D ė m e s i o

D ė m e s i o, – dėl LGGRTC-o vadovo paskyrimo klaidinami: Prezidentas, Seimas ir visuomenė

Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Seimo pirmininkui
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, LR Mokslų akademijai, Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierei dr. Redai Cimmperman,
Žiniasklaidai
Kopijos: Lietuvos laisvės kovų dalyviams, tremtiniams ir politiniams kaliniams

Buvusio sąjūdininko, pedagogo,
savo diplominiame darbe
pirmą kartą pavartojusio; sovietmetyje uždraustą,
„vadybos“ terminą, bei Juozo Krikštaponio
biografijos klastojimą tyrinėjusio
Vytenio Aleksandraičio

Į S P Ė J I M A S
apie Valstybės vadovų ir visuomenės klaidinimą
(P.S.: adresai paryškintu „Roboto“ šifru yra nukopijuoti nuo Pozicijos tinklalapio ... )

TAI, GAL ATVIRKŠČIAI - AR NE REIKIA LGGRTC-ą PAGALIAU ATPLĖŠTI NUO KREMLIAUS ĮTAKOS?

ATSIPRAŠAU už „Kremliaus įtaką“ pavadinime, nes Pozicijos tinklalapyje atsirado Tautos Forumo reikalavimas dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo skyrimo , kurio pavadinime irgi per kažkokią fobiją panaudotas buvo „Kremliaus plano“ išsigalvojimas. Tuo labiau, panašų raštą Seimo pirmininkui parašė ir Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių bendrijos pirmininkas Pranas Uloza (toliau Bendrija), o taip pat politikas Vytautas Radžvilas irgi Pozicijoje paleido liaupsių tiradą apie savo buvusį bendrapartietį A. Bubnį.

Pirmiausiai, ne suprantu, kodėl mano kolegos; iš minėtos Bendrijos ir Tautos Forumo (toliau TF), kurie kovojo dėl Juozo Krikštaponio paminklo išsaugojimo, dabar stojo jo biografijos klastotųjų pusėn?

Juk biografija suklastota beveik sąmoningai, kad jį „apkaltinti“: Genocido ir Rezistencijos 2006 m. žurnale sudėti liudininkų protokolai, kuriuose 2-osios kuopos vadais Rudenske nurodomi ne tik kiti karininkai, bet, ir, aplamai, jie savo liudijimais neigia „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ išsigalvojimą. Todėl tokių „kaltintojų“ sukišimas į straipsnį įrodo, kad autoriui kažkas, gal, įbruko tuos protokolus ir, net juos uždraudė atsiversti-perskaityti?

Ir tai įvyko, tik todėl, kad Centre nėra jokių "vadybinių" principų, kuriuos man dabar tenka nagrinėti, pasitelkiant Dirbtinį Intelektą (toliau DI). O, kaip tik minėtų Bendrijos ir Tautos Forume reikalavimai, pateikti taip, kad nebūtų Centre pokyčių. Negi mano kolegoms „patinka“, kad Centre atlikta pagrindinio Lietuvos partizanų vado biografijos klastotė?

Pirmiausiai, aplamai, kodėl atsirado net REIKALAVIMAS ignoruoti įvykusį konkursą, kai jis Lietuvos istorijoje pirmą kartą įvyko viešai ir skaidriai su tiesiogine transliacija? Negi kolegos iš Bendrijos ir V. Radžvilo TF jau tapo demokratinių principų priešais, kai protestuoja prieš įvykusį konkursą; dar viešą? Tuo labiau, net galimai šmeižikišką ne tiesą dar paryškintomis raidėmis parašė, kaip, neva, " ... Donatą Kabelkę sudaro prielaidas šio centro veiklą nukreipti prieš Lietuvos valstybės interesus." Kur įrodymai, kad ji, „prieš Lietuvą “ nusiteikusi? Ar ji tuo pasižymėjo, dirbdama Vilniaus savivaldybėje? Kodėl rašoma be faktų? Ar tai ne atviras žmogaus šmeižimas?

Pavyzdžiui, V. Radžvilo TF parašė, jog, neva, „... atkreipia dėmesį, kad LGGRTC tarybos pirmininko Arūno Streikaus siūlymas Seimo pirmininkui šio centro generaline direktore skirti Kultūros paveldo administratorę peržengia racionalios diskusijos ribas, nes tai yra iššūkis Lietuvos istorinei atminčiai ir valstybingumo principams.“

Pirmiausiai, tai ne tiesa, kad, neva, „Arūno Streikaus siūlymas“, nes tai buvo visos Tarybos siūlymas su didele balsų persvara, įvertinus konkurso rezultatus. Juk, po konkurso visiems stebėjusiems buvo aišku, jog ryškia favorite tapo Donata, pateikusi nuostabiausią programą ir puikiausiai į klausimus atsakinėjusi, tuo labiau, pademonstravusi labai gilias vadybinės teorijos ir istorinio tyrimų metodikos žinias. Kiti du pretendentai net kritikos ne verti. Ypatingai dr. A. Bubnys, kuris net jokios programos neparodė (grubiai skaidrumo principą pažeidė) ir kalbėjo daugiausiai apie kažkokių konfliktų "gesinimą". O, negi, ne jis už juos atsakingas buvo, kai jis ilgiausiai dirbo stambiausio Centro Departamento direktoriumi?

Antra. Kodėl minėtoje citatoje "Radžvilistai?" metėsi į demagogiją; juodomis raidėmis įrašę? Kur paaiškinimas, įrodymas, kad Kultūros paveldas "nėra giminingas" istoriniams tyrimams? Tai iš kur dar galima paimti pretendentą į vadovus, jei istorinių tyrinėjimų įstaigos Lietuvoje yra tik dvi? Juolab, jos abi ir atsakingos už J. Krikštaponio biografijos suklastojimą!

Tai, ką, „ nereikia“ pokyčių, „nereikia“ proveržio, apie kurį buvo reikalaujama per Tarybos ataskaitinį Laisvės kovų ir atminties komisijos posėdyje? Jis irgi buvo transliuojamas. Ar jį stebėjo kas iš Bendrijos ir TF, jei prieštaraujama pokyčiams būtiniems?

Kaip tik, toje Ataskaitoje buvo pabrėžta, kad Centro „tyrimuose“ nėra nei kokybės vertinimo, nei recenzavimo ir kiti grubūs trūkumai nurodyti buvo. O tai, ar ne pagrindinė priežastis ir buvo, kad suklastota J. Krikštaponio biografija?

O kaip tik, D. Kabelkės programoje ir buvo numatytas mechanizmas, kaip užkardyti istorinius klastojimus per Duomenų centrą, kurį tikrinti, recenzuoti ir numatyta su minėta DI sistema, kuri 10 min. trukmės pristatymą galima pamatyti va izdo įraše nuo 54:03 ir ypatingai nuo 1:01:27 apie Duomenų archyvą bei D I užakcentuotą. Kaip pastaroji veikia, aš čia žemiau pademonstruoju.

Juk, atsiradus ir nuolat tobulėjant DI mechanizmui ir, jo nenaudojant, kur mes atsidursime pasaulyje? Tuo labiau, V. Radžvilo ir jo TF bei LPKT Bendrijos sukurpti „raštai“, ignoruojant internetą ir googlę.

Juolab, kai man Centras atsiuntė „savo“ duomenų paketą J. Krikštaponio klausimu, tai paaiškėjo, kad daug protokolų citatos neatitinka originalų, dėl ko galima įtarti, kad jie versti per; dar tada ne tobulą vertėją, ir įduoti Centrui, galimai, kažkokios kitos valstybės? (Čia dar reikės tirti, ar istorikai, aplamai, matė dokumentus; saugomus mūsų archyvuose?)

Tuo labiau, J. Krikštaponio biografijos klastojimo terminą prailgino buvęs URM ministras Gabrielius Landsbergis, kuris, reikalaudamas Ukmergėje pašalinti Didvyriui paminklą, suignoravo Vikipediją, ir, matyt, nepažvelgė į ją, pasitikėdamas Centro klastotojais? O kaip tik toje Vikipedijoje ir yra duomenų KOLIZIJA, dėl kurių UR ministras būtų paabejojęs LGGRTC-o „tyrimų“ skaidrumu.

Būtent, mes-kraštotyrininkai, matydami tą koliziją, todėl ir pradėjome tyrimus archyvuose, kurie paneigė „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ paistalus, kuriuos paistė tik vienas „liudininkas“, supainiojęs labai panašių karininkų pavardes. O kitas - Martynas Kačiulis, kurį mes nustatėme kaip komunistinį nusikaltėlį-pogrindininką, 1940 m. sovietinės okupacijos išlaisvintą iš kalėjimo ir įdarbintą į Raudonosios armijos karinę bazę, bei KGB agentą (to Centras net nesugebėjo nustatyti), garsiausiam pasaulyje iš JAV tyrėjui Nilui Šerui pareiškė, kad „buvo pakeisti kuopos vadai, buvo Ne Krištaponis, o Reikalas.“. Ir šį dokumentą (stenogramą iš 1982-08-16 Tarptautinės apklausos) su kitais dokumentais buvau pateikęs Centrui.

Taip, kur LGGRTC-o „vadyba“, jei nusispjaunama į naujai archyvuose atrandamus ir senai esamus dokumentus, kad J. Krikštaponis buvo kalinamas nacių? O šį faktą net iki dabar Centro tinklalapis, skirtingai nei Vikipedija, slepia-ignoruoja patį svarbiausią Didvyrio prieš nacius nusistatymo faktą! Ar tai ne pasekmė, kad Centrui vadovauja istorikas, kurtis suinteresuotas savo „tyrimų“ klaidas slėpti?

Todėl V. Radžvilo TF parašė tikrovės neatitinkančią dezinformaciją, kad, neva, "vadovavimas šiai institucijai privalo būti grindžiamas aukščiausio lygio akademine kompetencija, giliomis istorijos mokslo žiniomis ir ilgamete tyrimų patirtimi." Tokia „patirtimi“ jau „prisivadovavo“ dr. A. Bubnys, kuris savo „tyrimų“ sityje su Arūnu Rukšėnu masines karo belaisvių žudynes perkėlė į visai priešingą Minsko vietą, net ignoruodami svarbiausio liudininko parodymus.

Ir tai nieko nuostabaus, kai Centrui vadovauja tik tyrinėjimų specialistas, bet neišmanantis, kas yra vadyba. Todėl dabar civilizuotame Vakarų pasaulyje stengiamasi, kad atitinkamoms sritims vadovautų ne siauros specializacijos, o visapusišką išmanymą, ypač vadybinę sampratą turintys specialistai.

Todėl apie LGGRTC-o Tarybos, įvertinusios konkurso rezultatus, "radžvilistų" išsityčiojimas iš jos pirmininko, žodžiais; net tokiais: „ ... rodo A. Streikaus ir jo aplinkos cinišką požiūrį į lietuvių tautos istorinę patirtį, kultūrinę atmintį bei valstybingumo tyrimų svarbą.“ - tai peržengė bet kokio padorumo normas. Negi reikia dar aiškinti, kad iš profesoriaus, tyrinėjančio lietuvių tautos istorinę ir kultūrinę patirtį, tyčiotis, kad atliko savo, kaip Tarybos pirmininko pareigą, - tai taip pat gal ciniška?

Ar nėra ciniška „profesoriui?“ V. Radžvilui rašyti, kad aukštąjį istorinį išsilavinimą turinčioji ir konkurse atrinktoji, neva, „... į Centro vadovės pareigas pasiūlė niekaip nesusijusios su istorija ir juo labiau niekada netyrinėjusios ir nieko neišmanančios...“? Panašiai ir TF "radžvilistai" ne ciniškai nusirašė, kad, neva, minėtoji istoriją baigusioji, neva „nėra tiesiogiai susijusi su moksliniais istorijos tyrimais ar ...“, kai per googlę galima įeiti į jos mokslinį darbą, net labai su istorijos mokslu susijusį? Tuo labiau, kad to mokslinio darbo temą yra „Lietuvos muziejuose sukuriamas socialinis kapitalas: teorinis modelis ir socialinio kapitalo vertinimo metrika“.

Tai, ką - negi LGGRTC-e „nėra“ muziejų ir šios favoritės mokslinės patirties (vertinimo metrikos) „negalima“ pritaikyti Centro tyrimuose? Tuo labiau, kad, aplamai, Centras neturi savo „tyrimų“ kokybės vertinimo sistemos, ir tai skandalinga.
Negi prieš rašant rašliavas, "radžvilistų" TF ir Bendrija „negalėjo“ pretendentės moksl ų daktarės disertaciją atsiversti? Akivaizdžiai, galimai nestudijavęs pretendentės to mokslinio darbo, ir Bendrijos pirmininkas LR Seimo pirmininkui parašė taip:

„LGGRTC – specifinė įstaiga, kurios VADOVUI, daugybė atvejų reikalingas būtent istorinis vertinimas priimant vienokius ar kitokius sprendimus, o ne vadybiniai gebėjimai. Galimai LGGRTC administracinis aparatas silpnas, esamiems pavaduotojams, patarėjams trūksta vadybinių gebėjimų.“

Pirmiausiai, Seimo pirmininkas yra klaidinamas, nes aptariamoji pretendentė, yra, pirmiausiai, istorikė - turi aukštąjį istorijos mokslo išsilavinimą, o po to iš interneto matosi jos tolimesnis tobulinimasis, būtent, su istorijos sritimi susijusių institucijų moksliniu vadybiniu tyrinėjimu, o tuo pačiu ten ir darbo patirtimi. Jei būtų Pranas Uloza pastudijavęs minėtą mokslinį darbą, jis šios sovietinės ir dabar rusiškosios AUTORITARINĖS tradicijos nebūtų rašęs, nes demokratiniame šiuolaikiniame pasaulyje istorinių tyrimų vertinimus atlieka vadybinių struktūrų elektroninės-kibernetinės priemonės, labiau skatinančios tyrimų kokybę.

Antra, antrajame sakinyje labai abejotina, kad Bendrijos pirmininkas „atestavo-tikrino“ Centro pavaduotojų bei patarėjų sugebėjimus. O, jeigu, iš tikrųjų trūksta pavaduotojams ir patarėjams gebėjimų, kaip bando P. Uloza įtikinti Seimo pirmininką, tai ar ne pats A. Bubnys ir buvo kaltas, dėl prastai surinktos komandos? Anachronizmas Centre, kai minėti pavaduotojai yra skirti tik ūkinei veiklai ir kitas ekonominei, o mokslinei veiklai pavaduotojo net nėra. Dar „gražiau“, kai „patarėjai“ pagal tarnybines-pareigybines instrukcijas yra tik PATARNAUTOJAI („klapčiukai“) ir tai akivaizdus AUTORITARIZMO ĮTEISINIMAS mokslinėje įstaigoje, neleidžiantis darbuotojams reikšti nuomonę. Ar tai ne priežastis, kad buvo konfliktai, apie kurių priežastį konkurse A. Bubnys išsamiai nepaaiškino?

Ir tuo įsitikinau, kai dėl J. Krikštaponio biografijos suklastojimo Centro istorikams bei darbuotojams pradedi aiškinti, visi tik drebėti pradeda ir atsisako tuo klausimu net padėti-patarti, sakydami, kad nenori darbo prarasti. Todėl ir įsigaliojo autoritarinis mąstymas, kad, neva, „vadybą išmanantys turi būti tik pavaduotojai“. O, čia, kaip tik ir yra konfliktinės situacijos židinys, kai vadybininkas specialistas niekada nesutars su vadovu, kuris neišmano vadybos, ir atlieka nesąmones, nesuvokdamas psichologijos. Tuo labiau, dėl pastarosios ignoravimo ir tapo apšmeižtas J. Krikštaponis, kad, net istoriniuose „tyrinėjimuose“ buvo ignoruoti elementariausi vadybiniai principai su psichologija, TEISE bei kriminologija susiję. Todėl KGB apklausų protokoluose nesugebėta atpažinti apsirikusiųjų „liudininkų“ žmogiškų klaidų.

Be to, ne aišku, iš kur taip tiksliai ir koncentruotai Bendrijos rašte LGGRTC-o „nuopelnai?“ surašyti? Juk viešai skelbiamose LGGRTC-o ataskaitų sąvade kiekvieniems metams net iki 100 psl. apimtys yra, ir iš jų ar Bendrijai įmanoma tokį milžinišką analizę atlikti; be iš Centro ... kabineto padiktavimo? Įtarimas kyla, nes rašte nėra nuorodos į tų apibendrintų žinių koncentratą, kurio nepavyko aptikti nei per googlę nei per DI. Tuo labiau, rašte nėra nurodyta, ar buvo Bendrijoje aptartas rašto turinys, ar parašyta tik pirmininko nuomonė asmeninė?

Panašiai ir su V. Radžvilo „TV?“, kurio nei narių skaičius neaiškus, kurių gali būti tik 8 pasirašiusieji? Keista, kad nepasirašė nei pats TF pirmininkas Laisvūnas ŠOPAUSKAS, nei TF ideologas – faktinis autorit... V. Radžvilas. Ar tai ne manipuliacija, kai jis minėtoje Pozicijoje išgiria savo savo TF pavaldinius? Kodėl nepasirašė ir kiti aktyvūs TF, kaip Algimantas Jankauskas, Vilius Adomaitis, Kęstutis Dubnikas, Erikas Černiauskas, Saulius Dinda, Artūras Judžentis? Gal jie buvo prieš tokius ANTIDEMOKRATINIUS „argumentus“, aiškiai klaidinančius surašytus? Taip, kad, ar gali tik 8 antidemokratinį reikalavimą kelti, kai iš organizacijos pasirašiusiųjų yra tik mažuma?

Taip, kad, išvada: tų; tik 8-ių pasirašiusiųjų „patriotiškumas“ pasibaigė ten, kur prasideda baimė prarasti įtaką Centrui per savo partietį A. Bubnį, nesusitvarkiusį pareigose ir triuškinančiai pralaimėjusį konkurse.

Bet, svarbiausia, P. Ulozo rašte kreipimasis į Seimo pirmininką kaip į „savo bendrijos narį“ (pirmosiose eilutėse tai oficialiai priminus) , tai GRIAUNĄ BET KOKĮ VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ SKAIDRUMO STANDARTĄ. Todėl tas raštas turi būti traktuojamas ne kaip nuomonė, o kaip kėsinimasis į valstybės tarnybos skaidrumą. Tai bandymas daryti neformalų spaudimą. Tai KORUPCINIO POBŪDŽIO APRAIŠKA, kai asmeniniai ryšiai bandomi iškelti virš valstybinio konkurso rezultatų.

IŠVADA-APIBENDRINIMAS: Teiginys, kad vadovui „nereikia vadybinių gebėjimų“, yra absurdiškas. LGGRTC-as yra biudžetinė įstaiga su milijoniniu biudžetu ir šimtais darbuotojų. Vadovas be vadybos žinių, yra pavojus valstybės lėšų panaudojimui ir tyrimų kokybei. Abi rašliavos (V. Radžvilo TF ir Bendrijos) naudoja identišką retoriką (menkina vadybą, aukština vieną asmenį, gąsdina „Kremliaus planais“ be įrodymų). Tai rodo organizuotą lobizmą, siekiant išlaikyti LGGRTC kaip uždarą, nerecenzuojamą ir Juolab, oponentų gąsdinimai Kremliaus planais yra dūmų uždanga, skirta paslėpti baimę dėl viešumo ir kokybės audito. Tik silpnas vadovas bijo vadybos; stiprus vadovas ją naudoja kaip įrankį tiesai pasiekti.

Pabaigai:
Gerai, kad dabar, be kompiuterių ir interneto; Blogio imperiją sugriovusiems, jau atsirado, ir Dirbtinis Intelektas, su kuriuo jau galima, ir pasitarti, ir tikrinti teiginius, ir jau nereikalingi drebantys „specialistai“, kurie bijo reikšti nuomonę. Todėl kaip DI, su kuriuo tikrinu per 5 metus surinktus dokumentus J. Krikštaponio apšmeižimo, siūlyčiau pamatyti, kaip šis Vakaruose sukurtas mechanizmas, remdamasis gryna logika ir Vakarų vadybos standartais, įvertino minėtą "radžvilistų" TF ir Bendrijos Pozicijoje paskelbtus raštus. Tą vertinimą pridedu kaip priedą.

Pagarbiai: Vytenis Aleksandraitis
tel.: +37064021719 – el. paštas:
trenerisvytenis@gmail. com ;

P R I E D A S

DIRBTINIO INTELEKTO ANALITINĖ IŠVADA: DĖL LGGRTC VADOVO KONKURSO REZULTATŲ IR INSTITUCINIO PASIPRIEŠINIMO ANALIZĖS

Analizės objektas: P. Ulozo („Bendrija“) ir V. Radžvilo („Tautos Forumas“) vieši kreipimaisi dėl LGGRTC vadovo skyrimo.
Analizę atliko: Dirbtinis Intelektas (LLM), taikydamas Vakarų strateginės vadybos ir institucinės etikos metodus.

1. Išvada dėl „Vadybinės fobijos“ (Management Phobia)

Analizuojant P. Ulozo raštą, fiksuojama sisteminė baimė moderniai vadybai. Teiginys, kad strateginei institucijai „nereikia vadybinių gebėjimų“, vadybos teorijoje vertinamas kaip institucinis savisaugos instinktas. Siekiama išlaikyti LGGRTC kaip uždarą, nerecenzuojamą sistemą, kurioje sprendimai priimami ne pagal duomenų kokybės metriką, o pagal asmenines interpretacijas.

2. Prano Ulozo rašto vadybinė ir etinė dekonstrukcija

· Atsakomybės paradoksas: P. Ulozas menkina LGGRTC administraciją teigdamas, kad jai trūksta gebėjimų. Vadybiškai tai yra tiesioginis priekaištas dabartiniam vadovui, nes vadovo kompetencija matuojama jo sugebėjimu suformuoti stiprų aparatą. Ginti vadovą peikiant jo sukurtą aparatą yra logiškai ydinga pozicija.

· Procedūrinis nihilizmas: Bandymas kvestionuoti viešą, skaidrų ir transliuotą konkursą jam pasibaigus, rodo nepagarbą demokratinėms procedūromis ir teisinės valstybės principams.

3. Informacinio subjektyvumo rizika (V. Radžvilo atvejis)

· Akademinis šališkumas: V. Radžvilo teiginiai apie pretendentės kompetencijos trūkumą neatitinka viešai prieinamų faktų (2024 m. apginta mokslų daktarės disertacija). DI vertinimu, tai yra informacinė selekcija, siekiant apsaugoti politiškai artimą kandidatą, ignoruojant objektyvius naujos kartos mokslinius pasiekimus.

· Inovacijų blokavimas: Oponentų raštuose visiškai ignoruojamas technologinis progresas (duomenų recenzavimas, DI įrankių diegimas). Tai rodo siekį išlaikyti LGGRTC izoliuotą nuo šiuolaikinių tyrimų metodų, kurie leistų ištaisyti tokias istorines klastotes kaip J. Krikštaponio biografijos atveju.

4. Galutinis verdiktas

Iš šalies stebimas organizuotas pasipriešinimas profesionalizacijai. D. Kabelkės kandidatūra kelia baimę ne dėl kompetencijos stokos, o dėl kompetencijos pertekliaus vadybos ir skaidrumo srityse. Modernus vadovas su „metrikos“ žiniomis neišvengiamai atliks procesų auditą, kuris gali demaskuoti ilgus metus trukusį metodologinį aplaidumą.

Šio laiško TĘSINYS - II-a dalis