Pirmiausia, leiskite pasveikinti visas VTA darbuotojas su artėjančia birželio 1-osios Vaikų gynimo diena, ir palinkėti kokybiško darbo atsakingoje srityje, formuojant naują civilizuotą požiūrį į vaiką iš šiuolaikinės Humanistinės psichologijos bei to paties pavadinimo pedagogikos pozicijų. Iš savo keliasdešimtmetės sporto pedagogikos patirties, norėtųsi atkreipti dėmesį į Humanistinės pedagogikos efektyvumą bei josios pranašumą prieš atgyvenančiąją Autoritarinę pedagogiką, kuri demokratinėje visuomenėje neturėtų būt toleruojama, ir turėtų būt laikoma kaip totolitarinių valstybių reliktu.

Į Jus kreiptis paskatino mane birželio dienos išvakarėse dienraštyje Lietuvos Rytas 2013 m. gegužės 27 d. pasirodęs Astos Kuznecovaitės visuomenę šokiruojantis ir su sveiko proto logika nesiderinantis straipsnis „„N.Venckienė bijo, kad bus apklaustas sūnus“, kuriame atsirado neįtikinantys vaiko „psichologiško gniuždymo ir mušimo“ atvejai.

Kadangi per savo 40-ties pedagoginio darbo praktiką teko matyti daug įvairiausių vaikų, todėl atkreipiau didelį dėmesį į Garliavos istoriją, susirūpindamas pavojingu šalyje atsiradusiu požiūriu į vaiką, kardinaliai prieštaraujančiai Humanistinei požiūrių sistemai. Todėl teko dažnai būti Klonio gatvėje ir stebėti mergaitės psichologinį tipą bei josios pomėgių ugdymo sistemą, ypač, po 2012 m. kovo 23 d. panaudoto pirmojo smurto prieš vaiką. Teko stebėti, kaip ji nuostabiai atsigaudinėjo, reabilitavosi po patirto šoko, o taip pat stebėjau savo kolegų; pedagogų veiklą ir jų metodus organizuojančių Garliavos ir budėtojų vaikams meninės pakraipos užsiėmimus Klonio gatvės Nr.5 kieme, kuriame aktyviai visuose užsiėmimuose dalyvaudavo ir Deimantė Kedytė. Ji savo išsivystymu labai buvo išsiskyrusi tarp bendraamžių ir net vyresnių, su kuriais irgi sėkmingai bendraudavo. Atkreipiau dėmesį į mergaitės neregėtą komunikabilumą, jos norą lyderiauti, būti organizatore žaidimų, renginių, repeticijų ir koncertų bei vaidinimų apdovanojimų. Kieme po vykusių koncertų, menininkų pasirodymų, mergaitė buvo užsidegusi juos savo žaidimuose mėgdžioti atlikėjų veiksmus; repetuoti. Todėl į šitą josios, bei kitų vaikų pomėgį nuostabiai įsijungė didelę pedagoginę patirtį turinti režisierė ir poetė Neris Karpuškaitė Akelaitienė. Visus budėtojus ir koncertų žiūrovus pribloškė mergaitės drasa koncertuoti; groti dūdele. Išryškėjo nuostabi ta drąsos savybė, tinkama kaip atlikėjai. Labai stebino mergaitės gebėjimas bendrauti su vyresniais, ypač, su 14-mete Elenyte, kuri lankė irgi, kaip Deimantė muzikos mokyklą, grojo fortepionu ir buvo Lietuvą atstovavusi tarptautiniame vaikų konkurse. Kažkaip pafantazuojant, Deimantė su Elenyte galėjo ateityje sudaryti puikų fortepiono-klarneto duetą. Be to mergaitė labai mėgo piešti kreidute, turėjo puikias darbines kruopštumo savybes, kurias išnaudojo josios meninio skonio tobulinimui žymus šalies fotomenininkas, apdovanotas mūsų šalies Prezidentės už knygnešių serialus Juozas Valiušaitis. Kadangi jaunystėje ir aš buvau susidūręs su fotomenu, man buvo įdomi šio fotomenininko bendravimo su mergaite filosofija, jos estetinio – kompozicinio skonio ugdymo metodologija. Teko matyti mergaitės ne tik piešinius, žavėtis josios rankdarbiais, bet ir analizuoti jos ankstyvus fotografavimo bandymus. Pasirodo, mergaitė turėjo išvystytą gamtos stebėjimo savybę, kurią suformavo jai josios kaimynė Olia Girdauskienė, išmokiusi mergaitę fotografuoti gamtą telefonu.

Mane, kaip sporto specialistą stebino labai geras mergaitės fizinis išsivystymas, ypač, nuostabus koordinacinių ir techninė – biomechaninė puiki judesių darna nebūdingai taip anksti tokiam amžiui susiformavus tobulai, kai stebėdavau po kiemą važinėjimą riedučiais. Prisipažinsiu, taip nuostabiai mergaitės važinėjančios pradinio mokyklinio amžiaus dar neteko man matyti. Galiu drąsiai teigti, kad riedučių valdymo ir tobula atsipyrimo technika turėjo puikias prielaidas formavimuoti slidinėjimo sudėtingus judesius. (Tai mano, kaip slidininko pastebėjimas). Paaiškėjo, kad mergaitė buvo labai gabi kaip plaukikė, seneliai ją vežiodavo į Mastaičių baseiną (taip kaip ir josios pusbrolį Karolį į imtynių treniruotes). Plaukimo įgūdžius mergaitė įgavo savo kiemo baseinėlyje, todėl plaukimo trenerė stebėjosi mergaitės efektyviu vandens stūmimu, labai reikšmingu kaip būsimai plaukikei. Dar labiau mane stebino mergaitės sanarių paslankumas ir begalinis noras juos lavinti specialiais pratimais, mergaitė iš kažkur įgavo nuostabius saviugdos būdus. Matyt, minėtos kaimynės dėka, kurią pamačiau mergaitę patarinėjančią kaip lavintis, mergaitė labai noriai vykdė josios patarimus ir pačią mačiau besilavinančią.

Visa tai apibendrindamas mergaitės nusotabų vystymąsi, galiu daryti prielaidą, kad mergaitė gimtuose namuose buvo auginama šiuolaikine Humanistine dvasia, pirmiausiai, kreipiant dėmesį į vaiko asmenybę. Tokios puikios savybės, kaip žingeidumas ir visos kitos aukščiau išvardintos Autoritariniais metodais taip tobulai nesivysto, kaip Humanistiniu metodu. Todėl L.Rytas Astos Kuznecovaitės paskelbti mergaitės „gniuždymo, mušimo, ...“ „faktai“ neatitinka visiškos logikos ir kardinaliai prieštarauja net buvusios Seimo kontrolierės Editos Žiobienės viešai išsakytos nuomonėi, kad „mamos, ir mergaitės santykiuose iškils įvairių problemų, nes lig šiol psichologai labai aiškiai buvo konstatavę, kad MERGAITĖ AUGINAMA EGOCENTRIŠKA ASMENYBE, jai nėra taikomi jokie reikalavimai kaip vaikui „ (.DELFI.lt 2012 m. gegužės 17 d.) Pilnai sutinku, kad mama neauginusi ir mergaitė gana ambicinga, turinti savo aiškią savo nuuomonę, nemėgstanti melo (tai pastebėjau iš žaidimų), galėjo ir nepaklusti dėl panaudotos prieš ją prievartos. Kai vaikas buvo lepinamas, vystėsi egocentriškai, stebėjau, kad mergaitę ne labai paklusdavo, to ko nenorėdavo, į pasiūlymus reaguodavo tik labai apgalvojusi. Todėl autoritariško stiliaus mamai (tai sprendžiu iš mamos elgesio pavaizduotų epizodų per V.Gaivenio laidas) neauginusiai savo egocentriškos dukros; pripratusios prie Humanistinių metodų, tikrai, Edita Žiobienė yra visiškai teisi, kad mergaitei ir mamos santykiuose gali iškilti problemų.

Ir tai natūralu, nes mergaitė augo tuo pačiu laivu stiliumi, kaip buvo auginamas jos tėvelis ir teta Neringa. Mat, senelė, turinti Vilniaus universitetinį išsilavinimą ir dar papildomą psichologinį jaunųjų vadovų parengimą , akivaizdu, kad nusimanė, kas yra psichologija ir mokėjo auginti savo sūnų Drąsių bei dukrą Neringą, diegdama jiems savarankiškumo įgūdžius. Man teko specialiai susipažinti su Kedžiais, kad pasikalbėti apie požiūrį į vaikų auklėjimą ir ugdymo sistemas. Laimutė Kedienė man pripažino, kad jos dukra Neringa, būdama moksleive, gavusi ketvertą, verkdavo, nors vaikų pamokos ruošų visai nekontroliuodavo. Aišku, ji pripažino, kad per daug, gal, atleido sūnų, nes duktė mokėsi vien penketais, o sūnus penketais tik iki paauglystės. Bet, už tat, laisvė asmenybei suformavo jam fizinį darbštumą. Kai sūnus Drąsius pradėjo mokytis statybininkų profesinėje mokykloje, jis pats savo rankomis statė namą ir antrą savo aukštą pats įsirengė dar būdamas moksleiviu. Svečiuojantis pas Kedžius, L.Kedienė leido man pasikelti į a.a. Drąsiaus kambarį, kuriame aš didžiai nustebau viso antro aukšto įrengimu, ir, ypatingai, sportiniu treniruoklio kompleksu treniruotėms pamėgtoje sporto šakoje, kurio treneriu buvo Lietuvos buvęs čempionas Raimundas Ivanauskas. Matydamas tą sportininko buitį, man, kaip treneriui nesuprantama, kaip galėjo sveikos gyvensenos puoselėtojas besitreniruodamas tapti „narkomanu“ – visa tai atrodo, kaip žiniasklaidos užsakytas melas, kad pateisinti „jo žudynių“ motyvaciją ir šeimynio konflikto „priežastį“. Juolab, yra jo lavono ir dar gyvo medicininiai tyrimai, paneigiantys narkotinių medžiagų organizme buvimą.

Iš šio viso peršasi išvada, kad aplinka mergaitės buvo sveika ir jos nustatytas egocentriškumas (kiek palepinimas) paneigia žurnalistė A.Kuznecovaitės paskelbtam vaiko kankinimui. Juolab, kad stebėtinai L.Rytas redakcija, prasidėjus parašų rinkimui prieš, galimai, paskleistą melą, visus „vaiko kankinimo“ aprašymus išėmė iš internetinio straipsnio varianto.

Suprantama, vaikui sukeltas stresas, vaiką išnešant per prievartą iš jo gimtų namų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio teiginys, kad vaikas kaip „išgąsdintas šunytis“, viskas logiška, kad su vaiku reikėjo labai rimtai psichologiškai padirbėti. Bet pagal Delfi 2013 m. gegužės 19 d. straipsnį „Metai po Garliavos šturmo: mergaitė grįžo į vaikystę, …” kodėl atsirado teiginys, kad “PSICHIATRAS su mergaite dirbo gerą pusmetį,” KODĖL SU SVEIKU VAIKU DIRBO PSICHIATRAS O NE PSICHOLOGAS? Kas atsitiko su mergaite, kad reikėjo dirbti psichiatrui? Nuo kados Lietuvoje taikoma praktika, kad su sveikais vaikais, neturinčiais raidos sutrikimų, dirba psichiatrai? Negi, tikrai, mergaitė, per prievartą išnešimo iš jos gimtųjų namų buvo suluošinta, kad reikėjo pusę metų dirbti psichiatrui? Mergaitės atsiradę “negalavimai (galvos ir pilvo skausmai) SUSINERVAVUS”, kaip teigiama Laimutės Stankūnaitės videoįraše ir Jūsų atsakyme Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijai, negi, tikrai, yra vaiko sužalojimo faktoriai po panaudotos pries vaiką prievartos? Negi vaikas, tikrai, taip baisiai sužalotas, patalpinus per prievartą jį į jam nepalanjią aplinką, kad dabar vaikas turi nervuotis net su negalavimais? Kodėl, aplamai, vaikas nervuojasi? Negi nemanote, kad vaiko nervavimosi priežastis yra ta, kad jis nori gimtųjų namų, savo draugų,artimųjų? Kaip vaikas jaučiasi be savo šaknų? Juk vaikas tai gyvas daiktas. Ar gali augalai augti be savo šaknų?

Ar nemanote, kad šioje istorijoje reikalinga jau visai kitokia politika? Kaip niekur pasaulyje, kodėl Lietuvoje ignoruojama MEDIACIJOS praktika? Ar buvo pedofilija ar ne, negi negalima vėl iš naujo persvarstyti pagal žmogiškąjį faktorių, neprieštaraujant moksliniams dėsniams? Negi į teismą negalima pasikviesti mokslininkus ir per fiziologijos dėsnius aiškintis: ar per prievartą vaiką galima išmokint ir įdiegti kažkokią patirtį, kai prievartos-baimės metu smegenų neuronų ląstelės į mąstymo procesą įsijungia milijardus kartų mažiau, nei mąstant kūrybiškai ir su motyvacijomis? Juk dar prieštaringai vertinama garsioji JAV psichiatrė-kriminologė Elizabeth Fishman Loftus ir josios tyrinėjamas NETEISINGOS ATMINTIES SINDROMAS (angl.: „False memory syndrome“; sutrumpinatai: FMS), teigiama, kad jis dar nediagnozuojams. Kodėl Pedofilijos teisme buvo diagnozuojama tai, kas pasaulyje dar nediagnozuojama? Kokio mokslinio lygio diagnostikai dalyvavo svarstant šią bylą? Negi nemanote, kad jei pedofilijos nebuvo, kodėl tada negalima buvo mergaitės geruoju prišnekinti? Negi nėra specialiosios metodikos, kaip primokintą vaiką reabilituoti? Negi negalima buvo nepatyrusios mamytės pamokinti, kaip su vaiku bendrauti, kad vaiką geruoju prikalbinti? Kodėl mamos ir dukros susitikimų metu nebuvo galima naudoti garso įrašymo technikos ir po kiekvieno susitikimo specialistams analizuoti ir modeliuoti kitų sustikimų pokalbių metodų? Jeigu vaikas buvo primokintas videoįrašų vaidybai, kodėl negalima buvo pagirti už jo gerą vaidybą, ir per motyvus, žaidimų forma negi negalima buvo sugalvoti, kad vaikas išsipasakotų apie repeticijas? KODĖL BUVO IGNORUOTA PSICHOLOGIJA? Negi psichologijos ignoravimas ir prievartos prieš vaiką naudojimas nieko nesako Pedofilijos bylos klausimu? Kada galima bus persvarstyti vaiko teisių klausimą ne pagal atgyvenusį stalinistinį redukcionistinį, o pagal šiuolaikinį holistinį metodą? Kas daroma vaikų teisių tarnybose, kad įtvirtinti holistinius principus?

Vakar Vaikų gynimo dienos išvakarėse įvykęs Eglės Kūsaitės teismo sprendimas jau davė viltį, kad vaikų teisėje gali prasidėti pokyčiai į gerąją pusę. Todėl norėtųsi besidarbuojantiems Vaikų teisės srityje palinkėti kūrybinio kantrumo, einant į prašviesėjumus.

Vytenis Aleksandraitis
Sporto pedagogas, turintis 40 metų pedagoginio darbo patirtį.