Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos pirmininkui Vitui KARČIAUSKUI, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovui Ronaldui Račinskui, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriui Arūnui Bubniui, Lietuvos Istorijos instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui, L. R. Generalinės prokuratūros Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nariui Emanueliui Zingeriui,  Ukmergės savivaldybės merui Dariui Varnui, į Komisiją delegavusiųjų organizacijų vadovams: Lietuvos savivaldybių asociacijos Prezidentui Mindaugui Sinkevičiui, Vilniaus Universiteto Rektoriui Rimvydui Petrauskui,  Kultūros paveldo departamento direktoriui Vidmantui Bezarui, Vilniaus dailės akademijos Rektorei Ievai Skauronei, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkui Gvidui Rutkauskui, Vytauto Didžiojo Universiteto Rektoriui Juozui Augučiui, Visuomeninių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus Visuomenės tarybos pirmininkui Arnoldui Kulikauskui  Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos Garbės pirmininkui Jonui Burokui, Lietuvos Žmogaus teisių asociacijos pirmininkui Vytautui Budnikui, Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkui Romualdui Povilaičiui

 

Keliautojo-kraštotyrininko, tyrinėjančio
Juozo Krikštaponio biografijos ypatumus ir
Jurijaus Gagarino „žuvimo“ liudininkas;
(jojo žudiko-naikintuvo Su-15 radaru fiksuotojo)
Vytenio Aleksandraičio

IŠPLĖSTINĖ
I N F O R M A C I J A

dėl būtinybės Didvyriui Juozui Krikštaponiui dar vieno paminklinio įamžinimo -
atminimo lentelės buvusio Ukmergės restorano sienoje,
nurodančios nacių laikais Didvyrio, galimai IŠDRĮSUSIO išreikšti protestą prieš žydų naikinimą;
 ir už tai kelis mėnesius kankintu Kauno kalėjime
bei generolo S. Raštikio dėka išlaisvinto nuo galutinio susidorojimo,
o taip pat, ir dėl J. Gagarino „žūties“ mažai žinomų aspektų


     Sveikinu Komisijas, pradėjusias labai svarbų darbą dėl buvusio totalitarinio rėžimo pasekmių likvidavimo! Palinkėdamas gero darbo, noriu atkreipti dėmesį į dabartinę karo Ukrainoje situaciją, kuria norima pasinaudoti  paminklinio akmens Ukmergėje nukėlimu, kai Didvyrio biografijos nagrinėjime yra labai grubių klaidų.

        Pirmiausiai, prasidėjęs karas Ukrainoje, sugriovė Ukmergėje pradėtas mokslines konferencijas dėl Juozo Krikštaponio biografijos nagrinėjimo, kurias Ukmergės savivaldybė žadėjo viešų diskusijų CIKLĄ. Bet jas tęsti, kaip suprantu, netikėtai prasidėjusio dabartinio žiauraus karo akivaizdoje - tolima praeitis visuomenei šiuo metu tapo neaktuali. Man asmeniškai taip pat, nes, kadangi mano močiutė ir mano tėvas buvo gimę Kremenčiuge, todėl J. Krikštaponio pradėtus tyrimus atidėjau, nes žinojau jog, karas prasidės, nes Kinijoje Žiemos olimpinės varžybos ir buvo skirtos tam karui pradėti. Todėl po jųjų uždarymo vasario 21 d. 01:51 pradėjau temą karo Ukrainoje aplinkybėms kaupti ir dėl to daug ko neatlikau J. Krikštaponio tyrinėjime.

        Aišku, dėl nusikalstamo karo Ukrainoje vedimo, ką būtina nedelsiant pateikti į Hagos teismą, manau, kad to nusikalstomo karo aspektai labai ryškiai siejasi su nusikalstamu karo būdo vedimu, sovietinei imperijai pradedant tuos karinius nusikaltimus nuo II-ojo pasaulinio karo, nesiskaitant ir sąmoningai naikinant savo karius, kur vokiečių ir sovietų aukų santykis, kažkur, net 1/10 buvo iki Berlyno paėmimo.
         Akivaizdus MOBILIZACINIO GENOCIDO pavyzdys buvo laike 1944 m. liepos 12 - 28 d. d. tarp Jonavos-Ukmergės Šventosios upės mūšyje, sovietams sąmoningai naikinant savus karius vokiečių kulkosvaidžiais ir kartu su savo Užkardos būriais; naikinat tuos, kurie šiek tiek atsilikinėjo, bijodami beprasmiškai „žūti tik tam, kad vokiečiams kulkosvaidžiuose išsibaigtų šoviniai“ – tai man su ašaromis akyse pasakė 1970 m. to mūšio liudininkas, kuris gyveno prie Šventosios upės kranto.  (Šio rašinio pabaigoje paskutinioji nuoroda)
        Ar ne gali būti, kad Vakarinių respublikų naujai paimti kariai buvo beprasmiškai naikinami tikslu, kad po Berlyno paėmimo,  sugrįžtų namo kuo mažiau tik tam, kad neprisidėtų prie Rezistencijų visoje Vakarų Sovietų Sąjungoje? (Čia mano tik hipotetinis klausimas.)

        Tai, būtent, nuo tokio MOBILIZACINIO GENOCIDO Juozas KRIKŠTAPONIS IR GELBĖJO Lietuvos VYRUS, liepos 20 d., surengęs pirmąjį Partizanų sąskrydį. Todėl tą Liepos 20 d. siūlyčiau skelbti kitais metais kaip pirmąją Pasipriešinimo dieną prieš antrąją sovietinę okupaciją, jos 80-mečiui pažymėti.

        Juolab, prieš tai Juozas KRIKŠTAPONIS BUVO NUO NACIŲ NUKENTĖJĘS, matyt, tik dėl to, kad buvo vokiečiais nusivylęs ir, greičiausiai, Holokausto vykdymu pasipiktinęs – todėl Kauno kalėjime buvo kalinamas. Keliu hipotezę, kad jei GESTAP-u nebūtų suimtas ir kalinamas, tai tada, jei į Baltarusiją būtų išvykęs, tai, kaip Teisę išmanantis, gal, būtų nerviškai paveiktą A. Impulevičių apsaugojęs nuo nacių poveikio, naudoti batalioną ne karo tikslams? (Pagrindas šiai hipotezei istorijos mokslų daktaro Simono Jazavitos tik ką pristatytos „Kovok!“ knygos  143-144 psl. apie A. Impulevičiaus NKVD-istų psichinį pakenkimą, o J. Krikštaponio, kaip teisinį išprusimą turinčiojo, sugebėjimas paveikti nacius pasitvirtino Bognopolio kaimo išgelbėjime nuo Pirčiupiu-2 likimo.)

        Todėl, jei bus neatsiprašyta šio Didvyrio už jo šmeižimą, o jam bus nukeltas paminklinis akmuo, tai tada bus kaip ir Putino dalinė pergalė šios Z spec. operacijos, su Z raide gąsdinat naują Ukmergės merą, kurios 2022-02-24 pradžios dėka buvo nutrauktos Ukmergės mokslinės konferencijos, kurios pirmojoje buvo daug netiesos prisakyta ir prirašyta jai skirtoje Pažymoje, kurią rašau iš didžiosios raidės, nes tik 11-tame puslapyje pagaliau atsirado ir prieštaringos informacijos. O jos ir griauna išsigalvojimą apie Didvyrio „Baltarusijoje pasaką“, kurią sugalvojo 1962 m. po Vilniaus teismo sušaudyti jo kolegos: 1-os kuopos vadas Zenonas Kemzūra ir, ypač, 3-čios kuopos vadas Juozas Ūselis. Pastarasis ir buvo Ukmergėje Partizanų būrių vadu, po slapyvardžiu „Pakalnis“ nuo 1945 m. iki 1947-10-07. Todėl J. Ūselis privalėjo žinoti, jog J. Krikštaponis buvo žuvęs. Todėl, pagal taisyklę; okupacinėms represinėms struktūroms jiedu ir PRIVALĖJO MIRUSĮ-ŽUVUSĮ PAKIŠINĖTI, KAD NUO TEISINĖS ATSAKOMYBĖS IŠSAUGOTI TIKRĄ Baltarusijoje 2-osios KUOPOS VADĄ, - jųjų kolegą Nikodemą Reikalą, gyvenusį JAV. Jį (N. Reikalą) ir KGB tyrėjai rodo nuo 1941 m. spalio mėnesio 2-os kuopos vadu, kai prieš išvyką į Baltarusiją, greičiausiai, J. Krikštaponis  kalėjime keliems mėnesiams atsidūrė! Jei jis jame nebūtų, tai, J. Krikštaponis, kaip teisę išmanantis ir, kaip Bagnopolio kaimą išgelbėjęs, ar ne būtų ir Baltarusijoje sutrukdęs batalioną nusikaltimams naudoti?
 

     Dar svarbiau, kad po Ukmergės konferencijoje pasakytos vienos svarbios netiesos ir jai skirtoje Pažymoje net skaitytojų 2-jų aiškių apgavysčių, iš kurių viena pakartota net garbingame moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA su iki keliolikos manipuliacijomis šios Komisijos nario nuo Lietuvos Istorijos instituto Mindaugo Pociaus, ar ne gali susidaryti įspūdis, kad šis Komisijos narys ne gali nujausti, jog J. Krikštaponis galėjo ir nebūti Baltarusijoje? Kaip, kitai paaiškinti jo rašiniuose prasilenkimus su moksliniais reikalavimais?
         
Tiesa, kadangi Lietuvos valstybiniu archyvu (toliau LCVA) naudojimosi dokumentacija, panašu, kad istorikas M. Pocius nesinaudojo istoriniais dokumentais ir jųjų nematė (detaliau šios temos gale), todėl visos jo atliktos apgavystės ir manipuliacijos ar ne gali būti kitų ... įtakos dėka, perrašant kokias tai melagingas
„žinias?    

 

Todėl į šią Komisiją DELEGAVUSIŲ ORGANIZACIJŲ   d ė m e s i u i  !

  Pagal BNS pranešimą, Komisijai, kuriai vadovauja Vitas Karčiauskas, Lietuvos savivaldybių asociacija delegavo  Donatą Astrauskaitę, Vilniaus universitetas delegavo atstovą Marių Ėmužį, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos delegavo Ritą Kuncevičienę, Vytauto Didžiojo universitetas delegavo Rimantą Miknį, Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje tirti delegavo Ronaldą Račinską, Vilniaus dailės akademija delegavo Marių Praną Saliamorą, Lietuvos istorijos institutas delegavo Mindaugą Pocių (kuris turi būti atsakingu už apgavystę: Ukmergės 2021-12-03 konferencijos dalyvių ir stebėtojų bei garbingo-mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA skaitytojų, ir kuriai skirta ši tema), o Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga delegavo Vladą Sungailą.
        Mano žiniomis, pastarasis dalyvauti Komisijos posėdyje negalėjo, nes buvo išvykęs ir apie tai jis Komisijai, gal, pranešė? Jis, manau, būtų protestą pareiškęs dėl NETEISĖTO paminklinio akmens nukėlimo klausimo, nes 2015 m.
L. R. Generalinė prokuratūra atmetė J. Krikštaponiui „kaltinimus“ raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829, kaip nesant objektyvių duomenų.  Atmetė teisininkai, nors nežinojo, kad J. Krikštaponis buvo ir nuo nacių nukentėjęs. Tas nuo nacių nukentėjimo faktas nuo prokurorų kriminalistų, jiems skirtoje„pažymoje“ istoriko Alfredo Rukšėno, gan, ciniškai buvo nuslėptas, visai neminint skundžiamojo asmens svarbiausio biografijos fakto.
        Kaži, ar tada nuo buvusios LGGRTC direktorės Teresės Birutės Burauskaitės nebuvo nuslėptas tas svarbus biografijos faktas?  Kaip galima išdrįsti skųsti asmenį, žinant jį nukentėjusį ir nuo nacių, ir, net neištyrus, kada jis buvo nukentėjęs? Ar tai įmanoma Teisinėje valstybėje ir dar iš Valstybinės tiriamosios įstaigos pusės tokį svarbų faktą slėpti?
       Juolab, 2014 m. LGGRTC, ar ne atrodo, jog buvo pateiktas net neteisėtas kreipimasis  į Generalinę prokuratūrą dėl Juozo Krikštaponio kaltinimo? Juk Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisijos 2014-12-17 posėdyje buvo nutarta ginti viešąjį interesą ... atsiradus archyviniams dokumentams, siūloma buvo LGGRTC generaliniam direktoriui įpareigoti LGGRT Departamentui ir Specialiųjų tyrimų skyrių
„atlikti papildomą archyvinių ir kitokių duomenų paiešką bei ištyrimą apie J. Krikštaponio (Krištaponio) 1941 m. įvykdytus individualius veiksmus,  nustatant, kodėl suimti ir tardomi 2 (12)-ojo Pagalbinės policijos tarnybos apsaugos bataliono nariai neliudijo prieš J. Krikštaponį (Krištaponį) 1948–1949 m., o pirmieji parodymai nenuteisto asmens duoti tiktai 1961 m.  
       
Atlikus papildomą tyrimą, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateikti papildytą istorinę-archyvinę pažymą su visais žinomais J. Krikštaponį (Krištaponį) charakterizuojančiais duomenimis.
“ (žodžius nenuteistojo asmens“ pabraukiau aš, nes nenuteistasis taip pat gali būt abejotinas kaip „liudininkas“) Bet, kaip matome iš LGGRTC 2014-12-19 Nr.13R-30 rašto generalinei prokuratūrai, tik per 2 dienas turėjo būt neįmanoma minėtos komisijos pasiūlymo  atlikti  papildomos archyvinių ir kitokių dokumentų paieškos ir gen. prokuratūrai pateikti papildytą istorinę-archyvinę pažymą. Kad tos Komisijos siūlymas nebuvo įvykdytas, įrodo tai, kad nei tame rašte, nei prie to rašto pridėtoje „pažymoje“, kurioje daug faktų nuslėpta, nėra nei Komisijos siūlomo nustatyti, kodėl ... neliudijo prieš J. Krikštaponį 1948-1949 m. ir pirmasis parodymas atsirado tik 1961 m.? Todėl nieko nuostabaus, kad Generalinė prokuratūra ir atmetė LGGRTC prašymą, besikertantį su  teisine logika. Todėl iškyla klausimas,: Kam reikalinga buvo Komisija ... prie LGGRTC, su josios pirmininku Gintaru Šidlausku, kaip Centro darbuotoju, jei buvo suignoruotas pasiūlymas ir jis neįvykdytas? Kodėl Demokratinės valstybės įstaigoje suignoruotas komisija ir jos nutarimas ir kodėl iki šiol nėra atsakyta, ką ji buvo iškėlusi? Jau vien iš minėto rašto pavadinimo DĖL JUOZO KRIKŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) VEIKLOS NACIŲ OKUPACIJOS METAIS buvo ciniškai nuslėptas to žmogaus nuo nacių nukentėjimo faktas.
        CINIŠKUMO terminą pavartojau, nes A. Rukšėnas privalėjo žinoti J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą, nes jis tarp pateikiamų Generalinei prokuratūrai dokumentų,  27-tuoju dokumentu pateikė NKVD generolo Kapralovo raštelį, kuris ir nurodo J. J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą.
        Šokiruoja, kad
 IR ŠIUO METU LGGRTC SLEPIA ŠĮ FAKTĄ, kad Juozas Krikštaponis buvo atsidūręs į nacių valdomą Kauno kalėjimą. Apie tai mini tinklalapiai, kaip „Wikiwand“-o enciklopedija ir net Vikipedija, nurodydami tą faktą patvirtinančio dokumento adresą  (LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199), kuris saugomas Genocido centrui priklausiančiame Ypatingajame archyve. Bet šio Centro vienas iš labiausiai besireiškiančių istorikų viešai įrodinėjo, kad, neva, „nėra dokumentų“,  matyt, „nežinodamas“ ką saugo jojo įstaiga? Todėl nieko nuostabaus, kad 2014 m. Centras, ignoruodamas Didvyrio nukentėjimo nuo nacių faktą, jį apskundė Generalinei prokuratūrai, kuri ir atmetė skundą kaip neturint objektyvių duomenų kaltinimui ...  

        Tačiau, kodėl LGGRTC ir TOLIAU IKI ŠIŲ DIENŲ SLEPIA tą nuo nacių nukentėjimo faktą savo tinklalapyje? Kodėl šią Komisiją sudarinėjanti valstybinė įstaiga IGNORUOJA MOKSLINĮ PRINCIPĄ ir slepia asmens svarbiausiąjį biografijos tarpsnį?  Ar gali turėti kokias nors juridines teises Komisija, kuri sudaryta įstaigos, ignoruojančios mokslinį principą ir slepianti svarbiausią Didvyrio nuo nacių nukentėjimo faktą - jį slepiantį nuo Lietuvos gyventojų dar iki šių dienų?

    


      Bet, m i e l a Komisija, ar ne gali paklausti savo narį Mindaugą Pocių, kodėl jis kartu su minėtais 1962 m. Vilniuje sušaudytaisiais slepia Nikodemo Reikalo  vadovavimą žydų žudynėms Kauno VII-tame forte liudijimą ir jo nerodo minėtoje Pažymoje, bei minėto žurnalo straipsnyje, o tas Kauno forte atliktas žudynes be jokių įrodymų to žurnalo 13 psl. dar J. Krikštaponiui su „tikimybėmis“ bando„prilipinti“ ? Kodėl M. Pocius nuslėpė jaunesniojo puskarininkio Juozo Vėsos liudijimą, apie tai, jog kuopai vadovavo „iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas.“, kurie jiedu ir keisdavosi? Tai tada, kur dingo J. Krikštaponis, jei ne kalėjiman atsidūręs? Tą patį liudijo ir Henrikas Salelionis  (jis irgi M. Pociaus slepiamas, Pažymoje nerodomas, o žurnalo straipsnyje užkištas ir visai priešingai apie jo liudijimą komentuojant ir taip žurnalo skaitytojus apgaudinėjant?) – pastarieji abu liudijo taip, kaip ir KGB tyrėjai nustatė, kad N. Reikalas kuopos vadu buvo po J. Krikštaponio. Panašiai liudijo ir daugiau liudininkų, tvirtindami, kad žudynėms vadovavo Nikodemas Reikalas, o po karo iš 40 tardomųjų-apklausiamųjų nei vienas J. Krikštaponio nerodė. Nikodemą Reikalą rodė vadovavusį ir jaunasis karys (žemiau eilinio, dar  neparuoštas kursantas, arba baudžiavos laikais vadinamas rekrutu) Marius Kačiulis, kuris vėliau (1962 m. - 1982 m.) apklausose Nikodemą Reikalą keičia į žuvusį J. Krikštaponį, nes tada, matyt, N. Reikalas dar buvo gyvas? Tai ar ne N. Reikalo apsaugojimui nuo teisinės atsakomybės-jo neliečiamybės ir teikia žuvusį Krikštaponį sovietiniams tardytojams?
        Juolab, M. Kačiulis 1982 m. buvo apklausinėjamas, kai iš JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovas N. Šeras buvo atvykęs. Ir tada labai keistai per apklausą, pagal M. Pociaus aprašymą, buvo klausiama apie M. Kačiulio sveikatos stovį. Ir tai keista, nes tyrėjai apie 55 metų amžiaus asmens to klausinėti kaip ir neturėjo, nes atmintis pagal fiziologijos dėsnius silpnėja žmonėms per 80 m. amžiuje, ir tai ne visiems. Tuo labiau, kad tardytojai galėjo ir korektiškiau tik dėl atminties gebėjimų paklausti, o ne į sveikatos stovį kištis? O, jei tardytojams pasirodė įtartina apklausiamojo sveikata, tai, matyt, jis ne kaip atrodė? Tai, ar tardytojai gydytojų konsiliumo paslaugomis nepasinaudojo? Jei tarp tardymų protokolų nėra gydytojų pažymos, leidžiančios liudyti keistajam, savo kuopos vadą pakeitusiajam, tai ar galima pasitikėti šia "apklausa" ir visu "tyrimu" sovietiniu?  Juk, jei žmogus keičia savo kuopos vado pavardę, tai ar ne gali atrodyti, kad toks
„liudininkas “ panašus psichinę negalę turintįjį? O, gal, paprasčiausiai, tik kursanto lygio tas jaunasis karys sumaišė Nikodemą Reikalą su Juozu Krikštaponiu? Juk, jie buvo panašūs - abu aukšti, pagal liudininkų parodymus? Liudijimuose N. Reikalas  apibūdinamas AUKŠTAS IR LIESAS. o tarp liudininkų J. Krikštaponio  ūgis 1 m 90 cm yra nurodytas. Ir, patikėkite, manimi, kaip buvusio lengvaatlečio ir visą gyvenimą treneriu dirbusiu, jei J. Krikštaponis 1936 m. tapo šuolyje su kartimi į aukštį  Lietuvos čempionate net 3-čios vietos prizininku, pasiekęs rezultatą vos ne 3-jų metrų, tai tikrai jis pagal didelį ūgį, ne storas ir ne stambus turėjo būti, jei be metimų, dar šuoliais užsiiminėjo. Todėl J. Krikštaponis turėjo būti į lengvaatletį-daugiakovininką (10-kovininką) buti panašiu ir, gal, panašiu į „liesą-aukštą“ Nikodemą Reikalą? Tai M. KAČIULIS MAIŠĖ SAVO KUOPOS VADUS AR NE TODĖL, KAD ABU PANAŠŪS BUVO ? ? ? Kodėl istorikai į tokio paties elementariausio „reiškinio negali“  panagrinėti?
       Tai, jei ir nepatikimi sovietiniai tardytojai klausinėjo dėl sveikatos tokio
„liudininko“, pakeitusio savo kuopos vado pavardę, tai, matyt, įtartinu jis pasirodė, keisdamas pagrindinio savo vado pavardę? Ir, jei tame tardymo protokole sovietiniai tardytojai nepaklausė, kodėl pakeitė  savo kuopos vado pavardę, kodėl kardinaliai pakeitė parodymą, tai ar galima pasitikėti ir tokiais "tardytojais", sprendžiant klausimą dėl paminklo Didvyriui?
        Dar keisčiau atrodo, kad sovietiniai „tyrėjai“, aplamai, pradėjo klausinėti turėjusio būt mažai informuotą asmenį, kai jis buvo, net ne eiliniu „kariu“, neturintis jokios dar kompetencijos ir turintis, net nežinoti savų vadų, kaip tik priskirtu kaip mokiniu, dar nieko negalinčiu žinoti. (P.S.: neturiu supratimo, kodėl A. Impulevičius tokius neparuoštus, tik kursanto lygio
„karius“, kurių buvo net ne mažai, vežėsi į kovinę užduotį? Ar tai ne byloja, kad kuopos vadas J. Krikštaponis neturėjo galimybių apmokyti jam pavestų karių, arba, paprasčiausiai, atlikti jų mokymo kurso įgūdžių patikrinimo, nes pateko į kalėjimą? Kaip galima net duoti ginklą neapmokytam kursantui - tik jaunojo kario statusą turinčiajam, net nepraėjusiam kario parengties programos ar neatsiskaičius apie įgytas žinias bei įgūdžius būtiniausius?)

      Todėl, kaip ne liūdna, kad skaitytojams M. Kačiulis atrodytų „tvirtesniu“ J. Krikštaponio „kaltintoju“, Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje; iš visų  labiausiai eksploatuojamųjų, kaip Didvyrio „kaltintoju“, - istorikas M. Pocius; dar kario statuso neturintį Marių Kačiulį Pažymoje PAVERČIA Į „KARININKĄ“, nors tarp 23-22 bataliono karininkų tokio nėra, kurie net atmintinai žinomi tiems, kurie domisi J. Krikštaponio byla. Prašome, „pasigrožėti“, kuo istorikas Mindaugas Pocius iš Lietuvos Istorijos instituto savo Pažymoje, skirtoje Ukmergės konferencijos dalyviams užsiiminėja:


1 pav.:
čia ištrauka iš Pažymos, skirtos Ukmergės mokslinei konferencijai, kur tos Pažymos PDF Adobe Reader valdymo pulte matosi skaičius 12, nurodantis 12-os puslapių apimties dokumentą. kurio failą pavadinau
„pazyma apie j kriksta.pdf“, o mažame baltame langelyje skaičius 5 nurodo 5-tą puslapį dokumento, kuriame M. Pocius falsifikuoja pagrindinio liudininko kompetencijos lygį. Ir tai daroma Ukmergės konferencijos dalyvių apgaudinėjimo tikslu - klastojant istorines aplinkybes, kardinaliai pakeitus liudininko karinį laipsnį; net eilinio karinio laipsnio neturintį „karį“ paverčiant  net į „karininką“. Tai neregėto lygio falsifikacija Didvyrio SUKLASTOTAME kaltinime, kai klausime dėl paminklinio akmens sprendžiasi labiausiai, tik vieno labiausiai eksploatuojamo ir nepatikimiausio  „liudininko“ svoryje. .  Kad, suvokti kontekstą, kur įvyko istorinio įvykio falsifikacija, galima atsiversti VISĄ TEKSTĄ, kurį parodysiu dar žemiau.

 

Tai ir yra ISTORINIO ĮVYKIO FALSIFIKACIJA, pagal kurią dabar paminklinį akmenį Didvyriui norima šalinti, pasinaudojant pačiu nepatikimiausiu „liudininku“, kuris M. Pociaus Pažymoje daugiausiai ne prie nieko „Krištaponį“ mini, nes jį gali, akivaizdžiai, maišyti su N. Reikalu, kaip tai natūraliai gali maišyti pradedantys kariai (jaunesnieji kariai-kursantai), tai LII (Lii) istorikas Mindaugas Pocius, Lietuvos Istorijos institutą atstovaujantis, J. Krikštaponio „kaltės“ falsifikavimo tikslu, net kario laipsnio neturintį paverčia Jaunesniuoju „KARININKU“ (suprask, „jaunesniuoju leitenantu“- kai juo tapti, reik Karo mokyklą baigti) ir skaitytojams nuteikti, jog prieš J. Krištaponį „liudija“ turintis „didelę kompetenciją“ kariniuose reikaluose ir, net „gerai pažįstantis“ J. Krikštaponį.
        Taip, kad Lietuvoje visi karininkai buvo apskaityti, ir tarp Lietuvos karininkų, atsiradus dar kažkokiam
„kačiuliui“  bei atsiradus neaiškumui, kas čia per „karinių laipsnių“ naujadaras, lyg, A. Impulevičius būtų „sugalvojęs naują pareigybę“ su keistu „jaunesniojo karininko“ pavadinimu, todėl, man, kaip ne istorikui, iškilo būtinybė aiškintis.  Todėl buvau priverstas nuvažiuoti į Lietuvos Centrinį valstybinį archyvą (toliau LCVA) ir nufotografuoti visus svarbiausius bataliono dokumentus. Ir, štai, 1941-10-06 A. Impulevičiaus garsiame įsakyme Nr. 42 dėl išvykos į Minską tarp  10-ties puslapių apimties dokumente, išvardinat pusę tūkstančių bataliono karių 4-tame puslapyje 161 aprašo (archyvinio įsegimo numerio - ar teisingai vadinu - nežinau, nes su archyvais pirmą kartą susidūriau, taip, kaip pirmą kartą gyvenime tapau istorikų apgautas) ties karių eilės tame įsakyme 240-tuoju numeriu ir yra tas Martynas Kačiulis. Todėl prašome „pasigrožėti“, kas iš tikrųjų šalia skaičiaus 240 kitoje-antroje grafoje yra parašyta:

 


2 pav.:
  Šią pabrauktą pavardę galima atrasti VISAME tos 2-os kuopos to 161 įsegimo lapo karių sąraše. Čia jau visiškai neaišku, kokiam reikia būti istorikui
„debilui“ (atsiprašau, kad dabar karo Ukrainoje metu kitų jau žodžių negaliu parinkti), kad NESKIRTI KARIŲ NUO KARININKŲ, kurių, pastarųjų tik 23-22 įsakymo Nr. 42 1-mame lape surašyti, o karių sąraše apie pusę tūkstančių ir tame tarp pusės tūkstančių sąraše istorikui prie 240. eilės numerio Kačiulio Martyno antroje laipsnio grafoje sutrumpinimas „J. kar.“ vaidenasi kaip „karininkas“. Taip vaidentis gali ne tik jokio supratimo neturinčio apie Lietuvos kariuomene ir niekad kariuomenėje netarnavusiam, bet, ir, aplamai, kareivių nuo karininkų žmogus turi būti neskiriančiu, nes tik 23-jų karininkų sąrašas yra atskiras, o 8-9 psl. (4-5 lapai) skirti tik kariams. Tai, kaip kariams skirtame lape gali „atsidurti karininkas“? Kiek man teko dirti su pradinių klasių mokiniais, nemanau, kad jie sugebėtų kario nuo karininko neatskirti? Apie karius ir karininkus berniukai jau ikimokyklinukai žino, nes jau žaidžia karus.

Todėl ir pakraupau, ką juose pamačiau, ir kai pamačiau, kad Mindaugo Pažymos rašymu buvau apkvailintas. Dar baisiau viskas minėto garbingo žurnalo M. Pociaus straipsnyje, išėjusiame per patį Ukrainoje karo įkarštį, kai visų patriotiškai nusiteikusiųjų dėmesys nukreiptas į mūsų broliškos Tautos nelaimę. Tai, įdomu, kokio lygio kontingentui buvo skirtas tas straipsnis tokiu kritiniu metu? Tame straipsnyje priskaičiavau panašių manipuliacijų net per 16 – jas visas išvardinsiu per nuorodas žemiau, su dokumentų nuotraukomis.       

        Kad J. KRIKŠTAPONIS Baltarusijoje NEBUVO - tuo metu Kauno KALĖJIME BUVO KALINAMAS - tai pasakys net pradinių mokyklų mokinys, paskaitęs sesers prisiminimus, iš kurios pasakojimo chronologijos aišku, jog Krikštaponio suėmimas vyko tik Holokausto Ukmergėje vykdymo metu. Jau vien tai, kad po fizinio konflikto Juozas išbėgo į lauką ir ten daugiau vokiečių atsirado – ši detalė ar ne įrodo, kad tai buvo, greičiausiai, žydų naikinimo akcija? Mat, kitu – vėlesniu laiku, kai atsirado problemos Rytų fronte po Maskvos-Staliningrado pralaimėjimų, čia vokiečiams Ukmergėje ar buvo kas veikti, kad jie būriais palei restoraną šlaistytųsi?

        Antra, J. Krikštaponis buvo kalinamas kartu su komunistais, ir vėliau (1942 m.) jų jau ar galėjo būti kalėjimuose? Tegu istorikai įrodo, kad „komunistus ir vėliau suiminėjo“.
        Pirmiausiai, NEDOVANOTINAS ISTORIKŲ NUSIKALTIMAS, NUSLĖPUS, kad J. Krikštaponis buvo labai
aukšto lygio sportininkas ir dar turėjo aukštąjį juridinį išsilavinimą („išklausęs 5 semestrus kursą Teisių fakultete ...” – toks sakinys yra Pakėlimo lape. O, tai; PAGAL SPORTO PSICHOLOGIJOS IR FIZIOLOGIJOS DĖSNIUS, kuriuos aš šiek tiek išmanau, visą amžių treneriu dirbęs, J. Krikštaponis kaip aukštaūgis (1 m 90 cm) ir kaip aukšto lygio lengvaatletis-metikas privalo būti ramaus būdo. Šią Juozo ramaus būdo savybę liudija ir kariūnai. Todėl dėl menkniekio ar karininkas ekscesą restorane sukelti galėjo? Juolab, dar su papildomu JURIDINIU išsilavinimu ar ne turėjo numatyti pasekmes? Jei to nenumatė, vadinasi, buvo neeilinė tragiškų 1941 metų situacija, privedusi prie FRUSTRACIJOS, dėl kurios nesukontroliavo savo veiksmų, dėl, galimai, priežasčių šių:

1.     Ukmergėje vykdomos žydų žudynės galėjo šoką sukelti, ypač, Teisę išmanančiam.

2.     Juolab, per 10 metų dalyvaujančiam Lietuvos Lengvosios atletikos čempionatuose ir tarptautinėse varžybose, kartu su Makabi klubo žydų tautybės atstovais, su jais turėjo susigyventi (tai elementari sporto psichologijos praktika) ir prasidėjęs jųjų naikinimas, taip pat sportininkui galėjo šoką sukelti.

3.     Su generolu S. Raštikiu J. Krikštaponio glaudūs ryšiai galėjo būti ne tik artimos giminystės, bet ir kaip Kariuomenės vado su karines pajėgas garsinusiu sportininku, besiruošiančiu tapti kariuomenės Fizinio lavinimo instruktoriumi. Tuo tikslu J. Krikštaponis turėjo glaudžiai bendrauti su Sporto rūmų (Sporto universiteto) kūrėjais, kaip Stasiu Šačkumi, kuris Jono Rygiškių gimnazijoje buvo Juozo sporto vadovu, kaip berniukų klubo „Vaidotas“ (ten buvo ir mergaičių klubas „Mirga“) vadovu ir kaip su savo varžovu, o taip pat, su Sporto rūmų dėstytoju – XIX amžiuje Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrėjo sūnumi Leonu Puskunigiu, su kuriuo mokėsi ir čempionatuose rungtyniavo, o pastarasis, grįžęs iš Študhofo „Dievų miško“ mirties stovyklos bei iš GULAG-o, parengė pirmąją lietuvaitę-planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę. Prie jos iškilimo kruopelytė indėlio yra ir J. Krikštaponio, kaip Lietuvos metikų mokyklos formavimo pradininko. Mat, tolimesniu Juozo pasekėju tapo du kartus Sovietų Sąjungos rekordininkas disko metime Algimantas Baltušnikas (jis buvo ir mano dėstytoju 1962-1965 m. m. Kauno Politechnikume), kuris prieš išeidamas į Anapilį, atkūrė J. Krikštaponio rinktinės partizanų bunkerį. Dar ir dabar slepiama nuo Lietuvos gyventojų, jog A. Baltušnikas olimpinėse žaidynėse už Sovietų Sąjungą negalėjo dalyvauti, nes buvo J. Krikštaponio rinktinės dalyvių ir vadovo sūnėnu. Apie tai užsimena tik Rusijos rusiška Vikipedija.

4.     Po Birželio sukilimo su atvykusiu į Lietuvą generolu S. Raštikiu J. Krikštaponis ar jojo mama turėjo bendrauti-guosti generolo žmoną (Juozo pusseserę), kuri prarado savo mažametes dukrytes, į Sibirą išvežtas, ir viena iš jųjų – pati mažiausioji turėjo iš karto numirti, patekusi į nepalankias sąlygas. Todėl J. Krikštaponis turėjo iš generolo S. Raštikio žinoti apie jo nesėkmingas derybas dėl žydų žudynių nutraukimo.

5.     Iš šios savo pusseserės, kaip Jonavos žydų mokytojos, J. Krikštaponis taip pat galėjo sužinoti apie Jonavos žydų sunaikinimą, o iš generolo sužinoti apie nacių nusikaltimą - Alytuje 46-ių Birželio sukilėlių sušaudymą, kuriuos, kaip šaulius J. Krikštaponis galėjo ir pažinoti, kai tarnavo Varėnos poligone.

6.     Tašką galėjo padėti Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) išvaikymas ir todėl per netikėtų šokų visumą, nusivylus „išvaduotojais“, kaip dar blogesniais okupantais – dėl visų šių pasikartojančių šokų visumos, galėjo psichika ir  neatlaikyti, kai pastovių stresų būsenoje, žmogus tampa jautrus bet kokioms smulkmenoms, kad ir pasakytam vokietukų pasityčiojimui iš kaimiečio „litauisches Schwein“ (Lietuviška kiaulė), kuris atsisėdo neatsiklausęs restorane prie stalo su SERRMĖGA. Šis apdaras irgi liudija tik rudens periodą, kai staigiai orams atvėsus, restorane rūbinė dar neveikė. Po tokių tautinę savigarbą įžeidžiančių žodžių, Lietuvos karininkui liko įvykdyti Garbės kodeksą – savo vietą parodyti „svečiams“, kuriais nusivilta. Tik frustracijos būsena neleido nenumatyti, kad lauke dar gali būti vokiečių, matyt, po žydų naikinimo egzekucijos? Jei tos frustracijos nebūtų, karininkas būtų pasiūlęs seneliui restorane nusiimti sermėgą. Ši būsena ir įrodo Holokausto vykdymo momentą, kai per rugsėjo 11 d. akciją ukmergiečiai turėjo girdėti Pašilių miške 4 tūkstančių sušaudomų žmonių klyksmus ir šūvių garsus. Po tokių garsų, savo Tautą ir Humanizmą gerbiančiam lietuviui-karininkui kitos išeities nebeliko.

     

 

     Apie J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo (jis buvo sumuštu ir kalėjime išsekintu) laikmetį tik 1941 metų įrodo dar ir kiti faktoriai, kaip: 

1.             J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė savo Atsiminimus (juos, 1990 m liepą įrašytų ir nurašytų nuo magnetofono juostos bei dar neredaguotus man atsiuntė, tą apklausą atlikęs, kraštotyrininkas Romas Kaunietis), epizode apie brolį, pasakė, jog „Brolis Juozas, gimęs 1912 m., buvo baigęs karo mokyklą ir Kaune, Šančiuose, tarnavo pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metu sėdėjo kalėjime už vokiečio sumušimą.“. Taigi, po tarnybos Kaune, Šančiuose, praleisdama sovietmetį, iš karto kalėjimą nurodo, kaip svarbiausią įvykį – vokiečių okupaciją ir brolio pasodinimą į kalėjimą. Jei tai būtų ne okupacijos pradžia, tada sesuo turėjo dar kažką minėti ir brolio požiūrį į vokiečius. Jei to nėra, tai jau savaimė yra okupacijos pradžios stiprus simptomas.

2.             Sesuo paminėjo komunistus vienoje kameroje, kurie byloja tik okupacijos pradžią, nes juos intensyviausiai ir suiminėjo intensyviausiai tik okupacijos pradžioje. Kokie tų komunistų likimai – nežinau – tai istorikai turi atsakyti. Norėtųsi tiksliau žinoti, ar jie nebuvo šaudomi-naikinami kartu su žydais? Žinoma, kad visos egzekucijos vyko iki 1941 m. pabaigos. Ar po 1941 m. – 1942-ais dar buvo atrandami ir suiminėjami komunistai? Mano žiniomis – ne. Bet, lai istorikai patikslina. Todėl komunistų simptomas vienoje kameroje, manau, kad tik okupacijos pradžią byloja.

3.             Šiame greitame pasakojime sesuo dėl komunistų ne viską pasakė – vėliau ji su kitu liudininku-tautodailininku ir buvusiu Partizanų ryšininku bei J. Krikštaponio kaimynu Mykolu Dirse kraštotyrininkei Audronei Astrauskaitei, publikavusiai XXI-mame amžiuje. papildė, jog „sėdėjo kartu su komunistais. Šie jį laikydavo šnipu. Artimieji nešdavo jam maisto, bet jis prašė nenešti – kaip kitiems užtenka, taip ir jam užteks, nes paskui jį įtaria kaip šnipą. Grįžo iš kalėjimo sublogęs, nes maistas buvo prastas.“. Tai labai svarbi detalė, dėl ko jis, kaip aukštaūgis ir aukšto lygio jėgos sportininkas-metikas turėjo dar labiau sublogti, nei normalaus ūgio ir ne sportuojantys, nes sportuojantis dar papildomai maitinasi rezultatų siekiui. Todėl sportuojančio J. Krikštaponio organizmui turėjo būti didesniu stresu iki išsekimo ribos, ir todėl, tikriausiai, negalėjo grįžti į batalioną – dar, ir, paprasčiausiai, gal, nenorėjo – negrįžti jam galėjo patarti ir generolas S. Raštikis, J. Krištaponiui pranešdamas, kad batalionas užsiiminėjo ne tuo, kuo reikėjo. Todėl tas „sublogimas“ (geras lietuviškas žodis) galėjo Karo gydytojams – J. Krikštaponio draugams, iš kurių vienas sesers paminėtas Mikalauskas, kuriam dabar Ukmergėje atminimo akmuo įrengtas, kaip ir J. Krikštaponiui, konstatuoti netinkamumą karinei tarnybai, reikalaujant organizmo atstatymo.

4.             Tolimesniame pasakojime, apie brolio sugrįžimą iš kalėjimo, pabrėžė, jog „Po keleto mėnesių jį draugai ištraukė iš kalėjimo. Grįžo į tėviškę, Užulėnio vienkiemį - Pabarninį, kur gyveno mūsų šeima. Namuose visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi, dieną niekur viešai nesirodydavo.“. Tai ir yra pagrindinis įrodymas, jog slapstymasis nuo vokiečių buvo būtinas, tam, kad į batalioną negrįžti, nes ištrauktas iš kalėjimo buvo, matyt, tam, kad, atseit, „nebuvo kam vadovauti kuopai“, A. Impulevičiui sufalsifikavus GESTAP-o apgavystę, kurią istorikai A. Rukšėnas ir M. Pocius slepia, pirmasis apgavęs Ukmergės konferencijos dalyvius su J. Klimavičiumi, o M. Pocius apgavęs tai konferencijai skirtoje Pažymoje bei žurnalo straipsnyje, su išsigalvotu „Minske Krištaponio raštu rašytu“, kuris visai ne „Krištaponio“ (apie tai žemiau). Slapstytis, mano supratimu, reikėjo ir nuo gyventojų surašymo, irgi su tikslu, kad negrįžti į batalioną. O, kai pagal tolimesnį pasakojimą J. Krikštaponis miške įkliuvo pas raudonuosius banditus, ir tiems banditams, tikriausiai, nušovus du vokiečius, buvo surengta baudžiamoji Bagnopolio kaimo operaciją, kurią  J. Krikštaponis, kaip teisę išmanantis, išgelbėjo kaimą nuo „Pirčiupis-2“ likimo, tai slapstytis nebuvo prasmės, pradėjus veikti jam Vietinėje rinktinėje ir mezgant ryšius su vokiečiais dėl ginklų gavimo. Šis sesers netikslumas (ji ne viską galėjo žinoti, ką brolis vėliau slapstydamasis veikė) pasakojime apie slapstymąsi nuo vokiečių dar labiau patvirtina brolio nuo nacių nukentėjimo laikmetį tik okupacijos pradžia, nes vėliau jį matome jau nesislapsčiusį.

5.             Tik apie okupacijos pradžioje brolio nuo nacių nukentėjimą byloja ir minėtos kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės užfiksavimai, jog „būryje buvo lakūnas. Jį išsiuntė į Vokietiją parvežti ginklų. Parvežęs ginklus, lėktuvas nusileido ... “ ir „Juozas Krištaponis buvo tikras Lietuvos patriotas, labai geras organizatorius, turėjo gerą iškalbą. Ryšiai su užsieniu buvo palaikomi irgi per J. Krištaponį, nes jis mokėjo užsienio kalbas.“. Tai rodo, jog nuo J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo kartu su komunistais turėjo daug laiko praeiti, kad vokiečiai tai pamirštų ir jo nelaikytu „komunistu“ ir patikėtų jam ginklus, kad juos nenukreiptų prieš vokiečius.

6.             Iš tos visumos požymių, bylojančių apie J. Krikštaponio  nukentėjimą nuo nacių 1941 metais laikmetį, neatlaiko jokios kritikos per Ukmergės konferenciją LII (Lii) istoriko M. Pociaus pasakymas, neva, „Viešai  skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos .Ar galima išsivaizduoti „kalintį iki 1944 m. liepos“ vienoje kameroje su komunistais, ir tik išėjusį iš kalėjimo, jau su vokiečiais besitariantį dėl ginklų? O kaip tada su J. Krikštaponiu Vietinėje rinktinėje nuo 1943 m. pabaigos istoriniu faktu? Ir, aplamai, jeigu „kalėjo jau demobilizuotas“, tai, tada kokią „teisę“ turėjo dėl civilio generolas Raštikis kreiptis į GESTAP-ą ? O nuo 1942 m. vidurio, blogėjant vokiečių požiūriui į lietuvius, boikotuojančius ėjimą į Wermachtą ir beveik vieninteliams tarp ES šalių nesudarantiems SS legiono, kaip tada J. Krikštaponis netapo išsiustu į Šrudhofo Dievų mišką, kartu su Baliu Sruoga, savo draugu-varžovu Leonu Puskunigiu, Jonu Noreika, ir kitais 46-iais inteligentais visai už nieką? Ar skaitė šis istorikas pirmojo kūrinį, arba dar geresnį, JAV išleistą kunigo Stasio Ylos apie tą pačią mirties stovyklą?

.

  

      Ar Komisijai ne reikia  ir toliau, tęsti mokslinių konferencijų eilę, kurios nutrūko tik dėl karo Ukrainoje? O J. Krikštaponio priešininkams,  naudojimasis karo Ukrainoje situacija – tai ar ne gali būti suprasta kaip to karo parama?

        Svarbiausia, konferencijas būtina tęsti, nes jai skirtoje Pažymoje buvo parašyta daug netiesos ir netiesa buvo pasakyta LGGRTC istoriko Alfredo Rukšėno dėl, neva, leitenanto Jono Klimavičiaus, atseit, „buvusio 2-oje kuopoje“, nors jis buvo 3-čios kuopos vado Juozo Ūselio pavaduotoju. Apie tai liudija visi istoriniai šaltiniai ir net LGGRTC sudarytas bataliono karininkų sąrašas.  Keista, kad šis istorikas „nežino“, savo įstaigos sudarytų dokumentų ir karininkų, kurių tik viso 23, tarp kurių, vienas sudubliuotas, kurio tokio niekur nerodomas šaltiniuose, kuris,  akivaizdžiai, ar ne atrodo, kaip ir GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti? Tas dubliažas , A. Impulevičiaus atliktas 1941-10-06 įsakyme Nr. 42 ar ne rodo tai, kad J. Krikštaponis buvo suimtu dar gerokai prieš išvyką į Minską, ir todėl, pagal sesers Atsiminimus, dėl generolo S. Raštikio įtakos, išlaisvinant J. Krikštaponį? Juk ta įtaka akivaizdžiai matosi dokumentuose, saugomuose Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA).

     Be to, iškyla dilema, kodėl  2014 m. LGGRTC į L. R. Generalinę prokuratūrą, rašte 2014-12-19 Nr. 13R-300 su pavadinimu „DĖL JUOZO KRIŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) VEIKLOS NACIŲ OKUPACIJOS METAIS“ buvo nuslėptas nuo nacių nukentėjimo faktas? Pagal kokį „mokslinį principą“ slepiamas svarbiausias svarstomojo žmogaus biografijos tarpsnis? Negi tada Generalinė prokuratūra buvo apgaudinėjama, nuslėpus šį faktą? O, gal ir LGGRTC direktorė Terėsė Birutė Burauskaitė irgi nežinojo apskundžiamo asmens nuo nacių nukentėjimo fakto? Negi nuo jos buvo nuslėptas Vikipedijoje ir Vikivando enciklopedijoje minimas ir LGGRTC priklausančiame Ypatingajame archyve saugomas NKVD generolo Kapralovo raštas, kuris ir buvo dar pateiktas prie visų 28-ių dokumentų tik 27-tu, kaip pačiu nesvarbiausiu? Šokiruoja; tarp visų pateiktų dokumentų pateikti visai ne prie ko, net 8 Jono Rutkausko dokumentai, kuris pateiktoje „pažymoje“ net neminimas, o minimojo „pažymoje“ Stanislovo Rutkausko, net nėra pateikta nieko. Negi Jonu Rutkausku taip norėta paslėpti neįtikinamas Stanislovo Rutkausko „pasakas“ apie J. Krikštaponio vadovavimą karo belaisvių žudynėms ten, kur jųjų būti negalėjo? (apie tai žemiau detaliau) Centrui pateikus į Gen. prokuratūrą tą NKVD generolo raštelį, kuris buvo atsakingas už J. Krikštaponio sunaikinimą ir atsiskaito už Didvyrio sunaikinimą, kodėl neatkreiptas dėmesys, kad jis pabrėžia J. Krikštaponio nukentėjimo nuo nacių faktą? Kodėl istoriškai nenagrinėtas tas faktas? Negi rusiškai „nemokėta perskaityti“ ar „nepamatyta“, kai pačiose pirmose eilutėse tas nuo nacių faktas minimas? Kokia gali būti asmeniui inkriminuojama „veikla“ nacių laikotarpyje, kai jis nacių buvo kalinamas, o po to, pagal liudininkų pasakojimus, išėjęs iš kalėjimo, slapstėsi nuo vokiečių? 

Ar  minėtiems istorikams ir LGGRTC mokslų daktarui Arūnui Bubniui „ne iškyla“ klausimas, kodėl NKVD generolas, minėdamas J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą, nemini to fakto datos, ir informaciją apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą bei dar svarbesnę informaciją apie vokiečių išmestą desantą, tuo metu, kai nuo Klaipėdos vokiečiai link Kretingos kontraataką vykdo, tas NKVD generolas Kapralovas kitam generolui Tkačenkai šią svarbios ir skubios reikšmės operatyvinę informaciją teikia net po 7,5 mėnesių; 1945 m. rugpjūčio 29 d., kai po hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo praėjo net 3 mėnesiai ir 21 diena?

                  
3 pav.:
 NKVD generolo Kapralovo raštelio išsiuntimo data rugpjūčio 29 d., praėjus net 7,5 mėnesiui po J. Krikštaponio sunaikinimo.
Galima VISĄ tą NKVD generolo raštelį paskaityti.

      Kokia „nauda“ iš tokios „informacijos“ Sovietų Sąjungos NKVD vadovybei? Ar tai ne gali būti ji skirta kaip pakartotina informacija kažkokiam įvykiui uždokumentuoti ir ...? Kokia „reikšmė“ tos informacijos, kai nutylėtas J. Krikštaponio kalinimo terminas ir „iš po sargybos išlaisvinimo“ (tokia rusiška leksika) fakto, nepaminėjus jo datos? Kodėl, aplamai, sunaikintos aukos nuo nacių nukentėjimo faktas sovietų vyresnybei turėjo rūpėti, kad jį reikėjo minėti, nutylint to fakto laiką? Ar ne galima sąsajų gretinti su J. Krikštaponio sesers prisiminimuose paminėto generolo S. Raštikio rūpestį dėl J. Krikštaponio išlaisvinimo? Gal tą rūpestį NKVD-istai matė GESTAP-o dokumentuose ir per tą „faktą“ ne užsimanė  iš Regensburgo ar Scheinfeldo pabėgėlių stovyklų išprašyti generolą, taip, kaip išprašė ir generolą Vlasovą? Ar neužsimanyta mūsų generolui inkriminuoti „tą išlaisvinimo pagalbą J. Krikštaponiui, kad jis ... bandą sukurtų ir su diversantais-vokiečiais kartu ...“? Ar ne dėl to nutylėta to išlaisvinimo data, kuri turi senatį ir ...? Kokios kitos gali būti versijos šio raštelio mįslės? Ar ta NKVD-istų nutylėta išlaisvinimo datos senatis nekrypsta į vokiečių okupacijos pradžios laikmetį jau vien dėl to, kad NKVD-istų auka neminima Baltarusijoje? Tai čia ar ne antras to raštelio turinio požymis, galintis J. Krikšaponio išlaisvinimą keipti irgi  į 1941/1942 m. sandūrą?

 

     Ar ne liūdna, dar ir todėl, kad istorikas Alfredas Rukšėnas savo 2014-12-19 istorinėje archyvinėje „pažymoje“ nuslėpė pačius svarbiausius dokumentus ir dar svarbesnius faktus nuslėpė ne tik J. Krikštaponio nukentėjimo nuo nacių, bet ir nuslėpė vyr.  leitenantą Nikodemą Reikalą, kuris KGB tyrėjų rodomas nuo 1941 m. spalio mėnesio kaip 2-os kuopos vadas, matyt, į kalėjimą patekusį J. Krikštaponį pakeitusį? Todėl tokią „pažymą“ ar ne reikia vadinti kabutėse, kai joje svarbiausi aspektai slepiami?

Todėl aš 2021-08-28 Ypatingajame archyve buvau priverstas nufotografuoti tą slepiamą NKVD raštelį, ir 2021-09-15 socialiniame Facebook tinkle  parodžiau dar KGB tyrėjų sudarytą Sąrašą, kuriame išvykai į Baltarusiją nurodomas kaip 2-os kuopos vadu Nikodemas Reikalas.  Todėl tai slėpti toliau jau nebuvo įmanoma ir 2021-12-03 Ukmergės konferencijai skirtoje Lietuvos Istorijos instituto [toliau LII (Lii)] istoriko Mindaugo Pažymos tik 11-tame puslapyje pagaliau atsirado ir prieštaringos informacijos. Bet toje konferencijoje buvo paskleistos ir dezinformacijos, kurias ar ne reikėtų kitose numatytose konferencijose paneigti, ar paaiškinti visuomenei, kodėl buvo dezinformuojama?

.
        Pasinaudojant Ukrainoje karo įkarščio situacija, 2022 m. birželyje garbingame-moksliniame GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnale Mindaugas Pocius, norėdamas įtikinti, kad J. Krikštaponis, neva, Baltarusijoje, net raštus rašė, savo Pažymoje, skirtoje
Ukmergės konferencijos dalyviams ir žurnalo skaitytojams apgauti, pateikia „duomenis“ taip: 


4 pav.: M. Pocius Pažymos 2 psl. pabaigoje, kurioje apie asmenvardžio painiavą M. Pocius aiškina, čia jis parašė, jog, neva, 1941 m lapkričio 4 d. „ltn. Krikštaponio raštas“ bataliono vadui su raudonai pažymėtu archyviniu skaičiumi 398, ir dar kažkoks J. Krištaponio raštas minimas jau kitose 2.1.segtuvuose su archyviniu skaičiumi 15. Kažkodėl nėra datos tam raštui? Pagal šios NUOTRAUKOS kairės viršuje raudonai pabrauktą pakėlimo kapitono laipsniu  dokumentą, akivaizdu, kad 2,1, aprašų segtuvas turėtų pakėlimo laipsnius atspindėti ir pagal Pažymos rašymą net du „J. Krikštaponio raštai“ Kauno kalėjime versiją turi atmesti?


5 pav.: Atestacijos ištrauka rašyta J. Krikštaponio ranka. Galima 
VISĄ ATESTACIJĄ pamatyti.
 

   Pasirodo,  5 pav.:  pamatome, ne „Baltarusijoje“, o Lietuvoje Atestaciją J. Krikštaponio parašytą! Tai ar galima istorinius tekstus ir Pažymas tvarkingiau rašyti? Negi sąmoningai data išimta, kad skaitytojai galvotų apie Baltarusijoje raštą rašytą?  Todėl tenka, kad būtų aiškiau, šią unikalią M. Pociaus analogišką VISĄ citatą  jau garbingo-mokslinio minėto žurnalo 16 psl. pateikti išdidintą:


6 pav.: Neeilinės manipuliacijos žurnale ir jo SKAITYTOJŲ APGAUDINĖJIMO PAVYZDYS

 


     Tai, prašome „pasigrožėti“. Koks iš tikrųjų tas  „kuopos vado 1941 m. lapkričio 4 d. Minske rašytas tarpininkavimo raštas 2-ojo bataliono vadui su autentišku parašu“? Kad aiškiau būtų, rausva-gėdos spalva padažau tikro autoriaus raštą:


7 pav.: 
ŠVIESIAI RAUDONAI PASPALVINTA aiškumo dėlei į pagrindinę mintį. Galima VISĄ dokumentą pamatyti.
 

      Tai kur čia „J. Krikštaponio raštas“ ir, išvis, nuo kada visai kito asmens RAPORTAS vadinamas „J. Krikštaponio raštu“? KODĖL TOKIAIS DVIEM M. POCIAUS RAŠINIAIS APGAUDINĖJAMI Ukmergės KONFERENCIJOS STEBĖTOJAI ir visuomenė bei šio žurnalo skaitytojai?    Kodėl tas raštas „J. Krikštaponiui pripaišomas“, jei tai J. Klimavičiaus Raportas? Negi tik tam, kad visuomenė nepradėtų įtarinėti, kad J. Krikštaponis galėjo tada kalėjime sėdėti? Negi tuo tikslu pripaišomas tas „ Krikštaponiui raštas“? Ir, aplamai, nuo kada eilinis karinis Raportas vadinamas kažkokiu „tarpininkavimo raštu“, net visai ne tuo asmens vadinant?

        Kuo ypatingas tas dokumentas, rodant ne J. Klimavičių, o melagingai „J. Krištaponį“, ir aprašant dokumentą visai ne taip, kaip jis iš tikro atrodo? Prašau  paskaityti, kaip J. Klimavičius „apgaudinėjo? “    A. Impulevičių:


8 pav.: J
ono Klimavičiaus raportas. 
 

  Pirmiausiai, kaip istorikai A. Rukšėnas ir M. Pocius „nežino“, jog visi kaliniai per Jonavą-Ukmergę į Minską buvo išvežti, kur dalis Minske sušaudyti, o visi kiti į Červenę ginant sušaudyti? Kaip galėjo mirtininką paliki ir jam mirties nuosprendžio neįvykdyti? Kodėl istorikams (A. Rukšėnui ir M. Pociui) neiškyla toks  pats elementariausias klausimas? Ar užtektų iš Lietuvos istorijos tik patenkinimo įvertinimo mokiniui, kuriam neiškiltų toks klausimas? Todėl siūlau apie tą patį Joną Klimavičių pažvelgti į Lietuvos karininkų enciklopedijos išrašą:

 
9 pav.: iš knygos  du Klimavičius pasididinti-pasilyginti.„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai

Kaip matome, ir čia nurodoma, jog Jonas Klimavičius ne „2-oje kuopoje“, kaip A. Rukšėnas apgaudinėjo Ukmergės konferencijos dalyvius, o 3-čios kuopos pavaduotoju. Be to, ar J. Klimavičius moka skaičiuoti iki 80? Juk nuo jojo nuteisimo mirties nuosprendžiu iki išlaisvinimo yra ne 47-ios, o 74-ios dienos!  Akivaizdu, kad šių skaičių SPAUSDINIMO MAŠINĖLĖS KLAVIŠAI SUMAIŠYTI, matyt, pats J. Klimavičius spausdino, patirties neturėdamas?  Ar negalėjo J. Klimavičius po perteisimo iki  išlaisvinimo per tas 43 dienas sveikatą pataisyti, džiaugdamasis, kad jį gyvą paliko? Kodėl jis raporte nutylėjo, kad buvo perteistas į 10 m. lagerio? Negi Jonas Klimavičius apgaudinėjo savo bataliono vadą A. Impulevičių?  Juk A. Impulevičius kalinamas ir NKVD-istų kankinamas buvo 4,05 kartus daugiau nei J. Klimavičius. Juk jiedu-abu kartu buvo išlaisvinti iš kalėjimo. Tai, negi J. Klimavičius galėjo apgaudinėti savo vadą, labiau NKVD-istų kankintą? Kad A. Impulevičius buvo kankintas, istorikas Simonas Jazavita tik ką neseniai pristatytoje savo knygoje apie K. Škirpą pateikia A. Impulevičiaus sugadintų nervų įrodymą, kai jis Kauno komendanto Kviecinsko prašėsi 5-ių savaičių atostogų, nervams pataisyti.

     Taigi, iš Karininkų enciklopedijos matome, jog Jonas Klimavičius visiškai nebuvo paleistas, o „SIRGDAMAS“ TOLIAU TARNAVO, beveik, metus laiko.  Ar gali būti tokia nesąmonė, kai yra gydytojo pažymėjimas apie ligą, o toliau ligotas karininkas paliekamas tarnauti? Kodėl istorikai A. Rukšėnas ir M. Pocius „nemato“ tokius neatitikimus ir „negali“ pasinaudoti tą garsiąja Karininkų enciklopediją, ją pasiskaityti ir nekurti „pasakų“? Kodėl net studentas Andrejus Stoliarovas savo magistriniame darbe apie J. Klimavičių viską sudėjo į vietas ir normaliai viską parašė? Kodėl šie istorikai „nematė“, jog tame LCVA archyve šalia to raporto yra dar ir lygiai toks pats atspausdintas ir vokiškai J. Klimavičiaus raportas tas pats? (Galima ir originalų be kontrasto užkėlimo labai raiškią; neryškiai spausdintą pamatyti) Kodėl istorikams „nepasirodė“, keistenybe, kad visoje byloje nėra analogiškų DVIKALBIŲ dokumentų? Kodėl  dėl J. Klimavičiaus „ligos“ su melagingu Raportu reikėjo atsiskaitinėti prieš vokiečius? Negi A. Rukšėnui ir M. Pociui „neiškilo įtarimas“, jog tas J. Klimavičiaus melagingas Raportas buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir iš kalėjimo J. Krikštaponį ištraukti? Negi šie abu istorikai „negalėjo matyti“, nuo gatvės matomą aiškią GESTAP-o apgavystę, kad nutarė, kaip ir, kartu susitarę, nuo dviejų istorijos tyrimo organizacijų visuomenę apgaudinėti su tuo „J. Krikštaponio raštu“? Tai, ar sąmoningai apgaudinėjo, ar jie abu to dokumento savo akyse nė nematė ir tik vieno nuo kito nusirašinėjo apie šio dokumento išvaizdą? Juk, sutikime, kad net ir pradinės klasės mokinys, pamatęs J. Klimavičiaus Raportą, net nesumąstytų jį vadinti kito asmens kažkokiu „tarpininkavimo raštu“. O, kad dėl šio „rašto“ vyko vienas nuo kito nusirašinėjimo procesas, prarodysiu tai kitur. Bet, kad labai taikliai - dėl to paties rašto į mano pateiktus klausimus man  labai išsamiame-moksliniame 14 psl. apimties LGGRTC atsakyme istorikas A. Rukšėnas su direktoriaus Arūno Bubnio parašu apie tą 398 dokumentą parašė taip:

  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/kriksta-pranesa-tarpinnko-vaidmein%C4%AF-atliekantis-m-v.jpg
10 pav.: 
labai unikalus EZOPINĖS KALBOS STILIAUS parašymas Alfredo Rukšėno,
 arba savo akyse nemačiusio to 398 dokumento ir jam taip liepta rašyti,
 nors tas dokumentas visai ne taip atrodo, arba ...?
 Be to, neva, 
„raštas Nr. 221 (Minskas)“ tokio užrašo nėra, nes pagal aprašą 398, iš žemiau pagal 12 pav.:, matosi, kad tai dokumentas yra Nr. 8
Tai iš kur „Nr. 221“ atsirado - neaišku? Tai numeris visiškai ne 
„rašto“, o ... (žemiau aiškinu).
 

     O, čia JAU LABAI PANAŠU Į TIESĄ, KAD J. Krikštaponis IŠ Kauno KALĖJIMO SAVO RAŠTU PRANEŠA  BATALIONO VADUI, jog jis TAMPA ARTISTU IR ATLIEKA „Tarpininko“ VAIDMENĮ, nes, gal, kalėjime sėdintis ir gali kokius „vaidmenis“ atlikinėti, ir,  iš kalėjimo raštus rašinėti apie tuos vaidmenis? Gal generolas S. Raštikis su vokiečiais sutarė, kad kalinčiajam leistų vaidmenis atlikinėti ir susirašinėjimo laisvę davė?   Net iš sesers Atsiminimų bei jis su M. Dirse papildymo žinoma, kad brolis iš kalėjimo, parašė-prašė maisto nenešti, nes vienoje kameroje sėdintys komunistai neįtarinėtų, jog jis šnipas.

        O, šiaip, JEIGU Baltarusijoje J. KRIKŠTAPONIS BŪTŲ, TIKRAI, JAM NEREIKĖTŲ JOKIŲ RAŠTŲ RAŠINĖTI SAVO BATALIONO VADUI APIE SAVO VAIDMENIS, NES GALĖTŲ IR ŽODŽIU PASAKYTI, kad nutarė kažkokia vaidyba užsiiminėti.

        Deja, čia ne viskas. Šokiruoja ir paties to J. Klimavičiaus Raporto išvaizda su keistu popieriaus taupymu, atspausdinus Raportą tik ant pusės lapo popieriaus. Kažkaip, tokių pusinių Raportų nedaug. Bet, svarbiausiai, visi tarpininkavimai kažkodėl atliekami labai keistai, kitoje lapo pusėje. Atleiskite, bet man tokių nesąmonių neteko matyti, kad kitoje lapo pusėje būtų tarpininkaujama su tikslu, kad nematyti to rašto turinio.

 

 


 11 pav. 
 Jono Klimavičiaus raporto forma, kurį galima originalą pamatyti.

 Juk, tada, „velniai žino“ ant ko galima „sutarpininkauti“, jei nematai, ant ko rašaisi? Ir, išvis, sistemiškai iškyla klausimai tokie:

 

1.     Kodėl reikia kitoje pusėje tarpininkavimus atlikinėti, jei tos tuščios vietos „sočiai“ yra dar ir rašto „veidinėje“ pusėje? (11 pav.)

2.     Jei tarpininkavimams gali vietos pritrūkti, tai ar ne geriau spausdinti dokumentą pilnu lapu ir tuos tarpininkavimus atlikinėti tvarkingai ant to paties rašto pusės?

3.     Ar tarpininkavimas  - parašų dėjimas kitoje pusėje nėra tas pats, ką rašytis ant tuščio lapo popieriaus?

4.     O gal tokie parašai kitoje rašto pusėje reikalingi tam, kad pasirašantys nematytų to rašto turinio, ar to rašto autoriaus?

    
12 pav.:
Galimapasididinti. Ant kitos pusės Juozo Klimavičiaus raporto  J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto„tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl  spausdinimo mašinėle tarpininkavimo  žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis  išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? .  
 

     Štai, ir matome, kad J. Krikštaponiui, kaip kokiam išskirtiniam ponui, viskas suspausdinama mašinėle, kad jam duoti pasirašyti kokiame nors kovos lauke, ir, aišku kaip dieną, J. Krikštaponis pasirašo ne Minske, nes tarpininkavimo numerį nuo registracijos žurnalo nurašo ne J. Krikštaponis, o kitokia-storesne plunksna rašantis kitas, kažkoks kairiarankis su panašiu į J. Klimavičiaus rašysena, pakrypusiomis raidėmis į priešingą pusę. Taip pat ir  Krištaponio pasirašymo data, tikrai, ne lapkričio 4 d., nes jei ta diena būtų, tai jis pats įrašytų savo ranka datos dienos skaičių. Juolab, NĖRA KUOPOS NUMERIO, nors aukščiau matytoje ranka rašytoje Atestacijoje J. Krikštaponis prie parašo nurodo kuopos numerį, o čia atspausdintame trafarete, net nenurodomas kuopos numeris! Kaip batalione gali būti kuopa be numerio, jei jų yra ne viena? Kodėl net pats J. Klimavičius slepia-nenurodo, kokiai jis kuopai priklauso? Jei Raporto pavadinime yra parašymas „per 2-os kuopos vadą|“, tai taip nepilnai kur pildomi Raportai? Kas norėta nuslėpti, tokiu nepilnu-neaiškiu kuopos numerio parašymu?   

,   Svarbiausia, ant kitos Raporto pusės pasirašymo procedūra atlikta ar ne tam, kad J. Krikštaponį apgauti? Juk, Krištaponis Jonui Klimavičiui, kaip ne savo pavaldiniui tarpininkauti neturėjo jokios teisės. Kita versija gali būti tai, kad pats J. Krikštaponis, kaip teisininkas pasiūlė APSIDRAUDIMUI ant kitos pusės „tarpininkavimo“ procedūras atlikinėti, jei nepavyktų GESTAP-ą apgauti. Kodėl Jonas Klimavičius ėmėsi GESTAP-o apgaudinėjimo? Juk, pagal J. Krikštaponio sesers Atsiminimus, jam, be generolo S. Raštikio ir draugai padėjo iš kalėjimo išeiti. O, kaip tik, Jonas KLIMAVIČIUS ir galėjo būti tuo DRAUGU, nes jie abu mokėsi Jono Rygiškių gimnazijoje. O, kadangi, po kalėjimo, pagal sesers Atsiminimus, brolis iš kalėjimo parėjo sublogęs labai, tai oficialiai, galėjo jam būti gydytojų diagnozuotas organizmo išsekimas ir, kad tarnybą pradėti, būtina jam buvo reabilitacija gal?
        Juk, nagrinėjant sesers Atsiminimus, brolis prašė jam maisto nenešti, kad komunistai jo neįtartų šnipu esant. O, kadangi J. Krikštaponis buvo aukštaūgis (1 m. 90 cm.; pagal vieną liudijimą), tai jam, kaip aukštesnio sudėjimo asmeniui, papildomas kalėjimo davinys nenumatomas niekur. Juolab, jis buvo sportininkas-metikas, kuriam mityba dar išskirtinė turi būti paprastai. O netikėtas organizmui sąlygų pasikeitimas, ypač, sportuojančiam, maisto stygius kalėjime galėjo sportinį organizmą labiau išsekinti, nei paprastojo; vidutinio ūgio kalinio. Todėl, J. Krikštaponiui, iš kalėjimo negrįžus į batalioną, kad atleisti „sergantį“ J. Klimavičių, pastarajam ir teko pratęsti tarnybą, nes, gal, J. Krikštaponio sveikata buvo prastesnė, nei apsimetančio J. Klimavičiaus?

      Taigi, J. Krikštaponio PARAŠAS ANT RYŠKAUS FALSIFIKATO GESTAP-ui APGAUTI,  neįrodo, kad „pasirašyta Minske“, nes nuo raporto ir tarpininkavimo užregistravimo lapkričio 4 d. iki A. Impulevičiaus užvizavimo lapkričio 8 d. (pertaisius į 7 d.) yra 3-jų – 4-ių dienų tarpas, kuris leidžia per tiek laiko iš Minsko į Kauną ir atgal suvažinėti. Todėl šis A. Impulevičiaus-J. Klimavičiaus sukurptas falsifikatas GESTAP-ui apgauti ir jame J. Krikštaponio parašas neįrodo „tarpininkautojo Minske“ buvimu.

 

     Kitas GESTAP-o apgavystės variantas yra tai, kad IŠGALVOTI DU Jonai KLIMAVIČIAI  BUVO:


13 pav.:Du Jonai Klimavičiai įsakyme Nr.42. Šio šifro raidžių ištyrimui galima pasididinti  ir pamatyti visą įsakymo Nr. 42 II-ąji puslapį.

 Ir, kaip matome, vienas kažkoks, gal, kitas „2-os kuopos Jonas Klimavičius“ – kaip Ukmergės konferencijoje paistė A. Rukšėnas, ištikrųjų, išvyko į Kauną „liuosuotis“ (įdomus senoviškas žodis, kurį mano senelis naudodavo), ir to J. Klimavičiaus labai keistas Raportas, yra keistas tuo, kad aš irgi lygiai taip pat „besiliuosuodamas“, tikrai, jokių raportų į savo dalinį nerašiau. Todėl, man atrodo, kad tai buvo sukurpta „fikcija“, kad nurašyti išgalvotą kitą „Joną Klimavičių“, kur, šiaip, pagal tikimybių teoriją tik 23-jų karininkų grupėje atsirastų du BENDRAVARPAVARDŽIAI ir dar vienodu laipsniu ir dar vienodomis pareigomis, tai tas pats, ką pro J. Gagariną 10-15 atstumu „atsitiktinai“ praskriejo naikintuvas-žudikas Su-15. Aišku, kitas Jonas Klimavičius kaip karininkas buvo Lietuvoje, bet jis už 1934-06-07-08 dalyvavimą voldemarininkų maište, kalėjo karo kalėjime ir 1934-07-10 slaptu įsakymu paleistas į atsargą ir buvo vėliau šaulių vadu. Daugiau žinių apie jį nėra, ir dviejų J. Klimavičių 2/12 batalione nerodo jokie istorikai (kad, ir A. Stolerovas), nei pati LGGRTC savo karininkų sąraše nerodo. Todėl čia taško dėti negalima, – vis tik, ar ne būtina išsiaiškinti, kodėl, A. Rukšėnas galimai apgaudinėjo Ukmergės konferencijos dalyvius su tuo „2-os kuopos J. Klimavičiumi“, kurio nerodo net jojo įstaigos sudarytas karininkų rinkinys? 

     O, kad Ukmergės konferenciją ir minėto žurnalo skaitytojus įtikinti, jog, neva, „Krikštaponis žudynėms“ vadovavo, Mindaugas Pociaus Pažymos 7 psl. mini apie kažkokį PRIEDĄ PRIE ALGOS, nenurodant, kas tai per priedas ir iš karto toje pačioje pastraipoje minimos Rudensko miestelyje žydų žudynės. Neaišku, ką gali turėti bendro žudynės su gaunamu priedu? Dar įdomiau, ir visai kitaip, nei Pažymoje, M. Pocius jau minėto „G. ir R. “ žurnalo 18 psl. parašo, štai, kaip:

     „Pažymėtina, kad ltn. J. Krikštaponis (Krištaponis), kaip gaunantis priedą prie algos, 1941 m. spalio 9 d. minimas 2-ojo bataliono vado Minske pasirašytame įsakyme69. Šis faktas leidžia teigti, kad dieną prieš žudynes Rudensko gete J. Krikštaponis (Krištaponis) turėjo būti Minske, nuolatinė- je 2-ojo bataliono dislokacijos vietoje...“        (P.S.: tekste skaičius 69 tekste yra kaip indeksas, nuorodoms numeruoti ir nurodoma, jog „69 - 2-ojo bataliono vado mjr. A. Impulevičiaus 1941 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. 43, LCVA, f. R-1444, ap. 1, b. 3, l. 164.“)

     Jeigu istorikas nenurodo priedo prie algos, tai iš šio parašymo ar ne galima susidaryti įspūdį, jog „tas priedas už dalyvavimą žudynėse“, ir todėl „nenurodomas“ finansiniuose dokumentuose, kas tai per priedas? Todėl ir buvau priverstas pažvelgti į nurodytą paskutinį citatoje aprašo 164 skaičių – dėl jojo nuvažiuoti į sostinę ir LCVA nufotografuoti tą „paslaptingąjį“ priedą:

 

 

                         


.
14 pav.: vedusiųjų priedui gauti įsakymas. Galima pasididinti.
 

.

      Pasirodo, priskirtas prie atlyginimo yra VEDUSIŲJŲ priedas! Tai, kodėl M. Pocius nuslėpė nuo skaitytojų to priedo paskirtį kaip Vedusiųjų, nieko bendro su žudynėmis neturintį?  Ką gali „bendro“ turėti visai tarpusavyje nesusiję faktai? Kaip vykdytos žudynės gali priklausyti šiam Vedusių priedui prie atlyginimo?

    Jau nuvykus į Minską, po 3-jų dienų, čia aukščiau 14 pav.: matote rašomą įsakymą Nr. 43 priskirti ATLYGINIMUI VEDUSIŲ PRIEDUI gauti, kuriame matome ir Juozą Krikštaponį („Krištaponį“) ir pastaboje paminimi karininkų raportai bei dokumentai, kuriais remiantis priskiriami atlyginimai. Be to, to įsakymu pagrindu pažymimas Kauno Komendantūros telefonograma Nr. 4

     Tai, pasakykite, o 
jeigu kas neatvyko-susirgo, tai kokią „teisę“ batalionas turi sulaikyti Komendantūros telefonogramoje nurodomą privalomą priedą? Pagal kokią „teisę“ J. Krikštaponio žmona turi negauti priedo, jei jos vyras atsitiktinai pateko į vokiečių kalėjimą ir dėl jojo išlaisvinimo vyksta derybos aukščiausiu lygiu?  Ar ne todėl J. Pocius ir nutyli pavadinimą, kad tai ne įrodymas tokiu sunkiu nusikaltimu kaltinti garbingos Lietuvos šeimos atstovą ir Lietuvos Didvyrį?  Taip, kad priedo prie atlyginimo rūšies nuslėpimas ir jo psichologinis prilyginimas prie įvykusių žudynių, ar nėra jau Juodųjų technologijų 9-toji manipuliacija iš jau 16-os atrastų, kurias priskaičiuoju M. Pociaus straipsnio dar ruošiamoje analizėje? Juk, jei M. Pocius būtų nurodęs priedo pavadinimą, tai, skaitytojai iš karto, gal, būtų paabejoję, kad tas priedas nėra susijęs su jokiais atliekamais tarnyboje veiksmais?

 

Galima „pasigrožėti“ ir tolimesne jojo Pažymos 7 psl. ta citata, kuri yra tokia:

     „Apie 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) dalyvavimą likviduojant Rudensko miestelio žydų getą liudija buvusio 2-osios kuopos policininko jaunesniojo karininko Martyno Kačiulio parodymai.“  
     D ė m e s i o , jau ANTRĄ kartą M. Pocius „pripaišo“ Martynui Kačiuliui „jaunesniojo karininko“ kažkokį statusą, jei tokio kariuomenėje nėra ir A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 tarp 23-ių karininkų net nėra tokio! Nėra ir LGGRTC sudarytame „Tautinio darbo apsaugos bataliono (1-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono; 1-ojo apsaugos bataliono; 13-ojo savisaugos bataliono) karininkai“ sąraše. Nesuprantu, kaip galima „tyrinėti“ J. Krikštaponio bylą, net nežinant atmintinai visų 23-jų, tiksliau, 22-iejų karininkų ir išsigalvoti kažkokį naujovišką laipsnį? Kodėl Lietuvos Istorijos institutas  karines bylas skiria tyrinėti visai  neturinčiam supratimo apie kariuomenę ir kareivių nuo karininkų neskiriantį visur? Ar sunku pažiūrėti į istorinių dokumentų lapus ir pasitikslinti dėl laipsnių? Kodėl reikėjo kvailinti Ukmergės konferencijos dalyvius? Štai, nufotografavau Nr. 42 įsakymo lapus: 12345678.,                                     

Juk, jeigu Pažymoje istorikas M. Pocius rodytų M. Kačiulį tikruoju Jaunesniojo kario laipsniu, tai skaitytojai, gal paabejotų to jaunesniojo kario parodymų tikslumu, kaip mažiausiai galinčio žinoti kuopos vadų pavardes? Bet, karininkas, tikrai, negali savo kolegų nežinoti pavardžių. Tai  labiausiai eskaluojamam  „liudininkui“, net 2 kartus, ar ne specialiai  falsifikuotai kardinaliai užkeliama asmens kompetencija aplinkos suvokime, ir ar ne su tikslu labiau pašmeižti J. Krikštaponį, dėl jo abejotino Baltarusijoje buvimo?
        Kodėl taip istorikas elgiasi, jei yra kita, net labai stipri žinia, kad J. Krikštaponis galėjo tuo metu kalėjime sėdėti? Juk tai įrodo KGB-istų tyrėjų sudarytas Sąrašas, kad J. Krikštaponis 2-osios kuopos vadu buvo tik rugsėjo mėnesį, o spalio mėnesį N. Reikalas, kai Baltarusijoje jau nuo spalio 6 dienos būta: 


15 pav.: 15 pav.: Ne vėliau, kaip 1981 m. (gal 1982 m. vykdomai Vilniuje apklausai Juodžio byloje?) KGB sudarytas 2/12 bataliono II-os kuopos Sąrašas, nes 1981 m. minimi 171. eilutėje. Galima pasididinti.

Kodėl M. Pocius nei Pažymoje nei žurnale nemini ir visai nekomentuoja tai, ką tai, ką KGB tyrėjai yra nustatę iš tų pačių dokumentų ir gal net GESTAP-o, dabar gal iš Lietuvos išvežtų? Jei dabar neįmanoma į Maskvą nuvažiuoti, tai tada kodėl M. Pociaus Pažymoje nuslėptas Henriko Salelionio liudijimas  ir ignoruojami jųjų VIENODI teiginiai? Juk antrasis toks pats teiginys, štai šis:

 

   


16 pav.: ...

 

      Tai, tada, kur dingo J. Krikštaponis, jeigu jį pakeičia jojo pavaduotojas (I-ojo būrio vadas) ltn. Tamošiūnas? Kur „Krikštaponiui Baltarusijoje“ galima prapulti-pranykti, kad jįjį turi pakeisti jojo pavaduotojas? Kodėl M. Pocius forsuoja-falsifikuoja net eilinio laipsnio neturintį M. Kačiulį iki karininko, jei yra ir kiti visai priešingi M. Kačiulio pakeistiems parodymams, kuriuos M. Pocius slepia? Kaip tai derinasi su moksliniais principais?  

 

Kai aš soc. tinkle „Facebook“ paskelbiau, jog 2-osios kuopos vadu Baltarusijoje buvo N. Reikalas, tai po kokio mėnesio jau, pagaliau, atsirado pripažintas N. Reikalas; kaip vadas, bet M. Pociaus Pažymos 6 psl. atsirado ir keistas teiginys, neva, „Aukščiau minėti ir kiti, su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. spalio – gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo pakaitom eiti 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas “. 
        Kas tie per „dokumentai“, kažkodėl istorikas nenurodo, kur buvo parašyta apie „pakaitom eiti pareigas“?
        Patikėkite, kai vaikystėje žiūrėdavau kinofilmus apie karus, na, neteko man matyti, kad karinėse struktūrose būtų kur nors „du vadai“ ir jie „pakaitom“ pareigose kaitaliotųsi.
        Kur tokia praktika buvo, kad „du karaliai“, „du prezidentai“, „du direktoriai“ ar „du viršininkai“, „dvi žmonos“ vienoje šeimoje, ar-atvirkščiai: „du vyrai“ VIENU METU „ p a k a i t o m “ pareigas atlikinėtų? Kaip turi būti įsakymai rašomi tokiam „pakaitumui“ ir kodėl M. Pocius neparodo tų dokumentų?
        Tai, tada, kur kaltinamasis J. Krikštaponis dingo, kad jį N. Reikalas turėjo keisti? Jei pirmasis į kalėjimą pateko, tai tada viskas aišku. O išvykus į komandiruotę, kaip galima joje pareigas „kaitalioti“ kokiai nors struktūrai be priežasties? Tai, negi, „Krikštaponis atsisakinėjo vadovauti“ ir jį keitė žudynių vadovavimams labiau patyręs B. Reikalas? Kodėl M. Pocius konkrečiai nenurodo tos „pakaitos“ paminėjimo dokumento?        

     Taigi, pasirodo, ta „pakaita“ yra nurodyta M. Pociaus dar viename ir labiau nuslėptame nuo visuomenės Juozo VĖSOS liudijime šiame:


       17 pav.: Man LGGRTC atsakyme atsiųsto Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino, lyg. ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.

Bet, pagal puskarininkio Juozo VĖSOS liudijimą, kuris yra žymiai kompetentingesnis, nei M. Kačiulis jau vien kariniu laipsniu, pateikia žinią, jog KEISDAVOSI NE VADAI, BET PAVADUOJANTYS, kai J. Krikštaponio nebeliko. Juk, aiškiai pasakyta-užrašyta, kad J. Krikštaponis vadu buvo IŠ PRADŽIŲ, ir VĖLIAU Tamošiūnas, Reikalas.
        Tai, tada, kur dingo J. Krikštaponis, kad kuopos vadams reikėjo būti kitiems? Kodėl M. Pocius nuslėpė ir šį labai svarbų ir visai priešingą liudijimą nuo Ukmergės konferencijos dalyvių ir minėto žurnalo skaitytojų?
        Negi ne aišku, jog M. Pocius nuslėpė abu liudininkus todėl, kad tie J. Krikštaponiui skirti  Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos žodžiai IŠ PRADŽIŲ nurodo vadovavimą tik Lietuvoje? O žodis VĖLIAU jau pagal logiką turi reikšti ar ne išvykos metą? 
        O, kad KEISDAVOSI pavaduojantys J. Krikštaponį, tai čia jau visai kas kita. Pavaduojantys jau gali neatitikti užduočių atlikimui, arba jie net gali ir atsisakinėti, jei netikėtai jiems tenka pavaduoti pradingusįjį vadą. Todėl nieko nuostabaus, kad J. Krikštaponio žemietį-ukmergietį iš Valtūnų kaimo (šalia Siesarčio santakos į Šventąją) Tamošiūną, nenorintį žudynėms vadovauti, - jį keičia jau patyręs žudynių vadovas Reikalas. 
        Tai, tada, kodėl M. Pocius nuslėpė N, Reikalo patirtį, žudant žydus Kauno VII-tame forte ir čia iškraipo KAITOS esmę? Ir kodėl į tą kaitą įkiša J. Krikštaponį, kai J. Vėsa nurodo besikaitaliojusius Reikalą su Tamošiūnu? Juk pagal pasakymą-užrašymą keistis privalo tik tie, kurie VĖLIAU pakeitė J. Krikštaponį. Negi M. Pociui reikia Pradinėje mokykloje pasistažuoti, kad užrašyto sakinio esmę suprastų? Tokių požymių dėl būtinybės mokslininkui M. Pociui pasistažuoti ne tik Pradinėje mokykloje, bet ir Ikimokyklinėje įstaigoje reikia, kad ir dėl Pažymos 8-9 psl. dėl
„šedevrų“ tokių:


 

 
 


18 pav.: 
M. Pociaus pažymos pirmoji
„grožybė“ paaiškės tik kitoje-žemiau nuotraukoje. O šią galima pasididinti.

 

Taigi, kaip matome,  savo knygoje garsūs 1941 m.  masinių žudynių organizatoriai (Raudonojo teroro vykdytojai, kurie turėtų būt atsakingi nuo Rainių iki Červenės žudynių iniciatoriais) Šiaulių NKVD viršininkas Boleslovas Baranauskas ir žymus tardytojas Eusiejus Rozauskas  kaip autoriai knygos „Masinės žudynės Lietuvoje“, kiek teko ją vartyti, tai joje mačiau tik žudymų ataskaitas iš vokiečių kalbos verstas.

Taigi, kaip  matome, tos Pažymos 8 psl. pabaigoje ir 9 psl. pradžioje MINIMOS DVI SKIRTINGOS STOVYKLOS - civilių ir karo belaisvių, o taip pat esančios Minske ir už Minsko, toje Pažymoje nepaminėtoje Maciukovščinoje. Taigi, žiūrėkime, kaip vokiečių 11-tojo bataliono ... operatyvine ataskaita LII(Lii)  Pažymoje sumanipuliuojama:

 


19. pav.: M. Pociaus dar didesnė "grožybė", skirtingas paminėtas stovyklas <
tapatinant į tą pačią, rašant "atitinka". Galima
 pasididinti.

   Kaip matome, Pažymos (kartoju, kad pastarąją pažymą rašau iš didžiosios raidės, nes ji atskleidė prieštaravimus) autorius Minsko CIVILIŲ kalinių stovyklą cituoja, kurios yra, matyt, žinomiausios pasaulyje Minsko gete  dabar vadinamoje Marytės Melnikaitės gatvėje, arba netoli Parodos belaisvių stovyklos Plačiojoje gatvėje CIVILIŲ stovykla, esančios abi miesto centre ir - ten vokiečiai vykdė egzekucijas, tik, ne aišku, katroje, o už Minsko VISAI KITOKIA Karo belaisvių STOVYKLA IR KITUR ESANTI - KAIP GALI " a t i t i k t i " ?  Kaip tokią nesąmonę rašantis Pažymos autorius ne pagalvojo, ką rašo?  Ar tokių nesąmonių nenusirašytų net pradinės klasės mokinukas?  CIVILIUS KALINIUS NUO KARO BELAISVIŲ SKIRTI TURĖTŲ IR VAIKAI., o įvykius vykstančius mieste nuo įvykių UŽ miesto turi skirti net ikimokyklinukas-darželinukas. O čia M. Pocius suplaka du skirtingus įvykius į vieną, ir „pagrindžia“ Karo belaisvių žudynes visiškai skirtingu šaltiniu su CIVILINIŲ belaisvių-kalinių žudymu, kurios nurodytos garsiojoje knygoje ir vokiečių 11-tojo rezervinės policijos bataliono pranešimo duomenimis.
        Nesuprantu, kokiu reikia buti „istorikui“ lygio, kad pripaišyti vokiečių ataskaitoje 1200 civilių kalinių-komunistų žudynes žudynėms Karo belaisvių stovykloje, kurioje negalėjo būti jokių komunistų, nes jie visi su komisarais ir žydais buvo sunaikinti jau liepos mėnesį Drozdų kaime šalia NKVD poilsiavietės (dabar ten šalia A. Lukašenkos vyriausybinės poilsiavietės), kai Lietuvoje ar dar buvo sukurtas A. Impulevičiaus batalionas? Juk Drozduose buvo nužudyta nuo 10 iki 20 tūkstančių ir ten; šalia karinės ryšininkų bazės yra memorialas dabar įrengtas moksleivių iniciatyvos dėka, kaip pats mažiausiai žinomas memorialas. Ten sovietiniais laikais „kolchoznikai“ su bulvėmis dažnai iškąsdavo ir žmonių kaulus.
        Tai, kodėl istorikas nesumąsto, kad antrą kartą tų komunistų žudynės jau ne kaip negali bvykti Karo belaisvių Štalag-352 Miško stovykloje, esančioje šalia Masiukovščinos gyvenvietės, į  kurią buvo iš Drozdų kaimo lauko pervaryti jau nufiltruoti nuo komunistų Karo belaisviai? Iš kur vėl tiek daug, net 625 ir po to iki 1200 komunistų vėl galėjo atsirasti nuo jų išfiltruotoje Karo belaisvių stovykloje?
        Be to, neaišku, ką ten Stasys Arštikaitis apie 500 metrus  ir tas pats neaiškus Mindaugas Kačiulis „liudija“ nuo, matyt, garsiųjų Lippo vartų 
irgi pusę kilometro į kažkokią „buvusią pievą“? Kokiais požymiais jis nustatė tą „buvusią pievą“ ir kada ji buvo ta pieva? Negi jis anksčiau ją matė, ar vėliau buvo atvežtas į tą vietą ir ten jau miškas ar krūmynai buvo? Kur dabar ilsi kaulai, kuriuos nedelsiant reikia ekshumuoti ir pagarbiai perlaiduoti, nustačius akivaizdų nusikaltimą? Kad toje Miško stovykloje buvo kas dieną naikinami kaliniai, bet iš kur  net iki 8 tūkstančių pripaišyta spalio mėnesio masinio naikinimo M. Pociaus Pažymos 8-to psl. pabaigoje ir Alfredo Rukšėno „pažymos“ 2-3 psl. toje „miško stovykloje“, kai ji turėtų, gal, kaip vietovardis rašytis iš didžiosios raidės „Miško stovykloje“ ?  Juk dabar ten miestas-daugiaaukščiai namai, ir kodėl  jų pamatams bei požeminėms komunikacijoms ekskavatoriai žmonių kaulus neišvertė? Negi „namai ant žmonių kaulų“ pastatyti?
        Be to, ten (Masiukovščinoje šalia Miško stovyklos) 52-asis spec. paieškų batalionas daug dirbo ir atkasinėjo - iškilmingai perlaiduodavo tik mirusius nuo ligų Karo belaisvius, o sušaudytų ten nerado. O kaip tik apie 0,5 km nuo tos stovyklos Glinišči kaime buvo Karo belaisvių kapavietė, į kurią versdavo nuo epidemijų mirusius ir ji po karo iš karto buvo ekshumuota, joje matosi ir kryžiai. Tai, ką ten „liudijo“ minėti S. Arštikaitis ir M. Kačiulis, jei tose vietose dar niekas nerado sušaudytų? Kaip galima teigti apie 1941 m. spalio mėnesio masines 8-ių tūkstančių sunaikintų karių „miško stovykloje“, jei tos žudynės vyko kitur - vyko Miesto karo belaisvių (Parodos ar Puškino kareivinių) stovykloje, kurioje to valymo-filtracijos proceso liepos mėnesį nebuvo? Todėl ten vokiečiai paskleidė gandą, kad
„paleis tuos, kurie turės civilius drabužius“ ir tuos visus, kurie susirado, paskelbė komunistais-komisarais ir tuos 8 tūkstančius sušaudė, išveždami UŽ MIESTO. Negi „negalima“ įdėmiau perskaityti istorinius šaltinius? Juk, jie štai ką rašo: 


20 pav.:
 pasakykite, kur Jūs tame tekste atrasite 
„Miško stovyklos“ paminėjimą tose tekstuose? Galima pasididinti.

        Tai, jau nekaip negalėjo būti ten Miško stovykla, kuri pati buvo už miesto ir ten jokia tada miesto teritorija negalėjo būti. Kaip matote, tame akte, kuriame R. Černoglazavos rinkinyje, skirtame Masiukovščinos Miško stovyklai, tai Aktas Nr. 64 yra skirtas visam Štalagui-352. Ir tai matosi iš to Akto Nr. 64 trečiojo (95) - paskutiniojo puslapio, 6-tajame skirsnyje minima miesto stovykla Parodos teritorijoje. Tai. pagal to Akto Nr. 64 dėstymo logiką, jei 4-tame ir 6-tame skirsniuose minima miesto stovykla, tai, gal ir tarpe esančio 5-to skirsnio mintis logiškai turėtų suktis irgi apie tą pačią stovyklą, apie kurią pradžioje ir pabaigoje dėstoma? pasirašė Baltarusijos   sveikatos priežiūros Liaudies Komisaro pavaduotoja ir Raudonojo kryžiaus bei Pusmėnulio Centro komiteto pirmininkė Efima Afanasjeva Vodneva, BSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, jau aukščiau čia minėtas rašytojas Michail-as Timofeeevič-iu Lynjkov-as, medicinos ekspertė, gydytoja Eljmira Michailovna Naumovič, rašytojas Dilgelė (Крапива-Атрахович) Kondrat-as Kondratesevičius, vyr. leitenantas Grigorijus Leontjevič-ius Loginov-as ir mokytoja Alevtina Antonovna Bulavko. Tame akte pasakojama apie nuo pirmų okupacijos dienų „sovietinių žmonių“ naikinimą. Akte užsimenama ne tik Masiukovščinos, bet ir žemės ūkio Parodoje, esančioje Minsko mieste, kurioje irgi surasta daug žvėriškumo pėdsakų. 3-čiuoju skirsniu minimas katorgos pobūdžio išsekinamasis režimas ir aprašomos stovyklos antisanitarinės sąlygos.
        Antrame (knygos 94) puslapyje, aprašant kankinimus, ties 4-tuoju ir 5-tuoju skirsniais atsiskleidė, iš kur  A.  Rukšėnas su M. Pociumi prifantazavo „Miško stovykloje 8-ių tūkstančių“ masinį belaisvių naikinimą, o A. Bubnys savo knygos 72 psl. „išpaišė“ atstumą „400 m į pietryčius nuo miško stovyklos“, kai dokumente visiškai neminimas tos stovyklos pavadinimas ir neminimas Gliniščes kaimas, jį „pripaišant“, matyt, iš lakios fantazijos, net nepatikrinęs, kad kryptis visiškai nesąmoninga yra   mokslų daktaro  Arūno Bubnio knygoje „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ , kurioje buvo rašoma taip:


21 pav.: dr. A. Bubnio knygos  fragmentas

 

      Kaip gali būti nuo Miško stovyklos iki Gliniščių kaimo „į pietryčius“, jei tai yra į šiaurryčius ir tame Gliniščių kaime ar buvo surasti sušaudyti ekshumacijos metu, kai ten net kryžiai stovėjo ir lavonai suguldyti tvarkingai gulėjo? Ar sušaudant gali taip tvarkingai atsigulti? Negi sušaudytiems vokiečiai leido kryžius statyti? Be to, čia ir paaiškėja istoriko Mindaugo POCIAUS SKIRTINGŲ ŽUDYNIŲ „ a t i t i k i m o “ ŠALTINIS, kuriame profesorius Arūnas Bubnys abejodamas, tai, ką rašo, savo knygoje tą „teiginį“ parašė žodžiu „ a t r o d o “. Nesuprantu, kaip gali nusikaltimų žmoniškumui KALTINIMŲ aprašyme būti tokie žodžiai, kaip „atrodo“? Juk, aiškiai juodu ant balto parašyta, kad buvo pasiųstos į Minsko CIVILIŲ belaisvių stovyklą. Net ir logiškai galvojant, kad tarp karo belaisvių toks didelis, net 625 komunistų skaičius yra per didelis, kai liepos mėnesį įvyko valymai nuo komunistų. Tai, tada, kokiu „pagrindu“ A. Bubnys rašo „5 km už Minsko, ...“, jei sušaudymas vyko Minske ir dar ne bet kokioje stovykloje, o CIVILIŲ belaisvių stovykloje? Jeigu jau profesorius A. Bubnys ABEJODAMAS suklydo, kodėl M. Pocius aklai nurašinėja nesąmonę? Gal, nurodytas rodykle „300“ šaltinis suklaidino? Nusileidus į A. Bubnio knygos 73 psl. pabaigą, matome, jog rodyklė „300“ rodo knygos „Masinės žudynės Lietuvoje, p. 312“. Tai, kaip tik aš ir nufotografavau šį lapą iš 312-313 puslapių, kuriame yra sakinys toks:

 


22 pav.: Galima VISĄ 312-313 puslapių lapą atsidaryti

     Be to, iš kur dr. A. Bubnys nurašė tą nesąmojingiausią „pietryčių“ kryptį tai paaiškėjo, jog matomame 21 pav.:  5-tame skirsnyje matomos aiškios klaidos, , iš kurios, matyt, A. Bubnys ir nurašė tą 400 m atstumą su sveiku protu nesuvokiama neteisinga kryptimi, - tą kryptį pataisė ir kraštotyrininkas A. Usačiovas, parašęs taip:


22 pav.: 
 A. Usačiovo pataisymai.

   Kraštotyrininkas sudėjo dvi klaidas ir pagal tų ištaisymų loginę seką ištaisytas geležinkelio maršrutas„Minskas-Molodečno“ ir šalia jo Glinišče kaimas, - viskas atitinka. O, kad istoriniai šaltiniai - komisijų aktai buvo parašomi su didžiausiomis Geografinėmis klaidomis, kurias aš daugiau minėtoje nuorodoje parodau; irgi sveiku protu, lyg, ir „nesuvokiamu“, bet SVEIKESNIU PROTU IR PAAIŠKINTI GALIMA POKARIO STRESINĘ SITUACIJĄ, su nelabai išprususiomis komisijomis, rašančiomis bilę ką ir bilę kaip. Juolab, aiškėja ir jau vien tai, kad sušaudytuosius iš stovyklos atveždavo į kapines, o ne jose šaudydavo, kaip „liudininkų“ S. Arštikaičio bei M. Kačiulio parodymuose su atitinkančiu atstumu prie tų kapinių, galinčių būti tik šalia tų kapinių. Juk, jei šaudydavo-naikindavo, tai prasikaltusius visų akivaizdoje, sudrausminimui, ir išveždavo kartu su numirusiais, kurių, gal keliasdešimt ar kelis šimtus kartų daugiau buvo? O masinių 1941 m. spalio mėnesio sušaudymų Miško stovykloje, kuriomis „Krištaponis liudininkų“ minimas, - internete man dar nepavyko surasti užsiminimų.
        Todėl,
kaip galima paistyti apie žudynes šalia Miško stovyklos, kai jos pagal Aktą-64 nurodomos Miesto stovykloje, joje yra ir sušaudomam kariui paminklas-skulptūra yra ir šiuo metu 52-asis paieškų batalionas už Minsko į Rytus (į priešingą pusę) Uručje miške ekshumuotos kapavietes 8-ių tūkstančių ir daugiau sušaudytų atidengia jau trečius metus iš eilės?


23 pav. Galima pasididinti



24 pav.: Galima pasididinti

 


25 pav.: Galima pasididinti

26 pav.: galima pasididinti

27 pav.: galima pasididinti

28 pav.: galima pasididinti

29 pav.:
Kažkur prie Masiukovščinos gyvenvietės ekshumacija buvo vykdoma šalia Miško stovyklos, iš kurios ir į Vakarų pusę nuo epidemijų numirusius išversdavo

      Tai, šių nužudytųjų Pagarbai, ar ne svarbiau-greičiau išaiškinti jųjų kitas nužudymų vietas ir deramai perlaiduoti, nei desperatiškai bilę kokius „kaltuosius“ ieškoti bilę kur; sovietiškai: tik dėl „politinio plano“, kaip įvyko su Juozu Krikštaponiu, kuris, kaip Teisę išmanantis, pagal visus duomenis privalėjo būti nusistačiusiu prieš žmonių žudymą, ir, todėl, greičiausiai, už tai nuo nacių buvo nukentėjęs? Tai, ar ne geriau pripažinti to nuo nacių nukentėjimo fakto sąmoningą ignoravimą buvusį, nei toliau, ignoruojant mokslinį-Holistinį VISUMOS tyrimo metodą, toliau tik Kremliaus labui toliau taikyti STALINISTINĮ-REDUKCIONISTINĮ; TIK IŠ KONTEKSTO PAGAL UŽSAKYMĄ TRAUKTĄJĮ FARSĄ, skitą dėl paminklinio akmens kelti aistras: tik Kremliaus ir Putino agresijos prieš Ukrainą naudai, kad ir toliau slėpti nuo visuomenės J. Krikštaponio ypatingą indėlį, gelbėjant žmones nuo abiejų nusikalstamųjų rėžimų pasekmių? 

     Detalesnį aiškinimą apie Minsko peripetijas, naudojantis 1964 m. Pentagono Žvalgybinėmis nuotraukomis iš kosmoso ir taip pat mažiau ryškiomis 1972 m, fotografavimo bei kitomis kartografinėmis nuotraukomis, ir dar kitais istoriniais šaltiniais - jau greitai baigsiu atskirai Mindaugo Pociaus 16-os manipuliacijų straipsnio analizę nuo 49 psl. 12-toje temoje apie Minsko apylinkes, pro kurias man dviračiu teko ekspedicijoje pravažiuoti.

     O, kaip tik, dėl M. Pociaus manipuliacijų ir galima, galimai įtarti, kad jam aišku, jog J. Krikštaponis nebuvo Baltarusijoje, todėl joje „ten“ įrodymo tikslu aukojamas mokslinis žinių metodas, net iki ikimokyklinio vietovės supratimo ignoravimo, painiojant miesto vietovę su esančią už miesto, neskiriant civilių nuo karo belaisvių stovyklų, kai, jau vaikai turėtų skirti, dar neparuošto kario nuo karininko, arba apsimetant „debilu“ ir pirmąjį paverčiant į „karininką“, kad tik būtų tvirtesnis kaltinimas „tiriamajam“ objektui, užsimerkiant, ir „nematant“ kitų-prieštaraujančių duomenų, - dar juos ir slepiant,  nuo visuomenės, ar, tiesiog, meluojant savo rašiniuose? Negi „ne melas“, aprašant visai kitaip dokumentą, lyg, jo akyse „nemačiusiojo“? O, čia, gal, ir ATSIPRAŠYTI MAN istoriko M. POCIAUS REIKIA, nes, gal, TIKRAI jis DOKUMENTŲ NEMATĖ SAVO AKYSE - nemačiau M. Pociaus tarp pasirašiusiųjų Lietuvos centriniame valstybiniame archyve DOKUMENTŲ PANAUDOJIMO LAPE Fondo R1444 Aprašo 1 Bylos 2-os ir 18-tos. Vadinaisi, panašu, jog 

M. Pocius nematė savo akyse dokumentų, apie kuriuos meluoja, nes MELUOJA SUKLAIDINTAS -

 jei būtų gerai įsižiūrėjęs į J. Klimavičiaus RAPORTĄ
7 pav.,8 pav.:  ir 12 pav., tai būtų supratęs, jog jis yra skirtas GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš   kalėjimo ištraukti.

 
 

        Todėl nieko nuostabaus, kad M. Pocius ir meluoja apie tuos dokumentus, nes jųjų, tikriausiai, nėra matęs - nėra matęs, matyt, ir Kiseliovo Vsevoldo Tarnybos bylos, pradėtos 1922 m birželio 18 d., kuri baigta 1923 metais, į kurią jis nurodo savo Pažymos 11 psl., parašydamas taip: 
        „Kapitono J. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba 2-ajame batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, arba perkeliant jį į tarnybą 242-E batalione. J. Krikštaponis (Krištaponis) 1942 m. rugsėjo 30 d. iš 252-E bataliono paleistas į atsargą (Lietuvos karininkai...,t. 4, p. 277; LCVA, f. 930, ap. 2 K, b. 255;...). “


.29a pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda.
29 b pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 75 pav.:  nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 75 pav.: nurodytu Pažymoje
29 c pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai  Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų. 

 

     Pirmiausiai, koks gali būti demobilizacijos „įrodymas“, jeigu nėra įsakymo? Aišku, nors ir sėdėjo kalėjime, ir po jo negrįžo į batalioną, įsakymas kaip ir galėtų būti, kad nurašyti nepaklusnųjį, o, greičiau, SUSIRGUSĮJĮ-IŠSEKUSĮJĮ KALĖJIME   karininką. Bet, greičiausiai, galėjo ir pamiršti demobilizuoti?

      Bet, jeigu nėra jokio įsakymo dėl demobilizacijos, tai kur tada įrodymas, kad, aplamai karinėje tarnyboje buvo?

     Mat, jeigu būtų įrodyta, kad, tikrai, buvo J. Krikštaponis demobilizuotas, tai, gal, ir nebūtų gal labai kilusių klausimų dėl jojo tarnybos Baltarusijoje. Bet, kadangi Alfredas Rukšėnas SĄŽININGAI rašė  jog  manoma, kad paleistas į atsargą, nes KONKREČIŲ ŽINIŲ NĖRA rasta. Todėl ir po šiai dienai Paminklinis akmuo stovi, nes Ukmergės savivaldybės darbuotojai, išmanantys ir vadybą ir teisę, matė A. Rukšėno „pažymoje“ TIK PRIELAIDAS, o ne įrodymus, ir žinodami, kad Ukmergės restorane naciai jį suėmė-kalino, todėl tik į PRIELAIDŲ  dokumentą nė nežiūrėjo. Bet šokas - atidarius M. Pociaus nurodytą dokumentą!

        Tai, pasakykite,
m i e l i e j i ,
,  kokie 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942 metų „duomenys“? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?

 


     Kas čia istorikui Mariui Pociui pakišo šią nuorodą? Ar tai nėra akių dūmimas, kad, neva, „J. Krikštaponis buvo demobilizuotas“?
        Juk, Pažymą ir straipsnį žurnale skaitančiajam tos nuorodos sukelia asociaciją, jog, jei demobilizuotas, tai, vadinasi, „dalyvavo nusikaltimuose“!

        Bet, kadangi, jau čia 3-čioji apgavystė skaitytojų, tai, akivaizdu, kad ne savo noru apgaudinėja, nes LCVA archyvu istorikas M. Pocius, atrodo, nesinaudojo, ir, matyt, jam kažkas įteigė, neteisingą dokumentų išvaizdą.

 

 

 M. POCIAUS IR JO GAL APLINKOS ĮTAKOS
MANIPULIACIJOS MOKSLINAME ŽURNALE

1.     Pati pirmoji J. Krikštaponio bylos manipuliacija buvo atlikta L.R. Generalinei prokuratūrai, pateikus  2014 -12-19  Nr. 13R-300 raštą dėl J. Krikštaponio veiklos nacių okupacijos metais, NUSLĖPUS nuo Lietuvos teisininkų-kriminalistų patį svarbiausią skundžiamojo biografijoje NUO NACIŲ NUKENTĖJIMO faktą.

2.     .

3.     Žurnalo 13 psl. nuslėpus N. Reikalo vadovavimą žydų žudynėms Kauno fortuose liudijimą ir juose žudynių „kaltės“ įtarimą be jokių įrodymų mesti J. Krikštaponiui.(šį įtarimą eskalavo LRT žurnalistė Indrė Makaraitytė, straipsnyje prieš Savivaldybių rinkimus kaip Juodąją technologiją.)

4.     Neva, J. Krikštaponis „galėjo“ vadovauti Kauno forte žudynėse, nuorodoje melagingai pateikiant daktaro Arūno Bubnio straipsnį, kuriame jis J. Krikštaponio visai nemini.

5.     Žurnalo 13 psl. melagingai iškraipoma Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos Garbės pirmininko Jono Buroko citata, neva, jis siūlo nepasitikėti J. Krikštaponio artimųjų liudijimais.

6.     Su šia 6-tąja manipuliacija M. Pocius nieko bendro neturi, nes, kai buvo dar gyva J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė, ji, kaip Garbaus amžiaus ir GULAG-uose nukentėjusioji, buvo su palydove iškviesta į Seimą apdovanojimui ir buvo apgauta - be reikalo iškviesta, Seime pasityčiota iš jos, ir pasakyta, kad ji nebus apdovanota. Priežasties ji nežinojo ir apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ pirmą kartą buvo pranešta tik mėnesiui-dviem, praėjus nuo sesers mirties 2011 m. vasario mėnesį.

7.      Žurnalo 22 psl. M. Pocius, lygiai taip pat, kaip ir jojo kolega docentas Nerijus Šepetys Ukmergės konferencijoje pasityčioja iš J. Krikštaponio, kuris Bognopolio kaimą išgelbėjo nuo „Pirčiupis-2“ likimo ir už tai ŠLYKŠČIAI apkaltintas „nusipelnymu naciams“, CINIŠKAI ir SĄMONINGAI IGNORUOJANT Didvyrio teisinį-universitetinį pasirengimą, bei mokėjimą gerai vokiškai kalbėti ir ignoruojant jojo dar vadybinį sugebėjimą į pagalbą pasikviesti Lėno kleboną bei aukšto rango karininką, matyt, iš Užulėnio dvaro.

8.     Manipuliacija jau Lietuvos Istorijos instituto direktoriaus, kuris, panašu, kad gavo šoka Ukmergės konferencijoje, kad atsirado dar gyvas-nemiręs J. Krikštaponį pažinojęs Julius Čeponis, kurį, kaip vaiką su tėvais nuo sudeginimo ir išgelbėjo J. Krikštaponis, ir jam nedavė liudyti – neteisėtai nutraukė jo pasisakymą, nors buvo užsirašęs į numatytas diskusijas – nedavė pabaigti pasakyti, kad J. Krikštaponis visą vokiečių okupacijos laikotarpį buvo kaime. Taigi, viešai išvarytas iš pasisakymo šis labai svarbus liudininkas greitai numirė. Detaliau apie tai 7-tame psl. ir mano straipsnyje-psichologinėje analizėje: „ Negi vokiečių sulaikymas nuo nusikaltimo ir iš jų ginklų gavimas Pasipriešinimui prieš sovietus yra „kolaboravimas su naciais“?“

9.      Žurnalo 18 psl. ir Pažymoje istorikas M. Pocius nuo skaitytojų nuslepia J. Krikštaponio atlyginimo priedo tikrąją paskirtį (Vedusio vyro) ir ją prilygina prie įvykdytų žudynių, kuri sudaro įspūdį, kad „dalyvavimo žudynėse“ priedas.

10.                   Žurnale ir Pažymoje jau minėta SKAITYTOJŲ GRUBI IR SVARBI J. Krikštaponio biografijos klastotojams APGAVYSTĖ su istorinių dokumento 398 išvaizda bei jo paskirtimi, dėl kurios istorikas M. POCIUS GALI BŪTI NEKALTAS, nes, panašu, kad jis to dokumento nėra akyse matęs. Jeigu šį 398 dokumentą M. Pocius būtų matęs, gali būti, kad jis būtų pradėjęs neigti „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą. 

11.                   Žurnale M. Pocius labai svarbaus liudininko Henriko Salelionio liudijimo esmę „apverčia aukštyn kojomis“ (pakomentuoja visai priešingai, nei jis liudija, o Pažymoje, skirtoje Ukmergės konferencijai šį svarbų liudininką nuslepia – jo visai nerodo.

12.                   –Žurnale ir Pažymoje nuslepia dar svarbesnį liudininką Juozą Vėsą, patvirtinantį H. Salelionio liudijimą ir patvirtinantį taip pat KGB tyrėjų atliktą išvadą, jog Baltarusijoje kuopos vadu buvo Nikodemas Reikalas

13.                   Žurnale ir Pažymoje M. Pocius, galimai, prisigalvoja, arba istoriką kažkas dezinformuoja, liepiant paskelbti galimai, neva, „Krištaponio-Reikalo“ tarpusavio NESĄMONINGĄ kaitą 2-os kuopos vadovavime (lyg, „Krikštaponis žudynėms atsisakinėtų“ vadovauti), nenurodant, iš kokio dokumento tai nurašyta, kai iš tikrųjų ta kaita Juozo VĖSOS liudijime buvo nurodyta tarp J. Krikštaponio pavaduotojo Tamošiūno ir Reikalo, gal, net, pirmajam irgi atsisakant žudynėms vadovauti ir perimant patyrusiam Kaune žydų žudynių vadovui ...

 

Čia manipuliacijų skaičiavimas dar nebaigtas – jį po kokios savaitės-kitos, gal, pabaigsiu M. Pociaus ŽURNALE straipsnio analizės    

Šią analizę atlieku dėka LGGRTC man pateikto labai išsamaus - net 14 psl. apimties mokslinio atsakymo, už ką nuoširdžiai AČIŪ už mokslinį bendradarbiavimą. Todėl Centrui parašiau išsamią STUDIJĄ su J. Krikštaponio sportavimo aplinkos PRIEDU

     Taip pat, kiek koncentruočiau-plačiau galima paskaityti L. R. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei,
        Trumpai dėl Lietuvos Seimo Žmogaus teisių komiteto ... 

        Ruošiama LABAI PLATI STUDIJA skirta 3-ims merams dėl J. Krikštaponio Centrinės Lietuvos karo ir pokario aspektų klausimais

 

 

Vytenis ALEKSANDRAITIS
mano telefonas:  864021719

 

 
 

 

 

 

NUŽUDYTO J. Gagarino BYLA FALSIFIKUOTA
panašiai, kaip ir J. Krikštaponio

 

   Įdomus Komisijos pastebėjimas dėl Gagarino gatvės pavadinimo Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, kurioje numatyta įrengti paaiškinamąją lentelę.  Manau, kad toje lentelėje būtina paminėti, kad jojo „žuvimas“ yra įtartinas, besikertantis su bet kokiomis logikomis, nagrinėjant „katastrofos“ aplinkybes. Jos aktualios, ypač, dabar, karo Ukrainoje metu, kai Rusija nesiskaito su savo žmonių gyvybėmis, jau nekalbant apie 2010-04-10 Smolenske Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio lėktuvo akivaizdaus susprogdinimo, ar Donbase Malaizijos MH17  ir po to Teherane Ukrainos  keleivinių lainerių panašių į SĄMONINGUS numušimus.


 30  pav.Ši nuotrauka Londono mokslo muziejuje prie Kosmoso skyriaus įėjimo, nes J. Gagarino atvykimas padarė karalienei neblogą įspūdį.

       
        Todėl Gruzdžiuose GALĖTŲ BŪTI RIMTAS STENDAS SU GALIMAIS KATASTROFOS IMITACIJOS ĮRODYMAIS. Prie to klausimo galiu prisidėti, nes internete man teko labai daug nagrinėti tą įvykį, taip, kaip ESU LIUDININKAS GAGARINO ŽUDIKO-NAIKINTUVO Su - 15-tojo SU RADARU FIKSUOTOJAS IR IEŠKOTOJAS SU AUKŠTIMAČIU, JAM IŠNYKUS IŠ RADARŲ MATOMUMO HORIZONTO.
     Visa istorija buvo labai paini, nes tas įvykis mus-karius kovinio budėjimo metu labai šokiravo. Pirmiausiai, šokiravo mano porininką - tolimatininką, kai aš su juo poroje dirbau kaip aukštimatininkas. Mat, iš Komandinio punkto (net nežinau, kaip jis lietuviškai vadintųsi, nes vadavietė netiktų, nes mes Vadavietėje visi dirbome su visa tarnyba), kuris buvo šalia, į mūsų aparatinę atbėgo užrašinėtojas (yra tokia pareigybė, į žurnalą registruoti visus  mūsų radarais aptiktus  „taikinius“, kurie turi tokį rusišką pavadinimą) ir jis mums pranešė, jog mes „Gagariną pametėme“.

Apie  per šią nuotrauką socialiniame tinkle Facebook galite pamatytyti mano ekspediciją dviračiu į D. Britaniją ir spūdžius iš Londono olimpiados, kurioje Jurijaus Gagarino atminimas buvo didelėje pagarboje

 

Todėl labai supyko mano porininkas, kazachiškos kilmės (jo pavardės nepamenu, nes jis buvo ne mano tarnybos metų, kaip už mane jaunesnis ir su juo jokių reikalų nebuvau turėjęs), nes jam pyktis paėmė todėl, kad jam visai neįdomu, kas ten danguje skraido ir jis įtemtu žvilgsniu perdavinėja duomenis tai, ką savo akimis iš indikatoriaus (apvalaus monitoriaus) mato. Todėl nedelsiant atėjo mūsų pamainos viršininkas, taip vadinamas OPERATYVINIS BUDINTYSIS, kuris pareikalavo nedelsiant ieškoti mūsų pamestojo „Gagarino“ (į kabutes rašau, nes vėliau paaiškinsiu šokiruojantį faktą).
        Paieškos vykdomos su aukštimačiais, kurie turi savybę šiek tiek žemiau matomumo horizonto pažvelgti dėka belinguojančio aukštyn-žemyn reflektoriaus, kurio į erdvę sklindančio elektromagnetinio srauto diagrama sugeba žemiau skrendančius objektus pamatyti.
        Dirbau aš su man priklausančiu, atrodo, geresniuoju aukštimačiu, vadinamu „Konus“-u, kuris buvo iškeltas į bokštą, kur, tai, dabartinio 9-aukščio namo aukščio. Kiti du, man priklausantys aukštimačiai buvo senutės „Kamos“. (Buvau tų aukštimačių viršininku, nors buvau tik eiliniu kareiviu, bet tas pareigas gavau todėl, kad labai domėjausi technika, nes mes batalione, keli lietuviai buvome baigę technikumus ir visi gavome panašias pareigas kitose specializuotose tarnybose...)


31 pav.: tolimačio indikatorius


32 pav: Labai panašus į PRV-110 „Konus“-ą, tik anteno iš šono. Mano aptarnaujamo minėto antena buvo iš kabino galo. NUOTRAUKOJE vykdomi justiravimo darbai, suderinant selsinus

         Bet, kaip pamenu, radaro išnešamasis pultas valdymo buvo moderniškesnis. Visas smulkmenas gerai įsimenu, nes tai buvo nepaprastas įvykis, giliai atmintyje įstrigęs - šalutinės nereikšmingesnės detalės, aišku, iš atminties išsitrynė.
        Tačiau, kokia mano to viršininko pavardė, prisiminti negaliu ir, atrodo, gal ir ne labai žinojau jojo, nes buvo trys operatyviniai budėtojai labai panašūs vienas į kitą kaip vyr. leitenantai, kuriuos dabar ne kaip negaliu prisiminti, nors su jais labai betarpiškai bendravome net tris metus - jie buvo puikūs karininkai, su jais buvo malonu bendrauti technikos aptarnavimo klausimuose, buvo kultūringi ir inteligentiški karininkai. Tačiau, mes pagal statutą tik laipsniu kreipdavomės, ir pavardės nebuvo numatomos pagal statuto taisykles (ne taip, kaip dabar pagal NATO standartus prie krūtinės pavardžių antsiuvai yra). Todėl dabar yra didelė žala šiame įvykyje, nes nekaip
negaliu prisiminti jojo pavardės ir negaliu atlikti jojo paieškos Rusijoje, kad būtų liudininku šio įvykio, kuris galėjo dar būti gyvu, nes amžių skirtumas ne daugiau kaip 5-ių - 7-ių metų turėjo būti. Todėl keista J. Krikštaponio istorijoje, kai ten  buvo tik 3-jų mėnesių įvykiai. Tai, gal, skirtumas yra tarp 3-jų metų ir 3-jų mėnesių įsiminime? Juolab, aš net, aplamai galėjau net nežinoti to karininko pavardės, arba žinoti labai miglotai, nes jie man asmeniškai visai nerūpėjo.       Parūpo man šis karininkas tik 2013-06-11, kai tą dieną kosmonautas Aleksejus Leonovas pasauliui pranešė apie pro J.  Gagariną praskridusį Su-15 naikintuvą ir jį į suktuką įvedusi savo sutelktos oro masės dėka. Taigi, tada supratau, ką mes fiksavome iš tikrųjų.

        Tiesa, A. Leonovas ir NE TIESĄ pasakė, apie, neva, gyvą kaltininką - ką jis turėjo omenyje, žinojau, bet dabar pavardę primiršau, bet kažkas garbųjį Aleksejų Archipovičių  suklaidino, nes tas pilotas-bandytojas jau buvo per skrydžius nusileidęs, kai J. Gagarinas dar  ore buvo, o kitas dar nepakilęs, kai J. Gagarinas žuvo. Katrą omenyje kosmonautas Aleksejus turėjo - dabar nepamenu - reikia tikslintis per GOOGLĘ, O iš tikrųjų tikras kaltininkas 1977 m. įtartinai  yra„žuvęs“ lygiai taip pat, kaip ir J. Gagarinas, apie kurį čia žemiau. Bet aš:

 
  
 

VOS TRIBUNOLO NEGAVAU UŽ ŽŪSTANČIO V. KOMAROVO NENUFOTOGRAFAVIMĄ.

       Dalykas tame, kad per dingusio iš mūsų radarų mano„J. Gagarino“ paiešką mano radaru-aukštimačiu,  už mano nugaros stovėjęs tas budėtojas - vyr. leitenantas griežtai mums vis tiek pareikalavo duoti skrydžių parametrus, ką aš atkirtau paklausdamas „ar iš žvaigždžių nuiminėti?“, dėl ko jis labai supyko ir pagrasino man VĖL tribunolu. O tada jau buvau aš turėjęs problemų dėl tribunolo. 
       Mat, tada prieš metus 1967 metais Gegužės švenčių išvakarėse, kaip tik, AŠ VOS IŠVENGIAU TRIBUNOLO, NES NENUFOTOGRAFAVAU ŽŪSTANČIO KOSMONAUTO V. KOMAROVO, KAI  JIS IŠ KOSMOSO Į ŽEMĘ LEIDOSI. Mat, aš buvau štabo fotografu Ypatingiems ir Kosmoso skrydžiams, nes pas mus buvo labai galingas metrinio diapazono radaras Lena. Mes V. Komarovą į kosmosą pakėlėme pagal iš anksto žinomą planą. Kitas, pamenu, skrydis į kosmosą buvo numatytas kur tai kitos dienos vidurdienyje. Tikslaus laiko nežinojau - mus tik preliminariai informuodavome, kad savo techniką būtume paruošę.

        Taigi, naktį, kai kariniame miestelyje giliai miegojome kareivinėje, staiga pavojaus aliarmas mus pakėlė, ir išlėkėme į pozicijas už 3 km esančias sunkvežimiais kaip į karą su karabinais ir su dujokaukėmis. Galvojome, kad karas prasidėjo. Kai atvažiavome į vadavietę (joje visas distancinio radarų valdymo centras su aparatūrų blokais buvo), tai mums pranešė, jog nuleidžiamas į Žemę V. Komarovas. Todėl aš nedelsiant „prišriubovau“ prie sienos savo Zenitą (veidrodinį aparatą garsųjį sovietmečio) esančiame laikiklyje, kad fotografuoti nuo Lenos indikatoriaus, kurios stotis buvo toliausiai - pačiame mūsų poligono krašte, nes duodavo ne mažą spinduliuotę kenksmingą.
       Bet, kai Komarovas jau pradėjo leistis ir prieš pat jo įeidinėjimo į mūsų Lenos matomumo zoną, netikėtai jauni karininkai, tik ką baigę Vilniaus aukštąją radarininkų-karininkų mokyklą, kuri buvo šalia Petro ir Povilo bažnyčios, sukėlė tikrą erzelį, nemokėdami paprasčiausios aparatūros įjungti taip, kad man prisėjo su jais „vozotis“. Todėl per jųjų triukšmą nenugirdau savo Zenito, kurio užtvaras neatsidarė ant A išlaikymo. Kai V. Komarovas nusileido, pabandžiau išjungti užtvarą, o jis jokio garso neparodė. Supratau, kad užtvaras nė nebuvo atsidaręs ir nieko nenufotografavau. Aišku, abejojau, nes nes tas vilniečių-karininkų erzelis buvo didelis ir dar tikėjausi ...


33 pav.: Kad žuvo, aš išgirdau 6 val. ryte TASS-o pranešimą , kai ryškinau juostą iš nevykusio jojo grįžimo į mūsų Žemę nufotografavimo


34 pav.: planšetistai. Čia antras žiūrintis man nesuprantamas. Gal čia mokymosi pratybos, nes tikrame koviniame darbe diktorius iš kitos planšeto (stiklinės sienos) pusės būna.

Todėl važiuodamas į štabą su mūsų bataliono vadu-papulkininkiu, jo paprašiau, kad jis duotų nurodymą netrinti komandinio punkto planšete užnešto V. Komarovo nusileidimo.  Kai ryškinau juostą, tai ant klubo pastatytuose garsiakalbiuose, kur-tai apie 6 val. ryto išgirdau TASS-o pranešimą, kad žuvo V. Komarovas. O mano išryškinta juosta buvo skaidri - be jokio vaizdo pėdsako.     Tada su tuo vadu nuvažiavome į radarų poligono vadavietę  ir planšetistų užnešimą teko fotografuoti. Jau tada plika akimi matėme, kad paskutiniai V. Komarovo kilometrai buvo per daug greiti (tarp minutinių užkartų buvo žymiai didesni atstumai) nei įprasti, mums kitus nuleidinėjant iš kosmoso aparatus. Tada vienas bjaurusis iš vadų norėjo mane į tribunolą atiduoti. Bet, aš vyriausią inžinierių įspėjau, jog ne tylėsiu, kad tam bjauriajam priklausantys jaunieji karininkai nemokėjo įjungti aparatūros, ką privalo mokėti net aukštesnės klasės eiliniai kariai. Tada apsiramino, kai pataikiau pagrasinti.

       O, šiaip, aš turėjau nemalonumų per vieną iš tų karininkų „salagų“ iš tos Vilniaus aukštosios ..., kuris vienas iš jų tapo mano aukštimačių tarnybos vadu, pakeitusį tikrą karo technikos „fanatą“-kazoką leitenantą Bukrejevą - labai griežtą, bet teisingą ir malonų, kai parodžiau domėjimąsi technika. Tai su juo net naktimis prie stočių, kai per reglamentinius remontus  visokias fantazijas aptarinėdavome, kaip reikia gerinti-tobulinti techniką. Todėl ne vieną racionalizatorinį pasiūlymą buvau apiforminęs (gaudavęs premijų už kiekvieną po kelioliką rublių, jei ne 20-30 - dabar nepamenu, nes NE dėl pinigų galvą sukdavau) ir užsiėmiau net išradimu, kad pagerinti radaro kovingumą. Sugalvojau prie tiratrono lempos, kuri į erdvę formuodavo impulsus galingus, ir kuri iš katodo į anodą ionizaciją sukeldavo, sugalvojau mikrometrinį šilumos jutiminį kontaktorių sukurti, pagaminti, pritvirtinti ir laidus tarp laiko rėlių automatikos spintoje išvedžioti. Mat, tie tiratronai turėjo turėjo vandenilio karbito tablėtes, kurias pakaitinus, lempos balonas užsipildydavo vandeniliu, skirtu ionizacijai. O jeigu nepakaitinsi ir į katodą paleisi aukštos įtampos pulsaciją, tai, papraščiausiai, lempą supleškinsi, katodui išsilydžius. Todėl mano mikrometrinis šiluminis-bimetalinis kontaktorius ir privalėjo reaguoti į lempos temperatūrą, nustatydamas, ar yra vandenilis lempos (tiratrono) kolboje. Tada mano sukurta sistema apeidavo automatikos laiko rėles, ir po elektros srovių trumpalaikių nutrūkimų, pereinant iš elektros tinklo į dizelių elektrinės režimą, ar atvirkščiai - radarus laiko rėlės neatjungdavo, jei tiratronai būdavo karšti. O tada per kovinius darbus danguje situaciją, skraidančių lėktuvų pamesti nebuvo įmanoma ir taip eksperimentui savo radaro kovingumą padidinau.
        Tačiau, mano vadas Bukrejevas, kaip geras karininkas, padarė karjerą ir išlėkė į paaukštinimą į Elco seržantų mokyklą viršininku. Ir ant mano nelaimės iš tų trijų „vilniečių“ atiteko pats didžiausias kvailelis, kuris be išsidarinėjimo, daugiau nieko nemokėjo. Nemokėjo net stoties atreguliuoti parametrų. Tarp jų buvo imtuvo Automatinis dažnio reguliavimas (АПЧ) ir Lempa bėgančios bangos (ЛБВ) - D. Britanijos elektronikų išradimas. Todėl tas kvailelis susigalvojo mane apskųsti, kad per mano raizgalynes automatikos spintoje ir siųstuve, atseit, blogai mato radaras.


35 pav.: Tiratronas, prie kurio savo išradime buvau pritaisęs šilumos jutiklį-kontaktorių.

      Kai išsikvietė mane mūsų dalinio vyr. inžinierius, tai to skundėjo akivaizdoje aš taip į šipulius sunešiojau, kad jis net nenusimano pagal blokinę sistemą radaro veiklos principo, kaip veikia radaras, ką pradedantysis; tik 3-čios (žemiausios) klasės karys privalo žinoti atmintinai.
        Todėl jis po pakartotino pokalbio su vyr. inžinieriumi, taip kardinaliai pasikeitė, kad, kai mane pamatydavo, tai mane lenkdavo per pusę kilometro atstumu. Tai tokį „viršininką“ gavau, kuris visai net nebendraudavo su manimi, nors jam galėjau padėti įsisavinti techniką. Deja, bet kai aš išvykau į komandiruotę dalyvauti dviejose treniruočių stovyklose 30 km bėgimo varžyboms, tai kai grįžau, RADAU IŠ KERŠTO VISĄ SAVO IŠRADIMĄ NEPATAISOMAI SUNAIKINTĄ, prie kurio dirbau kelias savaites. Taip, kad man tik juokas paėmė, nes menkystai daugiau nieko neturėjau ką pasakyti.
       
Šį pavyzdį pateikiau, kaip palyginimą su A. Rukšėno - M. Pociaus karinių aplinkybių „tyrimu“ dėl J. Krikštaponio, kurie man atrodo tokiais pat, kaip begalvis mano tas viršininkas, per kuriuos į jį panašius 19-metis Matiasas Rustas iš Helsinkio į Raudonąją aikštę nusileido ir taip sugriovė :) Sovietų Sąjungą :)

 

O Gagarino „žūties“ aplinkybės mus šokiravo


36 pav.
Taip atrodė ...

     Man atrodo, kad nepraėjo nei porą-trejetą valandų, kai iš Centro (iš Maskvos karinės apygardos) mums pranešė, kad iš malūnsparnio mato katastrofos vietą ir supratome, kad žuvo. Apie „pasakas“ dabar pasakojamas, kad, neva, „Gagarino ieškojo parą-dvi“ - tai nesąmonė. Mes buvome iš karto informuoti, kad jau Gagarino nėra. Todėl iš karto tas mūsų pamainos viršininkas mus pasikvietė, ir, pirmiausiai, atsiprašė manęs ir dar padėkojo, kad aš nepradėjau vykdyti jo neteisėtos nesąmonės - neteisėto paliepimo duoti išgalvotus skrydžių parametrus, kaip tai darydavome iki mano išradimo, kai po įtampos perkričių radarai užgęsdavo, kol laiko rėlės juos atjungdavo pakaitinimui, o mes privalėdavome kelias minutes fantazuoti oro situaciją, nors tiratronai būdavo karšti ir aukštą įtampą galima būdavo paduoti į katodus.
        Įdomu, kaip tada būtų atrodę, kai žuvęs Gagarinas dar toliau nuskrido. O taip ir įvyko - kažkokio dalinio radarininkai dar ir toliau vedė Gagarino skrydį po jojo žūties, tik jį „persodino“ į žymiai greitesnį Su - 11-tąjį naikintuvą Apie tai knygoje rašė J. Gagarino dėstytojas ir jojo diplominio darbo vadovas, generolas-akademikas S. Belocerkovskis.

     Tačiau, mūsų komandiniame punkte, tas mūsų operatyvinis budėtojas išsitraukė labai įdomią liniuotę-skriestuvą su kojelėmis, panašią kiek į logaritminę liniuotę, ir pamatavęs „Gagarino“ maršrutą, nustėro, susimąstęs, pasakydamas, kad greitis apie 1700 km/val., o po to kiek pagalvojęs, pasakė, kad tai KAŽKOKS NAUJAI KURIAMAS BANDOMASIS NAIKINTUVAS. Tada mus šokiravo, kad, koks gali būti „mokomasis ir bandomasis“ skrydis su instruktoriumi?

     Kaip, ne kaip, mes visi kariai buvome praėję apmokymus ir MOKYMO LAIPSNIŠKUMO PEDAGOGINIUS PRINCIPUS apčiuopiamai jautėme. Ypač pozicijų poilsiavietėje per pietus duotis pradėjo toks „kuzia“ (Kuznecovas) iš Mozyrio - pulkininko ar generolo sūnelis. Jis buvo inteligentiškos mąstysenos, nors mėgdavo pagerti, bet išmintį gerą turėjo - daug politikuodavome, labai buvo palankus mums-lietuviams, tiesiog, tik su mumis norėdavo bendrauti. Negaliu atkartoti jo daugiaaukščius prakeiksmus, skirtus bepročiams, įkišusiems pirmąjį planetos kosmonautą į bandomąjį naikintuvą. Net PRIĖJOME IŠVADĄ, KAD KAŽKAM GAGARINĄ REIKĖJO NUŽUDYTI „SU TUO BANDOMUOJU - NAUJAI KURIAMUOJU NAIKINTUVU.“ (KABUTĖSE TODĖL, KAD TAIP TADA MANĖME.) Dar niekam nebuvo aišku, kodėl naikintuvas dvivietis? Kiti pradėjo galvoti, kad, koks šturmuotuvas-bombonešis su šturmanu numatomu J. Gagarinas skraidė?

   Žodžiu, prasidėjo vasarą demobilizacija, nes tai buvo perėjimas iš 3-jų metų tarnybos į 2-metinę. Todėl 3/4-dalį demobilizavo po 2,5 m. tarnybos, o 1/4-dalį visus girtuoklis paliko tarnauti iki N. metų. Tarp tų girtuoklių ir mane paliko - vadovybė man „atsidėkojo“, kad propagavau blaivų gyvenimo būdą, kad daug sportavau ir išradybine-racionalizatorine veikla užsiiminėjau. Tiesiog, tapau pajuokos objektu ir suprasti negalėjau, kas čia per nesąmonės? Tada, mano teta, kaip vyr. gydytoja, man suveikė iš kariuomenės komisavimąsi per mano mamos susirgimą ir mano sesers-nepilnametės priežiūrai. Bet, man grįžus namo, dar vienas akibrokštas - po savaičių kelių Kauno m. Lenino rajono karinis komisariatas į pakartojimo mokymus (į „partizanus“) pradėjo man šaukimus nešti, o aš pradėjau slapstytis nuo tų mokymų.

Taigi, paaiškėjo, jog mano tėvas, kaip buvęs radioelektronikos-televizijos, ultragarso ir radijo gamybos technologijos pradininkas, per visuomeninę veiklą, kurdamas ir Lietuvos automobilių sportą, naujausiose radijo elektronikos technologijose kiek atsiliko, bet užsiėmė EISMO SAUGUMO problematika, sukurdamas pirmąją Sovietų Sąjungoje Politechnikos institutams Eismo saugumo psichologiją, jei neapsirinku. Ir, pasirodo, Liubiankos KGB specialistai jį ir kitus KPI dėstytojus UŽPAINIOJO ŠMEIŽTI GAGARINĄ, atseit, „PER ALKOHOLĮ ŽUVUS“. (Apie tai rašiau aš Gagarino dukroms - 15 psl. 8-toje temoje „Замечание об подброшенной обществу «причины» алкоголя. “ (ten per visas temas pateikta labai daug medžiagos, kurios čia nekartosiu. Aišku, ten kiek ir pasenusi medžiaga ir gerbdamas J. Gagarino dukrų jausmus, savo įtarinėjimų nekėliau. Bet, matyt, joms užteko, kad aš esu jųjų priešo - buvusio šeimos draugo A. Leonovo TIESOS įrodinėtojas, nes jas kažkas nuteikė prieš A. Leonovą ir jis iki mirties liko kvailio vietoje. Tai sužinojau per Špigel žurnalo žurnalistą Gehard-ą Kovalsskį)

        O, kai aš, komisuodamasis, grižinėjau namo, užvažiavęs pas tėvo tetą-maskvietę, kuri per EŽOVŠČINĄ prarado savo vyrą prieš karą, atrodo, dėl Tuchačevskio bylos (mano senelis man mažam sakė (jau prie Chruščiovo), kad jis ir jo draugai norėjo Staliną nuversti), tai papasakojęs jai apie mūsų radarais fiksuotą 1700 km/val. greitį, J. Gagarino ir jo instruktoriaus žuvimo metu - ji, apsiverkusi, iš karto pasakė, kad jį taip reikėjo nužudyti.          

 

     Bet, kai gerokai iki Spalio švenčių grįžau namo, ir man tėvas pasigyrė, ką dėsto studentams apie „Gagarino alkoholį“, tai aš su juo tuoj pat susikibau labai rimtai. Pirmiausiai, jį pritrenkiau klausimu, „ar jojo automobilių lenktynininkai taip pat treniruojasi bei varžybose išgėrę dalyvauja?“ Po to paklausiau, ar jo „studentai į egzaminus taip pat išgėrę ateina?“. Žodžiu, daug apie motyvacijas pakalbėjome. O jis prisipažino, kad taip liepė pasakoti kažkokie „lektoriai“ iš Maskvos į KPI pokalbiui su dėstytojais atvažiavę. Kai paklausiau, ar tie „lektoriai“ ne iš „Dzeržinskio aikštės“  - taip vadinasi pagrindinis Maskvos metro stočių mazgas. Tada mani susimąstė. Dar jam paaiškinau, kad prieš kiekvieną skrydį gydytojas sveikatą karo lakūno tikrina, kraujospūdį ir kitką matuoja. Tada tėvas mano surimtėjo ...

     Tik dabar supratau, kad mane „į partizanus“ pradėjo imti su tikslu mane nuo tėvo atitraukti, kad jam blogos įtakos nepadaryčiau. Mat, tėvas mano triukšmą Institute sukėlė, kad Gagarino žuvimo metu buvo beprotiškas greitis, pareikšdamas, kad „alkoholis“ visai ne prie ko. Todėl iš karto mane ir pradėjo Lenino rajono komisariatas ieškoti. Pamenu, kaip jojo sesuo (vyriausia gydytoja) dar reikalavo skųsti, kad mane komisuotą neturi teisės „į partizanus“ imti. Bet, matyt, tėvas suprato, kodėl mane tampyti ir nuo tėvo atskirti užsimanė, todėl patarė „su durniais neprasidėti“ ir man dingti iš Kauno pasiūlė. Taip ir atsidūriau Jonavoje, kurioje tik po metų-dviejų mane ten atrado, nors pakartojimai reikalingi tik 5-iems metams praėjus.
          Kaip aš atsisakiau žūti apmokymuose marše į Gaižiūnų poligoną, tai jau atskiras gabalėlis, kai buvau paimtas  1970 metus į Užusalių taškelį ir iš ten per apmokymus man padavė visai nematytą aukštimatinį radarą, tai aš per apmokymų maršą į Gaižiūnų poligoną, atsisakiau eiti į radarą ir jame iš techninės literatūros  studijuoti radaro įjungimo sistemą. Mat, buvau Azoto Įrengimų bazės inžinieriumi ir žinojau, kad priekabose keleivių būti negali. O, be to, radaras su užkelta antena ant stogo, atrodė su aukštai esančiu svorio centru, bet kada galinčiu ir apsiversti.
        O Užusalių radarų taškelio vadas, majoras, techninę literatūrą į autobusą atsisakė duoti, aiškindamas, kad ji „slapta“. Todėl autobuse kiek ir kvailiavome, važiuodami į Gaižiūnų poligoną. O, kai šalia Skarulių bažnyčios važiavome ir aš parodžiau tris kunigus sovietų sušaudytus, tai už puskilometrio šalia jųjų sušaudymo vietos mano tas radaras pakliuvo po šilumvežiu, pakilo aukštyn, ir tapo visiškai sutraiškytu, kuriame aš privalėjau būti, ir
nusikalstamą įsakymą atsisakiau vykdyti. Šilumvežis buvo tas, kuris man į Įrengimų bazę įrengimus atveždavo. Šiuo metu jau jokia mašina po šilumvežiu Azoto nepaklius, nes ten jau viadukas, nuo kurio iš aukščio didelio Azoto (Achemos) įmonė kaip ant delno. O tada, man skirtą radarą-aukštimatį tempė siauraakis, kuris savo stepėse niekad nėra matęs geležinkelių ir pervažų.  Be to, jis šilumvežio ir pamatyti negalėjo, nes iš tos pusės sėdėjo virštarnybinis - jojo prižiūrėtojas. Kai pamatė, buvo vėlu, nes stabdžiai buvo blogi, todėl sunkvežimis-tempikas pervažiavo geležinkelį ir sustojo, pakišdamas radarą po šilumvežiu. Žodžiu, jei nebūtų stabdęs, tai tada būtų suspėjęs pravažiuoti.  

   Todėl be šio aukštimačio Gaižiūnų poligone apmokymai sužlugo. Atrodo, ir dar kita priežastis buvo, apmokymas sužlugti?. Kai vėl buvau paimtas „į partizanus“, tai vėl apmokymai sužlugo, nes jau matėsi, kad sovietinės ginkluotosios pajėgos krachą patiria; vien dėl perėjimo į 2-metę tarnybą, kai sumažėjus kariams, o ginkluotės nesumažinus, kariams neliko laiko mokytis technikos aptarnavimui. Todėl į karių etatines vietas atsisėdo karininkai, ir ... (jau rašiau, kas nutiko)
        O po man skirto ir nematyto-sutraiškyto radaro „разборк“-ei atvyko  į Užusalius generolas aiškintis. O aš tada atsisakiau barzdą nusiskųsti. Todėl, kad majoras neprarastų savo didokos žvaigždės, jis man pasiūlė į kareivinių rūbų spintą įlįsti-pasislėti nuo inspektuojančio generolo ir užvertė rakandais prie jos priėjimo.  Kai generolas Užusaliuose nieko nesiaiškino, tai pažadėjo kitą dieną atvažiuoti. O to Užusalių radarų taškelio vadui, tikrai, nereikėjo mano užsiminimo, kad jis buvo davęs komandą man lįsti į tempiamą radarą ir mokytis įjungti stoties aparatūrą. Todėl jis man išrašė „Увольнительное“ lapelį ir su juo Išorų stotelėje autobusų pakliuvau pas patrulius, kurie pro mane pravažiuodami, pamatė barzdą mano ir pakraupę, sustojo. O, kai parodžiau tą lapelį, jie pasakė, kad mano vadą po tribunolu reikia atiduoti už mano barzdą. Todėl, kai atvažiavau į Jonavą, tai šalia autobusų stoties nuėjau į Buitinio aptarnavimo kombinatą, ir jojo fotoatelje atminčiai nusifotografavau, kaip stovėjau, net nenusirengdamas.
        Taigi, tokie Blogio imperijos žlugimo aspektai, kurie ir pametėjo J. Krikštaponio biografijos mįsles, nemokantiems jas įminti, kurie neturi supratimo ne istorijoje, nei karinio gyvenimo niuansų.


37 pav.:

Kai, kur tai, „Perestroikoje“ teko sužinoti, kad J.Gagarino-V.Seriogino ekipažas buvo dvivietis-mokomasis MiG-15UTI, kuris gali išvystyti tik  iki 1070 km/val., tada buvo šokas, ką mes radaru fiksavome. Galima buvo manyti, kad su tuo mūsų fiksuotu 1700 km/val. greičiu „ateiviai“nusinešė ir „katarstofos imitaciją“ atliko. Legendų užteko iki 2013-06-11, kai Aleksejus Leonovas pranešė praskridusio bandomojo naikintuvo-žudiko Su-15, tai, kaip tik, iš kart pasidarė aišku, ką mes laike kovinio budėjimo tada ir fiksavome, Vadinasi,  fiksavome žudiką-naikintuvą Su-15.

Tada mus Mordvijoje šalia Baraševo kaimo karinio dalinio 71537 pagal koordinates  54°30'51"N   42°48'26"E  radarų „Kurgan“ poligone dirbusius Maskvos generolai mus apkaltino „pametus J. Gagariną“. Tada mes nekaip negalėjome suprasti, ir net su sveiku protu buvo nesuvokiama, kaip galima pamiršusį skraidymo įgūdžius kišti į bandomąjį naujai kuriamą naikintuvą ir, aplamai, pagal kokią „pedagogiką“ gali būti mokomasis skrydis su instruktoriumi bandomajame lėktuve? Tai lygiai tas pats, ką besimokantį važinėti su automobiliu, kišti su instruktoriumi į sportinį-lenktyninį automobilį.

Todėl po 45-ių metų, kai 2013-06-11 A. Leonovas paskelbė pasauliui dėl to naikintuvo-žudiko Su-15-tojo atliktą chuliganizmą - . (tą pranešimą ir Kauno diena kitą dieną paskelbė -  ), todėl man iš karto pasidarė aišku, kad aš savo radaru pamečiau ne J. Gagariną, o tą tada bandomąjį naujos kartos naikintuvą- žudiką Su-15-tąjį, kuris vėliau pasaulyje taip ir buvo pramintu dėl dviejų keleivinių lainerių numušimo (Karelijoje ir Sachaline), kuris privalėjo skrieti virš 10,5 km aukščio, ir kuris, pagal A. Leonovą, NETEISĖTAI nėrė žemyn iki 450 m aukščio (tada aš ir pamečiau radare), o po to šovė į debesis ir juose praskrido pro J. Gagariną, skridusį tik 4,2 km aukštyje.

Tada ir paaiškėjo, kad mus apkaltinusieji iš Maskvos vadavietės generolai „nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia“, ir, kad aš iš 300 km atstumo tik 4,2 km aukštyje J. Gagarino matyti negalėjau. Tai nustačiau pagal radarų technines galimybes, pagal skaičiavimus ir mūsų planetos matavimus atlikau su kompiuterine sportinių žemėlapių piešimo programa OCAD-u, nupiešdamas ir matuodamas taip:


39 pav.: Galima pasididinti.
Planetos skersmenį paėmiau pagal platumą


40 pav.: Galima pasididinti


 
41 pav.: Galima pasididinti

Geltonas sektorius  - tai atstumas nuo mano radaro antenos iki J. Gagarino žuvimo paminklo vidurio. Horizonto aukštis išmatuotas  kompiuterine sportinių žemėlapių braižymo programa OCAD-u, kurios parodymas lentelėje. Piešta tiksliai pagal planetos diametrą, atitinkantį Lietuvos-Mordvijos platumos.

 

 

Aišku, prieš tai du kartus rašiau J. Gagarino dukroms ir prašydamas perduoti savo parodymus A. Leonovui.

Deja, iš jųjų atsakymo negavau, nes joms, matyt, buvo svarbiau V. Putino už Krymo užgrobimo pateisinimo akcijose dalyvauti, nes vyresnioji dukra tapo Kremliaus istorinio komplekso direktore.

Na, o man, mokančiam internetu naudotis, atlikau tyrimą, jo žuvimo 50-mečiui buvau pateikęs tokius duomenis .AČIŪ technikos mokslų daktarui Aleksandrui Želanikovui, iš kurio dokumentinio kinofilmo  ir konkrečiai iš tos ataskaitos  nufotografavau IŠLAPTNTĄ katastrofos aplinkybių „tyrimo“-SLĖPIMO ataskaitą, kurios atrinkau patį svarbiausią akcentą šį:

43 pav.:


44 pav.: iš katastrofos
aplinkybių „tyrimo“-SLĖPIMO ataskaitos, Putino išslaptintos

 J. Gagarino katastrofos priežasčių „tyrimo“-SLĖPIMO ataskaitoje dešinės krašte priešpaskutinėje eilutėje  (tamsiame šešėlyje) nurodytas 2100 m. aukštis tada buvusio tada PASAULIO REKORDO AUKŠTIS ATASKAITOJE PAMELUOTAS ne tik, kad į tokį aukštį pagal technines oficialiais charakteristikas negalėjo išlėkti specialiai rekordui neruoštas standartinis naikintuvas, bet ir AŠ SU AUKŠTIMAČIU APLAMAI TAME SEKTORIUJE NERADAU JOKIO LĖKTUVO, nors nuo 7-9 km aukščio privalėjau matyti ir labai ieškojau „pamesto J. Gagarino“ ir tas paieškas už mano nugaros stebėjo mano pamainos viršininkas – operatyvinis budėtojas vyr. leitenantas (... – jo pavardės prisiminti negaliu), nes tokiame aukštyje tikrai turėjome matyti. Taigi, kadangi nematėme, tai vadinasi, tas ataskaitoje minimas lakūnas „Krečetovas“ turėjo skrieti, kažkur, J. Gagarino aukštyje ir todėl mes jo matyti negalėjome – būtume matę, jei būtų skriejęs kur tai aukščiau 9 km aukščio.


50 pav.: V. A. Krečetovą tik aš nustačiau - A. Leonovas teigė visai kitą ir todėl per internetą ir galima buvo atpažinti. Gal, todėl dukros ir supyko ant savo šeimos draugo?

     Vadinasi, tuo pačiu laiku ir per tą pačią vietą praskridęs Krečetovas ir buvo kaltininkas. Iš tos katastrofos "tyrimo"-SLĖPIMO aplinkybių ataskaitos, kuri jau išslaptinta ir kurią nufotografavau, nustačiau, kad tame Su-15 naikintuve skrido lakūnas-bandytojas Vladimiras Anfimičius KREČETOVAS (apie tai nei Rusija ir nei pasaulis dar nežino), kuris, mano supratimu, skrido automatiniu rėžimu kaip keleivis, o po to 1977 m., panašu, kad ir jis pats tapo, greičiausiai, nužudytu, sukūrus jam 3-is keistus „atsitiktinumus“ taktiniame bombonešyje Su-24, su kuriuo jis ir „žuvo“, http://www.testpilot.ru/memo/70/krechetov.htm , nes tuo metu kvailioti tas jojo taktinis bombonešis negalėjo, nes jau 2 metai, kaip buvo gaminamas, o į katapultą, mano supratimu, buvo įkištas kaištis, kad jis su savo kėde neišlėktų katapulto metu. TĄ PATĮ DABAR Rusijos lakūnams UkraJinoje DAROMA, KAD LAKŪNAI PO LĖKTUVŲ NUMUŠIMO Į NELAISVĘ NEPATEKTŲ ir per žurnalistų konferencijas nesmerktų karo.

  Todėl galima „Pasigrožėti“  šio J. Gagarino galimai netyčinio  žudiko (automatiniu rėžimu praskridusiu, jam net nežinant, pro ką jis praskrenda) V. A. Krečetovo keistą „žūtį“ 1977 m. su taktiniu bombonešių Su-24, kuris ir buvo labai avaringas, bet  tuo metu jau kaip 2 metai buvo gaminamas serijiniu būdu ir kažkas „atsitiktinai“ su jo varikliu „atsitikti“, kaži, ar galėjo, kai jis pats atlikinėjo ne to bombonešio, o tik specialiosios aprangos bandymus? Tai yra įrašyta jo nekrologe. Todėl, kodėl pradėjo kvailioti jo pilotuojamas tas serijiniu būdu gaminamas lėktuvas?  Kodėl jis tada buvo priverstas palikti tą lėktuvą katapulto būdu? Kodėl po katapulto įjungimo, jo kėdė neiššoka ir prasidėjo kabinoje gaisras? Tai kvailas klausimas. Juk katapultui skirta kėdė yra ant pavažų ir „užstrigti“ negalėjo.

 Lėktuvus aptarnaujantis specialistas (tokių Lietuvoje yra labai daug) man užtikrino, kad yra kaištis į katapultą įkišamas, tik to lėktuvo transportavimo metu būna jis ten ir jis paprastai ten būti to lėktuvo eksploatavimo metu negali,  jei specialiai, kas tai to ne padarė.
       
Toliau tos katastrofos vystymosi stadijoje, jo šturmanas Ivanovas, pamatęs, kad po katapulto įjungimo kabinoje gaisras prasidėjo, tada jis tuo savo kabinos katapultu pasinaudoti atsisakė ir numušęs stiklinį gaubtą, krentantį žemėn lėktuvą palieka savo jėgų pastangomis ir sėkmingai išsigelbsti su savo asmeniniu parašiutu.  Jis tikėjosi, kad ir jo vadas-pilotas V. A. Krečetovas tai atliks tą patį. Tačiau, įvyko dar kažkoks keistas „atsitiktinumas“, kad šis pilotas net nebandė palikti avariją ištikusio  lėktuvo ir net nebandė gelbėtis. Kas jam buvo atlikta, kad jis tokio pačio paprasčiausio veiksmo neatliko, nors pavyzdį jam davė jo šturmanas? Kaip gali įvykti dar vienas „atsitiktinumas“ dar neišaiškintas? Kaip gali vienas po kito trys „atsitiktinumai“ įvykti, lygiai tokie patys, kaip ir J. Gagarino“ „žūtyje“? Kaip gali įvykti „atsitiktinai“ du iš skirtingų vietų į Žemę meteoritai bekrisdami, „atsitiktinai“ susidurti ar per 10-15 m atstume prasilenkti, kaip tai tas pats V. A. Krečetovas pro J. Gagariną irgi tokiu pat atstumu maršrutų sankryžoje, o erdvėje tai atliko?

        Todėl TOJE ATASKAITOJE MELUOJAMA, nes V. A. KREČETOVAS PRASKRIDO PRO J, GAGARINO ŽUVIMO VIETĄ JO ŽUVIMO METU, ir kad jis nebūtų kaltininku, jo praskridimo aukštį užkėlė iki pasaulio rekordo aukščio lygio, kurį galėjo pasiekti tik specialiai rekordui ruoštas naikintuvas, o ne serijiniu būdu gaminamas "Su-11", kuris dar ir melagingai įrašytas. Melas, nes Su-11 buvo labai avaringu naikintuvu ir todėl tada jau kaip 2 metai jis buvo išimtas iš gamybos ir joks "bandomasis skrydis" su juo, kaip toje ataskaitoje parašyta - būti negalėjo. Juk, „numirėliams injekcijų“ niekas nedaro. Tai tas pats, koks galėjo būti „bandomasis“ nurašytam lėktuvui, kuris jau  2 metai, kaip negaminamas?

     Na, o dabar šitą kosmonautui katastrofos sukėlimo veiksmą vadinu SĄMONINGĄ, nes viskas buvo daroma, kad su  radarais nebūtų matomas tas chuliganizmas.
        Tam prieš metus 1968 m. Domodedovo aerodrome per šventę buvo pirmą kartą pasaulyje pademonstruoti 3-jų tipų naikintuvai; galintys stačiai į viršų skrieti, kaip raketos. Vienas iš jų ir tas Su-15 tą savybę turėjo. Todėl radaru-tolimačiu iš apačios po J. Gagarinu pasislėpusį ir į viršų skriejantį pastebėti praktiškai neįmanoma. Nebent, patyręs, geras akis turintis ir specialiai laukiantis tokios kiaulystės gal ir įžiūrėtų ką nors neaiškaus? Bet. su aukštimačiu, su kuriuo aš dirbdavau tai įmanoma įžiūrėti.
        Bet, Čkalovsko aerodromo aukštimatis nusikalstamai neveikė. Neveikė ir fotoregistratorius, fotografavimui nuo radaro indikatoriaus (monitoriaus). Kadangi, aš buvau štabo fotografu ypatingiems ir Kosmoso skrydžiams (bandžiaus fiksuoti žūstantį kosmonautą V. Komarovą), tai todėl konstatuoju, kad tokio betarpiško fotografavimo nuo radaro dėka iš apačios su naikintuvu atliekamo chuliganizmo paslėpti neįmanoma. +
        Be to, kad paslėpti nuo tyrėjų staigų lėktuvo kritimo įrodymą, į lėktuvo parametrų (aukščio) registratorių – savirašį prietaisą nebuvo užtaisytas popierius.


51 pav.: Čia naikintuvas Su-15, kuris skirtingai nuo Su-11, oro užgriebtuvą turi ne centre, o iš šonų, šalia skaičiaus 34, o centre oro APTEKIKLIS iš elektromagnetinius spindulius praleidžiančios medžiagos, sudaro puikia oro aptekėjimo sąlygas, aukštam greičiui pasiekti, kurį mes radarais ir fiksavome.

     Be to, "Su-11"  į ataskaitą markė melagingai  įrašyta,  todėl, kad, V. A. Krečetovas galėjo skristi su naujai tada kuriamuoju-bandomuoju Su - 15-tuoju, nes Su-11 neturėjo galingo bortinio radaro "Орёл-Д" ir autopiloto АП-28-1т, kokį turėjo Su - 15-tasis, ir, kurių abiejų sąveikoje pro J. Gagariną tik 10 m atstumu praskrieti ir tegalėjo debesyse, taip, kaip praskrenda zenitinės raketos, turinčios ir radarą ir automatinę valdymo galvutę-bloką "Guidancę" РГС9Э50м1, kuri modeliuoja skrydį. Ją matote žemiau, kuri įdedama į Zenitinę raketą, kuri turi fazinę anteną, panašią į lėkštutę, kuri siunčia ir gaudo naikinamo taikinio (lėktuvo) padėtį erdvėje ir pagal skaičiavimo blokelį matomos šone lopetėlės, kurios valdo raketos sparneliu ir raketa lekia tiesiai į naikinamą lėktuvą, kuri apskaičiuota užlėkti virš naikinamo lėktuvo apie 30 metrų ir sprogsta virš jo, taip, kaip buvo sunaikintas keleivinis MH17 laineris Donbase.        Taigi, kairėje Su-15 naikintuvas, kuris  oro užgriebtuvą centre neturėdamas, išnaudojo didesnį plotą žymiai didesniam-galingesniam radarui „Oriol-D“. 
        Nors mano kritikai aiškina, kad tuo metu dar buvo tik elektronika ir ji užimtų didelę masę, bet aš manau, kad, kaip tik,
J. Gagarino pasiuntimui į Aną pasaulį naikintuve AUTOPILOTAS ir atstojo tą Zenitinės raketos blokelį, kuris naikintuve dešimteriopai, o , gal, ir kelioliką kartų masyvesnis, nei 1980-aisiais metais jau atsiradę raketų valdymo blokeliai.


52 pav.:
bortinių radarų Sovietų Sąjungoje kūrimo istorija ir Zenitinės raketos užvedimo ant taikinio valdymo galvutė su radaro įtaisu


53 pav.:
pro J. Gagariną praskridusio Su - 15-tojo naikintuvo rasiolokacinis (radaro) įrenginys. Galima  pasididinti
.

54 pav.:


55 pav.
: jau J, Gagarino žuvimo laikais nurašyto naikintuvo Su-11 naikintuvo ar dar anksteni naikintuvo (Su-9) oro užgriebtuve nedidelio (mažai galingo ir primityvaus impulsinio radarinio taikiklio
„Izumrud“ РП-11geltona antena apdengta uždangalu. Galima pasididinti

       Matome, Su - 15-tojo radiolokacinis (radarinis) įrenginys yra gana masyvus, lyginant su zenitinės raketos užvedimo galvute. Iš knygos „Visi aviošedevrai Suchojaus - nuo Su-2 iki Su-27 ir T50“ (rusiškoje) 223 psl. (dešinėje) minima raketa P-8M-1   klasės „Oras-oras“ pagal Vikipediją jau 1955 m sukurta ir 1957 m. bandyta su radaru РП-11 ir 1965 m.  antra pravesta rimta modernizacija Р-8М-2 ir raketa pradėta žymėti Р-98, kuri pradėta naudoti naikintuve Su-15. Toje knygoje dešinėje rašoma, kad padidinti naikintuvo kovines galimybes, tapo įrengta sistema automatinio valdymo pagal rusiškus žodžius (САУ), dėl ko prisireikė AUTOPILOTO. Ir tai leido pilotui, priklausomai nuo nuo skrydžių aplinkybių, rinkti automatinius ar pusiauautomatinius rėžimus.  


56 pav.:

        Ir iš tai matome, kad toks automatinis praskridimas pro J. Gagariną 10-15 m. atstumu, ką teigė kosmonautas A. Leonovas, tapdamas akademiko-generolo Belocerkovskio pasekėju buvo įmanomas ir net gal buvo išbandyta nauja ginkluotė, nužudant pirmąjį planetos kosmonautą su juo „instruktoriumi“, kuris net nenorėjo skristi ir buvo išprievartautas tam paskutiniam skrydžiui.
        Todėl siūlyčiau pažvelgti į tuos trijų tipų naikintuvus:


57 pav.: TRIPTIKAS pagrindinių naikintuvų J. Gagarino
„žūties“ istorijoje

      DEŠINĖJE netoli J. Gagarino žuvimo vietos šalia jam skirto muziejaus prie pat Andrejevsko sunaikintos cerkvės, kuri A. Leonovo dėka restauruota, ant postamento pastatytas tas MiG-as - 15-tasis dvivietis Mikojano ir Gurevičiaus sukonstruotas. Tuo metu CENTRINĖJE NUOTRAUKOJE buvo pasirodęs jau visai kitokios kartos naikintuvas Su-11, kuris buvo avaringu, ir todėl greitai išimtu iš apyvartos. Todėl jam į pamainą staigiai pradėtas kurti KAIRĖJE  matomas Su - 15-asis, kuris, pagal išvaizdą nedaug skyrėsi nuo Su - 11-tojo. Skirtumas buvo tik tas, kad jojo priekis daug smailesnis, į priekį įdėjus žymiai galingesnį bortinį radarą ir aptakumo sąlygoms pagerinti, uždėtas elektromagnetinius virpesius praleidžiančios medžiagos aptekiklis. Iš išvaizdos juos abu sunku atskirti. Todėl daug kur buvo manoma, kad šalia J. Gagarino praskrido, neva, „Su-11“, nes radarininkai, taipogi ir aš tuo metu žinojome tik Su - 11-tąjį, kurie, mūsų padangėse (Mordovijoje - piečiau Maskvos) mažai pasirodydavo, nes jųjų pulkas stovėjo kažkur šiauriau Maskvos. O kokie nauji konstruojami, mums niekas nesakydavome. Todėl, kai aš su savo porininku fiksavome tą J. Krečetovo skrendantį velnišku greičiu, tai žinoti, su kuo skrenda mums tai nebuvo įmanoma žinoti.

 

PAMĄSTYMUI

 
58 pav.:
 
59 pav.:    
 

 

Čia generolo-akademiko Sergejaus Belocerkovskio piešinys. Jis dėl katastrofos kaltina už skraidymus atsakingą karinio Čkalovsko aerodromo generolą Kuznecovą Nikolajų Fiodorovičių (3-jų karų: Suomijoje, II-ojo pasaulinio ir Korėjos dalyvį), nes jis visiškai neatkreipė jokio išskirtinio dėmesio, kad mokomosios programos skrydį atlikinės ne bet kas, bet pirmais planetos  kosmonautas. Svarbiausia, šis generolas-mokslinikas, kurį A. Leonovas savo reportažuose mini jį kaip Akademiką, savo šiame straipsnyje J. GAGARINO ŽŪTIES PASLAPTIS, dar praeitame tūkstantmetyje (primename- šio straipsnio autorius S. Belocerkovskis mirė 2000-aisiais metais) minėdamas, kad neveikė radijo aukštimatis, dėl radarų parodymų parašė labai svarbią tokią citatą:

 
  60 pav.:  
 

         Matote, šis straipsnis nufotografuotas iš interneto. Ši citata patvirtina tai, kad radarininkai (tame tarpe ir Skrydžių vadovas-dispečeris) apsiriko, nes „ buvo pamestas, pradėjo radijo lokatoriuje vesti kitą, matyt, Su-11 lėktuvą. Klaida aptikta tik po 12 minučių po katastrofos. “(Ši citata pažodžiui išversta)  

    Kaip matome, tokie klaidingi radaro parodymai galėjo būti duodami ir iš Mordvijos mano, arba ir tuo pačiu metu budėjimo režime dirbusių kitų Maskvos karinės priešlėktuvinės gynybos apygardos radiolokacinių taškų. Aš tuos visus radarų (lokatorių) taškus nurodžiau savo laiške-studijoje, skirtoje J. Gagarino dukroms. Kad  tai skrido lėktuvas Su-11, galėjo nuspręsti ne radarininkai, bet, greičiai,  komandiniame punkte (vadavietėje)  planšetistai, arba juos pakoregavę karininkai, stebintys duomenų piešimus ant stiklinės peršviečiamos sienos ir tuos duomenis toliau perduodant į aukštesnių instancijų vadavietes. Juk, pamatę didelį greitį ir atsitokėję, kad J.Gagarino-V.Seriogino УТИ MiG-15 ekipažas tokio didelio greičio, kurį perdavinėjau aš su savo porininku - negalėjome, todėl ir pasikoregavo tik po 12-os minučių, apie ką ir rašo S. Belocerkovskis. Tiesa, Skrydžių vadovas, gal ir galėjo jau radare nustatyti per didelį greitį? Gal jis ir galėjo kokį prietaisą turėti, greičiui matuoti? Tik nežinau, nes aš, kaip paprastas kareivis, tokių nesu matęs, nors galiu išsivaizduoti juos. (P. S.: vėliau aš įsitikinau, jog J. Gagarino skrydžio 4,2 km aukštyje iš 300 km atstumo aš savo radaru matyti negalėjau - galėjau tik virš 7-9 km aukštyje skrendančius matyti).   

    Aišku, tik po šio 2000-įjų metų mokslininko-generolo mirties, A. Leonovas priėjęs prie slaptųjų duomenų, atranda, kad tai ne Su-11, o dar bandomasis, tik į gamybą ir į ginkluotę įvedamasis Su-15. Be to savo reportaže A. Leonovas išaiškina ir lokatorininkų-radarininkų klaidos priežastį - tai šio Su-15 chuliganiško  tik iki450 m aukščio nusileidimo, kada aš ir pamečiau jį, kurį daug kas matė, ir juos po katastrofos A. Leonovas tuos liudininkus apklausinėjo, kaip tas Su - 15-tasis šovė į debesis, kad pro J. Gagariną praskrieti. Be to, aš ankstesniuose A. Leonovo aiškinimuose mačiau, kad, kai jis iš liudininkų ėmė parodymus, tai jis buvo pateikęs 5-is modelius skirtingų naikintuvų ir liudininkai nurodė į taip vadinamą „balalaiką“, į kurią ir buvo panašūs Su-11 ir Su-15. Todėl mačiau, kad A. Leonovas pirmiau aiškino, jog liudininkai parodė į Su-11, po to jis pakeitė į Su - 15-ąjį, nors galiu paabejoti, jog jis pastarojo galėjo turėti modelį, kai jis buvo tik kuriamas ir buvo paslaptyje. Apie tai labai kritikavo A. Leonovą minėtas A. Mironovas, aiškindamas, kad „A. Leonovas melagis“, nes Su-15 buvo slaptas dar modelis. Bet, A. Leonovo apgynimui turiu įrodymą mano 1968 m. laidos karinės tarnybos vinjetę, kuri buvo išpuošta, būtent, Su - 15-uoju skrydžiu ir tą modelį tos vinjetės mūsų dailininkas ukrainietis Minjko, na, ne „iš pentagono“, o iš „Na boevom postu“ Maskvos apskrities Maskvos apskrities priešlėktuvinės gynybos laikraščio perpiešė, ar perfotografavo. O, kad A. Leonovas bandė teisybę surasti, todėl J. Kamaninui, kaip ir nepatiko jis, jė savo dienoraštyje kritikuodavo, smerkė, kad J. Gagarino žmonai pasakė, jog įtariamas Jurijus „girtas skridęs“, dėl ko žmona, būdama ligoninėje, labai pergyveno - nuo visų žurnalistų užsidarė, kai apie jos vyrą pradėjo „pasakas“ rašinėti. O A. Leonovas irgi „alkoholio“ pasaka netikėjo, nors J. Kamanino buvo apšmeižtas, kad „Leonovas gandus skleidžia“, nors juos skleisti mano tėvą tikrai, ne „Leonovas“ įpareigojo „alkoholio priežastį“ skleisti, apie kurią ir dabar Rusijos traukiniuose tuo įsitikinę žmonės tą „pasaką“ toliau skleidžia.   Taip, kad 2018 m. minint žuvimo-nužudymo jubiliejų, tikroji katastrofos priežastis buvo užglaistyta ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje per tą patį A. Mironovą, kuris savo Institute kažką ir kūrė, atrodo, kad sukurti ar ne tokią praskridimo technologiją? Dedu klaustuką, nes dar reikia tyrinėti.

Kad šis bandytojas-lakūnas V. A. Krečetovas bandė ne "Su-11", kaip ataskaitoje pameluota, o bandė Su-15, įrodymas jo pomirtinėje biografijoje, kurioje nurodyta jo karjera nuo Su - 15-tojo modelių gaminių bandomųjų prasidėjo, kurią galite aukščiau nuorodoje paskaityti ir per Googlę susirasti.

PAMELUOTA ATASKAITOJE ir tai, kad tas. neva, nesąmoningai didelis 21000 m aukštis „buvo nustatytas lokatoriumi П-35“ - tai ir YRA PATS KVAILIAUSIAS MELAS, nes radaras П-35 (Chrustalj) yra tolimatis, o ne aukštimatis ir SU TOLIMAČIAIS NIEKAS AUKŠČIŲ NENUSTATINĖJO (su juo tik apytiksliai galima nustatyti, nes yra apie 7-12 kanalų ir siųstuve ir imtuve skirtingiems aukščiams pagal diagramą ir iš kurių išjunginėjant; vieną iš jų, praktiškai galima būtų nustatyti, bet tokiomis kvailystėmis niekas neužsiiminėjo, nes tai TAS PATS, KĄ "KELNES MAUSTIS PER GALVĄ", - o, aš tuo metu dirbau su aukštimačiu ПРВ-10 ("Konus"-u), arba senutėle "Кама" - visų smulkmenų atsiminti negaliu, bet, greičiausiai su moderniškesniu, lyg, dirbau, lyg, geresnį radaro valdymo įtaisą po ranka turėjau.


61 pav. radarų KVARTETAS Maskvos apsaugos žiede, su kurio centrinio (antro nuo dešinės) buvau aptarnavimo viršininku.

    Štai, labai panašus vaizdas buvo ir mūsų radarų poligone, nes Maskvos žiedo apsaugos radarus Lavrentijus BERIJA kūrimo procesą organizavo vienodą visiems Oro gynybos daliniams. Minėtose technikos pozicijose stovėję radarai - dešinėje Stalino laikų centimetrinio diapazono tolimačio ir aukštimačio kompleksas "Kama" su savo galingais bunkeriais . Tiesa, Mordovijoje (šalia Baraševo Kurgan-o aukštimačiai buvo vienpusiai - ne taip, kaip čia nuotraukoje dvipusis, kurių 1965-aisiais tokių jau nebuvo. Šaltojo karo pradžioje šie radarų kompleksai su požeminiais bunkeriais - siųstuvų aparatūroms buvo skirti Maskvos sostinės gynybai.  Tai unikalios stotys, bet kapitalinio remonto metu būdavo neapgalvotų konstrukcinių nepatogumų. Viduryje naujesnio tipo  daugiakanalinis  (aktyvių trugdžių išvengimui) radaras П-35 "Хрусталь" su aukštimačiu ПРВ-110 "Конус".   Kairėje kraštinėje nuotraukoje galinga metrinio diapazono lokacinė stotis (radaras)  1РЛ-113-П14-Лена, kuri buvo pozicijų gale, kad  savo stipriomis elektromagnetinėmis bangomis nešvitintų bataliono karių-karininkų. Pagal šios stoties išnešamąjį indikatorių komandiniame punkte (vadavietėje) aš fotografuodavau skrydžius į kosmosą bei nuleidimus iš kosmoso, nes ši stotis 1,5 tūkst. km atstumu iki Baikonūro kosmodromo traukdavo. Taigi, su juo įvyko ypatingas įvykis, susijęs su galimu J.Gagarino nužudymu, nes man nepavyko nufotografuoti iš kosmoso į mūsų planetos atmosferos sluoksnius įeinančio ir žūstančio J. Gagarino paruošto kosmonauto V. Komarovo, kuris, pasirodo, dabar jau žinoma, kad jis žinojo, jog žus dėl kosminio laivo neparuošto skrydžiui - nespėto  jį suderinti, nes Kremliaus komunistų partijos Centro Komitetas skubino lenktyniauti  su JAV dėl pasirengimo skrydžiui į Mėnulį, kuris turėjo įvykti Didžiojo Spalio socialistinio perversmo ("revoliucijos") 50 -mečio išvakarėse.  Bet, deja, tos „šventės“ praėjo labai niūriai, vos ne karo stovyje, padidintos kovingumo parengtyje, kai mums vadai aiškino, kad, neva, Vakarai yra „pasirengę neleisti minėti jubiliejaus“. Bet, taip laukto karo ir nebuvo ir po V. Komarovo, o po to, net pirmojo planetos kosmonauto žūtis, mus visiškai šokiravo. Pasimatė, kad iš Sovietų Sąjungos nieko nėra, nors prieš ją  nebuvome nuteikinėjami, išskyrus, kad Vakarų radijo stotis dažnai tekdavo pasiklausyti ir apie tai tylėti, ką negero sužinodavome. Bent, mama mane nuo mažens taip mokė.

 

 

 

O, J. Gagarino SĄMONINGĄ nužudymą įrodo, visa eilės seka katastrofai sudarytų sąlygų  šių:

1.              Pirmiausiai, tai SKRYDIS SU INSTRUKTORIUMI NEBUVO NUMATYTAS, NES TĄ DIENĄ BUVO NUMATYTAS SAVARANKIŠKAS Jurijaus GAGARINO SKRYDIS. Bet, prieš savarankišką skrydį Kosmonautų parengimo centro viršininkas generolas Nikolajus Fiodorovičius Kuznecovas užsimanė netikėtai tikrinti J, Gagarino įgūdžius. (Tarp, kitko, tarp šio generolo ir J. Gagarino buvo nekokie santykiai, nes J. Gagarinas buvo to centro viršininko pavaduotoju ir tik, tik prieš „žūtį“kovo 03 d. Žukovskio akademijoje apsigynė diplomą. Panašu, kad jis jau galėjo nustumti savo viršininką. Bet, J. Gagarinas užsispyrė, būtinai prisiminti skraidymo įgūdžius, motyvuodamas, kad negalės rengti kosmonautų, pamiršęs skraidyti.) Tačiau žymiausias pasaulyje lakūnas-generolas Nikolajus Petrovičius Kamaninas, kuris pasaulyje išgarsėjo gelbėjęs Čeliuskinkiečių delegaciją ir, kuris buvo už Sovietų Sąjungos kosmoso su kosmonautais programos koordinatoriumi, N. F. Kuznecovui uždraudė atlikinėti J. Gagarino patikrinimą, nes  motyvavo, kad generolas senai skraidė ir pamiršęs pats skraidymo įgūdžius. Tačiau, jis LEIDO tai atlikti instruktorių pulko vadui Vladimirui Serioginui. Pabrėžiu, kad tik leido, o ne „įsakė“, kaip daug kur Rusijoje yra dabar klaidinama ir N. F. Kuznecovas leidimą pavertė „įsakymu“.  O tą dieną prieš J. Gagarino žūtį  8 val. 30 min. Nikolajus Kamaninas buvo pas vyriausiąjį Oro pajėgų vadą, aviacijos maršalą Konstantiną Andreevičių VERŠININĄ.  Jis prašė pinigų Kijeve įrengti treniruoklį į Mėnulį nusileidimui imituoti ir užsiminė apie tą dieną popietėje numatytą savarankišką J. Gagarino skrydį, aiškindamas, jog nori jį pasveikinti Čkalovsko aerodrome, kai jis parskris savarankiškai su MiG - 17-tuoju, dar prieš tai praskrisdamas su instruktoriumi. (Aš tai viską perpasakoju iš garsiojo Kamanino DIENORAŠČIO, kuris dabar pasauliui turi neįkainuojamą vertę ir visą tai generolas Kamaninas dienoraštyje aprašo kovo 31 d., praėjus 4-ioms dienoms po J. Gagarino „žūties“) Tame dienoraštyje matosi, jog tada VYRIAUSIAS VADAS ĮSAKĖ: „IŠTYRINĖKITE ORO PROGNOZĘ, išklausykite Seriogino ir Kuznecovo ataskaitą apie patikrinamojo skrydžio rezultatus ir praneškite apie Jūsų sprendimą“. (Mano nuomonė, kad pagyvenęs aviacijos maršalas, pagal sąnarius savo, gal, jautė, kad meteo sąlygos turėtų blogėti?).
          Na, o Čkalovsko aerodrome dėjosi neregėti dalykai. Kai į darbą (į aerodromą) atėjo instruktorių pulko vadas-pulkininkas V. Serioginas, tai netikėtai iš minėto Kuznecovo sužino, jog jam reikės skristi ir tikrinti J. Gagariną. Todėl jiedu „susipešė“ (labai pradėjo ilgai bartis) ir V. Serioginas net pareikalavo jį nuimti nuo pulko vadų, jeigu nepasitikima jo instruktoriais. Mat, pasirodo, pats V. Serioginas taip pat jau pamiršo savo įgūdžius (tai nustatė skandalingasis mokslininkas Arsenijus Mironovas -  įtartinai aršiausias A. Leonovo
„istinos“ oponentas, kuris iš šio pasaulio išėjo beveik kartu su A. Leonovu apie 103 metus turėdamas ir dar Tiriamajame institute dirbdamas iki mirties.) Be to, manau, kad, kadangi V. Serioginas nė neskraidė su J. Gagarinu - jo visai nemokė, nes mokė jam pavaldūs tik instruktoriai, tai instruktorių pulko vadas net galėjo, ir net turėjo visai nieko nenusimanyti APIE GAGARINO INDIVIDUALIUS ĮGŪDŽIŲ NIUANSUS IR TODĖL GALĖJO NETURĖTI SUPRATIMO, KĄ TEN REIKIA TIKRINTI PAS TĄ GAGARINĄ, - todėl ir kėlė triukšmą dėl beprasmiško „tikrinimo“, neturinčio jokios naudos, o gal, dar ir žalos galintį atnešti, be reikalo J.Gagariną nuvarginant, prieš savarankišką skrydį, nes dvivietis ir vienvietis lėktuvai yra skirtingi valdyme ir gali tai pakenkti jau popietiniame skrydyje, kai jame organizmo ir darbingumas yra mažesnis. (Čia aš iš savo Sporto pedagogikos praktikos savo nuomonę reiškiu, nes mano dukra ir kiti mano buvę auklėtiniai tuojau Slovakijos Košice pasaulio veteranų čempionate startuos. O mokymų teorija ypatingiems įgūdžiams formuoti, pagal Bendrosios ir Specialiosios pedagogikos dėsnius visuose srityse yra vienoda.)

2.              Toks PRIEŠ SKRYDĮ INSTRUKTORIAUS SUPYKINIMAS VOS NE VALANDOS BARNYJE, VĖLUOJANT IŠSKRISTI, TURĖJO PRIVESTI PRIE BŪSENOS, KAD V. SERIOGINAS NEPASTEBĖTŲ, JOG JO KABINOJE NĖRA VAIRALAZDĖS TAM, KAD INSTRUKTORIUS NEPADĖTŲ J. GAGARINUI IŠ SUKTUKO IŠEITI ? ? ? Vairalazdė buvo išimta, nes tas lėktuvas ne mokymams, o katapultams, atseit, atlikinėti buvo skirtas. „Instruktoriaus“ (kabutėse, nes, kaip instruktorių pulko vadas, asmeniškai galėjo ir instruktoriaus įgūdžius prarasti) psichikos įaudrinimas, kartu, su skrydžių atidėjimu galėjo būti sąmoningu aktu tolimesniems įvykiams formuotis.

3.      ........PAKABINAMŲ KURO BAKŲ NENUĖMIMAS – PATS GRUBIAUSIAS PEDAGOGINIS PAŽEIDIMAS, KURIO ĮSIUTINTAS PULKO VADAS IRGI GALĖJO PER SKUBĖJIMĄ NEPASTEBĖTI

 Pakabinami bakai buvo reikalingi, kad  po garantuotai įvyktų katastrofa suktuke, po J. Gagarino naikintuvo sparnais tie  pakabinti papildomi kuro bakai labai stipriai mažina naikintuvo pastovumą ir tų bakų aerodromo vyriausias inžinierius ... (pavardės nepamenu) neleido nuimti, nors skrydis buvo numatomas trumpalaikis ir jie visai ne tik nebuvo reikalingi, bet ir dar pagal kontrolinio mokymo programą labai kenksmingi, nes su jais skraidyti reikalingas dar ir įgūdis, o dar ir draudžiami aukštesnio pilotažo elementai. Todėl su papildomais kuro bakais iš suktuko išeiti praktiškai neįmanoma. Tai, kad po mokomuoju naikintuvu buvo pakabinti papildomi bakai, kad pastovumą mažesnį lėktuvas turėtų ir kad lengviau į suktuką įeitų, ir, kad iš jojo sunkiau išeitų. Tokio grubaus pedagoginio-metodinio LAIPSNIŠKUMO pažeidimas galėjo būti kaip ir sąmoningai numatytas, nes pirmąjį planetos kosmonautą turėjo ypatingai saugoti. Apie konfliktą Instruktorių pulko vado ir Kosmonautų parengimo centro viršininko žinojo pastarojo pavaduotojas  J. Gagarinas, kuris lėktuve praeiviui net juokavo, kad jo vadai santykius aiškinasi. Toks pusės valandos ir lakūno laikymas nežinioje, irgi jam bukina dėmesingumą ir susikaupimą, ypač, prieš kontrolinį skrydį, kas turėtų būti neleistina, mano supratimu.


62 pav.:

4.              Nežiūrint to, kad J Gagarinas su „konstruktoriumi“ išskrido daugiau, nei pusės valandos vėluodami, bet METEOROLOGINIS LĖKTUVAS NUSILEIDO, KAI J. GAGARINAS BUVO ORE IR SKRIDO NET NEŽINODAMAS METEOROLOGINĖS SITUACIJOS. Toks be meteo žvalgybos skrydžių rengimas yra  grubiausias pažeidimas, nes aš Vyksos aerodromo naikintuvus radaru-aukštimačiu aptarnaudavau tik po meteorologinio lėktuvo pravedimo, kuris nurodydavo pasitaikančių debesų charakteristikas bei jų išsidėstymus, nors, daugiausiai, skraidymai būdavo giedromis dienomis. Bet ir jomis, pirmiausiai meteorologinis lėktuvas žvalgybą atlikdavo ir tokių nesąmonių dar nemačiau, kad skraidymai prasidėtų neapžvalgius debesų padėties, bei nenustačius vėjų krypties svarbiausiame skraidymų sluoksnyje.

5.              Kaip tik, netikėtai, J. Gagarinas ir  įskrido į debesų frontą, ir tuojau pat per radijo ryšį skrydžių vadovo (dispečerio) netikėtai jis parašė apsisukimo grįžimui į aerodromą, pirmiau pasakęs, kad numatytų pratimų užduotį įvykdė.

       

6.              Tuose debesyse J. Gagarinas ir iš karto žuvo – į suktuką įėjo po sekundės-dviejų, kai pasiprašė grįžti į aerodromą. Matyt, tuo metu ir praskrido šalia J. Gagarino V. A. Krečetovas, mano supratimu, šaudamas iš apačios į viršų, taip, kad radarais-tolimačiais niekas to chuliganizmo nepamatytų. O, kad nuo žemės niekas nepamatytų, tam buvo reikalingi debesys – tam būtina buvo į tuos debesis ir įvaryti J. Gagariną, tam, ir reikėjo, kad meteorologinis lėktuvas nenusileistų, tol, kol J. Gagarinas nepakilo, nors ir taip jis neleistinai vėlavo, nes jojo „instruktorius” vėlavo, nors pastarasis tuo „instruktoriumi“ niekada J. Gagarinui nebuvo  - ir tai slepiama pasauliui iki dabar. Kad, tas įvykis įvyko iš karto po radijo ryšio, tai nustatė akademikas-generolas S. Belocerkovskis, kuris su elektronine skaičiavimo mašina (EVM) nustatė, kad suktuke J. Gagarino kelias iki žuvimo buvo 55 sekundės. O tiek ir buvo laiko nuo paskutiniojo su juo radijo ryšio.  Manau, kad smūgis suspausto oro gūsio nuo V. A. Krečetovo Su – 15-tojo sparnų kaip tik ir buvo efektingiausias pagal visus Teorinės mechanikos dėsnius, nes oro gūsio smūgio atstojamoji smūgiui per J. Gagarino MiG-o sparnus ir buvo statmena – didžiausią jėgą turinčioji. Taigi:

7.              Pakartoju, kad nepadėtų Instruktorių pulko vadas V. Serioginas negalėtų padėti išeiti iš suktuko, pas jįjį ir NEBUVO VAIRALAZDĖS instruktoriaus kabinoje. Viename žurnale buvo bandoma jį apkaltinti dėl „žūties“, kad pas jį širdies raumenys buvo be deguonies – negyvybingi, skirtingai, nei J. Gagarino. Tai, neva per „...“. Bet, man, šiek tiek Anatomiją ir Fiziologiją žinančiam, jeigu V. Serioginas nebuvo atrinktas iš visų lakūnų, kaip sveikatą geriausią turintis Sovietų Sąjungoje, ir nebuvo treniruotas į kosmosą didžiausiais krūviais, ir jeigu nebūtų dvigubai vyresniu už J. Gagariną, o taip, pat, nebūtų atsakingu už tą atliktą chuliganizmą ir UŽ NETEISĖTĄ SKRYDĮ SU J. GAGARINU, per pjautynes nusileidus prievartautojui Kuznecovui, tai pykčio ir apmaudo dėka, o , gal, dar ir baimės, pamačius, kad nėra jokios išeities, organizme įvyksta STRESINĖ MIRTIS,  inkstai paduoda į kraują katachemus (dėl šio termino pavadinimo galiu suklysti) ir stabdo deguonies padavimą į širdies raumenį ir taip vyksta jame spazmas – stresinė mirtis, taip, kaip ir visiems vyksta, kas, pavyzdžiui, nemoka plaukti, ir išvirsta vidury ežero su valtele. Tada jis kaip akmuo ir eina į dugną, jau būdamas numiręs – taip Gamtoje surėdyta, kad žmogus nesikankintų žūdamas nuo išgąsčio - tai plačiai Kardiologijos mokslas nagrinėja.

8.               Pakartoju, kad į suktuką lengviau įeitų ir iš jojo sunkiau išeitų, tam buvo po sparnais pakabinti PAPILDOMI KURO BAKAI, kurie su pradedančiais skrydžiams turėtų būti draudžiami. Tie bakai papildomi reikalingi tik tolimiems skrydžiams, kažkur lėktuvą pervarant. Todėl čia nieko panašaus nebuvo. Ir dėl tų bakų kaltinamas Instruktorių pulko vadas, kad, neva, „žinojo apie blogą orą ir paliko bakus pasiklydimo atvejui“. Panašu, kad tą kaltinimą galėjo tikrasis kaltininkas sugalvoti, bet, aš negaliu garantuoti – nepamenu kur ir kaip nuskaičiau ir neužfiksavau. O, Instruktorių vadas, po pykčio ir jojo streso dėka, galėjo net nepastebėti, kad dar ir bakai po sparnais, arba ... Yra liudininkų, kur vienas iš aerodromo darbuotojų norėjo tuos bakus nukabinti, bet tai neleido vyriausias inžinierius ... (mano užrašuose kažkur yra, bet nėra kada ieškoti, nes rašau preliminarią informaciją, kurią bet kas gali pasitikrinti).

9.              Kad suktuke J. Gagarinas netektų trumpam sąmonės dėl staigaus slėgio perkričio, lėktuvui lekiant žemyn, prie jojo BUVO PUSIAU ATSUKTAS VENTILIACINIS VENTILIS.

10.              Kad, nebūtų žinoma staigaus kritimo ir tikroji žūties priežastis būtų  neįminta, Į SAVIRAŠĮ parametrų PRIETAISĄ NEBUVO ĮTAISYTAS POPIERIUS.

11.              Pakartoju: kad žūties metu neįmanoma būtų užfiksuoti kito lėktuvo pasimaišymo tikimybės, Čkalovsko aerodrome NEBUVO ĮJUNGTAS FOTOREGISTRATORIUS. Čia, aš, kaip buvęs k/d 71537 štabo fotografas Ypatingiems ir Kosminiams skrydžiams, tokio fotoregistratoriaus neturėjau – paprastą Zenitą tvirtindavau prie sienos, kad nuo indikatoriaus fotografuoti. Bet, mūsų taip vadinamas „lakūnas“ – Oro pajėgų atstovas mūsų Ryšių karinėse pajėgose kapitonas A. Suškovas, prie kurio dažnai dirbdavau per skraidymus, kuris turėdavo tiesioginį ryšį su naikintuvų lakūnais, jis akydavo man ir mums, kad reikia įsigyti tokį fotoregistratorių. Bet mums tokios būtinybės nebuvo, skirtingai, nei lakūnams, kuriems būtina skrydžių parametrus stebėti žymiai tikslesnius, nei, mes, radarininkai galime ir mums leistinas paklaidas daryti. Todėl Čkalovsko aerodrome fotoregistratoriaus neįjungimas tik J. Gagarino skrydžiui, kai viso aerodromo darbuotojai turėjo kvėpavimą sustabdę, stebėti, kaip pirmajam planetos kosmonautui sekasi pirmąjį savarankišką skrydį turėti po labai ilgos pertraukos, - čia jau „aplaidumu“ negalima sakyti. Apie tai, norėjau savo buvusio kolegos, galimai sūnui – generolui ir buvusiam Elco karo lakūnų mokyklos viršininkui bei jojo kolegai Rusijos Ginkluotojų pajėgų karinės aviacijos Saugių skrydžių departamento viršininkui generolui pulkininkui Bainetovui parašyti, bet, dabar vykstančio karo Ukrainoje metu, susirašinėti su Rusijos karinių pajėgų vadais man, kaip ir ne tinka. Todėl laiško-studijos Rusijos karinės aviacijos generolams-pareigūnams nebaigiau.

12.              Kartoju: Kad negalima būtų iš apačios į viršų skrendančio po J. Gagarino lėktuvu pasislėpusiojo pamatyti tik atsitilktinai, tam Čkalovsko aerodrome NUSIKALSTAMAI NEVEIKĖ AUKŠTIMATIS. Šis grubiausias nusikaltimas buvo vykdomas ne vieną mėnesį, kad visą aerodromą pripratinti prie to paties grubiausio nusikaltimo. Tai čia mano išvada, nes, jeigu aukštimatis buvo vienas, ir jeigu reikėjo jam remonto, tai nėra sunku iš kažkokio kito dalinio, ar kokį rezervinį iš sandėlių atsivežti, kuriuos aš koncervacijos keitimo darbuose dirbau Gaižiūnų specialiame sandėlyje. Todėl Aerodromas neturėjo teisės dirbti be aukštimačio. Toks aplaidumas karinėje aviacijoje man nesuprantamas, nes, mes – ryšininkai stengdavomės imti pavydį iš Oro karinių pajėgų, nes ten griežtesnė tvarka būdavo. O kad, radarai-tolimačiai dirbti be aukštimačių negali, nes kas 5 min. reikia kiekvieno lėktuvo aukštį perdavinėti. Ypač ši būtinybė būtina aerodromuose, nes dažnai trasos kertasi ir todėl lėktuvai turi susitikinėti griežtai skirtinguose aukščiuose. Todėl aukščių kontrolė ypatinga privalo būti.

 

13.              Na, ir paskutinė – „velnio tuzino“ eilės skaičiaus J. Gagarino „žuvimo“-imitacijos-MASKAVIMO, - tiksliau, FALSIFIKACIJOS, tikslu nuslėpti SĄMONINGĄ PIRMOJO PLANETOS KOSMONAUTO SUREGZTO NUŽUDYMO  POŽYMIO faktas jau minėtas – NAIKINTUVO STAČIAI Į VIRŠŲ SKRYDŽIUI SUKŪRIMAS, kaip vieno iš pirmųjų pasaulyje naikintuvų taip skristi galinčių. Todėl  buvęs dvimatis radaras-tolimatis tai pamatyti, gal, negalėjo? Tai, toks įspūdis, kad J. Gagarino nužudymo metu buvo išbandyta priemonė naujam III-čiajam pasauliniam karui sukelti? (Iš apačios naikintuvas užpuolamos valstybės lėktuvą lygiai taip pat pasiunčia į suktuką žuvimui, po kurio apačia buvo pasislėpęs nuo radarų-tolimačių, ir toliau jau skrenda kaip „nužudytasis lėktuvas“, priešo radarams nė nepastebėjus lėktuvų pasikeitimo, taip, kaip ir įvyko su J. Gagarinu, kai vietoje J. Gagarino, radare V. Krečetovą vedė, manydami, kad „Gagarinas skrenda“, nors jis jau buvo žuvęs. O tąsai „savasis“ lėktuvas su nedidele termobranduoline bomba užskrenda į kokį nors Centrą ir smogia, pradėdamas III-čią pasaulinį karą. Todėl, panašu, kad čia ne rusiško „aplaidumo“ sistema, o sąmoningai parengtos visos aplinkybės pirmajam planetos kosmonautui „žūti“. Kiek dabar prie naujų TRIMAČIŲ radarų tokia provokacija gali būti  jau įmanoma - galiu paabejoti. Nors aš apie juos nieko neišmanau, bet, matau, kad trimatis radaras po kito lėktuvo apačia pasislėpusį pasalūną turėtų atpažinti. Bent, aš su aukštimačiu išskirdavau viename taške, bet skirtinguose aukščiuose skrendančius ir jų abiejų aukščius nustatydavau. Todėl pasiūlyčiau pratęsti tą mintį tik apie Trimačius šiuolaikinius radarus nusimanantiems. 

 

Ar ne šio nusikaltimo slėpimui - Lietuvos skaitytojams kvailinti, laike tos katastrofos 50-mečio mūsų DELFI perspausdina Kremliaus melo straipsnį su arti 100-mečio (išgyvenusio iki 102 metų ir iki tiek dirbusio) to naikintuvo-žudiko skrydžių parametrų tyrėjo-mokslininko Arsenijaus Mironovo juokingus paistalus - to Su-15 neigėjo išsigalvojimus? Jie pranyko tik jam mirus, pusmečiu anksčiau nei A.Galite „pasigrožėti“ kaip DELFI atliko Kremliaus užsakymą, pateikdama atsakingojo matyt, už nužudymą mokslininko pačius kvailiausius prieštaravimus - https://www.delfi.lt/.../ekspertas-atskleide-gagarino...  Tame straipsnyje nesąmonė, nes J. Gagarinas neturėjo būti chuliganu, nes jei parašė 320 laipsnių leidimo, tai turėjo būti kitas prašymas kursui grįžimui į aerodromą, o po to paprašyti pradėti leidimąsi. Todėl čia panašu, kad jau a. a. Arsenijus Mironovas, būdamas apie 100 m. amžiaus kažką ...? Juolab. kad rusiškame variante buvo parašyta, kad neva, „neaišku, kas komandas vietoje dispečeriaus davinėjo“,  lyg, į uždarą karinį objektą gali „pašalinis-svetimas“ įeiti ir niekas „neatpažintų“, ir, lyg, pagal įsakymus, kas į tarnybą buvo skiriamas „negalima“ atsekti.  

ATRADAU IR MOTYVACIJĄ, DĖL KO REIKĖJO PAŠALINTI J. GAGARINĄ. Tai sužinojau iš pačios J. Gagarino žmonos, kuri irgi jau mirusi - jos atsiminime pažymėta, kad prieš žūtį jos vyras ruošė pranešimą JUNESCO konferencijai. Prieš „žūtį“ J. Gagarinas savaitgaliui iš ligoninės laikinai namo parvežė žmoną (tokį parvežimą, gal tik pirmajam kosmonautui ir galima buvo atlikti?). Tai ji tada ir matė pas vyrą ant rašomojo stalo tai konferencijai rašomą pranešimą. Juk, galėjo būti konferencijos Dėl taikaus kosmoso įsisavinimo?

Ieškant motyvus nužudyti, toks vaizdas, kad žmona J. Gagarino galėjo nujausti dėl jos vyro nužudymo ir buvo paskelbusi, jog ji prieš žūtį matė, kaip jis rašė pranešimą JUNESCO konferencijai. Mano supratimu, ši konferencija turėjo būti Kosmonautikos dienai balandžio 12-tajai.

Deja, kitą dieną (balandžio 13-tą) TURĖJO PRASIDĖTI III-čiasis pasaulinis KARAS - 8-niomis termobranduolinėmis raketomis turėjo būti sunaikinta Izraelio valstybė, tas raketas paleidus iš povandeninio laivo Viduržiemio jūroje. Bet, deja, kol laivas apiplaukė Europą ir į Viduržiemio jūrą įplaukė, numatyto signalas raketų leidimui iš Maskvos nesulaukė. Dabar mokslininkai mano, kad Izraelio sunaikinimui sutrukdė prasidėję Prahos pavasario įvykiai, kurie antrą kartą išgelbėjo Izraelio tautą. Pirmą kartą Čekoslovakija gelbėjo Izraelio kūrimosi metu, jai pasiutusi reaktyvinius karo lėktuvus.

Panašius signalus ir mes tada panašiu laiku buvome gavę apie, neva, prasidedantį III-čią pasaulinį karą. Apie tai buvau parašęs TRILOGIJĄ, kuri Facebook-e buvo sunaikinta, matyt, sovietiniams karininkams mano rašinį apskundus. Gerai, kad jį buvau tekstą išsaugojęs ir tai paskelbiau internete - http://kazlusporto.puslapiai.lt/.../index-soviet-arm...., nes aš aprašinėjau keistą radarų imtuvų išreguliavimo atliktą provokaciją Ypatingosios padėties paskelbimo metu, kuris gavosi net labai komiškas. Tai vyko šalia slapčiausio pasaulyje miesto Arzamas-16, šalia kurio mes tarnavome, ir, kuriame buvo kuriamas bei gaminamas termobranduolinis ginklas. Todėl, matyt, cenzūros ta Trilogija Facebook-e ir buvo sunaikinta.

O visą Viduržemio jūros krizę aprašiau rusiškai ČIA - http://kazlusporto.puslapiai.lt/.../index-sergeew-iu... Kaip matote, čia pirmąją laiško-studijos dalį buvau parašęs žymiausiam pasaulyje aviacijos katastrofų ekspertui Vadim-ui Lukoshevich-iui (jis F.b. yra), kuris dėl MH17 katastrofos rašo knygas, dėl šio numušto Malaizijos lainerio "ant ausų stato" savo viršininkus iš Kremliaus Gynybos ministerijos ir yra dėl MH17 Hagos teismo Amsterdame vykstančio teismo patarėju. Jis taip pat yra pagrindiniu Rusijos Kosmoso istorikų. Todėl aš jam detaliai viską aprašiau, ką internete aptikau dėl J. Gagarino žūties.

Bet, deja, tą darbą turėjau nutraukti-nebaigti, nes jis žymiausiam istorikui ir aviacijos konstruktoriui Markui Soloninui paprieštaravo dėl Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio lėktuvo susprogdinimo.

Ogi, J. GAGARINO NUŽUDYMO ORGANIZAVIMAS ANALOGIŠKAS L. KAČINSKIO Smolenske 2010-04-10 SUSPROGDINIMUI ir pagal tą pačią metodiką visuomenės apkvailinimui. Juolab, J. Gagarino nužudymo organizavimas yra atliktas "Suchoj" firmoje, kurioje ir dirbo-mokslinius eksperimentus atlikinėjo minėtas Vadim-as Lukoshevich-ius. Todėl jis MANE UŽBLOKAVO, kai pateikiau jam nepatogius techninius-Kriminologinius klausimus. To jo užblokavimo psichologinius aspektus aprašiau specialiojoje Rusijos aviacijos specialistų grupėje PLF101, skirtoje nagrinėti

Smolenske L. Kačinskio lėktuvo susprogdinimui. - https://www.facebook.com/groups/plf101/?multi_permalinks=826155878047065&notif_id=1648364754328810&notif_t=feedback_reaction_generic&ref=notif (Skaitykite ne tik pristatymą, bet ir mano komentaruose "diskusijos" pavyzdžius, dėl ko ekspertas mane užblokavo).

Šio žymaus mokslininko nenoriu kvailinti - aš gerbiu jojo indėlį Rusijos nusikaltimui MH17 numušime išaiškinimui. Bet jis sako, kad "Rusija visur kalta negali būti". O aš manau, kad tai ne Rusijos, o NUSIKALSTAMO LENINIZMO problema, kurį ypatingai puoselėja LukoFAŠISTINIS mūsų kaimynų rėžimas.
        Todėl bandžiau parašyti Markui Soloninui adresu, kurį skelbia Yotubėje. Bet, panašu, kad jis ten kaži, ar skaito laiškus? Atsakymo iš jo dar negavau. Gal per daug užsiėmęs karu Ukrainoje? Jam dar prieš tai rašiau apie 2010-2012 m. m. - siunčiau subombarduoto Kirtimų aerodromo nuotraukas, jam rašiau, kad per
„Darbo Rezervų “visasąjungines Orientavimosi sporto varžybas Čeliabinske buvau susipažinęs su vyriausiu teisėju, kuris buvo Kirtimų aerodromo lakūnas bombonešio, kuris, matyt, ruošėsi užpulti hitlerinę Vokietiją, todėl viso aerodromo lėktuvams buvo nuimti varikliai remontui, o lakūnai poilsiui paleisti į „uvolnenijas“. Ir jis būdamas Aukštuose Paneriuose pas mergaitę ant šieno, ryte išgirdo vokiškus bombonešius, bombarduojančius jojo aerodromo lėktuvus. Kai M. Soloninui tą laišką išsiunčiau, su  adreso galūne ...@keliauk.lt, tai netikėtai man pašto dėžutė pastrigo, į ją įeiti jau negalėjau ir todėl su  gmail.com turėjau įsitaisyti.

 

Bet, kas darosi dabartyje - tai yra labai glaudžiai susiję su J. Gagarino nužudymo aplinkybėmis. Juk tai ne kažkokia „konspirologija“, o tikra Kriminologija, kurioje būtina fiksuoti Fizikos - LOGIKOS ir kitų mokslo sričių ignoravimus minėtų katastrofų "tyrimuose". Todėl tuos tyrimus VIEŠAI VISUOMENĖ turi tirti, dėl ko visuomenės dėka ir buvo sėkmingai išaiškintas MH17 maršruto lainerio numušimo nusikaltimas. Aš jį kaip Oro gynybos specialistas galiu konstatuoti, kad laineris "per apsirikimą" numuštas negalėjo būti. Bet čia jau atskira kalba, kuri yra labai persipynusi su J. Gagarino nužudymo organizavimo, o taip pat ir Lecho Kačinskio Smolenske 2010-04-10 delegacijos susprogdinime pinklėmis, kuri pastaroji turi ir su „J. Krikštaponio karo belaisvių naikinime“ pinklėmis, kurias ir dabar neįmanoma išpinti, nes tikri karo belaisvių žudymai vyko visai kitur, nei sovietiniai tyrėjai kažką kurpė neaiškaus. Tai ar jais „pasitikėti“ galima?

 

 

Vytenis Akeksandraitis

mano telefonas:  864021719