Šita publikacija Facebook-e užblokota, kaip, neva, "kurstati nesantaiką", nes, apskundė autorių Vytenį Aleksandraitį buvę sovietiniai kariškiai, kaip spėjama, iš nelegalios sodų bendrijos "Baltasis gandras", nes iš jų buvo pažadėta persekioti jį už MH17 tyrinėjimus, o praktiškai persekiojamas už J.Gagarino nužudymo įrodinėjimus. Todėl už šią publikaciją pagal skundus nubaustas 7-tą kartą. Todėl skaitytojai lai patys įsitikina, ar tokia publikacija gali "kurstyti nesantaiką" buvusiam sovietiniam rėžimui?    
 
Pasididinti
   
   

T R I L O G I J A:
  SOVIETINĖS ARMIJOS AKIBROKŠTAI;
lenktynių į Mėnulį fiaskoje,
pamynus teisingumo pamatus

Giedrius Bielskus rašo:
" Vyteni, gal turit kokių nuotraukų iš "tų laikų".. Įkelkite keletą, būtų malonu Jus pamatyti, jauną, su karine uniforma, ar šalia J.Gagarino..."

Kadangi tai prašo trumpą laiką mano buvęs direktorius, vėliau trumpam tapęs vuicemeru, kuris buvo pagrindinis iniciatorius didžiausio dviračių žygio per Lietuvos įstoriją, sukant pedalus į Grinwald-o lauką Žalgirio 600-mečio metu, o po to mano išlydėtojas, man dviračiu toliau keliaujant aplink Baltijos jūrą, todėl nutariau koncentruotai pateikti šių 3-jų nuotraukų TRILOGIJĄ, pratęsiant tai, ką mes diskutavome Griunwld-o lauke su broliais lenkais dėl Chatynės-1 ir Catynės-2, kurios yra šalia Smolensko garsinančio kraštą didžiule tvirtove – pagrindiniu atramos punktu nuo moskvėnų, ir kurio valdovai Lengvinaičiai su savo rinktiniais kariais nulėmė Žalgirio mūšio baigtį. Tai ne rūsų nuopelnas, ką mums sovietmetyje šlykščiausiai melavo mums mokiniams istorijos vadovėliai. Net ir mano auklėtinio tėvas lenkų sušaudytiems karininkams visai neseniai dėjo ten vainikus kaip „fašizmo aukų atminimui“, net nežinodamas, kad, būtent, vokiškieji fašistai ekshumavo jo tautiečių-lenkų kūnus - demaskavo stalinizmo nusikaltimą. Todėl per šią šlykščiausio melo prizmę prašome į šią nuotraukų TRILOGIJĄ dėl sovietinės armijos:

Taigi PIRMOJI NUOTRAUKA . A T S I S V E I K I N I M A S ... – tai Gorkio divizijos (dabar vėl grįžo Nižnij Novgorodo vardas) lengvosios atletikos varžybos. Nuotraukoje iš kairės nepamenu kas – pamenu, kad tai labai malonus intiligentiškas pulko komandos draugas buvo, o iš kairės zarasietis ...Melnikas – garsiosios Sovietų Sąjungos dydvyrės Marytės Melnikaitės artimas giminaitis. Abu buvo šuolininkai; vienas į tolį, kitas į aukštį, o aš maratonininkas tik finišavęs po 30 km bėgimo.

ATSISVEIKINIMAS, todėl, kad visi grįžta į savo tarnybos radiolokacijos taškus, o mane vienintelį palieka tęsti treniruočių stovyklą, kad ruoščiaus aukštesnio lygio Maskvos karinės apskrities (okrugo) varžybom, nes netikėtai laimėjau bėgimą. Mat, pavyko padaryti akibrokštą, laimėjau prieš profesionalus, kurie tarnavo „sport rotoje“ ir kareivišką duoną valgė, kad jie taptų nugalėtojais, o ne aš. Mat, Mordvijos miškuose daug bėgiojau, karinę vadovybę pripratinau manim pasitikėti, kad atsidūręs už dalinio tvoros, tikrai, šnapso neieškosiu, ir į Baraševo kaimą, kur buvo kalinama Nijolė Sadūnaitė, nenubėgsiu, kad pasigerti. Aišku, man labai pavydėjo visi „sosluživcai“, visokie kacapai labai pykdavo, kad aš asisakydvau jiems iš kaimo parnešti butelius šnapso. Buvau blaivininkas, ir traukdavau per dantį visus alkoholikus.

O mano treniruočių maršrutas, paprastai, prasiklodavo pro politinių kalinių konclagerio PATVORĮ, o po to miškuose atrasdavau ir kitus lagerius visokio plauko kriminaliniams. Iki manęs dalinyje bėgikas buvo estas, kuris persitreniravęs, net komisavosi kaip neįgalus. Kad su manim taip neatsitiktų, daug studijavau, atsivežiau kūno kultūros institutui skirtą vadovėlį, prenumeruodavausi žurnalus „Liochkaja atletika“, „Praktika i teorija fizičeskogo vospitanija“ ir kitus. Todėl man treneio nereikėjo – buvu pats sau treneris. Daug studijavau ir dėl karinio mokslo, gylinausi poltechnikume sipnokai išlaikytoje elektrotechnikoje, ir kaip metalistas savo tėvo garbei, dėsčiusiam KPI ir „polėje“ Radijo Aparatūros Gamybos technologiją (RAG-ą), įsisavinau naują man radiotechnikos teoriją, kuri labai patiko savo paslaptimi, pradėjau labai bendrauti su savo radiolokacinės stoties karininku ... Bukrejevu, kilusi iš kazokų – tikru karo radiolkacijos technikos fanatu, kuris greitai mane paliko, padaręs karjierą, tapęs seržantų „učebkės“ viršininku ir josios pabaisa. Jis man įdiegė meilę technikai, racionalizacijoms, kurių ne vieną buvau apiforminęs.

Teko man ir išradimą sugalvoti, kad stoties kovingumą pakelti. Sumaniau prietaisą – kontaktorių su bimetaline plokštele, kuris vertindavo pagrindinių radijo siustuvų elektroninių galingų lempų, vadinamų tiratronais, įkaitimo laipsnį. Mat, dažnai stotys sutrikdydavo kovinį darbą, kai netikėtai išsijungdavo elektra ar kai reikėdavo iš elektros tinklo į dizelius pereidnėti. Todėl blokiruotės priversdavo iš naujo šildyti stotį, kad galima būtų toms lempoms ant katodų paleisti aukštą įtampą ir per tą šildymą keliolikos minučių radarai būdavo akli, o įsijungus jiems, operatoriams susigaudyti, kur kokie lėktuvai išsiskraidė – tai labai keblu., ypač, per karinius mokymus-manevrus-karo žaidimus, naudojant aktyvius ir pasyvius trukdymus. Mat, tų tiratronų indai turėjo kaitinimo metu užsipildyti vandeniliu, kurio dėka vykdavo jonizacija ir elektromagnetinių impulsų pasiuntimas į erdvę, kad tie impulsai atsimušę nuo lėktuvų, silpnu signaliuku grįžtų atgal per tuos pačius bangolaidžius ir patektų į imtuvo stiprintuvus ir pavirstų ekrane (indikatoriuje) lėktuvo vietos atžymėle. Tai buvo nuostabi romantiška technikos paslaptis, kurią pastudijavus, pasidarė aiški bei elimentari, kaip 2x2.

Taigi tie mano sugalvoti kontaktoriai, jei stotis būdavo įšilusi (įkaitę tie tiratronai), blokavo automatikos spintą ir stotį galima būdavo iš naujo paleisti. Šiam mano išradimui labai padėjo mano bendramokslis Henrikas, kurį aš ANTROJE NUOTRAUKOJE APKABINĘS JO GIMTADIENIO PROGA. Jis buvo remonto mechaninių dirbtuvių kaip ir viršininkas, kuriose aš su jo tekinimo staklėmis reguliatorių panašų į mikrometrą sumeistravau.

Taigi ANTROJE – VIDURINĖJE NUOTRAUKOJE matote, mus, keturius lietuvius –MES VIENINTELIAI DALINYJE BUVOME NEI RŪKANTYS NEI GIRTUOKLIAUJANTYS – tik kaip indėnai „pypkę“ per gimtadienius surūkantys. Mes patekome pavėluotu ėmimu, ne rudenį, kaip įprasta, bet po Naujų metų, nes mes visi gynėmės technikumuose diplominius darbus. Taigi, Sovietų Sąjungos karinė valdžia leido mums baigti mokslus ir čia pat už kelių dienų ėmimas. Taigi pats įspūdingiausias gyvenime momentas mums buvo KARANTINAS Moršansko pulko senose caro laikų kazarmose. Kaip tik tame karantine pajutau, KOKIĄ GALIĄ TURI ŠIUOLAIKINĖ VAKARIETIŠKA . H U M A N I S T I N Ė . P E D A G O G I K A , kai mūsų mokytoju tapo lietuvis seržantas, įvaldęs nuostabų su mumis bendravimo stilių, paremtą nuoširdumu ir meile. Todėl mes; jo mokiniai, padarėme akibrokštą, aplenkėme mokymuose surinktus nuo ankstyvo rudens, ir baigėme anksčiau mokymo programą, kurios dėka mes tuoj pat (po dviejų savaičių mokymų) buvome išsiuntinėti po radiolokacinius taškus. O tie kiti daug kartų anksčiau surinkti Moršansko karantine, dar ilgai buvo gainiojami kaip galvijai ir atvažiavo žymiai vėliau nieko neišmokę.

Viena iš atsimintinų detalių, tai VAKARINIAI PASIVAIKŠČIOJIMAI SU RIKUOTĖS DAINA, KAI PALEIDOM LIETUVIŠKAI DAINĄ „ N E K E N Č I A M . V Ė L I A V O S . R A U D O N O S ! ! ! “ - o mums prižiūrintys karininkai tik plojo ir sveikino iš tolo: „maladcy, na svojiom nacionalnom ...!!!“. Aišku, kai seržantas pamatė netoliese esantį iš „politodielo“ jam žinomą, iš kart, davus jam signalą, mes tuoj pat į ruską bolševikinę Katiušą persijungėme, nes tas karininkas buvęs Lietuvoje, galėjo suprasti, kokią mes išdaigą krėtėm.

Taigi, kai atvažiavome į konclagerių Mordvijos kraštą ir Baraševo kaimą, kuriame daug politinių kalinių ir iš Lietuvos kalėjo (vėliau; Sąjūdžio metu susipažinau su buvusiais politkaliniais), mus, nešiojančius juodus pagonus gyventojai, tiesiog, dievino, nes dauguma jų kilę iš kalinių, labai nekentė kalinių saugotojų raudonpagoninkų. Todėl mums teko ne kartą ir muštis su raudonpagoninkais dėl merginų, kurios mums, tiesiog, ant kaklo kabindavosi. Kai rengdavome šokius savo dalinyje, lietuvis vairuotojas autobusiuko važiuodavo į kaimą mums merginų atvežti. Po kiekvieno reiso jam autobuse tekdavo naujus langų stiklus dėti, nes merginoms į „Kurgano“ (taip mūsų dalinys vadinasi, nes šalia jo yra didoka kalva) autobusiuką sulipus, kaime žlugdavo šokiai.

Taigi, NUOTRAUKOJE CENTRINĖJE antras nuo dešinės Jonas iš Panevežio, tuoj tapo dizelinės viršiniku, o Į AUSĮ ŠNABŽDANTYSIS Algutis iš Šiaulių tapo radiojo stoties-siųstuvų labai kvalifikuotų prižiūrėtoju – jos rguliuotoju. Tam Algučiui YRA KĄ ŠNABŽDĖTI prie mūsų; lietuvių prisiklijavusiam tokiam keistam Ivaniuškai, kuris per Naujus 1968 metus (aš tada atostogas į Gimtą Lietuvą gavau ir tikrų karinių bardakų nemačiau) radijo stotyje per šachtos skylę stebėjo Algutį, kaip tąsai pasiguldęs buvo savo merginą, ir bežiūrinčiam pačiam noras užėjo. Taigi, sumąstė - netikėtai įlėkė pas porelę ir pranešė, kad visos kaimo merginos jau eina namo – TAI BUVO PATI AUKŠČIAUSIA VIRŠŪNĖ, KAD Į SUPER SLAPTĄSIAS KARINĖS TECHNIKOS POZICIJAS BUVO ATVESTOS MERGINOS NAKČIAI.

Iš, tikrųjų, intiligentiški kariai iš Maskvos – mūsų vadinami „lakūnai“, nešiojantys žydrius kaip dangus pagonus, buvo skirti naikintuvų skrydžių („nevedenijų“) aptarnavimui. Jie kultūringai pabaliavojo su damom savo radijo stotyse ir jas namo į kaimą per mišką nuvedė – tai buvo apie 8 km kelias. Iš paskos bandė vytis ir toji mergytė, nukelta nuo Algučio ir to Ivaniuškos lydima-įkalbinėjama jam atsiduoti.

Mat, mergužėlė, mordvė ar mokšė (nepamenu – tai fino-ugrų genties tautelės grynakraujė atstovė) buvo nepilnametė, bet per prievartą mamos ištekinta už seno-pliko be plaukų jai visai nepažįsmo maskviečio, nes jis kolektyviniame sode turi būdą (tai su „padėtimi“). Mama žadėjo ją išmęsti iš namų ir išsižadėti, jei netekės. O tas vyras Maskvoje ją išprievartavo pirmąją „vestuvių“ naktį - visą naktį aplink stalą bėgiojo; ją gaudė ir pagaliau, pagavo. Kai pagavo, tai jos tetulė maskvietė; provoslavė, labai pamaldi cerkvės veikėja tik verkė ir verkė viską girdėdama. Taip ji man visą tą sceną papasakojo, irgi, vergdama, kai aš važiuodamas į Lietuvą, Maskvoje užėjau pas tą mergužėlę pasiaiškinti, kas su ja atsitiko, kodėl netikėtai savo Mordviją paliko.

Mat, per pačią žymiausią datą – lapkričio 7 d. 1967 metais buvo Didžiojo Spalio PERVERSMO (melagingai „revoliucijos“) 50-mečio metinės. Vakarai, atseit, „skelbę neleisiantys tam jubiliejui įvykti“ ir tai mums kaldami kiekvieną minutę, visas ginkluotąsias pajėgas privedė prie karinio stovio. Kovinė parengtis buvo ypatinga. Kaip tik per iškilmingą SPALINIO pusšimčio jubiliejų man buvo paskelbtos iškilmingai atostogos. Ta proga kaip rik daug merginų iš Baraševo po minėjimo šokiams atvežė. O kadangi buvau lankęs pramoginius šokius, tai anglų valsą, lipsi, fokstrotą, čarlstoną, tvistą ir tango suktukuose gerai pavykdavo gakvas damoms susukti. Pamenu, geriausią šokėją tokią su trumpiausiu sijonu buvau įsūkęs bataljono vado Rubcovo žmoną. Tiek mes įsišokome, kad jis kaip dalinio budintysis štabe pradėjo reikalauti šovinių savo revolveriui, kad mane nudėti. Tada užė visas dalinys, kad man „šakės“ bus. Pamenu, man „dzin“ buvo, nes buvau įnykęs tada jau į kitą į tokią labai jaunutę ir nedidukę juodukę. Pajutau, kad ji ...

Tik, deja, pačiame didžiausiame romantikos epogėjuje ir žvilgsnių įkarštyje netikėtai komanda „stroitsa!. Ir mes, merginų akivaizdoje rikiuotės žingsniu kaip avinų kokia banda, išvedami į kazarmą, kuri kitoje gatvės pusėje šalia kultūrnamio. Net nespėjo kažką norėjusi ta mergytė svarbaus pasakyti. Kažko buvo susijaudinusi. Tik kitą dieną į pozicijas gaunu laišką, kad už valandų-dviejų ji kviečia mane pasimatyman į mišką, rašo, kad turi kažką svarbaus.

Bet juk aš buvau tada koviniame ypatingo stovio budėjime ir nuo posto pasitraukti būtų tolygu blogiau, nei dizertyravimas. Gavęs atostogų tik trečių metų tarnybos pradžioje, jokių fantazijų neturėjau patekti po tribunolu „vėl.“ Pirmą kartą į tribunolą buvo man tik juokais, gal, grasinama, kai NENUFOTOGRAFAVAU KOSMONAUTO Vladimiro Komarovo ĮĖJIMĄ Į ŽEMĖS ATMOSFERĄ. Mat jį pakėlėme į kosmosą pagal planinį iš anksto žinomą skrydį. Nuleidimai kosminių aparatų būdavo, irgi, planiniai, iš anksto žinomi. O čia, tik į kosmosą tam kosmonautui pakilus, mus tik ilsėtis į kazarmas atvežtus, iš miegų visai netikėtai prikėlė čaižus sirenų kauksmas, lyg karas būtų prasidėjęs, nes jokių pratybų, irgi, negirdėjome. Apsirengimui ne daugiau kaip 30 sek., o , gal, ir dar mažiau (jau nepamenu tų normų) ir bėgte mes į sunkvežimius su karabinais velniai žino, kokiam jie galui. Net ne jauku, kai mus didžiuliu greičiu į pozicijas. Iki jų lygiai 3 km ir dažnai tą atstumą bėgame normas kroso laikymo – man jos būdavo didžiausia stichija, kaip bėgikui kontrolinės treniruotės apskaitos sistemoje.

Kai požemyje komandinio punkto atsidūrėme, tada paaiškėjo, kad tas pats kosminis laivas jau į Žemę netikėtai nuleidžiamas. Tai buvo labai keista, kad ... Darėsi neramu dėl žmogaus tame laive likimo. Prie tokių akibrokštų mes nebuvome pripratę darbe pagal kosmoso programą. Buvo nuojauta, kad ir Baikonuro kosmodromo komandiniame punkte turėtų būti tokia pati įtampa. Tik dabar iš aprašymų aišku, kaip tada Jurijus Gagarinas savo mokiniui nuorodas davinėjo dėl rankinio kosminio laivo valdymo pirmą kartą žmonijos istorijoje. Svarbiausia, tas valdymas nebuvo visiškai treniruotas, dėl ko J.Gagarinas kaip kosmonautų rengimo vadovas buvo reikalavęs skrydį atidėti.

Sakoma, kad jis ir tapo dideliu „nusikaltėliu“, norėdamas sugriauti Sovietų Sąjungos programą, lenkiant amerikonus į Mėnulį rengimąsi. Kad per spalines 50-mečio šventes turėtų būti skrydis į Mėnulį, aišku, mes to nežinojome. Bet, tos šventės buvo nykios, jokio kosminio pasiekimo, kaip tikėjomės „stebinti visą pasaulį komunizmo galybe“. Vien tik karo stovis. Jau tada buvo kažkas įtartino ir baisiai nyku, prisiminus tą tragediją, kurią išgirdome ankstų rytą TASS-o pranešimu Levitano įprastą balsą.

Kad „susisuko stropai“, tai aš jau tada sakiau, kad tegu TASS-as bobutei papasakoja. Tada, kai prie sienos štatyvo prisitvirtinau savo fotoaparatą Zenit, kad nuo indikatoriaus Lenos (metrinio diapazono galingiausia tada pas mus stotis iki Baikonuro viską matanti) fiksuotųsi kelias ir skrydžio greitis per žinomą „zasečkių“ laiką standartinį, tada mano dėmesį atitraukinėjo su visokiomis nesąmonėmis, kam reikia ir nereikia. Daugiausiai tai naujai atvykusiems iš Vilniaus radiolokacijos mokyklos jauniems karininkams – visiškai žaliems, bukesniems nei prasti kariai, kurie tik išsivaizdinti ir tesugebėjo prieš karius savo aukštesniu žvaigždučių dviejų laipsniu. Deja, kai komandiniame punkte pas mus buvo didelė sumaišties erzelynė, net ir visai bereikalinga, aš ne kaip negalėjau išgirsti, ar mano aparato užraktas atsivėrė ar ne, kai V.Komarovas jau į žemę pradėjo skrieti. Kai jo atžyma ekrane išnyko (žemę jis pasiekė), aš norėdamas išjungti fotoaparatą, net apsalau - pasidarė net silpna, kai užraktas jokio garso neparodė. Vadinasi, jis net nebuvo atsidaręs. Ir kai štabo viršininkas mane tuoj už sprando į štabo mano fotolaboratoriją vežti, - aš gudrumo dėka, pasiūliau nufotografuoti komandinio punkto planšeto vaizdą pieštą planšetistų tą patį, ką lokatorių ekranai rodo, tik su skaitmenimis papildytą. Pamenu, tada pagyrė mane už iniciatyvą, nors tai buvo mano, kaip skęstančiojo griebimasis už šiaudo, kad šiokius tokius balelius gauti už nenufotografavimą, kas svarbiausia.

Kaip tik fotografuojant planšetinę sieną, jau pradėjome kalbėti, kad greitis nenormalus – per daug didelis. Tai iš akies labai aiškiai matėsi, lyginant kitus ankstenius nuleidimus iš kosmoso. Dabar rašoma, kad Baikonure buvo net džiugavimai. Nežinau, ar galima tikėti tokiais aprašymais, nes, neturėjo būti ten kažkokie debilai. Juk, mes ne specialistai kosmoso, ir tai mums darėsi įtartina. O ten „džiugavo“??? Rašoma, kad tik J.Gagarinas nedelsiant susijaudinęs išskrido į Orienburgo link (ten ir užgęsomūsų lokatorių atžymos).

Taigi, kai ruošė mane atiduoti tribunolui, aš tada, pamenu, žmoniškai išdėsčiau viską, ką buvau numatęs dėstyti tribunolo proceso metu. Užsiminiau tada ir apie tuos jaunus niekam tikusius karininkus iš Vilniaus (mokykla buvo šalia Antakalnio kapinių, kur dabar sausio 13-osios aukos). Ypatingai grasinau savo tiesioginiam viršininkui korėjiečiui, kurio pavardė dalinyje buvo trumpiausia (tik iš dviejų raidžių „Jun“ (rusiška „ju“ – tai viena raidė), O MANO PAVARDĖ BUVO ILGIAUSIA. (O ilgiausia Lietuvoje pavardė, tai mano dukros – Džiugintos, pagal kurios raides varžybų sekretoriai planuodavo pavardžių-vardų grafos ilgį ) Taigi šis Jun buvo prisiknisęs prie mano išradimo stotyje, bandė mane šmeižti, kad stotis nemato per, neva, mano raizgalynes siųstuve tarp tų tiratronų ir automatikos spinta.. Ačiū Dievui, kad man vyriausiam inžinieriui pavyko labai sklandžiai įtikinti, kad su tokiais skundais parodo visišką neišmanymą technikoje, nes stoties žiūri ne siųstuvo ir automatų-relių pagalba, bet imtuvo sistemos dėka, kuriame karininkas visai nemoka atregulioti Automatinį Dažnio Reguliavimą (AПЧ) ir Bėgančios Bangos Lempą (ЛБВ).

Įtariu, kad kažkas su radiolokaciją negerai dabar Lietuvoje, nes ką gynybos ministrė Rasa Juknevičienė viešai nusišnekėjo dėl oro erdvių Baltarusijoje pažeidimų su švedų meškiukais primėtytais, tai juokas visai neįma, kad ministrė visam pasauliui skelbia, kad lėktuvai „dingo iš radarų“. Dar įdomiau, kad atsirado „specialistų“, teigiančių, kad blogus nieko nematančius radarus mūsų šalis įsigijo. Manau, kad tokių nesąmonių negali būti, kad šiuolaikiniai aparatai būtų prastesni, nei prieš 50 metų gaminti. Toks įtarimas iš tokių rašinių, kad niekas nepamokė, kaip ekspluatuoti gan sudėtingą aparatūrą.

Pamenu, kai VISOS MŪSŲ STOTYS BUVO APAKUSIOS – VISAI NIEKO NEMATĖ. Pamenu, atėjo signalas, kad reikia slaptą voką praplėšti ir vykdyti jame slaptus nurodymus. Po to atėjo dar kitas signalas praplėšti jame esantį dar vieną voką. Sunerimome. Kažkas panašaus į karo stovį. Kai atėjo dar vienas signalas dėl trečio voko praplėšimo – pasidarė visiška sumaištis. Pats savo ausimis komandiniame punkte girdėjau, kai dalinio vadopavaduotojas toks žydas Jalovičius skambina savo žmonai ir liepia vaikus paėmus, eiti į bombų slėptuvę. Visokios buvo pratybos, bet kad karininkų šeimų nariai – visiškai civiliai miestelio gyventojai būtų ant ausų statomi – tokių akibrokštų dar nematėme. Pamenu, prasidėjo didžiausi darbai. Pagal trečio voko planą buvo paskelbta VISUOTINĖ MOBILIZACIJA. Pradėjome lovas nešioti naujai į kariuomenę paimtiems civiliams. PRADĖJOME DŽIŪGAUTI, KAD PAGALIAU PAMATYSIME TREČIĄ PASAULINĮ KARĄ. Kai kurie karininkai mumis pradėjo baisėtis, kad džiūgaujame artėjančiu karu pasauliniu. Karininkai, ypač, vyresni antrajame pasauliniame dalyvavę, visai nedžiūgavo – jie tiesiog, buvo labai pasimetę. Pradėjo nerimauti tie, kurie buvo išgyvenę Karibų jūros krizę, kurioje iki tokio laipsnio dar nebuvo daeita, kaip dabar. Akivaizdu buvo, kad karas prasideda realiai. Būdamas komandiniame punkte, kur susirinkusi valdžia, girdžiu, barasi per raciją atviru tekstu su Tenguševo rajono komisaru mūsų vadas. Jis pagal atplėštų vokų nurodymus, aiškina, kad tuč tuojau turi būt atvežti kolūkiečiai, kuriuos reiks perrengti į kareivius. O komisaras mūsų vadą ant trijų raidžių siunčia, sako kad tokių nesąmonių iš Saransko (Mordvijos sostinės) savo valdžios nėra gavęs net nieko panašaus ir siunčia mūsų dalinio vadą velniop, aiškindamas, kad jis jam nepavaldus., kad jis apie jokius vokus nieko nežino, ką ten kokias nesąmones suplanavo.

Pasidarė man visiškai įdomu. Nuėjau į techninį punktą, o ten įjungti lokatoriai net visi. Stovi prie indikatorių patyrę labiausiai karininkai ir komentuoja prieškarinį stovį, kad visi keleiviniai ir transportiniai lėktuvai perdaromi į bombonešius. Žvilgt aš pro petį vienam karininkui ir, tikrai, matau, kaip niekad, tarp Maskvos-Riazanės ir Kuibyševo į pietus nei vieno lėktuvo, kurių visad pilna keleivinių lėktuvų trasose.Čia jau man visai juoks juokas iš kart praėjo, kad toks karinių komisariatų abejingumas.

Bet, aš, tik, žvilgt, į oscilografą. Žiūriu – savo akimis netikiu. Iš lokatorių imtuvų į komandinį punktą atvesti osicilografo impulsai šokinėja kaip patrakę. Na, sakau, tokių nesąmonių būti negali. Nueinu į vieną stotį. O ten, žiūriu, viskas išreguliuota, stotis ir negali nieko matyti. TIK PAREGULIAVAU STOTIES IMTUVĄ IR VISAS KARAS BAIGĖSI - trasose pasipylė lėktuvai, kaip įprasta – į jokius bombonešius perdarinėjimo jokių simptomų. Telefonu „rasčioto“ budėjimo grandies operatyviniam pranešu, kad šitaip juokauti pavojinga. Visi pradėjome džiaugtis, kad mūsų dispozicijoje nėra balistinių raketų. Jei būtų, būtume paleidę į kokį Niujorką

Taigi, tada, budint Spalinio perversmo (‚revoliucijos“) 50-mečio karo isterijos sąlygomis kažkokios mergytės kvietimas į pasimatymą pasiklabėti net negalėjo būt mano, kaip kareivio dėmesio centre. Bet jau apie gruodžio vidurį, ruošiantis Naujųjų metų proga važiuoti atostogų į Gimtinę-Lietuvą, būdamas pozicijose sužinau, kad dalinyje, kad man rašo kažkokia artistė, kad josios laišką skaito visi kareiviai. Per pietūs, kai „dnevalnas“ (budintysis) į pozicijas su kumele atveža termosuose šiltus pietus, atvežė jis su visais laiškais ir man skirtą laišką su praplėštu voku. Man akys ant kaktos išoko, kad „chebra“ tiek „išnaglėjo“, kad voką praplėšė. Žiūriu, o VOKAS ne bet koks, o Maksimo Gorkio VAIKŲ KINOSTUDIJOS. Imu laišką ir man dar nepažįstama rašysena matau pirmuosius žodžius „Очень скучяю ...“ Skaitant praėjo pyktis ant tų, kurie laišką praplėšė. Supratau visų kareivių neapsakomą smalsumą, kokia čia MAN ARTISTĖ, MATYT, DAR VAIKĖ PRADĖJO RAŠINĖTI – TAI DALINIUI TAPO NEEILINIS ĮVYKIS, KAD VAIKŠKO ARTISTĖ KAŽKOKIA ĮSIMYLI, SU MANIM LABAI NORI SUSITIKTI. Buvo josios ir atbulinis adresas Maskvoje, kuriuo, su malonumu pasinaudojau. Iš teksto supratau, kad tai ta pat, matyt, juodukė, su kuria pašokau. Ir į kurios pasimatymą kviečiamas neatėjau. Vargšelei, matyt, nežinoma, kas yra „samovolkė“.

Gan senų namų kvartale Maskvoje ne sunkiai aptikau nurodytą namą. Pasibeldus, prasivėrė dūrys ir ant mano kaklo pasikabino tik iš patalo ankstų rytą atikėlusi mažutė, su kuria taip šauniai buvau pašokęs, kuri mane buvo numušusi nuo tos bataliono žmonos trumpo sijono. Gal todėl mane ir nenušovė tas mūsų bataljono vadas, spalinio jubilejaus proga gan stipriai tada pėmęs ir viešai man grasinęs, o jo žmona tradiciškai kareivių tada užsimaniusi.

Taigi, ką ta mergytė papasakojo dėl savo mamos, josios vyro-prievartautojo, kurį jį iškart pravijusi, ir sakanti, kad daugiau jo matyti negalinti, nors susižiedavusi ir cerkvėje; ne tik oficialiai zaks-e. Kažkaip prasidėti su ja man nebuvo jokio noro, ji atrodė kaip tikras vaikas. Tada dar nežinojau, kas yra pedofilija ne tik kaip žodis, bet ir kaip reiškinys man nebuvo labai žinomas, nors pas tėvą mažas būdamas apie lytinius iškrypimus buvau suradęs seną knygą šveicarų gydytojo, atrodo, Forsterio. Tada negalėjau suprasti, kaip vyrai su vyru – jame tas seksopatologas aiškiai rašė, kad tai iškrypimas reikalaujantis gydymo. Bet, neinant į lankas, su ta mažute išsiaiškinau, - ji, tikrai, dar nepilnametė, bet mama „po blatu“ jai metrikose ją vyresnę padarė, kad anksčiau ištekinti. Mat tame kalinių krašte, mamelė, matyt, nenorėjo, kad josios dukrelė su kokiu nors raudonpagoninku susidėtų, o mergužėlėms kito kelio ir nėra, jei ne kareiviui ant kaklo pasikabinus, kitaip neįmanoma palikti tą kalėjimų-konclagerių kraštą. Matyt, jos mamelė buvo gavusi „sroką“ ir dabar su „teise“ „без прописки в Москве“, skirtingai, nei jos vyresnė sesė, stebėjusi savo dukterėčios pirmosios nakties dramą. Kai aiškinausi su ja, pasirodo, jos mama pagonų spalvose nesigaudo. Jei ji būtų žinojusi, ką reiškia juodi pagonai, matyt, savo dukros nebūtų prievartavusi.

Išsiaiškinau, kad ji draugavusi su MŪSŲ Algučiu, KURIS NUOTRAUKOJE ANTROJE Į AUSI ŽNABŽDA Ivaniuškai. Apie ką, manot, jis šnabžda? Pamenu, kai bėgiodavau, jį sutikdavau žiemą einantį su labai šiltais sargybinio kailiniais patiems didžiausiems šalčams skirtiems. Tie kailiniai, tikrai, miške pasimatymams su mergaitėm buvo patys tie. Todėl, daug neužsibuvęs, priverčiau mažutę rengtis ir mane po Maskvą pavedžioti, nors ją labai puikiai žinojau, dar geriau nei ji miške užaugusi., tikra laukinukė, bet civilizacijai pasiduodanti. Palinkėjau jai Algutį susirasti – paaiškėjo, kad ji su juo apsipykusi, todė tik su manim šokusi. Artėjo Nauji metai, ir ji mane į ,Белорусскии вогзал“ palydėjusi, pati turėjo skubėti į Kazanskij geležinkelio stotį, kad pas save gimtinėn į konclagerių kraštą Naujųjų šęsti. Sutarėm, kad kai grįžinėsiu, ji mane pasitiks Maskvoje, nes žadėjo neužsibūti, nes turinti darbą Maskvoje, kažkur valytoja įsidarbino.

Atostogos Lietuvoje akimirksniu pralėkė ir prieš išvykdamas, siunčiu telegramą su Naujamečiu pasveikinimu, kad pasitiktų mane Baltarusių stotyje, kad šauniai po Maskvą pavaikščiuoti – jai turėjau daug ką apie miestą papasakoti, ką man senelis dar mažam ir senelės sesuo maskvietė tikrą Maskvos miesto mokslą buvo davę. Deja, kai atvažiavau, manęs niekas nepasitiko. Pamaniau, kad su vyru susitaikė. Bet smalsumo vedinąs, vis tik pasiruošiau linkėjimus „nuo draugo“ perdavinėti, kai būsiu nuo laptų nuleidžiamas. Deja, viskas baigėsi daug sėkmingiau. Kai pravėriau duris, lygiai taip pat man ant kaklo josios tetulė apsivijo – pakvietė į vidų, su vyru gan senyvu supažindino, nors ir jai metų sočiai buvo. Tuoj kotletais kepamais pakvipo, juos specialiai dėl manęs jau buvo paruošusi – gyrėsi žinojusi, kad aš ateisiu – baisiai pergyveno, kad pasitikti negalėjo manęs nepažinodami, nes kareivių baisiai daug iš traukinio visad išlipa – tokių kaip aš iš atostogų šimtai kiekvienoje geležinkelio stotyje.

Pradėjo bėdavoti, kad kažkodėl jų dukterėčia į darbą negrįžta, pradėjo pergyventi, kad su ja kažkas, gal, rimto atsitiko. Pradėjo verkti, pradėdami pasakoti, į kokią avantiūrą su savo sese įsivėlė, dar nesubrendusią už vyro per prievartą atidavinėdamos, guodėsi, kad ddelę nuodemę ji padariusi. Iš pokalbio ji supratusi, kad mokslais domiuosi, pradėjo ji man apie Lomonosovo universitetą perpektyvomis vilioti, girtis, kad proferius pažįsta, vilioti visokiomis mokslo Maskvoje perspektyvomis, kaip ir pats Lomonosovas iš Rusijos pakraščio į Maskvą atvyko mokslų siekti.

Ir taip, kaip link Kuibyševo važiuodamas, gerokai už Riazanės ir tuoj už Zubovo Polianos, kur buvo kalinamas vienas iš arkivyskupų Nijolės Sadūnaitės tėvų artimųjų tuoj po karo, sekanti stotelė garsioji Potma. Tai legendinė stotelė, kai karaeivis užsimano lipti ant panos, žadėdamas paimti ir išvežti iš miškų – tai visų merginų įronija būna: „Знаим таких только до станции Потьма“. Yra legenda, kad kareivis, atšokdinęs savo sužadėtinei išleistuves viso Baraševo kaimo, su traukinuku garsiuoju TEPLUŠKA, važiuojančiu per miškus ir konclagerių didžiasias zonas, atvažiavus į Maskva-Kuibyšev linijos stotį Potma, ten slapta perka biletą tik sau, o priėjęs su savąja prie vagono, palydovei padavus tik savo bilietą, jis traukinio pravadnikei pasako, kad tos merginos nepažįsta.

Taigi su ta Tepluška aidardėjęs iki galutinės geležinklio linijos Baraševo – žiūriu, į tą patį traukinį lipa toji mergužėlė. Baisiai susinepatogina, susilaiko ir nutarusi nevažiuoti, su savo ją išlydinčiomis draugėmis mane kviečia pasisvečiuoti pas panas. Kaip tik vežiausi pačių moderniškiausių melodijų plokštelių. Laiko iki prisistatymo pagal įstatymą man reikia iki 24 val. į dalinį prisistatyti – skubėti nėra kuo. Pradedu mergužėlės klausinėti, ko ji savo pažado neištesėjo, nepasitiko, dar ne Maskvoje, ko savo tetulę jaudinti pradėjo. Ta paskutinė klausimo frazė ją dar labiau sumėtė, ji pasimetė visiškai. Bandžiau merginas sudominti savo plokštelėmis, Dinu Ridu, Bitlais, bet jos paniekinamai nusispjovė – „Аи, не по руски.“ ir uždėjo savo čiastuškas. O mergužėlę prašnekinti ne kaip negalėjau, tokios ir nusiminusios ir surūgusios ir kaip žemę pardavusios – abejingos, sunku net nupasakoti, nes ji visiškai nieko pasakoti tą kart nesiteikė – pasikeitė neatpažįstamai.

Tad į dalinį anksčiau laiko teko žingsniuoti. Pagal tradiciją, turėjau lauktuvių būtinai alkoholį atvežti. Tradicijų kareiviškų pažeidinėti, kaip ir ne tinka, nors ir abstinentą vaidinau. Todėl įvairiausių garsiausių lietuviškų konjakų, trauktinių rinkinį iš mažių butelaičių vežiau – maniau priblokšiu su tuo komplektu pagardžiavimui-degustavimui. Tradiciškai per КПП kratą praėjau, apčiupinėjo mano visą kūną, kad „grielkos“ nebūčiau užmaskavęs – jomis visi taip praveža. Kai susidomėjo mano tuo rinkiniu, pasakiau, kad tai sldainių dėžutė ir patikėjo – budintysis net baisiausiai nustebo, kad vodkos nevežu. Na, o nakčiai Lenkomnatoje susėdus (mes trečius metus tarnaujantys jau laisvės statusą turėjom šikį tokį), pirmiausiai suglumino visus vaišinamuosius mano tas rinkinys. Likau nesuprastu, kai pasiūlė visus buteliukus supilti į stiklainį ir iš jo lakti. Mano atvežtos čerkutės tik juoką sukėlė, tuoj iš valgyklos buvo atnešti puodukai.

Na, ir prasidėjo pasakojimai, priekaištai, kad aš koks asilas, kad atostogų išvažiavau, kad Naujų metų šventimas kariuomenėje, tai nepakartojamas dalykas. Pradėjo girtis, kokia buvo puiki romantika vemti, vemta buvo kiek tik leido Dievas. Tai pati stichija, gerai pagerti ir išsivemti, viską apvemti. Tai dydviriškumo aukščiausias laipsnis. Visi tik šaipėsi iš manęs atvažiavusio, niekino, kiek aš daug praradęs, kad laisvai gerti su jais nelikau. Jiems neįdomūs buvo mano Gimtinės nuostabūs Vakarietiško pasaulio įspūdžiai. Jie atsigaivalioti dar negalėjo nuo patirtų aukščiausio lygio kaifų.

Bet, štai, prasidėjo pasakojimai, kas įvyko technikos pozicijų poligone, pradėjo pasakoti apie Ivaniušką, kuris ne kaip nepriprašęs tos merginos, pradėjo miške ją tampyti. Tiek su ja tampėsi, kol pagaliau rankas su šaliku surišo, ir jas už medžio pririšo, pasiguldęs ją ir pats ant josios atsigulęs. Visa tai pamatė tie lakūnai maskviečiai, kurie grįžinėjo iš kaimo, palydėję tos mergaitės drauges. Todėl jis buvo ataustas ir dar kartą tiems lakūnams teko tą mergaitę lydėti į kaimą.

Su Ivaniuška ir aš problemų užtrėjau, kai nuvažiavęs į Kauną, pradėjau Kūno Kultūros Instituto „bendrike“ ieškoti, satseit, jo simpatijos, su kuria jis, neva draugavo, į „Kauną važinėjo“ pas ją, dauga apie ją mums pasakojo. Net nustebau, kad ji, atseit, nepažįsta jo. Bandė visaip prisiminti, kas jis toks, bet, paskiau prisiminė, kad jai kažkoks rašė ir parodė juo nuotrauką. Pasirodo, visai net tas, visai kitas iš mūsų kompanijos toks pasakorius, atseit, generolo sūnelis, vadinams Kuzia . O tąsai, irgi, pradėjo žegnotis, kad niekam į Kauną nėra rašęs. Bet aš tai nuotrauką aiškiai Kaune mačiau jo.

Žodžiu, su tuo Ivaniuška dalinys turėjo problemų, kai važiuodavo kur nors į komandiruotę, traukiniuose jis komjaunuolėms vaikus padarydavo. Taip, kad jis bėdos turėjo, kai tos vaiką laukiančiosios draugės, kažkokios komjaunimo aktyvistės mūsų zampolitui (dalinio vado pavaduotojui pagal politinę liniją) buvo statomas ant ausų ir buvo išsiųstas į kitą dalinį ženytis. O kaip jis vėl mūsų kompanijoje tada atsidūrė, na nepamenu – man jis nerūpėjo, kuris visą laiką prie mūsų buvo priskretęs, ypač, nujausdamas, kada pas mus gimtadieniai kieno,kuriuos, tikrai, mokėdavome pašvęsti, nė šuo nesulodamas – ne taip kaip Ivaniuška, labai daug kartų gaupvachtose buvęs.

Bet, vis tik reikia paminėti ir sovietinės kariuomenės pačią debiliškiausią sporto politiką, kai už sportą atsakingi karininkai jokio supratimo apie sportą neturėjo. Kad ir tas, kuris mane paliko treniruočių stovyklai ruoštis Maskvos okrugo varžyboms. Juk tuos 30 km bėgau visiškai nepasiruošęs, aš pagal visas teorijas vasaros laike ruošiau organizmą 1,5 tūkstančio ir 5 tūkstančių metrų nuotoliams, daug dirbau specialiosios ištvermės ugdymui, o bendrąją ištvermę pagal australų garsiojo Artūro Lidjardo sistemą, buvau ugdęs žiemą. Todėl jau ir buvo didelė klaida pirmojo karininko, kuris tik iš mūsų dalinio karininkų pasakojimų, kad aš daug bėgioju, nutarė mane siųsti į ilgiausią nuotolį. Aišku, niekas tiek nebėgdavo, kiek aš sukardavau-turėjau apskaitą nubėgtų krūvių idealiausią, ją bet kam nusimanantiems rodydavau, konsultuodavausi.

O, kaip tik į Gorodecą, kur treniruočių stovykla vyko, padavė salagų, kurie išsivaizdino bėgikais baisiausiais. Aišku, man po 30 km reikėjo atsigaivinėti. Kad laimėjau labai lengvai prieš „profesionalus“, tai ir vienas dviratininkas man pažįstamas labai rimtas padėjo, praskiedęs man uoginę, su dviračiu važinėjo ir į šulinius šaldė ją, kol bėgau ir maitino mane trasoje su vėsiu gaivinančiu gėrimu, nes važybos vyko labai dideliame karštyje, kuriam aš buvau gerai pasiruošęs. Kad atbėgau net kelioliką min. laimėjęs, tai buvo absoliutus tų „profesionalų“ sutriuškinimas, net neišsivaizduoju, kaip galima nieko kariuomenėje neveikti, ir taip prastai bėgti.

Pradėjau prašytis, kad leistų bėgti man treniruojamus trumpesnius nuotolius. Bet į kalbas sporto divizijos vadas nesileido. Negalėjau jam įtikinti, kad po savaitės vėl 30 km bėgti, tai organizmo elementarus žalojimas, nes maratonininkams tarp varžybų ne mažiau mėnesio reika atsistatymui. O aš niekad gyvenime tiek nebėgęs, ir po savaitės vėl. Juolab, treniruočių stovykloje, tik pirčių procedūras atlikinėjau, o man siūlė net į „sančiastį“ gultis gydymuisi. Bet tokios nesąmonės pasyviam poilsiui nenusiteikiau, iš teorijos žinojau kad aktyvus judėjimas ant žolytės stadiono minkštos basom kojas mano atstatė labai greitai.

Kadangi mūsų debilavotas vadas buvo neperkalbamas, nuvažiavus į Brianską, kur čempionatas turėjo prasidėti, susipažinau su Sovietų Sąjungos rinktinės suaugusių rinktinės garsiąją šešiolimete Nadiežda Besfamilnaja (pagal legendą, ji iš tikro, BEPAVARDĖ, nes ji tą pavardę gavo vaikų namuose) kuri tais metais, berods, Mechiko olimpiadoje startavo. Ji man parūpino startukus ir aš 5000 m prasibėgau ne pilna jėga, norėjau pasitikrinti savo kondiciją prieš už 2-jų dienų paskirtą 30 km startą. Ir tai pagal pagal mano metodiką, tai visai neblogai tiko – organizmas atsistatinėjo puikiai, buvau geroje superkompensacijoje.. Juolab, pirmą kartą gyvenime tada pamačiau tartaną – Lietuvoje buvo tada tik bituminiai takai atisradę. Finišavau, aišku, neišlipęs iš 15 min. ribos, bet iki jos buvo telikę tik kelios sekundės. Jei bučiau normaliai varžybose bėgęs, tikrai, bučiau tą ribą įveikęs ir bučiau komandai davęs dar ir premijinius didelius taškus už pirmo atskyrio įvykdymą ne tik 5000 m bet ir 1,5 km nuotoliuose. Deja, juose nuo gatvės paimti net privalomo antro atskyrio neįvygdė ir mūsų divizijos komanda gavo po nulį taškų.

Na, o pasibaigus visoms stadiono rungtims, kitą dieną turėjo vykti 30 km bėgimo ir ėjimo varžybos, Deja, visą naktį išstovėjau prie tualeto eilėje, atitūpėjęs skylėje ir tuoj nuvarytas vėl į eilę stuodamasis. Matyt, buvo kažkieno planas kažkokią komandą eliminuoti, kad visa kazarma tualete eilėje stovėjo. Todėl nuėjau pas gydytoją pamatuoti spaudimą, pasakiau aiškiai, kad dar ir išsividuriavus, man oroganizmui didesnių nesąmonių nereikia, nes noriu sportuoti, o ne save žaluoti. Ir mane gydytojas atleido-draudimą bėgti išrašė ir taip atsilyginau sporto vadui už debiliškumą, manęs neklausymą

O bėgime varžėsi jau tikri profesionalai, visiems buvo virš 30 m. – tai sverchročnikai buvo, ne tik duoną, bet ir pinigus gaudami, kad tose varžybose bėgti. Todėl ir ne sąžininga man vienam kareiviui „sročnos službos“ būtų buvę bėgti. Tad, kaip tik ir prisikniso prie manęs toks garsusis Rusijos federacijos treneris Vereščiaginas, kad su juo važiuočiau į Kaukazą treniruotis ir po mėnesio bėgti 42,195 km. TSRS ginkluotojų pajėgų čempionate. Jis man maldavo, kad pagal reikalavimus reik jam ir kareivio – ne vien virštarnybininkų. Paabejojau jo teiginiu, nes tikras maratonas, tai ne vaikų sportas – o aš dar vaikas buvau – suėjo tada tik 22 metai. Mat 1968 metai buvo pereinamieji iš 3-jų metų į 2-jų metų tarnybos laiką sovietų armijoje. Todėl man rūpėjo grįžti į dalinį ir demobilizuotis.

Deja, sugrįžus, žiūriu, manęs nėra demobilizacijos sąrašuose. Tas bataliono vadas Rubcovas, kurio žmoną šokdinau – išpūtė akis, manęs klausia: „Kelintus metus tarnauji?“ „Nu ir „apskaita“ –jam tik įroniškai atsakiau ir nuėjau. Buvau paliktas tarnauti iki metų pabaigos su 30% paliktais visais girtuokliais Ivaniuškininkais – šitaip „atsidėkojo“ man už nepriekaištingą tarnybą, už aukščiausią kvalifikaciją, už racionalizatorinį-išradybinį darbą – atsikeršijo, kad sportavau, kad dalinį garsinau. Bandžiau tartis dar gražiuoju, sakiau, kad pakentėsiu dėl jųjų klaidos, jei leis man į Lietuvą dar atostogų, kad stojamiesiems į KPI išvažiuočiau. Žadėjo.

Na, bet pasklidus dalinyje visokioms kalboms apie nelabai gerą SSSR politiką dėl Prahos pavasario, prasidėjo kratos, persekiojimai, kad niekas jokių radio imtuvų neturėtų, kad nesiklausytų užsienio radijo stočių. Todėl man net juoką kėlė tokie desperatiški veiksmai, kai BiBiSi ar Svobodą pasiklausydavome naktimis su puikia karine technika. Su visokiais mažiukais aparatėliais Mordijos miškuose net eterio jokio nebuvo, kad galima būtų normaliai kažką klausytis.

Ir taip, slaptos kratos kazarmėje metu, kai mes buvome visokiuose darbuose, atranda vienas labai bjaurus „sverchsročnikas“, galandantis dantis ant dalinio vado dėl, neva, mūsų, lietuvių „liaupsinimo“ ir visaip išsidirbinėdamas, pas mūsų garsųjį Ivaniušką atranda štai tą VIDURINĘ MŪSŲ Henriko GIMTADINIO ŠVENTIMO NUOTRAUKĄ IR PADARO DIDŽIAUSIĄ SKANDALĄ prieš rikiuotę apšneka jau besidemobilizavusius mano žemiečius Joną, Algį ir mano bendramoksl Henriką,“zampolitas“ visiems PRADEDA KURSTYTI TAUTINĘ ANTILIETUVIŠKĄ NEPYKANTĄ, kad, neva, atsiskledė tikrasis lietuvių veidas užsislapstinusių, taip pat sėkmingai „girtaujančių.“ Jis prieš visą rikiuotę pasakė, kad nieko tokio, kad jie demobilizavosi, bet vienas iš jų štai čia yra – rodydamas į mane ir duodamas visiems suprasti, kad su manim reikia atsiskaityti. Todėl dingo visos mano derybos su vadovybe dėl atostogų ir stojimo į aukštąją mokyklą. Bandžiau įronizuoti, kur jie nuotraukoje mato „girtavimą“, kur jie mato butelius. Pradėjau klausinėti, kur sovietų armijoje pagal kokį stauto punktą negalima švęsti gimtadienių, kur negalima vaišintis iš Gimtinės atsiųstais lašiniais?

Dar bjauriau, kai grįžau iš varžybų, savo stotyje, kurią prižiūrėjau (RLS aukštimatį) pamačiau visą mano išradimą supjaustytą, išmestą, nors žadėjau ji forminti visasąjunginiu mąstu, apie tai su vienu generolu varžybose net konsultavausi. Todėl toje nuotraukoje kraštinis iš kitos pusės Ivaniuškai toks ukrainietis Kramarenka, ūkininkas, prižiūrėjęs kumelę ir šienavęs visur su dalgiu, labai taikliai savo filosofijas išsakydavo moralines nuostatas. O tą nuotrauką mus nufotogrfavo dar vienas ukrainietis, dalinio stalius, kurio dirbtuvėlėje ir pašventėme, buvo irgi nuostabus mūsų kompanjonas, puikus mąstytojas. Duok Dieve, kad taip visi švęstų ne iki žemės graibymo, po stikliuką kutūringai.

Todėl atsisakiau visokių „vrembrigadų“, kad užsidirnėti „dembelį“ juodus darbus dirbant prie statybų. Pasakiau, kad gynybiniuose budėjimuose galiu pabūti, tam, kad šalis pašaukė, o ne tapti kažkokiu vergu. Protestui bandžiau auginti barzdelę. Bet jos užauginti neleido man teta, būdama vyr. gydytoja, sužinojusi šias nesąmones, surado būdą mane anksčiau laiko komisuoti. Todėl neišdegė tyčiuotis iš manęs iki Naujųjų metų, dar lapams nepradėjus gelsti, aš jau buvau Lietuvoje, pradėjau dirbti Jonavoje. Joje ne kartą buvau imtas ir į partizanus. Pirmą kartą teko Užusalių RLS būti ir stebėti, kaip kariai neturi jokio supratimo apie stotis, apie techniką. Sakėsi, kad jiems reikia tik žinoti, kur koks blokas yra, kad žinotų, nuo kur dulkes reik valyti. O kas tame bloke viduje ir ką tas blokas viduje kokias funkcijas atlieka – tai, neva, ne kareivių reikalas. Tai toks ir rezultatas, kad iš visų „kvalifikacijos kėlimo“ apmokymų PARTIZANŠINOJE, atėjus į žymiai labiau silpstančią armiją, gaudavosi visiškas fiasko ir iš mokymų, kai mokymų bazės silpo – technikos aptarnavimo lygis tapo toks, kaip kosminio laivo „Saliut-1“, kurį J.Gagarinas kritikavo, o V.Komarovas savo gyvybę paaukojo, kad savo mokytoją J.Gagariną išgelbėti. O, kad vis tiek J.Gagarinas žuvo ten, kur, tikrai, žūti neturėjo – apie tai ir REIK MĄSTYTI, AR NEPERIMTI TIE PATYS SLAPČIAUSI-PAVOJINGIAUSI METODAI???

. Todėl jau po Romo Kalantos susideginimo, MANE TREČIOJE NUOTRAUKOJE MATOTE, kai Užusaliuose BUVAU KAZARMOJE SLEPIAMAS Į SPINTĄ, KAI GENEROLAS TIKRINO MŪSŲ PRATYBAS – taip dalinio vadukas nusprendė, kad nesirodytų prieš savo viršininką, kad manęs nemoka išprievartauti. Gynybinės galios silpnėjimą teko stebėti laipsniškai dėsningą iki visiško vertybių sugriovimo.

caution-traingle
Šis įrašas neatitinka bendruomenės standartų dėl neapykantos, todėl niekas kitas negali jo matyti.