SU MOKSLO IR ŽINIŲ DIENA!

      
   

   
   

LRT Radijo ringo laidos vedėjams: Liepai Želnienei ir Mariui Jokūbaičiui, Laidos dalyviams: Lietuvos Žydų bendruomenės pirmininkei Fainai Kukliansky, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vadovui Rolandui Račinskui, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRTC) istorikui Alfredui Rukšėnui, Nacionalinio susivienijimo atstovui Vytautui Sinicai, Laidos apibendrintojui istorikui Simonui Jazavitai, į Laidą paskambinusiajai istorijos pedagogei Virginijai Jurgilevičienei, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos Garbės pirmininkui Jonui Burokui, tekste minimam Komisijos nariui, Lpkts valdybos pirmininkui Vladui Sungailai, Komisijos nariui Mindaugui Pociui, Lietuvos Žmogaus teisių koordinaciniam centrui, Ukmergės rajono merui Dariui Varnui ir Ukmergės istorikui Vladui Kavarskui.


 

buvusio Jonavos Sąjūdžio tarybos nario,
keliautojo-kraštotyrininko, pradėjusio tyrinėti
J. Krikštaponio biografijos ypatumus,,
Vytenio Aleksandraičio
 

I N F O R M A C I J A 
 apie galimai nemokslinį atliktą J. Krikštaponio biografijos „tyrimą“ ir galimai SĄMONINGAI NUSLĖPTĄ „tiriamojo“ asmens
NUO NACIŲ NUKENTĖJIMO faktą

 

 

       Į šį nuslėptą Didvyrio nukentėjimo nuo nacių faktą, pagal mano atliktus tyrimus atkreipė dėmesį Lietuvos Žmogaus teisių koordinacinis centras (toliau LŽTKC), kuris 2023-08-16  išsiuntė Prašymą L. R. Gen. prokuratūrai, Prezidentui ir Seimui nušalinti nuo tolimesnių tyrimų grubias klaidas atlikusius istorikus  Alfredą Rukšėną ir Mindaugą Pocių. To LŽTKC Prašymo nuorodą pateikiu pabaigoje.

       AČIŪ, kad laidos vedėja davė man 30 sek. laiko pranešti apie visai kitą situaciją J. Krikštaponio biografijoje! Kadangi laidoje jau nebuvo to, kam priklausė mano kritika, todėl pilnai užteko žiniai, kad su svarstomo asmens biografijos "tyrimu" yra kažkas negerai.

        Bet, pirmiausiai,  noriu pareikšti malonią situaciją-pagirti, jog šios laidos vedėja Liepa Želnienė-Pečeliūnaitė pasekė savo mamos-žurnalistės Linos profesiniu keliu, studijas pradėjusi pradžioje nuo istorijos mokslo. Todėl, tikiuosi supratimo istoriniu klausimu, nes Liepos ir sesutės Mėtos vardus teko girdėti iš LDP pirmininko Sauliaus Pečeliūno. Jo dukrytės ar ne Jaunųjų demokratų sekcijoje buvo? Mat, man buvus LDP nariu dar nuo sovietinių laikų, privalau ISTORINIU RAKURSU  priminti LDP stovyklą Kurtuvėnų draustinyje ir jos ekskursiją į Dabikinę, kurios revoliucionierių Zubovų dvaro klojime  laike V. Kudirkos varpininkų suvažiavimo1902 m. spalio 17 d. buvo įkurta Lietuvių DEMOKRATŲ partija.  Svarbu Lietuvos istorijai, jog Lietuvoje Zubovų pradininko Dmitrijaus brolis Nikolajus dalyvavo Michailovskių rūmų maište ir imperatoriaus Pavelo I-ojo nužudyme, tai ši Dabikinės klojime įkurtoji Demokratų partija siekė Lietuvos autonomijos bei pirmoji apie mūsų krašto LIUOSYBĘ pradėjo kalbėti. O apie Nepriklausomybę drąsiausiai reiškė 1989 m. vasario 5 d. atkurtosios Lietuvos Demokratų (LDP) partijos vienas iš atkūrėjų Povilas Pečeliūnas 1989-06-11 Kalnų parke savo kalbos pabaigoje pabrėžė apie VIENYBĖS svarbą.

        Taigi, kokia dabar gali būti „vienybė“, kai tik dėl Ukrainoje prasidėjusio karo nutrūko Ukmergės savivaldybės žadėtų viešų diskusijų CIKLAS  J. Krikštaponio biografijos nagrinėjimui, nors pirmojoje konferencijoje ir jos Pažymoje buvo labai grubiai primeluota, ir tam melui nuslėpti dabar naudojamasi karo padėtimi? Naudojamasi karu, kai visi patriotiškai nusiteikusieji visas jėgas atiduoda Ukrainai - jai paramą renka, į ją važinėja, o čia, naudojantis karo situacija, ponia F. Kukliansy, naudoja Putino fašistinę Z raidę!


2 pav. Povilas PEČELIŪNAS poetas, politinis kalinys ir Demokratų partijos vienas iš atkūrėju. Jo išėjimas iš šio pasaulio labai mįslingas, kaip ir Stasio Lozoraičio ar D. Britanijoje Aleksandras Litvinenka bei Sergejus Skripalis.

 


1 pav.: KOLIAŽAS J. Krikštaponio biografijos „tyrimų“ aktualijai. Galima pasididinti

  

Kodėl su ja reikalaujama nukelti paminklą Didvyriui, kurio surengtas pirmasis Partizanų sąskrydis 1944 m. liepos 20 d. yra pirmasis atliktas PASIPRIEŠINIMO aktas prieš prievartinę mobilizaciją - prieš MOBILIZACINĮ GENOCIDĄ, kokį dabar nusikalstamai Rusija  naudoja okupuotiems Ukrainos gyventojams?

        Ir, išvis, kam prie Žydų naikinimo paminkliuko Pivonijoje; šalia nupeštos Z raidės reikėjo išrikiuoti žvakutes ir jas uždegti bei šviečiančias nufotografuoti? Ką tai galėtų reikšti? Rusofašistinė Z raidė pagerbta taip?

        Juk, užtenka tas pilnoms parafino žvakėms patamsinti foną ir aiškiai pasimato liepsnelės. Ir kuo čia tada „savivaldybę“ reikia kaltinti? Kad šviečiančių žvakių nenurenka? Ar buvo į policiją pranešta? Jei Paneriuose 2022-04-04 po memorialo išniekinimo buvo paskelbta, tai kodėl Pivonijoje nebuvo tai padaryta ir prie ko čia prie tos Z raidės J. Krikštaponis, kuris į savo būrį rinko tik tiems, kuriems gresia į frontą paimtiems?
        Kitais metais bus Pasipriešinimo 80-metis. Jam pažymėti siūloma  liepos 1-oji dieną, kai Lietuvos laisvės armijos (jai ir J. Krikštaponis priklausė) steigėjas  Kazys Vieversys 1944 liepos 1 d. paskelbia karo padėtį Bet ar Kremlius neapkaltins tą dieną pasipriešinimą kaip ir prieš „sąjungininkus Vokietijai ginti“? O J. Krikštaponio pirmasis partizanų sąskrydis Liepos 20 d. įvyko, kai tarp Jonavos-Ukmergės 1944 m. nuo liepos 12 d. prie upės Šventosios mūšiuose sovietinė vadovybė NUSIKALSTAMAI sąmoningai  naikino savo karius beprasmiškuose Šventosios upės šturmuose tik su tikslu „žūti tam, kad vokiečių kulkosvaidžiuose pasibaigtų šoviniai“ - taip man su ašaromis 1970 m. pasakė to mūšio liudininkas, gyvenęs prie upės. O iš paskos žūstančiųjų ėjo „загряд отряд“-as, negailestingai naikindamas savus, kurie nelabai skubėjo beprasmiškai žūti. Ar ne todėl sovietai naikino savo kariuomenę, kad jos iki Berlyno kuo mažiau liktų - liktų kuo mažiau vyrų, kad jie namo grįždami į Vakarų sovietinės imperijos pakraščius - ten neprisidėtų prie Rezistensinių veiksmų? (Čia mano hipotetinis klausimas, nes aš ne istorikas ir tų procesų nesu tyrinėjęs.) Ar ne laikas pažvelgti į dabartinio karo Ukrainoje pradžios priežastį? Ar ne todėl LGGRTC slėpė ir šiuo metu slepia J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą - faktą, kad jis prieš nacius irgi buvo nusistatęs? Yra atsiminimuose liudininkų užfiksuota, kad  grįžęs iš kalėjimo, visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių. Gal slapstytis nuo vokiečių generolas S. Raštikis savo giminaičiui J. Krikštaponiui patarė, pasakydamas, kad  jo batalionas užsiiminėja ne tuo, kuo jam reikėtų? Dėl negrįžimo galėjo padėti ir jo draugai, kaip sesuo Atsiminimuose paminėjo ir galima spėlioti, jog tai karo gydytojas Mikalauskas su kuriuo Juozas kartu tarnavo ir dezertyravo, o tam gydytojui dabar irgi Ukmergėje atminimo akmuo šalia ligoninės yra. Tas gydytojas ir kitam Juozo draugui-bendramoksliui  pagal Lietuvos centriniame valstybiniame (toliau LCVA) archyve 398 Jonui Klimavičiui, savo Raporte apsimetusiam „sergančiu“ irgi galėjo fiktyvią pažymą išrašyti, kad GESTAP-ą apgauti ir iš kalėjimo Juozą ištraukti. Kad GESTAP-as tuo Raportu buvo apgaudinėjamas, įrodo LCVA 399 to J. Klimavičiaus  ir vokiškai tas pats Raportas atspausdintas. Daugiau tokių dvikalbių dublikatų man toje A. Impulevičiaus bataliono byloje neteko matyti. Todėl tie dvikalbiai aiškiai melagingi dublikatai ir buvo skirti tik GESTAP-ui apgauti, kad J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti.  O jįjį ištraukus  iš to kalėjimo, jis galėjo būti nusilpęs, ką liudija prisiminimas toks:


3 pav.: Tai iš kraštotyrininkės Astros Astrauskaitės publikacijos XXI amžiuje

  

 Taigi, vienoje kameroje komunistai ar ne 1941 m. suėmimą byloja? Juk  komunistai masiškai suiminėjami buvo tik 1941 m. ir pagal  Karlo Jägerio suvestinių ataskaitą atrodo, juos ilgai nelaikydavo - ką nužudydavo, o ką ir paleisdavo, prigrasinę. Tegu istorikai įrodo, kad iki 1942 m.  „nebuvo išvalyti komunistai “, jei 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje K. Jägeris gyrėsi kaip ir užbaigęs egzekucijų misiją?
        O kadangi J. Krikštaponio ūgis buvo didelis (pagal liudininkus 1 m. 90 cm) ir didesnio ūgio žmonėms kalėjimuose nenumatomi papildomi maisto daviniai, o to labiau buvus J. Krikštaponiui aukšto meistriškumo metikui ir naudojus papildomą mitybą; geresniems rezultatams pasiekti, tai pagal Sporto fiziologijos dėsnius jam mitybos sąlygų staigus pokytis turėjo labiau pakenkti jo organizmui, nei nesportuojantiems ir normalaus ūgio kaliniams. Todėl, akivaizdu, po kalėjime sublogimo karinės tarnybos, greičiausiai, atlikinėti negalėjo ir minėto draugo karo gydytojo kokios nors pažymos dėka oficialiai, gal, J. Krikštaponis galėjo ir negrįžti į karinę tarnybą, bent, trumpam iki kol reabilituosis? Ir tai netiesiogiai įrodo LCVA 397 1941 m. lapkričio 16 d. antrasis J. Klimavičiaus  Raportas, išvažiavus jam „liuosuotis“ - tokį senovišką žodį jis rašė, kokį mano senelis irgi naudojo. Tačiau, iš tikrųjų, pagal istorinius šaltinius (pagal Lietuvos karininkų enciklopediją) Jonas Klimavičius toliau „sergantis“ tarnauja vos ne metus laiko iki 1942-09-30, nes, matyt, J. Krikštaponio sveikata buvo prastesnė ir todėl J. Klimavičiui teko grįžti į tarnybą? Juolab, jis savo pirmajame Raporte buvo nuslėpęs, jog 1941-05-13 buvo perteistas ir mirties nuosprendis buvo pakeistas į 10 m. lagerio, ir todėl kalėjime iki Birželio sukilimo galėjo savo sveikatą pataisyti, džiaugdamasis, kad gyvens. Todėl savo vado A. Impulevičiaus jis apgaudinėti tam   pirmajame Raporte negalėjo, jau vien dėl to, kad su juo kartu kalėjo ir kartu tą pačią dieną buvo išleistu iš kalėjimo. O A. Impulevičius kalėjime buvo NKVD-istų kankintu net 4,05 karto ilgiau, nei J. Klimavičius. Ir pastarojo sveikata pagal S. Jazavitos tik ką pristatytos knygos „Kovok!“ 143-144 psl., yra paminėtas bataliono vadas majoras Antanas Impulevičius, kuris turėjo psichinį sukrėtimą.

4 pav.: Simono Jazavitos knygos apie K. Škirpą su pavadinimu KOVOK! pristatyme dalyvavo Karo istorikai profesorius Jonas Vaičenonis ir dr. Egidijus Papečkys. Į mano klausimą dėl K. Škirpos alėjos, Simonas atsakė, jog sostinės tarybos nariai, perskaitę šią knygą, alėjos pavadinimą turėtų atstatyti  Galima pasididinti.

Knygoje pažymėta jog A. Impulevičius buvo NKVD kankintas, dėl ko „tai galėjo pažeist psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. lepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų. (452 Ibid p. 19). Kankinimus patyrę ar artimuosius praradę asmenys dažnai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms.“ - tokią išvadą daro Lieuvoje vienas jauniausių Lietuvos istorikų.  

Todėl leidžiu daryti tokią fantaziją, kad jeigu J. Krikštaponis nebūtų pakliuvęs į Kauno kalėjimą, o išvažiavęs į Baltarusiją, tai, kaip J. Krikštaponis Teisės fakultete 5 semestrus ar ne VDU išklausęs kursą, gal būtų sulaikęs savo bataliono vadą nuo tų Vokietijos pareigūnų manipuliacijų?

5 pav.:Mokslininkas Simonas Jazavita
pristato savo knygą.
Galima pasididinti.

Net pačios J. Krikštaponio suėmimo aplinkybės, kai restorane Juozas, atseit, senelį užsistoja  - vokietį numeta su kėde  ir pabėga iš to Ukmergės restorano, o lauke atsiranda daugiau vokiečių, kurie jį sumuša ir į GESTAP-ą pristato, tai tų vokiečių gausa gali byloti tik Holokausto vykdymo laikmetį.

        Jei manoma, atseit, „vėliau 1941 m.“ tas įvykis įvyko, tai iš kur provincijos miestelyje palei restoraną šlaistytis tiek daug tų vokiečių gali, jei problemos Rytų fronte buvo?

        O, ypatingai, pati psichologinė situacija to įvykio labai keista. Tikrai, J. Krikštaponis neturėjo būti „bepročiu“, kad tik dėl negražaus pasakyto žodžio turėtų su viešoje vietoje - restorane su kėde mėtyti liežuvio nevaldantįjį, arba nuo laiptų svetimšalius nustumti - kaip yra ir kitoks - mažiau patikimesnis pasakojimas. Juolab inteligentiškas ir Humanistinės pedagogikos geriausiąją Jono Rygiškių gimnaziją baigęs buvo J. Krikštaponis ir dar, matyt VDU Teisės fakultete apie 2,5 metus besimokęs gal buvo? Negi, kaip teisę išmanantis, negalėjo numatyti, kad geruoju nesibaigs vokiečio numetimas su kėde? 
        Be to, pagal Anatomiją ir Sporto psichologiją aukštesnio ūgio žmonės yra ramesni, o ypatingai ramumu turi pasižymėti lengvaatlečiai-metikai. Jie visad ramesni, nei dvikovinių sporto šakų atstovai. Be to, apie ramų būdą J. Krikštaponio yra toks paliudijimas:

        „Kaip vėliau rašė savo atsiminimuose buvę Karo mokyklos kariūnai, Juozas Krikštaponis buvo tėviškas ir nesikarščiuojantis karys, didelis sporto mėgėjas. Juozas Krištaponis buvo sportininkas – lengvaatletis (rutulio stūmikas ir ieties metikas). Tai buvo aukšto ūgio, gražiai nuaugęs atletas, turėjo daug sportinių apdovanojimų.“

(P. S.: Gal ir mėtė ietį, kaip ir jo bendramokslis bei varžovas - 1988-1989 m. m. Atgimimo šauklys Skriaudžių ansamblio vadovas Leonas Piskunigis, kuris sugrįžęs iš Štuthofo Dievų miško ir po to iš GULAG-o; jau po Stalino mirties parengė pirmąją lietuvaitę mūsų planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę. Bet Lietuvos čempionatuose J. Krikštaponis prizininku ir čempionu būdavo disko mete bei rutulio stūmime, o taip pat vieną kartą ir šuolyje su kartimi, o apie ieties rungtyje žinių nėra, nes prizininku čempionatuose nebuvo nei karto. Pirmą kart rutulio stūmime vicečempionu tarp suaugusių J. Krikštaponis tapo 1931 m., dar būdamas gimnazistu ar abiturientu, o 1936 m. tapdamas čempionu, 6-iais centimetrais apstūmė garsiausią Lietuvos lengvaatletį - kaimynystėje iš Raguvėlės dvare augusį didiką nuo pietų Ukrainos Komorogrado viduramžiais kilusį Vladislovą Komarą, kurio žmona taip pat buvo viena žymiausių pasaulyje rutulio stūmikių, o jųjų sūnus; irgi Vladislovas 1972 m. tapo Miuncheno olimpiniu čempionu taip pat rutulio stūmime. O geriausia J. Krikštaponio rungtis buvo disko metimas, - ir todėl dabar Lietuvos disko metikai garsina Lietuvą pasaulyje dėka J. Krikštaponio paskleistos motyvacinės sėklos tolimiems disko skrydžiams. Šią J. Krikštaponio sėklą tęsė netoli J. Krikštaponio gimtojo Užulėnio Vėžiškiuose gimęs Algimantas Baltušnikas, kuris du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku buvo tapęs, bet jam nei Romos nei Tokio olimpinėse varžybose negalima buvo startuoti, nes jojo dėdės buvo J. Krikštaponio rinktinės ne tik nariais, bet vienas iš jųjų Jonas Baltušnikas-Vienuolis buvo J. Krikštaponio rinktinės vadu. Tačiau, po tremties A. Baltušnikas tapo ir vienu žymiausiu metikų treneriu ir puoselėjo mėtymų teoriją, kurią dėstė LVKKI (dabar Sporto universitetas) minėtas Leonas Puskunigis, dar prieš karą būdamas ir tų pačių Sporto Rūmų dėstytoju. O, prieš išeidamas iš Šio pasaulio, A. Baltušnikas atkūrė J. Krikštaponio bunkerius. Tai, ar ne todėl Lietuvos gyventojams negalima žinoti, kad šis disko metikas Sovietų Sąjungos olimpinėse varžybose negalėjo atstovauti, nes buvo susijęs su J. Krikštaponio aplinka? Kodėl tik Rusijai galima žinoti ir Vikipedijoje apgailėti, kad žymus disko metikas dėl tremties negalėjo garsinti Sovietų Sąjungos?)

 
6 pav.: pav.: Galima labai pasididinti ir pasididinti vidutiniškai

 

Taigi visi šie aukšto sportinio meistriškumo faktai pagal Sporto pedagogikos sampratą turėtų prieštarauti, kad sportui atsidavusį žmogų galimą būtų įtraukti į karinius nusikaltimus, tuo labiau į žydų naikinimą, kai su jais per 10 metų buvo sportuota, treniruotasi, dalyvauta ne tik čempionatuose, bet ir net Tarptautinėse varžybose Lietuvą atstovauta.

 

        Dar svarbiau, kad J. Krikštaponis, savo aukštais sportiniais pasiekimais garsino Lietuvos kariuomenę, kurios vadu buvo jojo giminaitis (jo pusseserės vyras) generolas Stasys Raštikis, su kuriuo artimai galėjo bendrauti ne tik dėl giminystės ryšio, bet ir dėl aukštų sportinių rezultatų, būtinų fiziniam karių pasirengimui skatinti kariuomenėje kartu su Sporto Rūmų (Sporto universiteto) kūrėjais, minėtais savo bendramoksliais S. Šačkumi, L. Puskunigiu bei Vladu Bakūnu (V. Adamkaus draugu ir 1943 m. nacių kalintu) ir kaip būsimasis Fizinio lavinimo instruktorius teoriškai tuose Sporto Rūmuose J. Krikštaponis gal galėjo teoriškai ruoštis gal, su Kariuomenės vado žinia? (Tai reikia tirti).

O, kad J. Krikštaponis  negalėjo būti Baltarusijoje, pirmiausiai AČIŪ reikia tarti jauno istoriko Simono Jazavitos knygai „Kovok!“, kurios s 218-219 psl., kurioje parašyta:

        „Entuziazmas po išlaisvinimo iš sovietų okupacijos ėmė išsikvėpti, kai pasiekė pirmieji signalai, kad nepriklausomybė nebus atkurta. Pirmasis nerimą keliantis ženklas buvo tai, kad jau sukilimo metu pasitaikė nemažai atvejų, kai vokiečių kariai sušaudė sutiktus sukilėlius. Be abejo, dėl antisovietinės kovos prioriteto LAF vadovybė apie tai tokius dalykus nekalbėjo, tačiau tai turėjo būti gerai žinoma. Štai, Alytuje buvo sušaudyti net 42 sukilimo dalyviais tapę buvę LŠS nariai“ (726 Jokubauskas et al., Valia  priešintis, p. 116) (P. S.: paryškinta mano)

 

          Šiuos Alytuje sušaudytus buvusius šaulius J. Krikštaponis pagal didelę tikimybę galėjo žinoti ir net pažinoti, kai tarnavo Dzūkijoje - Varėnos poligone ir apie tą įvykį galėjo sužinoti iš giminaičio-generolo S. Raštikio, nes Juozo mama privalėjo guosti jo pusseserę, praradusią tris mažametes dukrytes - ištremtas į Sibirą su seneliais, kurių pati mažiausioji turėjo tuojau pat numirti dėl nepalankių trėmimo sąlygų. Tame minėtame 218-219 psl.   parašyta dar: 
        „Frontui persiritus toliau į Rytus, Vokietijos politika tapo aiškesnė: rugpjūčio 5 d. LLV buvo išvaikyta ir atimta viltis, kad Lietuva turės bent kokį savarankiškumą. Nacionalsocialistai paėmė valdžią į savo rankas ir pradėjo įvesti okupacinį valdymą. Neatsitiktinai 1941 m. rugpjūtis tampa tuo ataskaitos tašku, kai Lietuvoje pradėti žudyti ne tik žydai vyrai, bet ir moterys bei vaikai.“ (727 - Christian Gerlach, „The Wannsee Conference, the Fate of German Jews, and Hitler's Decision in Principle to Exterminate All European Jews“, in The Journal if Modern Hostory, nr.4 1998, p. 762.)

        Tokiomis sąlygomis prievartinė tarnystė batalione J. Krikštaponiui galėjo jau neturėti jokio tikslo, nes pagal logiką jis turėjo artimai bendrauti su iš Vokietijos į Lietuvą sugrįžusiu generolu S. Raštikiu ir su savo motina guosti savo pusseserę praradusią savo vaikus.

   


6 pav.: ir b pav.3-čioji; pati jauniausioji Raštikičių dukrytė Aldutė dėl nepakeliamai blogų trėmimo sąlygų iš kart po mėnesio Sibire numirė.
7a pav. Aldutės Raštikytės laiduotuvės - pirmoji tremties auka


7. pav.: STASIO RAŠTIKIO DUKROS MEILUTĖ MARIJA IR LAIMUTĖ JULIJA RAŠTIKYTĖS SU MOČIUTE BARBORA SMETONIENE TREMTYJE.Altajaus kraštas. 1946 m. Fotonuotrauka. Reprodukcija. LCVA, P-34787.Sovietų saugumo agentai šią nuotrauką 1946 m. atvežė S. Raštikiui į Vokietiją, siekdami jį užverbuoti ir palenkti sugrįžti į Lietuvą. Galima pasididinti.
    


8 pav.: STASIO RAŠTIKIO ŽMONA ELENA MARIJONA RAŠTIKIENĖ LIETUVOS SSR VALSTYBĖS SAUGUMO LIAUDIES KOMISARIATO (NKGB) VIDAUS KALĖJIME KAUNE.1941 m. gegužės 30 d. Fotonuotrauka.LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-8233, l. 40-3.

        Pirmiausiai, kai sovietams okupavus Lietuvą, generolui S. Raštikiui, teko slapta per sieną palikti Lietuvą: „1941 m. kovo 19 d. S. Raštikis pasitraukė į Vokietiją. E. Raštikienė su trimis dukrytėmis tuo metu bandė pereiti sieną, bet joms nepavyko. 1941 metų gegužės mėnesį ji suimama. Po ilgo Kauno saugumiečių tardymo įkalinama Kauno sunkiųjų darbų kalėjime“. (Alfonsas Zubreckas XXI  amžius)Iš nuotraukos matome kankintą - atskirtą nuo motinos pienu maitinamos dukrytės Aldutės. Bet koks iškankintai turėjo būti smūgis,  kai ją Birželio sukilimas išlaisviną iš kalėjimo, o  namuose ji neranda nei savo dukryčių, nei tėvų - į Sibirą išvežtų! Kaip mama turėjo pasijausti. žinodama, kad po savaitės-kitos turės numirti jos mažiausioji dukrytė? Kaip paguosti galėjo tik iš Vokietijos parskridęs jos vyras? Ir, ar su žmona jis galėjo būti nuolat, kai čia pat reikėjo jam formuoti Laikinąją Vyriausybę ir prasidėjus masinėms žydų žudynėms, reikėjo pradėti vesti derybas dėl tų žudynių nutraukimo?  
 

        Kas dar, be J. Krikštaponio mamos  ir jo sesers; dar iš artimesnių galėjo būti prie E. M. Raštikienės, kad paguostų ją dėl jos prarastų dukryčių bei kūdikio, turinčio tuoj, tuoj kažkur palikti Šį pasaulį?

     Kad atsakyti į šį klausimą, svarbu žinoti, jog mūsų Pirmojo Prezidento Antano Smetonos dukterėčia Elena Marijona Smetonaitė-Raštikienė buvo pasirinkusi garbingą Mokytojos specialybę, tikriausiai, pagal savo kaimo Švietėjų Smetonų šeimos tradiciją ir pagal savo tetos Julijos Smetonaitės pedagoginės veiklos pavyzdį, apie kurią, aš išryškindamas akcentus, pateikiu, ką Anykštėnų biografijų žinynas apie Juliją rašo taip:

        „Tėvai: Jonas Smetona (?–1885) – mažažemis valstietis, kaimo švietėjas, ir Julijona Kartanaitė-Smetonienė – žemdirbė valstietė.
         Augo septynių vaikų šeimoje su keturiais broliais ir dviem seserimis, buvo jauniausia. Seserys: Morta Smetonaitė-Krikštaponienė (1871–?) – žemdirbė, kaimo šviesuolė, ir Marija Smetonaitė-?, broliai: Ignas Smetona, Motiejus Smetona (1864–1943) – darbininkas akmenskaldys, nuo 1941 m. tremtinys, miręs tremtyje Altajaus krašte, Juozas Smetona ir Antanas Smetona (1874–1944) – publicistas, politikas, Lietuvos prezidentas.  Tėvui anksti mirus, su vyresniaisiais broliais ir seserimis augo pas motinos tėvus Kartanų kaime (Ukmergės r.). 1916–1932 m. J. Smetonaitė dirbo Debeikių (Anykščių r.) pradžios mokykloje mokytoja, buvo šios mokyklos vedėja. Kur tik ji dirbo mokytoja, visur tapdavo kultūrinio gyvenimo ašimi. 1932–1934 m. ji buvo Lėno (Ukmergės r.) pradžios mokyklos mokytoja.
        1932 m. ji parinko vietą naujai mokyklai Užugiryje (Ukmergės r.) statyti ir tapo šios mokyklos statybos komiteto nare, 1934–1935 m. pati organizavo ir prižiūrėjo mokyklos statybą.
        1935 m. vasarą Užugiryje pastačius naują mokyklą (dabar – Taujėnų vidurinės mokyklos Užugirio pradinis skyrius, mokykla-muziejus), J. Smetonaitė persikėlė ten ir 1935–1938 m. dirbo pradinių klasių mokytoja ir vedėja, kartu buvo ir Lietuvos Prezidento Antano Smetonos tėviškės namų Užugiryje prižiūrėtoja. Ji visą gyvenimą labai artimai bendravo su broliu Antanu Smetona ir turėjo jam didelę įtaką.
        Nuo 1938 m. pasitraukusi iš pedagoginio darbo, ji liko šeimininkauti Prezidento A. Smetonos sodyboje.
        J. Smetonaitė buvo aktyvi Lietuvos moterų sąjungos, veikusios Vilniuje 1908–1915 m., veikėja, rūpinosi moterų teisėmis, kultūros reikalais, blaivybe. Ji buvo šaulė, apdovanota Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės medaliu (1939 m.).
        1941 m. birželio 14 d. J. Smetonaitė Užulėnyje buvo suimta ir išgabenta į Sibirą, įkalinta Rešotų grupei priklausiusiame Belniakų lageryje (Žemutinio Ingašo r., Krasnojarsko kr., Rusija“
         Pažymėjau Rešotų lagerį todėl, kad jame nuo 1941 m. kalėjo ir Ukmergės Žydų bendruomenės pirmininko Artūro Taico senelis Altaras Meeris TAICAS, kaži, ar ne viename vagone buvo tremiamas su Julija? O dabar ponas Artūras, nusistatęs prieš J. Krikštaponį, turėtų žinoti, kad nusistato ir prieš savo senelį bei prieš J. Krikštaponio mamą - prieš kaimo švietėją Mortą bei jos seserį - Juliją, - Artūro Taico senelio tremties vieno likimo atstovę. Dar, svarbiau, kad J. Krikštaponio tėvas taip pat buvo Švietėju-knygnešiu. Todėl Juozas Krikštaponis, pagal savo dėdės A. Smetonos patarimą pasirenka Lietuvoje geriausią Jono Rygiškių gimnaziją Marijampolėje, kurioje jis su berniukų sporto Vaidotas klubo nariais išsiugdo ne tik kaip vienas geriausių Lietuvos lengvaatlečių metikų, garsinusiu Lietuvą ir jos kariuomenę, bet ir įgavo Humanistinės pedagogikos pagrindus, kurie akivaizdūs iš jo rašytas Atestacijos aspirantui, skirtingos nei kitų LCVA saugomų atestacijų; grynai Autoritarinio pobūdžio. 
         Taigi,  iš XXI amžiaus publikacijos yra žinoma, jog Elena Marijona Smetonaitė„1923-iųjų vasarą ... persikelia gyventi į Jonavą. Čia kaip tik dirbo Elenos pusbrolis Jonas Kastanas, kuris vadovavo vietos progimnazijai. O jonaviečiai Kastanai palaikė giminystės ryšius su Smetonomis, nes tuometinio Lietuvos prezidento Antano Smetonos motina Julijona Kastanaitė kaip tik buvo iš šalia Jonavos esančio Šilų dvaro.“ (P. S.: tame straipsnyje grubi klaida, nes žinau savo miesto švietimo istoriją ir josios progimnazijos steigėjo direktoriaus-fiziko Jono Kartano, pedagoginį darbą pradėjusio 1913-1915 m. m. Višakio Rūdoje, direktoriavusio dar ir Kėdainių, Šiaulių bei Raseinių  gimnazijose, o gyvenimą pabaigusio 1944 m. liepos 13 d. Vorkutos anglių kasyklose,  giminė buvo ne „kaStanų“, o KaRtanų, ir A. Smetonos mama irgi buvo KaRtanaitė iš šalia Užulėnio esančio Kartanų kaimo. O Jonavos progimnazijos Kartanai gali būti kildinami nuo Aukštosios Kulvos ir šalia Šilų esančio Koncepto dvarelio. Apie šį fiziką-pedagogikos vadovą rašė mokslų daktarė Judita Puišo, bet, kažkodėl mokslolietuva publikacijos internete netikėtai nustojo veikti. ) Toje jau neveikiančioje nuorodoje buvo rašoma, jog „Elena dirbo ne tik mokytoja, bet ir progimnazijos sekretore. Netrukus įsitraukė į visuomeninę veiklą. Didelėje progimnazijos salėje rengė vietos jaunimui vakarėlius. Nemažai bendravo su čia gyvenusiais žydų tautybės inteligentais, juos rengė lietuvių kalbos egzaminui. “


        Pastarąjį sakinį paryškinau, nes pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos ŠVIETIEJIŠKOJE giminėje, ir, ypač,  tos giminės J. Krikštaponio šeimoje  antisemitinių polinkių būti negalėjo - nes  Juozas, turėdamas bendrauti su savo pussesere, ar, bent, su savo mama, pabendravusia, gal, su jo pussesere, ar ne turėjo sužinoti ir apie pusseserės rengtų egzaminams žydų Jonavoje tragediją, kartu ir su nesėkmingomis jos vyro derybomis dėl žydų žudynių nutraukimo, jau, nekalbant, jam, gal, žinant apie 42-jų Alytaus šaulių-Birželio sukilėlių tragediją? Kartoju, J. Krikštaponis, kaip garsinęs Kariuomenę savo sportiniais pasiekimais ir kaip Fizinio lavinimo specialistas su buvusiu Lietuvos Kariuomenės vadu generolu S. Raštikiu, gal turėjo bendrauti glaudžiau, nei kaip su artimu giminaičiu? Dar, svarbiau, kad buvusių Raudonosios armijos karių ir karininkų mobilizacija į tautinius batalionus buvo prievartinė, renkantis ar karo belaisvių stovyklas, ar tuos batalionus, ir apie tai nutyli mūsų istorikai. Tai pabrėžė Didvyrio Jono Semaškos-„Liepos“ sūnus Alvydas Semaška. . Todėl J. Krikštaponiui 1941 m. rugpjūčio 1 d. tapus bataliono 2-osis kuopos vadu, įdomu, kaip jis, kaip teisę išmanantis, galėjo sureaguoti į kitą dieną Kauno IV-tame forte surengtas kelių šimtų žydų žudynes? Istorikas Mindaugas Pocius mokslinio „G... ir R...“ žurnalo 13 psl. tvirtina, kad J. Krikštaponis „apie jas turėjo žinoti.“ Tuoj pat rugpjūčio pradžioje iš savo giminaičio generolo S. Raštikio J. Krikštaponis galėjo žinoti ir apie Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) paleidimą. O iš Kauno miesto komendantūros fondo (R-1444) yra žinių, jog tuo metu Pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono vadas mjr. Antanas Impulevičius 1941 m. rugpjūčio 22 d. raportavo Kauno komendantūrai, kad šių metų rugpjūčio 20 d. 1-oji ir 2-oji kuopa persikėlė į Šančius ir pradėjo joms vadovauti. Prašė perkelti iš 1-ojo bataliono į 2-ąjį batalioną karininkus, tarp kurių minimas ir Juozas Krikštaponis dokumente LCVA, R-1444, ap. 1, b. 18, l. 176-176a.p.. Kitame LCVA, f. R-1444, ap. 1, b. 3, l. 113 dokumente - 1941 m. rugpjūčio 26 d. įsakyme Nr. 1 2-ajama Pagalbinės policijos tarnybos batalionui teigiama, kad iš 1-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono atkeltas ltn. Juozas Krikštaponis paskirtas 2-osios kuopos vado. Toliau iš  LCVA, f. R-1444, ap. 1, b. 3, l. 129 matosi 1941 m. rugsėjo 8 d. įsakyme Nr. 14 2-ajam Pagalbinės policijos tarnybos batalionui rašoma: „Skelbiu š. m. rugsėjo mėn. 4 d. įvykusio visuotinio karininkų susirinkimo, išrinktą bataliono Karininkų Valgyklos Valdybą: Valdybos pirmininku – kpt. Pukys. Nariai: ltn. Krištaponis; ltn. Tamošiūnas. Bendrovės šeimininką – ltn. Reikalą. Pastaba. Susirinkimo protokolas Nr. 1“. Pastebiu, jog paminėtieji Tamošiūnas ir N. Reikalas NKVD tardymų liudininkų parodymuose figūruos kaip J. Krikštaponį pakeitusieji. O pagal LCVA, f. R-1444, ap. 1, b. 3, l. 130 kaip ir paskutiniuose Lietuvoje: 1941 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 15 2-ajam Pagalbinės policijos batalionu skelbiama: „Bataliono ginklams apžiūrėti ir juos aprašyti skiriu komisiją: pirmininkas – ltn. Krikštaponis. Nariai: ltn. Reikalą; ltn. Zelba. Komisija darbą pradėti š. m. rugsėjo mėn. 11 d. Pastaba: Bn ginklininko raportas Nr. 2 “, o taip pat LCVA, f. R-1444, ap. 1, b. 3, l. 142 1941 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr. 25 2-ajam Pagalbinės policijos batalionui skelbia: „&4. Bataliono štabo rik. skir. j. ltn. Buinauskas Petras, 2 kuopos ltn. Krištaponis Juozas, ltn. Tamošiūnas Vladas, ltn. Juodis Jurgis, ltn. Marcišauskas Jonas ir j. ltn. Grabauskas Juozas š. m. rugsėjo mėn. nuo 11 d. 0700 val. iki 13 d. d. 2400 val. Kauno komendanto įsakymu buvo komandiruoti slaptais tarnybos reikalais. Pastaba. Paros žinios ir priėm. komisijos laikinas asmens liudijimas Nr. 741“

     Toliau, jau 1941 m. spalių 6 d. išvykos į Minską įsakyme Nr. 42 šokiruoja tarp pusės tūkstančio bataliono prastai įžiūrimo sąrašo narių net apie 52 mano suskaičiuotus  jaunuosius karius, t. y., net Eilinio laipsnio neturinčius, kurie pagal karinę sampratą turėtų skaitytis kaip pradedantys kariai-kursantai (pagal sovietinę terminologiją „karantino salagomis“, o pagal baudžiavos caro laikų „rekrūtais“ turėtų būt vadinami) ir tokie visiškai neparuošti kariai turėtų praeiti elementarųjį pradinių karinių žinių apmokymą bei įgūdžių patikrinimą. Todėl labai keista, kad batalionas komandiruotėn į Minską, kaip į atsakingą kovinę užduotį išvyko pasiėmęs tiek daug neparuoštų - net Eilinio laipsnio neturinčių karių, kuriems net ginklo negalima būtų patikėti, ir, vargu, ar jie kokią priesaiką gali būti priėmę? Jųjų I-ajai kuopai priskaičiavau apie 18, II-ajai kuopai apie 19, o III-čiajai kuopai apie 25. Pastarosios bataliono sąrašo priešpaskutiniajame 162 archyvinio apskaitos numerio ir mano fotografavimo 7-tajame lape nekokybiški „kariai“ surašyti eilės tvarka kartu nuo 436-ojo  numerio iki 462-ojo imtinai, tai kitose kopose  (lape 1, lape 2, lape 3, lape 4, lape 5, lape 6, ir ) jie išmėtyti po visą sąrašą. (Yra ir 8 lapas, matyt, neišvykusiems)

        Po LLV išvaikymo, ar normaliai galėjo vykti bataliono karyba, ar negalėjo kas nors joje sutrikti? Įtartina jau vien tai, kad ginklų apžiūrai ir jų aprašymui paskiriama komisija bei jos vadovavimui paskiriamas J. Krikštaponis tik rugsėjo 11 d. Tai negi batalionas „mokymus“ vedė su neapskaitytais ir nepatikrintais ginklais? Ar ne panašu, kad tarnyba galėjo būti prastai vykdoma, arba prieš išvyką į Minską gal buvo kokios rudens atostogos J. Krikštaponiui, kad ir derliui nusiimti ir dalį jo kariniam maistui pasiimti? Gal jo kuopos tarnyba negalėjo Ukmergėje laikinai skaitytis prie žinomų kareivinių? Toks klausimas iškyla, paskaičius iš kraštotyrininko Romo Kauniečio 1990 m. liepos mėnesio Šiluose į magnetofono juostą įrašytų J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimų (man prisiųstų nurašytų nuo magnetofono dar be jokios korekcijos), kuriuose apie savo brolį sesuo pasakė taip:

        „Brolis Juozas, gimęs 1912 m., buvo baigęs karo mokyklą ir Kaune, Šančiuose, tarnavo pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijosmetu sėdėjo kalėjime už vokiečio sumušimą . Jis vis važiuodavoį Ukmergę "taškų" reikalais, o ten turėjo gerus pažįstamus- Juozą Barzdą, karo gydytoją Mikalauską· Jeigu nori ką gauti, reikdavo degtinės vežtis. Kartą jis nuėjo į restoraną civiliškai apsirengęs ...“

9 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje M. Pocius J. Krikštaponio „kalinimą 1944 m. liepos mėnesiui“ net priskyrė. Galima pasididinti.

       Jau, vien CIVILINĖS aprangos paminėjimas, akivaizdžiai parodo,  kad brolis vaikščiodavo kariškai apsirengęs ir civilinė apranga, pagal sesę, kaip ir neįprasta jam buvo. Todėl pagal istoriką M. Pocių, kuris 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos pranešime ir, ypač,  to pranešimo paskutiniojoje dalyje apie „gandus“ pasakė taip:

     „Viešai  skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos .“

     Tačiau nuo mokyklos suolo žinome, jog kai kariai demobilizuojasi - karinių aprangų normaliai niekas nenešioja. O iš sesers pasakojimo matome, jog broliui buvo įprasta nešioti aprangą ir jos pasakojime įterpta civilinės aprangos detalė ar ne pabrėžimui, kad jei būtų kariškai apsirengęs, tai, gal būtų išvengęs to konflikto, ar būtų švelnesnės jo pasekmės?

       Juolab, sesuo visą aplinkybę papasakojo taip:

        „Atėjo du vokiečiai ir atsisėdo šalia jo, o netrukus atėjo kaimo diedukas ir,nieko neklausęs, atsisėdo prie to paties staliuko. Juozas vokie,čių kalbą mokėjo. Vokiečiai tą dieduką pavadino lietuviška kiaule.Tada Juozas tą vokietį pakėlė su visa kėde ir trenkė ant žemės.Dar du puolė, bet ir tuos partrenkė. Kada išbėgo į lauką, ten jau ir daugiau vokiečių atsirado. Juozą suėmė ir tiesiai įkalėjimą Kaunan nuvežė.Nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę, bet ir Kaune jis turėjogerų draugų. Dar Raštikis tebebuvo, o Raštikis buvo vedęs mūsųpusseserę Eleną Smetonaitę .“

         Taigi, kokią „teisę“ generolas S. Raštikis būtų turėjęs kreiptis į GESTAP-ą dėl civilio asmens, jei tai, pagal istoriką M. Pocių tas įvykis, neva, „nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos“? Tada, pablogėjus vokiečių nusistatymams prieš lietuvius, kodėl pats generolas su J. Krikštaponiu į Študhofo Dievų mišką kartu su Baliu Sruoga ir minėtu Leonu Puskunigiu neiškeliavo, už civilio akiplėšos užsistojimą?  O kaip tada su J. Krikštaponio buvimu Vietinėje rinktinėje ir kaip, ar su vokiečiais galėtų J. Krikštaponis tartis, pagal M. Pocių, tik, tik  „1944 m. liepa išėjęs iš kalėjimo“ ir jame pasėdėjęs kartu su komunistais? Ar būtų vokiečiai su komunistais pasėdėjusiu vienoje kameroje patikėję ginklus ir ar tada būtų galėjęs iš Vokietijos tuos ginklus lėktuvu parskraidinti?  Ar ne turėjo praeiti didelis laikas, kad vokiečiai būtų pamiršę apie J. Krikštaponio prasikaltimą jiems?
        O pati J. Krikštaponio suėmimo situacija, jam išbėgus lauką ir ten daugiau vokiečių atsiradus, ar ne rodo, kad ten ar ne Holokausto vykdymo diena buvo? Iš kur tiek vokiečių galėjo „vėliau“ šlaistytis palei provincijos restoraną, kai buvo problemos Rytų fronte?
         Taigi, pagal kokias „gražias akis“ generolas S. Raštikis galėjo ištraukti iš kalėjimo Veronikos brolį, jei ne pagal sugalvotą „rimtą priežastį; susirgus“ Jonui Klimavičiui? Kam dar, „kitam“ tas jo melagingas Raportas galėjo būti skirtu, - kokiu kitu tikslu reikėjo apgaudinėti GESTAP-ą, ar ne jam rašant dar, atskirai ir vokiškai? Kodėl daugiau tokių dvikalbių dokumentų nėra A. Impulevičiaus bataliono bylose?
        Na, ir pats įvykis prie staliuko ar ne byloja ypatingą psichinę būseną visos aplinkos tame restorane? Ar „normalu“ tik už normalią vokiečio pastabėlę restorane, nenusiėmusiam sermėgos - jos nepasikabinus rūbinėje, imti ir numesti pastabą davusįjį vokietį, kaip kokį diską stadione? JEIGU GERIAUSIAM Lietuvos METIKUI REIKĖJO NUMESTI VOKIETĮ; KAIP KOKIĄ ŠIUKŠLĘ, TAI GAL TIK 1941-ais METAIS BUVO UŽ KĄ ? ! ?! ?!  Tai, dabar už tai reikia jam paminklinį akmenį nuiminėti?  Kokiais kitais „kriterijais“ vadovaujamasi, ignoruojant šį įvykį restorane?  Kodėl jis neištirtas, o ignoruotas? Pagal kokius Teisinės valstybės principus reikėjo ne tirti to Ukmergės restorano įvykį?   

     Štai, LRT radijo ringe prieš mirusį asmenį, kuris negali apsiginti, pirmame raunde pradėjo „mušti-spardyti“ tą mirusį asmenį du „oponentai“, kurie ne kiek tarpusavyje tame „ringe “ kautųsi, o sutartinai prieš mirusį-žuvusį varė melus.
         Pavyzdžiui Rolandas Račinskas įrašo 6:15 dalyje iš karto pradėjo meluoti, kad, neva, „istorikai - profesionalūs istorikai neturi jokių absoliučiai abejonių - čia yra nustatytas galutinai faktas.“  Juk, aš telefonu, su net aršiausiais istorikais, reikalaujančiais, nukelti paminklą kai pakalbėjau, tai jie man prisipažino, jog jie ne tyrinėjo, o tik pasitiki, ką yra ištyręs Alfredas Rukšėnas. O, ką sako du istorikai, tai dar nėra daugiskaita, kai jiedu vienodai susitarę meluoja.(tą sutartiną melą parodau žemiau)  Tai pamatęs minėtas LŽTKC, minėtame Prašyme ir paprašė nušalinti tuos abu nesąžiningai atlikusius  „tyrimus“ (nuoroda yra gale šio „ringo“ studijos gale.) 

        Įrašo 6:45 dalyje R. Račinskas pabrėžė, kad Lietuva patyria milžinišką reputacinę žalą. Tai, negi dabar už tai nėra kam atsakyti, galimai apšmeižus Didvyrį?

          Be to įrašo 8:39 dalyje R. Račinskas, atrodo, LABAI GRUBIĄ NETIESĄ pasakė, kad, neva:
         „Komisija priėmė vieningą sprendimą, diskusijų dėl to, ar reikia nuimti ar ne reikia - Komisijoje nebuvo“.
        Čia pat įraše 8:47 Laidos vedėja:
         „Nekilo klausymas dėl kario savanorio statuso desovietizacijos...?“
         A. Račkauskas patikino - kad, neva, „visiškai nekilo“ ir ...  

     O grubi NE TIESA yra ta, kad šiame dėl J. Krikštaponiui skirto paminklinio akmens svarstyme-balsavime buvo eliminuota Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, nuo josios deleguotas Komisijos narys, tos Sąjungos valdybos pirmininkas Vladas SUNGAILA NEDALYVAVO KOMISIJOS POSĖDYJE,  nes buvo deleguotas į kažkokį Lenkijoje tarptautinį renginį.
        Taip, kad Demokratinėje Teisinėje valstybėje paminama mirusiojo-žuvusiojo asmens teisė nebūti apšmeižtam, tai, manau, jog atsitokėjimui dar neišsemtos galimybės.
 
     Bet, įrašo 15:42 dalyje iš uostamiesčio paskambino istorijos pedagogė Virginija Jurgilevičienė, kuri pabrėžė, jog iš kart po karo „apklausose nei vienas nepaminėjo Krikštaponio vardo, ir visi paminėjo, kad 2-os kuopos vadu buvo N. Reikalas. O jau 1961-ais metais jie jau „prisimena“ Krikštaponį.“ Ir ši istorijos pedagogė Virginija pabrėžė, kad NKVD nežinojo, kad J, Krikštaponis yra A. Smetonos sūnėnas. Reikėjo Prezidento aplinką netinkamai pateikti visuomenei ir dėl to ...
        Tačiau šios istorijos pedagogės kalba tapo nutraukta ir įrašo 17:30 dalyje LGGRTC istorikas A. Rukšėnas pradėjo meluoti, kad problemą reikia žiūrėti „kompleksiškai“, kai jis savo „tyrimuose“ ciniškai ir ignoruoja kompleksiškumą, žinodamas, kad Didvyris nuo nacių buvo nukentėjęs, bet savo 2014-12-19 „pažymoje“ tai nuslėpė, apgaudinėdamas L. R. Gen. Prokuratūros teisininkus, ir, galimai, apgavo net savo buvusią direktorę Teresę Birutę Burauskaitę. Net sveiku protu nesuvokiama, kaip valstybinės įstaigos direktorė  Teisinėje valstybėje, tiriančios asmens veiklą nacių okupacijos metais gali ignoruoti-slėpti to asmens nuo nacių nukentėjimo faktą?   Šokiruoja, kad  IR ŠIUO METU LGGRTC SLEPIA ŠĮ FAKTĄ, kad Juozas Krikštaponis buvo atsidūręs į nacių valdomą Kauno kalėjimą. Apie tai mini tinklalapiai, kaip „Wikiwand“-o enciklopedija ir net Vikipedija, nurodydami tą faktą patvirtinančio dokumento adresą  (LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199), kuris saugomas Genocido centrui priklausiančiame Ypatingajame archyve.
        Svarbiausia, A. Rukšėnas pradėjo pasakoti „pasakas“ LRT radijo klausytojams bei YouTubės žiūrovams apie Nikodemą Reikalą kaip ginklininką, ir 18:30 įrašo dalyje, apie, neva, spalio 6 d. į Minską „išvykusį J. Krikštaponį“, bet, kažkodėl istorikas A. Rukšėnas „nemato“, jog A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 su būtojo kartinio žodžiais „išvyko“ yra niekiniai, nes tas įsakymas yra rašytas ne traukinyje išvykos metu, o rašytas Šančiuose, ir kanceliarijos raštvedys ne kaip negalėjo žinoti, kas išvyks, o kas ne. Todėl dokumente rašymas būtajame kartiniame laike - tai kažkoks nesusipratimas. Juk, kas turėjo reikalų su komandiruotėmis, visi žino, kad įsakymai rašomi kitokiomis formomis, nurodant kada privalo išvykti, ar pan.. Ir, jeigu, A. Rukšėnas būtų sąžiningai toliau paskaitęs kitą jau Minske parašytą A. Impulevičiaus įsakymą Nr.. 44, kuriuo A. Impulevičius naikina (atitaiso) prieš savaitę rašytą garsųjį įsakymą Nr. 42. To įsakymo naikinimo-atitaisymo pagrindas yra j. ltn. Jono Stankaičio raportas Nr. 338 su gydytojų pažyma, apie tai, kad išvykti negalėjo. To paties įsakymo 4-tame paragrafe nurodomi sauvaliai pasišalinusieji, kurie irgi į Minską komandiruotėn neišvyko, ir prie jųjų pridedamas raportas Nr. 340.  O kokį „raportą“ J. Krikštaponis iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo parašyti? Todėl nėra jokio juridinio pagrindo teigti, kad J. Krikštaponis  „išvyko“, jei įsakymas Nr. 42 yra niekinis ir tą niekingumą įrodo pats A. Impulevičius kitais įsakymais, naikinančiais tą 42-ąjį įsakymą.
          Taigi, A. Rukšėnui reikia būti sąžiningesniam, kai žymiai už A. Rukšėną profesionalesni KGB tyrėjai apie 1981 metus nustatė, jog 2-os kuopos vadu J. Krikštaponis buvo tik 1941 m. rugsėjo mėnesyje, o išvykos į Baltarusiją metu nuo spalio mėnesio kuopos vadu buvo Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gimęs 1907 m. ir nustatytas gyvenąs JAV:


 10 pav.: 2/12 bataliono 2-osios kuopos karių Sąrašas raudonais pažymėjimais, kurio visą šio Sąrašo puslapį galima pasididinti.  

Tai kokių dar didesnių reikia įrodymų, jeigu tą patį įrodinėjo ir liudininkai, kad kuopos vadu buvo N. Reikalas, ir tų liudininkų žymiai daugiau, nei„Krikštaponį“ teigusiųjų labai įtartinų, greičiausiai, nemokėjusiųjų atskirti N. Reikalo nuo J. Krikštaponio, nes jie abu buvo aukšti-liekni ir su kariška uniforma galėjo būti panašūs. Tokius maišymus galėjo atlikinėti ir jaunasis karys Mindaugas Kačiulis, kuris net Eilinio kareivio laipsnio neturėjo, ir, kuris 1949 m. savo kuopos vadu rodė N. Reikalą, o jau nuo 1962 m., ir 1982 m. apklausuose savo kuopos vadą N. Reikalą;  M. Kačiulis keičia parodymą - dar gyvąjį buvusį N. Reikalą pakeitė į žuvusįjį J. Krikštaponį ar ne J. Reikalo apsaugojimui nuo teisinio persekiojimo? Juolab, 1982 m. tyrėjai buvo net susirūpinę šio „liudininko“ sveikata, nes keisti savo kuopos vadą ar galima, turinčiam atmintį?
        Kad karinėje struktūroje nekaip negalima atsiminti karininkų po daug metų, įrodymui rašiau Komisijai ir R. Račkauskui apie J. Gagariną II-oje laiško dalyje, kai aš tapau jojo nužudymo - jojo žudiko-naikintuvo Su - 15-tojo fiksuotojas savo radaru per 1968-03-27 kovinį budėjimą, bet už mano nugaros stovėjusiojo-stebėjusiojo „dingusiojo Gagarino“ paieškas su savo aukštimačiu (dingę iš matomumo lėktuvai visad būdavo ieškomi jautresniais aukštimačiais) - tai to puikaus karininko - mūsų  budėjimo pamainos OPERATYVINIO-BUDĖTOJO atsiminti ne kaip negaliu, nes jie trys buvo irgi man panašūs, kurie dažnai keisdavosi, ir katras iš jų už manęs stovėjo, atsiminti negaliu, nes, dar, ir jųjų pavardes mes prastai žinojome - pagal statutą tik laipsniu kreipiesi į karininką. Neatsimenu, nors 3-is metus tarnavau, o, čia, 1941 m. pabaigos Baltarusijoje įvykiai kokių 3-jų savaičių - geriausiu atveju 3-jų mėnesių buvo.
        Dar keisčiau, jog tas M. Kačiulis nežinojo net savo būrio vado pavardės, su kuriuo turėjo net kelioliką kartų daugiau bendrauti nei su kuopos vadu.
        Todėl labai keista ir liūdna, jog A. Rukšėnas savo „pažymoje“ epizoduose ir naudojosi šio paties nepatikimiausio „liudininko“ M. Kačiulio parodymais apie žudynes, kurių nuneigti neįmanoma, Bet, kas joms galėjo vadovauti, tai precizika, nes istorikams ir į pasakotojo psichiką būtina įlįsti, ir NEGALIMA IGNORUOTI PSICHOLOGINIŲ-PEDAGOGINIŲ ASPEKTŲ, kurios A. Rukšėnui visai nedomino. Nedomino, nors žinojo liudininkus liudijusius lygiai taip pat, kaip ir KGB tyrėjai buvo nustatę 2-sios kuopos vadu buvusį ne J. Krikštaponį, ir tuos liudininkus man A. Rukšėnas asmeniškai atsiuntė oficialiu LGGRTC laišku, pasirašytu direktoriaus A. Bubnio:

 

 


11 pav.   Henriko Salelionio parodymas.

        Taigi, matome, jog iš pradžių kuopai vadovavo Juozas Krikštaponis ir tas „iš pradžių“ turėtų atitikti dar buvimą Lietuvoje. Todėl istorikai privalėjo nustatyti, kurgi, „dingo Krikštaponis“, jei jau J. Krikštaponį pavaduoja jo pavaduotojas ltn. Tamošiūnas. Kad jis pavaduotojas, matosi iš KGB tyrėjų sudaryto Sąrašo, 10 pav.: matomo, kai Vladas Tamošiūnas, sūnus Igno vos ne bendraamžis J. Krikštaponiui, yra Juozo kraštietis nuo Ukmergės Valtūnų kaimo šalia Siesarties-Šventosios santakos ir yra pirmojo būrio vadas. Taigi, pagal karinę logiką, kuopos vado pavaduotoju turėtų būti kaip ir pirmojo būrio vadas, jei netikėtai dingsta kuopos vadas. Ką, J. Krikštaponis atsisakė vadovauti žudynėms? Todėl A. Istorikas A. Rukšėnas ir turėjo nustatyti svarstomojo J. Krikštaponio dingimą iš bataliono faktą, jį aprašyti. Bet šito A. Rukšėnas nepadarė, nes jis, aiškiai, tyrimo kompleksiškumą ignoravo.  Ignoravo būtinybę aiškintis, jog ir, gal, V. Tamošiūnui buvo nepriimtinas vadovavimas žudynėms?   Ir tai aiškiai įrodo, net 1962 metais parodymus pateikęs jaunasis puskarininkis  Juozas Vėsa, kurio laipsnį A. Rukšėnas sužemina, ar ne tam, kad būtų silpnesnis jo parodymas? Tą patį, bet akiplėšiškiau darė ir jo kolega M. Pocius (dabar desovietizacijos Komisijos narys), savo Pažymoje, skirtoje 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje, net Eilinio laipsnio neturintį Mindaugą Kačiulį pavertė į karininką - į kažkokį „jaunesnįjį karininką“, kurio, aplamai tokio laipsnio nėra ir taip padaro „svaresnį liudininką“, kaip, neva, „baigusįjį karo mokyklą“ ir „privalantį gerai pažinoti J. Krikštaponį“, kurį kaltino žudynėms vadovavusį. Taigi, ar čia sąmoningai Ukmergės mokslinės konferencijos dalyviai-klausytojai buvo apgaudinėjami „svariuoju liudininku“, ar M. Pocius neturi supratimo ir neskiria kario nuo karininko? Tokius dalykus skiria net Ikimokyklinių įstaigų vaikai, kurie mėgsta žaisti karus. Tai ar toks istorikas gali būti prileistas prie karinių istorijų tyrinėjimų, jei jis neskiria karininko nuo kario? Kaip galima „atrasti karininką“ karių sąraše, kai karininkams yra atskiras karininkų sąrašas A. Impulevičiaus 42 įsakyme ir jame 23-22 karininkai turi būti atmintinai žinomi, kas domisi A. Krikštaponio byla? Dar liūdniau, kad M. Pocius savo abejose publikacijose nuslėpė ir labai svarų Juozo Vėsos parodymą, kurį man A. Rukšėnas irgi atsiuntė:

 
       12 pav.: Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino, lyg, ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.

     Tai, akivaizdu, jog kuopos vadu buvo iš pradžių J. Krikštaponis, o vėliau Tamošiūnas. Tai. lygiai, kaip ir Henrikas Salelionis teigė. Tame liudijime, KGB-istų įrašytame, po Tamošiūno iš kart parašomas ir N. Reikalas ir kitame sakinyje pažymima, jog  „Jie keisdavosi“. Kas tie „jie“? Pradinės mokyklos mokinys pasakys, kad keisdavosi tie, kurie paminėti po žodžio „vėliau“. Tačiau, M. Pocius, nuslėpdamas  šį liudijimą, panašu, kad suignoruoja pradinės mokyklos logiką (ji suignoruota ir Minsko geografijos aprašyme, neskiriant civilių belaisvių nuo karo belaisvių ir neskiriant miesto vietovės, nuo už miesto esančios vietos) ir prigalvoja savo publikacijose apie „Krištaponio ir Reikalo kaitą“, net nenurodydamas, koks istorinis dokumentas tokią nesąmonę teigia. Kur matyta, kad būtų du karaliai, du prezidentai, du įmonių ar įstaigų vadovai, ar du vyrai vienoje šeimoje, ar dvi žmonos, pastoviai besikeičiančios/besikeičiantys, kaip  „kaitaliojosi Reikalas su Krikštaponiu“? Tai, tada, kodėl jie „kaitaliojosi“? Kad pavaduotojai gali keistis, tai nieko nuostabaus. Bet kaip gali būti „du kuopos vadai“? Kodėl apie tai niekur nei romanuose apie karą nerašoma ir nei kinofilmuose nerodoma? Ką, „J. Krikštaponis atsisakinėjo žudynėms vadovauti“ ir todėl jį keitė Reikalas?        
  Tik ne aišku, kodėl M. Pocius slepia Pažymoje ir mokslinio žurnalo straipsnyje Nikodemo Reikalo patirtį, žudant žydus Kauno VII-tame forte liudijime paminėtą?

 
13 pav.: Kaip galima užsimerkti į pačius patikimiausius pokario 1948 m. liudijimus,
kai liudininkams dar nėra atmintis sušlubavusi?  Tada dar nebuvo KGB, kuri tik nuo 1954 m. pradėjo veikti.

    Taigi, kaip ir griūna „Krištaponio Baltarusijoje“, sukurptas mitas, kai A. Rukšėno nuslėptasis NKVD generolas Kapralovas, ir lygiai tą patį J. Krikštaponio sesuo Veronika teigė apie jos brolio nukentėjimo nuo nacių faktą, labai aiškiai papasakojusi, jog:

 

 

14 pav.: Ištrauka iš NKVD generolo Kapralovo raštelio. Galima tą raštelį VISĄ paskaityti.
 


15 pav.: Ištrauka iš Veronikos Krikštaponytės-Juodienės prisiminimų užrašytų 1990 m. liepos mėn. Šiluose. Galima atsidaryti platesnį šio prisiminimo fragmentą

  
        Akivaizdu, jog PO KALĖJIMO slapstytis nuo vokiečių reikėjo, nes po kalinimo, pagal Mykolo Dirsės ir sesers bendrą prisiminimą nuo blogo maisto buvo sublogęs, ir, greičiausiai, nusilpusiam, draugo-karo gydytojo, kad, ir Mikalausko ar ne galėjo būti kokia nors pažyma pateikta, kad po kalėjimo būtina reabilituotis? Tai, ar ne todėl J. Klimavičius savo Raporte vaidinęs „sergantį“ ir dar kitame savo ranka 1941 m. lapkričio 16 d.  rašytame Raporte Nr. 9 iš Kauno informavęs apie išvykimą liuosuotis, taip ir nepasiliuosavo, o toliau dar vos ne metus „sirgdamas“ tarnavo iki 1942-09-30 ir tik tada paleistas į atsargą, nes J. Krikštaponio sveikata po kalėjimo gal, buvo prastesnė? (Čia versija, bet kuo ją galima paneigti?)  

     Ar Komisijai ne reikia  ir toliau, tęsti mokslinių konferencijų eilę, kurios nutrūko tik dėl karo Ukrainoje? O J. Krikštaponio priešininkams,  naudojimasis karo Ukrainoje situacija – tai ar ne gali būti suprasta kaip to karo parama?

        Svarbiausia, konferencijas būtina tęsti, nes jai skirtoje Pažymoje buvo parašyta daug netiesos ir netiesa buvo pasakyta LGGRTC istoriko Alfredo Rukšėno dėl, neva, leitenanto Jono Klimavičiaus, atseit, „buvusio 2-oje kuopoje“, nors jis buvo 3-čios kuopos vado Juozo Ūselio pavaduotoju. Apie tai liudija visi istoriniai šaltiniai ir net LGGRTC sudarytas bataliono karininkų sąrašas.  Keista, kad šis istorikas „nežino“, savo įstaigos sudarytų dokumentų ir karininkų, kurių tik viso 23, tarp kurių, vienas sudubliuotas, kurio tokio niekur nerodomas šaltiniuose, kuris,  akivaizdžiai, ar ne atrodo, kaip irGESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti? Tas dubliažas , A. Impulevičiaus atliktas 1941-10-06 įsakyme Nr. 42 ar ne rodo tai, kad J. Krikštaponis buvo suimtu dar gerokai prieš išvyką į Minską, ir todėl, pagal sesers Atsiminimus, dėl generolo S. Raštikio įtakos, išlaisvinant J. Krikštaponį? Juk ta įtaka akivaizdžiai matosi dokumentuose, saugomuose Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA).

     Be to, iškyla dilema, kodėl  2014 m. LGGRTC į L. R. Generalinę prokuratūrą, rašte 2014-12-19 Nr. 13R-300 su pavadinimu „DĖL JUOZO KRIŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) VEIKLOS NACIŲ OKUPACIJOS METAIS“ buvo nuslėptas nuo nacių nukentėjimo faktas? Pagal kokį „mokslinį principą“ slepiamas svarbiausias svarstomojo žmogaus biografijos tarpsnis? Negi tada Generalinė prokuratūra buvo apgaudinėjama, nuslėpus šį faktą? O, gal ir LGGRTC direktorė Terėsė Birutė Burauskaitė irgi nežinojo apskundžiamo asmens nuo nacių nukentėjimo fakto? Negi nuo jos buvo nuslėptas Vikipedijoje ir Vikivando enciklopedijoje minimas ir LGGRTC priklausančiame Ypatingajame archyve saugomas NKVD generolo Kapralovo raštas, kuris ir buvo dar pateiktas prie visų 28-ių dokumentų tik 27-tu, kaip pačiu nesvarbiausiu? Šokiruoja; tarp visų pateiktų dokumentų pateikti visai ne prie ko, net 8 Jono Rutkausko dokumentai, kuris pateiktoje „pažymoje“ net neminimas, o minimojo „pažymoje“ Stanislovo Rutkausko, net nėra pateikta nieko. Negi Jonu Rutkausku taip norėta paslėpti neįtikinamas Stanislovo Rutkausko „pasakas“ apie J. Krikštaponio vadovavimą karo belaisvių žudynėms ten, kur jųjų būti negalėjo? (apie tai žemiau detaliau) Centrui pateikus į Gen. prokuratūrą tą NKVD generolo raštelį, kuris buvo atsakingas už J. Krikštaponio sunaikinimą ir atsiskaito už Didvyrio sunaikinimą, kodėl neatkreiptas dėmesys, kad jis pabrėžia J. Krikštaponio nukentėjimo nuo nacių faktą? Kodėl istoriškai nenagrinėtas tas faktas? Negi rusiškai „nemokėta perskaityti“ ar „nepamatyta“, kai pačiose pirmose eilutėse tas nuo nacių faktas minimas? Kokia gali būti asmeniui inkriminuojama „veikla“ nacių laikotarpyje, kai jis nacių buvo kalinamas, o po to, pagal liudininkų pasakojimus, išėjęs iš kalėjimo, slapstėsi nuo vokiečių? 

Ar  minėtiems istorikams ir LGGRTC mokslų daktarui Arūnui Bubniui „ne iškyla“ klausimas, kodėl NKVD generolas, minėdamas J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą, nemini to fakto datos, ir informaciją apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą bei dar svarbesnę informaciją apie vokiečių išmestą desantą, tuo metu, kai nuo Klaipėdos vokiečiai link Kretingos kontraataką vykdo, tas NKVD generolas Kapralovas kitam generolui Tkačenkai šią svarbios ir skubios reikšmės operatyvinę informaciją teikia net po 7,5 mėnesių; 1945 m. rugpjūčio 29 d., kai po hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo praėjo net 3 mėnesiai ir 21 diena?

                   
16 pav.: NKVD generolo Kapralovo raštelio išsiuntimo data rugpjūčio 29 d., praėjus net 7,5 mėnesiui po J. Krikštaponio sunaikinimo.
Galima VISĄ tą NKVD generolo raštelį paskaityti.

      Kokia „nauda“ iš tokios „informacijos“ Sovietų Sąjungos NKVD vadovybei? Ar tai ne gali būti ji skirta kaip pakartotina informacija kažkokiam įvykiui uždokumentuoti ir ...? Kokia „reikšmė“ tos informacijos, kai nutylėtas J. Krikštaponio kalinimo terminas ir „iš po sargybos išlaisvinimo“ (tokia rusiška leksika) fakto, nepaminėjus jo datos? Kodėl, aplamai, sunaikintos aukos nuo nacių nukentėjimo faktas sovietų vyresnybei turėjo rūpėti, kad jį reikėjo minėti, nutylint to fakto laiką? Ar ne galima sąsajų gretinti su J. Krikštaponio sesers prisiminimuose paminėto generolo S. Raštikio rūpestį dėl J. Krikštaponio išlaisvinimo? Gal tą rūpestį NKVD-istai matė GESTAP-o dokumentuose ir per tą „faktą“ ne užsimanė  iš Regensburgo ar Scheinfeldo pabėgėlių stovyklų išprašyti generolą, taip, kaip išprašė ir generolą Vlasovą? Ar neužsimanyta mūsų generolui inkriminuoti „tą išlaisvinimo pagalbą J. Krikštaponiui, kad jis ... bandą sukurtų ir su diversantais-vokiečiais kartu ...“? Ar ne dėl to nutylėta to išlaisvinimo data, kuri turi senatį ir ...? Kokios kitos gali būti versijos šio raštelio mįslės? Ar ta NKVD-istų nutylėta išlaisvinimo datos senatis nekrypsta į vokiečių okupacijos pradžios laikmetį jau vien dėl to, kad NKVD-istų auka neminima Baltarusijoje? Tai čia ar ne antras to raštelio turinio požymis, galintis J. Krikšaponio išlaisvinimą keipti irgi  į 1941/1942 m. sandūrą?

 

     Ar ne liūdna, dar ir todėl, kad istorikas Alfredas Rukšėnas savo 2014-12-19 istorinėje archyvinėje „pažymoje“ nuslėpė pačius svarbiausius dokumentus ir dar svarbesnius faktus nuslėpė ne tik J. Krikštaponio nukentėjimo nuo nacių, bet ir nuslėpė vyr.  leitenantą Nikodemą Reikalą, kuris KGB tyrėjų rodomas nuo 1941 m. spalio mėnesio kaip 2-os kuopos vadas, matyt, į kalėjimą patekusį J. Krikštaponį pakeitusį? Todėl tokią „pažymą“ ar ne reikia vadinti kabutėse, kai joje svarbiausi aspektai slepiami?

Todėl aš 2021-08-28 Ypatingajame archyve buvau priverstas nufotografuoti tą slepiamą NKVD raštelį, ir 2021-09-15 socialiniame Facebook tinkle  parodžiau dar KGB tyrėjų sudarytą Sąrašą, kuriame išvykai į Baltarusiją nurodomas kaip 2-os kuopos vadu Nikodemas Reikalas.  Todėl tai slėpti toliau jau nebuvo įmanoma ir 2021-12-03 Ukmergės konferencijai skirtoje Lietuvos Istorijos instituto [toliau LII (Lii)] istoriko Mindaugo Pažymos tik 11-tame puslapyje pagaliau atsirado ir prieštaringos informacijos. Bet toje konferencijoje buvo paskleistos ir dezinformacijos, kurias ar ne reikėtų kitose numatytose konferencijose paneigti, ar paaiškinti visuomenei, kodėl buvo dezinformuojama?

.
        Pasinaudojant Ukrainoje karo įkarščio situacija, 2022 m. birželyje garbingame-moksliniame GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnale Mindaugas Pocius, norėdamas įtikinti, kad J. Krikštaponis, neva, Baltarusijoje, net raštus rašė, savo Pažymoje, skirtoje Ukmergės konferencijos dalyviams ir žurnalo skaitytojams apgauti, pateikia „duomenis“ taip: 


17 pav.: M. Pocius Pažymos 2 psl. pabaigoje, kurioje apie asmenvardžio painiavą M. Pocius aiškina, čia jis parašė, jog, neva, 1941 m lapkričio 4 d. „ltn. Krikštaponio raštas“ bataliono vadui su raudonai pažymėtu archyviniu skaičiumi 398, ir dar kažkoks J. Krištaponio raštas minimas jau kitose 2.1.segtuvuose su archyviniu skaičiumi 15. Kažkodėl nėra datos tam raštui? Pagal šios NUOTRAUKOS kairės viršuje raudonai pabrauktą pakėlimo kapitono laipsniu  dokumentą, akivaizdu, kad 2,1, aprašų segtuvas turėtų pakėlimo laipsnius atspindėti ir pagal Pažymos rašymą net du „J. Krikštaponio raštai“ Kauno kalėjime versiją turi atmesti?


18 pav.: Atestacijos ištrauka rašyta J. Krikštaponio ranka. Galima VISĄ ATESTACIJĄ pamatyti.
 

   Pasirodo,  18 pav.:  pamatome, ne „Baltarusijoje“, o Lietuvoje Atestaciją J. Krikštaponio parašytą! Tai ar galima istorinius tekstus ir Pažymas tvarkingiau rašyti? Negi sąmoningai data išimta, kad skaitytojai galvotų apie Baltarusijoje raštą rašytą?  Todėl tenka, kad būtų aiškiau, šią unikalią M. Pociaus analogišką VISĄ citatą  jau garbingo-mokslinio minėto žurnalo 16 psl. pateikti išdidintą:


19 pav.: Neeilinės manipuliacijos žurnale ir jo SKAITYTOJŲ APGAUDINĖJIMO PAVYZDYS

 


      Tai, prašome „pasigrožėti“. Koks iš tikrųjų tas  „kuopos vado 1941 m. lapkričio 4 d. Minske rašytas tarpininkavimo raštas 2-ojo bataliono vadui su autentišku parašu“? Kad aiškiau būtų, rausva-gėdos spalva padažau tikro autoriaus raštą:


20 pav.: ŠVIESIAI RAUDONAI PASPALVINTA aiškumo dėlei į pagrindinę mintį. Galima VISĄ dokumentą pamatyti.
 

      Tai kur čia „J. Krikštaponio raštas“ ir, išvis, nuo kada visai kito asmens RAPORTAS vadinamas „J. Krikštaponio raštu“? KODĖL TOKIAIS DVIEM M. POCIAUS RAŠINIAIS APGAUDINĖJAMI Ukmergės KONFERENCIJOS STEBĖTOJAI ir visuomenė bei šio žurnalo skaitytojai?    Kodėl tas raštas „J. Krikštaponiui pripaišomas“, jei tai J. Klimavičiaus Raportas? Negi tik tam, kad visuomenė nepradėtų įtarinėti, kad J. Krikštaponis galėjo tada kalėjime sėdėti? Negi tuo tikslu pripaišomas tas „ Krikštaponiui raštas“? Ir, aplamai, nuo kada eilinis karinis Raportas vadinamas kažkokiu „tarpininkavimo raštu“, net visai ne tuo asmens vadinant?

        Kuo ypatingas tas dokumentas, rodant ne J. Klimavičių, o melagingai „J. Krištaponį“, ir aprašant dokumentą visai ne taip, kaip jis iš tikro atrodo? Prašau  paskaityti, kaip J. Klimavičius „apgaudinėjo? “    A. Impulevičių:


21 pav.: Jono Klimavičiaus raportas. 
 

  Pirmiausiai, kaip istorikai A. Rukšėnas ir M. Pocius „nežino“, jog visi kaliniai per Jonavą-Ukmergę į Minską buvo išvežti, kur dalis Minske sušaudyti, o visi kiti į Červenę ginant sušaudyti? Kaip galėjo mirtininką paliki ir jam mirties nuosprendžio neįvykdyti? Kodėl istorikams (A. Rukšėnui ir M. Pociui) neiškyla toks  pats elementariausias klausimas? Ar užtektų iš Lietuvos istorijos tik patenkinimo įvertinimo mokiniui, kuriam neiškiltų toks klausimas? Todėl siūlau apie tą patį Joną Klimavičių pažvelgti į Lietuvos karininkų enciklopedijos išrašą:

 
22 pav.: iš knygos  du Klimavičius pasididinti-pasilyginti.„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai

Kaip matome, ir čia nurodoma, jog Jonas Klimavičius ne „2-oje kuopoje“, kaip A. Rukšėnas apgaudinėjo Ukmergės konferencijos dalyvius, o 3-čios kuopos pavaduotoju. Be to, ar J. Klimavičius moka skaičiuoti iki 80? Juk nuo jojo nuteisimo mirties nuosprendžiu iki išlaisvinimo yra ne 47-ios, o 74-ios dienos!  Akivaizdu, kad šių skaičių SPAUSDINIMO MAŠINĖLĖS KLAVIŠAI SUMAIŠYTI, matyt, pats J. Klimavičius spausdino, patirties neturėdamas?  Ar negalėjo J. Klimavičius po perteisimo iki  išlaisvinimo per tas 43 dienas sveikatą pataisyti, džiaugdamasis, kad jį gyvą paliko? Kodėl jis raporte nutylėjo, kad buvo perteistas į 10 m. lagerio? Negi Jonas Klimavičius apgaudinėjo savo bataliono vadą A. Impulevičių?  Juk A. Impulevičius kalinamas ir NKVD-istų kankinamas buvo 4,05 kartus daugiau nei J. Klimavičius. Juk jiedu-abu kartu buvo išlaisvinti iš kalėjimo. Tai, negi J. Klimavičius galėjo apgaudinėti savo vadą, labiau NKVD-istų kankintą? Kad A. Impulevičius buvo kankintas, istorikas Simonas Jazavita tik ką neseniai pristatytoje savo knygoje apie K. Škirpą pateikia A. Impulevičiaus sugadintų nervų įrodymą, kai jis Kauno komendanto Kviecinsko prašėsi 5-ių savaičių atostogų, nervams pataisyti.

     Taigi, iš Karininkų enciklopedijos matome, jog Jonas Klimavičius visiškai nebuvo paleistas, o „SIRGDAMAS“ TOLIAU TARNAVO, beveik, metus laiko.  Ar gali būti tokia nesąmonė, kai yra gydytojo pažymėjimas apie ligą, o toliau ligotas karininkas paliekamas tarnauti? Kodėl istorikai A. Rukšėnas ir M. Pocius „nemato“ tokius neatitikimus ir „negali“ pasinaudoti tą garsiąja Karininkų enciklopediją, ją pasiskaityti ir nekurti „pasakų“? Kodėl net studentas Andrejus Stoliarovas savo magistriniame darbe apie J. Klimavičių viską sudėjo į vietas ir normaliai viską parašė? Kodėl šie istorikai „nematė“, jog tame LCVA archyve šalia to raporto yra dar ir lygiai toks pats atspausdintas ir vokiškai J. Klimavičiaus raportas tas pats? (Galima ir originalų be kontrasto užkėlimo labai raiškią; neryškiai spausdintą pamatyti) Kodėl istorikams „nepasirodė“, keistenybe, kad visoje byloje nėra analogiškų DVIKALBIŲ dokumentų? Kodėl  dėl J. Klimavičiaus „ligos“ su melagingu Raportu reikėjo atsiskaitinėti prieš vokiečius? Negi A. Rukšėnui ir M. Pociui „neiškilo įtarimas“, jog tas J. Klimavičiaus melagingas Raportas buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir iš kalėjimo J. Krikštaponį ištraukti? Negi šie abu istorikai „negalėjo matyti“, nuo gatvės matomą aiškią GESTAP-o apgavystę, kad nutarė, kaip ir, kartu susitarę, nuo dviejų istorijos tyrimo organizacijų visuomenę apgaudinėti su tuo „J. Krikštaponio raštu“? Tai, ar sąmoningai apgaudinėjo, ar jie abu to dokumento savo akyse nė nematė ir tik vieno nuo kito nusirašinėjo apie šio dokumento išvaizdą? Juk, sutikime, kad net ir pradinės klasės mokinys, pamatęs J. Klimavičiaus Raportą, net nesumąstytų jį vadinti kito asmens kažkokiu „tarpininkavimo raštu“. O, kad dėl šio „rašto“ vyko vienas nuo kito nusirašinėjimo procesas, prarodysiu tai kitur. Bet, kad labai taikliai - dėl to paties rašto į mano pateiktus klausimus man  labai išsamiame-moksliniame 14 psl. apimties LGGRTC atsakyme istorikas A. Rukšėnas su direktoriaus Arūno Bubnio parašu apie tą 398 dokumentą parašė taip:

  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/kriksta-pranesa-tarpinnko-vaidmein%C4%AF-atliekantis-m-v.jpg
23 pav.: labai unikalus EZOPINĖS KALBOS STILIAUS parašymas Alfredo Rukšėno,
 arba savo akyse nemačiusio to 398 dokumento ir jam taip liepta rašyti,
 nors tas dokumentas visai ne taip atrodo, arba ...?
 Be to, neva, „raštas Nr. 221 (Minskas)“ tokio užrašo nėra, nes pagal aprašą 398, iš žemiau pagal 25 pav.:, matosi, kad tai dokumentas yra Nr. 8
Tai iš kur „Nr. 221“ atsirado - neaišku? Tai numeris visiškai ne „rašto“, o ... (žemiau aiškinu).
 

     O, čia JAU LABAI PANAŠU Į TIESĄ, KAD J. Krikštaponis IŠ Kauno KALĖJIMO SAVO RAŠTU PRANEŠA  BATALIONO VADUI, jog jis TAMPA ARTISTU IR ATLIEKA „Tarpininko“ VAIDMENĮ, nes, gal, kalėjime sėdintis ir gali kokius „vaidmenis“ atlikinėti, ir,  iš kalėjimo raštus rašinėti apie tuos vaidmenis? Gal generolas S. Raštikis su vokiečiais sutarė, kad kalinčiajam leistų vaidmenis atlikinėti ir susirašinėjimo laisvę davė?   Net iš sesers Atsiminimų bei jis su M. Dirse papildymo žinoma, kad brolis iš kalėjimo, parašė-prašė maisto nenešti, nes vienoje kameroje sėdintys komunistai neįtarinėtų, jog jis šnipas.

        O, šiaip, JEIGU Baltarusijoje J. KRIKŠTAPONIS BŪTŲ, TIKRAI, JAM NEREIKĖTŲ JOKIŲ RAŠTŲ RAŠINĖTI SAVO BATALIONO VADUI APIE SAVO VAIDMENIS, NES GALĖTŲ IR ŽODŽIU PASAKYTI, kad nutarė kažkokia vaidyba užsiiminėti.

        Deja, čia ne viskas. Šokiruoja ir paties to J. Klimavičiaus Raporto išvaizda su keistu popieriaus taupymu, atspausdinus Raportą tik ant pusės lapo popieriaus. Kažkaip, tokių pusinių Raportų nedaug. Bet, svarbiausiai, visi tarpininkavimai kažkodėl atliekami labai keistai, kitoje lapo pusėje. Atleiskite, bet man tokių nesąmonių neteko matyti, kad kitoje lapo pusėje būtų tarpininkaujama su tikslu, kad nematyti to rašto turinio.

 

  


24 pav.  Jono Klimavičiaus raporto forma, kurį galima originalą pamatyti.

 Juk, tada, „velniai žino“ ant ko galima „sutarpininkauti“, jei nematai, ant ko rašaisi? Ir, išvis, sistemiškai iškyla klausimai tokie:

 

1.     Kodėl reikia kitoje pusėje tarpininkavimus atlikinėti, jei tos tuščios vietos „sočiai“ yra dar ir rašto „veidinėje“ pusėje? (24 pav.)

2.     Jei tarpininkavimams gali vietos pritrūkti, tai ar ne geriau spausdinti dokumentą pilnu lapu ir tuos tarpininkavimus atlikinėti tvarkingai ant to paties rašto pusės?

3.     Ar tarpininkavimas  - parašų dėjimas kitoje pusėje nėra tas pats, ką rašytis ant tuščio lapo popieriaus?

4.     O gal tokie parašai kitoje rašto pusėje reikalingi tam, kad pasirašantys nematytų to rašto turinio, ar to rašto autoriaus?

     
25 pav.:Galimapasididinti. Ant kitos pusės Juozo Klimavičiaus raporto  J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto„tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl  spausdinimo mašinėle tarpininkavimo  žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis  išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? .  
 

     Štai, ir matome, kad J. Krikštaponiui, kaip kokiam išskirtiniam ponui, viskas suspausdinama mašinėle, kad jam duoti pasirašyti kokiame nors kovos lauke, ir,aišku kaip dieną, J. Krikštaponis pasirašo ne Minske, nes tarpininkavimo numerį nuo registracijos žurnalo nurašo ne J. Krikštaponis, o kitokia-storesne plunksna rašantis kitas, kažkoks kairiarankis su panašiu į J. Klimavičiaus rašysena, pakrypusiomis raidėmis į priešingą pusę. Taip pat ir  Krištaponio pasirašymo data, tikrai, ne lapkričio 4 d., nes jei ta diena būtų, tai jis pats įrašytų savo ranka datos dienos skaičių. Juolab, NĖRA KUOPOS NUMERIO, nors aukščiau matytoje ranka rašytoje Atestacijoje J. Krikštaponis prie parašo nurodo kuopos numerį, o čia atspausdintame trafarete, netnenurodomas kuopos numeris! Kaip batalione gali būti kuopa be numerio, jei jų yra ne viena? Kodėl net pats J. Klimavičius slepia-nenurodo, kokiai jis kuopai priklauso? Jei Raporto pavadinime yra parašymas „per 2-os kuopos vadą|“, tai taip nepilnai kur pildomi Raportai? Kas norėta nuslėpti, tokiu nepilnu-neaiškiu kuopos numerio parašymu?   

   Svarbiausia, ant kitos Raporto pusės pasirašymo procedūra atlikta ar ne tam, kad J. Krikštaponį apgauti? Juk, Krištaponis Jonui Klimavičiui, kaip ne savo pavaldiniui tarpininkauti neturėjo jokios teisės. Kita versija gali būti tai, kad pats J. Krikštaponis, kaip teisininkas pasiūlė APSIDRAUDIMUI ant kitos pusės „tarpininkavimo“ procedūras atlikinėti, jei nepavyktų GESTAP-ą apgauti. Kodėl Jonas Klimavičius ėmėsi GESTAP-o apgaudinėjimo? Juk, pagal J. Krikštaponio sesers Atsiminimus, jam, be generolo S. Raštikio ir draugai padėjo iš kalėjimo išeiti. O, kaip tik, Jonas KLIMAVIČIUS ir galėjo būti tuo DRAUGU, nes jie abu mokėsi Jono Rygiškių gimnazijoje. O, kadangi, po kalėjimo, pagal sesers Atsiminimus, brolis iš kalėjimo parėjo sublogęs labai, tai oficialiai, galėjo jam būti gydytojų diagnozuotas organizmo išsekimas ir, kad tarnybą pradėti, būtina jam buvo reabilitacija gal? 
        Juk, nagrinėjant sesers Atsiminimus, brolis prašė jam maisto nenešti, kad komunistai jo neįtartų šnipu esant. O, kadangi J. Krikštaponis buvo aukštaūgis (1 m. 90 cm.; pagal vieną liudijimą), tai jam, kaip aukštesnio sudėjimo asmeniui, papildomas kalėjimo davinys nenumatomas niekur. Juolab, jis buvo sportininkas-metikas, kuriam mityba dar išskirtinė turi būti paprastai. O netikėtas organizmui sąlygų pasikeitimas, ypač, sportuojančiam, maisto stygius kalėjime galėjo sportinį organizmą labiau išsekinti, nei paprastojo; vidutinio ūgio kalinio. Todėl, J. Krikštaponiui, iš kalėjimo negrįžus į batalioną, kad atleisti „sergantį“ J. Klimavičių, pastarajam ir teko pratęsti tarnybą, nes, gal, J. Krikštaponio sveikata buvo prastesnė, nei apsimetančio J. Klimavičiaus?

      Taigi, J. Krikštaponio PARAŠAS ANT RYŠKAUS FALSIFIKATO GESTAP-ui APGAUTI,  neįrodo, kad „pasirašyta Minske“, nes nuo raporto ir tarpininkavimo užregistravimo lapkričio 4 d. iki A. Impulevičiaus užvizavimo lapkričio 8 d. (pertaisius į 7 d.) yra 3-jų – 4-ių dienų tarpas, kuris leidžia per tiek laiko iš Minsko į Kauną ir atgal suvažinėti. Todėl šis A. Impulevičiaus-J. Klimavičiaus sukurptas falsifikatas GESTAP-ui apgauti ir jame J. Krikštaponio parašas neįrodo „tarpininkautojo Minske“ buvimu.

 

 

Kaip visą tai galima apibendrintai  paskaityti ką  Lietuvos Žmogaus teisių koordinacinis centras (LŽTKC) matė juridine prasme mano čia atliktus tyrimus.  GERO  s t u d i j a v i m o ! ! !