Šį koliažą galima pasididinti, o taip pat galima 5 kart raiškiau pasididinti 6,266 megabaito dydžiu.

Tyrimuose jau laikas  pradėti mokslinius principus taikyti

Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui Simonui Kairiui, Kultūros viceministrui Rimantui Mikaičiui,  Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministrui Gintautui Jakštui, Lietuvos mokslų akademijos Prezidentui akademikui Jurui Baniui, L. R. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei, Ukmergės savivaldybės merui Dariui Varnui ir tarybai, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentui Mindaugui Sinkevičiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriui dr. Arūnui Bubniui, Lietuvos Istorijos instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui,  Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos nariams ir jas delegavusioms organizacijoms, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkui Jonui Burokui, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos prezidentui Gvidui Rutkauskui ir valdybai, Lietuvos Žmogaus teisių koordinaciniam centrui ir L. R. Seimo nariui Emanueliui Zingeriui

buvusio Sąjūdžio tarybos nario Jonavoje ir
sporto pedagogo,
dabar keliautojo-kraštotyrininko,
 pradėjusio tyrinėti
Juozo Krikštaponio biografijos ypatumus,
Vytenio Aleksandraičio

I N F O R M A C I J A

apie J. Krikštaponio biografijos  „ t y r i m e “ mokslinių principų ignoravimus,
 kaip ir atitinkančius Rusijos agresijos Ukrainoje tikslams
     

       Šių mokslinių principų ignoravimas paaiškėjo po pirmosios 2021-12-03 Ukmergėje mokslinės konferencijos, skirtos Didvyrio Juozo Krikštaponio biografijos nagrinėjimui, kai jai ir joje pateiktus „teiginius“ teko man patikrinti-nufotografuoti tai konferencijai paminėtus Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA) saugomus dokumentus. Tada ir paaiškėjo tos konferencijos dalyvių apgaudinėjimas. Apie jį, pagal mano nufotografuotus dokumentus, Lietuvos Žmogaus teisių koordinacinis centras (toliau LŽTKC) 2023-08-16 parašė Prašymą Prezidentui, Seimui, ... ir L. R. prokuratūrai, o pastarajai aš pateikiau dar ir papildymus su istorine analize apie J. Krikštaponio nukentėjimo nuo nacių - jo suėmimą ir Kauno kalėjime kalinimo fakto didelę tikimybę 1941 metams, dėl kurio Baltarusijoje prieštaringai vertinamas Didvyris galėjo ir nebūti. (Nuorodas į LŽTKC bei mano publikacijas pateikiu čia žemiau.)

       Kitose Ukmergės savivaldybės žadėtų mokslinių konferencijų ciklo susitikimuose būtina buvo išsiaiškinti dėl skleidžiamos netiesos apie šį žuvusį-mirusį asmenį, kuris jau pats apsiginti negali. Deja, Ukrainoje prasidėjus karui, tų žadėtų konferencijų ciklas nutrūko, nes visuomenei dabartinis karas tapo svarbesniu, nei praėjusio II-o pasaulinio karo peripetijos.
        Todėl nerimą kelia J. Krikštaponio atminimo priešininkų naudojimasis šios Rusijos agresijos proga, net nesibodint panaudoti rusofašistinę Z raidę prie reikalavimo  straipsnyje panaikinti J. Krikštaponiui atminimą, kai to paminklo naikinimo priešininkai užsiiminėja labdarų Ukrainai organizavimu, ir ...
        Bet, prasidėjus aistroms dėl šiam Didvyriui paminklo, LGGRT Centras turėtų paaiškinti, kodėl jis visą laiką, net iki dabar savo tinklalapyje SLEPIA J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą, kai apie tai mini „Wikiwand“-o enciklopedija  ir  Vikipedija! Šiuo slėpimu, net L. R. Generalinė prokuratūra, kaip ir, apgaudinėjama buvo jai skirtame LGGRTC 2014-12-19 Nr.13R-30 rašte su istoriko Alfredo Rukšėno „pažyma“, kurioje buvo nuslėptas J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktas. Todėl tą „pažymą“, iškraipančią istorinę situaciją, ją visur rašau per kabutes.
        Dar svarbiau, yra NKVD dokumentas, minintis J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime faktą, o KGB tyrėjai teigė, kad nuo 1941 m. spalio mėnesio 2/12 bataliono 2-osios kuopos vadu tapo Nikodemas Reikalas, matyt, pakeitęs J. Krikštaponį, kalėjime atsidūrusį? Bet A. Rukšėnas ir šį asmenį nuslėpė! 
        Kai 2021 m. rugpjūčio 28 d. ir rugsėjo 15 d.  tuos NKVD bei KGB dokumentus aš paviešinau, tai jau 2021-12-03 skirtoje Ukmergės mokslinei konferencijai Lietuvos istorijos instituto (toliau LII) istoriko Mindaugo Pociaus paruoštoje Pažymoje; ne tik tie slėpti faktai atsirado, bet  11 psl. tapo paminėti, net PRIEŠTARINGI FAKTAI, kad, ir J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės teiginys, jog po kalėjimo brolis „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių bei sovietinių partizanų. Šie faktai: NKVD raštelio, KGB tyrėjų ir sesers teiginiais patvirtina, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo. Juolab, tos Pažymos 5 psl. ir 11 psl. pabrėžti neaiškumai, reikalaujantys papildomus tyrimus - todėl šią Pažymą verta rašyti iš didžiosios raidės, nors joje apstu skaitytojų apgaudinėjimo faktų.
        Tačiau, neatlikus tų tyrimų ir, net nepaneigus tuos prieštaringus faktus, LGGRTC gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys priima sprendimą nuimti J. Krikštaponiui bareljefą nuo atminimo akmens iki 2023 m. lapkričio 18 d. ...  Tai, negi reikalavimas su rosofašistine Z raide ir tai raidei pagerbti, žvakės bešviečiančios, yra stipresnis „argumentas“, nei moksliniai principai su paminėtais minėtoje Pažymoje faktais? Kodėl net Didvyrio nukentėjimo nuo nacių faktas ir toliau ignoruojamas? Kodėl to fakto aplinkybės dar neištirtos?

Bet, tame LGGRTC tinklalapyje tik ką atsirado  kažkokia anoniminė (nepasirašyta) „pažyma“-plagiatas, kurios pirminis variantas apgaudinėjo Ukmergės 2021-12-03 mokslinės konferencijos dalyvius, o dabar antrasis variantas jau sąmoningai dezinformuoja-apgaudinėja naujai sudarytą Komisiją „desovietizacijos“ (tai trumpinys; vietoje labai ilgo komisijos pavadinimo).
        Galima manyti, ta Komisija  nebūtų balsavusi dėl Didvyriui atminimo panaikinimo, jei toje LGGRTC naujoje „pažymoje“ nebūtų sąmoningai nuslėpti:  

1 pav.: ir 2 pav.: buvęs Ukmergės restoranas, šalia kurio Juozas Krikštaponis nacių buvo suimtas, sumuštas ir keliems mėnesiams įkalintas į Kauno kalėjimą. Tas namas yra  kaip kampinis namas prie Vienuolyno ir Kauno-Kęstučio gatvių sankryžos.

       Pagal Didvyrio sesers Atsiminimą, įrašytą žymaus Panevėžio krašto kraštotyrininko Romo Kauniečio, nežinia, kuo tai būtų pasibaigę, bet J. Krikštaponio draugai ir jojo giminaitis generolas Stasys Raštikis po kelių mėnesių padėjo ištraukti Juozą iš kalėjimo. Todėl tame stende reikalinga rodyti LCVA archyve saugomus unikalius dokumentus, kuriuos nufotografavau, įrodančius, kaip buvo apgaudinėjamas GESTAP-as, kad, greičiausiai,  Juozą ištraukti iš kalėjimo. Reikia parodyti ir NKVD generolo Kapralovo ataskaitą sovietinei vyresnybei, apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą. Ir kaip tik, jis mini apie sunaikintąjį, kad buvo nacių Kauno kalėjime kalinamas ir išleistas. Taigi, NKVD-istai, kaip teisę išmanantys, nuslėpė J. Krikštaponio suėmimo-paleidimo datas, matyt, tam, kad apkaltinti generolą S. Raštikį už „banditų“ vado išlaisvinimą ir už tai iš Sąjungininkų: britų ar amerikiečių išprašyti generolą, kaip tai buvo padaryta su generolais Vlasovu bei Kubiliūnu? (Tai prielaida, kurią reikia tirti.)

      O naujoje Keliautojų sporto šakoje Sergejus su Roma tapo Baltijos šalių (tada Pabaltijo) baidarių ralio čempionais. Tokias baidarių ralio varžybas Pasaulio lietuvių žaidynių programoje Šventosios upe iki Kauno Santakos bei Trakų ežeryne man teko organizuoti.
        Tačiau tuo metu Sergejus Rusijoje dingo be žinios. Gerai pažinojau Sergejaus mamą, kuri Rusijos gubernatoriams rašė raštus ir iki savo mirties taip ir nesužinojo savo sūnaus likimo. Žiniasklaidoje buvo rašoma, kad Romos vyras  Rusijoje žuvo - artimiesiems teko dalintis jojo nekilnojamu turtu.
        Deja,  pernai iš Sergejaus klasiokų (jis rusų mokykloje mokėsi) man pavyko sužinoti, kad Sergejus yra pasikeitęs tapatybę ir gyvena, kažkur, pamaskvėje. Yra manoma, kad be KGB ir Rusijos FSB įtakos taip užsislaptinti neįmanoma, kad, net mama savo sūnaus negalėjo surasti. Dabar ryškėja detalės, kad Atgimimo laike Sergejus, lyg, ir nejaukiai jautėsi, sužinojęs, kad jo žmona iš tokios garsios giminės. Matyt, kažkas ji terorizavo? Aš žinojau, kad Roma su generolu giminiuojasi, bet ne maniau, kad ji yra jo anūkė. Būčiau žinojęs, tada būčiau supratęs Sergejaus „dingimo“ priežastį, nes su juo, kaip treneris aukštesniajam meistriškumui, buvau daug diskutavęs moralės temomis, ir manau, kad ne savo noru Sergejus buvo priverstas generolo anūkę palikti. Juk, šis generolas buvo įtakingiausias politikoje, asmeniškai bendravo su A. Hitleriu, Ribentropu, Molotovu ir Stalinu, o taip pat dalyvavo Elžbietos II-osios inauguracijoje bei švelnino Lietuvos santykius su Lenkija.

Kai Klube Romos dar nebuvo, organizavau kelionių įspūdžių vakaronę, į kurią pakviečiau mūsų mėgiamą žymiausią Azoto specialistą ir kelionių mėgėją Edmundą Simanaitį-Simonavičių, kuris vėliau tapo pirmuoju Jonavos meru bei Krašto apsaugos viceministru. O tada per vakaronę dar „Перестройк“-ės nebuvo - jis mums pasakojo apie savo kelionę po Karaliaučiaus kraštą baidarėmis, kuriomis plukdė savo tris sūnus. (Juos ir aš po Kareliją plukdžiau). Tada tėvas ir rodė mums skaidres, kaip atvykėlių rusų barbarų buvo masiškai naikinami lietuvninkų kapai, net, ekskavatoriais atkasinėjant kapus tik tam, kad auksinius dantis lupinėti, net tam pramonę sukūrus. Tada ir nutrūko mūsų Klube kelionių įspūdžių vakaronės, aišku ne be KGB įtakos.  Nuo jos mes kentėjome iš kart, kai man pavyko tą KGB uždraustąjį Klubą atkurti.         Pamenu, kai 1970 m. Santakoje prie Matelių rėvos Kauno miesto Turistų sąskrydžio metu, kurį tada rengė dabar Šviesuolio vardu nominuotas Algimantas Jucevičius (jis man tada labai padėjo atkurti mūsų KGB uždraustąjį klubą) - tada ir buvo KGB sulaikytas mūsų klubo įkūrėjas - žymus keliautojas-rašytojas Gediminas Ilgūnas, ir jam buvo uždrausta su mumis susitikti.

            Kadangi Jonavos ir Ukmergės istorijai yra labai svarbus tų mūšių paminėjimas, galintis liudyti, kad laukuose gali būt palaiduoti ir lietuviai, tik per prievartą paimti į sovietinę kariuomenę (žemiau tai bus J. Krikštaponio sesers patvirtinimas), todėl šią labai svarbią žinią siūlau įsidėmėti į  monografijos 163 psl. to paminėjimo 6 pav.:  nuotrauką, nes aš; kaip 1969-1970 m. m. labai Kraštotyra besidomėjęs, ir, labai besistebėjęs, kodėl Upninkų mūšyje žuvusiems nėra jokio paminklo, kreipiausi į man gerai pažįstamą frontininką - Jonavos rajono partijos II-ąjį sekretorių Filipą Žabiną. Jis tada man ir atskleidė, kad iš paskos ėjo „«ЗАГРЯД отряд»“-as, kuris irgi naikino tuos, kurie nelabai norėjo žūti. Tad, labai keista, kad G. Ilgūnas KGB-istų ir tapo sulaikytu iš karto po to mano pokalbio, „per daug domintis tuo, kas man nepriklausė“. 
        Bet, liūdna, kai ir dar dabar tai nepriklauso domėtis, nes dabar vykstant karui Ukrainoje, negalima kompromituoti Rusijos agresijos - tokia nuostata tų, kurie siekia paminklinį bareljefą J. Krištaponiui šalinti, pasinaudodami šiuo karu ir net rosofašistine Z raide šviečiančiomis žvakutėmis pagerbiant ne Holokausto atminimą, o pačią Z raidę. Per ją (za pobiedu) ir nusikalstamo to Šventosios upės mūšio data fiksuojama žemiau 7. pav.

Todėl, Juozas Krikštaponis, žinodamas, kaip čia pat prie Šventosios upės    beprasmiškai naikinami sovietiniai kariai, tapo priverstu gelbėti vyrus ir liepos 20 d. surengė Partizanų pirmąjį sąskrydį, apie kurį rašoma taip: 8 pav.: iš XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima paskaityti   ČIA.             Atkreiptinas dėmesys, jog J. Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų SĄSKRYDĮ dar, kai prie Šventosios upės vyksta žiaurus mūšis ir kai į Ukmergę sovietai įžengs tik po 5-ių dienų! Juk, Minskas buvo išvaduotas liepos 3 d., o prie Šventosios sovietai atsidūrė jau liepos 12 d. ir čia įstrigo porą savaičių.     Tai, todėl J. Krikštaponio priešams ir būtina staigiai nuimti jo bareljefą, nes J. Krikštaponio suorganizuoto sąskrydžio pavyzdys gali būti pateiktas į Hagos teismą dėl dabar tokio paties nusikalstamo karo vedimo būdo Ukrainoje; su tokiais pat nusikalstamais žmoniškumui «ЗАГРЯД отряд»-ais.         Juk, kitais metais bus Lietuvos Pasipriešinimo antrajai okupacijai 80-metis. Todėl Lietuvos PIRMOJO PASIPRIEŠINIMO (konkretaus pasipriešinimo) DIENA Liepos 20 d. Rusijos Putinui būtų peilis po kaklu, nes tas J. Krikštaponio surengtas pirmasis Partizanų sąskrydis vyko šalia vykdomo nusikalstamo Šventosios upės mūšio ir tai buvo įrodymas, jog sovietams priešintis buvo būtina, kad gelbėti vyrus nuo MOBILIZACINIO GENOCIDO, kuris ir buvo vykdomas tame mūšyje. Todėl jo aukas reikia miškuose-palaukėse ekshumuoti ir pagarbiai perlaiduoti. Tos aukos ir gali būti tik ką į sovietinę kariuomenę paimti lietuviai ir, ypač, gudai. Todėl ir nelaidojo, kad nereikėtų pranešimų siuntinėti, kad, tik, tik paimtieji ir dar neapmokytieji jau žuvo. Todėl sovietiniais laikais ir slepiamas buvo nusikalstamas mūšio vedimo būdas. Tą nusikalstamumą pabrėžia galutinis santykis žuvusiųjų vokiečių/sovietų 1/10.         Todėl po karo Vokietija iš karto atsigavo, nors sovietų buvo išgrobstyta. Bet, tie grobstymai nepadėjo - vis tiek  Berlyno siena sugriuvo ir todėl „maskoliškasis padaras“ užaugintas ant  „победобесия“-os psichozės šūkio „можем повторить“, labai prilipo ta SAVINAIKOS idėja, nes nieko daugiau neišmoko, neišmoko kurti - todėl ir toliau nori tik naikinti, jaučiant iš to malonumą. Iš to paties „mastymo“ ir J. Krikštaponiui siūloma naikinti ...       Todėl pirmąją pasipriešinimui dieną gali būti pasiūlyta Putinui palankiausia Liepos 1 d., kai Lietuvos Laisvės armijos (LLA) vadas Kazys Vieverskys 1944 m. liepos 1 d. paskelbia karo padėtį. Ši diena V. Putinui yra palankesnė kritikuoti Lietuvą, kad, neva, diena skirta „prieš Sąjungininkus ir už Hitlerį ...“. Todėl VĖLESNĖ DIENA POLITIŠKAI SVARBESNĖ, įrodanti būtinybę Tautai priešintis, prieš barbariškesnį okupantą, nesiskaitantį su jokiomis po save paminamomis tautomis.   Todėl ir nesiskaitė sovietai su per prievartą paimtais į kariuomenę, nes siekė, kad užėmus Berlyną - paimtųjų liktų kuo mažiau, kad neprisidėtų prie Rezistencijos, prasidėjusios visoje Vakarų sovietinėje imperijoje. Taip, kad K. Vieverskio paskelbtoji karo padėties diena yra svarbi - dėl josios J. Krikštaponis ir surengė Liepos 20 d. tą pirmąjį Partizanų sąskrydį, nes NUSIKALSTAMASIS KOMUNIZMAS pranoko visus iki tolei okupacinius rėžimus, sąmoningai naikinant per prievartą atvarytus savus karius. Apie tai čia dešinėje 9 pav.:  ir J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė pabrėžė, kai jos brolio ir už Jonavos į rytus veikusio ŽALIO VELNIO ryšininką Vladą Pranį sovietai pagavo ir jis iš kart, kažkur žuvo.  9 pav.: Sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje)  žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono. Gal, kur nors buvo pavarytas su pėstininkų kolona per minų lauką, kad susisprogdintų tam, kad pravalyti tą lauką tankams pravažiuoti?  Tokiu niekšiškumu JAV generolas D. Einzechaueris buvo pasibaisėjęs.         Tai, ar ne V. Putinui dabar naudinga trinti iš Lietuvos istorijos J. Krikštaponio atminimą? Ar galėjo „pati“ partizanų Vyčio apygarda susiorganizuoti be josios organizatoriaus? Ar galėjo virš Gedimino pilies trispalvė „pati“ pakilti be josios pakėlėjo K. Škirpos?  Jojo atminimas pašalintas, nors jis, kaip tik, tada buvo nusistatęs prieš antisemitizmą - jis spaudoje apie tai rašė. Ir kaip tik, jam pasitraukus iš Vilniaus, ... atėjus lenkams, ir įvyko baisus žydų pogromas - vienintelis Lietuvoje pogromas.      Kiek dar bus Lietuvoje MANKURTIZMAS diegiamas?         AČIŪ, kad Lietuvos Žmogaus teisių koordinacinis centras (LŽTKC) atkreipė dėmesį į mano tyrimus ir juos sutrauktai išdėstė 2023-08-16 Prašyme dėl nepagrįstų kaltinimų Lietuvos Laisvės gynėjui ... To LŽTKC 2023-08-16 Prašymo nuoroda  yra ši - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/23-08-16-lztkc-del-krikstopon-%20kaltinimo-dalyvav-%20holokauste.pdf   Tų nepagrįstų kaltinimų aspektų yra ir žymiai daugiau, ypač, dėl čia teksto pradžioje nuo „desovietizacijos“ Komisijos nuslėptų dokumentų ir liudininkų parodymų, teigiančių visai priešingai, nei prie Komisijos išvadų pridėtoje keistoje anoniminėje „pažymoje“-plagiate, kurios adresas: http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01_priedas.pdf  Dėl tos LGGRTC naujos „pažymos“ teiginių visaip galima ginčytis, bet kai joje rašoma akivaizdi netiesa, todėl plačiau išdėsčiau Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei INFORMACIJOS PAPILDYMĄ dėl mokslinių principų ignoravimo Juozo Krikštaponio veiklos „tyrime“, išryškėjusių kažkokioje  „pažymoje“, tik atsiradusioje LGGRTC tinklalapyje genocid.lt. Tai pateikiau su įvairiausiomis istorinėmis aplinkybėmis bei prielaidomis apie požymius, dėl kurių galutinės tiesos taško dėti negalima, nes būtinas mokslininkų išsamus tyrimas, pagal Holistinį (VISUMINĮ) principą, kuris J. Krikštaponio biografijoje, akivaizdžiai, ignoruojamas. To mano išsamaus su  istorinėmis analizėmis L. R. prokuratūrai dėstymo internetinio adreso nuoroda ši - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/index-papild-prok.htm   Apie savo tyrimus informavau ir Komisiją, net ne kartą Lietuvos Žydų bendruomenę informavau.         Su „mokslu“ negali būt siejami ir net Ikimokyklinėms įstaigoms ar Pradinėms mokykloms vaikų ugdymo logikos pažeidimai toje LGGRTC naujoje „pažymos“ 8 psl. Juk vietovės esančios Minske, nekaip negali atitikti su vietove, esančia už Minsko, arba naikinami civiliai belaisviai irgi negali atitikti su karo belaisviais, kurie už Minsko „1941 m. spalio mėn. masiškai naikinti“ irgi negalėjo būti, nes tas naikinimas (filtracija) vyko liepos mėnesį, o spalio mėnesį 8-ių tūkstančių karo belaisvių naikinimas vyko Miesto belaisvių stovykloje, naikinamuosius išvežant už miesto, matyt, į rytus.  Ten, dabar Uručje vietovėje ir vyksta masinių žudynių ekshumacija. Apie tai dar ruošiu išsamią analizę - ją senai būčiau baigęs, jei ne karas Ukrainoje, dėl kurio atidėjau tyrinėjimus, nes ten gimė mano tėvas ir mano močiutė. Be to, net vaikai žino, kad pavardės paveldimos nuo tėvų. O, deja, tai ignoruoja LGGRTC „pažyma“, siekdama J. Krikšaponiui ir jo seseriai pakeisti pavardę į kitokią, nei ją turėjo jų tėvai. Bet tai  su jokiu „moksliniu principu“ negali būti Didvyrio biografijos „tyrime“, kai jame ignoruojamos elementariausios žmonijos žinios, pereinant į manipuliacijas ar skaitytojų apgaudinėjimą, kad ir nepatikimiausią „liudininką“, net Eilinio kario laipsnio neturintį Martyną Kačiulį paverčiant „karininku“, atseit, „baigusiu karo mokyklą“ ir „gerai pažįstančiu J. Krikštaponį“, nors, tas tik ką „nuo gatvės“ paimtas Jaunasis karys M. Mačiulis, kaip būsimasis karys-kursantas, ar „rekrutas“, caro laikais vadinamas, gerai pažinoti kuopos vadų negalėjo. Todėl nenuostabu,  kad 1949 m. jojo kuopos vadu liudytas Nikodemas Reikalas, 1962 m. ir 1982 m. pavirsta į „Krikštaponį“, dėl ko, matyt, stebina KGB tardytojus ir todėl jie susirūpina tokio „liudininko“ sveikata-atmintimi,   apie ką rašoma tos „pažymos“ 7 psl.. Bet LGGRTC istorikui A. Rukšėnui nereikia susirūpinti tokio „liudininko“ patikimumu ir jį labiausiai eksploatuoja  savo „pažymos“ visuose epizoduose prieš J. Krikštaponį. Taip NUSIRAŠOMA toje LGGRTC „pažymoje“-plagiate, aiškiai nuo M. Pociaus nukopijuotoje, skirtoje Komisiją apgaudinėti.   Bet, pastarąjį - tos Komisijos narį, kaip ir,  negalima kaltinti sąmoningu skaitytojų apgaudinėjimu, nes jis nesinaudojo LCVA archyvo dokumentais - jų akyse, matyt, nėra matęs (aš M. Pociaus pavardės tarp LCVA archyvo dokumentų panaudos lape nemačiau), todėl jis galėjo būti dezinformuotu, kad apgaudinėti skaitytojus su „J. Krikštaponio 1941-11-04 raštu“, kai ten buvo ne „J. Krikštaponio“, o J. Klimavičiaus melagingas Raportas, skirtas GESTAP-ui apgauti. Jei būtų istorikas tą dokumentą pamatęs, tai tada būtų supratęs, kad su juo kažkas ne taip. Tai suprastų net mokinys, šiek tiek istoriją žinantis. Mokinys ir NKVD Kapralovo raštelį pamatęs, pasakytų, kad ataskaita          b v bvietų vyresnybei apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą, net po 7,5 mėnesio, nuo to būrio sunaikinimo ar po 3 mėnesių ir 21 dienos dienos, kai hitlerinės Vokietijos nebeliko - tikrai nėra „operatyvinė“ „skubi“ „informacija“, apie vykstančią karo eigą, kai tas karas buvo seniai pasibaigęs. Todėl bet koks mąstantis mokinys, paskaitęs to raštelio turinį, pasakytų, kad jo tikslu yra kažkas su J. Krikštaponio išlaisvinimu iš kalėjimo susiję. Todėl LGGRTC ir slėpė šį NKVD raštą - jo savo 2015-12-19 „pažymoje“ ir neminėjo - neminėjo „tiriamojo“ asmens nuo nacių nukentėjimo fakto; aiškiai minimo, ir aiškiai matomo tame rašte.         Labai svarbu, jog nuo Lietuvos gyventojų nuslėpta ir tai, jog J. Krikštaponis buvo labai aukšto meistriškumo lengvaatlečiu-metiku: disko mete bei rutulio stūmime, o taip pat ir šuolyje su kartimi - daugiakartiniu Lietuvos čempionatų prizininku ir 3 kartus čempionu. Todėl vien dėl to jis negalėjo būt „įtrauktu į nusikaltimus“, jog VDU Teisę studijavo ir sportavo-treniravosi su žydų tautybės atstovais iš Makabi klubo, su jais daugiau net 10 metų varžybose dalyvaudavo. Todėl pagal jokius Sporto psichologijos-pedagogikos dėsnius negalima įtraukti į ten, į kur yra apšmeižtas žuvęs Didvyris, kuris buvo baigęs geriausią Lietuvoje Humanistinės pedagogikos Jono Rygiškio gimnaziją, turėjo aukštus Humanistinės pasaulėžiūros simptomus, atsispindinčius net jojo Atestacijoje rašytoje apie aspirantą. Todėl J. Krikštaponiui turėjo būt nepriimtinas nacizmas ir todėl prieš jį Ukmergės restorane protestą išreiškė, akivaizdžiai, tik 1941 m. rudenį Holokausto vykdymo metu. Tik dėl Holokausto pergyvenimo galima paaiškinti frustracinį (neapgalvotą) veiksmą tame Ukmergės restorane, nes karininkas, „išklausęs 5 semestrus Teisių fakultete ...", kaip tai parašyta jojo laipsnio Pakėlimo lape, privalėjo numatyti teisines pasekmes už nacio numetimą su kėde, kad niekur nepabėgs, kai tų nacių daug ir šalia restorano. O jų daug galėjo būti tik Holokausto vykdymo metu. „Vėliau“, kai problemos atsirado Rytų fronte, vokiečiai šlaistytis palei provincijos miestelio restoraną, kaip ir negalėjo. Jeigu Lietuvos karininkas, teisę išmanantis, nenumatė-neapskaičiavo savo galimybių protestui prieš nacizmą, vadinasi  buvo labai psichiškai paveiktas sveiku protu neregėtu šokiniu stresu, kokį galėjo sukelti tik Holokaustas. To įvykio kitas-„vėlesnis“ laikmetis pagal istorines sąlygas nesuvokiamas dėl labai daug priežasčių, kurias išdėsčiau  Gen. prokurorei  informacijos 13-tame skyrelyje. Todėl kreipiuosi į labai aukšto sportinio meistriškumo buvusius sportininkus, kaip į tos „desovietizacijos“ Komisijos pavaduotoją bei Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams įvertinti vadovą bei buvusį olimpietį Ronaldą Račinską, kviečiant įsigilinti į AUKŠTO MEISTRIŠKUMO FILOSOFIJĄ ir pabandyti suprasti Lietuvos kariuomenę garsinusio sportininko veiksmo motyvus tame Ukmergės restorane. Todėl kreipiuosi ir į Ukrainai pagalbos iniciatorių Virgilijų Alekną padėti atkurti Lietuvos metimų mokyklos (metodikos) vystymosi istoriją, prie kurios pradžios buvo ir Juozas Krikštaponis:     10 pav.: pav.: Galima labai pasididinti ir pasididinti vidutiniškai

     Kad J. Krikštaponis davė pradžią tolimiems disko skrydžiams, tai, visų pirma tie disko skrydžiai prasidėjo per jojo gimnazijos vyresnįjį, berniukų sporto klubo „Vaidotas“ vadovą - patį garsiausią Lietuvoje sportininką Stasį Šačkų, kurio dėka įkurti Sporto Rūmai (Sporto universitetas) ir Juozas galėjo būti jojo kūrimo stebėtoju. Todėl 10 pav.:  KOLIAŽE po Virgilijaus disku S. Šačkus su kamuoliu, kaip geriausias Lietuvos krepšininkas, dar žemiau Juozo bendramokslis Leonas Puskunigis su S. Šačkumi JAV, kurie abu buvo ne tik Juozo varžovais, bet ir jojo dėstytojais. O, kai Leonas Študhofo Dievų miške atsidūrė, o po to GULAG-e, tai iš tų įkalinimų sugrįžęs, parengė pirmąją lietuvaitę planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę, kuri man daug ką papasakojo. Su jos treneriu man teko pabendrauti, kai jis buvo Atgimimo šaukliu ir į Jonavą su Skriaudžių ansambliu buvo atvykęs, kurį XIX-tame amžiuje buvo įkūręs jo tėvas.
 

         Įdomi sąsają KAIRĖS APAČIOJE per 1934 m. pirmąjį l. a. Europos čempionatą Turine, kurios eisenoje Valdo Adamkaus sporto draugas bėgikas-sprinteris Valdas Bakūnas (jį naciai kalino taip pat) su S. Šačkumi, o vėliavnešys didikas Vladislovą Komaras viduramžiais nuo Komorogrado kilimo; netoli Lvovo, kuris vedė geriausią Lenkijos ir Lietuvos rutulio stūmikę - žinomą pasaulyje Vandą Jasinską. O Juozas 1936 m., tapdamas Lietuvos čempionu, 6 cm. Vladislovą apstūmė rutulio stūmime, o   to Vladislovo ir Vandos Komarų sūnelis, gimęs 1940 m., tapo 1972 m. Miuncheno olimpiados čempionu; taip pat rutulio stūmime. Tų Komarų likimas taip pat šokiruojantis, ką man atskleidė to olimpinio čempiono tėvo sesutė - dabar Raguvėlės dvarą atsiėmusioji žymi agronomė Akvilina Rimševičienė. Jos tėvas J. Krikštaponio dėdę Antaną Smetoną priiminėjo - tada buvo didelė šventė dvare, nes Prezidentas lankėsi kaip geriausiame Lietuvos dvare, puikiai agronomijos mokslus panaudojantį. Žymiu agronomu buvo ir J. Krikštaponio varžovas Vladislovas, tapęs Belorutenijos gaupleiterio Vilhelmo Kube pavaduotoju žemės ūkiui. Ir kai J. Krikštaponis įstojo į Vietinę rinktinę, tai ji pradėjo karą prieš Armiją Krajovą (AK), kurią rėmė šis garsiausias Lietuvos lengvaatletis V. Komaras. Man ponia Akvilina pasakė, kad jos mama buvo labai nepatenkinta, jog jos brolis su Armija Krajova susidėjo. Viso to finale Glitiškių dvaro 39 civilių gyventojų žudynės, kuriose buvo nužudytas ir į tas savo dvaro darbininkų žudynes atvykęs pasižiūrėti; tą dvarą administruoti paskirtasis Vladislovas Komaras. Niekas iš lietuvių savisaugininkų neatsižvelgė, kad šis nužudytasis didikas 1934 m. Turine nešė Lietuvos vėliavą. Po to AK atsakomosios žudynės Dubingiuose, kuriuose neaiškus aukų skaičius, - nuo 40-100 iki 400. Svarbu tai, jog to Glitiškių dvaro tikrasis savininkas Kazimieras Jelenskis 1943 m. žūsta Osvencimo mirties stovykloje, o po 2-jų metų ten pat nužudomas ir Vandos Komar-Jasinskos brolis Stefanas, kuris Vilniuje 1914-04-02 buvo gimęs. Tada Vanda su vaikais pasitraukusi į Lenkiją, neturėjo iš ko išlaikyti vaikų ir todėl juos pridavė į vaikų namus. Todėl, ne aišku, kiek būsimasis olimpinis čempionas matė savo motiną ir ar ji treniravo savo sūnų? Įdomu, jog to nužudyto Vladislovo sesutė Akvilina man pasakė, kad jos tėvas gerai pažinojo labai garbingą ir plačią Baltušnikų giminę, kuris visa tapo ištremta. Apie vieną iš jų čia žemiau pateikiu:.        
         DEŠINĖJE 4-5 nuotraukos J. Krikštaponio kaimyno Algimanto Baltušniko, kuris buvo tapęs 2 karus Sovietų Sąjungos rekordininku disko metime. KAIRĖJE Algimanto dėdė Juozas Baltušnikas-„Vienuolis“ - Juozo  Krikštaponio rinktinės vadas, prie kurio karsto jojo mama, kai žuvo visi 3 Baltušnikai toje rinktinėje. Todėl Algimantui negalima buvo Olimpinėse varžybose Sovietų Sąjungos atstovauti, nes jojo dėdės buvo J. Krikštaponio rinktinės Partizanais. Todėl ir Lietuvos sporto mėgėjams net dabar negalima žinoti, kodėl jam nebuvo leista Romos ir Tokio olimpinėse varžybose dalyvauti.  Tik Rusijai galima žinoti ir Vikipedijoje apgailėti, kad žymus disko metikas dėl tremties negalėjo garsinti Sovietų Sąjungos! O Lietuvoje CENZŪRA - NEGALIMA ŽINOTI, NES J. KRIKŠTAPONIO RINKTINEI DĖDĖS PRIKLAUSĖ ir prieš išeidamas iš Šio pasaulio, A. Baltušnikas atkūrė J. Krikštaponio bunkerius - rudoje nuotraukytėje Algimantas su savo seserimis, iš kurių taip pat interviu paėmiau ir viską aprašiau Centrui pateiktoje savo tyrimų ataskaitoje bei dar didesnėje tos tos ataskaitos  PRIEDE apie sporto sąsajas su J. Krikštaponiu. (Beje, A. Baltušnikas 1963-1965 metais buvo mano Kūno kultūros dėstytoju Politechnikume ir mane jis paskatino sportuoti, o koliažo DEŠINĖJE APAČIOJE jubiliejinis rusiškasis Lengvosios atletikos žurnalo  numeris viršelyje pasipuošė Algimanto portretu, nes sovietiniai treneriai pagerbė metiką, kuriam į jokį užsienį negalima buvo išvažiuoti.) Vėliau jis tapo treneriu - visą metimų teoriją perėmė, gal, iš L. Puskunigio, kuris  dėstytoju dirbo ne tik prieš karą Sporto Rūmuose, bet ir LKKI  (tai jo sūnus Eigintas man patvirtino), kur metimų teoriją turėjo perduoti A. Baltušnikui. Todėl J. Krikštaponio įrankių metimų teorijos tobulinimo tradicijos estafetė turėjo būti perduotos per jo bendramokslį-varžovą L. Puskunigį ir persiduoti J. Baltušnikui, o nuo jojo, kaip treneriu vėliau tapus, ... Tų visų sąsajų su J. Krikštaponiu pavyzdys yra 1972 m. Miuncheno olimpiada, kurioje čempionu tapo Wladislav-as, o Sovietų Sąjungą atstovavęs Algimanto Baltušniko auklėtinis Rimantas Plungė pasirodo iš sovietinių metikų (stūmikų geriausiai), vienintelis pakliuvęs į finalą ir užimdamas 13-tą vietą. Todėl metimų mokyklos istoriją reiktų tyrinėti metikams-specialistams, nes aš esu tik stajeris ir metimuose nenusimanau. Todėl palinkėčiau perimti tai, kas čia fiksuota ir ...   

     Ne seniai LRT surengė RINGĄ, kad mirusį žmogų padaužyti - visą to daužymo procesą aprašiau.

     Pabaigai siūlyčiau pasvarstyti-pamąstyti:  kad, jeigu J. Krikštaponis nebūtų suimtu ir įkalintu ir būtų į Baltarusiją išvykęs, gal, kaip teisę išmanantis ir kaip Bognopolio kaimą nuo „Pirčiupis-2“ likimo išgelbėjęs, taip, gal, ir A. Impulevičių būtų sulaikęs nuo karinių nusikaltimų, kurio pastarojo sveikatai bei psichikai buvo pakenkta nuo NKVD kankinimų, ir tuo pasinaudojo naciai? Tas faktas paminėtas naujoje jauno istoriko Simono Jazavitos knygoje apie Kazį Škirpą, kurio partneriu ir oponentu buvo generolas S. Raštikis, labai artimai susijęs su J. Krikštaponiu ne vien giminystės ryšiu, bet ir per Kariuomenės garsinimą l. a.  varžybose.

    

I Š V A D A - APIBENDRINIMAS

1.   .       J. Krikštaponio biografijos „tyrime“ buvo suignoruotas Holistinis (VISUMINIS) principas, neatsižvelgus į kitas istorines aplinkybes, kaip J. Krikštaponio Kauno kalėjime kalinimo žinią ir nebuvo tyrinėta, apie Didvyrio suėmimo aplinkybes bei kalinimo laiką. Reik manyti, kad nebuvo net pastangų įdėta, kad surasti galimai į Maskvą išvežtus GESTAP-o dokumentus, kurių išvežimą gali byloti NKVD generolo Kapralovo raštelio turinys ( 15 pav.) ir vėlyva to rašto data (po 3-jų mėnesių ir 21 dienos, kai hitlerinės Vokietijos nebeliko) įrodanti ne „operatyvinės informacijos“ tikslą, o galimai sukurpti kaltinimui generolui S. Raštikiui už „banditų gaujos“ vado išlaisvinimą iš nacių kalėjimo. Todėl sąmoningai NKVD teisininkų nutylėtą kaltinimui netinkamą 1941 m. suėmimą ir GESTAP-o dokumentus į Maskvą privalėjo išvežti; dar NKVD laikais.

2.   ...       Keistai suignoruoti ir LGGRTC net naujoje „pažymoje“ nuo skaitytojų slepiami „Baltarusijoje J. Krikštaponį“ paneigiantys dokumentai, kaip  2/12 bataliono 2-os kuopos Sąrašas, kuriame KGB tyrėjų yra nustatytas faktas, kad nuo 1941 m. spalio mėnesio 2-osios kuopos vadu tapo vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gimęs 1907 m. ir nustatytas JAV begyvenąs.  Taip pat NUSLĖPTI ir tą patį teigiantys liudininkai, kaip Henrikas Salelionis, parodantis iš pradžių (tikriausiai, tik Lietuvoje) vadovavusį 2-ai kuopai J. Krikštaponį, o po jo ltn. Tamošiūną, kuris vardu Ignas, sūnus Igno 1911 gim. m. Ukmergės rajone Valtūnų kaime (prie Šventosios-Siesarties santakos) tame nuslėptame KGB Sąraše rodomas kaip 1-mo būrio vadas ir jo tolimesnis likimas nenustatytas. Jeigu jis buvo 1-mo būrio vadu, tai, suprantama ir kuopos vado J. Krikštaponio pavaduotoju. (Henriko Salelionio 1961 m. liepos 20 d. apklausos protokolas LYA. f. K-1 ap. 58. B 47386/3. T. 3. 1. 324) ir nuslėptas-nerodomas Jaunojo puskarininkio Juozo Vėsos parodymas, kuris kuopos vadu teigė TAIP PAT iš pradžių buvus Krikštaponį, vėliau Tamošiūną, Reikalą, kurie keisdavosi. Iš parodymo logikos KEISDAVOSI TIE, KURIE VĖLIAU NURODYTI VADAIS BUVĘ.  Bet LGGRTC nauja „pažyma“ J. Vėsos parodymą ir elementariausią kalbos pradžiamokslį ignoruoja, ir kaitą su N. Reikalu ne Tamošiūno, o „Krikštaponio“ prisigalvodama, nors jokie dokumentai tai nerodo, bet 5 psl. meluojama, kad, neva, „dokumentai rodo“, bet, kažkodėl jų „pažymoje“ nerodo. Tai čia ne „mokslo“ o RELIGIGIJOS „pažyma“, jei nepateikia dokumentų įrodymui?

3.       Turint omenyje, kad NKVD ir KGB tyrėjų apklausta buvo labai daug liudininkų (kažkur apie keliasdešimt) ir J. Krikštaponį mininčiųjų tik 3-jų „liudininkų“ skaičius yra niekingai mažas, galimai per apsirikimą galintys jį minėti, kai Nikodemą Reikalą vadovavus 2-ais kuopai liudininkų yra daugiau ir jie patikimesni.

4.       Nekreiptas tų „liudininkų“ psichologinis momentas, kaip 1-os kuopos vado Zenono Kemzūros ir 3-čios kuopos vado Juozo Ūselio, kur pastarasis po karo buvo Ukmergės partizanų būrių vadu ir privalėjo žinoti, jog kolega J. Krikštaponis yra žuvęs. Todėl pagal taisyklę okupantams – KGB tardytojams melagingai žuvusį-mirusį turėjo pakišinėti, kad nuo teisinės atsakomybės apsaugoti tikrąjį 2-osios kuopos vadą Nikodemą Reikalą. Be to, šie davinėjo parodymus 1962 m. prieš garsųjį 1962 m. Vilniuje teismą, po kuriuo jie abu sušaudyti. Todėl, jie žinodami, kad bus sušaudyti, galėjo ir iš apmaudo-pykčio pakišinėti žuvusį kolegą, kaip iš kalėjimo išlaisvintą per J. Ūselio pavaduotojo J. Klimavičiaus melagingą Raportą, o, išlaisvintajam negrįžus į batalioną, tokioje aplinkybėje toks „liudijimas“ istorikų neturėtų būt rodomas kaip patikimas. Juk, tuo metu MELO DETEKTORIAI apklausose nebuvo naudojami.

5.       Labiausiai K. Krikštaponį mininčiojo ir visuose epizoduose eksploatuojami Martyno Kačiulio parodymai irgi neturi būt užskaitomi, nes šis 1949 m. savo kuopos vadu rodė Nikodemą Reikalą, o po 21-erių ir po 41-erių metų parodymus kardinaliai pakeisti į Krįikštaponį galėjo dėl atminties sušlubavimo, dėl abiejų kuopos vadų panašumo (abu aukšti ir liekni) ir silpno jųjų pažinojimo, taip, kaip jis buvo tik Jaunasis karys, ir gerai žinoti karininkų pavardes jis negalėjo. Be to, galėjo ir sąmoningai pakeisti savo kuopos vadą dėl 3-čiame skirsnyje išvardintos priežasties.

6.       Visi kiti J. Krikštaponį batalione minintys dokumentai yra niekiniai, nes 1941-10-06 įsakymas Nr. 42 dėl išvykimo į Minską raštvedybiškai neteisingas, nes rašoma „išvyko“ (būtuoju kartiniu laiku), o kas išvyks, o kas ne, raštvedys žinoti negalėjo. Todėl kitu; 44-tuoju įsakymu neišvykusiems A. Impulevičius atitaisė savo buvusį įsakymą Nr. 42, remdamasis dokumentais, o iš kalėjimo dokumento apie J. Krikštaponio suėmimą nebuvus, atitaisyti neturėjo pagrindo ir net nenorėjo, nes vyko, tikriausiai, derybos su GESTAP-u dėl J. Krikštaponio išlaisvinimo, net pačiam generolui S. Raštikiui vadovaujant? Todėl ir vedusio vyro priedui įsakymas nepanaikintas, nes karininko žmoną palikti be pragyvenimo šaltinio, kai jos vyras atsidūrė kitos valstybės kalėjime – tokio įstatymo neturėjo būti. (P.S.: toje LGGRTC „pažymoje“ 6 psl. apgaudinėjama Komisija, nenurodžius to priedo pavadinimo, ir čia pat sugretinus vykdomas žudynes, skaitytojui susidaro įspūdis, kad priedas už žudynes. Tokių manipuliacijų yra begalė)

7.       Kiti dokumentai taip pat neturi būti sietini su „Baltarusijoje tarnyba“, kaip laipsnio Pakėlimo lapas, nes laipsnis pavėluotai suteiktas (sesuo minėjo, jog kapitono laipsnį brolis gavo 1939 m.), ir jei užstrigo tas pakėlimas, tai įvyko kaip skola už nuopelnus Lietuvai bei kariuomenei dar ankstesniais iki okupacijų metais, garsinant Kariuomenę, bei Lietuvą ir dėl to, kad Universiteto Teisės fakultete išklausytas 5 semestrai kursas. Tai neeilinis nuopelnas, nes kitų karininkų Universitete besimokančiųjų daug nebuvo. Todėl toje LGGRC „pažymos“ 10 psl. Komisija apgaudinėjama, kad, neva, laipsnis „už gerą tarnybą batalione“ suteiktas, nes tas laipsnis ir pakartotinai galėjo būti suteiktu, kad GESTAP-ą įtikinti dėl karininko būtinybės išleisti iš kalėjimo.

8.       Iš kalėjimo J. Krikštaponį išprašyti galimai skirtas ir melagingas J. Klimavičiaus Raportas pateiktas akivaizdžiai GESTAP-ui, jį dar vokiškai išspausdinus. (Daugiau dvikalbių dokumentų A. Impulevičiaus byloje nemačiau) Iš Kauno kalėjimo Birželio sukilimo išleistasis J. Klimavičius; kartu su A. Impulevičiumi, tikrai, pirmasis savo Raporte negalėjo apgaudinėti savo bataliono vado, nuslėpdamas jam 1941-05-13 mirties bausmės pakeitimą į 10 m. lagerio paskirtos bausmės fakto. (Panašu, kad LGGRTC istorikas A. Rukšėnas aplamai istorijos nežino, jeigu 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos dalyvius APGAUDINĖJO su, neva. 2-oje kuopoje J. Klimavičiaus „susirgimu nuo mirties nuosprendžio laukimo“, kai „mirtininko“ NKVD-istai nekaip negalėjo palikti, kai daug kalinių per Jonavą-Ukmergę į Minską išvežė, kur dalį sušaudė, o kitus Červenėje sunaikino – tai Kaune „mirtininko“ palikimas buvo šokiruojančiai neįtikinamas faktorius, A. Rukšėno „pasakos“. Todėl aš, kaip ne istorikas, tapau priverstu važiuoti į LCVA archyvą ir aiškintis, kokios nesąmonės konferencijoje buvo pateiktos)

9.       Su tuo J. Klimavičiaus Raportu ir buvo pati grubiausia-tiesmukiškiausia 2021-12-03 Ukmergės konferencijos dalyvių APGAVYSTĖ jai skirtos Pažymos 5 psl., kurią tą pačią jau Komisijos kaip ir SĄMONINGĄ apgavystę tęsia LGGRTC naujosios „pažymos“ 4 psl., tą J. Klimavičiaus Raportą paverčiant į „J. Krikštaponio raštą“, su tikslu, matyt, tam, kad niekam nekiltų abejonių dėl tuo pačiu metu J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime tikimybės, nes iš jo tarnybinių raštų bataliono vadui rašinėti kaip ir neįmanoma, ir tikslo negali būti. Sąmoninga apgavystę traktuoju todėl, kad LGGRTC mokslininkai A. Rukšėnas ir kiti tą J. Klimavičiaus Raportą privalėjo matyti, o M. Pocius rašydamas savo Pažymą, LCVA archyvo dokumentais nesinaudojo – dokumentų panaudos lape jo pavardės nemačiau. Vadinasi, jį kažkas galimai suklaidino?

10.                 Bet kurį, net ne istorijos specialistą šokiruoti turi to J. Klimavičiaus Raporto pusės lapo formatas, „taupant popierių“ ilgam tekstui ir, nors tame Raporte dar vietos yra, bet kažkodėl ne pagal raštvedybos taisykles – nelogiškai, visi „tarpininkavimo“- DERINIMO ĮRAŠAI SU PARAŠAIS DAROMI KITOJE RAŠTO PUSĖJE, KAD NEMATYTI  TEKSTO, PO KO PASIRAŠAI, kaip ir su tikslu apgauti Krištaponį, kuris yra neaiškios kuopos vadu (nenurodant josios numerio), kai jis turi įprotį prie parašo nurodyti savo pareigas ir kuopos numerį – o „tarpininkavime“ tik parašas, jam iš anksto su rašoma mašinėle atspausdinus pasirašymo vietą. Keistas ir J. Klimavičiaus raportas, kuris nenurodo, kokiai jis kuopai priklauso. Todėl, man kariuomenėje tik eiliniu buvus, iš karto įtartinas tas „raportas“ tapo, nors jį iš didžiosios raidės priklauso rašyti.

11.                 Kodėl tokia keista Raporto forma, tik iš istorinių šaltinių paaiškėja tikrasis J. Krikštaponio apgavimo tikslas tame Raporte, kad jis „tarpininkautų“ ne savo pavaldiniui, nes Jonas Klimavičius yra 3-čiosios kuopos vado Jono Ūselio pavaduotoju. Todėl J. Krikštaponis ne savo pavaldiniui tarpininkauti neturėjo teisės. Todėl jam pakišamas Raportas kitoje pusėje, kad nematytų, po kokiu tekstu pasirašo, nurodant to parašo vietą, po spausdinimo mašinėle paruoštu „tarpininkavimo“ registracijos įrašais, kai bataliono vadas viską savo ranka pildo. (O gal J. Krikštaponis, kaip teisininkas tikią formą sumąstė, jei GESTAP-o nepavyktų apgauti?)

12.                 Tokia išskirtinė Krištaponiui spausdinimo mašinėle spausdinta „tarpininkavimui“ registracijos įrašais nurodyta vieta kitoje Raporto pusėje sudaro įspūdį, kad tas „tarpininkavimas“ turėjo būt atliktas kažkokiose ypatingose sąlygose.

13.            .....Kadangi „tarpininkavimo“ data ir registracijos numeris nuo raštų registracijos žurnalo nurašytas kita plunksna ir ne J. Krikštaponio ranka (su į kitą pusę pakrypusiais skaičiais, kaip tai rašo J. Klimavičius), tai, akivaizdu, kad iš J. Krikštaponio parašas paimtas ne kanceliarijoje ir ne Minske, nors žodis „Minskas“ ir atspausdintas. Pagal visas taisykles, kiek pamenu sovietinėje kariuomenėje, tuos registracijos numerius privalo pats tarpininkautojas surašyti ir tarpininkavimai atliekami bataliono kanceliarijoje, pačiam tarpininkautojui savo ranka supildant registracijos numerį su data.

14.                 Kadangi žodis „Minskas“ atspausdintas, o ne J. Krištaponio ranka parašytas, todėl nėra jokio įrodymo, kad „J. Krikštaponis Minske“ pasirašė. Tai viskas labai panašu, kad PARAŠAS PAIMTAS KALĖJIME per susitikimą, GESTAP-ui, matyt, leidus ir 3-4 dienų laikotarpis nuo Raporto sudarymo iki A. Impulevičiaus užvizavimo pilnai pakanka suvažinėjimui iš Minsko iki Kauno ir atgal.

15.                 Ši apgavystė GESTAP-o buvo reikalinga, įrodant, kad, neva, J. Krikštaponio „kuopai nėra kam vadovauti, jo pavaduotojui susirgus“. Nors J. Klimavičius rašo dar kitą Raportą savo ranka apie išvykimą „pasiliuosuoti“ (taip mano senelis sakydavo), bet šis „sergantis“ J. Klimavičius dar, vos, ne metus toliau tarnauja iki 1942-09-30, matyt, todėl, kad kalėjime, dėl blogo maisto nusilpęs, J. Krikštaponis į batalioną negrįžo?

16.                 Galėjo J. Klimavičius ir suvaidinti „liuosavimąsi“, kad nurašyti iš bataliono sąrašų A. Impulevičiaus garsiame įsakyme Nr. 42 išgalvotą kitą „2-osios kuopos Joną Klimavičių“, kurio tokio istoriniai šaltiniai nerodo. Nerodo LGGRTC sudarytas bataliono karininkų sąrašas, nerodo magistrantas Andrejus Stoliarovas savo magistriniame darbe, o Lietuvos karininkų enciklopedija rodo voldemarininką, maište dalyvavusį, ir po bausmės 1934-07-10 grįžusį bei paleistą į atsargą ir po 1939 m. be jokių tolimesnių žinių. PAGAL SVEIKĄ PROTĄ, tokiame mažame; tik 22-jų karininkų kolektyve du BENDRAVARDPAVARDŽIAI vienodų laipsnių, vienodų pareigų ir dar su „vienodais“ Kauno kalėjime nukentėjimais būti negalėjo.

17.            .....SVEIKO PROTO REIKIA TURĖTI, kad suvokti, jog įvykis Ukmergės restorane „vėliau 1941 m.“ negalėjo įvykti, nes jei būtų J. Krikštaponis „demobilizuotų po 1942 m. antros pusės“, kaip M. Pocius nusišnekėjo, tai tada generolas S. RAŠTIKIS DĖL CIVILIO ASMENS NETURĖTŲ JOKIŲ TEISIŲ kreiptis į GESTAP-ą. Tada, vokiečiams supykus ant lietuvių dėl SS legiono boikoto, už akiplėšos užsistojimą net minėtas generolas su savo giminaičiu būtų Študhofo „Dievų miške“ atsidūręs ir tada jokių, nei Bognopolio nuo „Pirčiupis-2“ gelbėjimo operacijų nebūtų ir nebūtų lėktuvu iš Vokietijos ginklų parskraidinimo, nes vokiečiai nebūtų patikėję tik iš kalėjimo išėjusiuoju, ir dar su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiu. O komunistai vienoje kameroje galėjo būti tik 1941 m. Negi LGGRTC ir LII(Lii) „nežino“? „Nežino“ net  Karlo Jägerio suvestinių ataskaitos , kurioje gyrėsi iki 1942 m. ... su komunistais sunaikinęs? Jei „vėliau 1941 m.“, tai tada kai Rytų fronte problemos, ką veikė vokiečiai palei Ukmergės restoraną besišlaistydami? Kodėl jų tiek daug buvo? Ar tai ne simptomas Holokausto vykdymo buvo? Tų simptomų 1941-iems metams begalės, kurias 13-tame skyrelyje Gen. prokurorei išvardinau.

Tai, kaip, - MOKSLĄ TYRIME PRADĖSIME NAUDOTI, ar toliau Kremliaus-Liubiankos RELIGIJOS kūrimo principais bus šmeižiamas žuvęs už Laisvą Lietuvą Didvyris?

P R I E D A I

11 pav.: Juozo Krikštaponio tėvų (knygnešio Jono ir Mortos Smetonaitės 1900 m. sausio mėn. sutuoktuvių liudijimas. Galima pasididinti

     Nesuprantama, kokio „išsilavinimo“ lygio turi būti Centro istorikai, „nematantys“, kad tekste tyčiojamasi iš iš J. Krikštaponio sesers V. Krikštaponytės ir norima mirusiai moteriai pakeisti pavardę? Juk Krikštaponio tėvų santuokos liudijimas, išrašytas rusiškai dar caro laikais, kurį galima susirasti yra e-pavelde, ir kur pavardės viduryje aiškiai galima įžiūrėti K raidę gimimo liudijimas Vadoklių kunigo išrašytas. Jau Centre visiškai „nusivažiuota“, kad moksliniame GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnale M. Pocius buvo prisikabinęs ir prie Vadoklių kunigo išrašyto gimimo liudijimo, jame net kažkokias„gramatines klaidas“ įžiūrėjo, duodamas suprasti, kad ... Ir, akivaizdu, kad jau daugiau jokių problemų pas istoriką nebeliko, kad pasitelkė net kalbininkus, norėdamas knygnešiui (J. Krikštaponio tėvui) pavardę pakeisti!

12 pav.: Juozo Krikštaponio metrikų išrašas kunigo ranka įrašyta pavardė lietuviška. Galima vaizdą pasididinti.

13 pav.: Simono Jazavitos knygos apie K. Škirpą su pavadinimu KOVOK! pristatyme dalyvavo Karo istorikai profesorius Jonas Vaičenonis ir dr. Egidijus Papečkys. Į mano klausimą dėl K. Škirpos alėjos, Simonas atsakė, jog sostinės tarybos nariai, perskaitę šią knygą, alėjos pavadinimą turėtų atstatyti  Galima pasididinti.pasididinti.

14 pav.:Mokslininkas Simonas Jazavita  pristato savo knygą.  Galima pasididinti.

16 pav. NKVD generolo Kapralovo raštelis su mano pabrauktu tekstu. Galima pasididinti, o taip pat dar labiau pasididint. 17 pav.: Padidintas Kapralovo „доносс“-o generolui-pulkininkui Tkačenkai  ta dalis, kurioje nurodomos pagrindinė žinios apie šios temos herojų. raudonai mano pabrauktas NKVD generolo Kapralovo teiginys kad J. Krikšaponis („Krištaponis“) prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir 3-is mėnesius buvo kalinamas Kauno kalėjime. Šio raštelio nuotrauką galima pasididinti ir VISĄ perskaityti be pabraukimo. Kodėl 2/12 batalione J. Krikštaponiui buvo sužemintas laipsnis iki leitenanto, jei jis prie sovietų turėjo vyr. leitenantą, kaip 1939 m. neužskaitytą kapitono laipsnį?

18 pav.: KGB tyrėjų nustatytas faktas, kad nuo 1941 m. spalio mėnesio kuopai pradėjo vadovauti Nikodemas Reikalas. Tai tada, kur dingo J. Krikštaponis?   19 pav.: 2/12 bataliono 2-osios kuopos karių Sąrašas raudonais pažymėjimais, kurio visą šio Sąrašo puslapį galima pasididinti.

20 pav.: Ne vėliau, kaip 1981 m. (gal 1982 m. vykdomai Vilniuje apklausai Juodžio byloje?) KGB sudarytas 2/12 bataliono II-os kuopos Sąrašas, nes 1981 m. minimi 171. eilutėje. Galima pasididinti.

22 pav.: čia pagal LGGRTC naują „pažymą“ priedas prie atlyginimo, kaip ir „už žudynėse dalyvavimą“ galima suvokti.

23 pav.: įsakymo N. 42 antrojo lapo pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinys. Galima pasididinti pasididinti be pabraukimo ir be kontrasto užkėlimo

24 pav.: Du Jonai Klimavičiai įsakyme Nr.42. Šio šifro raidžių ištyrimui galima pasididinti  ir pamatyti visą įsakymo Nr. 42 II-ąji puslapį. 25 pav.  Jono Klimavičiaus raporto forma, kurį galima originalą pamatyti.  Negi vietos  „nebuvo“ tarpininkavimams?

26 pav.: iš knygos  pasididinti.„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai. Galima pasididinti

Tai kur pagal A. Rukšėną „buvo 2-oje kuopoje toks Jonas Klimavičius?“ Kodėl jo LGGRTC sąrašas sudarytas nerodo? Kaip galima Ukmergės mokslinės konferencijos dalyviams   „ant ausų kabinti ...“? Ar tai NE ... LIEPTO GALAS ? ? ? 52 pav.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) sudarytas Tautinio darbo apsaugos bataliono karininkų sąrašas, rodantis tik vieną Joną Klimavičių. Galima pasididinti 27 pav.: J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės Juodienės atsiminimų originalas, užrašytas 1990 m. liepos mėn. Šiluose. Galima pasididinti. Visą Atsiminimą galima perskaityti

29 pav.: keistas ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima pasididinti

Pasakykite, kam reikalinga vidaus reikalų problemų raštą dar kita kalba spausdinti, kai toje A. Impulevičiaus bataliono byloje daugiau dvikalbių dokumentų nėra?

30 pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir  ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką.

31 pav.: Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga.  Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui  galima dar labiau pasididinti.

	32 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.
	33 pav.: šiame Pakėlimo lapo gimimo laiko ir vietos grafoje įrašas liudija,  jog Juozas Krikštaponis ir čia "Krištaponis" yra vienas ir tas pats asmuo, neaišku, dėl ko susitrumpinęs pavardę? Juozo pavardės susitrumpinimą aptikau ir Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų protokoluose, kurie įrodo. kad sutrumpina pavardė buvo Juozui pateikta  paauglystėje, gavus pasą, nes jojo gimimo liudijimas ir tėvų santuokos liudijimas su lietuviškos atmainos pavarde nuo žodžio krikšto, o ne slaviško-lenkiško nuo KriŠtofo-KšiŠtofo Detalesniam tyrimui galima  pasididinti visą Pakėlimo lapą.
	Kaip matome, šiame „Juozui Krištaponiui“ Pakėlimo lape, pagal archyve į bylą susegimo lapo Nr. 45 (rašalu mėlynai įrašytame) tinkamumą laipsniui pakelti A. Impulevičius parašą deda po surašytais duomenimis, kaip Aukštojo-karinio-juridinio mokslo išsilavinimu ir pagal „Vyresniškumą turimą laipsnį“ nuo 1936 m. gruodžio mėn. 1 d

 
  34 pav.: leitenanto J. Krikštaponio-„Krištaponio“ RANKA PARAŠYTAAtestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui, kuriam majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į  J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galima pasididinti.