| |
|
| |
Visagino Švietimo, sporto ir kultūros skyriaus
Vedėjai Monikai GUTĖI ir to skyriaus Vyriausiajam specialistui Laimonui
ABARIUI,
NUORAŠAI: Kauno žydų bendruomenės vadovui Maušai BAIRAKUI,
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus L.e.p. direktorei Ievai
SADZEVIČIENEI, tik ką Mokslų Akademijoje pristatytos
knygos TIKRA SĄJŪDŽIO ISTORIJA autoriui filosofui Arvydui
JUOZAIČIUI, buvusiems Sąjūdžio pradininkams - Akto dėl Lietuvos
Nepriklausomos valstybės atstatymo signatarams: teisininkui - Lietuvos
Respublikos nepaprastajam ir įgaliotajam ambasadoriui Egidijui
BIČKAUSKUI, politikui, fizikui dr. Zigmui VAIŠVILAI,
Sąjūdžio pirmeiviui Lietuvoje - psichiatrui Gintarui SUNGAILAI,
Sąjūdžio pirmeiviui Molėtuose etnoastronomui, Prigimtinio baltų tikėjimo
bendruomenės
Romuva vaidilai Jonui VAIŠKŪNUI, 2018
metų Inovatyviausiam metų mokytojui, rašančiam knygas istorine tematika
dr. Algiui BITAUTUI, Lietuvos MOKSLŲ AKADEMIJOS ir LMAJA
(Jauniesiems) bei visų tiriamųjų įstaigų MOKSLININKAMS, Ukmergės
savivaldybės dabartiniam ir buvusiems
merams, muziejams,
žiniasklaidai (tame tarpe LRT žurnalistams ir jų Tarybai) LR Seimo
frakcijoms, bei kitiems komitetams, komisijoms),
buvusio Sąjūdžio Jonavoje
organizatoriaus - sporto pedagogo,
keletą metų tyrinėjančio
J. Krikštaponio biografiją
Vytenio ALEKSANDRAIČIO
P R A N E Š I M A S
dėl š.m.
rugsėjo 5 d. teiktos informacijos LR
Teisingumo, Švietimo, mokslo ir sporto ministrėms,
bei Laimonui ABARIUI apie būtinybę tarptautiniu
mastu reabilituoti labiausiai apšmeižtą Lietuvos Didvyrį,
turintį būti kaip pavyzdžiu moksleivijai,
studentijai, kariams ir sportuojančiai
visuomenei.
(Ta
visa informacija, skirta ministrėms ir ... yra
išdėstyta plačiai PDF formate su elektroniniu parašu,
LR Gen. prokuratūrą supažindinus. Apibendrintai su problema,
susipažinimui čia žemiau 2 kart trumpiau-aiškiau išdėstyta
pagrindinė esmė)
Šiam Advento - ... ATĖJIMO susikaupimo-susimąstymo laikotarpiui privalu
pateikti mūsų Nepriklausomybės kūrimo Sąjūdžio pradžią š.m. gruodžio
11 d. paminėtą Mokslų Akademijos salėje. Joje
ir buvo 1988 m. įkurtas Sąjūdis, o dabar toje
MA salėje apie Sąjūdžio pradžią knygos pristatytojas Arvydas
JUOZAITIS paprašė pagerbti istoriką dr. Liudą TRUSKĄ:
|
Visuotinė
lietuvių enciklopedija apie Liudą TRUSKĄ rašo:
... 1959-66 dirbo
Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute.
... Ar ne
todėl dabar šis Institutas inicijavo Juozo
Krikštaponio biografijos suklastojimą - Didvyrio
apšmeižimą vien todėl, kad jis dabar
nebepriklauso Mokslų Akademijai? O, gal,
nebepriklauso ir Mokslui jau? |
|

4 pav.:
prie autografo ir prie knygos eilė buvo
didžiausia, nes tik
atsiradusio Sąjūdžio dėka pradėta kalbėti apie
Partizanus
Galima
pasididinti. |

5
pav.:
Liudui Truskai atminti
reikia susimąstyti ir jo mokiniams - J.
Krikštaponio biografiją suklastojus - Didvyrį,
tiesiog, apšmeižus net labiausiai pasaulyje.
Galima ženkliai
pasididinti. |
|
|
| |
Prisiminkime, kaip Lietuvoje paskutiniaisiais sovietiniais
laikais Atgimimas prasidėjo, kai LRT klausytojams-žiūrovams
visai kitokią-tikrą istoriją istorikas Liudas pradėjo
pasakoti.
O dabar visi istorikai profesoriaus L. Truskos parengti, net ir
tie 2
istorikai?, kurie Juozo Krikštaponio biografiją
suklastojo, ar ne galėtų susimąstyti,
kad įlindo ne į savo daržą? Gal jiedu privalėjo
turėti ir elementariausią psichologijos
išmanymą, ir nujausti, kad
sovietinio saugumo dokumentuose gali būti ir ne
tiesa pasakyta-parašyta?
Tuo labiau, kad ar liudininkas tiesą pasakė, ar pamelavo -
tai jau gal ne istorikų, o jau kriminalistų daržas, ir
gal tik jie jį ravėti privalo?
Kodėl taip nutiko?
(I-oji dalis)
Čia 36 psl. apimtis 5-iose
temos:
Galima
skaitytii
PDF formoje
1-oji
tema:
PIRMIAUSIAI
REIKTŲ
TARPTAUTINIU MASTU INFORMUOTI ...
|
O, čia, kaip tik., paaiškėjo, jog apie, neva,
Krištaponį žudynėse paistė liudininkai,
kurie supainiojo dviejų panašių karininkų pavardes, ir,
atradus kitus dokumentus, kurių istorikai dar nėra matę,
akivaizdu, kad
J. Krikštaponis Baltarusijoje būti ne kaip negalėjo.
Todėl, vardan profesoriaus Liudo Truskos pagerbimo -
jo mokiniai, suklydusieji dėl J. Krikštaponio, gal
privalėtų savo klaidą nedelsiant ištaisyti?
Taigi,
dėl labiausiai
Lietuvoje APŠMEIŽTO Juozo KRIKŠTAPONIO, dėl kurio tikros
biografijos praskleidimą, pirmiausiai, reikia padėkoti
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centrui (toliau LGGRTC-ui, arba Centrui)
už geranorišką
bendravimą Kraštotyrinio tyrimo metu ir už
suteiktą; net 14 psl. apimties informaciją (nuorodos į
visus dokumentus šio pranešimo platesnių studijų
nuorodose), kurios dėka archyvuose
mums-kraštotyrininkams lengviau galima buvo tyrimus
atlikinėti, apie kurių eigą buvo nuolat informuojamas
Centras ir Institutas (LR istorijos).
Taip, kad, AČIŪ Centrui už įdėmų
mūsų-kraštotyrininkų teiktos informacijos sekimą, dėl ko
sveikintina, kad
vykstančiame šiam Didvyriui paminklinio akmens
Teisme LGGRTC-o atstovė PRIPAŽINO, JOG ARCHYVAI
NĖRA IŠTYRINĖTI, dėl ko buvo uždrausta J.
Krikštaponiui naikinti atminimą.
Tačiau, skubiai reikia informuoti
ir reabilituoti šį Didvyrį tarptautiniu mastu, kuo
skubiausiai apie J. Krikštaponį
informuojant, kaip protestuotoją
prieš nacizmą ir nuo jų nukentėjusįjį.
Informuoti apie tai reikia ne tik JAV ir Izraelio
valstybes, bet ir kaimyninę Baltarusiją,
kurios Užsienio reikalų ministerija šiuo metu per
propagandinį "Minsko praUdą" (čia dešinėje
6 pav.)
parodyta, kaip Baltarusijos URM kompromituoja
Lietuvą tarptautiniu mastu; savo tinklalapyje
pasipiktino dėl mūsų Teismo sprendimo uždrausti
pašalinti J. Krikštaponiui paminklinį akmenį. Tą mūsų
Rytų kaimynų URM publikaciją galima pamatyti adresu:
https://www.facebook.com/photo?fbid=976274768024474&set=a.191053586546600
|

6 pav.:
A. Lukašenko rėžimo propagandinis tinklalapis "Minsko
praUda" pasipyktino, kad Teismas neleido panaikinti J.
Krikštaponiui paminklinį akmenį. To
straipsnio galima
atsidaryti
RYŠKESNĮ vaizdą,
o taip pat galima nueiti į straipsnio originalą
internetiniu adresu
https://mlyn.by/31032025/v-litve-reshili-ne-snosit-pamyatnik-naczistskomu-kollaboraczionistu-krikshtaponisu/
|
|
Ten; Baltarusijos URM Fb.
profilyje yra ir šių eilučių autoriaus
komentaras - trumpiausia
J.
Krikštaponio Baltarusijoje
NEbuvimo įrodymų
koncepcija, rusų kalboje pateikta, su HIPOTEZE
dėl J.
Krikštaponio, kaip Teisę universitete studijavusiojo;
galimai sugebėjimus turėjusį visam A. Impulevičiaus
batalionui stabdyti-trukdyti nuo karinių nusikaltimų,
jei jis būtų į Minską išvažiavęs. Tuo labiau, kad jis ir
PADEMONSTRAVO tą savo SUGEBĖJIMĄ VOKIEČIUS SUSTABDYTI
NUO NUSIKALTIMO, Bagnopolio gyventojams išgelbėjęs
gyvybes, ir patį kaimelį išgelbėjo nuo sudeginimo.
Tuo labiau, kad to 2/12 bataliono buvusi J. Krikštaponio
2-oji kuopa nacių ir buvo
labiausiai išnaudota kariniams nusikaltimams, nes ne
buvo jos tikrojo vado, kurie
nuolatos kaitaliojosi, ir kuriuos šių
eilučių autorius priskaičiavo net iki
7-ių; net iš kitų
kuopų. O tai irgi unikalus įrodymas,
kad J. Krikštaponis ten NEbuvo.
Taigi, reiktų moksliškai formuoti panašų trumpą
komentarą dėl istorikų klaidos ir LRT Didvyrio šmeižto.
Pastarasis terminas vartotinas, nes Žurnalistinių tyrimų
skyriui nereikėjo ignoruoti interneto, Vikipedijos ir
Enciklopedijos bei publikacijų, keliančių kolizijas -
jas reikėjo tirti, o ne
gėdingai slėpti
asmens išteisinančius faktus. (Todėl čia žemiau
visur tokia gėdos spalva žymimi
gėdingi faktai)
O aiškumo dėlei
patartina šio ilgoko rašinio studijavimą pradėti nuo
minėto rusiško komentaro-koncepcijos, esančios Balt.URM
nuorodoje.
Juolab, kaip matosi, jog
Baltarusijos Užsienio reikalų ministerija aiškiai KIŠOSI
į Lietuvos VIDAUS REIKALUS, - bandė šantažuoti mūsų
LGGRTC-ą, kai dar buvo neįsiteisėjęs Teismo sprendimas,
cituojant dr. Arūno Bubnio, ir, ypatingai
nekorektišką;
čia žemiau
7
pav.
parodytą
Mindaugo Pociaus citatą: |
|
| |

7
pav.:
padidinta A. Lukačenkos rėžimo propagandinio leidinio "Minsko
praUda" citatos ištrauka, kurioje pateikiama mūsų istoriko dr.
Mindaugo Pociaus teikiama jo kategoriška nuomonė, kad, neva,
NĖRA
JOKIŲ ABEJONIŲ,
kad J. Krikštaponis buvo majoro A. Impulevičiaus batalione, ...,
kuris vadovavo kuopai likviduojant žydus Rudenske ir karo
belaisvius Minske..
Dar įdomiau, kad tame
straipsnyje LGGRTC-o generalinį direktorių A. Bubnį nurodo kaip,
atseit, filosofijos daktarą, nors pats Centro tinklalapis apie
savo generalinį direktorių žiniose pateikiama, jog jis kaip
Humanitarinių mokslų daktaras, 1994 m.
apsigynęs disertaciją Antinacinė lietuvių rezistencija
1941-1944 m., kaip ASPIRANTAS (ne
doktorantas) buvo Vilniaus valstybiniame universiteto
Istorijos katedroje ir tuo pačiu Lietuvos istorijos institute.
Tai, nuo kada Istorijos sr itį rašant, gauni filosofijos
daktaro laipsnį?
2-oji
tema: GAL LOGIKAI
NEREIKIA PRIEŠTARAUTI?
Šiaip, dr. Arūnas BUBNYS
neturėjo vadovautis įtartinų
liudininkų parodymais, nes jis pats buvo ĮSPĖJĘS ATSARGIAI
VADOVAUTIS SOVIETINIO SAUGUMO DOKUMENTAIS - REIKALAVO JUOS
KRITIŠKAI VERTINTI ir tą jo citatą šių eilučių autorius
rodė
teiktoje 2024-09-14 dabartiniam
Prezidentui Gitanui NAUSĖDAI, Seimui, Vyriausybei ir ...,
ketvirtos loginės problemos koncepcijos Studijos
1-moje temoje, kuri buvo skirta ne tik
Karaliaučiaus universiteto 480-mečiui,
bet ir 80-mečio Pirmajam Partizanų
Pasipriešinimui, kaip J. Krikštaponis tokiu ir buvo, kas
nuslėpta nuo Lietuvos gyventojų, o taip pat buvo skirtas Pirmojo
Lietuvos Prezidento Antano SMETONOS 150-mečiui,
kaip Juozas buvo ir šio Prezidento sūnėnu, -
kur
buvo parašyta taip:

8 pav.:
pagrindinė dr. A. Bubio citata, reikalaujant būti
atsargiems-kritiškiems, naudojantis sovietinio saugumo
dokumentais, bei visa dėstymo aplinkybių visuma, rašytoje
Studijoje, kuri buvo skirta Prezidentui, Seimui, Vyriausybei po
Karaliaučiaus universiteto 480-mečio paminėjimo,
akcentuojant į Emanuelio Kanto dėstytą Logiką ir siūlymą
ją neignoruoti dėl J. Krikštaponio biografijos.
Papildant
7
pav.
matomą A. Lukošenkos rėžimo URM panaudotą Mindaugo Pociaus frazę, apie,
jam, neva,
nesant
abejonių, nusikaltimų J. Krikštaponio,
tai panašu, kad M. Pocius nėra skaitęs savo parašytos Pažymos, kurios
pabaigoje neigiamas J. Krikštaponio buvimas Baltarusijoje ir kurioje
yra įrodymas, jog liudininkai aiškiai painiojo pavardes, apie ką čia
žemiau detaliau patikslinta.
Toliau čia bandoma apibendrinti visų
teiktų tyrimų eigoje surinktos ir skelbtos plačios informacijos situaciją su
archyvuose naujai aptiktais dokumentais bei jų pastebėtomis
neteisingomis interpretacijomis iki sveiku protu nesuvokiamais
iškraipymais tik dviejų
istorikų?, kur tokių absurdų net moksleiviai
nesumąstytų, nes visas šis rašinys pateiktas per vaikų-moksleivių
loginio mąstymo prizmę, užbaigiant abituriento demaskuota Istorijos
instituto svarbiausio darbuotojo beprotiškiausios klastotės demaskavimu,
kurio dėka dabar Jonavos miestas jau 25
metai, kaip švenčia savo miesto ne išgalvoto,
o tikrojo gimtadienio šventes.
Tačiau tas klastojimų braižas liūdnai pratęstas J. Krikštaponio, kaip
Pirmojo Lietuvos Prezidento sūnėno apšmeižime.
Todėl šiuos
pastebėjimus ar ne būtų tikslinga aptarti su sąžinę turinčiais Švietimo
specialistais bei Žydų bendruomenės inteligentais, informuojant juos,
kad jųjų labiausiai nukentėjusi bendruomenė buvo
klaidinama su Lietuvoje garbingiausiu Didvyriu,
nuslepiant nuo visuomenės svarbiausią faktą - tai
žiauriausių įvykių šoke drąsą
išreikšti viešą pasipiktinimą nacizmu?
Šio fakto nuslėpimas atskleidė Istorijos
moksle antisovietinio Pasipriešinimo metraščių duomenų ignoravimo
priežastį.
Pirmiausiai, nuoširdžiai AČIŪ Laimonui
Abariui už jo
kraštotyrinę veiklą ir už žinomo kraštotyrininko -
Partizanų METRAŠTININKO
Romo KAUNIEČIO surinktų žinių, turinčių neįkainuojamą reikšmę,
išleidimą. Viena iš tų labai svarbių R. Kauniečio žynių yra
Atsiminimai: fiksuoti Pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos sūnėno -
Partizaninio pasipriešinimo vieno iš pradininko; DVIGUBO Didvyrio Juozo
KRIKŠTAPONIO jaunesnės sesers Veronikos, kuri gyveno visą laiką pas
tėvus. Todėl ji savo brolį, grįžusį iš nacių
kalėjimo, matė besislapstantį nuo vokiečių
per visą jų okupacijos laikotarpį.
Ši sesuo su vyresniąja Elena, savomis ir visuomenės suaukotomis lėšomis iniciavo
Ukmergėje savo broliui atminti paminklinio akmens projektavimą ir
įrengimą, kurį pašventino monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS.
|
Tačiau, šioms J. Krikštaponio seserims išėjus į Anapilį, tuojau
pat; lyg,
specialiai laukus visų artimųjų mirčių, bolševikiškai
nusiteikusiųjų ekstremistinė ANTIFA grupelė, vadovaujama dabar
Rusijoje politinio prieglobsčio pasiprašiusiojo ir LR Gen.
prokuratūros paieškomojo Giedriaus Grabauskasko, - prie to
paminklinio akmens surengė šmeižikišką piketą. Juolab,
pastarasis jau pasižymėjo Rusijoje, kaip vienas iš svarbiausių
Rusijos Užsienio reikalų ministro S. V. Lavrovo
organizuotos propagandinės Lietuvos istorijos monografijos
vienas iš autorių, kurį matome čia
9 pav.
dešinėje:
Tuo labiau, kad pirmasis apie, neva, J. Krikštaponio
panaudojimą nusikaltimams dar pareitame tūkstantmetyje dr.
Arūnas Bubnys nežymiai paminėjo mažai skaitomame savo
įstaigos žurnaliuke.
Bet, 2007 m., kai Didvyrio jaunesnioji sesuo Veronika buvo dar gyva (ji mirė 2011 m. vasario
pabaigoje), vietoje to, kad A. Rukšėnas pas ją nuvažiuotų ir
pasiaiškintų, - į savo mokslinį straipsnį, apie Krištaponį
žudynėse įrodymui, išnašose išvardina protokolus; ne tik
liudininkų visai kitus kuopos vadus ten nurodančius, bet ir
tokių, kurie aplamai neigia J. Krikštaponio buvimą Gudijoje!
Negi tada autorius manė, kad KGB priklausęs
Ypatingasis archyvas bus neprieinamas visuomenei?
Kodėl autorius ir su juo LRT ignoravo jau veikusį tada internetą ir kodėl
ignoravo čia minėto Romo Kauniečio sudarytą AUKŠTAITIJOS
PARTIZANŲ PRISIMINIMų I-os knygos II-ąją dalį, skirtą
Vyčio apygardai? Ji buvo leidyklos VAGA Vilniuje išleista
1998 m. ir tos knygos
217 psl. yra straipsnis
Pasakoja VERONIKA KRIKŠTAPONYTĖ-JUODIENĖ pagal
1990 m. liepos mėnesį Šiluose užrašytą
atsiminimą. Pirmajame sakinyje parašyta, jog
Dar
1940 m. atėję rusai mūsų šeimą ėmė
persekioti kaip prezidento Antano Smetonos gimines. |

9 pav.: nieko
gero, kai Lietuvos priešai rašo mums
istoriją, tokią, kokia jiems yra
reikalinga, užsakytą Rusijos
Federaracijos Užsienio reikalų ministro
S. V. Lavrovo, kuris tos knygos
pradžioje kreipiasi į skaitytojus apie
mūsų Valstybės, neva, sufalsifikuotus
istorinius naratyvus. Todėl ties atvirai
Rusijos naudai kolaboruojančio Giedriaus
GRABAUSKO pavarde uždėtas
paryškintas
klaustukas su šauktuku ir aiškumo dėlei
galima
pasididinti šios knygos vaizdą.
Dabar čia šios temos tikslas nėra
aiškintis, ką rašo ši monografija. Tik
patartina jos vienam iš autorių ir
Ukmergėje piketo organizatoriui ag. G,
Grabauskui apsilankyti Dzeržinskio
aikštės pastate ir per NKVD bei KGB
archyvus įsitikinti, jog visi duomenys
bylos, jog NKVD-istų nužudytasis J.
Krikštaponis su jokiu "Minsku" neturės
nieko bendro. |
|
|
Ciniška, kad ir toliau
tos giminės persekiojimą tęsia net dabar Lietuvos istorijos institutas,
iki A. Smetonos 150-mečio,
visai nieko neatsakydamas į šių eilučių autoriaus siunčiamus
informacijų ciklus. Ar tiko per patį
Pirmojo Lietuvos Prezidento jubiliejų LRT radijui kas valandą
šmeižti jubiliatą to Instituto direktoriaus pasakymu, neva, A. Smetona
buvo
demokratijos duobkasys?
Ar pagal tuometines pasaulyje sąlygas dabartinis mokinys galėtų tokią
nesąmonę pasakyti?
Ir, aplamai, iš Juozo sesers Veronikos pasakojimo chronologijos ir
ypatingų detalių paminėtų, negi
neįmanoma suvokti, jog Juozą naciai suėmė okupacijos pradžioje? Ar ne
galima su moksleiviais eksperimentą padaryti? Gal jie, vis tik didesnę
išmintį parodys, nei pagal Kremliaus naratyvais parengti du istorikai?,
atlikę ypatingiausio Didvyrio apšmeižimą?
Tuo labiau, kad dabar patikrinus visus
A. Rukšėno minimus dokumentus, paaiškėjo, kad jis, greičiausiai net jų
nematė, kitaip juos vadindamas, cituodamas; ne kaip dokumentuose
parašyta, o iškraipytai, gal per automatinį vertėją kitaip
išsivertus?
Tai: Kokia valstybė kita kalba įdavė?.
Kokią kitokią priežastį galima sugalvoti, matant kitokiais žodžiais
liudininkų citatas autoriaus pateiktus, nei protokoluose parašyta?
Šokiruoja istoriko nurodama masinių žudynių
vieta visiškai priešingoje Minsko pusėje, nei liudininkas pasakoja ir
nei ten, kur dabar kraupiausios ekshumacijos vykdomos; panašiai pagal to
liudininko nurodytą vietą:

10 pav.:
ši
ekshumacija yra pradėta 2021 m. spalio 21 (tą dieną Minsko naujienos
paskelbė) šiaurinėje Minsko priemiestinėje dalyje prie Uručjie kaimelio
ir netoli garsiosios Karniz-Karnič pelkės (ten dabar 120-tosios
divizijos pratybų poligonas ir kasinėjimai pradėti prie įvažiavimo į tą
poligoną, Šiuo metu sukurtas net gamtoje ekshumacijos muziejus po atviru
dangumi; prie pat atkasamųjų žmonių griaučių. Kiekvienoje duobėje jų
atidengiama po kelis tūkstančius ir visą tai rodoma atvykstančioms
ekskursijoms. Anksčiau ši vieta buvo garsi Sovietų Sąjungoje automobilių
lenktynių žiedu, kurį, šių eilučių tėvo dėka tą žiedą nukonkuravo šalia
Kauno Kačerginės žiedas, turintis žymiai geresnes technines sąlygas.
Pagal prisiminimus, per pirmąsias lenktynes; apie tas žudynes, lyg, buvo
kalbama, jog lenktyninių automobilių kauksmai neleidžia ilsėtis aukoms.
(Tai prielaida, nes šių eilučių autorius dar buvo mažas, kai jo tėvas,
grįžęs iš pirmųjų lenktynių, vykusių Minske, kažką ne aiškiai kalbėjo.)
Dabar to žiedo neliko nei ženklo. Galima
pasididinti
Na, o grįžtant prie
artimųjų atsiminimų: apie J. Krikštaponio kalinimą, patvirtinto ir NKVD
dokumentu, ir vokiečiams išleidus iš kalėjimo, pradėtas jo
slapstymasis nuo vokiečių, PAGAL SVEIKĄ PROTĄ IR LOGIKĄ byloja, kad
slapstymosi priežastis gali būti tik nenoru vokiečiams tarnauti, kur
tas nenoras irgi yra fiksuotas artimųjų prisiminime.
Deja. M. Pociaus publikacijoje išsityčiota iš artimųjų, per susigalvotą šmeižimo naratyvą,
net ignoruojant istorines aplinkybes; - ignoruojant tai, kad J.
Krikštaponis kaimą išgelbėjo; ne bet kada, o vokiečiams traukiantis. O
tada, blaiviai mąstant, nuo jų slapstytis jau nereikėjo, nes
besitraukiančios vokiečių kariuomenės kariai buvo visai ne
gestapininkai. Pagal logiką tik pastarieji galėjo J. Krikštaponio
ieškoti; kaip nenorinčio jiems tarnauti, kai turėjo būti iš kalėjimo
išleistų, tikriausiai, kad atsigauti? Juk, istorikui reikėjo įdėmiau
paskaityti tuos Partizanų atsiminimus, kad J. Krikštaponis buvo labai
sublogęs, nes į kalėjimą prašė nenešti maisto, kad komunistai vienoje
kameroje jį šnipu nelaikytų!
Tuo labiau, kad šią
publikaciją, niekinančią mokslinį žurnalą ir patį mokslinį principą,
nedaug kas skaitė, nes visų Patriotų dėmesys buvo Ukrainoje
vykstančiam karui, kad rengti pagalbą broliškai Tautai nuo LDK laikų.
Tada DABARTIS BUVO SVARBESNĖ, NEI PRAEITIS ir todėl Ukmergėje nutrūko
savivaldybės žadėtas konferencijų CIKLAS dėl J. Krikštaponio
biografijos. Tuo labiau, kad
Ukrainoje karu pasinaudojo J. Krikštaponio priešininkai, pradėję
rusofašistines Z
raides rašyti Holokausto atmintinose vietose ir su ta Z raide viešai
pradėta grasinti, kad kuo greičiau reikia J. Krikštaponiui
paminklinį akmenį šalinti.
Kaip tik, ar ne tos Z raidės ir išsigando gal
komisija (verta tik kabučių), nes patikėjo kažkokio savo komisijos
nario, pasakiusio kažką panašaus, kad nėra abejonių dėl K. ...
nusikaltimų? Buvo pažadėta
atsiųsti Pažymą - taip buvo Teisme iš
komisijos garso įrašų
konstatuojama.
Taigi, vietoje iki 20 darbo dienų, kaip
pagal įstatymą svarstyti turėjo, o
nutarė
per 20 min., net neskaitę tos Pažymos,
kuri buvo neaiški ir visi neaiškumai pašalinti jos pabaigoje, aprašius
svarstomojo kalinimą Kauno kalėjime ir po jo slapstymąsi nuo vokiečių, o
taip pat parodžius akivaizdų
liudininkų painiojimąsi, akivaizdžiai, painiojant panašius karininkus.
Dėl J. Krikštaponio
Baltarusijoje buvimo abejonė turi iškilti iš Vikipedijos ir
internetinės Enciklopedijos teiginių prieštaringumų. Kodėl juos ignoravo
2 mokslininkai bei LRT
propagandistai, pažeidę elementariausią, ir etiką, ir teisę,
cituojant nelygtimius protokolus, kurių netikrino net patys KGB-istai?
Juolab, apie tai
2015-01-22 Nr. 17.2-829
raštu,
LR Gen. prokuratūra išaiškino žmoniška kalba;
kaip nesant objektyvių
duomenų.
Todėl,
mes-kraštotyrininkai ir ryžomės kelėtai metų darbu su archyvuose
nufotografuotais dokumentais, tarp kurių atradome visą eilę dar
istorikams nematytų; neigiančių J. Krikštaponio Minske išsigalvojimus:
Gerai paanalizavus prieštaringus liudijimus,
paaiškėjo, jog IŠSIGALVOJIMAI PER ŽMOGIŠKĄ KLAIDĄ ATLIKTI, SUPAINIOJUS
2-jų PANAŠIŲ KARININKŲ PAVARDES. O, svarbiausia, daug liudininkų
(tarp jų ir 9 naujai atrasti liudininkai 2021-12-02
Ukmergės konferencijos prieigose), J. Krikštaponį liudijo TIK Kaune buvus
2-osios kuopos vadu.
Dar paaiškėjo, jog tą
2-ąją kuopą naciai ir labiausiai išnaudojo kariniams nusikaltimams, nes
nebuvo tikrojo vado, galinčiu pasirūpinti savo kariais, kuriems būdavo
tikra nelaimė, dalyvauti žmonių naikinime.
Todėl KGB tyrėjai tik
šią kuopą ir persekiojo, sudarydami
jos
Sąrašą, kuriame KGB-istai
nerodė Krištaponio ten, kur A. Rukšėnas su M.
Pociumi
pripaistė. Kitų kuopų sąrašų mes-kraštotyrininkai kol
kas dar neaptikome.
Dar svarbiau, jog
dviejų mėnesių laikotarpyje teko priskaičiuoti tai 2-ajai kuopai net iki
7-ių karininkų vadovavusių dar net iš kitų kuopų. Daugelis liudininkų
net pavardžių negalėjo atsiminti, nes vadai nuolat kaitaliodavusi.
Liūdna, kad tokio nei vadų kaitaliojimosi, nei vadų gausos nematė A.
Rukšėnas savo straipsnyje apie Holokaustą Baltarusijoje, kuriame be
Krištaponio ne tik nieko nematyta, bet dar ir jo buvimo įrodymui
visa aibė nesąmonių prirašyta. Todėl teko susirūpinti, kad į anglų kalbą
tos nesąmonės nebūtų perneštos iš buvusios lietuviškos knygos.
Kaip matome
11
pav.
LIETUVIŠKOS IR ANGLŲ KALBA KNYGŲ DIZAINAS IDENTIŠKAS. Todėl šių eilučių
autoriui, knygos pristatymo išvakarėse teko perspėti, kad teks iš naujo
spausdinti naujai atspausdintą knygą.
Bet, pirmą kartą teko apsidžiaugti, kad teko apsirikti...

11
pav.:
knygos anglų kalba pristatymo skelbimo fragmento ir lietuviško knygos
varianto diptikas (koliažo iš 2-jų
nuotraukų fotografinis terminas), Buvo manyta, jog anglų kalba naujoji
knyga galėjo būti kaip vertimas identiškai buvusiai lietuviškajai
knygai, gal, tik su papildymais, kaip buvo skelbta, o ne su pataisymais.
Tačiau, maloniai teko nustebti, kad anglų kalba naujoji knyga kažkodėl
išmetė buvusios lietuviškosios knygos A. Rukšėno didžiausių nesąmonių
straipsnį.
|
AČIŪ, kad
naujausioje anglų kalba išleistoje knygoje apie Holokaustą
Lietuvoje, jau NEkompromituojama
lietuviška Holokausto tyrimų metodika pasauliui iš
Lietuvos
(skirtingai, nei iš JAV Sauliaus Sužiedėlio naujausioje
knygoje apie jį čia per 4 skiltis žemiau),
pagaliau, jau nešmeižiamas J. Krikštaponis, už ką tos knygos
pristatymo metu, kaip matosi
13
pav.:,
teko šių eilučių autoriui padėkoti.
Tik, neaišku, kodėl taip nutiko, kad
jau neliko A. Rukšėno ankstesnio straipsnio, persunkto antimokslinėmis
fantazijomis, net vaikams pastebimomis, jei vaikams būtų leista
žiaurumus skaityti? Juk, jie, tikrai, miestą nuo
užmiesčio atskiria, ir civilį nuo kario, ar
karį nuo karininko, bent, berniukai; net
ikimokyklinukai jau atskirtų.
Bet, deja, minėtų 3-jų autorių
tekstuose, vardan, J. Krikštaponio
apkaltinimo,
tai neskiriama, nes aklai nusirašinėjama vieno
darbus
nuo kito, visiškai negalvojant, ką nurašai,
nusišperini-nusišpargalkini,
o, tiksliau, - NUSIPLAGIJUOJI.
Tai toks
lygis Istorijos; kaip
mokslo
-
iš pašalies atrodo, kai tokių istorikų
darbus
paimi į rankas. O, kad šio BROKDARIO neliko straipsnio, tai gali
būti, gal, tik todėl, kad Baltarusija nėra dabar Lietuvos
sudėtyje, ir dėl diktatorinio rėžimo ten tikrų tyrimų negalima
atlikti? Todėl reikia žinoti, kad
toks
aplaidus A. Rukšėno
darbas tik stiprina A. Lukašenkos rėžimą.
Ypač, teisiniai nihilizmai pastebimi skaitytojui, kai tekste
suimtiems-kalinamiems asmenims minimi apklausų protokolai, o jau į
laisvę išleistiems, neva, tardymo protokolai. Net Tarptautinėje apklausoje,
kiekvienas progimnazijos mokinys tikriausiai išprotautų, jog iš užsienio
teisininkai svetimos šalies nenusikaltusių piliečių nekaip negalėtų
tardyti.
Negi istorijos doktorantų rengime nėra teisinių žinių kurso?
Jis būdavo aukštųjų mokyklų I-makursiams, o dabar ir net kolegijoms
Teisės pagrindai dėstomi. |

13
pav.:
šių eilučių autoriui Žydų kultūros ir tapatybės muziejuje per
naujos knygos pristatymą teko pasveikinti tos knygos sudarytoją
dr. Arūną Bubnį, neįdėjus buvusioje knygoje baisiausio
straipsnio, galėjusio sukompromituoti ne tik tą knygą, bet ir ir
visą lietuvišką Holokausto tyrimo metodiką. Muziejaus direktorius
Simonas Strelcovas, kaip pirmininkaujantis pabandė
sustabdyti, kaip žinantis LCVA archyvo "duomenis", dėl ko su juo
galima bus produktyviai diskutuoti - jį norėtųsi kaip oponentą
turėti, nes naujos žinios privalo oponavimo patikrinime būti
išbandytos.. |
Ar ne todėl buvo ignoruoti minėti 2015 m. teisininkų išaiškinimai dėl
nepatikimų tik operatyvinių duomenų, pagal kuriuos net žurnalistams,
gal, pagal etiką negalima buvo piktnaudžiauti?
3-čioji
tema:
KAS INICIAVO KLASTOTĖS
PUOSELĖJIMĄ ? ? ?
Taip, kad, ar nebus A.
Rukšėno apgautas ir garbingas dr. S. Sužiedėlis
naujausioje
2025-03-25
laidos Crisis,
War, and the Holocaust in Lithuania
pavadinimo knygoje? Jos 536 ir 545 psl. niekinamas Didvyris, parašius,
jog Savivaldybė atsisakė pašalinti paminklą, nepaisant apie
Krikštaponio nusikaltimus sertifikuotus Istorijos instituto,
kuriais galite čia
14 pav.
pasigrožėti, kokią nesąmonę 2014 m birželio 30 d. Institutas parašė
tuometiniam Ukmergės merui:

14 pav.: šios
grožybės, skirtos Ukmergės savivaldybės administraciją apgaudinėti su
absoliučiomis nesąmonėmis ir yra 2014-06-30 pripaistytos
Istorijos instituto rašte, kuri
galima ATSIDARYTI ir ORIGINALIU pasigrožėti šedevru, kur šio
kraštotyrinio tyrimo metu, net nebuvo patikėta, - buvo pamanyta kad tai
kažkokia klaidžiojanti internetinė klastotė?; kokia tai? Todėl teko
kreiptis į savivaldybės administraciją, kuri patvirtino, jog iš tiesų
tokį raštą buvo gavusi. Todėl šio rašto autoriui dr. Rimantui
Mikniui šių eilučių autorius įteikė kopiją, kad jis pasigrožėtų
savo darbuotoju, kuris sukurpė tą grožybę, nes garbingas dr. R. Miknys
yra ne to amžiaus specialistu ir akivaizdu, jog pasitikėjo ne aišku kuo,
nes pagal raštvedybos standartus privalėjo ir to rašto sudarytojas būti
įrašytu. Pagal internetą nuo 1997 m. Istorijos institute dirbantį
XX-to amžiaus skyriuje matome Mindaugą Pocių.) Taip, kad ar
ne labai
panašu į M. Pociaus braižą, kaip ir jo paties
tuo pačiu elementariausių J. Krikštaponio
biografijos žinomų žinių ignoravimu,
pasakytu 2021-12-02 Ukmergės konferencijoje dėl J. Krikštaponio
išgalvoto kalinimo iki 1944 m. liepos mėnesio? Tai, ar ne panašu į
politinį užsakymą apšmeižti žmogų bet kokia kaina, net ignoruojant jo
žinomus visuomenėje biografijos duomenimis?
Pirmiausiai, nuo kokių lubų nurašyti tie
14 pav.
duomenys J. Krikštaponio
tarnystės net iki 1944 m., dar neaiškiame batalione? Tokių dr. A.
Bubnys iki 11-os išvardino. Net, A. Krikštaponiui nepalikta nei sėdėti
kalėjime, nei Antinacinėje veikloje būti, nei po to Vietinėje
rinktinėje būti. Kaip galima taip grubiai nusispjauti į žinomus jo
biografijos faktus? Nepalikta jam net organizuoti Lietuvos Laisvės
armiją, o po to ir Vyčio apygardą kurti.
Na, o dėl kažkokio RudIAnsko, nėra tokio pavadinimo, ir, aplamai,
panašaus pavadinimo gyvenvietė net nepanaši į jokį miestą- juo ir
dabar ji nėra. Iš kur
tokios geografinės žinios? Dar labiau šokiruoja, kad
Rudenske karo
belaisvių stovyklaprisapnuota!-
Ar ne gėda tyčiotis iš
periferijos, rašant bile ką?
Jei atsidarius visą raštą, matome rašant, kad detalesnę informaciją
gali suteikti LGGRTC-as. Tuo metu Centras, kaži, ką turėjo, nes A.
Rukšėno pažyma (kabutėse) buvo parašyta tik po pusės metų
2014-12-19, pamynus prie Centro sudarytos
Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisijos 2014-12-17 posėdyje nutarimą,
ištirti, kodėl J. Krikštaponis nebuvo minimas 1948-1949 m. m. ir
pirmasis jo paminėjimas atsirado tik 1961 m. dar net nenuteisto asmens.
Į tą
Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisijos
klausimą pagal logiką atsakome
tik mes-kraštotyrininkai, nes NKVD domėjosi tik įvykiais
Baltarusijoje, ir joje todėl liudininkai J. Krikštaponio nerodė
ir jį parodė tik tada, kai KGB jau pradėjo domėtis
2/12-tojo bataliono kūrimosi aplinkybėmis Kaune, kuriame ltn.
Krikštaponį-Krištaponį ir rodė daug liudininkų tikrų, kurių
parodymai tikresni-patikimesni.
Patikimesniais liudininkais galima laikyti anksčiau
liudijančius, kai dar atmintis nėra
sušlubavusi.
Tai matosi iš Komisijos klausimo gale apie, neva,
tik 1961 m. dar net nenuteisto
asmens., kuris iš tikrųjų irgi buvo teistas ne už batalione
buvimą, o už Partizaninę (banditizmo) veiklą, kuris gali būti
įtartu bendražygių išdavyste?, nes įtartinai nori įtikti
sovietinio saugumo tardytojams, - keitė savo vardą, atseit, kad
iš bataliono pabėgo-slapstėsi, bet vokiečių okupacijos pabaigoje
vėl tame pačiame batalione atsidūrė jau su kitu-pakeistu vardu.
Tuo labiau, kad yra ir kitų neatitikimų-prieštaravimų jo
liudijimuose?.
Tačiau jo
liudijimas, neva, apie Krištaponį belaisvių žudynėse,
akivaizdu, kad JIS PAINIOJA PAVARDES IŠSKIRTINAI LABAI PANAŠIŲ
SAVO KUOPOS VADŲ. Tą painiojimą įrodo M. Pociaus Pažymos
pabaiga, atseit, Krištaponį Borisove, kai pastarajame
3 liudininkai liudija Nikodemą
Reikalą Borisove vadovavus.
Tuo labiau, tas pavardes painiojantysis
net turi priežastį painioti pavardes,
nes išvykos į Minską prieigose
batalione nebuvo, nes savo parduotuvę pridavinėjo
ir galėjo nematyti, kaip kuopos
ginklininku tapo N. Reikalas - aukštas-liesas,
pagal, J. Gervino liudijimą. O J. Krikštaponis, taip pat
ne žemas - 1,90 m ūgio pagal
minėto M. Dirsės atsiminimą. Jis kaip daugiakartinis Lietuvos
čempionas disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse,
negalėjo būti kresno sudėjimo, kokie yra Virgilijus ir
Mykolas Aleknos, nes J. Krikštaponis buvo dar ir šuolio su
kartimi čempionato prizininku, tuo labiau, kad yra atrasta
spaudoje nuotrauka, stumiančio rutulį, kaip LIEKNO sudėjimo
lengvaatlečio.
Dar svarbiau, kad tas pavardes painiojantysis, panašu, kad N.
Reikalo visai nemini, nes jį, greičiausiai, Krištaponiu laiko.
Bent, mes-kraštotyrininkai dar neradome N. Reikalo minint. Tuo
labiau, kad Arlauską nustatėme atvirkščiai - J.
Krikštaponį, atseit, N. Reikalu išsivaizduojantį. Todėl
tokie nustatyti pavardžių painiojimai
liudijimuose, įrodo, kad Lietuvos teisininkai iš LR
Generalinės prokuratūros buvo visiškai teisūs,
2015-01-22 Nr. 17.2-829
raštu
neleidę kaltinti J. Krikštaponio.
Be to, tas
PAINIOJANTYSIS PAVARDES, BUVO LABAI SVARBIU LIUDININKU, NUSTATANT
MASINIŲ KARO BELAISVIŲ ŽUDYNIŲ VIETĄ,
kurio parodymus A. Rukšėnas,
panašu, kad apkaltinti J. Krikštaponį, pirmojo liudijimą
apvertė
aukštyn kojomis,
net meluodamas apie jį ir nurodydama visai į priešingą - vakarinę
Minsko vietą, kur ekshumacijų batalionas randa tik mirusiųjų
palaikus, o čia aukščiau
10 pav
parodytos masinių egzekucijų ekshumacijos vyksta šiaurinėje Minsko
dalies panašioje kryptyje, kaip nurodė minėtas pavardžių SUSIPAINIOTOJAS,
pagal kurias, gal, gali būti galimai surastos dar ir arčiau Minsko
masinio teroro vietos, apie kurias minėtasis dvigubai arčiau nurodinėjo?
Galima
skaitytii
PDF formoje el paštu
tuoj resursas baigsis!
Panašiai, kažkur ten ir pokariniame 1944-08-13
Akte-67
buvo nurodoma, kaip belaisvių likvidavimui juos vežė už miesto, kai A.
Rukšėno - M. Pociaus teiginiuose apie Miško stovyklą, esančioje
vakarop Minsko, toks nurodymas neatitiko
tikrovės, nes pati Miško stovykla buvo gerokai už miesto, tada net
5 km atstume. Todėl akivaizdu, kad masinės
1941 m. spalio mėnesio karo belaisvių egzekucijos buvo vykdomos Minsko
miesto teritorijoje, o ne A. Rukšėno - M. Pociaus išsigalvotoje, neva,
miško stovykloje (jiedu dar neteisingai rašo iš mažosios raidės, kai
tai visur literatūroje įvairiomis kalbomis ta
Miško stovykla rodoma kaip Tikrinis
daiktavardis - Waldlager
ir ...), kuri pastaroji buvo skirta tik kareiviams, kurioje po
filtracijos komunistų ne kaip būti negalėjo (tai vaikai net pasakytų,
jei tokius baisumus nagrinėtų) ir ten masiškai naikinti net nebuvo ką.
Įrodymui žemiau minėtame NKVD sudarytame akte (tai
komisija
vadovavo garsus akademikas Burdenko, kuris šalia Šmolensko Katynėje
klastojo sušaudytos Lenkijos kariuomenės ekshumaciją)
apie 1941 m. spalio mėn. masines žudynes rašoma taip:

15
pav.:
šis puslapis paimtas iš žymaus Minsko kraštotyrininko Olego Usačiovo
rinkinių, kur 4-tojoje
skiltyje aprašoma, kad vokiečiai karo belaisviams
paleido provokacinį gandą,
kad visi su civiliais drabužiais bus paleidžiami namo.
Apgautieji visaip bandė gauti civilius drabužius. Tačiau visus
persirengusius į civilius drabužius vokiečiai paskelbė politiniais
komisarais ir politrukais ir didelėmis partijomis PRADĖJO IŠVEŽINĖTI UŽ
MIESTO IR TEN SUŠAUDINĖTI. Su6audymai vyko 3-jų
parų laikotarpyje (tai minima ir visuose Ypatingojo archyvo dokumentų
liudijimuose, kuriuos fiksavo šių eilučių autorius) Viso užmušta
8000 sovietinių karo belaisvių.
Šių eilučių autoriaus KOMENTARAS: ši naikinimo akcija vyko
KARININKŲ belaisvių stovykloje (Dulag-e), kuriai dėl kai kurių
priežasčių nebuvo vykdoma liepos-rugpjūčio mėnesiais FILTRACIJA, kuri
buvo atliekama KAREIVIAMS Drozdų kaime šalia dabartinės diktatoriaus A.
Lukašenko vilos (ten tada nuo 30-tųjų metų
buvo NKVD vasarnamiai, kurie buvo SS-ui ir GESTAP-ui naudojo kaip ten
vadinamos Drozdų stovyklos po atviru dangumi vadavietei, Toje stovykloje
filtracijoje buvo naikinami komunistai, politrukai, komisarai ir žydai
su aukštuoju išsilavinimu, kurių buvo sunaikinta tūkstančių. Todėl
ta filtraciją vokiečiams buvo reikalinga atlikti ir tarp karininkų, nes
civilių drabužiams gauti reikėjo kolektyvinių pastangų ir, reik manyti,
kad civiliai buvo aprengti, būtent politrukai, turėję užduotį pranešti
sovietinei vadovybei apie kalinimą ir veikti dėl numatomo išlaisvinimo?
Todėl A. Rukšėnas su M. Pociumi, matyt, siekdami
bet kokia kaina J. Krikštaponį apkaltinti, labai susipainiojo? Kitos
priežasties kaip ir sąmoningam susipainiojimui, save kvailinant -
priežasties kitos surasti neįmanoma. Galima
pasididinti šį 94 psl. į ryškesnį vaizdą.
4-toji tema:
Kodėl J. Krikštaponio pagrindinis kaltintojas
gelbsti Sovietų Sąjungą nuo NATO ...?
Kaip
15 pav
matome, pagal Aktą-67 Karo belaisvių stovyklos Nr 352
Minske (Štalag-352),
buvo kelios - vienos Minsko miesto šiaurinėje dalyje, kita didelė į
vakarus link Molodečno-Vilniaus. Taip, kad jau pagal kalbos leksiką, jei
naikinti karo belaisviu vežė UŽ MIESTO, tai aišku, jog STOVYKLA BUVO
MIESTE, nes jei būtų Miško stovykloje naikinimas, kaip A. Rukšėnas - M.
Pocius rašo, tai tada niekur nereikėtų nei vežti, ir užtektų tik išvesti
už stovyklos. Ir jei būtų taip parašyta, tai tada nebūtų aišku, kokioje
stovykloje išvedinėjo.
Mat, išvedinėjimai naikinimui buvo vykdomi ir iš miesto stovyklos, nes
toji miesto stovykla buvo Minsko miesto pakraštyje.
Taip, kad masinis karo belaisvių naikinimas vyko ne kareivių, o tik
karininkų belaisvių stovykloje, panašiai
Puškino kareivinių-Parodos
vietovėje, kuri buvo kaip ir miesto teritorijoje ar jo pakraštyje. Tuo
labiau, kad ten yra ir paminklas-skulptūra įrengta sušaudomam kariui, į
kurią mūsų istorikai nekreipė visai dėmesio, dar
privėlę labai grubių geografinių klaidų (Apie jas kitoje dalyje ...)
Grįžtant prie Pasipriešinimo (Rezistentų) teisių komisijos
klausimo, apie
J. Krikštaponio pirmąjį paminėjimą,
atsiradusį tik 1961 m. , tai, kaip tik tais metais buvo ir antrasis
Krištaponį minėjęs, - tai pastarojo paverstas
kaltintuoju garsusis Martynas Kačiulis, kuris
1961-09-03 buvo apklaustas Mordvijos
Javas lageryje (šių eilučių autoriui gerai žinomame, nes šalia buvo
pastarojo 1966-1968 m. m. aptarnaujami radarai ir tame lageryje kalėjo
mons. Alfonsas Svarinskas ir Nepriklausomybės signataras
Algirdas Endriukaitis, kuris tokio Kačiulio
bei kitų iš A. Impulevičiaus bataliono neprisimena, nes Javas miestelyje
ne mažame buvo ne vienas lageris.) Tai, būtent,
tame lageryje, kuriame kaliniai buvo išnaudojami komunizmo
statybos planų vykdymui, per tardymą M.
Kačiulis irgi paminėjo ltn. Krištaponį,
kurį mini tik Kaune tarnavusį ir jis neigė
dalyvavimą bet kokiose žudynėse, kurios jam
NKVD buvo prirašiusios, nesuprantamai jam kodėl.
Todėl dar po 19-os metų;
1980 m. ir 1982 m. M. Kačiulio liudijimą
apie Krištaponį žudynėse A. Rukšėnas neturėjo teisės užskaityti, kaip
prieštaringą 1961-09-03 tardymui, neigus jo
dalyvavimą jokiose žudynėse. Tuo labiau, kad M. Kačiulis
1948 m. kuopos vadu minėjo N. Reikalą, kaip ir
daugelis ir kitų liudininkų pastarąjį minėjo. Todėl
po 32-jų ir po 34-ių metų
M. Kačiulio atmintyje N. Reikalo persivertimą į Krištaponį,
taip pat A. Rukšėnas neturėjo teisės užskaityti, nes privalėjo
matyti atminties sutrikimą, kaip painiojantį
panašius karininkus, kurio tokio liudijimo persivertimo
priežastį reikėjo ištirti, ką vėliau (2021
m.) M. Pocius savo Pažymoje
tai ir reikalavo. Todėl jo Pažyma rašytina iš didžiosios raidės.
Dar svarbiau, kad A. Rukšėnas ir M. Pocius iš tų pačių apklausų
protokolų privalėjo matyti, jog M. Kačiulis negalėjo būti Rudensko
žudynėse, apie kurias
liudijo,
nes iš Kauno išvyko antru reisu, jo žodžiais, 1980 m. po 5-ių ir
1982 m. po 8-ių dienų, kas Rudensko žudynių rugsėjo 10 dieną,
pagal aritmetiką, Minske atsidūrus, gaunasi jau
vieną dieną po įvykusių žudynių
ir dar po 2-jų metų liudijimo padidėja net iki
3-jų dienų po žudynių į Minską iš Kauno atvykimas. Tuo labiau, kad
yra baisus prieštaravimas, kai
Rudenske
M. Kačiulis
mini
su J. Grigoniu
atsisakius žudyti, kai pats
J. Grigonis šios vietovės net nemini. Todėl po 2-jų
metų 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje, kad
JAV teisininkams šis akibrokštas į akis ne kristų, M. Kačiulis minėdamas
tą
atsisakymą žudyti, J. Grigonio asmenybės jis jau nemini.
Iš šio akibrokšto akivaizdu, kad
1980 m. buvo Parengiamoji apklausa yra skirta,
kad paruošti sovietinius
liudininkus Tarptautinei 1982
m. Apklausai.
16
pav.:
viena pirmųjų pasaulyje 1964
metų kosminių nuotraukų JAV Pentagono paleistų ir ir
Mariaus Kačiulio pasapalioto Kačino gyvenvietėje
kažkokią
karo belaisvių
stovyklą. Ji yra 2, 97 km nuo
Masiukovščinos geležinkelio stoties iki Kačinos
geležinkelio stotelės pagal geležinkelio bėgius
išmatavus šį atstumą. Kad būtų aiškiau,
siūlytina
ATSIDARYTI iki Masiukovščinos |
Tai
įrodo, jog M. Kačiulis išsigalvoja
naują Karo belaisvių stovyklą Kačinos
mažos gyvenvietės vietovėje, kurios
tokios ne tik GOOGLE nerodo.
Todėl nieko nuostabaus, kad
Apklausos metu, JAV atstovas iš Specialiųjų tyrimo
departamento Nilas Šeras net labai nustebo, kad
M. Kačiulis pradėjo aiškinti apie kažkokį lyg, jam
pasigirdusį Kačino miestą. Tačiau M. Kačiuliui
patikslinus, kad tai Karo belaisvių stovykla taip
vadinasi, tai, jei tokį KGB kas protokolą skaitytų iš
gyvenančių Minsko mieste, tai amo tie netektų.
Mat, tokios karo belaisvių stovyklos labai mažame
gatviniame kaimelyje niekas negirdėjo tokios nesąmonės.
Jos nerodo net GOOGLE - net to kaimelio gyventojai
tikriausiai nėra girdėję.
Todėl šių eilučių autoriui teko pasinaudoti net 1964 m.
didelės raškos kosmine nuotrauka iš JAV Pentagono tada
paleisto vieno pirmųjų pasaulyje Žvalgybinių mūsų
planetos dirbtinių palydovų, kurią čia kairėje
16 pav
galima pastudijuoti.. Jei bus kam įdomu viena pirmųjų
pasaulyje kosminių nuotraukų, tai GALIMA
ATSIDARYTI DIDELĮ PLOTĄ Minsko apylinkių JAV Pentagono
Žvalgybinę nuotrauką - tik
reikės kiek lukterėti, kol užsikraus
31,6 Mb. (megabaitų) didžiausio ploto
1964 m. pirmoji mūsų planetos kosminė
nuotrauka.
Taigi, Kačinos
gyvenvietėje nesimato jokio pėdsako, kad būtų kokių nors
didelių pastatų net pamatų. Taip be pėdsako išnykti
karo belaisvių didžiausia stovykla negalėjo.
Tai, kaip matome,
Marius KAČIULIS PADĖJO
Sovietų Sąjungai nuo JAV (NATO) teisininkų
IŠSAUGOTI KARINĘ IR NET VALSTYBINĘ PASLAPTĮ.
|
|
Juk minėta Miško
stovykla buvo įsikūrusi sovietinėje karinėje bazėje,
kuri ir toliau tapo labai didelio ORO
GYNYBOS garnizono miestelis, jungiantis ir
aviaciją ir zenitinių raketinių kompleksų vienetą,
kuriame apsigyveno aukštų karininkų šeimos.
Tuo labiau, kad
šalia tos buvusios Miško stovyklos, kur ir dabar
nuostabus miškas pačiame kariniame mieste, yra dar ir
Sovietų Sąjungos nusikaltusiems kariams
disciplinarinis DIZ.BAT-o kaip ir karinis kalėjimas,
kuris irgi nepageidaujamas Vakarų teisininkų dėmesiui.
Sovietams prieš vakariečius nemalonu yra ir tai, kad
buvusi sovietų karo belaisvių
Miško stovykla(Waldlager), tik sovietams
įžengus į Minską, ta stovykla tapo jau vokiečių karo
belaisviams laikyti.
Kaip, matome, M.
Kačiulis tapo YPATINGUOJU
l i u d y t o j u , kuriuo
privalu
susirūpinti Žydų bendruomenėms,
nes jis atskleidė SOVIETINĮ NUSIKALTIMĄ Holokaustą
VERČIANT į išgalvotą karo belaisvių naikinimą,
kuris Miško stovykloje buvo neįmanomas, po minėtos
Drozdų lagerio filtracijos.
Mat,
1948 m. M. Kačiulis liudijo
apie
tarybinių piliečių
naikinimą (taip
sovietai žydus niekino ir priešino prieš komunizmo
nekentėjus, dirtinai sukeliant Antisimetizmą - kaip
vieną iš komunizmo nusikaltimų) Jo išpasakotos
aplinkybės su nurodytu atstumu nuo Minsko ne mažu, labai
buvo panašu į garsiąją Trosteneco KONCENTRACIJOS
stovyklą, kai M. Kačiulio NKVD-iniame protokole taip ir
yra pavadinta ta stovykla. Tuo labiau, kad Karo
belaisvių stovyklos taip nevadinamos.
Tačiau po
32-iejų ir po 34-ių metų M. Kačiuliui ŽUDOMI ŽYDAI
PAVIRTO į KARO BELAISVIUS-POLITRUKUS, kai Miško
stovykloje tokių būti negalėjo - juos naikino tik
Parodos
Dulag-e.
Kodėl
M. Kačiulis tapo K G B SPECIALIUOJU
l i u d y t o j u - tai paklausė iš JAV teisininkė
N. Grybauskaitė, ir apklausą vykdęs garsusis
prokuroras Bakučionis į šį klausimą uždraudė
atsakyti. (Gaila, tokių grožybių minėti
du istorikai nematė, nes
jie visai nečiupinėjo stenogramų -
jei jas būtų matę, jiems būtų atšokusios fantazijos
kaltinti J. Krikštaponį.
|
Taigi, KGB pasitikėti M. Kačiuliu buvo
pagrindas, nes M KAČIULIS BUVO KOMUNISTU-POGRINDININKU, DU
KARTUS KALINAMU KALĖJIME ir iš kalėjimo jį išlaisvino sovietinė
okupacija, ir jį įdarbino į
Raudonosios armijos karinę bazę.
Karui prasidėjus, M. Kačiuliui nuo atpildo teko slėptis
2-ajame batalione, kai net A.
Impulevičiaus jame dar nebuvo.
O, sovietams sugrįžus, kai padorūs bataliono kariai išėjo į
Partizanus, tai M. Kačiulis, kaip komunistas, su sovietine
kariuomene nuėjo iki Berlyno, už tai gavo du medalius, o kiek
vėliau gavo ir 25-is metus minėto Javas lagerio. Jame darė
drausmės pažeidimus, kas matosi iš charakteristikų ir, kaip ne
keista
už tai? 10 metų anksčiau
išleidžiamas iš lagerio į laisvę be jokios tremties.
Todėl keista, kad A. Rukšėnas tokio
veikėjo
parodymų ne tik neturėjo teisės imti, bet ir, kaip ne liūdna,
net nei į savo disertaciją apie motyvacijas stoti į minėtą
batalioną net nieko neminėjo - tų M. Kačiulio grožybių
neminėjo nei jo disertacinės temos publikacijose. Ar tai
aplaidžiausio darbo ĮRODYMAS?
5-toji
tema: KLAIDŲ
PRIEŽASTYS
LCVA
ARCHYVE
Tačiau, Centras pasityčiojo iš savo čia jau
aukščiau paminėtos Komisijos minėto pasiūlymo, kur po 2-jų dienų
LGGRTC
2014-12-19 Nr.13R-30 raštu LR
Generalinei prokuratūrai
kreipėsi dėl Didvyriui savanorio statuso pašalinimo, net neatlikus
Komisijos siūlytų rekomendacijų.
Juk, per 2 dienas ištirti mažiausiai 2-jų mėnesių apimties atsakymo
nebuvo galima. Tuo labiau, kad nebuvo ir papildyta
pažyma J. Krikštaponį charakterizuojančiais
duomenimis, nuslėpus jo teisinį išsilavinimą ir jo aukštą sportinį
meistriškumą, kas pagal bet kokius pedagoginius-etinius reikalavimus
būtina teikti teigiamus asmenybės aspektus. Tuo labiau, kad
LGGRTC-as apgaudinėjo ir LR Gen. prokuratūrą, nuslėpęs labai svarbų
svarstomo asmens nukentėjimo nuo nacių faktą. Toje pažymoje
nebuvo minimas nei J. Krikštaponį Baltarusijoje pavadavęs Nikodemas
Reikalas visi meluojančių liudininkų duomenys buvo
ištraukti tik iš konteksto, net nepatikrinus jų tikrumo.
Bet, nors Centro teisininkai buvo
apgaudinėjami, tačiau, pastarieji, laikydamiesi Lietuvos įstatymų;
reikalaujančių papildomai ištirti okupacinių struktūrų duomenis Centro
prašymą nepagristai kaltinti asmenį atsisakė.
Taigi, iš aukščiau minėtų Istorijos instituto
išsigalvotų-suklastotų duomenų ar ne akivaizdu, jog jau tada
Institutas Centrą galėjo spausti klastoti J. Krikštaponio biografiją
netikrais duomenimis? !
Viena iš netikrų duomenų
A. Rukšėnas pasižymėjo, tiesiogine prasme
paistalais apie unikaliausią J. Krikštaponio demobilizacijos
NESĄMONE; net iš trijų batalionų sukurpta pasaka, kuri galima
pripaišius dar vieną, galimai, visiškai neegzistuojantį 242-E batalioną
(bent, tokio GOOGLE nerodo),
pasigrožėti, SĄŽININGAI PRISIPAŽINUS; nesančių - neegzistuojančių
žinių gausa, padažytų žalia spalva:

17 pav.:
A. Rukšėno
"pažymos" 3 psl. pabaiga. Galima
pasididinti
18
pav.:
A. Rukšėno
"pažymos" 4 psl. pradžia.
Galima pasididinti
Pagal stilių čia
18 pav.
pabaigoje po sudėtingiausio aiškinimo ir po parašymo "t. y.",
pateikus
metus, gali pasirodyti, kad jie priklauso
demobilizacijai. Mat, paskaičius sudėtingiausią aiškinimą,
dėmesingumas atbunka. O čia kaip tik ir cinizmo viršūnė, nes, nors
nerasta jokių duomenų, bet vis tiek A. Impulevičiaus batalione
17 pav.
leidžiama teigti, kad iki Naujų metų J. Krikštaponis, neva, ėjo
pareigas, kai, aplamai, neva, Minske jo buvimoduomenys yra
visiška fikcija - tikėtina, kad bet kokio juristo būtų užprotestuota ta
fikcija, nes A. Impulevičius, minėdamas savo Nr. 42
įsakyme savo šokiruojančiai keistu parašymu, kad visi iki vieno,
ir tame tarpe J. Krikštaponis į Minską, neva, I Š V Y K O -
tai ne tik istorikams, bet ir bet kokiems specialistams, privalantiems
turėti galvą ant pečių, REIKIA ŽINOTI, KAD BŪTUOJU KARTINIU LAIKU
JOKIE ĮSAKYMAI NEGALI BŪTI RAŠOMI, nes tai pats
elementariausias pasityčiojimas iš įsakymo, ar ne galintis iššaukti
prielaidą, kad A. Impulevičius atėjo į
savo bataliono dislokacijos vietą Šančiuose ir savo
bataliono nerado, nes batalionas jau gal buvo išvykęs? Todėl
bataliono vadas tai ir konstatavo, kad ne jis tikruoju šeimininku buvo,
ir ne jis turės atsakyti už to bataliono nusikaltimus. Greičiausiai,
todėl JAV ir neišdavė jo sovietams?

19
pav.:
įsakymo Nr. 42 4-to paragrafo ir 2-tro paragrafo vaizdas su
keistais, įsakymams komandiruotėms nebūdingais žodžiais IŠVYKS...U ir
IŠVYKO KOMANDIRUOTĖN, kur nėra liepiamosios nuosakos, privalomos
įsakymams, ir kur būtojo kartinio laiko "įsakyme" yra parodija. Juolab,
tas įsakymas, panašu, kad atspausdintas iš anksto, numatant būseną, jog
batalionas bus išvykęs, pagal Kauno Komendandatūrai įsakymą Nr. 44 nuo
spalių mėn. 4-tos dienos. Pagal 2-ą paragrafą pats bataliono vadas
nurodo, jog jis išvyksta ir "Likusiųjų karių nuolatinėje stovėjimo
vietoje bendrą priežiūrą ir vadovavimą" pavedė Ūkio komandos vadui
kapitonui S. SLIŽIUI, kur yra įrodymas, kad minėtas M. Kačiulis tikrai
galėjo tada išvykos dieną likti antrajam į Minską išvykos reisui.
Todėl
šis
kapitono S. Šližio palikimo atsakingu už likusių karių pasilikimą
nuolatinėje stovėjimo vietoje įrodo, kad ne visi kariai išvyko, ir
turėjo būti kitas išvykos reisas į Minską, ką nurodė Martynas Kačiulis,
dėl ko jis iki spalio 10 dienos vykusių
Rudenske žudynių atsidurti negalėjo - tose žudynėse jis būti
negalėjo ir jo fantazijos apie,
neva, "Rudenske Krištaponį" yra išgalvotos -
KGB užsakytos.apie
ką čia žemiau bus paaiškinta išsamiau.
Kadangi 2-o paragrafo žodis IŠVYKS...U nėra
aiškus, todėl čia žemiau
18 pav.
pateikiamas jo stipriai išdidintas vaizdas. O šią nuotrauką taip pat
galima ženkliai
pasididinti-ATSIDARYTI VISĄ ĮSAKYMO PRADŽIĄ su didelės raiškos vaizdu.
Reziumuojant,
šiame 4-tame paragrafe,
nurodymas, jog KARININKAI IŠVYKO, bataliono vadas neneša atsakomybės už
juos, nes jis tik Komendantūros įsakymą konstatuoja ir konstatuoja apie
karininkų išvykimą, net, gal ir nepatikrinęs, ar jie tikrai išvyko
į tą Minską?

20 pav.:
2-tro paragrafo neaiškaus IŠVYKS...U žodžio
vaizdas; įrodantis, jog bataliono vadas, tikriausiai, rašo apie save,
jog IŠVYKSTU, bet, vietoje raidės T, nežymiai pakartoja raidę S. Galima
atsidaryti šio
įsakymo vidurinę puslapio dalį.
Iš čia aukščiau
20
pav.
matome, jog matomo dar aukščiau
19 pav.
to Nr.42 įsakymo 2-tro paragrafo dalyje bataliono vadas rašydamas sau
įsakymą, skirtingai nei kitiems, rašydamas IŠVYKO, sau nerašo, kad
išvykau, nes bebūtų nesąmonė, nes jau būdamas išvykęs, to įsakymo
pasirašyti negalėtų. Tai todėl galėjo rašyti išvyksiu, ką ir matosi
kažkoks žodis išvyks..., bet pagal sakinio tūrinį turėtų būti kitaip
parašyta. Todėl čia
20 pav.
išsididinus,
pasimato, kad žodis
išvyks yra nebaigtas rašyti, ir
labai neryškiai matosi antrą kartą pakartotos s raidės pėdsakas,
nors turėjo būti įmušta
t raidė. Todėl akivaizdu, jog norėta rašyti žodį IŠVYKSTU, nors
parašymas išvyksiu būtų kaip ir tiksliau. Aišku, reikėtų tada
nurodyti, už kiek minučių žada išvykti, todėl pasirinko esama laiką, kad
išvyksta. Todėl jis ir visiems kariams irgi galėjo rašyti, kad kariai
išvyksta. Tačiau, kaip iš tikro dėl KAREIVIŲ išvykimo, matosi įrašymo
forma čia žemiau:

21
pav.:
įsakymo Nr.42 4-to
paragrafo tęsinys, skirto karininkams antroji dalis to sąrašo ir po to
5-tu paragrafu įsakymas KAREIVIAMS, nurodant
jiems, kad jie jau IŠVYKO irgi, taip pat, kaip ir karininkai išvyko.
Raudonai čia šių eilučių autoriaus pažymėti:
Ltn. Juozas Krikštaponis; kitoje grafoje pažymėtas kaip
2-o. Kp. (kuopos) vadas, jo kuopai priklausantis su
raudonu klaustuku pažymėtas Jonas Klimavičius ir toks pat
BENDRAVARDPAVARDIS su šauktuku kaip Jono Ūselio - 3-čio Kp. vado
pavaduotojas. Pirmajam bendravardpavardžiui
šauktukas, nes jo biografija ypatinga Lietuvos
karininkų sąvade (enciklopedijoje) kaip sovietų Kauno kalėjime
nuteistojo mirties nuosprendžiu, o po to perteistojo į
10 m. lagerio ir iš kalėjimo išėjusiojo po
Birželio sukilimo kartu su bataliono vadu Antanu Impulevičiumi,
kurį kaip NKVD-istų iškankintą ir nervais pagadintą pažymi
istorikas Simonas Jazavita savo knygoje "Kovok!"
apie K. Škirpą, o pažymėtas toks pats
antrasis su klaustuku Jonas Klimavičius todėl,
kad
jis istorikams nėra žinomas - nėra jo
pavardės nei minėtame sąvade-Enciklopedijoje, nei LGGRTC-o batalionų
karininkų sąraše, nei mūsų-kraštotyrininkų tarp dokumentų LCVA archyve
fonde R-1444 neaptikto dokumentų, kai visų
karininkų dokumentai yra, sudaro vaizdą kaip "nuo gatvės paimtojo be
jokių įsakymų" kad jo įrašas šiame Nr. 42
įsakyme gali būti lyg paties A. Impulevičiaus sukurptasis, kaip J,
Krikštaponiui iš kalėjimo išimti - GESTAP-ui apgauti su
suklastotu-melagingu Raportu vokiečių kalba parašytu, kurio
istorikai dar nestudijavo. (tai silpnoka hipotezė, nes aptiktas ir
kitoks tėvavardis, bet ...) Tikrumo vaido dėlei galima originalų
vaizdą
atsidaryti VISĄ šio įsakymo antrąjį lapą.
Tokių šio Nr.42 įsakymo lapų yra net
8 su pusės tūkstančio bataliono karių
pavardėmis, spausdintu, atrodo, tik su viena spausdinimo mašinėle,
kuriuos visus, akivaizdu, reikėjo spausdinti daugiau, kaip dieną;
gerokai prieš išvyką, kuriame gali būti ir netikslumų. Jau vien, žodžiai
IŠVYKO, o ne
išvyksta, arba išvyks ar turėtų išvykti (nerašau, kad įsakau
išvykti, kaip visuose komandiruotės įsakymams būna), nes galima manyti,
kad jei
jau tas į s a k y m a s Nr.42 nuo 1941 m. spalių
(taip mėnuo tada vadinosi)
mėn. 6
d. Rikiuotės sričiai skirtu
(perskaityti per rikiuotę) paragrafą 1-mą, skelbiant Kauno
Komendantūros (tų metų) spalių 4 d. Nr. 44 įsakymą ir prašant Kariams
perduoti
nuo
Pono pirmojo Generalinio Tarėjo generolo KUBILIŪNO
dėl išvykstant
į
garbingą žygį ...,
tai atkartoti jau nuo savęs kaip A. Impulevičiaus asmenybės, gal buvo
negalima? (Čia reikia TIKRŲ istorikų klausti,)
Tačiau, BŪTOJO KARTINIO LAIKO
įsakyme taikyta forma gali būti įrodymu, kad 2-ojo
bataliono vadui majorui Antanui Impulevičiui NEBUVO GALIMYBĖS
PATIKRINTI, kas iš tų įsakyme nurodytųjų IŠVYKO, O KAS NE - ir tai,
akivaizdžiai įrodo, jog A. Impulevičius atvykęs
į Minską, iš karto spalių
mėn. 13 d. įsakymu Nr.
44-tuoju,
paragrafu 2-uoju matomu
22 pav.
prieš savaitę rašytą įsakymą
Nr. 42 ATITAISO dėl
neišvykusio leitenanto Jono Stankaičio
bei ...

22 pav.:
žinomo Nr. 42 įsakymo
ATITAISYMO pavyzdys leitenantui Jonui Stankaičiui, kurį galimą
atsidaryti
išdidintą originalų.
Tame pačiame 44-tame įsakyme yra
4-tas paragrafas, kuriame lygia taip,
matant čia
23
pav.,
atitaisomas Nr. 42 įsakymas DĖL NEATVYKŲSIŲJŲ į Minską
- jau sauvaliai pasisalinusiųjų:

.
23
pav:
to paties įsakymo Nr. 44.
(jį galima
pamatyti VISĄ per visą psl. o taip pat lygiai tokį patį
pamatyti VISO psl. su tais pačiais raudonais pažymėjimas šių eilučių
autoriaus atliktais aiškumo dėlei)
paragrafas 4-tas taip pat į Minską NEIŠVYKUSIEMS - SAUVALIAI
PASIŠALINUSIEMS toks pat ATITAISYMO įsakymas iš maisto išskirti,
Pastaboje nurodant to paties garsiojo įsakymo
Nr. 42 paragrafe 5-tame nurodomos tų pasišalinusiųjų eilės
numeriai, o taip pat ir raportas dėl pasišalinimo.
Svarbiausia, atitaisomas buvęs įsakymas pagal kažkokį dokumentą, kaip
Raportą, o susirgus ir net dar pridedant gydytojo pažymą. Todėl, A.
Rukšėnas privalėjo atkreipti dėmesį į
tai, kad jeigu yra žinia, kad J.
Krikštaponis buvo GESTAP-o sulaikytas, tai jau
PAGAL TEISINĘ LOGIKĄ, bataliono vadas A. Impulevičius
naikinti J. Krikštaponiui išvykos į Minską nekaip
negalėjo, jei apie tai iš GESTAP-o negavo jokio rašto
ar raporto paties sulaikytojo. Tuo labiau, kad NIEKINIS A. RUKŠĖNUI
DOKUMENTAS PRIVALĖTŲ BŪTI IR DĖL PRIEDO PRIE ALGOS J. Krikštaponiui, nes
apie jo sulaikymą, batalionui jau turėjo būti žinoma - jau, vien,
pagal sesers Veronikos Atsiminimus, kur iš kart po J. Krikštaponio
sulaikymo, dėl pastarojo išlaisvinimo iš kart įsijungė jo draugai
(aišku, ir batalione labai svarbūs, gal, buvę, ką galima įžiūrėti iš
LCVA R-1444 pačių svarbiausių dokumentų, apie
ką čia detaliau žemiau ...), ir labai artimas giminaitis generolas S.
Raštikis, esantis pats įtakingiausias Lietuvoje kaip politinis
asmuo (bendravęs su Ribentropu ir net su A. Hitleriu bei su Stalinu) su
kuriuo GESTAP-as tikrai skaitytis privalėjo, nes pagal istoriką
Simoną Jazavitą, kaip nuo LLV vykdė nesėkmingas derybas dėl žydų žudynių
nutraukimo. (Apie tai ir J. Krikštaponis galėjo turėti
neigiamą nusistatymą prieš nacius.)
Taip, kad
nacių
sulaikytasis J. Krikštaponis galėjo būti laikomas kaip Lietuvos
karininkas patekęs į nelaisvę kitos valstybės dispozicijon, dėl ko
atsakyti jo žmonai priklausantį priedo prie atlyginimo negalėjo būti
jokio juridinio pagrindo.
Todėl kaip pati šlykščiausia M. Pociaus manipuliacija turėtų į istorikų
rengimo vadovėlius būti įrašyta, kai savo publikacijoje ir Pažymoje dėl
to priedo prie atlyginimo jis nuo skaitytojų nuslepia to priedo paskirtį
ir tą priedą
prilipdęs
prie Rudenske vykdytų žudynių - skaitytojui susidaro įspūdis, jog tai
priedas už žudynes, kaip sunkus-kenksmingas darbas?. Tai, ar ne
elementarus NEUROLINGVISTINIS PROGRAMAVIMAS, skaitytojui nuteikti prieš
Didvyrį?
5-tojioji
tema:
Kodėl fantazuota apiedemobilizaciją?
Taigi, grįžtant prie Alfredo Rukšėno
pažymoje dėl J. Krikštaponio, neva, paleidimo į atsargą ilgiausią
aiškinimą, užimantį net 1/4-tąją jo
pažymos dalį, kur
17
pav.
yra NUOŠIRDŽIAUSIAS Alfredo PRISIPAŽINIMAS, parašant:
1941 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių
įsakymuose, skirtuose lietuvių 2-ajam savisaugos batalionui, yra žinių
apie batalione tarnavusių karininkų tarnybinių pareigų kaitą, jų
perkėlimus į tarnybą kitur, demobilizacijas. Ltn. J.
Krikštaponis (Krištaponis) tarp
minėtų karininkų nefigūruoja.
(Pabraukta šių eilučių autoriaus)
Tačiau jo tolimesnis parašymas, kad
Ši aplinkybė leidžia teigti, kad mjr. A. Impulevičiaus bataliono
2-osios kuopos vadas ltn. Juozas Krištaponis
1941 m. gruodžio 31
d. dar ėjo savąsias tarnybines pareigas., pagal čia aukščiau
išsiaiškintą A. Impuliavičiaus Nr. 42 įsakyme
būtojo kartinio laiko žodį išvyko (į Minską) naudojimo faktą ir
faktus, kad 3 kariškiai buvo, vis tik,
neišvykę, dėl ko buvo atitaisytas minėtas įsakymas, paneigiant tų
3-jų neišvykimą. Tai jau pagal tuos faktus
minėtas keistas tas A. Impuliavičiaus įsakymas yra visiškai niekinis,
nes yra įrodyta, kad galėjo ir daugiau kariškių neišvykti, dėl kurių
nebuvo parašyti raportai, ar ...
Taip, kad
Minske ir J. Krikštaponis būti negalėjo, jeigu jis tuo metu nacių
galėjo būti laikomas kalėjime. Tuo
labiau, kad jis kalėjime buvo laikomas vienoje kameroje su komunistais,
apie kuriuos štandartenfiureris Karlas Jägeris
savo garsioje Holokausto kronikoje-ataskaitoje apie komunistus buvo
parašęs taip:

24
pav.:
ištrauka iš
Karlo Jägerio garsios ataskaitos - Holokausto buhalterijos:
Suvestinių žinių apie
3-čio operatyvinio būrio teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1-os
dienos įvykdytas egzekucijas
, kurios yra publikuojamos Vilniaus anarchistų grupės,
veikusios -
2005-2015 metais, svetains archyve, kuriame
... yra
...
informacijos anarchizmo teorijos ir praktikos klausimais
- taip skelbia galimai ekstremistinis ANTIFA Anarchijos tinklalapis,
kurį, galimai, moderuoja žinomas tyrinėjimo entuziastas Evaldas
Balčiūnas, kuris pagal M. Pocių buvo 2011-03-04, atseit, pirmą kartą
apie J. Krikštaponį iš neigiamos pusės parašęs ir, gal, jo dėka minėtas
protesto piketas buvo Giedriaus Grabausko įvykdytas, kai ištikrųjų,
labiausiai šį Didvyrį apšmeižęs buvo 2007 m. A. Rukšėnas savo
įstaigos moksliniame žurnale, grubiai antimoksliniu straipsniu,
pamindamas elementarios etikos ir padorumo reikalavimus, apie ką čia
žemiau. O platesniam susipažinimui apie šią Karlo Jägerio
ataskaitą, galima tą
VISĄ ataskaitą atsidaryti Anarchijos svetainėje, - raudonai
NUOTRAUKOJE šių eilučių autoriaus pabraukta dėmesiui atkreipti,
kiek laiko komunistai buvo kalinami.
Pagal
24
pav.
matomą Karlo
Jägerio
aiškinimo pabaigą, tai už tos nuotraukos gale ir už jos ribų
buvo rašoma, jog
Baigus patikrinimą, kaliniai buvo nuvaryti atgal į savo kameras.
Tie, kurie turėjo būti paleisti, buvo sustatomi į koloną ir nuvedami į
turgavietę. Ten į juos buvo kreipiamasi trumpa prakalba ir po to,
daugelio gyventojų akivaizdoje, jie buvo paleidžiami.
Reikėtų paminėti, jog toje
Karlo
Jägerio
ataskaitoje buvo pažymėta apie
perpildytus Lietuvos kalėjimus ne tik komunistais, bet ir komjaunuolėmis
nepilnametėmis, kurios per prievartą prie sovietinių okupantų buvo
suvarytos, kad galėtų kokį darbą gauti. Todėl
Karlas Jägeris
kaip ir pyko ant neįsisąmoninto lietuviško gaivalo, kas
tokiais žodžiais toje ataskaitoje išreikštas pyktis dėl persistengimo
suiminėti bet ką, nes perpildytuose kalėjimuose buvo ir antisanitarinės
sąlygos.
Svarbiausia, reikia paminėti, jog čia ne bet koks "dokumentukas", o
Lietuvoje įvykdyto masinio žydų naikinimo viršininko
ir apskaitininko SS pulkininko (Standartenführer)
Karlo Jägerio, kaip 3-čiojo operatyvinio būrio (OB 3) vadovas. Jo 1941
metų rugsėjo 10 d. ir gruodžio 1 d. raportai tai savotiškos masinių
žudynių Lietuvoje buhalterinės knygos. 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje
Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m.
gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas SS pulkininkas Karlas Jägeris
išvardijo jo nurodymu ir paliepimu įvykdytas egzekucijas ir nurodė
tikslų nužudytų žydų bei komunistų skaičių.
Tai, kaip
matome, kad pagal štandartenfiurerio Karlo
Jägerio
ataskaitą, aprašomasis periodas yra tik 1941 m. vasarą, nes ir tos
ataskaitos terminas jo paties dokumento pavadinime įvardintas iki
1941 m. gruodžio 1-os dienos.
Kaip matome iš to dokumento, komunistai buvo nuteisti 1-3 ir 6 mėnesiams ir
panašiai
iki
Naujų metų komunistų kaip jų kalėjimuose neturėjo likti.
Todėl sveiku protu nesuvokiama, kaip, pagal M. Pocių,
2021-12-02 Ukmergės konferencijoje pareiškusio,
po savo
pranešimo paskutiniąją dalį
apie gandus,
buvo pasakyta:
Viešai skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti
žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes
jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo iki 1944 m.
liepos .
Deja, pranešėjas vėl tą patį padarė Lietuvos ir Ukmergės visuomenės
kaip ir eilinę apgavystę; lygiai taip pat, kaip ir 2014-06-30
Istorijos institutas rašė Ukmergės tuometiniam
merui Vydui Pakniui, patį absurdiškiausią raštą buvo parašęs,
čia aukščiau
14 pav.:
paminėtą.
Absurdas, nes VĖL Instituto vardu pasakyta absoliučiausia
nesąmonė, nes nuo 3-jų mėnesių vos ne iki 2-jų metų M. Pocius prailgina
J. Krikštaponiui kalinimo laikotarpį Toks Istorijos instituto atliktas
eilinis NUSIŠNEKĖJIMAS, kaip ir 2014-06-30 NUSIRAŠYMAS, taip pat J.
Krikštaponiui prailginus tarnybą 2/12-ame batalione net iki 1944 m..
Net jam tada buvo nepalikta laiko nei kada kalėti,
nei antinacinėje veikloje dalyvauti ir nei Vietinėje rinktinėje
būti, nei Lietuvos laisves armiją (LLA) kurti ir tuo pačiu
nepalikta vietos partizanų Vyčio apygardai įkurti. Pagal josios
ryšininko-Magadano kalinio ir žinomo tautodailininko Mykolo
Dirsės atsiminimus, užfiksuotus Šilų bibliotekoje dirbusios
kraštotyrininkės Audronė Astrauskaitės, bei
2009 m. jos straipsnyje XXI-amžiuje
publikuotus bei jo ištrauką čia žemiau
26 pav.
matomos, iš tikrųjų partizanų Vyčio apygarda buvo ne kaip
istorikai nusirašę nuo NKVD dokumento kokį mėnesį prieš J.
Krikštaponio žuvimą, lyg, pusmetį Partizanai būtų veikę be
apygardos, ir, lyg, "būtų reikėję iš NKVD gauti leidimą"
partizanų apygardai kurti, kai tikrumoje ji buvo įkurta dar
vokiečiams nepasitraukus Partizanų sąskrydyje Liepos
20 d. miške už Lėno kapinių, čia
žemiau
27 pav
tolumoje už to paties Mykolo Dirsės suprojektuoto Partizanams
atminti Gedimino stulpų pavidalo paminklo.
Taigi, keistai ignoruojant Partizanų metraščius, dabar J.
Krikštaponį Institutas iki 1944 m.
laiko jau ne
batalione,
kaip teigė savo
2014-06-30 rašte
Ukmergės merui
V. Pakniui, o pagaliau, jau
perkėlė
iš bataliono į kalėjimą!
Ar ne per kalėjime ilgai mokslininkui laikyti iki
net dviejų metų? Toks įspūdis, kad vėl M. Pocius galimai
nematė dokumento apie J. Krikštaponio kalinimą šio:

25 pav.:
šių eilučių autoriaus Ypatingajame archyve atrasta ir pirmą
kartą viešai paskelbta bei
aiškumo dėlei
Fotošopu žaliai-raudonai pabraukta NKVD generolo P.
Kapralovo доносс-o ištrauka,
skirta generolui-pulkininkui Tkačenkai ta
dalis, kurioje nurodomos pagrindinė žinios apie šios temos
herojų svarbiausias teiginys, kad
J. Krikšaponis (Krištaponis)
prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir 3-is mėnesius buvo
kalinamas Kauno kalėjime. Šio raštelio nuotrauką
galima pasididinti ir VISĄ perskaityti
Tokia vėl
pasakyta M. Pociaus nesąmonė įrodo, jog ir šio NKVD dokumento savo akyse
gal nematė,
nors apie jį nuo kažko, gal, nurašė ir įrašė į
savo Pažymą bei minėtą mokslinę
publikaciją?
|
Nesąmonė M.
Pociaus pasakyta
yra dar ir todėl, kad, neva. po
demobilizacijos J. Krikštaponis ne kaip negalėjo būti
suimtu, nes tada jo giminaitis generolas S. Raštikis
kreiptis į GESTAP-ą dėl civilio asmens ne kaip nebūtų
galėjęs - tada ir jokių nebūtų nei motyvų ir nei tikslo
išprašinėti iš kalėjimo civilio asmens, dar ir tada, kai
jau vokiečiai pyko ant lietuvių dėl jų ėjimo į Wermachtą
ir dėl SS legiono sudarymo boikoto (Lietuva beveik
vienintelė Europoje, kartu su Lenkija ir Graikija to SS
legiono nesudarė) ir todėl net pats J. Raštikis gal būtų
atsidūręs Študhofo mirties
stovykloje šalia
Dievų miško? |
|
Ar pagal mokyklinę programą M. Pocius
skaitė Balio
Sruogos ir
dar kunigo Stanislo
Ylos veikalus apie Dievų mišką? Kodėl
Istorijos instituto XX-to amžiaus istorikas dar
ignoruoja net mokyklinio lygio Lietuvos istorijos žinias
apie XX-tą amžių, dėl
J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo, neva, vėlesniuoju
laikotarpiu, kai štandartfiureris Karlas
Jegeris Holokausto
kronikoje nurodė laikomus komunistus kalėjimuose
tik iki 1941 m. pabaigos?
Juk J. Krikštaponis vienoje kameroje su jais buvo
laikomas. |
|
Be
to, kodėl
M. Pocius ignoruoja ir savo parašytas žinias savo
Pažymoje apie J. Krikštaponį? Negi
jis neskaitė, ką parašė, ar už jį kažkas kitas parašė? Tokie
klausimai jau daug kartų iškyla, ties daugelio jo teiginių?
neaiškių.
Kaip galėjo J. Krikštaponis kalėti net iki 1944
metų liepos,
kai jis jau liepos 20 d.,
bendravo su besitraukiančiais vokiečiais? (Bendravo jų
kalėjime sėdėdamas?) Juk jis kaip tik tada išgelbėjo
kaimą nuo sudeginimo, vokiečius atitraukęs nuo
nusikaltimo! Be
to, su vokiečiais buvo sutaręs dėl ginklų ir, turėdamas
lakūną savo sukurtoje Vyčio apygardoje, tuos ginklus
paskraidino iš Vokietijos. Apie tai XXI-as amžius rašė
taip: |
|

26 pav.: iš
XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima
paskaityti ČIA. |
|
Tuo
labiau, kad jog J.
Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų
SĄSKRYDĮ dar, kai prie
Šventosios upės vyksta
žiaurus mūšis ir
kai į Ukmergę sovietai
įžengs tik po
5-ių dienų! |
|
Tai ar
ne tokio Lietuvos
istorijos instituto supratimo dėka
buvo ignoruotas Pirmojo Pasipriešinimo prieš
antrąją sovietinę pagerbimas? Ar
ne todėl, tas pirmasis
pasipriešinimas buvo
paminėtas to asmens, kuris tuo metu dar slapstėsi ir
pasižymėjo
tik Partizaninio pasipriešinimo pabaigoje? Ar šitaip
iškraipoma Lietuvos istorija ne Lietuvos istorijos
instituto dėka? Ar ne šio Instituto dėka buvo ignoruotas
ir J. Krikštaponio dėdės - Pirmojo Lietuvos Prezidento
Antano Smetonos 150-mečio jubiliejus? Kodėl per
jubiliejaus dieną per LRT radiją kas valandą per žinias Istorijos
instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui būtina
buvo tyčiotis1 iš
jubiliato? Kodėl periferijoje istorija geriau suvokiama
ir ji labiau gerbiama, negu sostinės elito?.
Nuo kada jubiliatai pagerbiami
patyčiomis? Tai, gal Vasario 16-toji buvo istorinis
nesusipratimas,
kad LIUOSA Lietuva atsirado, jei
nereikia pagerbti Pirmojo Lietuvos Prezidento
jubiliejaus valstybiniu mastu? Kodėl pačius svarbiausi Lietuvai
įvykius tik savivaldybės susipranta paminėti?

27pav.
Liepos 20-toji - Pirmojo pasipriešinimo įvykis, tą dieną
įvykusio Pirmojo Partizanų sąskrydžio jubiliejinis
faktas, fiksuotas buvusi Vyčio apygardos ryšininko -
tautodailininko Mykolo Dirsės, kuris sukūrė
Partizanams atminti paminklą, pastatyta kolūkio lėšomis
dar sovietmetyje, laike Tautinio Atgimimo. Tas Pirmasis
Partizanų sąskrydis įvyko miške už to M. Dirsės paminklo
tolumoje matomo ir apie visą tai detaliai galima
paskaityti, kaip prie paminklo A. Smetonai liudininko
pasakojimo liudininkas Petras Vanagas pasakoja Ukmergės
merui Dariui Varnui ir visuomeninių organizacijų
atstovams, kaip J. Krikštaponis išgelbėjo kaimą, ar net
visas gyvenvietes Lėno-Užulėnio nuo sudeginimo - apie
visus pasakojimų variantus ir kitą analizę galima
paskaityti pagal inter. adresą
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/pasipriesinimui-80/index.htm Koliažas,
kurį atminčiai galima pasididinti, o
taip pat galima labai
stipriai pasididinti ,
o jeigu vaizdai per dideli, tai galima šiek
tik padidinti |
|
| |
|
___________________________________________________________________________
1 - kai
buvo Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos 150-mečio
jubiliejus -2024
m. rugpjūčio 10 d. kas
valandą per
LRT radijo žinias nuo 3:40
įrašo diktorius paminėjo Pirmojo mūsų Valstybės
Prezidento reikšmę, kai jubiliejus yra
gera proga Valstybei susimąstyti, kaip elgiamasi su šiuo
Prezidento atminimo,
tai nuo 4:06 įrašo
dalies, kaip ne keista, bet jau porą savaičių kaip tapęs
ne Instituto direktoriumi Alvydas Nikžentaitis pasiūlo
ne tik ne išskirti iš kitų prezidentų, bet
pasityčiojančiai pasakė, kad A. Smetona buvo, neva,demokratijos
duobkasys,
lyg aplinkui, kaip kaimyninėje sovietų Rusijoje Didysis
Spalio perversmas su milijonais gyvybių nusinešimu buvo demokratijos
pergalė, kai tada priešiškoje Lenkijoje pusmečiu
ankščiau pats
generolas sukelia Gegužės perversmą ir tai sukelia
Lietuvai pavojų, tai. čia irgi demokratija,
Italijoje Musolinio taip pat demokratija įvesta? Tai,
ar buvęs
Istorijos Instituto direktorius yra kažkokios kitos
šalies atstovas, ar visiškai nežino mokinių 9-10 kl.
kurso? Juk
to amžiaus mokiniams yra parašyta, kad K.
Griniaus bendražygiai, buvo politiniai idealistai, kad
užgniaužti demokratiją tada skatino Italijos,
Portugalijos, Lenkijos patirtis ir nesubrendusios
demokratijai patirtys. Apie tai 9-10 kl.
mokiniams internetiniu adresu https://www.mokslobaze.lt/1926-m-valstybinis-perversmas-lenkijoje.html ,
o tai pat dar https://istorija9-10.mkp.emokykla.lt/turinys/1926-m-gruodzio-17-d-perversmas-2/
Juolab, pats Istorijos institutas2021.12.04
20:44 per LRT.lt rašo
apie Polsuckio šešėlį
tarpukario Lietuvoje, internetiniu adresu
https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1548172/pilsudskio-seselis-tarpukario-lietuvoje-kaltinimai-isdavystemis-s
lapti-pokalbiai-ir-mislingi-90-tukst-lenku-zvalgybos-doleriu?srsltid=AfmBOooUinqUUQIrVffjBawwy8CVTEZ8FMNAGblYGk6URX9SsZksaR2L
O pats šmeižimas jubiliato vyko internetiniu adresu https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000354857/lrt-radijo-zinios?episode=2336678&season=%2Fmediateka%2Fvideo%2Flrt-radijo-zinios%2F2024&page=36 |
|
Tokia
vėl pasakyta M. Pociaus nesąmonė ar ne įrodo, jog ir šio
25 pav
NKVD dokumento savo akyse gal nematė, nors apie jį nuo kažko nurašė ir
įrašė į savo Pažymą bei minėtą mokslinę publikaciją? Tuo labiau, kad
iškyla klausimai ir tokie:
1. Jeigu
istorikas būtų matęs ir studijavęs
25 pav
parodytą
dokumentą, tai tikriausiai kitaip tą sakinį būtų suformulavęs, jei,
išvis į šią problemą gal būtų kitaip pažiūrėjęs?
2.
Nors, jeigu ir norėjo J. Pocius pasakyti ir būtų aiškiau pasakęs, kad
tas trijų mėnesių laikotarpio kalinimas buvo, kažkur, po
demobilizacijos iki 1944 m. tarpe, tai būtų suprantamiau ir, gal,
įtikinamiau, jeigu to liepos mėnesio būtų nepaminėjęs?
3. Taigi, tas
liepos mėnesio paminėjimas jau kaip ir iš Partizaninės veiklos
pasityčiojimas gaunasi, pasiruošimą tam periodui ignoruojant?
4. O,
svarbiausia, ar M. Pocius iš savęs nesityčioja, su tokiu kategorišku
teiginiu?
5.
Pirmiausiai, negi pamiršo, kad savo Pažymos pabaigoje rašė apie, neva,
prieštaringą informaciją, kai po kalėjimo J. Krikštaponis VISĄ NACIŲ
OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ ???
6. Ar galima
pamiršti, kas jo paties Pažymoje parašyta ir ignoruoti, savo paties
parašytus teiginius?
7. Ir
ignoruoti galima net 1947 m. NKVD dokumentą, kuriame rašoma, jog J.
Krikštaponis slapstėsi nuo vokiečių Ukmergės rajone?
8. O gal, A.
Rukšėnas nepasakė M. Pociui apie tą dokumentą ir jį paliko kvailio
vietoje?
Todėl
negalima suvokti sveiku protu, koks yra super žemas istorinio
supratimo
lygis, kai net mokiniai iš bendrosios vokiečių okupacijos situacijos; gal,
net pagal mokyklinę programą galėtų išprotauti, jog J. Krikštaponis
galėjo būt suimtas tik okupacijos pradžioje? O kas
bus, jeigu jis buvo suimtas ne pagal loginio mąstymo stereotipą?
Tai
tada, ar ne verta vėl sugrįžti prie aukščiau
nagrinėtos A. Rukšėno sugalvotą
17 pav18
pavdemobilizacijos
grožybėsir
čia žemiau vėl pakarot? |
|

Dar labiau šokiruoja tolimesnis teiginys neva, esama duomenų,.
nebeaiškioje pažymoje kažkokią abra-kadabros nesąmoningiausią
aiškinimą, lyg, būtų kažkokia teisė įsakymu į batalioną
nepriimtą svetimą karį-karininką demobilizuoti tokių stebuklų, kas
tarnavo kariuomenėje, suprasti A. Rukšėno aiškinimo nebuvo įmanoma.
Todėl Ukmergėje tokią A. Rukšėno pažymą praminė PRIELAIDŲ pažyma, į
kurią kreipti dėmesio nebuvo jokio juridinio pagrindo.
Mat, A. Rukšėno pažymoje paminėti: mjr.
B. Bajerčiaus vadovaujamas batalionas, Wofgango Denickes 1942-05-25
reforma, rezervinis (Einzac) 252-E batalionas, ir paminėta Maidaneko
koncentracijos stovykla dr. A. Bubnio straipsniuose siejami su Vilniaus
2-uoju batalionu. Todėl mums-kraštotyrininkams tyrimų eigoje paaiškėjo,
jog A. Rukšėnas supainiojo du 2-uosius
batalionus, J. Krikštaponį perkeldamas iš Kauno 2-ojo bataliono į
Vilniaus 2-ąjį batalioną, nors pastarajame J. Krikštaponis
nebuvo, o tas vilniečių batalionas, kaip tik, ir buvo Maidaneke
dislokuotas ir turėjo sąsajas su tais visais paminėjimais.
Taip, kad, jeigu J. Krikštaponis, neva, ir
būtų buvęs Minske, tai ne kaip jis A. Rukšėno išgalvotai
demobilizacijai nebūtų vykęs, ten kur A. Rukšėnas savo pažymoje
pripaistė, nes Kauno 2-asis batalionas Baltarusijoje buvo iki 1944 m.
vasario. Varkalos vietovėje ir nėra logikos jokios, kad Kauno batalionui
reikėtų mažinti karininkų kiekį, kai jis turi užduotis Baltarusijoje.
Todėl A. Rukšėnui
patartina pastudijuoti dr. A. Bubnio straipsnius apie batalionus, ir
tokių nesąmonių krėsti nereikėtų, kurių net jaunesnio amžiaus
moksleiviai nesusimąstytų paistyti, paskaitę dr. A. Bubnio straipsnius.
Dar labiau šokiruoja, kad tas visas raidę į raidę A.
Rukšėno nesąmones M. Pocius nuplagijavo, į savo Pažymą, įkeldamas
dar ir kažkokias signatūras, lyg, į J. Krikštaponio paleidimo į atsargą
dokumentus. Tačiau, Centriniame valstybiniame archyve
mes-kraštotyrininkai šoką gavome, kai pagal LCVA signatūrą mums atnešė
ne J. Krikštaponio, o vieno iš pirmųjų Lietuvos karininkų Vsevolodo
Krylovo bylą, kai J. Krikštaponis buvo dar vaiku.
Kita
LYA (Ypatingojo archyvo) signatūra atvedė į labai svarbius NKVD duomenis
apie J. Krikštaponį, bet ikikarinėje NKVD byloje ne tik,
mes-kraštotyrininkai neradome nieko apie išgalvotą
J.
Krikštaponio 1942 m. demobilizaciją,
bet ir pagal logiką NKVD negalėjo būsimosios ateities fantazuoti.
Taip, kad, visiškai ne aišku,
kokiais kvailiais reikia skaitytojus laikyti, kad tokias nesąmoningas
signatūras apie "demobilizaciją" kaišioti?
Todėl apie tokias Istorijos instituto
organizuotas klastotes bei manipuliacijas teko informuoti
Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo
pirmininkei Skirgailei Žalimienei.
Juk, pagal sveiką protą, jeigu J. Krikštaponis po kalėjimo slapstėsi nuo
vokiečių, pagal artimųjų prisiminimus; nenorėdamas jiems tarnauti (apie
juos minėjo M. Pocius savo straipsnyje), tai nuo kada dezertyruojantys
gali būti demobilizuojami - paleidžiami į atsargą?
Dar gražiau M. Pocius Pažymoje
ir straipsnyje, norėdamas įtikinti skaitytojus, neva, herojaus
Baltarusijoje buvimu, NETEISĖTAI J. Krikštaponiui SUTEIKĖ KAPITONO
LAIPSNĮ, kai tokio įsakymo mes-kraštotyrininkai nematėme, o kas
tarnavo bet kokioje kariuomenėje, tai visi žino, kad batalionų vadai
karininkams suteikinėti laipsnių negali - turi būti aukštesnių
instancijų įsakymai. Todėl M. Pocius dar kvailiau pasimovė ant A.
Impulevičius rekomendacijos tinkamas kapitono laipsniui sutekti,
parašytame Pakėlimo lape, kuris būna tik kaip rekomendacija laipsniui
pakelti.. Tuo labiau,
kad pagal tuos Pakėlimo lapus visiems karininkams mes-kraštotyrininkai
matėme įsakymais laipsnius pakeltus, išskyrus J. Krikštaponiui ir Zenonui
Kemzūrai, kuris gavo atostogų ir po jų negrįžo į batalioną.
Taip, kadangi M.
Pocius neskiria kario nuo karininko, Pažymoje ir straipsnyje po du
kartus jaunąjį karį (neturinčio eilinio laipsnio) Martyną Kačiulį,
pavertęs į karininką, net galintį turėti kapitono laipsnį, nes jį
pavadino
jaunuoju karininku, tai čia, arba buvo manipuliacija skaitytojus
įtikinti šio melagingiausio liudininko parodymo tikrumu, arba toks
istorikas neturėtų būti prileidžiamas prie karinių bylų nagrinėjimų.
Tą pačią kvailystę yra iškrėtęs ir A. Rukšėnas, J. Grigonį irgi jaunuoju
karininku pavertęs, ir dr. A. Bubnys tai nurašęs buvo.
Todėl A. Rukšėnas su M. Pociumi,
kad,
įrodyti tą nesąmonę, pasitelkė
dar didesne nesąmone, pakišdami vokiečių ataskaitas apie
nužudytus komunistus, kurių skelbtą nužudytų komunistų skaičių
pritempė prie M. Kačiulio parodytų politrukų, net nepamąstydami, jog,
aplamai, tokie komunistų skaičiai ne tarp karininkų, o tarp karių, kur
Miško stovykla buvo tik kariams skirta - ten komunistų ne kaip
negalėjo būti (nebent komjaunuolių galėjo būti) - tuo labiau, kai kariai
iš Drozdų stovyklos po filtracijos buvo pervaryti į Masiukovščinoje taip
pavadintą Miško stovyklą, kurioje medžiai nuo seniausių žemėlapių žymėti
ir jie dabar toje Minsko miesto dalyje vešliai auga.
O ta visiška nesąmonė A. Rukšėno - M. Pociaus pasidarė dar didesne
nesąmone, nes vokiečių ataskaitoje apie nužudytus komunistus buvo
nurodytos atliktos Minsko mieste, esančioje Civilių belaisvių
stovykloje. Tai, jeigu šiems abiems
istorikams? ir dar mokslų daktarams? gali atitikti vokiečių
nurodyti skaičiai su Kačiulio nurodoma užmiestyje Karo belaisvių
stovykla, tai tada kur čia reikia kreiptis?
Negi reikės kreiptis į Kalbos tyrimo institutą dėl
miesto
su užmiesčiu ir civilių su karo belaisvių atitikimais? O, gal,
psichiatrijos specialistų reikia klausti dėl tokio atitikimo? Nuo
kelių metų ikimokyklinio amžiaus vaikai atskiria karį nuo civilio ir
miestą nuo užmiesčio?
Tai, ar ne matosi, kad anglų kalbos leidinys Lietuvos prestižą išgelbėjo
nuo tokių nesąmonių buvusių lietuviškame leidinyje?
Tačiau, galima ir įžiūrėti, jog temtos tos nesąmonės, gretinant
skirtingų sričių skaičius, tik tam, kad J. Krikštaponį apkaltinti? Juk,
antruoju
liudininku, Karo belaisvių, minėjusiu Krištaponį žudynėse, buvo
kažkoks Jonas Rutkauskas, kurio tokio su Jonas vardu NEbuvo
2/12 bataliono garsiojo 1941-10-06 Nr.42
įsakymo sąrašuose, o rašytame LR Generalinei prokuratūrai
LGGRTC-o
rašte 2015-02-12 Nr. 13R-43, atsakant į 2015-01-22 Nr. 17.2-829,
buvo 27-tuoju eilės sąraše pateiktas NKVD
dokumentas, įrodantis, kad
J. Krikštaponis buvo nacių kalintas kalėjime ir todėl neturėjo
teisės Centras kaltinti Didvyrio, nenustatęs, kada jis buvo
kalinamas. Bet, panašu, kad to rašto A, Rukšėnas nė neskaitė, nes savo
pažymoje nuslėpė J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą, o
teisininkai, matyt, aplamai nestudijavo jiems be jokių paaiškinimų
28-ių primestų dokumentų krūvą, tarp kurių
net 8 dokumentai (29%) yra
visai kito asmens;
kažkokio Jono Rutkausko, kai A. Rukšėnas Stasį Rutkauską mini. Tai
kaip teisininkams susigaudyti, kai tų dokumentų
kratinys buvo surinktas, kai LR Gen. prokuratūra atsisakė
kaltinti.
Tik mes-kraštotyrininkai aptikome paaiškinimą Stasio Rutkausko
KGB-istams paaiškinimą, jog jis iš bataliono pabėgo, ir slapstymosi nuo
vokiečių tikslu pasiėmė savo mirusio Jono vardą. Tas S. Rutkauskas ir
yra čia pradžioje minėtas SUSIPAINIOTOJAS.
Tačiau atradome, kad
jis ir vėl tame pačiame batalione pradėjo tarnauti jau su naujuoju Jono
vardu. Kalintas jis Karlage buvo už Partizaninį pasipriešinimą, bet ne
už 2/12-tajame batalione buvimą. Nors jis ir
įtartinas noru įtikti KGB struktūrai, bet,
Krištaponį žudynėse minėti pradėjo
aiškiai pastarąjį painiodamas su
į jį panašiu N. Reikalu, kurio minėjimo
mes-kraštotyrininkai neaptikome. Dar svarbu yra tai, kad S. Rutkauskas
Kaune prieš išvyką į Baltarusiją, batalione nebuvo ir galėjo nematyti to
keisto fakto, kad rugsėjo 25 d.
8-iomjs ir 5-ioms dienoms
atostogų išvyko J. Krikštaponis su savo pavaduotoju Vladu
Tamošiūnu, ko karinėse struktūrose be ypatingos būtinybės kuopos be
vadovo palikimas nėra suprantamas.
Galima įtarti, kad pavaduotojas galėjo išvykti dingusio (galimai
GESTAP-o suimtojo) savo vado į Ukmergę išvykti ieškoti, nes ir
pastarasis iš to paties Krašto buvo nuo Valtūnų Siesarčio ir
Šventosios santakos. Nors šią hipotezę, kaip ir panaikina, atseit,
įsakymas dėl J. Krištaponio iš atostogų grįžimo ir to grįžimo pridėto
Raporto, kurio tarp dokumentų aptikti nepavyko, kai panašų Raportą sava
ranka rašytą teko fiksuoti labai svarbaus karininko-leitenanto Jono
Klimavičiaus, apie kurį čia žemiau rašoma. Dar keisčiau, kad tokiu
grįžimu nefiksuojamas V. Tamošiūnas. Tuo labiau, po dviejų dienų nuo
pirmadienio ginklininko pareigoms priimamas Nikodemas Reikalas.
Apie jį A. Rukšėnas irgi mini ir mini priimtu
kuopos vado teisėmis, nors šių eilučių autorius tokio prierašo
tarp dokumentų nepastebėjo.
Bet, pagal tą A. Rukšėno prierašą (jei jis kažkur yra kitur) galima
daryti išvadą, kad tų: 2-osios kuopos
vado ir pavaduotojo atostogų metu tai kuopai
vadovauti pradėti galėjo minėtasis
N. Reikalas,
kuris ir KGB apie 1981 m. sudarytame 2-osios
kuopos Sąrašo įraše minimas tuos kuopos vadu
tapęs nuo spalio mėnesio 1941
m.,
kurio įrašą keistai ir galimai neteisėtai LRT radijo Ringo laidoje
kvestionavo A. Rukšėnas.
Kad N. Reikalas nėra įtrauktas į A. Impulevičiaus
1941-10-06 Nr. 42 įsakymą IŠVYKUS į Minską, galima
manyti, kad N. Reikalas nuslėptas dėl GESTAP-ui
karininkų stygiaus
regimybę sudaryti, galimai planuojant minėtą Joną Klimavičių
susargdinti, dar net, galimai kitą tokį pat BENDRAVARDPAVARDĮ sukurpti
tame įsakyme dėl tos pačios galimos manipuliacijos GESTAP-ui apgauti
ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti. (P.S.:
pastaroji hipotezė dėl
antrojo J. Klimavičiaus gali būti silpniausia, nes tokio antrojo J.
Klimavičiaus egzistavimas aptiktas ltn. Stankaičio tardymo protokole
nebūdingu lietuviams tradicijoje; paminėtu vienu iš jų tėvavardžiu,
galinčiu rodyti, kad buvo skirtu atskirti batalione du
bendravardpavardžius, kurių tokių buvimas su vienodais gim. metais
ir vienodomis gim. vietomis, tomis pačiomis bei labai
keistomis-šokiruojančiai vienodomis biografijomis reikalauja
nuodugnaus tyrimo. Tašką abejonei padėti galėtų 3-čiosios
kuopos analogiškas sąrašas, jeigu toks būtų.)
Galutinai S.
J. Rutkauską klystant ir Nikodemą Reikalą išsivaizduojant kaip
Krištaponį įrodo M. Pocius
savo
Pažymos 10-11 psl.,
kai S. Rutkauskas 1961 m. pasakoja apie, neva,
Krištaponį Borisove,
o tame pačiame Borisove ir kitur N. Reikalą kuopai vadovavus nurodo
Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas ir Martynas
Kačiulis, santykiu 3:1 J. Krikštaponio
naudai. Juolab, pastarųjų parodymai duoti 13
metų anksčiau ir pagal atminties fiziologinį dėsnį ankstesni
parodymai turėtų būti tikslesni gal?
Stebina A. Rukšėno visiškas aplaidumas, kai
tokio
liudytojo, kaip M. Kačiulio tikėti neturėjo teisės, nes jis
1961-09-03 tardyme Javas lageryje neigė žudynėse dalyvavęs, davė
suprasti, kad NKVD tardytojai prigalvojo jam žudynėse dalyvavus.
Tame tardyme jis J. Krikštaponį tik Kaune buvusį minėjo. O Baltarusijoje
jis kuopos vadu, pagal M. Pocių, 1948 m. tardyme minėjo kuopos vadu
buvusį Nikodemą Reikalą. Pastarąjį ir KGB nustatė buvus ten
kuopos vadu nuo 1941 m. spalio mėn., kai išvyka į Minską vyko,
tikriausiai spalio 5 d., o ne 6 d., kaip A. Rukšėnas teigia (žemiau
bus paaiškinta). Todėl A. Rukšėnas jokiu būdu negalėjo KGB-istų -
specialistų-kriminalistų kvestionuoti išvados, kai ne A. Rukšėnas
tardymus-tyrimus vykdė, o patys KGB-istai tai vykdė, ir daug
liudininkų N. Reikalą liudijo kuopos vadu buvus, - tai matosi
protokoluose.
Viena iš A. Impulevičiaus bataliono ypatybių yra, kad vokiečiai įsakymus žudyti perduodavo per karininką Gecevičių, kuris
vokiečių kalbą gerai žinojo ir pats aktyvai žudynėms vadovaudavo.
Kiti, panašu, tos kalbos nemokėjo. Todėl ir ši aplinkybė įrodo, kad ten
J. Krikštaponis būti negalėjo, nes jis tą kalbą gerai mokėjo ir
tarpininku tarp vokiečių jis būtų, kaip pagal aukštesnes pareigas
karininkas.
Taip, kad GALIMA DRĄSIAI IR NEDELSIANT Baltarusijos DIKTATORINIAM
RĖŽIMUI TEIGTI, KAD, JEI J. KRIKŠTAPONIS TEN BŪTŲ, TAI, GAL,
A. IMPULEVIČIAUS BATALIONĄ NUO NUSIKALTIMŲ BŪTŲ PADĖJĘS IŠVESTI;
PER TEISINIŲ ŽINIŲ ŽINOJIMĄ ? ? ? (Todėl reikia patyrinėti VDU Teisės
fakultete dėstomų dalykų programas
P.S.: kad, Juozas
TEISINES ŽINIAS TURĖJO, Į RODĖ, jas panaudodamas Bagnapolio
kaimelio (gal, ir visos Lėno gyvenvietės, pagal naujai aptiktą
prisiminimą?) išgelbėjimui nuo
Pirčiupis-2 likimo. (Tik, nereikia išsigalvoti istorikus
ruošiančiam docentui Nerijui Šepečiui, J. Krikštaponį išvadinus
kolaborantu, nes atskubėjo žmonių gelbėti, atvažiavęs su vokiečių
automobiliu, neva, pasinaudojus kolaborantų ... ir dėl to 2020-12-03
Ukmergės konferencijoje sukėlus isteriją, kad pavyko žmones išgelbėti.
Todėl paskutinis liudininkas, pažinojęs J. Krikštaponį, baisiausiai
pergyveno, išvarytas iš liudijimo ir tuojau pat numirė, nes nuo
vaikystės išgelbėtas, pasirodo, iki gilios senatvės gyveno neteisėtai
(kolaboranto išgelbėtas) taip davė suprasti docentas. Ta grožybe,
pasigrožėti galima ir dabar videoįrašu 6 val. trukmės, per googlę
suradus. Dar keisčiau M. Pocius savo 2022 m. Nr. 1(51) M. ir G. žurnalo
moksliniame straipsnyje padarė, tikrą bolševikinės išvados pavyzdį,
kad naciai jam pakluso, nes, neva, išgelbėtojas gerai jiems patarnavo,
bandydamas paneigti artimųjų atsiminimą dėl slapstymosi nuo vokiečių.
Žodžiu, istorikui nusispjauti į istorines aplinkybes, kur tas
įvykis įvyko jau vokiečiams traukiantis iš Ukmergės krašto, o Juozą
ieškojo GESTAP-as, o ne bet kokie vokiečiai.
Taigi,
žiūrint į įsakyme Nr.42 aiškiai naudotą BŪTOJO KARTINIO LAIKĄ, GALIMA
DARYTI PRIELAIDĄ, JOG BATALIONAS į Minską GALĖJO DIENĄ ANKSČIAU
IŠVAŽIUOTI? A. Rukšėnas ir nuo jo visi kiti istorikai, galimai, neteisingai
rašo į Minską išvykimo datą, neva,
spalio 6 d., kai yra
tikimybė, kad batalionas
galėjo išvykti dieną anksčiau, O toji spalio 6-toji
diena gali būti ne išvykos, o tai išvykai gal ATBULINĖS DATOS ĮSAKYMO
PASIRAŠYMO DIENA ? ? ?
Kad batalionas, tikrai, spalio 5 d., išvyko,
įrodo ir intelektualiausias liudininkas, puikiai vaikystėje besimokęs ir
vienas iš garsaus Valkų mūšio vadovų Edvardas GUOGA teigė, jog
IŠVYKIMO į Minską DATA YRA
spalio 5-toji diena.. Kai jo prokuroras
paabejojo - jis atsakė, jog TOKIOS DATOS NEPAMIRŠTAMOS. Toks jo
argumentas protokoluose ne kartą Edvardo kartojamas.
Tuo labiau, kad
E.
GUOGA YRA AIŠKIAUSIAS J. KRIKŠTAPONIO BALTARUSIJOJE NEBUVIMO
LIUDININKAS, kuris patikslino kitų liudininkų
pirmiau-paskiau reikšmes, liudijant, kad pirmiau kuopos vadu buvo
Krištaponis, o vėliau, Reikalas ir V. Tamošiūnas, kur pastarasis buvo J.
Krikštaponio pavaduotoju ir jį Baltarusijoje daugiau liudininkų nurodo,
nei Reikalą buvus kuopos vadu.
Taigi, minėtas intelektualiausia liudininkas Edvarda GUOGA PATEIKĖ PATĮ
AIŠKIAUSIĄ ĮRODYMĄ, apie
J.
Krikštaponio Baltarusijoje
paneigimą, pasakydamas, KOL BATALIONAS BUVO Kaune, KUOPOS VADU BUVO ltn.
KriKštaponis, o VĖLIAU Tamošiūnas.
Lygai taip pat
J.
KRIKŠTAPONĮ Baltarusijoje
PANEIGĖ IR BUVĘS KOMUNISTU-POGRINDININKU M. KAČIULIS, kuris
Tarptautinėje 1982-08-16 apklausoje pasakas skaldė apie J.
Krikštaponį Rudenske, o su JAV atstovais gerai papietavus Neringos
restorane, yra tikimybė, kad jis atgavo atmintį apie du panašius savo
kuopos vadus, ir po pietų, visai ne į temą, pataiso savo priešpietinį
liudijimą, pabrėždamas, kad BUVO PAKEITI KUPOS VADAI, BUVO NE
KRIŠTAPONIS, O REIKALAS.
Taip, kad M. Kačiulis N. Reikalą vėl pakartojo, kaip jį minėjo 1948 m.
Tik liūdna, KAD ISTORIKAI ŠIŲ LIUDIJIMŲ NEMATĖ, NES STENOGRAMŲ VISAI
NESTUDIJAVO, - NESTUDIJAVO IR DAUGIAU ATRASTŲ MŪSŲ-KRAŠTOTYRININKŲ
DOKUMENTŲ, apie kuriuos jau buvo rašyta ir gal teks vėl pakartoti?
Taip,
kad kitoje dalyje reikės konkrečiau apie liudijimus pakartoti, kas jau
ne kartą buvo aprašinėta ankstesnėse studijose. Dar svarbiau, nors apie tai
E. Guogos tas garsus liudijimas yra kaip ir nuslėptas, bet ir pridėtas prie Krikštaponio Rudenske, neva,
liudijančių. Prie Rudenske jį
liudijančių yra ir daugiau jį Baltarusijoje neigiančių liudininkų
pridėta, kas įrodo, jog kažkas istorikams juos pakišo, o jie jų net
nematė.
Baigiant
šią FANTAZIJŲ apie
Krištaponio kaltę ir jo, neva,
demobilizaciją, užbaigiant šią temą, galima paminėti, kad, būtent,
žymiai juokingesnė ir kvailesnė Istorijos instituto svarbiausiojo
darbuotojo yra atskleista praėjusio tūkstantmečio fantazija su Jonavos
miesto VAIDUOKLIŠKU įkūrimu, kuris buvo demaskuotas vieno ABITURIENTO
DĖKA, kurio dėka ir dabar Jonava švenčia savo sukaktis jau
25 metus pagal žemiau esantį aprašymą:

Detaliau
apie moksleivio įtaką abejotinų istorikų
fantazijas
bus
lengvesnė ir įdomesnė tema skirtoje J.
Krikštaponiui atminti, nes jis daug kartų per Jonavą
važinėdavo. Tam
ir buvo sukurta Jonava, kad per ją visi pravažiuotų
karietomis.
Dar bus TĘSINYS
(II-oji dalis) |
Pagarbiai
Vytenis Aleksandraitis
tel.: +37064021719
el. paštas: trenerisvytenis@gmail.com
|
| |
|
|
|
|