Nr. 95

Nepaprastosios valstybinės komisijos dėl nacių įvykdytų nusikaltimų Stalage Nr. 352 Minsko srities komisijos ataskaita

1944 m. liepos 21 d.

Komisija, kurią sudarė BSSR sveikatos apsaugos liaudies komisaro pavaduotojas ir BSSR Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Centro komiteto pirmininkas Jefimas Afanasjevičius Vodnevas; BSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas Jefimas Afanasjevičius Vodnevas; rašytojas Michailas Tichonovičius Lynkovas; medicinos ekspertė gydytoja Elmira Michailovna Naumovič; rašytojas Kondratas Kondratjevičius Krapiva (Atrachovičius); vyresnysis leitenantas Grigorijus Leontjevičius Loginovas; ir mokytoja Alevtina Antonovna Bulavko, parengė šią ataskaitą apie nacių okupantų įvykdytus žvėriškumus (žiaurumus) prieš sovietų piliečius karo belaisvių stovykloje, Stalage Nr. 352, ir jo apylinkėse.

Remiantis liudytojų parodymais, vietovės apžiūra ir komisijos atliktais kapų kasinėjimais, nustatyta:

1. Nuo pirmosios Minsko miesto ir Minsko srities okupacijos dienos naciai užpuolikai organizavo masinį sovietų piliečių naikinimą. Tai patvirtina ne tik išgyvenę liudininkai, bet ir pati žemė, kur nacių žmogėdros (kanibalai) paliko daugybę savo kruvinų žiaurumų pėdsakų.

2. Viena iš masinio sovietų piliečių naikinimo vietų buvo Stalagas Nr. 352 – karo belaisvių stovykla, įkurta vokiečių buvusios karinės stovyklos vietoje, už penkių kilometrų nuo Minsko, prie Minsko-Molodečno geležinkelio, netoli Masjukovščinos kaimo. Daugelis karo belaisvių čia buvo perkelti iš karo belaisvių stovyklos, įsikūrusios Minsko žemės ūkio parodos teritorijoje, kur taip pat buvo rasta daugybė fašistinių žiaurumų pėdsakų.

3. Šioje stovykloje laikomi sovietų karo belaisviai buvo naikinami sunkiu darbu ir nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Sovietų Sąjungos žmonėms žudyti fašistiniai budeliai pasitelkė ligas ir badą kaip bendrininkus. Grigorijus Aleksejevičius Voronovas, buvęs karo belaisvis, kalintas šioje stovykloje, pasakoja apie siaubingas sąlygas, kuriomis gyveno sovietų karo belaisviai: „Patalpos, kuriose buvome apgyvendinti, buvo du tamsūs, apgriuvę tvartai, vokiečių vadinami 21 ir 22 kareivinėmis. Pro tvartų viršutinių angų pūsdavo baisus šaltis. Tos pačios angos tarnavo kaip dienos šviesos šaltiniai. Tvartuose nebuvo šildymo, nebuvo grindų, grindys buvo purvinos, o grindys buvo siaubingos – tvyrojo nešvara, smarvė ir tamsa. Neįtikėtinas šaltis paralyžiavo išsekusius ir išsekusius žmones. Kad palengvintų šalčio sukeltas kančias, 22 kareivinėse buvę žmonės persikėlė į 21 kareivinę, kur buvo suspausta apie 6500 žmonių. 21 kareivinės su trijų aukštų gultais negalėjo sutalpinti tokio didelio skaičiaus žmonių. Dauguma buvo priversti kabinti lentas ir paklotus ant viršutinių tvarto gegnių, kur jie miegojo, rizikuodami bet kurią akimirką nutrūkti ir nukristi į mirtinai susidaužti (užsimušti).

244

Žmonės, kurie mėnesius nesiprausė, buvo graužiami utėlių. Kareivinėse visiškai nebuvo vandens. Žmonės rinko sniegą, sumaišytą su purvu, ir juo malšino troškulį. Maistas susidėjo iš dienos raciono – 80–100 gramų duonos ir dviejų puodelių miežinės sriubos, virtos iš supuvusių, šaldytų bulvių ir šiaudų mišinio. Per dvi savaites visi, kurie iš pradžių galėjo pajudinti kojas, visiškai išsekdavo. Mirtingumas nuo bado, šalčio ir mušimo pasiekė neįtikėtiną lygį. Kiekvieną rytą iš tvartų buvo ištraukiama 100–150 lavonų ir sukraunama kaip malkos į bendrą krūvą. Vieną dieną, įprasto maitinimo metu, pasklido gandas, kad maistas nebus dalijamas. Po kelių valandų buvo duotas įsakymas visiems palikti kareivines. Lauke visi buvome išrikiuoti ir nuvesti į paradų aikštę, kur buvome palikti lauke. Po kurio laiko pasirodė vertėjas ir paaiškino, kad stovyklos pareigūnas Lippas nubaudė visus kalinius už gultų išlaužimą ir 24 valandas bus palikti paradų aikštelėje be maisto. Buvo lapkričio vidurys, lauke buvo žvarbus šaltis. Tarp mūsų buvo daug sergančių, sužeistų ir visiškai nuogų. Taigi, mus laikė šaltyje daugiau nei septynias valandas; Šį kartą daugiau nei 200 žmonių liko sušalę aikštėje. Žmonės, kurie kelis mėnesius nesiprausė, buvo utėlių apnikti. Kareivinėse visiškai nebuvo vandens. .“

Alkis, siaubingas perpildymas, siaubingos antisanitarinės stovyklos sąlygos, žiaurus elgesys žmones privedė prie didžiulio išsekimo. Iš stovyklos ligoninės skyrių vadovų ataskaitų, pateiktų ligoninės vadui, akivaizdu, kad norint atkurti išsekusių karo belaisvių darbingumą, reikėjo sustiprinto maitinimo vieną ar du mėnesius. Tačiau sovietų karo belaisvių sveikatos atkūrimas nebuvo stovyklos administracijos interesas. Jie siekė priešingo tikslo, ir jų pastangos buvo sėkmingos. Stovykloje siautėjo šiltinės epidemija, plačiai paplito hemoraginis kolitas ir vitaminų trūkumas; sunkius skrandžio negalavimus sukėlė nemalti* grikiai ir pjuvenos, kurios buvo dedamos į menką karo belaisvių maistą. Ligos ir badas lėmė didžiulį karo belaisvių mirtingumą – iki 500 žmonių per dieną. Vien 1941 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Stovykloje mirė 25 000 karo belaisvių. Vokiečių budeliai vertė visiškai išsekusius vyrus dirbti, o šio darbo beprasmiškumas buvo akivaizdus visiems. Jie buvo verčiami nešti plytas iš Minsko į stovyklą penkių kilometrų atstumu. Tie, kurie krito po nepakeliama našta, buvo fašistinių monstrų sušaudyti vietoje. Kiekvieną kartą po to kelias iš Minsko į stovyklą buvo nusėtas sovietų karo belaisvių lavonais.

4. Be karo belaisvių egzekucijų už kiekvieną menkiausią nusikaltimą ar neapdairumą, stovykloje taip pat buvo vykdomos masinės egzekucijos. Pavyzdžiui, 1941 m. spalį vokiečiai stovykloje paskleidė provokuojantį gandą, kad „visi, vilkintys civiliais drabužiais, bus išsiųsti namo“. Apgautieji karo belaisviai visokiomis priemonėmis bandė gauti civilių drabužių.

Po to  visus, vilkinčius civiliais drabužiais, vokiečiai paskelbė komisarais ir  politrukais („politiniais instruktoriais“), pradėjo juos didelėmis partijomis (grupėmis) išvežinėti (gabenti) už miesto ir sušaudinėti.

* Taip  tekste.

245.

 Sušaudymai vykdomi buvo  trijų dienų laikotarpyje. Iš viso buvo sušaudyta daugiau nei aštuoni tūkstančiai sovietinių karo belaisvių.

5. Mirusius ir sušaudytus stovykloje žmones išvesavo į kapines, esančias už keturių šimtų metrų į pietryčius nuo stovyklos, netoli Gliniščės kaimo. Šiai užduočiai paskirtos komandos dažnai nespėdavo laiku palaidoti į kapines atvežtų kūnų, todėl jie kelias dienas, kartais net mėnesius, gulėdavo didžiulėse krūvose. Šiose kapinėse yra apie du šimtus masinių kapų, kuriuose palaidota 45 000 žmonių. Kitos kapinės yra už trijų šimtų metrų į šiaurės vakarus nuo stovyklos. Jose trijose didžiulėse duobėse palaidota vienuolika tūkstančių žmonių. Iš viso 352-ajame Stalage buvo nužudyta daugiau nei 55 000 sovietų karo belaisvių. Šio siaubingo nusikaltimo vykdytojai yra vokiečių administracija, vadovaujama stovyklos vado kapitono Lippo, uolaus Hitlerio įsakymų vykdytojo.

6. Be to, netoli buvusios karo belaisvių stovyklos, esančios žemės ūkio parodos teritorijoje, pietrytinėje Minsko Gorkio kultūros ir poilsio parko dalyje, buvo aptikta 41 duobė, 15–20 metrų ilgio ir 2 metrų pločio. Pasak liudininkų, šiose duobėse buvo palaidota 10 000 sovietų karo belaisvių, kuriuos mirtinai nukankino vokiečių pabaisos.

7. Pusantro kilometro į šiaurės vakarus nuo Stalago Nr. 352, netoli buvusio Petraškevičiaus sodybos, yra dar viena masinio sovietų žmonių naikinimo vieta. Čia komisija aptiko aštuonias didžiules vienodo dydžio duobes: 21 metro ilgio, 8 metrų pločio ir 3 metrų gylio. Duobės buvo užpiltos ir jau pradėjo vešėti žolė. Priešais kiekvieną duobę yra 5–6 metrų skersmens plikas plotas be augmenijos – buvusio gaisro vieta. Šiuose plikose vietose buvo rasta apanglėjusių žmonių kaulų liekanų, įskaitant kaukolės dalis, taip pat metalinių tualeto reikmenų, tokių kaip diržo sagtys ir metalinės sagos. Netoliese buvo rasta pusė žmogaus žandikaulio su dantimis ir moters plaukai su odos likučiais. Kasant vieną iš duobių, po puriu žemės sluoksniu dviejų metrų gylyje buvo aptiktas pelenų ir mažų kaulų fragmentų sluoksnis. Žemę persmelkia stiprus lavonų kvapas. Visa tai rodo, kad čia įvyko siaubinga tragedija, nusinešusi daugybę tūkstančių sovietinių žmonių gyvybių. Tai patvirtina aplinkinių kaimų gyventojai. Liudininkų parodymais, nuo 1941 m. rudens naciai kanibalai čia dažnai atveždavo dideles civilių grupes, kartais nuo penkių šimtų iki šešių šimtų, įskaitant daug pagyvenusių žmonių, moterų ir vaikų. Kiekvieną kartą aplinkinių kaimų gyventojai girdėdavo šūvius ir egzekucijų užmušamų asmenų riksmus. Norėdami nuslėpti savo nusikaltimų pėdsakus, 1944 m. pavasarį nacių monstrai pradėjo kasti ir deginti nužudytų žmonių kūnus. Atsižvelgdama į duobių dydį ir liudininkų parodymus, komisija nustatė, kad vokiečių budeliai netoli Petraškevičių ūkio nužudė 54 000 sovietų civilių. Iš viso 352-ajame Stalage, taip pat karo belaisvių stovykloje, esančioje žemės ūkio parodos teritorijoje ir jos apylinkėse, nacių kanibalai išžudė 119 000 sovietų žmonių. Šių kankinių, kaltų tik dėl to, kad buvo sovietinės kilmės, vardų kol kas negalime nustatyti.

246

Esame piliečiai. Tačiau žinome jų budelių vardus – pagrindinių šių žiaurumų, vadovaujamų kruvinojo Hitlerio, vykdytojų. Jie atsakys už kiekvieną ašarą, už kiekvieną mūsų žmonių kraujo lašą, kurį praliejo upėse. Atpildo valanda artėja.

Aktą pasirašė:

BSSR sveikatos apsaugos liaudies komisaro pavaduotojas ir BSSR Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Centro komiteto pirmininkas

BSSR Aukščiausiosios Tarybos pavaduotojas, rašytojas

Medicinos ekspertas, gydytojas

Rašytojas

Vyresnysis leitenantas

Mokytojas

Vodnevas

Lynkovas

Naumovičius

Krapiva

Loginovas

Bulavko

NARB. F. 1363. On. 1. D. 930. L. 230-235. Patvirtinta kopija. Išleido: Masyukovshchina: Stalag-352. 1941–1944: Dokumentai ir medžiaga. Minskas, 2005. P. 93–95.

Nr. 96

Iš buvusio 332-ojo apsaugos bataliono kario K. Ludwigo apklausos protokolo dėl Stalago Nr. 352*

Berlynas, 1968 m. kovo 29 d.

[...] KLAUSIMAS. VDR tyrimo organai gavo pagalbos prašymą** SSRS teisinėms institucijoms dėl nusikaltimų, įvykdytų Antrojo pasaulinio karo metu

352-ojoje karo belaisvių stovykloje netoli Minsko ir jos apylinkėse prieš karo belaisvius ir civilius gyventojus. Kokius parodymus galite pateikti apie įvykius minėtoje

karalių belaisvių stovykloje?

ATSAKYMAS. Tiesa, kad nuo 1942 m. rugpjūčio iki 1944 m. balandžio 8 d. buvau su 332-ojo apsaugos bataliono 1-ąja kuopa Minsko miško stovykloje sargybiniu su šunimi. Kalbant apie nusikaltimus, įvykdytus prieš sovietų karo belaisvius ir civilius gyventojus Minsko srityje, prisimenu, kaip Minsko gatvėse mačiau kortus sovietų piliečius. Be to, iš kapralo Bruno Schroederio, kuris buvo su manimi 352 stovykloje, pasakojimų sužinojau, kad prieš pat man atvykstant į stovyklą, ten buvo pakarti keturi sovietų karininkai. Iš Bruno Schroederio ir kitų kareivių, kurių vardų nebepamenu, pasakojimų sužinojau, kad 1941–1942 m. žiemą stovykloje kasdien mirdavo 800–1000 sovietų karo belaisvių nuo bado ir prastos apsaugos nuo šalčio.

KLAUSIMAS: Prašome trumpai apibūdinti savo tarnybą nacistiniame Vermachte.

ATSAKYMAS: 1940 m. gegužės 5 d. buvau pašauktas į nacistinį Vermachtą ir turėjau prisistatyti Landsberge. Po trumpo buvimo Landsberge ir

* Rašyba išsaugota.
** užklausa ištaisyta, kad būtų pakeista apklausa.

247

VERTĖJO-TYRĖJO PASTABOS

     Vertėjo ir tyrėjo Vytenio Aleksandraičio P.S.:
          1. pirmame (243) psl. 2. skirsnyje iš tiesų į Miško stovyklą belaisviai buvo atkelti iš Filtracijos stovyklos, kuri buvo šalia Drozdų poilsiavietės. Apie šią stovyklą lietuvių kalboje niekur neminima.

          2. Puslapyje 245-tame 5-tame skirsnyje klaidingai nurodyta, neva, į „pietryčius“, kai iš tikro turi būti ŠIAURRYČIUOSE. Vėlesnėje šio akto redakcijoje dingo Gliniščių kaimo paminėjimas, dėl ko galima daryti prielaidą, jog abejose skirsniuose (ir 4-tame, kur belaisviu VEŽĖ UŽ MIESTO sušaudyti  - buvo jie šaudomi ne Miško, o Miesto stovykloje.) rašoma apie Miesto (Austehlung) karo belaisvių stovyklą. Todėl toliau tada tos kryptys nurodytos atitinka į Čeliuskinkiečių parko palaidojimus ir į Tolbucheno alėjoje esančius. Tuo labiau, kad Miško stovykloje buvo artilerijos vežimai, su kuriais mirusius krūvomis išveždavo, o Miesto stovykloje tokių vežimų nebuvo ir todėl didelės neišvežtų lavonų krūvos galėjo būti tik Miesto stovykloje.
          3. 6-tame skirsnyje neteisingai, neva, „Gorkio“ vardo parke, kai iš tikro turi būti Čeliuskinkiečių parke, kuriame ir yra nurodytos 41 kapavietės.