Visiems protaujantiems, matantiems, kad        Be to, po karo 40 nuteistųjų16 buvusių A. Impulevičiaus bataliono karių nei vienas apie J. Krikštaponį neminėjo, kurie visi, pagal logiką, kitą 2-os kuopos vadą turėjo minėti. Todėl Centro buvo reikalauta atlikti tyrimą, ir kaip LGGRTC suignoravo   Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisijos siūlymą17,   - tai čia aš ... aprašau. Aprašau  ir kaip dabar „pažymose“ Centras slepia J. Krikštaponį išteisinančius jau paminėtus tik ką 2 liudininkus, kurių reiktų Lietuvos Ypatingajame archyve (toliau LYA) daugiau tokių paieškoti, kurių ir dabar yra žymiai daugiau išteisinančiųjų, nei kaltinančiųjų.  Taigi, nors iš per 4012-60 apklaustųjų-nuteistųjų dėl  „J. Krikštaponio liudininkų“ atsirado tik kokie trys galimai klydusieji, bet, vis tiek, N. Reikalą kuopos vadu Baltarusijoje liudijančių yra žymiai, o gal ir daug kartų daugiau.                 kad Todėl gavosi Visuomenės ir naujai sudarytos labai ilgo Komisijos metodiškas apgavimas.  kuri nusprendė prieš nacius nusiteikusįjį - nu didvyriškai   ir net ignoruodamas pačius archyvus - paskutinę Centrui „pažymą“ apie šį asmenį surašė „tyrinėtojas“, net nebuvęs Lietuvos centriniame valstybiniame (toliau LCVA) archyve bei nematęs visų sukauptų dokumentų.          Todėl  šiam Centrui siūlau nedelsiant sustabdyti Juozui Krikštaponiui atminimo naikinimo procedūras, nes jo                     Tuo labiau, kad minėtas LII(Lii) istorikas melagingai dokumentus pristatinėjo, jų, net visai netyrinėjęs, nes  LCVA archyve net nebuvo (nemačiau jo pavardės tarp to archyvo R-1444 fondo dokumentų panaudos lapuose) ir jis pats savo straipsnyje7 (apie jį ... temoje) prisipažino, kad tik kopijas kai kurių dokumentų gavo. Todėl, manau, kad tai labai grubus „tyrimų“ metodikos pažeidimas, kai archyve netyrinėji dokumentų originalus, jų nematai ir nematai kitų šalutinių dokumentų visumos, kaip, pavyzdžiui, niekur neminimą labai neryškų į vokiečių kalbą  verstą dokumento dublikatą (apie jį temoje ...), kuris visą prisigalvotą „J. Krikštaponio Baltarusijoje“  versiją tiesiog triuškina.         Dokumentų studijavimas archyve privalo neigti ir kitas M. Pociaus pripaistytas „išvadas“, skirtas visuomenės bei minėtos Komisijos apgaudinėjimui, kaip, neva, į Minską J. Krikštaponis „išvyko“. Net su pradiniu išsilavinimu mokinys, pamatęs išvykos į Minską garsųjį įsakymą Nr. 428, iš karto pasakys, kad tas įsakymas bataliono raštvedžio neteisingai parašytas, nes įsakymą komandiruotei neįmanoma iš anksto parašyti būtajame kartiniame laike - neįmanoma raštvedžiui žinoti iš anksto, kas išvyks, o kas ne.         Todėl istorijos mokslų daktaras M. Pocius, net nebuvęs archyve, pasielgia blogiau, nei pradinės mokyklos mokinys, nes bataliono vadas A. Impulevičiaus įsakyme  Nr. ... , parašytame po ... dienų, neišvykusiems į Minską ATITAISO buvusį įsakymą Nr. 42 ir taiso, turėdamas tik raštiškus pagrindus, kaip raportus žemesniųjų vadų apie kai kurių karių „sauvalinį“ pasišalinimą (toks įdomus terminas) iš bataliono ar medicininę pažymą su raportu apie susirgimą, kad ir leitenantui ... Stankaičiui9.         Taigi, protaujantis tyrėjas, pamatęs faktus, kad kai kurie neišvyko į Minską, tai „J. Krikštaponio išvykos faktu“ turėtų suabejoti, ypač, jei tyrėjas žino, jog jis buvo suimtas, bet suėmimo-kalinimo datos yra NKVD-istų kaip ir sąmoningai nuslėptos. (P.S.: Juk generolas Kapralovas nebuvo beraštis, nes mokėsi universitete, ir jeigu jau paminėjo įvykį, tai ir jo ir datą turėjo paminėti, nes įvykis be datos, -jokia „žinia“.) Todėl tyrėjas, turintis užduotį ištirti, o ne kaip istorikas, turintis politinį užsakymą kažką pritempti, pirmasis niekada nesivadovaus akivaizdžiai klaidingai rašytais dokumentais.         Taigi, logiškai galvojant, jeigu J. Krikštaponis prieš išvyką pateko į kalėjimą, tai, akivaizdu, jog jis jokio raporto iš kalėjimo parašyti negalėjo. Ir jei, net nežinotų vadovybė apie jo patekimą naciams „į nagus“, tai, mano supratimu, vis tiek jokio įsakymo apie neišvykimą rašyti karininkui negalima, jei jis be jokios žinios neatvyko į Minską.          Dar šlykštesnis visuomenės ir Komisijos apgaudinėjimas pasireiškė, M. Pociaus „išvadose“ ... psl. ir LGGRTC „pažymos“  ... psl. bei minėtame straipsnyje, publikuoto ... psl. Centro mokslinio žurnalo Nr. 51(1)  įvykdytų žudynių sutapatinimu su J. Krikštaponiui priedu prie atlyginimo. Todėl, neatidžiai skaitantiems, susidaro įspūdis, jog priedas „už žudynių vykdymą“, nes nenurodyta priedo paskirtis. Juk, batalionas ne kažkieno nuosavybė ir pagal buhalterijos taisykles visi priedai prie atlyginimo turėtų būti nurodomi. O istorikas jo nenurodė.         Dėl to ir kitų priežasčių ( ... ...),  tik kaip pedagoginę patirtį turintis,  buvau priverstas važiuoti į LCVA archyvą. Todėl; pamačius M. Pociaus praleistą VEDUSIO VYRO priedo įsakymą10 ...., pagal gautą iš komendantūros telefonogramą bei pridėtą vedybų metrikacijos pažymą, pasidarė aišku, kad, jei  ir neatvyko karininkas, tai jokio nėra pagrindo ignoruoti komendantūros nurodymus ir be jokio pagrindo žmoną palikti be pragyvenimo šaltinio. Juk, karininkas batalionui labai reikalingas ir jojo dingimo metu. bataliono vadas neturėtų skriausti jo žmoną, jei dingimo priežastis nežinoma. Juolab, kai bataliono vadovybė, pagal sesers prisiminimus, su brolio „draugais“ ir generolu S. Raštikiu galėjo  GESTAP-ą įtakoti dėl J. Krikštaponio išlaisvinimo. Todėl batalionas naikinti išlaisvinamojo priklausomybę tam batalionui (kad ir jo mitybą) neturėjo, nes galėjo bet kada iš kalėjimo į tarnybą galėjo būti tikimasi perkelti. Todėl tas PRIEDAS PRIE ATLYGINIMO su jokiomis „žudynėmis“ neturėtų būti tapatinamas. Ir. aplamai, už bataliono atliktus nusikaltimus, nieko dėtam kolektyvinės atsakomybės jos nariui; didvyriškai už Lietuvą žuvusiajam, neturėtų būti taikomi politiniai užsakymai. Todėl kai kam ir isterijų kelti, kad, neva, už išžudytus asmenis „nėra kam personaliai kelti apkaltinimus“ - tai ne argumentas. Juolab, pačiam bataliono vadui A. Impulevičiui JAV nekėlė bylos, o dabar JAV ambasadorius Lietuvoje kabinėjasi  prie jam pavaldaus karininko, neišsiaiškinęs aplinkybių. Net pagal sovietinį naratyvą tarnavimas batalione „kolaboravimu“ neturėtų skaitytis, nes, pirmiausiai, Lietuvos kariai buvo tapę sovietinės okupacinės Raudonosios armijos kariais, ir už tai, kad nepatekti į vokiečių kuriamas sovietiniams kariams skirtas karo belaisvių „štalag“-ų stovyklas, tarnavimas, pagal vokiečių reikalavimus, lietuviškiems batalionams buvo kaip ir prievarta, o ne „savanorystė“, gal?         Todėl personaliai, kitu kampu pažvelgus, JEIGU Lietuvos KARININKAS PATEKO vokiečiams Į NELAISVĘ ( jų kalėjimą), TAI JOJO TARNYBA IR ATLYGINIMAS jam bei jo žmonai kaip priedas  UŽ  BUVIMĄ NELAISVĖJE GAL NETURĖJO BŪTI NUTRAUKTU ? ? ?  Todėl, nenurodžius to priedo paskirties, gavosi eilinė M. Pociaus manipuliacija, kurių priskaičiavau net  ... ir jos čia išvardintos  ...           O tos M. Pociaus manipuliacijos galėjo gautis ir savaime, nes istorikas nesinaudojo archyvu ir nematė visų dokumentų visumos, kaip, kad ir susegtų laipsniams pakelti byloje dokumentų.                            Tuo labiau, dokumentų nekokybiškose kopijose vaizdai prasteni, nei originaluose ar jų nuotraukose. Todėl sveiku protu nesuvokiama, kaip galima ignoruoti archyvus ir tik paviršutiniškai „tyrinėti“ tokią mūsų Valstybei svarbią temą?         Dar įdomiau, jog dokumentuose labai gerai matosi ir A. Impulevičiaus veiksmai galimai GESTAP-ą apgauti bei, tikriausiai, J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti. Tai išdėstyta čia ... ir visuomenė būtų jau seniai J. Krikštaponio apšmeižimą pamačiusi, jei šios istorijos dokumentai civilizuotai būtų skaitmenizuoti ir viešinami.         O Baltarusijoje buvusio tikrojo kuopos vado Nikodemo Reikalo  nuo teisinės atsakomybės apsaugojimui irgi gali būti simptomų neteisinguose „liudijimuose“, kaip įprasta, pakišant okupantų tardytojams kaip žuvusįjį nieko dėtą J. Krikštaponį, arba abu panašius vadus; pagal aukštą ūgį ir lieknumą nemokant atskirti, - jų pavardes painiojant. Tai būdinga žemesnio laipsnio kariams, nes pagal statutą kreipiamasi buvo tik pagal laipsnį, karininkų pavardes nebuvo būtina žinoti, o pavardžių antsiuvai ant krūtinių;  pagal NATO standartus, tik dabar atsirado.         Ir tokią klaidą darė didžiausias „J. Krikštaponio kaltintojas“; labiausiai  visų „kaltinimo pažymų“ epizoduose eksploatuojamas Jaunasis karys (dar Eilinio laipsnio neturintis) Martynas Kačiulis, kuris 1949 m. tardyme8 savo kuopos vadą rodė Nikodemą Reikalą, o po 20 ir po 40 metų apklausose jo vadas N. Reikalas stebuklingai pavirsta9 į  „Krištaponį“.         Ir tai natūralūs nusišnekėjimai (rus: „оговорка“), gal dėl sušlubavusios atminties, kai visai ne į temą paminimas visai nereikalingas ir ne tas asmuo, kuris tardytojų net nedomina. Todėl šalutiniai nusišnekėjimai paprastai neturėtų būt taisomi, kad nenukrypti nuo tyrimų tikslų. Todėl, manau, jog ciniška yra, jei istorikai vadovaujasi tokiais nusišnekėjimais ir nepagrįstai kaltina mirusį-žuvusį, kuris jau pats apsiginti negali.         Juolab, šis Jaunasis karys, tik paimtas ir dar neapmokytas, kaip neprivalantis žinoti karininkų pavardžių - tai skaitytojų neturėtų stebinti tokie nepatyrusių karių nusišnekėjimai.         Bet minėto istoriko M. Pociaus pažymų skaitytojų ir minėtos Komisijos apgaudinėjimo tikslu;  net dvejose vietose10 ir dvejose pažymose11 šį Jaunąjį karį istorikas M. Pocius paverčia į „karininką, kaip karo mokyklą baigusįjį, ir privalantį gerai pažinoti J. Krikštaponį“ - tai toks „liudininko kompetencijos“ užkėlimas yra ne kas kita, kaip elementarus istorijos falsifikavimo elementas, kurių šio istoriko apstu ir jie nagrinėjami ... temose.         Jeigu istorikas ir „suklydo“, tai toks „istorikas“, NESKIRIANTIS KARIO NUO KARININKO (ką skiria jau net ikimokyklinio amžiaus berniukai, žaisdami karus), toks „ekspertas“ neturėtų būt prileidžiamas prie karinių bylų. Juolab, šio istoriko rašiniuose apie J. Krikštaponį yra ir daugiau net IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS vaikų ugdymo žinių ignoravimų, aprašytų ... temoje.         Be to, sveiku protu nesuvokiamos ir kitos M. Pociaus apgavystės, kuriomis LGGRTC vadovaujasi savo paskutinėje „pažymoje“, apgaudinėjant skaitytojus ir minėtos Komisijos narius, kad, neva, „J. Krikštaponis  1941-11-04 Minske raštą“ rašė. Juk, jeigu „Minske rašė“, tai tuo pačiu metu kalėjime, lyg, ir negalėjo būti? Tačiau,  tą „raštą“, archyve atsivertus, - paaiškėjo, kad tai ne „J. Krikštaponio raštas“, o jo bendramokslio Jono Klimavičiaus melagingas Raportas, skirtas GESTAP-ui apgauti, turintį požymį J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti.         Todėl labai keista, kad istorikas „neskiria“ raštų autorius pačiame svarbiausiame rašte, kuriame yra pagrindinis įrodymas, jog J. Krikštaponis neteisėtą - GESTAP-ą apgaudinėjantį „tarpininkavimą“ atlieka kalėjime, o ne „Minske“, nes tai matosi net vaikams, kad registracija ne J. Krikštaponio ranka užpildyta. Apie tai čia detaliai ... temose pateikta dokumentų nuotraukų įrodymais.                Todėl kuo skubiausiai visų  dokumentų visumą reiktų iš naujo ištirti iki prieš antrosios sovietinės okupacijos Pasipriešinimo pradžios 80-mečio jubiliejaus   .            O, būtent, J. KRIKŠTAPONIS IR ATLIKO PIRMASIS Lietuvoje PASIPRIEŠINIMO VEIKSMĄ, - 1944 metų liepos 20 d. surengė pirmąjį Partizanų sąskrydį13, kai šalia vyko sovietų nusikalstamo karo vedimo būdo Šventosios upės šturmas, dėl ko REIKĖJO GELBĖTI VYRUS NUO SOVIETINIO-RUSIŠKOJO NUSIKALSTAMOJO KARO VEDIMO BŪDO..              Todėl, pagal jo sesers prisiminimus10, J. Krikštaponis, į mišką ėmė tik tuos, kuriems grėsė patekti  į nusikalstamą rusiškąją sovietinę kariuomenę, kuri čia pat prie Šventosios upės šturmavime ciniškai nesiskaitė su savo karių gyvybėmis.                     O kitų metų rugpjūčio 10 d. minėsime ir Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečio jubiliejų. Todėl tai progai jo sūnėną būtina nustoti šmeižti, nes jis buvo Humanistinės pedagogikos įtakoje14, išsiugdęs teisingumo15 jausmą, studijuodamas ir teisę16 bei tapęs labai garsiu Lietuvos sportininku17- disko metiku - rutulio stūmiku; kas yra slepiama dabar nuo Lietuvos gyventojų - slepiamas, net jo kaimyno Algimanto Baltušniko - du kartus Sovietų Sąjungos rekordininko disko metime nedalyvavimas Melburno, Romos ir Tokio olimpinėse varžybose, todėl, kad jo dėdės kovojo ir vadovavo J. Krikštaponio rinktinei., bei joje visi žuvo.    ___________________________________________________________________________   1  pav.: Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net akių struktūrą Tik rusiškoje Vikipedijoje apgailestaujama, kad tokiam garbiam disko metikui nebuvo leidžiama olimpiadose dalyvauti. Slepiama ir tai, kad ir Tautinio Atgimimo šauklys - Skriaudžių kanklių ansamblio vadovas Leonas Puskunigis; kaip Študhofo mirties stovyklos (šalia Dievų miško), o po to GULAG-o kalinys, kuris buvo parengęs pirmąją lietuvaitę - planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kaledienę, nes buvo J. Krikštaponio bendramoksliu ir jojo nuolatiniu varžovu bei gal, būt ir dėstytoju, rengęs J. Krikštaponį kaip kariuomenės Fizinio lavinimo specialistą, o po to metimų teorijoje rengęs ir Algimantą Baltušniką, nuo kurio estafetė tolimiems disko skrydžiams perduota iki dabartinių diskų metikų - perduota, nuo bendramokslių S. Šačkaus ir J. Krikštaponio. (Detaliau apie šį Humanistinės pedagogikos užuomazgų pavyzdį ... temoje)         10 - J. Krikštaponio sesers atsiminimų fragmentas iš XXI-to amžiaus tinklalalapyje straipsnio skirto Lietuvos kariuomenės dienai skelbto kraštotyrininkės Astros Astrauskaitės interviu su Veronika Krikštaponyte ir Užulėnyje gyvenusiu J. Krikštaponio ryšininku bei žymiu tautodailininku Mykolu Dirse, kurio darbai po jo 2008 m. mirties buvo eksponuoti LGGRTC muziejuje - jo parodą buvo pristatęs Arvydas Anušauskas. To straipsnio adresas  yra -   https://web.archive.org/web/20141222151402/http:/www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.html , o to straipsnio fragmento nuotrauka, kuriame minimas J. Krikštaponio slapstymasis nuo vokiečių, jo surengto 1944- m. liepos 20 d. pirmąjį Partizanų sąskrydį  o taip pat LĖKTUVĖLIU iš Vokietijos GINKLŲ PARSKRAIDINIMAS, kuris triuškina istoriko M. Pociaus paistalus apie J. Krikštaponio kalinimą, neva, "po demobilizacijos iki 1944 m. liepos", kas yra nesąmonė, nes iš kalėjimo išėjusiam vokiečiai ginklų nebūtų patikėję; dar vienoje kameroje su komunistais pasėdėjusiam. To fragmento nuotraukos adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/krikst-parskraidina-dirses.jpg , o J. Krikštaponio - Žaliojo Velnio ryšininkui Vladui Praniui patekus sovietams į nagus, jį į frontą išvežus, - taip jis ir negrįžo - tai ir yra viena iš MOBILIZACINIO GENOCIDO formų - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/krikst-kuria-pogrind-tik-sesers-parodymas.jpg       Todėl tai slėpti negalima, nes dėka Humanistinio išsiugdymo A. Smetonos sūnėnas prieš nacizmą savotišką protestą  atliko, kurio psichologinė analizė atlikta ... temoje. Be to, galima net prielaidą daryti, kad jei naciai nebūtų suėmę J. Krikštaponio, tai, gal jis, kaip teisę išmanantis („išklausęs 5 semestrus kursą teisių fakultete, teisių skyriuje Kaune“, matyt, VDU, - taip įrašyta jo laipsnio Pakėlimo lape), gal būtų sugebėjęs ir A. Impulevičių nuo karinių nusikaltimų sustabdyti, kaip ir vokiečius irgi sustabdė nuo gyvų žmonių sudeginimo BognopolioBognopolio kaime „Pirčiupis-2“ likimo?           Ir, jeigu ne prasidėjęs karas Ukrainoje, tai J. Krikštaponis būtų reabilituotas per Ukmergės savivaldybės numatytą ir pradėtą MOKSLINIŲ KONFERENCIJŲ CIKLĄ18. Mat, per kitas žadėtas mokslines konferencijas Centro ir Lietuvos istorijos instituto [toliau LII(Lii)] istorikams  būtų reikėję atsakyti, kodėl buvo apgauti19 pirmosios 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos dalyviai su netiksliais teiginiais ir grubių manipuliacijų Pažyma20. Nors ji buvo skirta tos konferencijos dalyviams apgauti, bet ją, vis tiek verta rašyti iš didžiosios raidės, nes, skirtingai nei  LGGRTC 2014-12-19 „pažymoje21“, skirtoje L. R. Generalinei prokuratūrai apgauti22, tos LII(Lii) Pažymos pabaigoje  (11 psl.) buvo jau pateiktos ir prieštaringos žinios, paneigiančios J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje bei minėto „liudininko“ M. Kačiulio akibrokštas23, perbraukiantis jo „liudijimus“ visus ankstesnėje LGGRTC 2014-12-19 „pažymoje“.         Bet, deja, 2022-02-24 prasidėjus karui Ukrainoje, kai dabarties problemos visuomenei pasidarė aktualesnės nei praeities peripetijos, tai J. Krikštaponio priešininkams, praradus sąžinę, jo apšmeižimo ir jam paminklo pašalinimo tikslu buvo net pasinaudota rusofašistinės „spec. operacijos“ Z raidės provokacija. Ta rusofašistinė Z raidė buvo pagerbta šviečiančiomis žvakutėmis, net bandant jąja Ukmergės savivaldybę apkaltinti. (apie tai ... temoje)         Be to, toks rusofašistinis reikalavimas nukelti Didvyriui paminklą daro labai didelę žalą dabartiniams Rusijos nusikalstamo karo vedimo būdams Ukrainoje demaskuoti, kurie verti Hagos teismo, nes, būtent, J. KRIKŠTAPONIS GELBĖJO VYRUS24 NUO NUSIKALSTAMO KARO VEDIMO BŪDO, kuris vyko 1944 m. liepos 12-25 dienomis  Šventosios upės šturme, „sąmoningai naikinant sovietinius karius tik tam, kad vokiečių kulkosvaidžiams pasibaigtų šoviniai“ - taip man 1970 m. pasakė to kraupaus mūšio liudininkas, gyvenęs prie Šventosios upės buvusiame Domininkavos25 vienkiemyje. Detaliau apie tai ... temoje.         Todėl tokio MOBILIZACINIO GENOCIDO formą ar ne galėtų tirti pats genocido tyrimo Centras, kaip vieną iš komunistinio nusikaltimo būdų?         Juolab, 2023-11-17 Seime vykusiame tarptautiniame forumui „Rezistencijos ir tremčių fenomeno vertinimo“ forume ir jam pristatyti spaudos konferencijoje L. R. Teisingumo viceministrė Gabija Grigaitė-Daugirdė26  pranešime kalbėjo apie Rusijos tarptautinius nusikaltimus Ukrainai ir jos nebaudžiamumą kare bei okupacijoje, o to forumo vienas iš vedančiųjų LGGRTC Generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys27  forumo dalyvių sveikinimo žodyje  pabrėžė apie butinybę aktyviai formuoti bendraeuropinės atminties ir istorijos politiką, komunizmo nusikaltimų naratyvą, pakeliant į aukštesnį lygį, ir prilyginti prie nacizmo nusikaltimo bei Holokausto naratyvams, - kad Europa būtų stipri, ji turi įvertinti ir komunizmo nusikaltimus. Tuo labiau, kad ši konferencija turėjo pavadinimą28 REZISTENCIJOS IR TREMČIŲ FENOMENO VERTINIMAS ŠIANDIENOS LIETUVOS ATMINTIES KULTŪROJE.         Tačiau iš atminties „kultūros“  yra tik pasityčiojimas, kai ignoruojamas net elementarus mokslinis principas atminties naikinime nuo sovietų ir nuo nacių  nukentėjusiam asmeniui, pastarąjį nukentėjimą bandžius nuslėpti. Bet tai nepavykus ir pripažinus „tyrimų“ klaidas, tuo labiau naikinamas atminimas, kad nuslėpti klaidas, kurios pažymėtos neaiškios kilmės be jokios autorystės „dokumente“, kaip priede, publikuojamame LGGRTC tinklalapio. Galima tik nuspėti, jog tai plagiatas, viską pažodžiui nukopijavus nuo minėto LII(Lii) istoriko M. Pociaus Pažymos, skirtos Ukmergės konferenciją apgaudinėti. Jos pavadinimas „Istorinė-archyvinė pažyma apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“  ir jos 10 psl. rašoma:      „Esama prieštaringos informacijos J. Krikštaponio (Krištaponio) šeimos narių atsiminimuose. Jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė atsiminimuose teigė, kad brolis Juozas „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir sovietinių partizanų, bet buvo suimtas už konfliktą su vokiečiais restorane ir kelis mėnesius kalėjo Kauno kalėjime (Aukštaitijos partizanų....., p. 217 – 225). Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas Kauno kalėjime (LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai apie J. Krištaponio nukovimą karinės operacijos metu, LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199). Sesuo buvo įsitikinusi, kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos ryšiais.“         Tai, kaip matome, nors yra prieštaringa informacija, kuri triuškina apie „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ išsigalvojimus, bet vis tiek jam atminimas naikinamas „už slapstymąsi nuo vokiečių?“. Juk, jei sesuo įsitikinusi, kad brolį išgelbėjo įtakingų asmenų ir generolo Stasio Raštikio laidavimas, tai tas laidavimas privalo dokumentuose atsispindėti ir jis minėtame LCVA archyve akivaizdžiai matomas, net nespecialistams (tai įsitikinti  galima ... temoje).               Juolab, užtenka tik SVEIKĄ PROTĄ TURĖTI susirūpintimui, to J. Krikštaponio NKVD-istams svarbumu, kad jie turėjo iškapstyti jo kalinimo pas nacius faktą. Tai turėjo būti itin kruopštus NKVD-istų darbas, naršant po GESTAP-o dokumentus. Tam turėjo būti ir motyvacijas ypatingos, o tas J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo ir išlaisvinimo paminėjimas aukštesnei NKVD vyresnybei privalėjo turėti kažkokį ypatingiausią tikslą. Tokią keistenybę pamatytų net vyresnių klasių moksleiviai. Todėl šokiruoja istorikų nesidomėjimas šioje mįslėje.  Be to, paminėta gen. mjr. J. Kapralovo 1945 08 29 pažyma apie J. Krikštaponio nukovimą net po 7,5 mėnesio nuo jo nukovimo, kai toje „pažymoje“ yra smulkiai išdėstyta operatyvinės reikšmės kovos veiksmų labai svarbi ir skubi žinia ( ji  čia ... temoje yra), o ši kovinė svarba  pateikta tik po 3 mėnesių ir 21-os dienos, kai hitlerinės Vokietijos nebeliko!         Tai kam tokia „žinia“ po karo buvo reikalinga, jei ne generolą S. Raštikį apkaltinti už „banditų vado“ išlaisvinimą ir taip jį iš Vokietijos parvežti į Maskvą, kaip tai buvo padaryta su generolais Vlasovu ir Kubiliūnu?              Ar ne todėl skubama naikinti J. Krikštaponiui atminimą, nes jis susijęs yra su generolu S. Raštikiu ar kitaip, Rusijai su juo turint kitokias ypatingas sąskaitas29?  Dar „geriau“ to „dokumento“ 4-tame psl. pabrėžta, kad pagrindinio J. Krikštaponio kaltintojas M. Kačiulis 1949 metais, kai atmintimi skųstis nebuvo įmanoma, rodė savo kuopos vadu Baltarusijoje ne J. Krikštaponį, o N. Reikalą. Pastarąjį rodė dar 3 liudininkai. O, tai, pagal aritmetiką  jau yra daugiau liudininkų už N. Reikalą, nei už J. Krikštaponį. Juolab, tame 4-tame psl. parašyta aiškiai taip:         „Krikštaponį (Krištaponį) 1941 m. rudenį ėjus 2-osios kuopos vado pareigas mini trys skirtingu laiku apklausti buvę 2-ojo bataliono policininkai: ...“.         O, tai labai natūralu, kad J. Krikštaponio tarnybą rudenį rodoma Lietuvoje iki jo suėmimo: tikriausiai, rugsėjo pabaigoje ar spalio pačioje pradžioje iki spalio 06 dienos išvykos į Minską? Juolab, apie jo suėmimą niekas iš kariškių galėjo ir nežinoti - tai turėjo būti karinė paslaptis ir liudininkais buvę jojo pavaldiniai galėjo save laikyti „Krištaponio kuopos kariais“, nors jiems Baltarusijoje ir kiti laikinai vadovavo.         SKAITYMASIS ĖJUS PAREIGAS, NEĮRODO „vadovavus žudynėms“, ar kitaip konkrečiai „išvykoje“ buvus, nes ir aš 1968 m. sovietinėje kariuomenėje  į dviejų mėnesių komandiruotę treniruočių stovykloms bei varžyboms buvau išvykęs, bet aš vis tiek skaičiausi radarų-aukštimačių tarnybos viršininku ir niekas mano pareigybės nekeitė.         Be, to, to neaiškaus „dokumento“ 5 psl. parašyta:         „Aukščiau minėti ir kiti, su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. spalio – gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo pakaitom eiti 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas, todėl aktualu identifikuoti ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose.“         Šis parašymas šokiravo 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos dalyvius su neaiškia ir SVEIKU PROTU NESUVOKIAMA pareigų „kaita“, kas yra labai nenatūralu, lyg, „J. Krikštaponis būtų atsisakinėjęs vykdyti savo pareigas“ ir todėl jį keitė kitas ...? Tokių nesąmonių kariuomenėje man neteko regėti, kad būtų „pakaitiniai“ vadai, organizacijų „du direktoriai, prezidentai, ...“.         Tuo labiau, čia juridiškai korektiškai parašyta, jog „GALĖJO pakaitom eiti ... pareigas“. Tai abejonė - PRIELAIDA, kad „galėjo eiti ...“, nes, galėjo ir neiti ir nėra, matyt, tam įrodymų, ir jųjų M. Pocius (tikriausiai, tai jo autorystė?) minimų „dokumentų“ apie „pakaitą“ nepateikia - slepia (tai paaiškinta bus ... temoje) ir nurodo, kad AKTUALU IDENTIFIKUOTI ltn. J. Krikštaponio ... vaidmenį KONKREČIUOSE ĮVYKIUOSE. Tai labai natūralus pastebėjimas.         Bet, deja, nieko neidentifikavus, atminimas vis tiek J. Krikštaponiui naikinamas tik pagal prielaidas BE JOKIŲ ĮRODYMŲ.         Juolab to neaiškaus „dokumento“ 4-tame psl. parašyta:         „Kodėl M. Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai.“.  Bet, neištyrus pagrindinio kaltintojo keistenybės, irgi NETEISĖTAI naikinamas atminimas.         Todėl, visumoje pagal šios LGGRTC naujos „pažymos“ (kabutėse, nes autorystės nėra) 4-5 psl.  išvardintus privalomus ir neatliktus tyrimus bei pabaigoje (10 psl.) pagal prieštaringas žinias, neigiančias „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą,  atminimo naikinimas įrodo, jog LGGRTC Generalinis direktorius dr. A. Bubnys, priėmęs naikinti J. Krikštaponiui atminimą, nė neskaitė tos jam pateiktos naujos „pažymos“ svarbiausiųjų akcentų.         Neskaitė šios „pažymos“ labai ilgo pavadinimo taip pavadintos Dekomunizacijos-desovietizacijos komisijos nariai, arba skaitė tik melagingas-apgaulingas iškarpas, „nematydami“ ar nenorėdami matyti paminėtus akcentus, keliančius klausimus ir reikalaujančius iš naujo tikrinti archyvuose duomenis.      P. S.: šis čia mano dėstymas, tai tęsinys ką Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (toliau LŽTKC) 2023-08-16 Prašymo  kopijose informavo L. R. Prezidentą, Seimą, L. R. Generalinę prokuratūrą, Ukmergės rajono savivaldybės tarybos narius bei merą, ... dėl nepagrįstų kaltinimų ... Juozui Krikštaponiui1. Visą tą  informaciją LŽTKC teikė pagal mano atliktus tyrimus, kurią dabar čia papildau, vadovaudamasis Holistiniu (VISUMINIU) principu, o svarbiausius akcentus, greitesniam suvokimui paryškinu.         Nors Juozas Krikštaponis buvo prieš nacius atlikęs savotišką protestą, už kurį kalėjo kelis mėnesius Kauno kalėjime ir savo giminaičio generolo Stasio Raštikio bei kitų draugų        ___________________________________________________________________________         1 - Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (toliau LŽTKC) 2023-08-16 Prašymo internetinis adresas: http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/index-papild-prok.htm      -2-  buvo ištrauktas2 iš kalėjimo, o nuo sovietų didvyriškai 1945-01-12 mūšio metu žuvo, kaip Vyčio partizanų apygardos įkūrėjas ir vadas, bet 2023-08-17 Nr. PA-2 sprendimu3 iki š. m. lapkričio 18 dienos Ukmergės mieste turėjo būt pašalinti  jam skirti atminimo ženklai, nežiūrint to, jog LŽTKC ir aš asmeniškai ne kartą informavome Lietuvos gyventojų genocido bei rezistencijos tyrimo centrą (toliau LGGRTC, arba Centrą) apie jo nekokybišką J. Krikštaponio biografijos „tyrimą“ su atliktomis grubiausiomis klaidomis.                Apie tų klaidų esmę informavau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkę Skirgailę Žalimienę, nes prasidėjo teisminiai ginčai dėl tų ženklų nuėmimo. Todėl tai, ką čia plačiau dėstau, kaip KONCEPCIJĄ apie LGGRTC galimų klaidų esmę galima susipažinti su tik 2-jų psl. apimties sutrumpintai pateikta šia - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/index-admin-teis.htm informacija.         Šiuo metu Vyriausiasis administracinis teismas 2023-11-08 sprendimu gražino bylą svarstyti į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir šis klausimas bus svarstomas eI2-12373-860/2023 byloje.          Tačiau ne pašventinto akmens ir geležinio Didvyrio bareljefo bei jo užrašo klausimas aktualiausias dabar turėtų būti.         Svarbiausia yra tai, kad kitais metais minėsime Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečio jubiliejų. Tai, kaip atrodys Lietuva prieš pasaulį, su šio Prezidento sūnėno sveiku protu nesuvokiamu istorikų „kaltinamu“,  kai to nedarė net KGB specialistai-kriminalistai?  Juk,  tie KGB-istai, turintys dar ir psichologinį pasirengimą, po visų visų liudininkų tardymų bei apklausų, vykdytų nuo pokario  iki 1982 m. - nustatė, kad 2/12 bataliono Juozo Krikštaponio 2-ajai kuopai nuo 1941 m. spalio mėnesio Baltarusijoje vadovavo vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gimęs 1907 m. ir nustatytas4 JAV gyvenęs?        ___________________________________________________________________________                           2 - Žinias apie J. Krikštaponio išlaisvinimą iš kalėjimo 1990 m. liepos mėnesyje Šiluose (Panevėžio rajone; netoli A. Smetonos ir J. Krikštaponio gimtinės Užulėnio) suteikė jojo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė kraštotyrininkui Romui Kauniečiui, kuris man dar neredaguotus - tik nuo magnetofono įrašytus atsiuntė ir aš juos paskelbiau - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-sesers-pasakojimai.htm , kuriuose yra pasakymas: „Juozą suėmė ir tiesiai įkalėjimą Kaunan nuvežė. Nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę, bet ir Kaune jis turėjo gerų draugų. Dar Raštikis tebebuvo, o Raštikis buvo vedęs mūsų pusseserę Eleną Smetonaitę   ... Po keleto mėnesių jį draugai ištraukė iš kalėjimo. Grįžo į tėviškę, Užulėnio vienkiemį - Pabarninį, kur gyveno mūsų šeima. Namuose visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi, dieną niekur viešai nesirodydavo. ...“         3 -  LGGRTC generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio  2023-08-17 Nr. PA-2 sprendimas nuimti J, Krikštaponiui bareljefą ir ... , pagal prie jo pateiktą anoniminę "pažymą"; kaip ir logiškai neteisėtas - LOGINIO neteisėtumo paaiškinimas tekste...) kurio internetinė nuoroda:     http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230817_sprendimas_krikstaponis.pdf         4 - Pagal 1941-10-06 A. Impulevičiaus įsakymą Nr. 42, skirtą išvykai į Minską KGB tardytojų-tyrėjų sudarytas 2/12 bataliono 2-osios kuopos karių Sąrašas su prasidedančiu kuopos vado, nurodyta VIENASKAITOJE pareigybe ir nurodytomis dvejomis pavardėmis:                 a) J. Krištaponio ("KriŠtaponio") su klaidingu „Karolis“ tėvavardžiu, nes paauglystėje J. KriKštaponiui buvo pakeista pavardė ir KGB-istai to nežinoję,  jam surado kitą „tėvą“; tose vietose fiksuotą e-pavelde.                 b) Tame Sąraše juodai ant balto, J. Krikštaponį išvykai į Minską keičia Nikodemas Reikalas, kuris KGB-istų-specialistų nustatytas, akivaizdžiai, pagal liudininkų parodymus. Šio pilno pirmo puslapio Sąrašo vaizdo internetinis adresas:  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/saras-impul.jpg  P. S.:  Tame KGB dokumente nurodyta J. Krikštaponio 2-osios kuopos vado pareigybės pavadinime VIENASKAITOS formoje įrodo, jog į Minską išvyko tik J. Krikštaponį pavadavęs N. Reikalas ir J. Krikštaponis ten būti negalėjo - LGGRTC istorikų išsigalvojimas įrodo, kad nemokėta perskaityti šio dokumento.       -3-       Todėl iškyla du klausimai retoriniai tokie:         Kokią istorikai turi „teisę“ kvestionuoti žymiai kompetentingesnių tyrėjų atliktus tyrimus, betarpiškai klausinėjusius gyvus liudininkus ir jiems matant, kas meluoja, o kas teisybę sako? Kodėl J. Krikštaponio apšmeižimui reikėjo pasirinkti aiškiai atsitiktinai meluojančius tik 3 „liudininkus“, kai nemeluojančiųjų (Nikodemą Reikalą rodžiusių) yra žymiai, o gal, ir daug kartų daugiau?          Juolab, KGB privalėjo matyti J. Krikštaponio kalinimo dokumentus, arba, bent, apie juos; galimai išvežtus į Maskvą, turėjo žinoti, nes; net NKVD 1945-08-29 konstatavo5, jog J. Krikštaponis nacių buvo suimtas ir 3 mėnesius kalintas Kauno kalėjime. Aišku, kad tą žinią „ne iš lubų“, o iš dokumentų ėmė. Tuo labiau, šokiruojančiai keistas tas NKVD generolo Kapralovo raštelis, kuris istorikų visai netirtas. O jis turi požymius, jog  sąmoningai  yra nutylėta J. Krikštaponio kalinimo data, nes 1941-ieji suėmimo-kalinimo metai buvo netinkami apkaltinti generolą Stasį Raštikį už „banditų gaujos“ vado J. Krikštaponio išlaisvinimą iš nacių kalėjimo, todėl ... (tęsinys ... temoje)      Tai didelių tikimybių hipotezė, kuri gali patvirtinti to kalinimo-išlaisvinimo dokumentų išvežimo priežastį iš Lietuvos, kurių dalis su aiškiais išlaisvinimui iš kalėjimo simptomais saugomi Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA), kuriuos aš nufotografavau ir čia žemiau aprašau.          Bet, deja, nesuprantamai LGGRTC ne tik netyrinėjo ir ignoravo J. Krikštaponio nukentėjimo nuo nacių fakto, bet, ir su 2014-12-19 raštu6 Nr. 13R-300 L. R. Generalinei prokuratūrai, nutylėdama šio apskundžiamojo asmens labai svarbų biografijos tarpsnį, galimai apgaudinėjo šios įstaigos teisininkus. Ir taip buvo padaryta tam, kad su šiuo šmeižtu „pagerbti“ didvyriškosios žūties 70-mečio jubiliejų, iki kurio belikę tada buvo mažiau nei mėnuo. Juolab, toks politinis „sutapimas“ šio Centro organizuojamoje galimai šmeižimo kampanijoje „vainikavosi“  aukščiau paminėtas J. Krikštaponio atminties Ukmergėje šalinimui        ___________________________________________________________________________               5 -   šokiruojančio turinio ir aplinkybių NKVD generolo Kapralovo raštelis apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą su visomis operatyvinėmis labai skubios žinios 1945-01-12 būrio sunaikinimo smulkmenomis, kaip apie vokiečių desanto bandymą užmegzti radijo ryšį su J. Krikštaponio būriu ir kitomis labai svarbiomis karinėmis smulkmenomis, kai tuo metu vokiečiai iš Klaipėdos link Kretingos vykdė kontrpuolimą, o ši labai skubi informacija buvo perduota po 7,5 mėnesio, arba po 3  mėnesių ir 21-os dienos, kai nebeliko hitlerinės Vokietijos, dėl ko drąsiai galima teigti, kad šis NKVD raštelis buvo skirtas generolui S. Raštikiui apkaltinti už J. Krikštaponio išlaisvinimą. Jojo internetinis adresas:            https://www.facebook.com/photo/?fbid=6206066992766947&set=a.153490474691326 - tai 2021-08-28 mano pirmą kartą paskelbta vieša žinia apie šį raštelį, kurį nufotografavau Ypatingajame archyve pagal tekste nurodytos Vikipedijoje ir Enciklopedijoje paskelbto to dokumento           6 -  LGRTC 2014-12-19 raštas Nr. 13R-300 L. R. Generalinei prokuratūrai, kuriuo buvo bandyta apskųsti  J. Krikštaponį,  su prie jo pridėta "pažyma", nuslepiančia skundžiamojo asmens nuo nacių nukentėjimo faktą. To rašto ir "pažymos" internetinis adresas http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_02.pdf archyvinį adresą.       -4- numatytas 2023-08-17 terminas, kuris „sutapo“ su J. Krikštaponio bendražygio - Lietuvos Laisvės Armijos (toliau LLA) įkūrėjo  Kazimiero VEVERSKIO 110-tosiomis gimimo metinėmis, kuris, beje, žuvo dviem savaitėm anksčiau, nei J. Krikštaponis, o pastarasis irgi buvo LLA steigėju.          Kadangi šiuo metu Ukrainoje labai sunkiomis sąlygomis vyksta karas, todėl šį tyrimą nesu išbaigęs - teikiu tik, kas pastebėta. Bet šio karo situacijoje  NUSISTAČIUSIOJO PRIEŠ DVEJUS TOTALITARINIUS RĖŽIMUS ASMENS NIEKINIMAS ir nuo abiejų rėžimų nukentėjusiojo, sąmoningai slepiant pirmąjį nukentėjimą, yra net pavojingas Valstybei, nes artėjantis prieš antrąją sovietinę okupaciją pasipriešinimo pradžios 80-metis yra labai susijęs su dabartiniais įvykiais Ukrainoje ir ypatingai su dabar Rusijos nusikalstamais karo vedimo būdais.           Apie dar labai mažai žinomą prie Šventosios upės tragediją ir jos sąsajas su Ukrainos tragedija plačiau  pateikiu ...          Jeigu dabar  nebūtų karo Ukrainoje, manau, kad, net ir Žydų bendruomenės būtų siūliusios J. Krikštaponiui naujovišką įamžinimą ir net atsiprašymą. Tam Ukmergės savivaldybė inicijavo ir paskelbė  PRADEDANTI  VIEŠŲ mokslinių konferencijų DISKUSIJŲ CIKLĄ11  dėl Juozo Krikštaponio asmens biografijos.          Bet, deja, po pirmosios 2021-12-03 konferencijos prasidėjo Kalėdų-Naujųjų metų linksmybės ir Žiemos olimpinės varžybos, kurios ir tapo skirtomis karui pradėti. Todėl Olimpinių varžybų uždarymo metu Facebook soc. tinkle ir pradėjau Holistinę temą12 , skirtą po 3-jų dienų prasidėsiančiam karui, jo problemą perpindamas su J. Krikštaponio problema kaimyninėje Ukmergės savivaldybėje ir tą temą pradėjau, su nuotrauka prieš 10 metų Jonavos centre pagerbiant Maidano įvykių tada 8-metį. Tas Maidano įvykių sutapimas ir ženklino karo pradžią, kuriai paskyriau tą temą to karo pradžios sekimui, nes buvau ruoštas karui Vietname, bet dėka Kinijos, mūsų karių ten nesiuntė, Todėl istorijai - ateinančioms kartoms, pradėjus sekti įvykius Ukrainoje (ten mano močiutės ir mano tėvo Gimtinė) ir todėl nutraukiau Krikštaponio biografijos tyrimus, nors jie šokiravo po pirmosios Ukmergės konferencijos - netikėjau, kad Istorijos institutas su Centru užsiims melu  - grubiai pažeidinės 8-tąjį Dievo įsakymą. Manau, kad su šiuo Dievo įsakymo ignoravimu, pasibaigia ir mokslas, ISTORIJA TAMPA JAU NE MOKSLU, O PIKTYBINĖS RELIGIJOS SEKTA, kurios gijos tysta net į Teisingumo ministeriją.      Taigi, gavosi nekorektiška ir net nesąžininga situacija, kai nusistatymai  12 - prieš žuvusio mūsų Didvyrio įamžinimą pradėta naudotis karo Ukrainoje situacija, kai pažangioji visuomenės dalis nukreipė visą dėmesį į broliškos Tautos nelaimę ir dėl J. Krikštaponio apginimo būtinybės dėmesys savaime nusilpo.          Dar pavojingesniu mūsų Valstybei reiškiniu tapo net naudojimasis Rusijos spec. operacijos rusofašistinės Z raidės provokacija - su ja reikalaujant nukelti J. Krikštaponiui paminklinį akmenį (...), kai į Hagos teismą reikia paduoti karo Ukrainoje nusikalstamo karo vedimo būdus.          Juk, tie nusikalstami karo vedimo būdai Kremliaus paveldėti iš nusikalstamos komunistinės praktikos II-ajame pasauliniame kare - beprasmiškose kautynėse, siekiant, kuo daugiau sunaikinti tik, tik į kariuomenę paimtus savus karius. Toks vaizdas susidaro, jog buvo siekta, kad iš vakarinių sovietinės imperijos dalių paimtųjų karių po Berlyno paėmimo kuo mažiau grįžtų namo.  Tai ar ne tam, kad sugrįžę, neprisidėtų prie rezistencinių veiksmų visoje vakarinėje sovietinės imperijos dalyje?          Tai, ar ne geriau ir pirmiau Genocido bei Rezistencijos Centrui, Hagos teismo labui tirti to MOBILIZACINIO GENOCIDO simptomus ir pateikti Ukrainoje nusikaltimų paveldėjimo įrodymus?         Bet, deja.         Todėl, mano manymu, visais atžvilgiais J. Krikštaponiui atmintį šalinti reikalavimai su vykdomais to šalinimo veiksmais labai naudingi Rusijos ekspansijai Ukrainoje,  nors priešingą nuomonę 2023-08-11 radijo klausytojams įteigė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vadovas  Ronaldas Račinskas  LRT Radijo RINGO laidoje13, kurioje be taisyklių buvo „daužomas-spardomas“ miręs-žuvęs asmuo. Pagal  jį, J. Krikštaponiui nenuimtas  paminklas neva, „džiaugsmas Maskvai“.         Tik, negaliu suprasti, dėl ko „Maskva  džiaugtis“ turi, dėl esančio Ukmergėje paminklo mūsų Pasipriešinimo prieš Maskvą organizatoriui, kai Lėno mūšyje žuvo ir „maskvėnų“ nemažai?  2 pav.: tai  pasakyta buvo nuo 7:00 įrašo dalies, kurį atsidaryti galima ČIA , arba 11- tos pastabos nuorodoje, kuriame AŠ YouTubė-je SAVO KOMENTARĄ PARAŠIAU - jis vienintelis ir yra. Galima raiškesnę nuotrauką atsidaryti.         Be to, Maskvos Lubiankoje FSB, tikrai, žino, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ nebuvo, nes tai  1981-1982 m. m. buvo  pati KGB nustačiusi  iš 1941-10-06 A. Impulevičiaus įsakymo į Minską Nr.42 išvykai:    3 pav.: KGB-istų sudarytas (galima ir VISĄ pirmąjį psl. atsidaryti šio dokumento) J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo viršutinė pagrindinė dalis, nurodant, kokiu dokumentu (įsakymu Nr. 42 sudarytas tas Sąrašas, ir nurodyta archyvo adresas, kuris šiuo metu yra Lietuvos centriniame valstybiniame (LCVA) archyve, kuriuos aš nufotografavau ir kai ką pamačiau - tą ir parodysiu viską čia žemiau. Matome, nurodyta J. Krikštaponio kuopos pareigybė VIENASKAITOS  formoje ir IŠVYKOJE į Minską RODOMAS KAIP KUOPOS VADAS Nikodemas REIKALAS, sūnus Simono ... Ne tas tėvavardis Juozui Krikštaponiui pripaišytas todėl (čia mano versija), kad KGB-istai nežinojo, jog paauglystėje J. Krikštaponis pakeitė savo pavardę (viena raide sutrumpino per neraštingus pasų stalų darbuotojus) ir todėl jam kitą „tėvą pripaišė“, kuris kažkur Ukmergės krašte gyvena ir kurį aptiko e-pavelde (tokio daikto LGGRTC ir Istorijos instituto istorikai nežino, ir tai įrodo jie savo „pažymose“)  buvusi Karo muziejaus ilgametė darbuotoja Violeta, kuri šiuo metu JAV gyvena ir vadovauja Istorikų klubo socialiniam tinklui. Įspėju, jog daug kas klysta, kad N. Reikalas pakeitė J. Krikštaponį todėl, kad, neva, „gaujoje buvo užmuštas“. O čia ir yra ta problema, kad reikia suvokti, ką skaitai ir kokius dokumentus vartai. Čia KGB-istai užmušimą parodė, kad nereikėtų ieškoti, nes tas Sąrašas sudarytas, kad visus kuopos  karius traukti į baudžiamąją atsakomybę, neva, už „kolaboravimą“, nors visiems šio 2/12 bataliono kariams, kaip buvusiems Raudonosios armijos kariams, reikėjo rinktis,  arba Karo belaisvių stovyklą ir joje numirti, arba bandyti išgyventi savisaugos batalione. Todėl SOVIETIŠKASIS-RUSIŠKASIS „ k o l a b o r a v i m o“ TERMINAS NETEISINGAS. (Iš J. Semaškos sūnaus Alvydo parodymų) Juk, labai daug kas dezertyravo - rizikavo gyvybes, bet nusikaltimuose dalyvauti nenorėjo. Pavyzdžiui, jei J. Krikštaponis nebūtų prieš nacius protestą atlikęs, tai, kai teisę išmanatis, gal ir A. Impulevičių būtų prilaikęs, taip, kaip ir vokiečius sustabdė nuo nusikaltimo?         Taip, kad Maskva ATVIRKŠČIAI reaguos į J. Krikštaponio paminklo problemą, nei yra įsitikinęs ponas Ronaldas Račinskas dar ir dėl to, kad dėl J. Krikštaponio išlaisvinimo galėjo būt kaltinamas mūsų generolas Stasys Raštikis. Apie tai detaliau ...         O, štai, jau minėtas nacių nusikaltimams tirti vadovas Ronaldas Račinskas toje pačioje RINGO studijoje  pabrėžė, kad dėl „J. Krikštaponio nusikaltimų“, neva, istorikams „nėra abejonių“, nors rimtesni specialistai - KGB-istai atvirkščiai viską nustatė.Tik, ne aišku, kas tas „nustatytas galutinis faktas“? Čia, ką, „kriminologai“ padirbėjo? Tai, ar ne religijos simptomas, tokiais „teiginiais“?         Aš vienam žymiam istorikui paskambinau telefonu, kuris skelbė straipsnį apie J. Krikštaponiui paminklo nuėmimo būtinybę. 4 pav.: galima pamatyti platesnį vaizdą šioje studijoje šalia Alfredo Rukšėno.         Bet kai pradėjau jo klausinėti, tai jis nieko negalėjo pagrįsti, pasakydamas tik, tai, kad istorikas A. Rukšėnas tai nustatė, ir juo jis tiki - tiki ir visi. Tai, čia jau, negi, labai gilus ne mokslo, o religijos reikalas?      Taigi, artėjančio Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečio jubiliejaus prieigoje, ar ne reikia pamąstyti, kad, būtent, ar ne dėdės Antano dėka, kurio įtakos bei jo artimųjų - Švietėjų dėka J. Krikštaponis išsiugdė nuo visuomenės nuslėptą Humanistinę pasaulėžiūrą, dėka Humanistinės pedagogikos, taikytos Marijampolės Jono Rygiškio gimnazijoje. Joje tik Humanistinės pedagogikos pagrindu J. Krikštaponis tapo garsiu sportininku, kaip ir jojo bendramoksliai-varžovai tapo Lietuvos sporto teorijos pradininkais bei Lietuvos sporto pasaulyje garsintojais, apie ką parošiau detaliausią analizę, kuria reikia toliau tęsti. Prie jos dar grįšiu. O tai nuo Lietuvos gyventojų nuslėpta - nuslėpta ir daug kas.          Tai, kaip mes minėsime Pirmojo Lietuvos prezidento pusantro šimtmečio jubiliejų, jei jo artimiausias giminaitis „nusikaltėliu“ skelbiamas? Juk Prezidento sesuo - kaimo Švietėja, ištekėjusi už knygnešio, o sūnus ...?! Kaip Lietuva prieš pasaulį atrodys, kai Pirmojo prezidento sūnėnui „kaltinimai“ net netelpa į sveiko proto supratimo ribas? Tos ribos grubiausiai pažeistos,  ignoruojant Kriminalistų-specialistų - KGB-istų išvadą, kad Baltarusijoje vietoje J. Krikštaponio jo kuopai vadovavo kitas karininkas. KAIP GALIMA IGNORUOTI KRIMINALISTŲ-SPECIALISTŲ IŠVADAS, KURIE TARDĖ GYVUS LIUDININKUS, NUSIMANYDAMI IR APIE PSICHOLOGIJĄ? Kodėl dabar prie apklausų protokolų nepridedami „melo detektoriai“, kai ir taip aišku, kad keli protokolai yra niekiniai? Todėl prie šios situacijos žemiau bus grįžta, spiralės dėsniu, į problemą rėžiantis giliau.        Todėl, pirmiausiai, būtina skubiai nutraukti numatytas šio Didvyrio atminties šalinimo procedūras, nes man aptikus ir paviešinus Lietuvos archyvuose saugmus dokumentus bei atlikus J. Krikštaponio jaunystės SAVIUGDOS pedagoginę-psichologinę analizę14 su aplinkos istorinėmis charakteringomis detalėmis, galima daryti didelę ir patikimą prielaidą, jog Juozas KRIKŠTAPONIS PRIEŠ NACIZMĄ PROTESTĄ IŠREIKŠTI GALĖJO TIK VOKIEČIŲ OKUPACIJOS PRADŽIOJE, neatlaikius šoko; nuo  vokiečių atliekamų nusikaltimų. Tuo nusikaltimu turėjo būti Ukmergėje vykdomas Holokaustas, kuris kiekvieną jauną - teisę išmanantį bei Humanistinės pedagogikos išugdytą, o taip pat ir, KARININKO GARBĘ turintįjį, galėjo privesti prie frustracinės būsenos. Jos dėka ir įvyko spontaniškas protestas-konfliktas prieš  nacius, kurį detaliau analizuoju čia ... temoje.    Taip, kad tuo pačiu metu ne kaip „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo - ten tik 2-3 „liudininkai apie Krištaponį“ paistė, arba maišydami pavardes: pagal kūno sudėjimą su į J. Krikštaponį panašiu Nikodemu Reikalu, pavadavusiu pirmąjį, kuris nacių kalėjime atsidūrė, arba sąmoningai KGB-istus klaidino, kad N. Reikalą apsaugoti nuo teisinės atsakomybės.          Nors KGB tardytojai ir buvo klaidinami su „Krištaponiu“, bet vis tiek  KGB tyrėjai Baltarusijoje buvusį 2-osios kuopos vadu nustatė N. Reikalą, kurį patvirtino čia  matomame dokumente. Tačiau Centras ne tik ignoruoja tą dokumentą, bet ir savo „pažymose“ slepia. Todėl LGGRTC istoriko ryškiai klaidingą teisinimosi analizę pateikiu čia ... temoje. Svarbiausia to „teisinimosi“ mintis, kad „nenurodytas N. Reikalas išvykos į Minską įsakyme Nr. 42“, tai iš karto  pagal nuslėptų liudininkų Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos parodymus, išvykoje J. Krikštaponį turėjo pavaduoti ir pavadavo jo pavaduotojas Valdas Tamošiūnas, o Nikodemas Reikalas galėjo vėliau atvažiuoti.  Be to, pagal logiką, rodyti kitą kuopos vadą oficialiai negalėjo, nes buvo apgaudinėjamas GESTAP-as, kad, neva, nėra kam vadovauti kuopai, J. Krikštaponiui sėdint kalėjime. Tą apgaudinėjimo faktą žemiau pateikiu.         Svarbiausia, aš kaip buvęs pedagogas, pasigendu LGGRTC psichologinės-kriminologinės  „liudijimų“ analizės, iš kurios turėtų būt aišku, jog J. Krikštaponio kolegoms, kad nuo sovietų apsaugoti tikrąjį Baltarusijoje buvusį kuopos vadą,  BŪTINA BUVO ŠMEIŽTI J. KRIKŠTAPONĮ (juo klaidinti KGB tardytojus), NES JIS BUVO MIRĘS-ŽUVĘS.  Bet, dabar jau ne sovietų laikai ir todėl būtina nutraukti tą būtinybę šmeižti mirusį-žuvusį, nes tai pažeidžia elementariausias Žmogaus teises, po mirties nebūti apšmeižtam. Juolab,  tie„liudininkai“ ir iš keršto J. Krikštaponį galėjo pakišinėti, nes jis po kalėjimo negrįžo į batalioną, nors iš dokumentų matosi15 , kad bataliono vadovybė dėjo pastangas J. Krikštaponį ištraukti iš kalėjimo.          Juolab, kad išteisinantieji liudininkai visais atžvilgiais yra patikimesni. Aprašau  ir apie tame archyve šokiruojantį NKVD generolo Kapralovo raštelį,  turintį požymius, kaip skirtą apkaltinti generolą S. Raštikį už J. Krikštaponio išlaisvinimą iš kalėjimo, o taip pat aprašau apie tai, kaip LGGRTC „pažymos“ klaidina visuomenę bei specialistus - naujos; labai ilgo pavadinimo Dekomunizacijos-desovietizacijos komisijos narius18. Juos ypatingai suklaidino tos pačios Komisijos narys, atstovaujantis Lietuvos istorijos institutą [toliau LII(Lii)], nors jis, gal ir netyčia, ženklią pažangą įnešė į J. Krikštaponio išteisinimą.          Labai liūdna, kad susieti su J. Krikštaponio byla buvo tik 2-3 istorikai, kurie neturėjo mokslinio oponavimo. Todėl jie, dirbę prie dokumentų, esančių Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA),  ignoravo patį svarbiausią Holistinį (VISUMINĮ) mokslinį reikalavimą; problemą matyti plačiau. Todėl, ignoruodami nuo nacių nukentėjimo faktą, pagal užsakytą ir man prisipažintą užsakymo problemą, ją traukiant tik iš konteksto, dokumentuose, jiems pasivaideno, neva, J. Krikštaponio buvimo „Baltarusijoje įrodymai“.          Bet, deja, tie LCVA archyve DOKUMENTAI TURI ATVIRKŠČIUS POŽYMIUS - siekį apgauti GESTAP-ą ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti. Ypatingai tą požymį turi pats svarbiausias šios problemos dokumentas - tai  išvykai į Minską skirto 2/12 bataliono vado A. Impulevičiaus 1941-10-06 įsakymo Nr. 42 SUFALSIFIKAVIMAS, paminėtam tikslui pasiekti:         Tai iš pašalės net vaikui-moksleiviui aiškiai turi matytis, paskaičius LGGRTC sudaryto sąrašo19, atseit „23-jų“ karininkų biografijų trumpas santraukas. Tada ir pasimato „dviejuose“ šokiruojanti nesąmonė, įrodanti, kad išvykti turėjo tik 22 karininkai, nes vienas buvo prikurtas-išgalvotas; visiškai neegzistuojantis karininkas, aiškiai, GESTAP-ui apgauti. Ir tai įrodo net pats tas Centro sudarytas sąrašas bei žymi Lietuvos karininkų knyga20 (enciklopedija), su kuria istorikams reikia labiau draugauti. Ir, aišku, reikia, bent, mokėti iki 22-jų suskaičiuoti - tik tiek išvykusius karininkus tas LGGRTC sudarytas sąrašas ir parodo, nes Lietuvos karininkai buvo labai tiksliai apskaityti, o A. Impulevičiaus išgalvoto karininko jokie nei šaltiniai, nei istorikai nerado21 . Todėl su tuo neegzistuojančiuoju karininku buvo apgaudinėjami 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos dalyviai, - apie tai ...          Su tuo išgalvotu karininku, buvo galimai „suvaidintas“ J. KRIKŠTAPONIO APGAVYSTĖS „spektaklis22“ ...ne pagal raštvedybos taisykles neteisėtame ne savo pavaldiniui„tarpininkavime“ , numatant atvejį, jei nepavyktų GESTAP-o apgauti. Apie tą „spektaklį“ ir ATLIEKAMĄ J. KRIKŠTAPONIO ... VAIDMENĮ ezopine kalba man asmeniškai 2022-... rašto Nr. ... ... psl. pranešė LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas su gen. direktoriaus dr. Arūno Bubnio patvirtinimu labai; išsamiame, tikrai, moksliniame, net 14 psl. atsakyme23, perteikus viską, kas Centrui yra žinoma apie J. Krikštaponį.          Todėl minėtiems ir tada tik GRT departamento direktorės pareigas pradėjusiai eiti dr. Kristinai Burinskaitei  esu dėkingas už tas vertingas žinias.         Tų apibendrintų duomenų dėka ir pasimatė kitas vaizdas - ypač J. Krikštaponio pasirašymas, aiškiai, ne Minske, o, greičiausiai, tik Kauno kalėjime.   Apie tai detaliau  ...temose.          O šiam požymiui nuslėpti, „pažymose“ ir buvo atliktos aiškios apgavystės.  Kad skaitytojui nekiltų įtarimas, jog J. Krikštaponis galėjo tuo metu kalėjime kalėti, - J. Krikštaponio bendramokslio  melagingas Raportas, skirtas GESTAP-ui apgauti, o dabar  visuomenei ir Komisijai apgauti, - tas Jono Klimavičiaus Raportas visose „pažymose“ ir moksliniame žemiau prarodytame straipsnyje paverčiamas į „Krištaponio raštą“. O, jei „J. Krikštaponis Minske“ raštus rašinėja, tai jo kalėjime variantas istorikų-falsifikuotojo skaitytojams sėkmingai sugriaunamas.          Tam, kad dar labiau sustiprinti šį skaitytojų ir Komisijos klaidinimą, pačiam nepatikimiausiam ir daugiausiai visose „pažymose“ labiausiai eksploatuojamam „liudininkui“ Martynui Kačiuliui,  kuris 1949 m. savo kuopos vadą žudynėse rodė N. Reikalą, o po 20 ir po 40 metų apklausose tas jo „vadas pasikeitė į Krištaponį“, ir kuris privalo klysti;  kaip neturintis pažinoti karininkų, nes yra tik, tik į kariuomenę paimtasis-neapmokytasis Jaunasis karys, net Eilinio kario laipsnio neturintis - tai tos Komisijos narys Mindaugas Pocius, deleguotas nuo LII(Lii), savo Pažymoje, skirtoje 2021-12-03 Ukmergės konferenciją apgaudinėti, o dabar naujoje LGGRTC „pažymoje“, skirtoje minėtą Komisiją apgauti, šis karys-kursantas paverčiamas į karininką, neva, „kaip karo mokyklą baigusį“ ir privalantį labai gerai pažinoti visus karininkus, ir dėl J. Krikštaponio „liudijimo“ „suklysti negalintį“.         O istorikas „suklysti“ irgi negali, nes tą pavardę nuo A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 nurašė ne nuo karininkų, o nuo karių-puskarininkių sąrašo. Tokią „klaidą“ net dvejose vietose gali padaryti, asmuo; neskiriantis kario nuo karininko, ką  skiria jau darželinio amžiaus berniukai, žaidžiantys karus. Todėl tokio „karo eksperto“ „išvadas“ karinėse bylose reiktų užprotestuoti.           J. Krikštaponio „kaltei“ „išvadose“ pritemti, nesilaikoma ne tik mokslinių reikalavimų, bet ir paminamos; net daugiau tokios Ikimokyklinių įstaigų vaikams būtinos žinios:         Antroji tokia būtina vaikams žinia buvo paminta, ignoruojant asmenvardžių iš tėvų perėmimą, ką žino visi vaikai, kad jie pavardes gauna iš tėvų. Nusirašyta buvo net iki tokio „lygio“, jog buvo siekta knygnešiui Jonui Krikštaponiui (Juozo tėvui) ir visai jo šeimai suslavinti-sulenkinti lietuvišką pavardę, ignoruojant e-paveldą ir jame saugomus: a.) Lėno kunigo išrašytą Juozui gimimo liudijimą bei b.) tėvų sutuoktuvių rusišką 1900 m. įrašą, (apie šiuos abu dokumentus ...) kuriuose pavardės lietuviškos, o ne taip, kaip   mokslininkai iš LII(Lii) ir LGGRTC įstaigų „pažymose“ bei moksliniame GENOCIDAS ir REZISTENCIJA žurnalo 10 psl. skaitytojus klaidino su ilgiausia straipsnio skiltimi „Koks tikrasis asmenvardis?“. Jame kaltinama Nepriklausomybė, neva ji „iškraipė“ pavardę, bet nutylima, jog J. Krikštaponis pavirto į „Krištaponį“, jam, matyt, paauglystei išrašius neteisingą pasą, su praleistos raidės klaida. Ir tai įrodo Lietuvos lengvosios atletikos 100-mečio šalies čempionatų prizininkų protokolų sąvadas24, kuriame Juozas su pakeista „Krištaponio“ pavarde minimas net 8 kart - taip minimas jis ir to meto spaudoje, kaip geriausias metų lengvaatletis. Todėl istorikams patarimas labiau internetu naudotis, o ne paistalus „iš piršto laužtus“ kurti.         Trečiasis vaikiškasis skaitytojų klaidinimas vyko ir su Minsko mieste bei jo užmiestyje vykdytomis žudynėmis, įtikinėjant, jog miestas su užmiesčiu, neva, „tas pats“ (atitinka24a) ir, kad žudomi civiliai komunistai miesto stovykloje, neva, „beveik atitinka“ su karo belaisviais, laikomais toli už miesto Miško stovykloje. Manau, jog jau pradinių mokyklų mokiniai žino, kas yra civilis kalinys, o kas yra karo belaisvis. Net vaikai išjuoktų „atitinkančias“ dvi skirtingas belaisvių kategorijas, esančias net skirtingose vietose. Tokia „samprata“ ir bandoma pritemti vokiečių ataskaitą apie mieste civilių komunistų žudynių su, neva, užmiesčio Miško karo belaisvių stovykloje (Masiukovščinoje) galimai išgalvotomis „masinėmis žudynėmis“, kurių ten spalio mėnesyje netikėtinos - niekur istoriniuose šaltiniuose nevardintos, nes tos stovyklos belaisviams tos žudynės vyko liepos mėnesyje Drozdų kaime, kai A. Impulevičiaus batalionas dar Lietuvoje nebuvo suformuotu. Tos žudynės žinomos visam pasauliui, nes vyko nuo komisarų, komunistų ir žydų taip vadinamoji FILTRACIJA, nužudant apie 20 tūkstančių. Todėl „pakartotina filtracija“ spalio mėnesyje ne logiška, nes vokiečių ataskaitoje minimi nužudyti per tūkstantis civilių komunistų mieste ir tos aukos nekaip negali „patvirtinti“ su mūsų istorikų galimai išgalvotomis „pažymose“ spalio mėnesio „masinėmis žudynėmis“. Miško stovykloje; dar ir tų „komunistų“ nekaip negalėjo būti, nes po liepos mėnesio filtracijos buvo visi sunaikinti. Todėl toks neatsakingas istoriko duomenų pritempinėjimas labai klaidina skaitytojus dar ir todėl, kad SPALIO MĖNESYJE MASINĖS ŽUDYNĖS VYKO MIESTO STOVYKLOJE, o ne užmiesčio „Miško stovykloje“, kaip, galimai, klaidinami mūsų skaitytojai. Tai patvirtina Minsko mieste  prie Puškino kareivinių sušaudomam kariui skulptūra24c  ir apie tas mūsų „pažymose“ minimas „spalio mėnesio 8-ių tūkstančių žudynes“ mini NKVD sudarytos komisijos Aktas-6425, kuris mini26 tą patį 8-ių tūkstančių aukų skaičių, nurodant, kad AUKOS BUVO IŠVEŽAMOS UŽ MIESTO27. Tie žodžiai ir patvirtina, stovyklą buvusią mieste. Be to, neaišku, ką ir „liudijo“ minėtas M. Kačiulis bei dar vienas apie „Krikštaponio vadovavimą“, išvedant belaisvius „0,5 km nuo stovyklos vartų“ (matomai, turint omenyje garsius Lippo vartus), ir šalia stovyklos „žudant po 400?“ aukų. Čia abejonę turi kelti, jog dabar ten miestas ir namai ant kaulų nelabai gali stovėti - juos ekskavatoriai turėjo išversti, statant miestą. Juolab, ten pašalėse vykdomos pastovios ekshumacijos ir perlaidojamos epidemijų aukos - sušaudytų ten dar nerado. O sušaudytų per 8-ių tūkstančių kraupios ekshumacijos vykdomos dabar; jau kaip  2 metai Uručje vietovėje - nuo Minsko į rytus, kur pagal tą Aktą-64 ir galėjo būt išvežami belaisviai sunaikinimui, nes kitur nėra kur. Apie ten masines žudynes kažką ir mano tėvas girdėjo, kai 1957 m. ten stebėjo pirmąsias visasąjungines automobilių lenktynes, kurias vėliau jis į Kačerginę tas lenktynes pervedė. Todėl „pasako  mūsų „pažymose“ apie „masines žudynes mieste“, mažai tikėtinos, nes miesto teritorijoje kad būtų vykdomos masinės egzekucijos - tai čia virš sveiko proto supratimo ribų. Galima, manyti, kad KGB tardytojai buvo klaidinami, nes tie „liudininkai“, toks, kaip M. Kačiulis, aplamai galėjo nesigaudyti Minsko apylinkių geografijoje, kaip tai pademonstravo nesigaudimą ir dr. A. Bubnys knygoje apie batalioną, nurašęs ar supaistęs grubią geografinę klaidą29. Tų klaidų, po karo atliktų, atradau labai daug, nes NKVD komisijos buvo sudarinėjamos iš mažai raštingų žmonių ir jų dokumentuose teiginius bei nesąmoningus vietovardžius reikia labai kritiškai vertinti. Be to, jei jau reikia kaltinti kažką žudynėmis, tai, pirmiau, reikia atrasti tas aukas ir pagarbiai jas perlaiduoti.          Ketvirtasis vaikiško lygio skaitytojų klaidinimas yra tas, kad „pažymose“ ir moksliniame straipsnyje prisigalvojami „du kuopos vadai“, t. y., LGGRTC pažymos 5 psl. rašant:               „Aukščiau minėti ir kiti, su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. spalio – gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo pakaitom eiti 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas, todėl aktualu identifikuoti ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose.“          Pirmiausiai, tai prisipažinimas, kad nėra identifikuoti J. Krikštaponio veiksmai, o jis vis tiek kaltinamas ir jam šalinamas Atminimas, net nenustačius jo veiksmų, kai tuos veiksmus dar 2014 m. prašė nustatyti Rezistentų teisių komisija, ir tas jos prašymas iki šiolei nėra atliktas. Antra, nėra nurodyti dokumentai, kurie įrodytų tą „pakaitą“. Išvis, kur tokia „praktika“ buvo naudota kariniuose veiksmuose, kai junginiui vadovauja iš karto du vadai, tarpusavyje čia pat keisdamiesi? Kur tokia praktika naudota, kad būtų iš karto vienu metu „du direktoriai, du prezidentai, du karaliai?“ Buvo LDK Kęstutis ir Algirdas, bet jie buvo pasiskirstę teritorijomis. Kas atsitiko J. Krikštaponiui, kad jį turėjo keisti N. Reikalas? Negi J. Krikštaponis „atsisakinėjo vykdyti žudynes ir todėl jį keitė juose labiau patyręs N. Reikalas?“ Kodėl M. Pocius nuslėpė N. Reikalo vadovavimą žydų žudynėms Kauno VII-tame forte? O, gal, ta „pakaita“ išgalvota, nemokant perskaityti nuslėptus dokumentus?          Penktasis vaikiško lygio, skaitytojų apgaudinėjimas, nemokant perskaityti nuslėptus dokumentus šiuos:                   ... pav.: ištrauka iš KGB sudaryto 2/12 bataliono 2-osios kuopos Sąrašo, kuris prasideda nuo tos kuopos vadų. Galima VISĄ Sąrašo pirmąjį lapą pamatyti.       KGB sudarytame 2-osios kuopos Sąraše, kur tas Sąrašas prasideda nuo kuopos vadų, bet, rašant, kas vadovavo, jame matome aiškiai parašytą vadą VIENASKAITOS formoje„Командир роты“ - t. y. - „Kuopos vadas“, nurodant, kad juo buvo Juozas Krištaponis, suklystant dėl tėvavardžio, nes iš tikrųjų buvo Karolis Krištaponis (jis fiksuotas e-pavelde), kurį ir pripaišė jį „tėvu“ Krikštaponiui, nes KGB-istai nežinojo, jog J. Krikštaponiui pakeista pavardė, ir su juo nesismulkino, nes žinojo kad jis žuvęs. O nuo spalio mėnesio, kai spalio 6 d. batalionas išvyko į Minską, kuopos vadu rodomas Nikodemas Reikalas. Tai istorikui turi iš karto kilti klausimas „o kur dingo J. Krikštaponis?“. Jeigu, KGB tardytojai-tyrėjai būtų Baltarusijoje nustatę ir J. Krikštaponį, tai jų dokumente būtų parašyta daugiskaitos formoje „командиры“. Tačiau, KGB tyrėjai nerodo tokios nesąmonės, ką prisigalvojo M. Pocius. Juolab, KGB tardytojams turėjo būt aišku, kokiems „liudininkams“ vaidenosi „Krištaponis“, bet, kadangi apklausose nebuvo tikslo nustatyti J. Krikštaponio, todėl netaisė, o patys tardytojai galėjo dar ir iš NKVD generolo Kapralovo žinoti, kad J. Krikštponis tuo metu kalėjime sėdėjo. Dar svarbesnis yra tų dviejų istorikų nuslėptasis, bet A. Rukšėno man atsiųstasis jaunesniojo puskarininkio Juozo Vėsos liudijimas toks: ... pav.: man LGGRTC istoriko Alfredo Rukšėno atsiųstas jaunesniojo puskarininkio iš Punios Juozo Vėsos liudijimas. Galima VISĄ liudijimą pamatyti.       Iš šio; nuo Punios kilusio ir 1943 m. dezertyravusio jaunesniojo puskarininkio Juozo Vėsos parodymo, akivaizdu, kad jis buvusiu kuopos vadu Krištaponį mini, pridėdamas žodį IŠ PRADŽIŲ   pažiūrėk, ar atsidaro , kur ta pradžia ir galėjo  būti tik Lietuvoje. Aišku, gali oponentai ginčyti, jog puskarininkis mini nuvykimą į Baltarusiją. Tačiau, tada, kur dingo Krištaponis, jei kiti karininkai jį keitė? Už tai jam Atminimą reikia šalinti, kad kažkur dingo? Ar ne dėl to slepiamas šis parodymas, kad netinka Didvyriui apkaltinti?         O, čia, galima manyti, jog istorikas M. Pocius ir turėjo mintyje šį dokumentą, kuopos vadų KAITĄ minintį. Tačiau, reikia mokėti jį perskaityti. Juk, aiškiai Juozas Vėsa parodė, jog kiti po Krištaponio karininkai buvo, pabrėždamas žodžiu VĖLIAU. Tai tie VĖLIAU PAVARDINTI IR KEISDAVOSI. Man atrodo, kad iš tų dviejų trumpų sakinių net pradinių klasių mokinys nesumąstytų paistyti, kad „Reikalas su Krištaponiu“ galėjo keistis, jei pastarasis buvo vadu tik IŠ PRADŽIŲ, o po to jau VĖLIAU vadais buvo Tamošiūnas, Reikalas. Tai, aišku, jog tik VĖLIAU tapę ir galėjo keistis, nes tai buvo pavaduojantys, ir, kad pavaduotojai keičiasi, tai labai natūralu.         Juk, tą patį pabrėžė ir istorikų nuslėptasis Henrikas Salelionis, kad 2-ai kuopai IŠ PRADŽIŲ vadovavo ltn. Krištaponis, o PO JO ltn. Tamošiūnas. Ir tai natūralu, jog, J. Krikštaponiui nebelikus-dingus, jį privalo keisti jo pavaduotojas - pirmojo būrio vadas. Na, o vėliau, jam į pagalbą atėjo N. Reikalas, kurio H. Salelionis ir nerodo, kad, gal, jį apsaugoti nuo atsakomybės? Juk, H. Salelionis galėjo ir žinoti, jog V. Tamošiūnas yra dingęs - jo KGB nėra nustačiusi buvimo vietos. Gal, todėl jis tik jį ir parodo?         Visą tai apibendrinus, mano supratimu, reikia, pagaliau, įvykdyti 2014 m. Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos paprašytą tyrimą, kuriame. mano supratimu, turėtų atsirasti ir daugiau tokių panašių, kaip H. Salelionis ir J. Vėsos parodymų.         Tiesa, minėtoje 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje M. Pocius ir minėjo apie naują atliktą tyrimą, pasakydamas taip:         „... Naujausiais duomenimis yra 9 (devyni) skirtingų laikų apklausti policininkai-liudininkai,  mini Krikštaponio pavardę, kad jis buvo kuopos vadas - dabar yra papildomas tyrimas padarytas. Jeigu būtų koks vienas liudijimas, tai tada galima būtų abejoti. Bet kai yra 3 (trys) - 9 (devyni). Nežinau, kokio dar reikia didesnio, kad šitas žmogus vadovavo 2-ai kuopai?“         Tačiau, tai niekas ir neneigia, jog J. Krikštaponis „nebuvo kuopos vadu“ - tokių teiginių niekur nemačiau. Todėl ne aišku, ką tai norėjo pasakyti istorikas? Juolab jis savo straipsnyje pateikė visus tuos 9 liudininkus, kurie, net nemini „Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo. Net jei joje ir paminėtų, jog jie skaitėsi Krištaponio kuopai, kitiems vadovaujant, tai dar nereiškia, kad jis joje buvo, nes jo buvimas kalėjime galėjo būti tarnybine paslaptimi ir jojo kuopininkai vis tiek galėjo laikyti save J. Krikštaponiui priklausantys, lygiai, kaip ir aš 1968 m. buvau į dviejų mėnesių treniruočių stovyklas bei varžybas išvykęs, tai niekas manęs nuo radarų aukštimačių tarnybos viršininko pareigų nenuiminėjo. Tuo labiau, ir dėl J. Krikštaponio jokie jo pakeitimo įsakymai būti negalėjo, kai vyko derybos su GESTAP-u dėl išlaisvinimo būtinybės, kuriems, pagal sesers prisiminimus, vadovauti galėjo generolas S. Raštikis.          Taip, kad  A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42, parašymas, jog „Krištaponis IŠVYKO“ - tai neteisingas parašymas, nes raštvedys pasirinko netinkamą komandiruočių įsakymo formą, rašant būtajame kartiniame laike, nes Šančiuose spausdindamas tą įsakymą, raštvedys negalėjo žinoti, kas išvyks, o kas ne. Todėl kitu: Nr. 44  įsakymu A. Impulevičius privalėjo taisyti savo tą, neteisingai parašytą įsakymą Nr. 42. Ir taisė tik tiems, kuriems buvo pagrindai, kaip raportai ir net gydytojo pažymėjimas apie negalavimą. Tačiau, iš Kauno kalėjimo J. Krikštaponis, arba negalėjo nieko parašyti, ir todėl jo nuiminėti nuo mitybos ne tik negalėjo, bet, gal, ir nenorėjo dėl įvairiausių priežasčių. Todėl šių dviejų istorikų „argumentai“ gali būti bereikšmiai, kai nepriima kitą galimą situaciją.         Dar keisčiau, kai norima pritempti bet ką, kad „žudynėmis J. Krikštaponį“ apkaltinti, kad ir per jo gaunamą priedą prie atlyginimo, bet nenurodžius, kas per priedas. Todėl, dvejose M. Pociaus „pažymose“ ir jo minėtame straipsnyje to priedo sugretinimas čia pat su atliktomis žudynėmis, skaitytojui susidaro vaizdas, kad tai „žudynių priedas“, nes visi priedai prie atlyginimų turi savo paskirtis. Todėl skaitytojui iš kart susidaro vaizdas, kad „J. Krikštaponis dalyvavo“ žmonių naikinimo operacijoje. Tačiau LCVA archyve aš pamačiau, jog tai VEDUSIO VYRO PRIEDAS, nurodytas telefonograma iš komendantūros. Akivaizdu, kad šis priedas neturėtų nieko bendro su vykdančiomis žudynėmis, nes komendantūra, arba galėjo nežinoti, kad J. Krikštaponis pateko į kalėjimą, arba, net ir negalėjo ignoruoti vedybų, nors ir atsidūrė karininkas į kalėjimą, kitos šalies valdomą. Todėl, manau, kad žmoną palikti be pragyvenimo šaltinio, kad jos vyras atsidūrė kalėjime - nėra jokio pagrindo, nes vyro atsidūrimas į kitos valstybės kalėjimą, kai dėl jo vyksta išlaisvinimo procedūros, panašiai, kaip patekus į nelaisvę, jo kalinimas turėtų skaitytis, kaip tarnyba. Ir taip pamanytų kiekvienas skaitytojas, jei būtų nurodytas priedo pavadinimas. Todėl, to priedo paskirties nepaminėjimas - tai jau akivaizdus istoriko nekorektiškas darbo stilius, nurodant  PUSIAU TIESĄ; tik kaltinimui parankią, o ne istorinei tiesai nustatyti, visus argumentus: už ir prieš, dedant ant svarstyklių.         Tokio nekorektiškumo yra ir daugiau minėtose jo „pažymose“ ir straipsnyje, kad ir dėl kapitono laipsnio pakėlimo, praleidžiant Pakėlimo lape nurodytą laipsniui pakelti papildomo teisinio išsilavinimo motyvą ir LGGRTC „pažymos“ 10 psl. parašant „Paprastai laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą“. Tačiau M. Pocius, nesinaudojęs LCVA archyvo paslaugomis (jo nemačiau dokumentų panaudos lape), nekokybiškai atlikęs „tyrimą“, todėl nematė, kad net tokios grafos nėra Pakėlimo lape dėl tarnybos kokybės, o pastabos apie tarnybos gerą kokybę rašomos tik neturintiems reikiamo ar papildomo išsilavinimo, kaip 1-os kuopos vadui Zenonui Kemzūrai.          Tiesa, aš bandžiau M. Pocių dar ginti ir todėl LŽTKC 2023-08-16 Prašymo 8-tame skirsnyje paminėtas mano teiginys, jog aš nemačiau: „archyvo (LCVA) Fondo R1444 Aprašo 1 Bylos 2-os ir Bylos 18-tos − jųjų DOKUMENTŲ PANAUDOJIMO LAPE M.Pociaus pavardės nėra)“. Tačiau tik ką dabar minėtame „G. ir R.“ žurnalo 9 psl. aptikau jo  parašymą: „Autorius dėkingas A. Rukšėnui už konsultacijas ir suteiktas archyvinių dokumentų kopijas.“ Tai, ką, jei Mindaugas Pocius turėjo dokumentų kopijas savo rankose ir jų esmę vis tiek iškraipė, tai kaip suprasti? Negi sąmoningai iškraipė?          Galiu papildyti, kad dokumentų kopijos ne viską dar rodo. REIKIA DAR MATYTI VISŲ DOKUMENTŲ VISUMĄ, matyti ir kitus šalutinius dokumentus, pavyzdžiui, kaip aptiktą garsiojo J. Klimavičiaus Raporto vokiečių kalba spausdintą labai neryškią kopiją. Gerai, kad teko mokytis vokiečių kalbą, todėl to neryškaus dokumento ir nepražiopsojau, kuris „viską į vietas sustatė“. Net, DOKUMENTŲ Į BYLĄ SUSEGIMO CHARAKTERIS DAUG KĄ PASAKO, kaip ir visi laipsniui pakelti įsakymai yra pasirašyti tą pačią 1941 m. gruodžio 18 d. ir gražiai susegti kaip šv. Kalėdų dovanai.          Todėl, jei istorikas M. Pocius būtų archyve padirbėjęs su dokumentais, tai, kaži, ar būtų tokią nepagrįstą „nuomonę“ parašęs? Juolab, minėto „G. ir R.“ mokslinio žurnalo 21 psl. prie pastarojo sakinio gal nebūtų pridėjęs ir tokios nesąmonės, jog,  neva, „Jei J. Krikštaponis (Krištaponis) spalio–gruodžio mėnesiais būtų sirgęs, gydęsis ligoninėje, buvęs komandiruotėje Lietuvoje ar dėl kitų priežasčių ilgai nėjęs vadovaujančių pareigų (dirbęs atsakingo darbo), nebūtų jokio pagrindo jam suteikti aukštesnį laipsnį.“.         Atrodo, istorikas parašė „nuomonę“, lyg, pats niekad nebūtų tarnavęs kariuomenėje, lyg, karininkas iki susirgimo ar komandiruotės neturėtų jokių nuopelnų. Tokių absurdų dar neteko girdėti, kad „susirgimai, gydymasis ligoninėje, ar išvykos į komandiruotę netoleruotini“ laipsniui pakelti. 100 pav.: Pirmasis Europos L. a. čempionatas Turine. Už Vladislovo Komaro einantys Prezidento Valdo Adamkaus sporto draugas ir Sporto Rūmų dėstytojas Valdas Bakūnas galėjo būti J. Krikštaponio sporto teorijos dėstytoju, o Stasys Šačkus ne tik dėstytoju, bet ir J. Krikštaponio sporto vadovu Jono Rygiškių gimnazijoje, vadovavęs gimnazistų sporto klubui „Vaidotas“. Galima pasididinti nuotrauką. Juolab, J. Krikštaponis buvo garsinęs Kariuomenę ir Lietuvą čempionatuose bei tarptautinėse varžybose ir Lietuvos kariuomenėje buvo, gal, vienas iš pirmųjų fizinio lavinimo instruktorių (tai dar tirti reikia), tikriausiai, Sporto rūmuose praėjęs kursus, ar kitaip galėjo teoriškai fizinio lavinimo teoriją įgyti, per absoliučiai geriausią Lietuvos sportininką, jo varžovą disko metime, vyresnį draugą-bendramokslį gimnazijoje, o taip pat Sporto rūmų įkūrėją Stasį Šačkų, ir tų Rūmų dėstytoją bei taip pat bendramokslį-varžovą Leoną Puskunigį, o taip pat treniruočių draugą ir tų Rūmų dėstytoją Valdą Bakūną (buvusį ir Valdo Adamkaus trenerį)... Svarbiausia, J. Krikštaponio varžovu buvo ir Lietuvos delegacijos Turine vėliavnešys Vladislovas Komaras, kurio ainiai yra kilę šalia Lvovo nuo Komorogrado ir po Žalgirio mūšio Lietuvoje atsidūrę. Taigi, rutulio stūmime J. Krikštaponis per 1936 m. Lietuvos čempionatą 6-iais centimetrais ir apstūmė šį Vladą Komarą, kurio sūnus 1972 m. Miuncheno olimpinėse varžybose tapo Miuncheno olimpiniu čempionu; taip pat rutulio stūmime. 101 pav.: Vladislovas Komaras - 1972 m Miuncheno olimpinis čempionas 104 pav.: Olimpinio čempiono mama Vanda Komarienė-Jasinskaitė Galima prasiplėsti-pasididinti nuotrauką.         Šio olimpinio čempiono mama taip pat buvo žymi pasaulyje rutulio stūmikė, daugiakartinė Lenkijos rekordininkė ir stipriausia stūmike-metike Lietuvoje. 22 pav. 1963 m. L. a. žurnalas mūsų dėstytoją parodo kaip buvusį garsų metiką. Galima prasiplėsti šią nuotrauką, aprašančią Lietuvos lengvąją atletiką         O iš J. Krikštaponio pavyzdį diską skraidinti paėmė Algimantas Baltušnikas, kilęs nuo šalia J. Krikštaponio gimtinės, kurio dėdės buvo Krištaponio vardo rinktinės Partizanais bei vyriausias jųjų Jonas Baltušnikas-Vienuolis Krištaponio rinktinės vadu, kurie visi 3 broliai žuvo. O Algimantas, ištremtas į Buriatiją, perėmė jų dėdžių Krištaponio rinktinės vardo sportinio pomėgio tikslą, garsinti Lietuvą, ką pradėjo J. Krikštaponis ir todėl tapo du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko skraidinime. Kai po tremties grįžo į Lietuvą, tai Algimantas įrankių skraidinimo teoriją ir metikų rengimo metodiką tobulino iš minėto legendinio J. Krikštaponio bendramokslio-varžovo Leono Puskunigio, kuris prie abiejų okupantų Študhofo Dievų miške bei GULAG-e pabuvojo, į Lietuvą sugrįžęs, parengė pirmąją lietuvaitę-planetos rekordininkęBirutę Zalagaitytę-Kalėdienę. O, kai Algimantas Baltušnikas tapo treneriu, tai jo mokinys  Rimantas Plungė toje pačioje rungtyje su J. Krikštaponio varžovo sūnumi V. Komaru 1972 m. Miuncheno olimpiadoje iš sovietinių rutulio stūmikų vienintelis pakliuvo į finalą ir jame iš 18-os finalistų užėmė neblogą 14 vietą. 105 pav.: J. Krikštaponio vardo rinktinės vadas ... 107 pav.: A. Baltušnikas su savo seserimis savo dėdžių - J. Krikštaponio vardo rinktinės kovotojų atminimui ... 23 pav.: Mama palaidojo savo sūnus Baltušnikus - kovotojus ir vadą Krištaponio rinktinės. Galima pasididinti 1a. pav.: Sovietinių trenerių pagerbtas A. Baltušnikas .Galima įeiti  į šį žurnalo numerį        Tačiau, Algimantui Baltušnikui, kaip absoliučiai geriausiam Sovietų Sąjungos disko metikui   -- https://olympteka.ru/olymp/result/by_game/2262.html https://olympteka.ru/olymp/result/by_game/2262.htmlls https://olympteka.ru/olymp/result/by_game/2262.html

Todėl jau 1939 metais J. Krikštaponiui turėjo priklausyti kapitono laipsnis, ir pagal sesers atsiminimus, jis 1939 metais ir buvo suteiktas. Ir jei istorikai neranda dokumentinio patvirtinimo, tai II-o pasaulinio karo pradžia galėjo, ir sutrukdyti laipsnių pakėlimų apiforminimus, ir todėl 1941 metų pabaigoje jau buvo sena skola kapitono laipsniui gauti. Be to, istorikų neigimą griauna NKVD generolas Kapralovas, kuris įvardija J. Krikštaponį kaip vyr. leitenantą, kurio tokio tarpukario Lietuvoje nebuvo. Todėl galima manyti, kad po 1940 m. okupacijos, tik ką J. Krikštaponiui suteiktą kapitono laipsnį okupantai pervedė į vyr. leitenanto sovietinę gradaciją. Juk, vyr. leitenantu 2/12 batalione jau čia minėtas  KGB dokumentas rodo ir Nikodemą Reikalą, nors mūsų istorikai ji rašo tik leitenantu. O, jei J. Krikštaponis 1941 m. buvo, nesuprantamai, tik leitenantas, tai jis galėjo ir neturėti jokios motyvacijos tarnybai dėl neaiškių priežasčių sužeminto laipsnio. Gal dėl to, pagal sesers atsiminimus, jis „tarnybą“ namuose atlikinėjo, dažnai važinėdamas į Ukmergę? Juk, J. Krikštaponis buvo valgyklų komisijoje ir tada buvo derliaus nuėmimo metas, o pasirengimas išvykai į Minską gal galėjo būt vykdomas Ukmergės kareivinėse? Be to, tai turėjo būti tarnybine ir net karine paslaptimi. Todėl sesuo galėjo nežinoti, ko brolis į Ukmergę važinėja. Gal, būt, brolis važinėjo su karine uniforma, o, kai nuvažiavo civiliai apsirengęs, kaip sesuo paminėjo - tai ir įkliuvo GESTAP-ui į nagus?          Taigi, kaip matome; galimai PAKARTOTINAS LAIPSNIO PAKĖLIMAS Į KAPITONUS ir galėjo būti kaip papildomas argumentas GESTAP-ą įtikinti, kad J. Krikštaponis turi būti ne kalėjime, o tarnyboje. Todėl visi M. Pociaus „įrodymai“ SU PRITEMPIMAIS apie „J. Krikštaponį Minske“ griūna, kaip „kortų namelis“, nes buvo pažeistas Holistinis visapusiško tyrimo principas.      Visa šio Didvyrio galimai apšmeižimo priežastis yra ta, kad buvo ignoruotas internetas ir nebuvo skaitmenizuoti pagrindiniai dokumentai - jie neviešinti. Todėl prasidėjo piktnaudžiavimas - dokumentai pradėti aprašinėti visai ne taip, kaip jie atrodo ir visai ne tas, kas juose rašoma. Tai, ne mano „nuomonė“, o fotoaparato parodymai, kurie čia parodyti visose temose.         Ypatingai atkreiptinas dėmesys, kad 2014-12-19 LGGRTC raštu ... buvo apgauta ir L. R. Generalinė prokuratūra, nuo jos nuslėpus apskusto J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo  (suėmimo-kalinimo) faktą. O tai, mano nuomone, nedera Teisinėje-Demokratinėje valstybėje teikti komunistišką tik PUSIAU TIESĄ, kas Sąjūdžio laikais buvo smerktina, nes tokiais atrankiniais stalinistiniais metodais galima būdavo apkaltinti bet ką. Todėl ne visas žinias teikiančias „pažymas“ čia tenka rašyti tik per kabutes.\          Nors apgaudinėjamoji L. R. Generalinė prokuratūra atmetė skundą dėl J. Krikštaponio, kaip nepagrįstą (nesant objektyvių duomenų), bet, panašu, kad ir toliau 2015... buvo bandoma teisininkus suklaidinti, prisiunčiant be jokio paaiškinimo  ir po laiko net 28 dokumentus, tarp kurių yra daug visai ne į temą - apie tai ... temoje.         Ir apie visą tai, ką čia išdėsčiau, turėjo būt diskutuojama žadėtų Ukmergės mokslinių konferencijų cikle - tose konferencijose turėjo būt atsakyta į klausimus, kodėl 2 istorikai, „kaltinantys J. Krikštaponį“ rašo ne tiesą apie dokumentus; visai ką kitą rodančius.          Tačiau, 2022-02-24 prasidėjus karui Ukrainoje, tų žadėtų mokslinių konferencijų ciklas tapo nutrauktu, nes visuomenei dabarties pavojingi veiksmai tapo svarbesni, nei praeities peripetijos.           Juk, tie nusikalstami karo vedimo būdai buvo ypatingai naudoti ir šalia J. Krikštaponio gimtinės 1944 m. liepos - 12-28 d. d. Šventosios upės šturme, sovietams„naikinant savo karius tik tam, kad vokiečių kulkosvaidžiuose pasibaigtų šoviniai“- taip man 1970 m. pasakė to mūšio liudininkas, gyvenęs prie Šventosios Domininkavos vienkiemyje. To mūšio pasekmes Veprių monografijoje aprašė man gerai pažįstamas ir jau Anapilyje kraštotyrininkas Jonas Žentelis, kurio sūnus dabar vadovauja Veprių kraštotyros muziejui.         Tai, būtent, nuo tokio MOBILIZACINIO GENOCIDO J. Krikštaponis ir gelbėjo vyrus, imdamas į mišką tik tuos, kuriems grėsė sovietų armija. Taip savo Atsiminimuose pabrėžė jojo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė, iš kurių irgi aišku, jog jos brolis „Baltarusijoje“ būti negalėjo. ... Bet Centro istorikai į juos nekreipė dėmesio, net buvo įsitikinę, kad, neva, „artimieji ne tiesą sako“.  Tik, kažkodėl buvo sąmoningai laukta, kol sesuo numirs, kaip paskutinė savo brolio biografijos liudininkė. O po jos mirties, praėjus tik mėnesiui-dviem, 2011-04-10 artimo bolševikams Anarchizmo Lietuvoje pradininko ir sovietinės 1940 m. okupacijos garbintojo Evaldo Balčiūno buvo pirmą kartą paskelbta apie J. Krikštaponį žudikų batalionui priklausiusį, kuris labai citavo istorikus A. Bubnį ir M. Pocių. Bet, iki to straipsnio tokių „pasakų“ tada nebuvo girdėję. nei artimieji ir nei patriotinės organizacijos, stačiusios J. Krikštaponiui paminklą bei 1996 m. paminklinį akmenį įrengusios.           Kad E. Balčiūnas pirmą kartą tą „žinią“ pateikė - tai 2021-12-03 mokslinėje Ukmergės konferencijoje pagrindiniame pranešime pabrėžė pats Mindaugas Pocius, paminėdamas  E. Balčiūną, kaip savo kolegą.         Keista, kad po 1996 metų, kai buvo įrengtas Didvyriui paminklinis akmuo, iki jo sesers mirties  buvo laukta net 15 metų! Tylėta buvo, kai L. R. Vyriausybės 1998-05-15  nutarimu Nr. 596 G. Vagnoriaus J. Krikštaponis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Tylėjo E. Balčiūnas, kai L. R.  prezidentas Valdas Adamkus 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 suteikė (po mirties) pulkininko laipsnius tiems trims „ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams ir prieškario Lietuvos kariuomenės kariams“, E. Balčiūno įvardintiems, tarp kurių  ir „Jonui Krištaponiui“, neteisingai jo asmenvardį parašius bei, kai kitoje kadencijoje V. Adamkus   2007 m. sausio 5 d. dekretu Nr. 1K-849 ištaiso asmenvardį, vis tiek E. Balčiūnas dar tyli   nors tada dar buvo gyvas Centrui gerai žinomas J. Krikštaponio kaimynas ir ryšininkas - žymus tautodailininkas Mykolas Dirsė bei kiti. Bet buvo nepasibodėta dar palaukti, kol iš Šio pasaulio išėjo Veronika Krikštaponytė-Juodienė, tai iš kart, net gedului nepraėjus, paskelbiama artimiesiems negirdėta staigmena. , jeigu laukė jųjų mirties, tai gal žinojo, kad ne tiesą ruošėsi skelbti? Juolab, iš kart piketus prieš J. Krikštaponio įamžinimą pradėjo rengti už Partizanų šmeižtą dabar Gen. prokuratūros paieškomas ir Rusijoje politinio prieglobsčio pasiprašęs  ... Gabrilavičius         Svarbi detalė, kad minima J. Krikštaponio sesuo, dar gerokai prieš mirtį, buvo iškviesta į Seimą  apdovanojimui. Bet kažkodėl iš jos buvo pasityčiota ir žadėtas apdovanojimas jai nebuvo įteiktas, ir nei jai, ir nei artimiesiems, ją atlydėjusiems, nebuvo paaiškinta, kodėl, NKVD iškankintajai bei GULAG-uose jaunystę praleidusiajai, apdovanojimas anuliuotas. Ar ne galima dabar ištirti tą bjaurų įvykį?         Analogiškas atvejis įvyko ir 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje, kai netikėtai atsirado dar vienas J. Krikštaponį pažinojęs, kaip jojo kaimynas Julijonas Čeponis, kuriam ir visam jo kaimui gyvybę išgelbėjo J. Krikštaponis. Tai šio liudininko pasisakymą nutraukėLII(Lii) direktorius Alvydas Nikžentaitis, ir  neteisėtai išvytasis iš konferencijos pasisakymų, po kiek laiko išėjo iš Šio pasaulio, į kapus nusinešdamas labai svarbius istorijai duomenis. O juos istorikams su vaikų amžiaus psichologais galima buvo moksliškai išgauti to amžiaus tarpsnio prisiminimų patikslintus vaizdus, faktus, ypač, to svarbaus nuo „Pirčiupis-2“ likimo Bognopolio kaimo išgelbėjimo įvykio metus ir ...         Bet, deja, pasityčiota iš liudininko tapo tam, kad už žmonių gyvybių išgelbėjimą galima būtų J. Krikštaponį apkaltinti (tai temoje ...), net nepagalvojant,

-2-

TIK VOKIEČIŲ OKUPACIJOS PRADŽIOJE, neatlaikius šoko nuo  vokiečių atliekamų nusikaltimų. Tais nusikaltimais galėjo būti Ukmergėje atliekamas Holokaustas, kuris kiekvieną jauną - teisę išmanantį bei Humanistinės pedagogikos ugdytą, o taip pat ir, KARININKO GARBĘ turintįjį, privestų prie frustracinės būsenos. Vėlesniuoju laikotarpiu, pagal istorinę-psichologinę sampratą, po nacių sukelto šoko, prasidėjus ADAPTACIJAI, tada  frustracijai iššaukiančioms sąlygoms susidaryti  tikimybė mažėja. 
        Visa tai, pagal logiką, turėjo atsitikti, išvaikius Lietuvos Laikinąją vyriausybę, (toliau LLV) ir galimai sužinojus apie Alytuje nacių sušaudytus 42 Birželio sukilėlius - Šaulių sąjungos narius, gal, J. Krikštaponiui pažįstamus ar žinomus, kai jis Dzūkijoje tarnavo bei apie tai, gal, Juozui galėjusiam sužinoti iš  tetos vyro - generolo Stasio Raštikio, kuris su vokiečių vadovybe nesėkmingai vedė  derybas dėl žydų žudynių nutraukimo. Kaip tik, Juozo mama, pagal logiką, turėjo artimai bendrauti-guosti tą Juozo tetą, 3 mažas dukrytes praradusią, tik, tik į Sibirą jas išvežtas, kai jųjų mama Kauno kalėjime NKVD-istų buvo kankinta, ir kai buvo aišku, kad jauniausioji; net metukų neturinti, tuo-tuoj Sibire turi numirti, motinos pieno negaunanti. 
        Neaišku, kaip ... Raštikienė turėjo jaustis, kai Jonavoje jos auklėtiniai-žydai sušaudomi, o Juozo per 10-ties metų sporto kolegos iš Makabi klubo taip pat naikinami? Apie tai reikia tirti, nes čia viskas, ką čia parašiau - tik hipotezė. 
      Bet jai pagrindą sudaro, DOKUMENTAI VISKĄ ATVIRKŠČIAI PARODANTYS, nei istorikai įrodinėjo, tik iš konteksto viską traukdami ir GRUBIAI MOKSLINIUS PRINCIPUS IGNORUODAMI - ignoruodami elementarųjį Holizmą (VISUMINĮ) matymą, apie  ką čia dėstau plačiai visose ...  temose. Taip atsitiko, nes J. Krikštaponio likimas buvo tik vieno, o po to ir kito angažuoto mokslininko, kuriems tiems dviem nebuvo sudarytos mokslui būtinos oponavimo sąlygos, ir tais dviem buvo pradėta tikėti, kaip „šventomis karvėmis“. Tai tokia mano, kaip pedagogo nuomonė, nes 
        Liūdna, kad šie du-trys istorikai „nematė“,  
 

    Pranešu, kad man atlikus prieš nacius nusiteikusiojo - nuo jų nukentėjusiojo, o nuo sovietų DIDVYRIŠKAI žuvusiojo Juozo Krikštaponio biografijos VISAPUSIŠKĄ tyrimą bei dviejuose Lietuvos archyvuose nufotografavus ir paviešinus dokumentus, paaiškėjo, jog  visuomenė dviejų istorikų buvo apgaudinėjama, naudojantis tų dokumentų komunistiniu „slaptumu“, - t. y., „kaip akmens amžiuje“, ignoruojant internetą, ir Vakarų pavyzdžiu neskaitmenizuojant-neviešinant svarbiausiųjų dokumentų.
        Todėl įvyko grubus piktnaudžiavimas, su 2014-12-18 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC, arba Centro) taip vadinama „pažyma“, buvo aiškiai apgaudinėjama L. R. Generalinė prokuratūra, nuo teisininkų nuslėpus apskundžiamojo Didvyrio nuo nacių nukentėjimo (Kauno kalėjime kalinimo) faktą (tas faktas ir dabar nuo visuomenės slepiamas, jo visai net neištyrus), o  Ukmergės mokslinių konferencijų žadėtamecikle, 2021-12-03 pravestos to pirmojo ciklo „mokslinės“ konferencijos dalyviai taip pat buvo apgauti melagingais ir iškraipytais teiginiais, nutraukus tų tolimesnių konferencijų vykdymą, nes 2022-02-24 prasidėjo karas Ukrainoje.

 skaityti iki čia - toliau labai keisis

  Kai pažangi-patriotinė visuomenės dalis nukreipė dėmesį į broliškosios Tautos nelaimę, ir kai praeities įvykiai tapo nebeįdomūs, tai labai nekorektiškai buvo pasinaudota Rusijos spec. operacija per jos Z raidės provokaciją (...), ir čia pat klastingai bei metodiškai tapo apgauta labai sudėtingo-ilgo pavadinimo, mano čia sutrumpintai vadinamoji  Dekomunizacijos-desovietizacijos komisija. Apie tai konkrečiai ... temoje, o tą garbingą Komisiją galimai apgavo prie tos Komisijos išvadų pridėta antroji LGRTC irgi taip vadinama „pažyma“ su ištisa sistema apgavysčių, kuri yra anoniminė - be jokio parašo, kurios autorių tik galima numanyti; - tai tos Komisijos vieną iš narių, įtakojusių Komisiją.                                                                                                                      
        Pastarasis, pasinaudojęs karo Ukrainoje įkarščio situacija, garbingame moksliniame GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnalo Nr. 51 paruošė dar didesnių melų straipsnį; kuriame net per 15 manipuliacijų priskaičiavau, apie kurias ...  Tik, ne aišku, kokiam kontingentui tas straipsnis buvo skirtas, kai asmenys, užsiimantys paramomis Ukrainai, to straipsnio nė nematė? (P. S.:  dėl melo ir apgavysčių - tai ne mano „nuomonė“, o fotoaparato parodymai-įrodymai, ne taip rašant, kaip iš tiesų yra dokumentuose.)            

        Todėl, dabar, vykstančio karo Ukrainoje metu LGGRTC generalinio direktoriaus Arūno Bubnio viešai prašau skubiai panaikinti sprendimą ..., reikalaujantį iki š. m. lapkričio 18 d. numatytą Ukmergėje atminimo ženklų  nukėlimą minėtam nuo nacių nukentėjusiam ir nuo sovietų didvyriškai žuvusiajam  Juozui Krikštaponiui, nes ir toje LGGRTC melagingos anoniminės „pažymos“ aiškaus plagiato 10-tame psl. yra pateiktos prieštaringos žinios, paneigiančios „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą, o taip pat 4 psl. demaskuotas abiejų LGGRTC „pažymų“  pagrindinis - labiausiai iš visų eksploatuojamas „J. Krikštaponio kaltintojas“, dėl kurio melavimo siūloma ištirti, kodėl jis meluoja. Tačiau tai nėra ištirta, irpagal to įrodyto pagrindinio melagio „parodymus“, siūloma naikinti Didvyriui Atminimą. Ovisuomenės ir Komisijos apgaudinėjimo tikslu FALSIFIKUOJAMAS to„liudininko“ KARINIS LAIPSNIS, Jaunąjį karį, net Eilinio kario laipsnio neturintį, paverčiant į „karininką“, kaip neva, „Karo mokyklą baigusį ir privalantį labai puikiai pažinoti J. Krikštaponį ir dėl jo asmenybės negalintį apsirikti“, kai iš tiesų Jaunieji kariai, tik, tik, tarnybą pradėjusieji ir dar neapmokyti, neturėtų suspėti pažinoti karininkų, ir jųjų pavardes žinoti, nes pagal statutą kreipiamasi tik laipsniu, o pavardžių antsiuvai prie krūtinių; pagal NATO standartus, naudojami tik dabar. Todėl  tik iš  nuogirdų „sužinotas“, karininkų pavardes gali painioti labai natūraliai net eiliniai kariai, jau nekalbant apie pradedančiuosius Jaunuosius karius. Tokią, elementariausią psichologinę tiesą turėtų žinoti tyrėjai ir prie karinių bylų  negalima prileisti tų istorikų, kurie kario nuo karininko neskiria.Todėl  ir gavosi garbingos Komisijos net kitos apgavystės, apie kurias čia ... temoje.

        O, kad niekam nekiltų minčių, jog J. Krikštaponis tuo metu galėjo sėdėti kalėjime, tos Komisijos nario pažymos ... psl., skirtoje minėtą Ukmergės konferenciją bei Komisiją apgauti, o taip pat minėto „G. ir R.“ žurnalo skaitytojus irgi apgauti, - ir to žurnalo straipsnio ... psl. taip pat nurodoma jog, neva, 1941-11-04 „J. Krikštaponis Minske rašė“, atseit, „raštą“. Kaip ne keista, bet ir LGGRT Centro sukurpta skaitytojų  apgavystė yra „pažymos“ 1-mo psl. pabaigoje, kurioje parašyta: „(Kuopos vado ltn. Krištaponio 1941 m. lapkričio 4 d. raštas 2-ojo PPT bataliono vadui, LCVA, f. R-1444, ap.1, b. 18, l. 398 a. p.; LCVA, f. R-1444, ap.1, b. 2, l. 15).“. Juk, logiškai galvojant, jeigu J. Krikštaponis „rašinėjo Minske tarnybinius raštus“, tai tuo metu nekaip „negalėjo kalėti kalėjime“ - taip susidaro įspūdį, skaitantys ir tą LGGRTC naują „pažymą“. Tačiau tas ciniškas mokslininkų melas paaiškėjo man LCVA archyve, nufotografavus tą „Krikštaponio raštą“, kurpaaiškėjo, kad tai visai kito asmens; net ne raštas, o Raportas, kuriuo galima„pasigrožėti“:

23 pav.: ŠVIESIAI RAUDONAI PASPALVINTA aiškumo dėlei į pagrindinę mintį. Galima VISĄ dokumentą pamatyti.     Taigi, matome, kad tai visai ne „Kuopos vado ltn. Krištaponio“, o II-o apsaugos bataliono Kvotų karininko-leitenanto Jono Klimavičiaus Raportas. Bet, kažkodėl labai keistai J. Klimavičius nenurodo, kokiai jis kuopai priklauso ir ne aišku, kodėl tą Raportą rašo „per 2-os kuopos vadą“? Juk, karininkas negali nepriklausyti jokiai kuopai. O jeigu jis yra Kvotų karininkas (čia, tikriausiai, tokia batalione pareigybė?), tai tada gali priklausyti tiesiogiai bataliono vadui. Tai, tada prie ko čia 2-os kuopos vadas?  Iškilus neaiškumui, būtina per internetą pažvelgti į LGGRTC sudarytą bataliono karininkų sąrašą: 52 pav.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) sudarytas Tautinio darbo apsaugos bataliono karininkų sąrašas, kuriame matome Joną Klimavičių, kaip kaip 3-čios kuopos vado pavaduotoją.      Tai, kaip matome, Jonas Klimavičius yra  3-čios kuopos vado Juozo ŪSELIOpavaduotojas. Tai, čia visiškai ne aišku, prie ko čia Raporte paminėtas „2-os kuopos vadas“, ir kodėl, pažeidžiant raštvedybos tradiciją; ne po Raporto tekstu, o kitoje to Raporto pusėje NETEISĖTAI J. KRIKŠTAPONIS „ t a r p i n i n k a u j a“ NE SAVO PAVALDINIUI, kodėl negalėjo tarpininkauti pats jo tiesioginis vadas J. Ūselis?         Dar labiau ne aišku, kodėl 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje LGGRTC istorikas A. Rukšėnas, kaip ir APGAVO VISUS KONFERENCIJOS KLAUSYTOJUS, PASAKYDAMAS, jog, neva, 2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius.? Jisai prašė Krištaponio, kad tarpininkautų išėjimui iš tarnybos...“.  50 pav. Ukmergės 2021-12-02 konferencijos iš anksto atrinktų pašnekovų„diskusijose“.  51 pav. matote LGGRTC mokslininką E. Rukšėną, savo kalbą pradėjęs nuo J. Krikštaponio kaimyno A. Čeponio atsiprašymo, kuriam ir jo visam kaimui J. Krikštaponis išgelbėjo gyvybes, ir kai apie tai konferencijoje A. Čeponis pradėjo pasakoti , LII(Lii) direktorius A. Nikžentaitis nutraukė jo parodymų pateikimą. O po šios konferencijos šis paskutinis J. Krikštaponio kiudininkas numirė, į kapus nusinešdamas Bognopolio kaimo išgelbėjimo apytikslį laikotarpį, kurį galima buvo psichologams su istorikais išsiaiškinti ir jo liudijimą, jog J. Krikštaponį vaikystėje visą laiką matė savo kaime, ir ką jis konkrečiai kalbėjo tėvui bei kitiems.   Taigi, raudoną klaustuką aš padėjau, nes minimas Jonas Klimavičius buvo ne 2-troje kuopoje, o buvo 3-čios kuopos vado Jono Ūselio pavaduotojui ir istorikas, kuris atmintinai turėtų žinoti visus „22-23?“ karininkus, bet „nežino?“, kas rašoma jo įstaigos sudarytame bataliono karininkų sąraše?         Toliau,  toje konferencijoje, A. Rukšėnas  minėdamas neteisingai mano vardą, ir, neigdamas N. Reikalą kuopai vadovavus (apie tai ...), po to pradėjo „pasakas pasakoti“ apie J. Klimavičiaus „susirgimą“ nuo „mirties nuosprendžio“ jam įvykdymo laukimo, lyg, šis istorikas taip pat „nežinotų“, kad visi svarbiausi kaliniai iš Kauno per Jonavą-Ukmergę buvo išvežti į Minską, kur sušaudyti, o likusieji  Červėnės apylinkėse masiškai sunaikinti? Po tokių „pasakų“; net ne istorikui įtartina pasidaro, kad NKVD-istai mirtininko palikti negalėjo. Todėl bet koks moksleivis, jei jam bus neaišku, turėtų į Enciklopediją pažvelgti. O kaip tik tokia yra - vadinasi: „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“. Joje apie J. Klimavičių parašyta taip: 69 pav.:  Galima pasididinti iš knygos .„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai, iš kurių vienas buvo už dalyvavimą voldemarininkų maište buvo baustas, 1934 m. slaptu įsakymu baustas ir apie karo periodą jokių nėra žinių nėra. Todėl,„antras Jonas Klimavičius“ A. Impulevičiaus įsakyme N. 42 išgalvotas, kad GESTAP-ą apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti.         Tai, kaip matome, J. Klimavičius, nuslėpdamas savo Raporte jam mirties nuosprendžio panaikinimą, apgaudinėti savo vadą A. Impulevičiaus negalėjo, nes per Birželio sukilimą jie abu iš Kauno kalėjimo išėjo. Taigi, tas apgaudinėjimas buvo skirtas tik GESTAP-ui apgauti          kaip ir galimai sąmoningą LGGRT Centro pateiktą dezinformaciją, kad niekam nekiltų mintis apie J. Krikštaponio kalinimo tikimybę, nors tai yra ne „Krikštaponio raštas“, o tik J. Krikštaponio bendramokslio iš Jono Rygiškių gimnazijos melagingai sukurptas Raportas, skirtas greičiausiai GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti. Tai įrodo tas Raportas atspausdintas ir vokiečių kalba, kai šiose 2/12 bataliono dokumentuose yra kažkiek vokiškai rašytų dokumentų, bet, deja, tokių dvikalbių (dviem kalbomis) paruoštų neteko matyti. Todėl akivaizdu, kad tas J. Klimavičiaus Raportas buvo skirtas vokiečiams, akivaizdžiai, dėl J. Krikštaponio klausimo, suvaidinus, kad kuopai    Visą tai  LŽTKC-o 2023-08-Prašymo 5-7 psl. su 7 pav., 8 pav. ir 9 pav. buvo detaliai išaiškinta.  O čia aš dar papildau ...

   Tą patį tų dviejų istorikų-mokslininkų galimai sutartą melą, bet jau ezopine kalba man asmeniškai    ... psl. ir Centras su A. Bubnio parašu rašė taip:

27pav.: labai unikalus EZOPINĖS KALBOS STILIAUS parašymas Alfredo Rukšėno,
 arba savo akyse nemačiusio to 398 dokumento ir jam taip liepta rašyti,
 nors tas dokumentas visai ne taip atrodo, arba ...? Detaliau paaiškinta ...

       O, čia JAU LABAI PANAŠU Į TIESĄ, KAD J. Krikštaponis IŠ Kauno KALĖJIMO SAVO RAŠTU PRANEŠA  BATALIONO VADUI, jog jis TAMPA ARTISTU IR ATLIEKA „Tarpininko“ VAIDMENĮ, nes, gal, kalėjime sėdintis ir gali kokius „vaidmenis“ atlikinėti, ir,  iš kalėjimo raštus rašinėti apie tuos vaidmenis? Gal generolas S. Raštikis su vokiečiais sutarė, kad kalinčiajam leistų vaidmenis atlikinėti ir susirašinėjimo laisvę davė?

su aiškiai neteisinga raštvedyba, skirta kaip ir „klastingai apgauti?“ J. Krikštaponį(gal tą „apgavystę“ suvaidinus?), tam, kad su Krištaponio parašu (P. S.: J. Krikštaponis turėjo dvi skirtingas pavardes - ...) NETEISĖTAI „tarpininkauti“ ne savo pavaldiniui, pasirašant, akivaizdžiai, ne Minske. Juolab, tame Raporte aiškūs visi požymiai  į Didvyrio J. Krikštaponio parašo išgavimą Kauno kalėjime, o tas Raportas su neteisėtu „tarpininkavimu“ ir aiškiai su melagingu turiniu, akivaizdžiai matomu ir labai aiškiu, skirtu GESTAP-ui apgauti ir, matomai, J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti. Kokiam kitam tikslui reikėjo GESTAP-ą apgaudinėti, į tai Centras turėjo savo tyrimuose atrasti atsakymus. Šių paminėtų asmenų (ir istorikų) asmenvardžius pateikiu konkrečiai prie tų dokumentų nuotraukų demonstravimo ir detalus aprašymo .... temoje.

            
        Todėl šį klaidingą LGGRTC gen. direktoriau sprendimą¹ būtina nedelsiant nutraukti (panaikinti) dar ir todėl, nes pagal mano atliktus tyrimus, šis Didvyris buvo nusistatęs prieš nacizmą ir todėl nuo nacių nukentėjo - buvo kelis mėnesius kalinamas Kauno kalėjime galimai, tik vokiečių okupacijos pradžioje, ir šį laikotarpį turėtų patvirtinti mano nufotografuoti dokumentai, kuriuos čia žemiau (...) pateikiu bei aprašau, jau nekalbant apie istorines detales (pateiktas ...), būdingas tik 1941 metams.
        Tikėkime, jog LGGRTC generalinis direktorius, mokslų daktaras Arūnas Bubnysturėtų persigalvoti,  nes š. m. lapkričio 17 d. Seime vedė tarptautinę konferenciją FORUMAS-23. Joje buvo nutarta komunizmo nusikaltimus tirti moksliškai.  Juolab, dr. A. Bubnys tarp garbingiausių mokslininkų, buvo vienas iš vedančiųjų temoje REZISTENCIJOS IR TREMČIŲ FENOMENO VERTINIMAS ŠIANDIENOS LIETUVOS ATMINTIES KULTŪROJE. 
        Bet, deja, Tautoje ir Valstybėje NEGALI BŪTI JOKIOS KULTŪROS, KAI IGNORUOJAMAS MOKSLAS IR JO PRINCIPAI SVARBIAUSIO TAUTOS DIDVYRIO TYRIMO BIOGRAFIJOJE. Tai Mokslo žinių dienos proga  informavau Kultūros bei Švietimo, ... ministrus, kad šio Didvyrio „tyrime“ buvo ignoruotas ne tik mokslas, bet ir elementariausios Ikimokyklinių įstaigų vaikų ugdymo būtinosios žinios, paminėtos čia ..., kurių mokslininkai arba nežino, arba jas ciniškai ignoruoja?        
        Tuo labiau, jog ignoruojama ne bet kam, o pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos sūnėnui, kilusiam iš švietėjų ir kaimo Šviesuolių Smetonų giminės, kurios viena iš seserų ištekėjo už buvusio knygnešio - Jono Krikštaponio - Juozo tėvo. Bet, deja, jiems abiems LGGRTC su Lietuvos istorijos institutu [toliau LII(Lii)] savo pažymose siekia pakeisti pavardes - jas suslavinti-sulenkinti, lyg, šios mokslinės įstaigos „nežino?“, jog pavardes paveldimos nuo tėvų, - tai žino net Vaikų darželių auklėtiniai, ką įrodau čia ... temoje. O toliau tose „pažymose“ dar „gražiau“ viskas, kad prieš nacius nusiteikusįjį „nacistiniu-nusikaltėliu“ paversti, mano supratimu, paminant bet kokius moksliškumo principus.
        Toks vaizdas, kad šios praeities tyrinėjimo mokslinės įstaigos „nežino“, jog Juozo teta Julija Smetonaitė buvo Mokytoja ir Švietimo vaikams net organizatorė, o Juozo teta Elena Marijona Smetonaitė-Raštikienė irgi buvo mokytoja - Jonavoje net žydų jaunimą mokė. 
        Todėl Juozas Krikštaponis ir buvo artimųjų paveiktas važiuoti kuo toliausiai į geriausią Lietuvos Marijampolės Jono Rygiškių  gimnaziją, kurioje vyravo Humanistinė pedagogika. Jos dėka moksleiviai, sukūrę berniukų „Vaidotas“ ir mergaičių „Mirga“ sporto klubus, rengdavo visuomenei spektaklius - juose vaidindavo, o už surinktas lėšas įsigydavo sportinį inventorių, ir sportavo patys; be jokių trenerių, patys iš užsienio literatūros mokydamiesi ir savo draugus mokindami-treniruodami. Taip, kad Juozas toje gimnazijoje ir tapo žymiausiu atletu-metiku Lietuvoje, davęs lietuviškų tolimų įrankių skrydžiams pradžią, kurie po karo išgarsino pasaulyje Lietuvą (apie tai ...) 
        Taip, kad pagal Sporto psichologijos praktiką labai abejotina, jog į karinius nusikaltimus galima būtų įtraukti aukšto meistriškumo sportininką, parengtą Humanistinės pedagogikos pagrindu, kilusį iš švietėjiškos giminės ir dar VDU „išklausiusį 5 semestrus teisių fakultete, teisių skyriaus“ - taip įrašyta J. Krikštaponio laipsnio Pakėlimo lape. Juolab,J. Krikštaponis savo teisinį išmanymą pademonstravo, išgelbėdamas Bognopolio kaimą nuo sudeginimo (nuo „Pirčiupis-2“ likimo), vokiečius sustabdęs nuo nusikaltimo, - įrodęs jiems, jog kaimiečiai nekalti. 
        Todėl neabejotina, kad J. Krikštaponis, kaip teisę išmanantis, gal būtų ir A. Impulevičių sustabdęs nuo karinių nusikaltimų, jeigu būtų išvykęs į Baltarusiją? 
        Deja, kažkodėl slepiama ne tik, kad J. Krikštaponis buvo aukščiausio lygio sportininku, bet ir slepiamas, net nuo nacių nukentėjimo faktas, - apie jojo suėmimą-kalinimą net nemini LGGRTC savo tinklalapyje, kai apie tai mini internetinė Enciklopedija ir Vikipedija. Toks kaltinamojo asmens svarbiausiųjų biografinių duomenų slėpimas, manau,  neturėtų būti suderinamas su Teisinės-Demokratinės valstybės principais, dar valstybinės tyrimo įstaigos!
        Taigi, minėtos Vikipedija bei Enciklopedija ir nurodo tą įvykį įrodančio dokumento archyvinį adresą „LYA, f. L-21, ap. 1, b. 49, 199“, pagal kurį Lietuvos Ypatingajame archyve 2021-09-18  aš nufotografavau ir paviešinau šokiruojančiai keistą NKVD generolo Kapralovo raštelį, minintį J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą-išlaisvinimą, bei  kitą KGB labai svarbų dokumentą; čia žemiau 2 pav.: pateiktą. Kaip tik jame KGB tyrėjai-tardytojai nurodo, kad išvykoje į Minską 2-osios kuopos vadu buvo ne J. Krikštaponis, o Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gimęs 1907 m., kurį, 2014-12-19 LGGRTC savo „pažymoje“, skirtoje L. R. Generalinei prokuratūrai irgi nuslėpė, slepiant ir nuo nacių nukentėjimo faktą, kas turėjo būti kaip ir Generalinės prokuratūros apgaudinėjimu, rašant tik atrankinę-sovietinę-komunistinę PUSIAU TIESĄ, dėl kurios mes Sąjūdyje labai smerkėme tokį stalinistinį metodą, galintį bet ką apkaltinti.
        Tiesa, man visa tuos NKVD-KGB dokumentus paskelbus, tuoj pat 2021-12-03 Ukmergėje vykusiai mokslinei konferencijai LII(Lii) istorikas Mindaugas Pocius paruošė Pažymą, kurią jau verta rašyti iš didžiosios raidės, nes jos 11 psl. paminėtos prieštaringos žinios, paneigiančios „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą. Bet, kadangi ši Pažyma buvo skirta ir tos mokslinės konferencijos dalyvių kaip ir apgaudinėjimui (apgaudinėjimo faktai žemiau ... išdėstyti), tai kitoje žadėtoje konferencijų ciklo dalyje turėjo buti atsakyti klausimai, kodėl toje Pažymoje buvo prirašyta bei konferencijoje prisakyta daug netiesos. Todėl tų žadėtų ir visuomenei nepaaiškinamai nutrauktų mokslinių konferencijų ciklą būtina toliau tęsti, ypač, kai vyksta karas Ukrainoje, ir mokslininkai privalo atsakyti, kodėl jie užsiėmė skaitytojų ir klausytojų apgaudinėjimo metodu.
         Svarbiausia, yra tai, kad J. Krikštaponis būtų seniai visuomenės išteisintas, jei šios temos dokumentai būtų normaliai skaitmenizuoti, kad juos visuomenė matytų. Tada Centrui savo „pažymose“ dėl tų dokumentų nereikėtų apgaudinėti skaitytojų ( ...) ir, į juos, net  vyresni vaikai žiūrėdami,  matytų akivaizdų A. Impulevičiaus 1941-10-06 išvykai į Minską įsakymo Nr. 42 falsifikavimą, su tikslu, apgauti GESTAP-ą ir su ta apgavyste, ar ne J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti? Šio dokumento falsifikacijos vieta aiškiai matoma tiems, kurie TURI SVEIKĄ PROTĄ, nes paskaičius visų išvykusiųjų karininkų biografijas, pasimato šokiruojanti nesąmonė. Todėl Centro istorikams ... paskelbiau konkursą, atrasti tą falsifikuotą vietą, apie kurią čia ...) 
         Juk Centro istorikų   dar 2014-12-21 buvo prašoma „atlikti papildomą archyvinių ir kitokių duomenų paiešką bei ištyrimą apie J. Krikštaponio (Krištaponio) ... veiksmus,  nustatant, kodėl suimti ir tardomi ... bataliono nariai neliudijo prieš J. Krikštaponį (Krištaponį) 1948–1949 m., o pirmieji parodymai nenuteisto asmens duoti tiktai 1961 m.“ Tai  prašė ne bet kas, o prie LGGRTC sukurta Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisija; posėdyje, kuriai vadovavo LGGRTC darbuotojas Gintaras Šidlauskas. Bet, tas pats svarbiausias Rezistencijos teisių komisijos prašymas nebuvo įvykdytas, nes taip ir po šiai dienai neaišku, kodėl po karo  iš 40 nuteistųjų nei vienas neparodė J. Krikštaponio. Pagal logiką, jie privalėjo rodyti kitus vadus, kaip Nikodemą Reikalą ir kitus. Jau, net pagal aritmetiką ir tą pačią logiką tie 40 nuteistieji yra daug kartų skaitlingesni tik prieš 2-3 net nenuteistus „J. Krikštaponio kaltintojus“, galimai, tik iš nuogirdų jo pavardę mininčius, greičiausiai, sumaišydami karininkus. Todėl būtina buvo atlikti net analitinę: psichologinę-kriminologinę ekspertizę. Tam, mano supratimu, tokiam tyrimui ne vieno mėnesio reiktų. Juolab, ta Rezistentų teisių komisija nurodė „prokuratūrai pateikti papildytą istorinę-archyvinę pažymą su visais žinomais J. Krikštaponį (Krištaponį) charakterizuojančiais duomenimis.“ Tačiau, matome suignoruotas ir tas Rezistencijos teisių komisijos prašymas, net NUSLĖPUS J. KRIKŠTAPONĮ CHARAKTERIZUOJANČIUS DUOMENIS, kaip kraštotyrininkų leidiniuose ir žiniasklaidoje paskelbtus liudininkų atsiminimus, jo pomėgius-laisvalaikį, charakterio bruožus ir, net, nuslėpus nuo nacių nukentėjimo faktą. Pastarasis, gal, buvo nuslėptas ir nuo Centro generalinės direktorės Birutės Teresės Burauskaitės? Todėl josios L. R. Generalinei prokuratūrai J. Krikštaponio apskundimas išsiųstas tik po dviejų dienų   2014-12-19 ir įrodo, kad Pasipriešinimo teisių komisijos siūlomas tyrimas nebuvo net ne pradėtas, nes tokiam grandioziniam tyrimui reiktų ne vieno mėnesio. Ciniška, kad minėtas LGGRTC raštas Nr.13R-300 vadinosi DĖL JUOZO KRIKŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) VEIKLOS NACIŲ OKUPACIJOS METAIS, o, būtent, tas nacių okupacijos metų skundžiamojo asmens  nuslėptas kalinimas Kauno kalėjime valstybinės tyrimo įstaigos istorikams neįeina į veiklos sampratą.  O tai jau labai grubiai pažeidžiama J. Krikštaponio kaip rezistento teisė, slepiant jojo kalinimą vokiečių okupacijos metu, nes pagal Rezistentų teisių komisijos darbo reglamento I-mosios dalies 1-mąjį straipsnį šios Komisijos nurodyta funkcija teikti Centrui išvadas ne tik dėl kovų dalyvių, bet ir dėl NUKENTĖJUSIŲJŲ asmenų teisinių statusų pripažinimo. O, kaip tik J. Krikštaponis ir tapo nukentėjusiuoju dar ir nuo nacių. Todėl,prašyčiau, kad šį nukentėjimo ignoravimo-slėpimo faktą teisininkai įvertintų. Juolab,NEREGĖTAS PAŽEIDIMAS, jog tos Komisijos posėdis vyko gruodžio 10 d. 13 val., o patį protokolą LGGRTC administracija teikėsi tik po 11-os dienų parašyti. Kaip gali posėdžio protokolas pagal datą neatitikti ir turėti net 11žis dienų skiėrtumą?   
        Per laiko perspektyvą toks LGGRTC savo Rezistentų teisių komisijos siūlymų tyrimų neįvykdymas matomas, jog BUVO SKUBĖTA PANIEKINTI DIDVYRIO 2015-01-12 ŽUVIMO 60-ties METŲ JUBILIEJŲ, bet iš karto po 2015 m. sausio 12-tosios - Juozo Krikštaponio 60-ties metų sukakties L. R. Generalinė prokuratūra 2015-01-22 raštu Nr. 17.2 - 829  atmetė LGGRTC nepagrįstą Didvyriui skundą, kaip nesant objektyvių duomenų ir nesant net teisinio pagrindo, tai smulkiai išaiškinus tame rašte, ką Centro istorikai privalėtų žinoti savo profesijos teisinius pagrindus.

ir tas skubotumas ryškiai matomas, kai  Generalinei prokuratūrai  net 28 pateikti dokumentai buvo sumėtyti bet kaip ir bet kokie; tik dėl skaičiaus, kaip visai ne į temą buvo pristatyti net8 dokumentai Jono Rutkausko, kuris minėtoje „pažymoje“ net nebuvo minimas, o Stasio Rutkausko, kuris „pažymos“ 3 psl. labai abejotinu „liudijimu„ minimas – nei vienas jo dokumentas nebuvo pristatytas. Matyt, kažkas iš istorikų ne tik neskiria kario nuo karininko, bet ir nemoka bendrapavardžių skirtingus vardus  atskirti, arba, sąmoningai buvo bandyta Gen. prokuratūros teisininkus suklaidinti? Todėl atlikau tyrimą ir iš A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42  karių sąrašo 2-ojo lapo Stasį Rutkauską pamačiau kaip 2-os kuopos eilinį karį 169 eilės numeriu pažymėtą, o minėtame KGB dokumente prie šio kario pavardės šokiruojantis užrašas  „ничего нет“ (nieko nėra) ir taškas. Taigi LGGRTC pirmojoje„pažymoje“ „LIUDIJA“ NEEGZISTUOJANTIS ASMUO apklausos protokole LYA, f. K-1, ap. 58, b. t.. 3, 4. 337; ap, 46, b. 1287, l. 20)

        _________________________________________________________________________________________

       Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) TEISIŲ Komisijos posėdžio PROTOKOLAS 2014-12-17 NR. 3PD-8 (231) Vilniushttp://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_01.pdf      
       Jono Buroko straipsnis „Kas apgins pulkininko Juozo Krikštaponio garbę?!“  https://slaptai.lt/žymė/gestapas/ 
         Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) TEISIŲ Komisijos REGLAMENTAS   http://www.genocid.lt/centras/lt/1503/a/

Svarbiausia pagal Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 7 punktą: 
1. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas:
5) mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių;

1-oji tema: Istorinės aplinkybės frustracijai susidaryti
Ukmergės restorane

        Su jokiu „mokslu“ negali būt siejamas J. Krikštaponio biografijos „tyrimas“;  nuo Lietuvos gyventojų nuslėpus net ir tai, jog aukšto meistriškumo sportininką „į nusikaltimus įtraukti“ nėra taip paprasta, juolab, dar VDU „5 semestrų kursą išklausiusį Teisės fakultete, Teisės skyriuje“ - šį įrašą žino Juozą kaltinantys istorikai ir nesusimąsto, kad teisę išmanančiam, gal, visai į nusikaltimus įtraukti negalima, ypač, Humanistinį išsiugdymą turintį? Dar svarbiau, kad PER DEŠIMT METŲ BUVO SPORTUOTA KARTU SU ŽYDŲ TAUTYBĖS ATSTOVAIS iš „Makabi“ klubo - tai įrodo bendri startai visose, (net tarptautinėse) varžybose ir Lietuvos čempionatuose, atsispindintys Lietuvos „Sporto karalienės“ 100-mešui skirtose protokoluose.

Ir, štai, per Lietuvą nusirita suėmimų ir iš Lietuvos bėgimų banga. Bet,  J. Krikštaponio pusseserei E. M. Raštikienei su vaikais nepavykus pasitraukti, ji Kauno kalėjime atsiduria iki Birželio sukilimo. Bet, jos mažametės dukrytės, kaip „didžiausios komunizmui kliūtys“, atsiduria Sibire.

8 pav.: STASIO RAŠTIKIO ŽMONA ELENA MARIJONA RAŠTIKIENĖ LIETUVOS SSR VALSTYBĖS SAUGUMO LIAUDIES KOMISARIATO (NKGB) VIDAUS KALĖJIME KAUNE.1941 m. gegužės 30 d. Fotonuotrauka.LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-8233, l. 40-3.      Ir, kaip turi jaustis mama, NKVD iškankinta ir išėjusi iš kalėjimo, neradusi dukryčių, ir žinanti, kad krūtimi maitinamoji; dar metukų neturinčioji Aldutė; už dienos-kitos turi tuoj numirti? 7a pav. Aldutės Raštikytės laiduotuvės - PIRMOJI TREMTIES AUKA        Bet, iš Vokietijos parskraidintam generolui Stasiui RAŠTIKIUI GUOSTI SAVO ŽMONĄ NETURI BŪT KADA, kai staigiai reikia formuoti Lietuvos Laikinąją vyriausybę (toliau LLV), - tai iš artimųjų matome tik Juozo Krikštaponio mamą ir jį patį.        Čia tik hipotezė, kurią reikia tirti. 6 pav.: ir b pav.3-čioji; pati jauniausioji Raštikičių dukrytė Aldutė dėl nepakeliamai blogų trėmimo sąlygų iš kart po mėnesio Sibire numirė.           Neaišku, kokioje nuotaikoje galėjo būti ir pats generolas S. Raštikis, kai ir jis neturi jau dukryčių mažų, o žmoną guosti nėra kada? Todėl, vis tiek, kažkas iš giminių turėjo būti prie Elvyros Marijonos? Negi tokioje būsenoje galima vieną palikinėti mamą, visus vaikus praradusią? 7. pav.: STASIO RAŠTIKIO DUKROS MEILUTĖ MARIJA IR LAIMUTĖ JULIJA RAŠTIKYTĖS SU MOČIUTE BARBORA SMETONIENE TREMTYJE.Altajaus kraštas. 1946 m. Fotonuotrauka. Reprodukcija. LCVA, P-34787.Sovietų saugumo agentai šią nuotrauką 1946 m. atvežė S. Raštikiui į Vokietiją, siekdami jį užverbuoti ir palenkti sugrįžti į Lietuvą. Galima pasididinti.       Svarbiausia, po Birželio sukilimo padėtis buvo įtempta. Pasirodo, jog ne tik nuo sovietų buvo nukentėta, bet ir dideli nemalonumai prasidėjo ir iš vokiečių pusės.     Labai daug neaiškumų atsiskleidė š. m. kovo 03 d. Kauno Viešojoje bibliotekoje iš jauno istorijos mokslų daktaro Simono Jazavitos pristatytos knygos „KOVOK! Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare“, kuri yra jo nesenai gintos daktarinės disertacijos tęsinys. Todėl yra daug naujų faktų apie Antrąjį pasaulinį karą, liečiantį ir net Juozą Krikštaponį; per jo mamos sesers vyrą generolą Stasį Raštikį, apie kurį knygoje taip pat daug rašoma. Kad ir tai, jog„vokiečių kariai sušaudė sutiktus sukilėlius... Štai Alytuje buvo sušaudyti net 42 sukilimo dalyviais tapę buvę LŠS nariai.“. Galima manyti, kad apie tai Juozas Krikštaponis privalėjo šį nacių nusikaltimą žinoti, nes jis prieš tai tarnavo Varėnos poligone ir per Lietuvos Laikinosios vyriausybės (toliau LLV ) Krašto apsaugos ministrą bei artimą giminaitį Juozą Raštikį taip pat ar ne galėjo aptarinėti šį netikėtą nacių nusikaltimą? Gal ir tai ir buvo pagrindas formuotis J. Krikštaponio psichologinei frustracijai - neapykantai naujiems okupantams? 9 pav.: Mokslininkas Simonas Jazavita pristato savo knygą. Galimapasididinti.        Kad ir toliau tame 218 psl. 3-čioje tos knygos dalyje  „K. Škirpos veiksmai Vokietijos okupacijos metu“, kuriame buvo paminėtas Birželio sukilėlių sušaudymas, tai 152 psl. paminėta, jog  „Paskutinėmis dienomis prieš Vokietijos ir SSRS karą S. Raštikis kartu su K. Škirpa ir ... dalyvavo specialiuose mokymuose Berlyne įkurtame Kaizerio Vilhelmo politiniame institute, kur buvo mokoma apie „Naująją Europą“, kurioje neliks jokių tautinių vaidų, nereikės kariuomenių. S. Raštikį liūdino, kad kritiškai kalbama apie mažas šalis, ypač apie Baltijos valstybes.“ Apie tokią Vokietijos nustatą J. Krikštaponis iš artimo giminaičio-generolo „negalėjo“ sužinoti ir todėl po LLV išvaikymo neskubėti į savo bataliono „tarnybą“ Šančiuose ir daugiau būti namuose netoli Ukmergės, kaip tai atsispindi jo sesers Atsiminimuose?          Be to, S. Raštikiui reikėjo atstovauti LLV labai sunkiose derybose dėl žydų žudynių nutraukimo.   Bet nuo sovietų, praradus nepriklausomybę, ir kai dėl Nepriklausomybės atkūrimo pastangų Berlyne suimamas Kazys Škirpa, tai vietoje jo į Lietuvą parskraidintas Stasys Raštikis. Ir jis susiduria su situaciją, nuo kurios pradėjau Simono Jazavitos 218-219 psl. paminėto Birželio sukilėlių Alytuje sušaudymo, kur yra „grožybės“ toliau tokios:

„... rugpjūčio 5 d LLV buvo išvaikyta ir atimta viltis, kad Lietuva turės bent kokį savarankiškumą...1941 m. rugpjūtis tampa tuo atskaitos tašku, kai pradėti žudyti ne tik žydai vyrai, bet ir moterys bei vaikai ...dalis LLV narių siekė pagal galimybės padėti žydams, vien jau bandydami sugražinti valstybingumo galimybę. Rimčiausiai šioje situacijoje atrodo LLV krašto apsaugos ministras S. Raštikis. Kaip tik pas jį, kaip didžiausią autoritetą vokiečiams turintį asmenį apsilankė Lietuvos žydų delegacija - Lietuvos kariuomenės rabinas Smuelis Aba Sniegas ir Lietuvos žydų karių sąjungos narys Jokūbas Goldbergas. ... Jie prašė S. Raštikio užtarimo. Ministras susirūpinęs nuėjo pas komendantą R. von Poholį, tačiau ir šis negalėjo nieko padėti, pasiūlė kreiptis į užnugario kariuomenės vadą K. von Roquesą. S. Raštikio pastangos išsamiau aprašytos jo atsiminimuose, tačiau jos buvo nesėkmingos - ... vokiečių politika pasuko priešingu keliu, negu buvo tikėtasi ir iš vokiečių pusės žadėta.     Tokioje situacijoje didelių motyvacijų, lyg, ir neturėjo būti? Žinoma ir tai, kad, PABUVUS SOVIETINĖJE KARIUOMENĖJE, Į BATALIONUS EITI BUVO PRIEVOLĖ, nes Lietuvos karių, tapusių „raudonarmiečiais“ sąrašai pas vokiečius buvo ir todėl pasirinkimas buvo ar į sovietinių karių karo belaisvių stovyklą, ar į lietuviškus batalionus. Todėl juose tarnybą vadinti „kolaboravimu“ (pagal sovietinį naratyvą), kaži, ar tinka? Prieš išvyką į Minską, suprantama, kad turėjo būti, gal, kokios atostogos derliui nuimti (bulviakasio buvo laikas) ir jo dalį, gal į Minską paimti - bataliono kariuomenei maitinti, gal,  prievolių pavidale? Iš raštų-įsakymų matosi, kad J. Krikštaponis yra komisijoje valgyklų klausimu. Todėl ši žinia ir užveda mintį, kad J. Krikštaponis karių mitybos tikslu  ar "ne galėjo“ būti namuose šalia Ukmergės? Juk joje irgi yra kareivinės, kaip ir Šančiuose. Ar negalėjo pasirengimas išvykai į Minską kokiai nors bataliono daliai ar J. Krikštaponio kuopai numatyta ir Ukmergėje? Klausiu, nes ar istorikai tai tyrinėjo? Gal, todėl Juozo sesuo tą savo brolio į Ukmergę važinėjimą vadino „„taškų“ reikalais - jei ką nori gauti, reikia vežtis degtinės ...“, nes bataliono rengimasis išvykai į Minskągalėjo būt įslaptintu, kaip Tarnybinė paslaptis ir brolio karių dalyvavimą derliaus nuėmime, ar „mokymuose?“, paprasčiausiai, sesuo galėjo ir nežinoti. (P.S.: karių„mokymas“ yra įtartinas, nes į Minską buvo paimta daug neparengtų Jaunųjų karių, net neturinčių Eilinio kario laipsnio.) Juolab, karių darbams ar paprastiems mokymams galėjo vadovauti tik puskarininkiai, o kuopos vadui gal užteko tik retkarčiais pakontroliuoti, „kartą nuvažiavus ir civiliškai apsirengus“, kaip sesuo paminėjo tą lemtingą brolio nuėjimą į restoraną? Sesuo minėjo, jog brolis Ukmergėje turėjo draugus Juozą Barzdą ir karo gydytoją Mikalauską, kuris yra Kazio vardu žinomas kaip garsus Ukmergės gydytojas, kartu su J. Krikštaponiu tarnavęs Varėnos poligone (tada Juozas buvo fizinio lavinimo instruktoriumi ir jiedu turėjo bendrauti kaip kolegos karių lavinimą derindami su jų sveikatos priežiūra), ir kažkur kartu jiedu dezertyravo iš sovietinės armijos, dėl ko po karo K. Mikalauskas GULAG-e atsėdėjo, o šiuo metu yra jam paminklas netoli ligoninės.          Tačiau, Centras tą bendravimą su sesers paminėtaisiais priskiria galimai klaidingai 1943-tiems metams, nes 1941 m. Kaune leitenantas Juozas Barzda buvo įtrauktas į žydų žudynes ir Ukmergėje tuo metu būti negalėjo, o 1943 m. jis buvo Ukmergės komendantu. Bet, tai, panašu į istorikų prisigalvojimą, nes magnetofoniniame įraše, kraštotyrininko Juozo Kauniečio 1990 m. Šiluose įrašytame prie J. Barzdos žodžio „karininkas“ nėra, ir Centro paminėto leitenanto, vargu, ar sesuo galėjo žinoti, nes tąsai yra iš Zarasų kilęs. Keistai kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės 2008-11-23 XX-to amžiaus publikacijoje prie J. Barzdos yra žodis„karininkas“, panašu, kad prikurtas žurnalistiniam „pagražinimui“, o pats tekstas iš dviejų pasakotojų sudarytas be jokios chronologijos, nes, sėdėjusiam vienoje kameroje su komunistais ir tik, tik išėjusiam iš kalėjimo, vokiečiai, tikrai, nebūtų patikėję, kad Partizanams ginklus lėktuvu parskraidinti iš Vokietijos, kaip A. Astrauskaitė mini. Nuo Juozo kalinimo turėjo būti didelis laiko tarpas praėjęs, kad vokiečiai apie J. Krikštaponio kalinimą turėtų pamiršti. Todėl žymiai vertingesnis kraštotyrininko Romo Kauniečio tyrimas, surašius autentiškus žodžius į magnetofoną. Juk, sesers pasakymas „„taškų“ reikalais“, greičiau, duoda suprasti, jog tas Juozas Barzda galėjo būti koks nors „spekuliantas“-verslininkas, o pačių Barzdų Ukmergės krašte buvo ir yra daug, nes tarp represuotųjų su šia pavarde vyrauja daugiausiai Ukmergės ir Zarasų kraštuose.         Pati sesers pasakojimo chronologija frustracijos būseną.  Tuo, labiau, kad        Taigi, jau gilus ruduo, o prasidėjus sesijoms bei Naujiems mokslų metams, Kultūros ir Švietimo, ... ministrams siūliau  pradėti naudoti mokslinius principus Didvyrio Juozo Krikštraponio biografijos tyrime. Todėl dabar Ukmergėje prie buvusio restorano (Vienuolyno-Kauno-Kęstučio gatvių sankryžos) reikėtų dar vieno J. Krikštaponiui atminti lentos ar stendo, pabrėžiančio, kad jis nacių (GESTAP-o) čia buvo suimtas, sumuštas ir Kauno kalėjime įkalintas. 1 pav.: ir 2 pav.: buvęs Ukmergės restoranas, šalia kurio Juozas Krikštaponis nacių buvo suimtas, sumuštas ir keliems mėnesiams įkalintas į Kauno kalėjimą. Tas namas yra  kaip kampinis namas prie Vienuolyno ir Kauno-Kęstučio gatvių sankryžos.   2-oji tena:

        Apie tuos atradimus aš jau ne kartą informavau Centrą, ir manau, kad jis labai klaidingai, ir, net be jokių argumentų ne reaguoja bei visiškai net ne komentuoja apie tuos dokumentus, kurie gali byloti apie jų paskirtį J. Krikštaponio iš nacių valdomo kalėjimo išprašymui
       .Tuo labiau, jog tie dokumentai bei visos fiksuotos istorinės aplinkybės byloja J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo laikotarpį; galintį būti tik 1941 m.; vokiečių okupacijos pradžios laikotarpyje, kuriuo tuo pačiu metu jis ne kaip negalėjo „būti Baltarusijoje“. Keista, jog LGGRTC net ignoravo  žemiau čia 2 pav.: pateikiamą svarbiausiąjį dokumentą, akivaizdžiai paneigiantį „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą, slėpė ir dabar slepia tai liudijančius svarbius liudininkus bei slėpė ir iki dabar slepia; net jojo nuo nacių nukentėjimo faktą, vietoje to, kad jį ištirtų ir įrodymais nustatytų konkretų to įvykio laikotarpį; be jokių„manymų apie vėlesniame laikotarpyje“ suėmimą, net labai prieštaraujantį vėlesnėms istorinėms aplinkybėms.
        Todėl 2014-12-18 LGGRTC bandymas L. R. Generalinei prokuratūrai nepagrįstai apskųsti J. Krikštaponį, dar nuo jos nuslėpus skundžiamojo asmens tą nuo nacių nukentėjimo faktą, jau, panašu į Generalinės prokuratūros apgaudinėjimą. Todėl  tai Teisinėje-Demokratinėje valstybėje turėtų būt nesuvokiama, nes Sąjūdžio laikotarpyje buvo labai smerktinas sovietinis-komunistinis tik PUSIAU TIESOS sakymas bei teikimas, kuriuo stalinizmo laikotarpyje tokiu „metodu“ galima buvo bet ką apkaltinti ir nuteisti.
        Kad toliau išvengti neteisingų kaltinimų, ypač mirusiems-žuvusiems, kurie jau patys negali apsiginti, tuo tikslu čia plačiau dėstau savo tyrimų pastebėjimus, primindamas, jog 2014-12-18`L. R. Generalinei prokuratūrai nepagrįstai buvo skundžiamas J. Krikštaponis; ne bet kada, o likus mažiau nei mėnesiui iki jo žūties 60-mečio jubiliejaus. O, dabar, kai Ukrainoje karo aktualijos metu, jau artėjant prieš sovietus Pasipriešinimo 80-mečiui, vėl prisimintas J. Krikštaponis su jam atminimo nukėlimo ne bet kokiu, o š. m. lapkričio 18 d. terminu, kai dieną prieš  (šį penktadienį)  Lietuva minės J. Krikštaponio galimai bendramokslio VDU Teisės fakultete, jojo kaip Lietuvos laisvės armijos (toliau LLA) nario bei vienu iš įkūrėju - bei pagrindinio LLA vyriausio įkūrėjo ir J. Krikštaponio vado - brigados generolo Kazio VEVERSKIO-„Senio“ 110 gimimo metų jubiliejų, kuris prie senojo Raudondvario tilto žuvo, o po dviejų savaičių žuvo ir Juozas Krikštaponis. 
        Todėl humanitarinių mokslų daktaras Alfredas Bubnys, kaip LGGRTC generalinis direktorius galėtų naikinti šį savo 2023 m. rugpjūčio 17 d. Nr. PA-2 sprendimą¹ dėl viešojo objekto pakeitimo, nuimant J. Krikštaponio bareljefą, nes jis prie jam atminimo akmens įtvirtintas šio Didvyrio artimųjų lėšomis. Todėl reikia civilizuotai su jais suderinti tokius „sprendimus“. 
        O pastarasis „sprendimas“ net neteisėtas, nes jis vadovaujasi prie to sprendimo pridėtu PRIEDU⁴, kuriame yra aiškiai melaginga ir net neteisėta anonimine - be jokio autoriaus; niekieno nepasirašyta 10-ties puslapių apimties „pažyma“², apie kurios gal net galimai sąmoningą melagingumą; dokumentų įrodymais, čia žemiau ... aprašau. 
        Be to, šis LGGRTC gen. direktorius A. Bubnys dar vadovaujasi labai ilgo pavadinimo: „VIEŠŲJŲ OBJEKTŲ ATITIKTIES TOTALITARINIŲ, AUTORITARINIŲ REŽIMŲ IR JŲ IDEOLOGIJŲ PROPAGAVIMO JUOSE DRAUDIMUI VERTINIMO TARPINSTITUCINĖS KOMISIJOS“  (toliau Dekomunizacijos-desovietizacijos komisija, arba Komisija) galimai klaidinga 2023 m. birželio 29 d. Nr. 1, net be komisijos narių išvardymo, juos nuslėpus, abejotina  „išvada“³, nes ji vadovaujasi, irgi: ta pačia; melaginga „pažyma“, jau tapusia antrąja LGGRTC „pažyma“, iškraipančia J. Krikštaponio biografijos istoriją. 
        Be to, šis A. Bubnio sprendimas  neteisėtas ir net pagal tą melagingą „pažymą“ , nes josios 10 psl. yra pripažintos PRIEŠTARINGOS ŽINIOS, paneigiančios J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje, kurios toje „pažymoje“ nėra paneigtos. Be to, tos „pažymos“ 4 psl. apie pagrindinį J. Krikštaponio kaltintoją, kuriuo 2014-12-18 labiausiai savo „pažymoje“ vadovavosi LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas, tas „liudininkas“ Martynas Kačiulisapibūdinamas taip:

     „Tačiau 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas, minėtasis M. Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Kodėl M. Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai. Be to, 2-osios kuopos buvęs policininkas Jonas Arlauskas 1961 m. rugsėjo 1 d. tardyme liudijo, kad 2-osios kuopos vadas buvo N. Reikalas (B. Simonavičiaus 1948 m. rugpjūčio 4 d. tardymo protokolas, LYA, f. К-l, ap. 58, b. 11238, t. 1, l. 103- 108; S. Gervino 1948 m. liepos 28 d. tardymo protokolas, LYA, f. К-l, ap. 58, b. 11238, t. 1, l. 199- 206 a. p.; M. Kačiulio 1948 m. liepos 8 d. ir 16 d. tardymo protokolai, LYA, f. К-l, ap. 58, b. 11238, t. 1, l. 278, 283 a. p.; Jono Arlausko 1961 m. rugsėjo 1 d. tardymo protokolas, LYA, f. К-l, ap. 58, b. 5 47386, t. 3, l. 361).“

     Kaip matome, kad daug liudininkų liudija, kad kuopai Baltarusijoje vadovavo ne J. Krikštaponis, o Nikodemas Reikalas. Tų liudininkų, liudijančių ne J. Krikštaponį, o N. Reikalą, yra žymiai daugiau, nei „Krikštaponį kaltinančiųjų“. Ir kodėl N. Reikalas po 20 ir po 40 metų tampa „J. Krikštaponiu“, toje „pažymoje“ aiškiai rašoma, jog REIKALINGI PAPILDOMI TYRIMAI, kurie greičiausiai, nėra atlikti - apie tai nebuvo skelbti, nes jei būtų, tai būtų jie ir paskelbti prie to sprendimo. Todėl, A. Bubnys neturi jokios teisės kaltinti J. Krikštaponį ir jam nuiminėti bareljefą, nes prie savo sprendimo pridėjo „pažymą“, kurios 4-tame psl. ir 10-tame psl. paneigiančią „Krikštaponį Baltarusijoje“. Todėl neaišku, kodėl ir 2014-12-18 A. Rukšėnas labiausiai vadovavosi šiuo pačiu nepatikimiausiu „liudininku“, kuris visai priešingai iš karto po karo liudijo, o po 20-40 metų jam jojo kuopos vadas pasikeičia. Ir labai keistai skamba, kad tam „reikalingi papildomi tyrimai“. 
        Ką galima „ištirti“, kas galvoje pas žmogų įvyksta? Tuo labiau, paskaičius daugiau liudininkų parodymus, paaiškėja, jog J. Krikštaponis buvo aukšto ūgio, nurodant 1 m. 90 cm. ūgį, o pagal Lengvosios atletikos čempionatų protokolus,  1935 m. buvo šuolių su kartimi 3-ios vietos prizininku, iššokęs vos ne 3 metrus. Vadinasi, pagal Sporto fiziologijos ir anatomijos dėsnius J. Krikštaponis turėjo būti liekno sudėjimo. O, N. Reikalas taip pat, pagal vieną liudininką buvo „aukštas ir liesas“. Todėl „liudininkai“ panašaus sudėjimo N. Reikalą ir J. Krikštaponį galėjo neskirti ir tarpusavyje net nesąmoningai sumaišyti.    Todėl labai keista, jog ISTORIKAI IGNORUOJA PSICHOLOGIJĄ IR ŽMOGAUS SENĖJIMO - ATMINTIES KEITIMOSI PROCESUS. Tuo labiau, kad M. Kačiulis bei kiti „liudijantys Krištaponį“, aplamai pagal savo savo žemą karinį laipsnį neturėjo pažinoti karininkų ir juos galėjo painioti, Ypatingai neturėjo tuos karininkus žinoti M. Kačiulis, kuris dar net neturėjo net Eilinio kario laipsnio - jis buvo tik kaip Jaunasis karys, t. y. karys-kursantas, net nepraėjęs jokio pirminio karinio apmokymo. Ir labai keista, kad A. Impulevičius tokius "karius" paėmė į atsakingą-kovinę komandiruotę. Už tokių „karių“ parengimą ir jųjų apmokymo kokybės patikrinimą galėjo būti atsakingas ir net patsai J. Krikštaponis, kuris neatliko savo pareigų, nes naciai jį pasodino į kalėjimą. (Tai, už tai A. Bubnys jam bareljefą nuiminėja?)
        Todėl ar ne reikia tirti, kas privertė Centro generalinį direktorių pažeisti istorinę logiką ir prieštarauti prie savo sprendimo pridėtiems dokumentams? Ar tai negalėjo įtakoti Ukrainoje atliekama Rusijos Z spec. operacija? 

          čia dar bus ...             

  Todėl primygtinai taip pat prašau iš naujo atlikti mokslinį jojo biografijos tyrimą ir tam tikslui toliau tęsti J. Krikštaponio biografijos klausimu žadėtų mokslinių konferencijų ciklą, kuris tapo nutrauktu dėl 2022-02-24 prasidėjusio karo Ukrainoje. 

apie tuos žemiau nurodytus Lietuvos archyvuose  žemiau nufotografuotus žinomus istorijai dokumentus, apie kuriuos kaip ir sąmoningai turinčius kaip ir aiškius 1941 metais nuo nacių nukentėjimo požymius, o taip pat tą laikotarpį parodo ir įvairių to įvykio fiksuotų pasakojimų detalių visuma, kuri irgi, kaip ir aiškiai paneigia šio „Didvyrio Baltarusijoje“ buvimo tikimybę.

         O per KGB-istų tardymus ir apklausas „liudininkai“ galėjo SĄMONINGAI PAKIŠINĖTI J. KRIKŠTAPONĮ; KAIP MIRUSĮ-ŽUVUSĮ; tam, kad nuo teisinės atsakomybės apsaugoti vyt. leitenantą Nikodemą Reikalą, sūnų Simono, gimusį 1907 m. ir KGB-istų nustatytą, kaip JAV gyvenantį.
        Be to, tie KGB tyrėjai-tardytojai taip pat nustatė Nikodemą Reikalą , kaip 2-os kuopos vadą Baltarusijoje svarbiausiųjų rudens žudynių metu, aiškiai, J. Krikštaponį pavadavusįjį, kuris, tikriausiai, tada nacių kalėjime atsidūrė:

2 pav.: A. Impulevičiaus vadovaujamo 2/12 bataliono 2-osios kuopos karių Sąrašo pirmojo puslapio pradžia - pagrindiniai kuopos vadai. Raudonais pažymėjimais pagrindiniai akcentai, pabrėžiant, kad tas Sąrašas sudarytas pagal A. Impulevičiaus falsifikuotą  įsakymą Nr. 42, skirtą 1941-10-06 išvykai į Minską ir tie KGB tyrėjai, tikriausiai, matė tą falsifikuotą vietą, skirtą GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti. Todėl ir N. Reikalą kaip vadą KGB tyrėjai rodė, nors tame įsakymą Nr. 42 A. Impulevičius neįtraukė į įsakymą, nes, tikriausiai, reikėjo slėpti nuo GESTAP-o, kad yra kam kuopai vadovauti. Todėl N. Reikalas buvo neoficialus vadas, nes oficialiai J. Krikštaponį pakeisti turėjo 1-ojo būrio vadas Vladas Tamošiūnas, ką liudininkai ir liudiją kaip J. Krikštaponį pakeitusį. Be to, matome, KGB tyrėjai suklydo dėl  J. Krikštaponio tėvo vardo, matyt, todėl, kad J. Krikštaponis nuo paauglystės  neteisingai išrašytu pasu, save vadino "Krištaponiu" ir Ukmergės krašte buvo toks ir Krištaponis, vardu Karolis, kurį KGB-istai,  gal, ir pamanė, kad tai jo "tėvas"?
Taigi, to Sąrašo galima VISĄ 1-mą psl. pamatyti - pasididinti ir DEZERTYRAVUSĮ kitą - Juozą Vėsą iš Punios pamatysite, kuris tapo liudininku svarbiausiu, kad J. Krikštaponis nebuvo Baltarusijoje ir tuos TIKRUS LIUDIJIMUS Centras NUSLĖPĖ savo "pažymoje", tam, kad apgauti Komisiją. Aš dėl to J. Vėsos išklausinėjau jo gimines bei puniškius ir garbųjį kraštotyrininką Petrą Džervų, kuris pamena J. Vėsą iš Gudijos atostogų grįžusį. Matyt, tada J. Vėsa ir dezertyravo? Apie tai KGB tame Sąraše pažymėta.  

        Netikėti 1981-1982 m. m. KGB tardytojais ir tyrėjais nėra jokio pagrindo, nes jie negalėjo būti suinteresuoti „slėpti Beltarusijoje“ jųjų vadinamąjį „banditų gaujos („банд“-os)“ vadą, juolab, KGB tada jau žinojo, kad J. Krikštaponis buvo A. Smetonos sūnėnu. Kai kas mano, kad todėl po 20 m. ir po 40 m. atsirado dėl „Baltarusijoje Krikštaponio liudininkai“, nes, atseit, „KGB sužinojo giminystę su A, Smetona ir ...“. Bet, deja, J. KRIKŠTAPONĮ SĄMONINGAI PAKIŠINĖJO NE PRIEŠAI, O JO KOLEGOS -  1-osios bei 3-čiosios kuopų vadai: Zigmas Kemzūra ir Juozas Ūselis, kuris pastarasis Ukmergėje nuo 1945 m. iki 1947-10-07 vadovavo partizanų būriams (slapyvardis „Pakalnis“) ir todėl privalėjo žinoti, kad jo kolega - Juozas jau žuvęs. Todėl nieko nuostabaus, kad žuvusįjį pakišinėjo, taip, kaip ir Juozo pavaduotoją V. Tamošiūną, apie kurio likimą KGB nežinojo, o J. Ūselis galėjo ką nors ir žinoti, todėl ir ...?
        Be, to, jau Atgimimo - Sąjūdžio laikais, kai kūrėsi Tremtinių ir Politinių kalinių sąjunga, su buvusiais rezistentais teko daug bendrauti ir jie pasakojo šią ŽUVUSIŲJŲ OKUPANTAMS PAKIŠINĖJIMO TAISYKLĘ, KAD IŠVENGTI NAUJŲ NETEKČIŲ. Liūdna, bet Rezistencijos tyrimo Centras nekreipia dėmesio ir į šią psichologinę aplinkybę? Net, sveiku protu nesuvokiama, kodėl ignoruojama minėta KGB tyrėjų išvada dėl N. Reikalo, kurių, gal, profesionalumas Kriminalistikoje gal, kiek didesnis, nei žemiau paminėtų „istorikų žinios“, „tyrinėjančių“ karines istorijas ir neskiriančių kario nuo karininko dabartinėje LGGRTC „pažymoje“ bei ...? (šią „pažymą“ „pasigrožėjimui“ duodu paskaityti...) Tuo labiau, KGB tyrėjams greičiausiai buvo prieinama J. Krikštaponio kalinimo ir išlaisvinimo medžiaga su GESTAP-o apgavystėmis, kurias, gal, į Maskvą išvežė, kad nuslėpti suėmimo-kalinimo laiką? Kodėl NKVD turėjo slėpti šią datą, čia detaliau apie šokiruojantį ir visai netyrinėtą svarbiausią dokumentą ... skyriuje. 

          
        Šios „pažymos“ autorius LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje ir ... LRT radijo „Ringo“ laidos klausytojams teisinosi, jog  „N. Reikalas jo „pažymoje“ nėra minimas, nes nėra įtrauktas į minėtą įsakymą Nr. 42 išvykai į Minską ir todėl ...“. Tačiau, kas tarnavo kariuomenėje ir kas turi loginį mąstymą, tai visi pasakys, kad jei ką reikia iš kalėjimo kažką ištraukti, tai, tikrai to nepadarysi „už gražias akis“, nors tai ir padarė, pagal Juozo seserį Veroniką Krikštaponytę-Juodienę, būtent, brolio draugai ir jo bei jos artimas giminaitis generolas S. Raštikis, iš kalėjimo jos brolį ištraukęs.
         Logiškai galvojant, iš kalėjimo ištraukti galima buvo tik pagal labai svarbią priežastį ir tik 1941 m. pabaigoje, kai J. Krikštaponis dar buvo karinėje tarnyboje, o ne kaip 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje be jokių įrodymų nusipaistė istorikas Mindaugas Pocius, ignoruodamas istorinę situaciją su pasakymu apie J. Krikštaponio suėmimą, neva, „po demobilizacijos“.
        Bet, tada GENEROLAS S. RAŠTIKIS DĖL CIVILIO ASMENS NETURĖTŲ JOKIOS TEISĖS RŪPINTIS ir be jokios priežasties, dabar aiškiai matomų archyvų dokumentuose, GESTAP-o prašyti išleisti akiplėšos, kai 1942 m. pabaigoje vokiečiams supykus prieš lietuvius - vienintelius Europoje boikotuojančius SS legionų sudarymą bei ėjimą į Wermachtą, tai už prašymą be jokios būtinybės generolas S. Raštikis su J. Krikštaponiu greičiau būtų atsidūręs šalia Jono Noreikos; būsimo Generolo Vėtros ir kitų 46-ių Lietuvos inteligentų-įkaitų „Dievų miško“ Študhofo mirties stovykloje? Be to, vokiečiai ne kaip nebūtų patikėję J. Krikštaponiui ginklus iš Vokietijos lėktuvu parskraidinti, „tik, tik iš kalėjimo išėjusiam“ ir su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiam. Apie J. Krikštaponį kalėjime vokiečiai turėjo pamiršti - nuo J. Krikštaponio suėmimo turėjo ilgas tarpas būti.
        Taigi, J. Krikštaponiui iš kalėjimo išleisti, toji priežastis ir buvo sugalvota dar prieš išvyką į Minską, sukurpiant tik trejas-penkias  dideles ir net juokingas GESTAP-o apgavystes, su kuriomis, „skaniai bekvatodamas?“, galimai, susipažino NKVD generolas Kapralovas ir todėl jis, už „banditų gaujos“ vado išlaisvinimą,  matyt,  Sąjungininkams britams ar amerikiečiams bandė apkaltinti generolą A. Raštikį, apie ką detaliau čia  (...) 
      Bet, pagal istoriką A. Rūkšėną, N. Reikalas ne kaip minėtame A. Impulevičiaus įsakyme negalėjo būti rodomas, kai J. Krikštaponiui iš kalėjimo išprašyti, buvo apsimesta, jog, neva „nėra karininkų, ir, neva, „nėra kam vadovauti kuopai“, tai GESTAP-o apgavystei, net nenurodžius josios numerio, buvo suvaidinta ir „J. Krikštaponio apgavystė“, iš jo NETEISĖTAM  PARAŠUI NET KALĖJIME IŠGAUTI dėl apsimetėlio „sergančiu“ ir ne J. Krikštaponiui priklausančio pavaldiniui „tarpininkavimo“, galėjo nuo vokiečių grėsti net, gal, sušaudymas už tokias apgavystes, kurios labai aiškiai ir matosi pagrindiniame apgavystės dokumente, čia  ... aprašytame.       

     Bet, pirmiau reiktų nustoti naudotis karo Ukrainoje situacija ir toliau  būtina tęsti J. Krikštaponio biografijos žadėtų mokslinių konferencijų ciklą, kuris buvo nutrauktas dėl 2022-02-24 prasidėjusio karo. Tų žadėtų mokslinių konferencijų tęsinyje reiktų pirmiau paaiškinti, kodėl 2021-12-03 pirmosios Ukmergės mokslinės konferencijos dalyviai buvo apgaudinėjami tai konferencijai paruošta Pažyma ir kodėl josios plagiatu esančia LGGRTC tinklalapyje anonimine be autoriaus antrąja  Centro „pažyma“ toliau tapo APGAUTI Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos (toliau Komisijos, arba Dekomunizacijos-desovietizacijos komisijos) garbingi nariai. (P.S.: apgavystės įrodymai dokumentų nuotraukomis pateikti ...) 

     Atkreiptina, jog NETIESOS RAŠYMAS NEGALI BŪTI TOLERUOJAMAS MOKSLINIUOSE TYRIMUOSE, taip, kaip ir iš konteksto išimtą PUSIAU TIESOS pateikimą, ignoruojant Holistinį (VISUMINĮ) požiūrį į objektą. 
        Toks visuomenės klaidinimas mūsų Valstybei pavojingas, ypač dabar; Ukrainoje ir Izraelyje agresijų metu, o tuo labiau, kai prieš sovietinę-komunistinę antrąją okupaciją artėja Pasipriešinimo 80-metis ir tą pirmąjį konkretų pasipriešinimo veiksmą atliko, būtent, J. Krikštaponis, 1944 m. liepos 20 d., surengęs pirmąjį Partizanų sąskrydį. Tuo labiau, kad jis vyko šalia žiauriausio Šventosios upės mūšio, kai sovietai sąmoningai naikino savo kareivius„tik tam, kad vokiečių kulkosvaidžiams pasibaigtų šoviniai“ - tokius žodžius su ašarom akyse man 1970 m. pasakė to mūšio liudininkas, gyvenęs prie Šventosios upės Domininkavos vienkiemyje. Apie tą, dar netyrinėtą karinį nusikaltimą mano gerai pažįstamo a. a. kraštotyrininko ir Veprių muziejaus įkūrėjo Jono Žentelio publikacijų ištraukos pateiktos mano rengiamoje studijoje ... Joje aprašau MOBILIZACINĮ GENOCIDĄ, nuo kurio J. Krikštaponiui teko gelbėti vyrus, - jo sesuo pabrėžė, kad į mišką ėmė tik tuos, kuriems grėsė sovietinė kariuomenė. Svarbiausia, jog šį mobilizacinį genocidą ta pati Rusija Ukrainoje ir dabar  toliau vykdo kaip akivaizdų karo nusikaltimą, kurį, gal atskirai Hagos teismui reiktų pateikti su II-ajame pasauliniame kare cinišku savo karių gyvybių netausojimu? Todėl labai liūdna, kad vietoje šio mobilizacinio genocido formos tyrimo, Genocido tyrimo centras per patį karo įkarštį savo garbingame moksliniame žurnale išspausdino net per ... manipuliacijų straipsnį, akivaizdžiai, šmeižiantį didvyriškai žuvusįjį, kuris dabar jau ne gali pats apsiginti!Todėl, visai ne aišku, kokiam kontingentui šis straipsnis buvo skirtas, kai J. Krikštaponio gynėjai nė nematė, nes jie užsiėmę paramų organizavimu kenčiančiai broliškai ukrajinų Tautai? Tik dabar šios Patriotinės organizacijos su J. Krikštaponio artimaisiais kreipėsi į teismą. Todėl mano patarimas Centrui nesiteisti, o panaikinti gėdingą įsakymą,

 
        Bet, 2022-02-24 prasidėjus Ukrainoje karui ir visuomenės dėmesiui nukrypus nuo praeities į dabartinius įvykius, žadėtų mokslinių konferencijų ciklas tapo nutrauktu, o patriotiškai nusiteikę asmenys pradėjo rūpintys paramomis Ukrainos tautai. Tačiau su suaktyvėjusiu Rusijos Z spec. operacijos raidės provokaciniu propagavimu, su ta Z raide pradedama reikalauti nukelti J. Krikštaponiui paminklinį akmenį, lyg jis ką nors bendro turėtų su Rusija. Juolab, tai Z raidei pagerbti išrikiuotos šviečiančios žvakutės ir nufotografuotos, matyt, nepranešus policijai, nes GOOGLE Pivonijos miško memoriale nerodo, kokia analogiška provokacija įvyko prie Panerių memorialo metu. Juk, jeigu žvakidės pilnos parafino ir dar šviečiančios, tai provokatorių galima buvo lengvai surasti. Pačių įnirtingiausių Ukrainoje mūšių metu LGGRTC savo garbingo mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 51-ame numeryje išspausdinamas dar labiau melagingas M. Pociaus straipsnis, net per ... manipuliacijomis, skaitytojui apgaudinėti. O dėl vykstančio dabar karo Ukrainoje, tam straipsniui demaskuoti man jėgų pritrūko, nes mano tėvas ir močiutė yra gimę Kremenčiuge, todėl to straipsnio studiją tik dabar pabaigiau ir jos nuorodą pabaigoje pateikiu. 
        Keista, bet dėl vykstančio karo Ukrainoje,  susirūpinusieji šios tautos likimu to M. Pociaus straipsnio nematė. Tai kokiam skaitytojų kontingentui jis buvo skirtas?  Dar keisčiau, jog tada buvusioji žurnalo redaktorė Mingailė Jurkutė privalėjo pamatyti M. Pociaus minimų dokumentų kopijas, apie kurias jis prirašė netiesas, aiškiai matomas  tuose dokumentuose. Keista, kad toji buvusi redaktorė, pasitraukusioji iš LGGRTC, žiniasklaidoje paskelbė jau antrąjį prieš Centrą nusiteikusįjį straipsnį, paminėdama, jog LGGRTC nėra visuomeninės Mokslinės tarybos. Todėl nesuprantama, kaip įstaigoje mokslinis žurnalas gali egzistuoti be tos Mokslinės tarybos, ir kaip moksliniai straipsniai gali būti be mokslinio oponavimo? Ar tą mokslininkų Tarybą nereikėjo pačiai redaktorei sudarymą inicijuoti?

      Todėl, manau, kad Lietuvos Istorijos institutas [toliau LII(Lii)] kartu su LGGRTC, kurpdami bendrai tą minėtą melo „pažymą“, tikrai, būtų tą S. Raštikio - A. Impulevičiaus apgavysčių sistemą pamatę, jeigu tos mokslinės įstaigos nebūtų pažeidusios mokslinius tyrimo principus ir nebūtų ignoruojamas Holizmas (VISUMINIS tyrimas), ignoruojant minėtos sesers pateiktas žinias.
       

2-oji tema:  Deja, LGGRTC dirba ne Lietuvos visuomenei

          Todėl ir būtina iš naujo J. Krikštaponio biografiją tirti, ir būtina tirti moksliškai, o ne pagal kažkieno užsakymus, ką man Centras ir prisipažino, atsisakęs man pateikti vėlesnių, nei 2014 m. tyrimų pažymas, pagal kurias, kaip man LGGRTC parašė, jog, po mano pristatytos informacijos apie netikėtumus archyvuose, - vis tiek LGGRTC suignoravo tuos atradimus ir man parašė, atseit, Centro „darbuotojai ir mokslininkai nuomonę dėl J. Krikštaponio nekeičia“:

3 pav.: 2023-08-31 13:06man LGGRTC atsiųstas „atsakymas“,
 kur dėl pabrauktų žodžių „nuomonė“ ir „pažymose“ paaiškinimas tekste.   

          Keista, kad aš minėtai Dekomunizacijos-desovietizacijos komisijai  siunčiau atliktų tyrimų NAUJUS faktus, o ne „nuomonę“, kaip pavadino Centras ir juos visai nesiteikė analizuoti, duodamas suprasti, kad „neišmanau istorinių tyrimų specifikos“. 
        Aišku, galėjau ko nors tuose Centro tyrimuose ir nežinoti, nes LGGRTC paminėjo savo PAŽYMAS daugiskaitos formoje, nors internetinėje viešoje erdvėje GOOGLE rodo tik vieną 2014-12-19 LGGRTC „pažymą“, tada Generalinės prokuratūros buvo atmesta, nors ir taip joje buvo nuslėptas jau čia minimas J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktas ir visai neminėtas Nikodemas Reikalas, kurį nuo 1941 m. spalio mėnesio išvykoje į Baltarusiją, kaip 2-osios kuopos vadą nustatė čia aukščiau 2 pav.  matomi KGB tyrėjai.
         Todėl paprašiau skubiai atsiųsti tas „pažymas“ daugiskaitos formoje. 
        Deja, į skubų mano prašymą, vos ne po dviejų mėnesių Centras atsiuntė „atsakymą“ , paaiškinat, jog pažymos rašytos visuomeninėms organizacijos ir jos, neva, neskelbtinos.
        Ne manau, kad visuomenė  „neturi žinoti“ apie kitas visuomenines organizacijas ir „neturi visuomenė žinoti“, kokius tyrimus Centras atlieka. Tai, kaip galima „išmanyti apie tyrimų specifiką“, jei ji nuo visuomenės slepiama? 
       

       Todėl dabar man teks atsiprašyti Lietuvos Žydų bendruomenės (toliau LŽB) pirmininkės ponios Fainos Kukliansky, kuri paminėjo apie LGGRTC „pažymas“ daugiskaitos formoje ir aš jai parašiau, kad „ji ne tiesą rašo“, nes visuomenei žinoma tik viena toji „pažyma“, Generalinės prokuratūros 2015 atmestoji. 
        Tai, toks Centro veiklos „rezultatas“, nuo visuomenės slepiant apie teikiamas kitoms organizacijoms neaiškias „žinias?“. Tai, tada kodėl LGGRTC dirba ne Lietuvos visuomenei, o tik, kažkokioms organizacijoms; dar, slaptu nuo visuomenės tikslu? Juk, Centras man atrašė, jog principai dėl J. Krikštaponio nesikeičia, kurie buvo išdėstyti toje L. R. Generalinės prokuratūros toje atmestoje „pažymoje“. Tai, tada, jei Centras nuo 2014 m. neatliko naujo tyrimo ir taiko tuos pačius 2015 m. L. R. Generalinės prokuratūros paneigtus-atmestus tos LGGRTC 2014-12-18 „pažymos“ dėstymus, tai su tokiais pat atmestinais „dėstymais“ ar Centras ne klaidina per II-ąjį pasaulinį karą labai nukentėjusią LŽB, kaip tai suklaidino minėtą Komisiją labai grubiomis netiesomis? Jos išdėstytos ...