UAB „Planai“ projektuotojai Jekaterinai Poperečnevai-Šugajevai, Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorei dr. Daivai Tereščenko,  Ukmergės Vlado Šlaito vardo bibliotekos vedėjai, dr. Sigitai Astikienei, Ukmergės savivaldybės merui Dariui Varnui, savivaldybės Tarybai ir administracijai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui, Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriui Remigijui Černiui, filosofui, publicistui-apžvalgininkui-žurnalistui, pedagogui, istorikui dr. Kęstučiui Girniui

 buvusio Sąjūdžio Jonavoje tarybos nario,
 sporto pedagogo-keliautojo,
 jau 5-tus metus archyvuose tiriančio
Juozo Krikštaponio biografijos niuansus
Vytenio Aleksandraičio
 

APIBENDRINTA INFORMACIJA SU
P R A Š Y M U

skubiai atkreipti dėmesį į akivaizdžiai suklastotą Juozo Krikštaponio biografiją
ir Ukmergėje atkurti  pašventintą  jo vardo aikštės pavadinimą   

     AČIŪ, kad UAB „Planai“ projektuotoja Jekaterina Poperečneva-Šugajeva man atsiųstame Atsakyme pranešė, jog paminklas  Juozui Krikštaponiui bus paliktas esamoje vietoje.

     Reikėtų padėkoti ir pagirti naujai pradėjusią dirbti Ukmergės muziejaus direktorę dr. Daivą Tereščenko, kuri Ukmergės žinių 2026-03-09 straipsnyje „Dėl paminklo - ir posėdis, ir piketas“ pripažino, jog kaip istorikė pasigendanti žinių apie  J. Krikštaponio asmenį.1  

              Ir iš tiesų, reikia rimtą ekspediciją surengti, kad surankioti žinių apie šią įspūdingą asmenybę. Internete yra tik Panevėžio rajono Šilų  bibliotekos buvusios darbuotojos  - žymios kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės 2009 m. lapkričio 25 d. Lietuvos kariuomenės dienai skirtas straipsnis „Įvykdė Lietuvos karininko priesaiką“2. Ši kraštotyrininkė nuolat bendraudavo su Juozo Krikštaponio jaunesniąja seserimi Veronika Krištaponyte-Juodiene, kuri, jei ką prisimindavo - tuoj užprotokoluodavo prisiminimus. Tų unikalių prisiminimų dalis yra tinklalapyje3.

               Tada (2000-tųjų  metų prieigoje) nebuvo jokių minčių, kad bus apšmeižtas Veronikos brolis ir todėl visokių smulkmenų nebuvo klausinėta. O viešasis apšmeižimas įvyko iš kart po Veronikos mirties, lyg specialiai buvo laukta paskutinės liudininkės išėjimo Iš Šio Pasaulio, - ir tuoj po mėnesio 2011-04-11 ekstremistinis bolševikinės pakraipos tinklalapis Anarchija4 paminėjo Juozą negerame batalione buvusį. Tą ekstremistinį tinklalapį ir jo autorių Evaldą Balčiūną, kaip, neva, „pirmuoju“ apie J. Krikštaponį paskelbimo „kaltę“ metė 2021-12-03 Ukmergės Vlado Šlaito bibliotekoje vykusios J. Krikštaponio klausimu konferencijos pranešėjas Mindaugas Pocius5.

               Tačiau, kaip, beveik, visuose teiginiuose jis yra neteisus, taip ir dėl pirmojo J. Krikštaponio žiniasklaidoje apšmeižimo sunku patikėti, kad „suklydo“, nes iš tikrųjų,  net 2007 m. žurnale Genocidas ir Rezistencija Nr. 2(22)6 „mokslininkas?“ Alfredas Rukšėnas, vietoje to, kad nuvažiuotų pas Prezidento dekretais apdovanotojo Didvyrio artimuosius pasiaiškinti, jis pirmasis J. Krikštaponį ir apšmeižė pagal komunistinio nusikaltėlio Martyno Kačiulio7 (du kartus kalėjime sėdėjusio už kovą prieš A. Smetonos rėžimą8) neteisėto „liudininko“, neteisėtai pakeistą „parodymą“, į kurį istorikas privalėjo nekreipti jokio dėmesio,   nes tąsai 1948 m. kuopos vadu minėjo Nikodemą Reikalą9, o po 32 m. jam tasai pavirto į „Krištaponį“. Tuo labiau, tąsai apie žudynes paistė, net jose nebuvęs10 (tai matosi iš protokolų) ir tai darė kaip KGB agentas-spec. „liudytojas“ su tikslu apgaudinėti iš NATO šalies JAV teisininkus. Tuo labiau, kad meluodamas, prisiminė, jog pats susipainiojo tarp panašių kupos vadų ir 1982-08-16  Tarptautinės apklausos per popietinį  posėdį pasakė, jog buvo „Ne Krištaponis, o Reikalas“11, kurį ir KGB nustatė12, ir daug liudininkų liudijo. O šiuo pasitaisymu M. Kačiulis ir įrodo, kad ir kitas „liudininkas“ Stasys Rutkauskas taip pat N. Reikalą vadino, „Baltarusijoje Krištaponiu“ buvus, nes tąsai N. Reikalo nematė batalione ir  jo neminėjo niekur (bent, aš neaptikau). Todėl, skirtingai nei M. Kačiulis, S. Rutkauskas net nežinojo, kad išskirtinai aukštas ir lieknas gali kitas toks pat egzistuoti karininkas.  Tuo labiau, yra fiksuotas ir atvirkščias  J. Arlausko susipainiojimas13 tarp šių kuopos vadų, įrodantis, kad tokie susipainiojimai egzistavo. Tą supainiojimą patvirtino ir 3 liudininkai; Borisove minintys N. Reikalą, - ir taip 3 prieš 1-ieną gavosi J. Krikštaponio naudai

              Apmaudu, kad nei A. Rukšėnas ir nei M. Pocius šio M. Kačiulio pasitaisymo nematė, nes nestudijavo ypatingai informatyvių ir, sovietinę santvarką demaskuojančių; Tarptautinių apklausų stenogramų, vienoje kurių buvo fiksuotas M. Kačiulio pasitaisymas, bet į protokolą neperkeltas, nes tai buvo Jurgio Juodžio byla ir viskas kas su juo nesusiję, bei kompromituojantys sovietinę santvarką pokalbiai sovietinės prokuratūros nebuvo įtraukti. Todėl šį gėdingą faktą tenka žymėti FIZIOLOGINE GĖDOS VIOLETINE SPALVA, kai iš gėdos išmuša raudonis. Todėl tų  ir kitų nestudijuotų dokumentų (YPATINGAI NET NEPAŽIŪRĖJUS Į Rudensko NUORODOSE NURODYTUS PROTOKOLUS) nebūtų ne tik apšmeižtas  J. Krikštaponis, bet ir gal visai kitoks būtų A. Rukšėno disertacijos mokslinis darbas dėl stojimo į savisaugos batalionus motyvacijų14 - tarp kurių būtų užaštrinta problema persekiojamiems už komunistiniais nusikaltimais apie   puikią priedangą pasislėpti batalione ir nebūtų kitų  iškraipytų-prigalvotų motyvų?                                                      

 

         Taigi, grįžtant prie Ukmergės muziejaus direktorės pastabos dėl mažai esančių žinių apie J. Krikštaponio asmenį, tai tos pačios sesers Veronikos pasakojimą 1990 m. liepą į magnetofono juostą įrašė žymus Partizanų metraštininkas Romas Kaunietis, kuris juos ir paskelbė savo raštuose15. Todėl galiu pasiūlyti dar be redakcijos tiesiai nuo magnetofono juostos nurašytą autentišką sesers Veronikos pasakojimą16.

               Šie Romo Kauniečio pasakojimai, mano supratimu, yra tiksliausi, nes jis buvo iš anksto į Šilus (ten Juozo sesuo gyveno) atvažiavęs, kad susitarti apie įrašymą į magnetofoną. Todėl sesuo turėjo galimybę apgalvoti savo pasakojimą ir iš jos autentiškų pasakymų jokių interpretacijų padaryti neįmanoma. Tuo labiau, tada atmintis turėjo būti kiek aiškesnė, nei po dešimtmečio, kai teko atskirai užrašinėti padrikus prisiminimus, kurie irgi aukso kainą turi. Visa pasakojimo chronologija leidžia sudaryti įspūdį, jog jos brolis buvo suimtas; kaip ir okupacijos pradžioje, nes sesers yra pasakymas, jog brolis, grįžęs iš kalėjimo, slapstėsi nuo vokiečių per visą jų okupacijos laikotarpį.

              Aišku, tada nekilo minčių paklausti, dėl ko slapstėsi. Negaliu kalbėti, už tuos, kurie klausinėjo ar tik įrašą darė. Ne labai ir korektiška klausinėti smulkmenų, kai buvo okupacija ir reikėjo nuo okupanto slapstytis. Tuo labiau, kad pasakojimuose nebuvo jokių užuominų apie jokią „Baltarusiją“ - toks žodis net nėra girdėtas tuo laikmečio pas Juozo artimuosius bei kaimynus. Yra, sako, ir nerašytas, lyg, sesers sakymas, jog brolis buvo tarnavęs Kaune patrauklaus pavadinimo Savisaugos batalione, bet jam teko bėgti su draugais iš to bataliono nuo vokiečių, kurie turėjo kažkur išsiųsti.

          To sakymo-pasakymo per lūpas tiksliai atkartoti neįmanoma. Bet, tas sakymas yra fiksuotas ir 1947 m. NKVD žmonos Kunigundos tardyme, kuri pasakė, jog iš Ramanauskaitės sužinojusi, jog jos vyras BĖGO NUO VOKIEČIŲ IR SLAPSTĖSI Ukmergės RAJONE. (šitą faktą nuo manęs A. Rukšėnas, su dr. A. Bubnio patvirtinimu nuslėpė, kol mes-kraštotyrininkai neatradome šį svarbų dokumentą, Iš jo tik vieną-sovietinę „tiesą“ Centras man oficialiai bandė įteigti, jog ten tame dokumente parašyta, jog jos vyras Minske tarnauja.

              Bet, logiškai galvojant, ta „žinia?“ nėra patikima, kai Juozui savo žmoną teko matyti  1942 m. vasarį tik teismo skyrybų byloje. Tada, tikrai, vyras savo „žmonai“ skiriantis, negalėjo pasigirti, kad nuo vokiečių slapstosi. Tą reikia suprasti - reikia ir daugiau visas aplinkybes matyti. Ypatingai privalu matyti VISŲ DOKUMENTŲ VISUMĄ archyvuose (ypač Ypatingajame archyve), kurių  net mažos dalies ne matė šie du „istorikai?“, ką mes-kraštotyrininkai per tuos 5-is metus aptikome, kol Ukrainoje karas vyko, ir kuris nutraukė Ukmergėje žadėtų konferencijų ciklą.

              Todėl reikėjo sveikinti Centrą, kuris ryžosi Regioninio administracinio teismo metu pripažinti, kad archyvus  Centras dar nėra ištyręs.

              Na, o kai šį balandį bus LGGRTC-os gen. direktoriaus nauji rinkimai, negi šis kvailiausias J. Krikštaponio apšmeižimas bus perduotas kitam direktoriui, ar su tuo šmeižtu bus ir toliau kandidatuojama tose pareigose kitam periodui prasitęsti?

    Kad toks gėdingiausias aktas neįvyktų, Centro generaliniam direktoriui ir minėtiems istorikams: A. Rukšėnui bei M. Pociui teko pateikti žymiai išsamesnę klastočių analizę nei čia, nes teko priminti  dar ir Baltarusijos reakciją, į kurią įtraktu tapo pats dr. A. Bubnys su M. Pociumi.

                O erzinti A. Lukašenkos rėžimą pavojinga, kai Minsko šiaurinės dalies Uručje vietovėje vykdomos kraupiausios ekshumacijos - tą vietą masiškai dabar lankoma, kai atidengtuose sušaudymų duobės tūno tūkstančiai griaučių masinio teroro. Todėl čia dešinėje Seimo Teisės KOMITETĄ IR KITUS TEKO SUPAŽINDINTI SU J. KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJOS SUKLASTOJIMO PASEKMĖMIS. Iš to seka, kad nedelsiant reikia pranešti Baltarusijos teisininkams, jog J. Krikštaponis prie tų žudynių ne prie ko. Dėl tos apmaudžiausios klaidos būtina supažindinti Baltarusiją su padėtimi Ypatingajame archyve.


ATSIDARYTI video į  Seimo Teisės komiteto susipažinimą, su kvietimu atkreipti dėmesį į J. Krikštaponio biografijos suklastojimo pasekmes
               

            Į šią J. Krikštaponio gynybos vienovę labai svarbu ir Ukmergės savivaldybei  įsitraukti

     Ta J. Krikštaponio gynybos vienovė labai priklauso ir nuo paskelbtos  Skvero/Aikštės kokybiško projekto atlikimo. Todėl privalu atkreipti dėmesį, kad minėta projektuotoja  parašė, jog  „Politiniai, istoriniai ar teisiniai klausimai, susiję su asmens reabilitavimu ar istoriniais vertinimais, šio projekto apimtyje nenagrinėjami.“  

              Manyčiau, kad tai bus didelė klaida, jeigu bus neatsižvelgta Skvero/Aikštės projektavime į palikto esamoje vietoje Juozui Krikštaponiu paminklo svarbą; kaip asmens reabilitavimo ir istorinio vertinimo problemą, nes projektas turėtų būti ilgalaikiu, o ne vienadieniu.                                                                               

               Pirmiausia, rašte rašoma, jog tai „skvero Vytauto g. 30A sutvarkymo projektas“. O čia projektuotojai nieko dėti, kad galimai neteisėtai per gyventojų apgavystę išnyko pašventintos Juozo Krikštaponio aikštės pavadinimas. Jeigu privalu buvo tai aikštei suteikti adresą, tai, tikrai, tame įstatyme neturėjo būti draudimo, kad turint aikštė adresą, neva, „negali  turėti kito pavadinimo“.

             Galima manyti, kad tos aikštės pavadinimo dingimas buvo, kaip koks, „kompromisas“, paminklui išsaugoti nuo visokiausių Maskvą atstovaujančių „Grabauskų“, pradėjusių šmeižto kampaniją prieš šį Didvyrį. Tačiau dabar į J. Krikštaponį būtina žvelgti kitokiomis akimis, - kaip, dar ir į protestuotoją dar prieš nacizmą. Todėl privalu  nedelsiant aikštės pavadinimą sugražinti.

                Tuo labiau, kad šis Vytauto 30A objektas susideda iš skvero ir aikštės, ir palikus savo vietoje paminklą, gal jam nereikia naikinti aikštės, suprojektavus apželdinimą? Aikštės naikinimas, ją apželdinant, ar nebus savotiška cenzūra, paminklą uždengiant nuo miesto? 

               Kiek teko girdėti, bręsta mintis šalia J. Krikštaponiui paminklo dar 18 paminklinius  akmenis išdėstyti, simbolizuojančius kartu su J. Krikštaponiu žuvusiuosius. Gali atsirasti ir kitokių minčių dėl paminklo apšvietimo, ar kokių simbolių?

              Ar nereikėtų projekte numatyti viziją į 2029 m. XIII-tąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes Jonavoje, kaip J. Krikštaponį šių sporto žaidynių vieną iš iniciatorių  bei kaip Ukmergę su Jonava turėjus bendrą Vyčio partizanų apygardą, J. Krikštaponio įkurtą ir vadovautą?

               Dėl jaunimo užimtumo šalia Vlado Šlaito bibliotekos ar nereikėtų pagalvoti bendrų idėjinių šio poeto ir J. Krikštaponio sąsajų aspektų šiame MEMORIALINIAME PARKELYJE, atspindinčią rimtį ir informacinės aplinkos svarbą šalia bibliotekos?

               Ar nereikėtų atsisakyti labai neaiškios uždarų  hamakų-maišų idėjos, visai nederančios prie knygų aikštelės-terasos, galinčios trukdyti skaitytojams, kai prie hamakų gali rinktis visai ne rimčiai nusiteikusieji ir trukdyti norintiems lauko skaitykloje susikaupti? Tuo labiau, neaiški tų hamakų ir ekologinė, ir epidemiologinė-sanitarinė būklė, bendrai naudojant be ventiliacijos maišus? Ar ne bus padidinta rizika dėl saugumo, kabant-supantis, ir aplamai, ar šis paplūdimio atributas tinka prie MEMORIALINIO SKVERO iš etikos standartų? Ar ne gresia 2020 Lukiškių „paplūdimio“ su hamakais parodijos, atsikarojimas, kai privalėjo Seimas įstatymu įsikišti ir uždrausti, kad nebūtų niekinamas atminimas?
 
      Taip, kad PROJEKTUOTOJAI YRA MENININKAI, o menininkas turi įsijausti, kad gerą` kūrinį atlikti.
 
 

Pagarbiai
Vytenis Aleksandraitis
tel.: +37064021719
el. paštas: trenerisvytenis@gmail.com 

 

 N U O R O D O S
ir jų išsamūs paaiškinimai

     1 - apie J. Krikštaponio asmenį žinių pasigedusią Ukmergės muziejaus naująja direktorę Ukmergė žinios tai paminėjo labai taikliame straipsnio pavadinime DĖL PAMINKLO IR POSĖDIS IR PIKETAS, kurio internetinis adresas   http://www.ukzinios.lt/del-paminklo-ir-posedis-ir-piketas/ ,
     2 - vienas puikiasių straipsnių apie J. Krikštaponį, įėjęs į jo biografijos istoriją krikščioniškosios pakraipos laikraštyje kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės straipsnis „Įvykdė karininko priesaiką“, kurio internetinis adresas  yra https://web.archive.org/web/20141222151402/http:/www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.html     
     3 - A. Astrauskaitės surinktų prisiminimų fragmentai, kurių internetinis adresas yra www.kazlusporto.puslapiai/istorika/krikstapon/index-veronik-krikstaponyte-uzr-astrausk.htm                
      4 - ekstremistinis  anarchistinis ANTIFA tinklalapis, atseit, pirmasis apšmeižęs J. Krikštaponį irš kart  po J. Krikštaponio jaunosios sesers mirties, lyg, specialiai buvo laukta paskutinės liudininkės išėjimo iš Šio  Pasaulio , kurio internetinis adresas yra     https://web.archive.org/web/20130517102746/http:/antifa.lt/post/4468682752/trys-naciams-tarnave-lietuvos-laisves-armijos-lla 
     5 pranešėjo Mindaugo Pociaus momentas kai jis pamini Evaldą Balčiūną, kuris atseit paskatino Žydų bendruomenę kreiptis į Centrą, po ko A. Rukšėnas atliko 2013 m. atliko „tyrimą“ ir , neva, jis „pirmą kartą paskelbė“, apie J. Krikštaponio „nusikaltimus“, kai iš tikrųjų pats A. Rukšėnas net 4-ais  metais anksčiau jau apšmeižęs buvo J. Krikštaponį to paties M. Kačiulio „liudijimais“. To M. Pociaus apie E. Balčiūną minėjimo pradžia yra  https://youtu.be/2vb_tQeM1Nw?t=2097
      6 - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) išleisto minėto 2007, Nr. 2(22) straipsnio „Kauno 2-asis pagalbinės policijos tarnybos batalionas ir gyventojų žudynės Baltarusijoje 1941-1943 m.“ SANTRAUKA, kurios internetinis adresas https://www.genocid.lt/centras/lt/591/a/  ,  to žurnalo numerio straipsnių TURINYS internetinio adreso https://www.genocid.lt/centras/lt/586/a/ , o tarp 5-ių paskelbtų Centro autorių buvo m. 1 daktarė, 2 doktorantės,  ir 2 ist. magistrai, tarp kurių buvo ir autorius A. Rukšėnas, kaip LGGRTC vyresnysis specialistas (to psl. internetinis adresas https://www.genocid.lt/centras/lt/587/a/  )
      7 - žurnalo 12 psl., kuriame minima, kad Rudenske atsisakiusiems šaudyti, neva, „kuopos vadas ltn. Krištaponis liepė pasitraukti į šalį51“. Pagal  51-ą nuorodą  57-tame psl. nurodyta: „M. Kačiulio 1980 m. liepos 14 d. E. Guogos 1982 m. vasario 24 d., B. Stimurio 1982 m. vasario 23 d. tardymo protokolai LYA; f. K-1, ap 46, b. 1159, l. 68-69, 217, 229; M. Kačiulio 1982 m. rugpjūčio 16 d., E. Guogos 1982 m. rugpjūčio 19 d. tardymo protokolai, ibid., b. 1160, l. 11, 18-19, 98, 134-135, I. Plačinskio 1981 m. vasario 19 d. tardymo protokolai, ibid. b. 1287, l. 24; J. Vuosaičio 1961 m. balandžio 24 d. tardymo protokolas, ibid. ap. 58 b, 4738673, t-3, l. 276-279. “ Kaip, matome, „J. Krikštaponiui Rudenske“„apkaltinti“ pateikti aukso spalva padažyti, nurodantys Rudenske kitus vadus, o E. Guoga, aplamai „Krištaponį Baltarusijoje“ neigia - M. Kačiulis 1982-08-16 PO PIETŲ paneigė „J. Krikštaponį“, pasakęs, kad NE KRIŠTAPONIS, O REIKALAS BUVO kuopos vadu. Teisinį nihilizmą atspindi Tarptautinės apklausos įrašyti, neva, „tardymo“ protokolai. KUR ŠIE nesąmoningiausi ĮRAŠAI ĮRODO, JOG TŲ PROTOKOLŲ M. KAČIULIS AKYSE NĖRA MATĘS, nes tada J. Krikštaponio nebūtų drįsęs kaltinti.
      8 - apie kalinimą vaizdumui pateiktas vienas iš dokumentų suimtojo Martyno Kačiulio, užvesta Valstybės Saugumo Departamento, kaip pavojingo Valstybei asmens, susijus su politine veikla priešiška Valstybei, kurio šio dokumento vaizdo internetinis adresas yra  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/20240627_104020.jpg . Tokių dokumentų Centriniame valstybiniame (LCVA) archyve yra ne mažai, ir jeigu reikėtų, galiu pateikti daugiau net labai įdomių. 
      9 - teigiamai šokiravo minėtai 2021-12-02 Ukmergėje skirtai konferencijai Istorijos instituto (aut. M. Pociaus) Pažyma, rašytina iš didžiosios raidės, kurioje buvo daug pateiktų faktų, neigiančių  - „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo tikimybę. Viena iš tų  įtikinamiausių faktų buvo pateiktas šokiruojantis dėl Martyno Kačiulio faktas, kad jis po karo NKVD tardytojams 1948 m. savo kuopos vadą teigė Nikodemą Reikalą ir tai tos  Pažymos 5-tame psl, buvo pabrėžta, jog KODĖL M. KAČIULIO PARODYMAI PRIEŠTARINGI, NEAIŠKU, REIKALINGI PAPILDOMI TYRIMAI. Ir kas „nuostabiausia“, kad nereikėtų atlikinėti tyrimų, galvotrūkčiais veiksmais BUVO tiesiogine prasme UŽHIPNOTIZUOTA Tarpinstitucinė desovietizacijos-dekomunizacijos „komisija“, dėl kurios Prezidentas pareiškė, kad neraudos, jei jos nebus, kuri per 20 min. buvo „įtikinta?“ sunaikinti J. Krikštaponiui paminklą, vietoje to, kad pagal tos - labai reikalingos Komisijos įstatymą svarstytų iki 20 darbo dienų - ta „komisija“ 72 kartus greičiau priėmė „nacistinį kerštą“ J. Krikštaponiui už jo SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ PER VISĄ JŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ - taip buvo tos Pažymos pabaigoje parašyta., ko „komisija“ tos Pažymos ne matė, nes pagal jos garso įrašus Teisme buvo paviešintas pažadas tą Pažymą kitą dieną atsiųsti, kurios pradžia buvo pakeista - vienu psl. sutrumpintu kažkokiu LGGRTC-os plagiatu be jokių rekvizitų, perrašius iš tos Pažymos ir pačias nesamoningiausias nesąmones,  apie ką buvau informavęs LR Vyriausio administracinio teismo pirmininkę. Taip, kad, jei tą Pažymą būtų apgautosios „komisijos“ nariai paskaitę, tikriausiai nebūtų „nacistiškai“ balsavę? Taip, kad  tos Pažymos apie M. Kačiulį dalies vaizdo internetinis adresas yra www.kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikštapon/reikalo-vadov-kuopai.jpg Yra unikalių teiginių ir daugiau, todėl VISĄ Pažymą  paskaityti galima mano išsaugotu PDF-u, nes kaip buvau pamatęs Centro plagiatą, tai ... (P.S.: dėl Pažymoje reikalaujamų kažkokių „papildomų tyrimų“ - tai jų visiškai nereikia - REIKIA TIK VISUS DOKUMENTUS PERSKAITYTI, KURIE YRA SUSIJĘ SU M. KAČIULIU ir mąstyti pagal Žmogaus Fiziologijos-Psichologijos dėsnius, įvertinant žmogaus senėjimo procesų įtaką atminčiai ir kitas aplinkybes.)
      10 -  apie tai, kad M. Kačiulis žudynėse nebuvo, vaizdumo dėlei paruošta po karo NKVD 1948 m. ir KGB 1961-09-03 Javas lageryje protokolo dalių PALYGINIMO diptikas (koliažas iš dviejų nuotraukų), kur M. Kačiulis Javas lageryje per tardymą teigė, jog, jam ATVYKUS į Minską, M. KAČIULIS BUVO PASKIRTAS RADIJO STOTIES APSAUGAI. Pagal jį kiti važiuodavo šaudyti žydų, bet kur, jis nežino, nes M. KAČIULIUI NEI KARTO NETEKO VAŽIUOTI. Todėl ar A. Rukšėnui bei M. Pociui ar ne nusikalstama pagal tokį „liudininką“ apšmeižti viešai J. Krikštaponį, kuris „liudijo“ akivaizdžiai KGB išprievartautas? Juolab, M. KAČIULIS ATVYKO į Minską JAU PO ŽUDYNIŲ Rudenske, ir tai 1980 bei 1982-08-16 protokolų pradžioje parašyta. Per Tarptautinę apklausą M. KAČIULIS IŠVYKO PO AŠTUONIŲ DIENŲ IR Minske BUVO JAU PO TRIJŲ DIENŲ, ĮVYKUS Rudenske žudynėms. Ar nereikia abu istorikus teisti, už pagrindinių protokolų pradžių neskaitymą? Todėl galima „pasigrožėti“ minėto M. Kačiulio NKVD/KGB tardymų protokolų DIPTIKO internetiniu adresu - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/kaciulio-palyginimas-neigimas.jpg Kodėl taip įvyko, galiu išdėstyti, nes ŠALIA TO Javas 1966-1968 m. m.. LAGERIO APTARNAUDAVAU RADARUS ir todėl žinau, kad lagerių viršininkai labai skaitydavosi su kaliniais, nes jiems reikėdavo vykdyti ir viršyti „komunizmo statybos“ planus. Todėl KALINIAI LAGERYJE BUVO LAISVESNI-SAUGESNI, NEI PALEISTI Į LAISVĘ, kai laisvėje esantį galima lengviau šantažuoti, versti atlikinėti įvairiausias Blogio imperijai užmačių užgaidas. 
      11 - pagal psichikos dėsnius, kai reikia daug meluoti, tai įvairios nereikšmibgos smulkmenos, kaip M. Kačiulio kuopos vado pavardė, kai buvo abu kuopų vadai išskirtinai labai panašūs, labai buvo ne sunku tarp jų susipainiuoti. Tuo labiau, kad jokios atsakomybės apklausiamasis negali jausti, kai nežino minimo likimo. Gal tik, dėka vakarietiško-humaniškojo atsinešimo į apklausiamąjį, kuris ypatingai buvo kankintas Jurgio Juodžio gynėjos N. Grybauskaitės, iš stenogramų aišku, jog garsus prokuroras atsisakė su Vakarų teisininkais papietauti (gal per brangu jam buvo Neringos restorane, atsinešant į darbą sumuštinį?) tai iš tos pačios stenogramos paaiškėjo, jog per pietus M. Kačiulis išsidavė savo  „liudijimais“ padirbėjo sovietinei propagandai - pasidarė garsus - jį filmavo Lietuvos kino studija, į ką atkreipė N. Grybauskaitė dėmesį. Todėl akivaizdu, kad Neringos restorano Kastyčio pano ir visa aplinka M. Kačiuliui, visą gyvenimą išbuvus sovietiniuose lageriuose - įspūdį ir teigiamą emociją privalėjo sukelti. Todėl, pagal psichologijos dėsnius, nieko nuostabaus, kad M. Kačiulis iš teigiamų emocijų kažkokią smulkmenos „raktą “prisiminė ir suprato, jog tarp dviejų savo panašių kuopos vadų susipainiojo. Gal, šiokią tokią ir sąžinę galėjo tūrėti, supratęs, kad apkalbėjo pirmąjį savo kuopos vadą, nemačiusį Baltarusijoje, todėl po pietų jo pastangos akivaizdžios pasitaisyti, kai JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovas Nilas Šeras jį klausia apie miestus, kur dar jam reikėjo būti, o M. Kačiulis visiškai ne į klausimo temą pabandė pataisyti savo priešpietinį nusišnekėjimą dėl „J. Krikštaponio Rudenske“, pasakydamas, jog  NE KRIKŠTAPONIS, O REIKALAS buvo. Tas jo pasitaisymas stenogramoje atrodė taip -            http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/kac-stenogr-2-isk-1.jpg Taigi, M. Kačiulis savo buvusį paistalą gražiną į tikrą 1948 m. savo jaunystės liudijimą ir paliudija lygiai taip pat, ką ir KGB buvo nustačiusi.
     12 - tai, būtent, KGB tyrėjai ir nustatė N. Reikalą Baltarusijoj kuopos vadu buvusį ir jį parašė savo sudarytame Sąrašo pradžioje. Sudarinėtas Sąrašas pagal A. Impulevičiaus  -  „įsakymo“ Nr. 42 parodiją, ne įsakant išvykti į Minską, o konstatuojant faktą, kad batalionas pats IŠVYKO. Ir nors tame A. Impulevičiaus „įsakymo“ parodijoje nėra pažymėtas N. Reikalas, tačiau, pagal liudininkų parodymus jį atsekti nėra sunku, nors daug daugiau kuopos vadu liudininkų buvo įvardintas J, Krikštaponio pavaduotojas Vladas Tamošiūnas taip pat nuo Ukmergės krašto - nuo Valtūnų; t. y., nuo Siesarties slėnio prie Šventosios santakos. Bet, tai nieko nereiškia, kad pats N. Reikalas nelabai norėjo dalyvauti žudynėse, tai siuntė savo pavaduotoją, kuris buvo J. Krikštaponio pavaduotoju. Nieko nereiškia, kad ir dar net 7 karininkus priskaičiavau (net iš kitų kuopų!) vadovavusius šiai kuopai, kaip tai liudininkai įsivaizdavo ir savo akimis matė tuos vadovavimus. Todėl tokia betvarkė tikroje kariuomenėje negalėjo būti - ta betvarkė atsirado, akivaizdžiai, kai tikrojo kuopos vado nebuvo ir todėl nebuvo kam rūpintis savo kariais, kad juos apsaugoti nuo nemalonių žudynių vykdymo. Todėl ši antroji kuopa ir buvo nacių labiausiai išnaudojama nusikalstomiesiems veiksmams, dėl ko šią kuopą KGB-istai ir persekiojimui, sudarė šį Sąrašą. Tik, gaila, kad A. Rukšėnas net nemokėjo man paaiškinti, kam tas Sąrašas - galite nueiti į mano F. b. soc. tinklo profilį 2021-rugpjūčio-lapkrišio mėnesiais, kur ir yra mano šis išviešintas Sąrašas ir galite „pasigrožėti“ ką jis apie jį rašė. O kaip jo pradžia atrodo, galima pamatyti pagal internetinį adresą -  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/2-12-2-os-kuopos%20vadai-m.jpg (Kad J. Krikštaponio ten nebuvo - įrodymui KUOPOS VADO PAREIGYBĖ PARAŠYTA TIK VIENASKAITOS FORMOJE, už ką m. Pociui reikės gal atsakyti, kuom rėmėsi savo Pažymoje N. Reikalo, ir J. Krikštaponio „kaitą“? Visų, pirma, kodėl nuslėpė šio dokumento egzistavimą savo Pažymoje ir straipsnyje, apie jį nieko nekomentuodamas? Galima iš visą to Sarašo pirmą psl. pamatyti- http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/saras-impul.jpg
  13 - susipainiojimą tarp J. Krikštaponio ir N. Reikalo įrodo įr Jonas Arlauskas - ATVIRKŠČIAI PAINIODAMAS, J. Krikštaponį   „Reikalu“ vadindamas, kai jis tik ginklininku buvo priimtas vėliau, nei J.Arlauskas jau buvo rikiuotėje, kuriai J. Krikštaponis turėjo vesti. O N. Reikalas neturėjo ir tarp karių maišytis, todėl J. Arlauskas vėliau matęs N. Reikalą, ir sužinojęs jo pavardę, manė, kad jis, neva, pradžioje buvęs. www.kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/arlauskas-jonas-1961-09-javas-298-1-psl.jpg   O toks atvirkščias painiojimasis, įrodo, jog, iš tiesų buvo panašūs karininkai, tarp kurių galima buvo ir susipainioti. Tokie dalykai dažni kariuomenėje būdavo, todėl pagal NATO standartus yra įvesti ant krūtinių užrašai.
      14 - moksliniame G. ir R. žurnale 2012 Nr. 2(32) A. Rukšėno straipsnis „Lietuvos gyventojų stojimo į Kauno savisaugos batalionus 1941 m. vasarą ir rudenį motyvai“, kurio adresas  https://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/32_zurnalas.pdf    atkreiptinas dėmesys, jog 23psl. skyrelyje PRIVERSTINIAI DARBININKAI panašu į fantaziją parašyta, jog, neva,  „Okupacijos pradžioje J. Grigonis niekur negalėjo įsidarbinti, o vokiečiai pradėjo gaudyti lietuvius darbams Vokietijoje. Išgirdęs per radiją apie Kaune organizuojamą savisaugos batalioną, į jį įstojo. ... jis buvo priimtas 1941 m. liepos 2 d. Nustačius jaunesniojo karininko laipsnį, jis buvo priimtas į 2-1j1 Kp šauliu “   Pasirodo, ne tik M. Pocius KARIO, NUO KARININKO NESKIRIA, bet ir A, Rukšėnas dar ir su dr. A. Bubniu? (Mačiau pastarąjį irgi tą patį J. Grigonį „karininku“ pavertus. Iki kokio žemo lygio reikia nesigaudyti kariniuose laipsniuose, kad nežinoti, jog Jaunesniojo karininko tokio „laipsnio“ nėra, nes jaunesniuoju karininku gali būti ir kapitonas, o J. Grigonis net kariu nebuvęs, kaip, išvis, „karininku“ galėjo patapti? Tuo labiau, kad ir J. Grigonio draugą tą patį M. Kačiulį M. Pocius ir Pažymoje ir net straipsnyje po du kartus buvo irgi „karininku“ pavertęs, kai jis net eilinio laipsnio neturėjęs!  KAIP GALIMA tokius „istorikus“ prileidinėti prie karinių bylų tyrinėjimų, kai karį nuo karininko jau ikimokyklinio amžiaus vaikai skiria?   Na, o priėjus prie temos, dėl J. Grigonio pasakų, NUO KADA KARO PRADŽIOJE KAS IEŠKO KUR ĮSIDARBINTI? Ar ne galima sugalvoti dar kvailesnės priežasties, stojimui į batalioną? Be to, kaip kaunietis, aš netikiu, kad Vilijampolės pogromo ir NKVD („lietūkio“)  garažuose žudynių metu , neva, jau „vokiečiai gaudė lietuvius“ į darbus? Juk pats A. Rukšėnas paminėjo tik liepos 15 d. dienraštyje „Į laisvę“ puikų-patrauklų skelbimą dirbti Rytų Prūsijoje, kur atlyginimas lietuvio ir vokiečio žadamas lygus. Tai negi A. Rukšėnas „nesuprato“, ką pats prirašė dėl J. Grigonio, kai jis jau kaip dvi savaitės buvo batalione nuo to pirmojo skelbimo darbintis R. Prūsijoje? Kodėl A. Rukšėnui reikia iš tardymo-apklausų protokolų melus-fantazijas be kritikos nurašinėti ir jais pačiam tikėti bei skaitytojus klaidinti? Juk, „aišku, kaip dieną“, kad J. GRIGONIO MOTYVACIJOS BATALIONE PASISLĖPTI BUVO VISAI KITOKIOS. Iš stenogramų paaiškėjo, kad J. Grigonis buvo komjaunuoliu ir dirbo tekintoju Aleksoto aerodrome. O tas aerodromas buvo kariniu, Tai tada, akivaizdu, kad komjaunuoliui J. Grigoniui batalione reikėjo slėptis lygiai, kaip ir komunistui M. Kačiuliui nuo atpildo, dirbus okupantams. Jis, pagal 1961-09-03 Javase tardymą, sakosi, jog liepos pabaigoje atsidūrė batalione. Tačiau, jis minėjo, jog, neva, „batalionui vadovavo Gaigalas“. Pagal LGGRTC-o sudarytą karininkų sąrašą ( https://www.genocid.lt/Leidyba/7/tautinio.htm ) Adolfas Gaigalas paskirtu 2-osios kuopos vadu buvo nuo 1941-07-03 (viena diena vėliau, nei J. Grigonis). Todėl didelė tikimybė, kad J. Kačiulis galėjo irgi  anksčiau atsidurti, nei jis sakėsi KGB-istams. Gal nenorėjo jų šokiruoti dėl ankstyvos tarnybos, ir porą-trejetą savaičių pavėlino?
      15 - pdf formatu išleista Romo Kauniečio knyga, AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ PRISIMINIMAI II dalis I knyga, kurios 217 psl. yra straipsnelis „Pasakoja VERONIKA KRIKŠTAPONYTĖ-JUODIENĖ“ tos knygos internetinis adresas https://www.partizanai.org/failai/pdf/Aukstaitijos_parttizanu_prisiminimai_2_1.pdf
      16 - be jokios redakcijos-korekcijos, tiesiai iš magnetofono juostos Partizanų metraštininko nurašyta sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės ATSIMINIMAI, kurie buvo 1990 m. Šiluose užrašyti. Šio įrašo internetinis adresas yra www.kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-sesers-pasakojimai.htm