Visagino Švietimo, sporto ir kultūros skyriaus

Vedėjai Monikai GUTĖI ir to skyriaus Vyriausiajam specialistui Laimonui ABARIUI,
NUORAŠAI: Kauno žydų bendruomenės vadovui Maušai BAIRAKUI, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus L.e.p. direktorei Ievai SADZEVIČIENEI,  tik ką  Mokslų Akademijoje pristatytos knygos TIKRA SĄJŪDŽIO ISTORIJA autoriui filosofui Arvydui  JUOZAIČIUI, buvusiems Sąjūdžio pradininkams - Akto dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo signatarams: teisininkui - Lietuvos Respublikos nepaprastajam ir įgaliotajam ambasadoriui Egidijui BIČKAUSKUI, politikui, fizikui dr. Zigmui VAIŠVILAI,  Sąjūdžio pirmeiviui Lietuvoje - psichiatrui Gintarui SUNGAILAI, Sąjūdžio pirmeiviui Molėtuose etnoastronomui, Prigimtinio baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidilai Jonui VAIŠKŪNUI, 2018 metų Inovatyviausiam metų mokytojui, rašančiam knygas istorine tematika dr. Algiui BITAUTUI, Lietuvos MOKSLŲ AKADEMIJOS ir LMAJA (Jauniesiems) bei visų tiriamųjų įstaigų MOKSLININKAMS, Ukmergės savivaldybės dabartiniam ir buvusiems merams, muziejams, žiniasklaidai (tame tarpe LRT žurnalistams ir jų Tarybai) LR Seimo frakcijoms, bei kitiems komitetams, komisijoms), 

buvusio Sąjūdžio Jonavoje
 organizatoriaus - sporto pedagogo,
 keletą metų tyrinėjančio
 J. Krikštaponio biografiją
Vytenio ALEKSANDRAIČIO

P R A N E Š I M A S

dėl š.m. rugsėjo 5 d. teiktos informacijos LR Teisingumo, Švietimo, mokslo ir sporto ministrėms, bei Laimonui ABARIUI apie būtinybę tarptautiniu mastu reabilituoti labiausiai apšmeižtą Lietuvos Didvyrį, turintį būti kaip pavyzdžiu moksleivijai, studentijai, kariams ir sportuojančiai visuomenei.

 (Ta visa informacija, skirta ministrėms ir ... yra išdėstyta plačiai PDF formate su elektroniniu parašu, LR Gen. prokuratūrą supažindinus. Apibendrintai su problema, susipažinimui čia  žemiau 2 kart trumpiau-aiškiau išdėstyta pagrindinė esmė)

    Šiam Advento - ... ATĖJIMO susikaupimo-susimąstymo laikotarpiui privalu pateikti mūsų Nepriklausomybės kūrimo Sąjūdžio pradžią š.m. gruodžio 11 d. paminėtą Mokslų Akademijos salėje. Joje ir buvo 1988 m. įkurtas Sąjūdis, o dabar toje MA salėje apie Sąjūdžio pradžią knygos pristatytojas Arvydas JUOZAITIS paprašė pagerbti istoriką dr. Liudą TRUSKĄ:

1 pav.: filosofas Arvydas Juozaitis, pabrėžęs, kad Sąjūdis užgimė iš chaoso, kaip meilės deivė Afrodytė iš jūros bangų mūšos ir prisiminė Sąjūdžio nariu išrinktą istoriką Liudą TRUSKĄ. Galima šią nuotrauką pasididinti-praplėsti 2 pav.: Arvydas Juozaitis istorikui dr. Liudui Truskai atminti, ant stalo priešais Sąjūdžio istorijos paminėjimo auditoriją padėjo L. Truskos portretą ir jo parašytą knygą TAUTINIS ATGIMIMAS IR ISTORIJA. Galima pasididinti ir praplėsti šią nuotrauką. 3 pav.: habil. dr. Liudas TRUSKA. galima pasididinti šią nuotrauką  Visuotinė lietuvių enciklopedija apie Liudą TRUSKĄ rašo: „... 1959-66 dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute. ...“ Ar ne todėl dabar šis Institutas inicijavo Juozo Krikštaponio biografijos suklastojimą - Didvyrio apšmeižimą vien todėl, kad jis  dabar nebepriklauso Mokslų Akademijai? O, gal, nebepriklauso ir Mokslui jau?

4 pav.: prie autografo ir prie knygos eilė buvo didžiausia, nes tik atsiradusio Sąjūdžio dėka pradėta kalbėti apie Partizanus Galima pasididinti.  5 pav.: Liudui Truskai atminti reikia susimąstyti ir jo mokiniams - J. Krikštaponio biografiją suklastojus - Didvyrį, tiesiog, apšmeižus net labiausiai pasaulyje. Galima ženkliai pasididinti.

      Prisiminkime, kaip Lietuvoje paskutiniaisiais sovietiniais laikais Atgimimas prasidėjo, kai LRT klausytojams-žiūrovams visai kitokią-tikrą istoriją istorikas Liudas pradėjo  pasakoti.
               O dabar visi istorikai profesoriaus L. Truskos parengti, net ir tie 2 „istorikai?“, kurie Juozo Krikštaponio biografiją suklastojo, ar ne galėtų susimąstyti, kad „įlindo ne į savo daržą“? Gal jiedu privalėjo turėti ir elementariausią psichologijos išmanymą, ir nujausti, kad sovietinio saugumo dokumentuose gali būti ir ne tiesa pasakyta-parašyta? Tuo labiau, kad ar „liudininkas“ tiesą pasakė, ar pamelavo - tai jau gal ne istorikų, o jau kriminalistų „daržas“, ir gal tik jie jį „ravėti“ privalo?

Kodėl taip nutiko? (I-oji dalis)
Čia  36 psl. apimtis 5-iose temos:
Galima skaitytii PDF formoje

1-oji tema: PIRMIAUSIAI REIKTŲ
TARPTAUTINIU MASTU INFORMUOTI ...

7 pav.: padidinta A. Lukačenkos rėžimo propagandinio leidinio "Minsko praUda" citatos ištrauka, kurioje pateikiama mūsų istoriko dr. Mindaugo Pociaus teikiama jo kategoriška nuomonė, kad, neva, „NĖRA JOKIŲ ABEJONIŲ, kad J. Krikštaponis buvo majoro A. Impulevičiaus batalione, ..., kuris vadovavo kuopai likviduojant žydus Rudenske ir karo belaisvius Minske.“. Dar įdomiau, kad tame straipsnyje LGGRTC-o generalinį direktorių A. Bubnį nurodo kaip, atseit, „filosofijos daktarą“, nors pats Centro tinklalapis apie savo generalinį direktorių žiniose pateikiama, jog jis kaip Humanitarinių mokslų daktaras, 1994 m. apsigynęs disertaciją „Antinacinė lietuvių rezistencija 1941-1944 m.“, kaip ASPIRANTAS (ne doktorantas) buvo Vilniaus valstybiniame universiteto Istorijos katedroje ir tuo pačiu Lietuvos istorijos institute. Tai, nuo kada Istorijos sr  itį rašant, gauni „filosofijos“ daktaro laipsnį?

2-oji tema: GAL LOGIKAI
NEREIKIA PRIEŠTARAUTI?

    Šiaip, dr. Arūnas BUBNYS neturėjo vadovautis įtartinų „liudininkų parodymais“, nes jis pats buvo ĮSPĖJĘS ATSARGIAI VADOVAUTIS SOVIETINIO SAUGUMO DOKUMENTAIS - REIKALAVO JUOS KRITIŠKAI VERTINTI ir tą jo citatą  šių eilučių autorius rodė teiktoje 2024-09-14 dabartiniam Prezidentui Gitanui NAUSĖDAI, Seimui, Vyriausybei ir ..., ketvirtos loginės problemos koncepcijos Studijos 1-moje temoje, kuri buvo skirta ne tik Karaliaučiaus universiteto 480-mečiui, bet ir 80-mečio Pirmajam Partizanų Pasipriešinimui, kaip J. Krikštaponis tokiu ir buvo, kas nuslėpta nuo Lietuvos gyventojų, o taip pat buvo skirtas Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano SMETONOS 150-mečiui, kaip Juozas buvo ir šio Prezidento sūnėnu, -  kur buvo parašyta taip:

8 pav.: pagrindinė dr. A. Bubio citata, reikalaujant būti atsargiems-kritiškiems, naudojantis sovietinio saugumo dokumentais, bei visa dėstymo aplinkybių visuma, rašytoje Studijoje, kuri buvo skirta Prezidentui, Seimui, Vyriausybei po Karaliaučiaus universiteto 480-mečio paminėjimo, akcentuojant į Emanuelio Kanto dėstytą Logiką ir siūlymą ją neignoruoti dėl J. Krikštaponio biografijos.

     Papildant 7 pav. matomą A. Lukošenkos rėžimo URM panaudotą Mindaugo Pociaus frazę, apie, jam, neva, „nesant abejonių, nusikaltimų J. Krikštaponio“, tai panašu, kad M. Pocius nėra skaitęs savo parašytos Pažymos, kurios pabaigoje neigiamas J. Krikštaponio „buvimas Baltarusijoje“ ir kurioje yra įrodymas, jog „liudininkai“ aiškiai painiojo pavardes, apie ką čia žemiau  detaliau patikslinta.

     Toliau čia  bandoma apibendrinti visų teiktų tyrimų eigoje surinktos ir skelbtos plačios informacijos situaciją su archyvuose naujai aptiktais dokumentais bei jų pastebėtomis neteisingomis interpretacijomis iki sveiku protu nesuvokiamais iškraipymais tik dviejų „istorikų?“, kur tokių absurdų net moksleiviai nesumąstytų, nes visas šis rašinys pateiktas per vaikų-moksleivių loginio mąstymo prizmę, užbaigiant abituriento demaskuota Istorijos instituto svarbiausio darbuotojo beprotiškiausios klastotės demaskavimu, kurio dėka dabar Jonavos miestas jau 25 metai, kaip švenčia savo miesto ne išgalvoto, o tikrojo gimtadienio šventes.
               Tačiau tas klastojimų braižas liūdnai pratęstas J. Krikštaponio, kaip Pirmojo Lietuvos Prezidento sūnėno apšmeižime.
               Todėl šiuos  pastebėjimus ar ne būtų tikslinga aptarti su sąžinę turinčiais Švietimo specialistais bei Žydų bendruomenės inteligentais, informuojant juos, kad  jųjų labiausiai nukentėjusi bendruomenė buvo klaidinama su Lietuvoje garbingiausiu Didvyriu, nuslepiant nuo visuomenės svarbiausią faktą - tai žiauriausių įvykių šoke drąsą išreikšti viešą pasipiktinimą nacizmu? Šio fakto nuslėpimas atskleidė Istorijos „moksle“ antisovietinio Pasipriešinimo metraščių duomenų ignoravimo priežastį.

     Pirmiausiai, nuoširdžiai AČIŪ Laimonui Abariui už jo kraštotyrinę veiklą ir už žinomo kraštotyrininko - Partizanų METRAŠTININKO Romo KAUNIEČIO surinktų žinių, turinčių neįkainuojamą reikšmę, išleidimą. Viena iš tų labai svarbių R. Kauniečio žynių  yra Atsiminimai: fiksuoti Pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos sūnėno - Partizaninio pasipriešinimo vieno iš pradininko; DVIGUBO Didvyrio Juozo KRIKŠTAPONIO jaunesnės sesers Veronikos, kuri gyveno visą laiką pas tėvus. Todėl ji savo brolį, grįžusį iš nacių kalėjimo, matė besislapstantį nuo vokiečių per visą jų okupacijos laikotarpį. Ši sesuo su vyresniąja Elena, savomis ir visuomenės suaukotomis lėšomis iniciavo Ukmergėje savo broliui atminti paminklinio akmens projektavimą ir įrengimą, kurį pašventino monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS.

     Ciniška, kad ir toliau tos giminės persekiojimą tęsia net dabar Lietuvos istorijos institutas, iki A. Smetonos 150-mečio, visai nieko neatsakydamas į šių eilučių autoriaus siunčiamus informacijų ciklus. Ar tiko per patį Pirmojo Lietuvos Prezidento jubiliejų LRT radijui kas valandą šmeižti jubiliatą to Instituto direktoriaus pasakymu, neva, A. Smetona buvo „demokratijos duobkasys“? Ar pagal tuometines pasaulyje sąlygas dabartinis mokinys galėtų tokią nesąmonę pasakyti? 
              Ir, aplamai, iš Juozo sesers Veronikos pasakojimo chronologijos ir ypatingų detalių paminėtų, negi „neįmanoma“ suvokti, jog Juozą naciai suėmė okupacijos pradžioje? Ar ne galima su moksleiviais eksperimentą padaryti? Gal jie, vis tik didesnę išmintį parodys, nei pagal Kremliaus naratyvais parengti du „istorikai?“, atlikę ypatingiausio Didvyrio apšmeižimą?

      Tuo labiau, kad dabar patikrinus visus A. Rukšėno minimus dokumentus, paaiškėjo, kad jis, greičiausiai net jų nematė, kitaip juos vadindamas, cituodamas; ne kaip dokumentuose parašyta, o iškraipytai, gal per automatinį vertėją kitaip išsivertus?

    Tai: „Kokia valstybė kita kalba įdavė?“. Kokią kitokią priežastį galima sugalvoti, matant kitokiais žodžiais liudininkų citatas autoriaus pateiktus, nei protokoluose parašyta?
      Šokiruoja „istoriko“ nurodama masinių žudynių vieta visiškai priešingoje Minsko pusėje, nei liudininkas pasakoja ir nei ten, kur dabar kraupiausios ekshumacijos vykdomos; panašiai pagal to liudininko nurodytą vietą:

10 pav.: ši ekshumacija yra pradėta 2021 m. spalio 21 (tą dieną Minsko naujienos paskelbė) šiaurinėje Minsko priemiestinėje dalyje prie Uručjie kaimelio ir netoli garsiosios Karniz-Karnič pelkės (ten dabar 120-tosios divizijos pratybų poligonas ir kasinėjimai pradėti prie įvažiavimo į tą poligoną, Šiuo metu sukurtas net gamtoje ekshumacijos muziejus po atviru dangumi; prie pat atkasamųjų žmonių griaučių. Kiekvienoje duobėje jų atidengiama po kelis tūkstančius ir visą tai rodoma atvykstančioms ekskursijoms. Anksčiau ši vieta buvo garsi Sovietų Sąjungoje automobilių lenktynių žiedu, kurį, šių eilučių tėvo dėka tą žiedą nukonkuravo šalia Kauno Kačerginės žiedas, turintis žymiai geresnes technines sąlygas. Pagal prisiminimus, per pirmąsias lenktynes; apie tas žudynes, lyg, buvo kalbama, jog lenktyninių automobilių kauksmai neleidžia ilsėtis aukoms. (Tai prielaida, nes šių eilučių autorius dar buvo mažas, kai jo tėvas, grįžęs iš pirmųjų lenktynių, vykusių Minske, kažką ne aiškiai kalbėjo.) Dabar to žiedo neliko nei ženklo. Galima pasididinti

     Na, o grįžtant prie artimųjų atsiminimų: apie J. Krikštaponio kalinimą, patvirtinto ir NKVD dokumentu, ir vokiečiams išleidus iš kalėjimo, pradėtas jo slapstymasis nuo vokiečių, PAGAL SVEIKĄ PROTĄ IR LOGIKĄ byloja, kad slapstymosi priežastis gali būti tik nenoru vokiečiams tarnauti, kur tas nenoras irgi yra fiksuotas artimųjų prisiminime.
              Deja. M. Pociaus publikacijoje išsityčiota iš artimųjų, per susigalvotą šmeižimo naratyvą, net ignoruojant istorines aplinkybes; - ignoruojant tai, kad J. Krikštaponis kaimą išgelbėjo; ne bet kada, o vokiečiams traukiantis. O tada, blaiviai mąstant, nuo jų slapstytis jau nereikėjo, nes besitraukiančios vokiečių kariuomenės kariai buvo visai ne gestapininkai. Pagal logiką tik pastarieji galėjo J. Krikštaponio ieškoti; kaip nenorinčio jiems tarnauti, kai turėjo būti iš kalėjimo išleistų, tikriausiai, kad atsigauti? Juk, istorikui reikėjo įdėmiau paskaityti tuos Partizanų atsiminimus, kad J. Krikštaponis buvo labai sublogęs, nes į kalėjimą prašė nenešti maisto, kad komunistai vienoje kameroje jį šnipu nelaikytų! 
               Tuo labiau, kad šią „publikaciją“, niekinančią mokslinį žurnalą ir patį mokslinį principą, nedaug kas skaitė, nes visų Patriotų dėmesys buvo Ukrainoje vykstančiam karui, kad rengti pagalbą broliškai Tautai nuo LDK laikų.
              Tada DABARTIS BUVO SVARBESNĖ, NEI PRAEITIS ir todėl Ukmergėje nutrūko savivaldybės žadėtas konferencijų  CIKLAS dėl J. Krikštaponio biografijos. Tuo labiau, kad Ukrainoje karu pasinaudojo J. Krikštaponio priešininkai, pradėję rusofašistines  Z raides rašyti Holokausto atmintinose vietose ir su ta Z raide viešai pradėta grasinti, kad kuo greičiau reikia J. Krikštaponiui paminklinį akmenį šalinti.
               Kaip tik, ar ne tos Z raidės ir išsigando gal „komisija“ (verta tik kabučių), nes patikėjo kažkokio savo komisijos nario, pasakiusio kažką panašaus, kad „nėra abejonių“ dėl „K. ... nusikaltimų“? Buvo pažadėta atsiųsti Pažymą - taip buvo Teisme iš „komisijos“ garso įrašų konstatuojama.
              Taigi,  vietoje iki 20 darbo dienų, kaip pagal įstatymą svarstyti turėjo, o „nutarė“ per 20  min., net neskaitę tos Pažymos, kuri buvo neaiški ir visi neaiškumai pašalinti jos pabaigoje, aprašius svarstomojo kalinimą Kauno kalėjime ir po jo slapstymąsi nuo vokiečių, o taip pat parodžius akivaizdų „liudininkų“ painiojimąsi, akivaizdžiai, painiojant panašius karininkus.

     Dėl „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo abejonė turi iškilti iš Vikipedijos ir internetinės Enciklopedijos teiginių prieštaringumų. Kodėl juos ignoravo 2 „mokslininkai“ bei LRT propagandistai, pažeidę elementariausią, ir etiką, ir teisę, cituojant nelygtimius protokolus, kurių netikrino net patys KGB-istai?
            Juolab, apie tai 2015-01-22 Nr. 17.2-829 raštu, LR Gen. prokuratūra išaiškino  žmoniška kalba; kaip nesant objektyvių duomenų. 

      Todėl, mes-kraštotyrininkai ir ryžomės kelėtai metų darbu su archyvuose nufotografuotais dokumentais, tarp kurių atradome visą eilę dar istorikams nematytų; neigiančių „J. Krikštaponio Minske“ išsigalvojimus:

     Gerai paanalizavus prieštaringus „liudijimus“,  paaiškėjo, jog IŠSIGALVOJIMAI PER ŽMOGIŠKĄ KLAIDĄ ATLIKTI, SUPAINIOJUS 2-jų PANAŠIŲ KARININKŲ  PAVARDES. O, svarbiausia, daug liudininkų (tarp jų ir 9 naujai  atrasti liudininkai   2021-12-02  Ukmergės konferencijos prieigose), J. Krikštaponį liudijo TIK Kaune buvus 2-osios kuopos vadu.

     Dar paaiškėjo, jog tą 2-ąją kuopą naciai ir labiausiai išnaudojo kariniams nusikaltimams, nes nebuvo tikrojo vado, galinčiu pasirūpinti savo kariais, kuriems būdavo tikra nelaimė, dalyvauti žmonių naikinime.

     Todėl KGB tyrėjai tik šią kuopą ir persekiojo, sudarydami jos Sąrašą, kuriame KGB-istai nerodė Krištaponio ten, kur A. Rukšėnas su M. Pociumi „pripaistė“. Kitų kuopų sąrašų mes-kraštotyrininkai kol kas dar neaptikome.

     Dar svarbiau, jog dviejų mėnesių laikotarpyje teko priskaičiuoti tai 2-ajai kuopai net iki 7-ių karininkų vadovavusių – dar net iš kitų kuopų. Daugelis liudininkų net pavardžių negalėjo atsiminti, nes vadai nuolat kaitaliodavusi.

     Liūdna, kad tokio nei vadų kaitaliojimosi, nei vadų gausos nematė A. Rukšėnas savo straipsnyje apie Holokaustą Baltarusijoje, kuriame be „Krištaponio“ ne tik nieko nematyta, bet dar ir jo buvimo „įrodymui“ visa aibė nesąmonių prirašyta. Todėl teko susirūpinti, kad į anglų kalbą tos nesąmonės nebūtų perneštos iš buvusios lietuviškos knygos.

              Kaip matome 11 pav.  LIETUVIŠKOS IR ANGLŲ KALBA KNYGŲ DIZAINAS IDENTIŠKAS. Todėl šių eilučių autoriui, knygos pristatymo išvakarėse teko perspėti, kad teks iš naujo spausdinti naujai atspausdintą knygą.  Bet, pirmą kartą teko apsidžiaugti, kad teko apsirikti...

11 pav.:  knygos anglų kalba pristatymo skelbimo fragmento ir lietuviško knygos varianto diptikas (koliažo iš 2-jų nuotraukų fotografinis terminas), Buvo manyta, jog anglų kalba naujoji knyga galėjo būti kaip vertimas identiškai buvusiai lietuviškajai knygai, gal, tik su papildymais, kaip buvo skelbta, o ne su pataisymais. Tačiau, maloniai teko nustebti, kad anglų kalba naujoji knyga kažkodėl išmetė buvusios lietuviškosios knygos A. Rukšėno didžiausių nesąmonių straipsnį.

               Ar ne todėl buvo ignoruoti minėti 2015 m. teisininkų išaiškinimai dėl nepatikimų tik operatyvinių „duomenų“, pagal kuriuos net žurnalistams, gal, pagal etiką negalima buvo piktnaudžiauti?

3-čioji tema: KAS  INICIAVO  KLASTOTĖS 
PUOSELĖJIMĄ  ? ? ?

     Taip, kad, ar nebus A. Rukšėno apgautas ir garbingas dr. S. Sužiedėlis naujausioje  2025-03-25 laidos „Crisis, War, and the Holocaust in Lithuania“ pavadinimo knygoje? Jos 536 ir 545 psl. niekinamas Didvyris, parašius, jog  „Savivaldybė atsisakė pašalinti paminklą, nepaisant apie Krikštaponio nusikaltimus sertifikuotus Istorijos instituto“, kuriais galite čia 14 pav. „pasigrožėti“, kokią nesąmonę 2014 m birželio 30 d. Institutas parašė tuometiniam Ukmergės merui:

14 pav.: šios „grožybės“, skirtos Ukmergės savivaldybės administraciją apgaudinėti su absoliučiomis nesąmonėmis ir yra 2014-06-30 pripaistytos Istorijos instituto rašte, kuri galima ATSIDARYTI ir ORIGINALIU „pasigrožėti šedevru“, kur šio kraštotyrinio tyrimo metu, net nebuvo patikėta, - buvo pamanyta kad tai kažkokia klaidžiojanti „internetinė klastotė?“; kokia tai? Todėl teko kreiptis į savivaldybės administraciją, kuri patvirtino, jog iš tiesų tokį raštą buvo gavusi. Todėl šio rašto autoriui dr. Rimantui Mikniui šių eilučių autorius įteikė kopiją, kad jis „pasigrožėtų“ savo darbuotoju, kuris sukurpė tą „grožybę“, nes garbingas dr. R. Miknys yra ne to amžiaus specialistu ir akivaizdu, jog pasitikėjo ne aišku kuo, nes pagal raštvedybos standartus privalėjo ir to rašto sudarytojas būti įrašytu. Pagal internetą nuo 1997 m. Istorijos institute dirbantį XX-to amžiaus skyriuje matome Mindaugą Pocių.) Taip, kad ar ne labai panašu į M. Pociaus braižą, kaip ir jo paties tuo pačiu elementariausių J. Krikštaponio biografijos žinomų žinių ignoravimu, pasakytu 2021-12-02 Ukmergės konferencijoje dėl J. Krikštaponio išgalvoto „kalinimo iki 1944 m. liepos mėnesio“? Tai, ar ne panašu į politinį užsakymą apšmeižti žmogų bet kokia kaina, net ignoruojant jo žinomus visuomenėje biografijos duomenimis?

     Pirmiausiai, nuo kokių „lubų“ nurašyti tie 14 pav. „duomenys“ J. Krikštaponio tarnystės net „iki 1944 m.“, dar neaiškiame batalione? Tokių dr. A. Bubnys iki 11-os išvardino. Net, A. Krikštaponiui nepalikta nei sėdėti kalėjime, nei Antinacinėje veikloje būti, nei po to Vietinėje rinktinėje būti. Kaip galima taip grubiai „nusispjauti“ į žinomus jo biografijos faktus?  Nepalikta jam net organizuoti Lietuvos Laisvės armiją, o po to ir Vyčio apygardą kurti.

     Na, o dėl kažkokio RudIAnsko, nėra tokio pavadinimo, ir, aplamai, panašaus pavadinimo gyvenvietė net nepanaši į jokį „miestą“- juo ir dabar ji nėra. Iš kur tokios geografinės „žinios“? Dar labiau šokiruoja, kad Rudenske „karo belaisvių stovykla“„prisapnuota“!- Ar ne gėda tyčiotis iš periferijos, rašant bile ką?

     Jei atsidarius visą raštą, matome rašant, kad „detalesnę informaciją gali suteikti LGGRTC-as.“ Tuo metu Centras, kaži, ką turėjo, nes A. Rukšėno „pažyma“ (kabutėse) buvo parašyta tik po pusės metų – 2014-12-19, pamynus prie Centro sudarytos Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisijos 2014-12-17 posėdyje nutarimą, ištirti, kodėl J. Krikštaponis nebuvo minimas 1948-1949 m. m. ir pirmasis jo paminėjimas atsirado tik 1961 m. dar net nenuteisto asmens.        

     Į tą Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisijos klausimą pagal logiką atsakome tik mes-kraštotyrininkai, nes NKVD domėjosi tik įvykiais Baltarusijoje, ir joje  todėl liudininkai J. Krikštaponio nerodė ir jį parodė tik tada, kai KGB jau pradėjo domėtis 2/12-tojo bataliono kūrimosi aplinkybėmis Kaune, kuriame ltn. Krikštaponį-Krištaponį ir rodė daug liudininkų tikrų, kurių parodymai tikresni-patikimesni.
              Patikimesniais liudininkais galima laikyti anksčiau liudijančius, kai dar atmintis nėra „sušlubavusi“.
               Tai matosi iš Komisijos klausimo gale apie, neva, „tik 1961 m. dar net nenuteisto asmens.“, kuris iš tikrųjų irgi buvo teistas ne už batalione buvimą, o už Partizaninę („banditizmo“) veiklą, kuris gali būti įtartu „bendražygių išdavyste?“, nes įtartinai nori įtikti sovietinio saugumo tardytojams, - keitė savo vardą, atseit, kad iš bataliono pabėgo-slapstėsi, bet vokiečių okupacijos pabaigoje vėl tame pačiame batalione atsidūrė jau su kitu-pakeistu vardu. Tuo labiau, kad yra ir kitų neatitikimų-prieštaravimų jo „liudijimuose?“.
              Tačiau jo „liudijimas“, neva, apie „Krištaponį belaisvių žudynėse“, akivaizdu, kad JIS PAINIOJA PAVARDES IŠSKIRTINAI LABAI PANAŠIŲ SAVO KUOPOS VADŲ. Tą painiojimą įrodo M. Pociaus Pažymos pabaiga, atseit, „Krištaponį Borisove“, kai pastarajame 3 liudininkai liudija Nikodemą Reikalą Borisove vadovavus.
              Tuo labiau, tas pavardes painiojantysis net turi priežastį painioti pavardes, nes išvykos į Minską prieigose batalione nebuvo, nes savo parduotuvę pridavinėjo ir galėjo nematyti, kaip kuopos ginklininku tapo N. Reikalas - „aukštas-liesas“, pagal, J. Gervino liudijimą. O J. Krikštaponis, taip pat ne žemas - „1,90 m ūgio“ pagal minėto M. Dirsės atsiminimą. Jis kaip daugiakartinis Lietuvos čempionas disko metimo ir rutulio stūmimo  rungtyse, negalėjo būti kresno sudėjimo, kokie yra Virgilijus ir Mykolas Aleknos, nes J. Krikštaponis buvo dar ir šuolio su kartimi čempionato prizininku, tuo labiau, kad yra atrasta spaudoje nuotrauka, stumiančio rutulį, kaip LIEKNO sudėjimo lengvaatlečio.
              Dar svarbiau, kad tas pavardes painiojantysis, panašu, kad N. Reikalo visai nemini, nes jį, greičiausiai, „Krištaponiu“ laiko. Bent, mes-kraštotyrininkai dar neradome N. Reikalo minint. Tuo labiau, kad Arlauską nustatėme atvirkščiai -  J. Krikštaponį, atseit, „N. Reikalu“ išsivaizduojantį. Todėl tokie nustatyti pavardžių painiojimai „liudijimuose“, įrodo, kad Lietuvos teisininkai iš LR Generalinės prokuratūros buvo visiškai teisūs, 2015-01-22 Nr. 17.2-829 raštu neleidę kaltinti J. Krikštaponio.

     Be to, tas PAINIOJANTYSIS PAVARDES, BUVO LABAI SVARBIU LIUDININKU, NUSTATANT MASINIŲ KARO BELAISVIŲ ŽUDYNIŲ VIETĄ, kurio parodymus A. Rukšėnas, panašu, kad apkaltinti J. Krikštaponį, pirmojo liudijimą „apvertė aukštyn kojomis“, net meluodamas apie jį ir nurodydama visai į priešingą  - vakarinę Minsko vietą, kur ekshumacijų batalionas randa tik mirusiųjų palaikus, o čia aukščiau 10 pav parodytos  masinių egzekucijų ekshumacijos vyksta šiaurinėje Minsko dalies panašioje kryptyje, kaip nurodė minėtas pavardžių SUSIPAINIOTOJAS, pagal kurias, gal, gali būti galimai surastos dar ir arčiau Minsko masinio teroro vietos, apie kurias minėtasis dvigubai arčiau nurodinėjo?

 Galima skaitytii PDF formoje el paštu tuoj resursas baigsis!

               Panašiai, kažkur ten ir pokariniame 1944-08-13 Akte-67  buvo nurodoma, kaip belaisvių likvidavimui juos „vežė už miesto“, kai A. Rukšėno - M. Pociaus „teiginiuose apie Miško stovyklą“, esančioje vakarop Minsko, toks nurodymas neatitiko tikrovės, nes pati Miško stovykla buvo gerokai už miesto, tada net 5 km atstume. Todėl akivaizdu, kad masinės 1941 m. spalio mėnesio karo belaisvių egzekucijos buvo vykdomos Minsko miesto teritorijoje, o ne A. Rukšėno - M. Pociaus išsigalvotoje, neva, „miško stovykloje“ (jiedu dar neteisingai rašo iš mažosios raidės, kai tai visur literatūroje įvairiomis kalbomis ta Miško stovykla rodoma kaip Tikrinis daiktavardis - „Waldlager“ ir ...), kuri pastaroji buvo skirta tik kareiviams, kurioje po filtracijos komunistų ne kaip būti negalėjo (tai vaikai net pasakytų, jei tokius baisumus nagrinėtų) ir ten masiškai naikinti net nebuvo ką. Įrodymui žemiau minėtame NKVD sudarytame akte (tai komisija vadovavo garsus akademikas Burdenko, kuris šalia Šmolensko Katynėje klastojo sušaudytos Lenkijos kariuomenės ekshumaciją) apie 1941 m. spalio mėn. masines žudynes rašoma taip:

15 pav.: šis puslapis paimtas iš žymaus Minsko kraštotyrininko Olego Usačiovo rinkinių, kur   4-tojoje skiltyje aprašoma, kad vokiečiai karo belaisviams paleido provokacinį gandą, kad visi su civiliais drabužiais bus paleidžiami namo. Apgautieji visaip bandė gauti civilius drabužius. Tačiau visus persirengusius į civilius drabužius vokiečiai paskelbė politiniais komisarais ir politrukais ir didelėmis partijomis PRADĖJO IŠVEŽINĖTI UŽ MIESTO IR TEN SUŠAUDINĖTI. Su6audymai vyko 3-jų parų laikotarpyje (tai minima ir visuose Ypatingojo archyvo dokumentų liudijimuose, kuriuos fiksavo šių eilučių autorius) Viso užmušta 8000 sovietinių karo belaisvių.
Šių eilučių autoriaus KOMENTARAS: ši naikinimo akcija vyko KARININKŲ belaisvių stovykloje (Dulag-e), kuriai dėl kai kurių priežasčių nebuvo vykdoma liepos-rugpjūčio mėnesiais FILTRACIJA, kuri buvo atliekama KAREIVIAMS Drozdų kaime šalia dabartinės diktatoriaus A. Lukašenko vilos (ten tada nuo 30-tųjų metų buvo NKVD vasarnamiai, kurie buvo SS-ui ir GESTAP-ui naudojo kaip ten vadinamos Drozdų stovyklos po atviru dangumi vadavietei, Toje stovykloje filtracijoje buvo naikinami komunistai, politrukai, komisarai ir žydai su aukštuoju išsilavinimu, kurių buvo sunaikinta  tūkstančių. Todėl ta filtraciją vokiečiams buvo reikalinga atlikti ir tarp karininkų, nes civilių drabužiams gauti reikėjo kolektyvinių pastangų ir, reik manyti, kad civiliai buvo aprengti, būtent politrukai, turėję užduotį pranešti sovietinei vadovybei apie kalinimą ir veikti dėl numatomo išlaisvinimo? Todėl A. Rukšėnas su M. Pociumi, matyt, siekdami bet kokia kaina J. Krikštaponį apkaltinti, labai susipainiojo? Kitos priežasties kaip ir sąmoningam susipainiojimui, save kvailinant - priežasties kitos surasti neįmanoma. Galima pasididinti šį 94 psl. į ryškesnį vaizdą.
 

4-toji tema:

Kodėl J. Krikštaponio pagrindinis „kaltintojas“
gelbsti Sovietų Sąjungą nuo NATO ...?

     Kaip 15 pav matome, pagal Aktą-67 Karo belaisvių stovyklos Nr 352 Minske (Štalag-352), buvo kelios - vienos Minsko miesto šiaurinėje dalyje, kita didelė į vakarus link Molodečno-Vilniaus. Taip, kad jau pagal kalbos leksiką, jei naikinti karo belaisviu „vežė UŽ MIESTO“, tai aišku, jog STOVYKLA BUVO MIESTE, nes jei būtų Miško stovykloje naikinimas, kaip A. Rukšėnas - M. Pocius rašo, tai tada niekur nereikėtų nei vežti, ir užtektų tik išvesti už stovyklos. Ir jei būtų taip parašyta, tai tada nebūtų aišku, kokioje stovykloje išvedinėjo.

     Mat, išvedinėjimai naikinimui buvo vykdomi ir iš miesto stovyklos, nes toji miesto stovykla buvo Minsko miesto pakraštyje.

    Taip, kad masinis karo belaisvių naikinimas vyko ne kareivių, o tik karininkų belaisvių stovykloje, panašiai Puškino kareivinių-Parodos vietovėje, kuri buvo kaip ir miesto teritorijoje ar jo pakraštyje. Tuo labiau, kad ten yra ir paminklas-skulptūra įrengta sušaudomam kariui, į kurią mūsų „istorikai“ nekreipė visai dėmesio, dar privėlę labai grubių geografinių klaidų (Apie jas kitoje dalyje ...) 

     Grįžtant prie Pasipriešinimo (Rezistentų) teisių  komisijos klausimo, apie „J. Krikštaponio  pirmąjį paminėjimą, atsiradusį tik 1961 m. “, tai, kaip tik tais metais buvo ir antrasis „Krištaponį“ minėjęs,  - tai  pastarojo paverstas „kaltintuoju“ garsusis Martynas Kačiulis, kuris 1961-09-03 buvo apklaustas  Mordvijos Javas lageryje (šių eilučių autoriui gerai žinomame, nes šalia buvo pastarojo 1966-1968 m. m. aptarnaujami radarai ir tame lageryje kalėjo mons. Alfonsas Svarinskas ir Nepriklausomybės signataras Algirdas  Endriukaitis, kuris tokio „Kačiulio“ bei kitų iš A. Impulevičiaus bataliono neprisimena, nes Javas miestelyje ne mažame buvo ne vienas lageris.) Tai, būtent, tame lageryje, kuriame kaliniai  buvo išnaudojami „komunizmo statybos“ planų vykdymui, per tardymą M. Kačiulis irgi paminėjo „ltn. Krištaponį“, kurį mini tik Kaune tarnavusį ir jis neigė dalyvavimą bet kokiose žudynėse, kurios jam NKVD buvo prirašiusios, nesuprantamai jam kodėl.

              Todėl dar po 19-os metų; 1980 m. ir 1982 m. M. Kačiulio „liudijimą“ apie „Krištaponį žudynėse“ A. Rukšėnas neturėjo teisės užskaityti, kaip prieštaringą 1961-09-03 tardymui, neigus jo dalyvavimą jokiose žudynėse. Tuo labiau, kad M. Kačiulis 1948 m. kuopos vadu minėjo N. Reikalą, kaip ir daugelis ir kitų liudininkų pastarąjį minėjo. Todėl po 32-jų ir po 34-ių metų M. Kačiulio atmintyje „N. Reikalo persivertimą į Krištaponį“, taip pat A. Rukšėnas neturėjo teisės užskaityti, nes privalėjo matyti atminties sutrikimą, kaip painiojantį panašius karininkus, kurio tokio „liudijimo“ persivertimo priežastį reikėjo ištirti, ką vėliau (2021 m.) M. Pocius savo Pažymoje tai ir reikalavo. Todėl jo Pažyma rašytina iš didžiosios raidės.    

     Dar svarbiau, kad A. Rukšėnas ir  M. Pocius iš tų pačių apklausų protokolų privalėjo matyti, jog M. Kačiulis negalėjo būti Rudensko žudynėse, apie kurias „liudijo“, nes iš Kauno išvyko antru reisu, jo žodžiais, 1980 m. po 5-ių  ir 1982 m. po 8-ių dienų, kas  Rudensko žudynių rugsėjo 10 dieną, pagal aritmetiką, Minske atsidūrus, gaunasi jau vieną dieną po įvykusių žudynių ir dar po 2-jų metų liudijimo padidėja net iki 3-jų dienų po žudynių į Minską iš Kauno atvykimas. Tuo labiau, kad yra baisus prieštaravimas, kai „Rudenske M. Kačiulis“ mini su J. Grigoniu „atsisakius žudyti“, kai pats J. Grigonis šios vietovės net nemini. Todėl po 2-jų metų 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje, kad JAV teisininkams šis akibrokštas į akis ne kristų, M. Kačiulis minėdamas tą „atsisakymą žudyti“,  J. Grigonio asmenybės jis jau nemini.

     Iš šio akibrokšto akivaizdu, kad 1980 m. buvo Parengiamoji apklausa yra skirta, kad paruošti sovietinius „liudininkus“ Tarptautinei 1982 m. Apklausai.

16 pav.: viena pirmųjų pasaulyje 1964 metų kosminių nuotraukų JAV Pentagono paleistų ir ir Mariaus Kačiulio pasapalioto Kačino gyvenvietėje kažkokią „karo belaisvių stovyklą“. Ji yra 2, 97 km nuo Masiukovščinos geležinkelio stoties iki Kačinos geležinkelio stotelės pagal geležinkelio bėgius išmatavus šį atstumą. Kad būtų aiškiau, siūlytina ATSIDARYTI  iki Masiukovščinos

Tai įrodo, jog M. Kačiulis išsigalvoja naują Karo belaisvių stovyklą Kačinos mažos gyvenvietės vietovėje, kurios tokios ne tik GOOGLE nerodo.          Todėl nieko nuostabaus, kad Apklausos metu, JAV atstovas iš Specialiųjų tyrimo departamento Nilas Šeras net labai nustebo, kad M. Kačiulis pradėjo aiškinti apie kažkokį lyg, jam pasigirdusį  „Kačino miestą“. Tačiau M. Kačiuliui patikslinus, kad tai Karo belaisvių stovykla taip vadinasi, tai, jei tokį KGB kas protokolą skaitytų iš gyvenančių Minsko mieste, tai amo tie netektų.               Mat, tokios „karo belaisvių stovyklos“ labai mažame gatviniame kaimelyje niekas negirdėjo tokios nesąmonės. Jos nerodo net GOOGLE - net to kaimelio gyventojai tikriausiai nėra girdėję.      Todėl šių eilučių autoriui teko pasinaudoti net 1964 m. didelės raškos kosmine nuotrauka iš JAV Pentagono tada paleisto vieno pirmųjų pasaulyje Žvalgybinių mūsų planetos dirbtinių palydovų, kurią čia kairėje 16 pav galima pastudijuoti.. Jei bus kam įdomu viena pirmųjų pasaulyje kosminių nuotraukų, tai GALIMA ATSIDARYTI DIDELĮ PLOTĄ Minsko apylinkių JAV Pentagono Žvalgybinę nuotrauką - tik reikės kiek lukterėti, kol užsikraus 31,6 Mb. (megabaitų) didžiausio ploto 1964 m. pirmoji mūsų planetos kosminė nuotrauka.      Taigi, Kačinos gyvenvietėje nesimato jokio pėdsako, kad būtų kokių nors didelių pastatų net pamatų. Taip be pėdsako išnykti „karo belaisvių didžiausia stovykla“ negalėjo. Tai, kaip matome, Marius KAČIULIS PADĖJO Sovietų Sąjungai  nuo JAV (NATO) teisininkų IŠSAUGOTI KARINĘ IR NET VALSTYBINĘ PASLAPTĮ.

                 Taigi, KGB pasitikėti M. Kačiuliu buvo pagrindas, nes M KAČIULIS BUVO KOMUNISTU-POGRINDININKU, DU KARTUS KALINAMU KALĖJIME ir iš kalėjimo jį išlaisvino sovietinė okupacija, ir jį įdarbino į Raudonosios armijos karinę bazę.

          Karui prasidėjus, M. Kačiuliui nuo atpildo teko slėptis 2-ajame batalione, kai net A. Impulevičiaus jame dar nebuvo.

       O, sovietams sugrįžus, kai padorūs bataliono kariai išėjo į Partizanus, tai M. Kačiulis, kaip komunistas, su sovietine kariuomene nuėjo iki Berlyno, už tai gavo du medalius, o kiek vėliau gavo ir 25-is metus minėto Javas lagerio. Jame darė drausmės pažeidimus, kas matosi iš charakteristikų ir, kaip ne keista „už tai?“ 10 metų anksčiau išleidžiamas iš lagerio į laisvę be jokios tremties.

      Todėl keista, kad A. Rukšėnas tokio „veikėjo“ „parodymų“ ne tik neturėjo teisės imti, bet ir, kaip ne liūdna, net nei į savo disertaciją apie motyvacijas stoti į minėtą batalioną net nieko neminėjo  - tų M. Kačiulio „grožybių“ neminėjo nei jo disertacinės temos publikacijose. Ar tai aplaidžiausio „darbo“ ĮRODYMAS?

5-toji tema: KLAIDŲ PRIEŽASTYS

LCVA ARCHYVE

     Tačiau, Centras pasityčiojo iš savo čia jau aukščiau paminėtos Komisijos minėto pasiūlymo, kur po 2-jų dienų  LGGRTC 2014-12-19 Nr.13R-30 raštu LR Generalinei prokuratūrai kreipėsi dėl Didvyriui savanorio statuso pašalinimo, net neatlikus Komisijos siūlytų rekomendacijų.
              Juk, per 2 dienas ištirti mažiausiai 2-jų mėnesių apimties atsakymo nebuvo galima. Tuo labiau, kad nebuvo ir papildyta „pažyma“ J. Krikštaponį charakterizuojančiais duomenimis, nuslėpus jo teisinį išsilavinimą ir jo aukštą sportinį meistriškumą, kas pagal bet kokius pedagoginius-etinius reikalavimus būtina teikti teigiamus asmenybės aspektus. Tuo labiau, kad LGGRTC-as apgaudinėjo ir LR Gen. prokuratūrą, nuslėpęs labai svarbų svarstomo asmens nukentėjimo nuo nacių faktą. Toje „pažymoje“ nebuvo minimas nei J. Krikštaponį Baltarusijoje pavadavęs Nikodemas Reikalas – visi meluojančių „liudininkų“ „duomenys“ buvo ištraukti tik iš konteksto, net nepatikrinus jų tikrumo.

     Bet, nors Centro teisininkai buvo apgaudinėjami, tačiau, pastarieji, laikydamiesi Lietuvos įstatymų; reikalaujančių papildomai ištirti okupacinių struktūrų duomenis – Centro prašymą nepagristai kaltinti asmenį atsisakė.  

     Taigi,  iš aukščiau minėtų Istorijos instituto išsigalvotų-suklastotų „duomenų“ ar ne akivaizdu, jog jau tada Institutas Centrą galėjo spausti klastoti J. Krikštaponio biografiją netikrais „duomenimis“? !

     Viena iš netikrų „duomenų“ A. Rukšėnas pasižymėjo, tiesiogine prasme „paistalais“ apie unikaliausią J. Krikštaponio „demobilizacijos“ NESĄMONE; net iš trijų batalionų  sukurpta pasaka, kuri galima  pripaišius dar vieną, galimai, visiškai neegzistuojantį 242-E batalioną (bent, tokio GOOGLE nerodo), „pasigrožėti“, SĄŽININGAI PRISIPAŽINUS; nesančių - neegzistuojančių „žinių“ gausa, padažytų žalia spalva:

17 pav.: A. Rukšėno "pažymos" 3 psl. pabaiga. Galima pasididinti

18 pav.: A. Rukšėno "pažymos" 4 psl. pradžia. Galima pasididinti

    Pagal stilių čia 18 pav. pabaigoje po sudėtingiausio aiškinimo ir po parašymo "t. y.", pateikus metus, gali pasirodyti, kad jie priklauso „demobilizacijai“. Mat, paskaičius sudėtingiausią aiškinimą, dėmesingumas atbunka. O čia kaip tik ir cinizmo viršūnė, nes, nors nerasta jokių duomenų, bet vis tiek A. Impulevičiaus batalione 17 pav.  „leidžiama teigti“, kad iki Naujų metų J. Krikštaponis, neva, „ėjo pareigas“, kai, aplamai, neva, „Minske“ jo „buvimo“„duomenys“ yra visiška fikcija - tikėtina, kad bet kokio juristo būtų užprotestuota ta fikcija, nes A. Impulevičius, minėdamas savo Nr. 42 įsakyme savo šokiruojančiai keistu parašymu, kad visi iki vieno, ir tame tarpe J. Krikštaponis į Minską, neva,  „ I Š V Y K O “ - tai ne tik istorikams, bet ir bet kokiems specialistams, privalantiems „turėti galvą ant pečių“, REIKIA ŽINOTI, KAD BŪTUOJU KARTINIU LAIKU JOKIE   ĮSAKYMAI NEGALI BŪTI RAŠOMI, nes tai pats elementariausias pasityčiojimas iš įsakymo, ar ne galintis iššaukti prielaidą,  kad A. Impulevičius atėjo į savo bataliono dislokacijos vietą Šančiuose ir savo bataliono nerado, nes batalionas jau gal buvo išvykęs? Todėl bataliono vadas tai ir konstatavo, kad ne jis tikruoju šeimininku buvo, ir ne jis turės atsakyti už to bataliono nusikaltimus. Greičiausiai, todėl JAV ir neišdavė jo sovietams?

19 pav.: įsakymo Nr. 42  4-to paragrafo ir 2-tro paragrafo vaizdas su keistais, įsakymams komandiruotėms nebūdingais žodžiais IŠVYKS...U ir IŠVYKO KOMANDIRUOTĖN, kur nėra liepiamosios nuosakos, privalomos įsakymams, ir kur būtojo kartinio laiko "įsakyme" yra parodija. Juolab, tas įsakymas, panašu, kad atspausdintas iš anksto, numatant būseną, jog batalionas bus išvykęs, pagal Kauno Komendandatūrai įsakymą Nr. 44 nuo spalių mėn. 4-tos dienos. Pagal 2-ą paragrafą pats bataliono vadas nurodo, jog jis išvyksta ir "Likusiųjų karių nuolatinėje stovėjimo vietoje bendrą priežiūrą ir vadovavimą" pavedė Ūkio komandos vadui kapitonui S. SLIŽIUI, kur yra įrodymas, kad minėtas M. Kačiulis tikrai galėjo tada išvykos dieną likti antrajam į Minską išvykos reisui.  Todėl  šis kapitono S. Šližio palikimo atsakingu už likusių karių pasilikimą nuolatinėje stovėjimo vietoje įrodo, kad ne visi kariai išvyko, ir turėjo būti kitas išvykos reisas į Minską, ką nurodė Martynas Kačiulis, dėl ko jis iki spalio 10 dienos vykusių Rudenske žudynių atsidurti negalėjo - tose žudynėse jis būti negalėjo ir jo fantazijos apie, neva, "Rudenske Krištaponį" yra išgalvotos - KGB užsakytos.apie ką čia žemiau bus paaiškinta išsamiau.
Kadangi 2-o paragrafo žodis IŠVYKS...U nėra aiškus, todėl čia žemiau 18 pav. pateikiamas jo stipriai išdidintas vaizdas. O šią nuotrauką taip pat galima ženkliai pasididinti-ATSIDARYTI VISĄ ĮSAKYMO PRADŽIĄ su didelės raiškos vaizdu.
Reziumuojant, šiame 4-tame paragrafe, nurodymas, jog KARININKAI IŠVYKO, bataliono vadas neneša atsakomybės už juos, nes jis tik Komendantūros įsakymą konstatuoja ir konstatuoja apie karininkų išvykimą, net, gal ir nepatikrinęs, ar jie tikrai išvyko į tą Minską?

20 pav.: 2-tro paragrafo neaiškaus IŠVYKS...U žodžio vaizdas; įrodantis, jog bataliono vadas, tikriausiai, rašo apie save, jog IŠVYKSTU, bet, vietoje raidės T, nežymiai pakartoja raidę S. Galima atsidaryti šio įsakymo vidurinę puslapio dalį.

          Iš čia aukščiau 20 pav. matome, jog matomo dar aukščiau 19 pav. to Nr.42 įsakymo 2-tro paragrafo dalyje bataliono vadas rašydamas sau įsakymą, skirtingai nei kitiems, rašydamas IŠVYKO, sau nerašo, kad „išvykau“, nes bebūtų nesąmonė, nes jau būdamas išvykęs, to įsakymo pasirašyti negalėtų. Tai todėl galėjo rašyti „išvyksiu“, ką ir matosi kažkoks žodis „išvyks“..., bet pagal sakinio tūrinį turėtų būti kitaip parašyta. Todėl čia 20 pav. išsididinus, pasimato, kad žodis „išvyks“ yra nebaigtas rašyti, ir labai neryškiai matosi antrą kartą pakartotos „s“ raidės pėdsakas, nors turėjo būti įmušta „t“ raidė. Todėl akivaizdu, jog norėta rašyti žodį IŠVYKSTU, nors parašymas „išvyksiu“ būtų kaip ir tiksliau. Aišku, reikėtų tada nurodyti, už kiek minučių žada išvykti, todėl pasirinko esama laiką, kad išvyksta. Todėl jis ir visiems kariams irgi galėjo rašyti, kad kariai „išvyksta“. Tačiau, kaip iš tikro dėl KAREIVIŲ išvykimo, matosi įrašymo forma čia žemiau:        

  21 pav.: įsakymo Nr.42 4-to paragrafo tęsinys, skirto karininkams antroji dalis to sąrašo ir po to 5-tu paragrafu įsakymas KAREIVIAMS, nurodant jiems, kad jie jau IŠVYKO irgi, taip pat, kaip ir karininkai išvyko. Raudonai čia šių eilučių autoriaus pažymėti: Ltn. Juozas Krikštaponis; kitoje grafoje pažymėtas kaip 2-o. Kp. (kuopos) vadas, jo kuopai priklausantis su raudonu klaustuku pažymėtas Jonas Klimavičius ir toks pat BENDRAVARDPAVARDIS su šauktuku kaip Jono Ūselio - 3-čio Kp. vado pavaduotojas. Pirmajam bendravardpavardžiui šauktukas, nes jo biografija ypatinga Lietuvos karininkų sąvade (enciklopedijoje) kaip sovietų Kauno kalėjime nuteistojo mirties nuosprendžiu, o po to perteistojo į 10 m. lagerio ir iš kalėjimo išėjusiojo po Birželio sukilimo kartu su bataliono vadu Antanu Impulevičiumi, kurį kaip NKVD-istų iškankintą  ir nervais pagadintą pažymi istorikas Simonas Jazavita savo knygoje "Kovok!" apie K. Škirpą, o  pažymėtas toks pats antrasis su klaustuku Jonas Klimavičius  todėl, kad jis istorikams nėra žinomas - nėra jo pavardės nei minėtame sąvade-Enciklopedijoje, nei LGGRTC-o batalionų karininkų sąraše, nei mūsų-kraštotyrininkų tarp dokumentų LCVA archyve fonde R-1444 neaptikto dokumentų, kai visų karininkų dokumentai yra, sudaro vaizdą kaip "nuo gatvės paimtojo be jokių įsakymų" kad jo įrašas šiame Nr. 42 įsakyme gali būti lyg paties A. Impulevičiaus sukurptasis, kaip J, Krikštaponiui iš kalėjimo išimti - GESTAP-ui  apgauti su suklastotu-melagingu Raportu vokiečių kalba parašytu, kurio istorikai dar nestudijavo. (tai silpnoka hipotezė, nes aptiktas ir kitoks tėvavardis, bet ...)  Tikrumo vaido dėlei galima originalų vaizdą atsidaryti VISĄ šio įsakymo antrąjį lapą.
  

    Tokių šio Nr.42 įsakymo lapų  yra net 8 su pusės tūkstančio bataliono karių pavardėmis, spausdintu, atrodo, tik su viena spausdinimo mašinėle, kuriuos visus, akivaizdu, reikėjo spausdinti daugiau, kaip dieną; gerokai prieš išvyką, kuriame gali būti ir netikslumų. Jau vien, žodžiai IŠVYKO, o ne „išvyksta“, arba „išvyks“ ar turėtų „išvykti“ (nerašau, kad „įsakau išvykti“, kaip visuose komandiruotės įsakymams būna), nes galima manyti, kad jei jau tas į s a k y m a s Nr.42 nuo 1941 m. spalių (taip mėnuo tada vadinosi) mėn. 6 d. Rikiuotės sričiai skirtu (perskaityti per rikiuotę) paragrafą 1-mą, skelbiant Kauno Komendantūros (tų metų) spalių 4 d. Nr. 44 įsakymą ir prašant Kariams perduoti „nuo Pono pirmojo Generalinio Tarėjo generolo KUBILIŪNO“ dėl išvykstant „į garbingą žygį ...“, tai atkartoti jau nuo savęs kaip A. Impulevičiaus asmenybės, gal buvo negalima? (Čia reikia TIKRŲ istorikų klausti,)
               Tačiau, BŪTOJO KARTINIO LAIKO įsakyme taikyta forma gali būti įrodymu, kad 2-ojo bataliono vadui majorui Antanui Impulevičiui NEBUVO GALIMYBĖS PATIKRINTI, kas iš tų įsakyme nurodytųjų IŠVYKO, O KAS NE - ir tai, akivaizdžiai įrodo, jog A. Impulevičius atvykęs į Minską, iš karto spalių mėn. 13 d. įsakymu Nr. 44-tuoju, paragrafu 2-uoju matomu 22 pav.  prieš savaitę rašytą įsakymą Nr. 42 ATITAISO  dėl neišvykusio leitenanto Jono Stankaičio bei ...

22 pav.:  žinomo Nr. 42 įsakymo ATITAISYMO pavyzdys leitenantui Jonui Stankaičiui, kurį galimą atsidaryti išdidintą originalų.

     Tame pačiame 44-tame įsakyme yra 4-tas paragrafas, kuriame lygia taip, matant čia 23 pav., atitaisomas Nr. 42 įsakymas DĖL NEATVYKŲSIŲJŲ į Minską - jau sauvaliai pasisalinusiųjų:

.
23 pav: to paties įsakymo Nr. 44. (jį galima pamatyti VISĄ per visą psl. o taip pat lygiai tokį patį pamatyti VISO psl. su tais pačiais raudonais pažymėjimas šių eilučių autoriaus atliktais aiškumo dėlei) paragrafas 4-tas taip pat į Minską NEIŠVYKUSIEMS - SAUVALIAI PASIŠALINUSIEMS toks pat ATITAISYMO įsakymas iš maisto išskirti, Pastaboje nurodant to paties garsiojo įsakymo Nr. 42  paragrafe 5-tame nurodomos tų pasišalinusiųjų eilės numeriai, o taip pat ir raportas dėl pasišalinimo.     

       Svarbiausia, atitaisomas buvęs įsakymas pagal kažkokį dokumentą, kaip Raportą, o susirgus ir net dar pridedant gydytojo pažymą. Todėl, A. Rukšėnas privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad jeigu yra žinia, kad J. Krikštaponis buvo GESTAP-o sulaikytas, tai jau PAGAL TEISINĘ LOGIKĄ, bataliono vadas A. Impulevičius naikinti J. Krikštaponiui išvykos į Minską nekaip negalėjo, jei apie tai iš GESTAP-o negavo jokio rašto ar raporto paties sulaikytojo. Tuo labiau, kad NIEKINIS A. RUKŠĖNUI DOKUMENTAS PRIVALĖTŲ BŪTI IR DĖL PRIEDO PRIE ALGOS J. Krikštaponiui, nes apie jo sulaikymą, batalionui jau turėjo būti žinoma -  jau, vien, pagal sesers Veronikos Atsiminimus, kur iš kart po J. Krikštaponio sulaikymo, dėl pastarojo išlaisvinimo iš kart įsijungė jo draugai (aišku, ir batalione labai svarbūs, gal, buvę, ką galima įžiūrėti iš LCVA R-1444 pačių svarbiausių dokumentų, apie ką čia detaliau žemiau ...), ir labai artimas giminaitis generolas S. Raštikis,  esantis pats įtakingiausias Lietuvoje kaip politinis asmuo (bendravęs su Ribentropu ir net su A. Hitleriu bei su Stalinu) su kuriuo GESTAP-as tikrai skaitytis privalėjo, nes pagal istoriką Simoną Jazavitą, kaip nuo LLV vykdė nesėkmingas derybas dėl žydų žudynių nutraukimo. (Apie tai ir J. Krikštaponis galėjo turėti neigiamą nusistatymą prieš nacius.)
              Taip, kad nacių sulaikytasis J. Krikštaponis galėjo būti laikomas kaip Lietuvos karininkas patekęs į nelaisvę kitos valstybės dispozicijon, dėl ko atsakyti jo žmonai priklausantį priedo prie atlyginimo negalėjo būti jokio juridinio pagrindo. Todėl kaip pati šlykščiausia M. Pociaus manipuliacija turėtų į istorikų rengimo vadovėlius būti įrašyta, kai savo publikacijoje ir Pažymoje dėl to priedo prie atlyginimo jis nuo skaitytojų nuslepia to priedo paskirtį ir tą priedą „prilipdęs“ prie Rudenske vykdytų žudynių - skaitytojui susidaro įspūdis, jog tai „priedas už žudynes“, kaip „sunkus-kenksmingas darbas?“. Tai, ar ne elementarus NEUROLINGVISTINIS PROGRAMAVIMAS, skaitytojui nuteikti prieš Didvyrį?

5-tojioji tema: 
Kodėl fantazuota apie„demobilizaciją“?

        Taigi, grįžtant prie   Alfredo Rukšėno „pažymoje“ dėl J. Krikštaponio, neva, „paleidimo į atsargą“ ilgiausią aiškinimą,  užimantį net 1/4-tąją jo „pažymos“ dalį, kur 17 pav. yra NUOŠIRDŽIAUSIAS Alfredo PRISIPAŽINIMAS, parašant:

     „1941 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių įsakymuose, skirtuose lietuvių 2-ajam savisaugos batalionui, yra žinių apie batalione tarnavusių karininkų tarnybinių pareigų kaitą, jų perkėlimus į tarnybą kitur, demobilizacijas. Ltn. J. Krikštaponis (Krištaponis) tarp minėtų karininkų nefigūruoja.“ (Pabraukta šių eilučių autoriaus)

     Tačiau jo tolimesnis parašymas, kad „Ši aplinkybė leidžia teigti, kad mjr. A. Impulevičiaus bataliono 2-osios kuopos vadas ltn. Juozas Krištaponis 1941 m. gruodžio 31 d. dar ėjo savąsias tarnybines pareigas.“, pagal čia aukščiau išsiaiškintą A. Impuliavičiaus Nr. 42 įsakyme būtojo kartinio laiko žodį „išvyko“ (į Minską) naudojimo faktą ir faktus, kad 3 kariškiai buvo, vis tik, neišvykę, dėl ko buvo atitaisytas minėtas įsakymas, paneigiant tų 3-jų neišvykimą. Tai jau pagal tuos faktus minėtas keistas tas A. Impuliavičiaus įsakymas yra visiškai niekinis, nes yra įrodyta, kad galėjo ir daugiau kariškių neišvykti, dėl kurių nebuvo parašyti raportai, ar ...
               Taip, kad Minske ir J. Krikštaponis  būti negalėjo, jeigu jis tuo metu nacių galėjo būti laikomas kalėjime. Tuo labiau, kad jis kalėjime buvo laikomas vienoje kameroje su komunistais, apie kuriuos štandartenfiureris Karlas Jägeris savo garsioje Holokausto kronikoje-ataskaitoje apie komunistus buvo parašęs taip:

24 pav.: ištrauka iš Karlo Jägerio garsios ataskaitos - Holokausto buhalterijos: „Suvestinių žinių apie 3-čio operatyvinio būrio teritorijoje iki 1941  m. gruodžio 1-os dienos įvykdytas egzekucijas “, kurios yra publikuojamos „Vilniaus anarchistų grupės, veikusios - 2005-2015 metais, svetains archyve, kuriame“ ... yra  „... informacijos anarchizmo teorijos ir praktikos klausimais“ - taip skelbia galimai ekstremistinis ANTIFA „Anarchijos“ tinklalapis, kurį, galimai, moderuoja žinomas tyrinėjimo entuziastas Evaldas Balčiūnas, kuris pagal M. Pocių buvo 2011-03-04, atseit, „pirmą kartą“ apie J. Krikštaponį iš neigiamos pusės parašęs ir, gal, jo dėka minėtas protesto piketas buvo Giedriaus Grabausko įvykdytas, kai ištikrųjų, labiausiai šį Didvyrį apšmeižęs  buvo 2007 m. A. Rukšėnas savo įstaigos moksliniame žurnale, grubiai antimoksliniu straipsniu, pamindamas elementarios etikos ir padorumo reikalavimus, apie ką čia žemiau. O platesniam susipažinimui apie šią Karlo Jägerio ataskaitą, galima tą VISĄ ataskaitą atsidaryti Anarchijos svetainėje, - raudonai  NUOTRAUKOJE šių eilučių autoriaus pabraukta dėmesiui atkreipti, kiek laiko komunistai buvo kalinami.

       Pagal 24 pav. matomą Karlo Jägerio aiškinimo pabaigą, tai už tos nuotraukos gale ir už jos ribų buvo rašoma, jog „Baigus patikrinimą, kaliniai buvo nuvaryti atgal į savo kameras. Tie, kurie turėjo būti paleisti, buvo sustatomi į koloną ir nuvedami į turgavietę. Ten į juos buvo kreipiamasi trumpa prakalba ir po to, daugelio gyventojų akivaizdoje, jie buvo paleidžiami.“

     Reikėtų paminėti, jog toje Karlo Jägerio ataskaitoje buvo pažymėta apie perpildytus Lietuvos kalėjimus ne tik komunistais, bet ir komjaunuolėmis nepilnametėmis, kurios per prievartą prie sovietinių okupantų buvo suvarytos, kad galėtų kokį darbą gauti. Todėl Karlas Jägeris kaip ir pyko ant „neįsisąmoninto lietuviško gaivalo“, kas  tokiais žodžiais toje ataskaitoje išreikštas pyktis dėl persistengimo suiminėti bet ką, nes perpildytuose kalėjimuose buvo ir antisanitarinės sąlygos.
               Svarbiausia, reikia paminėti, jog čia ne bet koks "dokumentukas", o      Lietuvoje įvykdyto masinio žydų naikinimo viršininko ir apskaitininko SS pulkininko (Standartenführer) Karlo Jägerio, kaip 3-čiojo operatyvinio būrio (OB 3) vadovas. Jo 1941 metų rugsėjo 10 d. ir gruodžio 1 d. raportai – tai savotiškos masinių žudynių Lietuvoje buhalterinės knygos. 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje „Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas“ SS pulkininkas Karlas Jägeris išvardijo jo nurodymu ir paliepimu įvykdytas egzekucijas ir nurodė tikslų nužudytų žydų bei komunistų skaičių. 

     Tai, kaip matome, kad pagal štandartenfiurerio Karlo Jägerio ataskaitą, aprašomasis periodas yra tik 1941 m. vasarą, nes ir tos ataskaitos terminas jo paties dokumento pavadinime įvardintas iki  1941 m. gruodžio  1-os dienos.

     Kaip matome iš to dokumento, komunistai buvo nuteisti 1-3 ir 6 mėnesiams ir panašiai iki Naujų metų komunistų kaip jų  kalėjimuose neturėjo likti.

     Todėl sveiku protu nesuvokiama, kaip, pagal M. Pocių, 2021-12-02 Ukmergės konferencijoje pareiškusio, po savo pranešimo paskutiniąją dalį apie „gandus“, buvo pasakyta:

     „Viešai  skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos .“

     Deja, pranešėjas vėl tą patį padarė Lietuvos ir Ukmergės visuomenės kaip ir eilinę apgavystę; lygiai taip pat, kaip ir 2014-06-30 Istorijos institutas rašė Ukmergės tuometiniam merui Vydui Pakniui, patį absurdiškiausią raštą buvo parašęs, čia aukščiau  14 pav.: paminėtą.
              Absurdas, nes VĖL Instituto vardu pasakyta absoliučiausia nesąmonė, nes nuo 3-jų mėnesių vos ne iki 2-jų metų M. Pocius prailgina J. Krikštaponiui kalinimo laikotarpį Toks Istorijos instituto atliktas eilinis NUSIŠNEKĖJIMAS, kaip ir 2014-06-30 NUSIRAŠYMAS, taip pat J. Krikštaponiui prailginus tarnybą 2/12-ame batalione net iki 1944 m..

              Net jam tada buvo nepalikta laiko nei kada kalėti, nei antinacinėje veikloje dalyvauti ir nei Vietinėje rinktinėje būti, nei Lietuvos laisves armiją (LLA) kurti ir tuo pačiu nepalikta vietos partizanų Vyčio apygardai įkurti. Pagal josios ryšininko-Magadano kalinio ir žinomo tautodailininko Mykolo Dirsės atsiminimus, užfiksuotus Šilų bibliotekoje dirbusios kraštotyrininkės Audronė Astrauskaitės, bei 2009 m. jos straipsnyje XXI-amžiuje publikuotus bei jo ištrauką čia žemiau 26 pav. matomos, iš tikrųjų partizanų Vyčio apygarda buvo ne kaip istorikai nusirašę nuo NKVD dokumento  kokį mėnesį prieš J. Krikštaponio žuvimą, lyg, pusmetį Partizanai būtų veikę be apygardos, ir, lyg, "būtų reikėję iš NKVD gauti leidimą"  partizanų apygardai kurti, kai tikrumoje ji buvo įkurta dar vokiečiams nepasitraukus Partizanų sąskrydyje Liepos 20 d. miške už Lėno kapinių, čia žemiau 27 pav tolumoje už to paties Mykolo Dirsės suprojektuoto Partizanams atminti Gedimino stulpų pavidalo paminklo.
              Taigi, keistai ignoruojant Partizanų metraščius, dabar J. Krikštaponį Institutas iki 1944 m. laiko jau ne „batalione“, kaip teigė savo 2014-06-30 „rašte“ Ukmergės merui V. Pakniui, o pagaliau, jau „perkėlė iš bataliono į kalėjimą“! Ar ne per kalėjime ilgai mokslininkui laikyti iki net dviejų metų? Toks įspūdis, kad vėl M. Pocius galimai nematė dokumento apie J. Krikštaponio kalinimą šio:

25 pav.:  šių eilučių autoriaus Ypatingajame archyve atrasta ir pirmą kartą viešai paskelbta bei aiškumo dėlei Fotošopu žaliai-raudonai pabraukta NKVD generolo P. Kapralovo „доносс“-o ištrauka, skirta generolui-pulkininkui Tkačenkai  ta dalis, kurioje nurodomos pagrindinė žinios apie šios temos herojų svarbiausias   teiginys,  kad J. Krikšaponis („Krištaponis“) prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir 3-is mėnesius buvo kalinamas Kauno kalėjime. Šio raštelio nuotrauką galima pasididinti ir VISĄ perskaityti 

              Tokia vėl pasakyta M. Pociaus nesąmonė įrodo, jog ir šio NKVD dokumento savo akyse gal nematė, nors apie jį nuo kažko, gal, nurašė ir įrašė į savo Pažymą bei minėtą „mokslinę“ publikaciją? 

Pagarbiai
Vytenis Aleksandraitis
tel.: +37064021719
el. paštas: trenerisvytenis@gmail.com