istorijos institutas ir Genocido centras Lietuvos visuomenę visiškai  „kvaila“ laiko?       IŠ ŠIŲ NETEISINGŲ SIGNATŪRŲ GALIMA DARYTI IŠVADĄ, JOG J. KRIŠTAPONIS BALTARUSIJOJE NEBUVO, TODĖL IR NĖRA JOKIŲ JO "paleidimo į atsargą" DOKUMENTŲ, o taip pat ir būti negalėjo, nes jis po kalėjimo, pagal liudininkų, NKVD ir KGB parodymus, vokiečių okupacijos laikmetyje buvo namuose, pats save „į atsargą“ paleidęs. Todėl reikia jau pasidomėti, kas neteisingą signatūrą pakišo apie J. Krikštaponį į tą garbingą enciklopedinę knygą ir sugadino leidinį.

    P.S.: pastarojoje signatūroje yra tik nuo visuomenės slepiama apie J. Krikštaponį žinia ši:

5psl.: NKVD byloje NUSLĖPTA NUO VISUOMENĖS žinia apie karininką J. Krikštaponį ir jo net 3-čiame kurse mokymasis Juridiniame fakultete. Galima VISĄ psl. pamatyti.  

     Iš šio nuslėpto nuo visuomenės J. Krikštaponio mokymosi Teisės fakultete, bei pagal geriausios Lietuvoje Rygiškių Jono gimnazijos, išsiskiriančios Humanistine pedagogika ir dėl to paties J. Krikštaponio; puoselėjančio TEISINGUMO JAUSMĄ, o taip pat, kaip stipriausio Lietuvoje lengvaatlečio-metiko, garsinusio ne tik Kariuomenę bet ir Lietuvą tarptautinėse varžybose bei daug metų sportavusio kartu su Žydų bendruomenės „Makabi“ klubo atstovais, prasidėjus Holokaustui, kai jo teta Eleonora Smetonaitė-Raštikienė Jonavoje mokė žydus lietuvių kalbos, o patsai generolas Stasys Raštikis nuo LLV nesėkmingai vedė derybas dėl žydų žudynių nutraukimo, o po to išvaikius pačią LLV, J. Krikštaponis galėjo atsidurti šoko-frustracijos būsenoje, nes išsilavinusiam ir ramaus būdo karininkui, kuris tik taip buvo savo kariūnų charakterizuojamas, numesti užsienietį (vokietį) su visa kėde nebūdinga. Tokia situacija galėjo susidaryti tik, ypatingos psichologinės būsenos situacijoje. Ta situacija galėjo įvykti tik Holokausto Ukmergėje vykdymo metu, kuri galėjo prie psichologinio šoko būsenos privesti net ramiausio būdo asmenį.

PASTABOS-PAAIŠKINIMAI

1.       iš KGB sudaryto 2-osios kuopos sąrašo Jono Klimavičiaus minėjimas, kurio archyvinė signatūra internetiniame adrese šiame: - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/klimav-2-burio-is-2-os-kuop-sarasas-KGB-sudar-lya--%20f-K-40-ap2-b77-4-psl.jpg

2.     - 3-čiosios kuopos pavaduotojas Jonas Klimavičius – jo aprašymas enciklopediniame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m.” – to apra6ymo vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/klimaviciai-jonai-d.jp

3.         LGGRTC sudarytas pagal alfabetą 2/12 bataliono karininkų sąrašo dalis šalia VIENINTELIO ESANČIO  Jono Klimavičiaus pavardės vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-batal-sar-klimaviciu.jpg      

Čia 44 pav. matote taip pat ir kareivių išvažiavimui naudojamą būtąjį kartinį laiką IŠVYKO, kas yra labai keista, kad batalionas jau išvyko, o po to tai išvykai rašomas įsakymas.  O nuotraukoje raudonai mano pabrauktos pavardės yra žymios su visa šia nagrinėjama tema. Raudoni klaustukai padėti prie dviejų vienodą pavardę ir vienodą vardą turinčių „Jonų Klimavičių?" paminėjimo. Ar gali būti toks „atsitiktinumas“ ir kodėl tada nenaudojamas tėvavardžio rašymas, esant dviem tapatiems asmenims“? Jiedu skiriasi tik skirtingomis kopomis. Matome, kad 3-čios kuopos vadu yra kapitonas Juozas Ūselis (tas, kuris po garsiojo 1962 m. teismo nuosprendžio Vilniuje buvo iš karto sušaudytas), tai kiti jojo pavaldiniai yra 3 leitenantai ir vienas jaunesnysis leitenantas. Bet į antrąją kuopą pažiūrėjus, nėra keista, kad, kad tiek kuopos vadas, tiek ir kiti 4 karininkai yra vienodo leitenanto laipsnio? Juk, ir pirmoje kuopoje nėra tokios„lygiavos“, nes iš 5-ių karininkų net 3 yra jaunesni leitenantai, o 2 leitenantai yra vienas kuopos vadas, o kitas jojo pavaduotojas, nes sąraše po vado ir sąrašas ne pagal alfabetą sudarytas - akivaizdžiai, matyt, pagal pareigybes. O II-oje   kuopoje vien leitenantai gali byloti, jog ši kuopa galėjo būt skubotai sudaryta. Keista, kad kuopos vadas J. Krikštaponis-"Krištaponis?" yra tik "leitenantas", kai kuopos vado pareigybė yra kapitono laipsnio, o NKVD generolas Kapralovas J. Krikštaponį nurodo vyr. leitenantu, ir karinis stažas šio kuopos vado buvo tada didelis, su ypatingais nuopelnais sporte bei moksle, mokantis VDU net Teisės fakulteto 3-čiame kurse!  O dėl „dviejų Klimavičių“ ar akivaizdžiai gali būti čia kokia klaida, sudubliuojant „Jonus Klimavičius“, nes dar ir ypatingų vienodų biografijų (nuteisti mirties nuosprendžiais „abiems“ir, dar jais „stebuklingai“ neįvykdytais, kai labai daug kalinių buvo išvežta į Minską ir ten sušaudyti, o visi likusieji, daug kartų daugiau sušaudyti pakeliui į Červenę, tai PER DAUG KEISTŲ IR NEĮTIKINAMŲ-NELOGIŠKŲ SUTAPIMŲ, kuriuos istorikai privalėjo tirti ir atsakyti į klausimus šių keistų reiškinių.  .

5.           įsakymo N. 42 antrojo lapo pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinio vaizdo internetinis adresas.  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111115-isak-42-karininkai.jpg 

6.         Ė   LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas per 2021-12-03 Ukmergėje mokslinę konferenciją pradėjo teigti, kad, neva,  „2-oje kuopoje buvo toks .Jonas Klimavičius“ ir nuo to teiginio pradžios vaizdo įrašo pradžia  https://www.youtube.com/watch?t=12064         

7.         LGGRTC sudaryto TDA  bataliono karininkų sąrašo internetinis adresas       http://www.genocid.lt/Leidyba/7/tautinio.htm
   

8.       Apie 1981-1982 m. m. KGB sudarytas  2-osios kuopos Sąrašo pradžios vaizdas yra:

15 pav.: KGB-istų sudarytas (galima ir VISĄ pirmąjį psl. atsidaryti šio dokumento) J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo viršutinė pagrindinė dalis, nurodant, kokiu dokumentu (įsakymu Nr. 42 sudarytas tas Sąrašas, ir nurodyta archyvo adresas, kuris šiuo metu yra Lietuvos centriniame valstybiniame (LCVA) archyve, kuriuos aš nufotografavau ir kai ką pamačiau - tą ir parodysiu viską kitoje - II-oje informacijos dalyje, kurią dar ruošiu. Matome, nurodyta J. Krikštaponio kuopos pareigybė VIENASKAITOS  formoje ir IŠVYKOJE į Minską RODOMAS KAIP KUOPOS VADAS Nikodemas REIKALAS, sūnus Simono ... Ne tas tėvavardis Juozui Krikštaponiui pripaišytas todėl, kad KGB-istai nežinojo, jog vedybų metu J. Krikštaponis pakeitė savo pavardę ir todėl jam kitą „tėvą pripaišė“, kuris kažkur Ukmergės krašte gyvena ir kurį aptiko e-pavelde (tokio daikto LGGRTC ir Istorijos instituto istorikai nežino, ir tai įrodo jie savo „pažymose“) 

To Sąrašo pirmojo puslapio vaizdo internetinis adresas yra - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/saras-impul.jpg   |

9.      KGB-istai suklydo dėl Juozo Krikštaponio tėvo vardo, nes Juozas Krikštaponis laike vedybų susitrumpino pavardę ir KGB-istai tai nežinodami, susirado kitokio- vien raide sutrumpinto asmenvardžio pavardės asmenį su vardu Karolis, ir, tikriausiai, jį pamanė „tėvu“ esantį, kuris turėjo baudžiamąją bylą ir stebėjimo bylą, pagal LYA fondą K-1 / 58 / 8019/3-88, kitą bylą K-1 / 58 / 6019/5, o taip pat stebėjimo bylą k-1 / 58 / 8019/3-58. Duomenų, gautų iš interneto nufotografuoto vaizdo internetinis adresas yra - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/papildym/krikst-karolio.jpg     .   

 

10.                        PA-2 sprendimas, tai  LGGRTC dėl viešojo objekto pakeitimo 2023-08-17 Nr. PA-2 sprendimas paminkliniam akmeniui Juozui Krikštaponiui, neteisingai rašant tame sprendime, neva, „Juozui Krikštaponiui (Krištaponiui)“, nes ant to paminklo yra įrašytas tik vienas ir pirmasis  asmenvardis be jokių skliaustelių. To sprendimo daugiau nekomentuosiu – jo neperrašinėsiu, nes, kam įdomu, galima detaliau perskaityti pagal internetinį adresą ŠĮ -  http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230817_sprendimas_krikstaponis.pdf    

 

11.                         prie aukščiau sprendimo  PA-2 pridėtas BE PAGRINDAS, o tik kaip „priedas“ (galima suprasti, kad ne juridinis, net be jokių autoriaus požymių, grynai anoniminis), kris įvardintas kaip, neva. „Istorinė-archyvinė pažyma apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“, tačiau turinti labai didelių trūkumų, su nuslėptais biografijos faktais ir gausiai labai klaidingais duomenimis (neteisingais dokumentų ir asmenų duomenų kardinaliais iškraipymais) su viena tik gera savybe, gale kaip išvadoje pažymėtu J. KRIKŠTAPONIO SLAPSTYMOSI NUO VOKIEČIŲ faktu, neigiančiu „jo Baltarusijoje“ išsigalvojimu dėl kurios PA-Č sprendimas naikinti Atminimą gaunasi, kaip ir nacistinis, už slapstymąsi nuo vokiečių.  Bet, kadangi ŠIS ANONIMINIS DOKUMENTAS NUPLAGIJUOTAS, - tai įrodo GOOGLES patikrinimas, tai todėl šį dokumentą, kaip ir pirmąją LGGRTC  LGGRTC 2014-12-19 „pažymą“, taip ir šią verta rašyti tik per kabutes, o josios internetinis adresas yra http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01_priedas.pdf  

 

12.                          Juozo Krikštaponio tėvo Jono Krikštaponio ir Mortos Smetonaitės 1900 m.  sausio mėnesio tada privalomąja rusų okupantės kalba bažnyčios 1-18 santuokos liudijimas, kurio vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/krikstaponio-tevu-sutuoktuviu.jpg                

 

13.                          čia aukščiau santuokos liudijimo Juozo tėvo Jono Krikštaponio išdidintos pavardės vaizdas su jos šaknyje K raide ir to vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/kr-tevu-sutuot-pavarde.jpg            

 

14.                           Juozo Krikštaponio gimimo įrašas; kaip ištrauka iš Vadoklių bažnyčios gimimų metrikų knygos, įrašytas 1924 metais, kurio vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/israsas-metriku-krikstoponio.jpg      
        

 15.    PA-2 sprendimai, tai LGGRTC Generalinio direktoriaus sprendimas, kurį galima pasiskaityti pagal internetinį adresą http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230817_sprendimas_krikstaponis.pd

16 Apie patį generolą Stasį Raštikį labai geras-informatyvus straipsnis yra pagal internetinį adresą https://www.mignalina.lt/2017/02/27/kariuomenes-vadas-kuriuo-domejosi-berlynas-londonas-maskva-ir-varsuva/ 

  
Generolo Stasio Raštikio bendravimas su Adolfu Hitleriu. Šios nuotraukos internetinis adresas http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/papildym/rastikis-su-hitleriu.jpg

16.                  apie kalinimą Kauno kalėjime užsimena NKVD generolas Piotras Kapralovas, su tekstu tokiu:

      Keista, kad istorikų visai netyrinėtas šio raštelio keistai vėlyvas pranešimas, tik po 7,5 mėnesių nuo J. Krikštaponio sunaikinimo, arba po 3 mėnesių ir 21-os dienos, kai jau hitlerinės Vokietijos nebeliko. Tuo labiau, kad apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą viskas tas pat buvo parašyta Lavrentijui Berijai kitą dieną po J. Krikštaponio sunaikinimo, t. y. 1945-01-13 ir šis pakartotinas raštelis labai panašus į tai, kad tai buvo ruošiama medžiaga „už banditų gaujos“ vado išlaisvinimą iš kalėjimo ir tą kaltę norėtą, matyt, „prisiūti“ Vakaruose esančiam generolui S. Raštikiui ir jį, taip, iš Sąjungininkų norėta į Maskvą parvežti. Tai MANO HIPOTEZĖ, nes keistai nenurodoma nei suėmimo ir nei kalinimo datos, kas nebūdinga, kažką užsiminus ir iki galo nepateikti žinios konkrečios. Todėl galima daryti prielaidą, jog sąmoningai data nutylėta, nes 1941 m. suėmimas-kalinimas netiko kaltinimui ir todėl data nepaminėta. Be to, panašu, kad LGGRTC, žinodama J. Krikštaponio kalinimą, neturėjo teisės 2021-12-19 kreiptis į LR Generalinę prokuratūrą dėl J. Krikštaponio apskundimo, nes LGGRTC nenustatė skundžiamo asmens suėmimo-kalinimo datos, kuris pagal visas istorines ir psichologines aplinkybes panašiausia į 1941 m. įvykį. Dar, svarbiau, kad savo to nurodyto 2021-12-19 laiko LGGRTC „pažymoje“ nuo Generalinės prokuratūros buvo nuslėptas J. Krikštaponio nacių laikais kalinimas, bet vis tiek Lietuvos teisininkai atmetė šį kaltinimą kaip neturintį objektyvių duomenų. Todėl, mano supratimu, tos Lietuvos teisininkų atmestosios „pažymos“ pagrindu tolimesnių tokių pat „pažymų“ dauginimas-skleidimas be atskirų atliktų dar papildomų tyrimų, yra galimai nusikalstama.

17..        –   dėl Nikodemo Reikalo,  Stanislovas Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per tardymą parodė: „Reikalas, vardo nežinau, turėjo vyr. leitenanto laipsnį – 2-osios kuopos vadas. Dalyvavo šaudant žydų tautybės asmenis LSSR Kauno miesto VII forte, Baltarusijos SSR – Minske, Slucke, Klecke. ...“ (Stanislovo Gervino  1948-07-28 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 206) Šią žinią man asmeniškai perdavė LGGRTC, kurio vaizdo internetinis adresas yra:    http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/apie-nikod-reikala-saudant-zydus-net-vii-forte.jpg